“Ji visada pasitinka mane grįžusį iš darbo, visada būna tame pačiame kambaryje su manimi, miega ant kojų.”

Vos kelių mėnesių amžiaus Musę rado viena pažįstama močiutė ant kilimėlio prie durų. Musė jai patiko, buvo draugiška ir meili, bet katei reikia skirti laiko ir dėmesio, ką vyresniam žmogui ne visada pavyksta padaryti. Toji močiutė sugalvojo išvažiuoti paatostogauti, tai paprašė manęs pasaugoti Musę. Mūsų šeimos namai visada buvo kaip zoologijos sodas, pilnas keturkojų ir sparnuotų gyvūnų, todėl pagalvojome, kad problemų nebus. Ir štai jau 6 metai, kaip saugau.

Problemų buvo tik pirmąją savaitę, kol Musė išsiaiškino hierarchijos niuansus su tuo metu jau penkiolika metų namuose karaliavusia kate Puma. Po to buvo tik draugystė ir šilti jausmai. Musytė yra šilčiausias, minkščiausias, labiausiai ištežęs padarėlis, kokį esu sutikęs. Dažnai randu ją miegančią kriauklėje ar vonioje, net jei vanduo atsuktas. Nesupranta ji vandens, pakiša galvą po srove ir žiūri žemyn į sūkurį, paskui vaikšto po namus varvėdama. Savo vandens dubenėlį dažnai išverčia ir tada taškosi baloje, arba sėdi ant pilnos vonios krašto ir stebi raibuliuojantį vandenį. Įkrenta gan dažnai, bet neišsigąsta, atsisėda vėl ant krašto.

Sunku būtų įsivaizduoti gyvenimą be tokios katės. Ji visada pasitinka mane grįžusį iš darbo, visada būna tame pačiame kambaryje su manimi, miega ant kojų. Būna, naktį netyčia ją išspiriu iš lovos, tai eina kur nors kitur miegoti, bet ryte vėl atbėga, kai išgirsta, kad jau pabudau.

Niekada netikėjau žmonėmis, kurie sakė, kad katė yra nedraugiškas augintinis, nepriklausomas ir atsiribojęs, ne kaip šuo. Musė kasdien įrodo, kad tai netiesa ir kad šito pūkų kamuoliuko meilė yra beribė.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė