„… kiek laimės atneša tas mažas žvėrelis.“

Taigi, labai norėjau nusipirkti kailinius. Taupiau pinigus, sakiau draugams ir draugėms, kad noriu baltų kailinių. Ir ką jūs manot? Nuėjau tą lemtingą dieną nusipirkti kailinių, paliečiau ranka tą negyvą kailiuką ir, tą pačią minutę nutariau – geriau kažkam „padovanoti gyvybę”.

Mano svajonių šuo buvo dobermanų veislės – aukštas, grakštus. Pradėjau žiūrinėti, kas ką parduoda ir pamačiau nykštukinį pinčerį. Pradėjau intensyviau ieškoti būtent pinčerio veislės šuns.
Pati esu iš Klaipėdos, važiuoti teko į Vilnių, kad parsivežti savo išrinktąjį. Ilgai rinkau vardą, kol galiausiai išrinkau – BOSAS. Karalius Bosas. Na ne visai karalius, bet šiuo metu lepinimas pas “Babušką” skanėstais. Šiek tiek ištižo, bet vis dar hiperaktyvus ir su savo „ką noriu, tą darau” charakteriu.

Prieš 8 metus teko išvažiuoti gyventi į užsienį ir, deja, tuomet nebuvo galimybės pasiimti jo su savimi. Truko maždaug metus, kol pramokau kalbą ir įsidarbinau. Tuomet jis buvo saugomas mano kaimynės, kuriai esu be galo dėkinga už tokią pagalbą.
Taigi, pirma mano alga ir Bosas jau skiepijamas, ir vežamas į Skandinavijos šalis.

Šiuo metu jam jau 10 metų. Pažiūriu į jo žilstelėjusį snukelį, ir suprantu, kaip greitai lekia laikas. Ir kiek laimės atneša tas mažas žvėrelis.

P.S. viena iš jo savybių, kuri džiugina ne tik mane, bet ir visus artimuosius – kiekvieną kartą atėjus į namus, Bosas atneša parodyti savo žaislinę kiaulę.

Foto iš asmeninio archyvo