“Jis dabar kiemo karalaitis, nuo kurio gali apsiginti tik pakasius pilvą. Visų kaimynų numylėtas ir nuolat kalbinamas.”

Gyvenimas be šuns ar kokio nors gyvio namie iškart skambėjo kaip labai nuobodus gyvenimo būdas. Su draugu tarėmės, kad jei imsime gyvūną, tai iš prieglaudos. Ir vieną sekmadienį viskas įvyko gana spontaniškai. Aplankėme kelias prieglaudas Kaune, kurios tuo metu dirbo ir sutiko mus priimti, bet to ryšio ir kibirkštėlės vis nebuvo. Nuoširdžiai apėmė šiokia tokia neviltis, nejaugi nelemta? Nusprendė draugas kreiptis į Facebook grupes, kur sulaukėme tikrai nemažai pasiūlymų. Taip iš visos tos gausos atsirado tiesiog juodas šuo, nieko per daug ypatingo, išskyrus jo margą liežuvį.

Draugelis juodukas buvo bevardis, jaunas, o gyvenime matęs jau nemažai. Klaipėdoje klaidžiojęs po gatves, po vaikų aikšteles kone visą vasarą. Mergina, kuri ir parašė mums, pasakojo, kad kelis sykius matė, kaip juočkis su vaikais žaidžia, o vaikams pabėgus taip pat pasišalina. Gaudymo istorija nežinia kaip būtų pasibaigusi, jei ne kito kaimyno šuns pagalba, su kuriuo pradėjęs žaisti, pamiršo, kad čia aplink žmonės sukiojasi. Pirmomis dienomis atsiradęs kambariuose bijojo pereiti iš vieno į kitą, buvo nešiojamas ant rankų. Maisto dubenėliai taip pat buvo kažkas naujo, nematyto. Apsilankęs Klaipėdos “Nuare” gavo čipą ir paaiškėjo, kad jaunikaitis vos vienerių. Tada apsilankė kirpykloje, buvo visų išmyluotas, turėjo kelis laikinus globėjus. Iš Klaipėdos keliavo į Vilnių, pažino daug įvairių žmonių bei šunų. Buvo, kas domėjosi, bet norėjo laikyti prie grandinės.

Rugsėjo 11 dieną atkeliavo juodis pas mus į Kauną, pagaliau gavo tikrą savo vardą Haru. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Dabar Haru turi visą savo kiemą, kur užkasinėti jo duobes jau nebeturiu jėgų, jis pats sau šeimininkas, jei neguli kur ant lovos su mumis. Pačioje pradžioje ėsdavo tik naktimis ir taip, kad aš prabusdavau ir nesudėdavau bluosto, kol jis baigdavo. Dabar ėda, kur jam patogiau, kaip koks žiurkėnas kartais viską iš dubens nešasi į guolį (gal taip skaniau). Nepaisant keliavimo iš vietos į vietą, jis pamažu atsiskleidžia taip, kad net širdžiai šilta ir gera darosi. Kambariai iki šiol yra apeinami atsargiai, tiesiai per aplinkui, bet lauke jis jau tikrasis JIS. Tas laimingas šuo, kuris tikrai nebegalvoja, kas jį paliko gatvėmis klaidžioti. Jis dabar kiemo karalaitis, nuo kurio gali apsiginti tik pakasius pilvą. Visų kaimynų numylėtas ir nuolat kalbinamas.

Neįsivaizduoju, koks gyvenimas būtų be šito juodžio, kuris smulkina namie popierių ir nukandžioja visiems pliušiniams žaislams kojas.

Foto Gerda Čepaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė