Asta ir 12 kačių

“Oooo, kokių čia nėra – rainų, juodų, apelsininių, pūkuotų, susišiaušusių, šilkavilnių ir ašutinių, lieknų ir rubensiškų formų…”

 

12 uodegėlių – tiek turime lyg apaštalų savo namuose. Tiksliau pasakius, jie turi mus ir valdo įsikibę savo atlasinėmis letenėlėmis su plėšriais nagučiais. Lauke – dvigubai tiek globojamų, sieloje – dvigubai tiek jau išėjusių. Kodėl tiek daug? Nes niekada negalėjome, kaip dauguma, abejingai praeiti pro laukiančius pagalbos, sergančius ir / ar sužalotus. Nes beveik reguliariai įvairiais, kartais klastingais ir nedorais būdais jų parūpina gerieji žmonės. Nes visuomenėje kartais stinga rūpesčio ir atjautos patiems silpniausiems, todėl gurmanišką jos apetitą gali patenkinti tik sveiki ir „respektabilios“ išvaizdos laimingieji.

Kaip gi apibūdinti šį mūsų kolektyvą? Oooo, kokių tik jame nėra – rainų, juodų, apelsininių, pūkuotų, susišiaušusių, šilkavilnių ir ašutinių, lieknų ir rubensiškų formų… Be kojytės, be uodegytės… Be sąžinės. Tai mūsų vyresnėlė, jau apakusi, Grizabela, išmintingiausia gaujos vedlė, nepakenčianti nė vieno savo gentainio. Tai didysis Mistufis, prieš dešimtmetį iškrapštytas iš automobilio variklio. Žalioji Anais-Anais, visada prisiglaudžianti pirma. Inteligentė Sešešė, nešiojanti egiptiečių kosmetikos deivės vardą. Myiuki (japoniškai „gilus sniegas“), mūsų gailestingoji samarietė, kažkada merdėjusi pusnyse. Tobuloji  tibetietė Uma, stipriai nukentėjusi nuo žmogaus žiaurumo. Žmogiaakis pagalvinis Neilas – šis, užaugintas nuo vystyklų, tad jau jokio vargo nematęs. Tai ir mūsų „pagrandukė“ Gargantiua, visų vandens įrenginių specialistė, ir mažoji nykštukė Kamuraska, smelkiančių akių savininkė… O kur dar švininė Džoana (didysis Džo), raganaitė Brucha (isp. bruja – ragana), žavioji lūšiukė Vijurkėlė.

 

Tad taip ir gyvename visiškoje simbiozėje.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Živilė, Tebu, Sanis, Popkė ir Simas
Eglė, Nerijus, Škacas ir Yuki