Asta, Tutis, Princesė ir Katanas

“Išvaikykite blogas mintis ir liūdesį, keliaukite į artimiausią savo miesto prieglaudėlę ir grįžkite su draugu.”

 

Nuo pat mažų dienų gimtinėje augau tarp gyvūnų. Tad persikėlus mokytis į sostinę, į mažą bendrabučio kambarėlį, nuolat kažko trūko, kažko murkiančio, lojančio ar tiesiog švelniai prisiglaudžiančio. Dažnai pasvajodavau, kad vieną dieną ir į mano kiemą ateis šventė – turėsiu savą būstą ir bent vieną augintinį. Ir ta diena atėjo prieš 2,5 metų. Kraustymasis, įkurtuvės… Ir skelbimas Facebook: „Mūsų katė ką tik padovanojo pasauliui 2 katinukus, gal kas priglausti norite?“. Aišku, kad noriu, kaip nenorėsiu, ir nesvarbu, kad jų net nemačiusi, ir nesvarbu, kad jie tik vienos dienos, bet reikia ir viskas.

 

Nusipirkau viską, kas reikalinga mažyliui, du mėnesius laukiau, kol ūgtelės, sužinojau, kad bus raina katytė, o juoduką berniuką pasiliks šeimininkai. Ir štai, rugsėjo pabaiga, mažutė iš pačios Kelmės atkeliavo į sostinę. Padėdavo man dirbti miegodama ant kompiuterio, užsiropšdama ant kelių ir vis reikalaudama dėmesio. Praėjus keliems mėnesiams mažoji Pupa kartu keliavo Kalėdų švęsti į mano gimtinę, o tėtis išgirdęs, kaip vadinu mažylę, tik keistai galvą pakraipė ir paklausė, kodėl JIS vadinamas JOS vardu. Taip Pupa netikėtai tapo Pupinu, o galiausiai draugas pakrikštijo Katanu.

 

Katukas augo, būdavo gaila palikti jį vieną išeinant į darbą ar išvažiuojant savaitgalį. Vadinasi, reikia draugės ar draugo. Tik gal jau pirmiausia pamatyti, tada imti šįkart? Prisiminiau mačiusi „SOS gyvūnų“ namelį šalia “Akropolio”, nedaug kas ir iki šiol žino, kad ten toks egzistuoja. Vis praeidavau, pasižiūrinėdavau ir lapkričio pabaigoje, kai visi kaip išprotėję „jamė“ “Akropolį”, užsukau į namuką, visus paniurkiau, paglostinėjau, tik viena trispalvė gražuolė miegojo, nežadinau, bet ji pati pakėlė, galvą, prisiglaudė ir nokautavo mane švelnumu. Namo grįžau nebe viena, tik senasis namų valdovas nebuvo itin patenkintas nauja kompanija. O ir mažoji damutė, kuriai iškart prilipo Princesės vardas, visko bijojo ir nuolat slėpėsi. Bet kasdieniai užsiėmimai, paglostukai ir apsiautimas meile daro stebuklus. Katytė tapo mano geriausia drauge, guodėja, išklausytoja. Be jos niekur, vos spėk prigulti, o ji ir iš giliausio sapno pakilusi keliauja taisytis man ant krūtinės. Katanui pradėjo rodyti savo valdžią – dubenėliai du, bet jis vis tiek laukia, kol ponia pavalgys, ir tik tada jis. Geriausiai sutardavo jie naktį, kai reikėdavo mane suspausti – jam iš šono, jai iš viršaus, rasdavo, kaip sugulti nesipykdami, kad tik vienoje lovoje visi būtų. Et, gudrūs gi tie katinai.

„SOS gyvūnų“ namuką pradėjau lankyti dažniau, sekiau jų darbus internete, susipažinau su nuostabia jų savanore Karolina, kuri daugiau dėmesio reikalaujančius mažylius priglausdavo savo namuose laikinai globai. Į kačių mylėtojų grupes dėdavo naujų priglaustukų nuotraukas, filmukus, ieškodavo jiems naujų šeimininkų.

 

Šių metų rudens pradžioje Karolina priglaudė mažylį stiklinėmis akytėmis, be galo meilų ir murkiantį garsiau už mano abu namų gyventojus kartu sudėjus, tik su skrandžio problemomis. Kadangi Katanas pirmaisiais gyvenimo metais taip pat tokių turėjo ir netgi buvo operuotas, tai visiškai negąsdino, apie spec. mitybą, atrodo, žinojau pakankamai. O kuo ji daugiau visko rodė iš katyčio gyvenimo, tuo labiau aš jo norėjau. Tad gruodžio pradžioje pasidovanojau gimtadienio dovaną – trečiąjį namų džiaugsmą. Dar laukdama jo atsikraustymo pagalvodavau, kaip pavadinti. Katutis – Tutis mintyse vis skambėjo ir prilipo. Tutis arba Mažėlis, nes pats jauniausias pagrandukas. Praėjo mėnuo – Princesė vis dar rodo savo valdžią ir stato vyrus į vietą, pašnypščia, pabara, per uodegas pliaukštelėja, o anie du kaip dvyniai – raini, draugiškai pasipešantys broliai, Princesę vis paerzinantys ir po minutės jau apsikabinę kartu miegantys.

 

Labiausiai įsimenantis nuotykis, ko gero, pirmaisiais Katano gyvenimo metais, vasarą, jo kelionė į Latvijos pajūrį. Nenorėjau palikti kažkieno priežiūrai, tad ištvėrė kelionę bokse, tokiu būdu prie jo ir priprato, nes iki tol reikėdavo gerokai pasipykti norint kažkur važiuoti. Naujoje vietoje jis atsikeldavo trečią valandą nakties ir pradėdavo šokinėti ant durų rankenos, tuo žadindamas visus seno namo gyventojus. Stebiuosi iki šiol, kaip šeimininkė mūsų iš ten neišvijo. Tik rytais paklausdavo, kaip laukinis gyvena. Įtariu, kad po to su gyvūnais nuomininkų ji nebepriėmė. Paskutinė diena buvo itin graži, tad išsikraustę dar pabuvome prie jūros, Katanas tupėjo bokse, stebėjo bangas ir tuos didelius garsiai rėkiančius paukščius paplūdimyje. Gal priminė jam namus, juk čia be katinų dar ir dvi banguotosios gyvena, užkeltos aukštai aukštai, kad visus matytų iš viršaus, o keturkojai gyventojai jas galėtų stebėti tik iš apačios, nepasiekdami.

 

Princesė – ypatinga, per daugiau kaip metus gyvenimo čia ji nieko neprisidirbo, niekada nelipa ant spintelių, nešokinėja ant galvos, nesidrasko, nelenda, kur nereikia, ir net palaiko man kompaniją, kai tvarkau papūgėles, kai Katanas su Tučiu tuo tarpu kitame kambaryje būna laikinai izoliuoti paukštukų saugumo sumetimais. Tiesa, ji visuomet laukia važiavimo į kaimuką, ten tiesiu taikymu varo į kambarį, kuriame ant fotelio įsitaisęs didelis pliušinis meškinas – šalia įsipatogina ir gali visą savaitgalį taip prabūti. Ramu, juk toks draugas šalia. Tučio visi nuotykiai dar tik laukia, kol kas jis daug dūksta, skraido po namus kaip viesulas, padeda Katanui neapkerpėti ir daugiau sportuoti, prie visko nepamiršdamas dar ir man veido šveitimo savo šiurkščiu liežuvėliu padaryti.

 

Visi trys turi vieną savybę, kurios kitiems katinukams dažnai trūksta, – mano gėlės turi ramybę, jiems jos neįdomios! Таip pat visi trys leidžia miegoti iki ryto, tik savaitgalio režimo Tutis dar neįkirto ir keliasi kaip eilinę darbo dieną. Manau, laikui bėgant ir tai pasitaisys, juk turi iš ko gražaus elgesio pasimokyti.

 

Apibendrindama galiu pasakyti, kad visų jų atsiradimas mano gyvenime, tai vienas didelis džiaugsmas su daug šypsenų, juoko ir gerų emocijų. Norite gyventi ilgiau? Išvaikykite blogas mintis ir liūdesį, keliaukite į artimiausią savo miesto prieglaudėlę ir grįžkite su draugu. Tuo, kuris kasdien Jums dovanos džiaugsmą ir visą savo mažą širdelę, nes Jūs buvote tas, kuris suteikėte jam namus. O juk kiekvienas ten esantis taip jų nori ir laukia. Negalite priglausti? Bent aplankykite, nuvežkite lauktuvių, pabūkite, pažaiskite. Nelikite abejingi namų neturintiems augintiniams, jie juk nepasakys, kada jiems liūdna ar kada skauda, jie tik lauks, kol kažkas juos prisimins.

 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Raimonda ir Grantas
Vanda ir Simba