Noras turėti katiną brendo jau ilgai. Buvo rudens vakaras ir su dukryte ėjome iš močiutės namo. Staiga išgirdome gailų kačiuko kniaukimą ir puolėme jo ieškoti. Buvo sutemę, o jis mūsų bijojo ir slapstėsi, vėliau perbėgo gatvelę ir pažįstamos moters kieme vėl kažkur pasislėpė. Nusprendžiau jos paprašyti pagalbos ieškant. Ji buvo nustebusi, bet geranoriškai padėjo ieškoti kačiuko, atnešė net faršo jam privilioti. Deja, kačiukas kažkur nubėgo ir mūsų pastangos buvo bevaisės. Atsisveikindama moteris pasiūlė užsirašyti jos telefono numerį, žadėdama dukrytei padėti surasti kitą katinėlį. Grįžome abi nusiminusios, kad baikštus katinėlis pabėgo.

Po dviejų savaičių dukrytė pranešė, kad ta moteris jai parašė žinutę ir kvietė važiuoti kartu išsirinkti kačiuko. Važiavome į Kauno rajoną, Lapes. Duris atidarė maloni moteris, ji greitai nuėjo atnešti kačiukų, jų buvo net penki. Tiesa, du jau buvo kažkieno užsakyti. Vienas iš jų iš karto man patiko, nes jis murkė ant jos rankų ir patiko jo išvaizda. Gražus buvo kailio raštas. Moteris pasakė, kad juos rado miške sugrūstus maiše. Laimė, kad ji tuo metu pastebėjo.

Parsivežėme kačiuką namo. Iš dėžutės jis dar nemokėjo iššokti, buvo išsigandęs naujos aplinkos ir trūko broliukų. Pirmomis naktimis jis mėgo užmigti prie mano galvos. Vyras jam pagamino gultą, kurį iškart pamėgo, tik iš pradžių buvo sunku ant jo užšokti, nes mažos kojytės dar nepajėgdavo aukštai atsispirt. Visa šeima rinkome bevardžiui katinėliui vardą ir pavadinome jį Tučiu. Bėgo dienos ir mažylis apsiprato. Aštrūs nageliai buvo galandami į stalo koją, apvyniotą stora virve. Mažas mėgo žaisti su savo uodegyte. Artėjo pirmosios Kalėdos ir eglutė buvo tokia įdomi, kad į ją įlipo ir mums nepastebėjus net apvertė.

Tutis tapo mūsų visų numylėtiniu. Katinas mane ir vyrą pasitikdavo iškelta uodegyte. Vakarais dukrytė guldydavosi jį šalia miegoti, Tutis meiliai glausdavosi. O kartais vaikų norai jį išvesdavo iš kantrybės ir tada bėgdavo slėptis net po vonia ar aukštai ant spintelės. Mažiukas mėgdavo bėgti už sofos ir išlįsti kitame gale. Vonioje Tutis atrado gerą pramogą lipdamas tapetais aukštyn. Jis nedažnai pats ateina ant kelių, bet užlipęs sukasi aplinkui, kol patogiai įsitaiso.

Anksti rytais Tučiui atrodo, kad reikia jau ėsti ir pradeda žadint. Būna dar pats saldumas 3 – 4 valandą nakties. Už trukdymą miegoti būdavo uždarytas vonioje. Atsimenu, kaip dukrytės draugė sakė, kad jų katė moka užšokti ant durų rankenos ir sėkmingai duris atsidaro. Galvojau, kaip gerai, kad Tutis taip nemoka. Ir jis išmoko! Belieka kažkuriam keltis ir įberti truputį ėdalo.

Rudenį Tutis bus jau trejų metų. Dukrytė jam piešė atvirukus gimtadienio proga. Pamenu, turėjome daug išgąsčio, kai jis iššoko pro atidarytą langą į kaimynų balkoną, o jų nebuvo namie. Ėjo balkono turėklu iškėlęs uodegą ir į mūsų kvietimus sugrįžti nereagavo. Apuostė pomidorus, viską, kas jį domino, ir po kiek laiko, tarsi erzindamas mus, atėjo artyn. Masalas su maistu nepadėjo. Beliko tik persisvert per langą ir čiupti jį už pakarpos.

Kartais nešdavome Tutį į kiemą, kad galėtų uostyti žolę, dairytis aplinkui.  Netgi buvo išmokęs eiti su pavadėliu.

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė