Augustė ir Uosius

“Aš, visada svajojusi apie šunį, tiesiog norėjau, kad mano pomėgis daug vaikščioti kažkam būtų naudingas, o gavau iš šito šuns daug daugiau.”

 

Uosius yra mano visą gyvenimą planuotas ir neplanuotas šuo. Po ilgų metų ciucinant kiekvieną gatvėje sutiktą šuniuką, tik tada, kai kambario draugė parsinešė katiną iš gatvės, supratau, kad geresnio laiko turėti šunį nėra. Ir pradėjau kasdienį tikrinimą visų prieglaudų internetinių puslapių – jis ėjosi gana lėtai, nes aš labai gerai žinojau, ko noriu: vyresnio, tamsaus, didelio šuns. Bet mažas, trumpų kojų, juodmargis šuniukas „Tautmilės prieglaudėlės“ puslapyje savo rudomis akimis įstrigo taip, kad visi dideli sprendimai buvo priimti labai greitai. Jau poros dienų mažas enerdžaizeriu prieglaudoje pramintas šuniukas jau pažindinosi su to paties likimo katinu ir tikrino, kuri lova patogesnė (aišku, prieš parsivežant namo buvo nuspręsta neleisti šuns į lovą).

 

Pirmomis savaitėmis stengiausi šuniukui parodyti kiek įmanoma daugiau, ėjome ir į koncertus, kavines, važinėjome mašina, plojome ir džiaugėmės kiekvienu išgirstu fejerverku, o svarbiausia, kad visur lydėdavo saujos skanukų! Sunkiausia buvo su vardu – praėjus kelioms dienoms šuniukas vis dar buvo bevardis ir jau grėsė visam laikui likti Šuniuku, kai mažasis uostinėtojas iš miško gavo Uosiaus vardą. Ir iki šiol miške Uosius jaučiasi geriausiai – patrakėlis bėgikas, kurio pamišėliškus lakstymus galima sekti jo paties Instagrame, šiandien visai neprimena to storo, šlubo šuniuko, kurį pasiėmiau.

Vis dėlto pirmos dienos namie buvo sunkios jam, o pirmi mėnesiai – man. Pirmomis dienomis nugulinėjęs visus kampus vėliau šuo prisiminė savo pravardę prieglaudoje ir iki šiol energijos turi viskam – niekad nesustos pirmas. Bet kartu su energija grįžo ir įpročiai, galbūt atsiradę gyvenant gatvėje, nes buvo rastas jau pusės metų ir dar partrenktas gatvėje. Nors jau metus leidžiame dienas kartu, Uosius vis dar bijo, kad kiti atims iš jo maistą. Po pirmų mėnesių dėl tokio mūsų nesusikalbėjimo rasta pašvinkusi žuvis gatvėje man paliko randus ant rankos… Taip sužinojau, kas yra jautrus ir reaktyvus šuo, ir mažais žingsniais, dresūra ir vis dar su saujomis skanukų bandome per daug neišsiskirti iš minios. Tik vis dar lojimas ant nepažįstamų, nesugebėjimas prasilenkti su šunimis be emocijų vis išduoda, kad dar truputėlį trūksta.

 

Tikriausiai mano pamoka ta, kad nereikia šuns rinktis pagal liūdnas, rudas akis… Bet kartu tose akyse veikiausiai pamačiau, kad šitas mažas šuniukas jaučiasi didelis ir rimtas šuo, besistengiantis nieko nebijoti. Kartu su savo iššūkiais Uosius yra būtent toks šuo, kokio visada norėjau – turintis savo tvirtą nuomonę, bet norintis (viską) veikti kartu. Ilgiausi pasivaikščiojimai, žygiai, šunų fristailo triukai, rally obedience paklusnumo varžybos – visur Uosius parodo, kad gali. Gal kartais ne viskas pavyksta, bet šitas šuo pakankamai užsispyręs, kad bandytų iš naujo. Kartais to užsispyrimo padaryti gerai jis turi daugiau nei aš kantrybės sulaukti… Bet kuo toliau, tuo mokymosi procesas smagesnis!

 

Nežinau, ar pats Uosius galvoja, kad jam labai pasisekė su manimi… Bet man labai pasisekė su juo – galų gale, aš, visada svajojusi apie šunį, tiesiog norėjau, kad mano pomėgis daug vaikščioti kažkam būtų naudingas, o gavau iš šito šuns daug daugiau.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Laura ir Palma
Sandra, Vidmantas, Karamelė ir Rino