Aurelija ir Gilė

„Ir kas, jei ne mes, galime jiems sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą ir pasitikėjimą žmogumi?“

Kaip atsirado Gilė mūsų namuose?

Prieš kokius 3 metus teko liūdnai atsisveikinti su ilgamečiu savo augintiniu Zara. Tai buvo šuo – didelis, gražus, išdidus, kuris yra net išgelbėjęs man gyvybę. Netekus jos, netekau dalies savo sielos. Ilgai išgyventa netektis, kuriai niekas nebuvo pasiruošęs, pastūmėjo minčiai apie kitą šunį. Ilgai svarstyta, kad gal dar ne laikas, juk neužgijo sena žaizda, kamavo klausimas – ar pajėgsiu iškart pamilti? Bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano.

Pamačius skelbiu.lt skelbimą, jog prieglaudoje VŠĮ „Būk mano draugas“ yra dovanojama jauna, gal 2 metų amžiaus kalytė Lika, mane pavergė. Tiksliau pavergė jos zuikiškos ausys ir pirma mintis, šovusi į galvą, buvo, jog jos vardas bus „Gilė“. Nauji namai, naujas gyvenimo etapas tiek jai, tiek man, tai kodėl gi ir ne naujas vardas?

Tas mažas, judrus dešriukas atsirado namuose ir pakeitė mano gyvenimą. Pradžia buvo sunki. Kaip mylinti gyvūnus, kamavausi, kad jos nemyliu tiek, kiek reikia. Esu per šiurkšti. O gal per anksti man šuo? Bet juk negaliu gražinti atgal. Ji pasitikėjo, negaliu jos pasitikėjimo sugriauti. Supratau, kad mums abejoms reikia laiko. Man gal daugiau. Bet po truputį, dieną iš dienos ji mane pakerėjo vis labiau. Vis labiau jutau meilę jai. Tai šuo, su kuriuo galiu ginčytis. Garsiai. Tiek džiugiai, tiek rimčiau. Neapsigaukite dėl jos dydžio. Namuose yra dar vienas didelis šuo. Gilė ne tik jai vadovauja, vadovauja ir man. Kada ir kiek mėsos, pjaustant vakarienę, turi atitekti jai.

Ji – meilės kupinas šuo. Prieglaudoje ją vadino Lika, nuo angliško vertimo „Lick“. Savo bučiniais ji nesiliauja meilės rodyti visiems. Myli ji ir kitus gyvūnus, ir vaikus. Kartais mėgsta garsiai pavadovauti, bet tai jos charakteris. Jis tobulas. Net nagus kerpant, reikia su ja pakovoti.

Kartais su ja jaučiuosi, kaip su mažu vaiku. Ji miega su manimi po viena antklode, nes jai kartais neva šalta. Pati pasiprašo naktį, kada ją priimti, ir aš jau instinktyviai pakeliu jai antklodę. Rytais tenka iš lovos kaip vaiką išnešti, nes pasakymas „Gilę, einam į lauką!“ jai nesuteikia energijos antplūdžio vienu šuoliu palikti lovos. Ir valgo ji kada nori. Nelekia prie induko savo vos tik ten įdedamas maistas. Kartais galvoju, kad ji ne šuo… bet ir ne katė. Nors charakteris labiau pastarosios. Ji – katašunis, kuris ir pakeršija, ir atlekia nulaižyti visą veidą.

Prieglaudoje ji atsidūrė iš gatvės. Rado ją po mašina, kuri ją vilko dar kažkiek metrų. Pasiėmėme ją nukentėjusią tiek fiziškai, tiek  psichologiškai. Nerviniai tikai ją kamuodavo miegant, bandant paglostyti letenėles ar pilvuką. Tačiau dabar, kai ją glostau ir matau, kokia ji atsipalaidavusi, jaučiuosi pati laimingiausia pasaulyje. Šis šuo papildė jau išdraskytą mano sielą ir suklijavo širdį. Žinau, kad ji – dalis mano gyvenimo. Bet džiaugiuosi, jai atstojanti visą jos gyvenimą. Ir toliau stengsiuosi daryti kiekvieną jos dieną vis geresne. Kaip ir ji daro mano.

Kadangi ji primena takso veislės šunį, daug kas klausia jos veislės, o aš sakau „ilgaausis laižeklis“, vienintelis šios veislės atstovas Lietuvoje ir visame pasaulyje. Ar dar kažkada imsiu iš prieglaudos ar iš gatvės gyvūną? Be abejonių. Kažkada jais kažkas rūpinosi, o dabar jie likimo valioje. Ir kas, jei ne mes, galime jiems sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą ir pasitikėjimą žmogumi?

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Rasa, Milda ir Guzikas
Rugilė, Donatas, Pegė ir Elas