“Dabar Kubrikas daug laiko leidžia gamtoje, nuostabiame rojaus kampelyje prie upės, kur kaip koks katinas azartiškai gaudo peles.”

Kubrikas atsirado prieš maždaug 5 metus. Tuo metu Vilniuje už lango šurmuliavo Kaziuko mugė, o draugai paskambino, kad rado laiptinėje šuniuką sužeista koja. Pamanėme, kad koks prie miesto gatvės nepratęs kaimietukas pasimetė Kaziuko minioje. Bijojo automobilių, išalkęs drebėjo. Nufotografavau ir įdėjau skelbimus į visus, kiek radau, gyvūnų prieglaudų puslapius – tikėjausi, atsiras šeimininkas. Iškabinome skelbimus su nuotrauka ir artimiausiose gatvėse. Deja, daugiau nei savaitę šeimininkas neatsirado. Veterinaras įvardijo, kad šuniukas pagal dantis yra maždaug vienerių ir nečipuotas.

Tuo metu neplanavau turėti šuns, nors vaikystėje esu laikiusi ir šunis, ir begalę visokiausių gyvūnų – namo parsinešdavau ir pelių, ir varlių, ir driežų, vabzdžių, visus juos stebėjau, nes ruošiausi būti biologe. Vėliau planai pasikeitė, o Kubrikas – tokį vardą gavo likęs su manimi šuniukas –  tiesiog paankstino mano planus. Tokį vardą gavo gana spontaniškai – kažkas minėjo, jog rekomenduojama šuns varde rasti vietos skardiems priebalsiams – “br” labai geras skambesys, kad šuniui lengva būtų įsiminti ir girdėti. Tarsi urzgimo gabalėlis varde. Tai Kubrikas buvo pirma, kas šovė į galvą. Dar, matyt, ir dėl to, kad šio režisieriaus filmai man patiko.

Dabar Kubrikas daug laiko leidžia gamtoje, nuostabiame rojaus kampelyje prie upės, kur kaip koks katinas azartiškai gaudo peles. Tapo ištikimu draugu ir atidžiu sargu. Linkęs į nuotykius – pas veterinarą apsilanko ne tik dėl skiepų – buvo apkandžiotas barsuko, taip pat ilgai ir sunkiai gydėsi po gyvatės įkandimo. Prie jo šlubos eisenos jau taip pripratau, kad į kažkieno pastebėjimus apie šlubavimą sureaguoju nustebusi – man tai normali, visai stilinga eisena, kurios veterinaras net ir negydo, nes Kubrikui ji jokių nepatogumų nesukelia. Lekia laukais kaip kulka, kai vejasi kokį paukštį, ir tai jam netrukdo kasti gilius urvus, kuriuose tikisi rasti pelių. Mėgsta viską, ką mėgsta ir kiti šunys – kad kuo dažniau pakasytum, kuo daugiau pažaistum ir kuo ilgiau būtum kartu. Todėl šalia mano darbo stalo turi net savo atskirą kėdę. Štai ir dabar, kai rašau, guli ant jos ir šnairuoja – tikisi sausainiuko kampelio, kurį, kaip visuomet, gaus.

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė