Beatričė, Andrius, Katė, Maja, Pilkė ir Kukis

Katė, vardu Katė (juoda trispalvė) mano namuose atsirado prieš šiek tiek daugiau nei du metus, po to, kai kažkas į Grindą atnešė penkis delno dydžio fantastiško grožio katinėlius. Tokio amžiaus gyvūnai Grindoje, kur ligų koncentratas didžiulis, išgyvena labai trumpai, todėl darbuotojai, žinodami jų likimą, iš karto paskambino ir paklausė, ar yra galimybė juos priglausti kur nors kitur. Tuo metu buvau darbe, todėl paprašiau nenešti jų į bendras patalpas ir pažadėjau po poros valandų atvažiuoti ir parsivežti juos pas save. Deja, trumpo pasibuvimo Grindos priimamojo patalpoje mažyčiams užteko, kad visi užsikrėstų maru. Šios ligos požymiai pasimato tik po 7-10 dienų, staiga ir labai greitai blogėja, tad savaitėlę pasidžiaugėme mielais pūkų kamuoliukais, o tada prasidėjo košmaras. Tokio amžiaus užsikrėtusių katinėlių išgyvenamumas itin mažas – galvojome, kad išgyvens tik vienas arba du. Toliau laukė apie du mėnesius įtemptos slaugos, krūvos vaistų, bemiegių naktų, ankstyvų rytų ir baimės kiekvieną kartą rasti neišgyvenusius kamuoliukus, kurie dar tokie maži, kad tikrai nespėjo niekam nusikalsti ir užsitarnauti tokio žiauraus likimo. Laikas ėjo, atrodė, kad jiems išsikapstyti nebepavyks, tačiau su didžiule mano tėvų pagalba, kurių indėlis, manau, ir buvo didžiausias, išgyveno visi penki kamuoliukai! Tokios istorijos sugraudinti naujų namų jiems padėjo ieškoti net Lietuvos ministrai ir jau netrukus namus rado keturi jau ūgtelėję, skirtingų paletės spalvų, nuostabaus grožio ir meilumo katinėliai. Penktoji, sunkiausia ligoniukė ir mažiausiai išvaizdi katė (kuri vėliau iš bjauriojo ančiuko tapo gulbe) labai susidraugavo su mano šunyte Maja ir liko gyventi kartu su mumis. Gavo Vėžlės vardą, kuris jai neprilipo, todėl galiausiai buvo pavadinta Kate arba dar kartais Juode. 

Tuo tarpu mano namuose gyveno dar dvi senbuvės katės. Viena jų – įstabaus grožio, tačiau laukinio charakterio katė, vardu Kukis. Eisena – medžiotojos, išvaizda – labai panaši į Sokoke veislės katės. Ji namuose atsirado, kai prieš keturis metus vedžiojau Mają ir išgirdau kažką cypsint. Ji išlindo iš krūmo, Maja iškart apsimetė „mama“, griuvo ir puolė žindyti kačiuką. Buvo vėsi rudens pradžia, tad katytės likimas aiškus – teko parsinešti namo ir ieškoti jai naujų šeimininkų. Ji buvo tokia maža, kad teko maitinti švirkštuku. Vieną savaitgalį daviau tą kamuoliuką pasaugoti tėvams, sekmadienį grįžtu, skambinu jiems, norėdama nudžiuginti, kad radau jai naujus namus, tačiau jie katytės man taip ir nebeatidavė. Teko skambinti žmonėms ir jų atsiprašyti.

Trečioji katė – verta didžiausios pastraipos, tačiau pasistengsiu neišsiplėsti. Per šių metų Kalėdas, jei nesuklydau skaičiuodama, bus 18 metų, kai ji su mumis. Po Persų katinėlio Meisono mirties mama prisiekė, kad daugiau jokio gyvūno namuose nebus – tiek stipriai liūdėjo. Tačiau po pusmečio prie tėvų darbo atsirado ši katytė, kuri porą savaičių ten glaudėsi. Galiausiai, prieš pat Kalėdas, tėvai ją parsinešė namo. Nuo tada ji tapo „mano gyvenimo kate“, kuri, tikiu, tokia liks net ir po to, kai jos nebebus. Lietuviško pilkumo, tačiau labai graži, itin meilaus charakterio, tik nemėgstanti dėmesiu dalintis su kitais gyvūnais, mėgstanti būti ant rankų arba kelių, valgyti rafaelo, konservuotus kukurūzus ir batoną. Šitiek metų kiekvieną naktį miegant kartu ji letenytėmis apsikabindavo mano kaklą. Šiuo metu Pilkė gyvena su mano tėvais, kadangi keisti gyvenamąją vietą jai būtų per didelis stresas, o ir sveikatai labai į naudą tai, kad gali išeiti į lauką kada panorėjusi. Tačiau mes dažnai matomės ir mylim viena kitą kaip ir anksčiau, o namuose ji tikra karalienė ir geriausia mano mamos draugė.

Na o Maja vis gelbėja pasaulį kartu su manimi, o Andrius priėmė mane su visa didele gyvenimo palyda, sukomplektuota iš šunų, kačių ir beprotiško noro padėti visiems pasaulio keturkojams 🙂

 

Fotografė Julija Knopacka

Rasa ir Taškė
Vytautas ir Luna