„Nebeįsivaizduojame, kad kažkada gyvenome be Bixės“

Labai ilgai svajojome apie šunį. Pasitarę šeimoje nutarėme, kad geriau ne pirkti, bet pasiimti šuniuką iš prieglaudos. Peržiūrėjome skelbimus, ir akis užkliuvo už mažos gražuolės, o aprašyta jos liūdna istorija itin sukrėtė. Didelę mažų juodų šuniukų kompaniją šungaudžių būstinėje rado „Naminuko“ savanoriai. Mažylius buvo užpuolęs baisus Parvo virusas. Nors šuniukai buvo gydomi klinikoje, iš didelio būrio liko tik du maži juoduliukai. Labai greitai mūsų gražuolę iš prieglaudėlės pasiėmė, kaip tuomet atrodė, geri žmonės, tačiau vos už kelių dienų naujieji šeimininkai susizgribo, kad išvyksta į užsienį, ir grąžino mažylę atgal į prieglaudėlę.

Mes, išgirdę šią graudžią istoriją ir pamatę tą nuostabią mažą šunytę, net nedvejojom, kad tai mūsų šuo, kurio mes taip laukėm. Tik atvykusi į mūsų namus mažoji netvėrė džiaugsmu. O mes susidūrėme su problemėle: niekaip negalėjom sugalvoti jai vardo, atrodė, kad nė vienas jai netinka. Ir kaip tik tuo metu mūsų šeimos mėgstama grupė „BIX“ šventė savo jubiliejų. Išgirdę šią reklamą iš karto supratome, jog mūsų gražuolė bus Bixė. Jau beveik dvejus metus Bixė mūsų šeimos narys – net nebeįsivaizduojame, kad kažkada gyvenome be jos.

Fofografė Elena Rutkauskaitė