Istorijos

Monika ir Rubis

“Mus juokina, kad Rubė, per daug besivartydama, nudrimba nuo lovos, nemoka stabdyti ir įčiuožia į kokią sieną ar spintą.”

 

Tai nebuvo kažkoks spontaniškas ar staigus sprendimas čia ir dabar. Tai ilgai brendęs noras, kuris augo ir kuriam tiesiog atėjo laikas. Nes viskam ateina laikas. 

 

Rubę pamačiau „Lesės“ skelbime ir nusprendžiau aplankyti. Svarsčiau, kad tikriausiai nereikėtų imti pirmo pasitaikiusio šuns, dar pavažinėti, pagalvoti. Tokios racionalios mintys sukosi galvoje, nes kiekvienas sutiks – tai didžiulė atsakomybė. Taigi galvojau, su draugu (nes ir jis buvo į tai įtrauktas – žinoma, savo noru) važinėjome, bet ne kažkur kitur, o pas ją. Iki tol, kol parsivežėme namo birželio pabaigoje. Ir dabar, kai mes drauge keturis mėnesius, visko, ką norėčiau pasakyti, papasakoti ir aprašyti, nesudėsiu į pasakojimą. Tik pasakysiu, kad būtent Rubė gyvenamą vietą, svetimą miestą pavertė namais. 

 

Rubė „Lesės“ prieglaudoje atsidūrė būdama 4–5 metų (rasta miške su savo mažyliais). Po kelių mėnesių jos buvimo „Lesėje“ atsiradome mes. Tie keturi mėnesiai su kiekviena savo diena neša kažką naujo. Ir aš tą kiekvieną dieną klausiu: „Kas buvo iki jos, ką mes veikėme?“. 

Atrodo, jau matėme mieliausias Rubės išraiškas, pavyzdžiui, katino Pūkio akis, bet tai visada kelia šypsnį, o aš šaukiu: „Pažiūrėk, na, pažiūrėk į ją“. Ir mums jau vis vien, kad ji garsiausiai knarkia, o lovoje, paslapčia įsliūkinusi, užima didžiausią plotą. Tiek pat, kiek ir anksčiau, mus juokina, kad Rubė, per daug besivartydama, nudrimba nuo lovos, nemoka stabdyti ir įčiuožia į kokią sieną ar spintą.

 

Tam, kad galėtume įamžinti visas tas istorijas, kuriame jos Instagramą “Sunskatinodienos”. Ne visada pavyksta nufilmuoti ar nufotografuoti Rubės „katino dienas“, todėl būtinai įamžinu raštu. „Katino dienų“ pasakojimai atsirado, kai pirmą kartą ją nusivežėme prie ežero, o Rubė, įsitaisiusi ant šilto smėlio, jausdama švelnius vėjo gūsius, sapnavo savo šuniškus sapnus. Mano galvoje prabėgo minčių kratinys – nuo to, kai ji buvo palikta likimo valiai, dėl kitų šunų prieglaudoje prarado uodegą, iki nūdienos, kai pagaliau parpia paplūdimyje, o visa kita paliko toli. 

 

Atsiradusi mūsų nuobodžioje (nes tik tokiu epitetu, kai palyginame, galime pavadinti tai, ką turėjome tada, ir ką turime dabar) kasdienybėje ji vertė ir toliau verčia viską aukštyn kojomis. Tokiomis „aukštyn kojomis“, kokių palinkėčiau kiekvienam. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Aušra ir Lu

 

“Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną.” 

Kai po ilgos savęs atkalbinėjimo nuo šuns įsigijimo kovos prieš 2,5 metų pagaliau atėjau į prieglaudą, tvirtai žinojau, ko noriu. Mažas, trumpo kailio ir juodas. Mažas, kad paprasčiau būtų susitvarkyti, trumpo kailio, kad nepūkuotų man čia visur, o juodas – tiesiog. Atėjus į „Tautmilės prieglaudėlę“ mano planas iškeliavo į dausas, nes kaip alkanas vaikas saldainių parduotuvėje užsimaniau visų. Kad šunį imsiu iš prieglaudos, žinojau visada. Ypač, kai žiūrėdama į tų vargšų šunelių nuotraukas ašarodavau, o tada įsijungdavau kitos prieglaudos puslapį, kad galėčiau paašaroti dar. Visi ten gailiomis akytėmis ir liūdnomis istorijomis, vienas už kitą mielesni. Kuris piktas, kuris įskaudintas, atrodo, nei vieno iššūkio nėra per didelio. Visa laimė, kad ėjau su tvirčiau ant žemės stovinčia drauge ir prieglaudėlėje dirbančios moterys labai atsakingai žiūrėjo į savo darbą.

Pirmiausiai man pristatė prieglaudos numylėtinį, didžiulį mielą šunį, kuris keturis metus gyveno šeimoje, o šeimai sugalvojus emigruoti, buvo ištremtas prieglaudon. Vien tokios mintys ir istorijos man spaudė širdį. Įdavė pavadėlį į rankas ir liepė eiti pasivaikščioti, pamatysi, sako, tinka tau šuo ar ne, jauti, kad tai tavo šuo ar ne. Einu su tuo šuniu ir, nors jis toks gerietis, toks mielas, vis tiek atrodo, kad svetimą šunį vedu. Galiausiai beeidama sutikau savanorį, vedžiojantį kitą šunį. Jis su plačia šypsena priėjęs paprašė, kad apsikeistume šunimis, nes tas, kurį vedžioju aš, yra jo, kaip ir visų kitų prieglaudoje, numylėtinis. Ką jau čia aš priešinsiuosi, supyks, neduos išvis jokio šuns dar. Juokauju. Taip į mano rankas pakliuvo kito šuns pavadėlis. Niekas tuo metu man nieko apie jį ir nepapasakojo, nes savanoris greitai nukeliavo su savo numylėtiniu, o aš likau su nuostabaus grožio šuniu. Akys žydros kaip dangus. Eina sau tvarkingai, visas ramus, protingomis akimis pažvelgia, į kitus šunis per daug dėmesio nekreipia. Užbėgdama už akių pasakysiu: moka užsirekomenduoti vyrukas, moka. Galvoju, grožis ne viskas, jeigu myli pagal grožį, tai geriau mylėki ožį, kaip ten liaudyje sakoma. Aš tai jau nebūsiu čia ta, kuri ateina ir pagal grožį šunį išsirenka lyg puošmeną. Aš draugo atėjau, draugo! Bet žiūriu, kad kuo artyn prieglauda, tuo mažiau man norisi atiduoti tą pavadėlį kažkam. Tos minties, kad atėjau mažo ir juodo, jau senokai mano galvoje nebeliko. 

Grįžus prieglaudos darbuotoja papasakojo šiek tiek daugiau apie tą šunį. Jis prieglaudoje buvo tik keturias dienas, todėl ir vardas nelabai jam koks dar buvo prigijęs, jį tiesiog vadino Haskiu dėl panašumo į šios veislės šunis. Rado jį gatvėje besibastantį. Sako, moka jis kelias komandas, bet rusiškai. Tada prasidėjo rimtoji dalis. Tikrai žaviuosi, su kokia atsakomybe prieglaudos darbuotojos dovanoja šunis. Turėjau atlaikyti kažką panašaus į darbo pokalbį, įrodyti, kad sprendimas tvirtas, kad esu apgalvojusi ir pasvėrusi viską, kad turėsiu sąlygas ir gebėjimus. Šunys, rasti gatvėje, laikomi prieglaudoje 14 dienų ir niekam nedovanojami dėl tikimybės, kad atsiras tikrieji šeimininkai. Bendru sutarimu nusprendėme, kad į dovanojimo sutartį įtrauksime sąlygą, kad per ateinančias 10 dienų atsiradus šeimininkams aš privalėsiu grąžinti jiems šunį. Šeimininkai taip niekada ir neatsirado, bet čia jau jų praradimas.

Puikiai atsimenu, kaip draugė vairavo automobilį, o aš sėdėjau gale, apkabinusi tą baltą pūkų kamuolį išpūstomis akimis, nesuprantantį, nei kas vyksta, nei kur jis dabar važiuoja. Kelios pirmos dienos nebuvo tokios rožinės. Nors ir seniai svajojau apie šunį, įsivaizdavau, kaip viskas bus, kai jis jau bus namie su manimi, bet kai visa tai tapo realybe, nebebuvo taip paprasta. Sunkiausias dalykas, su kuriuo iki šiol nesu iki galo susitaikiusi, buvo pūkai. Begalybė pūkų. Ant grindų, kampuose, ant drabužių, lovos, kur bepažvelgsi. Per vieną dieną iš mano namų visiems laikams dingo tvarka. Šuo jautėsi nejaukiai, neramiai, su atsargumu žvelgė ir į mane, ir į savo atvaizdą veidrodyje. Haskiu jo toliau vadinti nenorėjau, juolab, kad jis prie to vardo šiaip ar taip nebuvo spėjęs priprasti. Prisėdau pirmą vakarą rinkti vardo, nes juk kaip čia turi šunį be vardo! Neturėjau jokio vardo mintyje, anksčiau nebuvau apgalvojusi, nes įsivaizdavau, kad iš prieglaudos paimsiu šunį, kuris jau turės vardą, prie kurio bus pripratęs. Atsiverčiau kažkokį vardų sąrašą, perėjau jį, pasijuokiau tai iš vieno, tai iš kito, tada pamačiau Lou, nes sąrašas tai angliškas buvo. Galvoju, kokia nesąmonė. O tada dar kartą pagalvojau ir visai neblogai man tas Lou ėmė skambėti. Taip Haskis virto Lu. Komentarų dėl vardo iki šiol sulaukiu visokių, pagrindinis, žinoma, kaip tu tokį sugalvojai?! Palaipsniui iš rusų kalbos pripratinau jį reaguoti į lietuviškas komandas. Šiaip jau jis buvo puikus šuo, nesuvokiu, kaip jis atsidūrė prieglaudoje – mokėjo komandas, suprato, kad gamtiniai reikalai atliekami lauke, ramiausiai važiuoja automobiliu. Pirmieji šeimininkai tikrai turėjo mokėti auklėti šunį, tai net jei jie jo neišmetė, bet Lu pabėgo pats, kodėl jie jo neieškojo? Juk dingus šuniui pirmiausiai tikrintum prieglaudas. Tai iki šiol man paslaptis.

Pirmieji mėnesiai buvo kurioziški, nes kai Lu galiausiai apsiprato, kad čia jo namai, o aš ne tik žmogus, kuris duoda maisto, jis virto tikrų tikriausiu katinėliu. Atrodo, kad jo širdyje tiek meilės, kad ji ten tiesiog nebetelpa. Namuose jis visada bus prisispaudęs prie manęs, bent padėjęs galvą ant kelių ar kaip kad dabar, kol rašau, guli susisukęs po stalu. Kol maudausi, saugo dušo duris. Jei gaminu valgyti, stebi, kad gerai viską padaryčiau. Net praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną. Pradžioje kiek bijojau jį palikti vieną namuose, o jis turbūt tai jausdamas, vis kokią išdaigą iškrėsdavo. Per palangę nukeliavęs ant spintelės sugraužė mano velykinius šakočius, į vaivorykštės šalį išlydėjo krūvą šlepečių, kelias poras sportbačių ir dar mylimiausius mano aukštakulnius. Bet, matyt, laikas atsinaujinti buvo. Ir išmokti palikti daiktus savo vietose, nes, nepatikėsite, geresnio delikateso už kojinę, džemperio užtrauktuką ar šlepetę pasaulyje nėra. Meluoju, gardžiau tik kokia nesąmonė prie konteinerio. Griebi ir leki kiek kojos neša! 

Namuose Luliukas yra katinėlis, bet lauke jis tampa kaip vėjas. Jei tik paleisi, tai tiek ir tematysi. Esu keliskart kaime paleidusi nuo pavadėlio, kiekvienąkart tokia mano drąsa baigdavosi arba bandymu jį pagauti bevaikantį kokią karvę laukuose, arba liūdnai stebint dingstančią jo uodegą laukuose. Nežinau, ar tai mano auklėjimo stoka, ar tokia jo prigimtis, bet tiesiog išmokau, ko nedaryti.

Net ir po visų išdaigų ir vargų atrodo, kad mano gyvenimas be Lu dabar būtų daug liūdnesnis, o namie būtų tuščia. Ta jo besąlyginė meilė atperka visus nuostolius. Bus tų batų ar drabužių. Kai jis žiūri į mane tomis savo mėlynomis akimis ir, atrodo, taip nuoširdžiai stengiasi suprasti, ką aš jam sakau, tirpsta širdis. Kaip jis šoka laimės šokį man grįžus ir puola apsikabinti! Kokiu liūdnu žvilgsniu palydi, kai išeinu, o jo nesivedu! Ir kai lauke su pavydu nužvelgiu tuos tobulai išdresiruotus šunis, romiai žygiuojančius šalia savo šeimininko, o aš tuo tarpu bandau išsilaikyti ant kojų, nes Lu jau užuodė ką nors naujo, pamatė katuką ar šiaip nusprendė, kad ana tas medis geresnis už šitą, ir bando visu greičiu ten nuskrieti, suprantu, kad nekeisčiau savo Lu į jokį kitą šunį, net jei jis būtų mažas ir juodas.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Laura, Eimantas ir Takis

 

“Giliai širdyje mūsų šuo – juodasis vilkas, gamtoje nejaučiantis jokio streso, o tik daug kvapų ir begalinę laisvę.”

 

Takio atskirai, o paskui ir mūsų kartu, kelionė nebuvo lengva. Auginame bailų, reaktyvų ir jau pagyvenusį šunį, kurį iš “SOS gyvūnų” priglaudėme prieš 4 metus, o jam šiuo metu yra apie 8 – 10 metų. Kad jo gyvenimas ne rožėmis klotas, supratome iš jo didžiulio bailumo ir nepasitikėjimo nei vienu žmogumi. Pirmą kontaktą užmegzti prireikė trijų dienų, o po to prasidėjo pratinimasis prie baisiojo žmonių pasaulio, kur krentantis lapas, pravažiuojantis automobilis atrodydavo tokie baisūs, kad Takis krisdavo ant žemės ir drebėdavo. Pakilti dažnai išdrįsdavo tik po pusvalandžio ir tada jokių pasivaikščiojimų, bet greit slėptis, link namų. Šalia vyrų visai neišbūdavo, o net ir pati jį vedžiodama turėjau vengti rankų pakėlimo ar bet kokio staigesnio judesio, kad nebaigtume pasivaikščiojimo šalikelėje, drebėdami.

Pirmieji metai buvo labai sunkūs, pilni abejonių ir “duobių”, tačiau per juos mes pradėjome ir labai daug mokytis vieni apie kitus. Takis – kad ranka maitina ir glosto ir nieko baisaus, jei kartais ji pakyla aukščiau, na, o mes, kad jis tikrai protingas šuo. Būdamas jau senjoras, naujas komandas mokosi itin greitai ir labai noriai, užsipainiojęs pavadį, jį pats atsipainioja, žaislai, kuriuos reikia pergudrauti ir ištraukti maistą, neatlaiko nei kelių minučių. Laikui bėgant atsirado ryšys ir pradėjome paleisti jį miškuose. O čia ir paaiškėjo, kad giliai širdyje mūsų šuo – juodasis vilkas, gamtoje nejaučiantis jokio streso, o tik daug kvapų ir begalinę laisvę. Tai ir šiandien yra viena iš geriausių baimės prevencijų. Vienas iš įdomiausių žaidimų irgi yra miške. Žaidžiame slėpynes, kai Takis dingsta iš mano matomumo ribų, stengiuosi pasislėpti ir aš, kuo giliau, tik, kad ir kur beįlįsčiau, jis mane vis tiek greitai randa.

Šiandien, po 4 metų, kai žmonėms jį pristatau kaip bailį, dažnas į mane pažiūri kaip į keistuolę. Tie žvilgsniai yra aukso vertės, nes žinau, kaip mano šuo pasikeitė. 

Takis nori pasinaudoti proga ir šia žvaigždžių valanda bei paskatinti būsimus beglobių šeimininkus atkreipti dėmesį ir į vyresnio amžiaus ar bailesnius šunis. O namie auginantiems bailiukus linki kantrybės, atkaklumo ir nekreipti dėmesio į pralaimėjimus, ilgainiui jų bus mažiau ir jų vietą pakeis laimėjimai, o gal net ir šypsena į objektyvą.

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Elena ir Bella

“Šiaip iki šiol sunku patikėti, kad turiu tokį išprotėjusį šunį, bet daug kas sako, kad mes panašios…” 

 

Mano gyvenime gyvūnai ima ir atsiranda. Prieš kelerius metus jau pasakojau istoriją apie Miką http://nebrisius.lt/elena-ir-mikas/. O šiandien pasakoju istoriją ir pati dar negaliu patikėti, kaip prieš metus mano namuose vėl atsirado didelis ir išprotėjęs šuo Bella. Taigi pradėkime nuo pradžių. 

Pernai vasaros viduryje gavau žinutę su nuotrauka rotveilerio mišrūnės, kuri gyvena kažkur kaime, uždaryta voljere, jeigu taip galima pavadinti. Iš pradžių nusprendžiau ignoruoti tą žinutę, kuri buvo maždaug tokia: gal žinai, kam reikia jaunos rotveilerės. Po 5 minučių jau skambinau draugams ir aiškinausi, ką čia kartu galime padaryti. Situacija sudėtinga, tikslus amžius nežinomas, koks charakteris, neaišku, pikta, agresyvi? Daugybė klaustukų… O kaip tokį didelį šunį padovanoti? Be to, šuo buvo už 200 km nuo mūsų.  Na, tada pradėjau ieškoti vietos prieglaudose. Nes atsivežus ją į Vilnių, pažinus, būtų lengviau padovanoti. O ir šiaip tuo metu naiviai tikėjau, kad labai greitai jai rasime namus. Gavau vietą faktiškai po mėnesio, tada ir prasidėjo visa gelbėjimo operacija. Važiavome su draugais paimti „žvėries“. Atvažiavome, ištraukėme spirgantį ir šokinėjantį šunį (tuo metu atrodė, kad šuo išprotėjęs) iš to „voljero“, įsodinome į mašiną ir vežame į Vilnių. O smarvė mašinoje nuo šuns baisi, nes ji visa buvo savo išmatose. Kol važiavome su visu kvapeliu, atėjo ir daugybė minčių. O kas dabar? Kaip ir kam ją padovanosime… Kas per šuo… 

Grįžę į Vilnių pirmiausia išprausėme Bellą ir pamatėme, kad tai draugiškas ir geras šuo. Na, ir atėjo laikas vežti į  prieglaudą. Nuvežėme, nuvedėme į  voljerą ir vėl uždarėme, o ji sėdi išsigandusiomis akimis ir žiūri, gi ką tik buvome draugais, žaidėme, o dabar vėl uždaryta… Mums pasidarė labai sunku, įsėdome į mašiną ir sėdėjome nuliūdę apie pusvalandį. Jausmas buvo lyg paliktume savo šunį. Tiesą pasakius, neįsivaizduoju, kaip žmonės savo mylėtus gyvūnus gali palikti. Nes mes nepajėgėme svetimo šuns palikti ir ramiai išvažiuoti. Supratome, kad niekas jos paimti šią akimirką negali, nes aš turiu jau 2 šunis, draugai irgi turi 3. Sutarėme, kad ryt iš ryto aš atvažiuosiu ir paimsiu ja pavedžioti.  Atėjo kitos dienos rytas, aš atsikėlusi anksčiausiai jau skubėjau pas Bellą. Pasiėmiau ją iš prieglaudos, į kurią ji daugiau ir negrįžo. Radome, pas ką Bella galėjo nakvoti, o aš su ja leisdavau dienas. Per tą laika labai prisirišau ir tarp mūsų atsirado ryšys. Bella su manimi visur važiuodavo, nes namie negalėjau palikti jos su savo mažais šunimis. Bandėme ieškoti naujų šeimininkų, bet rimtų ir atsakingų neatsirasdavo. Po mėnesio pamačiau, kad Bella gražiai reaguoja ir į mūsų nervingąjį Miką. Po truputį Bella persikraustė visam laikui pas mane. Aš per tą laiką tyliai pradėjau įsivaizduoti, kad tai mano šuo, nors netikėjau, kad tai gali virsti realybe. 

Po kurio laiko, kai Bella visiškai adaptavosi ir suprato, kad jau čia ir gyvens, atsiskleidė, kokia ji hiperaktyvi. Na, ir prasidėjo mūsų linksmas gyvenimas kartu. Bella daug kur keliauja su manimi. O jeigu bent kelias dienas tenka mažiau pajudėti, tai tada atrodo, kad sugriaus namus. Šiaip iki šiol sunku patikėti, kad turiu tokį išprotėjusį šunį, bet daug kas sako, kad mes panašios… Nors ir padūkusio charakterio, bet ji yra labai gera ir draugiška, tik per savo judrumą kartais atrodo gruboka. Nežinau, kaip ir kur ji užaugo, bet panašu, kad augino ją kažkoks piktokas vyras, nes daugelio vyrų ji prisibijo ir sunkiau prisileidžia. Bet, pavyzdžiui, vaikus ji dievina. Taip pat turi ir daugybę šunų draugų, su kuriais labai patinka dūkti. O tamsiais vakarais jaučiuosi saugi eidama su ja. Jaučiuosi atradusi tikrą draugą ir kompanioną, na, ir visi draugai jau neįsivaizduoja manęs be Bellos. Tai tokia ta Bellos gelbėjimo istorija.  Ji jau užmiršo, kaip gyveno su vištomis, o aš pripratau dalintis lova kartu su ja. 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Monika, Ramūnas, Marsas ir Sidas

“Marsas mokosi iš Sido, kaip rodyti emocijas ir neužmigti ant laurų, o Sidas tampa vis švelnesnis ir meilesnis.”

 

Apie Marsą negalėčiau pasakyti, kad jis buvo šuo, kurį mes išsirinkome. Ne, jis buvo šuo, kurį mums atsiuntė turbūt kažkas iš aukščiau. Mums jo TAIP reikėjo, kad užėjusi į Tautmilės prieglaudėlės puslapį ir pamačiusi mažą baltą pūkų kamuoliuką, nė akimirkos nesudvejojau – tai buvo TAS šuo. Visą savaitę gyvenau su mintimi, kad šitas mažius iš karto mane pamils. Atvykus pasiimti mažylio, apėmė dvejopi jausmai, kiti šunys tiesiog brovėsi ant rankų, siekė mano dėmesio, o Marsas net nekreipė į mane dėmesio. Bet žinojau, kad vis tiek turiu pasiimti jį ir jokio kito šuns. Taip mūsų namuose atsirado 3 sugraužti televizoriaus pulteliai, mažiausiai 4 poros pagražintų aukštakulnių, padailintos kėdžių ir stalo kojos ir… Daug meilės. Marsas toks sielos draugas, kartais nesuprantu, kaip tokioje mažoje širdelėje telpa tiek gerumo, tiek supratimo, tiek meilės… Marsas baltesnis už sniegą ir greitesnis už vėją, laisvos sielos ir didelių linksmų akių. Labiau už viską dievina gaudyti kamuoliuką ir žaisti su kitais šunimis. 

Marsui sulaukus trejų metų, pagalvojome, kad vis tik jam labai trūksta tikro draugo, su kuriuo leistų laiką, kai mes dirbame. Taip mūsų namuose atsirado 3 mėnesių Sidas – patrakęs juodo blizgančio kailiuko velniūkštis, ilgomis kojomis ir didelėmis ausimis. Deja, tarp šunų draugystė neužsimezgė iš pirmo žvilgsnio, tam prireikė kokių 3 dienų, kol urzgimas ir dantų šiepimas peraugo į bendrus žaidimus, vienas kito saugojimą ir begalinę Marso globą, Sidui žaidžiant su kitais šunimis. Sidas visiška Marso priešingybė – urzgia, garsiai loja, kovoja dėl maisto, dažniau kanda, nei švelniai laižo, bet jie taip stipriai papildo vienas kitą. Marsas mokosi iš Sido, kaip rodyti emocijas ir neužmigti ant laurų, o Sidas tampa vis švelnesnis ir meilesnis. Aš taip bijojau, kad Sidas nebus toks “geras”, kaip Marsas. Ir iš tikrųjų jis visiškai kitoks ir jis toks vienintelis.

 

Mūsų Ying ir Yang – geriausi draugai, kokius tik esame sutikę.️

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Ieva, Gediminas ir Marsas

“Man labai patinka su jais visur važinėti automobiliu, Gedas duoda pavairuoti, ledų, o kai sėdžiu gale, visada atidaro man langą, kad galėčiau atpalaiduoti liežuvį ir ausis.” 

 

Sveiki, aš Marsas. Pas Ievą su Gedu atsiradau prieš Kalėdas. Pirmąsias dienas buvo viskas labai smalsu, susipažinau su daug žmonių ir kitų šunų, padėjau jiems persodinti kalėdinę eglę, paremontavau butą, užuolaidas sutvarkiau. Mačiau, kaip jie džiaugės mano darbais, nes viską fotografavo ir siuntė draugams parodyti, bet užsakymų negaunu, tai veiklą baigiu. Dabar esu modelis, fotografuojuosi reklamose, tad laukiu užsakymų. Man labai patinka su jais visur važinėti automobiliu, Gedas duoda pavairuoti, ledų, o kai sėdžiu gale, visada atidaro man langą, kad galėčiau atpalaiduoti liežuvį ir ausis.

Mano geriausia draugė yra Ieva, pas ją įšoku į lovą, kai jie užmiega, kartu sapnuojame ir spardomės per miegus. Su Gedu dažnai einame imtynių ir į mokyklą. Nesuprantu, kaip jis nemoka eiti greta, gulėti ir pan., aš kai tai padarau, gaunu skanuką, viskas paprasta. Be to, galiu pasigirti, kad per šią vasarą apkeliavau Lietuvą, buvau festivaliuose, lankiau šeimininkų draugus ir mamas, žodžiu – viskas pakenčiamai. Jei norėsite susipažinti – parašykite, žinau gerų miškų ir vandens telkinių, kur labai gera leisti laiką. Iki!

 

Foto Ieva Kizenevičiūtė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Eglė ir Šokoladas

“Labai mažais žingsneliais eksperimentuodama su tuo, ką išmokau internete, pradėjau suprasti, kaip Šoka mato pasaulį.”


Šokoladas arba Šoka – šuo iš Antakalnio. Jo mamos šeimininkę kartą sutikau gatvėje, iškart pažino Mažylį (toks jo vardas buvo seniau). Tai pirmas mano šuo, bet jau suprantu, kad ne paskutinis.

Pasiėmiau jį iš prieglaudos, kaip man atrodė, gerai pasiruošusi: perklausiusi daugybę laidų apie dresūrą, prisiskaičiusi sėkmės ir nesėkmės istorijų, parepetavusi su draugų šunimis. Prašiau savanorių patarimo – ieškojau aktyvaus gyvūno, kuris nepavargs žygiuose po mišką. Merginos man parodė kiemo chuliganą Šokoladą, kuris ne pirmą ir ne antrą kartą grįžęs į prieglaudą, kaukia paliktas vienas ir kanda. Aišku, kad kanda, teko sužinoti vėliau, bet kuris šuo nekanda, ane? Pirmos savaitės kartu visai nebuvo saldžios. Pamenu piktus kaimynus, stresą ir miego trūkumą. Kartais pagalvodavau, kad reikėjo imti Stefutę („SOS gyvūnų“ prieglaudoje buvo tokia didelė, meili ir rami senolė šunytė).

Labai mažais žingsneliais eksperimentuodama su tuo, ką išmokau internete, pradėjau suprasti, kaip Šoka mato pasaulį. Tada įsteigiau naujas namų taisykles: viskam yra gera vieta ir geras laikas, aš parodau, kur vieta ir kada laikas, ir visi geriausi dalykai nutinka, kai ausys ir akys žiūri į mane. Šokai, žinoma, reikėjo laiko surasti tuos geriausius laikus ir vietas ir patikrinti, gal vis dėlto ant stalo – visai gera vieta paieškoti maisto arba gal naktį galima apšaukti laiptinės praeivius. Vis dar pasitikrina kartas nuo karto.

Praėjus metams pradėjau mažiau stengtis ir daugiau atsipalaiduoti. Atrodo, kad ir šuo panašiai – ėmė mažiau blaškytis, įveikia jam neaiškias situacijas lengviau, be panikos ir didelės dramos. Baigėsi dainos, kai vienas namuose, mašinoms gatvėje įkąst nebesinori, žmonėms įkąsti nepasitaiko proga. Šiandien žaidėme aikštelėje ir palei tvorą ėjo vyras su kitu šuniu, Šoka išspjovė kamuoliuką ir jau ruošiasi bėgt gąsdint. Sakau: „palik!“ – sustingo ir žiūri į mane. Palaukėm taip, kol vyras nueis, ir žaidėme toliau. Po beveik dviejų metų pratybų toks Šokolado pasirinkimas – man didelis pasiekimas!

 

Foto Ieva Kizenevičiūtė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Žana, Rokas ir Frėja

“Nežinau, iš kur tiek meilės ir prieraišumo telpa toje mažutėje širdutėje, bet mes visada jaučiame neišmatuojamą jos džiaugsmą, kai grįžtame namo.”

 

Frėja mūsų namuose atsirado prieš pusantrų metų.

Kai augau, mūsų namuose visada būdavo gyvūnas. Ir net keli. Neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Kai ištekėjau, savo vyrą atakuodavau visais skelbimais, kuriuose gyvūnai ieško namų. Ketverius metus jis buvo žymimas socialiniuose tinkluose po kiekvieno benamio gyvūno nuotrauka. Žymėdavau nieko stipriai nesitikėdama, nes nuomojamame bute gyvūno laikyti negalėjome, paskui kūrėmės savuosiuose namuose ir apie gyvūną galvoti nebuvo laiko.

BET. Kai eilinį kartą pažymėjau Roką po šuns nuotrauka, mano nuostabai, vyras liepė skambinti. Negalėjau patikėti, bet nieko nelaukdama, kad vyras nespėtų persigalvoti, paskambinau į “Dogspotą”. Tuo metu Frėjos dar laukė operacija, tačiau sutarėme, kad susisieksime su “Dogspoto” įkūrėja Indre po kelių savaičių. Žinojome, kad norėtojų daug, o šuniukas vienas. Kai galiausiai susitikome su Indre ir Frėja – abejonių neliko, buvau pasiruošusi čia ir dabar imti ir vežtis. Ir kiek buvo laimės, kai Indrė nusprendė mumis pasitikėti.

Pirmuosius mėnesius Frėja absoliučiai visko bijojo. Bijojo lipti ant sofos, bijojo rankų, bijojo glostymų, nemokėjo žaisti. Išėjus pasivaikščioti atrodė, kad pirmą kartą mato upelį, nėra mačiusi žolės, viskas jai buvo nauja ir nepažįstama. Mes galėjome tik spėlioti, kaip ji gyveno iki “Dogspoto”, kuris ištraukė ją iš daugyklos narvų. 

Dabar Frėja neatpažįstama. Drąsi, aktyvi, labai sargi! Be proto myli vaikus ir juos saugo, nesvarbu, kieno vaikas. Susiranda naują mažą draugą ir tada nieko prie jo neprileidžia. Mielai lipa ant rankų, prašosi pakasoma ir būtinai prisiglaudžia, jei tinginiaujame ant sofos. O kiek ji bučiuojasi! Kai kas nors klausia, ar šuo nesikandžioja, atšauname, kad nebent užlaižyti galėtų.

Niekada nesigailėjome savo sprendimo. Atvirkščiai, kartais atrodo, kad Frėja mums kasdien duoda daug daugiau nei mes jai. Nežinau, iš kur tiek meilės ir prieraišumo telpa toje mažutėje širdutėje, bet mes visada jaučiame neišmatuojamą jos džiaugsmą, kai grįžtame namo. Ir taip, kartais norėtųsi nesikelti anksti ryte ir nevesti jokio šuns į lauką, kur šalta ir lyja, bet atsimerki, pamatai jau laukiančias tas dideles išpūstas akis ir dingsta visi atsikalbinėjimai. Ji kasdien mane moko kantrybės, atsakomybės ir besąlygiškos meilės.

Tiesa, iš pradžių bijojau, kad imame suaugusį šunį su susiformavusiais įpročiais ir charakteriu, buvo neaišku, ko tikėtis, ką gausime, kaip reikės mokyti. Mokytis Frėja nelabai ir norėjo. Išmokome sėdėti, „negalima“ ir „ateik čia“. Ir kartais atrodo, kad ji vis tiek pasirenka pati, kada komandas vykdyti, labai savarankiška. Būna, matau, kad šaukiama ausis pakėlė, pusę snukučio atsuko, bet žingsnis pagreitėja ir bėga į kitą pusę, lyg negirdėtų. Žinoma, paskui prisimena, kas iš mūsų šeimininkė, bet vis tiek būna labai juokinga.

Šiandien neįsivaizduojame savo namų be šio Kukio (taip namuose ją meiliai vadiname). Ir noriu tikėti, kad ir mes esame Frėjai tokia šeima, kurios ji norėtų. Per šiuos pusantrų metų supratau, kad mes priglausdami gyvūną suteikiame šansą naujam, geresniam rytojui ne tik jam. Mes suteikiame šansą sau.

 

Foto  Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Brigita ir Faustas

“Sūnus labai globoja Faustą, kiekvieną dieną sako, jog myli, glosto, vedžioja. Grįžęs į namus po mokyklos pirmiausia bėga paglostyti.”

 

Jau ilgą laiką galvojome pasiimti šunį iš prieglaudos, bet vis nesiryžome dėl aktyvaus gyvenimo būdo. Rudenį dirbau “Uber” ir vežiau moterį su šuniu iš “Dogspot” prieglaudos. Man patiko idėja apie laikinus gyvūnų globėjus. Taigi pasitarę su sūnumi dar tą pačią dieną paskambinome į “Dogspotą”. Pasakėme, kad pasiruošę laikinai globoti bet kokį šunį. Mums buvo pasiūlytas socialus, aktyvus, bet vyresnio amžiaus (apie 8 m.) pensiono gyventojas Faustas, kuris neseniai buvo rastas Kybartuose. Jau kitą dieną Faustas apsilankė ir liko pas mus. Laikinai. Bet nieko nėra pastovesnio nei laikinumas. Įsimylėjome šį meilutį ir tapome jo šeimininkais. Ir ne tik mes – močiutės, draugai, kaimynai. Kai pasakojome draugams, kokį šunį pasiėmėme, jie kilnojo antakius ir sakė, kad tikrai prastas pasirinkimas: senas, auglys ant žando, nemato viena akimi, problemos su kojomis, praktiškai be dantų… Po operacijos, “Dogspoto” patarimų, meilės – Faustas žvalus, mielas senjoras. Džiaugiamės jam suteikdami orią senatvę. 

Šunelį radęs žmogus sugalvojo vardą Faustas. Koks jo vardas buvo iki atsiradimo pas mus, niekas nežino. Todėl nelabai ir atsiliepia į šį vardą. Bandėme šaukti įvairiais kitais vardais, deja, nekreipia dėmesio… Turbūt neištariame jo tikrojo vardo. Namuose dar turime dekoratyvinį triušį, tačiau jie tiesiog nekreipia vienas į kitą dėmesio. Tiesiog tobuli kaimynai.

Faustas visada vaikšto iš paskos, todėl net kartais vadiname Uodega. Nenori likti vienas, todėl kai tik krauname daiktus į mašiną, įsėda pats pirmas (nors sunku taip aukštai įšokti). Taip pat lipa ir į lagaminą, pageidauja keliauti kartu. Moka murkti kaip katinas – tai daro visada, kai glostome. Vaikai ir aplinkiniai tirpsta nuo jo meilumo. Niekas jo nebijo, nes negali įkąsti – nebeturi dantų. Žaidžia su minkštais žaisliukais ir tik su vaikais. Sutempia visą savo turtą į lovą pas sūnų. Moka bėgti raketos režimu, kai įsijaučia į šeimininko rolę, jam garbės reikalas ką nors aploti ir nubėgti taip, jog galinės kojos veja priekines. Loja labai retai, pirmus mėnesius galvojome, jog net nemoka. Faustas ilgai miega ir naktį, ir dieną paprastai tame pačiame kambaryje su mumis, o rytą gali įsirangyti į lovą. Jeigu miega kitame kambaryje vienas – gali prižadinti savo dainomis ir 4 val. ryto.

Atsiradus Faustui keliaujame ir toliau, Faustas dabar turi ne tik lietuvišką, bet ir europiečio pasą. Labiau planuojame savo vaikščiojimo laiką – Faustas nejaunas, todėl jam nueiti daug yra sudėtinga. Sūnus labai globoja Faustą, kiekvieną dieną sako, jog myli, glosto, vedžioja. Grįžęs į namus po mokyklos pirmiausia bėga paglostyti… 

 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

 

 

 

Urtė, Edgaras ir Džiango

“Net draugai juokiasi, jog mūsų katinas turi daugiau žaislų nei bet kuris vaikas namuose.”

Mūsų šeimos nario vardas Džiango. Katinėlio atsiradimas namuose buvo svarstomas kurį laiką, tačiau tvirtai žinojau, jog noriu paimti jį iš globos namų. Taip ir padariau. Vieną gražią dieną nuvykau į VšĮ “Katino svajonė”. Važiavau ten su mama, nes mano sužadėtinis sakė, jog jam gali neatlaikyti nervai ir paims visus ten esančius gyvūnus. Manau, kad tai buvo likimas. Vos įėjus į globos namelius, pasitiko krūva norinčių važiuoti NAMO. Tačiau kitame kambaryje išgirdau, tiesiogine ta žodžio prasme, rėkiantį ir kviečiantį užeiti katiniuką. Ką jūs manote, vos man priėjus prie narvelio, kuriame jis buvo, ir įkišus pirštą, kad galėčiau su juo pasisveikinti, jis pauostė mane, uždėjo savo leteną ir nurimo. O paėmus ant rankų pradėjo garsiai ir godžiai murkti. Viskas. Širdis ištirpo ir paraginau jį važiuoti namo. Kuomet jį paėmėme, tikslaus amžiaus nežinojome, bet veterinarai sakė, kad tai yra apie 3 mėnesių jauniklis. Pargrįžome  namo sėkmingai ir vos įėjus pro duris jam pasidarė aišku, o po to ir mums, kad jis čia šeimininkas. 

Nuo tos dienos praėjo beveik metai. Tas laikas yra kupinas šypsenų, juoko, murkimo, džiaugsmo, kartais pyktelėjimo dėl išdaigų, bet vos tik ateina pas tave ant kelių, išsilydai ir viskas būna kaip buvę. Kodėl pavadinome Džiango? Nes kaip ir tame filme ištrūkęs Džiango randa savo laimę. Net draugai juokiasi, jog mūsų katinas turi daugiau žaislų nei bet kuris vaikas namuose. Katinėlis charakterį turi – siurblys jam ne draugas, o dėžutės jo favoritės. Maistui pakankamai išrankus, gurmanas mat. O ir šiaip dėmesį mėgsta, puikiai sutaria su kitais žmonėmis. Kartais įsijungia nakties siuto režimas ir ankstyvojo žadintuvo vaidmuo, tačiau šiuos dalykus tenka toleruoti.  Kasdien dėkoju likimui už tai, jog turime Džiango.

Foto Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Laura, Modestas, Muchtaras ir kt

“Iš tikrųjų esame labai laimingi namuose turėdami tiek mažų širdelių, kurios besąlygiškai mumis pasitiki ir myli.”

Kitokio gyvenimo be gyvūnų jau ir nebeįsivaizduotume, turbūt tai užkoduota genuose, nes abu tėvai baigė veterinarijos studijas, todėl manau, kad visa tai buvo perduota ir man. O turint rūpestingą ir gyvūnus mylintį vyrą mūsų namuose šiuo metu gyvena katinas Muchtaras, kalytė Kaira ir triušytė Zuzu. Taip pat akvariume plaukioja ir kelios naujų namų ieškojusios žuvytės.

Triušytė Zuzu pas mus atsirado jau gana seniai, šiuo metu jai yra 13 metų. Kūčių rytą kaimynai  atnešė mažą pūkuotą padarėlį su prašymu pasiimti arba paleis į lauką, o juk žiema! Turbūt tai turėjo būti kalėdinė dovana kažkokiam vaikui. Zuzu  gavau visai mažytę, vos kelių mėnesių, tiesa, tuo metu man pačiai viso labo buvo 13 metų ir gyvenau su tėvais. Ačiū tėvams už jų didelę širdį ir galimybę auginti daug įvairių gyvūnėlių. Zuzu buvo maža rusva triušytė labai tvirtu charakteriu, svečiams kambaryje vietos nebūdavo, nes kiekvienas atsisėdęs ant lovos tiesiog būdavo apkandžiotas. Zuzu gyveno su tėvų katinu, su kuriuo dalindavosi ir kraiko dėžute, be galo tvarkinga triušytė. Turbūt didžiausia iškrėsta išdaiga buvo nugraužtas 8 metų tėvų iš sėklos išaugintas citrinmedis (tą dieną atsimenu kaip šiandien, nes tai buvo labai mylimas jų augalas). Be šios išdaigos dar buvo sugraužtos kelios šlepetės. Dabar, kadangi vyresnė, jokių išdaigų nekrečia, tik mėgsta naktimis išeiti pasivaikščioti (jos narvas atviras). Būna labai juokinga, kai ryte atsikėlę randame ją šmirinėjančią po virtuvę, o kai pamato, jog matome, lekia į savo narvelį ir jame tupi lyg niekur nieko.

Kaira atsirado prieš 4 metus, kai apsigyvenome kartu su vyru. Buvo diena po Joninių, kai išgirdau skambutį į duris, o ten draugai su mažyte Kaira. Aišku, iš pradžių nieko nespratau ir šiek tiek pyktelėjau, kad be mūsų žinios jie atnešė tokią dovaną, bet po kelių akimirkų supratau, kad vyras viską buvo sutaręs  ir žinojo, kad turėsime naują šeimos narę. Jis pats rado jos skelbimą, matėsi, jog Kairos gyvenimas nebuvo visavertis, tai bylojo tik viena stovinti ausytė, šiurkštus ir pilnas blusų kailiukas, nutrupėję ūsai, sulūžinėję nagučiai ir pilnos akys baimės. Bet dėl subalansuotos mitybos greitai sustiprėjo. Vardą ji išsirinko pati, vyrui skaičiau įvairius vardus ir perskaičius vardą Kaira ji pakėlė galvytę. Mes patys mokėme komandų, ji buvo labai gabi. Sėsk, gulk, šliaužk, apsiversk, šalia, balsas, lauk – vienos iš mėgstamiausių komadų, kurias puikiai pademonstruoja ir dabar, jei rankoje turime kažką skanaus. Ji yra unikaliai ramaus būdo ir be galo mylinti vaikus, bet ilgesnį laiką būdama viena namuose prisigalvoja veiklos. Pirmosios jos išdaigos – sugraužtas televizoriaus pultelis, atluptas tapetas ir ištraukti maišeliai iš pakuotės. Kai šiek tiek paaugo, aiškiai parodė, kad namuose uždarų, jai neprieinamų zonų negali būti, taigi išeidami į darbą visada atidarome visų kambarių duris ir atitraukiame roletus, kitu atveju rastume išdraskytas duris ir nutrauktus roletus. Bet nepaisant jos tokio būdo, ji nuostabus augintinis, mūsų numylėtinė, lepūnėle, kuri mėgsta miegoti šeimininkų lovoje ir dar būti apklota, bet ko nepadarysi dėl mylimo gyvūnėlio.

Prieš metus namuose atsirado ir mūsų be galo mylimas namų karalaitis katinas Muchtaras. Su vyru jau buvome suplanavę, jog namose turi atsirasti ir katinas, aš labai norėjau juodo, vyras norėjo rusvo kačiuko, net vardą jau turėjome išrinkę – Ego. Bet kaip dažniausia nutinka  gyvenime, paradoksas – mūsų katinas rainas. Tiesiog vieną dieną prisijungusi prie socialinio tinklo radau “SOS gyvūnų” savanorės skelbimą, jog lauke rastas mažytis kačiukas, sveriantis vos 200 g. Ir ta istorija mane taip sužavėjo, pagalvojome su vyru – tai mūsų būsimas augintinis. Nieko nelaukę parašėme savanorei, jog norime kačiuką globoti, tačiau dėl jo sudėtingos būklės turėjome laukti,  kol kačiukas sustiprės, bus paskiepytas ir čipuotas. Nemeluosime, tas laikas mums labai prailgo, su nekantrumu laukėme, kada mažytis galės keliauti į namus. Visą tą laiką savanorė mus informuodavo apie kačiuko būklę, siuntė nuotraukas ir mums jį rezervavo, palaukti jo teko, bet tikrai buvo verta. Jis toks meilumo įsikūnijimas. Ir pagaliau atėjus lemtingai dienai mums parašė, kad galime pasiimti savo augintinį. Tą dieną džiaugiausi kaip mažas vaikas. Šita maža pūkuota meilybė į namus atnešė daug džiaugsmo ne tik mums, bet ir kitiems mūsų augintiniams. Kairai tapo kaip kūdikis, ji juo labai rūpinosi ir augino, kartu miegodavo, nuprausdavo mažylį ir nosyte pabaksnodavo. Kai Muchtaras paaugo, tapo geriausi žaidimų ir bendrų  išdaigų darytojai draugai. Apskritai Muchtaras yra labai komunikabilus ir bendraujantis katinas, su triušyte Zuzu kiekvieną ryta pasilabina susiglausdami nosytėmis, o rytiniai bučiniai ir murkimai yra neatsiejamas kiekvieno ryto ritualas. Išsivalyti dantis yra neįmanoma misija, kol neatsimyluoja, kitu atveju užšoka ant kriauklės, letenėlėmis atsiremia į veidą ir trina savo snukutį. Mūsiškiui posakis “aš katinas ir vaikštau, kur noriu vienas” visiškai netinka, nes jam labai svarbus ryšys ir šalia esantis žmogus. Jei būna ne prie mūsų, tada prie Kairos prisiglaudęs, jų begalinė meilė ir draugystė, aš jų jau net nebeįsivaizduočiau atskirai. Kai Kaira grįžta iš lauko, Muchtaras visada pasitinka ją. Vardą Muchtaras išsirinko irgi kaip Kaira – pats, tiesa, kitokiu būdu. Užrašėme kelis patinkančius vardus ir suvyniojome į popieriukus. Muchtaras pribėgo ir letenėle vieną paspyrė, išvyniojome ir radome būtent šį vardą. Muchtaras turi  labai dideles akis ir labai juokingą veido išraišką fotografuojant jį. Jis labai geras katinas, per visą laiką nieko blogo nėra padaręs, išskyrus vieną nugraužtą gėlę. Bet negalime jo kaltinti, nes neaišku, kuris – katinas ar šuo – tai padarė. Kaip sakoma, nepagautas – ne vagis. Muchtaro mėgstamiausi užsiėmimai – stebėti dirbamus darbus namuose, vyras juokiasi, kad jis kaip brigadininkas. Taip pat jis mėgsta būti nešiojamas ant rankų, pribėga ir ropščiasi, kol yra pakeliamas. Na, ir turbūt kaip daugelis katinų dievina iš krano bėgantį vandenį, o viena jo didžiausių silpnybių – bulvių traškučiai. Stengiames neleisti piktnaudžiauti, bet kartais nutinka, kad nematomis pats pasivaišina letena išsitraukdamas iš maišelio.

Iš tikrųjų esame labai laimingi namuose turėdami tiek mažų širdelių, kurios besąlygiškai mumis pasitiki ir myli. Tik mylintys šeimininkai ir šilti namai jiems suteikia tiek daug laimės. Visa mūsų šeima siunčia didžiausius linkėjimus ir linki visoms vienišoms širdelėms surasti pačius nuostabiausius namus!

Foto Laura Vanagaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Aušra ir Maksė

Maksę kartais vadiname „katašuniu“ – visuomet pavalgiusi prausiasi kaip katinas, kruopščiai nuvalydama letenėle abu skruostukus, ir glaustosi ji kaip katinas, tik nemurkia.”

 

Mano šunytė, apie kurią noriu papasakoti, atsirado namuose visai netikėtai. Iki jos prieš 13 metų nuo gatvės esu paėmusi kitą šunytę, todėl antros kalytės įsigyti tikrai neplanavau. Maksę radau prieš 5 metus savo gatvėje. Gyvename individualių namų rajone, senamiestyje, todėl kartas nuo karto pasitaiko atvejų, kuomet šunelius išmeta neatsakingi miestelėnai, tikėdamiesi, kad mes paimsime. Buvo karšta vasaros diena. Eidama gatve pamačiau dvi nedrąsias akutes, įdėmiai sekančias mane iš po automobilio. Išsigandau – didžiulis karštis, šuo gali dehidratuoti ar pakliūti po ratais. Paėmiau ją ir apėjau gretimas gatves – bene kas ieško. Tačiau niekas neatsiliepė. Parsinešiau šį žvitrų šuniuką namo ir paskambinau vietinei gyvūnų globos organizacijai. Tačiau susiklostė taip, kad tądien nė vienas jų darbuotojas neturėjo laiko atvykti pasiimti gyvūno, o antrąją dieną – išvis nekėlė ragelio. Tiek to, galvoju. Tik baugoka – ar priims mano senbuvė kalytė Ara atėjūnę? Netikėta, bet priėmė. Tačiau iš pradžių Maksė buvo be galo baikšti – vos pakėlus ranką glostyti, gūždavosi, vengdavo kontakto. Iš to nusprendėme, kad šuo augęs ne itin palankiomis sąlygomis – patyręs nemažai fizinio smurto. Kadangi mūsų kiemas pakankamai nedidelis su senu namuku ir kiek „pavargusia“ tvora, Maksė vis rasdavo plyšį po tvora prasikasti duobeles ir pabėgti. Tačiau toli nebėgdavo – smalsiai žiūrėdavo pro vartelių pakraštį, ar mes jos ieškosime, ar pasigesime? Tada supratome – pas mus ši gudri mažylė lieka.

Iki šiol nežinau Maksės amžiaus. Pagal gydytojo vertinimus, kalytė jau sena, turėjusi vaikučių, turi nemažai sveikatos problemų. Jau penkti metai, kaip abi mano šunytės gyvena kartu. Maksė – tikras energijos kamuolys, greita, nesibodi aploti net keliskart už save didesnius šunis. Ara lėtesnė, kartas nuo karto mažąją „pastato į vietą“, jei ši pernelyg jai nusibosta. Mažoji visur stengiasi užimti didžiosios vietą lovoje, prie maisto dubens ar kovodama dėl šeimininkų dėmesio. Tačiau kai viena, suserga, kita „slaugo“. Abi tapo sesutėmis.

Maksę kartais vadiname „katašuniu“ – visuomet pavalgiusi prausiasi kaip katinas, kruopščiai nuvalydama letenėle abu skruostukus, ir glaustosi ji kaip katinas, tik nemurkia. Kai einame pasivaikščioti, savo nesustojančiu lojimu prižadina visų gatvių šunis. Labai drąsi – kuomet jai leidžiamos injekcijos ar atliekamos kitokios nemalonios medicininės procedūros, Maksė neišleidžia nė garso, stovi drąsiai kaip karys. Už tai sulaukia daug pagyrimų.

Maksė labai mėgsta virtas kalakutų uodegėles ir pilvuko kasymą. Naktimis įsitaiso mano pažastyje, nesibodėdama kartais garsiai užknarkti ar pagadinti orą. Tuo tarpu Ara visu savo 10 kg svoriu gulasi man ant kojų. Ryte pabundu įskaudusiu petimi ir pavargusiomis kojomis.

Maksė ir Ara labai mėgsta mus žadinti. Abiejų maniera vienoda, atsisėda šalia šeimininko veido ir akylai žiūri. Ir iš tiesų tenka nubusti ir keltis. Tik pakilusi, Maksė lekia į virtuvę pas tėtį, užšoka ant kėdės ir laukia kasrytinių “glostukų“ – tai rytinės privalomosios glostymo procedūros. Be to, nesvarbu, ar aš išeinu iš namų 10 minučių ar visai darbo dienai, Maksė mane garsiai išbara savo lojimu. Suprask – kur buvai, kam palikai, begėde! Labai mėgsta vieną žemaitišką polkutę „Opa opa!“ – šokame kartu. Maksę vadiname visaip – žąsiuku (nes mėgsta sekioti paskui šeimininką), kukuliu, čebureku (nes nedidukė ir rudo atspalvio), kiškučiu, žvirbleliu.

Esu labai laiminga ir dėkinga Dievui už Maksę ir Arą. Sako, kad gatvėje gyvenę ir žmonių nemeilę patyrę augintiniai supratingesni, ištikimesni, jautresni. Nežinau, bet savo šunų nekeisčiau į jokius milijonus.

Maksytė, kaip minėjau, turi rimtų sveikatos problemų. Neseniai jai išoperavo didelį pieno liaukų auglį. Taip pat nustatytas širdutės nepakankamumas, todėl plaučiuose kaupiasi skysčiai ir ji ima kosėti bei dusti. Nuolat reikalingi vaistai. Be to, turi bėdų su dantukais. Tačiau gydytojai bijo juos tvarkyti, nes širdis gali narkozės neatlaikyti. O vežti į Kauną pas šunų kardiologą neturime lėšų ir galimybių. Todėl džiaugiamės kiekviena kartu praleista diena, lepiname (abi mūsų damos kiek priaugo svorio). Nevadiname jų augintinėmis, jos – visateisės šeimos narės. Kaip ir mano akvariumo žuvelės, lauko paukštukai, sandėliuke žiemojantis boružiukas ir visa mano žaliuojančių augalų oranžerija. Gyvybė šventa!

Foto Laura Kiuraitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

 

 

Julija ir Lima

“Atrodo, galėčiau pasakoti nesustodama, kaip ji mėgsta fizinį artumą, kokie mylimi jai yra saulės spinduliai vėsią dieną ir koks artimas jai yra žmogus.”

 

Maždaug prieš porą metų, kai namuose mums su Tomu atsirado noras turėti keturkojį draugą, ilgai diskutavome, kokio dydžio ir charakterio tas draugas turėtų būti. Kai nusprendėme įsigyti Bostono terjerą, naršydama Facebook visai netikėtai pamačiau pranešimą apie “DogSpote” esančią kalytę Miniukę. Jos istorija palietė mano giliausius širdies kampelius ir nieko nelaukdama skambinau Tomui: „Labas, čia yra tokia prancūzų buldogo mišrūnė “DogSpote”, gal galiu parašyti prieglaudai ir pasiteirauti dėl jos įsivaikinimo?”. Tai buvo trečiadienio vakaras (pamenu kaip šiandien), kai aš nusiunčiau žinutę “DogSpotui”, išreikšdama norą suteikti Miniukei namus. Jau penktadienį kalbėjau telefonu su vadove Indre, gryninau mūsų poreikius, gyvenimo būdą. Kadangi minėtoji šunytė nebuvo tinkama šeimai su vaikais, mums buvo pasiūlyti kiti variantai.

 

Atėjo diena, kai iš dviejų pasiūlytų kalyčių (Limos ir Zumos) mes išsirinkome Limą. Ji tuo metu buvo 3,5 metų, laikinai gyveno Šiauliuose pas nuostabią globėją Rūtą, kuri paėmė ją iš daugintojų. Sutarėme, kada galėtume atvažiuoti apžiūrėti Limos, pabendrauti. Buvo tamsus žiemos vakaras, kai mes, susikrovę kraitį Limai vežti į naujus namus, keliavome su Tomu į Šiaulius. Nors įprastai po pirmojo pasimatymo globotinis dar nebūna siunčiamas su naujaisiais šeimininkais naujo gyvenimo etapo link, bet mes jautėme, kad tas pirmas kartas bus lemtingas. Ir neklydome. Tą naktį grįžome iš Šiaulių į Kauną jau nebe dviese, o trise. Žinoma, pirmoji naktis – streso naktis. Nepažįstama vieta jai, nepažįstami jos garsai mums.

Dienos bėgo, vagiama buvo viskas, kas tyčia guli ant žemės ar netyčia ją pasiekia – šlepetės, kojinės, kalėdiniai žaisliukai, tušinukai ir begalė kitų daiktų. Kandama, kai buvo bandoma pavogtus daiktus iš jos paimti. Tiesa, reikėjo daug laiko ir kantrybės, kad Lima išmoktų mūsų gyvenimo taisyklių. Bet tai jau praeitis. Šiandien ji be galo protinga mergiotė – namuose galima su ja susikalbėti ženklais. Komandas „sėdėt“ ir „negalima“ puikiai moka. Esant tinkamai motyvacijai moka ir „gulėt“. Ji kantri, ji žaisminga. Kas kartą pasitinka mus po darbo bučiniais ir vizgindama užpakalį (na, uodegos gi neturi). Pas mane mėgsta ir į mašiną įsiropšti, kol įvažiuosime į kiemą, Tomo kantriai  laukia, kol išlips ir pakvies ją pasisveikinti. Kas kartą grįžus namo ir pasisveikinus ji dar nubėgs atnešti savo žaislą, nes visą dieną laukdama nusipelnė, kad būtų su ja žaidžiama. Lima dievina kamuoliukus. Taip taip – dievina. Didelius ir mažus, minkštus ir kietus. Net ramiai pro krepšinio ar tinklinio aikštelę praeiti negalime – vis stengiasi pagauti kamuolį. Namuose net tenka slėpti juos, o tai veiklos visai dienai būtų – graužti kamuolį, tada įkyriai bandyti jį įbrukti kam nors, kad atimtų (čia tokia žaidimo forma), o bandant atimti ji bėgtų.

 

Atrodo, galėčiau pasakoti nesustodama, kaip ji mėgsta fizinį artumą, kokie mylimi jai yra saulės spinduliai vėsią dieną ir koks artimas jai yra žmogus. Tiesą sakant, nebeįsivaizduojame savo kasdienybės be jos: rytų be jos kriuksinčio žadinimo, vakarų be jos knarkimo užmigus, grįžimo iš darbo be jos energingo pasitikimo, pavakarių be pasivaikščiojimų po gryną orą. Ir tai buvo sprendimas visiškai ekspromtu, bet kuris apvertė mūsų kasdienybę aukštyn kojomis ir nuspalvino gyvenimą ryškesnėmis spalvomis.

Foto Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Agnė, Paula ir Dūmas

 

“Labai smagu stebėti, kaip jie kartu žaidžia, susiglaudę miega arba tiesiog sėdi ant palangės ir stebi paukščius.”

 

Prieš 2 metus įsigijome savo pirmąjį katiną. Tai Meino meškėnų veislės katinas vardu Veideris. Jis  labai išdykęs, drąsus, krečiantis daugybę eibių. Su Veideriu niekada namuose neliūdna. Vis pagalvodavome jog būtų smagu, kad namuose atsirastų dar vienas katinas. Šį kartą mūsų šeima nusprendė, kad kitas katinėlis bus beglobiukas.

Kartą tėtis benaršydamas internete rado žmonių prašymą priglausti katinėlį vardu Dūmas. Tėčiui susisiekus su skelbimo autore sužinojome jog meilus, geras ir draugiškas katinas buvo rastas lauke ir laikinai glaudėsi biure. Tačiau artėjant Kalėdoms Dūmui reikėjo tikrųjų namų. Tuoj pat visi kartu peržiūrėję nuotraukas ir perskaitę aprašymą apie Dūmą, nusprendėme, kad jis turėtų gyventi su mumis. Atvykę pasiimti Dūmo pamatėme, jog tai tikrai neišpasakyto meilumo katinas. Jis glaustėsi prie mūsų, leidosi būti glostomas, todėl net neabejojome savo teisingu pasirinkimu.

Parsivežus jį namo katinukai greitai susidraugavo. Labai smagu stebėti, kaip jie kartu žaidžia, susiglaudę miega arba tiesiog sėdi ant palangės ir stebi paukščius. Dūmas yra tobulo charakterio katinas. Mėgsta gulėti ant kelių, prašosi būti glostomas, o labiausiai patinka kaitintis ant saulės. Žiemą, kai saulės mažiau, Dūmą rasi šildantį savo pilvelį ant radiatoriaus.

Labai džiaugiamės augindami Dūmą, todėl drąsiai žvalgykitės savo gyvūnėlio tarp beglobiukų ir, manau, jūsų namuose taip pat atsiras meilus, švelnus, gražus augintinis.

Foto Austė Petkevičiūtė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Aivaras ir Pūga

“Su Pūga jaučiu, kaip kiekviena diena tampa pilnesnė prasmės ir džiaugsmo.” 

 

Šeimoje bene nuolat būdavo šeimos šuo. Išsikėlus gyventi vienam pradėjo labai trūkti to gyvo džiaugsmo ir ilgą laiką norėjosi įsigyti savo šunį. Itin daug domėjausi borderkoliais, atrodė kaip tobulas pasirinkimas ir variantas. Vis tik galiausiai nusprendžiau priglausti likimo nuskriaustą šunelį iš prieglaudos. Gyvenu Vilniuje, tačiau vykau į Klaipėdą net kelis kartus į “Linksmąsias pėdutes”, buvau nusižiūrėjęs internete laikos mišrūnus. Bet nuvykęs į vietą pamačiau savo šunelį – Pūgą. Ji su savo broliais bei sesėmis buvo rasta netoli prieglaudos dėžėje. Pūga buvo baikščiausias ir mažiausiai kontakto siekiantis šunelis, išvaizda labai priminė borderkolius, tad daugiau klausimų nebekilo ir ilgai netrukus rezervavau Pūgą sau. Tikėjausi, jog po visų skiepų išgyvens ir po keleto savaičių galėsiu sugrįžti ir keliauti namo jau su šuneliu.

Viskas baigėsi laimingai ir dabar kasdien džiaugiamės vienas kito kompanija! Lankėme dresūrą “Urban dog” mokykloje, išmokome daug. Dar ir dabar kasdien mokomės kažko naujo arba kartojame sena. Dėl Pūgos pradėjau itin daug vaikščioti bei pažinti miestą, jo apylinkes, nueiname vidutiniškai 13 km kasdien. Pastaruoju metu dar pradėjome vaikščioti ir į “Sled Dogs Baltic” fitneso užsiėmimus. Su Pūga jaučiu, kaip kiekviena diena tampa pilnesnė prasmės ir džiaugsmo. Nuoboduliui nebėra vietos.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Indrė, Pupa ir Miksas

“Neįsivaizduoju savo namų be gauruotos šeimynos juose.”

 

Kiek save atsimenu, visada mylėjau gyvūnus. Vaikystėje tėvai leido laikyti tik žiurkėnus, žuvytes ir, labai trumpai, katiną, kuris už netinkamus tualeto įpročius buvo perkeltas gyventi į kaimą pas babytę, kur sulaukė gilios senatvės.

Pirmasis iš dabartinių “įvaikių” mūsų namuose prieš beveik 9 metus atsirado katinas Miksas. Gana netikėtai, nes po mūsų senuko katino mirties buvau pasižadėjusi daugiau gyvūnų neturėti – per daug skaudu skirtis… Tačiau vieną lapkričio vakarą pamačiusios mažą, rusvą, įžūlų snukelį “SOS gyvūnų” namelyje “OZO” prekybos centre abi su dukra ištirpome. Dovanojimo sutartyje pamačiusi įrašytą “Mix”, kažkodėl nusprendžiau, kad čia katinėlio vardas. Ir tik vėliau, kai vardas mūsų neklaužadai jau buvo prigijęs, apsižiūrėjome, kad taip buvo nurodyta veislė – mišrūnas.

Katinėlis (dabar jau solidus, 9 metų katinas, sudėjimu ir charakteriu primenantis garsųjį Garfidą) labai meilus ir šnekus. Paprašius duoda bučkį (tiesa, kartais pasibrangina, o labai pasiilgęs bučiuoja per prievartą). Moka išsireikalauti maisto ir dėmesio tiek, kiek tik nori. Jei jis nusprendė, kad laikas myluotis – lips ant galvos be jokių ceremonijų, kol pasieks savo, arba raudos, kol paimsime ant rankų.

Kalytė Pupa į mūsų namus atkeliavo prieš 6 metus. Nors iki tol buvau labiau „katinų žmogus“ ir niekada neturėjau šuns, pastebėjau, kad vis dažniau žiūrinėju šuniukų nuotraukas prieglaudų tinklapiuose. Pupą (tuomet Jely) ir jos brolį bei sesę pamačiau „Naminukų“ tinklapyje. Pasiskambinusi nurodytu telefonu išgirdau, kad iš trijų liko tik vienas šunelis. Mūsų Pupa, Pupcė, Pupecija ir t. t., kuriai vardą išrinko vyras (tiesa, jį gana ilgai teko įtikinėti, kad mums reikia šuns).

Nepažįstu kito tokio šuns kaip mūsų Pupa. Visiškas taikos balandis, švelni, bučiuoklė, niekad niekam neįkandusi ir net nebandžiusi įkąsti per visą savo gyvenimą, lojanti tik ypatingais atvejais, mylinti žmones ir į kiekvieną žvelgianti su absoliučiu pasitikėjimu. Besąlygiškos meilės koncentratas ant trumpų kojyčių. Ne kartą girdėjau sakant, kad „tokio šuns ir aš norėčiau“, iš žmonių, kurie šiaip jau nėra gyvūnų mylėtojai. O kokia ji supratinga ir klusni! Jai užtenka tik pasakyti, kad kažko negalima, ir visai nereikėjo dresuoti.

Linksma stebėti Mikso ir Pupos draugystę, jų bušido kovas bei gaudynes, kai kilimas skraido, kaip jie vienas iš kito mokosi, perima elgesį, kaip konkuruoja dėl mūsų dėmesio, kaip abu draugiškai „padeda“ man gaminti maistą stovėdami įsirėmę į kojas iš abiejų pusių.

Jei Pupa ožiuojasi ir nevalgo, užtenka tik pasakyti: “Pupa, ateis Miksas ir suvalgys“ ir dubenėlis kaip mat iššluojamas. Abu vienas kito pasiilgsta, kai atostogų metu tenka pabūti atskirai. Tiek Pupą, tiek Miksą kartas nuo karto paauklėja ir apiburba mūsų senolė katė Kitė, kurią paveldėjome mirus vyro mamai. O jie susivieniję ją pavaiko, padėdami palaikyti tonusą. 

Neįsivaizduoju savo namų be gauruotos šeimynos juose. Ir padraskyti baldai ar pūkai ant rūbų tikrai nenustelbia to džiaugsmo, kurį kasdien gauname iš mūsų dream team, kaip meiliai vaidiname savo miauksinčius ir amsinčius šeimos narius.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Eglė ir Kakava

“Sako, kad laimė negali būti kaip nors išmatuota ar aprėpta, tačiau manoji sveria 16 kilogramų.”

 

Balandžio 25 dieną netekau savo geriausio draugo Kekso, su kuriuo skaičiavome 11 draugystės metus. Po jo nutarėme, kad jokio kito šuns nebeturėsime, nes tai didelis širdies skausmas. Šių metų mamos dienos išvakarėse važiavome su mama link namų, ji pradėjo pasakoti, kad vakar miške, pro kurį tą akimirką ir judėjome, stotelėje buvo paliktas šuo, o sulig tais žodžiais vėl pamatėme tą šunį, susisukusį kaip sraigė ir miegantį po suolu. Kuo pašerti jį neturėjome, todėl nusprendėme, kad grįšime vakare jo pamaitinti. Privažiuoti arti bijojome – nenorėjome gąsdinti, taip pat baiminomės ir patys. Tačiau vos išlipus iš mašinos, per kelią link mūsų bėgo būsima mano geriausia draugė. Kone prilipusi prie kelio ji parodė meilę ir nuolankumą, tačiau pamačius vaizdą iš arčiau – teko akimirkai nusisukti. Kiek tik buvo įmanoma – ji buvo nusėta erkėmis, didelėmis, ir jos buvo visur, vėliau išrinkome jų gerokai virš 200. O ji nepaliaujamai šokinėjo, glostyti ją buvo skaudu, nes nenumaniau, kiek laiko užtruks išrinkti erkes ir ar ji išvis išgyvens nuo tokio kiekio padarų, siurbiančių jos kraują. Kiek pagerusi vandens, bandė uostyti sausą ėdalą, tačiau bent kiek ją pašerti pavyko tik iš savo delno. Jau tada, kai tą pačią dieną kalbėjau su mama, kad reikės sugrįžti jos pašerti, žinojau, kad važiuoju ne tik to. Važiavau jos parsivežti į naujus namo. Kiek parinkę erkes, kurių buvo lyg iš atvertos Pandoros skrynios, nusprendėme, kad laikas sodinti ją į automobilį ir vežti namo, nes artėjo vakaras. Kelionė nebuvo ilga, tačiau išlipusi ji jautėsi nesmagiai, norėjo šniukštinėti kiemą, tačiau vis bijojo paleisti mane iš akių, glaudėsi ir bėgiojo aplink.

Kakavos vardu ją pakrikštijo mama, tą pačią akimirką, kai pamatė ją kieme. Dėkoju Dievui, kad apsiprasti prie naujo kiemo ir namų – neužtruko. Sako, kad laimė negali būti kaip nors išmatuota ar aprėpta, tačiau manoji sveria 16 kilogramų. Dabar ji kaip užprogramuota nuolatos šokinėti, o bėgdama priverčia žemę drebėti. Pro kurį langą namuose bepažiūrėsi – ji nuolat budėjimo režime ir būtinai ras žmogaus žvilgsnį, net jei jis lango kertėje. Dabar ji kaip tikras kaimo šuo – vaiko katinus, vagia iš mūsų avino obuolius, sekioja paskui mane, kai pjaunu žolę, šokinėja ant žmonių, net jei jų nepažįsta, ir labai mėgsta pilvo kasymus. Seną  jos antkaklį išmečiau ir uždėjau Kekso – juokaujame, kad jis reinkarnavosi, nors seną draugą pakeisti sunku, bet Kakava kaip įmanydama gydo žaizdas.

 

Foto Audrius Vizbaras

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Živilė ir Kuosa

“Dabar mes kartu ir keliaujame, ir dirbame (vežuosi ją į darbą kartu), ir pramogaujame. Ir tai trunka jau penktus metus.”

 

Ankstyvą kovo rytą mano tėtis ėjo į kioską nusipirkti rytinio laikraščio ir išgirdo gailų inkštimą. Tada pamatė prie parduotuvės įėjimo pririštą mažą sustirusį šunėką. Priėjęs pakalbino jį, paglostė ir paguodė žodžiais, kad tuoj šeimininkas grįš apsipirkęs. Tačiau paėjęs kiek toliau link kiosko, susivokė, kad parduotuvė tokiu metu dar nedirba ir joks šeimininkas neateis. Tuomet, nusipirkęs laikraštį, grįžo ir atsirišęs parsivedė šuniuką namo. Tai buvo nedidukė juoda kalytė. Tądien buvo mano gimtadienis, todėl tėtis paskambino man ir pasakė: „Turiu tau gimtadienio dovaną – atvažiuok“.

 

Aš, žinoma, labai nustebau, gal net supykau, juk šuo ne žaisliukas, negalima jo dovanoti. Bet situacija buvo tokia, kad reikėjo kažko imtis. Taigi aš parsivežiau kalytę namo, išmaudžiau ir nusprendžiau, kad reikia  ieškoti jos šeimininkų. Kad parašyčiau skelbimą, reikėjo kalytę nufotografuoti. Dviračiu išvažiavau į miškelį (nusprendžiau, kad gamtoje nuotrauka bus gražesnė). Miškelyje paleidau savo šunelį iš kuprinės, o jis taip pasiutusiai lakstė, tiesiog skraidė, kad vardas Kuosa tiesiog savaime atėjo į galvą, juolab, kad ir atrodė visa kaip plunksnuotas paukštis.

 

Skelbimus iškabinau ir gatvėje, ir Facebooke įdėjau (tai buvo, ko gero, daugiausiai „laikų“ ir pasidalinimų sulaukęs mano įrašas), tačiau senieji šeimininkai neatsirado. Beje, mano tėtis po savaitės ėjo ir nurinkinėjo visus mano iškabintus plakatus, sakė, jei kas būtų ieškojęs, būtų jau susisiekęs. Taigi taip Kuosa pasiliko mano namuose.

Kadangi veterinaras rado dar pieninių dantukų, buvo nustatytas gan tikslus Kuosos amžius – 7-8 mėn. Buvo akivaizdu, kad Kuosa didelė neaugs. Ji su lengvai apšepusia barzdele, šiurkštaus ir juodo kailiuko, didelėmis stačiomis ausimis (kol buvo maža, viena visada nuleipdavo žemyn), taigi sulaukia daug aplinkinių dėmesio ir simpatijų. Dažnas klausia veislės, juokais atsakau, kad tai „šiurkščiaplaukis zeršionas“ (sehr schon – labai gražus vokiečių kalba).

 

Tai jau trečias mano šuo. Nuo paauglystės neįsivaizduoju savo gyvenimo be šuns, tik pirmi du mano šunys buvo dideli, o šitas mažiukas. Iš pradžių mane tai glumino (koks tai šuo, jei dažnas katinas didesnis), o dabar matau didelius mažo šuniuko privalumus. Nedidelis šuo labai patogus – įsimetei į kuprinę ir ant dviračio. Dabar mes kartu ir keliaujame, ir dirbame (vežuosi ją į darbą kartu), ir pramogaujame. Ir tai trunka jau penktus metus.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Karolina ir Puma

“Dabar sunku suvokti, kaip galėjau gyventi be tokios kompanionės ir draugės – kartu svečiuojamės mieste, traukiniais, autobusais ir kitu transportu keliaujame į ilgiausius, tolimiausius žygius.”

Mano ir Pumos istorija prasidėjo gūdžią žiemą – būtent tuomet, kai nusprendusi tapti „Lesės“ prieglaudos  savanore atėjau į apmokymus ir pamačiau tą juodą besisukantį vijurką. Kaip tyčia, Puma buvo pats pirmas šuo, kurį man davė pavedžioti. Nežinau, ar šią mūsų situaciją galima pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio, tačiau po dienos prieglaudoje tegalėjau prisiminti tik jos tamsiai rudas akutes, begalinį aktyvumą ir džiaugsmingus lyžtelėjimus. Nors visada simpatizavau itin dideliems šunims, be to, eidama į savanorių apmokymus nė negalvojau apie kokio nors šuns paėmimą, po mėnesio Puma jau gyveno pas mane ir tapo mano kompanione visose gyvenimo srityse. 

Dabar sunku suvokti, kaip galėjau gyventi be tokios kompanionės ir draugės – kartu svečiuojamės mieste, traukiniais, autobusais ir kitu transportu keliaujame į ilgiausius, tolimiausius žygius, pažindinamės su naujais žmonėmis ir gyvūnais, mėgaujamės gamta bei stengiamės pajusti gaivų vėjelį gulėdamos saulės atokaitoje viduryje lauko, kažkur toli nuo namų. Taip pat Puma atvėrė ir visiškai man nepažįstamą kinologijos, dresūros pasaulį, į kurį įsivėliau visais 100 procentų – kartu su šiuo laimės kamuoliuku užsiimame įvairiais „šuniškais“ sportais, kuriuose abi išleidžiame perteklinę energiją. 

Niekada nemaniau, jog vienas gyvūnėlis gali tiek daug pakeisti, tačiau dabar drąsiai sakau, jog Puma buvo ta trūkstama laimės dalelė, įnešusi į mano gyvenimą daugiau veiksmo, naujovių ir išmokiusi mane daugiau kantrybės. 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Ugnė ir Deira

“Kuomet nusivedu Deirą į sodą, aš valgau uogas nuo viršaus, o ji nuo apačios.”

Pavasarį su šeima nusprendėme įsigyti naują šeimos narį – šuniuką. Ieškojome internete, žvalgėmės ir prieglaudose. Internete užmačiau ją – nuotraukoje ji buvo tokia nuliūdusi, iš karto patraukė mano akį. Po kelių dienų ji jau buvo pas mus. Kalytė buvo 4 mėnesių, bet labai trapi. Ieškojome jai vardo, buvome nusprendę, jog pavadinsime Rėja, tačiau po kelių dienų pakeitėme į Deirą. Po savaitės ji padarė savo pirmąją išdaigą. Žinote kokią? Ogi sugraužė savo pavadėlį! Laikui bėgant taip įsigudrino, kad net paspruko iš namų! Deira labai mėgsta valgyti žolę – toks jos keistas įprotis. 

Atsiradus jai pradėjau mąstyti apie kitus beglobius gyvūnėlius ir, jei tik galiu, visada padedu jiems surasti gerus namus. Kartu esame apie tris mėnesius, per pirmą mėnesį net spėjome susirgti. Deira ant kojos turi juodą žymę, o ant liežuvio didelę juodą dėmę. Mūsų šeima stengiasi jai parodyti kuo daugiau meilės ir šilumos. Kuomet nusivedu Deirą į sodą, aš valgau uogas nuo viršaus, o ji nuo apačios. Deira labai bijo maudytis ežere ar upėje, per tris mėnesius esame tik 3 kartus išsimaudę. Tačiau laikui bėgant labai tikiuosi, jog įveiksime šią baimę, o dabar pakanka ir vonios. Deira labai mėgsta kramtyti plaukus, o vakarais – ilgus pasivaikščiojimus.

Foto Audrius Vizbaras

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Julija ir Luna

 

“Džiaugiamės šia nuostabia šeimos nare, kurios akys vis dar spinduliuoja dėkingumu, ir ji mums atsidėkoja puikiu elgesiu bei didele meile.”

 

Ta diena buvo stebuklinga. Tik nežinau, ar todėl, kad laisvadienis ir galėsiu skirti laiko sau, ar kažkur giliai širdyje jaučiau, kas mūsų laukia.

Išleidusi dukras į mokyklą, o vyrą į darbą, džiaugiausi gražia diena, bet visai netrukus sulaukiau dukros skambučio, ji neįlipo į autobusą link mokyklos, kuris, beje, kursuoja tik kas valandą, nes pamatė šunį, besiblaškantį tarp stotelėje laukusių žmonių ir bėgantį į gatvę tarp automobilių. Griebiau vienkartines pirštines bei mūsų rotveilerio pavadėlį, šokau į automobilį ir važiavau į stotelę galvodama, kad šuniukas veikiausiai pasiklydo ir jam reikės padėti grįžti namo.

Jis visas buvo aplipęs erkėmis, nekaip ir kvepėjo, antkaklis buvo stipriai nutriušęs, taip pat turėjo tarsi auglį prie kojos. Svarsčiau, kas galėjo jį pamesti. Dukrą išleidau mokyklon, vedžiau jį link namų. Pravažiuodama kaimynė stabtelėjo ir pajuokavo, kad nuo šiol auginsime du šunis, aš tik nusikvatojau ir tariau ne! Skambinau į vieną, į kitą prieglaudą, visos sakė, kad nėra vietų, tačiau Tautmilės prieglauda sutiko priimti, bet tik kitą dieną. Turėdami vilties, kad šeimininkai atsiras, iškabinome skelbimus, apvažiavome artimiausius rajonus. Karveliškėse viena moteris pasakė, kad čia prie kapinių atveža daugybę gyvūnėlių ir palieka. Gumulas įstrigo gerklėje. Kitą dieną paprašiau, kad vyras važiuotų kartu, nes vienai buvo per skaudu. Jausdamas tai, patarė automobilyje man neatsigręžti, kad nežiūrėčiau į tas dideles, vilties kupinas akis. Praėjo tik viena naktis, kai jis cypavo pririštas lauke, tris kartus kėliausi, ėjau prašyti, kad netriukšmautų, bet širdis virpėjo.

Grįžusios dukros iš mokyklos vis prašė, kad papasakočiau, kaip viskas buvo, teiravosi visų smulkmenų, kol pasiūlė nuvažiuoti ir jį aplankyti tuo metu, kai vedžiojami visi šuniukai. Kaipmat sutikau, nes ir pati apie tai galvojau. Tačiau dukra, išgelbėjusi šuniuką, važiuoti nenorėjo, nes žinojo, kad bus per skaudu. Nuvykus mums pasakė, kad šuniukas jau priglaustas! Neee! Pasakykite, kad ne! Visa laimė, kad įvyko nesusikalbėjimas. Šunelis mus atpažino, tad pasiėmėme jį pavedžioti. Atvežėme maisto ir pasislėpusios maitinome, nė neatsiklaususios, ar galima. Išvažiavome spurdančiomis širdimis, nes laikas tiesiog išnyko bebūnant su šuneliu, visą kelią tylėjome.

Vakare pasakiau vyrui, kad trūksta, kad tuščia be jos, ir jis pasiteiravęs, ar man to tikrai reikia, iškart sutiko. Prie vakarienės stalo pasakėme dukroms, kad mudu su tėčiu nusprendėme pabandyti. Būtumėte girdėję tą džiaugsmo klyksmą! Tačiau mes nežinojome, kiek laiko galėsime naująjį draugą auginti, nes tas auglys kėlė baimės, taip pat ir mūsų rotveileris buvo pasipūtėlis, bijojome, kad nepripažins naujo šeimos nario. Išdėsčiau viską laiške Tautmilės prieglaudai ir visi nusprendėme pabandyti.

Tas bandymas tęsiasi iki šiol, tikimės, kad tęsis dar labai ilgai, nes auglys, pasirodo, tebuvo rimta išvarža, kurią spėjome pačiu laiku išoperuoti. Taigi Luną, taip ją pavadinome, nes iškrito tiesiai iš dangaus, pripažino net ir mūsų jau auginamas rotveileris. Džiaugiamės šia nuostabia šeimos nare, kurios akys vis dar spinduliuoja dėkingumu, ir ji mums atsidėkoja puikiu elgesiu bei didele meile.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Sigita ir Bučkis

“Bučkį dažnai pavadinu bailiuku, bet aš galiu drąsiai pasakyti, tai geriausias mano draugas, jis visuomet mane stebi, saugo, kad nedingčiau kur toliau.”

 

 

Gyvūnai man nuo vaikystės sukelia šiltus jausmus ir geras emocijas. Tėvai man jų niekada nedraudė laikyti, bet šuniuko neauginome. Niekada neturėjau pačios mylimiausios šuns veislės,  žaviuosi visais. Kai aplankė tvirtos mintys auginti šunį, net neabejojau, kad jis bus iš prieglaudos. Pradėjau sekti prieglaudėles socialiniuose tinkluose, žinojau, kad pamatysiu “jį” ir žinosiu, kad “tai mano”.

 

Taip ir nutiko, pamačiau Tautmilės prieglaudėlėje dviejų rastų šuniukų nuotrauką, tai buvo JIS. Bet abejonių dar kilo, ar tikrai, ar tinkamas metas, tuomet sulaukiau dar dviejų draugių žinučių: “ar matei, tai tavo šuo, jis net panašus į tave”. Abejonių neliko, skambinau į prieglaudėlę džiaugsmo pilna širdimi, kad štai, mano geriausias draugas. Prieglaudos darbuotoja pranešė, kad šis šuniukas jau rado savo šeimininkus. Na, tikriausia nebuvo mano, bet tikėjau, kad jis tikrai atsiras.

 

Po kelių dienų, vėlyvą vakarą, sulaukiu skambučio iš tos pačios Tautmilės prieglaudėlės, jie manęs paklausė, ar sutikčiau priimti tą baltą kamuoliuką, nes jo atsisakė jį pasiėmusi šeima. Mano atsakymas buvo aiškus, nes juk jis mano šuo. Buvo toks sutapimas, kad esu kaunietė, o būtent rytojaus dieną darbo reikalais turėjau vykti į Vilnių, taip ir susitariau po darbo pasiimti savo draugą.

 

Pirmosios susitikimo akimirkos buvo nuostabios, tas mažas, baltas, poros mėnesių naujasis draugas nenustojo manęs laižyti, tikriausia taip ir buvo ištartas jo vardas – iš to didelio noro bučiuotis. Bučkis – naujasis mano namų džiaugsmas. Mažylis pirmosiomis akimirkomis glaudėsi bijodamas, kad vėl nebūtų paliktas. Pirmieji mėnesiai tikrai buvo sunkūs, jį kankino labai daug baimių, grįžusi namo nerasdavau jo prie durų, ieškodavau pasislėpusio namuose. Pasivaikščiojimai lauke taip pat buvo labai nedrąsūs. Didelė garsų baimė, nepasitikėjimas kiekvienu sutiktu šuniuku, taigi pradėjome konsultuotis su specialistais, kaip jį socializuoti ir paversti jo pasaulį draugiškesniu.

Bučkis augo, drąsėjo, bet jo jautrumas niekur nedingo, jautrių temų išlikę iki šių dienų, atsargiai viską ištyrinėja ir tik tuomet įgauna pasitikėjimą. Baimes kelia vėliavos plazdėjimas, pirmasis sniegas, nemaloni ir žolė po lietaus. Bučkį dažnai pavadinu bailiuku, bet aš galiu drąsiai pasakyti, tai geriausias mano draugas, jis visuomet mane stebi, saugo, kad nedingčiau kur toliau.

Kaip ir visi šuniukai jis augdamas pridaro linksmų dalykų: ne viena batų pora, palikta ne vietoje, buvo sunaikinta, o jau skaniausi tai telefonų laidai, net nebesuskaičiuojamas kiekis jų patikrinta, iš ko pagaminti. O juokingiausia tema – maišeliai, nuolatos stebime, kad kažkur nerastų maišelių, tai labiausiai siekiamas žaislas, maistas ar šiaip daiktas, kurio traškesys sukelia Bučkiui džiaugsmą. Bučkis – tai šuo, kuris nežadina be reikalo šeimininko, jeigu kelia iš miego krapštydamas letenėle, tai tikrai bėda. Niekada neatsisakau išvesti net tamsiausią šaltą naktį, juk ir mums, žmonėms, būna visko.

 

Atsiradus Bučkiui mano namuose sustiprėjo reikalingumo, atsakingumo jausmas. Jis ateis prisiglausti pačiu tinkamiausiu metu, aš tapau jam tuo vieninteliu svarbiausiu žaidimų draugu ar pagalba ištikus bėdai. Dar ir dabar, mums esant kartu daugiau nei 2 metus, būna situacijų, kai bėga pasislėpti už manęs, bet pažvelgiame baimei į akis, tada ji išnyksta savaime. Jei kiekvienas tikės tuo, kad viskas baigsis gerai, pasaulyje nebebus ko bijoti.

 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Daiva, Raganytė ir Kofeinas

“Raganytė labai judri, smarki, nieko nebijo, visur laksto, bėgioja, šokinėja, tikras tornadas, monstriukas.”

 

Raganytė mūsų šeimoje yra trečias kačiukas. Ją priėmėme iš pradžių laikinai globoti, o paskui pasilikome ir visam laikui.

Pirmoji mūsų šeimoje 2013 metų pabaigoje atsirado Lėja,  ji yra paprastas kačiukas iš kaimo, iš žmonių. Skelbimą suradome per skelbiu.lt ir paėmėme auginti. Lėja mūsų šeimoje atsirado jauniausiojo sūnaus Marijaus iniciatyva, nes kai užaugo du vyresnieji broliai, Paulius ir Tomas, ir išsivažinėjo kas kur, namie liko tuščia ir tylu. Ir liūdna. Norėjosi gyvybės namuose. Prašė prašė, kol nusileidau ir sutikau. Vardas Lėja irgi sūnaus sugalvotas. Jis yra vieno kompiuterinio žaidimo herojės vardas. O kadangi sūnus labai mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus, tai natūraliai ir vardas atsirado iš ten. Lėja yra labai rimta, susikaupusi, mamiška. Ji labai globoja mūsų mažąją Raganytę, ir dūksta su ja, ir nusileidžia jai, ir užleidžia, kai reikia.

Antroji mūsų šeimoje 2014 metų pabaigoje atsirado Kofeina. Irgi iš kaimo, irgi iš žmonių. Marijus sugalvojo, kad reikia antro kačiuko, nes Lėjai liūdna vienai augti. Aš iš pradžių nesutikau, spardžiausi spardžiausi, kol vėl nusileidau. Vardą Kofeina irgi sugalvojo sūnus, nes jis labai mėgsta kavą. Aš siūliau pavadinti Kapučino arba Late, bet sūnus sakė ne, bus Kofeina. Ir Lėja, ir Kofeina namuose atsirado gruodžio pradžioje, abi buvo dviejų mėnesiukų amžiaus. Žodžiu, užauginome jas nuo mažumės. Kofeina visiška Lėjos priešingybė. Ji tokia be galo miela, katiniška katytė. Murkia ir miaukia garsiai ir daug, glaustosi, gulinėja, visaip kaip išsiriečia, vartosi ir rodosi. Vaikšto kaip manekenė ir yra didelė bailiukė. Kai tik kas nors svetimas ateina į namus, pasislepia ir nesirodo. Ir fotografei nepavyko jos nupaveiksluoti, kol vyko fotosesija mūsų namuose.

Ir štai atėjo laikas ir subrendome Raganytei – išgelbėtam kačiukui. Pernai, 2018 m. spalio 8 d., VšĮ „Klaipėdos gyvūnų globos draugija“ į savo Facebook svetainę įdėjo skelbimą, kad skubiai reikia pagalbos mažai 2 mėn. katytei Kruopelytei. Ji buvo tą rytą rasta po daugiabučio namo balkonu. Greičiausiai išmesta iš pravažiuojančio automobilio arba pro langą. Kad katytė naminukė, ne laukinė, suprato iš to, kad prisileidžia žmogų. Kadangi rytas buvo ankstyvas, lauke šalta, katytė buvo sušalusi ir nelaiminga. Mažas juodas pūkų kamuoliukas, tik akytės du geltoni rutuliukai. Aš buvau ką tik grįžusi iš kelionės iš Italijos. Savaitę su draugėmis atostogavau Sicilijoje, grįžau visa laiminga, besišypsanti, kupina saulės, šviesos, šilumos, gerumo ir energijos. Ir kai pamačiau tą skelbimą, kuriame buvo prašoma paimti kačiuką į namus nors laikinai globai, kol bus rasti pastovūs šeimininkai, neatsilaikiau. Pasitariau su sūnumi, jis pritarė ir palaikė, ir džiaugėsi, ir didžiavosi tokiu mano poelgiu. Paėmėme laikinai globoti todėl, kad nežinojome, kaip sutars su mūsų senbuvėmis.

Su sveikata buvo problemėlių. Pastebėjome, kad vaikščiodama ji vis sustoja ir pakrato galines kojytes, tai vieną, tai kitą. Galvojome, kad praeis, bet nepraėjo. Tada mus užrašė pas veterinarę. Gydytoja patikrino, iščiupinėjo, išlankstė, išmurkdė ją visaip, sako – dar tokio sveiko kačiuko nebuvau mačiusi, nes man atveža tik ligoniukus. O galinės kojytės buvo jautresnės dėl to, kad ji galimai buvo išmesta ir susitrenkė. Suleido vaistukų nuo skausmo, vitaminų, dar davė vitaminų į namus ir grįžome. Kai jau galvojome, kad viskas gerai, tada pamatėme, kad vietomis slenka kailiukas. Tada vėl mus užrašė pas veterinarę. Buvo nuspręsta, kad greičiausiai bus kačių poodinės erkutės. Vėl gavome gydymą, vaistų ir nurodymus, kaip elgtis, ką daryti. Tas laikas buvo pats sunkiausias, nes katytę reikėjo laikyti atskirai nuo mūsų kitų dviejų katyčių, nes liga užkrečiama. Žodžiu, karantinas. Bet laikas ir vaistai viską gydo ir pasveikome. O tada jau atėjo laikas sprendimui, kad norime, kad mažylė liktų mūsų namuose ir būtų naujas mūsų šeimos narys.

Mažylė pradžioje turėjo vardą Kruopelytė, bet mes norėjome ją pavadinti savo vardu ir, kadangi ji yra visa juoda juoda kaip smala, tai kažkaip prigijo naujas vardas Raganytė. Ji labai judri, smarki, nieko nebijo, visur laksto, bėgioja, šokinėja, tikras tornadas, monstriukas. Ji labai įdomi, nes kopijuoja mūsų kitas dvi kates. Ką jos daro, tą ir ji iš paskos. Žodžiu, kaip mažoji sesytė šeimoje. Dar ji labai mėgsta raustis po šiukšlių dėžę ir būtinai ką nors iš ten nusitverti, nešiotis, bėgioti, žaisti ir dūkti su tuo daiktu. Sūnus dėl to ją kartais pavadina „bomžiuke“. Jeigu sudžiaustau skalbinius ant išskleidžiamos džiovyklės, tai ji būtinai juos nuo ten „nukabins“, tiksliau žais žais su jais, kol jie nukris. Raganytė mane visur sekioja. Aš ryte atsikeliu iš lovos, einu praustis ir ji šalia bėga, po kojomis makaluojasi. Aš į tualetą – ir ji kartu. Aš į virtuvę, ir ji jau ten. Kaip šešėlis. Įsitaiso arba ant palangės, arba po kojomis, arba ant stalo, kas arčiausiai. Kai paimu ją ant rankų, sakau „išgelbėtas kačiukas“ ir toks geras jausmas pereina visu kūnu, nerealus. Atrodo, kad gerą darbą padarei, išgelbėjai gyvūną ir užsidirbai karmos taškų gyvenime. Tikiu, kad ji saugo mus ir mūsų namus nuo nelaimių. Esu prietaringa ir seniau bijodavau juodų kačių, visada nusispjaudavau tris kartus per petį, jeigu perbėgdavo kelią. Kai Raganytė atsirado mūsų šeimoje ir juoda katė man perbėga kelią, aš sakau: aš tavęs nebijau, nes aš pati turiu juodą kačiuką. Kosmosas kažkoks. O namie gera gera. Tris kartus geriau, nes grįžus namo pasitinka trys nuostabios būtybės, pilkai raina katytė Lėja, baltai rusva  Kofeina ir juoda juoda kaip smala Raganytė. „Kačių namai“ – taip dabar vadinu mūsų namus. Ir teisybę žmonės sako, kad katės yra namų šeimininkės, o mes žmonės tik jų tarnai.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Margarita ir Zylė

 „O mes iki šiol jai sakom „Zyyyyyle, mes tave myyyyylim“.

Zylės istorija prasidėjo tikriausiai 2013 m. rugsėjį. Tada ji gimė. Iki mūsų susitikimo buvo likę 4 mėnesiai. Apie Zylės istoriją žinome mažai. Tik kad su sesėmis ir broliu per šalčius vasarį žmonės pagailėjo konteineriuose gyvenusių šunelių, pargabeno juos į Tautmilės prieglaudėlę ir paliko. Kol ji keliavo tuos keturis mėnesius savo keliu, mes keliavome savo. Tą patį 2013 m. rugsėjį skausmingai atsisveikinome su ligota 17 m. kalyte. Tuo metu jai buvo tiek, kiek man buvo metų, kai ją draugai man padovanojo per gimimo dieną. Pragyvenau su ja pusę gyvenimo. Namai liko tušti. Žinojau, kad be šuns negalėsiu gyventi, bet turėjau kantriai laukti vyro sutikimo. Tą 2014 m. vasarį, po keturių mėnesių prašymų, tūkstantąjį kartą žiūrėdama į šunelių akis skirtingose prieglaudose, norėjau jų visų. Pagyvenusių, liūdnų, linksmų, kalyčių, patinėlių. Visi jie man būtų mano, bet… kiekvienam šeimininkui savas šuo. Tai gi, tą naktį pamačiau Zylės šutvę ir istoriją.

Vienas šunelis iš jų buvo ypatingai bailus, istorijoje buvo sakoma: „iš būdos vargais negalais pasirodė ketvirtas“. Purvina, sudraskyta nosytė, matėsi net nagų žymės ant jos, matyt pasilabino su kate, iki skausmo liūdnos ir nedrąsios akys. „O šita?“, gal tūkstantąjį kartą klausiu. Sako: „Gerai, šitą galim imti“. Ką? Po tūkstančio „ne. daugiau mes šuns neturėsim“? Man tai buvo kone stebuklas. Per naktį sugalvojau vardą. Jis tiesiog atėjo iš niekur. Iki šiol neturiu jam logiško paaiškinimo. Po paros Zylė jau buvo pas mus. Nė nenorėjau rinktis. Važiavau tiesiog pasiimti JOS. Prieglaudoje ji pabuvo vos kelias dienas. Ji bijojo savęs. Nė nekalbu apie laiptus, pavadį, liftą, duris, garsus, šešėlius, grindis… braškę… išsigando braškės! Buvo paliegusi, nesvarbu. Tada ją parsivežus taip susirimavo „Zyyyyyle, aš tave myyyyyliu. Nuo dabar eisim keliu kartu“. Taip ir einam. Jau daugiau nei penkerius metus. Kiek visko mes kartu patyrėm! Keliavom, žaidėm, mokėmės, tylėjom ir pykomės, bet visada kartu. Kartais savęs paklausiam ar esame jai geriausi šeimininkai, bet ji mums – geriausias šuo! Beje, nenustoja stebinti savo sumanumu. „bučkis“ – prašom, atnešk „tapkę“ – prašom, „atnešk kamuoliuką“ – gausi meškiuką, paršiuką, kamuoliuką, cypsiuką, virvuką, žodžiu, bet ką, išdarinėti žaisliukus – prašom, pagydyti žaizdas – visada, išlaižyti skaudančią vyro galvą – visada. Krikšto dukra ją vadina krikšto sese. O mes iki šiol jai sakom „Zyyyyyle, mes tave myyyyylim“.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Simonas ir Zuma

“Džiaugiuosi, jog grįžus namo ji visada manęs laukia, sutinka kriuksėdama ir striksėdama.”

 

Visada norėjau turėti prancūzų buldogo veislės šunį, todėl stebėdavau “DogSpoto” veiklą socialiniuose tinkluose. Atėjus 2018 metų pavasariui tvirtai nusprendžiau, jog noriu priglausti šunį, tad parašiau jiems. Su manimi susisiekė Indrė, o aš pasidomėjau dabartiniais globotiniais, taip pat paklausiau ir apie Zumos savijautą, nes nemačiau kurį laiką jokių naujienų. Ir man pasisekė, nes jai jau norėjo pradėti ieškoti šeimininkų. Su globėja sutariau susitikimą su Zuma. Pirmą kartą buvau aplotas, bet kaip paglosčiau, ji tik to iš manęs ir norėjo. Iš Indrės gavus žalią šviesą po kelių dienų Zuma jau buvo pas mane. 

Pačios Zumos istorija buvo tokia, kad ją išgelbėjo šeima iš daugyklos ir ji turėjo sveikatos problemų. Jiems patiems sunkiai sekėsi gydyti jos odą, tuomet Zuma buvo perduota “DogSpotui”. Dabar ji yra 5-6 metų amžiaus, namie rami, neloja. Lauke smalsi, veržiasi su savo skleidžiamais garsais pas kitus šunis, kurie kartais jos nesupranta ir parodo agresiją. Mėgsta kur nors keliauti automobiliu, pati lipa į mašiną. Draugauja su visais, kurie ją glosto ir kaso. Didelių išdaigų nėra pridariusi, tik yra pagadinusi daiktus, kuriuos pats palikau ne vietoje. Nors ir suaugusi, bet dresuoti ją nesunku, į miegamą lovą nelipa be leidimo, maisto irgi neėda, gavusi komandą „laukti“. Yra kantri ir rami, kai tvarkome ausytes ar nagus ar kai apžiūri veterinaras. Vardą tokį jau turėjo atkeliaudama iš “DogSpoto”.

 

Džiaugiuosi, jog grįžus namo ji visada manęs laukia, sutinka kriuksėdama ir striksėdama.

 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Anželika ir Kisa

“Šiuo metu Kisa – įspūdingai graži, pūkuota katė, turinti laukinį žalsvų akių žvilgsnį.”

 

Mūsų katytės istorija prasidėjo prieš 6 metus: po pasivaikščiojimo su šunimi laukuose grįžome namo su 1 mėn. kačiuku. Toliau nuo gyvenamųjų namų laukuose vienas vyras globojo (maitino ir sukūrė užuovėją nuo lietaus ir sniego) benames kates. Nesąžiningi žmonės palikdavo jam papildomas „dovanėles“ su kačiukais dėžėse. Vyras stengėsi padaryti viską savo jėgomis ir lėšomis, kartais jam padėdavo ir kiti neabejingi žmonės. Nesiaiškinome, kaip ten atsirado mūsų katytė, supratome tik vieną dalyką – ji labai laukė mūsų. Ji laukė prie sukalto namuko durų slenksčio, kol visi kiti kačiukai miegojo. Mes su šuniu tik užsukome pažiūrėti, kaip jiems visiems ten sekasi, o išėjome jau kartu su katyte. Visas kates vyras šaukė „kis-kis“ ir jos atsiliepdavo, atbėgdavo. Todėl ir mažas kačiukas jau atsinešė su savimi vardą – Kisa.

Šuo kačiuką priėmė puikiai, iki šiol gražiai sutaria. Šiuo metu Kisa – įspūdingai graži, pūkuota katė, turinti laukinį žalsvų akių žvilgsnį. Ji puiki masažuotoja, kuri pašalina stresą ir nuovargį po darbo dienos. Mūsų diena prasideda nuo natūralaus žadintuvo – Kisa draso akvariumo dangtį ir tokiu būdu bando pažadinti ir parodyti, kad jau išaušo nauja diena. Tai visiškai neerzina, o tik sukelia geras emocijas. O dar nepaisant to, kad ji sterilizuota katė, Kisa tapo puiki mama dar vienam priglaustam kačiukui, kurį išmetė dviejų savaičių amžiaus. Mes jį išmaitinome mišinukais, o Kisa buvo atsakinga už visą tolimesnį auklėjimą. Šiuo metu gyvename gražiai ir draugiškai. Gyvenimas pasikeitė tik į gerą pusę!

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Svajūnė ir Kubis

 „Negaliu patikėti, kaip man pasisekė, kad jį turiu.“

Būdama maža visad norėjau šuniuko, tad, kai tik pamatydavau praeinantį gatvėje, bandydavau paglostyti. Prašydavau mamos, kad priglaustumėm šuniuką, bet ji vis sakydavo: „pagalvosiu“. Tad mes su sesėmis ėmėmės veiksmų. Ieškojom ir prieglaudose, ir Facebook skelbimuose – niekur neradom. Kol 2016 metais,  būdama su drauge sulaukiau skambučio iš sesers, su klausimu ar norėčiau šuniuko. Jei taip, turėjau grįžti namo. Nuskuodžiau namo ir ji man parodė skelbimą, esanti Facebook. Kaime kalytė atsivedė šuniukų ir juos norėtų skubiai atiduoti. Jų buvo išvis 3: viena marga mergytė, baltas labradoriukas ir trečiasis, maniškis, rudasis labradoriukas. Jų mama buvo mišrūnė, o tėtis – grynaveislis labradoras. Žiūrėdama į visus negalėjau išsirinkti, bet po kiek laiko pagalvojau, kad reiktų imti mergaitę, tačiau sesuo suabejojo ar tikrai ir parodė į rudąjį berniuką. Jis buvo labai mielas, gražios ir įdomios spalvos: rudas, maišytas su kažkokia spalva, susiliejančia ant kojų. Dar ant snukučio buvo maži rutuliniai antakiai, kurie man labai patiko. Po kiek laiko, kai abi nutarėm paimti rudą berniuką, sesuo paskambino tiems žmonėms. Jie gyvena Trakuose, bet žadėjo važiuoti į Vilnių ir atvežti šuniuką. Aš labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad rudojo dar niekas neužsakė ir gausiu pagaliau šuniuką.

Praėjo savaitė ar dvi, kiekvieną dieną vis nekantriau laukiau… Man bežaidžiant sesers telefonu, jai paskambino šuns šeimininkė. Nulėkiau jai paduoti telefoną, o pati bėgau rengtis. Atvažiavus į susitikimo vietą, ieškojom tos seimininkes ir pamačiau mažą rudą šuniuką. Supratom, kad ten tikrai ji ir mūsų būsimasis šuniukas. Priėjus prie jos, paėmiau šuniuką ir jis pradėjo mane laižyti. Negalėjau patikėti, kad jis toks mažas, jog tilpo į mano delną. Kadangi jis buvo labai mažas, maniau, kad augs tikrai vos iki kelių, tačiau pasirodo, užaugo net aukščiau kelių ir labai raumeningas bei gražus.

Bet dar ne viską papasakojau. Kai grįžom namo, mamos dar nebuvo ir ji nieko apie šitą mažylį nežinojo. Galvojom, kaip jai pasakysim. Grižus iš darbo vakare šuniukas miegojo, tad galvojom, kad pasakysim ryte, juk mažyliui po tos kelionės reikia pailsėti. Rytui išaušus, mes paėmėm šuniuką ir pasakėm viską mamai. Žinoma, ji supyko ir sake jį išvežti į prieglaudą, bet mes prie to gražuolio jau prisirišom ir tereikėjo tik vienos nakties. Aišku nesutikom, kaip galima išvežti šeimos narį į prieglaudą? Taigi padarėm „streiką“ – visą dieną buvom su juo lauke. Aišku pasiėmėm reikalingų dalykų ir mums, ir šuniukui. Vakarop sesuo sutiko pabūti dar prie namų su šuniuku ir neiti į vidų, kol mama neleis jo pasilikti. Aš grįžau namo paimti jai pledą, o mane pamačiusi mama klausė, kur sesuo. Tad jai pasakiau, kad ji su šuniuku lauke laukia, kol leis jį pasilikti. Mama, aišku, paprašė ją pakviesti, o grįžus visiems namo (ir naujam šeimos nariui) visi susėdome aplink jį ir galvojom vardą.  Mama paerzindama sakė, kad vis tiek kažkada jį nuveš į prieglaudą, bet sakiau jai, kad tada jo visur ieškosiu.

Sugalvojau vardą Kumba arba Kubis, nes jis man labai priminė tą zebriuką iš filmo Kumba. Tai va, keli metai praėjo ir vis mama neišveža jo į prieglaudą – jis sau ramiausiai ant lovų miega. Na bet aišku, matosi kaip greit galima pamėgti šunį, nes dabar kartais aš prie jo negaliu prisiglausti, nes mama su juo būna. Negaliu patikėti, kaip man pasisekė, kad jį turiu.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Dominika ir Faina

 „…auklėjimas reikalingas visiems, o tam reikia begalinės meilės, pasiryžimo ir didelės kantrybės.“

 

Prieš penkerius metus, gana netikėtai, nardant interneto platybėse mano širdį suvirpino jos bailios, mielos akys. Faina tai ne tik žodis, apibūdinantis ją, Faina – jos vardas. Po to virpesiuko, jau tą pačią dieną nuvykome į „Lesės“ prieglaudą, abejonių nebuvo, ši, keletos mėnesių kalytė, keliaus su mumis namo.

 

 

Pirmasis ir didžiausias išbandymas mūsų laukė praėjus maždaug 4 mėnesiams. Trumpam užbėgę į parduotuvę palikome ja pririštą, grįžę neberadome. Kažkam mažytė, gilių akių šunytė pasirodė puikus būdas pasipelnyti. Istorija verta detektyvinio filmo, bet nesiplėsiu. Trys bemieges paras trukusios paieškos nenuėjo veltui, Faina grįžo namo.

Kokia ji šiandien? Labai aktyvi lauke, kaip lenktyninis šuo, bet namuose nurimsta, miega sėdmaišyje arba šildosi saulės spinduliuose. Be galo myli vaikus, žodžių tam apsakyti neužtenka, ir visus be išimties. Suaugusiųjų nuo mažumės prisibijo, kartais loja, kartais slepiasi, bet raktą į jos širdį rasti nesunku: švelnumas daro stebuklus. Faina yra puikus sargas, niekas net durų rankenos nepalies nepastebėtas, juokaujame, kad jų galime net nerakinti.

 

Nebuvo viskas taip paprasta ir gražu. Bet po penkerių metų viskam stojus į vietas, galiu pasakyti, kad visa tai buvo šeimininkų, t. y. mano auklėjimo spragos, ir visai nesvarbu ar šunelis iš veislyno ar iš gatvės, auklėjimas reikalingas visiems, o tam reikia begalinės meilės, pasiryžimo ir didelės kantrybės.

 

Sėkmės!

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

 

 

Aivaras ir Bora

“Siūlau visiems, kurie ieško keturkojo draugo, užsukti į gyvūnų prieglaudas ir draugą išsirinkti būtent ten.”

 

Visuomet norėjau auginti šunį, tačiau vis dvejojau, galbūt bijojau atsakomybės, kurią prisiima kiekvienas, kuris įsigyja keturkojį draugą. Galiausia nutariau, jog man tikrai jo reikia, ir ėmiau domėtis įvairiomis veislėmis, ieškoti veislynų kontaktų. Galiausiai supratau, jog šuns veislė – tai tik nieko nereiškiantis įrašas beverčiame popieriaus lape, kuris vadinamas šuns kilmės dokumentais. Supratau, jog man reikia draugo, o ne popieriaus lapo, kuriuo galėčiau pasipuikuoti prieš aplinkinius, teigdamas, kad mano keturkojis draugas, neva, kažkuo geresnis už kitus.

Taigi  ėmiau domėtis beglobiais gyvūnais, stebėti gyvūnų prieglaudų įrašus. Šiaulių gyvūnų globos namai “Letenėlė” paskelbė, jog ieško namų 2 mėnesių kalytei. Minėta kalytė kartu su kitais savo likimo draugais buvo pas laikiną globėją. Nuvykęs apžiūrėti šuniuko supratau, jog tai mano naujasis draugas. Simboliška, bet visa tai įvyko 2016 m. kovo 11 d., kuomet minime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Taigi dieną, kuomet mes tapome nepriklausomi, šuniukas pagaliau tapo priklausomas nuo savo naujų, jį mylinčių šeimininkų.

Apie mano sprendimą į namus parsivežti naują šeimos narį niekas nežinojo, tačiau tik pamatę šuniuką, jį pamilo. Atvykusi į savo naujuosius namus kalytė buvo pavadinta Bora (prieglaudoje ją vadino Rūta). Kaip ir visi maži šuniukai ji krėtė išdaigas, tačiau labai greitai socializavosi ir išmoko visas namų taisykles. Kartu su Bora praleidžiame daug laiko, kartu keliaujame, sportuojame.

2017 m. pavasarį, kai Borai jau buvo šiek tiek daugiau nei vieneri metukai, sudalyvavome LSMU Veterinarijos akademijos Studentų atstovybės organizuojamame bėgime su augintiniu, kuriame 5 kilometrų distanciją įveikėme pirmi. Čempionų titulą apgynėme ir 2018 m., ir 2019 m. Čempionę Borą rodė laidoje “Mūsų gyvūnai”. Taigi Bora tris metus buvo pirma ir įrodė, jog norint laimėti nebūtinai reikia būti kilmingu. Tuo tarpu namuose nuo pirmos dienos Bora įrodė, jog yra ištikima ir mylinti.

Drįstu teigti, jog gyvūno pasirinkimas iš prieglaudos buvo puikus sprendimas. Siūlau visiems, kurie ieško keturkojo draugo, užsukti į gyvūnų prieglaudas ir draugą išsirinkti būtent ten.

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Mantas ir Ralfas

“Jis atnešė tiek džiaugsmo į namus, kiek neatneša jokios Kalėdos ar gimtadieniai.”

 

Ralfą pasiėmėme iš “DogSpoto”. Labai ilgai svarstėme galimybę įsigyti šunį, tačiau ilgai dirbome naktimis ir puikiai supratome, kad to sau leisti negalime, nes šuo yra draugas ir jam reikia meilės ir laiko. Kai pakeitėme darbus į dieninius, pradėjome ieškoti. Ilgai domėjomes veisle ir veislynais, net ir užsienyje. Tačiau vieną dieną užkliuvo už akių Facebook “DogSpoto” įrašas apie iš daugintojų paimtas kales, kurios tuo metu jau laukėsi. Lyg tarp kitko užsiminiau draugui ir pradėjome svarstyti galimybę priglausti taip norimos veislės šunį. Pradžioje parašėme “DogSpotui”, jog galėtume, esant reikalui, tapti globėjais, bet po kelių savaičių pakartotinai parašėme, jog esame pasiryžę tapti šeimininkais, ir taip prasidėjo paieškos. Indrė kaip tik turėjo surasti namus patinui, kurio šeima laukė kūdikio, o kadangi jis labai aktyvus,  jie bijojo, kad nebegalės juo rūpintis. Susitarėme susitikti susipažinti po kelių dienų, tačiau išaušus tai dienai, šeimininkai apsigalvojo. Labai nusiminėme, nes jau buvome jį įsimylėję, nors matę vos vieną nuotrauką. Susisiekus su Indre, ji pasakė, kad turi dar vieną pasiūlymą ir kad po savaitės ar dviejų jau galėtume susipažinti su 8 savaičių šuniuku. Mes net negalvodami sutikome, nes norėjome kuo jaunesnio šuns, kad galėtume jį auginti nuo pat pirmų dienų.

Štai taip ir sulaukėme Ralfo. Vardą jam galvojome dar iki jam atvykstant, tačiau vardas Ralfas jam prilipo nuo pirmų sekundžių, nes jis buvo ypač drąsus ir atkaklus, jo niekas nesustabdė, paskui save viską vertė, kaip filmuko “Ralfas griovėjas” veikėjas.

Ralfas yra pats mieliausias šuo, jis visada šalia, be jo niekas namie nevyksta. Jei ant sofos, tai jis ant kelių, jei į virtuvę ar vonią, tai visada kartu. Labai mėgsta būti ant rankų ir žiūrėti pro langą, tik nesupranta, kad nebėra mažiukas ir kad sveria 13 kg. Jis be proto myli vaikus, pro vaikų žaidimų aikšteles einame dideliu lanku, nes jis viską atiduotų, kad tik galėtų “išbučiuoti” visus ten esančius vaikus. Puikiai sutaria su kitais šunimis. Nekrečia jokių išdaigų, negraužia daiktų, nes turi kalną žaislų, miega tol, kol miegame mes, ir nežadina.

Jis atnešė tiek džiaugsmo į namus, kiek neatneša jokios Kalėdos ar gimtadieniai.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Laura ir Palma

“Pasivaikščiojimų metu praeiviai dažnai atkreipia dėmesį į ją dėl jos skirtingų akių, visi lieka sužavėti, o Palma patenkinta dėl gauto dėmesio.”

 

Palmą priglaudėme iš VšĮ “Būk mano draugas” prieglaudos. Ten ji su mama ir seserimis bei broliais pateko iš gyvūnų priežiūros tarnybos “Kometa”. Kadangi prieš tai netekome savo šuns ir vis trūko to geriausio žmogaus draugo, nusprendėme priglausti šuniuką iš prieglaudos. Šuniuko paieškos netruko ilgai, kadangi aš asmeniškai visada jaučiau trauką didesniems šunims, tad visa Palmos šeima patraukė mano akį. Ir vis dėlto iš visos jų šeimos į mūsų namus pateko Palma. Pirmoji diena tiek Palmai, tiek man buvo gana baisoka ir šiek tiek sunki. Bet abi greitai prisitaikėme – jau antrą dieną Palma aktyviai bėgiojo, žaidė, džiaugėsi, o man jau nebebuvo tiek neramu dėl visų tolimesnių sunkumų ją auginant.

Dabar Palma pas mus namuose teikia džiaugsmą jau metus ir jaučiasi puikiai. Džiaugiamės ją priglaudę ir davę šansą gyventi geriau. Nuotykių su ja netrūksta – paleidus pabėgioti netoli miško, Palma susipažino bei vaikėsi ir lapę, ir stirną, ir zuikį, ir netgi porą gandrų. Laimei, nepagavo nei vieno, bet veiklos turėjo daug. Pirmąjį kartą, kai nusivijo zuikį, man streso buvo pakankamai, nes nusivijo tiek toli, kad net nebebuvo nei zuikio, nei Palmos matyti. O tada ir prasidėjo nežinojimas ką daryti, bet po keletos minučių Palma parlėkė atgal visa uždususi – visgi zuikį vaikytis nėra lengvas darbas. Žaismingumo jai taip pat netrūksta – bet kas gali tapti jos žaislu. O jau svetimus žmones myli beveik kaip savo šeimos narius – ypač vaikai jai patinka. Pasivaikščiojimų metu praeiviai dažnai atkreipia dėmesį į ją dėl jos skirtingų akių, visi lieka sužavėti, o Palma patenkinta dėl gauto dėmesio.

 

Dėl šio sprendimo priglausti Palmą nesigailiu ir džiaugiuosi, jog ji pateko į mūsų namus.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Augustė ir Uosius

“Aš, visada svajojusi apie šunį, tiesiog norėjau, kad mano pomėgis daug vaikščioti kažkam būtų naudingas, o gavau iš šito šuns daug daugiau.”

 

Uosius yra mano visą gyvenimą planuotas ir neplanuotas šuo. Po ilgų metų ciucinant kiekvieną gatvėje sutiktą šuniuką, tik tada, kai kambario draugė parsinešė katiną iš gatvės, supratau, kad geresnio laiko turėti šunį nėra. Ir pradėjau kasdienį tikrinimą visų prieglaudų internetinių puslapių – jis ėjosi gana lėtai, nes aš labai gerai žinojau, ko noriu: vyresnio, tamsaus, didelio šuns. Bet mažas, trumpų kojų, juodmargis šuniukas „Tautmilės prieglaudėlės“ puslapyje savo rudomis akimis įstrigo taip, kad visi dideli sprendimai buvo priimti labai greitai. Jau poros dienų mažas enerdžaizeriu prieglaudoje pramintas šuniukas jau pažindinosi su to paties likimo katinu ir tikrino, kuri lova patogesnė (aišku, prieš parsivežant namo buvo nuspręsta neleisti šuns į lovą).

 

Pirmomis savaitėmis stengiausi šuniukui parodyti kiek įmanoma daugiau, ėjome ir į koncertus, kavines, važinėjome mašina, plojome ir džiaugėmės kiekvienu išgirstu fejerverku, o svarbiausia, kad visur lydėdavo saujos skanukų! Sunkiausia buvo su vardu – praėjus kelioms dienoms šuniukas vis dar buvo bevardis ir jau grėsė visam laikui likti Šuniuku, kai mažasis uostinėtojas iš miško gavo Uosiaus vardą. Ir iki šiol miške Uosius jaučiasi geriausiai – patrakėlis bėgikas, kurio pamišėliškus lakstymus galima sekti jo paties Instagrame, šiandien visai neprimena to storo, šlubo šuniuko, kurį pasiėmiau.

Vis dėlto pirmos dienos namie buvo sunkios jam, o pirmi mėnesiai – man. Pirmomis dienomis nugulinėjęs visus kampus vėliau šuo prisiminė savo pravardę prieglaudoje ir iki šiol energijos turi viskam – niekad nesustos pirmas. Bet kartu su energija grįžo ir įpročiai, galbūt atsiradę gyvenant gatvėje, nes buvo rastas jau pusės metų ir dar partrenktas gatvėje. Nors jau metus leidžiame dienas kartu, Uosius vis dar bijo, kad kiti atims iš jo maistą. Po pirmų mėnesių dėl tokio mūsų nesusikalbėjimo rasta pašvinkusi žuvis gatvėje man paliko randus ant rankos… Taip sužinojau, kas yra jautrus ir reaktyvus šuo, ir mažais žingsniais, dresūra ir vis dar su saujomis skanukų bandome per daug neišsiskirti iš minios. Tik vis dar lojimas ant nepažįstamų, nesugebėjimas prasilenkti su šunimis be emocijų vis išduoda, kad dar truputėlį trūksta.

 

Tikriausiai mano pamoka ta, kad nereikia šuns rinktis pagal liūdnas, rudas akis… Bet kartu tose akyse veikiausiai pamačiau, kad šitas mažas šuniukas jaučiasi didelis ir rimtas šuo, besistengiantis nieko nebijoti. Kartu su savo iššūkiais Uosius yra būtent toks šuo, kokio visada norėjau – turintis savo tvirtą nuomonę, bet norintis (viską) veikti kartu. Ilgiausi pasivaikščiojimai, žygiai, šunų fristailo triukai, rally obedience paklusnumo varžybos – visur Uosius parodo, kad gali. Gal kartais ne viskas pavyksta, bet šitas šuo pakankamai užsispyręs, kad bandytų iš naujo. Kartais to užsispyrimo padaryti gerai jis turi daugiau nei aš kantrybės sulaukti… Bet kuo toliau, tuo mokymosi procesas smagesnis!

 

Nežinau, ar pats Uosius galvoja, kad jam labai pasisekė su manimi… Bet man labai pasisekė su juo – galų gale, aš, visada svajojusi apie šunį, tiesiog norėjau, kad mano pomėgis daug vaikščioti kažkam būtų naudingas, o gavau iš šito šuns daug daugiau.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Sandra, Vidmantas, Karamelė ir Rino

“Ji į mūsų namus įnešė dar didesnį džiaugsmą, dar didesnį įsitikinimą, kad meilė, pasitikėjimas ir tikėjimas tikrai daro stebuklus.”

 

Karamelė į mūsų gyvenimą atėjo planuotai, bet kartu ir netikėtai. Beveik prieš metus pradėjau galvoti apie antrąjį augintinį. Paieškų gan intensyviai nevykdžiau, nes vis dar užplūsdavo abejonės, ar tikrai mūsų išlepintam ir numylėtam Rino nesukelsime streso, į šeimą įsileisdami dar vieną šuniuką, ar susidraugaus, ar patiems nebus per sunku juos prižiūrėti. Ir tik praėjusį rudenį gan intensyviai pradėjau stebėti prieglaudas socialiniuose tinkluose, norėdama suteikti nors vienam nabagėliui tikruosius namus bei priglausti jau paaugusį šuniuką. Tačiau mažai tikėjau, kad prieglaudose atsiras bent kažkiek išvaizda ir dydžiu į Rino panašus šuniukas, nes tiek aš, tiek vyras Vidmantas ypač esame įsimylėję šiuos „stirniukus“.

Dar šių metų pačioje pradžioje VšĮ „SOS gyvūnų“ Facebook paskyroje pamačiau JĄ – labai mielų, apvalių kaip sagutės akių šunytę Karamelę (prieglaudoje suteiktas vardas), kuri, spėjama, 2-3 metų, t. y. panašaus amžiaus kaip ir mūsų Rino. Krito ji man širdin. Tačiau aprašyme apie Karamelę buvo teigiama, kad ji visai nemėgsta kitų gyvūnų, labai triukšminga, galinti skaudžiai įkąsti, todėl tinkami šeimininkai tokie, kurie neturi vaikų, gyvūnų… Todėl šiuo skelbimu pasidalinau, kad Karamelė rastų jai tinkamą šeimą.

Praėjus porai savaičių ir taip vis neatsiradus norinčiųją priglausti, nuvykome susipažinti su Karamele. Pasimatymas truko neilgai, nes ganėtinai šaltą sausio dieną susitikome lauke prie prieglaudos vartelių, o Karamelė buvo be jokio ją šildančio drabužėlio. Nelabai draugiškai ji mus pasitiko, bandant paglostyti vis parodydavo dantukus, Vidmantui bandė įkąsti. Nusprendėme neskubėti, leisti jai priprasti prie mūsų ją vis aplankant, o be to, po dviejų savaičių turėjome išvykti atostogauti į Egiptą. Todėl supratome, kad šiuo metu tikrai neturime galimybės jos priglausti.

Po savaitės, prieš išvykimą į kelionę Karamelę vėl aplankėme, kartu vežėmės ir Rino. Šį kartą Karamelė buvo gerokai draugiškesnė mūsų atžvilgiu, leidosi paimama į glėbį, tačiau Rino atžvilgiu šiepė dantukus ir į draugystę nesileido. Nusprendėme, jeigu per šį mūsų atostogų laiką jos niekas nepriglaus, vadinasi ji mums skirta. Giliai širdyje tikėjau, kad Karamelė yra tikrai labai miela šunytė, o visas šis jos elgesys tai tik savigyna dėl patirto streso, patekus į jai nepažįstamą aplinką.

Grįžę iš kelionės jau kitą dieną vykome pasiimti Karamelės. Automobilyje pusiaukelėje ji tarsi „atsileido“, pradėjo laižyti rankas ne tik man, bet ir Vidmantui, nuolatos vizgino uodegą bei drąsiai dairėsi pro langą. Beje, prieglaudos savanorių vyrų ji neprisileisdavo, o dabar mūsų šeimoje Karamelės numylėtinis yra būtent Vidmantas.

Karamelei įžengus į jos naujuosius namus, nepasirodė, kad ji labai pasimetė, netgi kaip tik susidarė įspūdis, lyg visa savo poza sakytų: „štai, aš vėl namų aplinkoje, kurioje buvau ir esu verta būti!“ (iš tiesų, kokioje aplinkoje ji augo, nežinoma, nes tiesiog buvo palikta dėžutėje prie prieglaudos vartelių).  Buvome nusiteikę, kad Karamelės atėjimas į mūsų šeimą bus labai sudėtingas, tačiau viso to nebuvo! Karamelė tarsi atgimė iš naujo, nebeliko tos prieglaudoje buvusios „saldžiai karčios“ Karamelės.

Rino nelabai apsidžiaugė šia naująja šeimos nare, nes kaip čia dabar reikės ta šeimininkų meile dalintis? O Karamelei Rino tarsi mokytoju tapo. Susidarė įspūdis, kad ji labai nori pritapti ir visko mokosi iš jo: pati būdama mergytė netgi šlapindamasi koją pradėjo kelti, o po to kaip Rino kojomis kapstyti, išmoko prašyti maisto atsistojusi ant galinių kojyčių, o priekinėmis tuo tarpu krapštyti mūsų rankas, bučiuotis. Jau antrą dieną įsiropštė lovon ir miega tik kartu su mumis ir tik po antklode, kaip ir Rino. Rino visada už kiemo ribų vedžiojame tik su pavadėliu, nes šis labai bijo netikėtų garsų, o Karamelė labai tvarkingai vaikšto be pavadėlio, iškart atsiliepia pakvietus, paklusniai reaguoja į sudrausminimus, ramiai praeina pro kitus šunis. Tik kol kas Karamelė visiškai nemėgsta grožio procedūrų – jokiais būdais neleidžia kirpti nagučių, tai tenka vis nukreipiant jos dėmesį kitur labai kantriai atlikti šią procedūrą.

Per šiuos tris mėnesius Karamelė dar jokių išdaigų nespėjo iškrėsti – pastebėjome, kad jos elgesys yra gan aristokratiškas. Nepikta, tvarkinga, visiškai netriukšminga ir be galo meili šunytė (iki šiol nesuvokiame, dėl ko kažkas jos atsisakė) savo nuolatiniu uodegytės vizginimu, „naglu“ nosytės baksnojimu ir jos pakišimu po ranka, kad ją glostytum, bei savo lipšnumu sugeba pasiimti meilės kiek tik įmanoma daugiau. Tarp Rino ir jos  atstumas taip pat kas dieną vis mažėja, o pavydo scenas vienas kito atžvilgiu kelia tik nepasidalindami žaislais ar buvimo šalia mūsų vieta. Ir labiau visai tai yra iš Rino pusės, o Karamelė vis atsargiai bando prie jo prisigretinti, lyžtelėti. Na, tik pikčiau reaguoja ir jokiu būdu neatiduoda, kai Rino bando paimti jos mėgstamiausius žaislus – minkštas tris voverytes, kurios visur keliauja kartu su Karamele, tiek į lovą kartu miegoti, tiek į kiemą.

Nei sekundei neabejojame savo pasirinkimu ir tų abejonių, kurios vis apimdavo mane dėl antrojo šuniuko įsigijimo, neliko nei kruopelytės.  Ji į mūsų namus įnešė dar didesnį džiaugsmą, dar didesnį įsitikinimą, kad meilė, pasitikėjimas ir tikėjimas tikrai daro stebuklus. Esame be galo laimingi, kad būtent mes galėjome suteikti Karamelei namus ir tai tik dar kartą sustiprino mano gyvenimo kredo, kad šiame pasaulyje niekas nevyksta be priežasties. Ir tik klausimas – ar mes ją pasirinkome, ar ji mus? Bet tai jau nebe taip svarbu.

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Romualda ir Bordas

“Bet mums dėkoti nereikia. Nėra už ką. Bordas yra mūsų šeimos narys.”

 

Mano Žužikas (taip kartais vadiname Bordą, net nežinau kodėl) yra prancūzų buldogo mišrūnas. Įsigijome jį prieš dešimt metų, bet ne iš veislyno ar prieglaudos, o iš daugintojų. Iš tų, kuriems gyvūnai yra tik pinigų gaminimo fabrikėlis, ir jų sveikata jiems visai nerūpi. Gaila, bet tuomet nesupratau, iš ko pasiimame šuniuką.

Nuo mažumės Bordas buvo tikras patrakėlis, sunku būtų išvardinti visas išdaigas, kurias yra iškrėtęs. Sugraužti televizoriaus pultai, telefonas, tapetai, stikliniai eglutės žaisliukai, rozetė, sofa, stalai ir dar daug visko, kas jam atrodė patrauklu. Taip pat jis visuomet keliaudavo su mumis kartu. Grybavome kartu, žvejojome kartu, iškylavome kartu, visur buvome kartu. Žinoma, nei vieno grybo neparnešė, žuvis visas išbaidydavo, o jau iškylauti… Iškylauti malonumas! Išsidrėbdavo ant pelenų šalia laužavietės ir šildydavosi saugodamas kepsnius.

Kai jam suėjo ketveri, prasidėjo sveikatos problemos. Nustojo valdyti galines letenas. Diagnozė – stuburo išvarža ir sutrupėjęs stuburo diskas. Veterinarė iškart kalbėjo apie eutanaziją ir tik lūpų kampučiu pašnibždėjo, kad nebent gyvens „ant ratų“.  Taigi jau šešeri metai mūsų Bordas ratuotas.

Pradžioje buvo sunku. Sunku suprasti, kaip prižiūrėti invaliduką, ko reikia, kaip elgtis. Juk šuo nebelaikė ir šlapimo su išmatomis. Ieškojome informacijos, kaip pagaminti ratukus. Gaminome, siuvome, perdarinėjome, kad tik Bordui būtų patogu. Susitvarkyti su šiomis užduotimis buvo nelengva, nes mus palaikė tik artimieji ir kai kurie draugai. Daugelis nesuprato mūsų pasirinkimo auginti invalidą. Sunku buvo išmokti reaguoti į pašaipius, skaudžius ir užgaulius praeivių žodžius, o jų buvo tikrai daug. Bet kai išmokau nebegirdėti ir nebekreipti dėmesio į piktus žmones, aplink mus padaugėjo ir nuostabių žmonių. Labiausiai įstrigo vieno vyriškio žodžiai, nieko ypatingo, bet… Priėjo, taip nedrąsiai ir sako: “Žinote, aš jau daug metų matau, kaip jūs vedžiojate savo šuniuką, bet niekad nedrįsau prieiti. Norėčiau jums tiesiog padėkoti.”

Bet mums dėkoti nereikia. Nėra už ką. Bordas yra mūsų šeimos narys, jis toks pats šuo kaip ir daugelis, tik su papildomais dviem ratukais. Nors… Ne! Jis ne toks pats kaip daugelis. Jis pats mylimiausias ir mieliausias mano ratuotas Žužikas.

Foto Polina Butkienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Nadia, Lada ir Murzis

“Su šeima visada galvojome, jog  namuose yra būtina turėti nors vieną augintinį, aš pati nuo vaikystės visada augau su gyvūnais ir dabar neįsivaizduoju, kaip įmanoma gyventi be jų.”

 

Visi mūsų gyvūnai vienaip ar kitaip yra priglausti.

 

Ladą atsivežėme iš “SOS gyvūnų”. Prieš 6 metus tiesiog pamatėme Facebook prieglaudos puslapyje jos nuotrauką ir kitą  rytą važiavome jos, nes tos akys nuotraukoje, pilnos baimės ir nepasitikėjimo visu pasauliu, nedavė ramybės. Supratome, kad ji yra mūsų ir mes privalome ją išgelbėti. Lada labai protinga kalytė, supranta iš pusės žodžio viską, ką pasakai, o kartais net iš žvilgsnio. Labiausiai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, miegoti lovoje kartu su tėvais, žaisti su skraidančia lėkšte ir tiesiog visada jausti žmogų, būti šalia, prisiglaudusi prie kurios nors kūno dalies.

 

Toliau buvo Donis, juodas katinas, kurį pasiėmėme iš “Naminukų”. Donis atkeliavo į šeimą kaip dovana sesei, tačiau išėjo dovana visai šeimai. Jis yra labai meilus, prieraišus ir daug  kalbantis katinas. Kai pasiėmėme, jam buvo apie 5 metus, o dabar jau apie 13, tačiau jis dar pilnas energijos ir noro palakstyti. Pagrindinis komentatorius mūsų namuose.

Ressi – mano sielos šuo. Kartais atrodo, kad ji save laiko kažkokiu kitu gyvūnu – laipioja medžiais, labai retai loja, dažniau bando kažką kalbėti, paaiškinti. Miega tik po antklode, kad galva būtų ant pagalvės, be galo mėgsta visokias daržoves ir vaisius. Ji pasiruošusi atlikti bet kokią komandą, kad tik gautų kąsnelį. Ressi Ignoruoja kitus šunis, tačiau visada atkreipia dėmesį į žmones, visada nori pasisveikinti. Tai šuo, su kuriuo galima važiuoti bet kur, bet kada, ji labai mėgsta keliauti.

 

Kai turėjome Ladą, Donį, Ressi, atrodė, na, viskas, daugiau gyvūnų tikrai nereikia. Nes buvo sunku surasti, kam juos palikti, kai išvažiuodavome ilgesniam laikui. Tačiau vieną rytą vis tiek važiavome pasiimti kačiuko, kuriam skubiai reikėjo namų. Jis kartu su sesute iškrito iš kibiro, kuris stovėjo ant kelio, žmonės pastebėjo, ir nuvežė juos į “Tautmilės prieglaudėlę”. Iš ten jis atkeliavo pas mus.  Mėlynakis Murzis, ypatingo, gan sunkaus charakterio katinas, kuris galvoja, kad yra galingiausias iš visų gyvūnų, kuriuos yra sutikęs. Kol nekastravome, Murzis buvo 3 kartus operuotas dėl to, kad puldavo ant svetimų šunų, nesvarbu, kokio jie dydžio. Po kastracijos šiek tiek nurimo. Tačiau žmonėms, ypač šeimos nariams, tai yra švelnumo ir grožio įsikūnijimas.

 

Su šeima visada galvojome, jog  namuose yra būtina turėti nors vieną augintinį, aš pati nuo vaikystės visada augau su gyvūnais ir dabar neįsivaizduoju, kaip įmanoma gyventi be jų. Jie vieninteliai supranta ir priima žmogų tokį, koks jis yra.

 

Foto Greta Kniežaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Rūta, Kristijonas ir Fredis

“Jo hipnotizuojantis žvilgsnis verčia jį mylėti, šerti arba niurkyti, negavęs dėmesio arba gavęs jo per daug jis dūsauja ir pukši kaip koks barsukas.”

Fredis mūsų šeimoje atsirado prieš pat Kalėdas. Gan ilgai zirziau, kad noriu šuns, ir Kristijonas kaip dovaną man davė leidimą – tą patį vakarą buvo pereiti visi prieglaudų puslapiai ir surastas liūdniausių akių savininkas. Prieš atsidurdamas prieglaudoje jis kartu su broliais ir sesėmis buvo paliktas sportiniame krepšyje laukuose, prie medžio pririšta jų mama. Gera žinia – visa šeimyna surado namus, o Fredis gyvena kaip karalius.

Kartu grįžę namo labai greitai sužinojome, kad jis atkeliavo ne tuščiomis – su trigubai ištinusia koja bei visa puokšte odos problemų. Atrodė, kad vizitams pas veterinarą nebus galo, ir, nors koja sugijo, tačiau odos būklė vis prastėjo. Labai pasisekė, kad tuo metu mūsų gyvenime atsirado nuostabioji Ieva iš Užupio klinikos, ir iš nuplikusio žaizdoto “nabago” pavertė Fredį parodiniu šunimi.

Ponas iki šios dienos labiausiai mėgsta paliktas vienas namuose viską naikinti – nuo striukių su visomis pakabomis iki televizoriaus pultelių. Yra ragavęs laiptų, sienos, sugraužęs savo narvą. Todėl, kol netapome priverstiniais minimalistais, jis beveik visur keliauja kartu su mumis – ir į darbą, ir prie jūros, mieste yra lankęsis didžiojoje dalyje kavinių, važiavęs ir troleibusu, ir “Bolt’u”, ir traukiniu.

Fredžiui nesvetima aktoriaus karjera – filmavosi  HBO seriale “Černobylis”. Jo visiškas atsidavimas daktariškai dešrai atvėrė kelią į filmavimo aikštelę – net ir praėjus metams į diskusijas leidžiasi tik mainais gaudamas skanėstą.

Nors ir kelia daug chaoso, dėl jo meilaus būdo ant Fredžio neįmanoma pykti – jo hipnotizuojantis žvilgsnis verčia jį mylėti, šerti arba niurkyti, negavęs dėmesio arba gavęs jo per daug jis dūsauja ir pukši kaip koks barsukas. Ir kai mes patingime mesti kamuoliuką, o Fredis pasižiūri prikandęs liežuvį savo rimtomis akimis, suprantame, kad jis priverstų padaryti bet ką – užleisti vietą ant sofos, priimt miegoti ant lovos, kai pačių kojos nebetelpa, eiti į lauką vidury nakties ir dar daug daug dalykų. Ir vis tiek atrodytų, kad mes dar neįrodėme, kaip smarkiai šitą mešką mylime.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Skrydžių su gyvūnais informacija

 

Dažnai persikraustydami į kitą šalį žmonės nutaria palikti savo augintinius. GGI padarė avialinijų, skraidinančių gyvūnus iš Lietuvos į užsienį, tyrimą ir pateikia informaciją, kokiomis sąlygomis augintinius galima gabentis su savimi bei ragina prisiimti atsakomybę už savo šeimos narį ir jo nepalikti – daugybė žmonių randa tam galimybių ir tu nesi išimtis, tereikia noro!

Skrydžių su gyvūnais informacija

 

 

 

 

 

Lina ir Kaja

Meilė, lengvumas, palaima ir šiluma – tokius jausmus Kaja mums suteikia.“

Dar nespėjus atsikelti, jaučiu, kaip didelės minkštos letenėlės mindžioja man pilvą ir ragina keltis. Išgirstu, kaip dukra pašaukia „Aja“, ir ji didžiuliu šuoliu jau lovoje. Vyksta rytinis pasimylavimas.

Kai su dukra Nereida pamatėme Kają pirmą kartą Vilniaus „Akropolio“ „SOS gyvūnų“ namelyje, reakcija buvo neabejotina, ji važiuos su mumis namo! Tai nebuvo spontaniška, mes seniai galvojome apie šuniuko įsivaikinimą, tik vis nepasirodydavo „tas“. Kai didžiulės letenos pasirodė ir tas meilės pilnas snukelis palietė mano rankas, supratau, kad tai ji.

Meilė, lengvumas, palaima ir šiluma – tokius jausmus Kaja mums suteikia. Ji geriausia Nereidos draugė, viena pradeda išdaigą, kita pabaigia. Kas rytą ji išleidžia vyrą į darbą, apsimiegojusi laukia, kada gi jis išeis, o ji galės grįžti į miegamąjį ir toliau miegoti su Nereida.

Kaja yra nuostabus jaunas šuo, jai tik keturi, galbūt penki mėnesiai. Ji supranta, ką jai sakai, bet kaip ir kievienas vaikutis daro, kas jai patinka labiau, tačiau ji puikiai jaučia, jei man yra blogai. Aš sergu cukriniu diabetu ir depresija, kai tik man būna „kritinis taškas“, Kaja niekur nuo manęs nesitraukia ir laukia, kol man pagerės. Tokios meilės, gerumo, pasitikėjimo ir atsidavimo ji pilna.

Kaja mūsų šeimos narė, antras vaikas.  Ir visi, kurie sako, kad „tokie“ šuniukai traumuoti, prašom, pasižiūrėkite!

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Lex ir Ragis

“Jei kas pasidomi ar paklausia, visada mielai papasokoju Ragio istoriją, dauguma žmonių net nežino, kokiais mastais vyksta bandymai su gyvūnais!”

 

Tikriausiai ne vienas iš jūsų yra pastebėję “nebandyta ant gyvūnų” ženklą ant kosmetikos ar švaros priemonių, bet kiek iš jūsų susimąstote, ką tai iš tiesų reiškia? Ragis, mažasis bigliukas, su manimi į Europą atkeliavęs iš saulėtosios Kalifornijos, buvo būtent vienas iš tų gyvūnų, kurie naudojami eksperimentams.

 

Dabar niekas jau nepasakys, kokius būtent eksperimentus su juo darė, ar jam į gerklę pylė chemikalus, ar po oda nuolatos leido vaistus… Viena aišku, kad iki atkeliaudamas pas mane Ragis nebuvo patyręs nei meilės, nei šilumos, o iš narvo būdavo išimamas tik bandymų metu.

 

Visados sakau, kad Ragio aš nepasirinkau, tai jis mane pasirinko. Kai dalyvavau viename gelbėjime, man teko nešti šunelį iš narvo ant žolės – jo pirmiesiems žingsniams laisvėje. Benešant jis pradėjo laižyti mano veidą. Tada ir supratau, kad jau viskas, niekam jo neatiduosiu ir jis keliaus su manimi. Savo vardą Ragis gavo mano, amžinąjį atilsį, močiutės garbei. Ji buvo gimusi Raguvos kaime, kuris kiek per ilgas vardui, tad sutrumpinau jį iki Ragio.

Pas mane Ragis atkeliavo būdamas tik kiek vyresnis negu pusės metų, visą tą laiką nuo pat gimimo jis praleido narve. Gyvenimo laisvėje jam teko mokytis nuo visiško nulio; jis nežinojo, nei kaip vaikščioti ant žolės ar smėlio, nei kaip užšokti ant sofos ar lipti laiptas. Patį pirmąjį skanėstą suvalgyti užtruko apie pusę valandos (dabar tai kelių akimirkų darbas). Žingsnelis po žingsnelio jis išmoko ir žaisti, ir bėgioti, ir įgavo pasitikėjimą žmonėmis. Tiesa, iki šiol panikuoja, jei reikia vieną palikti net ir kelioms minutėms, labai nemėgsta atsiskirti nuo manęs. Bet mes po truputį mokomės ir tikiu, kad laikui bėgant visos baimės išnyks, jis įgaus vis daugiau ir daugiau pasitikėjimo.

 

Ragis su manimi gyvena jau pusę metų ir per tą laiką padarė nepaprastą pažangą! Jei ne tatuiruotė jo dešinėje ausyje (laboratorijoje jis neturėjo vardo, tik numerį, kuris ir buvo ištatuiruotas ant jo ausies ir pilvelio), tikriausiai niekas ir nebežinotų jo atsiradimo istorijos. Jei kas pasidomi ar paklausia, visada mielai papasokoju jo istoriją, dauguma žmonių net nežino, kokiais mastais vyksta bandymai su gyvūnais!

 

Dabar Ragis yra labai mylimas augintinis ir košmarai, patirti laboratorijoje, likę tolimoje praeityje (ir vis rečiau pasitaiko jo sapnuose). Jis labai mėgsta mokytis, yra super motyvuotas ir visados mėgsta pasisveikinti su kitais šuneliais.

 

Štai tokia Ragio istorija, jis vienas iš kelių laimingų gyvūnų, kuriems pasisekė būti išgelbėtiems, bet kiek daug gyvūnų visame pasaulyje yra nužudomi eksperimentams pasibaigus, taip niekada ir nepajutę laisvės skonio? Tikiuosi, kad Ragio istorija skaitančius įkvėps ne tik priglausti išgelbėtus gyvūnus, bet ir rinktis “cruelty free” – neišmėgintus su gyvūnais – produktus.

 

Foto Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Dominyka, Šara ir Afrika

“Kiekvieną dieną jos mane įkvepia, skatina eiti į priekį, tobulėti, neužsisėdėti vienoje vietoje.”

 

Šara pas mane atkeliavo 2015 metų pabaigoje. Jau iškart supratau, kad šuo bus labai aktyvus ir paprastų pasivaikščiojimų mums nepakaks. Pradėjau domėtis, kokia veikla būtų galima užsiimti su tokio tipo šunimi, ir taip mūsų gyvenime atsirado šunų jėgos sportas ir VšĮ „Stiprūs šunys“.

Po pusės metų treniruočių nusprendėmė išbandyti savo jėgas pirmose varžybose ir likome be galo nustebinti, nes Šarai pavyko parsivežti pirmos vietos prizą. Pamatėme, kad visa ši veikla jai labai patinka, kad tai padeda tarp mūsų kurti dar stipresnį ryšį, todėl jėgos sportas užėmė vis didesnę ir didesnę laiko dalį. Pradėjome važinėti į varžybas ir užsienyje, netrukus supratau, kad visas mano laisvas laikas yra atiduodamas jėgos sportui ir tai man labai patiko.

Sportavome tris sezonus, per šį laiką Šara pasiekė puikių rezultatų, 2018 metais svorio tempimo rungtyje ji tapo stipriausiu šunimi Lietuvoje. Be to, keliavome į įvairias šeimos šventes, rodydami, kas yra jėgos sportas, kokie šunys juo užsiima ir kad šioje veikloje visiškai nėra jokios prievartos, šuo viską daro savo noru.

O man Šara yra ypatingas šuo. Jos dėka aš supratau, kad šunys ir visa veikla su jais yra mano pašaukimas. Šiuo metu, kai Šara jau išėjo į „pensiją“, aš pradėjau treniruoti kitus šunis, ši veikla man be galo patinka.

Na, o Afrika pas mus atkeliavo prieš 2 metus. Mūsų “šmirgelis”. Planavome ir su ja užsiimti jėgos sportu, nes ji itin šokli, greita, visiškas vijurkas. Tačiau pastebėjome, kad Afrika negali ilgai bėgioti, ji labai greitai pavargsta, mum pasidarė įtaru, žinant, kad tokio tipo šunys yra labai sunkiai nuvaromi nuo kojų. Nusprendėme patikrinti jos širdelę, o rezultatai mus labai nuliūdino… Afrika turi įgimtą širdies ydą ir sportuoti ji negali.

Ji buvo ir vis dar yra labai aktyvi, pradžioje buvo ir sunkiai sukalbama, neklausė. Tai paskatino mane pradėti daugiau domėtis šuns elgesiu, jo kūno kalba. Taip mes atsiradome „WonderDog šunų akademijoje“. Netrukus aš prisijungiau prie akademijos trenerių ir pradėjau vesti jėgos sporto užsiėmimus. O Afrikėlė išbandė įvairių kitų veiklų, nereikalaujančių didelio fizinio pasiruošimo. Labai smagu yra mokytis įvairių dalykų su šunimi, kartu su Afrikėle tobulėjame kiekvieną dieną.

Šiandien jau nebeįsivaizduoju gyvenimo be jų. Kiekvieną dieną jos mane įkvepia, skatina eiti į priekį, tobulėti, neužsisėdėti vienoje vietoje. Jų dėka atradau save ir savo kelią. Visą gyvenimą būsiu joms dėkinga už tai.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė