Istorijos

Akvilė ir Bruknė

“Bruknė yra verta būti laiminga, o aš esu pasiruošusi padaryti viską, ką galiu, kad tai pasiektume.”



Pirmą kartą ją pamačiau, kai jai buvo vos keletas mėnesių. Maža, vos benulaikanti savo pačios svorį, tačiau guvi. Tuomet buvo dar be vardo – viena iš septynių, tarp kitų išsiskirianti, ko gero, tik garbanotomis ausimis. Tą dieną atvykau apžiūrėti šunelių – žinojau, kad namo drauge dar nekeliausime, net jei ir išsirinksiu savo naująjį gyvenimo palydovą, šuniukai buvo dar gerokai per jauni. Iš tos dienos pamenu svarbiausią akimirką: žengiu į šunelių pripildytą kambarį, ir tada… Pasakysiu tik tiek – mūsų pažintis prasidėjo bučiniu. Tai ne aš ją pasirinkau, o ji pasirinko mane… 

 

Bet gal vis dėlto pradėkime viską nuo pradžių.

Iš pirmo žvilgsnio Bruknės istorija gali pasirodyti tokia pati kaip ir visos šuns ir žmogaus draugystės istorijos, tačiau ji tuo pačiu metu yra ir visiškai kitokia. Nors mano ir Bruknės kelias prasidėjo prieglaudos sutartimi, savo akimis prieglaudos ji pati nė karto nematė. Atsitiko taip, kad būdama nėščia į prieglaudą pateko Bruknės mama, tuomet dar buvusi vardu Savana. Jai jau atradus mylinčius namus, į pasaulį netikėtai pasibeldė 7 mažyliai, tad šeimininkai vietoj 1 gavo lygiai 8 naujus augintinius. Po kurio laiko prasidėjo sunkiausia dalis – namų paieškos mažyliams. Štai čia į istoriją prisijungiau ir aš. 

 

Dabar kiek juokinga prisiminti pirmąją dieną jau kartu su Brukne: kartu su visais namiškiais negalėjome nustygti vietoje – buvo neramu, bet kartu ir labai įdomu, ar ras bendrą kalbą mažylė su namie jau gyvenančiais kate ir triušiu. Pirmosios savaitės išties buvo kupinos streso – inkšimas, nuolatinis visko graužimas, nesustabdomas lipimas į lovą ar reikalavimas paimti ant rankų, kėlimasis viduryje nakties ir lėkimas į lauką vien su chalatu… Tai išties atrodė tarsi būtume įsitaisę kūdikį. 

Tačiau vien “vaikiškais” reikalais apsiriboti nebuvo kada – reikėjo dar daug ko išmokti. Pradedant baimėmis, su kuriomis norėjosi kuo skubiau tvarkytis, baigiant elementariu paklusnumu. Bet, kaip dažnai nutinka gyvenime, kai jau galvoji, kad bent iš dalies sutvarkei visas problemas, jų išnyra dar daugiau. Taigi skaudžiausia istorijos dalis, kuri taip pat atnešė daug svarbių pamokų: neilgai trukus po antrojo Bruknės gimtadienio sėdėjome veterinaro kabinete ir abi kantriai laukėme verdikto, kuris smogė stipriau, nei buvo galima tikėtis – liga, pasireiškianti besiatrofuojančiais raumenimis galvos ir veido srityse. Niekas nežinojo, ar vaistai padės, beliko tik tikėtis ir dėti kuo daugiau pastangų, kad ir toliau šunelis galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Vaistai kas rytą, šalutiniai poveikiai, nuolatiniai vizitai pas gydytojus – visa tai tapo kasdienybe. Tiesa, pavyko kažkiek apmažinti ligos padarinius, tačiau Bruknė kovoti su ja turės visą gyvenimą. Tai tik įtikino, kad, nepaisant visų netikėtumų ir, netgi, sunkumų, Bruknė yra verta būti laiminga, o aš esu pasiruošusi padaryti viską, ką galiu, kad tai pasiektume.

 

Laikui bėgant Bruknei (o kartu ir man) besimokant svarbiausių gyvenimo taisyklių supratau, kad ji – geresnis augintinis, nei kada būčiau galėjusi tikėtis: kukli, tačiau kaskart atrandanti vis naujų pažinčių, nuolat kelianti šypseną ir niekad nepaleidžianti manęs iš savo akiračio. Ji myli visą pasaulį ir kiekvienas sutiktas gyvūnas (nepriklausomai nuo to, ar tai šuo, ar katė, o gal arklys?) yra jos draugas, net jeigu jis nusiteikęs priešiškai. Ir nors kartais kitiems ji gali pasirodyti keista, neišauklėta ar per daug baikšti, iš tiesų, dar iki Bruknės, aš net pati nežinojau, kad įmanoma kažką taip stipriai mylėti. Man regis, tai suprasti ir yra svarbiausia mūsų bendra misija. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

 

Kristina ir Diva

“Galiu pasakyti, kad laikas tikrai gydo paliktas žaizdas. Dabar ji žaisminga, labai sargi ir išdidi panelė, dovanojanti visai mūsų šeimai geras emocijas.”

 

Sveiki, mes – Kristina ir Diva. Noriu papasakoti trumpą, dar tik prasidedančio, bet nuostabaus gyvenimo istoriją.

Aš visada buvau iš tų, kurie negali gyventi be gyvūnėlio. Nuo vaikystės buvo pilni namai kačių, šunų, triušių, papūgų, žiurkėnų… Prieš gerus 7 metus teko atsisveikinti su nuostabiu draugu, šarpėjumi Bugiu. Labai sunkiai tai išgyvenome tiek aš, tiek vaikai, ir galvojau, kad daugiau niekada neturėsiu jokio gyvūno, nes per daug skausminga jo netekti. Bet laikas ėjo ir vis labiau jutau, kad man reikia keturkojo draugo. 

Kol gyvenau bute, negalėjau sau to leisti, nes buvo tokių kaimynų, kurie nelabai palankiai į tai žiūrėjo. Bet štai išaušo diena ir aš išsikrausčiau gyventi į sodą. Buvau labai tvirtai apsisprendusi šunelį pasiimti iš prieglaudos ar gatvės, norėjosi nereikalingai širdelei suteikti namus ir dovanoti savo meilę, juk ji atsilygins tuo pačiu. Iš karto pradėjau žiūrinėti skelbimus. Ir štai įvyko stebuklas. Moteris pasiūlė man Divą, kuri tuo metu turėjo Žanos vardą ir kurį laiką jau svečiavosi „Grindos“ prieglaudoje. Iš nuotraukos ji neatrodė labai draugiška panelė ir dukra labai nenorėjo, kad imčiau būtent ją. Bet turėjau nuojautą, kad tai mano šuo, mano naujas geriausias draugas.

Puikiai atsimenu tą akimirką, kai pirmą kartą peržengiau prieglaudos slenkstį, siaubas… Pasibaisėjau ne jų gyvenimo sąlygomis, o tuo, kad tiek mielų keturkojų yra niekam nereikalingi, o juk kažkada jie pasitikėjo žmonėmis…

Prieglaudos darbuotojui pasakiau, kurio šuns norėčiau, nes buvau mačiusi jos nuotrauką jų tinklapyje. Jis manęs dar perklausė, ar tikrai, gal norėčiau kokio jaunesnio (nes Divai, spėjama, yra apie 7 metus). Pasakiau, kad taip. Ir mes nuėjome link jos narvo. Ji blaškėsi po visą savo namuką, gan agresyviai lojo, bet kažkodėl net negalvodama apie galimas pasekmes aš pritūpiau, pro grotas įkišau ranką norėdama ją paglostyti ir ji man neįkando. Apsiverkiau aš, apsiverkė dukra, kuri kartu važiavo, ir tvirtai pasakiau, kad tikrai ją pasiimu. Sutvarkę visus reikiamus dokumentus parvažiavome į namus.

Tikrai reikėjo laiko, kad priprastume vieni prie kitų. Iš pradžių Diva buvo viskam apatiška, paskui visko bijojo, nuo staigesnio rankos judesio bėgdavo slėptis. Teko apsilankyti pas gydytojus, pasidaryti tam tikras operacijas, kad galėtume džiaugtis tolimesniu gyvenimu.

Galiu pasakyti, kad laikas tikrai gydo paliktas žaizdas. Dabar ji žaisminga, labai sargi ir išdidi panelė, dovanojanti visai mūsų šeimai geras emocijas. Labai mėgsta įvairius skanukus, voliojimąsi lovoje (nors prieš tai sakiau, kad jau šitas šuo tai tikrai nemiegos kartu su manimi), žaidimus, aploja visas pravažiuojančias mašinas, kai būna kieme (juk ji čia šeimininkė). Žinoma, kaip ir mes visi, ji turi tam tikrų trūkumėlių – labai nemyli kitų gyvų padarėlių, bet argi tai svarbu, kai namuose esi vienintelė ir nepakartojama. 

Nei vienos dienos nesigailėjau, kad pasiėmiau augintinį iš prieglaudos. Tikiuosi, aš sugebėsiu jai duoti tiek meilės, kiek ji duoda man.

Foto Jovita Baliūnienė

Jovita, Tadas ir Toris

 

“Jis jaučia, kai esame pavargę, tada tik atsigula šalia arba užlipa ant kojų ir nori būti prisiglaudęs.”

 

2013 m. spalį man paskambino pažįstami ir papaskojo istoriją apie vieną šunį, kurį žmonės nori po mėnesio atiduoti į prieglaudą. Labai svarsčiau, ar sugebėsiu juo rūpintis viena, nes tuo metu gyvenau ir dirbau Kaune. Lapkričio 1 d. nusprendžiau, kad paimsiu šunį, bet tik laikinai. Tik išauklėsiu, padirbėsiu su juo ir padovanosiu.  Tą dieną mano mama buvo Druskininkuose ir jos paprašiau, kad kuo skubiau nuvyktų į Viečiūnų gyvūnų prieglaudą ir paimtų šunį. Kitą dieną atvykusi į Druskininkus susipažinau su Toriu. Tuo metu jam jau buvo 2 metai ir 7 mėn. Suaugęs ir susiformavęs, jo vardas buvo Tutis, bet po kelių savaičių sugalvojau pakeisti vardą. Į senąjį vardą nelabai reagavo, o jis ir neatspindėjo tikrojo Torio. Po metų darbo su Toriu ir lankymosi šunų mokykloje nusprendžiau jį pasilikti. Buvo baisu, kad tiek įdėto darbo ir pastangų kas nors nesugadintų. 

Toris buvo kuklus, bailus, bet ir labai agresyvus kitiems gyvūnams. Senos praeities tiksliai nežinau, bet tiek, kiek pastebėjau, buvo muštas, prispaustas durimis (nes mums grįžtant namo turėdavau plačiai atidaryti duris), labai bijojo išgėrusių vyrų. Nežinojo, kas yra žaislai, į lauką išeidavome tik atlikti reikalų ir namo, jis toliau nenorėdavo eiti. Be to, puldavo visus šunis iš eilės, tiesiai į kaklą, nes pats buvo sukandžiotas. Kai veterinarai jį pirmą dieną tikrino, buvo rastas ir lūžęs šonkaulis, jis buvo kreivai sugijęs. Nuotraukos nedarėme, nes šuniui neskaudėjo, tik guzas yra likęs iki šių dienų. Taip pat naktimis griežė dantimis dėl per tuos metus patirto streso. Dantų griežimo nepašalinsime, bet stresą mažiname (žaidimais, išsilakstymu, namie paliekame su žaislais, kad turėtų ką veikti).

Dėl visų šių priežasčių pradėjau dirbti su Toriu. Ėjome į privačią mokyklą pas trenerį, kuris tik duodavo nurodymus, o toliau pati dirbdavau. Per metus Toris pasikeitė kardinaliai. Dabar jis gali prieiti prie kitų šunų, bet matau iš jo kūno kalbos, kai jam nebepatinka, tada pašaukus jis ateina. Jaučiasi saugus, lauke gali būti valandų valandas. Taip pat nebereaguoja į išgėrusius žmones tol, kol jie neprieina prie manęs arba draugo. Tuo metu jis nepuola, tik loja. Taip pat išmoko sėdėti, laukti, duoti labas. Išmoko pasaugoti, kai kas nors puola mane ar kitą šeimos narį. Turime namie Katiną, tai per pusmetį susigyveno. 

Dabar Toris turi savo rutiną, vedame į lauką apie 3 kartus, visada turi maisto, tai nebesuvalgo iki paskutinio kąsnio. Turi savo miego vietą, žaislus. Visos šios rutinos išmokė draugas. Toris jį nuo pat pirmos akimirkos prisileido, bet pavydo scenų Toris neslėpdavo, kaip ir dabar. Jeigu kuris nors iš mūsų išvyksta iš Lietuvos, Toriui reikia kelių dienų priprasti, vedžiojant lauke jis blaškosi ir tikisi sutikti savo išvykusį šeimininką. 

Esame labai laimingi turėdami Torį. Jis visada laukia grįžtančių, atneša žaislus, parodo, kada nori į lauką. Jeigu sergame, atsiguls šalia ir šildys. Jis jaučia, kai esame pavargę, tada tik atsigula šalia arba užlipa ant kojų ir nori būti prisiglaudęs. Visada ir visur su mumis keliauja, jeigu tik parduotuvės leidžia atsivesti augintinį, jis kartu su mumis. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Eva, Robertas ir augintiniai

“Visi mūsų kačiukai ir šuniukai yra mūsų šeimos nariai. Dažnai su vyru vadiname juos mūsų vaikais.” 

 

Apie liūdną Rikės istoriją sužinojome iš interneto. Jos šeimininkei patekus į slaugos namus, Rikės šeima nerado kitų būdų atsikratyti šuns ir nusprendė ją užmigdyti. Ačiū Dievui, gydytoja veterinarė nesutiko užmigdyti sveiko šuniuko. Taip su vyru nusprendėme į namus pasiimti 5 metų Rikę. 

 

Vieną dieną pamatėme “Grindos” Facebook paskyroje liūdną nuotrauką – išsigandęs rudaplaukis aklas katinas. Ilgai nedelsę paskambinome nurodytu telefonu ir tą patį vakarą pasiėmėme katiną namo. Sužinojome, kad jam maždaug septyneri metai. Pradžioje Juzef bijodavo mūsų šunų ir slėpdavosi antrame aukšte, bet maždaug po dviejų mėnesių pradėjo nebijoti kitų mūsų augintinių. Nors jis ir aklas, bet labai gerai orientuojasi erdvėje, išeina pasivaikščioti į lauką, yra be galo mielas ir nuolatos murkiantis katinukas. Mėgsta miegoti lovoje drauge su mumis.

 

Aicha buvo jauna laukinė katė, kuri apsigyveno šalia mūsų namo. Pradėjome ją maitinti ir taip ją prijaukinome. Ji atsidėkojo mums atnešdama prie durų tris kačiukus. Nelabai tuo apsidžiaugėme, nes naujų namų paieška mažyliams sukėlė mums nemažai vargo. Po sterilizacijos Aicha apsigyveno mūsų namuose ir tapo šeimos nare. 

Katytė Frida, kuriai tada buvo penkeri metai, tapo nebereikalinga savo šeimininkei, kuri pradėjo daug keliauti. Mėnesį ieškojome Meino meškėniukei naujų namų, o jų neradę priėmėme ją į savo šeimą. 

 

Dičkė Corsa atkeliavo pas mus, kai jai buvo ketveri. Ji gyveno pas mūsų draugus, kurie turi šunų kinkinius. Kalytė buvo tikra sportininkė. Be galo graži, grakšti, miela ir žaisminga prisijungė prie mūsų šeimos.

 

Po kuriuo laiko užsinorėjome su vyru įsigyti mažą šuniuką, bet pagalvojome, kad tas šuniukas turi pats pas mus ateiti. Taip atsitiko, kad vieną gražią dieną paskambino mūsų draugė ir papasakojo apie rastą prie sodų išmestą kalytę. Geri žmonės priglaudė ją ir po kiek laiko ji atsivedė šuniukų. Mums pasiūlė vieną iš mažiukų. Su džiaugsmu sutikome. Taip mūsų šeimoje atsirado mažas „vaikelis“, kurį reikėjo auginti, auklėti. Sakoma, kad mišrūnai yra labai protingi ir lengvai dresuojami. Tuo įsitikinome, gyvendami su mūsų mažąja Cookie. 

 

Šios vasaros pabaigoje sužinojome apie ypatingą katytę, kuri apsigyveno Kauno „Lesėje“. Vargšelė pateko po žoliapjove ir taip neteko priekinių letenėlių. Šeimininkai jos atsisakė. Nuvykę į Kauną pamatėme labai mielą murkiančią katytę ir nusprendėme vežtis ją namo. Taip mūsų namuose atsirado septintas augintinis – Suri. 

 

Visi mūsų kačiukai ir šuniukai yra mūsų šeimos nariai. Dažnai su vyru vadiname juos mūsų vaikais. Suprantame, kad turėti tiek gyvūnų yra didelė atsakomybė, reikia jais rūpintis, maitinti ir gydyti, tačiau pasirinkome tokį gyvenimą ir labai tuo džiaugiamės.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Ugnė, Denisas ir kt | Suomija

“Gyvename Helsinkio centre ir galime pasidžiaugti, kad aplink namus yra bent 5 šunų parkai, kuriuos galime pasiekti per kelias ar keliolika minučių.”

Šiuo metu jau beveik pusantrų metų su dviem augintiniais gyvename Suomijoje – šalyje, kur pagal statistiką bent vienas iš 5 žmonių nors kartą kažkuriuo gyvenimo etapu yra turėjęs šunį, o norintys priglausti beglobį gyvūną, neretai turi laukti eilėje, kol gaus atvežtą net iš Lietuvos, Ispanijos, Rumunijos ar Rusijos. Bet apie viską nuo pradžių.

Gyvendami Vilniuje neturėjome galimybės laikyti šuns, todėl vos tik sužinojusi, kad galbūt dėl draugo darbo teks emigruoti, pareiškiau, jei važiuosime, bus prancūzų buldogas. Denisas dar bandė perkalbėti, kad gal perkame normalų šunį? T. y. – didesnį. Bet mano daugiau nei 8 metus turėta svajonė buvo neįveikiama, o paskui, jau bendru sutarimu, greitai ir padvigubėjo. Bet apie tai vėliau.

Šuniuką įsigijome atsakingai – po ilgo domėjimosi pirkome Lietuvoje iš rekomenduoto ir gerus atsiliepimus turinčio veislyno. Gupis jau buvo paskiepytas, čipuotas, turėjo kilmės dokumentus, EU pasą ir buvo tinkamo amžiaus keliauti į užsienį. Todėl mums liko tik pasirūpinti kelionės bilietais, tinkamu narvu ir antspaudu pase, kad augintinis yra sveikas, gavęs vaistų nuo kirminų ir gali vykti į užsienį.

Į Suomiją skridome lėktuvu iš Vilniaus, todėl turėjome padaryti papildomus namų darbus, t. y., kadangi Gupis svėrė daugiau, nei leistinas gyvūno svoris lėktuvo salone, jam teko skristi bagažo skyriuje. Tokiu atveju bilietų įsigijimas užima daugiau laiko, nes reikia išsiaiškinti: ar norimam skrydžiui lėktuvas yra pritaikytas gabenti gyvūnus; ar bagaže bus vietos narvui (mažame lėktuve paprastai būna tik 1 tam pritaikyta vieta). Taip pat narvas turi būti sertifikuotas gyvūnus gabenti lėktuvais, o augintinis jame turi turėti galimybę atsistoti ir apsisukti. Narvą gavome “Depo”, o dėl bilietų išsiaiškinome keliais skambučiais.

Dar prieš kelionę Guputį pradėjome pratinti prie narvo, taip pat važinėjome mašina, kad nebijotų ribotos erdvės, keliavimo transporto priemone ir įvairių garsų. Tačiau skrydis visai kas kita, ypač, kai negalėjome visą laiką būti kartu. Kelionė nuo vienų namų iki naujųjų truko maždaug 4 valandas, per kurias teko patirti daug netikėtumų. Procedūros oro uoste neužtruko ir nedaug skyrėsi nuo įprastinių, kai registruojamas bagažas, svarbu – tvarkingas skiepų pasas ir vos įlipus į lėktuvą paprašyti stiuardesės, kad primintų kapitonui, kad orlaivyje yra gabenamas gyvūnas. Pridavę lagaminus, dar šiek tiek pabuvome su Gupučiu, o kai baigėsi keleivių registracija, teko atsisveikinti. Nors skrydis buvo trumpas, tačiau ne pats maloniausias, teko porą kartų už Estijos pajausti laisvajį kritimą, o nusileidome tik iš trečio karto. Įlipdami į lėktuvą matėme, kaip krovė boksą su Gupučiu, o pirmas vaizdas išlipus irgi buvo stačios vaiko ausys, šviečiančios per bokso tarpą. Atgavome jį jau oro uoste. Ne, nevažiavo jis ratu su lagaminais! Kaip ponas buvo atvežtas per atskiras duris. O jau tas žvilgsnis, kas augina prancūzus, žino, jei kas nepatinka, nusisuks, ignoruos, arba suvalgys akimis. Supratome, kad liko tikrai nepatenkintas.

Atskridome! Visi trys, bet be lagaminų, t. y. ir be savų dubenėlių,  maisto, skanukų ir žaislų. Nusprendėme, kad mūsų ir dar bent dešimties žmonių lagaminai netilpo dėl Gupučio bokso. Na, nieko, atgavome juos po paros, net iki durų atvežė, bet nepasakosime, kuo iki tol teko Gupučiui maitintis. Per pirmąsias dienas Helsinkyje susiradome artimiausias gyvūnų prekių parduotuves, budinčias vet. klinikas, jei prireiktų ekstra atveju, apėjome šunų parkus, net susiradome naujų keturkojų draugų. Suomijoje šunys yra vedžiojami su pavadėliais, todėl esame tikri, kad iš už kampo neiššoks koks agresyviai nusiteikęs milžiniškas šuo ar pakvaišęs Jorkšyras. Veterinarų paslaugos Suomijoje nėra pigios, o vet. vaistinių čia nerasite – viską gausite įprastose, tik jums prireiks recepto. Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, gan sudėtinga susirasti būstą, kad leistų kartu laikyti ir augintinius, ypač jei nuomoja privatūs asmenys. Nuomojantis per įmones tokių bėdų nėra.

Po maždaug pusmečio bendru sutarimu nusprendėme, kad mūsų gaują turi papildyti Tosia, todėl teko galvoti, kaip ją atsigabenti. Apgalvotų variantų buvo daug. Galima buvo skraidintis ją vieną “Pet cargo”, bet nesupratome, kodėl vieną naktį mažoji damutė būtų turėjusi praleisti tranzitiniame oro uoste, jei tikrai yra tiesioginių normalių skrydžių (pigios aviakompanijos gyvūnų negabena), todėl iškart atmetėme šį variantą. Arba suskraidyti pirmyn atgal vienam iš mūsų (pigiau, bet vis tiek būtų negalėjusi skristi lėktuvo salone, nes viršijo 8 kg), arba gabenti autobusiuku (matyt, Suomija ne toks populiarus maršrutas, nes siūlėsi vežti per Švediją, o ir atsiliepę vadybininkai nekėlė pasitikėjimo). Galiausiai mums pasisekė, nes draugų pažįstamas savo mašina važiavo į mūsų pusę ir sutiko atvežti Tosiuką.

Suomijoje įprasta, kad šuo yra pagalbininkas, draugas ir šeimos narys, todėl vos atvykus stebino ne tik malonus dėmesys Gupiui, bet ir sutinkami žmonės, besivedantys ne vieną, du, o net tris ar net daugiau šunų (ir tai ne šunų vedžiotojai). Žinoma, nereikia pamiršti ir miesto infrastruktūros, pritaikytos auginti šunį: šunų parkai, galimybė kartu (be papildomo mokesčio) keliauti miesto viešuoju transportu bei aplinkinių sąmoningumas. Čia yra net specialūs tarpmiestinių traukinių vagonai keliaujantiems su augintiniais, daug gyvūnams draugiškų barų ir kavinių. Gyvename Helsinkio centre ir galime pasidžiaugti, kad aplink namus yra bent 5 šunų parkai, kuriuos galime pasiekti per kelias ar keliolika minučių. Esame mėgėjai keliauti, tačiau dėl Tosios ir Gupio, jei norime vykti kartu, turime atsisakyti kelionių lėktuvais. Vis dėlto tai yra bereikalingas stresas, todėl mieliau renkamės keliones traukiniu ar automobiliu. Prisiminus savo skrydį į Helsinkį net baisu pagalvoti, kaip kai kurie šuniukai keliauja net į kitus žemynus vieni. Bet kai nori ir reikia, tada viskas įmanoma.

Teigiama, kad Suomijoje gera auginti vaikus, o mes pridedame, kad šunis tai tikrai!

Išlaidos:
lėktuvo bilietas šuniui “Pet cargo” mums kainavo apie 70 eur;
patikra prieš kelionę, vaistai nuo kirminų ir paso sutvarkymas 6 eur;
transportavimo dėžė, M dydis iš “Depo” apie 50 eur;
kelto kaina šuniui – jei paliekate mašinoje, nekainuos; spec. patalpoje – apie 13 eur;
šuns atvežimas per pažįstamus – sutartinė kaina.

Kitos kainos:
“Pet cargo” kelionė be lydinčio asmens apie 700 eur;
autobusiukų kainos 100 – 150 eur, yra galimybė išsinuomoti iš jų transportavimo narvą už 10 eur.

 

Vaida ir Čiakas | Norvegija

“Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu.”

 

Sausio mėnesį bus jau 11 metų, kaip mūsų šeimos nariu tapo šuo Čakas. Pasiėmėme jį dar visai mažutį (į delną tilpo) iš prieglaudos “MurAura” Kretingalėje. Prieš keletą metų gyvenimas susiklostė taip, kad teko išvykti gyventi į Norvegiją. Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu. Gerą pusmetį prieš išvykstant pasirūpinome ženklinimu, paskiepijome, gavome pasą, vaistų nuo kirminų ir atėjus laikui išvykome.

 

Į Norvegiją vykome savo automobiliu, kėlėmės keltu iš Rygos į Stokholmą, o po to dar riedėjome mašina 1000 km. Pirmoji kelionė – jaudinausi, kaip ji praeis, ar dokumentai tvarkingi, kaip bičiulis mūsų atlaikys kelionę. Pamenu, sakiau, kad jeigu kokios problemos su dokumentais ar pan.,  liksime abu, be draugo nekeliausiu! Nuogąstavau be reikalo, buvome užsisakę kajutę keleiviams su gyvūnais, buvau pasiėmusi pavadėlį, indelį vandeniui, vandens, sauso maisto, skanukų bei maišelių gamtiniams reikalams sutvarkyti. Kelionė per Baltijos jūrą laivu praėjo sklandžiai. Likusią kelionės dalį Čakas keliavo mašinoje, savo gulte, patogiai įsitaisęs ir snausdamas, sustodavome kojų pramankštinti ir vėl į kelią. Žodžiu, be streso, kuo puikiausiai pasiekėme kelionės tikslą. O čia laukė kitas iššūkis – nuolat būti vedžiojamam, nes Lietuvoje jis turėjo savo kiemą ir laisvę jame. Pasivaikščiojimai su pavadėliu buvo, bet ne reguliarūs. Bet ir tai kuo puikiausiai įveikėme, greitai priprato prie režimo.

Visai smagiai mes čia gyvename, per metus keletą kartų keliaujame kartu į Lietuvą ir atgalios. Čia, Norvegijoje, kol kas veterinarijos klinikoje nesiregistravome, todėl grįžę į Lietuvą kartą per metus apsilankome pas savo veterinarą, susitvarkome visus reikalus ir vėl atgal. Jokio didelio vargo ar sunkumo, o džiaugsmas didelis, kad mūsų draugas kartu.

Saida ir Dora | Airija

“Labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi.”

 

Viskas prasidėjo, kai buvau savanore “Telšių uodegėlėje”. Neretai parsiveždavau namo beglobiukus nuprausti ir sutvarkyti, tačiau vieną kartą, parsivežus Dorutę, net nekilo minčių jos parvežti atgal.

 

Dorutė buvo vienintelė prieglaudos kalytė, kuri gūždavosi į kampą ir visko bijodavo, o savanoriams bandant ją paimti ir išvesti į lauką bėgdavo nuo savanorių rankų ir neretai sucypdavo. Nežinia, kaip ji gyveno anksčiau, bet gyvenimas jos nelepino. Taip Dorutė ir liko mano namuose. Tokiu pačiu būdu pas mane atsirado ir kita “Telšių uodegėlės” globotinė – Gizma. Ji taip pat po grožio procedūrų turėjo keliauti atgal į prieglaudą, bet kadangi ji ten gyveno jau virš metų, bandžiau jai pati ieškoti namų. Tačiau jiems neatsiradus, taip pat liko pas mus.

 

Po to pas mus atsirado Dikis. Mirus šeimininkei, Dikis liko vienas pats namo teritorijoje ir jam dėmesio buvo skiriama tik kartą per dieną atvažiuojant jį pamaitinti. Kadangi likęs vienas Dikis daug lodavo, pradėjo užkliūti kaimynams ir tapo bėda, kuria norėjo atsikratyti pačiu paprasčiausiu būdu – užmigdant. Taip Dikis atsirado pas mane. Labai pasisekė, kad visi mano “vaikai” puikiai sutarė, gal dėl to, kad jie visi bendraamžiai, apie 9-10 m., ir pagaliau galėjo džiaugtis mylinčiais namais.

 

Tačiau vos po pusės metų nusprendžiau išvykti į Šiaurės Airiją. Kadangi net nekilo minčių jų kažkam atiduoti ar grąžinti atgal į prieglaudą, pradėjau tvarkyti dokumentus. Kiekvienam gyvūnui reikėjo mikročipo, skiepo bei paso. Visa tai vienam gyvūnui kainavo 33 eur. Tačiau didžiausios išlaidos buvo juos atsivežant į Š. Airiją. Už visus apie 600 eur. Taip pat mums labai nepasisekė su vežėjais. Visi gyvūnai atvažiavo prasmirdę, savo išmatose, o Dikis, kadangi buvo dar ir agresyvesnis, tai jis dar ir 3 dienų kelionę atlaikė be vandens, nes vežėjas jo bijojo. Buvo ir pikta, ir mąsčiau, kas būtų, jei 9 m. šuo tokios kelionės būtų neatlaikęs, tačiau dabar nebesvarbu. Ačiū Dievui, kad jie visi, nors ir būdami vyresnio amžiaus, viską atlaikė ir dabar yra saugūs mylinčiuose namuose.

Jie labai greitai adaptavosi naujuose namuose. Jiems labai patinka didelis kiemas, kurio gyvendami bute neturėjome, todėl mielai ten laksto visą dieną ir žaidžia. Sunkiau adaptuotis buvo man, nes čia požiūris į gyvūnus yra visai kitoks nei Lietuvoje. Išsiaiškinau, kad jie visi privalomai turi būti registruojami savivaldybėje, kad būtų žinoma, kiek ir kur tiksliai gyvūnų gyvena. Mano žiniomis, vyksta net patikros, kokiomis sąlygomis jie laikomi ir t. t., o jei gyvūnai neregistruoti, gresia nemenko dydžio baudos. Manau, kad toks griežtas požiūris yra labai gerai, nes kol čia gyvenu, dar nemačiau nei vieno gatvėje klaidžiojančio gyvūno.

 

Taigi labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi. Dauguma žmonių išsigąsta tokio vargo tvarkant gyvūnams dokumentus ar ieškant gerų vežėjų, tačiau visa tai tikrai nesudėtinga. Manau, sunkiausia buvo rasti namą, kuriame priimtų gyventi su gyvūnais. Tačiau, jei tikrai nori, viskas yra įmanoma ir nesudėtinga, o ypač dėl gyvūnų, kurie taip mus myli, verta pakovoti, o ne nueiti lengviausiu keliu…

Rima ir Ruku | Majamis

“Tiek Stambule, tiek jau Čikagoje Ruku jautėsi puikiai ir buvo iki dangaus laiminga mus matydama.”

 

Prieš daugiau kaip 5 metus mūsų šeimą (tuo metu buvom dviese su vyru) papildė mažas pūkų kamuolėlis, kurį pavadinome Ruku. Nuo pirmųjų dienų ji užvaldė mūsų širdis, o aš dar ilgai negalėjau patikėti, kad šuo gali atnešti tiek džiaugsmo. Buvau tiesiog pakerėta. Tad nereikia nė sakyti, kad Ruku tapo nei kiek ne mažiau nei mūsų šeimos nare. Draugai traukdavo per dantį, kad Ruku mūsų itin stipriai mylima, bet taip tikrai ir buvo ir vis dar yra. Todėl, kuomet pirmą kartą šeimoje įvyko diskusija dėl galimo išvykimo iš Lietuvos, dėl Ruku jokių abejonių nekilo – vyks kartu! Čia ir vėl daugelis sukiojo pirštą, gūžčiojo pečiais – kam jums toks vargas? Bet mes buvome įsitikinę tvirtai – kaip galime palikti šeimos narį?

 

Kiek daugiau nei prieš du mėnesius išvažiavome į Ameriką ir šiuo metu Ruku gyvena Miami Beach’e. Pasiruošimas mums buvo lengvas. Ruku pirkome iš veislyno (nors į parodas eiti niekada neplanavome, bet toks buvo mūsų pasirinkimas), tad ji turėjo ir mikročipą, ir Europos Sąjungos gyvūno pasą. Kiekvienais metais važiuodavome pas veterinarą apžiūrai / skiepyti. Bet, kad galėtume ramiai keliauti, turėjome atlikti keletą dalykų.

 

Pirmiausia turėjome įsitikinti, kad mūsų pasirinktos oro linijos skraidina gyvūnus. Tiesą sakant, mes rinkomės tik tas, kurios skraidina. Tad skrydis gal ir nebuvo pats patogiausias, bet Ruku galėjo keliauti kartu. Pasirinkome “Turkish Airlines” aviakompaniją. Parašėme jiems kelis laiškus, gavome informaciją, koks turi būti transportavimo narvas, kokie išmatavimai ir pan. Atsižvelgdami į tai, įsigijome būdą, kurią šiuo metu naudojame tiesiog kaip Ruku būdą, kurioje ji mėgsta miegoti. Taip pat, kuomet jau turėjome tikslius būdos išmatavimus bei svorį, informavome oro linijas, kad su mumis keliaus 9 kg svorio šuo su atitinkamo dydžio ir svorio būda. Gavome iš jų patvirtinimą, kad šuo keliauti gali.

 

Apsilankėme pas veterinarą, kuris nusimano apie gyvūnų transportavimą į Ameriką. Čia gavome vertingos informacijos, kad jokių specialių vaistų, migdomųjų ar pan. naudoti negalima, kad nėra jokio karantinavimo laikotarpio, kad likus parai iki skrydžio reikia nuvykti į VMVT gauti sertifikatą, kad šuo gali vykti į užsienį. Taip pat parekomendavo homeopatinius vaistus, kurie turėtų tiesiog lengvai raminti gyvūną, kad šis patirtų kuo mažiau streso. Bet čia laisvas pasirinkimas – nori duodi, nori – ne. Mes davėme, nežinau, ar jie labai kažką gelbėjo, ar ne. Juos rekomenduojama pradėti duoti 3-4 paras iki skrydžio ir dar 2-3 paras po jo.

 

Likus kelioms savaitėms iki skrydžio kreipėmės į VMVT ir sutarėme susitikimą. Susitikimą būtina sutarti, nes kitaip galite atvykę pabučiuoti duris, nes VMVT darbuotojai dažnai vyksta į komandiruotes. Susitikimas buvo sutartas likus parai iki skrydžio, tokia tvarka. VMVT išduoda sertifikatą, kad šuo gali keliauti į užsienį. Jeigu atvirai – nei Turkijoje, nei Amerikoje to sertifikato niekas nežiūrėjo. Bet geriau jį turėti nei neturėti – jį gauti nesunku, kainuoja nedaug (deja, nepamenu, kiek tiksliai), laiko šiek tiek užtrunka, bet taip ramiau.

Geriausia tą pačią dieną, jeigu įmanoma, jeigu ne – dieną ar dvi prieš susitikimą su VMVT, apsilankyti pas veterinarą, kuris į šuns pasą įrašo žymą, kad šuo yra sveikas ir gali keliauti. Mums problemų nekilo, mes Ruku visada skiepijame pagal grafiką, tad tiesiog susitvarkėme formalumą, gavome įrašą ir pasą vežėmės į VMVT. Viskas. Tiek to pasiruošimo “rūpesčių”.

 

Pati kelionė irgi praėjo gana lengvai. Atvykę į oro uostą atidavėme bagažą ir susitvarkėme galutinius dalykus, t. y. Ruku kelionės bilietą. Galutinė kaina paaiškėja prieš pat skrydį, tad čia jau reikia nusiteikti, kad visaip gali būti. Mums Ruku kelionė kainavo 370 eur. Kaina skaičiuojama pagal svorį su būda. Galėjome šiek tiek sutaupyti, nes emocijoms nurimus įdomumo dėlei paskaičiavome, kad pusės litro vandens buteliukas, kurį įdėjome Ruku kelionei, mums kainavo 36 eur. O galėjome jį pripildyti jau prieš pat Ruku atiduodant į bagažo skyrių. Ir gultuką, ir žaisliukus galėjome sudėti jau prieš pat atidavimą, būtume šiek tiek sutaupę. Ruku keliavo bagažo skyriuje, nes, kiek teko domėtis, visos oro linijos, kurios skraidina šunis, į lėktuvo saloną prima šunis iki 8 kg svorio jau su būda.

 

Kelionė mūsų vyko sklandžiai, be jokių vėlavimų, tai tikrai lengvino situaciją. Taip pat labai gerai, kad tarp skrydžių buvo beveik 24 val. laukimas. Tokiu atveju, jeigu taip nutinka ne dėl mūsų pasirinkimo, o tiesiog toks skrydis, aviakompanija nemokamai suteikia viešbutį! Tad nusileidę Stambule susiradome, kur atiduoda mūsų nestandartinį bagažą, pernakvojome viešbutyje ir kitą dieną tęsėme kelionę. Vėl su ašaromis akyse atidavėme Ruku į skrydį, šį kartą jau beveik 12 val. skrydį. Bet viskas praėjo labai sklandžiai! Tiek Stambule, tiek jau Čikagoje Ruku jautėsi puikiai ir buvo iki dangaus laiminga mus matydama. Kaip, beje, ir mes ją. Čikagoje darbuotojai tik patikrino Ruku skiepų duomenis ir viskas. Buvome laisvi keliauti su ja, kur norime.

 

Mes ir keliaujame. Šiuo metu apsistojome Miame Beach’e. Po trupučiuką pakeitėme Ruku maistą į vietinį (su savimi iš Lietuvos atsivežėme jos maisto ir pagal rekomendacijas mažinome vieno maisto ir didinome kito maisto dalį) ir kol kas atrodo, kad viskas gerai. Aišku, stebime, ar nepasireikš kokios alergijos, netoleravimas ar pan., bet stengėmės parinkti kiek įmanoma sudėtimi panašų maistą į iki tol valgytą, tad tikimės, kad ir toliau viskas bus gerai. Per šiuos beveik tris mėnesius pas vietinius veterinarus lankytis dar neteko ir nuoširdžiai tikiuosi, kad ir neteks dar ilgai. Sunkiausiai, manau, Ruku yra apsiprasti su karščiu. Lietuvoje ji mėgo vėsesnius orus, tad kol kas čia vyraujantis klimatas jai nėra itin džiugus. Na, o daugiau – sunku pasakyti. Mes tikime, kad jai svarbiausia, jog ji su mumis, ir ji yra laimingas šuo. O ar ji ilgisi tų, kurie buvo Lietuvoje, neaišku.

 

Ar kartotume šią kelionę ateityje? Be abejo! Jau pavasarį Ruku keliaus atgal į Lietuvą, o paskui ir vėl kažkur toliau – gal į Ameriką, gal į Karibus, gal…? Juk mes esame šeima iš 4. Ir kol visi esame sveiki ir gyvi – ir keliausime kaip šeima iš 4.

 

Daugiau vaizdo medžiagos iš kelionės ir, kaip mums visiems čia sekasi, galima pažiūrėti čia: https://www.youtube.com/AistisZidanavicius

 

 

Iveta ir Lakis | Danija

“Tėvai visuomet laukia mūsų atvykstant su Lakiu, pajuokaudami, kad parvežame anūką.”

 

 

Kovo 26 dieną mūsų gyvenimas pasikeitė. Tą dieną rankose laikydami mažytį šuniuką mes supratome, kad tai jis – naujasis mūsų šeimos narys, mūsų naujasis draugas, mūsų gyvenimo dalelė. Tą dieną mes pasiryžome į savo gyvenimą priimti džiaugsmą ant keturių kojyčių. Pavadinome jį Lakiu.

 

Gyvename šiaurinėje Danijos dalyje. Čia gražu. Jūrų apsuptą šalį skalauja Baltijos ir Šiaurės jūros. Gyvenimo tempas lėtesnis nei Lietuvoje. Žmonės labai malonūs, nuolat su šypsena veide. Dauguma danų augina šunis, populiaru auginti po kelis vienu metu. Bevaikščiojant jūros krantu nuolat sutiksi žmones su šunimis, o einant miesto gatvėmis prasilenksi su žaviu, uodega mosuojančiu retriveriu. Prasilenkdama šypsaisi, kartas nuo karto paglostydama keturkojį. Gal dar ne laikas, pagalvoji. Tą patį galvojau baigdama studijas, tą patį galvojau įsigydama nuosavus namus, tą patį vėl galvojau atvykusi į Danija – dar ne laikas. Noriu, bet… O atrodo, ir noriu, ir galiu, ir turiu galimybes, ir turiu laiko. Vieną vakarą mes nusprendėme – jau! Dabar!

 

Iš tiesų, šunį auginti Danijoje yra labai lengva. Čia žmonėms su šunimis apribojimų labai mažai. Mes galime jį pasiimti važiuodami prie jūros, vaikščioti paplūdimiu ir maudytis jūroje drauge. Galime eiti kartu į kavinę, o dauguma apgyvendinimo įstaigų šunis mielai priima. Mums atviri zoologijos sodai, įvairūs turistiniai lankytini objektai. Apsitvarkyti po šuns yra įprastas dalykas ir paliktų šuns ekskrementų nepamatysi. Būstą išsinuomoti turint keturkojį augintinį taip pat nėra sudėtinga. Mums pasakius, kad norime turėti šunį, namo savininkas tą pačią sekundę sutiko. Norint auginti šunį Danijoje būtinas mikročipas. Taip pat šunį reikia deklaruoti prie gyvenamosios vietos, nurodant gyvūno savininką. Draudimas šuniui nėra būtinas, bet dauguma žmonių juos draudžia – nuo nelaimingų atsitikimų, ligų, mirties ir pan. Gyvūnai skiepijami. Kadangi mes nusprendėme savo Lakį vežtis į Lietuvą važiuodami atostogauti, skiepai nuo pasiutligės yra būtini (skiepas atliekamas ne jaunesniam nei 12 sav. gyvūnui ir po šios vakcinacijos išvažiuoti iš Danijos galima praėjus ne mažiau nei 21 d.). Žinoma, augintinio pasas visada keliaujant yra su mumis.

Kelionė automobiliu į Lietuvą mums trunka apie 18 valandų. Su Lakiu ši kelionė trunka apie 3 val. ilgiau. Automobilyje šuo būna ant galinės sėdynės. Būtinas saugos diržas, kitu atveju gresia bauda. Važiuodami mes paimame jo pagalvėlę iš guolio ir keletą žaislų, kad sumažintume stresą ilgos kelionės metu. Stovėjimo aikštelėje sustojame kas 3-4 valandas, leidžiame augintiniui prasivaikščioti, atsigerti, pavalgyti. Didžiąją kelionės dalį mūsų šuo pramiega arba tiesiog snūduriuoja. Didelio diskomforto nejaučiame, manau, Lakiui irgi kelionė didelio streso nekelia, nes nuo pat mažumės pratinome važiuoti automobiliu.

 

Prieš mums važiuojant į Lietuvą pasidomiu pateikta informacija svetainėje www.draugiskigyvunams.lt. Tai puikus projektas, dėl kurio galima daugiau laiko praleisti su augintiniu, nepaliekant jo namuose. Mums tai yra aktualu, kadangi namai Lietuvoje jam yra svetimi, tai tikrai būtų stresas jį palikti vieną. Mūsų dauguma draugų augina šunis, taigi svečiuotis pas juos smagu, o neturintys šunų mus priima su džiaugsmu. Tėvai visuomet laukia mūsų atvykstant su Lakiu, pajuokaudami, kad parvežame anūką.

 

Apibendrindama tikrai galiu teigti, kad keliauti su augintiniu nėra sudėtinga! Reikia tik pasiruošti ir nusiteikti pozityviai. Augintiniui tikrai nėra skirtumo, kur būti, jei jis būna su savo mylimais šeimininkais ir jaučia jų globą! Tad keliaukime, poilsiaukime ir smagiai leiskime laiką su savo keturkojais draugais.

 

 

 

Kęstutis, Kristina ir 7 mopsai

“Mes dėl jų daromės geresni ir rūpestingesni, supratome, kad be jų gyvenimas neįmanomas.”

 

Turime septynis mopsus. Trys iš jų – iš “Dogspoto”.

 

Pirmoji vardu Panda, Pandora, Pandusia, septynerių, buvo paimta, kai buvo penkerių. Buvo išpirkta “Dogspoto” iš daugyklos, kur buvo skriaudžiama ir išnaudojama. Labai išlepinta ir reikalaujanti daug dėmesio, visada anksti ryte žadina, ją reikia išvesti atskirai nuo visų, kitaip ji nieko lauke nedarys. Jai reikia daug daug paglostymų, laikymo ant rankų ir išvis ji būtų labai patenkinta, jei visas dėmesys būtų tik jai. Labai bijo įvairių garsų, jeigu kas nukrenta, iškart bėga slėptis.

 

Antroji vardu Sky, Kleopatra, Kliopa, dabar jai 2 metai, buvo paimta trijų mėnesių. Jos mama buvo nėščia išpirkta iš daugintojų. Sky gimė “Dogspote” ir buvo padovanota mums. Buvo labai išdykusi, kasė duobes, graužė palanges, sienas, duris, žaisdama skriaudė kitus šuniukus. Dabar labai miela ir gera mergaitė, paklusni, visus bučiuoja, miega tik lovoje. Negalima jos palikti, jei kur išvažiuojame, kad ir į kokią parduotuvę, labai pasiilgsta.

 

Trečioji vardu Milka. Vaikų šunelis, taip pat iš “Dogspoto”. Milka yra mopso ir prancūzo mišrūnas. Dabar jai bus šeši mėnesiai. Draugiška, su visais šuniukais sutaria, tik skaudžiai kandžiojasi. Milka labai draugauja su vaiku, jie dalinasi žaisliukais, mažasis nuolat ją bučiuoja. Visi “Dogspoto” šuneliai buvo padovanoti su skiepais, čipais ir tvarkingi.

 

Ketvirta vardu Lėja, Alėjukas, Leliukas, Princesė Lėja. Jai bus 2 metukai. Prieš metus buvo išpirkta iš žmonių už simbolinę kainą. Pardavė, nes neturėjo laiko ja rūpintis, dirbo, turėjo mažą vaiką… Lėja taip pat labai draugiška, priprato tą pačią dieną, kai buvo paimta. Labai mėgsta valgyti, jei būtų jos valia, dubenėlis maisto niekada nesibaigtų. Labai pavydi, jei kas ant rankų, ji nustums, kad tik ją paimtume. Pasitinka visada su žaisliuku dantyse. Lėja be galo mėgsta bučiuoti kitus šuniukus.

Penktoji vardu Niuša. Buvo dovanota žmonių, nes buvo nebereikalinga, tuo metu jai buvo ketveri. Dabar jai jau aštuoneri. Pats protingiausias šuo, loja tik bendraudama ar prašydama kažko, laiptais nevaikšto, prašo, kad ją paneštume. Jeigu nori valgyti, loja, taip prašydama, taip pat – jeigu nori į lauką, ir kiekvienam dalykui turi skirtingą intonaciją. Su kitais šunimis nebendrauja ir nežaidžia, laiko save per daug protinga. Labai mėgsta važinėti automobiliu, jei pamato, kad ruošiamės kažkur išvažiuoti, greitai bėga savo trumpomis kojytėmis į prieškambarį, šoka ant pufo ir reikalauja ją pasiimti kartu.

 

Šeštasis vardu Vasia, dabar jam vienuolika metų. Buvo dovanotas žmonių, kai jam buvo penkeri. Jo istorija liūdniausia… Buvo laikomas lauke, pririštas prie būdos, su suplyšusia ausimi, buvo ištepliotas dažais, labai muštas, bijojo ir žmonių, ir gyvūnų. Maitino jį žmonių maisto atliekomis, maudėsi baloje. Žodžiu, buvo visiškai nereikalingas, nors ir pirktas už didelius pinigus, su dokumentais. Kai buvo paimtas, turbūt mėnesį vis slėpdavosi po stalu, bijojo išlįsti, jei norėdavome jį paglostyti, vis gūždavosi, galvojo, kad bus mušamas, vis bijojo padaryti kažką blogai. Net iki šiol labai nepasitiki nepažįstamais žmonėmis. Labai mėgsta vaikščioti lauke, saugo savo teritoriją. Turi savo sofą, kurios niekam neužleidžia, visą laiką miega ant jos. Moka komandas, jei mato, kad kažkas kažką valgo, duos visas letenėles po 100 kartų, to net neprašomas. Namie jis jaučiasi saugus ir mylimas ir labai matosi, kad jis už tai yra be galo dėkingas.

 

Septintasis vardu Džekis, Česka, Pupuliukas. Kai vaikai pradėjo gyventi atskirai, taip priprato prie šunų, kad be jų gyventi negalėjo, tad nusipirko Džekį, kai jam buvo trys mėnesiai. Dabar jam 3,5 metų. Mažas buvo labai kvailas, nors ir dabar nėra labai protingas, bet be galo mielas, savo žvilgsniu mokantis išprašyti daugelio dalykų. Miegant jam labai patinka prisiglausti šalia, draugauja su visais gyvūnais. Dienos metu labai mėgsta miegoti ant laiptų. Mėgsta būti ant rankų, ypač kai atsirado vaikas. Su vaiku sutaria gerai, tik iš pradžių vis bandydavo atsisėsti ant rankyčių.

 

Mes pamilome šią veislę dar prieš keturiolika metų, kai mūsų šeimoje atsirado mopsas vardu Ralfas. Jis šuniukų rojuje jau 2 metus su dar viena mūsų augintine Mona, kuri nukeliavo pas jį prieš metus, jai tebuvo devyneri. Kas kartą, kai paimdavome šuniuką, sakydavome, kad tai paskutinis, bet atsiradus vis naujam skelbimui, kur šuniukas yra nereikalingas, širdis neatlaikydavo ir vis važiuodavome ir imdavome dar vieną. Mes dėl jų daromės geresni ir rūpestingesni. Supratome, kad be jų gyvenimas neįmanomas. Labai labai visus mylime ir neįsivaizduojame gyvenimo be jų. Nei dėl vieno iš jų nesigailime, kad priglaudėme. Ir galvojame, kad jų gyvenimus taip pat padarėme geresnius.

 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Virginija, Petras ir Ryčis

“Miega jis kartu su tėvais, kai nuvažiuoja į kaimą, mėgsta pakamuoti ir pagąsdinti vištas, o saugiausia vieta yra tėčio keliai, ten jis daugiausiai laiko ir praleidžia.”

 

Prieš 7 metus tėvų mylimas šuniukas Zumas iškeliavo į šunų rojų ir vyro tėvai buvo labai susikrimtę, be galo norėjo kito augintinio. Mes kartu su vyro sese siūlėme priglausti šuniuką iš prieglaudos, tokiu būdu prisidedant prie gerų darbų ir karmos taškų gyvenime. Tėvai sutiko, bet prašė, kad būtų panašus į buvusį augintinį. Kadangi Rokiškio mieste globos namų nėra, tai mes Vilniuje, o sesuo Kaune bendromis jėgomis ieškojome naujo šeimos nario, naršėme globos namų interneto puslapiuose. Šuniuką radome VšĮ “Penkta koja” prieglaudoje.

Istorija kraupi. Šuniukas paliktas, jei neklystu, Ukmergėje, pririštas prie parduotuvės. Amžius neaiškus, bet tikrai nesenas (metukų nebuvo). Kaip pasakojo savanoris Karolis, kuris Ryčį buvo priglaudęs savo namuose, šuniukas iš pradžių keliavo į Kauną, vėliau į Vilnių. Iš Vilniaus mes jį parsivežėme į Rokiškį. Kai atėjome Ryčio pasiimti, vaizdas sukrėtė. Jis buvo toks išsekęs ir trapus, kad buvo baisu paimti į rankas, nes bijojai kad nesulūžtų letenėle, nuskusta įstatyti kateteriui. Valgyti nemokėjo, nes viską rydavo ir išvemdavo.  Karolis pasakojo, kad išleido apie 500 Lt savo pinigėlių visoms veterinaro paslaugoms, vaistams ir spec. maistui, ir labai norėjo atiduoti Ryčį tik patikimiems žmonėms. Turėjome užtikrinti, kad tėvai tikrai priims šį šuniuką, nes pradžia bus labai sunki. Skambiname tėvams, papasakojome, kokia situacija – liepia vežti, pastatys ant kojų.

Atvežėme, vardą palikome tą patį, kurį davė prieglauda. Pradžia nebuvo lengva reikėjo daug pastangų – vaistų dozavimas, mokymas šlapintis, valgyti su saiku. Užtruko, bet rezultatas puikus. Dabar jau 7 metus tai mūsų šeimos narys, o didžiausia jo nelaimė šiuo metu yra suvažiavę anūkai pas senelius. Miega jis kartu su tėvais, kai nuvažiuoja į kaimą, mėgsta pakamuoti ir pagąsdinti vištas. O saugiausia vieta yra tėčio keliai, ten jis daugiausiai laiko ir praleidžia.

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Milda ir jos Bagyra | Norvegija

 

“Ar esame laimingi kartu? Vienareikšmiškai TAIP, kitaip ir būti juk negali.”

 

 

2018 m. birželio gale iš Lietuvos automobiliu vykome į Norvegiją (Alesund). Kelionės metu didžiąją laiko dalį katytė praleido kelioniniame narve, tačiau su praviromis durelėmis, kad užsimaniusi galėtų ateiti pas mane ant kelių. O keldamiesi keltu ėmėme kajutę, skirtą keliauti su gyvūnais, ji kainavo tik 20 eur daugiau nei paprasta kajutė.

 

Vienintelis sunkumas – tai rasti gyvenamąją vietą, kad šeimininkai leistų turėti gyvūną. Be abejo, pačiai kelionei reikia pradėti ruoštis prieš porą mėnesių: skiepai, vaistai nuo kirminų, dokumentai, kelionei reikalingi daiktai. Kadangi turėjome tik lietuvišką gyvūno pasą, teko pasidaryti EU pasą.  Bendra sveikatos apžiūra nebuvo privaloma, bet aš norėjau įsitikinti, kad nėra jokių problemų. Veterinaras rekomendavo ilgai kelionei raminančius vaistus, bet apsiėjome be jų, tiesiog prieš kelionę porą savaičių pratinau katytę prie kelionių automobiliu, stebėjau, kaip ji ramiau jaučiasi: ar su pavadėliu, ar laisvai judėdama, ar narvelyje.

Kelionės metu katytė praktiškai neėdė, tik lakė vandenį. Į tualetą nuėjo tik vieną kartą (kelionės trukmė apie 2 paros), todėl po kelionės pirmu reikalu bėgo į tualetą, o po poros valandų pradėjo ėsti. Naujoje vietoje ji adaptavosi praktiškai akimirksniu (galiu palyginti su tuo momentu, kai ją parsinešiau pirmą kartą namo Lietuvoje, vežiausi į sodą). Gal jai padėjo tai, kad daugelis daiktų atkeliavo iš Lietuvos anksčiau ir ji jautė savo bei mano su vyru kvapus. Maitinimosi įpročiai visiškai nepakito, tik miega rytais ilgiau, bet negaliu teigti, kad tam įtakos turėjo vietos pasikeitimas, greičiau jau amžius… Pradėjo prašytis į lauką (Lietuvoje gyvenome daugiabutyje, į lauką neidavo, bijodavo), toli nuo durų neina, bet labai mėgsta stebėti aplinką, gina šnypšdama teritoriją nuo kitų katinų, bet nesipeša.

 

Ar esame laimingi kartu? Vienareikšmiškai TAIP, kitaip ir būti juk negali.

 

 

 

 

 

 

 

 

Vaiva, Megė ir Kt.

„Supratome, kad Megė jau surado savo naujus šeimininkus, ir nebeįsivaizduoju, kas galėtų ją mylėti labiau negu mes.“

 

Megė atkeliavo iš „Tautmilės prieglaudėlės“. Sūnus sakė, kad nori šuniuko, o mano finansinės galimybės neleido jo laikyti, todėl nusprendėme laikinai pagloboti. Aš galvojau, kad tokiu būdu sūnus pamatys, kad nenori vedžioti šuns ir skirti tiek laiko, padarysime gerą darbą socializuodami šuniuką ir surasime jam naujus šeimininkus. Parašiau žinutę Tautmilės prieglaudai, kad noriu pagloboti mažą šuniuką, nesvarbu kokį. Mums išrinko pačią liūdniausią, kuri jau nesikėlė, kai kas nors ateidavo į prieglaudėlę, o tai, kaip sakė viena savanorė, buvo ženklas, kad šunytė yra susitaikiusi su mirtimi ir jos laukia. Šiaip tų mažų šuniukų buvo 11, beveik visi rudi, gražūs, o Megė nelabai, tokia juodai balta su juodais taškeliais. Ir, aišku, išrinko mums Megę. Kai parsivežėme namo, uždarėme ją vonioje, nes labai garsiai kosėjo (sirgo šunidžių kosuliu, kuris peraugo į stiprų plaučių uždegimą). Jai buvo gerai vonioje, ji visai nenorėjo eiti į lauką ir skaniausi skanukai buvo batono gabaliukai. Megė mokėsi vaikščioti lauke, atlikti visus reikalus ant palutės ir po truputį mes ją prisijaukinome, pamilome. Tada sūnus, kuris labai jos norėjo, pareiškė, kad jam jau nusibodo keltis anksti ryte ir jis nori grąžinti Megę atgal į prieglaudą (prieš pasiimdami šunį, pasirašėme sutartį, kad sūnus vedžios ją į lauką 2 kartus per dieną, o aš vieną, kad sūnus valgydins, kad užsiims visais darbais, susijusiais su šuneliu, o jei to nedarys, šuo turės grįžti į prieglaudą). Aš sulaužiau taisykles ir neleidau jos grąžinti, liepiau ja rūpintis, kol suras namus. Po truputį atėjo suvokimas, kad kitų namų Megė neturės, nes niekas dėl jos amžiaus ja net nesidomi. Na, ir nereikia, pagalvojau, nes tokio ramaus šuns nusipelnė nepaprasti žmonės. Supratome, kad Megė jau surado savo naujus šeimininkus, ir nebeįsivaizduoju, kas galėtų ją mylėti labiau negu mes. Vardas buvo duotas prieglaudoje, mes jį palikome tokį patį, nes geresnio nesugalvojome.

Namuose nuolat sukasi benamių kačiukų šeimynos, tai nutinka visokių kuriozų. Pvz., vienas katinas mušė Megę miegančią, o ji tik verkdavo ir nieko nedarydavo, paskui ji supyko ir pradėjo gąsdinti mažiukus kačiukus, tai kelis kartus teko gelbėti ją nuo kačiukų mamų, kad negautų į kuprą. O mažas 3 mėn. kačiukas įdrėskė Megei į akį, prasidėjo uždegimas, todėl teko siūti akį. Visai neseniai susiūta akis vėl plyšo ir Megė atlaikė dar vieną operaciją.

Megė, kai pavargsta lauke, bėga prie durų ir laukia, kol įleisime į laiptinę. Laiptinėje bijo, kad mes imsime į rankas, todėl labai greitai bėga į viršų. Ji labai ramiai laukia, kol bus aprengta, o vasarą labai nori į lauką (žiemą ji į lauką nenori, tenka nešti). Dažnai būname prie Salotės ežero, tai ji jau išsiaiškino, kad kitų žmonių krepšyje gali būti maisto, todėl labai veržiasi pas kitus. Aišku, kaip ir visi šunys, ieško, kas nukrito ant žemės, ir viską iki trupinėlio suvalgo. Dabar pas mus gyvena pusiau laukinė katė, tai Megė pirmiausia stengiasi patekti į kambarį, kur valgo katė, o tik tada grįžta prie savo maisto virtuvėje.

Megė labai daug miega, naktį miega su sūnumi, nors aš pasikviečiu į savo lovą, ji grįžta pas sūnų. Man tai keista, nes kai Megė miega su manimi, aš labai švelniai apsiverčiu lovoje, o sūnus ir su koja užgula, ir iš lovos per miegus išspiria, tai ji atsikelia ir vėl eina su juo miegoti. Megė taip pat yra labai rami, mes galime vaikščioti be pavadėlio, ji toli nuo mūsų neina. Jau yra dalyvavusi dviejose vaikų stovyklose, gyveno su vaikais palapinėje, visi vaikai ją įsimylėjo, nors ji nerodė didelio susidomėjimo. Į šunis taip pat nekreipia jokio dėmesio.

Su Mege gyvenimas pasikeitė, dabar daugiau laiko praleidžiame namie, sūnus ugdosi atsakomybės jausmą, Megė mums leidžia klysti: ji ir šokolado yra valgiusi, ir pomidorą, ir saldainius su riešutais, ir lauke kažką pasigriebusi.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Vaida ir Čakas

“Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu.”

 

Sausio mėnesį bus jau 11 metų, kaip mūsų šeimos nariu tapo šuo Čakas. Pasiėmėme jį dar visai mažutį (į delną tilpo) iš prieglaudos “MurAura” Kretingalėje. Prieš keletą metų gyvenimas susiklostė taip, kad teko išvykti gyventi į Norvegiją. Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu. Gerą pusmetį prieš išvykstant pasirūpinome ženklinimu, paskiepijome, gavome pasą, vaistų nuo kirminų ir atėjus laikui išvykome.

Į Norvegiją vykome savo automobiliu, kėlėmės keltu iš Rygos į Stokholmą, o po to dar riedėjome mašina 1000 km. Pirmoji kelionė – jaudinausi, kaip ji praeis, ar dokumentai tvarkingi, kaip bičiulis mūsų atlaikys kelionę. Pamenu, sakiau, kad jeigu kokios problemos su dokumentais ar pan.,  liksime abu, be draugo nekeliausiu! Nuogąstavau be reikalo, buvome užsisakę kajutę keleiviams su gyvūnais, buvau pasiėmusi pavadėlį, indelį vandeniui, vandens, sauso maisto, skanukų bei maišelių gamtiniams reikalams sutvarkyti. Kelionė per Baltijos jūrą laivu praėjo sklandžiai. Likusią kelionės dalį Čakas keliavo mašinoje, savo gulte, patogiai įsitaisęs ir snausdamas, sustodavome kojų pramankštinti ir vėl į kelią. Žodžiu, be streso, kuo puikiausiai pasiekėme kelionės tikslą. O čia laukė kitas iššūkis – nuolat būti vedžiojamam, nes Lietuvoje jis turėjo savo kiemą ir laisvę jame. Pasivaikščiojimai su pavadėliu buvo, bet ne reguliarūs. Bet ir tai kuo puikiausiai įveikėme, greitai priprato prie režimo.

 

Visai smagiai mes čia gyvename, per metus keletą kartų keliaujame kartu į Lietuvą ir atgalios. Čia, Norvegijoje, kol kas veterinarijos klinikoje nesiregistravome, todėl grįžę į Lietuvą kartą per metus apsilankome pas savo veterinarą, susitvarkome visus reikalus ir vėl atgal. Jokio didelio vargo ar sunkumo, o džiaugsmas didelis, kad mūsų draugas kartu.

Dora ir Saida

“Labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi.”

 

Viskas prasidėjo, kai buvau savanore “Telšių uodegėlėje”. Neretai parsiveždavau namo beglobiukus nuprausti ir sutvarkyti, tačiau vieną kartą, parsivežus Dorutę, net nekilo minčių jos parvežti atgal.

 

Dorutė buvo vienintelė prieglaudos kalytė, kuri gūždavosi į kampą ir visko bijodavo, o savanoriams bandant ją paimti ir išvesti į lauką bėgdavo nuo savanorių rankų ir neretai sucypdavo. Nežinia, kaip ji gyveno anksčiau, bet gyvenimas jos nelepino. Taip Dorutė ir liko mano namuose. Tokiu pačiu būdu pas mane atsirado ir kita “Telšių uodegėlės” globotinė – Gizma. Ji taip pat po grožio procedūrų turėjo keliauti atgal į prieglaudą, bet kadangi ji ten gyveno jau virš metų, bandžiau jai pati ieškoti namų. Tačiau jiems neatsiradus, taip pat liko pas mus.

 

Po to pas mus atsirado Dikis. Mirus šeimininkei, Dikis liko vienas pats namo teritorijoje ir jam dėmesio buvo skiriama tik kartą per dieną atvažiuojant jį pamaitinti. Kadangi likęs vienas Dikis daug lodavo, pradėjo užkliūti kaimynams ir tapo bėda, kuria norėjo atsikratyti pačiu paprasčiausiu būdu – užmigdant. Taip Dikis atsirado pas mane. Labai pasisekė, kad visi mano “vaikai” puikiai sutarė, gal dėl to, kad jie visi bendraamžiai, apie 9-10 m., ir pagaliau galėjo džiaugtis mylinčiais namais.

 

Tačiau vos po pusės metų nusprendžiau išvykti į Šiaurės Airiją. Kadangi net nekilo minčių jų kažkam atiduoti ar grąžinti atgal į prieglaudą, pradėjau tvarkyti dokumentus. Kiekvienam gyvūnui reikėjo mikročipo, skiepo bei paso. Visa tai vienam gyvūnui kainavo 33 eur. Tačiau didžiausios išlaidos buvo juos atsivežant į Š. Airiją. Už visus apie 600 eur. Taip pat mums labai nepasisekė su vežėjais. Visi gyvūnai atvažiavo prasmirdę, savo išmatose, o Dikis, kadangi buvo dar ir agresyvesnis, tai jis dar ir 3 dienų kelionę atlaikė be vandens, nes vežėjas jo bijojo. Buvo ir pikta, ir mąsčiau, kas būtų, jei 9 m. šuo tokios kelionės būtų neatlaikęs, tačiau dabar nebesvarbu. Ačiū Dievui, kad jie visi, nors ir būdami vyresnio amžiaus, viską atlaikė ir dabar yra saugūs mylinčiuose namuose.

Jie labai greitai adaptavosi naujuose namuose. Jiems labai patinka didelis kiemas, kurio gyvendami bute neturėjome, todėl mielai ten laksto visą dieną ir žaidžia. Sunkiau adaptuotis buvo man, nes čia požiūris į gyvūnus yra visai kitoks nei Lietuvoje. Išsiaiškinau, kad jie visi privalomai turi būti registruojami savivaldybėje, kad būtų žinoma, kiek ir kur tiksliai gyvūnų gyvena. Mano žiniomis, vyksta net patikros, kokiomis sąlygomis jie laikomi ir t. t., o jei gyvūnai neregistruoti, gresia nemenko dydžio baudos. Manau, kad toks griežtas požiūris yra labai gerai, nes kol čia gyvenu, dar nemačiau nei vieno gatvėje klaidžiojančio gyvūno.

 

Taigi labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi. Dauguma žmonių išsigąsta tokio vargo tvarkant gyvūnams dokumentus ar ieškant gerų vežėjų, tačiau visa tai tikrai nesudėtinga. Manau, sunkiausia buvo rasti namą, kuriame priimtų gyventi su gyvūnais. Tačiau, jei tikrai nori, viskas yra įmanoma ir nesudėtinga, o ypač dėl gyvūnų, kurie taip mus myli, verta pakovoti, o ne nueiti lengviausiu keliu…

Rūta, Maya, Stamatis, Eve

“Mūsų panelės yra mūsų džiaugsmas ir, kad ir kokie sunkumai kiltų, niekada nesukčiau laiko atgal ir nieko nekeisčiau.” 

 

Pirmoji mūsų mergina Maya yra graikė iš Atėnų. Ten aš sutikau savo širdies draugą, ten sutikome kartu ir Mayą. Visą gyvenimą augau su šunimis ir be jų savo gyvenimo neįsivaizduoju, tad išvykusi paskui savo širdį kartais vis tiek jausdavausi vieniša, vis kažko trūko iki pilnų namų. Tad po truputį pradėjau “terorizuoti” savo draugą – mums reikia šuns, juk tiek nuostabių dalykų ateina kartu. Galiausiai draugui nusileidus, sutarėme nuvykti į dvi prieglaudas, tačiau tik ten įžengusi aš jau supratau, kad pasirinkimo padaryti negalėsiu, tad tiesiog pasakiau, kad jis išsirinktų. Maya iškart pritraukė jo žvilgsnį, nieko nelaukęs jis paklausė, kokia jos istorija. O ji, deja, liūdna. Mayai buvo 4 metai, niekada jos niekas nėra priglaudęs, o kai ji buvo mažesnė, ji buvo pamiršta ir turėjo odos ligą, visas jos kailiukas buvo nukritęs, o odą dengė šašai. Ji buvo sunkiai gydoma. Tą akimirką mes jau žinojome, kad ji keliaus su mumis, tačiau prieglauda turėjo paruošti kontraktą, tad sutarėme atvykti kitą dieną. Vykau su jo mama, kadangi negalėjau laukti ilgiau, kol galės draugas.

 

Maya pirmą kartą važiavo mašina ir mėgavosi. Stovėjo mane prispaudusi prie kėdės ir aš ją laikiau apkabinusi. Namie pirmiausia šoko ant lovos. Iki šiol miega šalia manęs ant pagalvės, kartais išsitiesusi visai mus nustumia į kraštelį. Nuo pat pirmų dienų namie nedarė reikalų, nors nebuvo mokyta (išskyrus kelis nelaimingus atsitikimus, kai nenulaikė). Bijojo kai kurių žmonių, nemokėjo žaisti su šunimis, bet visko mokėsi ir buvo nepakartojama. 

 

Atėjo diena, kai nusprendėme grįžti į Lietuvą. Pirmiausias dalykas – apskambinti oro linijas, kas sutiks skraidinti mūsų mergaitę. Kelionė jai labai nepatiko, labai išgąsdino ir aš verkiau galvodama apie ją lėktuve, kadangi ji nemaža mergaitė, turėjo skristi bagažo skyriuje. Prisitaikyti prie naujų namų šiek tiek užtruko, kaskart ją palikus, ji lodavo ir kaukdavo. Tai draskė mano širdį ir aš pradėjau pamažu kirbinti draugą: Mayai reikia draugės, mes dirbame, jai vienai liūdna. Iš pradžių mano draugas prieštaravo, tai reikalauja daug atsakomybės, pinigų ir taip toliau. Nusileidau. 

Vieną dieną darbe prireikė sutvarkyti kompiuterį, tad kol jį tvarkė, prisijungiau prie Facebook ir štai, skelbimas iš “Tautmilės prieglaudėlės”: kažkas atvežė dėžę su šuniukais ir paliko, reikalinga nors laikina globa, nes mažiems šuniukams prieglaudoje pavojinga. Siunčiu nuorodą draugui, prašau, nagi, tik laikinai, juk jie gali sunkiai susirgti. Draugas sutinka ir po darbo mes jau lekiame į prieglaudą. Vėlgi atsakomybė rinktis tenka draugui, visi nuostabūs, visi drąsūs, tik viena kamputyje susirietusi. Kviečiu – neateina. Mes patys esame ne per daug aktyvūs, Maya mėgsta daugiau miegoti ar važiuoti mašina, bet ne žaisti lauke. Draugas ima bailiukę, sako, bus rami kaip visi mes. Eve su mumis važiuoja namo. Vos praeina diena ir mažasis angelėlis greitai virsta į mažą monstriuką. Sysiukas ant lovos, naktį kandimas visur, net į veidą. Kelionė į parduotuvę, aptvarėlis, pledukas, dar daugiau žaisliukų. Monstriukei nepatinka naktį būti atskirai, verkia, loja. Dvi savaitės be miego ir aptvarėlio atsisakome, monstriukė nepalaužiama ir išsikovoja vietą lovoje. Miegame šiek tiek geriau. Maya kantri, tampa mama, kantriai kenčia visus kandimus ir žaidimus, bando švelniai mokyti. Laikinos globos kontraktas prabėgus vos savaitei keičiamas viso laiko kontraktu. Eve – šeima. Jai jau tuoj 5 mėnesiai, keičiasi dantukai, naujo stalo 3 kampai sugraužti, džiaugiamės, kad stalas mūsų, nes butą nuomojamės.

 

Blogos žinios, buto šeimininkė skiriasi su vyru ir mus iškrausto. Turime mėnesį susirasti naujus namus su 2 panelėmis! Niekas mūsų nenori. Situacija darosi beviltiška ir mes visi verkiame (panelės nesupranta kodėl, tik nulaižo ašaras nuo veido). 

 

Bet štai, liūdesys amžinai nesitęsia. Ruošiamės fotosesijai, o iškart po jos keliamės į naujus namus. Mūsų panelės yra mūsų džiaugsmas ir, kad ir kokie sunkumai kiltų, niekada nesukčiau laiko atgal ir nieko nekeisčiau. Su draugu sutarėme, kad kitą kartą šunį vėl imsime suaugusį.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Liuka ir Ugnė

“Mūsų namai tik tada pilni, kai juose skamba kūdikio juokas ir ilgos uodegos barškinimas į daiktus aplink.”

 

Pranešus artimiesiems, kad iškeliaujame į Airiją, dažniausias klausimas buvo, ką darysime su Liuka. Nusprendėme, kad negalime palikti savo šeimos nario. Tėvai labai padėjo paglobodami ir vėliau ruošdami dokumentus šuniui išgabenti. Kadangi Liuka buvo čipuota,  keliaujant Europos Sąjungoje užteko veterinaro apžiūros ir augintinio paso. Tiesa, į jį reikėjo įrašyti jau atliktus skiepus, o keliaujant į Didžiąją Britaniją ir Airiją reikalaujama duoti vaistų nuo kirminų ir tai pažymėti dokumente. Viską padarius, nuosavu automobiliu, prikrautu daiktų, ir Liuka, įsitaisiusia ant galinės automobilio sėdynės, šių metų gegužę išvažiavome per Europą link Airijos. Ilgą kelionę automobiliu ir dviem keltais mūsų šuo atlaikė labai gerai. Kaip ir įprastose ilgose išvykose, ji mažai ėdė, daug miegojo. Liukai laivų sukeltą stresą atsvėrė ekonominės klasės viešbučių lovos, todėl, manyčiau, kelionė jai visai patiko. Juk augintiniui svarbiausia, kad šeimininkai šalia!

 

Mūsų nuostabai, į naujus namus Airijoje Liuka žengė drąsiai ir džiaugsmingai. Gana greitai įvertino patogius minkštus baldus. Jai taip pat patinka Airijos parkai ir nauji draugai, sutinkami juose. Liuka nepatyrė jokio kalbos barjero! Atvykusi ji grąžino į senas vagas mūsų gyvenimus su reguliariais ilgais rytiniais ir vakariniais pasivaikščiojimais.

Netrukus po atvykimo Liukai teko naujas išbandymas – susipažinti su nauju šeimos nariu. Birželio mėnesį gimė mūsų dukra Luna. Ir nors dar daug nebendrauja, Luna ir Liuka mėgsta kartu miegoti, domisi panašiais žaislais. Šuo su malonumu atneša pamestas kūdikio kojinaites, tik kartais išeina iš kambario, neapsikentusi vaiko verksmo. Manau, jų dar laukia graži draugystė.

 

Ne tik Liuka lengvai priėmė Airiją, bet ir Airija – Liuką. Vietiniai ją čia dažnai pastebi, paglosto ir pagiria. Šunų auginimo kultūra čia gilesnė, todėl kai kuriomis valandomis parkuose leidžiama šunims būti be pavadžių. Daugelis gyventojų augina net ne po vieną keturkojį. Tėvai leidžia mažyliams susipažinti su šunimis. Tiesa, buvo sudėtinga rasti būstą, kur būtų priimami gyvūnai, bet tai dėl itin sudėtingos nekilnojamojo turto situacijos Dubline.

 

Jei galėtume atsukti laiką atgal, būtume anksčiau pasirūpinę augintinio pasu. Labai džiaugiamės atsivežę Liuką. Mūsų namai tik tada pilni, kai juose skamba kūdikio juokas ir ilgos uodegos barškinimas į daiktus aplink.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dalia ir Luna

“Mėgstamiausios Lunos gulėjimo vietos – ant dokumentų, su kuriais dirbu, arba ant kompiuterio klaviatūros, o skaniausias vanduo, žinoma, iš mano stiklinės.”

Prieš trejus metus nedideliame kambarėlyje pypčiojo keturi apie dviejų mėnesių amžiaus kačiukai, o jų laukinė mama katė blaškėsi, norėdama grįžti į gatvę. Pasiimti galėjau tik vieną, todėl išsirinkau tą, kurios greičiausiai niekas nebūtų norėjęs – pusiau baltą, ant rankų nenorinčią būti katytę. Būrį priglaudusi mergina dar perklausė, ar esu tikra, ir patikino, kad galėsiu grąžinti. „Lyg kokią nepatikusią prekę, negi kas taip daro“, – dar pamaniau. Taip katė Luna šaltą gruodį atsidūrė mano ir Federico namuose, buvome nelabai seniai persikraustę į Vilnių iš Florencijos. Beje, katės mano gyvenime buvo beveik visada, o Federico – tai pirmas naminis gyvūnas, su kuriuo atsirado ir alergija. Ar kilo mintis Luną atiduoti? Nė akimirkos! Kaip galėtume atiduoti šeimos narį, kai galima tiesiog dažniau išsiurbti grindis ar pasikonsultuoti su alergologu.

Žinoma, mūsų istorija nebuvo vien tik linksmas dūkimas ir saldus murkimas (buvo ir kruvinų rankų, ir kojų, ir apkandžioto veido), bet po trejų metų kartu Luną tereikia pašaukti vardu arba itališku žodžiu vieni, reiškiančiu ateik, ir ji jau čia. Gali būti, kad ji galvoja, jog tai jos vardas. Taip, mūsų katė – dvikalbė! Ji gaudo ir valgo uodus, o pasitaikius didesnei musei į pagalbą kviečia mus. Lunos mėgstamiausias žaidimas – parkūras, t. y. perbėgti kambarį nepalietus žemės, vien tik per baldus. Kiekvieną rytą, tiksliai 10 minučių prieš suskambant žadintuvui, ji letenėle švelniai baksnoja skruostą, negalėdama sulaukti rytinio skanuko. Mėgstamiausios gulėjimo vietos – ant dokumentų, su kuriais dirbu, arba ant kompiuterio klaviatūros, o skaniausias vanduo, žinoma, iš mano stiklinės. Ir kai Luna guli ant kelių murkdama ir išsišiepusi, mes žinome, kad priėmėme geriausią sprendimą – suteikėme jai namus ir nereikalavome nieko mainais. 

Foto Jovita Baliūnienė

 

Rapolas, Jovita ir Murka

“Net rytai tapo gerokai lengvesni, nes vaikus žadina kačiukas ir tada jie daug greičiau atsikelia.” 

 

Noriu pasidžiaugti savo nauju augintiniu, kačiuku-priglaustuku, kurį rado mano sūnus išmestą gatvėje. Na, ir, žinoma, parsinešė. Kaipgi vaikas paliks mažus kačiukus šalti gatvėje… Buvo du, gaila buvo juos palikti tokiame šaltyje, tad ieškojau jiems namų. Vienas rado naujus šeimininkus, o šis irgi būtų radęs, bet vaikas užprotestavo taip, kad teko pasilikti.

 

Apie katino laikymą iki tol nebuvo nė kalbos, nes turime kalytę, kuri nemėgsta katinų. Tačiau vaiko noras buvo toks didelis, kad teko nusileisti ir nuvilti moterį, kuri jau buvo sutikusi priglausti šį mažylį. Jau buvau bevežanti kačiuką į naujus namus, tačiau vaikas griebė dėžę ir verkdamas bėgo nuo manęs, kad tik jo neišvežčiau. Ašarų pakalnė, isterija ir sprogstanti mano galva… Net anglų kalbos būrelį praleidome, nes tada apie tai tikrai nebuvo laiko galvoti. Žodžiu, per prievartą išpildė savo svajonę.

Taigi mūsų kalytė iš pradžių buvo šokiruota, bet, mūsų nuostabai, nepuolė, tik labai uostinėjo. Kol galiausiai susidraugavo taip, kad jai atsirado pienas ir tą mažylę kalytė dabar maitina. Kalytė tikrai nebuvo turėjusi šuniukų, tad suveikė motiniškas instinktas, pati stebiuosi.  Apie tokį atvejį buvau girdėjusi,  tik niekada negalvojau, kad taip nutiks mano augintiniui.

 

Vaikas laimingas nesvietiškai, kartais, visai netikėtai, padėkoja man, kad leidau pasilikti kačiuką.  Net rytai tapo gerokai lengvesni, nes vaikus žadina kačiukas ir tada jie daug greičiau atsikelia. Žodžiu, vieni pliusai. Net vyras pamilo mažylę ir su ja tai miega, tai žaidžia… O kalytė savo vaiko išvis nepaleidžia iš akių. Tik kačiukas nueina kur toliau, kur ji nemato, iškart bėga tikrinti situacijos. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Justina ir Arčis

“Mano mažylis keliauja kartu su manimi visur – ir į miestą, ir į kavines ar restoranus, ir į parduotuves, ir pas draugus, ir į tolimesnes keliones po Lietuvą.”

 

Vaikščiodami su Arčiu lauke dažnai išgirstame iš aplinkinių sakinį „Oooo, koks westukas!“ – visi iš pirmo žvilgsnio pagalvoja, kad Arčis – Vakarų Škotijos baltojo terjero jauniklis. Tuomet man tenka paaiškinti, kad jis mišrūniukas, kuris atkeliavo iš gyvūnų prieglaudos. Nuolat susiduriu su žmonių nuostaba, jog šiais laikais į prieglaudas patenka ir veisliniai ar aiškių tam tikros veislės bruožų turintys mišrūnai. Tačiau būtent Arčio istorija ir parodo, jog nė vienas šuo, nepriklausomai nuo jo veislės, išvaizdos ar charakterio, negali būti apsaugotas nuo žmogaus išdavystės. 

Arčis, būdamas maždaug 10 mėnesių amžiaus, 2019 metų sausio mėnesį buvo rastas išmestas miške, Kauno rajone. Jo globą iš karto perėmė Kauno gyvūnų prieglauda „Penkta koja“. Pamačiusi skelbimą prieglaudos Facebook puslapyje pati sunkiai galėjau patikėti, kad toks šuo gali būti išmestas, o ne pasiklydęs. Tačiau kadangi jis neturėjo poodinės mikroschemos, iškart supratau, jog tai nėra grynakraujis Vakarų Škotijos baltasis terjeras, o tik jo mišrūnas. Taip pat žinojau, jog dvi savaites bus ieškomi jo tikrieji šeimininkai. Tokią tvarką buvau išmokusi mintinai, kadangi pati savanoriavau vienoje Vilniaus gyvūnų prieglaudoje ir kartas nuo karto priimdavau laikinus globotinius. Būtent laikina globa man padėjo apsispręsti, kad aš ne tik noriu, bet ir turiu visas galimybes laikyti augintinį. Buvau nusprendusi, jog per 2019-uosius įsigysiu westuką – domėjausi veislynais ir planavau pirkti šuniuką su dokumentais. Tačiau sausio 22 dieną atsiradus „Penktos kojos“ skelbimui apie rastą terjerą mano širdis sukirbėjo. Gal tai ženklas, kad neverta pirkti, o geriau priglausti. Tuo labiau, kad nuolat būdavau apsupta beglobių gyvūnų. Tuomet ir nusprendžiau parašyti vienai iš Kauno prieglaudos savanorių. Žinojau, kad rašau per anksti, kol dar ieškomi teisėti šeimininkai, tačiau negalėjau nustygti vietoje. Prisistačiau ir papasakojau apie save, apie tai, kaip pastaraisiais metais norėjau tokio šuns, kokias sąlygas jis turės namie ir t. t. Teko palaukti, tačiau pradėjome susirašinėti su savanore ir, praėjus dviems savaitėms, buvau pakviesta susipažinti su Arčiu (prieglaudoje jis buvo vadinamas Boltu). Nieko nelaukusi važiavau iš Vilniaus į Kauną pabandyti susidraugauti su šiuo pamestinuku. Arčis tąkart man pasirodė labai savimi pasitikintis, nepriklausomas šuo, kuris nesileis būti palaužtas. Iškart pajutau, kad tai mano šuo ir susitariau su savanorėmis, jog po karantino bei kastracijos atvyksiu vėl į Kauną išsivežti jo į savo namus. Prisipažįstu, buvo labai sunku laukti tas dvi papildomas savaites, kol bus atliktos visos procedūros, bet žinojau, kad kuo ilgiau lauki, tuo daugiau džiaugsmo būna vėliau. Taip ir buvo! Arčis tiesiog puikiai ištvėrė kelionę automobiliu namo, o pirmąkart įžengęs pro buto duris iškart pasijuto namų šeimininku. Tiesą pasakius, atrodė, jog jis šiuose namuose visąlaik ir gyveno. 

Taip prasidėjo mūsų gyvenimo kelionė kartu. Man teko išmokti keltis 5 valandą ryto, kad prieš darbą spėčiau bent pusvalandžiui išeiti pasivaikščioti su mažuoju į lauką (nors turiu pripažinti, kad Arčiukas yra visiškas miegalius ir jam keltis taip anksti yra tikra kančia). Taip pat teko persiplanuoti savo darbotvarkę ir kasdien per pietus bent kelioms valandoms grįžti namo dar kartą pasivaikščioti ir pabūti kartu. Teko kviesti dresuotoją, kadangi, nors Arčiui buvo beveik metai, jis nemokėjo visiškai jokių komandų. Teko paminti ir savo seną nusistatymą, jog augintiniui šeimininkų lovoje ne vieta, nes ramiausiai ir patogiausiai Arčiui miegasi būtent čia, o ne jo guoliuose. Mano mažylis keliauja kartu su manimi visur – ir į miestą, ir į kavines ar restoranus, ir į parduotuves, ir pas draugus, ir į tolimesnes keliones po Lietuvą (o greitai tikisi aplankyti ir tolimąjį užsienį). Su draugais visuomet juokiamės, kad jei jis galėtų, tai tris kartus per dieną eitų ne pasivaikščioti, o važiuotų automobiliu, nes tai jam patinka daug labiau nei pėdinimas šalia šeimininkės. 

Nesumeluosiu, kartais ir man pačiai atrodo, jog Arčis yra tipinis westukas – atsidavęs savo šeimininkui, bet kartu užsispyręs bei principingas, mėgstantis „paburgzti“ ant pro namų langus praeinančių praeivių, nuolat išsivoliojantis rastame purve taip, kad ant jo kailio nebelieka nė lopinėlio baltos spalvos, smalsus ir besišypsantis, žaismingas ir juokingas, norintis draugauti su kitais šunimis ir žmonėmis. Todėl visai nesvarbu, kad jis neturi kilmę patvirtinančių dokumentų ir yra pora centimetrų žemesnis bei pora kilogramų lieknesnis nei kilmingas terjeras, man jis – pats gražiausias, mieliausias ir mylimiausias škotukas, be kurio savo gyvenimo aš jau neįsivaizduoju. 

Foto Jovita Baliūnienė

 

Eglė, Paulius ir Morka

“Galime grįžti pačios blogiausios nuotaikos namo, bet tai, kaip ji pasitinka, kaip džiaugiasi, kaip prisiglaudžia, iš karto pradangina visas neigiamas emocijas.” 

 

Esu veterinarijos gydytoja, todėl gyvūnai mane supa kiekvieną dieną. Visuomet augau su šunimis ir man tai atrodo neatsiejama šeimos dalis. Nuo to laiko, kai tapau veterinare, supratau kokie nuostabūs yra priglausti gyvūnai, kokį džiaugsmą jie patiria suradę namus. Pabendravusi su jų šeimininkais pamačiau, jog nei vienas jų nesigaili, tik džiaugiasi pasirinkimu, ir nesupranta, kodėl anksčiau nepriglaudė šuniuko ar kačiuko. Taip man ir atsirado noras ne pirkti, o priglausti šuniuką. Kai pasiėmėme Morką, su Pauliumi jau kurį laiką buvome susituokę, prieš tai jau kelerius metus gyvenome kartu. Vis užsimindavau, kad šioje šeimoje noriu šuns. Mamos šuo tai ne tas pats, aiškindavau jam. Bet Paulius užaugęs vienas, be gyvūnų, todėl nebuvo tikras dėl šio pasirinkimo. Ilgai zyzdavau, bet atsakymas būdavo, kad tingėsime vedžioti, ką darysime, jei kur keliausime, kam paliksime, namuose bus daug plaukų, galbūt alergija ir t. t. 

 

Pati visuomet leipstu nuo šiurkštukų, šuniukų su barzda, todėl vos užmatydavau kokį skelbimą su barzduku, iškart rodydavau vyrui, bet pritarimo paskambinti negaudavau. Vieną dieną prieglaudos skelbimuose pamačiau panašų į Morką šiurkštuką patinėlį, parodžiau vyrui, tąkart atsakymas nebuvo kategoriškas kaip anksčiau, pritarė, kad galbūt galėtume priglausti. Deja, paskambinusi į prieglaudą gavau atsakymą, kad šuniukas rezervuotas. Nuo to karto supratau, kad galiu ir toliau, jau neatsiklausdama, ieškoti panašių šuniukų. Kartą pamačiau skelbimą, namų ieškojo mažulytė Morka, tada vardu ji buvo Zara. Kartu namų ieškojo ir jos mama, biglio mišrūnė su barzdele. Nors nuotrauka nebuvo labai kokybiška ir aiški, bet man jos užteko, kad atsirastų meilė iš pirmo žvilgsnio. Dviejų šunyčių priimti negalėjome, o prieglauda nusprendė ieškoti namų būtent joms abiems kartu. Nepasidaviau, kone kasdien skambindavau teirautis ar šunytė dar yra, kokia situacija, ar kam pažadėta. Minėjau, kad esu veterinarijos gydytoja, žadėjau patį tobuliausią gyvenimą, geriausią pašarą, papildus, skanėstus, nuolatos tikrinti sveikatą. Netgi buvome nuvažiavę aplankyti. Tai truko apie dvi savaites, kol galiausiai sužinojau, jog abi šunytės pažadėtos į Ameriką lietuvių šeimai. Po šios žinios nusiraminau, galvojau, kad, matyt, dar ne laikas šuniui mūsų šeimoje, be to, ir vyras nebuvo toks užsidegęs kaip aš. Dar po kokios savaitės važiavome iš sodybos ir Paulius pasakė, kad tikrai norėtų šuns, kaip būtų smagu vežtis į gamtą, žaisti. Po kelių valandų gavau žinią, kad šunytes paimti į Ameriką tampa sudėtinga ir tai užtruks dar kelis mėnesius, o kadangi atsirado žmonės, norintys Morkos mamos, prieglauda atsižvelgė į mano skambučius bei pažadus ir Morką padovanojo mums.

Morkos vardas atsirado ne iš karto. Daugybę kartų pasirinkimą keitėme, nepriėjome prie bendro sprendimo. Vardus galvojo visi, kas netingėjo. Kai buvo mažulytė, jos plaukas buvo oranžinio atspalvio, todėl bendradarbė Zarą pasiūlė pervadinti į Morką. Morkytė iš karto pritapo mūsų namuose, pakerėjo šiluma ir meilumu. Galime grįžti pačios blogiausios nuotaikos namo, bet tai, kaip ji pasitinka, kaip džiaugiasi, kaip prisiglaudžia, iš karto pradangina visas neigiamas emocijas. Pasidarėme prieraišesni namams, stengiamės kuo greičiau grįžti, kad būtume su ja. Kartais pasiimu ją su savimi į darbą, veterinarijos klinika, kurioje dirbu, viena mėgstamiausių Morkos vietų. Išvykas taip pat stengiamės planuotis su ja, nakvynės vietas renkamės tokias, kur priima su augintiniais. Labiausiai Morka nemėgsta važiuoti automobiliu, šukuotis, vaikščioti per lietų ar tiesiog po šlapią žolę. Ji nėra labai aktyvus šuo, nors žaisti mėgsta, tačiau prisitaiko ir prie mūsų ramaus būdo. Iš tikrųjų Morka yra geriausias mūsų priimtas sprendimas. 

 

Foto Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Monika ir Rubis

“Šiandien Rubis tikras mamyčiukas, geriausias draugas, keturkojis radiatorius, miegantis po antklode, mano kasdienės šypsenos ir juoko priežastis.”

Kiek tik save pamenu, visada buvau vieniša. Gal todėl, kad labai ieškodavau gyvenimo prasmės, kai kiti linksminosi. Kai kiti priimdavo tai, ką gaudavo, aš vis ieškojau atsakymų į klausimus, kurių net nesuvokiu.  Taip buvo, kol vienas draugas pasakė: „Tau, Monika, reikia šuns. Visos Tavo bėdos dings.“ Tie žodžiai kaip žemės drebėjimas mylimoje Lietuvoje – netikėtai išmušė žemę iš po kojų. Tarsi gavau atsakymus į visus tuos nesuvokiamus klausimus. Viską apgalvojau 1001 kartą. Juk anksčiau viską mesdavau, o šis sprendimas – trapios, sužeistos širdelės įsileidimas į namus, lovą, širdį – didelis iššūkis. Kitą dieną jau buvau odisėjoje, to vienintelio keturkojo paieškose. Prieglauda po prieglaudos, jaučiau, kaip blėsta viltis surasti TĄ VIENINTELĮ. Visi tie šuneliai nuostabūs, visi iki vieno skirtingi, tačiau nei vienas „nelipo“. 

Galiausiai nusprendžiau aplankyti “Grindos” sanitarinę tarnybą. Buvo tada vasario pabaiga, sniego iki kelių, navigacija vedė ratais kvadratais, tad bridau per pusnis į didžiulį kalną. Bet jaučiau, kad būtent už to kalno kažkas manęs laukia. Pamenu, tada eidama net sustojau ir garsiai pasakiau savo būsimam geriausiam draugui, kurio dar net nebuvau mačiusi, bet jau žinojau, kad toks yra: „Tikiuosi, Tu vertas to klampojimo po pusnis.“ Klampojau toliau besijuokdama iš savo sąmojo. Užėjusi į “Grindos” patalpas, kuriose laikomi šunys, pakraupau. Prieglaudose mačiau daug, bet ten tie visi šunys atrodė ypač vieniši. Visi lojo. Visi… Ir tada pamačiau Rubį. Nežinau, kaip žodžiais nupasakoti tai, ką tada patyriau. Žinote, kaip per filmus rodo tuos įsimylėjėlius iš pirmo žvilgsnio? Kai viskas aplink sustoja, matai tik tą vienintelį(-ę) ir jau matai visą bendrą gyvenimą prieš akis. Man taip buvo su Rubiu. Jis loja galvytę aukštai iškėlęs, kaip vilkiukas koks, o aš žiūriu į jį ir šypsausi, galvoju: „Eik tu pamaiva, manęs neišgąsdinsi.“ Ir taip šypsojausi, kol grįžau į realybę. „Monika, jis loja. Tu jį bute laikysi. Jis loja.“ Ir dingo šypsena. Ir entuziazmas išsyk išgaravo. Supratau, kad jokio kito šuns taip nenorėsiu, kaip šito mažo Vilkiuko. Išėjau iš ten galvą nuleidusi, bet vis prieš akis matydama TĄ VIENINTELĮ keturkojį. 

Grįžusi namo susiradau jo nuotrauką “Grindos” puslapyje internete. Žiūrėjau kone seilę varvindama. Tada perskaičiau aprašymą: „Rubis, jei galėtų kalbėti, labai daug ką papasakotų, bet kadangi kalbėti negali, tai savo problemas mėgsta ištipenti eidamas pasivaikščioti.“ Tas aprašymas taip papirko, kad iškart paskambinau ir paklausiau, ar dar turi tą šuniuką. IMU! Po kelių dienų Rubis jau mano kambaryje, mano lovoje ir mano širdyje. Tik pasirodo, kad jis neloja. Kaip tik – jis be galo baikštus. Dar ir dabar jis truputį prisibijo aplinkos, naujų vietų, žmonių. Šiandien Rubis tikras mamyčiukas, geriausias draugas, keturkojis radiatorius, miegantis po antklode, mano kasdienės šypsenos ir juoko priežastis, skaniausis nulėpausis, riestauodegis lenktynininkas ir mano visas gyvenimas. Neslėpsiu, kad kartais sunku keltis ryte, vaikštinėti po kiemą tarsi be tikslo, kol Rubis uostinėja visus pakampius, bet jo uodegytė, tarsi periskopas pakilusi aukštyn – mano motyvacijos šaltinis! Beje, mūsų su Rubiu gimtadieniai tą pačią dieną. Mažasis aš. Su Rubiu esame 1,5 metų kartu, bet tarsi jau amžinai vienas kito širdyje!

 

Foto Jovita Baliūnienė

Agnė ir Marcusė

“Dabar ši kažkada buvusi laukinė katė yra neatskiriama mūsų šeimos draugė.”

 

Istorija, kaip Marcusė atėjo į mūsų gyvenimą, yra gan paprasta. Galima sakyti, kad ji pati mus išsirinko. Vieną vasaros vakarą besitvarkydamas kieme tėtis užmatė ją, sukvietė mus visus, mes apstojome katę ratuku ir galvojome jai vardą.

Išrinkus vardą – Marcusė, brolis pasiėmė ją ant rankų ir parsinešė namo. Dabar ši kažkada buvusi laukinė katė yra neatskiriama mūsų šeimos draugė.

 

Foto Saulė Paliulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Livija ir Marsas

“Vienas šuniukas buvo kitoks – mažas, susiraukęs, jis mane ir pakerėjo.”

 

Buvau penktoje klasėje, pas mus mokykloje vyko Kaziuko mugė, lauke buvo pastebėti trys maži šuniukai, atnešti dėžutėje. Atsinešėme juos į mokyklą, tarp tų trijų vienas šuniukas buvo kitoks – mažas, susiraukęs, jis mane ir pakerėjo. Paskambinau mamai paklausti, ar galiu pasiimti šuniuką, ji pasakė ne, bet aš nepasidaviau ir paskambinau tėčiui, o jis leido. Po pokalbio su tėčiu iš karto pasiėmiau jį ant rankų ir niekam neleidau nei paimti, nei paglostyti. Dabar kai prisimenu, tai labai juokinga. Vardas buvo išrinktas labai paprastai, vakare valgėme “Mars” šokoladukus, aš atsisukau ir sakau: Marsai! Kadangi jis sureagavo, tai ir tapo jo vardu. Namuose jis labai greitai tapo šeimos nariu, susigyveno su senbuve kate, tapo geriausiais draugais. 

Turbūt kaip ir visi šuniukai, taip ir šitas krėtė išdaigas, buvo ir sugraužti batai, ir balutės. Daiktus kėlėme aukščiau, kad jis nepasiektų, išmokėme viską daryti ant palutės, reikalai ėjo tik į geryn. Per kelias savaites labai prisirišome vienas prie kito niekas negalėdavo net prisiliesti prie manęs, jis iš karto griebdavo lyg gindamas. Miegodavo lovoje kartu su manimi, nors turėjo savo kamputį, dar ir dabar miegame kartu. Marsas su mumis jau 9 metus ir mes visur esame drauge. Pasivaikščioti visada einame kartu, nesvarbu, ar su draugais, ar tik dviese. Valgome, miegoti einame ir viską per dieną darome kartu.

 

Foto Daiva Mikelionienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Agnė, Aurimas ir Ogis

Ogis – karalius, zuikutis, mylimukas, gražuolis, mėgsta, kai yra šukuojamas, dievina gulinėjimus balkone ir kitus katiniškus malonumus.”

Apie katiną vis pagalvodavome, pamąstydavome, tik vis  delsėme, laukdami to tikrojo, kurį tik pamačius širdis suvirpėtų ir būtų aišku – šis skirtas mūsų šeimai. Ką tikrai žinojome, katinas bus vardu Borisas. Vieną dieną sulaukėme skambučio iš giminaitės, kuri vienos Kauno prieglaudos puslapyje pamatė kažkur matyto katino nuotrauką. Paskambino savo pažįstamai ir toji patvirtino, taip, katiną nuvežė į prieglaudą. Priežastis? Nusibodo, daug rūpesčių kelia, nereikalingas. 2,5 metų katinas, patekęs į nepažįstamą aplinką iš jaukių namų, jautėsi klaikiai, šnypštė, nevalgė ir nieko neprisileido. Nuo svetimos aplinkos ir žmonių gynėsi, kaip mokėjo. Įspūdingo grožio gyvūną jau norėjo priglausti tą pačią dieną, bet negalėjo prie jo prieiti, katinas nieko neprisileido, net darbuotojų. Nutarėme pabandyti mes. Mūsų prašymu, į prieglaudą nuvyko pažįstamas kaunietis, žmogus, mylintis ir mokantis bendrauti su gyvūnais. Katinas prisileido Vytautą (tikras stebuklas!) ir jau vakare buvo saugiai atgabentas į Vilnių, į mūsų namus. Beje, Boriso vardas jam neprilipo, pavadinome Ogiu.

Buvo visko: šnypštimo, riaumojimo, nemigos. Gyvūnas nuo didelio streso visiškai atsigavo gal tik po pusmečio. Dabar viskas užmarštyje, Ogis – karalius, zuikutis, mylimukas, gražuolis, mėgsta, kai yra šukuojamas, dievina gulinėjimus balkone ir kitus katiniškus malonumus. Jo grožį ir išskirtinumą puikiai atskleidžia nuotraukos. Džiaugiamės, kad pasiryžome, ištvėrėme nelengvą adaptavimosi laikotarpį ir dabar turime tikrą šeimos narį. Ogis daugiau nepatirs išdavystės. Niekada.


Foto Saulė Paliulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Viktorija, Eimantas ir Rubė

 „Tai nebuvo kažkoks spontaniškas ar staigus sprendimas čia ir dabar. Tai ilgai brendęs noras, kuris augo ir kuriam tiesiog atėjo laikas. Nes viskam ateina laikas.“

 

Rubę pamačiau „Lesės“ skelbime ir nusprendžiau aplankyti. Svarsčiau, kad tikriausiai nereikėtų imti pirmo pasitaikiusio šuns, dar pavažinėti, pagalvoti. Tokios racionalios mintys sukosi galvoje, nes kiekvienas sutiks – tai didžiulė atsakomybė. 

 

Taigi galvojau, su draugu (nes ir jis buvo į tai įtrauktas – žinoma, savo noru) važinėjome, bet ne kažkur kitur, o pas ją. Iki tol, kol parsivežėme namo birželio pabaigoje. 

 

Ir dabar, kai mes drauge keturis mėnesius, visko, ką norėčiau pasakyti, papasakoti ir aprašyti, nesutalpinsiu į pasakojimą. Tik pasakysiu, kad būtent Rubė gyvenamą vietą, svetimą miestą pavertė namais. 

 

Rubė „Lesės“ prieglaudoje atsidūrė būdama 4–5 metų (rasta miške su savo mažyliais). Po kelių mėnesių jos buvimo „Lesėje“ atsiradome mes. Tie keturi mėnesiai su kiekviena savo diena neša kažką naujo. Ir aš tą kiekvieną dieną klausiu: „Kas buvo iki jos, ką mes veikėme?“ 

Atrodo, jau matėme mieliausias Rubės išraiškas, pavyzdžiui, katino Pūkio akis, bet tai visada kelia šypsnį, o aš šaukiu: „Pažiūrėk, na, pažiūrėk į ją.“ Ir mums jau vis vien, kad ji garsiausiai knarkia, o lovoje, paslapčia įsliūkinusi, užima didžiausią plotą. Tiek pat, kiek ir anksčiau, mus juokina, kad Rubė, per daug besivartydama, nudrimba nuo lovos, nemoka stabdyti ir įčiuožia į kokią sieną ar spintą.

 

Tam, kad galėtume įamžinti visas tas istorijas, kuriame jos Instagramą „Sunskatinodienos“. Ne visada pavyksta ar tai nufilmuoti, ar tai nufotografuoti Rubės „katino dienas“, todėl būtinai „įamžinu“ raštu. 

 

„Katino dienų“ pasakojimai atsirado, kai pirmą kartą ją nusivežėme prie ežero, o Rubė, įsitaisiusi ant šilto smėlio, jausdama švelnius vėjo gūsius, sapnavo savo šuniškus sapnus. Mano mintyse prabėgo minčių kratinys – nuo to, kai ji buvo palikta likimo valiai, dėl kitų šunų prieglaudoje prarado uodegą, iki nūdienos, kai pagaliau parpia paplūdimy, o visa kita paliko toli. 

 

Atsiradusi mūsų nuobodžioje (nes tik tokiu epitetu, kai palyginame, galime pavadinti tai, ką turėjome tada, ir ką turime dabar) kasdienybėje ji vertė ir toliau verčia viską aukštyn kojomis. Tokiomis „aukštyn kojomis“, kokių palinkėčiau kiekvienam. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Inesa ir Kiras

“Kiras kasdien primena, kad reikia džiaugtis mažomis akimirkomis, ir net liūdną dieną, dovanodamas savo energiją, padaro kur kas linksmesnę.” 

 

Kirutis į mano širdį pasibeldė prieš pat Šv. Kalėdas. Tądien, kartu su mama ruošdamos vaišes, kalbėjomės apie tai, jog per artimiausius kelerius metus leisiu sau įsigyti šunelį. Po pokalbio nuėjusi prie kompiuterio pastebėjau prieglaudėlės pasidalinta mažo juodo spirgiuko nuotrauka. To mažylio akytės jau tada pasirodė itin savos, tačiau tuo metu dar tik buvau bebaigianti mokslus ir šuneliui dar, rodėsi, gerokai per anksti. 

Praėjo Šv. Kalėdos, artėjo Naujieji metai, o aš to juodo mažylio taip ir negalėjau paleisti iš galvos (taip, tai tarsi banali meilė iš fotografijos), todėl artimų draugų paraginta Naujųjų metų išvakarėse nuvažiavau į prieglaudėlę susipažinti su mažyliu. Po tos dienos abejonių nebeliko – jis tapo mano geriausiu draugu. 

Kirutis – stipraus charakterio, itin aktyvus šunelis. Mažylis 1,5 metų buvo labai savarankiškas, bet dabar labiau už viską vertina mūsų draugystę, kartu vis dar mokomės kantrybės, tarpusavio supratimo ir naujų komandų. Kiras kasdien primena, kad reikia džiaugtis mažomis akimirkomis, ir net liūdną dieną, dovanodamas savo energiją, padaro kur kas linksmesnę. Jis, nors ir skubotas, tačiau neabejotinai geriausias mano pasirinkimas!

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Evelina ir Rastis

“Labai džiaugiuosi, kad Rastis tapo mūsų gaujos nariu, jis įnešė į mūsų šeimą naujų spalvų.” 

 

Pamenu, kai 2018 metų kovą “Dogspotas” ikėlė pranešimą apie Rastį. Pamačiusi jo akis tada supratau, kad man jo reikia. Tai buvo tarsi magnetinė trauka. Bet apie viską nuo pradžių.


Rastis buvo rastas Kaune. Spėjama, kad jis buvo išmestas į gatvę su sese dėl jų sveikatos problemų. Tuo metu Rasčiui buvo apie 1-1,5 metų. Rasčio fizinė būklė buvo tragiška: nuslinkęs kailis, visas kūnas užpultas blusų ir sukandžiotas poodinių erkučių. Rastis buvo nusikasęs iki žaizdų, oda suragėjusi. Dėl siaubingos būklės buvo sunku nuspėti, kokios spalvos yra jo kailis. 

 

Laimei, Rastį globoti paėmė “Dogspoto” organizacija ir jis gavo bilietą į naują gyvenimą. “Dogspotas” pradėjo intensyvų Rasčio gydymą, jis laikinai apsigyveno savanorės namuose, kuri šiek tiek jį socializavo. Taigi, pamačiusi pranešimą apie Rastį, susisiekiau su “Dogspotu”, aptarėme detales. Aš buvau iš karto informuota, kad Rastis kietas riešutėlis: buvo neaišku, kokia bus tolimesnė jo fizinė sveikata, kokios ligos gali dar išlįsti. Taip pat buvo nežinoma, kokios yra Rasčio charakterio savybės, nes tuo metu, dėl neapsakomai didelio bailumo, nebuvo galima pasakyti, koks Rastis kaip asmenybė. Tada buvo tik spėjama, kad jis yra prancūzų buldogo ir Stafordšyro bulterjero mišrūnas. Visgi aš ir mano vyras nutarėme, kad esame pasiryžę prisiimti atsakomybę ir suteikti Rasčiui namus. Turėjome mintį, kad jis bus puikus draugas ne tik mums, bet ir Džolei, buvusiai dogspotinukei, kurią turime jau porą metų. 


Reikėtų paminėti, kad gyvename Švedijoje, todėl sutarėme su “Dogspoto” savanorėmis, kad jos atvyktų su Rasčiu pas mus. Esu labai dėkinga “Dogspotui”, kad visus reikiamus kelionei dalykus (mikročipą, europasą, skiepus nuo pasiutligės ir kt. ligų, specialią pažymą iš veterinarų, kad šuo gali keliauti) suruošė būtent jie. Aš ir vyras tik laukėme plačiai išskėstomis rankomis. 

Rasčio adaptacija buvo ne iš lengvųjų. Tikriausiai dėl ankstesnių blogų patyrimų iš pradžių jis labai bijojo mano vyro, drebėdavo, norėdavo pabėgti šiam įėjus į namus. Lauke Rastis vaikščiodavo prisiplojęs prie žemės, bijojo žmonių, ypač naujų vietų, garsų, jo niekas negalėdavo užkalbinti, iš baimės ar susijaudinęs šlapindavosi. 

 

Visgi Rastis jau virš metų yra mūsų šeimos narys. Nors jis dar yra socializacijos, pasitikėjimo žmonėmis kelyje, tačiau jau dabar galime džiaugtis teigiamais pokyčiais. Iš baikštaus šuniuko Rastis tampa drąsesniu šunimi. Namuose jis yra visiškai atsipalaidavęs ir žaismingas. Mano vyras tapo Rasčio geriausiu draugu. Labai graži jų draugystė. Tik pasakius vyro vardą, Rastis laksto po namus jo ieškodamas, o jei vyro nėra namuose, Rastis inkšdamas laukia jo prie durų. Rasčio fizinė sveikata yra puiki, jo kraujo rodikliai geri, kailis ataugo pilkais atspalviais, yra priaugęs kelis kilogramus. Mėgstamiausios Rasčio veiklos yra valgyti ir kaulyti maisto, vartytis žolėje, graužti medžio šakas, erzinti savo “sesę” Džolę. Rastis yra labai gabus šuo. Jis per trumpą laiką išmoko daug komandų žiūrėdamas į “sesę”. Rastis yra tikras žmogaus draugas, nes jei jis mato ar jaučia, kad šiandien esi nukabinęs nosį, Rastis visada ateis ir atsisės tau ant kojos arba atsiguls šalia pakišęs nosį po smakru ir liūdės kartu. 


Labai džiaugiuosi, kad Rastis tapo mūsų gaujos nariu, jis įnešė į mūsų šeimą naujų spalvų. Visi kartu mokomės kantrybės, pagarbos kitam ir tikime, kad pasaulis yra gražus ir visi sutikti žmonės turi kišenėse skanukų. 

 

Foto Iš asmeninio archyvo

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Monika ir Rubis

“Mus juokina, kad Rubė, per daug besivartydama, nudrimba nuo lovos, nemoka stabdyti ir įčiuožia į kokią sieną ar spintą.”

 

Tai nebuvo kažkoks spontaniškas ar staigus sprendimas čia ir dabar. Tai ilgai brendęs noras, kuris augo ir kuriam tiesiog atėjo laikas. Nes viskam ateina laikas. 

 

Rubę pamačiau „Lesės“ skelbime ir nusprendžiau aplankyti. Svarsčiau, kad tikriausiai nereikėtų imti pirmo pasitaikiusio šuns, dar pavažinėti, pagalvoti. Tokios racionalios mintys sukosi galvoje, nes kiekvienas sutiks – tai didžiulė atsakomybė. Taigi galvojau, su draugu (nes ir jis buvo į tai įtrauktas – žinoma, savo noru) važinėjome, bet ne kažkur kitur, o pas ją. Iki tol, kol parsivežėme namo birželio pabaigoje. Ir dabar, kai mes drauge keturis mėnesius, visko, ką norėčiau pasakyti, papasakoti ir aprašyti, nesudėsiu į pasakojimą. Tik pasakysiu, kad būtent Rubė gyvenamą vietą, svetimą miestą pavertė namais. 

 

Rubė „Lesės“ prieglaudoje atsidūrė būdama 4–5 metų (rasta miške su savo mažyliais). Po kelių mėnesių jos buvimo „Lesėje“ atsiradome mes. Tie keturi mėnesiai su kiekviena savo diena neša kažką naujo. Ir aš tą kiekvieną dieną klausiu: „Kas buvo iki jos, ką mes veikėme?“. 

Atrodo, jau matėme mieliausias Rubės išraiškas, pavyzdžiui, katino Pūkio akis, bet tai visada kelia šypsnį, o aš šaukiu: „Pažiūrėk, na, pažiūrėk į ją“. Ir mums jau vis vien, kad ji garsiausiai knarkia, o lovoje, paslapčia įsliūkinusi, užima didžiausią plotą. Tiek pat, kiek ir anksčiau, mus juokina, kad Rubė, per daug besivartydama, nudrimba nuo lovos, nemoka stabdyti ir įčiuožia į kokią sieną ar spintą.

 

Tam, kad galėtume įamžinti visas tas istorijas, kuriame jos Instagramą “Sunskatinodienos”. Ne visada pavyksta nufilmuoti ar nufotografuoti Rubės „katino dienas“, todėl būtinai įamžinu raštu. „Katino dienų“ pasakojimai atsirado, kai pirmą kartą ją nusivežėme prie ežero, o Rubė, įsitaisiusi ant šilto smėlio, jausdama švelnius vėjo gūsius, sapnavo savo šuniškus sapnus. Mano galvoje prabėgo minčių kratinys – nuo to, kai ji buvo palikta likimo valiai, dėl kitų šunų prieglaudoje prarado uodegą, iki nūdienos, kai pagaliau parpia paplūdimyje, o visa kita paliko toli. 

 

Atsiradusi mūsų nuobodžioje (nes tik tokiu epitetu, kai palyginame, galime pavadinti tai, ką turėjome tada, ir ką turime dabar) kasdienybėje ji vertė ir toliau verčia viską aukštyn kojomis. Tokiomis „aukštyn kojomis“, kokių palinkėčiau kiekvienam. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Aušra ir Lu

 

“Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną.” 

Kai po ilgos savęs atkalbinėjimo nuo šuns įsigijimo kovos prieš 2,5 metų pagaliau atėjau į prieglaudą, tvirtai žinojau, ko noriu. Mažas, trumpo kailio ir juodas. Mažas, kad paprasčiau būtų susitvarkyti, trumpo kailio, kad nepūkuotų man čia visur, o juodas – tiesiog. Atėjus į „Tautmilės prieglaudėlę“ mano planas iškeliavo į dausas, nes kaip alkanas vaikas saldainių parduotuvėje užsimaniau visų. Kad šunį imsiu iš prieglaudos, žinojau visada. Ypač, kai žiūrėdama į tų vargšų šunelių nuotraukas ašarodavau, o tada įsijungdavau kitos prieglaudos puslapį, kad galėčiau paašaroti dar. Visi ten gailiomis akytėmis ir liūdnomis istorijomis, vienas už kitą mielesni. Kuris piktas, kuris įskaudintas, atrodo, nei vieno iššūkio nėra per didelio. Visa laimė, kad ėjau su tvirčiau ant žemės stovinčia drauge ir prieglaudėlėje dirbančios moterys labai atsakingai žiūrėjo į savo darbą.

Pirmiausiai man pristatė prieglaudos numylėtinį, didžiulį mielą šunį, kuris keturis metus gyveno šeimoje, o šeimai sugalvojus emigruoti, buvo ištremtas prieglaudon. Vien tokios mintys ir istorijos man spaudė širdį. Įdavė pavadėlį į rankas ir liepė eiti pasivaikščioti, pamatysi, sako, tinka tau šuo ar ne, jauti, kad tai tavo šuo ar ne. Einu su tuo šuniu ir, nors jis toks gerietis, toks mielas, vis tiek atrodo, kad svetimą šunį vedu. Galiausiai beeidama sutikau savanorį, vedžiojantį kitą šunį. Jis su plačia šypsena priėjęs paprašė, kad apsikeistume šunimis, nes tas, kurį vedžioju aš, yra jo, kaip ir visų kitų prieglaudoje, numylėtinis. Ką jau čia aš priešinsiuosi, supyks, neduos išvis jokio šuns dar. Juokauju. Taip į mano rankas pakliuvo kito šuns pavadėlis. Niekas tuo metu man nieko apie jį ir nepapasakojo, nes savanoris greitai nukeliavo su savo numylėtiniu, o aš likau su nuostabaus grožio šuniu. Akys žydros kaip dangus. Eina sau tvarkingai, visas ramus, protingomis akimis pažvelgia, į kitus šunis per daug dėmesio nekreipia. Užbėgdama už akių pasakysiu: moka užsirekomenduoti vyrukas, moka. Galvoju, grožis ne viskas, jeigu myli pagal grožį, tai geriau mylėki ožį, kaip ten liaudyje sakoma. Aš tai jau nebūsiu čia ta, kuri ateina ir pagal grožį šunį išsirenka lyg puošmeną. Aš draugo atėjau, draugo! Bet žiūriu, kad kuo artyn prieglauda, tuo mažiau man norisi atiduoti tą pavadėlį kažkam. Tos minties, kad atėjau mažo ir juodo, jau senokai mano galvoje nebeliko. 

Grįžus prieglaudos darbuotoja papasakojo šiek tiek daugiau apie tą šunį. Jis prieglaudoje buvo tik keturias dienas, todėl ir vardas nelabai jam koks dar buvo prigijęs, jį tiesiog vadino Haskiu dėl panašumo į šios veislės šunis. Rado jį gatvėje besibastantį. Sako, moka jis kelias komandas, bet rusiškai. Tada prasidėjo rimtoji dalis. Tikrai žaviuosi, su kokia atsakomybe prieglaudos darbuotojos dovanoja šunis. Turėjau atlaikyti kažką panašaus į darbo pokalbį, įrodyti, kad sprendimas tvirtas, kad esu apgalvojusi ir pasvėrusi viską, kad turėsiu sąlygas ir gebėjimus. Šunys, rasti gatvėje, laikomi prieglaudoje 14 dienų ir niekam nedovanojami dėl tikimybės, kad atsiras tikrieji šeimininkai. Bendru sutarimu nusprendėme, kad į dovanojimo sutartį įtrauksime sąlygą, kad per ateinančias 10 dienų atsiradus šeimininkams aš privalėsiu grąžinti jiems šunį. Šeimininkai taip niekada ir neatsirado, bet čia jau jų praradimas.

Puikiai atsimenu, kaip draugė vairavo automobilį, o aš sėdėjau gale, apkabinusi tą baltą pūkų kamuolį išpūstomis akimis, nesuprantantį, nei kas vyksta, nei kur jis dabar važiuoja. Kelios pirmos dienos nebuvo tokios rožinės. Nors ir seniai svajojau apie šunį, įsivaizdavau, kaip viskas bus, kai jis jau bus namie su manimi, bet kai visa tai tapo realybe, nebebuvo taip paprasta. Sunkiausias dalykas, su kuriuo iki šiol nesu iki galo susitaikiusi, buvo pūkai. Begalybė pūkų. Ant grindų, kampuose, ant drabužių, lovos, kur bepažvelgsi. Per vieną dieną iš mano namų visiems laikams dingo tvarka. Šuo jautėsi nejaukiai, neramiai, su atsargumu žvelgė ir į mane, ir į savo atvaizdą veidrodyje. Haskiu jo toliau vadinti nenorėjau, juolab, kad jis prie to vardo šiaip ar taip nebuvo spėjęs priprasti. Prisėdau pirmą vakarą rinkti vardo, nes juk kaip čia turi šunį be vardo! Neturėjau jokio vardo mintyje, anksčiau nebuvau apgalvojusi, nes įsivaizdavau, kad iš prieglaudos paimsiu šunį, kuris jau turės vardą, prie kurio bus pripratęs. Atsiverčiau kažkokį vardų sąrašą, perėjau jį, pasijuokiau tai iš vieno, tai iš kito, tada pamačiau Lou, nes sąrašas tai angliškas buvo. Galvoju, kokia nesąmonė. O tada dar kartą pagalvojau ir visai neblogai man tas Lou ėmė skambėti. Taip Haskis virto Lu. Komentarų dėl vardo iki šiol sulaukiu visokių, pagrindinis, žinoma, kaip tu tokį sugalvojai?! Palaipsniui iš rusų kalbos pripratinau jį reaguoti į lietuviškas komandas. Šiaip jau jis buvo puikus šuo, nesuvokiu, kaip jis atsidūrė prieglaudoje – mokėjo komandas, suprato, kad gamtiniai reikalai atliekami lauke, ramiausiai važiuoja automobiliu. Pirmieji šeimininkai tikrai turėjo mokėti auklėti šunį, tai net jei jie jo neišmetė, bet Lu pabėgo pats, kodėl jie jo neieškojo? Juk dingus šuniui pirmiausiai tikrintum prieglaudas. Tai iki šiol man paslaptis.

Pirmieji mėnesiai buvo kurioziški, nes kai Lu galiausiai apsiprato, kad čia jo namai, o aš ne tik žmogus, kuris duoda maisto, jis virto tikrų tikriausiu katinėliu. Atrodo, kad jo širdyje tiek meilės, kad ji ten tiesiog nebetelpa. Namuose jis visada bus prisispaudęs prie manęs, bent padėjęs galvą ant kelių ar kaip kad dabar, kol rašau, guli susisukęs po stalu. Kol maudausi, saugo dušo duris. Jei gaminu valgyti, stebi, kad gerai viską padaryčiau. Net praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną. Pradžioje kiek bijojau jį palikti vieną namuose, o jis turbūt tai jausdamas, vis kokią išdaigą iškrėsdavo. Per palangę nukeliavęs ant spintelės sugraužė mano velykinius šakočius, į vaivorykštės šalį išlydėjo krūvą šlepečių, kelias poras sportbačių ir dar mylimiausius mano aukštakulnius. Bet, matyt, laikas atsinaujinti buvo. Ir išmokti palikti daiktus savo vietose, nes, nepatikėsite, geresnio delikateso už kojinę, džemperio užtrauktuką ar šlepetę pasaulyje nėra. Meluoju, gardžiau tik kokia nesąmonė prie konteinerio. Griebi ir leki kiek kojos neša! 

Namuose Luliukas yra katinėlis, bet lauke jis tampa kaip vėjas. Jei tik paleisi, tai tiek ir tematysi. Esu keliskart kaime paleidusi nuo pavadėlio, kiekvienąkart tokia mano drąsa baigdavosi arba bandymu jį pagauti bevaikantį kokią karvę laukuose, arba liūdnai stebint dingstančią jo uodegą laukuose. Nežinau, ar tai mano auklėjimo stoka, ar tokia jo prigimtis, bet tiesiog išmokau, ko nedaryti.

Net ir po visų išdaigų ir vargų atrodo, kad mano gyvenimas be Lu dabar būtų daug liūdnesnis, o namie būtų tuščia. Ta jo besąlyginė meilė atperka visus nuostolius. Bus tų batų ar drabužių. Kai jis žiūri į mane tomis savo mėlynomis akimis ir, atrodo, taip nuoširdžiai stengiasi suprasti, ką aš jam sakau, tirpsta širdis. Kaip jis šoka laimės šokį man grįžus ir puola apsikabinti! Kokiu liūdnu žvilgsniu palydi, kai išeinu, o jo nesivedu! Ir kai lauke su pavydu nužvelgiu tuos tobulai išdresiruotus šunis, romiai žygiuojančius šalia savo šeimininko, o aš tuo tarpu bandau išsilaikyti ant kojų, nes Lu jau užuodė ką nors naujo, pamatė katuką ar šiaip nusprendė, kad ana tas medis geresnis už šitą, ir bando visu greičiu ten nuskrieti, suprantu, kad nekeisčiau savo Lu į jokį kitą šunį, net jei jis būtų mažas ir juodas.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Laura, Eimantas ir Takis

 

“Giliai širdyje mūsų šuo – juodasis vilkas, gamtoje nejaučiantis jokio streso, o tik daug kvapų ir begalinę laisvę.”

 

Takio atskirai, o paskui ir mūsų kartu, kelionė nebuvo lengva. Auginame bailų, reaktyvų ir jau pagyvenusį šunį, kurį iš “SOS gyvūnų” priglaudėme prieš 4 metus, o jam šiuo metu yra apie 8 – 10 metų. Kad jo gyvenimas ne rožėmis klotas, supratome iš jo didžiulio bailumo ir nepasitikėjimo nei vienu žmogumi. Pirmą kontaktą užmegzti prireikė trijų dienų, o po to prasidėjo pratinimasis prie baisiojo žmonių pasaulio, kur krentantis lapas, pravažiuojantis automobilis atrodydavo tokie baisūs, kad Takis krisdavo ant žemės ir drebėdavo. Pakilti dažnai išdrįsdavo tik po pusvalandžio ir tada jokių pasivaikščiojimų, bet greit slėptis, link namų. Šalia vyrų visai neišbūdavo, o net ir pati jį vedžiodama turėjau vengti rankų pakėlimo ar bet kokio staigesnio judesio, kad nebaigtume pasivaikščiojimo šalikelėje, drebėdami.

Pirmieji metai buvo labai sunkūs, pilni abejonių ir “duobių”, tačiau per juos mes pradėjome ir labai daug mokytis vieni apie kitus. Takis – kad ranka maitina ir glosto ir nieko baisaus, jei kartais ji pakyla aukščiau, na, o mes, kad jis tikrai protingas šuo. Būdamas jau senjoras, naujas komandas mokosi itin greitai ir labai noriai, užsipainiojęs pavadį, jį pats atsipainioja, žaislai, kuriuos reikia pergudrauti ir ištraukti maistą, neatlaiko nei kelių minučių. Laikui bėgant atsirado ryšys ir pradėjome paleisti jį miškuose. O čia ir paaiškėjo, kad giliai širdyje mūsų šuo – juodasis vilkas, gamtoje nejaučiantis jokio streso, o tik daug kvapų ir begalinę laisvę. Tai ir šiandien yra viena iš geriausių baimės prevencijų. Vienas iš įdomiausių žaidimų irgi yra miške. Žaidžiame slėpynes, kai Takis dingsta iš mano matomumo ribų, stengiuosi pasislėpti ir aš, kuo giliau, tik, kad ir kur beįlįsčiau, jis mane vis tiek greitai randa.

Šiandien, po 4 metų, kai žmonėms jį pristatau kaip bailį, dažnas į mane pažiūri kaip į keistuolę. Tie žvilgsniai yra aukso vertės, nes žinau, kaip mano šuo pasikeitė. 

Takis nori pasinaudoti proga ir šia žvaigždžių valanda bei paskatinti būsimus beglobių šeimininkus atkreipti dėmesį ir į vyresnio amžiaus ar bailesnius šunis. O namie auginantiems bailiukus linki kantrybės, atkaklumo ir nekreipti dėmesio į pralaimėjimus, ilgainiui jų bus mažiau ir jų vietą pakeis laimėjimai, o gal net ir šypsena į objektyvą.

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Elena ir Bella

“Šiaip iki šiol sunku patikėti, kad turiu tokį išprotėjusį šunį, bet daug kas sako, kad mes panašios…” 

 

Mano gyvenime gyvūnai ima ir atsiranda. Prieš kelerius metus jau pasakojau istoriją apie Miką http://nebrisius.lt/elena-ir-mikas/. O šiandien pasakoju istoriją ir pati dar negaliu patikėti, kaip prieš metus mano namuose vėl atsirado didelis ir išprotėjęs šuo Bella. Taigi pradėkime nuo pradžių. 

Pernai vasaros viduryje gavau žinutę su nuotrauka rotveilerio mišrūnės, kuri gyvena kažkur kaime, uždaryta voljere, jeigu taip galima pavadinti. Iš pradžių nusprendžiau ignoruoti tą žinutę, kuri buvo maždaug tokia: gal žinai, kam reikia jaunos rotveilerės. Po 5 minučių jau skambinau draugams ir aiškinausi, ką čia kartu galime padaryti. Situacija sudėtinga, tikslus amžius nežinomas, koks charakteris, neaišku, pikta, agresyvi? Daugybė klaustukų… O kaip tokį didelį šunį padovanoti? Be to, šuo buvo už 200 km nuo mūsų.  Na, tada pradėjau ieškoti vietos prieglaudose. Nes atsivežus ją į Vilnių, pažinus, būtų lengviau padovanoti. O ir šiaip tuo metu naiviai tikėjau, kad labai greitai jai rasime namus. Gavau vietą faktiškai po mėnesio, tada ir prasidėjo visa gelbėjimo operacija. Važiavome su draugais paimti „žvėries“. Atvažiavome, ištraukėme spirgantį ir šokinėjantį šunį (tuo metu atrodė, kad šuo išprotėjęs) iš to „voljero“, įsodinome į mašiną ir vežame į Vilnių. O smarvė mašinoje nuo šuns baisi, nes ji visa buvo savo išmatose. Kol važiavome su visu kvapeliu, atėjo ir daugybė minčių. O kas dabar? Kaip ir kam ją padovanosime… Kas per šuo… 

Grįžę į Vilnių pirmiausia išprausėme Bellą ir pamatėme, kad tai draugiškas ir geras šuo. Na, ir atėjo laikas vežti į  prieglaudą. Nuvežėme, nuvedėme į  voljerą ir vėl uždarėme, o ji sėdi išsigandusiomis akimis ir žiūri, gi ką tik buvome draugais, žaidėme, o dabar vėl uždaryta… Mums pasidarė labai sunku, įsėdome į mašiną ir sėdėjome nuliūdę apie pusvalandį. Jausmas buvo lyg paliktume savo šunį. Tiesą pasakius, neįsivaizduoju, kaip žmonės savo mylėtus gyvūnus gali palikti. Nes mes nepajėgėme svetimo šuns palikti ir ramiai išvažiuoti. Supratome, kad niekas jos paimti šią akimirką negali, nes aš turiu jau 2 šunis, draugai irgi turi 3. Sutarėme, kad ryt iš ryto aš atvažiuosiu ir paimsiu ja pavedžioti.  Atėjo kitos dienos rytas, aš atsikėlusi anksčiausiai jau skubėjau pas Bellą. Pasiėmiau ją iš prieglaudos, į kurią ji daugiau ir negrįžo. Radome, pas ką Bella galėjo nakvoti, o aš su ja leisdavau dienas. Per tą laika labai prisirišau ir tarp mūsų atsirado ryšys. Bella su manimi visur važiuodavo, nes namie negalėjau palikti jos su savo mažais šunimis. Bandėme ieškoti naujų šeimininkų, bet rimtų ir atsakingų neatsirasdavo. Po mėnesio pamačiau, kad Bella gražiai reaguoja ir į mūsų nervingąjį Miką. Po truputį Bella persikraustė visam laikui pas mane. Aš per tą laiką tyliai pradėjau įsivaizduoti, kad tai mano šuo, nors netikėjau, kad tai gali virsti realybe. 

Po kurio laiko, kai Bella visiškai adaptavosi ir suprato, kad jau čia ir gyvens, atsiskleidė, kokia ji hiperaktyvi. Na, ir prasidėjo mūsų linksmas gyvenimas kartu. Bella daug kur keliauja su manimi. O jeigu bent kelias dienas tenka mažiau pajudėti, tai tada atrodo, kad sugriaus namus. Šiaip iki šiol sunku patikėti, kad turiu tokį išprotėjusį šunį, bet daug kas sako, kad mes panašios… Nors ir padūkusio charakterio, bet ji yra labai gera ir draugiška, tik per savo judrumą kartais atrodo gruboka. Nežinau, kaip ir kur ji užaugo, bet panašu, kad augino ją kažkoks piktokas vyras, nes daugelio vyrų ji prisibijo ir sunkiau prisileidžia. Bet, pavyzdžiui, vaikus ji dievina. Taip pat turi ir daugybę šunų draugų, su kuriais labai patinka dūkti. O tamsiais vakarais jaučiuosi saugi eidama su ja. Jaučiuosi atradusi tikrą draugą ir kompanioną, na, ir visi draugai jau neįsivaizduoja manęs be Bellos. Tai tokia ta Bellos gelbėjimo istorija.  Ji jau užmiršo, kaip gyveno su vištomis, o aš pripratau dalintis lova kartu su ja. 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Monika, Ramūnas, Marsas ir Sidas

“Marsas mokosi iš Sido, kaip rodyti emocijas ir neužmigti ant laurų, o Sidas tampa vis švelnesnis ir meilesnis.”

 

Apie Marsą negalėčiau pasakyti, kad jis buvo šuo, kurį mes išsirinkome. Ne, jis buvo šuo, kurį mums atsiuntė turbūt kažkas iš aukščiau. Mums jo TAIP reikėjo, kad užėjusi į Tautmilės prieglaudėlės puslapį ir pamačiusi mažą baltą pūkų kamuoliuką, nė akimirkos nesudvejojau – tai buvo TAS šuo. Visą savaitę gyvenau su mintimi, kad šitas mažius iš karto mane pamils. Atvykus pasiimti mažylio, apėmė dvejopi jausmai, kiti šunys tiesiog brovėsi ant rankų, siekė mano dėmesio, o Marsas net nekreipė į mane dėmesio. Bet žinojau, kad vis tiek turiu pasiimti jį ir jokio kito šuns. Taip mūsų namuose atsirado 3 sugraužti televizoriaus pulteliai, mažiausiai 4 poros pagražintų aukštakulnių, padailintos kėdžių ir stalo kojos ir… Daug meilės. Marsas toks sielos draugas, kartais nesuprantu, kaip tokioje mažoje širdelėje telpa tiek gerumo, tiek supratimo, tiek meilės… Marsas baltesnis už sniegą ir greitesnis už vėją, laisvos sielos ir didelių linksmų akių. Labiau už viską dievina gaudyti kamuoliuką ir žaisti su kitais šunimis. 

Marsui sulaukus trejų metų, pagalvojome, kad vis tik jam labai trūksta tikro draugo, su kuriuo leistų laiką, kai mes dirbame. Taip mūsų namuose atsirado 3 mėnesių Sidas – patrakęs juodo blizgančio kailiuko velniūkštis, ilgomis kojomis ir didelėmis ausimis. Deja, tarp šunų draugystė neužsimezgė iš pirmo žvilgsnio, tam prireikė kokių 3 dienų, kol urzgimas ir dantų šiepimas peraugo į bendrus žaidimus, vienas kito saugojimą ir begalinę Marso globą, Sidui žaidžiant su kitais šunimis. Sidas visiška Marso priešingybė – urzgia, garsiai loja, kovoja dėl maisto, dažniau kanda, nei švelniai laižo, bet jie taip stipriai papildo vienas kitą. Marsas mokosi iš Sido, kaip rodyti emocijas ir neužmigti ant laurų, o Sidas tampa vis švelnesnis ir meilesnis. Aš taip bijojau, kad Sidas nebus toks “geras”, kaip Marsas. Ir iš tikrųjų jis visiškai kitoks ir jis toks vienintelis.

 

Mūsų Ying ir Yang – geriausi draugai, kokius tik esame sutikę.️

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Ieva, Gediminas ir Marsas

“Man labai patinka su jais visur važinėti automobiliu, Gedas duoda pavairuoti, ledų, o kai sėdžiu gale, visada atidaro man langą, kad galėčiau atpalaiduoti liežuvį ir ausis.” 

 

Sveiki, aš Marsas. Pas Ievą su Gedu atsiradau prieš Kalėdas. Pirmąsias dienas buvo viskas labai smalsu, susipažinau su daug žmonių ir kitų šunų, padėjau jiems persodinti kalėdinę eglę, paremontavau butą, užuolaidas sutvarkiau. Mačiau, kaip jie džiaugės mano darbais, nes viską fotografavo ir siuntė draugams parodyti, bet užsakymų negaunu, tai veiklą baigiu. Dabar esu modelis, fotografuojuosi reklamose, tad laukiu užsakymų. Man labai patinka su jais visur važinėti automobiliu, Gedas duoda pavairuoti, ledų, o kai sėdžiu gale, visada atidaro man langą, kad galėčiau atpalaiduoti liežuvį ir ausis.

Mano geriausia draugė yra Ieva, pas ją įšoku į lovą, kai jie užmiega, kartu sapnuojame ir spardomės per miegus. Su Gedu dažnai einame imtynių ir į mokyklą. Nesuprantu, kaip jis nemoka eiti greta, gulėti ir pan., aš kai tai padarau, gaunu skanuką, viskas paprasta. Be to, galiu pasigirti, kad per šią vasarą apkeliavau Lietuvą, buvau festivaliuose, lankiau šeimininkų draugus ir mamas, žodžiu – viskas pakenčiamai. Jei norėsite susipažinti – parašykite, žinau gerų miškų ir vandens telkinių, kur labai gera leisti laiką. Iki!

 

Foto Ieva Kizenevičiūtė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Eglė ir Šokoladas

“Labai mažais žingsneliais eksperimentuodama su tuo, ką išmokau internete, pradėjau suprasti, kaip Šoka mato pasaulį.”


Šokoladas arba Šoka – šuo iš Antakalnio. Jo mamos šeimininkę kartą sutikau gatvėje, iškart pažino Mažylį (toks jo vardas buvo seniau). Tai pirmas mano šuo, bet jau suprantu, kad ne paskutinis.

Pasiėmiau jį iš prieglaudos, kaip man atrodė, gerai pasiruošusi: perklausiusi daugybę laidų apie dresūrą, prisiskaičiusi sėkmės ir nesėkmės istorijų, parepetavusi su draugų šunimis. Prašiau savanorių patarimo – ieškojau aktyvaus gyvūno, kuris nepavargs žygiuose po mišką. Merginos man parodė kiemo chuliganą Šokoladą, kuris ne pirmą ir ne antrą kartą grįžęs į prieglaudą, kaukia paliktas vienas ir kanda. Aišku, kad kanda, teko sužinoti vėliau, bet kuris šuo nekanda, ane? Pirmos savaitės kartu visai nebuvo saldžios. Pamenu piktus kaimynus, stresą ir miego trūkumą. Kartais pagalvodavau, kad reikėjo imti Stefutę („SOS gyvūnų“ prieglaudoje buvo tokia didelė, meili ir rami senolė šunytė).

Labai mažais žingsneliais eksperimentuodama su tuo, ką išmokau internete, pradėjau suprasti, kaip Šoka mato pasaulį. Tada įsteigiau naujas namų taisykles: viskam yra gera vieta ir geras laikas, aš parodau, kur vieta ir kada laikas, ir visi geriausi dalykai nutinka, kai ausys ir akys žiūri į mane. Šokai, žinoma, reikėjo laiko surasti tuos geriausius laikus ir vietas ir patikrinti, gal vis dėlto ant stalo – visai gera vieta paieškoti maisto arba gal naktį galima apšaukti laiptinės praeivius. Vis dar pasitikrina kartas nuo karto.

Praėjus metams pradėjau mažiau stengtis ir daugiau atsipalaiduoti. Atrodo, kad ir šuo panašiai – ėmė mažiau blaškytis, įveikia jam neaiškias situacijas lengviau, be panikos ir didelės dramos. Baigėsi dainos, kai vienas namuose, mašinoms gatvėje įkąst nebesinori, žmonėms įkąsti nepasitaiko proga. Šiandien žaidėme aikštelėje ir palei tvorą ėjo vyras su kitu šuniu, Šoka išspjovė kamuoliuką ir jau ruošiasi bėgt gąsdint. Sakau: „palik!“ – sustingo ir žiūri į mane. Palaukėm taip, kol vyras nueis, ir žaidėme toliau. Po beveik dviejų metų pratybų toks Šokolado pasirinkimas – man didelis pasiekimas!

 

Foto Ieva Kizenevičiūtė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Žana, Rokas ir Frėja

“Nežinau, iš kur tiek meilės ir prieraišumo telpa toje mažutėje širdutėje, bet mes visada jaučiame neišmatuojamą jos džiaugsmą, kai grįžtame namo.”

 

Frėja mūsų namuose atsirado prieš pusantrų metų.

Kai augau, mūsų namuose visada būdavo gyvūnas. Ir net keli. Neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Kai ištekėjau, savo vyrą atakuodavau visais skelbimais, kuriuose gyvūnai ieško namų. Ketverius metus jis buvo žymimas socialiniuose tinkluose po kiekvieno benamio gyvūno nuotrauka. Žymėdavau nieko stipriai nesitikėdama, nes nuomojamame bute gyvūno laikyti negalėjome, paskui kūrėmės savuosiuose namuose ir apie gyvūną galvoti nebuvo laiko.

BET. Kai eilinį kartą pažymėjau Roką po šuns nuotrauka, mano nuostabai, vyras liepė skambinti. Negalėjau patikėti, bet nieko nelaukdama, kad vyras nespėtų persigalvoti, paskambinau į “Dogspotą”. Tuo metu Frėjos dar laukė operacija, tačiau sutarėme, kad susisieksime su “Dogspoto” įkūrėja Indre po kelių savaičių. Žinojome, kad norėtojų daug, o šuniukas vienas. Kai galiausiai susitikome su Indre ir Frėja – abejonių neliko, buvau pasiruošusi čia ir dabar imti ir vežtis. Ir kiek buvo laimės, kai Indrė nusprendė mumis pasitikėti.

Pirmuosius mėnesius Frėja absoliučiai visko bijojo. Bijojo lipti ant sofos, bijojo rankų, bijojo glostymų, nemokėjo žaisti. Išėjus pasivaikščioti atrodė, kad pirmą kartą mato upelį, nėra mačiusi žolės, viskas jai buvo nauja ir nepažįstama. Mes galėjome tik spėlioti, kaip ji gyveno iki “Dogspoto”, kuris ištraukė ją iš daugyklos narvų. 

Dabar Frėja neatpažįstama. Drąsi, aktyvi, labai sargi! Be proto myli vaikus ir juos saugo, nesvarbu, kieno vaikas. Susiranda naują mažą draugą ir tada nieko prie jo neprileidžia. Mielai lipa ant rankų, prašosi pakasoma ir būtinai prisiglaudžia, jei tinginiaujame ant sofos. O kiek ji bučiuojasi! Kai kas nors klausia, ar šuo nesikandžioja, atšauname, kad nebent užlaižyti galėtų.

Niekada nesigailėjome savo sprendimo. Atvirkščiai, kartais atrodo, kad Frėja mums kasdien duoda daug daugiau nei mes jai. Nežinau, iš kur tiek meilės ir prieraišumo telpa toje mažutėje širdutėje, bet mes visada jaučiame neišmatuojamą jos džiaugsmą, kai grįžtame namo. Ir taip, kartais norėtųsi nesikelti anksti ryte ir nevesti jokio šuns į lauką, kur šalta ir lyja, bet atsimerki, pamatai jau laukiančias tas dideles išpūstas akis ir dingsta visi atsikalbinėjimai. Ji kasdien mane moko kantrybės, atsakomybės ir besąlygiškos meilės.

Tiesa, iš pradžių bijojau, kad imame suaugusį šunį su susiformavusiais įpročiais ir charakteriu, buvo neaišku, ko tikėtis, ką gausime, kaip reikės mokyti. Mokytis Frėja nelabai ir norėjo. Išmokome sėdėti, „negalima“ ir „ateik čia“. Ir kartais atrodo, kad ji vis tiek pasirenka pati, kada komandas vykdyti, labai savarankiška. Būna, matau, kad šaukiama ausis pakėlė, pusę snukučio atsuko, bet žingsnis pagreitėja ir bėga į kitą pusę, lyg negirdėtų. Žinoma, paskui prisimena, kas iš mūsų šeimininkė, bet vis tiek būna labai juokinga.

Šiandien neįsivaizduojame savo namų be šio Kukio (taip namuose ją meiliai vadiname). Ir noriu tikėti, kad ir mes esame Frėjai tokia šeima, kurios ji norėtų. Per šiuos pusantrų metų supratau, kad mes priglausdami gyvūną suteikiame šansą naujam, geresniam rytojui ne tik jam. Mes suteikiame šansą sau.

 

Foto  Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Brigita ir Faustas

“Sūnus labai globoja Faustą, kiekvieną dieną sako, jog myli, glosto, vedžioja. Grįžęs į namus po mokyklos pirmiausia bėga paglostyti.”

 

Jau ilgą laiką galvojome pasiimti šunį iš prieglaudos, bet vis nesiryžome dėl aktyvaus gyvenimo būdo. Rudenį dirbau “Uber” ir vežiau moterį su šuniu iš “Dogspot” prieglaudos. Man patiko idėja apie laikinus gyvūnų globėjus. Taigi pasitarę su sūnumi dar tą pačią dieną paskambinome į “Dogspotą”. Pasakėme, kad pasiruošę laikinai globoti bet kokį šunį. Mums buvo pasiūlytas socialus, aktyvus, bet vyresnio amžiaus (apie 8 m.) pensiono gyventojas Faustas, kuris neseniai buvo rastas Kybartuose. Jau kitą dieną Faustas apsilankė ir liko pas mus. Laikinai. Bet nieko nėra pastovesnio nei laikinumas. Įsimylėjome šį meilutį ir tapome jo šeimininkais. Ir ne tik mes – močiutės, draugai, kaimynai. Kai pasakojome draugams, kokį šunį pasiėmėme, jie kilnojo antakius ir sakė, kad tikrai prastas pasirinkimas: senas, auglys ant žando, nemato viena akimi, problemos su kojomis, praktiškai be dantų… Po operacijos, “Dogspoto” patarimų, meilės – Faustas žvalus, mielas senjoras. Džiaugiamės jam suteikdami orią senatvę. 

Šunelį radęs žmogus sugalvojo vardą Faustas. Koks jo vardas buvo iki atsiradimo pas mus, niekas nežino. Todėl nelabai ir atsiliepia į šį vardą. Bandėme šaukti įvairiais kitais vardais, deja, nekreipia dėmesio… Turbūt neištariame jo tikrojo vardo. Namuose dar turime dekoratyvinį triušį, tačiau jie tiesiog nekreipia vienas į kitą dėmesio. Tiesiog tobuli kaimynai.

Faustas visada vaikšto iš paskos, todėl net kartais vadiname Uodega. Nenori likti vienas, todėl kai tik krauname daiktus į mašiną, įsėda pats pirmas (nors sunku taip aukštai įšokti). Taip pat lipa ir į lagaminą, pageidauja keliauti kartu. Moka murkti kaip katinas – tai daro visada, kai glostome. Vaikai ir aplinkiniai tirpsta nuo jo meilumo. Niekas jo nebijo, nes negali įkąsti – nebeturi dantų. Žaidžia su minkštais žaisliukais ir tik su vaikais. Sutempia visą savo turtą į lovą pas sūnų. Moka bėgti raketos režimu, kai įsijaučia į šeimininko rolę, jam garbės reikalas ką nors aploti ir nubėgti taip, jog galinės kojos veja priekines. Loja labai retai, pirmus mėnesius galvojome, jog net nemoka. Faustas ilgai miega ir naktį, ir dieną paprastai tame pačiame kambaryje su mumis, o rytą gali įsirangyti į lovą. Jeigu miega kitame kambaryje vienas – gali prižadinti savo dainomis ir 4 val. ryto.

Atsiradus Faustui keliaujame ir toliau, Faustas dabar turi ne tik lietuvišką, bet ir europiečio pasą. Labiau planuojame savo vaikščiojimo laiką – Faustas nejaunas, todėl jam nueiti daug yra sudėtinga. Sūnus labai globoja Faustą, kiekvieną dieną sako, jog myli, glosto, vedžioja. Grįžęs į namus po mokyklos pirmiausia bėga paglostyti… 

 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

 

 

 

Urtė, Edgaras ir Džiango

“Net draugai juokiasi, jog mūsų katinas turi daugiau žaislų nei bet kuris vaikas namuose.”

Mūsų šeimos nario vardas Džiango. Katinėlio atsiradimas namuose buvo svarstomas kurį laiką, tačiau tvirtai žinojau, jog noriu paimti jį iš globos namų. Taip ir padariau. Vieną gražią dieną nuvykau į VšĮ “Katino svajonė”. Važiavau ten su mama, nes mano sužadėtinis sakė, jog jam gali neatlaikyti nervai ir paims visus ten esančius gyvūnus. Manau, kad tai buvo likimas. Vos įėjus į globos namelius, pasitiko krūva norinčių važiuoti NAMO. Tačiau kitame kambaryje išgirdau, tiesiogine ta žodžio prasme, rėkiantį ir kviečiantį užeiti katiniuką. Ką jūs manote, vos man priėjus prie narvelio, kuriame jis buvo, ir įkišus pirštą, kad galėčiau su juo pasisveikinti, jis pauostė mane, uždėjo savo leteną ir nurimo. O paėmus ant rankų pradėjo garsiai ir godžiai murkti. Viskas. Širdis ištirpo ir paraginau jį važiuoti namo. Kuomet jį paėmėme, tikslaus amžiaus nežinojome, bet veterinarai sakė, kad tai yra apie 3 mėnesių jauniklis. Pargrįžome  namo sėkmingai ir vos įėjus pro duris jam pasidarė aišku, o po to ir mums, kad jis čia šeimininkas. 

Nuo tos dienos praėjo beveik metai. Tas laikas yra kupinas šypsenų, juoko, murkimo, džiaugsmo, kartais pyktelėjimo dėl išdaigų, bet vos tik ateina pas tave ant kelių, išsilydai ir viskas būna kaip buvę. Kodėl pavadinome Džiango? Nes kaip ir tame filme ištrūkęs Džiango randa savo laimę. Net draugai juokiasi, jog mūsų katinas turi daugiau žaislų nei bet kuris vaikas namuose. Katinėlis charakterį turi – siurblys jam ne draugas, o dėžutės jo favoritės. Maistui pakankamai išrankus, gurmanas mat. O ir šiaip dėmesį mėgsta, puikiai sutaria su kitais žmonėmis. Kartais įsijungia nakties siuto režimas ir ankstyvojo žadintuvo vaidmuo, tačiau šiuos dalykus tenka toleruoti.  Kasdien dėkoju likimui už tai, jog turime Džiango.

Foto Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Laura, Modestas, Muchtaras ir kt

“Iš tikrųjų esame labai laimingi namuose turėdami tiek mažų širdelių, kurios besąlygiškai mumis pasitiki ir myli.”

Kitokio gyvenimo be gyvūnų jau ir nebeįsivaizduotume, turbūt tai užkoduota genuose, nes abu tėvai baigė veterinarijos studijas, todėl manau, kad visa tai buvo perduota ir man. O turint rūpestingą ir gyvūnus mylintį vyrą mūsų namuose šiuo metu gyvena katinas Muchtaras, kalytė Kaira ir triušytė Zuzu. Taip pat akvariume plaukioja ir kelios naujų namų ieškojusios žuvytės.

Triušytė Zuzu pas mus atsirado jau gana seniai, šiuo metu jai yra 13 metų. Kūčių rytą kaimynai  atnešė mažą pūkuotą padarėlį su prašymu pasiimti arba paleis į lauką, o juk žiema! Turbūt tai turėjo būti kalėdinė dovana kažkokiam vaikui. Zuzu  gavau visai mažytę, vos kelių mėnesių, tiesa, tuo metu man pačiai viso labo buvo 13 metų ir gyvenau su tėvais. Ačiū tėvams už jų didelę širdį ir galimybę auginti daug įvairių gyvūnėlių. Zuzu buvo maža rusva triušytė labai tvirtu charakteriu, svečiams kambaryje vietos nebūdavo, nes kiekvienas atsisėdęs ant lovos tiesiog būdavo apkandžiotas. Zuzu gyveno su tėvų katinu, su kuriuo dalindavosi ir kraiko dėžute, be galo tvarkinga triušytė. Turbūt didžiausia iškrėsta išdaiga buvo nugraužtas 8 metų tėvų iš sėklos išaugintas citrinmedis (tą dieną atsimenu kaip šiandien, nes tai buvo labai mylimas jų augalas). Be šios išdaigos dar buvo sugraužtos kelios šlepetės. Dabar, kadangi vyresnė, jokių išdaigų nekrečia, tik mėgsta naktimis išeiti pasivaikščioti (jos narvas atviras). Būna labai juokinga, kai ryte atsikėlę randame ją šmirinėjančią po virtuvę, o kai pamato, jog matome, lekia į savo narvelį ir jame tupi lyg niekur nieko.

Kaira atsirado prieš 4 metus, kai apsigyvenome kartu su vyru. Buvo diena po Joninių, kai išgirdau skambutį į duris, o ten draugai su mažyte Kaira. Aišku, iš pradžių nieko nespratau ir šiek tiek pyktelėjau, kad be mūsų žinios jie atnešė tokią dovaną, bet po kelių akimirkų supratau, kad vyras viską buvo sutaręs  ir žinojo, kad turėsime naują šeimos narę. Jis pats rado jos skelbimą, matėsi, jog Kairos gyvenimas nebuvo visavertis, tai bylojo tik viena stovinti ausytė, šiurkštus ir pilnas blusų kailiukas, nutrupėję ūsai, sulūžinėję nagučiai ir pilnos akys baimės. Bet dėl subalansuotos mitybos greitai sustiprėjo. Vardą ji išsirinko pati, vyrui skaičiau įvairius vardus ir perskaičius vardą Kaira ji pakėlė galvytę. Mes patys mokėme komandų, ji buvo labai gabi. Sėsk, gulk, šliaužk, apsiversk, šalia, balsas, lauk – vienos iš mėgstamiausių komadų, kurias puikiai pademonstruoja ir dabar, jei rankoje turime kažką skanaus. Ji yra unikaliai ramaus būdo ir be galo mylinti vaikus, bet ilgesnį laiką būdama viena namuose prisigalvoja veiklos. Pirmosios jos išdaigos – sugraužtas televizoriaus pultelis, atluptas tapetas ir ištraukti maišeliai iš pakuotės. Kai šiek tiek paaugo, aiškiai parodė, kad namuose uždarų, jai neprieinamų zonų negali būti, taigi išeidami į darbą visada atidarome visų kambarių duris ir atitraukiame roletus, kitu atveju rastume išdraskytas duris ir nutrauktus roletus. Bet nepaisant jos tokio būdo, ji nuostabus augintinis, mūsų numylėtinė, lepūnėle, kuri mėgsta miegoti šeimininkų lovoje ir dar būti apklota, bet ko nepadarysi dėl mylimo gyvūnėlio.

Prieš metus namuose atsirado ir mūsų be galo mylimas namų karalaitis katinas Muchtaras. Su vyru jau buvome suplanavę, jog namose turi atsirasti ir katinas, aš labai norėjau juodo, vyras norėjo rusvo kačiuko, net vardą jau turėjome išrinkę – Ego. Bet kaip dažniausia nutinka  gyvenime, paradoksas – mūsų katinas rainas. Tiesiog vieną dieną prisijungusi prie socialinio tinklo radau “SOS gyvūnų” savanorės skelbimą, jog lauke rastas mažytis kačiukas, sveriantis vos 200 g. Ir ta istorija mane taip sužavėjo, pagalvojome su vyru – tai mūsų būsimas augintinis. Nieko nelaukę parašėme savanorei, jog norime kačiuką globoti, tačiau dėl jo sudėtingos būklės turėjome laukti,  kol kačiukas sustiprės, bus paskiepytas ir čipuotas. Nemeluosime, tas laikas mums labai prailgo, su nekantrumu laukėme, kada mažytis galės keliauti į namus. Visą tą laiką savanorė mus informuodavo apie kačiuko būklę, siuntė nuotraukas ir mums jį rezervavo, palaukti jo teko, bet tikrai buvo verta. Jis toks meilumo įsikūnijimas. Ir pagaliau atėjus lemtingai dienai mums parašė, kad galime pasiimti savo augintinį. Tą dieną džiaugiausi kaip mažas vaikas. Šita maža pūkuota meilybė į namus atnešė daug džiaugsmo ne tik mums, bet ir kitiems mūsų augintiniams. Kairai tapo kaip kūdikis, ji juo labai rūpinosi ir augino, kartu miegodavo, nuprausdavo mažylį ir nosyte pabaksnodavo. Kai Muchtaras paaugo, tapo geriausi žaidimų ir bendrų  išdaigų darytojai draugai. Apskritai Muchtaras yra labai komunikabilus ir bendraujantis katinas, su triušyte Zuzu kiekvieną ryta pasilabina susiglausdami nosytėmis, o rytiniai bučiniai ir murkimai yra neatsiejamas kiekvieno ryto ritualas. Išsivalyti dantis yra neįmanoma misija, kol neatsimyluoja, kitu atveju užšoka ant kriauklės, letenėlėmis atsiremia į veidą ir trina savo snukutį. Mūsiškiui posakis “aš katinas ir vaikštau, kur noriu vienas” visiškai netinka, nes jam labai svarbus ryšys ir šalia esantis žmogus. Jei būna ne prie mūsų, tada prie Kairos prisiglaudęs, jų begalinė meilė ir draugystė, aš jų jau net nebeįsivaizduočiau atskirai. Kai Kaira grįžta iš lauko, Muchtaras visada pasitinka ją. Vardą Muchtaras išsirinko irgi kaip Kaira – pats, tiesa, kitokiu būdu. Užrašėme kelis patinkančius vardus ir suvyniojome į popieriukus. Muchtaras pribėgo ir letenėle vieną paspyrė, išvyniojome ir radome būtent šį vardą. Muchtaras turi  labai dideles akis ir labai juokingą veido išraišką fotografuojant jį. Jis labai geras katinas, per visą laiką nieko blogo nėra padaręs, išskyrus vieną nugraužtą gėlę. Bet negalime jo kaltinti, nes neaišku, kuris – katinas ar šuo – tai padarė. Kaip sakoma, nepagautas – ne vagis. Muchtaro mėgstamiausi užsiėmimai – stebėti dirbamus darbus namuose, vyras juokiasi, kad jis kaip brigadininkas. Taip pat jis mėgsta būti nešiojamas ant rankų, pribėga ir ropščiasi, kol yra pakeliamas. Na, ir turbūt kaip daugelis katinų dievina iš krano bėgantį vandenį, o viena jo didžiausių silpnybių – bulvių traškučiai. Stengiames neleisti piktnaudžiauti, bet kartais nutinka, kad nematomis pats pasivaišina letena išsitraukdamas iš maišelio.

Iš tikrųjų esame labai laimingi namuose turėdami tiek mažų širdelių, kurios besąlygiškai mumis pasitiki ir myli. Tik mylintys šeimininkai ir šilti namai jiems suteikia tiek daug laimės. Visa mūsų šeima siunčia didžiausius linkėjimus ir linki visoms vienišoms širdelėms surasti pačius nuostabiausius namus!

Foto Laura Vanagaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Aušra ir Maksė

Maksę kartais vadiname „katašuniu“ – visuomet pavalgiusi prausiasi kaip katinas, kruopščiai nuvalydama letenėle abu skruostukus, ir glaustosi ji kaip katinas, tik nemurkia.”

 

Mano šunytė, apie kurią noriu papasakoti, atsirado namuose visai netikėtai. Iki jos prieš 13 metų nuo gatvės esu paėmusi kitą šunytę, todėl antros kalytės įsigyti tikrai neplanavau. Maksę radau prieš 5 metus savo gatvėje. Gyvename individualių namų rajone, senamiestyje, todėl kartas nuo karto pasitaiko atvejų, kuomet šunelius išmeta neatsakingi miestelėnai, tikėdamiesi, kad mes paimsime. Buvo karšta vasaros diena. Eidama gatve pamačiau dvi nedrąsias akutes, įdėmiai sekančias mane iš po automobilio. Išsigandau – didžiulis karštis, šuo gali dehidratuoti ar pakliūti po ratais. Paėmiau ją ir apėjau gretimas gatves – bene kas ieško. Tačiau niekas neatsiliepė. Parsinešiau šį žvitrų šuniuką namo ir paskambinau vietinei gyvūnų globos organizacijai. Tačiau susiklostė taip, kad tądien nė vienas jų darbuotojas neturėjo laiko atvykti pasiimti gyvūno, o antrąją dieną – išvis nekėlė ragelio. Tiek to, galvoju. Tik baugoka – ar priims mano senbuvė kalytė Ara atėjūnę? Netikėta, bet priėmė. Tačiau iš pradžių Maksė buvo be galo baikšti – vos pakėlus ranką glostyti, gūždavosi, vengdavo kontakto. Iš to nusprendėme, kad šuo augęs ne itin palankiomis sąlygomis – patyręs nemažai fizinio smurto. Kadangi mūsų kiemas pakankamai nedidelis su senu namuku ir kiek „pavargusia“ tvora, Maksė vis rasdavo plyšį po tvora prasikasti duobeles ir pabėgti. Tačiau toli nebėgdavo – smalsiai žiūrėdavo pro vartelių pakraštį, ar mes jos ieškosime, ar pasigesime? Tada supratome – pas mus ši gudri mažylė lieka.

Iki šiol nežinau Maksės amžiaus. Pagal gydytojo vertinimus, kalytė jau sena, turėjusi vaikučių, turi nemažai sveikatos problemų. Jau penkti metai, kaip abi mano šunytės gyvena kartu. Maksė – tikras energijos kamuolys, greita, nesibodi aploti net keliskart už save didesnius šunis. Ara lėtesnė, kartas nuo karto mažąją „pastato į vietą“, jei ši pernelyg jai nusibosta. Mažoji visur stengiasi užimti didžiosios vietą lovoje, prie maisto dubens ar kovodama dėl šeimininkų dėmesio. Tačiau kai viena, suserga, kita „slaugo“. Abi tapo sesutėmis.

Maksę kartais vadiname „katašuniu“ – visuomet pavalgiusi prausiasi kaip katinas, kruopščiai nuvalydama letenėle abu skruostukus, ir glaustosi ji kaip katinas, tik nemurkia. Kai einame pasivaikščioti, savo nesustojančiu lojimu prižadina visų gatvių šunis. Labai drąsi – kuomet jai leidžiamos injekcijos ar atliekamos kitokios nemalonios medicininės procedūros, Maksė neišleidžia nė garso, stovi drąsiai kaip karys. Už tai sulaukia daug pagyrimų.

Maksė labai mėgsta virtas kalakutų uodegėles ir pilvuko kasymą. Naktimis įsitaiso mano pažastyje, nesibodėdama kartais garsiai užknarkti ar pagadinti orą. Tuo tarpu Ara visu savo 10 kg svoriu gulasi man ant kojų. Ryte pabundu įskaudusiu petimi ir pavargusiomis kojomis.

Maksė ir Ara labai mėgsta mus žadinti. Abiejų maniera vienoda, atsisėda šalia šeimininko veido ir akylai žiūri. Ir iš tiesų tenka nubusti ir keltis. Tik pakilusi, Maksė lekia į virtuvę pas tėtį, užšoka ant kėdės ir laukia kasrytinių “glostukų“ – tai rytinės privalomosios glostymo procedūros. Be to, nesvarbu, ar aš išeinu iš namų 10 minučių ar visai darbo dienai, Maksė mane garsiai išbara savo lojimu. Suprask – kur buvai, kam palikai, begėde! Labai mėgsta vieną žemaitišką polkutę „Opa opa!“ – šokame kartu. Maksę vadiname visaip – žąsiuku (nes mėgsta sekioti paskui šeimininką), kukuliu, čebureku (nes nedidukė ir rudo atspalvio), kiškučiu, žvirbleliu.

Esu labai laiminga ir dėkinga Dievui už Maksę ir Arą. Sako, kad gatvėje gyvenę ir žmonių nemeilę patyrę augintiniai supratingesni, ištikimesni, jautresni. Nežinau, bet savo šunų nekeisčiau į jokius milijonus.

Maksytė, kaip minėjau, turi rimtų sveikatos problemų. Neseniai jai išoperavo didelį pieno liaukų auglį. Taip pat nustatytas širdutės nepakankamumas, todėl plaučiuose kaupiasi skysčiai ir ji ima kosėti bei dusti. Nuolat reikalingi vaistai. Be to, turi bėdų su dantukais. Tačiau gydytojai bijo juos tvarkyti, nes širdis gali narkozės neatlaikyti. O vežti į Kauną pas šunų kardiologą neturime lėšų ir galimybių. Todėl džiaugiamės kiekviena kartu praleista diena, lepiname (abi mūsų damos kiek priaugo svorio). Nevadiname jų augintinėmis, jos – visateisės šeimos narės. Kaip ir mano akvariumo žuvelės, lauko paukštukai, sandėliuke žiemojantis boružiukas ir visa mano žaliuojančių augalų oranžerija. Gyvybė šventa!

Foto Laura Kiuraitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė