Istorijos

Žana, Robertas ir Mazgis

 


„Mazgis  – mūsų maža plaukuota širdelė“

 

Dar prieš pavasario karantiną išvykę į Ispaniją, nė negalvojome, jog ten sutiksime mažą plaukuotą širdutę, kuri pakoreguos mūsų gyvenimą. Apskritai nė neplanavome auginti kokio nors gyvūnėlio. Bet atsitiko taip, kaip yra. Ir tuo labai džiaugiamės.

Ispanijoje apsigyvenome kalnuose, sodyboje „Wichampy Oyate“, kurioje gyveno keturi katinai – Feliksas, Načio, Knopkė ir ypatingoji Mazgio mama Liepa.

Visi gerai žinome, kaip atsiranda maži vaikai. Mazgio mama Liepa kalnuose sutiko katiną. Po jų susitikimo įvyko stebuklas – Liepa tapo besilaukiančia kate. Nuo tada prasidėjo kitoks gyvenimas…

Vieną gražų ispanišką rytą Liepa pasidarė nerami, visą rytą sekiojo mane iš paskos. Tądien nusprendžiau niekur neskubėti ir skirti daugiau laiko jai. Ji pasidarė ramesnė, atsigulė, o aš ją glosčiau ir glosčiau, kol prasidėjo pilvo susitraukinėjimai. Neneigsiu, šiek tiek išsigandau, bet niekur nesitraukiau – Mazgio mamai nubėgo vandenys. Tačiau kačių gimdymas neprasideda čia ir dabar. Močiutė man sakydavo, kad katės kačiukus atsiveda rytais. Taip visą dieną ir praleidau su Mazgio mama vidury salės. Nuskubėjau anksčiau miegoti, kad greičiau ateitų rytas…

Ir štai išaušo lemtingas rytas, vos pabudusi puoliau žiūrėti, kaip sekasi Liepai. Ir su didžiuliu džiaugsmu sušukau – „jau yra kačiukai!“. Ispanijos kalnuose gimė penki kačiukai.

Mazgis, katinas emigrantas iš Ispanijos, gimė 2020 m. birželio 22 d., visai prieš Jonines. Nežinau, kas, kaip ir kodėl, tačiau jis mus patraukė. Mes tai vadiname kažkokia magija. Ir, turbūt, ne šiaip koks sutapimas, bet mes, iš tikrųjų, vienas kitą suradome. Jis vienintelis kačiukas iš visų penkių neišleisdavo nė garselio, kai aš jį paimdavau į rankas. Nieko nesakydavo ir jo mama. Taip prasidėdavo kiekvienas mano rytas – Mazgis nors akimirkai ant mano rankų. Labai laukiau, kada jis atsimerks, norėjau prieš išvykdama iš Ispanijos kalnų sulaukti mudviejų žvilgsnių susitikimo. Lyg kažkas iš aukščiau šitą dovaną man padovanojo: pora dienų iki išvykimo Mazgis atsimerkė ir pažvelgė į mane savo apsiblaususiomis akytėmis. Mes išvykome…

Grįžę į Lietuvą, kasdien iš artimųjų Ispanijoje laukdavome naujienų apie Mazgį ir jo nuotraukų. Norėjome matyti, kaip jis auga ir stiprėja, kadangi neturėjome galimybės to stebėti iš arti. Laukėme visus tris mėnesius, kol jis sustiprėjo ir galėjo keliauti pas mus. Artimieji iš Ispanijos jam sugalvojo vardą Žanrob, kadangi tvarkant dokumentaciją kelionei į Lietuvą reikėjo vardo. O mums, Žanai ir Robertui, jis nuo pirmos dienos buvo Mazgis.

Išaušo rudens diena, spalio 12-oji, ir popiet pas mus atvyko Mazgis. Pirmas jį pasitiko Robertas ir pasirūpino, kad keliauninkas turėtų, ką pavalgyti ir kur atsigulti. Tiesiog supažindino Mazgį su jo būsimais namais. Mažylis atvyko labai išsigandęs, ir mes jautėme didelę atsakomybę už jį, stengėmės skirti daug dėmesio, kad jis jaustųsi saugiai ir ramiai. Ilgai laukti nereikėjo, jau tą pačią dieną jis jautėsi kaip namie.

Koks jis? Jis geriausias kačiukas, apie kokį galėjome tik pagalvoti. Kaip mes mėgstame sakyti, jis lyg pliušinis. Buvome nusiteikę kur kas rimčiau, kad bus daug daugiau reikalų turint katiną, bet… šitas katinas kažkoks ypatingas. Jis geras, švelnus, sveikai judrus, labai savarankiškas, tvarkingas ir labai tolerantiškas naujovėms. Kadangi patys esame labai aktyvūs ir judrūs, tad įsivaizdavome, kad ir mūsų augintinis toks turėtų būti ar bent jau labai panašus į tokį. Nesuklydome, jis labai smalsus, veržiasi į balkoną, nenusėdi vietoje. Todėl nusprendėme jį vestis kartu su savimi visur, išskyrus darbą. Jis mūsų kelionių į miestą ir parką kompanionas. Mazgis nuo pirmos dienos niekam nesipriešino, nei segant petnešas ar pavadėlį, nei rengiant striukyte, nei kerpant nagus. Jis tiesiog švelnumo įsikūnijimas, net nagų nerodo, net nekniaukia, balso nerodo, kas mums iš pradžių buvo labai keista. Net ir dabar dar norime išgirsti iš jo kokį nors garsą, kad suprastume, ar kažkas patinka, ar ne. Mazgis tik ryte pasisveikina, palydi iki vonios ir išlydi į darbus.

Nupirkome jam įvairių žaislų  – juk katinai mėgsta žaisti. O jo geriausi žaislai, pasirodo, yra ausų krapštukai, folijos rutuliukai, maišeliai. Galvojome, kad jis namus apvers aukštyn kojomis, bet nieko panašaus, jis puikiai supranta, kas leidžiama, o kas ne. Mums tikras džiaugsmas stebėti, kaip jis gaudo musytes. Labai gera, kai žiūrime televizorių, o jis ateina ir atsigula šalia. Jis nemėgsta būti vienas, jam patinka mūsų kompanija.

Mazgis  – mūsų maža plaukuota širdelė. Taip mes jį vadiname, ir jis į tai reaguoja labai šiltai. Jis su mumis gyvena dar tik tris mėnesius, jam yra šeši mėnesiukai. O per tą laiką jis daug ką patyrė: dvi paras trunkančią kelionę iš Ispanijos į Lietuvą automobiliu, klubo operaciją ir pooperacinį periodą, kurio metu net verkiau matydamą jį tokį silpna ir bejėgį. Net galvojau, kad padarėme jam blogiau, nei buvo. Kitaip nei kiti katinai, kurie yra linkę slėptis kai jiems blogai, jis buvo šalia manęs ir jautėsi ramus. Mano ir Mazgio ryšys ypatingas jau nuo pirmų dienų. Bet negaliu nepaminėti ir tėčio, taip vadiname Robertą, kuris su didžiausiu atsidavimu rūpinasi, kad Mazgis nebūtų alkanas, kad tualetas butų švarus ir, žinoma, kad katinėlis jaustųsi saugus.

Mazgis draugiškas su visais, saugus kačiukas net ir vaikams. Jis geriausias katinas, apie kokį galėjome tik pasvajoti, ir mūsų svajonės išsipildė. Mes patys sau pavydime tokio minkšto draugo. Dabar jau nebeįsivaizduojame gyvenimo be jo, jis mūsų gyvenimo džiaugsmas ir skausmas.

 

Foto iš asmeninio archyvo

Polina ir Čiobrelis

“Čiobrelis yra labai meilus, tik pasilenki, jis jau čia pat – nori bučiuotis.” 

 

Mūsų Dorotėja (8 m.) yra labai užsispyrusi. Pernai ji pusę metų prašė augintinio: šuniuko arba kačiuko. Ne šiaip prašė, ruošėsi, atsikeldavo anksti ryte ir eidavo aplink namą, bandė prisijaukint senelių šunį, kartu skaitėme knygas apie šunų auginimą ir t. t. Žinoma, supratau, kad vis tiek šuniuko šeimininkė būčiau labiau aš. Tad kai pripratau prie tos minties, pradėjome žiūrėti “Penktos kojos” prieglaudos  puslapį ir rinktis šuniuką. 

 

Prieš tai dar mūsų tėtis nenorėjo imti didesnio augintinio. O čia kažkodėl ėmė ir sutiko. Tad greitai važiavome į “Penktą koją”. Bandėme eiti pasivaikščioti su keliais šuniukais, bet Čiobrelis buvo vienas iš tų, kurie mus labiau prisileido. Tad namo keliavome su juo. Į prieglaudą jis buvo patekęs iš komunalinio ūkio, kur jį turėjo užmigdyti. Dabar keista apie tai pagalvojus: mūsų šuo seniai turėjo būti miręs… Telieka dėkoti prieglaudos merginoms, kad išgelbėjo! Dėl jo neaiškios praeities nėra žinoma ir kiek jam metų. Bet gimtadienį švenčiame rugpjūčio 15 d., kai parsivežėme jį namo. 

Vos ne pirmą dieną jis pabėgo visai parai. Kažkas iš vaikų pamiršo duris uždaryti, jis ir išsmuko. Visur ieškojome, važinėjau po apylinkes, skelbiau Facebooke, iki kokios 4 val. ryto verkiau. O ryte girdžiu, prie durų prašosi įleidžiamas! Buvo džiaugsmo! 

 

Pradžioje (nors kartais ir dabar) jis bijodavo ir slėpdavosi, kai pamatydavo, pvz., mane su kokiu samčiu rankoje. Matyt, nelengvas buvo jo likimas, yra gavęs mušti. Šiaip Čiobrelis yra labai meilus, tik pasilenki, jis jau čia pat – nori bučiuotis. Kartais neįmanoma batų užsirišti, pasilenkus. Ramiau šalia žmogaus beveik neguli, jei tik kas iš šeimininkų nori paglostyti, vadinasi, reikia šokinėti, žaisti. Vaikai mėgsta jį apsikabinti ir kartu ant grindų pagulėti, bet jis ištrūksta iš glėbio ir arba pabėga, arba šokinėja, žaidžia. Nors turi savo guolį, stengiasi pagulėti visur, kur tik minkšta arba yra medžiagos gabalas. Kas nors numeta savo rūbus ant grindų, žiū, jau jis ant jų guli. Paprasto sauso maisto nenori šiaip valgyti, būtinai reikia įmaišyti varškės. Gurmanas. Savaitgaliais dažniausiai einame į ilgesnius žygius po miškus. Čiobreliui jie irgi labai patinka. Džiaugiamės, kad jis atsirado mūsų šeimoje!

 

Foto Saulė Adomaitytė

 

Neringa ir Nika | Norvegija

“Nika užsienyje  prisitaikė greitai, nes mus visus pažinojo – juk ir svarbiausia, kad savi šalia.”

 

Nika prieš 15 metų atsirado mūsų namuose kaip dovana, kai buvo mažytė kalytė – plaukų kamuoliukas. Ją padovanojo vyro mama. Pekino veislės šuniukai jų šeimoje lyg tradicija, turėdavo tik tokius ir augindavo iki gyvenimo galo, o po to ieškodavo kito.

 

Iš pradžių vyras nesusitvarkė su maža kalyte, todėl pasiėmė ją auginti jo mama. O kai anyta dirbdavo užsienyje, tuomet šuo būdavo pas mano vyrą, nes jis tada dar gyveno Lietuvoje. Taip jie dviese ja ir dalindavosi. Mano anyta Niką vadina “mano mergyte, mano princese”. Pas anytą ji gyvendavo kaip karalienė: visada ant rankų nešiojama, supama, eidavo, kur norėdavo, skanukų pilnos spintos. O pas mus šeimoje – trys vaikai, bet ją ant rankų paima tik mano vyras, tenka šiek tiek prisitaikyti Nikai ir nešti greitai savo ilgus plaukus toliau nuo mažų, paskui ropojančių rankyčių.

 

Mums nusprendus emigruoti į Norvegiją nebeliko, kaip dalintis šunio globa. Palikti niekam jau nebesinorėjo, šuo senas, vertas savo gyvenimą pabaigti ramiai ir oriai. Todėl pradėjome ruošti Niką emigracijai.

Keliauti su augintiniu tikrai nėra sudėtinga. Nuėjus Lietuvoje pas veterinarą, jis suteikia visą reikalingą informaciją. Žinoma, svarbu paskiepyti, išlaukti reikiamą laiką, duoti vaistų nuo kirminų ir su šiais įrašais pase galima keliauti. Viską sutvarkėme ir vyro mama ją pati iš Lietuvos atvežė čia – į Norvegiją. Mūsų 15 metų senučiukė pirmą kartą keliavo taip ilgai: važiavo mašina, tada kėlėsi keltu ir vėl važiavo, kol privažiavo Frøya. Tikrinama buvo tik Švedijoje išlipus iš kelto, bet svarbu buvo, kad tik viskas būtų surašyta šuns pase. Pačios kelionės metu nebuvo jokių nesklandumų, kajutėje miegojo kartu lovoje, mašina važiuojant sustodavo ir vis pasivaikščiodavo. Net nebuvo kažkokio pereinamojo laiko.

 

Anyta palydėjo su ašaromis ir atsisveikino, nes greičiausiai jau nebepamatys. Nika užsienyje  prisitaikė greitai, nes mus visus pažinojo – juk ir svarbiausia, kad savi šalia. Atvykus iš buto į namą šuniui daug geriau, gali dažniau išeiti į lauką, uostyti visas pakampes, kiek jai norisi. Tikimės, kad ramiai ir laimingai nugyvens jai likusius metus.

 

Foto is asmeninio archyvo

Evelina ir Doja | Norvegija

„Kartu išgyventa daug įvairiausių istorijų, nes jau 3 metai kaip esame emigravę.“

 

Prieš įsigydami šuniuką jau žinojome, kad išvyksime į Norvegiją. Padovanojome jį dukrai gimimo dienos proga, nes sesės ar brolio padovanoti nepavyko. Prieš emigruojant mūsų augintinė jau buvo išmokusi daryti visus purvinus reikalus lauke, ar kai reikia ir pakentėti. Kelionė keltu buvo liūdnesnė, nes Doja turėjo būti automobilyje. O visa kita juokai. Svarbiausia, apie ką reikėjo pagalvoti, tai augintinio pasas, skiepai ir pan. Tereikėjo pasakyti veterinarui, kad išvykstame į užsienį. Taip pat mums labai pasisekė, kad gyvenamos vietos šeimininkai neturėjo nieko prieš augintinius. Čia būtų buvęs vienintelis sunkumas, bet tikrai išsprendžiamas. Jokio streso čia būdama Doja nepatyrė, nes buvo pripratusi prie mūsų darbo grafiko. O kokia laimė mano dukrai, kad turime ją! Didžiausia paguoda ir geriausia draugė, nes padėjo ištverti emigracijos sunkumus ir pačiai dukrai. Augintinis yra šeimos narys. O šeimos nariai turi būti kartu.

Kartu išgyventa daug įvairiausių istorijų, nes jau 3 metai kaip esame emigravę. Iškeliavome iš Lietuvos, kai Dojai buvo 9 mėnesiai. Ji labai mėgsta Norvegijos gamtą, tik nemėgsta lietaus, tad ruduo ir pavasaris jai nelabai patinka.  Žiemą Doja mėgsta žaisti su sniegu. Ir kaip daugeliui šunų, visais metų laikais, jai patinka kur nors išsivolioti. Keliaudami čia imame ją su savimi visur. Šią vasarą pažino Norvegiją kartu su mumis, užlipo į Trolio liežuvį (virš prarajos pakibusi uola pietvakarių Norvegijoje). O smagiausia jai kasdien važiuoti pasiimti dukros iš mokyklos. Labai džiaugiamės savo sprendimu turėti šunelį. Ji mums ir žaidimų partnerė ir paguoda. Iš pradžių aš labai buvau prieš augintinius, nes reikia įdėti daug darbo, laiko, kantrybės, reikia auklėti ir auginti… Bet dabar – aš ją labai myliu. Ji yra šeimos narė.

 

Foto iš asmeninio archyvo

 

Gustė, Arminas ir Skautė

 

 

“Ar mes planavome tokie jauni turėti šuniuką? Ne. Ar labai jo norėjome? Taip. Ar visi trys esame patys laimingiausi? Taip!”

 

Viskas prasidėjo dar 2019 metų lapkritį, kai Gustė pirmąsyk padėjo “Tautmilės prieglaudėlei” ir pasiėmė pirmąjį šuniuką į laikiną globą. Buvo nuostabu! Tačiau išsiskyrimas buvo su ašaromis… Tada 2020 m. vasarą Arminas su Guste vėl priglaudė du mažylius į laikiną globą. Vėl ta pati istorija: rūpestis, laimė, džiaugsmas, geriausių namų paieška ir ašaros, atiduodant taip mylimus šuniukus. Bet mes buvome stiprūs, jautėme, jog mūsų pareiga yra padėti beglobiams mažyliams, jais pasirūpinti, kol jie sustiprės ir galėsime juos išleisti į geriausius namus. Po to buvo dar keli laikini globotiniai, tačiau ta tuštuma vis atiduodant šuniukus mus kankino… Kol vieną besibaigiančios vasaros dieną Gustė pamatė skelbimą, jog yra atiduodama biglių veislės kalytė ir jos du vaikai broliukai. Nuotrauka išsiliejusi. Niekas neaišku, aišku tik viena, jog šuniukai auginami lauke, jų mamytė pririšta ir jie visi badaujantys. Skelbimas buvo ištrintas po kelių minučių (vėliau sužinojome, jog buvę “šeimininkai” buvo jau persigalvoję dėl atidavimo). Tačiau mums pavyko su jais susisiekti ir gauti jų adresą. Mes neketinome jų pasilikti, tik norėjome juos išgelbėti iš tokių gyvenimo sąlygų.  Susitarėme su “Tautmilės prieglaudėle”, jog jie juos priglaus ir suras jiems geriausius namus. Kitą dieną Gustė ir viena nuostabi “Tautmilės prieglaudėlės” savanorė jau važiavo į tą kaimą, kuriame buvo šuniukai. Na, ir tikrai, sąlygos buvo dar blogesnės nei manėme. Šuniukai gyveno lauke, jų mama, visiškai perkūdusi ir be gyvybės akyse, buvo pririšta prie trumpiausios virvės pasaulyje. Žmonėms, kurie juos “augino”, jie buvo visiškai nereikalingi. Klausėme, ar dar kas skambino dėl šuniukų, jie atsakė, jog ne, nes persigalvojo ir norėjo pasilikti šunis sau, kad saugotų namus, todėl ir paprašė kaimynės, kad ištrintų skelbimą. Na, sako, bet kad jau atvažiavote, galite nors ir visus tris pasiimti. Mes taip ir padarėme. Susipakavome šuniukus ir jų mamytę (pirmąsyk pajutusią kitokį kvapą nei 50 cm atstumu aplink būdą) ir pirmiausia nuvažiavome į kaimo parduotuvėlę. Tie žmonės, iš kurių mes paėmėme šuniukus, gyveno labai vargingai, nepritekliuje, turėjo du mažus vaikučius, o trečiasis buvo pakeliui. Nupirkome visokių skanumynų, pyragėlių ir t. t. Atsidėkojome. Vaikai buvo be galo laimingi, tokių spindinčių akių dar reiktų paieškoti. Mes buvome laimingos, nes jau vežėme šunelius į geresnį rytojų (tikriausiai mūsų akys panašiai spindėjo). Nusprendėmė, jog mažyliai bus globojami mūsų namuose, o mamytei (kadangi ji neskiepyta) “Tautmilės prieglaudėlė” taip pat rado laikiną globą.

Taip ir prasidėjo Skautės istorija pas mus. Taip, pasirodo, tie skelbime aprašyti broliukai buvo mergytė ir berniukas. Skautė ir jos broliukas Gluosnis (dabar Teo). Auginome juos, mokėme, mylėjome. Bet Skautė buvo kažkuo išskirtinė iš visų mūsų globotų šuniukų. Tikriausiai nuo pat pirmos dienos mes kažkur giliai širdyje žinojome, jog čia yra mūsų šuo. Nors ir gimusi kaime, ji nuo pat pirmų dienų Vilniuje jaučiasi tikra miestietė: maistelio laukia per kelis metrus ramiai atsisėdusi, valgo neskubėdama, visuomet viskuo aplinkui domisi, yra be galo draugiška ir meili, labai myli vaikus ir labai mėgsta mokytis! Pamilome ją, lyg ji jau būtų mūsų.

 

Ilgai galvojome. Juk mums tik 22 metai! Visuomet apie tai svajojome, bet ar jau metas? Tačiau Gustė jau nuo 16 metų savanoriavo nuostabioje prieglaudoje “Linksmosios pėdutės” Klaipėdoje, šeimoje visuomet augo su šuniuku, o Arminas mylėjo šunis ir mokėjo jais rūpintis nuo vaikystės. Metas. Įkėlėme tik Gluosniuko skelbimą ir tai tapo oficialu – Skautė mūsų šuo. Ir tai buvo geriausias sprendimas mūsų gyvenime.

 

Skautei dabar apie pusė metų (tiksliai nežinome gimimo dienos) ir ji labai laimingas šuniukas! Visur ją vežamės kartu, jai labai patinka važiuoti mašinoje, bet kokioje aplinkoje ji jaučiasi gerai, nori su visais žmonėmis bendrauti, su visais šuniukais žaisti. Nors ji dar labai jaunutė, tačiau elgiasi tikrai brandžiai: nejaukia namų, kartais nori pabūti viena ir atsigulusi ant palangės žiūrėti pro langą. Kai nori šeimininkų šilumos (laaabai dažnai), ji visuomet susirango ant kojų  ar šalia mūsų ir ramiai guli ar snaudžia. Nepažįstamus žmones namuose sutinka labai draugiškai ir mielai su jais žaidžia, tačiau kai nori ramybės, nueina pas Gustę arba Arminą ant kelių. Labai mėgsta mokytis ir jai tai puikiai sekasi. Jau baigė “WonderDog” ABC kursus ir yra diplomuota! Moka daug komandų ir tikrai dar daug visko kartu išmoksime.

 

Mes esame labai laimingi kartu. Iki Skautės mes manėme, jog esame patys laimingiausi. Klydome, pasirodo, galime būti dar laimingesni! Šuo į mūsų namus atnešė džiaugsmą, šilumą, meilę ir daug smagių pasivaikščiojimų kartu. Linkime visiems rasti savo šunį. O visiems šunims linkime rasti geriausius savo šeimininkus!

 

Foto Rasa Šileikienė

 

 

 

Ingrida ir Bela

 

“Bela pats geriausias mūsų sprendimas – mūsų meilė, dovanojanti mums savo šilumą ir atsidavimą.”

 

Ilgą laiką galvojome (tiksliau, aš pirma šia mintimi užsikrėčiau, vėliau ir vyrą užkrėčiau) apie šuniuką arba kačiuką. Žinojome tik tai, kad bus gyvūnas iš prieglaudos. Iš pradžių mąstėme apie kačiuką, bet teko atsisakyti dėl alergijos. Tada pradėjome galvoti apie šuniuką. Neslėpsiu, buvo daug dvejonių, ar galėsime, ar pajėgsime. Juk tai gyvas organizmas, už kurį reikės prisiimti atsakomybę mažiausiai 10 metų. Kartais nuvydavome tas mintis, bet  jos vis dažniau ir dažniau aplankydavo.

 

Taip vis internete pažiūrinėdavome skelbimus, kol kartą Marijampolės prieglaudoje „Mindraja“ pamačiau ją – mažą šunytę didelėmis akimis.  Ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.  Supratau, kad tai JI. Nieko nelaukdama skambinau į prieglaudą ir greitakalbe išbėriau, kad noriu suteikti namus. Prieglaudos savininkas išklausęs paklausė, ar tai apgalvotas žingsnis? Atsakiau, kad taip, ir pasakiau, kad savaitgalį parvažiuoju į Marijampolę jos pasiimti. Buvo pradėti ruošti dokumentai.

 

Tą savaitgalį mes visi galvojome vardą būsimai šeimos narei. Vienas iš variantų buvo Bela. Sekmadienį, kovo 8-ąją, su vyru Kęstu ir savo tėvais išvažiavome jos parsivežti. Nesvarbu, kad prieglaudos savininkas buvo išvykęs ir teko laukti beveik porą valandų. Pamatėme ją – mažą, išsigandusią, uždarytą atskirai nuo visų. Priėjau ir pasakiau, kad mes važiuosime namo ir jos vardas bus Bela.

Taip Bela atkeliavo pas mus iš Marijampolės į Tauragės rajoną. Nuo pat pirmų dienų jautėsi namuose puikiai, atrodė, jog ne pirmą dieną gyvena su mumis. Meilumo ir gerumo įsikūnijimas. Po truputį įpratinome vaikščioti į lauką. Kalytė turi savo kambarį, kuriame kartais miega, nors dažniau miega su mumis lovoje. Ir kartais knarkia. Ryte vienam iš mūsų išvažiuojant į darbą įsitaiso jo vietoje. Jei abu dirbame, guli lovoje tarsi saugodama.

 

Kitų žmonių bijo, nelabai prisileidžia. Vieninteliai jos žmonės esame mes. Svarbiausia, jei esame svečiuose, kad būtume jos stebėjimo lauke. Turi du „brolius“ Nuką ir Reksą, kuriuos labai myli, bei tėvų augintinę Deirą. Kitus šunis toleruoja, bet į draugystes nesileidžia. Neloja, tik kelis kartus aplojo katę ir kaimyną. Tikra dama, be reikalo balso nerodo. Mėgsta keliauti, patinka važiuoti automobiliu. 

 

Kartais galvoju, kaip ji gyveno prieš tai? Prieglaudoje sakė, kad buvo su kitais šuniukais rasta miške. Pasak veterinaro, jai yra 3-4 metai.  Tik niekaip negalime suprasti, kas ir kodėl nusprendė atsikratyti tokia nedrąsia, bet be proto meilia kalyte. Nors galime pasakyti ir ačiū tiems, kurie tai padarė, nes likimas mus suvedė. Ir mes žinome, kad pasistengsime Belai suteikti kuo geresnį gyvenimą. Bela pats geriausias mūsų sprendimas – mūsų meilė, dovanojanti mums savo šilumą ir atsidavimą.

P. S. Ir pasirodo, visai nesunku keltis 6 val. ryto ir eiti pasivaikščioti.

Foto  Arnoldas Vydmantas

 

Rima, Pitas ir Jolie

“Pitui dabar tik 6 mėnesiai, taigi žinau, kad  mūsų laukia ilga ir nuostabi  draugystė.”

 

 

Projekte jau dalyvavau 2014 metais su Grikiu http://nebrisius.lt/rima-ir-grikis/  . Atrodo, tik visai neseniai tai buvo. Bet Grikis šią vasarą iškeliavo. Tik nežinau kur: vieni sako į vaivorykštės šalį, kiti – į amžinuosius medžioklės plotus, o aš tikiu: iškeliavo tam, kad vėl atgimtų. Ir kažkam žiauriai pasiseks.

 

Bet istorija apie Pitą. Netekę Grikio tikrai negalvojome, kad greitai mūsų namuose atsiras naujas šuo, atrodė, kad išduosime Grikio atminimą. Bet… Praėjo mėnuo ir Pitas mūsų namuose. Tiesiog negalėjau gyventi be šuns. Namai tapo tušti, atrodė, net kalbėti pradėjome tyliau. Todėl „pamėgau“ visas Facebook esančias prieglaudas ir pradėjau ieškoti šuniuko. Intuityviai pamatydavau tik į Grikį panašius šuniukus. Todėl nusprendžiau, kad tai turi būti visiškai išoriškai kitoks šuo. Pamaniau, kad galiu dar vieną kūdikėlį užauginti, taigi ieškojau mažiuko šuneliuko. Štai tokį kitokį juodulį ir radau „Tautmilės prieglaudėlėje“. Šis mažas pasiutėlis vėl į namus atnešė džiaugsmą, chaosą, rūpestį. Žinoma, kartais vis dar pavadiname jį Grikiu. Bet Pitas, labai greitai atsiradęs mūsų namuose, tikrai nėra buvusio šunelio pakaitalas. Tai naujas, nuostabiausias mūsų šeimos narys, kuris tikrai nepakeis Grikio, o ir nesistengiame to daryti. Tiesiog gyvenusi devynerius metus su Grikiu, jau tikrai įsitikinau, kad „kam gyventi be šuns, jeigu galima gyventi su šuniu“.

Gal ir liūdnokas išėjo aprašymas, bet, patikėkite, mūsų namuose tikrai neliūdna. Didžiulis iššūkis buvo pripratinti katę Jolie, kuri taip pat prieš septynerius metus paimta iš „SOS gyvūnų“ prieglaudos, prie naujo šuniuko. Su Grikiu ji sutarė puikiai, o daugiau jokių naujų gyventojų namuose nė matyti nenorėjo. Taigi du mėnesiai tikrai buvo pilni streso ir iššūkių. Jolie iš karto, pamačiusi Pitą (kodėl vardas Pitas – todėl, kad Angelina Jolie ir Bradas Pitas), pareiškė, kad kartu su šiuo padaru tai jau tikrai negyvens, ir išėjo iš namų (visai kaip aktorių šeimoje).  Po to persikraustė gyventi į garažą. Bet lauke pradėjo vėsti, suprato, kad niekas nesikeičia, šuo vis tiek šmirinėja po namus, laksto po kiemą tai principus nustūmė į šoną ir sugrįžo.

 

Pitui dabar tik 6 mėnesiai, taigi žinau, kad  mūsų laukia ilga ir nuostabi  draugystė.

 

Foto Rasa Šileikienė

Olga, Aleksandras, Mažė ir Niuša

„Jeigu ir gimei kažkur patvory, dar nereiškia, kad vėliau tavo gyvenimas nepavirs tikra pasaka.“

 

1 dalis „Masia“

Masia atsirado mūsų namuose prieš 5 metus. Tada turėjome labai mylimą šeimos narį labradorą Rejų. Jam buvo 4 metai. Apie antrą augintinį negalvojome, bet vieną dieną prieš Kalėdas Facebook pamačiau prieglaudos „SOS gyvūnai“ savanorės Kristinos skelbimą apie rastus ir priglaustus mažus šuniukus. Jiems buvo ieškomi namai. Nuotraukoje pastebėjau vieną, tikriausiai pačią smulkiausią, mažylę nuplikusiu kailiuku (nuo parazitų) ir supratau, kad man reikia būtent jos. Jaučiau begalinį norą ja rūpintis, globoti, gydyti, mylėti… Labai žaviuosi Kristina (ir visais savanoriais) ir noriu pasakyti AČIŪ. Mergina, kuri tuo metu mokėsi, dirbo ir dar priglausdavo po savo stogu būrį mažų rūpestėlių bei ieškodavo jiems namų.

Po Naujųjų metų Masia jau buvo mūsų namuose. 2 mėnesių, 800 g sverianti mažylė. Rejus iš pradžių vengdavo jos, bet galiausiai jie tapo geriausiais draugais. Masia iš nuplikusio žvirbliuko virto tikra princese blizgančiu kailiuku. Nė žingsnio nesitraukdavo nuo Rejaus. Jis tapo jai broliu, tėvu, draugu. Kartu miegodavo, žaisdavo ir lauke Masia lakstydavo tik Rejui iš paskos. Labiausiai iš visų šeimos narių ji prisirišo prie manęs. O kaipgi, aš, kaip tikra jos mamytė – gydžiau, maitinau, šiltai apklodavau. Labai manęs pavydi ir saugo. Kartais net vyrui reikia atsiklausti Masios leidimo mane apkabinti.

Taip mes gražiai ir draugiškai gyvenome beveik 5 metus. Labai daug laiko praleisdavome gamtoje – visi kartu gyvenome palapinėje miške, maudėmės, kartu žvejojome, grybavome… Ir tikrai žinau, kad Masia jautėsi laiminga. Iš vienos pusės beprotė „mamytė“, kuri rūpindavosi, kad ji laiku pavalgytų ir nesušaltų, o iš kitos – vyresnėlis brolis Rejus, šalia kurio jautėsi saugi ir drąsi.

Bet vieną dieną Rejus stipriai susirgo. Kovojome už jo gyvybę, kiekvieną dieną kelionės į kliniką, vaistai, lašelinės. Masia labai jaudinosi, reikėjo net ją kartu į kliniką vežtis, nes ji nesuprasdavo ir keldavo triukšmą, kodėl ir kur Rejus keliauja be jos. Anksčiau gi visada kartu… Namuose gulėjo tik prisiglaudusi prie Rejaus, labai jo gailėjo, išlaižydavo jam snukį. O kai Rejus visai nustojo vaikščioti, nesistodavo, Masia atsisakydavo išeiti be jo į lauką. Tokios meilės ir ištikimybės galima tik pavydėti. Tai buvo labai sunkus metas visai mūsų šeimai, nes mūsų augintiniai yra mums kaip vaikai…

Ilgai kovojome, bet pralaimėjome… Kovo pabaigoje atsisveikinome su Rejumi. Sakyti, kad skaudėjo, tai nieko nesakyti. Širdyje tuštuma, o namuose baisi tyla, tokia baisi, kad net ausyse skambėjo. Tiesiog ėjome iš proto, o Masia atsisakė maisto, tik sėdėjo ant palangės ir žiūrėjo pro langą. Laukė, kada Rejus grįš. Negalėjau paaiškinti, kad jis jau nebegrįš niekada. Nerašysiu ilgai apie tai, manau, kam teko su tuo susidurti, supras – ką reiškia ta netektis. 

2 dalis „Niuša“

Žinojau, kad reikia kažką daryti, kad pati neišprotėčiau ir Masiai padėčiau. Ir vėl pagelbėjo Facebook, eilinis skelbimas – rasta kalytė su 3 šuniukais. Pasak Karolinos, skelbimo autorės, kalytę priglaudė kaimynė, o mažyles (3 mergytes) pasiėmė pati ir dabar ieško namų. Žemai lenkiu galvą ir prieš Karoliną, kad pasirūpino ir priglaudė. Per šeimos susirinkimą greitai buvo priimtas sprendimas „įdukrinti“ vieną iš mažylių, nes to reikėjo mums visiems kaip antidepresanto, reikėjo užpildyti tą tuštumą ir numalšinti skausmą.

Taip balandžio pradžioje mūsų namuose atsirado Niuša. Jai tada buvo apie 2 mėn. Ir vėl prasidėjo tie malonūs rūpesčiai – balutės, kakučiai, maitinimas 5 kartus per dieną, priežiūra, auklėjimas… Liūdėti nebuvo kada.

Labiausiai bijojau Masios reakcijos. Kaip tikra princesė, pavydi, išlepinta – kaip priims Niušą? Mūsų nuostabai, pirmas 2 valandas urzgėjo, bet paskui nesitraukė nuo Niušos, atsiguldavo šalia, miegodavo kartu. Taip Masia, to nesitikėdama, tapo mamyte. Ir mūsų namai vėl užsipildė džiaugsmu. Smagu buvo stebėti, kaip jos žaidžia kartu, kaip Niuša medžioja Masios uodegą, kaip Masia pagauna Niušą, prispaudžia letenomis ir išlaižo jos snukuti.

Niušai jau 10 mėn. ir dabar ji labiau rūpinasi Masia, išlaižo jai akytes ir ausytės. Abi žaidžia, laksto, drasko žaislus. Labai mielos, švelnios mergytės. Protingos – puikia žino pagrindines komandas „pas mane“ ir „negalima“, o „sėdėt“, „gulėt“, „duok leteną“ ir „balsas“ – kaip pramoga.

Iš tikrųjų labai gera nuo tos minties, kad gali kažkam, kuris taip priklauso nuo tavęs, suteikti puikų, pilną begalinės meilės gyvenimą. Mūsų istorija parodo, kad kartais mes gelbėjame juos nuo alkio, šalčio ir nemeilės, o kartais ir jie gelbėja mus nuo sielvarto, skausmo. Jie yra tikri meilės ir ištikimybės įsikūnijimai. Jų meilė yra tyra ir besąlygiška. Esame laimingi augindami savo mergytes.

Ir visiškai nesvarbu, veislinis ar beveislis. Norint turėti mylimą šeimos narį, ištikimą draugą – pasirinkimas tikrai yra, prieglaudos pilnos. Ir mažų, ir didelių, ir suaugusių, ir visai dar mažiukų.

Neverta, manau, pirkti už tūkstančius veislinį šuniuką, juk išvaizda nieko nereiškia. Geriau „įvaikinti“ beglobį ir tuos tūkstančius leisti kokybiškam maistui, priežiūrai, lepinimui ir paversti jo gyvenimą tikra pasaka.

Foto Rasa Šileikienė

 

Lina ir Kira

“Labai džiaugiamės, jog ji atsirado mūsų gyvenime, neįsivaizduojame savo rytų be jos, žadinančios mus pusryčiams.”

 

Kira mūsų gyvenime atsirado planuotai ir buvo labai laukta. Kai dviese su draugu apsisprendėme, jog norėtume auginti šunį, abu sutarėme, jog norime vyresnio ir iš prieglaudos. Į ,,Lesę‘‘ važiavome kelis kartus susipažinti su skirtingais gyventojais, kol galų gale apsistojome ties dviem tuo metu mums labiausiai kritusiais į širdį, viena iš jų buvo Kira. Ji buvo rekomenduota savanorės ir, tiesą sakant, į ją būtume neatkreipę dėmesio: nerodė jokio susidomėjimo žmonėmis, lauke vaikščiojo trumpai ir visada skubėdavo grįžti į prieglaudą. Šiek tiek pasvarstę vieną sekmadienio vakarą parsivežėme Kirą namo po daugiau nei metų, praleistų ,,Lesėje‘‘.

Šiuo metu Kirai yra apie 11 metų ir mūsų šeimos nare ji yra daugiau nei metus. Kira greitai pritapo naujuose namuose, visur keliaujame kartu. Ji daug miega, o išėjusi pasivaikščioti atgyja. Žmonės galvoja, jog jai yra ne daugiau nei 5 metai! Naktį knarkia baisiau nei mopsai. Labiausiai ją motyvuoja maistas, tuo pasinaudojome treniruočių metu ir ponia išmoko keletą naujų triukų. Kira labai mėgsta vyresnio amžiaus žmones. Kodėl ji buvo palikta pririšta prie parduotuvės, nėra žinoma, bet mes turime susikūrę savo istoriją, jog močiutė arba senelis nuėjo nusipirkti maisto ir ją pamiršo. Labai džiaugiamės, jog ji atsirado mūsų gyvenime, neįsivaizduojame savo rytų be jos, žadinančios mus pusryčiams.

Rugsėjo mėnesį išgirdę ,,Lesės‘‘ prašymą priėmėme pagloboti kitą gyventoją – Tvičą, kuriam buvo diagnozuotas vėžys. Tvičą išlydėjome į amžinus medžioklės plotus po trijų savaičių – džiaugiamės, jog nors trumpam, tačiau suteikėme jam namus po 4 metų, praleistų prieglaudoje. Jei galvojate, ar imti šunį iš prieglaudos, nedvejokite – priglaustas gyvūnas yra pati geriausia veislė!

 

Foto Greta Kniežaitė  Novikovienė

Mantas, Agnė ir Pipa

“Didžiausias Pipos džiaugsmas – kai šeimininkai grįžta po darbų ir ji mus pasitinka.”

 

Pipa pas mus atkeliavo netikėtai. Su draugu jau kurį laiką galvojome apie augintinį ir buvo aišku, kad tai bus katinukas. Vis žiūrinėdavau internete prieglaudų skelbimus, kuriuose buvo pateikiama informacija apie jų dovanojamus augintinius. Vieną rytą sesė atsiuntė nuorodą iš VšĮ “Naminukai”, kurioje buvo Pipos nuotrauka (tuo metu ją vadino Čiūčia). Tą dieną baigę darbus kartu su draugu nuskubėjome į „Naminukus“ pamatyti mūsų gražuolės. Atvykusius Pipa pasitiko iš karto. Pasinaudodama savo aštriais nagučiais draugo kelnėmis pasiekė jo pečius ir tupėjo kaip mažas papūgiukas. Buvo aišku, kad Pipa keliaus su mumis. Taip ir nutiko.

 

Pipa gimė 2019 m. balandžio 15 d., o mūsų namuose atsirado liepos 1 d. Tad švenčiame net du jos gimtadienius! Jos vardas taip pat turi savitą istoriją. Prieš pamatydami šią gražuolę, kitoje prieglaudoje taip pat buvome nusižiūrėję katytę ir jos vardas buvo Pipa. Katytė buvo mėlynų akyčių, rainas pūkų kamuolėlis. Tad mūsų katukė buvo labai panaši ir gavo Pipos vardą.

 

Pipa – mūsų vienturtė, tačiau kas antrą savaitgalį leidžia kartu su savo draugu Miksu. Kadangi savaitgaliais keliaujame į kaimus pas tėvus, Pipa nuo pirmos savaitės įprato keliauti kartu. Mašina jai tarsi geros dvi valandos miego, tik atsidūrusi joje katytė saldžiai miega iki pat kelionės pabaigos.

Mūsų liūtukė labai unikali. Kai ji nori išeiti iš kambario, o durys būna uždarytos, katytė drąsiai jas atsidaro užšokdama ant durų rankenos, lygiai taip pat, jei nori grįžti. Mieste į lauką einame tik su pavadėliu, o kaime jai leidžiame lakstyti laisvai. Ir nepatikėsite, tiek savaitgalius leisdama pas mano tėvus, tiek būdama pas draugo tėvus ji puikiai žino ne tik namų, bet ir lauko teritorijas. Išleidus į lauką, sugrįžta ir niekur nedingsta. Ir kaip minėjau, durimis naudojasi pati, tiek norėdama išeiti, tiek ir grįždama.

 

Didžiausias Pipos džiaugsmas – kai šeimininkai grįžta po darbų ir ji mus pasitinka. Murkia, miauksi ir glaustosi. Tiek meilumo gauname kiekvieną dieną. Vakarais Pipa miega ant naktinio stalelio šalia mano galvos, o kiekvieną rytą suskambėjus žadintuvui ateina į lovą, atsigula ant krūtinės, atremia savo nosytę į kaklą ir godžiai murkia. Nuostabus jausmas!

 

Kai Pipa atsirado pas mus – gyvenimas pasikeitė. Kol katytė buvo mažutė, naktimis ramybės buvo mažai. Daug lakstė, lipo ant spintos, draskė padus (jei juos iškišdavome iš po antklodės), o dabar ji suaugo. Tapo tikra dama, kaip aš sakau, Liūte karaliene (vien pasižiūrėjus į jos kaklą). Pipa pas mus jau pusantrų metų ir tikrai nesigailiu, kad toks nuostabus augintinis gyvena kartu. Tai mūsų namų liūtukė.

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 

 

 

 

Justina ir Galaktika

“Galaktika kaip raketa skraido po kambarius, mėgsta žaisti, savo nuomonę ir pageidavimus visada išreiškia balsu, o rytais įsitaiso ant peties ir žadina garsiai murkdama į ausį.”

 

Mano katės vardas yra Galaktika ir taip ją pakrikštijo “Lesės” savanoriai dėl įdomaus kailiuko piešinio. Galaktiką pastebėjau “Lesės” tinklapyje. Įsiminė tiek jos vardas, tiek ir margas kailiukas. Tiesa, pro akis nepraslydo ir jos amžius – tuo metu katytė skaičiavo jau vienuoliktus metus, iš kurių ketverius ji praleido prieglaudoje. Gal du mėnesius aš vis užmesdavau akį į jos dosje, stebėdamasi, kodėl tokios gražuolės niekas neparsineša į namus.

 

Pavasarį prasidėjo karantinas ir noras turėti gyvūnėlį dar sustiprėjo, taigi vos atsiradus galimybei nuvykau į “Lesę”. Galaktika tarp visų kačių atrodė visai nedidukė ir su manimi draugauti nelabai norėjo: tai nagais krepštelės, tai į ranką mėgins įkąsti. Nepaisant to, aš vis tiek buvau pasiryžusi parsigabenti ją namo ir susidraugauti. Galaktika išvykti iš prieglaudos planų neturėjo, visą kelią iki pat namų kniaukė apimta panikos, o aš ją glosčiau ir raminau.

Katė namuose apsiprato greitai ir leidosi glostoma, nors ėdė nenoriai. Kai pagaliau ėmė normaliau maitintis, jau po kelių dienų ji pradėjo tuštintis su krauju. Greitai nukeliavome į “Lesės” kliniką ir ten paaiškėjo, kad Galaktika jau kurį laiką serga kačių koronavirusu, vidurių forma.

Nuo to laiko ji beveik nuolatos maitinama specialiu maistu. Katytė teturi tris dantis, tad kartais maistą iš dubenėlio žvejoja letenėle.

 

Ir nors Galaktika yra jau garbingo amžiaus bei kartkartėmis paviduriuoja, energijos jai pavydėtų ne viena jaunesnė murklė: Galaktika kaip raketa skraido po kambarius, mėgsta žaisti, savo nuomonę ir pageidavimus visada išreiškia balsu, o rytais įsitaiso ant peties ir žadina garsiai murkdama į ausį.

 

Taip pat ji labai bendraujanti, mėgstanti kompaniją katė: visada ateis pasiglaustyti, mėgsta įsitaisyti man ant kelių ar pilvo ir visada pasitinka grįžtančią, tupėdama ant kilimėlio prie durų. Ji labai smalsi: visada turi žinoti, kas vyksta koridoriuje, mėgsta brautis į drabužių spintą ar grožėtis savimi veidrodyje, o bent menkiausiai progai pasitaikius įsmunka pasisvečiuoti pas kaimynę į gretimą butą, kur jaučiasi beveik kaip namie.

 

Galaktika su manimi jau pusę metų ir nė kiek nesigailiu, pasirinkusi senjorę. Esu tikra, kad vyresnės katės nusipelnė oriai nugyventi likusius katiniškus metus, o jų dėkingumas už suteiktą stogą ir meilę liesis per kraštus murkimu, pasiglaustymais bei noru visada būti šalia.

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 

Rasa, Rimantas, Tobis ir Rita

“Negalime atsistebėti, kiek geros nuotaikos ir meilės turi šitie du plaukuoti padarėliai.”

 

 

Šiandien gyvename bute su dviem nuostabiais šuneliais – Tobiu ir Rita. Tobį “įsivaikinome” iš “Penktos kojos”. Važiavome į prieglaudą nedidelio, senyvo amžiaus, kreivų dantų šunelio. Tokio tuo metu nebuvo, tačiau prieglaudos darbuotoja labai gyrė Tobį ir žavėjosi jo žmogiškomis akimis. Prieš prieglaudą Tobis turėjo senyvo amžiaus šeimininką, bet jis numirė ir tada šuo buvo atiduotas į prieglaudą. 

 

Tobis mums patiko, nors ir buvo kiek jaunesnis (7 metai) ir didesnis, nei planavome. Toks jautrus, prieraišus ir supratingas draugas. Ir tokios iškalbingos akys. Iki atsirandant antram šuniui mūsų namuose net manėme, kad Tobis absoliučiai ramus ir net žaisti nemokantis šuo, vis besimėgaujantis tik sofos minkštumu ir paglostymais. 

Antro augintinio neplanavome. Važiavome vieną dieną namo, kai viduryje judrios gatvės, tarp važiuojančių mašinų pastebėjome lakstantį mažą šunelį, kurio važiuojančios mašinos visai negąsdino. Pasigavome ir parsivežėme namo. Pavadinome ją Rita, nes žmogiškas vardas šuneliui yra visai juokingas dalykas ir tiesiog joks kitas vardas jai “nelipo”. Rita buvo visa blusėta ir nusidraskiusi odą, matyt, iš asocialios aplinkos, nes bijojo staigių judesių, veterinarė sakė, kad apie metų amžiaus. Priglaudėme laikinai, tačiau greitai supratome, kad skirtis jau nebenorėsime. Ritai visi pažįstami ir nepažįstami yra patys geriausi draugai. Pirmą kartą matomas žmogus gatvėje pasitinkamas cypimu ir nekantriu trypčiojimu bei lietumi šuniškų bučinių. 

 

Rita labai išjudino ir prikėlė Tobį antrai jaunystei – Tobis ėmė žaisti, pasidarė aktyvesnis ir laimingesnis šuo. O ir mus Rita privertė daug daugiau judėti ir nuolat miškuose išleisti tą jaunatvišką energiją. Esame nuolat nubučiuojami Ritos, o Tobis kasdien išsiprašo daugybės apkabinimų, paglostymų ir pasiglaustymų ant jo taip mėgstamos sofos. O kai mus užpuola prasta nuotaika, abu puola guosti. Šiaip negalime atsistebėti, kiek geros nuotaikos ir meilės turi šitie du plaukuoti padarėliai. 

 

Esame prieš gyvūnų pirkimą ir veisimą, kai prieglaudose tiek nuostabių, meilės pilnų ir niekam nereikalingų gyvūnų. Kol prieglaudose yra nors vienas gyvūnas – juos veisti ir pirkti yra tikra beprotybė. 

 

Foto Živilė  Stavarytė

Eglė Marija ir Choco

“Greitai paaiškėjo, kad aš jai – ta išgelbėtoja, vienintelė, kurios glėbyje galima jaustis saugiai.”

 

Šokoladinė Choco į mano gyvenimą įsiliejo labai netikėtai. Na, iš vienos pusės, mane supa labai daug gyvūnų ir jie nuolat keičiasi – esu įkūrusi nedidelį gyvūnų prieglobstį „Miško trobelė“. Todėl be savųjų, kartu vienu metu gyvena dar kokie 5 šunys ir tiek pat arba daugiau kačių. Jie atsiranda netikėtai, dažniausiai nuskriausti, sergantys ir sušalę. Tačiau atsigauna, randa šeimininkus ir iškeliauja į naujus namus… Bet tik ne Choco.

 

Choco radome prieš metus, pažįstamų sodyboje netoliese. Taip jau sutapo, kad važiavome jų aplankyti, ir prasitarėme, kad neseniai įkūrėme gyvūnų prieglaudą. O pasirodo, pas juos dieną prieš buvo atklydusi labai baili, alkana ir žaizdota kalytė, su kuria nežinojo, ką daryti, kur vežti, kaip gelbėti. Paprašiau, kad praneštų, jei vėl atklys. Ir anksti kitą rytą jau skubėjau į būsimosios Choco gelbėjimo misiją. 

Po kokios valandos viliojimosi, gana stipraus įkandimo ir sudėtingos antsnukio movimo operacijos, kalytė jau buvo mano bagažinėje, o dar už kokio pusvalandžio ir namuose – t. y. „Miško trobelėje“. Buvo be galo baili, kandžiojosi, ant nugaros žaizdos, pilve kirminai… Ir iškart paaiškėjo, kad turbūt laukiasi. Buvo baisu net rankas prikišti, atrodė, kad liksi be jų. Nepaisant to, šokoladinę gražuolę praminiau Choco, o po vienos dienos narve jau paleidau pasižmonėti ir kambaryje. Neįsivaizduojate, kaip nustebau, kai mažylė ėmė ir užlipo man ant kelių!!! 

 

Greitai paaiškėjo, kad aš jai – ta išgelbėtoja, vienintelė, kurios glėbyje galima jaustis saugiai, po visko, ką jai turbūt reikėjo ištverti. Mažylė nuolat, nors ir nedrąsiai, lipdavo man ant kelių ir glausdavosi. Tuo tarpu daugiau nieko neprisileisdavo ir visiems kąsdavo!! Labai greitai ir man tapo aišku – Choco tai ta vienintelė, MANO šunytė. Kurios neieškojau, bet ji ėmė ir atrado mane.

 

Dar po savaitėlės iš Choco pabiro 4 nuostabūs šokoladukai: Tviksas, Pupa, Aguona ir Meškė. Visi jie jau rado mylinčius namus. O mama – kur buvo, ten ir liko – su manimi. Dabar ji – visos „Miško trobelės“ vyriausioji vedėja, visų lankytojų džiaugsminga sutikėja (nieko nebebijo ir nebekanda!), likimo draugų socializuotoja, pagalbininkė ir mano neatsiejamas „rankinukas“ – visur visada kartu, geriausia – glėby! 

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

 

Greta ir Milė

 

“Niekada negalvojau, kad galima taip stipriai mylėti šunį.”

 

Mūsų su Mile istorija prasidėjo prieš 5 metus. Šiltą gegužės vakarą su vyru nuvykome į “Tautmilės prieglaudėlę” su mintimi tik apžiūrėti gyvūnus, pagalvoti ir gal vėliau paimti (nors aš, atvirai sakant, tyliai savyje jau audžiau mintį grįžti trise).

Atvykus į prieglaudą mus ir dar vieną porą, ieškojusią augintinio, pasitiko šeimininkė ir aprodė pagrindinį namą. Tame name gyvūnų daug ir įvairių: suaugusių, luošų, jaunų… Taip pat šeimininkė pasakė, kad šalimais yra kitas namas, kuriame gyvena katės ir dvi jaunos kalytės, sesytės. Jos buvo atskirtos nuo visų kitų šunų, nes buvo jauniausios prieglaudos gyventojos, vos kelių mėnesių, o pagrindiniame name siautėjo kažkokia gyvūnų liga. Atvėrus duris pamatėme jas – dvi gražias, jaunas kalytes. Žinokite, širdis apsalo. Dvi judrios, drąsios mažylės iškart atbėgo pažiūrėti, kas atėjo. Išbėgo į lauką, pradėjo žaisti, lakstyti, valgyti. Šeimininkė mūsų ir kitos poros paklausė, ar išsirinkome augintinį. Kažkaip nedrąsiai, nenorėdami nuvertini kitų vargšų gyvūnėlių, tiek mes, tiek kita pora pasakėme, kad norime sesyčių. Žinote tą jausmą, kai pamatai ir supranti, kad tai TAVO. Tą dieną tiek mes, tiek kita pora „įsivaikinome“ jas. Mes davėme vardą Milė – “Tautmilės prieglaudos” pavadinimo trumpinį, o sesę pavadino Gile.

Sesės po išsiskyrimo buvo susitikusios ne vieną kartą pažaisti. Dažnai susirašome su Gilės šeimininkais, pasiteiraujame, kaip gyvena, apsikeičiame nuotraukomis. 

O kaip Milei sekasi naujuose namuose? Pirmus mėnesius jai sekėsi gal ir gerai, bet mums… Turėjome apsišarvuoti kantrybe, nes pirmas dienas labai nenorėjo likti viena namuose, kaukdavo, lodavo, esame ir iš kaimynų grasinanti raštelį už durų radę. Bet kaip tyčia po to raštelio Milė liovėsi loti namuose, apsiprato, nes rado mylimą veiklą – graužti baldus. Lovos kampą, kėdes, spinteles, net sienos kampą. Geri dantys, stiprūs, aštrūs. Teko imtis priemonių, kol nelikome be baldų. Labiausiai mums padėjo laikymas vonioje, praėjimą užtvėrus tvorele. Erdvės daug, graužti nelabai ką rado. Pamiršo šį malonumą. Pasitikėdami ja pradėjome leisti laisvai vaikštinėti ir miegoti kambariuose. Labiausiai patinka lovos, sofa. Mėgsta žiūrėti pro balkono langą, nes mato daug praeinančių šunų, kuriuos būtinai aplos, nors jie to ir negirdi.

Milė draugiškas, aktyvus šuo, labai mėgsta bėgioti, gaudyti pagaliuką, o po to jį sugraužti. Taip pat jai atrodo, kad visi šunys kaip ir ji nori žaisti, bėgioti, todėl kartais tenka nusivilti, kai jie šiepia dantis. Aišku, ji atsako tuo pačiu. 

Pabaigai noriu pasakyti, kad niekada negalvojau, kad galima taip stipriai mylėti šunį, kaip savo vaiką… Kad ir kiek Milei bus metų, ji visada liks mūsų vaikas.

Mylėkime savo augintinius, rūpinkimės jais. Ir jei žmonės neturi alergijų, tikrai turėtų rinktis prieglaudas, kuriose gyvena patys nuostabiausi ir šilumos norintys gyvūnai.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Jolanta, Vladimiras ir Luna

“Visada skubu namo, kad kuo greičiau galėčiau paglostyti ir apkabinti savo šuniuką.” 

 

Prieš pradėdama pasakojimą apie šuns atsiradimą namuose norėčiau paminėti, kad nuo vaikystės svajojau apie šuniuką, bet visada sakiau, kad jis bus didelis ir iš prieglaudos. Lunai neteko pabuvoti prieglaudoje, bet jai reikėjo namų. 

 

Su vyru vis pakalbėdavome apie šunį, bet nesutarėme dėl veislės, o aš vis sakiau, kad reikia ne pirkti, o priglausti kokį nors šunelį iš prieglaudos. Bet kalbos likdavo kalbomis, kol vieną dieną draugė užsiminė, kad beieškodami savo tėvų pabėgusio šuns, kažkokiame kaime rado besilaukiančią haskių veislės kalytę. Vyras tą pačią sekundę sako: mes paimsime vieną. Vyras galvojo, kad prieštarausiu, bet aš labai apsidžiaugiau ir tada prasidėjo šuniuko laukimas. Kai šuniukai gimė, mums siuntė nuotraukas ir vaizdo įrašus, kaip jiems sekasi. Bestebėdami įrašus ir išsirinkome savo Luną. Vardas buvo tikras galvosūkis. Visi žinomi vardai nepatiko, todėl susiradau internete šuniukų vardų sąrašą, išsirinkau raidę L ir skaitėme visus iš eilės, kol akys užkliuvo už vardo Luna. Pagalvojome, kad šis vardas puikiai tiks dėl vienos mėlynos akytės.  

Šunytę mums atvežė, kai jai buvo beveik du mėnesiai. Vis atsimenu, kaip padavė į glėbį tokią  mažytę, išsigandusią, o štai, jau metai ir septyni mėnesiai kartu. Per tą laiką ko tik nebuvo. Ir atplėšti tapetai bei grindys, ir išversti gėlių vazonai, ir nutrauktos užuolaidos ir t. t., bet visa tai niekis, viską atperka džiaugsmas, kurį ji suteikia. 

 

Luna tikra uodegytė, visur iš paskos, viską jai reikia patikrinti. Luna yra žaismingas ir aktyvus šuo, bet jeigu žiūrime filmą, labai nori įsitaisyti šalia. Vasarą labai mėgsta sėdėti balkone ir maudytis Neryje. Rytais kartais mane pažadina, nes žino, kad rytinis išėjimas yra mano atsakomybė. 

Luna išpildė mano svajonę turėti šunį. Ji privertė mane pamėgti lietingą orą, jos dėka žymiai daugiau laiko praleidžiame lauke. Luna namams suteikia daug džiaugsmo, gyvumo, visada skubu namo, kad kuo greičiau galėčiau paglostyti ir apkabinti savo šuniuką. 

Foto Živilė Stavarytė

 

Lina, Smilga ir Pupa

“Jau daugiau nei penkerius metus mane džiugina šių dviejų protingų, meilių, juokingų, gražių, išradingų, gudrių, žaismingų kačių draugija.”

 

Žinojau, kad kada nors mano namuose tikrai apsigyvens katė, todėl, kai tik turėjau tinkamas sąlygas, ėmiausi būsimos draugės paieškų. Tuo metu labai domėjausi beglobių gyvūnų situacija Lietuvoje ir man atrodė savaime suprantama į namus priimti gyvūną iš prieglaudos. Taigi atsidariusi www.gyvunugloba.lt tinklalapį į paiešką suvedžiau savo norimus kriterijus – trumpaplaukė, 1-2 metų amžiaus patelė (norėjau jau suaugusios katės, ramesnės, švelnaus būdo). Žinoma, paieška man atrinko labai daug pasiūlymų, tačiau pervertusi kelis skelbimus, aš staiga pasijutau lyg rinkčiausi daiktą parduotuvėje ir suvokiau, kad man tai nepriimtina. Nutariau, kad mano būsima katė pati mane susiras – buvau girdėjusi, jog kitiems žmonėms taip nutinka. 

Vieną dieną akis užkliuvo už prieglaudos „Naminukai“ pagalbos prašymo – laukinė katė po daugiabučio laiptais atsivedė kačiukų ir namo gyventojai grasino su jais susidoroti. Iki tos akimirkos buvau mačiusi daugybę panašių pagalbos prašymų, bet niekada net nekilo mintis tapti laikinąja globėja. Negaliu paaiškinti, kas šį kartą buvo kitaip, bet po kelių minučių jau skambinau prieglaudos vadovei Godai. Dar tą pačią dieną mano namuose apsigyveno penki mažutėliai kačiukai. Jie net nemokėjo savarankiškai valgyti, teko gydyti ir akių uždegimą, bet mano gyvenimas staiga tapo gerokai įdomesnis! Džiaugiausi, kad prisidedu prie kačiukų išgelbėjimo, ir tikėjausi, kad paūgėję jie visi iškeliaus į pačius geriausius nuolatinius namus, o aš toliau lauksiu man skirtos suaugusios katės. Tačiau labai greitai mažiausiąją iš penketuko – vėliau gavusią Pupos vardą – tiesiog įsimylėjau, todėl į naujus namus iškeliavo tik Pupos sesutė ir trys broliai. 

Pupai buvo maždaug metai, kai susimąsčiau, kad jai labai liūdna vienai, kai aš visą darbo dieną praleidžiu ne namie. Supratau, kad noriu ir galiu padėti dar vienam beglobiui, tačiau šįkart jau žinojau, kad ieškoti nereikia – vienu ar kitu būdu katė pati atkeliaus. Po kurio laiko tinklalapyje www.gyvunugloba.lt buvo paskelbta, jog viename bute aptikta virš 40 apleistų kačių ir reikalinga visokeriopa pagalba. Tuomet net kelios prieglaudos suvienijo jėgas ir perėmė šiuos gyvūnus savo globon. Netrukus pamačiau prieglaudos „Naminukai“ skelbimą apie dovanojamą vieną iš tų išgelbėtų kačių. Labiausiai įstrigo viena nuotrauka – atrodė, kad katė joje didelėmis liūdnomis akimis žiūri tiesiai man į širdį, ir aš nebegalėjau pamiršti to vaizdo. Taip mano namuose apsigyveno Smilga. Tai buvo rami ir labai draugiška, maždaug poros metų amžiaus katė. Pradžioje nemažai dėmesio skyriau abiejų kačių supažindinimui – Pupa pyko, urzgė, bijojo naujokės, bet gana greitai abi katės tapo draugėmis. Rūpesčių kėlė ir Smilgos sveikata – ji turėjo įvairių ligų, buvo be galo liesa, o jos kailis nuo prastos mitybos krito tiesiog kuokštais, tačiau įveikėme ir tai!

Jau daugiau nei penkerius metus mane džiugina šių dviejų protingų, meilių, juokingų, gražių, išradingų, gudrių, žaismingų kačių draugija. Be kačių gyventi net nebemokėčiau. Jos kiekvieną mano dieną nuspalvina įvairiausiomis spalvomis. Nesugebu pykti, net kai Pupa apgraužia mano mylimų augalų lapus arba kai Smilga ankstyvą savaitgalio rytą reikalauja pusryčių. Laikui bėgant abiems mano katėms kilo rimtų sveikatos problemų, vienai iki šiol kasdien duodu vaistus, tenka statyti ir lašelines. Bet gyvūnas namuose – tai daugybė džiaugsmo, švelnumo, juoko. Nėra dienos, kad jų išdaigos, miegojimo pozos ar mielos snukučių išraiškos nesukeltų man šypsenos. Kai kuri nors murkdama susiraito man ant kelių ir su begaliniu pasitikėjimu žiūri į akis, pajuntu didelį džiaugsmą, kad jos su manimi yra saugios ir mylimos ir kad joms netenka kasdien kovoti už išlikimą gatvėje. O juk tam reikėjo labai nedaug – tik priimti į namus dvi nuostabias kates. Man labai pasisekė, kad jas turiu, ir esu be galo dėkinga jas išgelbėjusiai prieglaudai. Mano nuomone, žmonės, padedantys beglobiams gyvūnams, daro nenusakomai didelį ir gražų darbą – jie į gera pakeičia ne tik šių gyvūnų likimus, bet ir beglobius priglaudusių žmonių gyvenimus. Ačiū jiems už šį stebuklą!

Foto Rasa Šileikienė

Davai, Benzė ir kt.

“Ta meilė ir šiluma, kurią suteikia šios trys augintinės, yra tiesiog kažkas neįkainojamo ir aš visiems palinkėčiau pajusti tą besąlygišką gyvūno meilę jums.”

 

Prieš maždaug trylika metų mūsų šeimoje atsirado pirmoji augintinė Benzė (dabar mes ją vadiname Ponia Imperatore). O vardas būtent toks, nes mūsų šeima turi Benzų pravardę, tad net nekilo jokių abejonių, ar didesnių diskusijų dėl šuns vardo. Kaip ir daugumoje šeimų, augintinių atsiradimui iniciatyvą pirmiausiai parodo vaikai. Dukra be galo norėjo šuns, tad nusprendėme pasižvalgyti po globos namus. Tuomet daug nežinojome globos namų, tad nuvykome į “Grindą”, iš kur ir pasiėmėme pirmąją augintinę. Pirmasis gyvenimo kartu pusmetis buvo be galo sunkus, nes mūsų mažoji nabagėlė ne tik kirmėlių turėjo, bet teko kovoti ir su didžiausiu priešu – parvo virusu. Kova buvo labai įtempta ir kiekviena diena buvo tikras išbandymas. Bet praėjus maždaug pusei metų mūsų Imperatorė visiškai pasveiko, atsigavo ir pagaliau buvo panaši į šunį – energinga, smalsi ir viską graužė.

 

Kitus vienuolika metelių Ponia Imperatorė buvo vienturtė, tačiau aš (mama Daiva) pamažu pradėjau kurpti planus apie draugiją mūsų senolei. Vėlgi planas buvo išgelbėti kokį nelaimėlį, kuris buvo pamestas be prieglobsčio ir meilės. Kasdien Facebooke žiūrėdavau beglobių šuniukų nuotraukas ir taip užtikau mūsų antrąją augintinę Roką-Voverytę. Nusiunčiau nuotrauką dukrai, nes pati tuo metu buvau prie Kuršių marių, o ji Vilniuje. Dukra nė kiek nedvejodama sako: “viskas, važiuoju paimti”. 2018 m. spalio 1 dieną vos trijų mėnesių spurgytė Roka-Voverytė atrado savo namus. Iš tiesų buvo labai neramu, kaipgi reaguos mūsų senolė į tokią jaunatvišką ir energingą draugiją, nes mažoji tesvėrė 3 kilogramus, o Benzė beveik dešimtkart stambesnė. Be abejo, iš pradžių buvo sunkoka. Ponia Imperatorė labai pykdavo ant mažės, jei ji prieidavo per arti, jei ne taip į ją pažiūrėdavo ir pan. Taip pat kadangi dukra buvo tas žmogus, kuris atvežė naująją gyventoją į namus, taigi dukra buvo ignoruojama pačios Ponios Imperatorės daugiau nei savaitę. Tačiau praėjus kuriam laikui pastebėjome, kad naujoji draugija Benzei išėjo tik į naudą. Senolė atsigavo, tapo energingesnė ir žaismingesnė, pastebėjome, kaip ji pradėjo mokyti Roką-Voverytę įvairių gyvenimo subtilybių. Tai matyti buvo be galo malonu ir džiaugsminga.

Ne veltui yra sakoma, kad svajoti reikia atsargiai. Dėl šio pasakymo tiesos įsitikinau pati. Dar šių metų vieną rugsėjo vakarą taip netyčia pasvajojau, kaip būtų smagu jauna draugija Rokai-Voverytei, nes visgi senolė nebepajėgia tiek lakstyti iš paskos ir dūkti dėl širdelės nepakankamumo. Ir ką jūs galvojate, ateina kitas rytas, aš dar guliu lovoje (nuo balandžio iki spalio mes gyvename kemperyje ant Kuršių marių kranto, Drevernos miestelyje, kur turime jėgos aitvarų mokyklą) ir girdžiu, kaip vyras šaukia mano vardą. Iš šauksmo suprantu, kad kažkas atsitiko, tad ilgai netrukus išbėgu lauk iš kemperio ir pamatau Artūrą iki pusės išsipurvinusį dumble ir rankose laikantį taip pat purviną iki ausų šunį. Iškart supratome, kieno tai šuo, nes prieš kelias savaites į Drevernos uostą atvyko mikroautobusas iš Italijos su 15 medžioklinių šunų (Anglų seteriais) ir būtent tokį šunį Artūras laikė savo rankose. Mes nedvejodami nuėjome iki šio šuns savininko, kad galėtume grąžinti jo šunį. Mūsų laimei ar nelaimei, nežinau, kaip čia ir pasakius, ponas šunų veisėjas mums pasakė, kad jam jos nereikia, nes ji yra “nekondicinė” (per maža pagal savo amžių ir nesidomi medžiokle), ir kad mes galime ją pasiimti. Mažylei vos 8 mėnesiai ir jos tikrasis vardas, įrašytas šuns pase, Zelta. Tačiau ilgai netrukus mes ją pervadinome Nendre, nes Artūras būtent nendrėse, dumble ją įstrigusią ir rado. Pradžioje galvojome, kad mes ją tik laikinai priglausime, kol rasime tinkamus šeimininkus, tačiau laikui bėgant meilė mažylei Nendrei tik augo ir supratome, kad ji jau iš mūsų namų niekur nebekeliaus. Pirma savaitėlė buvo ganėtinai sunki, visgi Rokai-Voverytei ir Poniai Imperatorei naujoji draugija labai nepatiko, tačiau  laikui bėgant jaunuolės susidraugavo ir pagaliau Rokutė turėjo su kuo pasiausti iki negalėjimo. Bet mūsų senolė nejaučia didžiulės simpatijos Nendrei ir kasdien profilaktiškai jai parodo, kas namuose yra viršiausia. Labai stengiamės, kad namuose būtų kuo mažiau nesutarimų tarp mūsų trijų merginų. Kartais būna dienų, kuomet tai atrodo misija neįmanoma ir kad lengviau jau niekada nebebus, o kartais būna dienų, kuomet viskas atrodo tiesiog tobula. Tik laikas, kantrybė ir pastangos padės įvesti harmoniją tarp šių trijų be galo skirtingų merginų. Bet ta meilė ir šiluma, kurią suteikia šios trys augintinės, yra tiesiog kažkas neįkainojamo ir aš visiems palinkėčiau pajusti tą besąlygišką gyvūno meilę jums.

 

Foto Rasa Šileikienė

 

                                                                   

Gabrielė, Perla ir Faustas

“Perla savo žvilgsniu bei protingumu užbūrė visus mūsų giminaičius.” 

 

Perla mūsų su draugu gyvenime atsirado visai netikėtai. Visada žinojau, kad vieno gyvūno mūsų namuose neužteks. Be Perlos mes dar auginame Jorkšyro terjerę Stellą, bet namuose trūko judrumo. Visą laiką buvau šunų mylėtoja, bet rugpjūtį kažkas pasikeitė. Jau ilgą laiką sekiau gyvūnų globos namų skelbimus, sekiau visus Facebook įrašus. Ir paskatinta mamos, rugpjūčio 3 d. nuvažiavau į Šiaulių gyvūnų globos namus išsirinkti katės. Žinoma, be nuotykių čia neapseita. Mūsų mašina vos vos važiavo, bet tai mums nesutrukdė išpildyti savo noro. Ir kai pamatėme Perlutę, iškart supratome, jog čia mūsų gyvūnas. Ji buvo vienintelė, kuri leidosi paimama. Visą dieną ji buvo su manimi darbe, o galvoje sukosi mintis, kaip reikės mūsų šunytei parodyti naują šeimos narę. Grįžę namo supratome, kad pradžia nebus lengva. Tiesiogine to žodžio prasme, namuose vyko karas. Perla niekaip neprisileido Stellos. Davus katytei valgyti paaiškėjo, kad ji alkana jau kurį laiką. Viską, ką įdėdavome, suvalgydavo, o vanduo indelyje ilgai neužsibūdavo. Tikriausiai kaip ir visų, pirma mūsų šeimos naktis buvo bemiegė. Vis stebėjome, ką Perla veikia, ar nesipyksta su šuniu, net išgirdome jos balsą. Paskui buvo kelios slėpimosi dienos. O geriausia slėptuvė buvo drabužių spinta. 

Perla savo žvilgsniu bei protingumu užbūrė visus mūsų giminaičius. Nei vienas neliko abejingas. Būdama dviejų su puse mėnesio ji gamtinius reikalus atliko į dėžutę, nors, žinoma, pasitaikydavo visko, be to, nedraskė baldų. Todėl nusprendėme, kad katytę reikia apdovanoti, ir nupirkome jai draskyklę. Po kelių savaičių sužinojome, jog mūsų gyvūnai turi grybelį. Tai buvo pati nemaloniausia naujiena. Nors žinojome, kad rankų nenuleisime ir viską ištversime. Perlą bei Stellą teko dviems savaitėms uždaryti į narvą, kad grybeliu neužkrėstų ir mūsų. Tai buvo pats sunkiausias sprendimas. Bet iš noro vėl būti visiems kartu mes stengėmės, kiek galėjome. Girdėme vaistus, purškėme nuplikusias vietas bei kiekvieną vakarą jas maudėme. Per tą laiką užgimė naujas ryšys. Ir po dviejų savaičių sužinoję, kad pagaliau mūsų gyvūnai sveiki, pajutome palengvėjimą. Juokaujame, kad mums to reikėjo, nes dabar turime stiprų ryšį su abiem  gyvūnais ir taip jos pradėjo bendrauti. Dabar grįžę po darbo matome, kaip atbėga katytė mūsų pasitikti ir pabučiuoti jorkšyrės. 

Patirties su Perla nekeisčiau į nieką. Jai augant, augame ir mes. Mokomės naujų dalykų. Žinoma, nelepinti gyvūnų taip ir neišmokome. Tiek žaislų tikriausiai neturi niekas kitas, bet vis tiek geriausi žaislai yra mano plaukų gumytė ar mūsų rankos. Gerai, užteks. Jau ir taip labai išsiplėčiau. Visiems skaitytojams linkiu atrasti savo spindulėlius, kurie priverčia šypsotis ir tobulėti. Mes savo jau radome ir einame toliau mokytis bei kurti dar stipresnį ryšį.

 

Foto Enrika Andrulytė

Irmina ir Ąžuolas

“Mūsų su Ąžuoliuku draugystė jau tęsiasi beveik pusę metų ir labai tikimės, kad dar ilgai galėsime ja džiaugtis.”

 

Visada labai nuliūsdavau perskaičiusi istorijas apie išmestus vyresnio amžiaus augintinius, kurie kažkada buvę mylimi vieną dieną tampa nereikalingi, nes tapo per seni… Matyt, taip nutiko ir šuniukui vardu Ąžuolas, kuris būdamas senjoru pateko į karantinavimo tarnybą, kurioje seni ligoti šunys sulaukia nekokios baigties… Tačiau jau tada Ąžuoliukui pasisekė, nes jį pastebėjo VšĮ „SOS gyvūnai“, kuri neleido jo užmigdyti ir priėmė į savo prieglaudą. Ąžuoliukas buvo labai prastos būklės, sužalotas ir su augliu ausyje, kuris jam kėlė skausmą. Prieglaudoje jis gavo ne tik pastogę ir maistą, tačiau ir gydymą. Jam buvo atlikta ausies operacija, po kurios jis jaučiasi žymiai geriau, nors liko visiškai kurčias. 

Prieglaudoje Ąžuoliukas pragyveno beveik pusę metų, kol vieną dieną aš sugalvojau užsukti ir nuvežti šuniukams dovanėlių. Vykdama į prieglaudą galvojau, kad gal būtent šiandien atėjo laikas įgyvendinti savo ilgai gvildentą mintį ir pagaliau pasiryžti priimti į namus naują gyventoją. Ir štai… Jau tą pačią dieną grįžau namo su Ąžuoliuku. Jis man krito į akį, vos tik atvykau prie prieglaudos vartų, kai jis pasitiko mane savo liūdnomis akytėmis ir ramiu lojimu. Ąžuoliukas sulaužė visus stereotipus, kad senas šuo nepripranta prie naujų šeimininkų, kad seno šuns nieko neišmokysi ir pan. Jis labai prieraišus ir net būdamas kurčias puikiai mokosi komandų iš rankų gestų. Nors su juo jau nepabėgiosi ir jėgų jam užtenka tik trumpiems pažaidimams, tačiau jis labai mėgsta ramius pasivaikščiojimus ir buvimą šalia. 

 

Ąžuolas be galo draugiškas šuo, niekad nėra parodęs jokios agresijos mums ar kitiems dviems mūsų šunims. Kai važiuojame į miestą pasivaikščioti (patys gyvename kaime), jis jau pats su malonumu lipa į mašiną ir ramiai keliauja. Mieste jis puikiai vaikšto su pavadėliu ir labai džiaugiasi galėdamas užuosti tiek daug naujų kvapų. O iš įdomesnių faktų apie Ąžuoliuką, tai pasirodo, šis dičkis bijo tamsos ir bijo naktį likti vienas, pradeda panikuoti, todėl jis miega su mumis viename kambaryje ir dar su įjungta lempa. Naktimis jis vis staiga atsibunda ir pribėga pažiūrėti, ar esame šalia, pamatęs mus apsiramina ir vėl eina miegoti. Mūsų su Ąžuoliuku draugystė jau tęsiasi beveik pusę metų ir labai tikimės, kad dar ilgai galėsime ja džiaugtis.

 

Foto Rasa Šileikienė

Giedrė ir Princesė

“Dukros daug laiko praleidžia su Prince, mokosi iš jos meilumo, švelnumo.” 

 

Šeimoje turint dvi dukras, kurios eina iš proto dėl gyvūnų, anksčiau ar vėliau atsiranda pirmasis augintinis. Radę skelbimą, kad mažos katytės ieško naujų namų, nusprendėme vieną jų priglausti. Kai parsivežėme namo, katytei buvo vos du mėnesiai. Vardo ilgai galvoti nereikėjo, nes vyras vaikystėje turėjo labai panašią katę į tą, kurią parsivežėme ir suteikėme naujus namus. Jos vardas buvo Princė, taip nutarėme pavadinti ir naują namų gyventoją. Be to, mūsų dvi dukrytės princesės iš karto sutiko, kad katytei labai tinka Princės vardas. 

Princė yra be galo protinga katė. Nuo pat pradžių pati mokėjo eiti į tualetą. To buvo išmokusi iš savo mamos. Ji mėgsta daug žaisti ir siausti. Jai reikia žmonių, todėl ryte atsikėlusi pirmiausia ateina pas mus ir pasisveikina. Namuose nuo Princės atvykimo taip pat įvyko daug teigiamų pokyčių. Mergaitės ryte taip lengvai keliasi į darželį, nes noras pamatyti Princę yra stipresnis netgi už norą pasnausti. Princė kaip trečias mūsų vaikas: visada leidžia laisvą laiką kartu ant sofos, vis prisitaiko pamiegoti ant kelių, mėgsta pažaisti ir pamedžioti savo žaisliukus. Vaikai vežioja ją lėlių vežime, o jai tai puikiausiai tinka ir patinka! Taip gera grįžti namo, kai tavęs jau laukia tavo augintinis ir žinai, koks bus smagus vakaras. Dukros daug laiko praleidžia su Prince, mokosi iš jos meilumo, švelnumo. Tuo tarpu Princė atsidėkoja savo murkimu. 

Foto Arvydas Dimša

Akvilė, Laimonas, Rubis ir kt

“Tai trys šeimos nariai, kurie, kaip tikri superherojai, turi savo galias: Marfa – išmintis, Rubis – taika ir gerumas, o MiauMiau padeda visiems ir yra bebaimė katė.”

 

Viena katė sukūrė namus, kuriuose gyvename, o kiti gyvūnai tiesiog prisijungė.

 

Dvi katės, kurios yra ganėtinai baisios priešės, ir vienas šuo, kuris, jei būtų žmogus, būtų tikras hipis – “Už taiką ir meilę“.

 

Pirma atsirado MiauMiau. Ji yra mūsų su vaikinu draugystės pradininkė, nors jos gyvenimas prasidėjo tik tada, kai ją šaltą ir darganotą rudens dieną rado mano diedukas (senelis) ir iš tos geros širdies tiesiog negalėjo jos palikti. Sunkiai prasirgusi ji pasidarė tikras velniukas, prie mano akių šoko ant močiutės galvos ir atsispyrė, kad užšoktų ant šaldytuvo, tad močiutė paprašė surasti katytei namus. Tuo metu pati jos laikyti negalėjau, o kaip tik vienas vaikinas ieškojo katytės. Taip viena katė sukūrė stabilius ir jaukius namus kitiems gyvūnams, kurie palaipsniui atsirado mūsų namuose. Spėjo ir vieną laikinai globojamą katytę socializuoti ir išleisti į naujus namus, tad, kaip paprasta kaimo katė, ji nuveikė stebėtinai daug. Dabar ji yra mūsų lepūnėlė, senelių nebeliko, bet liko ji, ta, kurią išgelbėjo ir mylėjo jie, o tą visą sukauptą meilę ji

perdavė mums.

 

Marfa jau metus yra su mumis. Jai jau virš 15 metų, ji kurčia, turi net du dantis! Ją priėmė prieglauda „Priglausk“, katė turėjo didelį pūlinį ausyje, buvo visa išsigandusi. Turėjo šeimininkus, bet jie mirė, o katę turėjęs prižiūrėti kaimynas jau norėjo ją užmigdyti, bet prieglauda perėmė jos globą. Po operacijos mes ją paėmėme savaitei laikinai pagloboti, tai globojame iki dabar. Jos akyse matosi išmintis, atrodo, žiūri į akis ir mato tave kiaurai. O mielumas… Visada palaižys nosį savo šiurkščiu liežuvėliu. Deja, šiuo metu einasi sunkiai, vasarą turėjome svečių ir jie nežinojo, kiek reikia palikti atviro lango… Marfa iškrito iš penkto aukšto, buvo daug ašarų, streso ir ne tik jai. Šiuo metu ji gali atsistoti, paeiti kelis žingsnius, matosi – nori gyventi, kabinasi į gyvenimą, o mes ją keliame, kad stipriau kabintųsi.

 

Rubis atėjo neplanuotai, kai nusprendžiau, jog laikas taupytis pinigus šuniui, net išsirinkusi buvau veislę. Vieną dieną gyvūnų grupėje pamačiau, jog dovanojamas 9 mėn. šuo. Buvo įdėtas video, gražus šuo, pagalvojau, protingas atrodo, samojedo ir borderkolio mišrūnas, bet ar aš noriu mišrūno? Kitą dieną nepamiršau jo, paklausiau draugo, kaip jam atrodo, o jis net nemirktelėjęs atsakė ‘‘imam“. Susirašėme su buvusia šeimininke, parašiau ilgą prisistatymą, kokius kursus esu praėjusi apie gyvūnų priežiūrą, šuns psichologiją, kokie mano planai su šiuo šunimi. Patikome, nebuvo baisu net iš privataus namo į butą atiduoti, o Rubis mums palengvino karantiną, turėjome labai daug puikaus laiko sutvirtinti ryšį. Pradinį dresūros kursą pabaigėme pirmoje vietoje ir aukščiausiu įvertinimu. Jis man yra tobuliausias šuo, šlapiausia nosis, kuri pažadina ryte.

Tai trys šeimos nariai, kurie, kaip tikri superherojai, turi savo galias: Marfa – išmintis, Rubis – taika ir gerumas, o MiauMiau padeda visiems ir yra bebaimė katė. Ar gailiuosi priėmusi juos visus? Tikrai ne! Jie tarpusavyje gal ir nesutinka taip gerai, bet papildo vienas kitą. Mes

jaučiamės pilnesni ir sunku įsivaizduoti namus su mažiau plaukų, sugraužtų kojinių, pavogtų plaukų gumyčių ir ausų krapštukų. Paimti Marfą, kuri ne tik labai garbaus amžiaus senjorė, bet ir kurčia ir negali pati tuštintis – geriausias mūsų sprendimas, tai mano katė ir visiems sakau, jog paimdamas seną gyvūną iš prieglaudos ar iš gatvės tu gausi tokią beribę meilę ir dėkingumą, kad net sunku patikėti.

 

Tęsiant kalbą apie šunis ir pasinaudojant galimybe, norėčiau pridėti tokį moralą. Rubis yra dviejų veislių mišrūnas, kurio tėvai kažin, ar iš tikro buvo grynaveisliai, sveiki savo veislių atstovai. Taip, aš pasiėmiau “katę maiše”, bet aš nemokėjau už jį. Pirmieji šeimininkai pirko jį ir už visai nemažą sumą. Tokie mišrūnai neturėtų egzistuoti, neturėtų būti veisiami specialiai. Tai iš tikrųjų yra sunkus šuo, sunkus veislių miksas, tad būkite sąmoningi, nepirkite mišrūnų! Prieglaudoje jūsų laukia ta vienintelė nosytė, kuri pažadins rytais.

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Gabija, Justinas, Vike ir Mukas

“Praėjus pusei metų jie miega kartu ant sofos uodegomis susiglaudę, draugiškai pasipeša, patampo žaislą ar tiesiog šniukštinėja kvapnų kupstą parke.” 

 

Abu šunys mūsų gyvenime atsirado netikėtai ir neplanuotai. Matyt, taip likimas sudėliojo. 

Neslėpsiu – po pirmojo šuns kartu su vyru keikėmės ir sakėme, daugiau taip nebedarysime. Bet kaip jau turbūt supratote, atsirado ir antras – dėl jo taip pat keikėmės ir kurį laiką dar teks pasikeikti bent jau mintimis. Nepaisant keiksmų, tai tikriausiai vienas geresnių sprendimų mūsų gyvenime (už vyrą negarantuoju, bet man tai tikrai).

Abiejų šunų istorijos panašios – būdami maži buvo rasti (Vikė maiše, o Mukas lakstantis Eišiškių plente) prieglaudų savanorių – “SOS gyvūnų” ir “Naminukų”. Abu šuniukai būdami 2-3 mėn. greitai rado naujus namus. Tačiau jiems paūgėjus juos auginę žmonės suprato, jog yra daugiau reikalų nei tik mažas mielas šuniukas, juk jiems nemažai priežiūros reikia: gero elgesio mokyti, į lauką reguliariai vesti, užimti, žaisti, šerti. Greitai vaikiškos šunybės tapo nebe tokiomis vaikiškomis. Po maždaug pusės metų (gal šiek tiek daugiau) šuniukai buvo grąžinti atgal savanoriams. Naujų namų šunys ieškojo ilgokai – apie pusę metų. Ir ne veltui. 

Pirmoji mūsų namuose atsirado Vikė, tuo metu jai buvo 1 m. 3 mėn. – tikra stirniukė beuodegė, džiaugsmo ir energijos užtaisas. Kai Vikė nekantrauja – trepsi, sukasi vietoje ir žiūri savo meiliomis akimis, nagi, kiek galima laukti?! Didžiausios jos „šunybės“ ir buvo per jos nekantrumą, aktyvumą bei, kaip bebūtų keista, jautrumą. Vikė daug lodavo, nemokėdavo atlikti reikalų lauke, bijojo nepažįstamų žmonių. Jai atvykus į mūsų namus pradėjome dresuoti. Dirbome gerus metus, kol šuo visiškai mums atsivėrė visu savo meilumu, pasitikėjimu ir neapsakomu prieraišumu. Namuose jos rolė yra visada priminti, jog atėjo laikas valgyti, eiti į lauką, žaisti arba keltis ryte iš lovos.

Po beveik 2 metų mūsų namuose atsirado Mukas (dar vadinamas Eišio vardu). Tuo metu jam buvo apie 1 m. 4 mėn. Tai šuo manipuliatorius – visko reikalaujantis cypimu, klykimu, kandžiojimu, daiktų niokojimu ir pasiutimu kaip koks Tasmanijos velnias. Jis beveik tiesiogine ta žodžio prasme išvarė savo pirmuosius šeimininkus iš proto. Mukas yra ne bet koks šuo – tai dratharo ir haskio mišrūnas, nuostabaus šokoladinio kailio ir žydrų akių savininkas. Jis pilnas energijos, jėgos, drąsos, stiprios nosies savininkas, smalsumo ir beprotiško žaismingumo šuo. Mukui yra reikalinga nuolatinė drausmė ir taisyklės, jei tik ras „apėjimą“, jis būtinai pasinaudos. 

Pirmuosius mėnesius mūsų namuose jis gyveno su pavadžiu – jam neegzistavo nei žodis ne, nei barimas – jis visur ėjo kaip tankas, žmogus jam neegzistavo. Po truputį su tam tikromis taisyklėmis ir dresūra šiandien galime pasidžiaugti nuostabiu rezultatu – šuo klauso žmogaus (bent jau 90 proc. viso laiko). Jei anksčiau negalėdavai pavakarieniauti nelaikydamas pavadžio rankoje (jis greitai rasdavo kuo „užsiimti“), šiandien mes galime vakarą praleisti tyloje ir ramybėje – Mukas miega. Nepaisant visų šunybių, brangių sugraužtų daiktų, noro pabėgti – tai labai mielas ir meilus šuo, kuo toliau, tuo labiau darosi žmogaus draugas, o ne individualistas.

Vikei su Muku pradžia buvo sunkoka: čia, matote, su kažkokiu dabar reiks dalintis dėmesiu, žaislais… Praėjus pusei metų jie miega kartu ant sofos uodegomis susiglaudę, draugiškai pasipeša, patampo žaislą ar tiesiog šniukštinėja kvapnų kupstą parke. 

Didžiausia mistika ir nuostaba šiandieną – kaip nuėję dviese miegoti, ryte prabundame visi keturi vienoje lovoje.  O didžiausia (ne)laimė, kai du šunys bučiniais ir garsiu žiovuliu kelia ryte iš lovos… Ar gali būt geriau?!

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Viktorija ir Luna

“Luna tapo mūsų kompanione, dabar ji su mumis visur važiuoja, kartu keliauja bei lankosi paplūdimiuose.” 

 

Mūsų istorija prasidėjo ne nuo planų apie augintinį. Mūsų gyvenime Luna atsirado spontaniškai, nors turėti šunį svajojau visada, tačiau tuo metu tokių planų net nesvarstėmė.

Viskas prasidėjo nuo to, jog tiesiog aplankiau “SOS gyvūnų” namelį “Akropolyje”, norėjau paaukoti beglobiams maistelio. Ir iš po stalo išlindo visai mažiukas, katino dydžio, prispaustomis ausytėmis gyvūnėlis. Pirma mintis buvo, kad tai savanorės augintinis, tačiau Lunytės istorija buvo kur kas liūdnesnė. Ji buvo viena iš problematiškiausių šunų, tuo metu ji buvo net nedovanojama, kadangi socialiai ji buvo nepasiruošusi. Luna buvo baikšti ir nesocializuota kalytė, ji bijojo absoliučiai visko: žmogaus, kojų, pavadėlio, lauko, ji apsišlapindavo ir apsidirbdavo vien paėmus ją į rankas, reikalus atlikdavo tik ant palutės bei laiką leisdavo kampuose, atsisakydama visų kontaktų su žmogumi.

Nežinau kodėl, bet šis šuo įstrigo mano širdyje ilgam, mano pietų pertraukos buvo leidžiamos prieglaudoje, vis labiau bandant socializuoti Luną. Bet baimė pasiimti ją į namus buvo didžiulė, pastūmėjo tik konkurencija, kai atvyko kita moteris, susidomėjusi šunyte. Supratau, kad čia mano ir niekam jos neatiduosiu, taigi po dviejų dienų Luna atsidūrė mano namuose. 

Kad ir kiek rodėme meilės, deja, Luna buvo itin sunkiai socializuojama, pirmąją savo dieną išsigando televizoriaus, savo laisvalaikį leisdavo po lova. Kai kiti šunys pasitikdavo savo šeimininkus, mūsiškė pamačiusi mus slėpdavosi, šlapinosi tik ant palutės, valgydavo naktimis ir ateidavo pas mus tik naktį. Ryte bandant pakloti lovas apšlapindavo patalynę, buvo dienų, kai su vyru miegojame be užvalkalų. Netgi maistu Luna buvo nepaperkama. Taip ir gyvenome su šuniu, kuris bijojo žaisti, bijojo mūsų prisilietimų. Kol neprasidėjo pavasaris…

Pavasarį nusprendemė Luną nusivežti į sodybą, pakeliui, aišku, šuo apsidirbo ir lauke darė tai ką įprastai: krito ant nugaros ir rėkė. Visgi kelionė buvo neišvengiama, pirmoji diena buvo sunki, pririšome ją prie medžio ir palikome lauke. Pavadėlis Lunai nepatiko, ji vis spaudėsi prie žolės, bandydama išvengti tempimo. Kitas sprendimas buvo atrišti šunį, bet nenuimti pavadžio, kadangi bijojome, kad pabėgs. Bet Luna atėjo ir prigulė šalia mūsų, tai buvo mini progresas! Po trijų dienų Luna jau pati išeidavo iš namo, pradėjo reikalus atlikti lauke. Reikėjo tik trijų dienų ir po pusės metų, praleistų po lova, mūsų šuo pradėjo panašėti į šunį. Po mėnesio Lunos mėgstamiausia frazė tapo „einam į lauką“, mūsų pastangos pagaliau pradėjo duoti vaisius, mūsų šuo pradėjo džiaugtis, mokytis komandų, pasitikti mus grįžtančius iš darbo. Iki šiol negaliu patikėti, kad mano mergaitė, kurią matydavau tik naktimis, pradėjo žaisti ir kandžioti man smakrą. Luna tapo mūsų kompanione, dabar ji su mumis visur važiuoja, kartu keliauja bei lankosi paplūdimiuose. 

Šis šuo mane išmokė kantrybės, atsakingumo, atjautos bei supratimo, ji įrodė, jog didelė meilė nugali viską. Ji dovanoja viltį, kad gėris bei meilė yra gyvenimo variklis. 

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 

Judita ir Perkūnas

“Perkūnas į mano gyvenimą atidundėjo kaip iš giedro dangaus – visada taip atsakau žmonėms, kurie klausia, kodėl jo toks vardas.” 

Jo istorija, kaip ir daugelio priglaustų šunų, toli gražu neprilygsta šuniukų, gimusių veislynuose, istorijoms. Tai šuo iš daugyklos, kuris pateko į netinkamo, o gal tiesiog per mažai žinoti norinčio žmogaus rankas. Borderkoli veislės šunys negimsta mokėdami 1000 žodžių ar tiek pat komandų, tai veislė, kurią reikia mokyti atlikti tas 1000 komandų. Ši veislė buvo išvesta gyventi kaime, 100% paklusti šeimininkui ganant avis, ir štai mes ją integruojame į miestą. Ar per nežinojimą, ar tiesiog šaltumą uždarome juos į voljerus kaip sarginius šunis. Perko būtent taip ir nugyveno savo pirmuosius 2 gyvenimo metus – už aklinos tvoros, pro kurią nesimatė visiškai nieko, nei vaikštančių žmonių, nei mašinų siluetų, nei kitų šunų, tik daug nepažįstamų garsų ir būda. 

Vieną dieną Facebook grupėje atsirado skelbimas: „Auginu dvejų metų borderkoli veislės šunį, jis nenustojamai voljere loja, kaimynai į jį mėto daiktus, kuo greičiau atvažiuokite jo pasiimti, kitaip jis iškeliaus į prieglaudą“. Kitos dienos rytą jau buvome tame kieme, moteris atidavė šuns skiepų knygelę, atnešė antkaklį, kuris gyvenime nebuvo uždėtas, ir leido mums išsivesti šunį, kuris pirmas 5 minutes mūsų beprotiškai bijojo, tačiau po pirmo prisilietimo prisiglaudė ir pasislėpė mums už nugaros. Tai buvo storas, gauruotas šuo, didelėmis, baimės pilnomis akimis, degantis noru iš čia ištrūkti. 

Veždama jį pas pirmuosius globėjus net neturėjau minčių jo pasilikti. Atrodė, kad tai bus labai didelis iššūkis jo naujiesiems šeimininkams, kad aš nesugebėsiu jo grąžinti į normalų gyvenimą. Pirmus du mėnesius Perkūnas praleido su drauge, kuri tuo metu turėjo du borderkoli veislės šunis, su kuriais užsiima avių ganymo sportu. Tai atrodė tobula borderkoli veislės šuns reabilitacijos vieta. Tačiau visą tą laiką šis šuo neišėjo man iš galvos, vis domėjausi, kaip jam sekasi, gaudavau nuotraukų ir video, kaip jis keičiasi. 

Giliai įkvėpusi pasiryžau priimti jį į savo namus, nors tuo metu jau turėjau priglaustą katę ir samojedų veislės kalytę. Pirmosios savaitės buvo LABAI sunkios, iš paklusnumo pamokų išeidavau su ašaromis, su pavadžiu vaikščioti buvo neįmanoma, jis bijojo visko, net savo šešėlio. Visiškai nesuprato, kad turi 4 kojas, kokio dydžio jo kūnas, vis eidamas namie kur nors atsitrenkdavo, tada supanikuodavo. Borderkoli labai jautri veislė, o Perkūnas atrodė visą laiką suklydęs „atsiprašinėjo, kad gimė“. Šis šuo nemokėjo žaisti, nesuprato, kam reikalingas tas kamuoliukas, ką su juo veikti, kaskart užsimojus kažko paimti ar nusirengiant rūbus jis krisdavo ant žemės lyg galvotų, kad tuoj į jį kažkas skris. Maždaug po pusės metų intensyvios socializacijos, darbo dresūros mokykloje šuo, į kurį buvo mėtomi daiktai, pradėjo gaudyti skraidančią lėkštę, šokinėti per karteles, lįsti į tunelius. Tačiau nepaisant visko, ką jam teko išgyventi, o po to išmokti iš naujo, jis labai stipriai mylėjo ir myli žmogų. Tai mano šešėlis, nepaleidžiantis manęs niekur iš akių, pakviestas visada atbėga pirmas, o jam leidus užšokti atrodo pats laimingiausias šuo pasaulyje.

Šiuo metu mes su Perkūnu esame neblogas agility sporto bei lėkščiasvydžio varžybų duetas, kartais nuvažiuojame ir paganyti avių. Tai mano svajones pildantis šuo, dėl jo aš išmokau būti kantresnė, pozityvesnė, labiau įgudau skaityti šuns kūno kalbą, atpažinti jo baimes dar prieš jam išsigąstant. Dingus baimėms Perkūnas vis labiau pasitiki jį supančia aplinka bei savo žmogumi, o aš džiaugiuosi šunimi, kuris atiduoda man savo meilę visu 100%. 

Foto Saulė Adomaitytė

Lukas ir Haris

“Dabar kiekviena Hario diena yra kupina miego (mėgstamiausias jo užsiėmimas) ant sofos, o į lauką mėgsta eit tik tada, kai nelyja.”

 

Prieš kelerius metus prisijungiau prie “DogSpoto” globėjų gretų ir kartais padėdavau beglobiams suplotasnukiams surasti namus, tačiau prieš tai jie atsidurdavo mano globoje iki tol, kol bus paruošti naujiems namams. Taip pas mane atsidūre ir Haris. Atkeliavo iš vienkiemio prie Raseinių, sulūžusia koja, visas išsigandęs ir su didele nežinomybe akyse. Taip prasidėjo vizitai pas veterinarus, gipsas ant kojos, kuris, beje, irgi nežinia kuriam laikui, nes lūžis nebuvo naujas, jau buvo pradėję netinkamai gyti. Tad po ilgo gijimo, nešiojimo laiptais ir itin nepatogaus ambulatorinio laikotarpio atėjo laikas nuimti gipsą ir žiūrėti – ar sugijo tinkamai, ar teks iš naujo pradėti gydymą. Tačiau viskas praėjo gerai ir Haris jau džiaugėsi lakstydamas. Taip ir baigėsi jo globa, nes nusprendžiau, kad jį pasiliksiu! 

Iš kaimo į miestą – nemažas stresas. Gan baikštus dėl kiekvieno garso, ypač mašinų, Haris nelabai noriai eidavo į lauką, nes juk kiek garsų! Pradėjome lankyti dresūros kursus bailiems šunims ir kiekvieną dieną pratintis prie garsų bei ugdyti pasitikėjimą manimi. Nors ir nugalėti baimės iki galo nepavyko, vis tiek matosi didelis laimėjimas – jis nebebijo eiti į lauką, nebe taip reaguoja į visus aplinkos garsus (nors mašinų garsinis signalas vis vien išliko didžiausia baime), džiaugiasi ir kiekvienu sutiktu žmogumi kieme.

 

Dabar kiekviena Hario diena yra kupina miego (mėgstamiausias jo užsiėmimas) ant sofos, o į lauką mėgsta eit tik tada, kai nelyja, nes jei bent lašelis išdribs ant jo, tai kojos tikrai į lauką nekels. 

 

Ir nors beveik kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus grožisi viena nuleista Hario ausimi, retai kuris supranta, kad tai tikrai ne iš gero gyvenimo atsitikę. Turbūt tai buvusi žaizda, dėl kurios atsirado hematoma, ausis sukietėjo bei pakeitė formą. 

 

Haris į mano gyvenimą atnešė kur kas daugiau atsakomybės jausmo, gal ir pats laikas jau buvo.

Foto Rasa Šileikienė

Jolanta, Laurynas, Bleidas ir Aiva

“Po pirmo susitikimo su Aiva mes visą savaitę negalėjome išmesti jos iš galvos.”

 

Aiva atsirado pas mus visai netikėtai ir tikrai nebuvo toks šuo, kuris būtų mūsų pirmas pasirinkimas. Jau buvome pradėję galvoti apie antro šuns įsigijimą, rinkomės skirtingas veisles, galvojome, kada geriausia būtų įsigyti antrą šuniuką. Kai vieną dieną pas mus į reabilitaciją laikina globėja atvedė Aivą. Galima drąsiai tvirtinti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Aiva yra buvusi “Penktos kojos” globotinė, kurią po operacijos VšĮ “Geri namai” savininkė perėmė į laikiną globą ir pradėjo namų paiešką Suomijoje.

Po pirmo susitikimo su Aiva mes visą savaitę negalėjome išmesti jos iš galvos ir ryžomės paprašyti, kad leistų pasiimti ją porai dienų pažiūrėti, kaip sutars su mūsų jau esamu augintiniu. Tos pora dienų buvo lemtingos. Nors turbūt giliai širdyje jau žinojome, jog Aiva liks visam laikui. Visų nuostabai, Aivą priėmė ir mūsų jau dešimt metų auginamas terjeras Bleidas, kuris šunų neprisileidžia. Nuo to momento Aivai pažadėjome suteikti patį geriausią gyvenimą, kokio ji nusipelnė. Tai ir stengiamės daryti. Kasdien.

 

Foto Rasa Šileikienė

Dalia, Marta, Juta ir Lara

„Ei, stiprūs žmonės didelėmis širdimis, keiskite nelaimes laimėmis ir būkite laimingi kartu.“

Mūsų keturkojų istorijos, kaip ir daugelis gyvenimiškų istorijų, prasidėjo nuo nelaimių: kai nemyli, kai nesirūpina, kai nereikia, kai negali ar nepasiseka. Bet žmogus turi galią nelaimę padaryti laimingą.

O tam reikia ją tiesiog priglausti, pamaitinti, šiltai įkurdinti ir nepamiršti kasdien meiliai pakalbinti ir paglostyti. Ei, stiprūs žmonės didelėmis širdimis, keiskite nelaimes laimėmis ir būkite laimingi kartu.

Foto Auste Petkevičiūtė

Gintarė, Bora ir Forestas

Viena dabar galiu pasakyti, kad tikėjimas, kantrybė ir meilė daro stebuklus!” 

 

 

 

Prieš beveik dvejus metus, atšiaurų lapkričio mėnesį, šiaudų kupetoje kalytė atsivedė šuniukus, kurie per naktį mirtinai sušalo. Sužinojau, kad mama-kalytė blaškosi po Naujosios Vilnios rajoną, įbauginta, nieko neprisileidžia. Kitą dieną vos tik išgirdusi šią žinią iškart nuskubėjau į tą vietą. Buvome dviese su vyru, tamsu jau, šunytė, aišku, mūsų neprisileido, pagauti jos nebuvo jokių šansų. Kitą rytą vėl pastangos bevaisės. Ji, mažutė, išsigandusi, nepasitikinti žmonėmis, miega toje vietoje, kur atsivedė šuniukus, o žmonėms atėjus pabėga. Pasitelkėme į pagalbą gaudyklę, maistą dėdavome vis arčiau tos gaudyklės, kol ji įprato ėsti ir nebebijojo to narvo. Dešimt dienų-naktų budėdavome pasikeisdami, šėrėme ir laukėme stebuklo, kada šuo įeis į tą narvą. Pagaliau pavyko! Buvome sutarę su prieglauda, kad mums pagavus, kalytę priglaus jie, nes tuo metu gyvenome mažame bute ir šuns laikyti tikrai neplanavome. Kai pamatėme Borytę narve ir po to nuvežėme į prieglaudą, širdis plyšo, abu su vyru supratome, kad šis šuo ten neliks tikrai. Tuomet prasidėjo ilgas reabilitacijos laikotarpis.

 

Borai atėjus į šeimą pasikeitė daug kas. Stebėjome jos pokyčius ir džiaugėmės mažytėmis mūsų pergalėmis. Nei dienos nepasigailėjau, kad paėmėme Boriuką, nors neslėpsiu, pradžioje atrodydavo, kad tikimės neįmanomo. Šuo buvo bailus, depresavo, teko gydyti net medikamentais. Viena dabar galiu pasakyti, kad tikėjimas, kantrybė ir meilė daro stebuklus! 

 

Bora mano terapeutė, pati geriausia ir ištikimiausia draugė, vienas iš geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime. Ji kosmosas! Boriukas visavertis šeimos narys, ją imame visur: į festivalius, prie jūros, plaukiame drauge baidarėmis, einame į kavines. Neįsivaizduoju gyvenimo be jos. Mylime ją visa šeima, vaikai mato pavyzdį, kaip reikia rūpintis ir padėti silpnesniam, žodžiu, esame visi be proto laimingi.

Jau kurį laiką esu savanorė prieglaudoje. Forestą pamačiau ten kovo mėnesį ir įsimylėjau iškart! Kadangi kol kas gyvename nedideliame bute ir turime jau vieną augintinę, priglaustą mišrūnę Borą, paimti Foresto nebuvo galimybės. Šuniui pažadėjau rasti tikrus, gerus namus. Tačiau naujų šeimininkų rasti nesisekė, ėjo dienos, o Forestą tekdavo palikti prieglaudoje su skaudančia širdim, nes tas jo žvilgsnis…

 

Vieną dieną vyras sako man: tu gal nesikankink, o imk Forestą pas mus. Graudinuosi tai prisimindama… Ir svarbiausia, telpame visi! Dviejų kambarių bute penki žmonės ir du šunys! Nė minutės nepasigailėjome! Dabar vyras juokauja, kad bijo, kas bus, kai persikraustysime į namą.

 

Šiandien su Forestu įveikiame 10 km mišku. Atrodytų nieko čia tokio šuniui, bet tik ne žinant jo istoriją. Forestui šių metų pradžioje buvo sudėtingai operuota lūžusi priekinė dešinė koja. Operuota, nes prieš tai ji “kabėjo” neaišku kiek laiko, kadangi buvo sulūžusi ir negydoma. Bet dabar šunelis puikiai eina, net nešlubuoja!

 

Ačiū visiems, kas prisidėjo prie Foresto išgelbėjimo ir sveikimo! Ačiū Forestui, kad beprotiškai pasitiki žmonėmis, kad yra labai geras, taikus ir nuostabus Draugas. Savo šunis vadinu savo terapeutais.

 

Foto Elena Mituzė

 

Eugenija ir Rika

“Rika visuomet nori glaustytis ir būti kartu, džiaugsmingai sutinka grįžtančią ir taip meiliai vizgina savo trumpą uodegytę.”  

 

       ,,Šuo –  nepaprastas  sutvėrimas; nieko neklausinėja, nerūpi, kokia tavo nuotaika, jo nedomina, ar turčius, ar skurdžius esi, protingas ar kvailas, nuodėmingas ar šventasis. Tu – jo draugas. Jam to užtenka,“ – Jerome K. Jerome, anglų rašytojas, ,,Trise valtyje (neskaitant šuns)“, autorius.  Taip. Savam šuniui esi ne tik draugas, bet ir visas jo pasaulėlis, kuriame šuo jaučiasi mylimas, ramus bei laimingas… Tokį pasaulėlį esu sukūrusi Rikai, riestanosei, tik tylą girdinčiai Rikutei, amerikiečių spanielei, kuri atkeliavo iš Kauno ,,Lesės“.

         Su riestanose esame geriausios draugės sąlyginai nedaug – tik 4 mėnesius. Šaltoką gegužės 22-ąją dieną Rika tapo sostinės gyventoja ir gavo galimybę gyventi tokį gyvenimą,  kokio nusipelnė – būti mylima. 

Rikutė nėra mano pirmasis šuo. Prieš 5 metus, po beveik 15 metų draugystės, netekau savo ilgaausės garbanės anglų spanielės… Tik netekę gali suprasti, koks tai praradimas, tuštuma,  sopulys širdy ir meilė bei ilgesys… Velykų dieną socialiniame tinkle ,,Facebook“ pamačiau ,,Lesės“ velykinį sveikinimą, kur buvo nufotografuota būtent Rikutė, tokio liūdno snukučio šuo. Tai, matyt, buvo toji akimirka, kuomet supranti – tavo ir dar spanielis.  Karantinas. Leidimo atvykti laukimas.  Rikutės atsiradimo  ,,Lesėje“ istorija, kaip ir visų ten esančių gyvūnų, yra graudi. Gal pasiklydo, gal pabėgo, gal atsikratė, gal… Kaip ten buvo, niekas nebežino. Svarbu tik viena, kad ji gerų žmonių buvo rasta. Sveikata jos buvo prasta. Išoperuoti du augliukai, itin stiprus ausų uždegimas, problemos su dantimis, kurių šiuo metu teturi septynis. Ačiū ,,Lesės“ darbuotojams, kurie ją priglaudė ir kiek galėdami ją pagydė. 

         

Vardas jai buvo suteiktas prieglaudoje ir tiko, tad nebekeičiau, o ir prasmės nebuvo, juk Rikutė negirdi. Kiek riestanosei metų, nežinia. Akivaizdu,  kad tai vyresnio amžiaus šuo, kuriam tikrai 10 metų ar daugiau, tačiau ji tokia judri, guvi, toks strakalas.  Ir jai pačiai jos kurtumas nė kiek netrukdo, bent taip atrodo.  

           Pirmasis mėnuo buvo adaptacijos metas. Ji labai bijojo likti viena. Kur eidavau aš, ten ir ji. Nė per žingsnį nuo manęs. Uodegytė beveik visuomet buvo prispausta.  Problemos su jos maitinimu.  Kuomet teturi septynis dantukus, maisto pasirinkimas nėra platus – tik trintas maistas, kito ji negali tiesiog sukramtyti. Po truputį Rika nurimo, suprato, kad niekas jos nepaliks, nenuskriaus ir per 4 mėnesius tapo tikra savo naujų namų šeimininke. Ji tyli mergaitė, bet ne tuomet, kai miega ir kai pamato nemylimą rusvą kiemo katiną. Ji loja! Keista girdėti jos lojimą. Rikutė nežaidžia. Buvo bandymų, na, gal amžius nebe tas.  Bet patinka, kai jai kaso pilvą, net akis merkia iš malonumo. O kaip ji mėgsta važinėtis automobiliu! Nesu mačiusi, kad šuniukui taip patiktų važinėti ir net tiesiog sėdėti vairuotojo vietoje ir žiūrėti aplink. Ir koks malonumas skanauti varškės sūrio ir arbatoje mirkyto džiūvėsio, reti atvejai, bet pasmaguriauti patinka visiems. 

           Rikos pasaulis yra tylus, bet nereikia apsigauti, kad ji nieko nesupranta. Supranta ir be tariamų žodžių. Gerumui, rūpesčiui, meilei išreikšti žodžiai nereikalingi, ar tai būtų žmogus, ar šuo. Žinoma, su ja reikia elgtis kitaip, nei su girdinčiu šunimi. Svarbu neišgąsdinti, be staigių judesių. Ji parodė, kaip su ja elgtis. Daug kam atrodo, kad ji tokia piktoka, bet tik atrodo. Ji nuostabaus meilumo šuo. Visuomet nori glaustytis ir būti kartu, džiaugsmingai sutinka grįžtančią ir taip meiliai vizgina savo trumpą uodegytę, žiūri savo giliomis akimis, kuriose nematai šuns, matai gyvą sielą, kuri jaučia, liūdi, ilgisi ir myli. ,,Šunys tikrai kalba, bet tik tiems, kas žino, kaip klausytis,“ – F. O. Pamuk, turkų rašytojas. 

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Ingrida ir Elė

“Dažniausiai juos galima rasti susiglaudusius, žaidžiančius “Lego” arba žiūrinčius filmukus.”

 

 

Jau antrus metus mūsų namuose kartu su trimis berniukais auga ir mūsų rusvoji meilė Elė, gimusi gegužės mėnesį, kaip ir Močiutė Elena, todėl vaikai nusprendė ją pavadinti Ele – močiutės garbei.

 

Vieną vasaros dieną su sūnumi Jokūbu naršėme socialiniuose tinkluose ir “Tautmilės prieglaudėlė” buvo pasidalinusi mažyčių šuniukų skelbimu, jiems buvo 1,5 mėnesio. Jokūbas jau seniai zyzė, kad nori šuniuko, tai atrodo, kad ledai patys sujudėjo, kai pamatėme skelbimą ir mamos širdis ištirpo. Visi kartu (su mažaisiais broliais) nulėkėme gelbėti. Eliuška buvo nepaprasto grožio ir mažumo. Nepaisant to, mūsų dvyniai broliai vis tiek jos bijojo!

Namuose buvo toks sąmyšis. Naujas narys. Visi susijaudinę. Vaikai visą vakarą garsiai juokėsi. Atrodo, lyg koks jubiliejus būtų švenčiamas. Laikui bėgant, Eliukas tapo visiška mano dukryte. Ji labai žmogiška, gudri, klusni, lengvai dresuojama. Galiu palyginti su kitais šunimis, Elė – tikras lobis. Ji netgi žaidžia mokyklą su vaikais arba kantriai sėdi, kol segama karūna.

 

Dominykas ją vadina Kaziuku. Sako: “Mano Kazius”. Dažniausiai juos galima rasti susiglaudusius, žaidžiančius “Lego” arba žiūrinčius filmukus.

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Viktorija ir Mauglis

“Taip aš iš šunų žmogaus tapau kačių žmogumi ir jau 6 mėnesius džiaugiuosi tuo, kad tokia maža širdelė sugebėjo tuštokus namus paversti tikra gyvybingumo karalyste.”

 

Katinas mano gyvenime atsirado labai netikėtai. Aš visada sakiau, kad esu šunų žmogus, ir katino šalia savęs neįsivaizdavau. Bet tuo gyvenimas ir žavus – jis gali tave stebinti. Anksčiau visą laiką turėjau šunį, o paskutinius 5 metus, pradėjusi gyventi viena, jokio augintinio išvis neturėjau. Praėjusių metų pabaigoje, prieš Kalėdas, draugė paliko savaitei pagloboti savo šunį: man buvo taip jauku, kad namuose yra dar viena gyvybė. Po šio įvykio pradėjau galvoti, kad būtų smagu įsigyti kokį nors gyvūną, tačiau šunį vienam pačiam yra pernelyg sunku auginti, todėl svarstymai nukrypo katino link. Iš smalsumo pasidomėjau kačių veislėmis, omenyje turėdama labai svarbų kriterijų – visiškai nenorėjau, kad augintinis šertųsi. Kailiuko neturintis katinas manęs nežavėjo, tad internete radau, jog vienos kačių veislės – Kornvalio reksų – atstovai šeriasi žymiai mažiau. Šios veislės katinas mane tikrai sužavėjo – jo kailis banguotas kaip avinuko. Taip galvoje ir užgimė mintis, kad jei jau kada nors įsigysiu katiną, tai jis bus Kornvalio reksas, bet kol kas visiškai neplanavau jo ieškoti ir pirkti. 

Kalėdų laikotarpiui grįžau pas šeimą į Šiaulius (pati gyvenu Vilniuje) ir per šventes taip pat dar susitikau su drauge. Jai pradėjau pasakoti, kad man visai „kuku namas“ ir kad ėmiau galvoti apie katiną. Prisipažinau jai, jog net nesu tikra, kokio norėčiau, o ir pirkti jo tikrai nesiruošiau. Garsiai pasijuokėme, nes užtikrintai teigiau: jei jau mano gyvenime atsiras koks murkiantis padarėlis, tai žinokit – aš tampu ta sena teta su katinu. 

Kitą dieną iš tos pačios draugės gavau žinutę, kurioje ji atsiuntė skelbimą, kad dovanojamas Kornvalio rekso katinas ir kad jis kaip tik yra Šiauliuose. Draugė pridėjo: „Tavo katinas tavęs laukia! Griebk katuką nedvejojusi: ir geras darbas, ir pačiai daug smagiau namie, kai judesys bus.“

Po šios žinutės nusprendžiau, kad nuvažiuosiu pasidomėti. Nuvykau apžiūrėti viena pati. Katinėlis buvo man į rankas iš karto paduotas: palaikiau, pažiūrėjau, apmąsčiau, kad juk čia mažiausiai 10 metų įsipareigojimas. Šeimininkai šį katiną turėjo 5 metus, tačiau nebegalėjo jo daugiau auginti, nes šeimoje atsirado naujagimis, kuris buvo alergiškas. Todėl katinėliui imta ieškoti naujų šeimininkų.

Šio vizito pabaigoje pasakiau, kad grįšiu šiandien vėliau su „palaikymo komanda“ – šeima – ir tada visi kartu nuspręsime. Parvažiavusi namo vis galvojau, ar tikrai man reikia gyvūno, nes tai iš tiesų didelė atsakomybė ir ilgalaikis įsipareigojimas. Dar pasitarėme su šeima ir visi vėl nuvažiavome pažiūrėti katinėlio. Mano palaikymo komanda buvo labai jau rami, jie tepasakė: ne mes jį auginsime, o tu – sprendimą turi priimti pati. Taigi po šių žodžių ir apsisprendžiau pasiimti katiną. Labai džiaugiausi praėjusi savotišką atranką ir gavusi šią dovaną, rodos, iš paties likimo: katinėlio šeimininkai jau buvo sulaukę labai daug skambučių iš kitų kandidatų.

Šis įvykis – tikras įrodymas, kad kartais garsiai ištarti žodžiai tampa realybe ir Kalėdų stebuklų būna. Taip Naujuosius metus katinas sutiko jau naujuose namuose ir su nauju šeimininku.

Katino vardas Mauglis – tokį jis turėjo ir nusprendžiau jo nekeisti. Pirmoji naktis buvo pusiau be miego, nes budėjau: man buvo taip keista, kad jis visur vaikšto, užšoka ant lovos, apeina mane lyg medžiotų. Tad atsikėlusi ryte tik norėjau kuo greičiau išeiti iš namų ir jį palikti vieną – savo namuose nebesijaučiau šeimininkė, o naujasis šeimininkas nedavė ramybės. Bet po kelių dienų man jau atrodė, kad mes jau visą gyvenimą praleidome kartu. Taip pat juokiuosi, kad tikriausiai kažkas aukščiau žinojo, jog metai nebus lengvi. Todėl atsiuntė man pagalbininką, kuris padėtų lengviau išgyventi karantiną ir užsidarymą namuose, nes jis labai palengvino saviizoliaciją ir džiugino kiekvieną dieną.  

Žinoma, Mauglis atnešė į namus ir chaoso: jis vis dėlto plaukus meta, visur kraiko išnešioja, palieka pėdučių ant visų paviršių. Taip pat kenčia baldai – nagus vis suleidžia į minkštą kampą. Be to, naktys neberamios, jis mėgsta pažadinti anksti, apie 5 valandą ryto, prieina prie veido ir švelniai trinasi savo snukeliu, kad kelčiausi. Tačiau visi šie nepatogumai nėra tokie jau svarbūs – naujojo šeimos nario buvimas šalia džiugina kiekvieną dieną ir viską atperka.

Taip aš iš šunų žmogaus tapau kačių žmogumi ir jau 6 mėnesius džiaugiuosi tuo, kad tokia maža širdelė sugebėjo tuštokus namus paversti tikra gyvybingumo karalyste!

Foto Rasa Šileikienė

Edita, Martynas, Ciocia ir kt.

“Mūsų visų keturių gyvenimams ir namų atmosferai besąlyginę ramybę ir atsidavimo jausmą padovanojo atkeliavęs penktasis šeimos narys.”



Kiekvienas iš mūsų į vieni kitų gyvenimus atėjome būtent tuo laiku, kuomet ir turėjome! Visi tokie skirtingi ir išskirtiniai. 

 

Pirmoji ir šeimos senbuvė – Smilė. Žavioji, balsingoji, migdolinių akių ir dalmatino kailio rašto savininkė. Jos gyvenimas prasidėjo su mama dar Utenos rajono miškuose. Ją, laukinukę, išgelbėjęs Martyno brolis parsivežė į Vilnių. Taip ji po pirmos ir paskutinės, bet tikrai įsimintinos kelionės automobiliu, gyvenime skaičiuoja bemaž 12-us ar net 13-us metus. Broliui išsikrausčius Smilė liko mums. Per 6 metus, kiek mes ją globojame, užsiėmus intensyvesne glostymo terapija, rutinos įvedimu ir skanukų jūromis, Smilė tapo ženkliai meilesnė, tačiau laukinės katės prigimtis jai vis dar nesvetima ir gerų manierų vis dar mokomasi. 

 

Antroji, 2015 m. vasario 8 d. iš Justiniškių mikrorajono parsivežta itin atsargi, tikra miestietė, išskirtinio kailio margumo bei charakterio – Ciocia. Martynas ilgą laiką turėjo katytę vardu Kostia. Labai labai panašią į Ciocią. Tačiau katytei persikraustymai sukėlė daug streso ir vieną dieną Kostia tiesiog dingo. Ieškojome jos visi. Neprarasdami vilties nuolat peržiūrėdavome prieglaudų puslapius su dovanojamais / rastais gyvūnais, tačiau jos vis nebūdavo tarp jų. Vieną dieną pamatėme žmonių skelbimą apie dovanojamą gatvėje rastą katytę, kuriai buvo suteiktas Margo vardas. Netrukus nuvykome jos pamatyti, kadangi manėme, jog tai gali būti Martyno auginta Kostia. Nors gyvai išvydus katytę panašumas buvo didelis, deja, tai buvo ne ji. Vienaip ar kitaip, įsimylėjome ją iš pirmo žvilgsnio ir pasiėmėme namo. Dėl buvusių sveikatos problemų ir nenormuojamo maisto katytė atrodė lyg matrioška: miniatiūrinė galvytė, o pilvas siekė grindis, tad ją pakrikštijome nauju vardu – Ciocia. Ją radę žmonės pasakojo, jog ji buvo rasta tuo metu, kai viena veterinarijos klinika gatvėje vykdė benamių kačių sterilizacijos programą. Nuskutus katytei pilvelį pastebėjo, jog jai jau kažkada buvo atlikta sterilizacija, taigi darė prielaidą, jog prieš patekdama į gatvę ji buvo naminė. Kaip ženklas, kad ji sterilizuota, buvo pakirptas vienos ausies galiukas.

 

Ciocia tikrų tikriausia namų princesė. Jei nelaiku išvalytas tualetas – sužinos visi. Užspeista į kampą Smilės visada pirma puls, o vėliau pasipusčiusi padus bėgs namo. Ciocia mūsų šeimos termometras, jei namuose temperatūra nukrinta žemiau 20 laipsnių, tuomet nakčiai jos sulauksi besiprašančios po antklode ir miega išskirtinai tik moteriškoje lovos pusėje. O jei namuose būna pakeliamas balso tonas, kur buvus, kur nebuvus, taikdarės pareigų imasi būtent Ciocia. Savo vos girdimu ir išskirtiniu balseliu ji stengiasi, jog namuose įsivyrautų taika bei ramybė. 

Mūsų visų keturių gyvenimams ir namų atmosferai besąlyginę ramybę ir atsidavimo jausmą padovanojo atkeliavęs penktasis šeimos narys. Po poros mėnesių savanoriavimo ir šunelių vedžiojimo “Tautmilės prieglaudėlėje” Martyno širdį galutinai pavergė jis – Vinsis (prieglaudoje vadintas Vinstonu). Juodas lyg anglis, su keliomis baltomis dėmelėmis, pradėjusiu sidabruotis kailiu, rudomis akimis, giliu žvilgsniu bei romiu charakteriu. Jis visavertis mūsų šeimos narys, kurio ryšys su Martynu ypatingas. Nuo pirmų dienų Vinsis mus papirko savo tolerancija kitų gyvūnų, ypač kačių, atžvilgiu. O ir kaskart po pasivaikščiojimo matyti jo liūdną žvilgsnį, kuomet reikėdavo jį pririštą palikti prieglaudoje, buvo tiesiog nepakeliama. 

 

Vinsis mums visiems ypatingas! Su Smile nuo pirmos dienos, kai tik atkeliavo į namus, tapo geriausiais draugais, kurie nuostabą kelia visam mūsų rajonui, kai vakarinių pasivaikščiojimų metu jie vienas kitam palaiko draugiją. Su Ciocia Vinsio santykiai santūrus, nes pirmosiomis savaitėmis abu balsu aiškinosi savąjį statusą namuose. Ciocia savųjų pozicijų neužleido, tad Vinsuliui dabar tenka kantriai kentėti Ciocios glaustymąsi, nesikėsinant jos išuostyti, nes jo toks žingsnis būna paženklintas katės nagų pasirodymu. 

 

Prieglaudos turimomis žiniomis, Vinsis visą savo gyvenimą leido pririštas prie būdos. Vėliau šeimininkams iškeliavus anapilin, velionių sūnus negalėjo juo tinkamai rūpintis, todėl netrukus Vinsį atvežė į prieglaudą norėdamas jį pakeisti į mažesnį ir jaunesnį šunį. Darbuotojoms nesutikus, Vinsis taip ir liko prieglaudoje. Čia jis apsigyveno po pastoge, o šalia savo būdos kasdavo 1–1,5 m gylio apkasus, taip išgaudydamas į prieglaudinukų maisto atsargas besikėsinančiais žiurkes. Lapkričio mėnesį į prieglaudą atkeliavęs, didžiąsias metų šventes čia sutikęs, o įpusėjus pavasariui, kaip spėjama, 7 savo gyvenimo metus matytą būdą ir grandinę iškeitė į šildomas grindis, karališko dydžio guolį, išgydytas įsisenėjusias sveikatos problemas bei mylinčią šeimą. Žinoma, pradžioje ne viskas ėjosi taip sklandžiai. Vinsis pirmą kartą gyvenime išvydo laiptus, slidžias parketo grindis ir galybę kitų niekad gyvenime nematytų dalykų, kurie kėlė didžiulę baimę. Atidaromos maisto produktų pakuotės, buteliai – visa tai vertė jį kuo greičiau bėgti tolyn. Ilgi raminimai, kantrybė, glostymai ir per pusantrų metų Vinsulis ne tik kad nebijo visų minėtų demonų, bet net ir išmoko įvairių triukų bei komandų. Namuose elgiasi kaip tikras naminis šuo. Niekada nėra nieko palietęs, sugraužęs ar apdraskęs. Yra nepaprastai kantrus. Veterinarijos gydytojai nuolat stebisi jo psichikos stabilumu ir kantrumu. Na, o mes žavimės absoliučiai viskuo, nes jis kitoks, likimo mums padovanotas – Vinsis.

 

Nereikia bijoti į savo namus priimti ar laikinai priglausti į gatvę išmestą ar prieglaudoje paliktą vyresnio amžiaus ar turintį sveikatos problemų gyvūną. Nes priglausdami likimo nuskriaustąjį, jūs išgelbėjate ne tik gyvybę, suteikiate šiltus namus, laiku paduodamą maisto indelį, tačiau ir grąžinate tikėjimą žmogumi! Lai būna to įrodymas mūsų šeimos keturkojų istorijos. Nors visos jos skirtingos, tačiau kadaise patirtos negandos ir laiku atėjęs žmogus suteikė jiems šansą džiaugtis oriu bei visaverčiu keturkojo gyvenimu.

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Dovilė, Mantas ir Einšteinas

“Einšteinas yra nepaprastas šuneliukas, kuris turi neišmatuojamą kiekį meilės ir šilumos.”

 

Einšteinas pas mus atsirado labai netikėtai!

O viskas buvo taip… Sesė vis sakydavo, kad jų statybose apsilanko nepiktybinis šuniukas. Todėl ten važiuodama vis paimdavo ėdalo (pati tuo metu turėjo du šuniukus). Kartą ir mes su Mantu nusprendėme apsilankyti statybose. Ir susitikome jį… Purviną, susivėlusį, tačiau nepaprastai spindinčių akių šuneliuką! Jis sėdėjo visai prie pat ir vizgindamas uodegytę, iškišęs liežuvį džiaugsmingai žiūrėjo. Pasakiau jam: „LABAS“, ir jis pakėlė leteną! Tai buvo tarsi pasaulio stebuklas! Taip pradėjau krykštauti, o jis šalia šokinėti! Buvo aišku, kad daugiau išsiskirti su šiuo ką tik sutiktu šuniuku nenoriu.

Taigi dar tą pačią dieną išsiaiškinome, kokia tvarka yra paimant šuniuką iš gatvės. Gavome puikią konsultaciją iš GGI (“Gyvūnų gerovės iniciatyvos”) vadovės Beatričės, ačiū Tau. Jau po poros dienų buvome pasiruošę gaudyti tą mielą šuneliuką. Atvykus prie statybų, jis vis dar buvo ten, o lėtai priėjus ir norint prisegti jam pavadėlį – visai nesipriešino. Tada kartu nuėję iki mašinos įdėjome į transportavimo dėžę ir išvažiavome į veterinarijos kliniką. Ten pasakė, kad šuniukas yra maždaug 5 metų amžiaus ir rimtų ligų neturi. Labai apsidžiaugę parsivežėme jį namo! Dar tą pačią dieną parašėme savivaldybei bei iškabinome daugybę plakatų visame rajone.

Ištraukėme iš sprando gal 8 prisisiurbusias erkes, maudėme gal 7 kartus, kol pagaliau purvas liovėsi bėgęs nuo pilko kailiuko. Kaip vėliau paaiškėjo, nuo auksinės spalvos kailiuko! Išmaudę davėme kilimėlį, į kurį jis mielai ir žaismingai trynėsi. Dar tą patį vakarą jis leido jam pakasyti pilvuką.

Tarp kitko, skambučių sulaukėme nemažai, tačiau skambintojai pasakojo apie tai, kad jį matė jau kelis mėnesius valkataujantį. Kitas moters balsas ragelyje pasakojo, kad kai ji išeidavo su savo šuniuku pasivaikščioti, šis šuniukas sekiodavo juos kilometrų kilometrus palaikydamas kelių metrų atstumą. Matyt, tikėjosi rasti naujus šeimininkus ar gauti skaniuką.

Namuose pradžioje paliktas vienas kaukdavo ir prasilenkti su kitais šunimis ramiai negalėjo. O dabar Einšteiniukas ramumo įsikūnijimas, kuris kas kartą pamatęs kitą šuniuką bėgs pasisveikinti ir pasiuostyti. Tačiau sutikęs piktesnį šunį, kuris rodo dantis ar balsą, Einšteinas atskaitys moralą, paklusniai nueidamas, tačiau vis atsisukdamas atgal ir juokingai palodamas: „vau vau vauuuu“.

Kalbant apie šuniuko psichologines traumas, buvo momentų, kai tiesiog norėdami paimti daiktą nuo aukštesnės lentynos pakeldavome ranką, o tą pamatęs Einšteiniukas susigūždavo… Panašu, kad buvo muštas, kas yra žaisliukai, irgi nežino. Bet jis nepaprastai džiaugiasi kartu šokinėdamas, lakstydamas ir žaisdamas gaudynes. Visą savo žaismingumą ir nepaprastą paklusnumą pademonstravo geriausiai savo grupėje baigęs pradinukų mokyklėlę!

Viena nepaprasta savybė mus labai nustebino – kad Einšteinas mėgsta dainuoti. Išgirdęs ilgas natas, jis prisijungia ir stengiasi pataikyti į toną kaukdamas. Taip ir gimė komanda „I LOVE YOUUUU“, kurią sakant antrą kartą Einšteinas prisijungia traukti ilgų natų.

Jau pusantrų metų gyvename su Einšteiniuku, o tokį vardą gavo dėl nepaprastai greitai išmokstamų komandų ir savotiškai panašios „ševeliūros”.

Visą laiką svajodavau apie šuniuką, galvojau, kokio norėčiau, su ašaromis akyse žiurėdavau filmus apie šuniukus, pvz., legendinį Hačiko šuniuką. Žiūrėdama galvodavau, koks beribis atsidavimas, kokia besąlyginė meilė, tačiau, kad tai taps realybe, negalėjau patikėti.

Einšteinas yra nepaprastas šuneliukas, kuris turi neišmatuojamą kiekį meilės ir šilumos. Kai dirbame, jis gulėdamas sėdmaišyje stebi mus. Bet pamatęs, kad yra atokvėpio minutėlė ar dėmesys nebėra sutelktas į darbą, jis per 2 sekundes ateis ir glaustysis kaip katinas! Snukučiu lengvai kilstelės ranką tarsi sakydamas: „Paglostyk mane! Paglostyk!“. Tada pradėjus glostyti nugarytę, po truputėlį „susileis“ ir galiausiai jau gulėdamas ant nugaros nebyliu žvilgsniu sakys, kad nori „kasi kasi pilvuką“.

Kyla klausimas, ar galima nusipirkti laimę? Meilę? Visa tai ir dar daugiau galima rasti gatvėje… Viename 9,5 kg šuneliuke su beribe širdute!

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 

Gintarė, Jonas ir Čikaga

“Turime nuostabų gyvūną šalia ir mylime jį iš visos širdies.”

 

Susipažinkite su mūsų šeimos nariu – Čikaga (dokumentuose oficialiai) arba Čika (kaip mes ją vadiname). Jei prieš pusantrų metų būtų kas nors mums pasakęs, kad mums taip pasiseks – niekada nebūčiau patikėjusi.

O mūsų laimės istorija prasidėjo taip: mūsų sūnus Jonas pradėjo vis dažniau kalbėti apie tai, kad nori gyvūnėlio. Mūsų šeimos nariai visi daugiau mažiau augo su gyvūnais ir žinome, kokia tai laimė ir džiaugsmas. Sprendimas priimti gyvūnėlį į savo šeimą atėjo labai natūraliai ir po žingsnelį. Kai sprendimas buvo priimtas – nebuvo kitų minčių – kaip tik priglausti gyvūną iš prieglaudos, nes pati idėja – suteikti paliktam ar kitaip nuviltam gyvūnui tikrus namus ir savo šilumą – mums buvo daugiau nei idėja. Tai yra tai, ko mokome savo sūnų – atjautos silpnesniam ir nuskriaustam.

Kodėl katinas? Turbūt nugalėjo mano meilė katinams prieš vyro meilę šunims, o ir racionalus protas sakė – kad šuniukui mes negalėsime skirti tiek laiko, kiek reikėtų. Taip pat turėjome ir kitokį tikslą – padėti savo jautriam sūnui, o visi žinome, kokias terapines savybes turi katės.

Taigi taip prasidėjo mano paieška. Nors ir kaip norėjau paimti labai likimo nuskriaustą katiną, tačiau mes suprasdami, kad namuose auga vaikas, norėjome tam tikros charakteristikos, o svarbiausi dalykai, kad būtų nebaikštus ir kad mėgtų būti daug „niurkomas“ ir glostomas. 

Taigi paieška netruko labai ilgai, kadangi tiesiog parašiau visoms prieglaudoms su prašymu patarti, kas mums tiktų. Neslėpiau, kodėl mums svarbu gyvūno charakteris, nes man rodos, tai yra sąžininga ne tik prieš save, bet ir prieš gyvūną. Labai greitai gavau atsakymą iš “SOS gyvūnų” prieglaudos, kad kaip tik globėjos namuose gyvena puikiai mūsų norus atitinkanti katytė. Tą pačia dieną nuvykau jos aplankyti ir tiesiog įsimylėjau mūsų Čikagą. Jos istorija yra tokia: Čikaga kartu su savo broliais ir sesėmis buvo rasti palikti miške dėžėje. Jie buvo taip nusilpę, kad būdami kelių mėnesių amžiaus atrodė kaip naujagimiai. Prieglauda jais pasirūpino ir, kai mes kreipėmės, iš vados buvo likusios tik 2 sesutės. Prieglauda visai vadai suteikė JAV miestų vardus. Mums taip patiko Čikagos vardas, kad mes jį ir pasilikome, tai taip ir lieka – kasdienybėje ji mūsų Čika, Čikulė, Čikitita, Kjūtalas ir pan. O kai susipykstame, tampa Čikaga.

Būdama 6 mėn. Čikaga atkeliavo į mūsų namus.

Čikaga yra tobulo charakterio katė. Ji atitiko visus mūsų lūkesčius ir netgi daugiau. Labai dažnai mes ją vadiname „katašuniu“, nes ji be žmonių negali. Ji visada bus ten kur žmonės. Visus svečius namuose pasitinka labai draugiškai ir nebaikščiai, net ir kitus gyvūnus. Čikaga šiuo metu yra 2 metų amžiaus, tačiau liko smulkutė. Bet lai Jūsų tai neapgauna, nes kai ji bėga, skamba visi namai, o daiktai skraido į visas puses. Pagailėjo kažkas jai grakštumo, na, bet tai jos žavesio dalis.

Čika kaip ir dauguma kačių – dienomis mėgsta pamiegoti, o kai einame miegoti mes – tuomet pradeda savo cirko pasirodymus. Kartais tai tikrai veda iš kantrybės, o kartais tiesiog praskaidrina besibaigiančia dieną. Tačiau maloniausias mūsų šeimos nario įprotis mums yra žadinimas rytais. Kam nebūtų malonu rytais prabusti nuo bučinių? Tai va, mes tai patiriame kiekvienas ir kiekviena rytą. Ji apeina visus šeimos narius, apmurkia ir aplaižo, kol visi susikelia. 

O žaviausia dalis – stebėti sūnų su katyte kartu, nes jų santykiai yra kaip tikrų brolio ir sesers. Ir pasipyksta ir pasimyluoja ir pasibara, bet nauda iš šio santykio yra nepamatuojama.

Turime nuostabų gyvūną šalia ir mylime jį iš visos širdies. Čikaga absoliučiai nepiktybinė, neagresyvi, netgi nekrečia jokių didelių išdaigų, tik dalija mums savo meilę ir šilumą. Dabar jau neįsivaizduojame, kaip galėtų būti be jos. 

Foto Rasa Šileikienė

 

Laura ir Oliveris

“Nenutrūkstamai skiriame jam begalę dėmesio, padedame įveikti savo baimes ir manome, kad mums sekasi tiesiog puikiai.”

 

Susigūžęs kamputyje, galvos nepakeliantis ir nejudantis šuniukas mūsų dėmesį patraukė, matyt, ne veltui. Dabar Oliveris – kaip pavasarinė gėlė skleidžiasi kasdien vis labiau mus džiugindamas. Jis prieglaudoje atsidūrė po to, kai buvo rastas Panevėžyje pas ligotą senuką, kuris net savimi negalėjo pasirūpinti. Prieglaudoje Rudis nieko nesužavėjo, buvo niekam nereikalingas kudlius. Mums labai pasisekė, jog netikėtai pradėjome ieškoti mamai šuniuko, o galiausiai jį radome mes! Prieš du mėnesius iš “SOS gyvūnų” Oliverį parsivežėme namo turėdami abejonių, ar mums tikrai pavyks jį “prikelti gyvenimui”. Dvi dienas šunelis sėdėjo kampe žiūrėdamas akmeniniu žvilgsniu, taigi trečiąją dieną pasikvietėme į pagalbą dresuotoją ir sulaukėme daug patarimų. Oliverį išmaudėme šiltame vandenyje, išbandėme įvairų maistą, radome, kas jam patinka, išglostėme jį bei nesitraukėme nuo jo, kad pajaustų mūsų meilę. 

Nenutrūkstamai skiriame jam begalę dėmesio, padedame įveikti savo baimes ir manome, kad mums sekasi tiesiog puikiai. Viskam reikia kantrybės. Kiekvienas jo pakvailiojimas suteikia begalę džiaugsmo, paskutinį kartą jis tiesiog įsikando užuolaidą ir buvo be galo juokinga. Juk šuo (na, bet koks gyvūnas) yra dovana. Mes laimingi, kai matome, jog jis laimingas. Tai tik patvirtina, jog gyveni visavertiškai tada, kai darai gera kitiems. Galbūt tai įkvėps kitus pasiimti gyvūną iš prieglaudos, būti neabejingiems, jeigu aplinkoje blogai elgiamasi su šuniu, vaiku, seneliu. Galbūt suteikti pagalbą, nesitikint grąžos. O ta grąža būna netikėčiausiu metu. Mes visi kuriame šį pasaulį kartu, kuo laimingesni žmonės, tuo laimingesni gyvūnai.

 

Foto Elena Mituzė

Zhanna ir Sparta

“Jos mėgstamiausias žaislas – Paršiukas, kartais su juo nasruose ir užmiega.”

 

Sparta grynaveislė vokiečių bokserė. Iki manęs ji turėjo kitą vardą. Nusprendžiau pakeisti į dokumentinį, juo labiau, kad vardas Sparta atspindi jos tikrąjį charakterį. Pasiėmėme ją gruodį 2017 metais. Jai tada buvo 6 metai, dabar jau 9 sukako. Tuo metu turėjome dar vieną grynaveislį bokserį vardų Vasikas.

 

Mes tretieji jos šeimininkai. Mergina turėjo elgesio problemų, labai greitai susinervindavo. Pirmomis dienomis mano vyras negalėjo nuvalyti jai snukio, nes ji puldavo. Taip pat iš pradžių atskyrėme juos su Vasiku, nes ir jis jai nepatiko, kaip ir visi kiti šunys lauke. Bet jau tada mačiau,

kad ji turi didelę širdį. Maždaug po poros mėnesių Sparta jau aprimo, po pusės metų jau pasidarė visiškai rami. Namuose dažnai būna svečių su šunimis ir net juos priima ramiai.

Sparta buvo taip ištroškusi meilės, kad kartu norėjo eiti net į vonią. Puikiai pritapo mūsų namuose ir po penkių mėnesių vaikščiojo net be pavadėlio ir į nieką nekreipė dėmesio. Su abiem savo šunimis vaikštau kartu, ir jei man reikia, jie aktyvūs, jei reikia – jie elgiasi ramiai, viskam yra pavadinimai (komandos) ir net iš pusės žvilgsnio abu mane supranta.

 

Jos mėgstamiausias žaislas – Paršiukas, kartais su juo nasruose ir užmiega.

 

Foto Elena Mituzė

Monika, Gintaras, Migelis ir Ridikėlis

“Šiandien aš neįsivaizduoju savo namų be šių trijų sielų, su jais taip linksma gyventi!”

 

Kartais aš žiūriu į juos ir negaliu suprasti, kada ir iš kur jie atsirado??? Kad kada nors būtų man kas pasakęs, kokia nors būrėja, pranašysčių guru, “vaikeli, turėsi tris katinus!”… Būčiau tik pašaipiai nusikvatojusi ir pareikalavusi grąžinti pinigus už tokius kliedesius! Bet štai, šią dieną esu aš ir trys mano katinai. Labai sudėtinga neišsiplėsti pasakojant trijų likimų istorijas, kiekvienoje iš jų yra ir balto, ir juodo. Na, bet pabandykime, tik aš gal juodų spalvų pasistengsiu išvengti, kad būtų smagiau skaityti!

 

Visą gyvenimą jaučiausi labiau esanti “dog person”, katinų prisibijodavau, be to, turėjau jiems siaubingą alergiją. Bet nežinia iš kur vieną dieną mane užvaldė beprotiškas noras priglausti katiną. Dėl alergijos maniau, kad šiam troškimui nebus lemta išsipildyti, be to, su vyru jau auginome šunį, tad buvo neramu, kaip gyvūnai sutartų, ar nebūtų daugiau streso, nei džiugesio..?! Bet galiausiai pasiryžome šiam žingsniui ir priglaudėme baltai rusvą pikčiurniuką Gintarą (vardą daviau žiūrėdama į jo gintarines akutes, kurios mane tiesiog užbūrė). Neįtikėtina, tačiau mane iki dusimo kankinusi alergija katinams nerodė jokių egzistavimo ženklų! Jos neliko! O augintiniai tapo geriausiais draugais, kartu ir miegodavo, ir smagiai žaisdavo. Buvo nuostabu stebėti katinėlio transformaciją iš visiško “ežiuko”, prie kurio niekas neturėjo šansų prisiliesti, o norint paglostyti turėdavai nusiteikti, kad gali likti be rankos. Gintariukas tapo labai mielas ir dabar jau netgi pats dažnai prašo būti glostomas.

Tačiau grįžkime prie istorijos. Subyrėjus mano santuokai šuo išsikraustė gyventi su vyru, o Gintariukui likus be draugo prasidėjo visiška depresija. Katinėlis būdavo labai liūdnas, kiekvieną naktį kniaukdavo, tokiu būdu mane taip pat varydavo į neviltį, nes naktys tapdavo visiškai bemiegės, pešiodavosi kailį iki išplikimo… Sprendimas buvo aiškus: šiems namams reikia antro katino! Taip atsikraustė nerealaus meilumo katinas Marlo! Katinėliai puikiai susigyveno, draugystė buvo nuostabi. Bet labai greitai paaiškėjo, kad Marlo plaučiuose sparčiai didėja piktybiniai dariniai, kurie ėmė blokuoti katinėlio kvėpavimą, kol vargšiukui pasidarė beveik neįmanoma kvėpuoti, tad su plyštančia širdimi Marlitą teko išlydėti į amžiną medžioklę. Bijojau, kad Gintariukui vėl prasidės depresija netekus jau antro draugo, tad ir vėl ėmiau planuoti antro katinėlio įsivaikinimą. Taip iš prieglaudos atkeliavo juodasis kietuolis Migelis. Tiesa, šiek tiek nerimavau, ar Gintaras priims naująjį draugą, gal bus nusiteikęs priešiškai ilgėdamasis Marlito. Tad naujoką priglaudžiau su laikinos globos sutartimi, kad turėčiau šiek tiek laiko stebėti katinėlių bendravimą ir įvertinti, ar jie gerai sutars. Per kelis mėnesius katinukai labai susidraugavo, tad nieko nelaukusi važiavau į prieglaudą persirašyti sutarties iš laikinos į nuolatinę. Nuvykusi ten netikėtai pamačiau Ridikėlį: didelį, storą, rusvą katiną. Taip smarkiai jį įsimylėjau, tiesiog šakės! Grįžusi namo nenustojau apie jį galvoti, tad neliko nieko kito, kaip tik atverti jam savo namų duris! Išėjo visiškai neplanuotas trečias katinas – netyčiukas.

 

Kalbant apie katinų draugystę, Gintariukas sutaria tik su Migeliu, su Ridikėliu visiškai nedraugauja, nors jau praėjo 1,5 metų, tad panašu, kad taip ir nesusidraugaus. Gintaras stengiasi vengti bet kokio kontakto su Ridiku, visada prasilenkia su baisiausiai nepatenkintomis išraiškomis, kartais net negaliu patikėti, koks iškalbingas būna žvilgsnis, nereikia jokių žodžių. Užtat Migelis – su visais ir visada bendraujantis katinas, užsiima su abiem nedraugaujančiais, taip pat skiria dėmesio visiems, kas tik užsuka į svečius. Nesvarbu, ar tai bus mano geriausia draugė, užbėgusi kavos puodelio, ar brolis, atvažiavęs įstatyti naujas spintos duris, ar santechnikas, iškviestas pataisyti kapsinčio čiaupo: Migelis sukiosis aplink, stebės, ar darbas atliekamas tinkamai, letena patikrins visus atsineštus įrankius, suskaičiuos varžtus, patyrinės, ar skaniai geriama kava, ar nepamirštama pasivaišinti saldainiais ir taip toliau. Ir mane jis nuolat tikrina: ar gerai siurbliuoju kambarius, ar tinkamai apvelkama patalynė, primena, kad jau laikas papildyti dubenėlius maistu, na, o kas čia per maišeliai spintoje mėtosi nereikalingi?? Viską jis turi žinoti ir kontroliuoti, tikras namų vadas.

 

Šiandien aš neįsivaizduoju savo namų be šių trijų sielų, su jais taip linksma gyventi! Prisijuokiu iš jų išdaigų, katukai net turi savo atskirą paskyrą Instagrame, kur pilna įvairiausių akimirkų iš jų beprotiško gyvenimo. Labai myliu juos visus tris, daug buvo kovota dėl kiekvieno iš jų gyvybės ir įvairių problemų – čia tie juodi momentai, bet apie juos gal nesiplėsiu, tiesiog žinau, kad padarysiu viską, ką reikės, kad katiniukai būtų laimingi ir gyventų linksmą gyvenimą.

 

Foto Saulė Paliulytė

 

Tadas ir Noris

“Po dar vieno pasivaikščiojimo galiausiai supratau, kad aš nebenoriu jo grąžinti į prieglaudą. Jis turi važiuoti su manimi namo.” 

 

Mūsų istorijos pradžią galima pavadinti visišku “netyčiuku”.

Visada norėjau šuns, tačiau vis save atkalbinėdavau, juk aš dar nepasiruošęs, neturiu dar nuolatinių pajamų. Dėl darbo vis tekdavo išvažiuoti ilgesniam laikui iš šalies, be to – ar tikrai sugebėsiu juo pasirūpinti? Todėl pasitenkindavau (pavydžiu) svetimų šunų glostymu ir apsilankymais benamių gyvūnų prieglaudose. Kai svarstydavau apie “įsišuninimą”, niekada neabejojau, kad tai bus šuo iš prieglaudos, nes neieškojau šnaucerio, terjero ar kitokio veislės etiketę turinčio augintinio ar parodų dalyvio. Norėjau tiesiog ištikimo draugo, juk augintinis iš prieglaudos žmogų myli ne ką mažiau nei iš kilmingos giminės kilęs grynaveislis.

Viskas pradėjo keistis, kai “Linksmųjų pėdučių” Facebook paskyroje pamačiau Tadą. Ne, ne save, o šuniuką, kurio vardas Tadas. Draugams tada pasijuokiau, kad va, man skirtas šuo. Ir kai ši prieglauda paskelbė organizuojanti augintinių žygį, pamaniau, kad tai puiki proga susipažinti su keturkoju bendravardžiu. Tačiau keturkojis Tadas tąkart su manimi nesutiko niekur eiti, matyt, žinojo, kad jis šioje istorijoje tik tarpininkas, atviliojęs mane į prieglaudą. Taigi prieglaudos darbuotoja pasiūlė man “ramesnį šuniuką, kuris labiau socializavęsis ir pripratęs prie nepažįstamų žmonių”.

Štai tada aš pirmą kartą sutikau Normaną. Smėlio spalvos trumpakojį kudlių su sklastymu per visą nugarą. Nors šuniukas ramus, atsipalaidavęs, bet gero pirmo įspūdžio sudaryti jam nepavyko – po kelionės iki žygio pradžios vietos automobilio sėdynė buvo lyg po lietaus – seilės bėgo upeliais. Tačiau žygio metu jis mane sužavėjo savo ramybe, supratingumu, atrodė lyg tiesiai iš dresūros mokyklos. Aš einu, jis irgi šalia kojos, aš sustoju, jis taip pat stovi, po žygio prisėdome kavinėje – jis ramus guli šalia ir nekaulija skanėstų. Tobulas šuo! Ir visiškai nesupyko, kad jo vardą pamiršau. Ir kad visiems jį pristačiau Norbertu. Atėjus laikui jį grąžinti į prieglaudą vakarienei, atsisveikindamas pasakiau jam – aš dar grįšiu. Ir praėjus beveik dviems savaitėms aš ir vėl stovėjau prie “Linksmučių” vartų, juokaudamas, kad atėjau į pasimatymą, tik vietoje gėlių – skanukai ir maišeliai “dovanėlėms”. Po dar vieno pasivaikščiojimo galiausiai supratau, kad aš nebenoriu jo grąžinti į prieglaudą. Jis turi važiuoti su manimi namo. 

Tiesa, turiu pripažinti, kad tai dar ne laiminga pabaiga, mat kitą dieną, kai supratau, ką aš padariau, kad aš turiu šunį, už kurį būsiu atsakingas artimiausius 10-15 metų, kurio gyvenimas priklauso tik nuo manęs, o tai prisidėjo ir prie kitų mano psichologinių problemų, aš “sugriuvau”. Tada net mąsčiau jį grąžinti atgal, kol neprisirišo prie namų ir manęs, tačiau kartu supratau ir tai, jog aš to tikrai gailėsiuosi. Vienas žmogus tada man pasakė:  “Šuo yra geriausia, kas tau galėjo dabar nutikti, nes jis labiau nei kas kitas gali tau padėti pasitikėti savimi.” Tada aš apsisprendžiau galutinai, kad Normanas yra mano šuo ir aš tikrai nenoriu jo prarasti.

Dabar, nuo šios istorijos praėjus jau daugiau nei pusei metų, aš labai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Išties, šuo gyvenimą nuspalvino naujomis spalvomis, dažniau išeiname pasivaikščioti, susipažinau su naujais žmonėmis, gatvėje visi dažniau šypsosi (negali nesišypsoti, kai tau šypsosi šuo). Tik ta ramybė ir supratingumas kažkur išgaravo kartu su sutrumpintu iš Normano į Norio vardu. Dabar pasivaikščiojimų metu visada eina pirmas, apuosto kiekvieną krūmelį, kiekvieną žolelę, aikštelėje kaip lygus dūksta su mažais ir dideliais šunimis, o namie kasnakt įsitaiso šalia, ryte kandžiodamas ir laižydamas žadina prašydamas pusryčių. Net ir augintinių namuose nenorėjusi mama dabar su juo mielai bendrauja, jam perka naujus žaisliukus ir taiso tuos, kuriems Noris atlieka galvos, kojos ar kitos kūno dalies amputaciją.

Foto Lukas. J. Bižys

Ieva ir Bučkis

“Dėl Bučkio gebėjimo žavėti, meilumo ir draugiškumo su kitais šunimis nuolat plečiu naujų pažįstamų ratą bei dar geriau pažįstu savo kaimynystę.”

 

2019 metų rudenį per nelaimingą atsitikimą praradome savo mylimą šunytę Smiltę. Buvo labai skaudu, ašaros skruostais riedėjo kasdien. Norėjosi tą skausmą sumažinti ir širdyje prasivėrusią tuštumą užpildyti nauja uodega. Taigi nusprendėme suteikti šansą kitam šuniukui iš prieglaudos. 

 

Pradėjome paieškas. Kasdien peržiūrėdavome prieglaudų skelbimus. Prieš pat lemtingą dieną net buvome nuvykę į “Penktą koją”. Bet ten nepavyko susidraugauti nei su vienu šuniuku. Nusiminiau, bet nenuleidau rankų ir tęsiau paieškas.

 

Jau kitą dieną mano vyras peržiūrinėjo “Nuaro” prieglaudos skelbimus ir man parodė mūsų Bučkį. Man atrodo, mane ištiko meilė iš pirmo žvilgsnio. Griebiau telefoną ir bijodama, kad sekmadienį prieglauda nedirbs, skambinau ir tyliai tikėjausi, kad su patikusiu šuniuku galėsiu pasimatyti jau greitai. Mano dideliam džiaugsmui, atsiliepusi prieglaudos darbuotoja mus pakvietė atvykti į pasimatymą tą pačią dieną. Tad šokome į mašiną ir jau netrukus prieglaudos pievose vedžiojome juodai baltą, linksmą ir energingą 1,5 metų amžiaus šuniuką.

 

Iškart pajautėme, kad tai mūsų šuo! Tad atsisveikinę su prieglaudos personalu, sėdome į mašiną ir nekantraudami keliavome namo. O bekeliaudami išrinkome ir vardą. Pavadinome jį pačiu meiliausiu vardu – Bučkiu. Ir labai pataikėme, nes mūsų Bučkis yra pats mieliausias šuo žemėje. Jis visus nuolat bučiuoja, nesvarbu, tai  mes, gatvėje sutiktas praeivis ar net piktas kaimyno šuo.

Bet mūsų draugystės pradžia nebuvo labai lengva. Iš pradžių jis mumis ne visai pasitikėjo. Ir vieną dieną, kai vedžiodama jį paleidau palakstyti Nemuno pievomis, jis nusprendė neleisti man jo prisisegti. Niekur nuo manęs nebėgo, bet vos tik ištiesdavau ranką ir bandydavau jį prisegti prie pavadėlio, jis greitai atsitraukdavo. Smarkiai vėlavau į darbą, į gaudynes įtraukiau net kaimynus, telefonu konsultavausi su dresuotoja, kol po 4 valandų jis pasidavė ir atsisėdo šalia. Tuomet supratau, reikia padirbėti, kad jis manimi labiau pasitikėtų ir sugrįžtų pas mane, kai tik pakviečiu. Todėl pradėjome lankyti dresūros pamokas bei daug dirbome lauke. Ir nors gaudžiau jį ir bandžiau savo kantrybę dar ne kartą, dabar Bučkis jau puikiai moka komandą “pas mane”, todėl gali laisvai lakstyti pievose ir parkuose.

 

Bučkį aš kartais vadinu laimės ir džiaugsmo šuniu. Einant gatve jis pralinksmina net pačius niūriausius praeivius. O dėl linksmos išvaizdos nuolat sulaukiame komplimentų, dažnai net klausimų ar pasvarstymų, kokios veislės šuo jis galėtų būti. Dėl Bučkio gebėjimo žavėti, meilumo ir draugiškumo su kitais šunimis nuolat plečiu naujų pažįstamų ratą bei dar geriau pažįstu savo kaimynystę.

 

O jei paklaustumėte, ką Bučkiui labiausiai patinka veikti, tai neabejodama atsakyčiau, kad lakstyti Nemuno pakrante, siausti su kitais šunimis ir, aišku, daug, ir geriausia ant sofos, pamiegoti. Jis yra šuo, kuris galėtų užmigti bet kokioje pozoje. Ir tai yra smagu, nes galima jį apsikabinti ir miegoti lyg su pliušiniu žaislu. Tiesa, vos nepamiršau, dar jis mėgsta voliotis ant žolės taip, tarsi gyvenimas būtų viena didelė šventė kasdien.

 

Esame labai laimingi turėdami Bučkį, jaučiame, kad ir jis yra labai laimingas šuo turėdamas mus. Na, bent jau grįžus namo jis šokinėja, laksto ir loja taip, lyg mūsų namie nebūtų buvę kokius metus.

Foto Vytautas Stirbys

 

Rūta, Julius, Likeris ir Lota

Šiandien jie – neišskiriami draugai: kartu žaidžia, miega, laksto po namus gaudydami vienas kitą, kartais ir dubenėliu pasidalina.” 

 

Lotos, atkeliavusios iš “Kaimo grandinės” prieglaudos, istoriją jau esame pasakoję Nebrisius.lt projektui. O kai praėjo metai po jos apsigyvenimo mūsų namuose, pradėjome vis svarstyti, jog galbūt laikas priglausti antrąjį kačiuką, kuris džiugintų ne tik mus, bet ir būtų draugas Lotai. Tačiau ilgai svarstėme, ar tam pasiruošę esame ne tik mes, bet ir Lota. 

Nusprendus priglausti dar vieną augintinį, sunkiausia buvo išsirinkti vieną iš gausybės prieglaudose esančių kačių. Tačiau kai “Naminukų” prieglaudos nuotraukoje pamatėme tas mėlynas išsigandusias akis, nutarėme iškart – rytoj jis jau bus mūsų šeimos narys. Kadangi tuo metu vadinto Stiko kailiukas buvo švelnios, kreminės spalvos, taip sugalvojome jam naują vardą – Likeris. 

Žinoma, pirmąją dieną Lota naują gyventoją priėmė kiek priešiškai, tad buvome pasiruošę savaitę ar net ilgiau abu augintinius laikyti skirtinguose kambariuose, taip leisdami jiems apsiprasti. Likeris taip pat buvo kiek išsigandęs, nesileido glostomas, bijojo kiekvieno didesnio garso, staigesnio judesio, visada lėkdavo šnypšdamas slėptis. Tačiau mažylis gavo daug dėmesio, naujų žaislų ir kasdien vis drąsiau ir drąsiau prieidavo prie mūsų, o glostomas imdavo murkti. Po trijų dienų nusprendėme, jog Lotai laikas artimiau susipažinti su jau įsidrąsinusiu naujuoju gyventoju, tad Likerio kambario duris atskyrėme tinklu, kad vienas kitą galėtų uostyti, stebėti, tačiau nesusižalotų. Dar tą pačią dieną abu katinėliai buvo suleisti kartu, kadangi tiek Lota, tiek Likeris jau nekantravo pažaisti vienas su kitu, vis kaišiojo letenėles vienas kitam per tinklą, 

Šiandien jie – neišskiriami draugai: kartu žaidžia, miega, laksto po namus gaudydami vienas kitą, kartais ir dubenėliu pasidalina. Džiaugiamės, jog mums išėjus į darbą, nei vienas iš jų neliūdi, turi draugą ir gali linksmiau praleisti laiką laukdami grįžtančių šeimininkų. 

Antrojo kačiuko atsiradimas mūsų namuose pakeitė ir Lotą. Kadangi ji už Likerį trejais metais vyresnė, tai dabar puikiai parodo savo brandą, protingumą, o kartais net pamoko mažąjį nenaudėlį, kai šis krečia nepriimtinas išdaigas. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė