Istorijos

Viktorija ir Mauglis

“Taip aš iš šunų žmogaus tapau kačių žmogumi ir jau 6 mėnesius džiaugiuosi tuo, kad tokia maža širdelė sugebėjo tuštokus namus paversti tikra gyvybingumo karalyste.”

 

Katinas mano gyvenime atsirado labai netikėtai. Aš visada sakiau, kad esu šunų žmogus, ir katino šalia savęs neįsivaizdavau. Bet tuo gyvenimas ir žavus – jis gali tave stebinti. Anksčiau visą laiką turėjau šunį, o paskutinius 5 metus, pradėjusi gyventi viena, jokio augintinio išvis neturėjau. Praėjusių metų pabaigoje, prieš Kalėdas, draugė paliko savaitei pagloboti savo šunį: man buvo taip jauku, kad namuose yra dar viena gyvybė. Po šio įvykio pradėjau galvoti, kad būtų smagu įsigyti kokį nors gyvūną, tačiau šunį vienam pačiam yra pernelyg sunku auginti, todėl svarstymai nukrypo katino link. Iš smalsumo pasidomėjau kačių veislėmis, omenyje turėdama labai svarbų kriterijų – visiškai nenorėjau, kad augintinis šertųsi. Kailiuko neturintis katinas manęs nežavėjo, tad internete radau, jog vienos kačių veislės – Kornvalio reksų – atstovai šeriasi žymiai mažiau. Šios veislės katinas mane tikrai sužavėjo – jo kailis banguotas kaip avinuko. Taip galvoje ir užgimė mintis, kad jei jau kada nors įsigysiu katiną, tai jis bus Kornvalio reksas, bet kol kas visiškai neplanavau jo ieškoti ir pirkti. 

Kalėdų laikotarpiui grįžau pas šeimą į Šiaulius (pati gyvenu Vilniuje) ir per šventes taip pat dar susitikau su drauge. Jai pradėjau pasakoti, kad man visai „kuku namas“ ir kad ėmiau galvoti apie katiną. Prisipažinau jai, jog net nesu tikra, kokio norėčiau, o ir pirkti jo tikrai nesiruošiau. Garsiai pasijuokėme, nes užtikrintai teigiau: jei jau mano gyvenime atsiras koks murkiantis padarėlis, tai žinokit – aš tampu ta sena teta su katinu. 

Kitą dieną iš tos pačios draugės gavau žinutę, kurioje ji atsiuntė skelbimą, kad dovanojamas Kornvalio rekso katinas ir kad jis kaip tik yra Šiauliuose. Draugė pridėjo: „Tavo katinas tavęs laukia! Griebk katuką nedvejojusi: ir geras darbas, ir pačiai daug smagiau namie, kai judesys bus.“

Po šios žinutės nusprendžiau, kad nuvažiuosiu pasidomėti. Nuvykau apžiūrėti viena pati. Katinėlis buvo man į rankas iš karto paduotas: palaikiau, pažiūrėjau, apmąsčiau, kad juk čia mažiausiai 10 metų įsipareigojimas. Šeimininkai šį katiną turėjo 5 metus, tačiau nebegalėjo jo daugiau auginti, nes šeimoje atsirado naujagimis, kuris buvo alergiškas. Todėl katinėliui imta ieškoti naujų šeimininkų.

Šio vizito pabaigoje pasakiau, kad grįšiu šiandien vėliau su „palaikymo komanda“ – šeima – ir tada visi kartu nuspręsime. Parvažiavusi namo vis galvojau, ar tikrai man reikia gyvūno, nes tai iš tiesų didelė atsakomybė ir ilgalaikis įsipareigojimas. Dar pasitarėme su šeima ir visi vėl nuvažiavome pažiūrėti katinėlio. Mano palaikymo komanda buvo labai jau rami, jie tepasakė: ne mes jį auginsime, o tu – sprendimą turi priimti pati. Taigi po šių žodžių ir apsisprendžiau pasiimti katiną. Labai džiaugiausi praėjusi savotišką atranką ir gavusi šią dovaną, rodos, iš paties likimo: katinėlio šeimininkai jau buvo sulaukę labai daug skambučių iš kitų kandidatų.

Šis įvykis – tikras įrodymas, kad kartais garsiai ištarti žodžiai tampa realybe ir Kalėdų stebuklų būna. Taip Naujuosius metus katinas sutiko jau naujuose namuose ir su nauju šeimininku.

Katino vardas Mauglis – tokį jis turėjo ir nusprendžiau jo nekeisti. Pirmoji naktis buvo pusiau be miego, nes budėjau: man buvo taip keista, kad jis visur vaikšto, užšoka ant lovos, apeina mane lyg medžiotų. Tad atsikėlusi ryte tik norėjau kuo greičiau išeiti iš namų ir jį palikti vieną – savo namuose nebesijaučiau šeimininkė, o naujasis šeimininkas nedavė ramybės. Bet po kelių dienų man jau atrodė, kad mes jau visą gyvenimą praleidome kartu. Taip pat juokiuosi, kad tikriausiai kažkas aukščiau žinojo, jog metai nebus lengvi. Todėl atsiuntė man pagalbininką, kuris padėtų lengviau išgyventi karantiną ir užsidarymą namuose, nes jis labai palengvino saviizoliaciją ir džiugino kiekvieną dieną.  

Žinoma, Mauglis atnešė į namus ir chaoso: jis vis dėlto plaukus meta, visur kraiko išnešioja, palieka pėdučių ant visų paviršių. Taip pat kenčia baldai – nagus vis suleidžia į minkštą kampą. Be to, naktys neberamios, jis mėgsta pažadinti anksti, apie 5 valandą ryto, prieina prie veido ir švelniai trinasi savo snukeliu, kad kelčiausi. Tačiau visi šie nepatogumai nėra tokie jau svarbūs – naujojo šeimos nario buvimas šalia džiugina kiekvieną dieną ir viską atperka.

Taip aš iš šunų žmogaus tapau kačių žmogumi ir jau 6 mėnesius džiaugiuosi tuo, kad tokia maža širdelė sugebėjo tuštokus namus paversti tikra gyvybingumo karalyste!

Foto Rasa Šileikienė

Edita, Martynas, Ciocia ir kt.

“Mūsų visų keturių gyvenimams ir namų atmosferai besąlyginę ramybę ir atsidavimo jausmą padovanojo atkeliavęs penktasis šeimos narys.”



Kiekvienas iš mūsų į vieni kitų gyvenimus atėjome būtent tuo laiku, kuomet ir turėjome! Visi tokie skirtingi ir išskirtiniai. 

 

Pirmoji ir šeimos senbuvė – Smilė. Žavioji, balsingoji, migdolinių akių ir dalmatino kailio rašto savininkė. Jos gyvenimas prasidėjo su mama dar Utenos rajono miškuose. Ją, laukinukę, išgelbėjęs Martyno brolis parsivežė į Vilnių. Taip ji po pirmos ir paskutinės, bet tikrai įsimintinos kelionės automobiliu, gyvenime skaičiuoja bemaž 12-us ar net 13-us metus. Broliui išsikrausčius Smilė liko mums. Per 6 metus, kiek mes ją globojame, užsiėmus intensyvesne glostymo terapija, rutinos įvedimu ir skanukų jūromis, Smilė tapo ženkliai meilesnė, tačiau laukinės katės prigimtis jai vis dar nesvetima ir gerų manierų vis dar mokomasi. 

 

Antroji, 2015 m. vasario 8 d. iš Justiniškių mikrorajono parsivežta itin atsargi, tikra miestietė, išskirtinio kailio margumo bei charakterio – Ciocia. Martynas ilgą laiką turėjo katytę vardu Kostia. Labai labai panašią į Ciocią. Tačiau katytei persikraustymai sukėlė daug streso ir vieną dieną Kostia tiesiog dingo. Ieškojome jos visi. Neprarasdami vilties nuolat peržiūrėdavome prieglaudų puslapius su dovanojamais / rastais gyvūnais, tačiau jos vis nebūdavo tarp jų. Vieną dieną pamatėme žmonių skelbimą apie dovanojamą gatvėje rastą katytę, kuriai buvo suteiktas Margo vardas. Netrukus nuvykome jos pamatyti, kadangi manėme, jog tai gali būti Martyno auginta Kostia. Nors gyvai išvydus katytę panašumas buvo didelis, deja, tai buvo ne ji. Vienaip ar kitaip, įsimylėjome ją iš pirmo žvilgsnio ir pasiėmėme namo. Dėl buvusių sveikatos problemų ir nenormuojamo maisto katytė atrodė lyg matrioška: miniatiūrinė galvytė, o pilvas siekė grindis, tad ją pakrikštijome nauju vardu – Ciocia. Ją radę žmonės pasakojo, jog ji buvo rasta tuo metu, kai viena veterinarijos klinika gatvėje vykdė benamių kačių sterilizacijos programą. Nuskutus katytei pilvelį pastebėjo, jog jai jau kažkada buvo atlikta sterilizacija, taigi darė prielaidą, jog prieš patekdama į gatvę ji buvo naminė. Kaip ženklas, kad ji sterilizuota, buvo pakirptas vienos ausies galiukas.

 

Ciocia tikrų tikriausia namų princesė. Jei nelaiku išvalytas tualetas – sužinos visi. Užspeista į kampą Smilės visada pirma puls, o vėliau pasipusčiusi padus bėgs namo. Ciocia mūsų šeimos termometras, jei namuose temperatūra nukrinta žemiau 20 laipsnių, tuomet nakčiai jos sulauksi besiprašančios po antklode ir miega išskirtinai tik moteriškoje lovos pusėje. O jei namuose būna pakeliamas balso tonas, kur buvus, kur nebuvus, taikdarės pareigų imasi būtent Ciocia. Savo vos girdimu ir išskirtiniu balseliu ji stengiasi, jog namuose įsivyrautų taika bei ramybė. 

Mūsų visų keturių gyvenimams ir namų atmosferai besąlyginę ramybę ir atsidavimo jausmą padovanojo atkeliavęs penktasis šeimos narys. Po poros mėnesių savanoriavimo ir šunelių vedžiojimo “Tautmilės prieglaudėlėje” Martyno širdį galutinai pavergė jis – Vinsis (prieglaudoje vadintas Vinstonu). Juodas lyg anglis, su keliomis baltomis dėmelėmis, pradėjusiu sidabruotis kailiu, rudomis akimis, giliu žvilgsniu bei romiu charakteriu. Jis visavertis mūsų šeimos narys, kurio ryšys su Martynu ypatingas. Nuo pirmų dienų Vinsis mus papirko savo tolerancija kitų gyvūnų, ypač kačių, atžvilgiu. O ir kaskart po pasivaikščiojimo matyti jo liūdną žvilgsnį, kuomet reikėdavo jį pririštą palikti prieglaudoje, buvo tiesiog nepakeliama. 

 

Vinsis mums visiems ypatingas! Su Smile nuo pirmos dienos, kai tik atkeliavo į namus, tapo geriausiais draugais, kurie nuostabą kelia visam mūsų rajonui, kai vakarinių pasivaikščiojimų metu jie vienas kitam palaiko draugiją. Su Ciocia Vinsio santykiai santūrus, nes pirmosiomis savaitėmis abu balsu aiškinosi savąjį statusą namuose. Ciocia savųjų pozicijų neužleido, tad Vinsuliui dabar tenka kantriai kentėti Ciocios glaustymąsi, nesikėsinant jos išuostyti, nes jo toks žingsnis būna paženklintas katės nagų pasirodymu. 

 

Prieglaudos turimomis žiniomis, Vinsis visą savo gyvenimą leido pririštas prie būdos. Vėliau šeimininkams iškeliavus anapilin, velionių sūnus negalėjo juo tinkamai rūpintis, todėl netrukus Vinsį atvežė į prieglaudą norėdamas jį pakeisti į mažesnį ir jaunesnį šunį. Darbuotojoms nesutikus, Vinsis taip ir liko prieglaudoje. Čia jis apsigyveno po pastoge, o šalia savo būdos kasdavo 1–1,5 m gylio apkasus, taip išgaudydamas į prieglaudinukų maisto atsargas besikėsinančiais žiurkes. Lapkričio mėnesį į prieglaudą atkeliavęs, didžiąsias metų šventes čia sutikęs, o įpusėjus pavasariui, kaip spėjama, 7 savo gyvenimo metus matytą būdą ir grandinę iškeitė į šildomas grindis, karališko dydžio guolį, išgydytas įsisenėjusias sveikatos problemas bei mylinčią šeimą. Žinoma, pradžioje ne viskas ėjosi taip sklandžiai. Vinsis pirmą kartą gyvenime išvydo laiptus, slidžias parketo grindis ir galybę kitų niekad gyvenime nematytų dalykų, kurie kėlė didžiulę baimę. Atidaromos maisto produktų pakuotės, buteliai – visa tai vertė jį kuo greičiau bėgti tolyn. Ilgi raminimai, kantrybė, glostymai ir per pusantrų metų Vinsulis ne tik kad nebijo visų minėtų demonų, bet net ir išmoko įvairių triukų bei komandų. Namuose elgiasi kaip tikras naminis šuo. Niekada nėra nieko palietęs, sugraužęs ar apdraskęs. Yra nepaprastai kantrus. Veterinarijos gydytojai nuolat stebisi jo psichikos stabilumu ir kantrumu. Na, o mes žavimės absoliučiai viskuo, nes jis kitoks, likimo mums padovanotas – Vinsis.

 

Nereikia bijoti į savo namus priimti ar laikinai priglausti į gatvę išmestą ar prieglaudoje paliktą vyresnio amžiaus ar turintį sveikatos problemų gyvūną. Nes priglausdami likimo nuskriaustąjį, jūs išgelbėjate ne tik gyvybę, suteikiate šiltus namus, laiku paduodamą maisto indelį, tačiau ir grąžinate tikėjimą žmogumi! Lai būna to įrodymas mūsų šeimos keturkojų istorijos. Nors visos jos skirtingos, tačiau kadaise patirtos negandos ir laiku atėjęs žmogus suteikė jiems šansą džiaugtis oriu bei visaverčiu keturkojo gyvenimu.

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Dovilė, Mantas ir Einšteinas

“Einšteinas yra nepaprastas šuneliukas, kuris turi neišmatuojamą kiekį meilės ir šilumos.”

 

Einšteinas pas mus atsirado labai netikėtai!

O viskas buvo taip… Sesė vis sakydavo, kad jų statybose apsilanko nepiktybinis šuniukas. Todėl ten važiuodama vis paimdavo ėdalo (pati tuo metu turėjo du šuniukus). Kartą ir mes su Mantu nusprendėme apsilankyti statybose. Ir susitikome jį… Purviną, susivėlusį, tačiau nepaprastai spindinčių akių šuneliuką! Jis sėdėjo visai prie pat ir vizgindamas uodegytę, iškišęs liežuvį džiaugsmingai žiūrėjo. Pasakiau jam: „LABAS“, ir jis pakėlė leteną! Tai buvo tarsi pasaulio stebuklas! Taip pradėjau krykštauti, o jis šalia šokinėti! Buvo aišku, kad daugiau išsiskirti su šiuo ką tik sutiktu šuniuku nenoriu.

Taigi dar tą pačią dieną išsiaiškinome, kokia tvarka yra paimant šuniuką iš gatvės. Gavome puikią konsultaciją iš GGI (“Gyvūnų gerovės iniciatyvos”) vadovės Beatričės, ačiū Tau. Jau po poros dienų buvome pasiruošę gaudyti tą mielą šuneliuką. Atvykus prie statybų, jis vis dar buvo ten, o lėtai priėjus ir norint prisegti jam pavadėlį – visai nesipriešino. Tada kartu nuėję iki mašinos įdėjome į transportavimo dėžę ir išvažiavome į veterinarijos kliniką. Ten pasakė, kad šuniukas yra maždaug 5 metų amžiaus ir rimtų ligų neturi. Labai apsidžiaugę parsivežėme jį namo! Dar tą pačią dieną parašėme savivaldybei bei iškabinome daugybę plakatų visame rajone.

Ištraukėme iš sprando gal 8 prisisiurbusias erkes, maudėme gal 7 kartus, kol pagaliau purvas liovėsi bėgęs nuo pilko kailiuko. Kaip vėliau paaiškėjo, nuo auksinės spalvos kailiuko! Išmaudę davėme kilimėlį, į kurį jis mielai ir žaismingai trynėsi. Dar tą patį vakarą jis leido jam pakasyti pilvuką.

Tarp kitko, skambučių sulaukėme nemažai, tačiau skambintojai pasakojo apie tai, kad jį matė jau kelis mėnesius valkataujantį. Kitas moters balsas ragelyje pasakojo, kad kai ji išeidavo su savo šuniuku pasivaikščioti, šis šuniukas sekiodavo juos kilometrų kilometrus palaikydamas kelių metrų atstumą. Matyt, tikėjosi rasti naujus šeimininkus ar gauti skaniuką.

Namuose pradžioje paliktas vienas kaukdavo ir prasilenkti su kitais šunimis ramiai negalėjo. O dabar Einšteiniukas ramumo įsikūnijimas, kuris kas kartą pamatęs kitą šuniuką bėgs pasisveikinti ir pasiuostyti. Tačiau sutikęs piktesnį šunį, kuris rodo dantis ar balsą, Einšteinas atskaitys moralą, paklusniai nueidamas, tačiau vis atsisukdamas atgal ir juokingai palodamas: „vau vau vauuuu“.

Kalbant apie šuniuko psichologines traumas, buvo momentų, kai tiesiog norėdami paimti daiktą nuo aukštesnės lentynos pakeldavome ranką, o tą pamatęs Einšteiniukas susigūždavo… Panašu, kad buvo muštas, kas yra žaisliukai, irgi nežino. Bet jis nepaprastai džiaugiasi kartu šokinėdamas, lakstydamas ir žaisdamas gaudynes. Visą savo žaismingumą ir nepaprastą paklusnumą pademonstravo geriausiai savo grupėje baigęs pradinukų mokyklėlę!

Viena nepaprasta savybė mus labai nustebino – kad Einšteinas mėgsta dainuoti. Išgirdęs ilgas natas, jis prisijungia ir stengiasi pataikyti į toną kaukdamas. Taip ir gimė komanda „I LOVE YOUUUU“, kurią sakant antrą kartą Einšteinas prisijungia traukti ilgų natų.

Jau pusantrų metų gyvename su Einšteiniuku, o tokį vardą gavo dėl nepaprastai greitai išmokstamų komandų ir savotiškai panašios „ševeliūros”.

Visą laiką svajodavau apie šuniuką, galvojau, kokio norėčiau, su ašaromis akyse žiurėdavau filmus apie šuniukus, pvz., legendinį Hačiko šuniuką. Žiūrėdama galvodavau, koks beribis atsidavimas, kokia besąlyginė meilė, tačiau, kad tai taps realybe, negalėjau patikėti.

Einšteinas yra nepaprastas šuneliukas, kuris turi neišmatuojamą kiekį meilės ir šilumos. Kai dirbame, jis gulėdamas sėdmaišyje stebi mus. Bet pamatęs, kad yra atokvėpio minutėlė ar dėmesys nebėra sutelktas į darbą, jis per 2 sekundes ateis ir glaustysis kaip katinas! Snukučiu lengvai kilstelės ranką tarsi sakydamas: „Paglostyk mane! Paglostyk!“. Tada pradėjus glostyti nugarytę, po truputėlį „susileis“ ir galiausiai jau gulėdamas ant nugaros nebyliu žvilgsniu sakys, kad nori „kasi kasi pilvuką“.

Kyla klausimas, ar galima nusipirkti laimę? Meilę? Visa tai ir dar daugiau galima rasti gatvėje… Viename 9,5 kg šuneliuke su beribe širdute!

 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 

Gintarė, Jonas ir Čikaga

“Turime nuostabų gyvūną šalia ir mylime jį iš visos širdies.”

 

Susipažinkite su mūsų šeimos nariu – Čikaga (dokumentuose oficialiai) arba Čika (kaip mes ją vadiname). Jei prieš pusantrų metų būtų kas nors mums pasakęs, kad mums taip pasiseks – niekada nebūčiau patikėjusi.

O mūsų laimės istorija prasidėjo taip: mūsų sūnus Jonas pradėjo vis dažniau kalbėti apie tai, kad nori gyvūnėlio. Mūsų šeimos nariai visi daugiau mažiau augo su gyvūnais ir žinome, kokia tai laimė ir džiaugsmas. Sprendimas priimti gyvūnėlį į savo šeimą atėjo labai natūraliai ir po žingsnelį. Kai sprendimas buvo priimtas – nebuvo kitų minčių – kaip tik priglausti gyvūną iš prieglaudos, nes pati idėja – suteikti paliktam ar kitaip nuviltam gyvūnui tikrus namus ir savo šilumą – mums buvo daugiau nei idėja. Tai yra tai, ko mokome savo sūnų – atjautos silpnesniam ir nuskriaustam.

Kodėl katinas? Turbūt nugalėjo mano meilė katinams prieš vyro meilę šunims, o ir racionalus protas sakė – kad šuniukui mes negalėsime skirti tiek laiko, kiek reikėtų. Taip pat turėjome ir kitokį tikslą – padėti savo jautriam sūnui, o visi žinome, kokias terapines savybes turi katės.

Taigi taip prasidėjo mano paieška. Nors ir kaip norėjau paimti labai likimo nuskriaustą katiną, tačiau mes suprasdami, kad namuose auga vaikas, norėjome tam tikros charakteristikos, o svarbiausi dalykai, kad būtų nebaikštus ir kad mėgtų būti daug „niurkomas“ ir glostomas. 

Taigi paieška netruko labai ilgai, kadangi tiesiog parašiau visoms prieglaudoms su prašymu patarti, kas mums tiktų. Neslėpiau, kodėl mums svarbu gyvūno charakteris, nes man rodos, tai yra sąžininga ne tik prieš save, bet ir prieš gyvūną. Labai greitai gavau atsakymą iš “SOS gyvūnų” prieglaudos, kad kaip tik globėjos namuose gyvena puikiai mūsų norus atitinkanti katytė. Tą pačia dieną nuvykau jos aplankyti ir tiesiog įsimylėjau mūsų Čikagą. Jos istorija yra tokia: Čikaga kartu su savo broliais ir sesėmis buvo rasti palikti miške dėžėje. Jie buvo taip nusilpę, kad būdami kelių mėnesių amžiaus atrodė kaip naujagimiai. Prieglauda jais pasirūpino ir, kai mes kreipėmės, iš vados buvo likusios tik 2 sesutės. Prieglauda visai vadai suteikė JAV miestų vardus. Mums taip patiko Čikagos vardas, kad mes jį ir pasilikome, tai taip ir lieka – kasdienybėje ji mūsų Čika, Čikulė, Čikitita, Kjūtalas ir pan. O kai susipykstame, tampa Čikaga.

Būdama 6 mėn. Čikaga atkeliavo į mūsų namus.

Čikaga yra tobulo charakterio katė. Ji atitiko visus mūsų lūkesčius ir netgi daugiau. Labai dažnai mes ją vadiname „katašuniu“, nes ji be žmonių negali. Ji visada bus ten kur žmonės. Visus svečius namuose pasitinka labai draugiškai ir nebaikščiai, net ir kitus gyvūnus. Čikaga šiuo metu yra 2 metų amžiaus, tačiau liko smulkutė. Bet lai Jūsų tai neapgauna, nes kai ji bėga, skamba visi namai, o daiktai skraido į visas puses. Pagailėjo kažkas jai grakštumo, na, bet tai jos žavesio dalis.

Čika kaip ir dauguma kačių – dienomis mėgsta pamiegoti, o kai einame miegoti mes – tuomet pradeda savo cirko pasirodymus. Kartais tai tikrai veda iš kantrybės, o kartais tiesiog praskaidrina besibaigiančia dieną. Tačiau maloniausias mūsų šeimos nario įprotis mums yra žadinimas rytais. Kam nebūtų malonu rytais prabusti nuo bučinių? Tai va, mes tai patiriame kiekvienas ir kiekviena rytą. Ji apeina visus šeimos narius, apmurkia ir aplaižo, kol visi susikelia. 

O žaviausia dalis – stebėti sūnų su katyte kartu, nes jų santykiai yra kaip tikrų brolio ir sesers. Ir pasipyksta ir pasimyluoja ir pasibara, bet nauda iš šio santykio yra nepamatuojama.

Turime nuostabų gyvūną šalia ir mylime jį iš visos širdies. Čikaga absoliučiai nepiktybinė, neagresyvi, netgi nekrečia jokių didelių išdaigų, tik dalija mums savo meilę ir šilumą. Dabar jau neįsivaizduojame, kaip galėtų būti be jos. 

Foto Rasa Šileikienė

 

Laura ir Oliveris

“Nenutrūkstamai skiriame jam begalę dėmesio, padedame įveikti savo baimes ir manome, kad mums sekasi tiesiog puikiai.”

 

Susigūžęs kamputyje, galvos nepakeliantis ir nejudantis šuniukas mūsų dėmesį patraukė, matyt, ne veltui. Dabar Oliveris – kaip pavasarinė gėlė skleidžiasi kasdien vis labiau mus džiugindamas. Jis prieglaudoje atsidūrė po to, kai buvo rastas Panevėžyje pas ligotą senuką, kuris net savimi negalėjo pasirūpinti. Prieglaudoje Rudis nieko nesužavėjo, buvo niekam nereikalingas kudlius. Mums labai pasisekė, jog netikėtai pradėjome ieškoti mamai šuniuko, o galiausiai jį radome mes! Prieš du mėnesius iš “SOS gyvūnų” Oliverį parsivežėme namo turėdami abejonių, ar mums tikrai pavyks jį “prikelti gyvenimui”. Dvi dienas šunelis sėdėjo kampe žiūrėdamas akmeniniu žvilgsniu, taigi trečiąją dieną pasikvietėme į pagalbą dresuotoją ir sulaukėme daug patarimų. Oliverį išmaudėme šiltame vandenyje, išbandėme įvairų maistą, radome, kas jam patinka, išglostėme jį bei nesitraukėme nuo jo, kad pajaustų mūsų meilę. 

Nenutrūkstamai skiriame jam begalę dėmesio, padedame įveikti savo baimes ir manome, kad mums sekasi tiesiog puikiai. Viskam reikia kantrybės. Kiekvienas jo pakvailiojimas suteikia begalę džiaugsmo, paskutinį kartą jis tiesiog įsikando užuolaidą ir buvo be galo juokinga. Juk šuo (na, bet koks gyvūnas) yra dovana. Mes laimingi, kai matome, jog jis laimingas. Tai tik patvirtina, jog gyveni visavertiškai tada, kai darai gera kitiems. Galbūt tai įkvėps kitus pasiimti gyvūną iš prieglaudos, būti neabejingiems, jeigu aplinkoje blogai elgiamasi su šuniu, vaiku, seneliu. Galbūt suteikti pagalbą, nesitikint grąžos. O ta grąža būna netikėčiausiu metu. Mes visi kuriame šį pasaulį kartu, kuo laimingesni žmonės, tuo laimingesni gyvūnai.

 

Foto Elena Mituzė

Zhanna ir Sparta

“Jos mėgstamiausias žaislas – Paršiukas, kartais su juo nasruose ir užmiega.”

 

Sparta grynaveislė vokiečių bokserė. Iki manęs ji turėjo kitą vardą. Nusprendžiau pakeisti į dokumentinį, juo labiau, kad vardas Sparta atspindi jos tikrąjį charakterį. Pasiėmėme ją gruodį 2017 metais. Jai tada buvo 6 metai, dabar jau 9 sukako. Tuo metu turėjome dar vieną grynaveislį bokserį vardų Vasikas.

 

Mes tretieji jos šeimininkai. Mergina turėjo elgesio problemų, labai greitai susinervindavo. Pirmomis dienomis mano vyras negalėjo nuvalyti jai snukio, nes ji puldavo. Taip pat iš pradžių atskyrėme juos su Vasiku, nes ir jis jai nepatiko, kaip ir visi kiti šunys lauke. Bet jau tada mačiau,

kad ji turi didelę širdį. Maždaug po poros mėnesių Sparta jau aprimo, po pusės metų jau pasidarė visiškai rami. Namuose dažnai būna svečių su šunimis ir net juos priima ramiai.

Sparta buvo taip ištroškusi meilės, kad kartu norėjo eiti net į vonią. Puikiai pritapo mūsų namuose ir po penkių mėnesių vaikščiojo net be pavadėlio ir į nieką nekreipė dėmesio. Su abiem savo šunimis vaikštau kartu, ir jei man reikia, jie aktyvūs, jei reikia – jie elgiasi ramiai, viskam yra pavadinimai (komandos) ir net iš pusės žvilgsnio abu mane supranta.

 

Jos mėgstamiausias žaislas – Paršiukas, kartais su juo nasruose ir užmiega.

 

Foto Elena Mituzė

Monika, Gintaras, Migelis ir Ridikėlis

“Šiandien aš neįsivaizduoju savo namų be šių trijų sielų, su jais taip linksma gyventi!”

 

Kartais aš žiūriu į juos ir negaliu suprasti, kada ir iš kur jie atsirado??? Kad kada nors būtų man kas pasakęs, kokia nors būrėja, pranašysčių guru, “vaikeli, turėsi tris katinus!”… Būčiau tik pašaipiai nusikvatojusi ir pareikalavusi grąžinti pinigus už tokius kliedesius! Bet štai, šią dieną esu aš ir trys mano katinai. Labai sudėtinga neišsiplėsti pasakojant trijų likimų istorijas, kiekvienoje iš jų yra ir balto, ir juodo. Na, bet pabandykime, tik aš gal juodų spalvų pasistengsiu išvengti, kad būtų smagiau skaityti!

 

Visą gyvenimą jaučiausi labiau esanti “dog person”, katinų prisibijodavau, be to, turėjau jiems siaubingą alergiją. Bet nežinia iš kur vieną dieną mane užvaldė beprotiškas noras priglausti katiną. Dėl alergijos maniau, kad šiam troškimui nebus lemta išsipildyti, be to, su vyru jau auginome šunį, tad buvo neramu, kaip gyvūnai sutartų, ar nebūtų daugiau streso, nei džiugesio..?! Bet galiausiai pasiryžome šiam žingsniui ir priglaudėme baltai rusvą pikčiurniuką Gintarą (vardą daviau žiūrėdama į jo gintarines akutes, kurios mane tiesiog užbūrė). Neįtikėtina, tačiau mane iki dusimo kankinusi alergija katinams nerodė jokių egzistavimo ženklų! Jos neliko! O augintiniai tapo geriausiais draugais, kartu ir miegodavo, ir smagiai žaisdavo. Buvo nuostabu stebėti katinėlio transformaciją iš visiško “ežiuko”, prie kurio niekas neturėjo šansų prisiliesti, o norint paglostyti turėdavai nusiteikti, kad gali likti be rankos. Gintariukas tapo labai mielas ir dabar jau netgi pats dažnai prašo būti glostomas.

Tačiau grįžkime prie istorijos. Subyrėjus mano santuokai šuo išsikraustė gyventi su vyru, o Gintariukui likus be draugo prasidėjo visiška depresija. Katinėlis būdavo labai liūdnas, kiekvieną naktį kniaukdavo, tokiu būdu mane taip pat varydavo į neviltį, nes naktys tapdavo visiškai bemiegės, pešiodavosi kailį iki išplikimo… Sprendimas buvo aiškus: šiems namams reikia antro katino! Taip atsikraustė nerealaus meilumo katinas Marlo! Katinėliai puikiai susigyveno, draugystė buvo nuostabi. Bet labai greitai paaiškėjo, kad Marlo plaučiuose sparčiai didėja piktybiniai dariniai, kurie ėmė blokuoti katinėlio kvėpavimą, kol vargšiukui pasidarė beveik neįmanoma kvėpuoti, tad su plyštančia širdimi Marlitą teko išlydėti į amžiną medžioklę. Bijojau, kad Gintariukui vėl prasidės depresija netekus jau antro draugo, tad ir vėl ėmiau planuoti antro katinėlio įsivaikinimą. Taip iš prieglaudos atkeliavo juodasis kietuolis Migelis. Tiesa, šiek tiek nerimavau, ar Gintaras priims naująjį draugą, gal bus nusiteikęs priešiškai ilgėdamasis Marlito. Tad naujoką priglaudžiau su laikinos globos sutartimi, kad turėčiau šiek tiek laiko stebėti katinėlių bendravimą ir įvertinti, ar jie gerai sutars. Per kelis mėnesius katinukai labai susidraugavo, tad nieko nelaukusi važiavau į prieglaudą persirašyti sutarties iš laikinos į nuolatinę. Nuvykusi ten netikėtai pamačiau Ridikėlį: didelį, storą, rusvą katiną. Taip smarkiai jį įsimylėjau, tiesiog šakės! Grįžusi namo nenustojau apie jį galvoti, tad neliko nieko kito, kaip tik atverti jam savo namų duris! Išėjo visiškai neplanuotas trečias katinas – netyčiukas.

 

Kalbant apie katinų draugystę, Gintariukas sutaria tik su Migeliu, su Ridikėliu visiškai nedraugauja, nors jau praėjo 1,5 metų, tad panašu, kad taip ir nesusidraugaus. Gintaras stengiasi vengti bet kokio kontakto su Ridiku, visada prasilenkia su baisiausiai nepatenkintomis išraiškomis, kartais net negaliu patikėti, koks iškalbingas būna žvilgsnis, nereikia jokių žodžių. Užtat Migelis – su visais ir visada bendraujantis katinas, užsiima su abiem nedraugaujančiais, taip pat skiria dėmesio visiems, kas tik užsuka į svečius. Nesvarbu, ar tai bus mano geriausia draugė, užbėgusi kavos puodelio, ar brolis, atvažiavęs įstatyti naujas spintos duris, ar santechnikas, iškviestas pataisyti kapsinčio čiaupo: Migelis sukiosis aplink, stebės, ar darbas atliekamas tinkamai, letena patikrins visus atsineštus įrankius, suskaičiuos varžtus, patyrinės, ar skaniai geriama kava, ar nepamirštama pasivaišinti saldainiais ir taip toliau. Ir mane jis nuolat tikrina: ar gerai siurbliuoju kambarius, ar tinkamai apvelkama patalynė, primena, kad jau laikas papildyti dubenėlius maistu, na, o kas čia per maišeliai spintoje mėtosi nereikalingi?? Viską jis turi žinoti ir kontroliuoti, tikras namų vadas.

 

Šiandien aš neįsivaizduoju savo namų be šių trijų sielų, su jais taip linksma gyventi! Prisijuokiu iš jų išdaigų, katukai net turi savo atskirą paskyrą Instagrame, kur pilna įvairiausių akimirkų iš jų beprotiško gyvenimo. Labai myliu juos visus tris, daug buvo kovota dėl kiekvieno iš jų gyvybės ir įvairių problemų – čia tie juodi momentai, bet apie juos gal nesiplėsiu, tiesiog žinau, kad padarysiu viską, ką reikės, kad katiniukai būtų laimingi ir gyventų linksmą gyvenimą.

 

Foto Saulė Paliulytė

 

Tadas ir Noris

“Po dar vieno pasivaikščiojimo galiausiai supratau, kad aš nebenoriu jo grąžinti į prieglaudą. Jis turi važiuoti su manimi namo.” 

 

Mūsų istorijos pradžią galima pavadinti visišku “netyčiuku”.

Visada norėjau šuns, tačiau vis save atkalbinėdavau, juk aš dar nepasiruošęs, neturiu dar nuolatinių pajamų. Dėl darbo vis tekdavo išvažiuoti ilgesniam laikui iš šalies, be to – ar tikrai sugebėsiu juo pasirūpinti? Todėl pasitenkindavau (pavydžiu) svetimų šunų glostymu ir apsilankymais benamių gyvūnų prieglaudose. Kai svarstydavau apie “įsišuninimą”, niekada neabejojau, kad tai bus šuo iš prieglaudos, nes neieškojau šnaucerio, terjero ar kitokio veislės etiketę turinčio augintinio ar parodų dalyvio. Norėjau tiesiog ištikimo draugo, juk augintinis iš prieglaudos žmogų myli ne ką mažiau nei iš kilmingos giminės kilęs grynaveislis.

Viskas pradėjo keistis, kai “Linksmųjų pėdučių” Facebook paskyroje pamačiau Tadą. Ne, ne save, o šuniuką, kurio vardas Tadas. Draugams tada pasijuokiau, kad va, man skirtas šuo. Ir kai ši prieglauda paskelbė organizuojanti augintinių žygį, pamaniau, kad tai puiki proga susipažinti su keturkoju bendravardžiu. Tačiau keturkojis Tadas tąkart su manimi nesutiko niekur eiti, matyt, žinojo, kad jis šioje istorijoje tik tarpininkas, atviliojęs mane į prieglaudą. Taigi prieglaudos darbuotoja pasiūlė man “ramesnį šuniuką, kuris labiau socializavęsis ir pripratęs prie nepažįstamų žmonių”.

Štai tada aš pirmą kartą sutikau Normaną. Smėlio spalvos trumpakojį kudlių su sklastymu per visą nugarą. Nors šuniukas ramus, atsipalaidavęs, bet gero pirmo įspūdžio sudaryti jam nepavyko – po kelionės iki žygio pradžios vietos automobilio sėdynė buvo lyg po lietaus – seilės bėgo upeliais. Tačiau žygio metu jis mane sužavėjo savo ramybe, supratingumu, atrodė lyg tiesiai iš dresūros mokyklos. Aš einu, jis irgi šalia kojos, aš sustoju, jis taip pat stovi, po žygio prisėdome kavinėje – jis ramus guli šalia ir nekaulija skanėstų. Tobulas šuo! Ir visiškai nesupyko, kad jo vardą pamiršau. Ir kad visiems jį pristačiau Norbertu. Atėjus laikui jį grąžinti į prieglaudą vakarienei, atsisveikindamas pasakiau jam – aš dar grįšiu. Ir praėjus beveik dviems savaitėms aš ir vėl stovėjau prie “Linksmučių” vartų, juokaudamas, kad atėjau į pasimatymą, tik vietoje gėlių – skanukai ir maišeliai “dovanėlėms”. Po dar vieno pasivaikščiojimo galiausiai supratau, kad aš nebenoriu jo grąžinti į prieglaudą. Jis turi važiuoti su manimi namo. 

Tiesa, turiu pripažinti, kad tai dar ne laiminga pabaiga, mat kitą dieną, kai supratau, ką aš padariau, kad aš turiu šunį, už kurį būsiu atsakingas artimiausius 10-15 metų, kurio gyvenimas priklauso tik nuo manęs, o tai prisidėjo ir prie kitų mano psichologinių problemų, aš “sugriuvau”. Tada net mąsčiau jį grąžinti atgal, kol neprisirišo prie namų ir manęs, tačiau kartu supratau ir tai, jog aš to tikrai gailėsiuosi. Vienas žmogus tada man pasakė:  “Šuo yra geriausia, kas tau galėjo dabar nutikti, nes jis labiau nei kas kitas gali tau padėti pasitikėti savimi.” Tada aš apsisprendžiau galutinai, kad Normanas yra mano šuo ir aš tikrai nenoriu jo prarasti.

Dabar, nuo šios istorijos praėjus jau daugiau nei pusei metų, aš labai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Išties, šuo gyvenimą nuspalvino naujomis spalvomis, dažniau išeiname pasivaikščioti, susipažinau su naujais žmonėmis, gatvėje visi dažniau šypsosi (negali nesišypsoti, kai tau šypsosi šuo). Tik ta ramybė ir supratingumas kažkur išgaravo kartu su sutrumpintu iš Normano į Norio vardu. Dabar pasivaikščiojimų metu visada eina pirmas, apuosto kiekvieną krūmelį, kiekvieną žolelę, aikštelėje kaip lygus dūksta su mažais ir dideliais šunimis, o namie kasnakt įsitaiso šalia, ryte kandžiodamas ir laižydamas žadina prašydamas pusryčių. Net ir augintinių namuose nenorėjusi mama dabar su juo mielai bendrauja, jam perka naujus žaisliukus ir taiso tuos, kuriems Noris atlieka galvos, kojos ar kitos kūno dalies amputaciją.

Foto Lukas. J. Bižys

Ieva ir Bučkis

“Dėl Bučkio gebėjimo žavėti, meilumo ir draugiškumo su kitais šunimis nuolat plečiu naujų pažįstamų ratą bei dar geriau pažįstu savo kaimynystę.”

 

2019 metų rudenį per nelaimingą atsitikimą praradome savo mylimą šunytę Smiltę. Buvo labai skaudu, ašaros skruostais riedėjo kasdien. Norėjosi tą skausmą sumažinti ir širdyje prasivėrusią tuštumą užpildyti nauja uodega. Taigi nusprendėme suteikti šansą kitam šuniukui iš prieglaudos. 

 

Pradėjome paieškas. Kasdien peržiūrėdavome prieglaudų skelbimus. Prieš pat lemtingą dieną net buvome nuvykę į “Penktą koją”. Bet ten nepavyko susidraugauti nei su vienu šuniuku. Nusiminiau, bet nenuleidau rankų ir tęsiau paieškas.

 

Jau kitą dieną mano vyras peržiūrinėjo “Nuaro” prieglaudos skelbimus ir man parodė mūsų Bučkį. Man atrodo, mane ištiko meilė iš pirmo žvilgsnio. Griebiau telefoną ir bijodama, kad sekmadienį prieglauda nedirbs, skambinau ir tyliai tikėjausi, kad su patikusiu šuniuku galėsiu pasimatyti jau greitai. Mano dideliam džiaugsmui, atsiliepusi prieglaudos darbuotoja mus pakvietė atvykti į pasimatymą tą pačią dieną. Tad šokome į mašiną ir jau netrukus prieglaudos pievose vedžiojome juodai baltą, linksmą ir energingą 1,5 metų amžiaus šuniuką.

 

Iškart pajautėme, kad tai mūsų šuo! Tad atsisveikinę su prieglaudos personalu, sėdome į mašiną ir nekantraudami keliavome namo. O bekeliaudami išrinkome ir vardą. Pavadinome jį pačiu meiliausiu vardu – Bučkiu. Ir labai pataikėme, nes mūsų Bučkis yra pats mieliausias šuo žemėje. Jis visus nuolat bučiuoja, nesvarbu, tai  mes, gatvėje sutiktas praeivis ar net piktas kaimyno šuo.

Bet mūsų draugystės pradžia nebuvo labai lengva. Iš pradžių jis mumis ne visai pasitikėjo. Ir vieną dieną, kai vedžiodama jį paleidau palakstyti Nemuno pievomis, jis nusprendė neleisti man jo prisisegti. Niekur nuo manęs nebėgo, bet vos tik ištiesdavau ranką ir bandydavau jį prisegti prie pavadėlio, jis greitai atsitraukdavo. Smarkiai vėlavau į darbą, į gaudynes įtraukiau net kaimynus, telefonu konsultavausi su dresuotoja, kol po 4 valandų jis pasidavė ir atsisėdo šalia. Tuomet supratau, reikia padirbėti, kad jis manimi labiau pasitikėtų ir sugrįžtų pas mane, kai tik pakviečiu. Todėl pradėjome lankyti dresūros pamokas bei daug dirbome lauke. Ir nors gaudžiau jį ir bandžiau savo kantrybę dar ne kartą, dabar Bučkis jau puikiai moka komandą “pas mane”, todėl gali laisvai lakstyti pievose ir parkuose.

 

Bučkį aš kartais vadinu laimės ir džiaugsmo šuniu. Einant gatve jis pralinksmina net pačius niūriausius praeivius. O dėl linksmos išvaizdos nuolat sulaukiame komplimentų, dažnai net klausimų ar pasvarstymų, kokios veislės šuo jis galėtų būti. Dėl Bučkio gebėjimo žavėti, meilumo ir draugiškumo su kitais šunimis nuolat plečiu naujų pažįstamų ratą bei dar geriau pažįstu savo kaimynystę.

 

O jei paklaustumėte, ką Bučkiui labiausiai patinka veikti, tai neabejodama atsakyčiau, kad lakstyti Nemuno pakrante, siausti su kitais šunimis ir, aišku, daug, ir geriausia ant sofos, pamiegoti. Jis yra šuo, kuris galėtų užmigti bet kokioje pozoje. Ir tai yra smagu, nes galima jį apsikabinti ir miegoti lyg su pliušiniu žaislu. Tiesa, vos nepamiršau, dar jis mėgsta voliotis ant žolės taip, tarsi gyvenimas būtų viena didelė šventė kasdien.

 

Esame labai laimingi turėdami Bučkį, jaučiame, kad ir jis yra labai laimingas šuo turėdamas mus. Na, bent jau grįžus namo jis šokinėja, laksto ir loja taip, lyg mūsų namie nebūtų buvę kokius metus.

Foto Vytautas Stirbys

 

Rūta, Julius, Likeris ir Lota

Šiandien jie – neišskiriami draugai: kartu žaidžia, miega, laksto po namus gaudydami vienas kitą, kartais ir dubenėliu pasidalina.” 

 

Lotos, atkeliavusios iš “Kaimo grandinės” prieglaudos, istoriją jau esame pasakoję Nebrisius.lt projektui. O kai praėjo metai po jos apsigyvenimo mūsų namuose, pradėjome vis svarstyti, jog galbūt laikas priglausti antrąjį kačiuką, kuris džiugintų ne tik mus, bet ir būtų draugas Lotai. Tačiau ilgai svarstėme, ar tam pasiruošę esame ne tik mes, bet ir Lota. 

Nusprendus priglausti dar vieną augintinį, sunkiausia buvo išsirinkti vieną iš gausybės prieglaudose esančių kačių. Tačiau kai “Naminukų” prieglaudos nuotraukoje pamatėme tas mėlynas išsigandusias akis, nutarėme iškart – rytoj jis jau bus mūsų šeimos narys. Kadangi tuo metu vadinto Stiko kailiukas buvo švelnios, kreminės spalvos, taip sugalvojome jam naują vardą – Likeris. 

Žinoma, pirmąją dieną Lota naują gyventoją priėmė kiek priešiškai, tad buvome pasiruošę savaitę ar net ilgiau abu augintinius laikyti skirtinguose kambariuose, taip leisdami jiems apsiprasti. Likeris taip pat buvo kiek išsigandęs, nesileido glostomas, bijojo kiekvieno didesnio garso, staigesnio judesio, visada lėkdavo šnypšdamas slėptis. Tačiau mažylis gavo daug dėmesio, naujų žaislų ir kasdien vis drąsiau ir drąsiau prieidavo prie mūsų, o glostomas imdavo murkti. Po trijų dienų nusprendėme, jog Lotai laikas artimiau susipažinti su jau įsidrąsinusiu naujuoju gyventoju, tad Likerio kambario duris atskyrėme tinklu, kad vienas kitą galėtų uostyti, stebėti, tačiau nesusižalotų. Dar tą pačią dieną abu katinėliai buvo suleisti kartu, kadangi tiek Lota, tiek Likeris jau nekantravo pažaisti vienas su kitu, vis kaišiojo letenėles vienas kitam per tinklą, 

Šiandien jie – neišskiriami draugai: kartu žaidžia, miega, laksto po namus gaudydami vienas kitą, kartais ir dubenėliu pasidalina. Džiaugiamės, jog mums išėjus į darbą, nei vienas iš jų neliūdi, turi draugą ir gali linksmiau praleisti laiką laukdami grįžtančių šeimininkų. 

Antrojo kačiuko atsiradimas mūsų namuose pakeitė ir Lotą. Kadangi ji už Likerį trejais metais vyresnė, tai dabar puikiai parodo savo brandą, protingumą, o kartais net pamoko mažąjį nenaudėlį, kai šis krečia nepriimtinas išdaigas. 

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

 

Milda ir Lota

“Dabar ji nepalyginamai pasikeitusi, be galo myli mus visus, pasidarė meili, nuolatos nori prisiglausti ir būti glostoma.” 

 

Lota mūsų šeimoje atsirado prieš 4 metus, kai mano draugė, atliekanti praktiką vienoje veterinarijos klinikoje, pranešė man, kad jos pacientė ieško naujų namų. Jauna, be galo protingų akių kalytė, atvežta sterilizuoti iš gyvūnų prieglaudos “Penkta koja”. Prieglaudoje ji praleido tik kelias dienas, iki tol klaidžiodavo Kauno gatvėmis. Šunytė buvo apie vienerių metukų amžiaus, labai baili. Su sese nuvykome jos pasiimti, dar dabar prisimenu, kokia išsigandusi ir nedrąsi buvo mūsų Lota. Bijodavo didesnių garsų, naujų žmonių bei pavadėlio, iškart slėpdavosi po egle. Nesuprasdavo, kodėl ją glostome, atrodydavo, kad įsitempusi stebi, ką čia darome, ir laukia, kol nustosime. 

Dabar ji nepalyginamai pasikeitusi, be galo myli mus visus, pasidarė meili, nuolatos nori prisiglausti ir būti glostoma. Labai pasiilgsta, jei kuris nors iš mūsų išvyksta ilgesniam laikui. Visada pasitinka su džiaugsmu akyse. Geriausias draugas yra tėvų namelis ant ratų, nes žino, kad jeigu jis ruošiamas savaitgalio išvykai, bus aktyvus laikas gamtoje. Taip pat dingo baimė pavadėliui, dabar pamačiusi jį nenustygsta vietoje, nes žino, kad laukia ilgi pasivaikščiojimai. Savo šiluma ir meile ji džiugina mus visus kasdien.

 

Foto Saulė Adomaitytė

Judita ir Rosi | Kurdistanas

“Nuvykusi į rankas paėmiau tokį rudą, mažą, pūkuotą kamuoliuką, praėjo kelios minutės ir ji užmigo man ant kelių, taip ji tebemiega ir iki dabar pas mus namuose.”

 

Vieną gražią vasario 7 dieną prieš trejus metus į mūsų naujus, jaukius namus atvyko gyventi ji, kalytė vardu Rosi. Niekada nepamiršiu mūsų pirmojo susitikimo, to nuostabaus žvilgsnio, jos akys ir elgesys pasakė viską – noriu būti su jumis ir būti nauja šeimos narė. Šuniuko atsiradimas mūsų šeimoje nebuvo kažkoks spontaniškas sprendimas. Tai apgalvotas, ilgai brendęs noras. Kiek aš save atsimenu, visa mano vaikystė ir paauglystė buvo kartu su šuniukais. Tėtis labai juos mylėjo, todėl kelis metus vienu metu auginome net tris šuniukus. Vienas čiau čiau, kitas Pekino veislės ir vokiečių aviganis. Tėtis mokė, kaip juos prižiūrėti, kaip jais rūpintis, mylėti. Todėl kai pradėjome ieškoti šuniuko, daug kalbėjomės su vyru, kad šuniukams reikia priežiūros, meilės, rūpesčio. Daugelis šuniukų gyvena 10-15 metų, todėl tai rimtas sprendimas, nes pasiimti auginti ir po kiek laiko atiduoti kitiems ar į prieglaudą aš tikrai negalėčiau, nes jis tampa šeimos nariu, draugu. Galvojome, ar pirkti, ar pasiimti šuniuką iš prieglaudos Lietuvoje. Bet pasiskaičius žmonių patirtis, paklausinėjus, kas jau yra vežę į kitas šalis gyvūnus autobusiuku, man toks variantas netiko. Labai gaila jų, kai tiek dienų būna uždaryti narvuose. Mes Rosi radome Danijos skelbimuose. Šuniukas buvo mėnesio ir trijų savaičių, tai Džeko Raselo terjero ir Ši Cu veislių mišrūnas. Važiavome apžiūrėti šuniukų ir galvojau, kad bus sunku iš penkių išsirinkti tą vienintelę. Jau buvome nusprendę, kad norime kalytės. Nuvykusi į rankas paėmiau tokį rudą, mažą, pūkuotą kamuoliuką, praėjo kelios minutės ir ji užmigo man ant kelių, taip ji tebemiega ir iki dabar pas mus namuose. Turėjome savaitę palaukti, kadangi dviejų mėnesių šuniukai ženklinami mikroschema. Atvykome pasiimti jos po savaitės ir mažoji pirma prilėkė prie manęs, vyrui pasakiau, kad žinojau, jog ji turi būti mūsų. Pavadinome ją Rosi. Namuose jos jau laukė mano pačios nerti  žaisliukai ir kilimėlis. Visur mažytė kartu su mumis: į parduotuvę, į parką, visur. Pirmi mėnesiai nebuvo lengvi, kol pripratinau ją eiti į lauką. Nuo pirmų dienų ji miega su manimi, ji man kaip vaikas. Rosi pati mieliausia, ji visada kartu su manimi, aš einu į virtuvę ar į vonią – ir ji eina.

 

Kai Rosi buvo penkių ar šešių mėnesių, mes pradėjome planuoti kelionę į Irako Kurdistaną, ten persikelti gyventi. Susiradome lietuvę veterinarijos gydytoją Danijoje, ji patarė, kokių skiepų mums reikia vykstant lėktuvu. Paskiepijome, padarėme pasą, dokumentai ir skiepai tikrai nemažai kainavo. Labai jaudinausi, kad ji iki kelionės nepriaugtų daugiau nei 8 kilogramų, nes norint skraidinti šuniuką lėktuvo salone negali svoris viršyti 8 kg, kitaip šuniukai turi būti skraidinami bagažo skyriuje. Pirkome specialią dėžę, kurioje ją skraidinome. Mūsų kelionė buvo ilga ir įdomi. Veterinarė patarė neduoti šuniukui  jokių raminamų vaistų, todėl skraidinome paprastai.

 

Mūsų kelionė buvo prieš dvejus metus. Skridome Danija – Kurdistanas, persėdimas buvo Stambule. Mane labiausiai neramino tai, kad skrendame į musulmonišką šalį, pagal religiją musulmonai šunis laiko nešvariais, jų namuose nelaiko, tik kieme kaip sargus. Danija – Stambulas skrydis truko apie 4 valandas. Oro uoste jokių problemų neturėjome, visi dokumentai, skiepai, svoris tiko, todėl šuniukas skrido lėktuvo salone kartu su mumis. Ne visos aviakompanijos leidžia skraidinti gyvūnus, mes skridome su “Pegasus” aviakompanija. Salone šuniukus galima laikyti dėžėje pasidėjus ją po kojomis. Mums pasisekė, nes lėktuvas buvo pilnas žmonių, bet vieta prie mūsų su vyru buvo laisva. Kai lėktuvas pakilo, mes paklausėme aptarnaujančio personalo, ar galime šuniuką išimti iš dėžės. Neprieštaravo, taigi mūsų princesė įsitaisė patogiai ir miegojo visą skrydį. Nusileidę Sambulo oro uoste ją vėl įdėjome į dėžę. Turėjome laukti kito skrydžio 7 val. Jos neleidome iš dėžės, nemaitinome, tik davėme vandens. Kitas skrydis jau buvo naktį. Vėl įsėdome į lėktuvą ir vėl mums pasisekė, nes turėjome laisvą vietą šalia. Taip pat prašėme personalo, kad leistų mums išimti šuniuką, sutiko su sąlyga, kad bus rami.

 

Taip, mūsų kelionė buvo gan varginanti, bet viskas buvo gerai. Oro uoste teko eiti per kelias patikras, žmonių žvilgsnių buvo visokių, nes nemanau, kad dažnai kas skraidina šuniukus į šią šalį. Išėjus į kiemą mus pasitiko kareivis, kuris paėmė Rosi ir nuvežė į kitą pastatą patikrinti, tai užtruko apie valandą. Šuniukui aviabilietas kainavo apie 140 eurų. Buvo karšta, nors ir naktis, nes šioje šalyje tokiu metų laiku būna apie 48 laipsniai šilumos, tiek mums, tiek ir šuniukui buvo šiek tiek šokas.

 

Pirmas naktis turėjome miegoti pas vyro gimines ir, kaip minėjau, mažai kas čia laiko šuniukus namuose, bet aš neleidau jos laikyti kieme, taigi buvo kartu su mumis. Šeimos nariai gal ir nebuvo patenkinti, bet buvome tik viename kambaryje. Jau gyvendama čia trečius metus pastebėjau, kad vis daugiau šuniukų gyvena namuose, jų daugiau parkuose, gatvėse su vaikais. Kai einame į parką, būna įvairių žvilgsnių – ir malonių, ir ne, bet labai dažnai prašo nusifotografuoti.

 

Rosi labai myli visus šeimos narius, visada laukia mūsų grįžtančių, jei kur vykstame be jos. Ji visada nori būti su žmonėmis. Kai ateina svečiai, tai pirma pasisveikina, šokinėja, džiaugiasi, išbučiuoja visus, atrodo, kad tai geriausia, kas jai gali nutikti. Turi kelis žaisliukus, tai visada turi parodyti ir prašo su ja žaisti. Turime mažą vaiką namuose, jie geriausi draugai, nors pradžioje Rosi rodė pavydą. Dabar jei tik mažylis verkia, lekia žiūrėti, guosti, bando žaisti.

 

Šuniukai turi tik mus, jie juk neturi draugų kaip mes, jie didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia namuose, todėl nepykime, jei jie ką nors padaro. Dažniau kalbėkime su jais, nors jie daug ko ir nesupranta, bet juos ramina mūsų balsas. Mokinkime juos naujų komandų, nes tada mes duodame jiems šansą sužavėti mus ir jiems tai patinka, kai mes jais didžiuojamės. Kai mažiukas nenori žaisti, nebarkime, gal jam ką skauda, juk jie patys pasakyti negali. Norėčiau, kad visi žmonės juos prižiūrėtų, kai pasensta, nors jie nebebūna tokie žaismingi, bet jie juk mus myli tiek pat kiek pirmosiomis savo gyvenimo dienomis. Šuniukams juk tiek nedaug reikia – mūsų meilės, rūpesčio, švelnumo, ir jie atiduos mums visą savo meilę. Šioje šalyje noriu parodyti gerą pavyzdį, kokie šuniukai yra mieli mūsų draugai, tik taip mes galime pakeisti pasaulį.

 

Foto iš asmeninio archyvo

Karolina, Džekas ir Maša | Voketija

Kuomet nusprendžiau išvykti į Vokietiją, turėjau tik truputį daugiau laiko nei savaitę, per kurią turėjau pasiruošti ir pati, ir paruošti gyvūnus keliauti kartu.”

 

Sveiki, aš esu Karolina. Turiu du keturkojus šeimos narius – šunį ir katę. Matydama, jog vis dar kai kurie į augintinius žiūri kaip į daiktus, kuriuos išmeta, atiduoda nusibodus ar iškilus sunkumams, nusprendžiau pasidalinti savo istorija.

 

Ir šuo, ir katė mano šeimoje atsirado iš gatvės, jie neturėjo namų ar šeimininkų, kurie jais būtų pasirūpinę. Kuomet nusprendžiau išvykti į Vokietiją, turėjau tik truputį daugiau laiko nei savaitę, per kurią turėjau pasiruošti ir pati, ir paruošti gyvūnus keliauti kartu. Maniau, kad bus sunku, tačiau viskam, ką reikia atlikti iki išvykimo gyvūnams, pakanka vienos dienos, manau, mažiau, negu surasti, kam juos atiduoti. Specialiai pačiai kelionei nereikėjo ruoštis, pirkti kažkokių medikamentų gyvūnams, nes jau žinojau, kad važiuoti mašina jiems patinka, o maistą ar vandenį duodi visuomet. Katė keliavo narvelyje mašinos salone, o šuo buvo palaidas. Kelionėje jokių sunkumų nebuvo. Atvykus į naują vietą katė skirtumo tikriausiai nepajuto, nes nuo pirmos minutės elgėsi kaip namų karalienė. Šuniui prireikė kelių dienų vaikščiojimų po naujas apylinkes, susipažinimo su dar nepažįstamais keturkojais, kad priprastų prie naujos aplinkos. Tačiau dabar jis yra draugiškesnis su žmonėmis ir kitais gyvūnais, nei buvo Lietuvoje, galbūt dėl to, jog beveik visur galiu vestis jį kartu. Taip pat pastebiu, jog tapo ir paklusnesnis.

Palikti gyvūną ar atiduoti jį nėra išeitis. Prisiminkite, jog augintis turi jausmus, jis prisiriša prie žmogaus ir negali pats savimi pasirūpinti. Pagalvokite prieš priimdami į savo šeimą naują narį, nes jūs turite būti už jį atsakingas visą jo neilgą gyvenimą ir turite pasistengti, kad jis būtų kuo visavertiškesnis. Žvelkite į augintinį kaip į vaiką, nes jam irgi reikia priežiūros ir laiko.

Foto iš asemninio archyvo

 

Vaidas, Diana ir Hadas | Škotija

 

“Išties buvo nelengva, bet visus sunkumus įveikėme ne tik kartu su Hadu, bet ir mūsų mažu draugu – žuvyte vardu Karpis, kuris laimingai nugyveno naujuose namuose dar metelius.”

 

 

Kaip ir daugelis atsakingų žmonių, po kelių metų planavimo, domėjimosi veislėmis, ieškojimo ir darbo tvarkaraščių derinimo su vaikinu nutarėme į šeimą priimti augintinį. Mūsų poreikius ir reikalavimus puikiai atitiko dobermanas, kurį pavadinome Hadu. Ir tuo metu viskas atrodė puiku, nė minties nekilo apie tokį gyvenimo posūkį, kuris laukė mūsų trijų. Kartais visgi gyvenimas susiklosto taip, kad viskam drastiškai pasikeitus tenka pradėti kurti ateitį iš naujo, ir visai nesvarbu, kiek metų iki tol planavai ir dirbai savo tikslų link.

 

Sprendimas išvykti gyventi į užsienį buvo nelengvas, nes teko palikti namus, šeimą ir draugus. Bet nė karto nekilo klausimas, ką reikės daryti su šuniu, juk jis – mūsų šeimos dalis, kuris, kaip kad tėvams vaikas, negali būti atiduodamas kitai šeimai vien todėl, kad sunku bus jį pasiimti kartu išvykstant. Ir išties buvo nelengva, bet visus sunkumus įveikėme ne tik kartu su Hadu, bet ir mūsų mažu draugu – žuvyte vardu Karpis, kuris laimingai nugyveno naujuose namuose dar metelius.

 

Kiekvienam tolimesniam mūsų sprendimui dėl emigracijos įtaką darė šuo. Pirmiausia nutarėme, kad šalies, į kurią keliausime, klimatas turi atitikti ir šuns poreikius, o kadangi labai karštame ar per daug šaltame klimate jam būtų sunkiau prisitaikyti, nutarėme keliauti į Škotiją, kad ir kaip nesmagiai skambėjo dažnas lietus ir vėjas.

 

Toliau darbų paieškos. Kadangi būtų per daug rizikinga tiesiog sėsti ir važiuoti į visiškai nepažįstamą šalį neturint jokių pragyvenimo šaltinių, draugui teko nukeliauti vienam, susirasti nuolatinį darbą ir sukurti mums visiems naują pradžią. Tuo tarpu mes su Hadu lankėmės pas veterinarą, tikrinome skiepų galiojimo datas ir planavome, kada skiepyti, kad be problemų pakliūtume svetur, atsižvelgiant į augintinių gabenimo taisykles. Dar kartą patikrinome mikročipą, pakeitėme augintinio pasą, paskiepijome nuo pasiutligės ir suplanavome vaistus nuo kirminų prieš pat įvažiavimą į kitą šalį. Viskas atrodė baisu ir sudėtinga, bet mūsų mylimas veterinaras puikiai mus paruošė ir nuramino.

Dabar ir mes, ir Hadas jau buvome pasiruošę keliauti. Bet kilo kitas klausimas, kaip rasti būstą, kuriame priims imigrantus su dideliu ir ne pačią geriausią reputaciją turinčiu šunimi? Tai buvo viena sunkiausių užduočių, nes nei viena įmonė nenorėjo prisiimti tokios naštos. Bet po kelių savaičių paieškų ir didelės sąskaitos už skambučius svetur, peržiūrėję įvairius tinklapius su būstų nuomos skelbimais, radome labai malonią pagyvenusią porą, kurie net nesusimąstė ir tuoj pat išnuomojo mums butą, padėjo kiekviename žingsnyje ir galų gale tiesiog įsimylėjo Hadą.

 

Taigi beliko tik nuvykti ir įsikurti. Bet čia mūsų laukė dar vienas galvos skausmas. Pasirodo keliauti su tokiu šunimi lėktuvu yra ne tik kad labai brangu (apie 1500-2000 eurų vien už jį), bet ir tikra kankynė pačiam šuniui. Atsižvelgiant į jo dydį, jis turėtų keliauti bagažo skyriuje vienas. Ir jis skristų kitame lėktuve nei mes, kurio kelionė truktų dar ilgiau. Tad be jokių svarstymų paruošėme savo automobilį, suplanavome maršrutą, susikrovėme svarbiausius daiktus ir leidomės į kelionę per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Prancūziją, kurioje teko persikelti eurotuneliu į Angliją ir, galų gale, Škotiją. Kelionė truko apie 2 paras, sukorėme apie 2700 kilometrų. Leisdamiesi į kelią visko labai neplanavome, dažnai stojome pramankštinti kojų, o šunį maitinome pakeliui nupirkta mėsa. O ir jam kelionė nebuvo baisi, didžiausią jos dalį jis saldžiai miegojo žinodamas, kad su mumis jam saugu ir ramu.

 

Pasiekus Olandiją mus pavijo nuovargis ir supratome, kad štai čia padarėme klaidą nesuplanavę nakvynės iš anksto. Štai ir vėl susidūrėme su sunkumu dėl šuns, ne visi viešbučiai, kurie mums buvo pakeliui, norėjo priimti su tokiu dideliu augintiniu. Tad keliavome toliau, kiek pavyko neužmigti. Pasiekus Londoną jau buvo sunku neužmerkti akių, tad 4 valandą ryto sustojome prie pirmo viešbučio, kuriame mus maloniai priėmė trumpam poilsiui. Numigę ir atsigavę tęsėme kelionę iki pat naujų namų.

 

Pasiekę kelionės tikslą išsikrovėme daiktus ir ėjome susipažinti su nauja aplinka, o svarbiausia, visai šalia esančiu pajūriu. Atsidūrę prie jūros atsidusome su palengvėjimu, kad visa, kas sunkiausia, jau praeita ir mėgavomės akimirka. Hadui pajūris taip patiko, kad visai neslėpdamas savo laimės jis lakstė ir griuvinėjo ant puraus smėlio, bėgiojo nuo bangų ir džiaugėsi naujais dūkimo plotais.

 

Laikui bėgant nė nepastebėjome, kaip greitai Hadas prisitaikė prie naujos vietos, naujo tvarkaraščio ar naujų taisyklių, kadangi jis puikiai jaučiasi visur, kur esame kartu su juo. O pastaruosius pusantrų metų jis kartu su mumis keliauja po Škotiją, laksto paplūdimiais ir kalnais, sportuoja, miega šeimininkų lovoje ir gyvena įprastą ir laimingą šunišką gyvenimą visuomet šalia mūsų. O kad ir su kokiais iššūkiais susidūrėme, tai mūsų nei kiek neišgąsdino ir jau galvojame apie kelionę atgal į Lietuvą.

 

Galų gale, ar nauja pradžia buvo sunki? Labai. Bet ar įmanoma? Kas be ko! Juk priimdami augintinį į savo šeimą prisiimame atsakomybę visam jo gyvenimui. O jei turite abejonių, ar pasikeitus gyvenimo sąlygoms vis dar galėsite būti kartu, gerai apsvarstykite, ar pabaigoje nesudaužysite jus be galo mylinčio gyvūnėlio širdies.

 

Foto iš asmeninio archyvo

Neda ir Munis | Danija

“Dabar tikrai žinau, ką reiškia visapusiškai pasirūpinti gyvūnėliu ir galiu teigti, kad Mūnis yra mūsų laimė.”

 

Būdama maža gavau dovanų katę vardu Odrė. Tuo metu dar nesupratau, ką reiškia iš tikrųjų pasirūpinti gyvūnėliu. Kol mama rūpinosi katytės švara ir maistu, mes su Odre leisdavome laiką kartu, daugiausiai sapnuodamos. Ji buvo mano ramybė.

 

Kai viskas gražu ir gera, retai kada ir pagalvoji apie dieną, kai teks atsisveikinti su gyvūnėliu. Po penkiolikos metų drauge su Odre teko atsisveikinti. Kaip ir po kiekvienos netekties, lieka tuštuma. Visada žinojau, kad atėjus laikui užpildysiu ją. Kuomet su draugu nusprendėme, kad galime sau leisti išlaikyti gyvūną ir skirti jam laiko, pradėjome stebėti Danijos prieglaudų internetinius puslapius. Viena katytė mus sužavėjo, o kai nusprendėme ją priglausti, ji jau buvo rezervuota. Visada tikėjau ženklais ir per daug nenusiminiau, nes supratau, kad ji nebuvo skirta mums.

 

Stengiamės palaikyti artimus ryšius su šeima ir kartas nuo karto susiskambiname. Vieną vakarą mano vaikinas paskambino sesei, gyvenančiai Lietuvoje. Sesuo paminėjo, kad neseniai  priglaudė iš nepažįstamo vyro katinėlį. Su draugu pamatę kačiuką susižvalgėme ir supratome, kad būtent tokį mes ir norime priglausti. Po ilgų įtikinėjimų sesuo leido jį parsivežti į Daniją.

Sesuo katiną paskiepijo nuo pasiutligės, paženklino mikročipu, padarė ES pasą. Po karantinavimo laikotarpio (21 d.) buvo atlikta galutinė patikra ir uždėtas paskutinis antspaudas. Karantinavimo laikotarpiu mes su draugu domėjomės firmomis, vežančiomis gyvūnus. Išsirinkome įmonę pagal geriausias rekomendacijas (UAB “Litred”). Kelionė ir dokumentai kainavo apie 160 eur. Katinas buvo paimtas į vežėjo rankas apie 9 val. ryto, o atkeliavo į mūsų namus Danijoje apie 10 val. ryto kitą dieną. Vežėjų greitumu buvome tikrai patenkinti. Tačiau gyvūnas nebuvo pamaitintas, nors telefonu buvo prižadėta kitaip, bet pamačius katinėlį mums jau neberūpėjo niekas kitas, tik jis. Žinojau, kad mūsų namuose jis bus viskuo aprūpintas.

Pavadinome katiną Mūniu (angl. moon – mėnulis). Mūnis buvo supažindintas su jam svarbiausiomis namų vietomis: maisto vieta, tuštinimosi vieta, o vėliau su žaidimų vieta. Atvykęs į naujus namus, suvalgė nemažai sauso maisto, o po to pasinaudojo savo tualetu. Mūniui gyvenant Lietuvoje teko susigyventi su vyresniu katinu. Vyresnysis išmokė mūsiškį savarankiškumo ir katiniškų taisyklių (kur reikia galąsti nagus, tuštintis tik savo dėžutėje ir panašiai). Būtent dėl vyresniojo Leo rūpestingo globojimo neturėjome jokių problemų su Mūniu. Ta pačią atvykimo dieną katinėlis glaustėsi prie mūsų, elgėsi gan drąsiai. Pirmąją naktį tryse beveik neišsimiegojome, nes mažasis laižė man ir mano vaikinui nosį. Dėl tokio jo elgesio visiškai nepykome, nes žinojome, kad jam patikome ir mus priėmė į savo katinišką širdelę.

 

Šiuo metu Mūnis yra nemažai paaugęs, išdykęs ir, manyčiau, laimingas. Kadangi dirbu namuose, tai su Mūniu esame drauge 24 val. per parą. O su draugu esame tikrai laimingesni būdami tryse. Dabar tikrai žinau, ką reiškia visapusiškai pasirūpinti gyvūnėliu ir galiu teigti, kad Mūnis yra mūsų laimė. Pagaliau mano širdis yra pripildyta ramybės ir džiaugsmo.

 

Foto iš asmeninio archyvo

Irutė, Ivy, Izzy ir Shyva

“Patarimai keliaujantiems su šunimis – apgalvokite bent pirmuosius 6 mėnesius svetur. Ką šuo valgys, kur gyvens, kaip gydysis. Jei nejausite streso jūs, nejaus ir šuo.”

 

 

Vos kilus mintims apie išvykimą iš Lietuvos, nebuvo jokių abejonių ar dvejonių, kad šunys gali nekeliauti. Turime du labradorus (Izzy 9 m. ir Ivy 7 m.) ir vieną mišrūnę (Shyva 5 m.). Prieštarauti niekas neprieštaravo, gal tik mums visai neartimi, pašaliniai žmonės komentavo, kad neva nesąmonė, palikite tuos šunis, užmigdykite ar pan.

 

Kadangi ruošėmės keliauti savo automobiliu, tad nereikėjo rūpintis specialiu transportavimu ar ieškoti pagalbos. Reikėjo pasirūpinti dokumentais. Vienas šuo neturėjo paso ir čipo, reikėjo skiepo nuo pasiutligės (likus 21 dienai iki išvykimo) ir ne mažiau nei 48 val. iki kelionės pradžios suduoti vaistų nuo kirminų. Taip pat pasirūpinome vaistinėle šunims. Bendravome su savo veterinaru, kuris pažįsta mūsų šunis nuo mažumės, ir jis parekomendavo tai, ko gali prireikti: vaistai nuo alergijų, ausų valymo skystis, vaistai nuo skausmo, tvarsčiai ir pan. Viena labradorė turi problemų su pėdutėmis, tad pirkome specialius batus (su storais, guminiais padais), kad vaikštant kalnuose jai neskaudėtų. Nežinojome, ar mums to reikės, bet norėjosi būti apsidraudus, nes kelionė buvo į Norvegiją – kur veterinarų paslaugos ypač brangios.

 

Taigi, pasiruošus, mūsų kelionė prasidėjo 2018 metų rugpjūčio gale. Iš Kauno važiavome į Ventspilį, ten kėlėmės keltu į Švediją ir iš ten dar apie 9 val. važiavome iki savo laikinų namų Norvegijoje. Šunys pratę prie kelionių automobiliu, tad problemų nekilo. Problema buvo kelte, kai paaiškėjo, kad vienas iš šunų paniškai bijo nestabilių paviršių, tad stačiais, metaliniais laiptais iki kajutės 35 kg sveriantį šunį reikėjo nešti… Prie sienos nestabdė, tik patikrino dokumentus, pakalbino šunis ir viskas. Vertinant bendrai, kelionė ir pokelioninis laikotarpis praėjo gerai. Kelionei ypatingo pasiruošimo nebuvo – turėjome dubenėlius maistui, vandeniui ir reguliariai stojome prasimankštinti. Į keltą pasiėmėme papildomą užtiesalą, kad šunys nepritryptų. Kaip visada, susidūrėme su sunkumais naujoje vietoj, paliekant savo mergaites vienas namuose… Joms reikia šiek tiek laiko apsiprasti, tad pirmosios dienos paliekant vienas būna sunkios. Inkščia, laksto prie langų, durų ir būna labai neramios. Visa kita praėjo tikrai gerai. Išskirtinės adaptacijos nereikėjo, jos tiesiog džiaugėsi galėdamos apuostyti ir ištyrinėti naujas vietas.

Ruošdamiesi išvykti žinojome, kad Norvegijoje brangios ne tik veterinarų paslaugos, bet ir šunų maistas, todėl pusei metų pirkome maistą Lietuvoje ir vežėmės kartu. Mūsų šunys valgo specialų, dietinį maistą, tad kažko primaišyti ar eksperimentuoti nenorėjome. Dabar kas pusę metų grįžtame automobiliu į Lietuvą ir nusiperkame maisto, jei vykstame su šunimis, apsilankome ir pas veterinarus pasitikrinti sveikatos.

 

Jei atsukčiau laiką atgal, manau, kad nieko nekeisčiau. Tiesa, kelis kartus teko apsilankyti pas veterinarus ir būnant čia. Vieną kartą vienai labradorei burnoje aptikome guzą, tad pasikalbėjome su kaimynais, jie rekomendavo kliniką, kurioje buvo guzas išpjautas ir atlikti tyrimai. Antrą kartą apsilankėme kiek ekstremalesnėmis sąlygomis, kai kita labradorė įsilaužė į mūsų maisto atsargas ir suvalgė didelį kiekį nevirtų kruopų, miltų, sausainių ir pan. Skubiai gabenome šunį į gyvūnų ligoninę, ji jau buvo ruošiama operacijai, bet, tikriausiai, gavusi atpalaiduojančių ir nuskausminančių vaistų ji atsigavo ir operacijos pavyko išvengti. Grubiai tariant, už tą dieną stebėjimo, kelis rentgenus ir vaistus, buvo palikta virš 1000 eurų. Labai daug. Lietuvoje būtų trigubai mažiau. Bet kokiu atveju, to neišvengsi. Kažkokių didelių ar esminių klaidų padaryta nebuvo. Šunims yra gerai ten, kur mes, o mums ten, kur jie.

 

Esminiai dalykai, paaiškėję atvykus gyventi į Norvegiją, kad yra pusė metų, kai negalima šuns paleisti nuo pavadėlio. Rodos, tai yra nuo balandžio 23 iki rugpjūčio 23 d. ar pan. Taip yra dėl to, kad miškuose daug jauniklių, tad gali būti pavojinga ir laukinei gamtai, ir pačiam šuniui. Susidūrę su veterinarais pradėjome domėtis ir gyvūnų draudimu, bet jį gauti irgi nėra lengva. Jei turi tik laikiną darbo kontraktą arba nesi išdirbęs tam tikro laiko Norvegijoje, apsidrausti beveik neįmanoma…

 

Kalbant apie bendrą atmosferą – žmonės nuolatos mus kalbina, laužome bendravimo barjerus, būdami čia su šunimis. Per šunis susipažinome su labai daug žmonių, nors sako, kad norvegai uždari ir nekviečia į svečius. Būtent dėl šunų mes aplankėme daug žmonių. Kiek sunkiau su čia atvykusiais kitataučiais, tiksliau – musulmonais. Turėjome juos kaimynystėje, deja, bet su jais santykio užmegzti nepavyko ir jautėme tam tikrą priešiškumą. Dar vienas sunkumas – būsto nuoma. Turbūt kaip ir Lietuvoje ar kurioje kitoje pasaulio šalyje – šuo nėra laukiamiausias nuomininkas. Taigi kartais tekdavo primokėti, kartais sumokėti depozitą arba pasitelkti mažą apgaulę, kad esame tik su vienu šuniu, o atvykstame su visais trimis… Kelionės čia gan paprastos, visur galima keliauti su šunimis – keltai, autobusai ir traukiniai draugiškai priima gyvūnus. Traukinyje reikia mokėti pusę žmogaus bilieto kainos, bet kiek teko važiuoti, kontrolieriai leisdavo keliauti nemokamai.

Šiuo metu gyvename Norvegijos vakaruose esančioje saloje ir mūsų namas yra praktiškai miške. Šeimininkai irgi turi šunų ir mes jiems netrukdome. Bet kraustytis arčiau gyvenvietės, arčiau darbo ar bent jau centro kol kas neįmanoma, nes iš kelių esančių skelbimų apie gyvenamą plotą – niekas nenori nuomininkų su šunimis.

 

Nepaisant tam tikrų nepatogumų (čia negalima palikti šuns vieno namuose ilgiau nei 5 val.), mes esame laimingi, galėdami turėti savo šuniukus kartu su mumis. Jei iškiltų klausimas, kad šuo turi būti vežamas į Lietuvą, važiuotume ir mes.

 

Patarimai keliaujantiems su šunimis – apgalvokite bent pirmuosius 6 mėnesius svetur. Ką šuo valgys, kur gyvens, kaip gydysis. Jei nejausite streso jūs, nejaus ir šuo.

 

Nuotraukos darytos mums būnant Norvegijoje bei keliaujant automobiliu į Norvegiją. Bagažinė pilna daiktų, šuniukai susodinti ant antklodžių.

Foto is asmeninio archyvo

Raminta ir Lotis

“Lotis yra pusiau kaip katinas – nuolatos sėdi ant palangės ir stebi aplinką bei sugeba užsiropšti ant stalų bei kitų vietų.”

 

Dauguma prieglaudoje esančių gyvūnų turi ypatingas ir kitokias gyvenimo istorijas, patenka ten būdami niekam nereikalingi. O juk jiems taip reikia meilės, šilumos ir žmogaus draugijos. Dėl to nuo pat mažens žinojau, kad jei turėsiu gyvūnėlį, tai tik iš prieglaudos. Kaip Lotis atsirado pas mus? Istorija tokia, kad planavau priglausti šuniuką, tačiau kiti žmonės suteikė jam namus. Tai dar labiau sustiprino norą turėti šunelį. Kaip tik kitą dieną “SOS gyvūnų” prieglaudos Facebook puslapyje pamačiau įkeltą 5 šunelių (mamos su 4 vaikais) nuotrauką. Pamačiusi vieno iš vaikučių žvilgsnį nesusilaikiau ir pasakiau sau ir mamai: ,,Reikia skambinti ir pasiimti jį‘‘. Lotį pasiėmėme 2019 metų lapkričio mėnesį, kai jam buvo beveik pusė metukų, ir parsivežėme namo į Druskininkus. Čia jis ir gyvena jau pusę metų. 

Kaip atsirado Ločio vardas? Ogi nesunkiai. Tiesiog internete su mama ieškojome patinkančių ir išskirtinių šunų vardų. Tokio neradome, bet užkliuvo vardas Lotas. Šiek tiek vardą perdarius ir išėjo Lotis. Kai jį parsivežėme namo, pirmą savaitę galvojome, kad turime be galo ramų, tylų šuniuką. Tačiau supratome, kad ne, jau tada, kai teko vieną palikti namuose ir eiti į darbus. O kad paleido visą gerklę ir balsą tik išėjus iš buto… Visas namas skambėjo! Negana to, prie jo kaukimo ir lojimo prisijungė kiti namo šunys. 

Ėjo savaitė, antra, jis jau tapo drąsesnis, ramiau pabūna vienas namuose, žaidžia, lekioja, susirado kiemo draugų, ypač vieną – haskį. Na, faktas, kad dydžių skirtumas nemažas tarp haskio ir pekino – takso mišrūno, bet jie vienodo amžiaus, sutaria gerai, taigi ir tapo geriausiais draugais. Visi vaikštome kartu su haskiu, žaidžiame, lakstome ir džiaugiamės. Lotis, sakyčiau, yra komunikabilus šuniukas, jam norisi kuo daugiau kitų draugijos. Jei namuose būtų dar vienas naminis gyvūnėlis, manau, kad Lotis jį labai mylėtų ir gerai sutartų. Lotis jį visą išbučiuotų ir aplaižytų (tokia jau jo mada)… Maloniausia man, kai Lotis net ir 5 minutėms išėjus į kiemą ir grįžus atgal namo šokinėja, laižo, verčiasi ant nugaros ir prašo kasuliukų. Kai prašo dėmesio ar maisto, puikiai moka atsisėsti kaip žmogus ant galinių letenų ir išsėdėti bent 5 minutes (to pats išmoko). 

Labai miela, kad Lotis yra pusiau kaip katinas – nuolatos sėdi ant palangės ir stebi aplinką bei sugeba užsiropšti ant stalų bei kitų vietų. Šitas mažas šunelis nuolatos laižo man kojas, sekioja iš paskos ir nepaleidžia iš akių. Iš jo didelių gražių akių matyti, kad labai myli ir yra be galo prisirišęs, na, bet neapsieina ir be išdaigų. 

Mėgsta miegodamas kartu lovoje patalynės užvalkalo užtrauktus, sagas pagraužti, kilimą padraskyti, visus kampus atsikišusius pakramtyti. Bet visa tai atleidžiama už jo begalinę meilę ir nuolatinį buvimą šalia. Dabar išdaigų vis mažėja, moka keletą komandų, supranta ir jau yra įsiminęs daugumą pasakymų. Per šiuos pusę metų su mumis jau spėjo apsilankyti Klaipėdoje, Nidoje, Vilniuje, Trakuose ir kitur. Puikus bendrakeleivis, jam patinka tyrinėti! Svarbu nepamiršti paminėti, kad Lotis, nors ir kita kalba, bet moka kalbėti – nuolat leidžia įdomius garsus kalbindamas mane, ypač rytais, kai jis nori žaisti, o aš dar miegu. Lotis pakeitė mūsų kasdienybę, tapo visų numylėtiniu, dabar dažniau išeiname į kiemą, būname gamtoje ir džiaugiamės Ločio draugija. Jis pats komunikabiliausias šunelis!

 

 Foto Daiva Mikelionienė

Ernesta ir Lulu

“Rytais ji manęs nežadina, bet jei pramerkiu akis, iškart prisistato su žaisliuku nasruose, taip garantuodama, kad dieną pradėsiu su šypsena.” 

 

Studijų metais palikus tėvų namus man labiausiai trūko ne mamos, o šuns. Visą gyvenimą augau ir užaugau turėdama augintinį, o dažniausiai kelis, todėl išmokti gyventi be vizgančios uodegos, pasitinkančios grįžus namo, buvo gana didelis iššūkis. Žinoma, studentų bendrabutyje šuns nelaikysi, o ir šiaip – kur gyvenimas nuneš, būdamas 18-ikos dar nelabai žinai, tad planą turėti savo augintinį teko nukelti keletui metų vėliau. Kai jau suaugusi išlydėjau savo prieš augintinio turėjimą nusiteikusią buto draugę, nusprendžiau, kad tai pats tas laikas paprašyti nuomotojo leidimo turėti šunį. Atsakymas, deja, buvo ne, tačiau tarp mano klausimo ir jo neigiamo atsakymo jau buvo praėjusi visa savaitė. Visa savaitė svajonių ir planų, kuo vardu bus mano šuo, kur eisime vaikščioti, kokių komandų pirmiausia mokysiu ir panašiai, todėl gavusi neigiamą atsakymą nusprendžiau taip lengvai rankų nenuleisti. Visus ateinančius vienuolika mėnesių savininkui atėjus pasiimti nuomos mokesčio, aš jo klausdavau, ar jau dabar galiu pagaliau laikyti bute šunį, ir atsakymas visada buvo tas pats – ne, kol galiausiai atėjo dvyliktas mėnuo (lygiai metai po mano pirmojo prašymo). Tą kartą aš net nespėjau pati paklausti jau tradiciniu tapusio klausimo, kai savininkas pasakė, kad nusprendė duoti žalią šviesą šuniukui. 

Nuo tada pradėjau žiūrinėti didžiųjų mūsų šalies prieglaudų puslapius ieškodama to tobulo šuniuko man. Ir, žinoma, aš jų norėjau visų, bet nebuvo to magiško blyksnio, kad čia MANO šuo. Tačiau vieną vakarą Facebook tarp siūlomų puslapių man parodė „Tautmilės prieglaudėlę“, apie kurią tuo metu nė girdėjusi nebuvau, bet užėjau… Ir pirmame įraše pamačiau savo šuniuką – mažą kamuoliuką su velniūkiškomis akytėmis. Po dviejų dienų Lulu jau miegojo namie. 

Ir kiek džiaugsmo ji atnešė į mano gyvenimą! Lulu yra tokios stiprios ir ryškios asmenybės šuo, kad su ja niekada nebus nuobodu. Rytais ji manęs nežadina, bet jei pramerkiu akis, iškart prisistato su žaisliuku nasruose, taip garantuodama, kad dieną pradėsiu su šypsena. Ji yra super draugiška, visada pasiruošusi tau suteikti dėmesio ir meilės.  Būdama maža ji buvo tokia gražutė, kad dažnai žmonės gatvėje stabdydavo ir prašydavo paglostyti, kuo ji labai mėgavosi. Bet būdavo labai juokinga, kai ji jau vizgindama uodegytę laukia komplimentų ir paglostymų iš kokio praeivio, o jis ima ir praeina nekreipdamas dėmesio, tada ji TOKIU žvilgsniu “kas tau yra, ko tu manęs nemyli” nužiūrėdavo tą žmogų. Apskritai Lulu labai protingas šuo, greitai mokosi komandų, bet kartais yra tokia mergaitė fyfa, kuri nori visus išbučiuoti. 

Lulu yra tikra tyrinėtoja ir labai mėgsta mūsų savaitgalines išvykas į miškus ar kitus Lietuvos miestus. Dėl jos ir aš iš naujo atrandu Lietuvos grožį. Ir nesvarbu, koks oras, mes visada judame. Juokas juokais, bet nuo tada, kai turiu Lulu, aš numečiau apie 7-8 kg. Per visą tą laiką, nei valant pirmomis savaitėmis paliktas balutes, nei gydant aštriais dantukais sukandžiotas rankas ar ją vedžiojant lauke su sunkiu peršalimu ir aukšta temperatūra lyjant lietui, nesigailėjau, kad šitas šuo atėjo į mano gyvenimą. Aš tiesiog žinau, kad Lulu ir aš esame kartu, nes taip buvo nuspręsta likimo…

Foto Rasa Tamašauskaitė

Rasa, Mantas ir augintiniai I Tailandas

Mums atrodo, kad mes nieko ypatingo nedarome, tai kiekvieno žmogaus pareiga ir atsakomybė padėti tiems, kuriems to reikia.”

 

Daugelis galvoja, kad Tailande su tiek šunų gyvename lyg rojuje, pavydi mums ir įsivaizduoja, kaip viskas čia nuostabu. Taip gali pasirodyti pažiūrėjus mūsų video ir nuotraukas. Tačiau už viso to slypi didžiulis darbas ir atsakomybė. O ir mūsų pačių gyvenimo kokybė tikrai ne pati geriausia su tiek augintinių namuose. Apie keliones galime pamiršti, o naktimis keletą kartų pabundame nuo visos gaujos lojimo ir kaukimo ką nors jiems išgirdus.

 

Mūsų istorija prasidėjo, prieš keletą metų, kai vienos kelionės į Tailandą metu netekome savo šuniuko, kurį palikome Lietuvoje pasaugoti tėvams, kol grįšime. Stengdamiesi numalšinti širdgėlą ir graužatį, priglaudėme pirmąją šunytę – Zuikytę, prie kurios po kiek laiko prisijungė ir Kaštonis. Benamio šuns prieraišumą užsitarnauti čia nesudėtinga – užtenka jį pamaitinti ir paglostyti.

 

Šiuo metu gyvename saloje ir turime 17 šunų. Kelionė iki artimiausio veterinaro, kuris galėtų suteikti elementariausias paslaugas, užtrunka 6 valandas į vieną pusę ir tiek pat atgal (nors atstumas tik 20 km), o keliauti tenka įvairiausiomis transporto priemonėmis tiek vandeniu, tiek sausuma. Saloje taip pat neturime ir kur nusipirkti šunų maisto, taigi perkame jį dideliais kiekiais ir samdome specialų krovininį transportą, kad mums atplukdytų ir paskui atvežtų. Rimtesniais atvejais ir su didelėmis traumomis tenka pas veterinarus važiuoti 350 km į sostinę – Bankoką. Čia visa kelionė su apsilankymu pas veterinarą atsieina daugybę laiko ir pinigų, mat tenka ir automobilį nuomotis, ir nakvyne su šunimi pasirūpinti bent porą dienų. Vietiniai dažnai mums atneša sergančius, sužeistus benamius gyvūnus, galvodami, kad mes veterinarai, kadangi turime daug šunų. Tačiau daugiausia, ką galime padaryti be rimtos veterinaro apžiūros ir tyrimų – suleisti vaistų nuo skausmo ar antibiotikų, sulašinti lašelinę, nuotoliniu būdu pasikonsultuoti su pažįstamais veterinarais. 

Vietiniai – tajai – tokiais dalykais neužsiima, jų pasaulėžiūra, tikėjimas (budizmas), gyvenimo būdas ženkliai skiriasi nuo mūsiškio. Šalyje benamių šunų skaičiuojama milijonais ir kai kurie iš jų gatvėse išgyvena daugybę metų. Žmonės juos kartais pamaitina prie savo namų, kavinių ir pan., tačiau niekada nelaiko jų savo augintiniais, nesirūpina jais, jei kas nors atsitinka, šunys visuomet lieka gatviniais jų akyse. Viena iš tokio elgesio priežasčių – budizmas, kuris skatina neapsikrauti galvos problemomis ir pirmiausia rūpintis savo vidine ramybe. Per visuos šiuos metus Tailande stengiamės išmokti neteisti, suprasti ir su tuo susigyventi, nors kartais tikrai sunku. 

 

Štai paskutinis atvejis – Mikutis. Jį atvežę žmonės sakė, kad šuo buvo partrenktas mašinos. Nežinome, ar tai jie partrenkė, ar jie tik rado jį gulintį, o gal buvo jo šeimininkai ar tiesiog pamaitindavo benamį. Suleidę vaistų pasakėme jiems vežti šunį pas veterinarą ir išsiskirstėme. Tačiau po mėnesio pamatėme Mikutį šliaužiantį gatve, nevaldantį galinių kojų, iki kaulų nubrūžinta oda ir supratome, kad niekas jo pas gydytojus nevežė. Su ašaromis akyse pasiėmėme dar vieną šunį, nors jau buvome prisižadėję sau – daugiau nei vieno. Mikutis dėl lūžusio stuburo reikalauja specialios priežiūros, nes nevaldo visos apatinės kūno dalies, gamtinius reikalus atlieka po savimi to net nejusdamas. Tačiau įdėjus skelbimą, vis tik atsirado moteris lietuvė, gyvenanti Anglijoje, kuri net žinodama visą situaciją pasiryžo priimti šunelį į savo namus. Paruošti jį kelionei užtruks kelis mėnesius ir kainuos apie 1000 eur. Laukia daugybė procedūrų, tyrimų, kad būtų galima gyvūną gabenti į Europą. Tai bus pirmasis ir labai gražus pavyzdys, kuomet mūsų globotinis iškeliaus gyventi į lietuvių šeimą.

 

Kiti mūsų gyventojai – du akli šuneliai, vienas dvikojis, Reksiukas, kuris beveik neprasižioja. Dažnas atvejis, kad šunys pakliūna į spąstus, taigi turime vieną su nugnybta kojyte, kitą – trikojį, taip pat šuniukus, ištrauktus iš šiukšlinės. 

 

Daugiausia pagalbos (tiek moralinės, tiek finansinės) sulaukiame iš lietuvių, turime savo sekėjų ratą socialiniuose tinkluose ir esame jiems labai dėkingi. Maloniai nustembame, kai į salą atvykę lietuviai turistai atpažįsta mus ir iš tolo sveikinasi. Tuo tarpu vietiniai susiformavę tokią nuomonę – kadangi mes užsieniečiai, tai aptekę pinigais, taigi iš jų palaikymo ir pagalbos menkai tesulaukiame.

 

Daug kas klausia, iš kur turime tiek gerumo, tiek atjautos ir pasiaukojimo? O mums atrodo, kad mes nieko ypatingo nedarome, tai kiekvieno žmogaus pareiga ir atsakomybė padėti tiems, kuriems to reikia. Jeigu gyvensime galvodami, kad kažkas kitas pasirūpins gatvės šunimis, tai situacija niekada ir nepasikeis. Vis dėlto “Mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome” A. De Sent Egziuperi (“Mažasis princas”).

 

Ramutė ir Ninė

Mes kartu važiuojame ir į pajūrį, pabraidžiojame jūroje, daug vaikščiojame.”

                              

 

Iki 2018-11-08 beveik 16 metų turėjome Pekino veislės kalytę Tiną, kuri buvo mano ir mano abiejų sūnų numylėtinė karalienė. Nuo 2013 m. vasaros aš gyvenu viena, todėl jos netekus namuose pasidarė labai tuščia ir nyku. Pradėjau ieškoti kito šuns. Ieškojau jauno, mažiuko, kad užsiauginčiau nuo mažumės, nes gyvenu bute. Didelio nenorėjau, nes jiems vietos per mažai, o be to, pripratusi esu prie tokio dydžio. Nors norėjau apie 2 mėn. šuniuko, bet vis kirbėjo mintis, kad gal reikia iš prieglaudos paimti. Žiūrinėjau daug skelbimų visose prieglaudose ir vieną kartą pamačiau savo Ninės nuotrauką ir aprašymą. Ji pasirodė labai graži, tik, deja, akliukė. Labai norėjau ją paimti, bet labai bijojau. Taip praėjo beveik mėnuo ir vėl pradėjau žiūrinėti prieglaudas, ką siūlo. Vėl pamačiau savo Ninės aprašymą, tik jau su filmu, kaip ji gerai orientuojasi ir jaučiasi ten, kur apsipranta. Pažiūrėjusi tą filmuką galų gale apsisprendžiau ir paskambinau.  Pašnekėjome, papasaakojo apie ją ir po kelių dienų atvežė iki Prienų, nes ji buvo už Lazdijų. Davė 2 savaites apsigalvoti. Labai bijojau, kas bus? 

 

Bet labai dabar džiaugiuosi, kad ją pasiėmiau. Pradžia buvo sunki. Ji, matyt, buvo labai skriausta, nes bijojo ateiti į virtuvę, bijojo važiuoti mašina, bijojo visko. Bet po truputį nugalėjo savo baimes ir priprato, dabar drąsiai ateina į virtuvę paprašyti skaniuko, kai tik aš ką nors kramtau, priprato miegoti ant lovos su manimi ir visur būti ten, kur aš esu. Sekioja iš paskos ir nepaleidžia niekur. Miega tiek, kiek aš miegu, nežadina. Išdaigų nekrečia, tik vienu metu pradžioje nusitraukdavo nuo pakabų bet kokį rūbą, kurį tik užuosdavo, ir gulėdavo ant jo, bet sudrausta suprato, kad negalima, ir dabar laukia, kol grįšiu iš darbo, ir tada bėgte bėgame į lauką pasivaikščioti. Jos toks didelis džiaugsmas, kai aš grįžtu namo, kad atperka viską. Kiek jai metų, niekas nežino, šeimininkas buvo labai senas diedukas, kuris neatsiminė, kiek jai metų, o veterinaras sakė, kad ne daugiau nei 5, nors jos dantys labai nuvalgyti, matyt, buvo šerta vien kaulais. 

Labai miela, gera, švelni Ninzė – taip aš ją vadinu, nes man taip lengviau tarti ir labiau patinka. O šitą veislę pasirinkau todėl, kad jos nereikia kirpti, rengti. Kailis labai švelnus ir plaukai lengvai susiurbiami. Šios veislės šunys yra piktoki, su savo charakteriu, tačiau Ninzė labai gera ir meili. Matyt, praeina tas baimės jausmas. Nors ji akla, bet labai noriai visur eina ir važiuoja su manim. Mes kartu važiuojame ir į pajūrį, pabraidžiojame jūroje, daug vaikščiojame.

 

Ninzę aš pasiėmiau iš Marijampolės gyvūnų mylėtojų asociacijos vadovės Daivos Leonavičiūtės. 

 

Labai gera širdyje, kad Ninzei dabar tikrai daug geriau ir kad aš suteikiau jai džiaugsmo, nors ji ir nieko nemato, bet jaučia. 

 

Foto Lukas J. Bižys

 

Lukas ir Pūkis

“Pūkis į mano gyvenimą atnešė šiek tiek chaoso, be kurio kasdienybė būtų žymiai niūresnė.”

 

Viskas prasidėjo prieš beveik trejus metus nuo to, jog atsikrausčius gyventi į Kauną naujame bute norėjosi gyvybės, kažko švelnaus ir kartais net erzinančio. Visą vaikystę ir paauglystę praleidau kaime, tad net nepamenu, ar buvo laiko tarpas, kada neauginome gyvūnų. Visada po kiemą šmirinėdavo keletas katinų, o ant praeinančių žmonių balsą keldavo šuo. Taip pat gausu buvo ir kitų gyvūnų. Vištos, karvės, kiaulės… Nuo pat mažų dienų prisimenu beveik šeimos nariu tapusį arklį Bičiulį, jodinėjimą juo, karčių pynimą, maitinimą obuoliais. Tačiau viskas turi pabaigą. Bičiuliui buvo jau virš trisdešimt metų ir neseniai teko su juo atsisveikinti. Tad atsikėlus į miestą pradėjo trūkti kontakto su gyvūnais.

Paieškos nebuvo staigios, iš pradžių tik galvoje kirbėjo mintis, jog noriu augintinio. Retkarčiais pagalvodavau, jog reikia apsilankyti gyvūnų prieglaudoje, tačiau tai ir likdavo tik planais, vis nebūdavo laiko ar ši mintis tiesiog pasimiršdavo. Po kurio laiko mintys pradėjo materealizuotis ir pažįstamų žmonių rate atsirado mergina, kuri turėjo iš gatvės priglaustą mažą kačiuką, tačiau jos buto šeimininkai nebeleido jo pasilikti. Taip per kelias dienas mažas, bailus ir rėkiantis pūkų kamuolys atsirado mano namuose. Pirmosios dienos naujuose namuose buvo nedrąsios, laukė daug kniaukimo, pasimetimo ir bandymo pasislėpti nuo nepažįstamųjų. Tai buvo naujas periodas tiek man – reikėjo pratintis prie reguliaraus maitinimo, netikėtų dovanėlių ir visada visko prašančio žvilgsnio, tiek katinui – jam viskas buvo nauja, nauji namai, nauja tvarka, naujas šeimininkas. Žinoma, laikui bėgant viskas įmanoma, tad ir mūsų draugystė tik stiprėjo. Tuojau prasidėjo ir katino išdaigos, besaikis žaidimas, lakstymas, kur tik pavyksta užšokti, tapetų plėšimas ir velniai žino kas dar. Toks energijos antplūdis kartodavosi keletą kartų per dieną, kol galiausiai pavargęs parkrisdavo ant kilimo ir užmigdavo. O kai ateidavo vakaras, viskas prasidėdavo iš naujo.

Viena iš sunkiausių užduočių buvo sugalvoti naujam draugui vardą. Galvoje sukosi gausybė variantų, teko net internete paieškoti kažkuo išskirtinio vardo, kuris atitiktų jį patį, jo charakterį. Tačiau kad ir kaip banaliai beskambėtų, šiam rainiui puikiai prilipo vardas Pūkis.

Ir taip jau eina treti metai. Buvo ir pykčių, ir suplėšytų užuolaidų, ir siurprizų, paliktų ant kilimo ar po stalu. Tačiau viskas tapo kasdieniška, įprasta. Visi daiktai dabar turi savo vietas, jeigu nenori, kad jie kristų ant žemės ar būtų suvalgyti. Dar viena mėgstama Pūkio veikla yra vaikščioti ant įjungto kompiuterio klaviatūros, o galiausiai net ir atsigulti ant jos. Ir ką tu jam. Tik dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams, Pūkiui labiau patinka ramiai miegoti viduryje lovos, o žaidimai prasideda tik tada, kai jau laikas miegoti.

Kiekvienas rytas prasideda jo ritualu, kai apie 6 valandą, dar tik švintant, prasideda terorizmo aktas dėl maisto. Iš pradžių viskas prasideda garsiniu įspėjimu ir žadinimu, vaikštant po kambarį ir kniaukiant. Jeigu tai nepadeda, kitas žingsnis būna užlipti ant lovos ir pradėti draskyti lovatiesę, dažniausiai tai suveikia, tačiau jeigu ir tada šeimininkas dar miega ar apsimeta, prasideda laipiojimas ant veido. Ir kaip tada gali miegoti… Belieka keltis ir pamaitinti išalkusį draugą. Tada laukia prašymas išleisti į lauką. Ir tik tada žinai, jo galėsi likusį laiką skirti ramiam poilsiui.

Pūkis į mano gyvenimą atnešė šiek tiek chaoso, be kurio kasdienybė būtų žymiai niūresnė. Jam atsiradus namuose visada yra su kuo pasikalbėti, visada žinai, kad namuose kažkas laukia.

Kas gali būti geriau už keturkojį draugą.

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Martyna ir Nero

“Jis pasitiki savo šeimos nariais visu šimtu procentų ir gina mus nuo visų priešų, kartais net ir įsivaizduojamų.”

 

Neriukas, taip mes jį vadiname, į mūsų namus atkeliavo dar visai mažuliukas, būdamas tik mėnesio amžiaus. Mano ir Neriuko draugystė prasidėjo 2019 metų gegužės 1 dieną. Dieną prieš tai internete pastebėjau skelbimą moters, kuri laikinai buvo priglaudusi 5 šuniukus ir ieškojo jiems namų. Visą dieną negalėjau išmesti iš galvos minties apie mažylius ir vakare po ilgų diskusijų su tėvais (iš pradžių mano tėtis visai pritarė dar vieno šeimos nario įsigijimui, nes namuose jau gyveno 5 šuniukai) parašiau moteriai, kuri buvo juos priglaudusi. Ji papasakojo istoriją, jog mažyliai gimė vieno vyriškio sodyboje, kuris, deja, bet neturėjo galimybių mažaisiais tinkamai pasirūpinti, ir taip jie pateko į šios be galo geros moters globą. Iš ryto susitarėme susitikti ir susipažinti su mažaisiais. Keista, bet važiuojant į Kazlų Rūdą, kur buvo šuniukai, važiavau su mintimi, jog noriu būtent mergytės. Nuvažiavus ten viskas pasikeitė. Ir tada pirmąkart susipažinau su Nero. Jau po kelių minučių pažinties supratau, kad namo su manimi važiuos būtent Jis. Tai buvo abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio. Grįžus namo kartu su mažuoju juoduliu gyvenimas labai pasikeitė. Pirma, pasikeitė miegojimo vieta. Čiužinys nuo lovos keliavo ant grindų, kur ateinančius 3 mėnesius mes miegojome. Antra, keitėsi ir miegojimo ritmas. Kiekvieną dieną apie ketvirtą – penktą valandą ryto Neriukas mane prižadindavo prašydamas valgyti, o tuomet sotus ir laimingas užmigdavo dar geroms porai valandų iki žadintuvo, kuris primindavo apie tą dieną būsimas paskaitas. Ir, žinoma, kas rytą rasdavau paliktų dovanų – visame kambaryje pilna mažų balučių. Neriukui augant balučių skaičius mažėjo, primygtinai pavalgyti paryčiais reikėdavo vis mažiau, o čiužinys sugįžo į savo vietą.

Neriuko vardą sugalvoti nebuvo labai sunku. Jis visas juodas juodas, išskyrus baltą krūtinę ir dar kelis baltus plaukučius ant galinių kojyčių. Būtent todėl išrinkome vardą Nero – itališkai tai reiškia juodas. Nors Nero mes vadiname jį labai retai. Dažniausiai – Neriukas, Nerijus, Neri.

Geriausi Nerio draugai – katinas, su kuriuo jis gali žaisti ištisas valandas, ir jo ,,mamytė“ Rudė. Rudė – dar vienas mūsų šuniukas. Nerį ji saugo kaip savo vaiką, niekam neleidžia jo nuskriausti ir kartu baigia nusiaubti visus namus. Didžiausia Nerio padaryta išdaiga namuose, kuri man žada kainuoti visą mano pirmąją rezidentės algą, – sugraužtas fotelis. Ant sofos visada galima rasti pilna Nerio atsineštų daiktų, suplėšytų popierių ir sugraužtų medžio pagaliukų, kuriuos jis su didele meile kaskart atsineša namo. Vos spėji viską sutvarkyti ir nepraeina nei  penkios minutės, o ant sofos vėl tas pats Neriuko padarytos tvarkos vaizdas.

Neriukas labai mėgsta eiti maudytis ir visai nebijo vandens, tad šiltuoju metų laiku sunkiai sulaikysi jį nuo maudynių. Taip pat jis be galo pavydus, pribėgus kitam šuniukui jis iš karto visus nustumia į šoną ir glaudžiasi prie šono daugiau nieko neprileisdamas. Miegoti labai mėgsta palindęs po antklode ir prisispaudęs šalia, ypač, jei naktys būna vėsios. Taip pat Neriukas yra geriausias žadintuvas – kas rytą apie 8-9 valandą sulaukiu bučkio į žandą su prašymu eiti pasivaikščioti. Kiekvieną dieną man grįžus namo, po ilgo apsikabinimo Neris patikrina mano rankinuką žinodamas, jog ten jo laukia mėgstamiausi skaniukai.

Neriuko charakteris yra nuostabus. Jo meilė žmogui yra begalinė. Jis pasitiki savo šeimos nariais visu šimtu procentų ir gina mus nuo visų priešų, kartais net ir įsivaizduojamų. Jis geriausias mano draugas. Tas vakaras, kai nusprendžiau parašyti moteriai, priglaudusiai šuniukus, ir kitos dienos rytas, kai pasiėmėme Neriuką namo, yra pats geriausias mano gyvenime priimtas sprendimas. Neris didžiausia mano meilė ir džiaugsmas.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tatjana ir Kaštonas

“Kaštonas visada pasitinka, pasiūlo kaulą, skanėstą, žaislą ar pagulėti guolyje.” 

 

Kai šventėme jaunesniojo sūnaus Artūro penkerių metų jubiliejų, sūnus paprašė dovanų augintinio –  šuniuko. Aš nieko negalvojusi atsakiau, kad kai bus dešimt metų, bus ir augintinis. Praėjo daug metų…  Artūrui sukako dešimt, gavo dovanų, o aš sulaukiau klausimo: “Kur mano augintinis, kurį pažadėjai, kai buvau mažas?”

Labai buvau nustebusi, kad sūnus įsiminė mamos pažadą. Pasiūliau rinktis augintinį… Nors namie jau auginome Džiungarijos žiurkėnus, žuvytes, paukštelius. Siūliau paimti mažylį. Išnaršėme internete veislynus, prieglaudas, žmonių skelbimus. Nuotraukų buvo daug ir įvairių. Bet… Artūrui į akį krito kaštoninio  plauko ir smailaus snukučio šuo. Pasakė, kad nori tokios lapės. Bežiūrėdami visas nuotraukas, grįždavome vis prie to paties rudaplaukio lapino. Pasakė, kad tik šis augintinis ir jokio kito namie nebus. Susiskambinome su “Naminukų” prieglauda Vilniuje. Prieglaudos darbuotojai atkalbinėjo apie dvi savaites, nerimavo, ar tikrai susitvarkysime. Kaštonas buvo jau suaugęs ir subrendęs  šuo. 

Kaštoną  gavome, Kaštonu  ir palikome, vardo nekeitėme. Jis buvo neišauklėtas, nemokėjo žaisti su žaislais, nežinojo, kas yra sausas ėdalas. Mokėme, kad nelotų, kol mūsų nėra namie. Vogdavo maistą nuo stalo, įsibėgėdavo ir užšokdavo ant stalo, mokėjo atsidaryti spinteles,  būdavo kartais ir agresyvumo priepuolių. Tačiau Kaštonas tvarkingas, nė karto nepridergė, visada prašosi į lauką.

Amžių nustatinėjo veterinaras – maždaug treji metai. Samdėme kinologą, kuris mokė vedžioti  su pavadžiu, klausyti komandų, žaisti. Mokėmės gyventi kartu, draugauti. Susiskambinome su Vilniaus kinologais, kurie užsiima su pamestinukais, jų  agresija. Kaštonas buvo užkariavęs sofą lovą, mokėme dalintis, nustatinėjome hierarhiją namuose. 

Augintinis mėgo stebėti Džiungarijos žiurkėnus, kaip jie dūksta,  jų buvo net penki. Po vienerių metų namuose atsirado mažoji Milė (rusų mėlynoji katytė). Pratinome Kaštoną  prie katytės. Išnešdavome apsiuostyti, apsižiūrėti. Buvome atsargūs, nes Kaštonas buvo agresyvus lauko katėms. Sakydavome: maža, negalima. Puikiai padėjo. Dabar Milė – vadas.

Viena yda dar liko – vagia maistą nuo stalo. Iki šiol bijo mašinų, sunkiai ėda sausą  ėdalą. Malonybė – visada pasitinka, pasiūlo kaulą, skanėstą, žaislą ar pagulėti guolyje. Miegame iki soties ir augintiniai mus palaiko, nežadina. Kartu esame jau septynerius metus.

Foto Elena Rutkauskaite

Ieva ir Žiuža

“Žuža kiekvieną dieną geba mus pralinksminti, ypač tada, kai įsikandusi savo guolį tempia jį į kitą kambario galą prie radiatoriaus, kur šiltai įsitaiso, atsidūsta ir užmiega.”

 

Nuo vaikystės be galo mylėjau gyvūnus, tačiau niekada neturėjau leidimo auginti vieną namuose. Pagaliau turėdama savo namus pradėjau auginti mažą šuniuką, tačiau visada labai norėjau turėti bent jau 2 šuniukus. Atidžiai sekdavau prieglaudas, jų veiklą, neretai pati joms paaukodavau, kai tik galėdavau. Prieš metus „Linksmųjų pėdučių“ prieglaudos Facebook paskyroje pamačiau istoriją apie Žužą. Tai buvo aklas šuniukas, tiesiog išmestas prie prieglaudos vartų. Viena jos akytė buvo iššokusi, veterinarijos gydytojams apžiūrėjus ją, jie diagnozavo, kad akispūdis jos iššokusioje akytėje buvo per didelis, todėl šunytei labai skaudėjo. Ją buvo nuspręsta operuoti ir išimti šią akytę. Perskaičiusi Žužos istoriją, dalinausi šiais įrašais, tikėdama žmonių gerumu, kad ji suras gerus bei mylinčius namus. Daugiau įrašų apie Žužą prieglaudos Facebook paskyroje nemačiau.

Buvo kovo mėnuo, kai vieną vakarą įsijungusi Facebook pamačiau naują įrašą apie Žužą, kad ji vis dar neradusi jaukių namų ir prieglauda praranda viltį surasti šeimininkus. Perskaičius šį įrašą širdis suspurdėjo ir nusprendžiau, kad Žuža yra tas šuniukas, kurio aš ieškojau. Iškart parašiau prieglaudai, pasakydama, kad noriu suteikti jai šiltus bei mylinčius namus. Teko ilgai laukti, kol galėjau pasiimti Žužą, nes jai buvo atliktos net dvi operacijos, tačiau kantriai laukusi balandžio mėnesį gavau leidimą atvykti ir įglobinti ją. Ji buvo vienas bailiausių šuniukų prieglaudoje, mažytė, išsigandusi ir liūdna… Bandėme pratinti ją prie savęs, kviesti su skanuku, tačiau ji bailiai tupėjo kamputyje. Galiausiai su prieglaudos darbuotojos pagalba paėmėme Žužą ant rankų, pasirašėme dokumentus ir įsėdome į mašiną keliauti namo. Žužytė išvažiuodama kantriai sėdėjo ant mano kelių, buvo įsitempusi, tačiau galiausiai ji atsipalaidavo, patogiai įsitaisė, padėjo savo galvytę man ant rankų, atsiduso ir užmigo. Visą kelią nuo Klaipėdos iki Kauno ji ramiai miegojo ir laukė savo nuolatinių namų.

Važiuodami namo su antra puse labiausiai jaudinomės dėl kito šuns, kuris laukia namuose. Kaip jie sutars, ar viskas bus gerai, tačiau tik įėjus pro duris, kita šunytė parodė santūrumą ir supratimą, kad turėsime dar vieną šunytę, todėl jautėmės ramūs bei laimingi. 

Kantriai Žužą pratinome prie naujos aplinkos, stengėmės ją padaryti kuo saugesnę jai, bijojome, kad ji užsigaus ar atsitrenks į kampus, tačiau Žužytė jautė kiekvieną daiktą, esantį bute, niekur neatsitrenkdavo, vienu metu manėme, kad visgi ji mato! Dabar Žuža yra laimingiausias šuniukas, kokį esame kada nors matę. Kiekvieną dieną grįžus po darbo ji be galo džiaugsmingai pasitinka mane, vizgina uodegytę, laksto aplink, atrodo, kad ji šypsosi. Ji užkrečia mus savo energija, entuziazmu bei gerumu. Ji dėkinga už kiekvieną paglostymą, dėmesio rodymą ir šilumą. Labiausiai mėgsta, kai jai ant pašaro uždedame gabaliuką sviesto – tai jai didžiausias delikatesas!

Atsiradus Žužai mūsų gyvenimas tikrai pasikeitė ir ji mus išmokė be galo daug. Kad ir kaip sunku pripažinti – tapome ryto žmonės, daug atsakingesni, dėkingesni ir laimingesni. Žuža kiekvieną dieną geba mus pralinksminti, ypač tada, kai įsikandusi savo guolį tempia jį į kitą kambario galą prie radiatoriaus, kur šiltai įsitaiso, atsidūsta ir užmiega.

Labai džiaugiamės savo sprendimu įglobinti šį šuniuką ir dėkojame prieglaudai „Linksmosios pėdutės“, kad pasitikėjo mumis ir leido Žužai suteikti gerus namus.

Įglobinti gyvūną yra vienas geriausių sprendimų, kurį priimsite savo gyvenime. Šie gyvūnai yra geriausi draugai. Nuostabu stebėti, kaip šuo keičiasi ir galiausiai prisileidžia tave, tai viena gražiausių transformacijų. 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

 

Ieva ir Luna

Luna su visais būna kantri, nusileidžia, o jei labai išsigąsta žiurkėno, tada nepalieka mano šono.”

 

 

Luną paėmiau laikinai globoti iš “Penktos kojos”. Ji buvo rasta Dainavos parke, žmonės ją paėmė, bet iki prieglaudos ji fiziškai nukeliavusi dar nebuvo. Luna buvo aštuntas šuniukas, kurį paėmiau laikinai globoti. Palikusi ją namuose ir išėjusi į darbą, namus radau identiškai, kaip palikau, o Lunytė laukė įsitaisiusi savo guolyje. Tai buvo visiškai neįprasta, palyginus su kitais prieš tai globotais šuniukais.

 

Namuose, kaip pas tikrą veterinarę ir gyvūnų mylėtoją, yra žiurkė, papūga, katė, dar vienas šuo. Dar, kas be ko, svyruojantis kitų gyvūnų skaičius – gydyti į namus priimami graužikai ar paukščiai, šunys priimami gimdymo metu. Luna su visais būna kantri, nusileidžia, o jei labai išsigąsta žiurkėno, tada nepalieka mano šono.

Luna absoliučiai nuolanki, ištikima, nors per “Lauko kino” renginį kažkaip atsidūrė pas kitus žmones ant pleduko ir visą filmą pražiūrėjo su jais, nes jie geriau glostė jai pilvuką nei aš.

 

Pamiegoti mėgstame visi, sąžiningai viena kitos nežadiname nei naktį, nei rytais. Nebent papuola audra su griaustiniais, tada pabundi nuo lovos vibracijos, nes ji taip stipriai dreba.

 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Lolita ir Murkis

 

“Naktį Murkis miega kartu, stipriai prisiglaudęs, jei nusisuku, tai pereina į kitą pusę, kad miegotų veidu į mane.”

 

Murkį, kuriam dabar jau 15 metų, vieną gruodžio vakarą, grįžę po pasivaikščiojimo lauke, radome prie buto durų, dėžutėje. Buvo vos prasimerkęs, utėlėtas, murzinas ir labai silpnas. Sūnus paėmė jį iš dėžutės, o kol atrakinau duris, jis įpuolęs į namus jau džiaugėsi: „Tėti, Kalėdų senelis man padovanojo katiną“. Namuose jau buvo papuošta eglutė. Su vyru supratome, kad katiną pasiliksime.

Tai buvo pirmasis mūsų šeimos augintinis. Iššūkiai prasidėjo, kai po penkerių metų priklydo dar viena katytė. Ji, kaip tikra dama, uždominavo namuose, šeimininkus pavergdama meilumu, o Murkiui neleisdavo net nosies iš po lovos iškišti. Taip vargšelis pirmąjį mėnesį pragyveno besislapstydamas, kol vienas prie kito priprato ir tapo draugais 

Murkis dabar jau senas, todėl išdaigų nebekrečia, bet kol buvo jaunas – išmokė tvarkos namuose. Kiekvienas atviroje vietoje paliktas daiktas lėkdavo ant žemės. Likome be vazų ir dekoratyvinių statulėlių. Naktį jis miega kartu, stipriai prisiglaudęs, jei nusisuku, tai pereina į kitą pusę, kad miegotų veidu į mane.

Foto Rūta Karčiauskaitė

Greta ir Zita

 

“Džiaugiamės, jog Zita pasirinko mus, ji kelia tik šypseną ir meilę, o mažosios išdaigos tik stiprina draugystę.”

 

Istorija prasidėjo netikėtai ir neplanuotai. Tiesiog leidžiant laiką namų kieme, per tvorą įšoko katė, iškart elgėsi lyg mus pažinotų, glaustėsi, prašėsi glostoma. Žinoma, mes ją taip pat pakalbinome, tačiau svarstėme, kad tai galbūt kaimynų katė, nes iškart matėsi, lyg būtų naminė. 

Šiek tiek pabuvusi dingo, kitą dieną vėl pasirodė, leido laiką mūsų kieme, žaidė, nebenorėjo niekur bėgti, reikalavo maisto, tad taip ir supratome, kad nebeišeis ir turėsime naują gyventoją. Nors pradžioje bandėme ieškoti, galbūt kažkas pasigedo savo augintinio, tačiau jokio atsako nesulaukėme.

Buvo matyti, kad katė jauna, pagal dydį, elgesį tai supratome.

Didžiausias klausimas, ko gero, o tai kodėl Zita? Kelia šypseną ir mums patiems, ir rašant Jums istoriją, ir prisimenant vardo kilmę. Pradžioje net nesvarstėme apie vardą, nepuolėme jo galvoti, tačiau kelias dienas pabendravus su ja, mama tiesiog juokais sako, tai lyg teta Zita, kuri sugalvojusi atvykti į svečius atvažiuoja nieko nepranešusi. Ir tiesiog juokais pradėjome ją taip vadinti, o po kurio laiko joks kitas vardas net „neprilipo“ ir nebebuvo reikalo jo pergalvoti, nes šis jai labai tiko.

Zita tikrai kiemo šeimininkė, pas mus ji atsirado šiltuoju metų laiku, nuo to laiko priprato gyventi lauke, ir kambaryje ilgai būti nenori, tad atšalus orams parūpinome guolius ir namukus lauke. Įsileidžiame į kambarį, pažaidžia, pavalgo, palaksto, nusiprausia ir vėl prašosi į lauką. 

Dažnai atneša prie durų pelytes, žaidžia su jomis, vaikosi. Kambaryje lyg pasiutusi puola žaisti, karstosi ant lentynų, jau spėjo sudaužyti nuotraukų rėmelį, statulėles, tad kai kurie kambariai jau „uždraustoji zona“, užkertant kelią šunybėms.

Šį pavasarį-vasarą, bus metai, kai turime šią naują gyventoją. Už kiemo ribų niekur neina, taip pat ir sterilizavome, tad tai tik dar labiau padidino prieraišumą vietai.

Džiaugiamės, jog Zita pasirinko mus, ji kelia tik šypseną ir meilę, o mažosios išdaigos tik stiprina draugystę.

Linkiu visiems būti neabejingais, ištiesti pagalbos ranką silpniesiems, o ką žinote, gal tai Jūsų gyvenimo džiaugsmas ir draugas.

 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Akvilė ir Sendė

Kai katei naktį pasidaro šalta, ji išmokusi švelniai kojyte perbraukti per nosį, kad pabusčiau ir leisčiau palįsti po antklode.”

 

Gyvūnas paimtas iš “Kikos” parduotuvės, ten būna beglobiai iš prieglaudų, kurie ieško namų.  Šiuo atveju katė priklausė “Lesės” prieglaudai. Katė paimta, kai jai buvo 6 mėn., ji jau buvo savarankiška, turėjo savo charakterį, kuris nei kiek nepriminė lauke gyvenusio gyvūno.  Daugiau gyvūnų nelaikau, tačiau katė bendrauja su tėvų laikomu šuniu, kai jis svečiuojasi pas mus. Bendravimas atsargus, tačiau nėra taip, kad abu gyvūnai negalėtų išbūti kartu.

Katė labiausiai mėgsta savo 1,91 cm aukščio draskyklę ir miegoti jos lopšyje, tačiau jau kai prabunda ir nori dūkti, laksto per visus namus ir dideliais šuoliais į draskyklę, kurią kartais išverčia iš kojų. Dar labai mėgsta per dieną bent du kartus išeiti į lauką. Tiek prašo, tiek kniaukia ir kojomis slysta durų stiklu, kol visgi tenka išleisti pabūti gryname ore. Čia dienos ritualas numeris vienas.  Labai patinka gulėti ant pilvo ir kasytis, tada murkia ir savo letenėlėmis minko man krūtinę.  Naktimis miegoti leidžia, tačiau kai katei pasidaro šalta, ji išmokusi švelniai kojyte perbraukti per nosį, kad pabusčiau ir leisčiau palįsti po antklode, tada miegame kartu. Mūsų draugystė tęsiasi jau 3 metus.

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Aistė ir Rojus

“Džiaugiamės, kad būtent Rojus atsirado mūsų namuose, nes jis kaip reikiant išjudino mūsų kasdienybę.”

 

Rojus pas mus dar tik 5 mėn., tačiau atrodo, kad mes niekad išsiskyrę ir nebuvome.

Dar nespėję įsikelti į naujus namus, žinojome, jog namus papildysime nauju augintiniu. Buvome tvirtai nusprendę – šunį imsime iš prieglaudos. Didelė meilė gyvūnams paskatino išgelbėti dar vieną gyvybę. Rojų parsivežėmė iš gyvūnų globos namų “Mindraja”. Bevaikščiojant akį patraukė liūdnai sėdintis ir atsiskyręs šunelis. Tik mums priėjus prie narvo, jis lėtai priėjo ir minutę nemirksėdamas žiūrėjo tiesiai man į akis… Nuo tos akimirkos žinojau – jis mus pasirinko!

Rojaus istorija nežinoma. Jis rastas besiblaškantis gatvėse, nečipuotas, niekas jo nepasigedo. Todėl pirmasis vardas, koks jo amžius ir kada tikrasis gimtadienis – nežinoma. Nuo šiol gimtadienį švęsime rugpjūčio 6 d. – dieną, kai jį parsivežėme. Veterinarai apžiūrėję dantukus spėja, kad jis maždaug 1 metų amžiaus. Kai Rojų parsivežėme, jis buvo labai išvargęs ir sulysęs, o dabar po truputį atsigauna ir kas mėnesį priauga bent po 1 kg.

Dabar Rojus labai aktyvus, linksmas ir laimingas šuo. Didžiausias malonumas jam – pasivaikščiojimai bei važiavimas automobiliu, nesvarbu kur. Kol kas toliausiai kartu esame nuvykę iki Varšuvos Lenkijoje. Jam nesvarbu nueiti ar nuvažiuoti kilometrai, nesvarbu net ir jokios sąlygos, svarbiausia – judėti. Jis visada pasirengęs prisitaikyti. Laisvalaikio be jo jau nebeįsivaizduojame.

Stengiamės vaikščioti į dresūros pamokas, nes norime su juo sukurti stipresnį ryšį. Bet ne visada pamokose sekasi gerai – Rojus maniakiškai nori bendrauti su kitais šunimis, todėl atlikti pratimus jam kartais pritrūksta kantrybės.

Džiaugiamės, kad būtent Rojus atsirado mūsų namuose, nes jis kaip reikiant išjudino mūsų kasdienybę.

 

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Irutė, Izzy, Ivy ir Shyva

“Patarimai keliaujantiems su šunimis – apgalvokite bent pirmuosius 6 mėnesius svetur. Ką šuo valgys, kur gyvens, kaip gydysis. Jei nejausite streso jūs, nejaus ir šuo.”

 

 

Vos kilus mintims apie išvykimą iš Lietuvos, nebuvo jokių abejonių ar dvejonių, kad šunys gali nekeliauti. Turime du labradorus (Izzy 9 m. ir Ivy 7 m.) ir vieną mišrūnę (Shyva 5 m.). Prieštarauti niekas neprieštaravo, gal tik mums visai neartimi, pašaliniai žmonės komentavo, kad neva nesąmonė, palikite tuos šunis, užmigdykite ar pan.

 

Kadangi ruošėmės keliauti savo automobiliu, tad nereikėjo rūpintis specialiu transportavimu ar ieškoti pagalbos. Reikėjo pasirūpinti dokumentais. Vienas šuo neturėjo paso ir čipo, reikėjo skiepo nuo pasiutligės (likus 21 dienai iki išvykimo) ir ne mažiau nei 48 val. iki kelionės pradžios suduoti vaistų nuo kirminų. Taip pat pasirūpinome vaistinėle šunims. Bendravome su savo veterinaru, kuris pažįsta mūsų šunis nuo mažumės, ir jis parekomendavo tai, ko gali prireikti: vaistai nuo alergijų, ausų valymo skystis, vaistai nuo skausmo, tvarsčiai ir pan. Viena labradorė turi problemų su pėdutėmis, tad pirkome specialius batus (su storais, guminiais padais), kad vaikštant kalnuose jai neskaudėtų. Nežinojome, ar mums to reikės, bet norėjosi būti apsidraudus, nes kelionė buvo į Norvegiją – kur veterinarų paslaugos ypač brangios.

 

Taigi, pasiruošus, mūsų kelionė prasidėjo 2018 metų rugpjūčio gale. Iš Kauno važiavome į Ventspilį, ten kėlėmės keltu į Švediją ir iš ten dar apie 9 val. važiavome iki savo laikinų namų Norvegijoje. Šunys pratę prie kelionių automobiliu, tad problemų nekilo. Problema buvo kelte, kai paaiškėjo, kad vienas iš šunų paniškai bijo nestabilių paviršių, tad stačiais, metaliniais laiptais iki kajutės 35 kg sveriantį šunį reikėjo nešti… Prie sienos nestabdė, tik patikrino dokumentus, pakalbino šunis ir viskas. Vertinant bendrai, kelionė ir pokelioninis laikotarpis praėjo gerai. Kelionei ypatingo pasiruošimo nebuvo – turėjome dubenėlius maistui, vandeniui ir reguliariai stojome prasimankštinti. Į keltą pasiėmėme papildomą užtiesalą, kad šunys nepritryptų. Kaip visada, susidūrėme su sunkumais naujoje vietoj, paliekant savo mergaites vienas namuose… Joms reikia šiek tiek laiko apsiprasti, tad pirmosios dienos paliekant vienas būna sunkios. Inkščia, laksto prie langų, durų ir būna labai neramios. Visa kita praėjo tikrai gerai. Išskirtinės adaptacijos nereikėjo, jos tiesiog džiaugėsi galėdamos apuostyti ir ištyrinėti naujas vietas.

Ruošdamiesi išvykti žinojome, kad Norvegijoje brangios ne tik veterinarų paslaugos, bet ir šunų maistas, todėl pusei metų pirkome maistą Lietuvoje ir vežėmės kartu. Mūsų šunys valgo specialų, dietinį maistą, tad kažko primaišyti ar eksperimentuoti nenorėjome. Dabar kas pusę metų grįžtame automobiliu į Lietuvą ir nusiperkame maisto, jei vykstame su šunimis, apsilankome ir pas veterinarus pasitikrinti sveikatos.

 

Jei atsukčiau laiką atgal, manau, kad nieko nekeisčiau. Tiesa, kelis kartus teko apsilankyti pas veterinarus ir būnant čia. Vieną kartą vienai labradorei burnoje aptikome guzą, tad pasikalbėjome su kaimynais, jie rekomendavo kliniką, kurioje buvo guzas išpjautas ir atlikti tyrimai. Antrą kartą apsilankėme kiek ekstremalesnėmis sąlygomis, kai kita labradorė įsilaužė į mūsų maisto atsargas ir suvalgė didelį kiekį nevirtų kruopų, miltų, sausainių ir pan. Skubiai gabenome šunį į gyvūnų ligoninę, ji jau buvo ruošiama operacijai, bet, tikriausiai, gavusi atpalaiduojančių ir nuskausminančių vaistų ji atsigavo ir operacijos pavyko išvengti. Grubiai tariant, už tą dieną stebėjimo, kelis rentgenus ir vaistus, buvo palikta virš 1000 eurų. Labai daug. Lietuvoje būtų trigubai mažiau. Bet kokiu atveju, to neišvengsi. Kažkokių didelių ar esminių klaidų padaryta nebuvo. Šunims yra gerai ten, kur mes, o mums ten, kur jie.

 

Esminiai dalykai, paaiškėję atvykus gyventi į Norvegiją, kad yra pusė metų, kai negalima šuns paleisti nuo pavadėlio. Rodos, tai yra nuo balandžio 23 iki rugpjūčio 23 d. ar pan. Taip yra dėl to, kad miškuose daug jauniklių, tad gali būti pavojinga ir laukinei gamtai, ir pačiam šuniui. Susidūrę su veterinarais pradėjome domėtis ir gyvūnų draudimu, bet jį gauti irgi nėra lengva. Jei turi tik laikiną darbo kontraktą arba nesi išdirbęs tam tikro laiko Norvegijoje, apsidrausti beveik neįmanoma…

 

Kalbant apie bendrą atmosferą – žmonės nuolatos mus kalbina, laužome bendravimo barjerus, būdami čia su šunimis. Per šunis susipažinome su labai daug žmonių, nors sako, kad norvegai uždari ir nekviečia į svečius. Būtent dėl šunų mes aplankėme daug žmonių. Kiek sunkiau su čia atvykusiais kitataučiais, tiksliau – musulmonais. Turėjome juos kaimynystėje, deja, bet su jais santykio užmegzti nepavyko ir jautėme tam tikrą priešiškumą. Dar vienas sunkumas – būsto nuoma. Turbūt kaip ir Lietuvoje ar kurioje kitoje pasaulio šalyje – šuo nėra laukiamiausias nuomininkas. Taigi kartais tekdavo primokėti, kartais sumokėti depozitą arba pasitelkti mažą apgaulę, kad esame tik su vienu šuniu, o atvykstame su visais trimis… Kelionės čia gan paprastos, visur galima keliauti su šunimis – keltai, autobusai ir traukiniai draugiškai priima gyvūnus. Traukinyje reikia mokėti pusę žmogaus bilieto kainos, bet kiek teko važiuoti, kontrolieriai leisdavo keliauti nemokamai.

Šiuo metu gyvename Norvegijos vakaruose esančioje saloje ir mūsų namas yra praktiškai miške. Šeimininkai irgi turi šunų ir mes jiems netrukdome. Bet kraustytis arčiau gyvenvietės, arčiau darbo ar bent jau centro kol kas neįmanoma, nes iš kelių esančių skelbimų apie gyvenamą plotą – niekas nenori nuomininkų su šunimis.

 

Nepaisant tam tikrų nepatogumų (čia negalima palikti šuns vieno namuose ilgiau nei 5 val.), mes esame laimingi, galėdami turėti savo šuniukus kartu su mumis. Jei iškiltų klausimas, kad šuo turi būti vežamas į Lietuvą, važiuotume ir mes.

 

Patarimai keliaujantiems su šunimis – apgalvokite bent pirmuosius 6 mėnesius svetur. Ką šuo valgys, kur gyvens, kaip gydysis. Jei nejausite streso jūs, nejaus ir šuo.

 

Nuotraukos darytos mums būnant Norvegijoje bei keliaujant automobiliu į Norvegiją. Bagažinė pilna daiktų, šuniukai susodinti ant antklodžių.

Reda ir Žirnis


“Žirnis labai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, medžioti paukščius, žvilgčioti pro tvoros plyšį į praeivius, važiuoti automobiliu, priimti svečius.”

Visi auginti gyvūnai mūsų šeimoje atsirasdavo neplanuotai – kažkas atiduodavo, nes nebenorėjo auginti, arba atklysdavo patys. Turėjome šunų, papūgėles, šinšilą, dekoratyvinius triušiukus. Vaikai net vorams ir pirktiniams karpiams duodavo vardus. Močiutei pabėdavojus, kad kieme per daug sraigių ir reikėtų jas naikinti, vaikai tvirtino, kad jei jau mūsų kieme auga – šeimos nariai.

 

Netekus vokiečių aviganio Ramzio, kuris pas mus pragyveno ilgiausiai – 12,5 metų, sutarėme, kad yra per skaudu atsisveikinti, todėl nebelaikysime jokių augintinių. Toks planas truko visą amžinybę – šiek tiek daugiau nei mėnesį. Per tą mėnesį tikriausiai buvo perskaitytos ir peržiūrėtos visos socialiniame tinkle Facebook paskelbtos gyvūnų prieglaudų nuotraukos ir istorijos. Na, ir neatsilaikėme – bendru šeimos narių sutarimu nusprendėme, kad namuose be augintinio yra per liūdna, o gyvūnų prieglaudos yra geriausia vieta surasti draugą.

Pirmojo apsilankymo gyvūnų prieglaudoje metu susikaupti buvo sunku – trikdė gausybė prašančių akių. Vizitas buvo itin trumpas, nes akyse kaupėsi ašaros. Nei vieno gyvūno negalėjome išskirti iš kitų, todėl išvykome vieni. Atvykę jau į kitą prieglaudą elgėmės apdairiau ir nėjome rinktis patys. Paprašėme darbuotojos, kad išrinktų kokį mažą šunelį. Taip mūsų šeimoje atsirado mišrūnas Hopas, prieš kelis mėnesius rastas miške.  

 

Namuose Hopą pervadinome į Žirnį. Naujas gyvenimas – naujas vardas. Šeimoje jis gyvena 1 metus ir 3 mėnesius. Naktimis miega savo guolyje, tačiau apie 6 val. ryto ateina pasitikrinti, ar jau yra prabudusių. Žirnis turi savo budėjimo postą – vietą ant virtuvės palangės, iš kur puikiai matosi gatve einant šunys. Darbo dienas leidžia pas močiutę, nes neįprato būti vienas, o ir močiutei smagu. Žirnis labai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, medžioti paukščius, žvilgčioti pro tvoros plyšį į praeivius, važiuoti automobiliu, priimti svečius. Žirnio žaislai sudėti dėžutėje, tad kai jau nori žaisti, dėžutę išverčia ir vizgina uodegą, ieškodamas, kas su juo dūks. Miegoti eina kasdien tuo pat metu – apie 22 val. ir akivaizdžiai parodo, kad vakaroti jau gana – laikas ilsėtis.

 

Aktyvų “žemagrindį” šuniuką šikšnosparnio snukeliu ir hienos kailiu pastebi visi. Ir kuomet klausia, kokia jo veislė, sakome, kad tai mini vilkšunis.    

 

Fotografas Vytautas Stirbys, Kaunas

Julija ir Leo

“Leo rytais išgirdęs žadintuvą iškart užlipa ant krūtinės ir nosimi baksnoja, kad keltumėmės.”

 

Visą gyvenimą namie auginome katinus ir nuos vaikystės įskiepyta, kad namuose turi būti gyvūnas, kad gyvūnus reikia mylėti, saugoti ir gerbti, nepalikti bėdoje, jeigu gali padėti. Todėl kitaip aš ir neįsivaizdavau savo gyvenimo. Nors visą gyvenimą turėjome katinus, aš vis tiek žinojau, kad turėsiu šunį, kai turėsiu jam tinkamas laikymo sąlygas. Šitą punktą įvykdžiau ir gavau dovanų išsvajotą veislę – Berno Zenenhundą.

Daug metų turėjau persų veislės katiną Ramzį kuris buvo visą laiką su manimi kaip tikras draugas. Bet, matyt, taip buvo lemta, kad iškeliavo į aną pasaulį. Buvo be galo sunku tai išgyventi, neradau sau vietos nei namie, nei kitur, bet suvokiau, kad turiu gyventi toliau ir jo nesugrąžinsiu. Buvau labai supykusi ant visų ir visko dėl šios situacijos ir pasakiau, kad daugiau neturėsiu jokio augintinio, nes mano Ramzio niekas neatstos. Bet aš neištvėriau ir pradėjau ieškoti naujo šeimos nario, kad ir neveislinio, bet svarbu, kad būtų rusvas, kaip ir buvo mano Ramzis. Ieškojau dieną naktį internete, kad tik nepraleisčiau nei vieno skelbimo. Ir radau tokį rusvą berniuką, pūkuotą, kelių mėnesių, neveislinį. Susiskambinome su šeimininke ir susitarėme susitikti. Man nerūpėjo, kad reikėjo važiuoti į kitą miesto galą, svarbu pamatyti tą stebuklą. Tik pamačiusi ir paėmusi jį ant rankų supratau, kad tai mano katinas, ir aišku, kad jį imsiu nesusimąstydama. Kas įdomiausia, jog jo mama, pasirodo, buvo persų veislės, o tėvas paprastas kaimo katinas.

Tuo metu dirbau “Kikos” “Banginyje” vedėja ir mes bendradarbiavome su “SOS gyvūnais”, padėdavome jiems dovanoti benamius kačiukus. Ir praėjus 2 savaitėms po naujo kačiuko paėmimo mums į darbą atvežė du katinėlius, irgi rusvus. Jie buvo labai baikštūs, nėjo į rankas, šnypštė, draskėsi. Jie buvo rasti rūsyje, sukūdę, nežinojo, kas yra sausas pašaras, visiškai nepripažino žmogaus ir vis bandė gintis, nes bijojo, kad juos nuskriaus. Bet vienas iš jų buvo meilesnis ir drąsesnis, smalsesnis. Ne visos darbuotojos drįso juos prižiūrėti, bet turėjome padėti jiems adaptuotis. Taip laikui bėgant tas drąsuolis labai priprato, tapo žaismingesnis, kailis sužvilgo, paklusniai sėdėjo ant rankų, murksėjo ir taip pamažu gimė meilė jam. Net klientus aptarnaudavau su juo rankose. Bet kai atsirado potencialus klientas, kuris norėjo jį paimti, kažkaip supratau, kad negalėčiau jo atiduoti, per daug prisirišau. Kai važiuodavau namo, vis galvojau apie jį ir grįžusi į darbą ryte pirmiausiai eidavau pažiūrėti, kaip jie ten laikosi. Būtinai reikėjo pamyluoti, pasiimti ant rankų. Ir vieną dieną pasakiau vyrui, kad nusprendžiau pasiimti dar vieną kačiuką. Vietos turime pakankamai, išmaitinti galime, o meilės užteks visiems. Vyras spyriojosi, bet galiausiai sutiko ir dabar jie yra geriausi draugai. Kadangi abu kačiukai buvo beveik vienodo amžiaus, tai kuo puikiausiai tarpusavyje susigyveno ir buvo kaip broliai. Abudu dūko, žaidė, miegojo kartu susiglaudę.

Dokumentuose buvo parašytas preliminarus 2 mėn. amžius. Vardas buvo labai ilgas ir sunkiai ištariamas, todėl nutarėme pakeisti. Iš pradžiu buvo Luckis, nes pagalvojome, kad su tokia priešistore jam pasisekė, jog papuolė į šiltus namus, turės ką valgyti, bus mylimas, saugus ir papuolė į geras rankas. Bet arba mes pamiršdavome, kaip jį šaukti, arba sunku buvo ištarti, kai reikėjo greitai pašaukti, tai nusprendėme, kad tas vardas jam netinka. Vieną vakarą vyras juokais pavadino jį Leopoldu. Ir priėmėme kompromisą – Leo. Į šitą vardą katinas iškart ir atsiliepė.


Katinas viską valgo, nėra išrankus, dreba dėl konservų, nesvarbu, kokie tai būtų. Labai mėgsta iki šiol žaisti, nors jam jau apie 3 m. Ypač mėgsta, kai žaidžiame su pagaliuku ir plunksna. Tada be galo aukštai šokinėja norėdamas pagauti žaisliuką. Kai niekas su juo nežaidžia, susiranda bet kokį daiktą iš vaiko žaisliukų, čekį iš parduotuvės ar bulvę ir pan. Jis labai meilus, visada pasitinka po darbo, prašosi ant rankų ir iškart letenomis apkabina kaklą ir murkia. Vyras išmokė tokios komandos: patapšnojus sau ant krūtinės delnais ir pakvietus jį vardu, katinas atsistoja ant dviejų užpakalinių letenų ir taip pasiprašo, kad jį pasiimtų ant rankų. Lauke prie bet ko neina, kai jį pašaukia. Eina tik į mano balsą, jei tik pamato mane, iškart bėga. Su Ramziu buvo kaip broliai iki 2 metų, bet atėjo laikas, kai subrendo abudu, ir, matyt, pradėjo aiškintis, kas viršesnis, tai retkarčiais pasipeša arba tik aukštais balsais šnekasi tarpusavyje. Abudu mėgsta miegoti kartu su mumis prie kojų.

Leo rytais išgirdęs žadintuvą iškart užlipa ant krūtinės ir nosimi baksnoja, kad keltumėmės. Ramzis ramesnis, laukia, kol mes patys atsikelsime. Valgo kartu draugiškai. Bet abu yra skirtingo charakterio. Leo žaismingas, drąsus, smalsus, o Ramzis santūresnis, tyliukas ir pats nepasiprašys ant rankų, bet jeigu paimsi, tai atsakys meilumu šimteriopai. Ramzio balsas net tylus yra, o Leo rėksnys.

Praėjusią vasarą Leo parsivedė namo (į katilinę) savo mylimąją ir ji atsivedė 5 kačiukus. Mes pastebėjome ne iš karto. Vieną dieną vyras sako: eik pažiūrėk, kas apsigyveno katilinėje, tik neišsigąsk. Taip ir atradome mažus stebuklėlius. Galvojome, kurio iš jų darbas čia, ir stebėjome, kas eina į katilinę aplankyti katės. Paaiškėjo, kad Leo. Kiekvieną kartą išeidamas iš namų Leo užsukavo pirmiausiai pas savo mylimąją su mažyliais, o po to eidavo patikrinti savo teritorijos. Kai Ramzis susitikdavo su kate, tai ta ant jo šokinėdavo lyg gindama savo vaikus ir šnypštė. O su Leo net nosytėmis prisiliesdavo ir meiliai murkė. Taip ir užauginome tuos kačiukus. Išdalinome visus, bet viena katytė pasiliko pas mus. Ji nuo mažens ėjo prie mūsų, trynėsi į kojas, murkė, prašėsi ant rankų, net buvo ir į namus pripratus eiti ir valgė kartu su bernais mūsų. Vienu momentu mamytė buvo išsivedusi visus kačiukus iš katilinės ir kurį laiką nebuvo jų, bet vienintelė ta katytė grįžo į katilinę. Tuomet pasakiau vyrui, kad čia ženklas, jog išsirinko mūsų namus ir nenori išeiti. Aišku, jis nebuvo patenkintas ir sakė, kad aš nusišneku ir prisigalvoju visokių nesąmonių. Bet katytė lyg nujausdama pradėjo labai meiliai su vyru elgtis, ėjo tik pas jį, visada paskui jį vaikščiojo kaip šuniukas. O laikant ant rankų visada užlipdavo ant peties pasėdėti  trindamasi nosyte. Palaipsniui vyras priprato prie jos ir pats pasakė, kad jos neatiduos. Kiti kačiukai grįžo praėjus 2 savaitėms, bet be mamos. Aišku, priglaudėme atgal juos, maitinome, prižiūrėjome ir radome jiems gerus namus. Žmonės iki šiol yra patenkinti jais ir dėkoja mums.

Kaip tarpusavyje sugyvena trys katinai? Mažylė su savo tėvu yra lyg du neišskiriami draugai, o Ramzio neprisileidžia labai arti savęs, nors jis jai nieko blogo nėra padaręs. Mūsų dukra nešioja mažylę ant rankų lyg lėlę, glosto, žaidžia su ja ir ji vis vadino tą katytę Lialia. Taip ir prilipo tas vardas. Lialia miega kartu su mumis arba įlipa į dukros lovytę ir abidvi gražiai miega. Lygiai taip pat žadina mus kaip ir jos tėvas. Dūksta su bet kuo, kas papuola jai po kojomis, ir lygiai taip pat mėgsta pasitikti po darbo kaip ir jos tėtis, pati pirma bėga. Bet kitų žmonių, kas ateina į svečius, prisibijo, iškart pasikavoja. Išlenda, kai visi išvažiuoja. O Leo atvirkščiai – turi visus pasitikti, su visais pasisveikinti, kiekvieno rankose pasėdėti, pabučiuoti. Ramzis visada nuošalyje stebi visą situaciją.

Kadangi turime didelį akvariumą, tai Lialia mėgsta atsisėsti prie jo ir bando sugaudyti žuvis. Tą procedūrą atlieka kiekvieną vakarą. Su mūsų kalyte Ramzis ir Leo draugauja gražiai, jau priprato vieni prie kitų. Šuo įprastai gyvena lauke, bet būna, kad įleidžiame ir namo. O Lialia nepriprato dar prie šuns. Šnypščia, letena muša šunį ir pasislepia iškart. Bet kalytė rami, draugiška tiek katinų, tiek vaiko atžvilgiu.

Taip ir gyvename draugiškai.

 

Foto Elena Rutkauskaite

Kristina, Ramzis ir Rakūnas

“Dabar namuose netrūksta katinų dūkimo ir mažų išdaigų.”

 

 

Auginu du katinus. Pirmasis vardu Ramzis, jis atkeliavo iš “Katino svajonės” savanorių rankų.

 

2018 m. spalio mėn. dingo mūsų ilgametis draugas, rusų mėlynasis katinas, tad ir pradėjome jo paieškas – apvaikščiotas rajonas, pievos, iškabinti skelbimai, žinutės internete porą savaičių nedavė atsako. Galiausiai atsiliepė “Katino svajonės” savanoris Vytenis. Prieš susitikimą jaučiau, kad mūsų Rydikas negalėjo nuklysti iki “Megos”, kur ir rastas pilkis. Susitikusi tuo įsitikinau, bet narvelyje tupėjusio katino akys suvirpino širdį ir jį iškart pasiėmiau su mintimi, kad tai tebus laikina priežiūra, nesinorėjo palikti laukti šeimininkų prieglaudoje. Dienos ėjo, mūsų katinas negrįžo, o priglaustasis įsidrąsino ir iš baugštaus kačiuko virto drąsiu katinu, kuriam labai tinka jo faraoniškas vardas Ramzis. Ramzis pas mus atkeliavo būdamas maždaug metų amžiaus. Kadangi prieš tai turėjome katiną, gyvenimas nepasikeitė.

Ramzis karaliavo mūsų namuose, pagrūmodavo letena šuniui, tinginiaudavo savo guolyje, kol pavasarį kaimynai priglaudė katę, kuri šių metų gegužę atsivedė pūkuotų mažylių penketuką. Kai kačiukai paaugo, vienas jų atkeliavo į mūsų namus su mintimi, kad Ramzis turės draugą. Pačios pirmos katinų susitikimo akimirkos įrodė, kad smagiausia gyventi, kai turi su kuo pažaisti, padraugauti. Ramzis atskleidė savo rūpestingą ir meilią pusę – žaidimai, meilūs apsikabinimai tapo jo ir Rakūno kasdienybe. Rakūnas – tai mažasis rainius, kuris pas mus gyvena jau ketvirtą mėnesį ir jau gerokai paaugo. Rainius gavo Rakūno vardą, nes elgiasi kaip tipiškas meškėnas iš juokingų filmukų: visuomet džiaugiasi virtuvėje įlindęs į spintelę, kur stovi kriauklė, nes randa ką pakraustyti, skolinasi dukros plaukų gumytes – su jomis žaisti juk smagiau nei su žaisliukais. Dabar namuose netrūksta katinų dūkimo ir mažų išdaigų. Katinai be galo skirtingo charakterio: Ramzis faraoniškai išdidus, svetimų vengia, o Rakūnas draugauja su visais, kaip šuniukas atbėga pakviestas ir mėgsta, kai jam mėtomas žaisliukas, kurį atneša, kad mestum jam vėl.

 

Foto Vytautas Stirbys

 

 

Kornelija ir Cezaris

“Dėl Cezario aš praplėčiau savo žinias, tapau aktyvesnė ir įtraukiau visą šeimą, tai sutvirtino mūsų ryšį, atradome puikią sporto šaką – žygius.”

 

Nuo vaikystės, kurioje aš augau apsupta gyvūnų, norėjau padaryti gerą darbą ir išgelbėti kokį nors šunelį iš prieglaudos, suteikti naujų vilčių, naujus namus. Rašiau prieglaudoms Kaune, klausiau, ar turi man tinkamą šunį. Visos kvietė atvažiuoti ir gyvai susipažinti, bet viena nedidelė prieglaudėlė atsiuntė labai gražaus, jauno šunelio nuotrauką, kuri man įstrigo ilgam.

 

Važinėjome po prieglaudas, ieškojau savo būsimo draugo, visi jie man patiko, visus norėjau priglausti, bet juk negalėjau pasiimti  visų. Aplankiau ir tą nedidelę prieglaudėlę, o ten tas pats šunelis – toks margas, toks laimingas, su tokiomis akimis, kurias prisimenu ir dabar. Susirinkome su šeima pasitarti prie mašinos, ilgai galvojome, ar grįžti į kitas prieglaudas pas tokius pat nuostabius šunelius, ar paimti iš čia. Aš negalėjau išvažiuoti ir palikti margo, paties linksmiausio šuns, kuris jau įstrigo mano mintyse, jei nebūčiau jo paėmusi, turbūt ir dabar gailėčiausi. Tiesiog jo žvilgsnis, kuris priminė mano turėtą šunį, perėjo kiaurai mane ir pasiliko kažkur ten, tame kampelyje prie širdies…

 

Jam buvo 7-9 mėnesiai, jis buvo nerealiai linksmas, jėgos ir energijos turėjo su kaupu. Jis nežinojo, kas yra komandos, buvo nesuvaldomas, visada linksmas ir gyvybingas. Aš daviau jam vardą Cezaris – gal dėl jo užsispyrimo tas vardas jam puikiai tiko.  Einant laikui po truputį pasirodė visos problemos, o tiksliau – baimės. Cezaris bijojo daug ko – mašinų, įvairių garsų, dūmų, kitų šunų, laiptų, net ir elementariausio maišelio gatvėje. Mes įtarėme, kad jis buvo skriaustas, muštas, bijojo staigių judesių, žmogaus prisilietimų. Man buvo sunku su juo pasivaikščioti, išeiti į naujas vietas. Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Aš nesitikėjau su šuniu kur nors dalyvauti, užsiimti kokia nors veikla, bet einant laikui pradėjau domėtis kinologija ir dresūra, supratau ir pajutau pati, kad nesocializuotas šuo – poblema tiek šeimininkui, tiek praeiviams. Pradėjau dar rimčiau užsiimti su Cezariu, važinėti į dresūros pamokas pas specialistus, kurie labai padėdavo. Visada atrasdavau laiko jam, mokiausi iš savų klaidų, visada ieškodavau naujų būdų jam iškopti iš baimių, užsibrėžiau tikslus. Buvo momentų, kai norėjau pasiduoti, bet mano ir Cezario užsispyrimas visada gelbėjo. Būdavo labai blogų dienų, bet išauštant naujai dienai vėl grįždavome prie tų pačių tikslų. Supratau, kad šuo ne tik puikus kompanionas, bet ir geras pagalbininkas, kad jis turi būti kuo daugiau su manimi, jeigu ne Cezaris, aš net neįsivaizduoju, ką būčiau veikusi visus tuos 3 metus, neįsivaizduoju savo veiklos be jo.

Dėl Cezario susipažinau su naujais žmonėmis, radome naujų draugų, išmėginome vis naujų dalykų, kiekviena kelionė buvo naujas iššūkis, kurį einant laikui buvo vis lengviau įveikti. Tai buvo motyvacija man, naujo gyvenimo pradžia.

 

Dabar vienas be kito mes negalime. Tėvai sakydavo, kad mes kaip du vandens lašai, abu tokie užsispyrę ir su savo nuomone. Šuo gyvenimą pakeitė kardinaliai, nors ir toliau dirbame su jo problemomis, bet kuo toliau, tuo lengviau viskas įveikiama, tai tampa mano darbu, o žinios visuomet praverčia kitiems. Dėl Cezario aš praplėčiau savo žinias, tapau aktyvesnė ir įtraukiau į tai visą šeimą, tai sutvirtino mūsų ryšį, atradome puikią sporto šaką – žygius. Keliaujame po Lietuvą, naujas vietas. Mes tapome viena komanda, kuri negali būti atskirai. 

 

Dabar žiūrėdama į jį aš matau visą savo ryžtą, užsispyrimą, meilę, visą sunkų įdėtą darbą ir, svarbiausia, norą nepasiduoti ir tęsti toliau.

 

Foto Lukas J. Bižys 

Akvilė ir Bruknė

“Bruknė yra verta būti laiminga, o aš esu pasiruošusi padaryti viską, ką galiu, kad tai pasiektume.”



Pirmą kartą ją pamačiau, kai jai buvo vos keletas mėnesių. Maža, vos benulaikanti savo pačios svorį, tačiau guvi. Tuomet buvo dar be vardo – viena iš septynių, tarp kitų išsiskirianti, ko gero, tik garbanotomis ausimis. Tą dieną atvykau apžiūrėti šunelių – žinojau, kad namo drauge dar nekeliausime, net jei ir išsirinksiu savo naująjį gyvenimo palydovą, šuniukai buvo dar gerokai per jauni. Iš tos dienos pamenu svarbiausią akimirką: žengiu į šunelių pripildytą kambarį, ir tada… Pasakysiu tik tiek – mūsų pažintis prasidėjo bučiniu. Tai ne aš ją pasirinkau, o ji pasirinko mane… 

 

Bet gal vis dėlto pradėkime viską nuo pradžių.

Iš pirmo žvilgsnio Bruknės istorija gali pasirodyti tokia pati kaip ir visos šuns ir žmogaus draugystės istorijos, tačiau ji tuo pačiu metu yra ir visiškai kitokia. Nors mano ir Bruknės kelias prasidėjo prieglaudos sutartimi, savo akimis prieglaudos ji pati nė karto nematė. Atsitiko taip, kad būdama nėščia į prieglaudą pateko Bruknės mama, tuomet dar buvusi vardu Savana. Jai jau atradus mylinčius namus, į pasaulį netikėtai pasibeldė 7 mažyliai, tad šeimininkai vietoj 1 gavo lygiai 8 naujus augintinius. Po kurio laiko prasidėjo sunkiausia dalis – namų paieškos mažyliams. Štai čia į istoriją prisijungiau ir aš. 

 

Dabar kiek juokinga prisiminti pirmąją dieną jau kartu su Brukne: kartu su visais namiškiais negalėjome nustygti vietoje – buvo neramu, bet kartu ir labai įdomu, ar ras bendrą kalbą mažylė su namie jau gyvenančiais kate ir triušiu. Pirmosios savaitės išties buvo kupinos streso – inkšimas, nuolatinis visko graužimas, nesustabdomas lipimas į lovą ar reikalavimas paimti ant rankų, kėlimasis viduryje nakties ir lėkimas į lauką vien su chalatu… Tai išties atrodė tarsi būtume įsitaisę kūdikį. 

Tačiau vien “vaikiškais” reikalais apsiriboti nebuvo kada – reikėjo dar daug ko išmokti. Pradedant baimėmis, su kuriomis norėjosi kuo skubiau tvarkytis, baigiant elementariu paklusnumu. Bet, kaip dažnai nutinka gyvenime, kai jau galvoji, kad bent iš dalies sutvarkei visas problemas, jų išnyra dar daugiau. Taigi skaudžiausia istorijos dalis, kuri taip pat atnešė daug svarbių pamokų: neilgai trukus po antrojo Bruknės gimtadienio sėdėjome veterinaro kabinete ir abi kantriai laukėme verdikto, kuris smogė stipriau, nei buvo galima tikėtis – liga, pasireiškianti besiatrofuojančiais raumenimis galvos ir veido srityse. Niekas nežinojo, ar vaistai padės, beliko tik tikėtis ir dėti kuo daugiau pastangų, kad ir toliau šunelis galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Vaistai kas rytą, šalutiniai poveikiai, nuolatiniai vizitai pas gydytojus – visa tai tapo kasdienybe. Tiesa, pavyko kažkiek apmažinti ligos padarinius, tačiau Bruknė kovoti su ja turės visą gyvenimą. Tai tik įtikino, kad, nepaisant visų netikėtumų ir, netgi, sunkumų, Bruknė yra verta būti laiminga, o aš esu pasiruošusi padaryti viską, ką galiu, kad tai pasiektume.

 

Laikui bėgant Bruknei (o kartu ir man) besimokant svarbiausių gyvenimo taisyklių supratau, kad ji – geresnis augintinis, nei kada būčiau galėjusi tikėtis: kukli, tačiau kaskart atrandanti vis naujų pažinčių, nuolat kelianti šypseną ir niekad nepaleidžianti manęs iš savo akiračio. Ji myli visą pasaulį ir kiekvienas sutiktas gyvūnas (nepriklausomai nuo to, ar tai šuo, ar katė, o gal arklys?) yra jos draugas, net jeigu jis nusiteikęs priešiškai. Ir nors kartais kitiems ji gali pasirodyti keista, neišauklėta ar per daug baikšti, iš tiesų, dar iki Bruknės, aš net pati nežinojau, kad įmanoma kažką taip stipriai mylėti. Man regis, tai suprasti ir yra svarbiausia mūsų bendra misija. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

 

Kristina ir Diva

“Galiu pasakyti, kad laikas tikrai gydo paliktas žaizdas. Dabar ji žaisminga, labai sargi ir išdidi panelė, dovanojanti visai mūsų šeimai geras emocijas.”

 

Sveiki, mes – Kristina ir Diva. Noriu papasakoti trumpą, dar tik prasidedančio, bet nuostabaus gyvenimo istoriją.

Aš visada buvau iš tų, kurie negali gyventi be gyvūnėlio. Nuo vaikystės buvo pilni namai kačių, šunų, triušių, papūgų, žiurkėnų… Prieš gerus 7 metus teko atsisveikinti su nuostabiu draugu, šarpėjumi Bugiu. Labai sunkiai tai išgyvenome tiek aš, tiek vaikai, ir galvojau, kad daugiau niekada neturėsiu jokio gyvūno, nes per daug skausminga jo netekti. Bet laikas ėjo ir vis labiau jutau, kad man reikia keturkojo draugo. 

Kol gyvenau bute, negalėjau sau to leisti, nes buvo tokių kaimynų, kurie nelabai palankiai į tai žiūrėjo. Bet štai išaušo diena ir aš išsikrausčiau gyventi į sodą. Buvau labai tvirtai apsisprendusi šunelį pasiimti iš prieglaudos ar gatvės, norėjosi nereikalingai širdelei suteikti namus ir dovanoti savo meilę, juk ji atsilygins tuo pačiu. Iš karto pradėjau žiūrinėti skelbimus. Ir štai įvyko stebuklas. Moteris pasiūlė man Divą, kuri tuo metu turėjo Žanos vardą ir kurį laiką jau svečiavosi „Grindos“ prieglaudoje. Iš nuotraukos ji neatrodė labai draugiška panelė ir dukra labai nenorėjo, kad imčiau būtent ją. Bet turėjau nuojautą, kad tai mano šuo, mano naujas geriausias draugas.

Puikiai atsimenu tą akimirką, kai pirmą kartą peržengiau prieglaudos slenkstį, siaubas… Pasibaisėjau ne jų gyvenimo sąlygomis, o tuo, kad tiek mielų keturkojų yra niekam nereikalingi, o juk kažkada jie pasitikėjo žmonėmis…

Prieglaudos darbuotojui pasakiau, kurio šuns norėčiau, nes buvau mačiusi jos nuotrauką jų tinklapyje. Jis manęs dar perklausė, ar tikrai, gal norėčiau kokio jaunesnio (nes Divai, spėjama, yra apie 7 metus). Pasakiau, kad taip. Ir mes nuėjome link jos narvo. Ji blaškėsi po visą savo namuką, gan agresyviai lojo, bet kažkodėl net negalvodama apie galimas pasekmes aš pritūpiau, pro grotas įkišau ranką norėdama ją paglostyti ir ji man neįkando. Apsiverkiau aš, apsiverkė dukra, kuri kartu važiavo, ir tvirtai pasakiau, kad tikrai ją pasiimu. Sutvarkę visus reikiamus dokumentus parvažiavome į namus.

Tikrai reikėjo laiko, kad priprastume vieni prie kitų. Iš pradžių Diva buvo viskam apatiška, paskui visko bijojo, nuo staigesnio rankos judesio bėgdavo slėptis. Teko apsilankyti pas gydytojus, pasidaryti tam tikras operacijas, kad galėtume džiaugtis tolimesniu gyvenimu.

Galiu pasakyti, kad laikas tikrai gydo paliktas žaizdas. Dabar ji žaisminga, labai sargi ir išdidi panelė, dovanojanti visai mūsų šeimai geras emocijas. Labai mėgsta įvairius skanukus, voliojimąsi lovoje (nors prieš tai sakiau, kad jau šitas šuo tai tikrai nemiegos kartu su manimi), žaidimus, aploja visas pravažiuojančias mašinas, kai būna kieme (juk ji čia šeimininkė). Žinoma, kaip ir mes visi, ji turi tam tikrų trūkumėlių – labai nemyli kitų gyvų padarėlių, bet argi tai svarbu, kai namuose esi vienintelė ir nepakartojama. 

Nei vienos dienos nesigailėjau, kad pasiėmiau augintinį iš prieglaudos. Tikiuosi, aš sugebėsiu jai duoti tiek meilės, kiek ji duoda man.

Foto Jovita Baliūnienė

Jovita, Tadas ir Toris

 

“Jis jaučia, kai esame pavargę, tada tik atsigula šalia arba užlipa ant kojų ir nori būti prisiglaudęs.”

 

2013 m. spalį man paskambino pažįstami ir papaskojo istoriją apie vieną šunį, kurį žmonės nori po mėnesio atiduoti į prieglaudą. Labai svarsčiau, ar sugebėsiu juo rūpintis viena, nes tuo metu gyvenau ir dirbau Kaune. Lapkričio 1 d. nusprendžiau, kad paimsiu šunį, bet tik laikinai. Tik išauklėsiu, padirbėsiu su juo ir padovanosiu.  Tą dieną mano mama buvo Druskininkuose ir jos paprašiau, kad kuo skubiau nuvyktų į Viečiūnų gyvūnų prieglaudą ir paimtų šunį. Kitą dieną atvykusi į Druskininkus susipažinau su Toriu. Tuo metu jam jau buvo 2 metai ir 7 mėn. Suaugęs ir susiformavęs, jo vardas buvo Tutis, bet po kelių savaičių sugalvojau pakeisti vardą. Į senąjį vardą nelabai reagavo, o jis ir neatspindėjo tikrojo Torio. Po metų darbo su Toriu ir lankymosi šunų mokykloje nusprendžiau jį pasilikti. Buvo baisu, kad tiek įdėto darbo ir pastangų kas nors nesugadintų. 

Toris buvo kuklus, bailus, bet ir labai agresyvus kitiems gyvūnams. Senos praeities tiksliai nežinau, bet tiek, kiek pastebėjau, buvo muštas, prispaustas durimis (nes mums grįžtant namo turėdavau plačiai atidaryti duris), labai bijojo išgėrusių vyrų. Nežinojo, kas yra žaislai, į lauką išeidavome tik atlikti reikalų ir namo, jis toliau nenorėdavo eiti. Be to, puldavo visus šunis iš eilės, tiesiai į kaklą, nes pats buvo sukandžiotas. Kai veterinarai jį pirmą dieną tikrino, buvo rastas ir lūžęs šonkaulis, jis buvo kreivai sugijęs. Nuotraukos nedarėme, nes šuniui neskaudėjo, tik guzas yra likęs iki šių dienų. Taip pat naktimis griežė dantimis dėl per tuos metus patirto streso. Dantų griežimo nepašalinsime, bet stresą mažiname (žaidimais, išsilakstymu, namie paliekame su žaislais, kad turėtų ką veikti).

Dėl visų šių priežasčių pradėjau dirbti su Toriu. Ėjome į privačią mokyklą pas trenerį, kuris tik duodavo nurodymus, o toliau pati dirbdavau. Per metus Toris pasikeitė kardinaliai. Dabar jis gali prieiti prie kitų šunų, bet matau iš jo kūno kalbos, kai jam nebepatinka, tada pašaukus jis ateina. Jaučiasi saugus, lauke gali būti valandų valandas. Taip pat nebereaguoja į išgėrusius žmones tol, kol jie neprieina prie manęs arba draugo. Tuo metu jis nepuola, tik loja. Taip pat išmoko sėdėti, laukti, duoti labas. Išmoko pasaugoti, kai kas nors puola mane ar kitą šeimos narį. Turime namie Katiną, tai per pusmetį susigyveno. 

Dabar Toris turi savo rutiną, vedame į lauką apie 3 kartus, visada turi maisto, tai nebesuvalgo iki paskutinio kąsnio. Turi savo miego vietą, žaislus. Visos šios rutinos išmokė draugas. Toris jį nuo pat pirmos akimirkos prisileido, bet pavydo scenų Toris neslėpdavo, kaip ir dabar. Jeigu kuris nors iš mūsų išvyksta iš Lietuvos, Toriui reikia kelių dienų priprasti, vedžiojant lauke jis blaškosi ir tikisi sutikti savo išvykusį šeimininką. 

Esame labai laimingi turėdami Torį. Jis visada laukia grįžtančių, atneša žaislus, parodo, kada nori į lauką. Jeigu sergame, atsiguls šalia ir šildys. Jis jaučia, kai esame pavargę, tada tik atsigula šalia arba užlipa ant kojų ir nori būti prisiglaudęs. Visada ir visur su mumis keliauja, jeigu tik parduotuvės leidžia atsivesti augintinį, jis kartu su mumis. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Eva, Robertas ir augintiniai

“Visi mūsų kačiukai ir šuniukai yra mūsų šeimos nariai. Dažnai su vyru vadiname juos mūsų vaikais.” 

 

Apie liūdną Rikės istoriją sužinojome iš interneto. Jos šeimininkei patekus į slaugos namus, Rikės šeima nerado kitų būdų atsikratyti šuns ir nusprendė ją užmigdyti. Ačiū Dievui, gydytoja veterinarė nesutiko užmigdyti sveiko šuniuko. Taip su vyru nusprendėme į namus pasiimti 5 metų Rikę. 

 

Vieną dieną pamatėme “Grindos” Facebook paskyroje liūdną nuotrauką – išsigandęs rudaplaukis aklas katinas. Ilgai nedelsę paskambinome nurodytu telefonu ir tą patį vakarą pasiėmėme katiną namo. Sužinojome, kad jam maždaug septyneri metai. Pradžioje Juzef bijodavo mūsų šunų ir slėpdavosi antrame aukšte, bet maždaug po dviejų mėnesių pradėjo nebijoti kitų mūsų augintinių. Nors jis ir aklas, bet labai gerai orientuojasi erdvėje, išeina pasivaikščioti į lauką, yra be galo mielas ir nuolatos murkiantis katinukas. Mėgsta miegoti lovoje drauge su mumis.

 

Aicha buvo jauna laukinė katė, kuri apsigyveno šalia mūsų namo. Pradėjome ją maitinti ir taip ją prijaukinome. Ji atsidėkojo mums atnešdama prie durų tris kačiukus. Nelabai tuo apsidžiaugėme, nes naujų namų paieška mažyliams sukėlė mums nemažai vargo. Po sterilizacijos Aicha apsigyveno mūsų namuose ir tapo šeimos nare. 

Katytė Frida, kuriai tada buvo penkeri metai, tapo nebereikalinga savo šeimininkei, kuri pradėjo daug keliauti. Mėnesį ieškojome Meino meškėniukei naujų namų, o jų neradę priėmėme ją į savo šeimą. 

 

Dičkė Corsa atkeliavo pas mus, kai jai buvo ketveri. Ji gyveno pas mūsų draugus, kurie turi šunų kinkinius. Kalytė buvo tikra sportininkė. Be galo graži, grakšti, miela ir žaisminga prisijungė prie mūsų šeimos.

 

Po kuriuo laiko užsinorėjome su vyru įsigyti mažą šuniuką, bet pagalvojome, kad tas šuniukas turi pats pas mus ateiti. Taip atsitiko, kad vieną gražią dieną paskambino mūsų draugė ir papasakojo apie rastą prie sodų išmestą kalytę. Geri žmonės priglaudė ją ir po kiek laiko ji atsivedė šuniukų. Mums pasiūlė vieną iš mažiukų. Su džiaugsmu sutikome. Taip mūsų šeimoje atsirado mažas „vaikelis“, kurį reikėjo auginti, auklėti. Sakoma, kad mišrūnai yra labai protingi ir lengvai dresuojami. Tuo įsitikinome, gyvendami su mūsų mažąja Cookie. 

 

Šios vasaros pabaigoje sužinojome apie ypatingą katytę, kuri apsigyveno Kauno „Lesėje“. Vargšelė pateko po žoliapjove ir taip neteko priekinių letenėlių. Šeimininkai jos atsisakė. Nuvykę į Kauną pamatėme labai mielą murkiančią katytę ir nusprendėme vežtis ją namo. Taip mūsų namuose atsirado septintas augintinis – Suri. 

 

Visi mūsų kačiukai ir šuniukai yra mūsų šeimos nariai. Dažnai su vyru vadiname juos mūsų vaikais. Suprantame, kad turėti tiek gyvūnų yra didelė atsakomybė, reikia jais rūpintis, maitinti ir gydyti, tačiau pasirinkome tokį gyvenimą ir labai tuo džiaugiamės.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Ugnė, Denisas ir kt | Suomija

“Gyvename Helsinkio centre ir galime pasidžiaugti, kad aplink namus yra bent 5 šunų parkai, kuriuos galime pasiekti per kelias ar keliolika minučių.”

Šiuo metu jau beveik pusantrų metų su dviem augintiniais gyvename Suomijoje – šalyje, kur pagal statistiką bent vienas iš 5 žmonių nors kartą kažkuriuo gyvenimo etapu yra turėjęs šunį, o norintys priglausti beglobį gyvūną, neretai turi laukti eilėje, kol gaus atvežtą net iš Lietuvos, Ispanijos, Rumunijos ar Rusijos. Bet apie viską nuo pradžių.

Gyvendami Vilniuje neturėjome galimybės laikyti šuns, todėl vos tik sužinojusi, kad galbūt dėl draugo darbo teks emigruoti, pareiškiau, jei važiuosime, bus prancūzų buldogas. Denisas dar bandė perkalbėti, kad gal perkame normalų šunį? T. y. – didesnį. Bet mano daugiau nei 8 metus turėta svajonė buvo neįveikiama, o paskui, jau bendru sutarimu, greitai ir padvigubėjo. Bet apie tai vėliau.

Šuniuką įsigijome atsakingai – po ilgo domėjimosi pirkome Lietuvoje iš rekomenduoto ir gerus atsiliepimus turinčio veislyno. Gupis jau buvo paskiepytas, čipuotas, turėjo kilmės dokumentus, EU pasą ir buvo tinkamo amžiaus keliauti į užsienį. Todėl mums liko tik pasirūpinti kelionės bilietais, tinkamu narvu ir antspaudu pase, kad augintinis yra sveikas, gavęs vaistų nuo kirminų ir gali vykti į užsienį.

Į Suomiją skridome lėktuvu iš Vilniaus, todėl turėjome padaryti papildomus namų darbus, t. y., kadangi Gupis svėrė daugiau, nei leistinas gyvūno svoris lėktuvo salone, jam teko skristi bagažo skyriuje. Tokiu atveju bilietų įsigijimas užima daugiau laiko, nes reikia išsiaiškinti: ar norimam skrydžiui lėktuvas yra pritaikytas gabenti gyvūnus; ar bagaže bus vietos narvui (mažame lėktuve paprastai būna tik 1 tam pritaikyta vieta). Taip pat narvas turi būti sertifikuotas gyvūnus gabenti lėktuvais, o augintinis jame turi turėti galimybę atsistoti ir apsisukti. Narvą gavome “Depo”, o dėl bilietų išsiaiškinome keliais skambučiais.

Dar prieš kelionę Guputį pradėjome pratinti prie narvo, taip pat važinėjome mašina, kad nebijotų ribotos erdvės, keliavimo transporto priemone ir įvairių garsų. Tačiau skrydis visai kas kita, ypač, kai negalėjome visą laiką būti kartu. Kelionė nuo vienų namų iki naujųjų truko maždaug 4 valandas, per kurias teko patirti daug netikėtumų. Procedūros oro uoste neužtruko ir nedaug skyrėsi nuo įprastinių, kai registruojamas bagažas, svarbu – tvarkingas skiepų pasas ir vos įlipus į lėktuvą paprašyti stiuardesės, kad primintų kapitonui, kad orlaivyje yra gabenamas gyvūnas. Pridavę lagaminus, dar šiek tiek pabuvome su Gupučiu, o kai baigėsi keleivių registracija, teko atsisveikinti. Nors skrydis buvo trumpas, tačiau ne pats maloniausias, teko porą kartų už Estijos pajausti laisvajį kritimą, o nusileidome tik iš trečio karto. Įlipdami į lėktuvą matėme, kaip krovė boksą su Gupučiu, o pirmas vaizdas išlipus irgi buvo stačios vaiko ausys, šviečiančios per bokso tarpą. Atgavome jį jau oro uoste. Ne, nevažiavo jis ratu su lagaminais! Kaip ponas buvo atvežtas per atskiras duris. O jau tas žvilgsnis, kas augina prancūzus, žino, jei kas nepatinka, nusisuks, ignoruos, arba suvalgys akimis. Supratome, kad liko tikrai nepatenkintas.

Atskridome! Visi trys, bet be lagaminų, t. y. ir be savų dubenėlių,  maisto, skanukų ir žaislų. Nusprendėme, kad mūsų ir dar bent dešimties žmonių lagaminai netilpo dėl Gupučio bokso. Na, nieko, atgavome juos po paros, net iki durų atvežė, bet nepasakosime, kuo iki tol teko Gupučiui maitintis. Per pirmąsias dienas Helsinkyje susiradome artimiausias gyvūnų prekių parduotuves, budinčias vet. klinikas, jei prireiktų ekstra atveju, apėjome šunų parkus, net susiradome naujų keturkojų draugų. Suomijoje šunys yra vedžiojami su pavadėliais, todėl esame tikri, kad iš už kampo neiššoks koks agresyviai nusiteikęs milžiniškas šuo ar pakvaišęs Jorkšyras. Veterinarų paslaugos Suomijoje nėra pigios, o vet. vaistinių čia nerasite – viską gausite įprastose, tik jums prireiks recepto. Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, gan sudėtinga susirasti būstą, kad leistų kartu laikyti ir augintinius, ypač jei nuomoja privatūs asmenys. Nuomojantis per įmones tokių bėdų nėra.

Po maždaug pusmečio bendru sutarimu nusprendėme, kad mūsų gaują turi papildyti Tosia, todėl teko galvoti, kaip ją atsigabenti. Apgalvotų variantų buvo daug. Galima buvo skraidintis ją vieną “Pet cargo”, bet nesupratome, kodėl vieną naktį mažoji damutė būtų turėjusi praleisti tranzitiniame oro uoste, jei tikrai yra tiesioginių normalių skrydžių (pigios aviakompanijos gyvūnų negabena), todėl iškart atmetėme šį variantą. Arba suskraidyti pirmyn atgal vienam iš mūsų (pigiau, bet vis tiek būtų negalėjusi skristi lėktuvo salone, nes viršijo 8 kg), arba gabenti autobusiuku (matyt, Suomija ne toks populiarus maršrutas, nes siūlėsi vežti per Švediją, o ir atsiliepę vadybininkai nekėlė pasitikėjimo). Galiausiai mums pasisekė, nes draugų pažįstamas savo mašina važiavo į mūsų pusę ir sutiko atvežti Tosiuką.

Suomijoje įprasta, kad šuo yra pagalbininkas, draugas ir šeimos narys, todėl vos atvykus stebino ne tik malonus dėmesys Gupiui, bet ir sutinkami žmonės, besivedantys ne vieną, du, o net tris ar net daugiau šunų (ir tai ne šunų vedžiotojai). Žinoma, nereikia pamiršti ir miesto infrastruktūros, pritaikytos auginti šunį: šunų parkai, galimybė kartu (be papildomo mokesčio) keliauti miesto viešuoju transportu bei aplinkinių sąmoningumas. Čia yra net specialūs tarpmiestinių traukinių vagonai keliaujantiems su augintiniais, daug gyvūnams draugiškų barų ir kavinių. Gyvename Helsinkio centre ir galime pasidžiaugti, kad aplink namus yra bent 5 šunų parkai, kuriuos galime pasiekti per kelias ar keliolika minučių. Esame mėgėjai keliauti, tačiau dėl Tosios ir Gupio, jei norime vykti kartu, turime atsisakyti kelionių lėktuvais. Vis dėlto tai yra bereikalingas stresas, todėl mieliau renkamės keliones traukiniu ar automobiliu. Prisiminus savo skrydį į Helsinkį net baisu pagalvoti, kaip kai kurie šuniukai keliauja net į kitus žemynus vieni. Bet kai nori ir reikia, tada viskas įmanoma.

Teigiama, kad Suomijoje gera auginti vaikus, o mes pridedame, kad šunis tai tikrai!

Išlaidos:
lėktuvo bilietas šuniui “Pet cargo” mums kainavo apie 70 eur;
patikra prieš kelionę, vaistai nuo kirminų ir paso sutvarkymas 6 eur;
transportavimo dėžė, M dydis iš “Depo” apie 50 eur;
kelto kaina šuniui – jei paliekate mašinoje, nekainuos; spec. patalpoje – apie 13 eur;
šuns atvežimas per pažįstamus – sutartinė kaina.

Kitos kainos:
“Pet cargo” kelionė be lydinčio asmens apie 700 eur;
autobusiukų kainos 100 – 150 eur, yra galimybė išsinuomoti iš jų transportavimo narvą už 10 eur.

 

Vaida ir Čiakas | Norvegija

“Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu.”

 

Sausio mėnesį bus jau 11 metų, kaip mūsų šeimos nariu tapo šuo Čakas. Pasiėmėme jį dar visai mažutį (į delną tilpo) iš prieglaudos “MurAura” Kretingalėje. Prieš keletą metų gyvenimas susiklostė taip, kad teko išvykti gyventi į Norvegiją. Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu. Gerą pusmetį prieš išvykstant pasirūpinome ženklinimu, paskiepijome, gavome pasą, vaistų nuo kirminų ir atėjus laikui išvykome.

 

Į Norvegiją vykome savo automobiliu, kėlėmės keltu iš Rygos į Stokholmą, o po to dar riedėjome mašina 1000 km. Pirmoji kelionė – jaudinausi, kaip ji praeis, ar dokumentai tvarkingi, kaip bičiulis mūsų atlaikys kelionę. Pamenu, sakiau, kad jeigu kokios problemos su dokumentais ar pan.,  liksime abu, be draugo nekeliausiu! Nuogąstavau be reikalo, buvome užsisakę kajutę keleiviams su gyvūnais, buvau pasiėmusi pavadėlį, indelį vandeniui, vandens, sauso maisto, skanukų bei maišelių gamtiniams reikalams sutvarkyti. Kelionė per Baltijos jūrą laivu praėjo sklandžiai. Likusią kelionės dalį Čakas keliavo mašinoje, savo gulte, patogiai įsitaisęs ir snausdamas, sustodavome kojų pramankštinti ir vėl į kelią. Žodžiu, be streso, kuo puikiausiai pasiekėme kelionės tikslą. O čia laukė kitas iššūkis – nuolat būti vedžiojamam, nes Lietuvoje jis turėjo savo kiemą ir laisvę jame. Pasivaikščiojimai su pavadėliu buvo, bet ne reguliarūs. Bet ir tai kuo puikiausiai įveikėme, greitai priprato prie režimo.

Visai smagiai mes čia gyvename, per metus keletą kartų keliaujame kartu į Lietuvą ir atgalios. Čia, Norvegijoje, kol kas veterinarijos klinikoje nesiregistravome, todėl grįžę į Lietuvą kartą per metus apsilankome pas savo veterinarą, susitvarkome visus reikalus ir vėl atgal. Jokio didelio vargo ar sunkumo, o džiaugsmas didelis, kad mūsų draugas kartu.