Istorijos

Ernesta ir Lulu

“Rytais ji manęs nežadina, bet jei pramerkiu akis, iškart prisistato su žaisliuku nasruose, taip garantuodama, kad dieną pradėsiu su šypsena.” 

 

Studijų metais palikus tėvų namus man labiausiai trūko ne mamos, o šuns. Visą gyvenimą augau ir užaugau turėdama augintinį, o dažniausiai kelis, todėl išmokti gyventi be vizgančios uodegos, pasitinkančios grįžus namo, buvo gana didelis iššūkis. Žinoma, studentų bendrabutyje šuns nelaikysi, o ir šiaip – kur gyvenimas nuneš, būdamas 18-ikos dar nelabai žinai, tad planą turėti savo augintinį teko nukelti keletui metų vėliau. Kai jau suaugusi išlydėjau savo prieš augintinio turėjimą nusiteikusią buto draugę, nusprendžiau, kad tai pats tas laikas paprašyti nuomotojo leidimo turėti šunį. Atsakymas, deja, buvo ne, tačiau tarp mano klausimo ir jo neigiamo atsakymo jau buvo praėjusi visa savaitė. Visa savaitė svajonių ir planų, kuo vardu bus mano šuo, kur eisime vaikščioti, kokių komandų pirmiausia mokysiu ir panašiai, todėl gavusi neigiamą atsakymą nusprendžiau taip lengvai rankų nenuleisti. Visus ateinančius vienuolika mėnesių savininkui atėjus pasiimti nuomos mokesčio, aš jo klausdavau, ar jau dabar galiu pagaliau laikyti bute šunį, ir atsakymas visada buvo tas pats – ne, kol galiausiai atėjo dvyliktas mėnuo (lygiai metai po mano pirmojo prašymo). Tą kartą aš net nespėjau pati paklausti jau tradiciniu tapusio klausimo, kai savininkas pasakė, kad nusprendė duoti žalią šviesą šuniukui. 

Nuo tada pradėjau žiūrinėti didžiųjų mūsų šalies prieglaudų puslapius ieškodama to tobulo šuniuko man. Ir, žinoma, aš jų norėjau visų, bet nebuvo to magiško blyksnio, kad čia MANO šuo. Tačiau vieną vakarą Facebook tarp siūlomų puslapių man parodė „Tautmilės prieglaudėlę“, apie kurią tuo metu nė girdėjusi nebuvau, bet užėjau… Ir pirmame įraše pamačiau savo šuniuką – mažą kamuoliuką su velniūkiškomis akytėmis. Po dviejų dienų Lulu jau miegojo namie. 

Ir kiek džiaugsmo ji atnešė į mano gyvenimą! Lulu yra tokios stiprios ir ryškios asmenybės šuo, kad su ja niekada nebus nuobodu. Rytais ji manęs nežadina, bet jei pramerkiu akis, iškart prisistato su žaisliuku nasruose, taip garantuodama, kad dieną pradėsiu su šypsena. Ji yra super draugiška, visada pasiruošusi tau suteikti dėmesio ir meilės.  Būdama maža ji buvo tokia gražutė, kad dažnai žmonės gatvėje stabdydavo ir prašydavo paglostyti, kuo ji labai mėgavosi. Bet būdavo labai juokinga, kai ji jau vizgindama uodegytę laukia komplimentų ir paglostymų iš kokio praeivio, o jis ima ir praeina nekreipdamas dėmesio, tada ji TOKIU žvilgsniu “kas tau yra, ko tu manęs nemyli” nužiūrėdavo tą žmogų. Apskritai Lulu labai protingas šuo, greitai mokosi komandų, bet kartais yra tokia mergaitė fyfa, kuri nori visus išbučiuoti. 

Lulu yra tikra tyrinėtoja ir labai mėgsta mūsų savaitgalines išvykas į miškus ar kitus Lietuvos miestus. Dėl jos ir aš iš naujo atrandu Lietuvos grožį. Ir nesvarbu, koks oras, mes visada judame. Juokas juokais, bet nuo tada, kai turiu Lulu, aš numečiau apie 7-8 kg. Per visą tą laiką, nei valant pirmomis savaitėmis paliktas balutes, nei gydant aštriais dantukais sukandžiotas rankas ar ją vedžiojant lauke su sunkiu peršalimu ir aukšta temperatūra lyjant lietui, nesigailėjau, kad šitas šuo atėjo į mano gyvenimą. Aš tiesiog žinau, kad Lulu ir aš esame kartu, nes taip buvo nuspręsta likimo…

Foto Rasa Tamašauskaitė

Rasa, Mantas ir augintiniai I Tailandas

Mums atrodo, kad mes nieko ypatingo nedarome, tai kiekvieno žmogaus pareiga ir atsakomybė padėti tiems, kuriems to reikia.”

 

Daugelis galvoja, kad Tailande su tiek šunų gyvename lyg rojuje, pavydi mums ir įsivaizduoja, kaip viskas čia nuostabu. Taip gali pasirodyti pažiūrėjus mūsų video ir nuotraukas. Tačiau už viso to slypi didžiulis darbas ir atsakomybė. O ir mūsų pačių gyvenimo kokybė tikrai ne pati geriausia su tiek augintinių namuose. Apie keliones galime pamiršti, o naktimis keletą kartų pabundame nuo visos gaujos lojimo ir kaukimo ką nors jiems išgirdus.

 

Mūsų istorija prasidėjo, prieš keletą metų, kai vienos kelionės į Tailandą metu netekome savo šuniuko, kurį palikome Lietuvoje pasaugoti tėvams, kol grįšime. Stengdamiesi numalšinti širdgėlą ir graužatį, priglaudėme pirmąją šunytę – Zuikytę, prie kurios po kiek laiko prisijungė ir Kaštonis. Benamio šuns prieraišumą užsitarnauti čia nesudėtinga – užtenka jį pamaitinti ir paglostyti.

 

Šiuo metu gyvename saloje ir turime 17 šunų. Kelionė iki artimiausio veterinaro, kuris galėtų suteikti elementariausias paslaugas, užtrunka 6 valandas į vieną pusę ir tiek pat atgal (nors atstumas tik 20 km), o keliauti tenka įvairiausiomis transporto priemonėmis tiek vandeniu, tiek sausuma. Saloje taip pat neturime ir kur nusipirkti šunų maisto, taigi perkame jį dideliais kiekiais ir samdome specialų krovininį transportą, kad mums atplukdytų ir paskui atvežtų. Rimtesniais atvejais ir su didelėmis traumomis tenka pas veterinarus važiuoti 350 km į sostinę – Bankoką. Čia visa kelionė su apsilankymu pas veterinarą atsieina daugybę laiko ir pinigų, mat tenka ir automobilį nuomotis, ir nakvyne su šunimi pasirūpinti bent porą dienų. Vietiniai dažnai mums atneša sergančius, sužeistus benamius gyvūnus, galvodami, kad mes veterinarai, kadangi turime daug šunų. Tačiau daugiausia, ką galime padaryti be rimtos veterinaro apžiūros ir tyrimų – suleisti vaistų nuo skausmo ar antibiotikų, sulašinti lašelinę, nuotoliniu būdu pasikonsultuoti su pažįstamais veterinarais. 

Vietiniai – tajai – tokiais dalykais neužsiima, jų pasaulėžiūra, tikėjimas (budizmas), gyvenimo būdas ženkliai skiriasi nuo mūsiškio. Šalyje benamių šunų skaičiuojama milijonais ir kai kurie iš jų gatvėse išgyvena daugybę metų. Žmonės juos kartais pamaitina prie savo namų, kavinių ir pan., tačiau niekada nelaiko jų savo augintiniais, nesirūpina jais, jei kas nors atsitinka, šunys visuomet lieka gatviniais jų akyse. Viena iš tokio elgesio priežasčių – budizmas, kuris skatina neapsikrauti galvos problemomis ir pirmiausia rūpintis savo vidine ramybe. Per visuos šiuos metus Tailande stengiamės išmokti neteisti, suprasti ir su tuo susigyventi, nors kartais tikrai sunku. 

 

Štai paskutinis atvejis – Mikutis. Jį atvežę žmonės sakė, kad šuo buvo partrenktas mašinos. Nežinome, ar tai jie partrenkė, ar jie tik rado jį gulintį, o gal buvo jo šeimininkai ar tiesiog pamaitindavo benamį. Suleidę vaistų pasakėme jiems vežti šunį pas veterinarą ir išsiskirstėme. Tačiau po mėnesio pamatėme Mikutį šliaužiantį gatve, nevaldantį galinių kojų, iki kaulų nubrūžinta oda ir supratome, kad niekas jo pas gydytojus nevežė. Su ašaromis akyse pasiėmėme dar vieną šunį, nors jau buvome prisižadėję sau – daugiau nei vieno. Mikutis dėl lūžusio stuburo reikalauja specialios priežiūros, nes nevaldo visos apatinės kūno dalies, gamtinius reikalus atlieka po savimi to net nejusdamas. Tačiau įdėjus skelbimą, vis tik atsirado moteris lietuvė, gyvenanti Anglijoje, kuri net žinodama visą situaciją pasiryžo priimti šunelį į savo namus. Paruošti jį kelionei užtruks kelis mėnesius ir kainuos apie 1000 eur. Laukia daugybė procedūrų, tyrimų, kad būtų galima gyvūną gabenti į Europą. Tai bus pirmasis ir labai gražus pavyzdys, kuomet mūsų globotinis iškeliaus gyventi į lietuvių šeimą.

 

Kiti mūsų gyventojai – du akli šuneliai, vienas dvikojis, Reksiukas, kuris beveik neprasižioja. Dažnas atvejis, kad šunys pakliūna į spąstus, taigi turime vieną su nugnybta kojyte, kitą – trikojį, taip pat šuniukus, ištrauktus iš šiukšlinės. 

 

Daugiausia pagalbos (tiek moralinės, tiek finansinės) sulaukiame iš lietuvių, turime savo sekėjų ratą socialiniuose tinkluose ir esame jiems labai dėkingi. Maloniai nustembame, kai į salą atvykę lietuviai turistai atpažįsta mus ir iš tolo sveikinasi. Tuo tarpu vietiniai susiformavę tokią nuomonę – kadangi mes užsieniečiai, tai aptekę pinigais, taigi iš jų palaikymo ir pagalbos menkai tesulaukiame.

 

Daug kas klausia, iš kur turime tiek gerumo, tiek atjautos ir pasiaukojimo? O mums atrodo, kad mes nieko ypatingo nedarome, tai kiekvieno žmogaus pareiga ir atsakomybė padėti tiems, kuriems to reikia. Jeigu gyvensime galvodami, kad kažkas kitas pasirūpins gatvės šunimis, tai situacija niekada ir nepasikeis. Vis dėlto “Mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome” A. De Sent Egziuperi (“Mažasis princas”).

 

Ramutė ir Ninė

Mes kartu važiuojame ir į pajūrį, pabraidžiojame jūroje, daug vaikščiojame.”

                              

 

Iki 2018-11-08 beveik 16 metų turėjome Pekino veislės kalytę Tiną, kuri buvo mano ir mano abiejų sūnų numylėtinė karalienė. Nuo 2013 m. vasaros aš gyvenu viena, todėl jos netekus namuose pasidarė labai tuščia ir nyku. Pradėjau ieškoti kito šuns. Ieškojau jauno, mažiuko, kad užsiauginčiau nuo mažumės, nes gyvenu bute. Didelio nenorėjau, nes jiems vietos per mažai, o be to, pripratusi esu prie tokio dydžio. Nors norėjau apie 2 mėn. šuniuko, bet vis kirbėjo mintis, kad gal reikia iš prieglaudos paimti. Žiūrinėjau daug skelbimų visose prieglaudose ir vieną kartą pamačiau savo Ninės nuotrauką ir aprašymą. Ji pasirodė labai graži, tik, deja, akliukė. Labai norėjau ją paimti, bet labai bijojau. Taip praėjo beveik mėnuo ir vėl pradėjau žiūrinėti prieglaudas, ką siūlo. Vėl pamačiau savo Ninės aprašymą, tik jau su filmu, kaip ji gerai orientuojasi ir jaučiasi ten, kur apsipranta. Pažiūrėjusi tą filmuką galų gale apsisprendžiau ir paskambinau.  Pašnekėjome, papasaakojo apie ją ir po kelių dienų atvežė iki Prienų, nes ji buvo už Lazdijų. Davė 2 savaites apsigalvoti. Labai bijojau, kas bus? 

 

Bet labai dabar džiaugiuosi, kad ją pasiėmiau. Pradžia buvo sunki. Ji, matyt, buvo labai skriausta, nes bijojo ateiti į virtuvę, bijojo važiuoti mašina, bijojo visko. Bet po truputį nugalėjo savo baimes ir priprato, dabar drąsiai ateina į virtuvę paprašyti skaniuko, kai tik aš ką nors kramtau, priprato miegoti ant lovos su manimi ir visur būti ten, kur aš esu. Sekioja iš paskos ir nepaleidžia niekur. Miega tiek, kiek aš miegu, nežadina. Išdaigų nekrečia, tik vienu metu pradžioje nusitraukdavo nuo pakabų bet kokį rūbą, kurį tik užuosdavo, ir gulėdavo ant jo, bet sudrausta suprato, kad negalima, ir dabar laukia, kol grįšiu iš darbo, ir tada bėgte bėgame į lauką pasivaikščioti. Jos toks didelis džiaugsmas, kai aš grįžtu namo, kad atperka viską. Kiek jai metų, niekas nežino, šeimininkas buvo labai senas diedukas, kuris neatsiminė, kiek jai metų, o veterinaras sakė, kad ne daugiau nei 5, nors jos dantys labai nuvalgyti, matyt, buvo šerta vien kaulais. 

Labai miela, gera, švelni Ninzė – taip aš ją vadinu, nes man taip lengviau tarti ir labiau patinka. O šitą veislę pasirinkau todėl, kad jos nereikia kirpti, rengti. Kailis labai švelnus ir plaukai lengvai susiurbiami. Šios veislės šunys yra piktoki, su savo charakteriu, tačiau Ninzė labai gera ir meili. Matyt, praeina tas baimės jausmas. Nors ji akla, bet labai noriai visur eina ir važiuoja su manim. Mes kartu važiuojame ir į pajūrį, pabraidžiojame jūroje, daug vaikščiojame.

 

Ninzę aš pasiėmiau iš Marijampolės gyvūnų mylėtojų asociacijos vadovės Daivos Leonavičiūtės. 

 

Labai gera širdyje, kad Ninzei dabar tikrai daug geriau ir kad aš suteikiau jai džiaugsmo, nors ji ir nieko nemato, bet jaučia. 

 

Foto Lukas J. Bižys

 

Lukas ir Pūkis

“Pūkis į mano gyvenimą atnešė šiek tiek chaoso, be kurio kasdienybė būtų žymiai niūresnė.”

 

Viskas prasidėjo prieš beveik trejus metus nuo to, jog atsikrausčius gyventi į Kauną naujame bute norėjosi gyvybės, kažko švelnaus ir kartais net erzinančio. Visą vaikystę ir paauglystę praleidau kaime, tad net nepamenu, ar buvo laiko tarpas, kada neauginome gyvūnų. Visada po kiemą šmirinėdavo keletas katinų, o ant praeinančių žmonių balsą keldavo šuo. Taip pat gausu buvo ir kitų gyvūnų. Vištos, karvės, kiaulės… Nuo pat mažų dienų prisimenu beveik šeimos nariu tapusį arklį Bičiulį, jodinėjimą juo, karčių pynimą, maitinimą obuoliais. Tačiau viskas turi pabaigą. Bičiuliui buvo jau virš trisdešimt metų ir neseniai teko su juo atsisveikinti. Tad atsikėlus į miestą pradėjo trūkti kontakto su gyvūnais.

Paieškos nebuvo staigios, iš pradžių tik galvoje kirbėjo mintis, jog noriu augintinio. Retkarčiais pagalvodavau, jog reikia apsilankyti gyvūnų prieglaudoje, tačiau tai ir likdavo tik planais, vis nebūdavo laiko ar ši mintis tiesiog pasimiršdavo. Po kurio laiko mintys pradėjo materealizuotis ir pažįstamų žmonių rate atsirado mergina, kuri turėjo iš gatvės priglaustą mažą kačiuką, tačiau jos buto šeimininkai nebeleido jo pasilikti. Taip per kelias dienas mažas, bailus ir rėkiantis pūkų kamuolys atsirado mano namuose. Pirmosios dienos naujuose namuose buvo nedrąsios, laukė daug kniaukimo, pasimetimo ir bandymo pasislėpti nuo nepažįstamųjų. Tai buvo naujas periodas tiek man – reikėjo pratintis prie reguliaraus maitinimo, netikėtų dovanėlių ir visada visko prašančio žvilgsnio, tiek katinui – jam viskas buvo nauja, nauji namai, nauja tvarka, naujas šeimininkas. Žinoma, laikui bėgant viskas įmanoma, tad ir mūsų draugystė tik stiprėjo. Tuojau prasidėjo ir katino išdaigos, besaikis žaidimas, lakstymas, kur tik pavyksta užšokti, tapetų plėšimas ir velniai žino kas dar. Toks energijos antplūdis kartodavosi keletą kartų per dieną, kol galiausiai pavargęs parkrisdavo ant kilimo ir užmigdavo. O kai ateidavo vakaras, viskas prasidėdavo iš naujo.

Viena iš sunkiausių užduočių buvo sugalvoti naujam draugui vardą. Galvoje sukosi gausybė variantų, teko net internete paieškoti kažkuo išskirtinio vardo, kuris atitiktų jį patį, jo charakterį. Tačiau kad ir kaip banaliai beskambėtų, šiam rainiui puikiai prilipo vardas Pūkis.

Ir taip jau eina treti metai. Buvo ir pykčių, ir suplėšytų užuolaidų, ir siurprizų, paliktų ant kilimo ar po stalu. Tačiau viskas tapo kasdieniška, įprasta. Visi daiktai dabar turi savo vietas, jeigu nenori, kad jie kristų ant žemės ar būtų suvalgyti. Dar viena mėgstama Pūkio veikla yra vaikščioti ant įjungto kompiuterio klaviatūros, o galiausiai net ir atsigulti ant jos. Ir ką tu jam. Tik dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams, Pūkiui labiau patinka ramiai miegoti viduryje lovos, o žaidimai prasideda tik tada, kai jau laikas miegoti.

Kiekvienas rytas prasideda jo ritualu, kai apie 6 valandą, dar tik švintant, prasideda terorizmo aktas dėl maisto. Iš pradžių viskas prasideda garsiniu įspėjimu ir žadinimu, vaikštant po kambarį ir kniaukiant. Jeigu tai nepadeda, kitas žingsnis būna užlipti ant lovos ir pradėti draskyti lovatiesę, dažniausiai tai suveikia, tačiau jeigu ir tada šeimininkas dar miega ar apsimeta, prasideda laipiojimas ant veido. Ir kaip tada gali miegoti… Belieka keltis ir pamaitinti išalkusį draugą. Tada laukia prašymas išleisti į lauką. Ir tik tada žinai, jo galėsi likusį laiką skirti ramiam poilsiui.

Pūkis į mano gyvenimą atnešė šiek tiek chaoso, be kurio kasdienybė būtų žymiai niūresnė. Jam atsiradus namuose visada yra su kuo pasikalbėti, visada žinai, kad namuose kažkas laukia.

Kas gali būti geriau už keturkojį draugą.

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Martyna ir Nero

“Jis pasitiki savo šeimos nariais visu šimtu procentų ir gina mus nuo visų priešų, kartais net ir įsivaizduojamų.”

 

Neriukas, taip mes jį vadiname, į mūsų namus atkeliavo dar visai mažuliukas, būdamas tik mėnesio amžiaus. Mano ir Neriuko draugystė prasidėjo 2019 metų gegužės 1 dieną. Dieną prieš tai internete pastebėjau skelbimą moters, kuri laikinai buvo priglaudusi 5 šuniukus ir ieškojo jiems namų. Visą dieną negalėjau išmesti iš galvos minties apie mažylius ir vakare po ilgų diskusijų su tėvais (iš pradžių mano tėtis visai pritarė dar vieno šeimos nario įsigijimui, nes namuose jau gyveno 5 šuniukai) parašiau moteriai, kuri buvo juos priglaudusi. Ji papasakojo istoriją, jog mažyliai gimė vieno vyriškio sodyboje, kuris, deja, bet neturėjo galimybių mažaisiais tinkamai pasirūpinti, ir taip jie pateko į šios be galo geros moters globą. Iš ryto susitarėme susitikti ir susipažinti su mažaisiais. Keista, bet važiuojant į Kazlų Rūdą, kur buvo šuniukai, važiavau su mintimi, jog noriu būtent mergytės. Nuvažiavus ten viskas pasikeitė. Ir tada pirmąkart susipažinau su Nero. Jau po kelių minučių pažinties supratau, kad namo su manimi važiuos būtent Jis. Tai buvo abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio. Grįžus namo kartu su mažuoju juoduliu gyvenimas labai pasikeitė. Pirma, pasikeitė miegojimo vieta. Čiužinys nuo lovos keliavo ant grindų, kur ateinančius 3 mėnesius mes miegojome. Antra, keitėsi ir miegojimo ritmas. Kiekvieną dieną apie ketvirtą – penktą valandą ryto Neriukas mane prižadindavo prašydamas valgyti, o tuomet sotus ir laimingas užmigdavo dar geroms porai valandų iki žadintuvo, kuris primindavo apie tą dieną būsimas paskaitas. Ir, žinoma, kas rytą rasdavau paliktų dovanų – visame kambaryje pilna mažų balučių. Neriukui augant balučių skaičius mažėjo, primygtinai pavalgyti paryčiais reikėdavo vis mažiau, o čiužinys sugįžo į savo vietą.

Neriuko vardą sugalvoti nebuvo labai sunku. Jis visas juodas juodas, išskyrus baltą krūtinę ir dar kelis baltus plaukučius ant galinių kojyčių. Būtent todėl išrinkome vardą Nero – itališkai tai reiškia juodas. Nors Nero mes vadiname jį labai retai. Dažniausiai – Neriukas, Nerijus, Neri.

Geriausi Nerio draugai – katinas, su kuriuo jis gali žaisti ištisas valandas, ir jo ,,mamytė“ Rudė. Rudė – dar vienas mūsų šuniukas. Nerį ji saugo kaip savo vaiką, niekam neleidžia jo nuskriausti ir kartu baigia nusiaubti visus namus. Didžiausia Nerio padaryta išdaiga namuose, kuri man žada kainuoti visą mano pirmąją rezidentės algą, – sugraužtas fotelis. Ant sofos visada galima rasti pilna Nerio atsineštų daiktų, suplėšytų popierių ir sugraužtų medžio pagaliukų, kuriuos jis su didele meile kaskart atsineša namo. Vos spėji viską sutvarkyti ir nepraeina nei  penkios minutės, o ant sofos vėl tas pats Neriuko padarytos tvarkos vaizdas.

Neriukas labai mėgsta eiti maudytis ir visai nebijo vandens, tad šiltuoju metų laiku sunkiai sulaikysi jį nuo maudynių. Taip pat jis be galo pavydus, pribėgus kitam šuniukui jis iš karto visus nustumia į šoną ir glaudžiasi prie šono daugiau nieko neprileisdamas. Miegoti labai mėgsta palindęs po antklode ir prisispaudęs šalia, ypač, jei naktys būna vėsios. Taip pat Neriukas yra geriausias žadintuvas – kas rytą apie 8-9 valandą sulaukiu bučkio į žandą su prašymu eiti pasivaikščioti. Kiekvieną dieną man grįžus namo, po ilgo apsikabinimo Neris patikrina mano rankinuką žinodamas, jog ten jo laukia mėgstamiausi skaniukai.

Neriuko charakteris yra nuostabus. Jo meilė žmogui yra begalinė. Jis pasitiki savo šeimos nariais visu šimtu procentų ir gina mus nuo visų priešų, kartais net ir įsivaizduojamų. Jis geriausias mano draugas. Tas vakaras, kai nusprendžiau parašyti moteriai, priglaudusiai šuniukus, ir kitos dienos rytas, kai pasiėmėme Neriuką namo, yra pats geriausias mano gyvenime priimtas sprendimas. Neris didžiausia mano meilė ir džiaugsmas.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tatjana ir Kaštonas

“Kaštonas visada pasitinka, pasiūlo kaulą, skanėstą, žaislą ar pagulėti guolyje.” 

 

Kai šventėme jaunesniojo sūnaus Artūro penkerių metų jubiliejų, sūnus paprašė dovanų augintinio –  šuniuko. Aš nieko negalvojusi atsakiau, kad kai bus dešimt metų, bus ir augintinis. Praėjo daug metų…  Artūrui sukako dešimt, gavo dovanų, o aš sulaukiau klausimo: “Kur mano augintinis, kurį pažadėjai, kai buvau mažas?”

Labai buvau nustebusi, kad sūnus įsiminė mamos pažadą. Pasiūliau rinktis augintinį… Nors namie jau auginome Džiungarijos žiurkėnus, žuvytes, paukštelius. Siūliau paimti mažylį. Išnaršėme internete veislynus, prieglaudas, žmonių skelbimus. Nuotraukų buvo daug ir įvairių. Bet… Artūrui į akį krito kaštoninio  plauko ir smailaus snukučio šuo. Pasakė, kad nori tokios lapės. Bežiūrėdami visas nuotraukas, grįždavome vis prie to paties rudaplaukio lapino. Pasakė, kad tik šis augintinis ir jokio kito namie nebus. Susiskambinome su “Naminukų” prieglauda Vilniuje. Prieglaudos darbuotojai atkalbinėjo apie dvi savaites, nerimavo, ar tikrai susitvarkysime. Kaštonas buvo jau suaugęs ir subrendęs  šuo. 

Kaštoną  gavome, Kaštonu  ir palikome, vardo nekeitėme. Jis buvo neišauklėtas, nemokėjo žaisti su žaislais, nežinojo, kas yra sausas ėdalas. Mokėme, kad nelotų, kol mūsų nėra namie. Vogdavo maistą nuo stalo, įsibėgėdavo ir užšokdavo ant stalo, mokėjo atsidaryti spinteles,  būdavo kartais ir agresyvumo priepuolių. Tačiau Kaštonas tvarkingas, nė karto nepridergė, visada prašosi į lauką.

Amžių nustatinėjo veterinaras – maždaug treji metai. Samdėme kinologą, kuris mokė vedžioti  su pavadžiu, klausyti komandų, žaisti. Mokėmės gyventi kartu, draugauti. Susiskambinome su Vilniaus kinologais, kurie užsiima su pamestinukais, jų  agresija. Kaštonas buvo užkariavęs sofą lovą, mokėme dalintis, nustatinėjome hierarhiją namuose. 

Augintinis mėgo stebėti Džiungarijos žiurkėnus, kaip jie dūksta,  jų buvo net penki. Po vienerių metų namuose atsirado mažoji Milė (rusų mėlynoji katytė). Pratinome Kaštoną  prie katytės. Išnešdavome apsiuostyti, apsižiūrėti. Buvome atsargūs, nes Kaštonas buvo agresyvus lauko katėms. Sakydavome: maža, negalima. Puikiai padėjo. Dabar Milė – vadas.

Viena yda dar liko – vagia maistą nuo stalo. Iki šiol bijo mašinų, sunkiai ėda sausą  ėdalą. Malonybė – visada pasitinka, pasiūlo kaulą, skanėstą, žaislą ar pagulėti guolyje. Miegame iki soties ir augintiniai mus palaiko, nežadina. Kartu esame jau septynerius metus.

Foto Elena Rutkauskaite

Ieva ir Žiuža

“Žuža kiekvieną dieną geba mus pralinksminti, ypač tada, kai įsikandusi savo guolį tempia jį į kitą kambario galą prie radiatoriaus, kur šiltai įsitaiso, atsidūsta ir užmiega.”

 

Nuo vaikystės be galo mylėjau gyvūnus, tačiau niekada neturėjau leidimo auginti vieną namuose. Pagaliau turėdama savo namus pradėjau auginti mažą šuniuką, tačiau visada labai norėjau turėti bent jau 2 šuniukus. Atidžiai sekdavau prieglaudas, jų veiklą, neretai pati joms paaukodavau, kai tik galėdavau. Prieš metus „Linksmųjų pėdučių“ prieglaudos Facebook paskyroje pamačiau istoriją apie Žužą. Tai buvo aklas šuniukas, tiesiog išmestas prie prieglaudos vartų. Viena jos akytė buvo iššokusi, veterinarijos gydytojams apžiūrėjus ją, jie diagnozavo, kad akispūdis jos iššokusioje akytėje buvo per didelis, todėl šunytei labai skaudėjo. Ją buvo nuspręsta operuoti ir išimti šią akytę. Perskaičiusi Žužos istoriją, dalinausi šiais įrašais, tikėdama žmonių gerumu, kad ji suras gerus bei mylinčius namus. Daugiau įrašų apie Žužą prieglaudos Facebook paskyroje nemačiau.

Buvo kovo mėnuo, kai vieną vakarą įsijungusi Facebook pamačiau naują įrašą apie Žužą, kad ji vis dar neradusi jaukių namų ir prieglauda praranda viltį surasti šeimininkus. Perskaičius šį įrašą širdis suspurdėjo ir nusprendžiau, kad Žuža yra tas šuniukas, kurio aš ieškojau. Iškart parašiau prieglaudai, pasakydama, kad noriu suteikti jai šiltus bei mylinčius namus. Teko ilgai laukti, kol galėjau pasiimti Žužą, nes jai buvo atliktos net dvi operacijos, tačiau kantriai laukusi balandžio mėnesį gavau leidimą atvykti ir įglobinti ją. Ji buvo vienas bailiausių šuniukų prieglaudoje, mažytė, išsigandusi ir liūdna… Bandėme pratinti ją prie savęs, kviesti su skanuku, tačiau ji bailiai tupėjo kamputyje. Galiausiai su prieglaudos darbuotojos pagalba paėmėme Žužą ant rankų, pasirašėme dokumentus ir įsėdome į mašiną keliauti namo. Žužytė išvažiuodama kantriai sėdėjo ant mano kelių, buvo įsitempusi, tačiau galiausiai ji atsipalaidavo, patogiai įsitaisė, padėjo savo galvytę man ant rankų, atsiduso ir užmigo. Visą kelią nuo Klaipėdos iki Kauno ji ramiai miegojo ir laukė savo nuolatinių namų.

Važiuodami namo su antra puse labiausiai jaudinomės dėl kito šuns, kuris laukia namuose. Kaip jie sutars, ar viskas bus gerai, tačiau tik įėjus pro duris, kita šunytė parodė santūrumą ir supratimą, kad turėsime dar vieną šunytę, todėl jautėmės ramūs bei laimingi. 

Kantriai Žužą pratinome prie naujos aplinkos, stengėmės ją padaryti kuo saugesnę jai, bijojome, kad ji užsigaus ar atsitrenks į kampus, tačiau Žužytė jautė kiekvieną daiktą, esantį bute, niekur neatsitrenkdavo, vienu metu manėme, kad visgi ji mato! Dabar Žuža yra laimingiausias šuniukas, kokį esame kada nors matę. Kiekvieną dieną grįžus po darbo ji be galo džiaugsmingai pasitinka mane, vizgina uodegytę, laksto aplink, atrodo, kad ji šypsosi. Ji užkrečia mus savo energija, entuziazmu bei gerumu. Ji dėkinga už kiekvieną paglostymą, dėmesio rodymą ir šilumą. Labiausiai mėgsta, kai jai ant pašaro uždedame gabaliuką sviesto – tai jai didžiausias delikatesas!

Atsiradus Žužai mūsų gyvenimas tikrai pasikeitė ir ji mus išmokė be galo daug. Kad ir kaip sunku pripažinti – tapome ryto žmonės, daug atsakingesni, dėkingesni ir laimingesni. Žuža kiekvieną dieną geba mus pralinksminti, ypač tada, kai įsikandusi savo guolį tempia jį į kitą kambario galą prie radiatoriaus, kur šiltai įsitaiso, atsidūsta ir užmiega.

Labai džiaugiamės savo sprendimu įglobinti šį šuniuką ir dėkojame prieglaudai „Linksmosios pėdutės“, kad pasitikėjo mumis ir leido Žužai suteikti gerus namus.

Įglobinti gyvūną yra vienas geriausių sprendimų, kurį priimsite savo gyvenime. Šie gyvūnai yra geriausi draugai. Nuostabu stebėti, kaip šuo keičiasi ir galiausiai prisileidžia tave, tai viena gražiausių transformacijų. 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

 

Ieva ir Luna

Luna su visais būna kantri, nusileidžia, o jei labai išsigąsta žiurkėno, tada nepalieka mano šono.”

 

 

Luną paėmiau laikinai globoti iš “Penktos kojos”. Ji buvo rasta Dainavos parke, žmonės ją paėmė, bet iki prieglaudos ji fiziškai nukeliavusi dar nebuvo. Luna buvo aštuntas šuniukas, kurį paėmiau laikinai globoti. Palikusi ją namuose ir išėjusi į darbą, namus radau identiškai, kaip palikau, o Lunytė laukė įsitaisiusi savo guolyje. Tai buvo visiškai neįprasta, palyginus su kitais prieš tai globotais šuniukais.

 

Namuose, kaip pas tikrą veterinarę ir gyvūnų mylėtoją, yra žiurkė, papūga, katė, dar vienas šuo. Dar, kas be ko, svyruojantis kitų gyvūnų skaičius – gydyti į namus priimami graužikai ar paukščiai, šunys priimami gimdymo metu. Luna su visais būna kantri, nusileidžia, o jei labai išsigąsta žiurkėno, tada nepalieka mano šono.

Luna absoliučiai nuolanki, ištikima, nors per “Lauko kino” renginį kažkaip atsidūrė pas kitus žmones ant pleduko ir visą filmą pražiūrėjo su jais, nes jie geriau glostė jai pilvuką nei aš.

 

Pamiegoti mėgstame visi, sąžiningai viena kitos nežadiname nei naktį, nei rytais. Nebent papuola audra su griaustiniais, tada pabundi nuo lovos vibracijos, nes ji taip stipriai dreba.

 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Lolita ir Murkis

 

“Naktį Murkis miega kartu, stipriai prisiglaudęs, jei nusisuku, tai pereina į kitą pusę, kad miegotų veidu į mane.”

 

Murkį, kuriam dabar jau 15 metų, vieną gruodžio vakarą, grįžę po pasivaikščiojimo lauke, radome prie buto durų, dėžutėje. Buvo vos prasimerkęs, utėlėtas, murzinas ir labai silpnas. Sūnus paėmė jį iš dėžutės, o kol atrakinau duris, jis įpuolęs į namus jau džiaugėsi: „Tėti, Kalėdų senelis man padovanojo katiną“. Namuose jau buvo papuošta eglutė. Su vyru supratome, kad katiną pasiliksime.

Tai buvo pirmasis mūsų šeimos augintinis. Iššūkiai prasidėjo, kai po penkerių metų priklydo dar viena katytė. Ji, kaip tikra dama, uždominavo namuose, šeimininkus pavergdama meilumu, o Murkiui neleisdavo net nosies iš po lovos iškišti. Taip vargšelis pirmąjį mėnesį pragyveno besislapstydamas, kol vienas prie kito priprato ir tapo draugais 

Murkis dabar jau senas, todėl išdaigų nebekrečia, bet kol buvo jaunas – išmokė tvarkos namuose. Kiekvienas atviroje vietoje paliktas daiktas lėkdavo ant žemės. Likome be vazų ir dekoratyvinių statulėlių. Naktį jis miega kartu, stipriai prisiglaudęs, jei nusisuku, tai pereina į kitą pusę, kad miegotų veidu į mane.

Foto Rūta Karčiauskaitė

Greta ir Zita

 

“Džiaugiamės, jog Zita pasirinko mus, ji kelia tik šypseną ir meilę, o mažosios išdaigos tik stiprina draugystę.”

 

Istorija prasidėjo netikėtai ir neplanuotai. Tiesiog leidžiant laiką namų kieme, per tvorą įšoko katė, iškart elgėsi lyg mus pažinotų, glaustėsi, prašėsi glostoma. Žinoma, mes ją taip pat pakalbinome, tačiau svarstėme, kad tai galbūt kaimynų katė, nes iškart matėsi, lyg būtų naminė. 

Šiek tiek pabuvusi dingo, kitą dieną vėl pasirodė, leido laiką mūsų kieme, žaidė, nebenorėjo niekur bėgti, reikalavo maisto, tad taip ir supratome, kad nebeišeis ir turėsime naują gyventoją. Nors pradžioje bandėme ieškoti, galbūt kažkas pasigedo savo augintinio, tačiau jokio atsako nesulaukėme.

Buvo matyti, kad katė jauna, pagal dydį, elgesį tai supratome.

Didžiausias klausimas, ko gero, o tai kodėl Zita? Kelia šypseną ir mums patiems, ir rašant Jums istoriją, ir prisimenant vardo kilmę. Pradžioje net nesvarstėme apie vardą, nepuolėme jo galvoti, tačiau kelias dienas pabendravus su ja, mama tiesiog juokais sako, tai lyg teta Zita, kuri sugalvojusi atvykti į svečius atvažiuoja nieko nepranešusi. Ir tiesiog juokais pradėjome ją taip vadinti, o po kurio laiko joks kitas vardas net „neprilipo“ ir nebebuvo reikalo jo pergalvoti, nes šis jai labai tiko.

Zita tikrai kiemo šeimininkė, pas mus ji atsirado šiltuoju metų laiku, nuo to laiko priprato gyventi lauke, ir kambaryje ilgai būti nenori, tad atšalus orams parūpinome guolius ir namukus lauke. Įsileidžiame į kambarį, pažaidžia, pavalgo, palaksto, nusiprausia ir vėl prašosi į lauką. 

Dažnai atneša prie durų pelytes, žaidžia su jomis, vaikosi. Kambaryje lyg pasiutusi puola žaisti, karstosi ant lentynų, jau spėjo sudaužyti nuotraukų rėmelį, statulėles, tad kai kurie kambariai jau „uždraustoji zona“, užkertant kelią šunybėms.

Šį pavasarį-vasarą, bus metai, kai turime šią naują gyventoją. Už kiemo ribų niekur neina, taip pat ir sterilizavome, tad tai tik dar labiau padidino prieraišumą vietai.

Džiaugiamės, jog Zita pasirinko mus, ji kelia tik šypseną ir meilę, o mažosios išdaigos tik stiprina draugystę.

Linkiu visiems būti neabejingais, ištiesti pagalbos ranką silpniesiems, o ką žinote, gal tai Jūsų gyvenimo džiaugsmas ir draugas.

 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Akvilė ir Sendė

Kai katei naktį pasidaro šalta, ji išmokusi švelniai kojyte perbraukti per nosį, kad pabusčiau ir leisčiau palįsti po antklode.”

 

Gyvūnas paimtas iš “Kikos” parduotuvės, ten būna beglobiai iš prieglaudų, kurie ieško namų.  Šiuo atveju katė priklausė “Lesės” prieglaudai. Katė paimta, kai jai buvo 6 mėn., ji jau buvo savarankiška, turėjo savo charakterį, kuris nei kiek nepriminė lauke gyvenusio gyvūno.  Daugiau gyvūnų nelaikau, tačiau katė bendrauja su tėvų laikomu šuniu, kai jis svečiuojasi pas mus. Bendravimas atsargus, tačiau nėra taip, kad abu gyvūnai negalėtų išbūti kartu.

Katė labiausiai mėgsta savo 1,91 cm aukščio draskyklę ir miegoti jos lopšyje, tačiau jau kai prabunda ir nori dūkti, laksto per visus namus ir dideliais šuoliais į draskyklę, kurią kartais išverčia iš kojų. Dar labai mėgsta per dieną bent du kartus išeiti į lauką. Tiek prašo, tiek kniaukia ir kojomis slysta durų stiklu, kol visgi tenka išleisti pabūti gryname ore. Čia dienos ritualas numeris vienas.  Labai patinka gulėti ant pilvo ir kasytis, tada murkia ir savo letenėlėmis minko man krūtinę.  Naktimis miegoti leidžia, tačiau kai katei pasidaro šalta, ji išmokusi švelniai kojyte perbraukti per nosį, kad pabusčiau ir leisčiau palįsti po antklode, tada miegame kartu. Mūsų draugystė tęsiasi jau 3 metus.

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Aistė ir Rojus

“Džiaugiamės, kad būtent Rojus atsirado mūsų namuose, nes jis kaip reikiant išjudino mūsų kasdienybę.”

 

Rojus pas mus dar tik 5 mėn., tačiau atrodo, kad mes niekad išsiskyrę ir nebuvome.

Dar nespėję įsikelti į naujus namus, žinojome, jog namus papildysime nauju augintiniu. Buvome tvirtai nusprendę – šunį imsime iš prieglaudos. Didelė meilė gyvūnams paskatino išgelbėti dar vieną gyvybę. Rojų parsivežėmė iš gyvūnų globos namų “Mindraja”. Bevaikščiojant akį patraukė liūdnai sėdintis ir atsiskyręs šunelis. Tik mums priėjus prie narvo, jis lėtai priėjo ir minutę nemirksėdamas žiūrėjo tiesiai man į akis… Nuo tos akimirkos žinojau – jis mus pasirinko!

Rojaus istorija nežinoma. Jis rastas besiblaškantis gatvėse, nečipuotas, niekas jo nepasigedo. Todėl pirmasis vardas, koks jo amžius ir kada tikrasis gimtadienis – nežinoma. Nuo šiol gimtadienį švęsime rugpjūčio 6 d. – dieną, kai jį parsivežėme. Veterinarai apžiūrėję dantukus spėja, kad jis maždaug 1 metų amžiaus. Kai Rojų parsivežėme, jis buvo labai išvargęs ir sulysęs, o dabar po truputį atsigauna ir kas mėnesį priauga bent po 1 kg.

Dabar Rojus labai aktyvus, linksmas ir laimingas šuo. Didžiausias malonumas jam – pasivaikščiojimai bei važiavimas automobiliu, nesvarbu kur. Kol kas toliausiai kartu esame nuvykę iki Varšuvos Lenkijoje. Jam nesvarbu nueiti ar nuvažiuoti kilometrai, nesvarbu net ir jokios sąlygos, svarbiausia – judėti. Jis visada pasirengęs prisitaikyti. Laisvalaikio be jo jau nebeįsivaizduojame.

Stengiamės vaikščioti į dresūros pamokas, nes norime su juo sukurti stipresnį ryšį. Bet ne visada pamokose sekasi gerai – Rojus maniakiškai nori bendrauti su kitais šunimis, todėl atlikti pratimus jam kartais pritrūksta kantrybės.

Džiaugiamės, kad būtent Rojus atsirado mūsų namuose, nes jis kaip reikiant išjudino mūsų kasdienybę.

 

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Irutė, Izzy, Ivy ir Shyva

“Patarimai keliaujantiems su šunimis – apgalvokite bent pirmuosius 6 mėnesius svetur. Ką šuo valgys, kur gyvens, kaip gydysis. Jei nejausite streso jūs, nejaus ir šuo.”

 

 

Vos kilus mintims apie išvykimą iš Lietuvos, nebuvo jokių abejonių ar dvejonių, kad šunys gali nekeliauti. Turime du labradorus (Izzy 9 m. ir Ivy 7 m.) ir vieną mišrūnę (Shyva 5 m.). Prieštarauti niekas neprieštaravo, gal tik mums visai neartimi, pašaliniai žmonės komentavo, kad neva nesąmonė, palikite tuos šunis, užmigdykite ar pan.

 

Kadangi ruošėmės keliauti savo automobiliu, tad nereikėjo rūpintis specialiu transportavimu ar ieškoti pagalbos. Reikėjo pasirūpinti dokumentais. Vienas šuo neturėjo paso ir čipo, reikėjo skiepo nuo pasiutligės (likus 21 dienai iki išvykimo) ir ne mažiau nei 48 val. iki kelionės pradžios suduoti vaistų nuo kirminų. Taip pat pasirūpinome vaistinėle šunims. Bendravome su savo veterinaru, kuris pažįsta mūsų šunis nuo mažumės, ir jis parekomendavo tai, ko gali prireikti: vaistai nuo alergijų, ausų valymo skystis, vaistai nuo skausmo, tvarsčiai ir pan. Viena labradorė turi problemų su pėdutėmis, tad pirkome specialius batus (su storais, guminiais padais), kad vaikštant kalnuose jai neskaudėtų. Nežinojome, ar mums to reikės, bet norėjosi būti apsidraudus, nes kelionė buvo į Norvegiją – kur veterinarų paslaugos ypač brangios.

 

Taigi, pasiruošus, mūsų kelionė prasidėjo 2018 metų rugpjūčio gale. Iš Kauno važiavome į Ventspilį, ten kėlėmės keltu į Švediją ir iš ten dar apie 9 val. važiavome iki savo laikinų namų Norvegijoje. Šunys pratę prie kelionių automobiliu, tad problemų nekilo. Problema buvo kelte, kai paaiškėjo, kad vienas iš šunų paniškai bijo nestabilių paviršių, tad stačiais, metaliniais laiptais iki kajutės 35 kg sveriantį šunį reikėjo nešti… Prie sienos nestabdė, tik patikrino dokumentus, pakalbino šunis ir viskas. Vertinant bendrai, kelionė ir pokelioninis laikotarpis praėjo gerai. Kelionei ypatingo pasiruošimo nebuvo – turėjome dubenėlius maistui, vandeniui ir reguliariai stojome prasimankštinti. Į keltą pasiėmėme papildomą užtiesalą, kad šunys nepritryptų. Kaip visada, susidūrėme su sunkumais naujoje vietoj, paliekant savo mergaites vienas namuose… Joms reikia šiek tiek laiko apsiprasti, tad pirmosios dienos paliekant vienas būna sunkios. Inkščia, laksto prie langų, durų ir būna labai neramios. Visa kita praėjo tikrai gerai. Išskirtinės adaptacijos nereikėjo, jos tiesiog džiaugėsi galėdamos apuostyti ir ištyrinėti naujas vietas.

Ruošdamiesi išvykti žinojome, kad Norvegijoje brangios ne tik veterinarų paslaugos, bet ir šunų maistas, todėl pusei metų pirkome maistą Lietuvoje ir vežėmės kartu. Mūsų šunys valgo specialų, dietinį maistą, tad kažko primaišyti ar eksperimentuoti nenorėjome. Dabar kas pusę metų grįžtame automobiliu į Lietuvą ir nusiperkame maisto, jei vykstame su šunimis, apsilankome ir pas veterinarus pasitikrinti sveikatos.

 

Jei atsukčiau laiką atgal, manau, kad nieko nekeisčiau. Tiesa, kelis kartus teko apsilankyti pas veterinarus ir būnant čia. Vieną kartą vienai labradorei burnoje aptikome guzą, tad pasikalbėjome su kaimynais, jie rekomendavo kliniką, kurioje buvo guzas išpjautas ir atlikti tyrimai. Antrą kartą apsilankėme kiek ekstremalesnėmis sąlygomis, kai kita labradorė įsilaužė į mūsų maisto atsargas ir suvalgė didelį kiekį nevirtų kruopų, miltų, sausainių ir pan. Skubiai gabenome šunį į gyvūnų ligoninę, ji jau buvo ruošiama operacijai, bet, tikriausiai, gavusi atpalaiduojančių ir nuskausminančių vaistų ji atsigavo ir operacijos pavyko išvengti. Grubiai tariant, už tą dieną stebėjimo, kelis rentgenus ir vaistus, buvo palikta virš 1000 eurų. Labai daug. Lietuvoje būtų trigubai mažiau. Bet kokiu atveju, to neišvengsi. Kažkokių didelių ar esminių klaidų padaryta nebuvo. Šunims yra gerai ten, kur mes, o mums ten, kur jie.

 

Esminiai dalykai, paaiškėję atvykus gyventi į Norvegiją, kad yra pusė metų, kai negalima šuns paleisti nuo pavadėlio. Rodos, tai yra nuo balandžio 23 iki rugpjūčio 23 d. ar pan. Taip yra dėl to, kad miškuose daug jauniklių, tad gali būti pavojinga ir laukinei gamtai, ir pačiam šuniui. Susidūrę su veterinarais pradėjome domėtis ir gyvūnų draudimu, bet jį gauti irgi nėra lengva. Jei turi tik laikiną darbo kontraktą arba nesi išdirbęs tam tikro laiko Norvegijoje, apsidrausti beveik neįmanoma…

 

Kalbant apie bendrą atmosferą – žmonės nuolatos mus kalbina, laužome bendravimo barjerus, būdami čia su šunimis. Per šunis susipažinome su labai daug žmonių, nors sako, kad norvegai uždari ir nekviečia į svečius. Būtent dėl šunų mes aplankėme daug žmonių. Kiek sunkiau su čia atvykusiais kitataučiais, tiksliau – musulmonais. Turėjome juos kaimynystėje, deja, bet su jais santykio užmegzti nepavyko ir jautėme tam tikrą priešiškumą. Dar vienas sunkumas – būsto nuoma. Turbūt kaip ir Lietuvoje ar kurioje kitoje pasaulio šalyje – šuo nėra laukiamiausias nuomininkas. Taigi kartais tekdavo primokėti, kartais sumokėti depozitą arba pasitelkti mažą apgaulę, kad esame tik su vienu šuniu, o atvykstame su visais trimis… Kelionės čia gan paprastos, visur galima keliauti su šunimis – keltai, autobusai ir traukiniai draugiškai priima gyvūnus. Traukinyje reikia mokėti pusę žmogaus bilieto kainos, bet kiek teko važiuoti, kontrolieriai leisdavo keliauti nemokamai.

Šiuo metu gyvename Norvegijos vakaruose esančioje saloje ir mūsų namas yra praktiškai miške. Šeimininkai irgi turi šunų ir mes jiems netrukdome. Bet kraustytis arčiau gyvenvietės, arčiau darbo ar bent jau centro kol kas neįmanoma, nes iš kelių esančių skelbimų apie gyvenamą plotą – niekas nenori nuomininkų su šunimis.

 

Nepaisant tam tikrų nepatogumų (čia negalima palikti šuns vieno namuose ilgiau nei 5 val.), mes esame laimingi, galėdami turėti savo šuniukus kartu su mumis. Jei iškiltų klausimas, kad šuo turi būti vežamas į Lietuvą, važiuotume ir mes.

 

Patarimai keliaujantiems su šunimis – apgalvokite bent pirmuosius 6 mėnesius svetur. Ką šuo valgys, kur gyvens, kaip gydysis. Jei nejausite streso jūs, nejaus ir šuo.

 

Nuotraukos darytos mums būnant Norvegijoje bei keliaujant automobiliu į Norvegiją. Bagažinė pilna daiktų, šuniukai susodinti ant antklodžių.

Reda ir Žirnis


“Žirnis labai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, medžioti paukščius, žvilgčioti pro tvoros plyšį į praeivius, važiuoti automobiliu, priimti svečius.”

Visi auginti gyvūnai mūsų šeimoje atsirasdavo neplanuotai – kažkas atiduodavo, nes nebenorėjo auginti, arba atklysdavo patys. Turėjome šunų, papūgėles, šinšilą, dekoratyvinius triušiukus. Vaikai net vorams ir pirktiniams karpiams duodavo vardus. Močiutei pabėdavojus, kad kieme per daug sraigių ir reikėtų jas naikinti, vaikai tvirtino, kad jei jau mūsų kieme auga – šeimos nariai.

 

Netekus vokiečių aviganio Ramzio, kuris pas mus pragyveno ilgiausiai – 12,5 metų, sutarėme, kad yra per skaudu atsisveikinti, todėl nebelaikysime jokių augintinių. Toks planas truko visą amžinybę – šiek tiek daugiau nei mėnesį. Per tą mėnesį tikriausiai buvo perskaitytos ir peržiūrėtos visos socialiniame tinkle Facebook paskelbtos gyvūnų prieglaudų nuotraukos ir istorijos. Na, ir neatsilaikėme – bendru šeimos narių sutarimu nusprendėme, kad namuose be augintinio yra per liūdna, o gyvūnų prieglaudos yra geriausia vieta surasti draugą.

Pirmojo apsilankymo gyvūnų prieglaudoje metu susikaupti buvo sunku – trikdė gausybė prašančių akių. Vizitas buvo itin trumpas, nes akyse kaupėsi ašaros. Nei vieno gyvūno negalėjome išskirti iš kitų, todėl išvykome vieni. Atvykę jau į kitą prieglaudą elgėmės apdairiau ir nėjome rinktis patys. Paprašėme darbuotojos, kad išrinktų kokį mažą šunelį. Taip mūsų šeimoje atsirado mišrūnas Hopas, prieš kelis mėnesius rastas miške.  

 

Namuose Hopą pervadinome į Žirnį. Naujas gyvenimas – naujas vardas. Šeimoje jis gyvena 1 metus ir 3 mėnesius. Naktimis miega savo guolyje, tačiau apie 6 val. ryto ateina pasitikrinti, ar jau yra prabudusių. Žirnis turi savo budėjimo postą – vietą ant virtuvės palangės, iš kur puikiai matosi gatve einant šunys. Darbo dienas leidžia pas močiutę, nes neįprato būti vienas, o ir močiutei smagu. Žirnis labai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, medžioti paukščius, žvilgčioti pro tvoros plyšį į praeivius, važiuoti automobiliu, priimti svečius. Žirnio žaislai sudėti dėžutėje, tad kai jau nori žaisti, dėžutę išverčia ir vizgina uodegą, ieškodamas, kas su juo dūks. Miegoti eina kasdien tuo pat metu – apie 22 val. ir akivaizdžiai parodo, kad vakaroti jau gana – laikas ilsėtis.

 

Aktyvų “žemagrindį” šuniuką šikšnosparnio snukeliu ir hienos kailiu pastebi visi. Ir kuomet klausia, kokia jo veislė, sakome, kad tai mini vilkšunis.    

 

Fotografas Vytautas Stirbys, Kaunas

Julija ir Leo

“Leo rytais išgirdęs žadintuvą iškart užlipa ant krūtinės ir nosimi baksnoja, kad keltumėmės.”

 

Visą gyvenimą namie auginome katinus ir nuos vaikystės įskiepyta, kad namuose turi būti gyvūnas, kad gyvūnus reikia mylėti, saugoti ir gerbti, nepalikti bėdoje, jeigu gali padėti. Todėl kitaip aš ir neįsivaizdavau savo gyvenimo. Nors visą gyvenimą turėjome katinus, aš vis tiek žinojau, kad turėsiu šunį, kai turėsiu jam tinkamas laikymo sąlygas. Šitą punktą įvykdžiau ir gavau dovanų išsvajotą veislę – Berno Zenenhundą.

Daug metų turėjau persų veislės katiną Ramzį kuris buvo visą laiką su manimi kaip tikras draugas. Bet, matyt, taip buvo lemta, kad iškeliavo į aną pasaulį. Buvo be galo sunku tai išgyventi, neradau sau vietos nei namie, nei kitur, bet suvokiau, kad turiu gyventi toliau ir jo nesugrąžinsiu. Buvau labai supykusi ant visų ir visko dėl šios situacijos ir pasakiau, kad daugiau neturėsiu jokio augintinio, nes mano Ramzio niekas neatstos. Bet aš neištvėriau ir pradėjau ieškoti naujo šeimos nario, kad ir neveislinio, bet svarbu, kad būtų rusvas, kaip ir buvo mano Ramzis. Ieškojau dieną naktį internete, kad tik nepraleisčiau nei vieno skelbimo. Ir radau tokį rusvą berniuką, pūkuotą, kelių mėnesių, neveislinį. Susiskambinome su šeimininke ir susitarėme susitikti. Man nerūpėjo, kad reikėjo važiuoti į kitą miesto galą, svarbu pamatyti tą stebuklą. Tik pamačiusi ir paėmusi jį ant rankų supratau, kad tai mano katinas, ir aišku, kad jį imsiu nesusimąstydama. Kas įdomiausia, jog jo mama, pasirodo, buvo persų veislės, o tėvas paprastas kaimo katinas.

Tuo metu dirbau “Kikos” “Banginyje” vedėja ir mes bendradarbiavome su “SOS gyvūnais”, padėdavome jiems dovanoti benamius kačiukus. Ir praėjus 2 savaitėms po naujo kačiuko paėmimo mums į darbą atvežė du katinėlius, irgi rusvus. Jie buvo labai baikštūs, nėjo į rankas, šnypštė, draskėsi. Jie buvo rasti rūsyje, sukūdę, nežinojo, kas yra sausas pašaras, visiškai nepripažino žmogaus ir vis bandė gintis, nes bijojo, kad juos nuskriaus. Bet vienas iš jų buvo meilesnis ir drąsesnis, smalsesnis. Ne visos darbuotojos drįso juos prižiūrėti, bet turėjome padėti jiems adaptuotis. Taip laikui bėgant tas drąsuolis labai priprato, tapo žaismingesnis, kailis sužvilgo, paklusniai sėdėjo ant rankų, murksėjo ir taip pamažu gimė meilė jam. Net klientus aptarnaudavau su juo rankose. Bet kai atsirado potencialus klientas, kuris norėjo jį paimti, kažkaip supratau, kad negalėčiau jo atiduoti, per daug prisirišau. Kai važiuodavau namo, vis galvojau apie jį ir grįžusi į darbą ryte pirmiausiai eidavau pažiūrėti, kaip jie ten laikosi. Būtinai reikėjo pamyluoti, pasiimti ant rankų. Ir vieną dieną pasakiau vyrui, kad nusprendžiau pasiimti dar vieną kačiuką. Vietos turime pakankamai, išmaitinti galime, o meilės užteks visiems. Vyras spyriojosi, bet galiausiai sutiko ir dabar jie yra geriausi draugai. Kadangi abu kačiukai buvo beveik vienodo amžiaus, tai kuo puikiausiai tarpusavyje susigyveno ir buvo kaip broliai. Abudu dūko, žaidė, miegojo kartu susiglaudę.

Dokumentuose buvo parašytas preliminarus 2 mėn. amžius. Vardas buvo labai ilgas ir sunkiai ištariamas, todėl nutarėme pakeisti. Iš pradžiu buvo Luckis, nes pagalvojome, kad su tokia priešistore jam pasisekė, jog papuolė į šiltus namus, turės ką valgyti, bus mylimas, saugus ir papuolė į geras rankas. Bet arba mes pamiršdavome, kaip jį šaukti, arba sunku buvo ištarti, kai reikėjo greitai pašaukti, tai nusprendėme, kad tas vardas jam netinka. Vieną vakarą vyras juokais pavadino jį Leopoldu. Ir priėmėme kompromisą – Leo. Į šitą vardą katinas iškart ir atsiliepė.


Katinas viską valgo, nėra išrankus, dreba dėl konservų, nesvarbu, kokie tai būtų. Labai mėgsta iki šiol žaisti, nors jam jau apie 3 m. Ypač mėgsta, kai žaidžiame su pagaliuku ir plunksna. Tada be galo aukštai šokinėja norėdamas pagauti žaisliuką. Kai niekas su juo nežaidžia, susiranda bet kokį daiktą iš vaiko žaisliukų, čekį iš parduotuvės ar bulvę ir pan. Jis labai meilus, visada pasitinka po darbo, prašosi ant rankų ir iškart letenomis apkabina kaklą ir murkia. Vyras išmokė tokios komandos: patapšnojus sau ant krūtinės delnais ir pakvietus jį vardu, katinas atsistoja ant dviejų užpakalinių letenų ir taip pasiprašo, kad jį pasiimtų ant rankų. Lauke prie bet ko neina, kai jį pašaukia. Eina tik į mano balsą, jei tik pamato mane, iškart bėga. Su Ramziu buvo kaip broliai iki 2 metų, bet atėjo laikas, kai subrendo abudu, ir, matyt, pradėjo aiškintis, kas viršesnis, tai retkarčiais pasipeša arba tik aukštais balsais šnekasi tarpusavyje. Abudu mėgsta miegoti kartu su mumis prie kojų.

Leo rytais išgirdęs žadintuvą iškart užlipa ant krūtinės ir nosimi baksnoja, kad keltumėmės. Ramzis ramesnis, laukia, kol mes patys atsikelsime. Valgo kartu draugiškai. Bet abu yra skirtingo charakterio. Leo žaismingas, drąsus, smalsus, o Ramzis santūresnis, tyliukas ir pats nepasiprašys ant rankų, bet jeigu paimsi, tai atsakys meilumu šimteriopai. Ramzio balsas net tylus yra, o Leo rėksnys.

Praėjusią vasarą Leo parsivedė namo (į katilinę) savo mylimąją ir ji atsivedė 5 kačiukus. Mes pastebėjome ne iš karto. Vieną dieną vyras sako: eik pažiūrėk, kas apsigyveno katilinėje, tik neišsigąsk. Taip ir atradome mažus stebuklėlius. Galvojome, kurio iš jų darbas čia, ir stebėjome, kas eina į katilinę aplankyti katės. Paaiškėjo, kad Leo. Kiekvieną kartą išeidamas iš namų Leo užsukavo pirmiausiai pas savo mylimąją su mažyliais, o po to eidavo patikrinti savo teritorijos. Kai Ramzis susitikdavo su kate, tai ta ant jo šokinėdavo lyg gindama savo vaikus ir šnypštė. O su Leo net nosytėmis prisiliesdavo ir meiliai murkė. Taip ir užauginome tuos kačiukus. Išdalinome visus, bet viena katytė pasiliko pas mus. Ji nuo mažens ėjo prie mūsų, trynėsi į kojas, murkė, prašėsi ant rankų, net buvo ir į namus pripratus eiti ir valgė kartu su bernais mūsų. Vienu momentu mamytė buvo išsivedusi visus kačiukus iš katilinės ir kurį laiką nebuvo jų, bet vienintelė ta katytė grįžo į katilinę. Tuomet pasakiau vyrui, kad čia ženklas, jog išsirinko mūsų namus ir nenori išeiti. Aišku, jis nebuvo patenkintas ir sakė, kad aš nusišneku ir prisigalvoju visokių nesąmonių. Bet katytė lyg nujausdama pradėjo labai meiliai su vyru elgtis, ėjo tik pas jį, visada paskui jį vaikščiojo kaip šuniukas. O laikant ant rankų visada užlipdavo ant peties pasėdėti  trindamasi nosyte. Palaipsniui vyras priprato prie jos ir pats pasakė, kad jos neatiduos. Kiti kačiukai grįžo praėjus 2 savaitėms, bet be mamos. Aišku, priglaudėme atgal juos, maitinome, prižiūrėjome ir radome jiems gerus namus. Žmonės iki šiol yra patenkinti jais ir dėkoja mums.

Kaip tarpusavyje sugyvena trys katinai? Mažylė su savo tėvu yra lyg du neišskiriami draugai, o Ramzio neprisileidžia labai arti savęs, nors jis jai nieko blogo nėra padaręs. Mūsų dukra nešioja mažylę ant rankų lyg lėlę, glosto, žaidžia su ja ir ji vis vadino tą katytę Lialia. Taip ir prilipo tas vardas. Lialia miega kartu su mumis arba įlipa į dukros lovytę ir abidvi gražiai miega. Lygiai taip pat žadina mus kaip ir jos tėvas. Dūksta su bet kuo, kas papuola jai po kojomis, ir lygiai taip pat mėgsta pasitikti po darbo kaip ir jos tėtis, pati pirma bėga. Bet kitų žmonių, kas ateina į svečius, prisibijo, iškart pasikavoja. Išlenda, kai visi išvažiuoja. O Leo atvirkščiai – turi visus pasitikti, su visais pasisveikinti, kiekvieno rankose pasėdėti, pabučiuoti. Ramzis visada nuošalyje stebi visą situaciją.

Kadangi turime didelį akvariumą, tai Lialia mėgsta atsisėsti prie jo ir bando sugaudyti žuvis. Tą procedūrą atlieka kiekvieną vakarą. Su mūsų kalyte Ramzis ir Leo draugauja gražiai, jau priprato vieni prie kitų. Šuo įprastai gyvena lauke, bet būna, kad įleidžiame ir namo. O Lialia nepriprato dar prie šuns. Šnypščia, letena muša šunį ir pasislepia iškart. Bet kalytė rami, draugiška tiek katinų, tiek vaiko atžvilgiu.

Taip ir gyvename draugiškai.

 

Foto Elena Rutkauskaite

Kristina, Ramzis ir Rakūnas

“Dabar namuose netrūksta katinų dūkimo ir mažų išdaigų.”

 

 

Auginu du katinus. Pirmasis vardu Ramzis, jis atkeliavo iš “Katino svajonės” savanorių rankų.

 

2018 m. spalio mėn. dingo mūsų ilgametis draugas, rusų mėlynasis katinas, tad ir pradėjome jo paieškas – apvaikščiotas rajonas, pievos, iškabinti skelbimai, žinutės internete porą savaičių nedavė atsako. Galiausiai atsiliepė “Katino svajonės” savanoris Vytenis. Prieš susitikimą jaučiau, kad mūsų Rydikas negalėjo nuklysti iki “Megos”, kur ir rastas pilkis. Susitikusi tuo įsitikinau, bet narvelyje tupėjusio katino akys suvirpino širdį ir jį iškart pasiėmiau su mintimi, kad tai tebus laikina priežiūra, nesinorėjo palikti laukti šeimininkų prieglaudoje. Dienos ėjo, mūsų katinas negrįžo, o priglaustasis įsidrąsino ir iš baugštaus kačiuko virto drąsiu katinu, kuriam labai tinka jo faraoniškas vardas Ramzis. Ramzis pas mus atkeliavo būdamas maždaug metų amžiaus. Kadangi prieš tai turėjome katiną, gyvenimas nepasikeitė.

Ramzis karaliavo mūsų namuose, pagrūmodavo letena šuniui, tinginiaudavo savo guolyje, kol pavasarį kaimynai priglaudė katę, kuri šių metų gegužę atsivedė pūkuotų mažylių penketuką. Kai kačiukai paaugo, vienas jų atkeliavo į mūsų namus su mintimi, kad Ramzis turės draugą. Pačios pirmos katinų susitikimo akimirkos įrodė, kad smagiausia gyventi, kai turi su kuo pažaisti, padraugauti. Ramzis atskleidė savo rūpestingą ir meilią pusę – žaidimai, meilūs apsikabinimai tapo jo ir Rakūno kasdienybe. Rakūnas – tai mažasis rainius, kuris pas mus gyvena jau ketvirtą mėnesį ir jau gerokai paaugo. Rainius gavo Rakūno vardą, nes elgiasi kaip tipiškas meškėnas iš juokingų filmukų: visuomet džiaugiasi virtuvėje įlindęs į spintelę, kur stovi kriauklė, nes randa ką pakraustyti, skolinasi dukros plaukų gumytes – su jomis žaisti juk smagiau nei su žaisliukais. Dabar namuose netrūksta katinų dūkimo ir mažų išdaigų. Katinai be galo skirtingo charakterio: Ramzis faraoniškai išdidus, svetimų vengia, o Rakūnas draugauja su visais, kaip šuniukas atbėga pakviestas ir mėgsta, kai jam mėtomas žaisliukas, kurį atneša, kad mestum jam vėl.

 

Foto Vytautas Stirbys

 

 

Kornelija ir Cezaris

“Dėl Cezario aš praplėčiau savo žinias, tapau aktyvesnė ir įtraukiau visą šeimą, tai sutvirtino mūsų ryšį, atradome puikią sporto šaką – žygius.”

 

Nuo vaikystės, kurioje aš augau apsupta gyvūnų, norėjau padaryti gerą darbą ir išgelbėti kokį nors šunelį iš prieglaudos, suteikti naujų vilčių, naujus namus. Rašiau prieglaudoms Kaune, klausiau, ar turi man tinkamą šunį. Visos kvietė atvažiuoti ir gyvai susipažinti, bet viena nedidelė prieglaudėlė atsiuntė labai gražaus, jauno šunelio nuotrauką, kuri man įstrigo ilgam.

 

Važinėjome po prieglaudas, ieškojau savo būsimo draugo, visi jie man patiko, visus norėjau priglausti, bet juk negalėjau pasiimti  visų. Aplankiau ir tą nedidelę prieglaudėlę, o ten tas pats šunelis – toks margas, toks laimingas, su tokiomis akimis, kurias prisimenu ir dabar. Susirinkome su šeima pasitarti prie mašinos, ilgai galvojome, ar grįžti į kitas prieglaudas pas tokius pat nuostabius šunelius, ar paimti iš čia. Aš negalėjau išvažiuoti ir palikti margo, paties linksmiausio šuns, kuris jau įstrigo mano mintyse, jei nebūčiau jo paėmusi, turbūt ir dabar gailėčiausi. Tiesiog jo žvilgsnis, kuris priminė mano turėtą šunį, perėjo kiaurai mane ir pasiliko kažkur ten, tame kampelyje prie širdies…

 

Jam buvo 7-9 mėnesiai, jis buvo nerealiai linksmas, jėgos ir energijos turėjo su kaupu. Jis nežinojo, kas yra komandos, buvo nesuvaldomas, visada linksmas ir gyvybingas. Aš daviau jam vardą Cezaris – gal dėl jo užsispyrimo tas vardas jam puikiai tiko.  Einant laikui po truputį pasirodė visos problemos, o tiksliau – baimės. Cezaris bijojo daug ko – mašinų, įvairių garsų, dūmų, kitų šunų, laiptų, net ir elementariausio maišelio gatvėje. Mes įtarėme, kad jis buvo skriaustas, muštas, bijojo staigių judesių, žmogaus prisilietimų. Man buvo sunku su juo pasivaikščioti, išeiti į naujas vietas. Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Aš nesitikėjau su šuniu kur nors dalyvauti, užsiimti kokia nors veikla, bet einant laikui pradėjau domėtis kinologija ir dresūra, supratau ir pajutau pati, kad nesocializuotas šuo – poblema tiek šeimininkui, tiek praeiviams. Pradėjau dar rimčiau užsiimti su Cezariu, važinėti į dresūros pamokas pas specialistus, kurie labai padėdavo. Visada atrasdavau laiko jam, mokiausi iš savų klaidų, visada ieškodavau naujų būdų jam iškopti iš baimių, užsibrėžiau tikslus. Buvo momentų, kai norėjau pasiduoti, bet mano ir Cezario užsispyrimas visada gelbėjo. Būdavo labai blogų dienų, bet išauštant naujai dienai vėl grįždavome prie tų pačių tikslų. Supratau, kad šuo ne tik puikus kompanionas, bet ir geras pagalbininkas, kad jis turi būti kuo daugiau su manimi, jeigu ne Cezaris, aš net neįsivaizduoju, ką būčiau veikusi visus tuos 3 metus, neįsivaizduoju savo veiklos be jo.

Dėl Cezario susipažinau su naujais žmonėmis, radome naujų draugų, išmėginome vis naujų dalykų, kiekviena kelionė buvo naujas iššūkis, kurį einant laikui buvo vis lengviau įveikti. Tai buvo motyvacija man, naujo gyvenimo pradžia.

 

Dabar vienas be kito mes negalime. Tėvai sakydavo, kad mes kaip du vandens lašai, abu tokie užsispyrę ir su savo nuomone. Šuo gyvenimą pakeitė kardinaliai, nors ir toliau dirbame su jo problemomis, bet kuo toliau, tuo lengviau viskas įveikiama, tai tampa mano darbu, o žinios visuomet praverčia kitiems. Dėl Cezario aš praplėčiau savo žinias, tapau aktyvesnė ir įtraukiau į tai visą šeimą, tai sutvirtino mūsų ryšį, atradome puikią sporto šaką – žygius. Keliaujame po Lietuvą, naujas vietas. Mes tapome viena komanda, kuri negali būti atskirai. 

 

Dabar žiūrėdama į jį aš matau visą savo ryžtą, užsispyrimą, meilę, visą sunkų įdėtą darbą ir, svarbiausia, norą nepasiduoti ir tęsti toliau.

 

Foto Lukas J. Bižys 

Akvilė ir Bruknė

“Bruknė yra verta būti laiminga, o aš esu pasiruošusi padaryti viską, ką galiu, kad tai pasiektume.”



Pirmą kartą ją pamačiau, kai jai buvo vos keletas mėnesių. Maža, vos benulaikanti savo pačios svorį, tačiau guvi. Tuomet buvo dar be vardo – viena iš septynių, tarp kitų išsiskirianti, ko gero, tik garbanotomis ausimis. Tą dieną atvykau apžiūrėti šunelių – žinojau, kad namo drauge dar nekeliausime, net jei ir išsirinksiu savo naująjį gyvenimo palydovą, šuniukai buvo dar gerokai per jauni. Iš tos dienos pamenu svarbiausią akimirką: žengiu į šunelių pripildytą kambarį, ir tada… Pasakysiu tik tiek – mūsų pažintis prasidėjo bučiniu. Tai ne aš ją pasirinkau, o ji pasirinko mane… 

 

Bet gal vis dėlto pradėkime viską nuo pradžių.

Iš pirmo žvilgsnio Bruknės istorija gali pasirodyti tokia pati kaip ir visos šuns ir žmogaus draugystės istorijos, tačiau ji tuo pačiu metu yra ir visiškai kitokia. Nors mano ir Bruknės kelias prasidėjo prieglaudos sutartimi, savo akimis prieglaudos ji pati nė karto nematė. Atsitiko taip, kad būdama nėščia į prieglaudą pateko Bruknės mama, tuomet dar buvusi vardu Savana. Jai jau atradus mylinčius namus, į pasaulį netikėtai pasibeldė 7 mažyliai, tad šeimininkai vietoj 1 gavo lygiai 8 naujus augintinius. Po kurio laiko prasidėjo sunkiausia dalis – namų paieškos mažyliams. Štai čia į istoriją prisijungiau ir aš. 

 

Dabar kiek juokinga prisiminti pirmąją dieną jau kartu su Brukne: kartu su visais namiškiais negalėjome nustygti vietoje – buvo neramu, bet kartu ir labai įdomu, ar ras bendrą kalbą mažylė su namie jau gyvenančiais kate ir triušiu. Pirmosios savaitės išties buvo kupinos streso – inkšimas, nuolatinis visko graužimas, nesustabdomas lipimas į lovą ar reikalavimas paimti ant rankų, kėlimasis viduryje nakties ir lėkimas į lauką vien su chalatu… Tai išties atrodė tarsi būtume įsitaisę kūdikį. 

Tačiau vien “vaikiškais” reikalais apsiriboti nebuvo kada – reikėjo dar daug ko išmokti. Pradedant baimėmis, su kuriomis norėjosi kuo skubiau tvarkytis, baigiant elementariu paklusnumu. Bet, kaip dažnai nutinka gyvenime, kai jau galvoji, kad bent iš dalies sutvarkei visas problemas, jų išnyra dar daugiau. Taigi skaudžiausia istorijos dalis, kuri taip pat atnešė daug svarbių pamokų: neilgai trukus po antrojo Bruknės gimtadienio sėdėjome veterinaro kabinete ir abi kantriai laukėme verdikto, kuris smogė stipriau, nei buvo galima tikėtis – liga, pasireiškianti besiatrofuojančiais raumenimis galvos ir veido srityse. Niekas nežinojo, ar vaistai padės, beliko tik tikėtis ir dėti kuo daugiau pastangų, kad ir toliau šunelis galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Vaistai kas rytą, šalutiniai poveikiai, nuolatiniai vizitai pas gydytojus – visa tai tapo kasdienybe. Tiesa, pavyko kažkiek apmažinti ligos padarinius, tačiau Bruknė kovoti su ja turės visą gyvenimą. Tai tik įtikino, kad, nepaisant visų netikėtumų ir, netgi, sunkumų, Bruknė yra verta būti laiminga, o aš esu pasiruošusi padaryti viską, ką galiu, kad tai pasiektume.

 

Laikui bėgant Bruknei (o kartu ir man) besimokant svarbiausių gyvenimo taisyklių supratau, kad ji – geresnis augintinis, nei kada būčiau galėjusi tikėtis: kukli, tačiau kaskart atrandanti vis naujų pažinčių, nuolat kelianti šypseną ir niekad nepaleidžianti manęs iš savo akiračio. Ji myli visą pasaulį ir kiekvienas sutiktas gyvūnas (nepriklausomai nuo to, ar tai šuo, ar katė, o gal arklys?) yra jos draugas, net jeigu jis nusiteikęs priešiškai. Ir nors kartais kitiems ji gali pasirodyti keista, neišauklėta ar per daug baikšti, iš tiesų, dar iki Bruknės, aš net pati nežinojau, kad įmanoma kažką taip stipriai mylėti. Man regis, tai suprasti ir yra svarbiausia mūsų bendra misija. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

 

Kristina ir Diva

“Galiu pasakyti, kad laikas tikrai gydo paliktas žaizdas. Dabar ji žaisminga, labai sargi ir išdidi panelė, dovanojanti visai mūsų šeimai geras emocijas.”

 

Sveiki, mes – Kristina ir Diva. Noriu papasakoti trumpą, dar tik prasidedančio, bet nuostabaus gyvenimo istoriją.

Aš visada buvau iš tų, kurie negali gyventi be gyvūnėlio. Nuo vaikystės buvo pilni namai kačių, šunų, triušių, papūgų, žiurkėnų… Prieš gerus 7 metus teko atsisveikinti su nuostabiu draugu, šarpėjumi Bugiu. Labai sunkiai tai išgyvenome tiek aš, tiek vaikai, ir galvojau, kad daugiau niekada neturėsiu jokio gyvūno, nes per daug skausminga jo netekti. Bet laikas ėjo ir vis labiau jutau, kad man reikia keturkojo draugo. 

Kol gyvenau bute, negalėjau sau to leisti, nes buvo tokių kaimynų, kurie nelabai palankiai į tai žiūrėjo. Bet štai išaušo diena ir aš išsikrausčiau gyventi į sodą. Buvau labai tvirtai apsisprendusi šunelį pasiimti iš prieglaudos ar gatvės, norėjosi nereikalingai širdelei suteikti namus ir dovanoti savo meilę, juk ji atsilygins tuo pačiu. Iš karto pradėjau žiūrinėti skelbimus. Ir štai įvyko stebuklas. Moteris pasiūlė man Divą, kuri tuo metu turėjo Žanos vardą ir kurį laiką jau svečiavosi „Grindos“ prieglaudoje. Iš nuotraukos ji neatrodė labai draugiška panelė ir dukra labai nenorėjo, kad imčiau būtent ją. Bet turėjau nuojautą, kad tai mano šuo, mano naujas geriausias draugas.

Puikiai atsimenu tą akimirką, kai pirmą kartą peržengiau prieglaudos slenkstį, siaubas… Pasibaisėjau ne jų gyvenimo sąlygomis, o tuo, kad tiek mielų keturkojų yra niekam nereikalingi, o juk kažkada jie pasitikėjo žmonėmis…

Prieglaudos darbuotojui pasakiau, kurio šuns norėčiau, nes buvau mačiusi jos nuotrauką jų tinklapyje. Jis manęs dar perklausė, ar tikrai, gal norėčiau kokio jaunesnio (nes Divai, spėjama, yra apie 7 metus). Pasakiau, kad taip. Ir mes nuėjome link jos narvo. Ji blaškėsi po visą savo namuką, gan agresyviai lojo, bet kažkodėl net negalvodama apie galimas pasekmes aš pritūpiau, pro grotas įkišau ranką norėdama ją paglostyti ir ji man neįkando. Apsiverkiau aš, apsiverkė dukra, kuri kartu važiavo, ir tvirtai pasakiau, kad tikrai ją pasiimu. Sutvarkę visus reikiamus dokumentus parvažiavome į namus.

Tikrai reikėjo laiko, kad priprastume vieni prie kitų. Iš pradžių Diva buvo viskam apatiška, paskui visko bijojo, nuo staigesnio rankos judesio bėgdavo slėptis. Teko apsilankyti pas gydytojus, pasidaryti tam tikras operacijas, kad galėtume džiaugtis tolimesniu gyvenimu.

Galiu pasakyti, kad laikas tikrai gydo paliktas žaizdas. Dabar ji žaisminga, labai sargi ir išdidi panelė, dovanojanti visai mūsų šeimai geras emocijas. Labai mėgsta įvairius skanukus, voliojimąsi lovoje (nors prieš tai sakiau, kad jau šitas šuo tai tikrai nemiegos kartu su manimi), žaidimus, aploja visas pravažiuojančias mašinas, kai būna kieme (juk ji čia šeimininkė). Žinoma, kaip ir mes visi, ji turi tam tikrų trūkumėlių – labai nemyli kitų gyvų padarėlių, bet argi tai svarbu, kai namuose esi vienintelė ir nepakartojama. 

Nei vienos dienos nesigailėjau, kad pasiėmiau augintinį iš prieglaudos. Tikiuosi, aš sugebėsiu jai duoti tiek meilės, kiek ji duoda man.

Foto Jovita Baliūnienė

Jovita, Tadas ir Toris

 

“Jis jaučia, kai esame pavargę, tada tik atsigula šalia arba užlipa ant kojų ir nori būti prisiglaudęs.”

 

2013 m. spalį man paskambino pažįstami ir papaskojo istoriją apie vieną šunį, kurį žmonės nori po mėnesio atiduoti į prieglaudą. Labai svarsčiau, ar sugebėsiu juo rūpintis viena, nes tuo metu gyvenau ir dirbau Kaune. Lapkričio 1 d. nusprendžiau, kad paimsiu šunį, bet tik laikinai. Tik išauklėsiu, padirbėsiu su juo ir padovanosiu.  Tą dieną mano mama buvo Druskininkuose ir jos paprašiau, kad kuo skubiau nuvyktų į Viečiūnų gyvūnų prieglaudą ir paimtų šunį. Kitą dieną atvykusi į Druskininkus susipažinau su Toriu. Tuo metu jam jau buvo 2 metai ir 7 mėn. Suaugęs ir susiformavęs, jo vardas buvo Tutis, bet po kelių savaičių sugalvojau pakeisti vardą. Į senąjį vardą nelabai reagavo, o jis ir neatspindėjo tikrojo Torio. Po metų darbo su Toriu ir lankymosi šunų mokykloje nusprendžiau jį pasilikti. Buvo baisu, kad tiek įdėto darbo ir pastangų kas nors nesugadintų. 

Toris buvo kuklus, bailus, bet ir labai agresyvus kitiems gyvūnams. Senos praeities tiksliai nežinau, bet tiek, kiek pastebėjau, buvo muštas, prispaustas durimis (nes mums grįžtant namo turėdavau plačiai atidaryti duris), labai bijojo išgėrusių vyrų. Nežinojo, kas yra žaislai, į lauką išeidavome tik atlikti reikalų ir namo, jis toliau nenorėdavo eiti. Be to, puldavo visus šunis iš eilės, tiesiai į kaklą, nes pats buvo sukandžiotas. Kai veterinarai jį pirmą dieną tikrino, buvo rastas ir lūžęs šonkaulis, jis buvo kreivai sugijęs. Nuotraukos nedarėme, nes šuniui neskaudėjo, tik guzas yra likęs iki šių dienų. Taip pat naktimis griežė dantimis dėl per tuos metus patirto streso. Dantų griežimo nepašalinsime, bet stresą mažiname (žaidimais, išsilakstymu, namie paliekame su žaislais, kad turėtų ką veikti).

Dėl visų šių priežasčių pradėjau dirbti su Toriu. Ėjome į privačią mokyklą pas trenerį, kuris tik duodavo nurodymus, o toliau pati dirbdavau. Per metus Toris pasikeitė kardinaliai. Dabar jis gali prieiti prie kitų šunų, bet matau iš jo kūno kalbos, kai jam nebepatinka, tada pašaukus jis ateina. Jaučiasi saugus, lauke gali būti valandų valandas. Taip pat nebereaguoja į išgėrusius žmones tol, kol jie neprieina prie manęs arba draugo. Tuo metu jis nepuola, tik loja. Taip pat išmoko sėdėti, laukti, duoti labas. Išmoko pasaugoti, kai kas nors puola mane ar kitą šeimos narį. Turime namie Katiną, tai per pusmetį susigyveno. 

Dabar Toris turi savo rutiną, vedame į lauką apie 3 kartus, visada turi maisto, tai nebesuvalgo iki paskutinio kąsnio. Turi savo miego vietą, žaislus. Visos šios rutinos išmokė draugas. Toris jį nuo pat pirmos akimirkos prisileido, bet pavydo scenų Toris neslėpdavo, kaip ir dabar. Jeigu kuris nors iš mūsų išvyksta iš Lietuvos, Toriui reikia kelių dienų priprasti, vedžiojant lauke jis blaškosi ir tikisi sutikti savo išvykusį šeimininką. 

Esame labai laimingi turėdami Torį. Jis visada laukia grįžtančių, atneša žaislus, parodo, kada nori į lauką. Jeigu sergame, atsiguls šalia ir šildys. Jis jaučia, kai esame pavargę, tada tik atsigula šalia arba užlipa ant kojų ir nori būti prisiglaudęs. Visada ir visur su mumis keliauja, jeigu tik parduotuvės leidžia atsivesti augintinį, jis kartu su mumis. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Eva, Robertas ir augintiniai

“Visi mūsų kačiukai ir šuniukai yra mūsų šeimos nariai. Dažnai su vyru vadiname juos mūsų vaikais.” 

 

Apie liūdną Rikės istoriją sužinojome iš interneto. Jos šeimininkei patekus į slaugos namus, Rikės šeima nerado kitų būdų atsikratyti šuns ir nusprendė ją užmigdyti. Ačiū Dievui, gydytoja veterinarė nesutiko užmigdyti sveiko šuniuko. Taip su vyru nusprendėme į namus pasiimti 5 metų Rikę. 

 

Vieną dieną pamatėme “Grindos” Facebook paskyroje liūdną nuotrauką – išsigandęs rudaplaukis aklas katinas. Ilgai nedelsę paskambinome nurodytu telefonu ir tą patį vakarą pasiėmėme katiną namo. Sužinojome, kad jam maždaug septyneri metai. Pradžioje Juzef bijodavo mūsų šunų ir slėpdavosi antrame aukšte, bet maždaug po dviejų mėnesių pradėjo nebijoti kitų mūsų augintinių. Nors jis ir aklas, bet labai gerai orientuojasi erdvėje, išeina pasivaikščioti į lauką, yra be galo mielas ir nuolatos murkiantis katinukas. Mėgsta miegoti lovoje drauge su mumis.

 

Aicha buvo jauna laukinė katė, kuri apsigyveno šalia mūsų namo. Pradėjome ją maitinti ir taip ją prijaukinome. Ji atsidėkojo mums atnešdama prie durų tris kačiukus. Nelabai tuo apsidžiaugėme, nes naujų namų paieška mažyliams sukėlė mums nemažai vargo. Po sterilizacijos Aicha apsigyveno mūsų namuose ir tapo šeimos nare. 

Katytė Frida, kuriai tada buvo penkeri metai, tapo nebereikalinga savo šeimininkei, kuri pradėjo daug keliauti. Mėnesį ieškojome Meino meškėniukei naujų namų, o jų neradę priėmėme ją į savo šeimą. 

 

Dičkė Corsa atkeliavo pas mus, kai jai buvo ketveri. Ji gyveno pas mūsų draugus, kurie turi šunų kinkinius. Kalytė buvo tikra sportininkė. Be galo graži, grakšti, miela ir žaisminga prisijungė prie mūsų šeimos.

 

Po kuriuo laiko užsinorėjome su vyru įsigyti mažą šuniuką, bet pagalvojome, kad tas šuniukas turi pats pas mus ateiti. Taip atsitiko, kad vieną gražią dieną paskambino mūsų draugė ir papasakojo apie rastą prie sodų išmestą kalytę. Geri žmonės priglaudė ją ir po kiek laiko ji atsivedė šuniukų. Mums pasiūlė vieną iš mažiukų. Su džiaugsmu sutikome. Taip mūsų šeimoje atsirado mažas „vaikelis“, kurį reikėjo auginti, auklėti. Sakoma, kad mišrūnai yra labai protingi ir lengvai dresuojami. Tuo įsitikinome, gyvendami su mūsų mažąja Cookie. 

 

Šios vasaros pabaigoje sužinojome apie ypatingą katytę, kuri apsigyveno Kauno „Lesėje“. Vargšelė pateko po žoliapjove ir taip neteko priekinių letenėlių. Šeimininkai jos atsisakė. Nuvykę į Kauną pamatėme labai mielą murkiančią katytę ir nusprendėme vežtis ją namo. Taip mūsų namuose atsirado septintas augintinis – Suri. 

 

Visi mūsų kačiukai ir šuniukai yra mūsų šeimos nariai. Dažnai su vyru vadiname juos mūsų vaikais. Suprantame, kad turėti tiek gyvūnų yra didelė atsakomybė, reikia jais rūpintis, maitinti ir gydyti, tačiau pasirinkome tokį gyvenimą ir labai tuo džiaugiamės.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Ugnė, Denisas ir kt | Suomija

“Gyvename Helsinkio centre ir galime pasidžiaugti, kad aplink namus yra bent 5 šunų parkai, kuriuos galime pasiekti per kelias ar keliolika minučių.”

Šiuo metu jau beveik pusantrų metų su dviem augintiniais gyvename Suomijoje – šalyje, kur pagal statistiką bent vienas iš 5 žmonių nors kartą kažkuriuo gyvenimo etapu yra turėjęs šunį, o norintys priglausti beglobį gyvūną, neretai turi laukti eilėje, kol gaus atvežtą net iš Lietuvos, Ispanijos, Rumunijos ar Rusijos. Bet apie viską nuo pradžių.

Gyvendami Vilniuje neturėjome galimybės laikyti šuns, todėl vos tik sužinojusi, kad galbūt dėl draugo darbo teks emigruoti, pareiškiau, jei važiuosime, bus prancūzų buldogas. Denisas dar bandė perkalbėti, kad gal perkame normalų šunį? T. y. – didesnį. Bet mano daugiau nei 8 metus turėta svajonė buvo neįveikiama, o paskui, jau bendru sutarimu, greitai ir padvigubėjo. Bet apie tai vėliau.

Šuniuką įsigijome atsakingai – po ilgo domėjimosi pirkome Lietuvoje iš rekomenduoto ir gerus atsiliepimus turinčio veislyno. Gupis jau buvo paskiepytas, čipuotas, turėjo kilmės dokumentus, EU pasą ir buvo tinkamo amžiaus keliauti į užsienį. Todėl mums liko tik pasirūpinti kelionės bilietais, tinkamu narvu ir antspaudu pase, kad augintinis yra sveikas, gavęs vaistų nuo kirminų ir gali vykti į užsienį.

Į Suomiją skridome lėktuvu iš Vilniaus, todėl turėjome padaryti papildomus namų darbus, t. y., kadangi Gupis svėrė daugiau, nei leistinas gyvūno svoris lėktuvo salone, jam teko skristi bagažo skyriuje. Tokiu atveju bilietų įsigijimas užima daugiau laiko, nes reikia išsiaiškinti: ar norimam skrydžiui lėktuvas yra pritaikytas gabenti gyvūnus; ar bagaže bus vietos narvui (mažame lėktuve paprastai būna tik 1 tam pritaikyta vieta). Taip pat narvas turi būti sertifikuotas gyvūnus gabenti lėktuvais, o augintinis jame turi turėti galimybę atsistoti ir apsisukti. Narvą gavome “Depo”, o dėl bilietų išsiaiškinome keliais skambučiais.

Dar prieš kelionę Guputį pradėjome pratinti prie narvo, taip pat važinėjome mašina, kad nebijotų ribotos erdvės, keliavimo transporto priemone ir įvairių garsų. Tačiau skrydis visai kas kita, ypač, kai negalėjome visą laiką būti kartu. Kelionė nuo vienų namų iki naujųjų truko maždaug 4 valandas, per kurias teko patirti daug netikėtumų. Procedūros oro uoste neužtruko ir nedaug skyrėsi nuo įprastinių, kai registruojamas bagažas, svarbu – tvarkingas skiepų pasas ir vos įlipus į lėktuvą paprašyti stiuardesės, kad primintų kapitonui, kad orlaivyje yra gabenamas gyvūnas. Pridavę lagaminus, dar šiek tiek pabuvome su Gupučiu, o kai baigėsi keleivių registracija, teko atsisveikinti. Nors skrydis buvo trumpas, tačiau ne pats maloniausias, teko porą kartų už Estijos pajausti laisvajį kritimą, o nusileidome tik iš trečio karto. Įlipdami į lėktuvą matėme, kaip krovė boksą su Gupučiu, o pirmas vaizdas išlipus irgi buvo stačios vaiko ausys, šviečiančios per bokso tarpą. Atgavome jį jau oro uoste. Ne, nevažiavo jis ratu su lagaminais! Kaip ponas buvo atvežtas per atskiras duris. O jau tas žvilgsnis, kas augina prancūzus, žino, jei kas nepatinka, nusisuks, ignoruos, arba suvalgys akimis. Supratome, kad liko tikrai nepatenkintas.

Atskridome! Visi trys, bet be lagaminų, t. y. ir be savų dubenėlių,  maisto, skanukų ir žaislų. Nusprendėme, kad mūsų ir dar bent dešimties žmonių lagaminai netilpo dėl Gupučio bokso. Na, nieko, atgavome juos po paros, net iki durų atvežė, bet nepasakosime, kuo iki tol teko Gupučiui maitintis. Per pirmąsias dienas Helsinkyje susiradome artimiausias gyvūnų prekių parduotuves, budinčias vet. klinikas, jei prireiktų ekstra atveju, apėjome šunų parkus, net susiradome naujų keturkojų draugų. Suomijoje šunys yra vedžiojami su pavadėliais, todėl esame tikri, kad iš už kampo neiššoks koks agresyviai nusiteikęs milžiniškas šuo ar pakvaišęs Jorkšyras. Veterinarų paslaugos Suomijoje nėra pigios, o vet. vaistinių čia nerasite – viską gausite įprastose, tik jums prireiks recepto. Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, gan sudėtinga susirasti būstą, kad leistų kartu laikyti ir augintinius, ypač jei nuomoja privatūs asmenys. Nuomojantis per įmones tokių bėdų nėra.

Po maždaug pusmečio bendru sutarimu nusprendėme, kad mūsų gaują turi papildyti Tosia, todėl teko galvoti, kaip ją atsigabenti. Apgalvotų variantų buvo daug. Galima buvo skraidintis ją vieną “Pet cargo”, bet nesupratome, kodėl vieną naktį mažoji damutė būtų turėjusi praleisti tranzitiniame oro uoste, jei tikrai yra tiesioginių normalių skrydžių (pigios aviakompanijos gyvūnų negabena), todėl iškart atmetėme šį variantą. Arba suskraidyti pirmyn atgal vienam iš mūsų (pigiau, bet vis tiek būtų negalėjusi skristi lėktuvo salone, nes viršijo 8 kg), arba gabenti autobusiuku (matyt, Suomija ne toks populiarus maršrutas, nes siūlėsi vežti per Švediją, o ir atsiliepę vadybininkai nekėlė pasitikėjimo). Galiausiai mums pasisekė, nes draugų pažįstamas savo mašina važiavo į mūsų pusę ir sutiko atvežti Tosiuką.

Suomijoje įprasta, kad šuo yra pagalbininkas, draugas ir šeimos narys, todėl vos atvykus stebino ne tik malonus dėmesys Gupiui, bet ir sutinkami žmonės, besivedantys ne vieną, du, o net tris ar net daugiau šunų (ir tai ne šunų vedžiotojai). Žinoma, nereikia pamiršti ir miesto infrastruktūros, pritaikytos auginti šunį: šunų parkai, galimybė kartu (be papildomo mokesčio) keliauti miesto viešuoju transportu bei aplinkinių sąmoningumas. Čia yra net specialūs tarpmiestinių traukinių vagonai keliaujantiems su augintiniais, daug gyvūnams draugiškų barų ir kavinių. Gyvename Helsinkio centre ir galime pasidžiaugti, kad aplink namus yra bent 5 šunų parkai, kuriuos galime pasiekti per kelias ar keliolika minučių. Esame mėgėjai keliauti, tačiau dėl Tosios ir Gupio, jei norime vykti kartu, turime atsisakyti kelionių lėktuvais. Vis dėlto tai yra bereikalingas stresas, todėl mieliau renkamės keliones traukiniu ar automobiliu. Prisiminus savo skrydį į Helsinkį net baisu pagalvoti, kaip kai kurie šuniukai keliauja net į kitus žemynus vieni. Bet kai nori ir reikia, tada viskas įmanoma.

Teigiama, kad Suomijoje gera auginti vaikus, o mes pridedame, kad šunis tai tikrai!

Išlaidos:
lėktuvo bilietas šuniui “Pet cargo” mums kainavo apie 70 eur;
patikra prieš kelionę, vaistai nuo kirminų ir paso sutvarkymas 6 eur;
transportavimo dėžė, M dydis iš “Depo” apie 50 eur;
kelto kaina šuniui – jei paliekate mašinoje, nekainuos; spec. patalpoje – apie 13 eur;
šuns atvežimas per pažįstamus – sutartinė kaina.

Kitos kainos:
“Pet cargo” kelionė be lydinčio asmens apie 700 eur;
autobusiukų kainos 100 – 150 eur, yra galimybė išsinuomoti iš jų transportavimo narvą už 10 eur.

 

Vaida ir Čiakas | Norvegija

“Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu.”

 

Sausio mėnesį bus jau 11 metų, kaip mūsų šeimos nariu tapo šuo Čakas. Pasiėmėme jį dar visai mažutį (į delną tilpo) iš prieglaudos “MurAura” Kretingalėje. Prieš keletą metų gyvenimas susiklostė taip, kad teko išvykti gyventi į Norvegiją. Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu. Gerą pusmetį prieš išvykstant pasirūpinome ženklinimu, paskiepijome, gavome pasą, vaistų nuo kirminų ir atėjus laikui išvykome.

 

Į Norvegiją vykome savo automobiliu, kėlėmės keltu iš Rygos į Stokholmą, o po to dar riedėjome mašina 1000 km. Pirmoji kelionė – jaudinausi, kaip ji praeis, ar dokumentai tvarkingi, kaip bičiulis mūsų atlaikys kelionę. Pamenu, sakiau, kad jeigu kokios problemos su dokumentais ar pan.,  liksime abu, be draugo nekeliausiu! Nuogąstavau be reikalo, buvome užsisakę kajutę keleiviams su gyvūnais, buvau pasiėmusi pavadėlį, indelį vandeniui, vandens, sauso maisto, skanukų bei maišelių gamtiniams reikalams sutvarkyti. Kelionė per Baltijos jūrą laivu praėjo sklandžiai. Likusią kelionės dalį Čakas keliavo mašinoje, savo gulte, patogiai įsitaisęs ir snausdamas, sustodavome kojų pramankštinti ir vėl į kelią. Žodžiu, be streso, kuo puikiausiai pasiekėme kelionės tikslą. O čia laukė kitas iššūkis – nuolat būti vedžiojamam, nes Lietuvoje jis turėjo savo kiemą ir laisvę jame. Pasivaikščiojimai su pavadėliu buvo, bet ne reguliarūs. Bet ir tai kuo puikiausiai įveikėme, greitai priprato prie režimo.

Visai smagiai mes čia gyvename, per metus keletą kartų keliaujame kartu į Lietuvą ir atgalios. Čia, Norvegijoje, kol kas veterinarijos klinikoje nesiregistravome, todėl grįžę į Lietuvą kartą per metus apsilankome pas savo veterinarą, susitvarkome visus reikalus ir vėl atgal. Jokio didelio vargo ar sunkumo, o džiaugsmas didelis, kad mūsų draugas kartu.

Saida ir Dora | Airija

“Labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi.”

 

Viskas prasidėjo, kai buvau savanore “Telšių uodegėlėje”. Neretai parsiveždavau namo beglobiukus nuprausti ir sutvarkyti, tačiau vieną kartą, parsivežus Dorutę, net nekilo minčių jos parvežti atgal.

 

Dorutė buvo vienintelė prieglaudos kalytė, kuri gūždavosi į kampą ir visko bijodavo, o savanoriams bandant ją paimti ir išvesti į lauką bėgdavo nuo savanorių rankų ir neretai sucypdavo. Nežinia, kaip ji gyveno anksčiau, bet gyvenimas jos nelepino. Taip Dorutė ir liko mano namuose. Tokiu pačiu būdu pas mane atsirado ir kita “Telšių uodegėlės” globotinė – Gizma. Ji taip pat po grožio procedūrų turėjo keliauti atgal į prieglaudą, bet kadangi ji ten gyveno jau virš metų, bandžiau jai pati ieškoti namų. Tačiau jiems neatsiradus, taip pat liko pas mus.

 

Po to pas mus atsirado Dikis. Mirus šeimininkei, Dikis liko vienas pats namo teritorijoje ir jam dėmesio buvo skiriama tik kartą per dieną atvažiuojant jį pamaitinti. Kadangi likęs vienas Dikis daug lodavo, pradėjo užkliūti kaimynams ir tapo bėda, kuria norėjo atsikratyti pačiu paprasčiausiu būdu – užmigdant. Taip Dikis atsirado pas mane. Labai pasisekė, kad visi mano “vaikai” puikiai sutarė, gal dėl to, kad jie visi bendraamžiai, apie 9-10 m., ir pagaliau galėjo džiaugtis mylinčiais namais.

 

Tačiau vos po pusės metų nusprendžiau išvykti į Šiaurės Airiją. Kadangi net nekilo minčių jų kažkam atiduoti ar grąžinti atgal į prieglaudą, pradėjau tvarkyti dokumentus. Kiekvienam gyvūnui reikėjo mikročipo, skiepo bei paso. Visa tai vienam gyvūnui kainavo 33 eur. Tačiau didžiausios išlaidos buvo juos atsivežant į Š. Airiją. Už visus apie 600 eur. Taip pat mums labai nepasisekė su vežėjais. Visi gyvūnai atvažiavo prasmirdę, savo išmatose, o Dikis, kadangi buvo dar ir agresyvesnis, tai jis dar ir 3 dienų kelionę atlaikė be vandens, nes vežėjas jo bijojo. Buvo ir pikta, ir mąsčiau, kas būtų, jei 9 m. šuo tokios kelionės būtų neatlaikęs, tačiau dabar nebesvarbu. Ačiū Dievui, kad jie visi, nors ir būdami vyresnio amžiaus, viską atlaikė ir dabar yra saugūs mylinčiuose namuose.

Jie labai greitai adaptavosi naujuose namuose. Jiems labai patinka didelis kiemas, kurio gyvendami bute neturėjome, todėl mielai ten laksto visą dieną ir žaidžia. Sunkiau adaptuotis buvo man, nes čia požiūris į gyvūnus yra visai kitoks nei Lietuvoje. Išsiaiškinau, kad jie visi privalomai turi būti registruojami savivaldybėje, kad būtų žinoma, kiek ir kur tiksliai gyvūnų gyvena. Mano žiniomis, vyksta net patikros, kokiomis sąlygomis jie laikomi ir t. t., o jei gyvūnai neregistruoti, gresia nemenko dydžio baudos. Manau, kad toks griežtas požiūris yra labai gerai, nes kol čia gyvenu, dar nemačiau nei vieno gatvėje klaidžiojančio gyvūno.

 

Taigi labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi. Dauguma žmonių išsigąsta tokio vargo tvarkant gyvūnams dokumentus ar ieškant gerų vežėjų, tačiau visa tai tikrai nesudėtinga. Manau, sunkiausia buvo rasti namą, kuriame priimtų gyventi su gyvūnais. Tačiau, jei tikrai nori, viskas yra įmanoma ir nesudėtinga, o ypač dėl gyvūnų, kurie taip mus myli, verta pakovoti, o ne nueiti lengviausiu keliu…

Rima ir Ruku | Majamis

“Tiek Stambule, tiek jau Čikagoje Ruku jautėsi puikiai ir buvo iki dangaus laiminga mus matydama.”

 

Prieš daugiau kaip 5 metus mūsų šeimą (tuo metu buvom dviese su vyru) papildė mažas pūkų kamuolėlis, kurį pavadinome Ruku. Nuo pirmųjų dienų ji užvaldė mūsų širdis, o aš dar ilgai negalėjau patikėti, kad šuo gali atnešti tiek džiaugsmo. Buvau tiesiog pakerėta. Tad nereikia nė sakyti, kad Ruku tapo nei kiek ne mažiau nei mūsų šeimos nare. Draugai traukdavo per dantį, kad Ruku mūsų itin stipriai mylima, bet taip tikrai ir buvo ir vis dar yra. Todėl, kuomet pirmą kartą šeimoje įvyko diskusija dėl galimo išvykimo iš Lietuvos, dėl Ruku jokių abejonių nekilo – vyks kartu! Čia ir vėl daugelis sukiojo pirštą, gūžčiojo pečiais – kam jums toks vargas? Bet mes buvome įsitikinę tvirtai – kaip galime palikti šeimos narį?

 

Kiek daugiau nei prieš du mėnesius išvažiavome į Ameriką ir šiuo metu Ruku gyvena Miami Beach’e. Pasiruošimas mums buvo lengvas. Ruku pirkome iš veislyno (nors į parodas eiti niekada neplanavome, bet toks buvo mūsų pasirinkimas), tad ji turėjo ir mikročipą, ir Europos Sąjungos gyvūno pasą. Kiekvienais metais važiuodavome pas veterinarą apžiūrai / skiepyti. Bet, kad galėtume ramiai keliauti, turėjome atlikti keletą dalykų.

 

Pirmiausia turėjome įsitikinti, kad mūsų pasirinktos oro linijos skraidina gyvūnus. Tiesą sakant, mes rinkomės tik tas, kurios skraidina. Tad skrydis gal ir nebuvo pats patogiausias, bet Ruku galėjo keliauti kartu. Pasirinkome “Turkish Airlines” aviakompaniją. Parašėme jiems kelis laiškus, gavome informaciją, koks turi būti transportavimo narvas, kokie išmatavimai ir pan. Atsižvelgdami į tai, įsigijome būdą, kurią šiuo metu naudojame tiesiog kaip Ruku būdą, kurioje ji mėgsta miegoti. Taip pat, kuomet jau turėjome tikslius būdos išmatavimus bei svorį, informavome oro linijas, kad su mumis keliaus 9 kg svorio šuo su atitinkamo dydžio ir svorio būda. Gavome iš jų patvirtinimą, kad šuo keliauti gali.

 

Apsilankėme pas veterinarą, kuris nusimano apie gyvūnų transportavimą į Ameriką. Čia gavome vertingos informacijos, kad jokių specialių vaistų, migdomųjų ar pan. naudoti negalima, kad nėra jokio karantinavimo laikotarpio, kad likus parai iki skrydžio reikia nuvykti į VMVT gauti sertifikatą, kad šuo gali vykti į užsienį. Taip pat parekomendavo homeopatinius vaistus, kurie turėtų tiesiog lengvai raminti gyvūną, kad šis patirtų kuo mažiau streso. Bet čia laisvas pasirinkimas – nori duodi, nori – ne. Mes davėme, nežinau, ar jie labai kažką gelbėjo, ar ne. Juos rekomenduojama pradėti duoti 3-4 paras iki skrydžio ir dar 2-3 paras po jo.

 

Likus kelioms savaitėms iki skrydžio kreipėmės į VMVT ir sutarėme susitikimą. Susitikimą būtina sutarti, nes kitaip galite atvykę pabučiuoti duris, nes VMVT darbuotojai dažnai vyksta į komandiruotes. Susitikimas buvo sutartas likus parai iki skrydžio, tokia tvarka. VMVT išduoda sertifikatą, kad šuo gali keliauti į užsienį. Jeigu atvirai – nei Turkijoje, nei Amerikoje to sertifikato niekas nežiūrėjo. Bet geriau jį turėti nei neturėti – jį gauti nesunku, kainuoja nedaug (deja, nepamenu, kiek tiksliai), laiko šiek tiek užtrunka, bet taip ramiau.

Geriausia tą pačią dieną, jeigu įmanoma, jeigu ne – dieną ar dvi prieš susitikimą su VMVT, apsilankyti pas veterinarą, kuris į šuns pasą įrašo žymą, kad šuo yra sveikas ir gali keliauti. Mums problemų nekilo, mes Ruku visada skiepijame pagal grafiką, tad tiesiog susitvarkėme formalumą, gavome įrašą ir pasą vežėmės į VMVT. Viskas. Tiek to pasiruošimo “rūpesčių”.

 

Pati kelionė irgi praėjo gana lengvai. Atvykę į oro uostą atidavėme bagažą ir susitvarkėme galutinius dalykus, t. y. Ruku kelionės bilietą. Galutinė kaina paaiškėja prieš pat skrydį, tad čia jau reikia nusiteikti, kad visaip gali būti. Mums Ruku kelionė kainavo 370 eur. Kaina skaičiuojama pagal svorį su būda. Galėjome šiek tiek sutaupyti, nes emocijoms nurimus įdomumo dėlei paskaičiavome, kad pusės litro vandens buteliukas, kurį įdėjome Ruku kelionei, mums kainavo 36 eur. O galėjome jį pripildyti jau prieš pat Ruku atiduodant į bagažo skyrių. Ir gultuką, ir žaisliukus galėjome sudėti jau prieš pat atidavimą, būtume šiek tiek sutaupę. Ruku keliavo bagažo skyriuje, nes, kiek teko domėtis, visos oro linijos, kurios skraidina šunis, į lėktuvo saloną prima šunis iki 8 kg svorio jau su būda.

 

Kelionė mūsų vyko sklandžiai, be jokių vėlavimų, tai tikrai lengvino situaciją. Taip pat labai gerai, kad tarp skrydžių buvo beveik 24 val. laukimas. Tokiu atveju, jeigu taip nutinka ne dėl mūsų pasirinkimo, o tiesiog toks skrydis, aviakompanija nemokamai suteikia viešbutį! Tad nusileidę Stambule susiradome, kur atiduoda mūsų nestandartinį bagažą, pernakvojome viešbutyje ir kitą dieną tęsėme kelionę. Vėl su ašaromis akyse atidavėme Ruku į skrydį, šį kartą jau beveik 12 val. skrydį. Bet viskas praėjo labai sklandžiai! Tiek Stambule, tiek jau Čikagoje Ruku jautėsi puikiai ir buvo iki dangaus laiminga mus matydama. Kaip, beje, ir mes ją. Čikagoje darbuotojai tik patikrino Ruku skiepų duomenis ir viskas. Buvome laisvi keliauti su ja, kur norime.

 

Mes ir keliaujame. Šiuo metu apsistojome Miame Beach’e. Po trupučiuką pakeitėme Ruku maistą į vietinį (su savimi iš Lietuvos atsivežėme jos maisto ir pagal rekomendacijas mažinome vieno maisto ir didinome kito maisto dalį) ir kol kas atrodo, kad viskas gerai. Aišku, stebime, ar nepasireikš kokios alergijos, netoleravimas ar pan., bet stengėmės parinkti kiek įmanoma sudėtimi panašų maistą į iki tol valgytą, tad tikimės, kad ir toliau viskas bus gerai. Per šiuos beveik tris mėnesius pas vietinius veterinarus lankytis dar neteko ir nuoširdžiai tikiuosi, kad ir neteks dar ilgai. Sunkiausiai, manau, Ruku yra apsiprasti su karščiu. Lietuvoje ji mėgo vėsesnius orus, tad kol kas čia vyraujantis klimatas jai nėra itin džiugus. Na, o daugiau – sunku pasakyti. Mes tikime, kad jai svarbiausia, jog ji su mumis, ir ji yra laimingas šuo. O ar ji ilgisi tų, kurie buvo Lietuvoje, neaišku.

 

Ar kartotume šią kelionę ateityje? Be abejo! Jau pavasarį Ruku keliaus atgal į Lietuvą, o paskui ir vėl kažkur toliau – gal į Ameriką, gal į Karibus, gal…? Juk mes esame šeima iš 4. Ir kol visi esame sveiki ir gyvi – ir keliausime kaip šeima iš 4.

 

Daugiau vaizdo medžiagos iš kelionės ir, kaip mums visiems čia sekasi, galima pažiūrėti čia: https://www.youtube.com/AistisZidanavicius

 

 

Iveta ir Lakis | Danija

“Tėvai visuomet laukia mūsų atvykstant su Lakiu, pajuokaudami, kad parvežame anūką.”

 

 

Kovo 26 dieną mūsų gyvenimas pasikeitė. Tą dieną rankose laikydami mažytį šuniuką mes supratome, kad tai jis – naujasis mūsų šeimos narys, mūsų naujasis draugas, mūsų gyvenimo dalelė. Tą dieną mes pasiryžome į savo gyvenimą priimti džiaugsmą ant keturių kojyčių. Pavadinome jį Lakiu.

 

Gyvename šiaurinėje Danijos dalyje. Čia gražu. Jūrų apsuptą šalį skalauja Baltijos ir Šiaurės jūros. Gyvenimo tempas lėtesnis nei Lietuvoje. Žmonės labai malonūs, nuolat su šypsena veide. Dauguma danų augina šunis, populiaru auginti po kelis vienu metu. Bevaikščiojant jūros krantu nuolat sutiksi žmones su šunimis, o einant miesto gatvėmis prasilenksi su žaviu, uodega mosuojančiu retriveriu. Prasilenkdama šypsaisi, kartas nuo karto paglostydama keturkojį. Gal dar ne laikas, pagalvoji. Tą patį galvojau baigdama studijas, tą patį galvojau įsigydama nuosavus namus, tą patį vėl galvojau atvykusi į Danija – dar ne laikas. Noriu, bet… O atrodo, ir noriu, ir galiu, ir turiu galimybes, ir turiu laiko. Vieną vakarą mes nusprendėme – jau! Dabar!

 

Iš tiesų, šunį auginti Danijoje yra labai lengva. Čia žmonėms su šunimis apribojimų labai mažai. Mes galime jį pasiimti važiuodami prie jūros, vaikščioti paplūdimiu ir maudytis jūroje drauge. Galime eiti kartu į kavinę, o dauguma apgyvendinimo įstaigų šunis mielai priima. Mums atviri zoologijos sodai, įvairūs turistiniai lankytini objektai. Apsitvarkyti po šuns yra įprastas dalykas ir paliktų šuns ekskrementų nepamatysi. Būstą išsinuomoti turint keturkojį augintinį taip pat nėra sudėtinga. Mums pasakius, kad norime turėti šunį, namo savininkas tą pačią sekundę sutiko. Norint auginti šunį Danijoje būtinas mikročipas. Taip pat šunį reikia deklaruoti prie gyvenamosios vietos, nurodant gyvūno savininką. Draudimas šuniui nėra būtinas, bet dauguma žmonių juos draudžia – nuo nelaimingų atsitikimų, ligų, mirties ir pan. Gyvūnai skiepijami. Kadangi mes nusprendėme savo Lakį vežtis į Lietuvą važiuodami atostogauti, skiepai nuo pasiutligės yra būtini (skiepas atliekamas ne jaunesniam nei 12 sav. gyvūnui ir po šios vakcinacijos išvažiuoti iš Danijos galima praėjus ne mažiau nei 21 d.). Žinoma, augintinio pasas visada keliaujant yra su mumis.

Kelionė automobiliu į Lietuvą mums trunka apie 18 valandų. Su Lakiu ši kelionė trunka apie 3 val. ilgiau. Automobilyje šuo būna ant galinės sėdynės. Būtinas saugos diržas, kitu atveju gresia bauda. Važiuodami mes paimame jo pagalvėlę iš guolio ir keletą žaislų, kad sumažintume stresą ilgos kelionės metu. Stovėjimo aikštelėje sustojame kas 3-4 valandas, leidžiame augintiniui prasivaikščioti, atsigerti, pavalgyti. Didžiąją kelionės dalį mūsų šuo pramiega arba tiesiog snūduriuoja. Didelio diskomforto nejaučiame, manau, Lakiui irgi kelionė didelio streso nekelia, nes nuo pat mažumės pratinome važiuoti automobiliu.

 

Prieš mums važiuojant į Lietuvą pasidomiu pateikta informacija svetainėje www.draugiskigyvunams.lt. Tai puikus projektas, dėl kurio galima daugiau laiko praleisti su augintiniu, nepaliekant jo namuose. Mums tai yra aktualu, kadangi namai Lietuvoje jam yra svetimi, tai tikrai būtų stresas jį palikti vieną. Mūsų dauguma draugų augina šunis, taigi svečiuotis pas juos smagu, o neturintys šunų mus priima su džiaugsmu. Tėvai visuomet laukia mūsų atvykstant su Lakiu, pajuokaudami, kad parvežame anūką.

 

Apibendrindama tikrai galiu teigti, kad keliauti su augintiniu nėra sudėtinga! Reikia tik pasiruošti ir nusiteikti pozityviai. Augintiniui tikrai nėra skirtumo, kur būti, jei jis būna su savo mylimais šeimininkais ir jaučia jų globą! Tad keliaukime, poilsiaukime ir smagiai leiskime laiką su savo keturkojais draugais.

 

 

 

Kęstutis, Kristina ir 7 mopsai

“Mes dėl jų daromės geresni ir rūpestingesni, supratome, kad be jų gyvenimas neįmanomas.”

 

Turime septynis mopsus. Trys iš jų – iš “Dogspoto”.

 

Pirmoji vardu Panda, Pandora, Pandusia, septynerių, buvo paimta, kai buvo penkerių. Buvo išpirkta “Dogspoto” iš daugyklos, kur buvo skriaudžiama ir išnaudojama. Labai išlepinta ir reikalaujanti daug dėmesio, visada anksti ryte žadina, ją reikia išvesti atskirai nuo visų, kitaip ji nieko lauke nedarys. Jai reikia daug daug paglostymų, laikymo ant rankų ir išvis ji būtų labai patenkinta, jei visas dėmesys būtų tik jai. Labai bijo įvairių garsų, jeigu kas nukrenta, iškart bėga slėptis.

 

Antroji vardu Sky, Kleopatra, Kliopa, dabar jai 2 metai, buvo paimta trijų mėnesių. Jos mama buvo nėščia išpirkta iš daugintojų. Sky gimė “Dogspote” ir buvo padovanota mums. Buvo labai išdykusi, kasė duobes, graužė palanges, sienas, duris, žaisdama skriaudė kitus šuniukus. Dabar labai miela ir gera mergaitė, paklusni, visus bučiuoja, miega tik lovoje. Negalima jos palikti, jei kur išvažiuojame, kad ir į kokią parduotuvę, labai pasiilgsta.

 

Trečioji vardu Milka. Vaikų šunelis, taip pat iš “Dogspoto”. Milka yra mopso ir prancūzo mišrūnas. Dabar jai bus šeši mėnesiai. Draugiška, su visais šuniukais sutaria, tik skaudžiai kandžiojasi. Milka labai draugauja su vaiku, jie dalinasi žaisliukais, mažasis nuolat ją bučiuoja. Visi “Dogspoto” šuneliai buvo padovanoti su skiepais, čipais ir tvarkingi.

 

Ketvirta vardu Lėja, Alėjukas, Leliukas, Princesė Lėja. Jai bus 2 metukai. Prieš metus buvo išpirkta iš žmonių už simbolinę kainą. Pardavė, nes neturėjo laiko ja rūpintis, dirbo, turėjo mažą vaiką… Lėja taip pat labai draugiška, priprato tą pačią dieną, kai buvo paimta. Labai mėgsta valgyti, jei būtų jos valia, dubenėlis maisto niekada nesibaigtų. Labai pavydi, jei kas ant rankų, ji nustums, kad tik ją paimtume. Pasitinka visada su žaisliuku dantyse. Lėja be galo mėgsta bučiuoti kitus šuniukus.

Penktoji vardu Niuša. Buvo dovanota žmonių, nes buvo nebereikalinga, tuo metu jai buvo ketveri. Dabar jai jau aštuoneri. Pats protingiausias šuo, loja tik bendraudama ar prašydama kažko, laiptais nevaikšto, prašo, kad ją paneštume. Jeigu nori valgyti, loja, taip prašydama, taip pat – jeigu nori į lauką, ir kiekvienam dalykui turi skirtingą intonaciją. Su kitais šunimis nebendrauja ir nežaidžia, laiko save per daug protinga. Labai mėgsta važinėti automobiliu, jei pamato, kad ruošiamės kažkur išvažiuoti, greitai bėga savo trumpomis kojytėmis į prieškambarį, šoka ant pufo ir reikalauja ją pasiimti kartu.

 

Šeštasis vardu Vasia, dabar jam vienuolika metų. Buvo dovanotas žmonių, kai jam buvo penkeri. Jo istorija liūdniausia… Buvo laikomas lauke, pririštas prie būdos, su suplyšusia ausimi, buvo ištepliotas dažais, labai muštas, bijojo ir žmonių, ir gyvūnų. Maitino jį žmonių maisto atliekomis, maudėsi baloje. Žodžiu, buvo visiškai nereikalingas, nors ir pirktas už didelius pinigus, su dokumentais. Kai buvo paimtas, turbūt mėnesį vis slėpdavosi po stalu, bijojo išlįsti, jei norėdavome jį paglostyti, vis gūždavosi, galvojo, kad bus mušamas, vis bijojo padaryti kažką blogai. Net iki šiol labai nepasitiki nepažįstamais žmonėmis. Labai mėgsta vaikščioti lauke, saugo savo teritoriją. Turi savo sofą, kurios niekam neužleidžia, visą laiką miega ant jos. Moka komandas, jei mato, kad kažkas kažką valgo, duos visas letenėles po 100 kartų, to net neprašomas. Namie jis jaučiasi saugus ir mylimas ir labai matosi, kad jis už tai yra be galo dėkingas.

 

Septintasis vardu Džekis, Česka, Pupuliukas. Kai vaikai pradėjo gyventi atskirai, taip priprato prie šunų, kad be jų gyventi negalėjo, tad nusipirko Džekį, kai jam buvo trys mėnesiai. Dabar jam 3,5 metų. Mažas buvo labai kvailas, nors ir dabar nėra labai protingas, bet be galo mielas, savo žvilgsniu mokantis išprašyti daugelio dalykų. Miegant jam labai patinka prisiglausti šalia, draugauja su visais gyvūnais. Dienos metu labai mėgsta miegoti ant laiptų. Mėgsta būti ant rankų, ypač kai atsirado vaikas. Su vaiku sutaria gerai, tik iš pradžių vis bandydavo atsisėsti ant rankyčių.

 

Mes pamilome šią veislę dar prieš keturiolika metų, kai mūsų šeimoje atsirado mopsas vardu Ralfas. Jis šuniukų rojuje jau 2 metus su dar viena mūsų augintine Mona, kuri nukeliavo pas jį prieš metus, jai tebuvo devyneri. Kas kartą, kai paimdavome šuniuką, sakydavome, kad tai paskutinis, bet atsiradus vis naujam skelbimui, kur šuniukas yra nereikalingas, širdis neatlaikydavo ir vis važiuodavome ir imdavome dar vieną. Mes dėl jų daromės geresni ir rūpestingesni. Supratome, kad be jų gyvenimas neįmanomas. Labai labai visus mylime ir neįsivaizduojame gyvenimo be jų. Nei dėl vieno iš jų nesigailime, kad priglaudėme. Ir galvojame, kad jų gyvenimus taip pat padarėme geresnius.

 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Virginija, Petras ir Ryčis

“Miega jis kartu su tėvais, kai nuvažiuoja į kaimą, mėgsta pakamuoti ir pagąsdinti vištas, o saugiausia vieta yra tėčio keliai, ten jis daugiausiai laiko ir praleidžia.”

 

Prieš 7 metus tėvų mylimas šuniukas Zumas iškeliavo į šunų rojų ir vyro tėvai buvo labai susikrimtę, be galo norėjo kito augintinio. Mes kartu su vyro sese siūlėme priglausti šuniuką iš prieglaudos, tokiu būdu prisidedant prie gerų darbų ir karmos taškų gyvenime. Tėvai sutiko, bet prašė, kad būtų panašus į buvusį augintinį. Kadangi Rokiškio mieste globos namų nėra, tai mes Vilniuje, o sesuo Kaune bendromis jėgomis ieškojome naujo šeimos nario, naršėme globos namų interneto puslapiuose. Šuniuką radome VšĮ “Penkta koja” prieglaudoje.

Istorija kraupi. Šuniukas paliktas, jei neklystu, Ukmergėje, pririštas prie parduotuvės. Amžius neaiškus, bet tikrai nesenas (metukų nebuvo). Kaip pasakojo savanoris Karolis, kuris Ryčį buvo priglaudęs savo namuose, šuniukas iš pradžių keliavo į Kauną, vėliau į Vilnių. Iš Vilniaus mes jį parsivežėme į Rokiškį. Kai atėjome Ryčio pasiimti, vaizdas sukrėtė. Jis buvo toks išsekęs ir trapus, kad buvo baisu paimti į rankas, nes bijojai kad nesulūžtų letenėle, nuskusta įstatyti kateteriui. Valgyti nemokėjo, nes viską rydavo ir išvemdavo.  Karolis pasakojo, kad išleido apie 500 Lt savo pinigėlių visoms veterinaro paslaugoms, vaistams ir spec. maistui, ir labai norėjo atiduoti Ryčį tik patikimiems žmonėms. Turėjome užtikrinti, kad tėvai tikrai priims šį šuniuką, nes pradžia bus labai sunki. Skambiname tėvams, papasakojome, kokia situacija – liepia vežti, pastatys ant kojų.

Atvežėme, vardą palikome tą patį, kurį davė prieglauda. Pradžia nebuvo lengva reikėjo daug pastangų – vaistų dozavimas, mokymas šlapintis, valgyti su saiku. Užtruko, bet rezultatas puikus. Dabar jau 7 metus tai mūsų šeimos narys, o didžiausia jo nelaimė šiuo metu yra suvažiavę anūkai pas senelius. Miega jis kartu su tėvais, kai nuvažiuoja į kaimą, mėgsta pakamuoti ir pagąsdinti vištas. O saugiausia vieta yra tėčio keliai, ten jis daugiausiai laiko ir praleidžia.

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Milda ir jos Bagyra | Norvegija

 

“Ar esame laimingi kartu? Vienareikšmiškai TAIP, kitaip ir būti juk negali.”

 

 

2018 m. birželio gale iš Lietuvos automobiliu vykome į Norvegiją (Alesund). Kelionės metu didžiąją laiko dalį katytė praleido kelioniniame narve, tačiau su praviromis durelėmis, kad užsimaniusi galėtų ateiti pas mane ant kelių. O keldamiesi keltu ėmėme kajutę, skirtą keliauti su gyvūnais, ji kainavo tik 20 eur daugiau nei paprasta kajutė.

 

Vienintelis sunkumas – tai rasti gyvenamąją vietą, kad šeimininkai leistų turėti gyvūną. Be abejo, pačiai kelionei reikia pradėti ruoštis prieš porą mėnesių: skiepai, vaistai nuo kirminų, dokumentai, kelionei reikalingi daiktai. Kadangi turėjome tik lietuvišką gyvūno pasą, teko pasidaryti EU pasą.  Bendra sveikatos apžiūra nebuvo privaloma, bet aš norėjau įsitikinti, kad nėra jokių problemų. Veterinaras rekomendavo ilgai kelionei raminančius vaistus, bet apsiėjome be jų, tiesiog prieš kelionę porą savaičių pratinau katytę prie kelionių automobiliu, stebėjau, kaip ji ramiau jaučiasi: ar su pavadėliu, ar laisvai judėdama, ar narvelyje.

Kelionės metu katytė praktiškai neėdė, tik lakė vandenį. Į tualetą nuėjo tik vieną kartą (kelionės trukmė apie 2 paros), todėl po kelionės pirmu reikalu bėgo į tualetą, o po poros valandų pradėjo ėsti. Naujoje vietoje ji adaptavosi praktiškai akimirksniu (galiu palyginti su tuo momentu, kai ją parsinešiau pirmą kartą namo Lietuvoje, vežiausi į sodą). Gal jai padėjo tai, kad daugelis daiktų atkeliavo iš Lietuvos anksčiau ir ji jautė savo bei mano su vyru kvapus. Maitinimosi įpročiai visiškai nepakito, tik miega rytais ilgiau, bet negaliu teigti, kad tam įtakos turėjo vietos pasikeitimas, greičiau jau amžius… Pradėjo prašytis į lauką (Lietuvoje gyvenome daugiabutyje, į lauką neidavo, bijodavo), toli nuo durų neina, bet labai mėgsta stebėti aplinką, gina šnypšdama teritoriją nuo kitų katinų, bet nesipeša.

 

Ar esame laimingi kartu? Vienareikšmiškai TAIP, kitaip ir būti juk negali.

 

 

 

 

 

 

 

 

Vaiva, Megė ir Kt.

„Supratome, kad Megė jau surado savo naujus šeimininkus, ir nebeįsivaizduoju, kas galėtų ją mylėti labiau negu mes.“

 

Megė atkeliavo iš „Tautmilės prieglaudėlės“. Sūnus sakė, kad nori šuniuko, o mano finansinės galimybės neleido jo laikyti, todėl nusprendėme laikinai pagloboti. Aš galvojau, kad tokiu būdu sūnus pamatys, kad nenori vedžioti šuns ir skirti tiek laiko, padarysime gerą darbą socializuodami šuniuką ir surasime jam naujus šeimininkus. Parašiau žinutę Tautmilės prieglaudai, kad noriu pagloboti mažą šuniuką, nesvarbu kokį. Mums išrinko pačią liūdniausią, kuri jau nesikėlė, kai kas nors ateidavo į prieglaudėlę, o tai, kaip sakė viena savanorė, buvo ženklas, kad šunytė yra susitaikiusi su mirtimi ir jos laukia. Šiaip tų mažų šuniukų buvo 11, beveik visi rudi, gražūs, o Megė nelabai, tokia juodai balta su juodais taškeliais. Ir, aišku, išrinko mums Megę. Kai parsivežėme namo, uždarėme ją vonioje, nes labai garsiai kosėjo (sirgo šunidžių kosuliu, kuris peraugo į stiprų plaučių uždegimą). Jai buvo gerai vonioje, ji visai nenorėjo eiti į lauką ir skaniausi skanukai buvo batono gabaliukai. Megė mokėsi vaikščioti lauke, atlikti visus reikalus ant palutės ir po truputį mes ją prisijaukinome, pamilome. Tada sūnus, kuris labai jos norėjo, pareiškė, kad jam jau nusibodo keltis anksti ryte ir jis nori grąžinti Megę atgal į prieglaudą (prieš pasiimdami šunį, pasirašėme sutartį, kad sūnus vedžios ją į lauką 2 kartus per dieną, o aš vieną, kad sūnus valgydins, kad užsiims visais darbais, susijusiais su šuneliu, o jei to nedarys, šuo turės grįžti į prieglaudą). Aš sulaužiau taisykles ir neleidau jos grąžinti, liepiau ja rūpintis, kol suras namus. Po truputį atėjo suvokimas, kad kitų namų Megė neturės, nes niekas dėl jos amžiaus ja net nesidomi. Na, ir nereikia, pagalvojau, nes tokio ramaus šuns nusipelnė nepaprasti žmonės. Supratome, kad Megė jau surado savo naujus šeimininkus, ir nebeįsivaizduoju, kas galėtų ją mylėti labiau negu mes. Vardas buvo duotas prieglaudoje, mes jį palikome tokį patį, nes geresnio nesugalvojome.

Namuose nuolat sukasi benamių kačiukų šeimynos, tai nutinka visokių kuriozų. Pvz., vienas katinas mušė Megę miegančią, o ji tik verkdavo ir nieko nedarydavo, paskui ji supyko ir pradėjo gąsdinti mažiukus kačiukus, tai kelis kartus teko gelbėti ją nuo kačiukų mamų, kad negautų į kuprą. O mažas 3 mėn. kačiukas įdrėskė Megei į akį, prasidėjo uždegimas, todėl teko siūti akį. Visai neseniai susiūta akis vėl plyšo ir Megė atlaikė dar vieną operaciją.

Megė, kai pavargsta lauke, bėga prie durų ir laukia, kol įleisime į laiptinę. Laiptinėje bijo, kad mes imsime į rankas, todėl labai greitai bėga į viršų. Ji labai ramiai laukia, kol bus aprengta, o vasarą labai nori į lauką (žiemą ji į lauką nenori, tenka nešti). Dažnai būname prie Salotės ežero, tai ji jau išsiaiškino, kad kitų žmonių krepšyje gali būti maisto, todėl labai veržiasi pas kitus. Aišku, kaip ir visi šunys, ieško, kas nukrito ant žemės, ir viską iki trupinėlio suvalgo. Dabar pas mus gyvena pusiau laukinė katė, tai Megė pirmiausia stengiasi patekti į kambarį, kur valgo katė, o tik tada grįžta prie savo maisto virtuvėje.

Megė labai daug miega, naktį miega su sūnumi, nors aš pasikviečiu į savo lovą, ji grįžta pas sūnų. Man tai keista, nes kai Megė miega su manimi, aš labai švelniai apsiverčiu lovoje, o sūnus ir su koja užgula, ir iš lovos per miegus išspiria, tai ji atsikelia ir vėl eina su juo miegoti. Megė taip pat yra labai rami, mes galime vaikščioti be pavadėlio, ji toli nuo mūsų neina. Jau yra dalyvavusi dviejose vaikų stovyklose, gyveno su vaikais palapinėje, visi vaikai ją įsimylėjo, nors ji nerodė didelio susidomėjimo. Į šunis taip pat nekreipia jokio dėmesio.

Su Mege gyvenimas pasikeitė, dabar daugiau laiko praleidžiame namie, sūnus ugdosi atsakomybės jausmą, Megė mums leidžia klysti: ji ir šokolado yra valgiusi, ir pomidorą, ir saldainius su riešutais, ir lauke kažką pasigriebusi.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Vaida ir Čakas

“Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu.”

 

Sausio mėnesį bus jau 11 metų, kaip mūsų šeimos nariu tapo šuo Čakas. Pasiėmėme jį dar visai mažutį (į delną tilpo) iš prieglaudos “MurAura” Kretingalėje. Prieš keletą metų gyvenimas susiklostė taip, kad teko išvykti gyventi į Norvegiją. Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu. Gerą pusmetį prieš išvykstant pasirūpinome ženklinimu, paskiepijome, gavome pasą, vaistų nuo kirminų ir atėjus laikui išvykome.

Į Norvegiją vykome savo automobiliu, kėlėmės keltu iš Rygos į Stokholmą, o po to dar riedėjome mašina 1000 km. Pirmoji kelionė – jaudinausi, kaip ji praeis, ar dokumentai tvarkingi, kaip bičiulis mūsų atlaikys kelionę. Pamenu, sakiau, kad jeigu kokios problemos su dokumentais ar pan.,  liksime abu, be draugo nekeliausiu! Nuogąstavau be reikalo, buvome užsisakę kajutę keleiviams su gyvūnais, buvau pasiėmusi pavadėlį, indelį vandeniui, vandens, sauso maisto, skanukų bei maišelių gamtiniams reikalams sutvarkyti. Kelionė per Baltijos jūrą laivu praėjo sklandžiai. Likusią kelionės dalį Čakas keliavo mašinoje, savo gulte, patogiai įsitaisęs ir snausdamas, sustodavome kojų pramankštinti ir vėl į kelią. Žodžiu, be streso, kuo puikiausiai pasiekėme kelionės tikslą. O čia laukė kitas iššūkis – nuolat būti vedžiojamam, nes Lietuvoje jis turėjo savo kiemą ir laisvę jame. Pasivaikščiojimai su pavadėliu buvo, bet ne reguliarūs. Bet ir tai kuo puikiausiai įveikėme, greitai priprato prie režimo.

 

Visai smagiai mes čia gyvename, per metus keletą kartų keliaujame kartu į Lietuvą ir atgalios. Čia, Norvegijoje, kol kas veterinarijos klinikoje nesiregistravome, todėl grįžę į Lietuvą kartą per metus apsilankome pas savo veterinarą, susitvarkome visus reikalus ir vėl atgal. Jokio didelio vargo ar sunkumo, o džiaugsmas didelis, kad mūsų draugas kartu.

Dora ir Saida

“Labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi.”

 

Viskas prasidėjo, kai buvau savanore “Telšių uodegėlėje”. Neretai parsiveždavau namo beglobiukus nuprausti ir sutvarkyti, tačiau vieną kartą, parsivežus Dorutę, net nekilo minčių jos parvežti atgal.

 

Dorutė buvo vienintelė prieglaudos kalytė, kuri gūždavosi į kampą ir visko bijodavo, o savanoriams bandant ją paimti ir išvesti į lauką bėgdavo nuo savanorių rankų ir neretai sucypdavo. Nežinia, kaip ji gyveno anksčiau, bet gyvenimas jos nelepino. Taip Dorutė ir liko mano namuose. Tokiu pačiu būdu pas mane atsirado ir kita “Telšių uodegėlės” globotinė – Gizma. Ji taip pat po grožio procedūrų turėjo keliauti atgal į prieglaudą, bet kadangi ji ten gyveno jau virš metų, bandžiau jai pati ieškoti namų. Tačiau jiems neatsiradus, taip pat liko pas mus.

 

Po to pas mus atsirado Dikis. Mirus šeimininkei, Dikis liko vienas pats namo teritorijoje ir jam dėmesio buvo skiriama tik kartą per dieną atvažiuojant jį pamaitinti. Kadangi likęs vienas Dikis daug lodavo, pradėjo užkliūti kaimynams ir tapo bėda, kuria norėjo atsikratyti pačiu paprasčiausiu būdu – užmigdant. Taip Dikis atsirado pas mane. Labai pasisekė, kad visi mano “vaikai” puikiai sutarė, gal dėl to, kad jie visi bendraamžiai, apie 9-10 m., ir pagaliau galėjo džiaugtis mylinčiais namais.

 

Tačiau vos po pusės metų nusprendžiau išvykti į Šiaurės Airiją. Kadangi net nekilo minčių jų kažkam atiduoti ar grąžinti atgal į prieglaudą, pradėjau tvarkyti dokumentus. Kiekvienam gyvūnui reikėjo mikročipo, skiepo bei paso. Visa tai vienam gyvūnui kainavo 33 eur. Tačiau didžiausios išlaidos buvo juos atsivežant į Š. Airiją. Už visus apie 600 eur. Taip pat mums labai nepasisekė su vežėjais. Visi gyvūnai atvažiavo prasmirdę, savo išmatose, o Dikis, kadangi buvo dar ir agresyvesnis, tai jis dar ir 3 dienų kelionę atlaikė be vandens, nes vežėjas jo bijojo. Buvo ir pikta, ir mąsčiau, kas būtų, jei 9 m. šuo tokios kelionės būtų neatlaikęs, tačiau dabar nebesvarbu. Ačiū Dievui, kad jie visi, nors ir būdami vyresnio amžiaus, viską atlaikė ir dabar yra saugūs mylinčiuose namuose.

Jie labai greitai adaptavosi naujuose namuose. Jiems labai patinka didelis kiemas, kurio gyvendami bute neturėjome, todėl mielai ten laksto visą dieną ir žaidžia. Sunkiau adaptuotis buvo man, nes čia požiūris į gyvūnus yra visai kitoks nei Lietuvoje. Išsiaiškinau, kad jie visi privalomai turi būti registruojami savivaldybėje, kad būtų žinoma, kiek ir kur tiksliai gyvūnų gyvena. Mano žiniomis, vyksta net patikros, kokiomis sąlygomis jie laikomi ir t. t., o jei gyvūnai neregistruoti, gresia nemenko dydžio baudos. Manau, kad toks griežtas požiūris yra labai gerai, nes kol čia gyvenu, dar nemačiau nei vieno gatvėje klaidžiojančio gyvūno.

 

Taigi labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi. Dauguma žmonių išsigąsta tokio vargo tvarkant gyvūnams dokumentus ar ieškant gerų vežėjų, tačiau visa tai tikrai nesudėtinga. Manau, sunkiausia buvo rasti namą, kuriame priimtų gyventi su gyvūnais. Tačiau, jei tikrai nori, viskas yra įmanoma ir nesudėtinga, o ypač dėl gyvūnų, kurie taip mus myli, verta pakovoti, o ne nueiti lengviausiu keliu…

Rūta, Maya, Stamatis, Eve

“Mūsų panelės yra mūsų džiaugsmas ir, kad ir kokie sunkumai kiltų, niekada nesukčiau laiko atgal ir nieko nekeisčiau.” 

 

Pirmoji mūsų mergina Maya yra graikė iš Atėnų. Ten aš sutikau savo širdies draugą, ten sutikome kartu ir Mayą. Visą gyvenimą augau su šunimis ir be jų savo gyvenimo neįsivaizduoju, tad išvykusi paskui savo širdį kartais vis tiek jausdavausi vieniša, vis kažko trūko iki pilnų namų. Tad po truputį pradėjau “terorizuoti” savo draugą – mums reikia šuns, juk tiek nuostabių dalykų ateina kartu. Galiausiai draugui nusileidus, sutarėme nuvykti į dvi prieglaudas, tačiau tik ten įžengusi aš jau supratau, kad pasirinkimo padaryti negalėsiu, tad tiesiog pasakiau, kad jis išsirinktų. Maya iškart pritraukė jo žvilgsnį, nieko nelaukęs jis paklausė, kokia jos istorija. O ji, deja, liūdna. Mayai buvo 4 metai, niekada jos niekas nėra priglaudęs, o kai ji buvo mažesnė, ji buvo pamiršta ir turėjo odos ligą, visas jos kailiukas buvo nukritęs, o odą dengė šašai. Ji buvo sunkiai gydoma. Tą akimirką mes jau žinojome, kad ji keliaus su mumis, tačiau prieglauda turėjo paruošti kontraktą, tad sutarėme atvykti kitą dieną. Vykau su jo mama, kadangi negalėjau laukti ilgiau, kol galės draugas.

 

Maya pirmą kartą važiavo mašina ir mėgavosi. Stovėjo mane prispaudusi prie kėdės ir aš ją laikiau apkabinusi. Namie pirmiausia šoko ant lovos. Iki šiol miega šalia manęs ant pagalvės, kartais išsitiesusi visai mus nustumia į kraštelį. Nuo pat pirmų dienų namie nedarė reikalų, nors nebuvo mokyta (išskyrus kelis nelaimingus atsitikimus, kai nenulaikė). Bijojo kai kurių žmonių, nemokėjo žaisti su šunimis, bet visko mokėsi ir buvo nepakartojama. 

 

Atėjo diena, kai nusprendėme grįžti į Lietuvą. Pirmiausias dalykas – apskambinti oro linijas, kas sutiks skraidinti mūsų mergaitę. Kelionė jai labai nepatiko, labai išgąsdino ir aš verkiau galvodama apie ją lėktuve, kadangi ji nemaža mergaitė, turėjo skristi bagažo skyriuje. Prisitaikyti prie naujų namų šiek tiek užtruko, kaskart ją palikus, ji lodavo ir kaukdavo. Tai draskė mano širdį ir aš pradėjau pamažu kirbinti draugą: Mayai reikia draugės, mes dirbame, jai vienai liūdna. Iš pradžių mano draugas prieštaravo, tai reikalauja daug atsakomybės, pinigų ir taip toliau. Nusileidau. 

Vieną dieną darbe prireikė sutvarkyti kompiuterį, tad kol jį tvarkė, prisijungiau prie Facebook ir štai, skelbimas iš “Tautmilės prieglaudėlės”: kažkas atvežė dėžę su šuniukais ir paliko, reikalinga nors laikina globa, nes mažiems šuniukams prieglaudoje pavojinga. Siunčiu nuorodą draugui, prašau, nagi, tik laikinai, juk jie gali sunkiai susirgti. Draugas sutinka ir po darbo mes jau lekiame į prieglaudą. Vėlgi atsakomybė rinktis tenka draugui, visi nuostabūs, visi drąsūs, tik viena kamputyje susirietusi. Kviečiu – neateina. Mes patys esame ne per daug aktyvūs, Maya mėgsta daugiau miegoti ar važiuoti mašina, bet ne žaisti lauke. Draugas ima bailiukę, sako, bus rami kaip visi mes. Eve su mumis važiuoja namo. Vos praeina diena ir mažasis angelėlis greitai virsta į mažą monstriuką. Sysiukas ant lovos, naktį kandimas visur, net į veidą. Kelionė į parduotuvę, aptvarėlis, pledukas, dar daugiau žaisliukų. Monstriukei nepatinka naktį būti atskirai, verkia, loja. Dvi savaitės be miego ir aptvarėlio atsisakome, monstriukė nepalaužiama ir išsikovoja vietą lovoje. Miegame šiek tiek geriau. Maya kantri, tampa mama, kantriai kenčia visus kandimus ir žaidimus, bando švelniai mokyti. Laikinos globos kontraktas prabėgus vos savaitei keičiamas viso laiko kontraktu. Eve – šeima. Jai jau tuoj 5 mėnesiai, keičiasi dantukai, naujo stalo 3 kampai sugraužti, džiaugiamės, kad stalas mūsų, nes butą nuomojamės.

 

Blogos žinios, buto šeimininkė skiriasi su vyru ir mus iškrausto. Turime mėnesį susirasti naujus namus su 2 panelėmis! Niekas mūsų nenori. Situacija darosi beviltiška ir mes visi verkiame (panelės nesupranta kodėl, tik nulaižo ašaras nuo veido). 

 

Bet štai, liūdesys amžinai nesitęsia. Ruošiamės fotosesijai, o iškart po jos keliamės į naujus namus. Mūsų panelės yra mūsų džiaugsmas ir, kad ir kokie sunkumai kiltų, niekada nesukčiau laiko atgal ir nieko nekeisčiau. Su draugu sutarėme, kad kitą kartą šunį vėl imsime suaugusį.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Liuka ir Ugnė

“Mūsų namai tik tada pilni, kai juose skamba kūdikio juokas ir ilgos uodegos barškinimas į daiktus aplink.”

 

Pranešus artimiesiems, kad iškeliaujame į Airiją, dažniausias klausimas buvo, ką darysime su Liuka. Nusprendėme, kad negalime palikti savo šeimos nario. Tėvai labai padėjo paglobodami ir vėliau ruošdami dokumentus šuniui išgabenti. Kadangi Liuka buvo čipuota,  keliaujant Europos Sąjungoje užteko veterinaro apžiūros ir augintinio paso. Tiesa, į jį reikėjo įrašyti jau atliktus skiepus, o keliaujant į Didžiąją Britaniją ir Airiją reikalaujama duoti vaistų nuo kirminų ir tai pažymėti dokumente. Viską padarius, nuosavu automobiliu, prikrautu daiktų, ir Liuka, įsitaisiusia ant galinės automobilio sėdynės, šių metų gegužę išvažiavome per Europą link Airijos. Ilgą kelionę automobiliu ir dviem keltais mūsų šuo atlaikė labai gerai. Kaip ir įprastose ilgose išvykose, ji mažai ėdė, daug miegojo. Liukai laivų sukeltą stresą atsvėrė ekonominės klasės viešbučių lovos, todėl, manyčiau, kelionė jai visai patiko. Juk augintiniui svarbiausia, kad šeimininkai šalia!

 

Mūsų nuostabai, į naujus namus Airijoje Liuka žengė drąsiai ir džiaugsmingai. Gana greitai įvertino patogius minkštus baldus. Jai taip pat patinka Airijos parkai ir nauji draugai, sutinkami juose. Liuka nepatyrė jokio kalbos barjero! Atvykusi ji grąžino į senas vagas mūsų gyvenimus su reguliariais ilgais rytiniais ir vakariniais pasivaikščiojimais.

Netrukus po atvykimo Liukai teko naujas išbandymas – susipažinti su nauju šeimos nariu. Birželio mėnesį gimė mūsų dukra Luna. Ir nors dar daug nebendrauja, Luna ir Liuka mėgsta kartu miegoti, domisi panašiais žaislais. Šuo su malonumu atneša pamestas kūdikio kojinaites, tik kartais išeina iš kambario, neapsikentusi vaiko verksmo. Manau, jų dar laukia graži draugystė.

 

Ne tik Liuka lengvai priėmė Airiją, bet ir Airija – Liuką. Vietiniai ją čia dažnai pastebi, paglosto ir pagiria. Šunų auginimo kultūra čia gilesnė, todėl kai kuriomis valandomis parkuose leidžiama šunims būti be pavadžių. Daugelis gyventojų augina net ne po vieną keturkojį. Tėvai leidžia mažyliams susipažinti su šunimis. Tiesa, buvo sudėtinga rasti būstą, kur būtų priimami gyvūnai, bet tai dėl itin sudėtingos nekilnojamojo turto situacijos Dubline.

 

Jei galėtume atsukti laiką atgal, būtume anksčiau pasirūpinę augintinio pasu. Labai džiaugiamės atsivežę Liuką. Mūsų namai tik tada pilni, kai juose skamba kūdikio juokas ir ilgos uodegos barškinimas į daiktus aplink.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dalia ir Luna

“Mėgstamiausios Lunos gulėjimo vietos – ant dokumentų, su kuriais dirbu, arba ant kompiuterio klaviatūros, o skaniausias vanduo, žinoma, iš mano stiklinės.”

Prieš trejus metus nedideliame kambarėlyje pypčiojo keturi apie dviejų mėnesių amžiaus kačiukai, o jų laukinė mama katė blaškėsi, norėdama grįžti į gatvę. Pasiimti galėjau tik vieną, todėl išsirinkau tą, kurios greičiausiai niekas nebūtų norėjęs – pusiau baltą, ant rankų nenorinčią būti katytę. Būrį priglaudusi mergina dar perklausė, ar esu tikra, ir patikino, kad galėsiu grąžinti. „Lyg kokią nepatikusią prekę, negi kas taip daro“, – dar pamaniau. Taip katė Luna šaltą gruodį atsidūrė mano ir Federico namuose, buvome nelabai seniai persikraustę į Vilnių iš Florencijos. Beje, katės mano gyvenime buvo beveik visada, o Federico – tai pirmas naminis gyvūnas, su kuriuo atsirado ir alergija. Ar kilo mintis Luną atiduoti? Nė akimirkos! Kaip galėtume atiduoti šeimos narį, kai galima tiesiog dažniau išsiurbti grindis ar pasikonsultuoti su alergologu.

Žinoma, mūsų istorija nebuvo vien tik linksmas dūkimas ir saldus murkimas (buvo ir kruvinų rankų, ir kojų, ir apkandžioto veido), bet po trejų metų kartu Luną tereikia pašaukti vardu arba itališku žodžiu vieni, reiškiančiu ateik, ir ji jau čia. Gali būti, kad ji galvoja, jog tai jos vardas. Taip, mūsų katė – dvikalbė! Ji gaudo ir valgo uodus, o pasitaikius didesnei musei į pagalbą kviečia mus. Lunos mėgstamiausias žaidimas – parkūras, t. y. perbėgti kambarį nepalietus žemės, vien tik per baldus. Kiekvieną rytą, tiksliai 10 minučių prieš suskambant žadintuvui, ji letenėle švelniai baksnoja skruostą, negalėdama sulaukti rytinio skanuko. Mėgstamiausios gulėjimo vietos – ant dokumentų, su kuriais dirbu, arba ant kompiuterio klaviatūros, o skaniausias vanduo, žinoma, iš mano stiklinės. Ir kai Luna guli ant kelių murkdama ir išsišiepusi, mes žinome, kad priėmėme geriausią sprendimą – suteikėme jai namus ir nereikalavome nieko mainais. 

Foto Jovita Baliūnienė

 

Rapolas, Jovita ir Murka

“Net rytai tapo gerokai lengvesni, nes vaikus žadina kačiukas ir tada jie daug greičiau atsikelia.” 

 

Noriu pasidžiaugti savo nauju augintiniu, kačiuku-priglaustuku, kurį rado mano sūnus išmestą gatvėje. Na, ir, žinoma, parsinešė. Kaipgi vaikas paliks mažus kačiukus šalti gatvėje… Buvo du, gaila buvo juos palikti tokiame šaltyje, tad ieškojau jiems namų. Vienas rado naujus šeimininkus, o šis irgi būtų radęs, bet vaikas užprotestavo taip, kad teko pasilikti.

 

Apie katino laikymą iki tol nebuvo nė kalbos, nes turime kalytę, kuri nemėgsta katinų. Tačiau vaiko noras buvo toks didelis, kad teko nusileisti ir nuvilti moterį, kuri jau buvo sutikusi priglausti šį mažylį. Jau buvau bevežanti kačiuką į naujus namus, tačiau vaikas griebė dėžę ir verkdamas bėgo nuo manęs, kad tik jo neišvežčiau. Ašarų pakalnė, isterija ir sprogstanti mano galva… Net anglų kalbos būrelį praleidome, nes tada apie tai tikrai nebuvo laiko galvoti. Žodžiu, per prievartą išpildė savo svajonę.

Taigi mūsų kalytė iš pradžių buvo šokiruota, bet, mūsų nuostabai, nepuolė, tik labai uostinėjo. Kol galiausiai susidraugavo taip, kad jai atsirado pienas ir tą mažylę kalytė dabar maitina. Kalytė tikrai nebuvo turėjusi šuniukų, tad suveikė motiniškas instinktas, pati stebiuosi.  Apie tokį atvejį buvau girdėjusi,  tik niekada negalvojau, kad taip nutiks mano augintiniui.

 

Vaikas laimingas nesvietiškai, kartais, visai netikėtai, padėkoja man, kad leidau pasilikti kačiuką.  Net rytai tapo gerokai lengvesni, nes vaikus žadina kačiukas ir tada jie daug greičiau atsikelia. Žodžiu, vieni pliusai. Net vyras pamilo mažylę ir su ja tai miega, tai žaidžia… O kalytė savo vaiko išvis nepaleidžia iš akių. Tik kačiukas nueina kur toliau, kur ji nemato, iškart bėga tikrinti situacijos. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Justina ir Arčis

“Mano mažylis keliauja kartu su manimi visur – ir į miestą, ir į kavines ar restoranus, ir į parduotuves, ir pas draugus, ir į tolimesnes keliones po Lietuvą.”

 

Vaikščiodami su Arčiu lauke dažnai išgirstame iš aplinkinių sakinį „Oooo, koks westukas!“ – visi iš pirmo žvilgsnio pagalvoja, kad Arčis – Vakarų Škotijos baltojo terjero jauniklis. Tuomet man tenka paaiškinti, kad jis mišrūniukas, kuris atkeliavo iš gyvūnų prieglaudos. Nuolat susiduriu su žmonių nuostaba, jog šiais laikais į prieglaudas patenka ir veisliniai ar aiškių tam tikros veislės bruožų turintys mišrūnai. Tačiau būtent Arčio istorija ir parodo, jog nė vienas šuo, nepriklausomai nuo jo veislės, išvaizdos ar charakterio, negali būti apsaugotas nuo žmogaus išdavystės. 

Arčis, būdamas maždaug 10 mėnesių amžiaus, 2019 metų sausio mėnesį buvo rastas išmestas miške, Kauno rajone. Jo globą iš karto perėmė Kauno gyvūnų prieglauda „Penkta koja“. Pamačiusi skelbimą prieglaudos Facebook puslapyje pati sunkiai galėjau patikėti, kad toks šuo gali būti išmestas, o ne pasiklydęs. Tačiau kadangi jis neturėjo poodinės mikroschemos, iškart supratau, jog tai nėra grynakraujis Vakarų Škotijos baltasis terjeras, o tik jo mišrūnas. Taip pat žinojau, jog dvi savaites bus ieškomi jo tikrieji šeimininkai. Tokią tvarką buvau išmokusi mintinai, kadangi pati savanoriavau vienoje Vilniaus gyvūnų prieglaudoje ir kartas nuo karto priimdavau laikinus globotinius. Būtent laikina globa man padėjo apsispręsti, kad aš ne tik noriu, bet ir turiu visas galimybes laikyti augintinį. Buvau nusprendusi, jog per 2019-uosius įsigysiu westuką – domėjausi veislynais ir planavau pirkti šuniuką su dokumentais. Tačiau sausio 22 dieną atsiradus „Penktos kojos“ skelbimui apie rastą terjerą mano širdis sukirbėjo. Gal tai ženklas, kad neverta pirkti, o geriau priglausti. Tuo labiau, kad nuolat būdavau apsupta beglobių gyvūnų. Tuomet ir nusprendžiau parašyti vienai iš Kauno prieglaudos savanorių. Žinojau, kad rašau per anksti, kol dar ieškomi teisėti šeimininkai, tačiau negalėjau nustygti vietoje. Prisistačiau ir papasakojau apie save, apie tai, kaip pastaraisiais metais norėjau tokio šuns, kokias sąlygas jis turės namie ir t. t. Teko palaukti, tačiau pradėjome susirašinėti su savanore ir, praėjus dviems savaitėms, buvau pakviesta susipažinti su Arčiu (prieglaudoje jis buvo vadinamas Boltu). Nieko nelaukusi važiavau iš Vilniaus į Kauną pabandyti susidraugauti su šiuo pamestinuku. Arčis tąkart man pasirodė labai savimi pasitikintis, nepriklausomas šuo, kuris nesileis būti palaužtas. Iškart pajutau, kad tai mano šuo ir susitariau su savanorėmis, jog po karantino bei kastracijos atvyksiu vėl į Kauną išsivežti jo į savo namus. Prisipažįstu, buvo labai sunku laukti tas dvi papildomas savaites, kol bus atliktos visos procedūros, bet žinojau, kad kuo ilgiau lauki, tuo daugiau džiaugsmo būna vėliau. Taip ir buvo! Arčis tiesiog puikiai ištvėrė kelionę automobiliu namo, o pirmąkart įžengęs pro buto duris iškart pasijuto namų šeimininku. Tiesą pasakius, atrodė, jog jis šiuose namuose visąlaik ir gyveno. 

Taip prasidėjo mūsų gyvenimo kelionė kartu. Man teko išmokti keltis 5 valandą ryto, kad prieš darbą spėčiau bent pusvalandžiui išeiti pasivaikščioti su mažuoju į lauką (nors turiu pripažinti, kad Arčiukas yra visiškas miegalius ir jam keltis taip anksti yra tikra kančia). Taip pat teko persiplanuoti savo darbotvarkę ir kasdien per pietus bent kelioms valandoms grįžti namo dar kartą pasivaikščioti ir pabūti kartu. Teko kviesti dresuotoją, kadangi, nors Arčiui buvo beveik metai, jis nemokėjo visiškai jokių komandų. Teko paminti ir savo seną nusistatymą, jog augintiniui šeimininkų lovoje ne vieta, nes ramiausiai ir patogiausiai Arčiui miegasi būtent čia, o ne jo guoliuose. Mano mažylis keliauja kartu su manimi visur – ir į miestą, ir į kavines ar restoranus, ir į parduotuves, ir pas draugus, ir į tolimesnes keliones po Lietuvą (o greitai tikisi aplankyti ir tolimąjį užsienį). Su draugais visuomet juokiamės, kad jei jis galėtų, tai tris kartus per dieną eitų ne pasivaikščioti, o važiuotų automobiliu, nes tai jam patinka daug labiau nei pėdinimas šalia šeimininkės. 

Nesumeluosiu, kartais ir man pačiai atrodo, jog Arčis yra tipinis westukas – atsidavęs savo šeimininkui, bet kartu užsispyręs bei principingas, mėgstantis „paburgzti“ ant pro namų langus praeinančių praeivių, nuolat išsivoliojantis rastame purve taip, kad ant jo kailio nebelieka nė lopinėlio baltos spalvos, smalsus ir besišypsantis, žaismingas ir juokingas, norintis draugauti su kitais šunimis ir žmonėmis. Todėl visai nesvarbu, kad jis neturi kilmę patvirtinančių dokumentų ir yra pora centimetrų žemesnis bei pora kilogramų lieknesnis nei kilmingas terjeras, man jis – pats gražiausias, mieliausias ir mylimiausias škotukas, be kurio savo gyvenimo aš jau neįsivaizduoju. 

Foto Jovita Baliūnienė

 

Eglė, Paulius ir Morka

“Galime grįžti pačios blogiausios nuotaikos namo, bet tai, kaip ji pasitinka, kaip džiaugiasi, kaip prisiglaudžia, iš karto pradangina visas neigiamas emocijas.” 

 

Esu veterinarijos gydytoja, todėl gyvūnai mane supa kiekvieną dieną. Visuomet augau su šunimis ir man tai atrodo neatsiejama šeimos dalis. Nuo to laiko, kai tapau veterinare, supratau kokie nuostabūs yra priglausti gyvūnai, kokį džiaugsmą jie patiria suradę namus. Pabendravusi su jų šeimininkais pamačiau, jog nei vienas jų nesigaili, tik džiaugiasi pasirinkimu, ir nesupranta, kodėl anksčiau nepriglaudė šuniuko ar kačiuko. Taip man ir atsirado noras ne pirkti, o priglausti šuniuką. Kai pasiėmėme Morką, su Pauliumi jau kurį laiką buvome susituokę, prieš tai jau kelerius metus gyvenome kartu. Vis užsimindavau, kad šioje šeimoje noriu šuns. Mamos šuo tai ne tas pats, aiškindavau jam. Bet Paulius užaugęs vienas, be gyvūnų, todėl nebuvo tikras dėl šio pasirinkimo. Ilgai zyzdavau, bet atsakymas būdavo, kad tingėsime vedžioti, ką darysime, jei kur keliausime, kam paliksime, namuose bus daug plaukų, galbūt alergija ir t. t. 

 

Pati visuomet leipstu nuo šiurkštukų, šuniukų su barzda, todėl vos užmatydavau kokį skelbimą su barzduku, iškart rodydavau vyrui, bet pritarimo paskambinti negaudavau. Vieną dieną prieglaudos skelbimuose pamačiau panašų į Morką šiurkštuką patinėlį, parodžiau vyrui, tąkart atsakymas nebuvo kategoriškas kaip anksčiau, pritarė, kad galbūt galėtume priglausti. Deja, paskambinusi į prieglaudą gavau atsakymą, kad šuniukas rezervuotas. Nuo to karto supratau, kad galiu ir toliau, jau neatsiklausdama, ieškoti panašių šuniukų. Kartą pamačiau skelbimą, namų ieškojo mažulytė Morka, tada vardu ji buvo Zara. Kartu namų ieškojo ir jos mama, biglio mišrūnė su barzdele. Nors nuotrauka nebuvo labai kokybiška ir aiški, bet man jos užteko, kad atsirastų meilė iš pirmo žvilgsnio. Dviejų šunyčių priimti negalėjome, o prieglauda nusprendė ieškoti namų būtent joms abiems kartu. Nepasidaviau, kone kasdien skambindavau teirautis ar šunytė dar yra, kokia situacija, ar kam pažadėta. Minėjau, kad esu veterinarijos gydytoja, žadėjau patį tobuliausią gyvenimą, geriausią pašarą, papildus, skanėstus, nuolatos tikrinti sveikatą. Netgi buvome nuvažiavę aplankyti. Tai truko apie dvi savaites, kol galiausiai sužinojau, jog abi šunytės pažadėtos į Ameriką lietuvių šeimai. Po šios žinios nusiraminau, galvojau, kad, matyt, dar ne laikas šuniui mūsų šeimoje, be to, ir vyras nebuvo toks užsidegęs kaip aš. Dar po kokios savaitės važiavome iš sodybos ir Paulius pasakė, kad tikrai norėtų šuns, kaip būtų smagu vežtis į gamtą, žaisti. Po kelių valandų gavau žinią, kad šunytes paimti į Ameriką tampa sudėtinga ir tai užtruks dar kelis mėnesius, o kadangi atsirado žmonės, norintys Morkos mamos, prieglauda atsižvelgė į mano skambučius bei pažadus ir Morką padovanojo mums.

Morkos vardas atsirado ne iš karto. Daugybę kartų pasirinkimą keitėme, nepriėjome prie bendro sprendimo. Vardus galvojo visi, kas netingėjo. Kai buvo mažulytė, jos plaukas buvo oranžinio atspalvio, todėl bendradarbė Zarą pasiūlė pervadinti į Morką. Morkytė iš karto pritapo mūsų namuose, pakerėjo šiluma ir meilumu. Galime grįžti pačios blogiausios nuotaikos namo, bet tai, kaip ji pasitinka, kaip džiaugiasi, kaip prisiglaudžia, iš karto pradangina visas neigiamas emocijas. Pasidarėme prieraišesni namams, stengiamės kuo greičiau grįžti, kad būtume su ja. Kartais pasiimu ją su savimi į darbą, veterinarijos klinika, kurioje dirbu, viena mėgstamiausių Morkos vietų. Išvykas taip pat stengiamės planuotis su ja, nakvynės vietas renkamės tokias, kur priima su augintiniais. Labiausiai Morka nemėgsta važiuoti automobiliu, šukuotis, vaikščioti per lietų ar tiesiog po šlapią žolę. Ji nėra labai aktyvus šuo, nors žaisti mėgsta, tačiau prisitaiko ir prie mūsų ramaus būdo. Iš tikrųjų Morka yra geriausias mūsų priimtas sprendimas. 

 

Foto Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Monika ir Rubis

“Šiandien Rubis tikras mamyčiukas, geriausias draugas, keturkojis radiatorius, miegantis po antklode, mano kasdienės šypsenos ir juoko priežastis.”

Kiek tik save pamenu, visada buvau vieniša. Gal todėl, kad labai ieškodavau gyvenimo prasmės, kai kiti linksminosi. Kai kiti priimdavo tai, ką gaudavo, aš vis ieškojau atsakymų į klausimus, kurių net nesuvokiu.  Taip buvo, kol vienas draugas pasakė: „Tau, Monika, reikia šuns. Visos Tavo bėdos dings.“ Tie žodžiai kaip žemės drebėjimas mylimoje Lietuvoje – netikėtai išmušė žemę iš po kojų. Tarsi gavau atsakymus į visus tuos nesuvokiamus klausimus. Viską apgalvojau 1001 kartą. Juk anksčiau viską mesdavau, o šis sprendimas – trapios, sužeistos širdelės įsileidimas į namus, lovą, širdį – didelis iššūkis. Kitą dieną jau buvau odisėjoje, to vienintelio keturkojo paieškose. Prieglauda po prieglaudos, jaučiau, kaip blėsta viltis surasti TĄ VIENINTELĮ. Visi tie šuneliai nuostabūs, visi iki vieno skirtingi, tačiau nei vienas „nelipo“. 

Galiausiai nusprendžiau aplankyti “Grindos” sanitarinę tarnybą. Buvo tada vasario pabaiga, sniego iki kelių, navigacija vedė ratais kvadratais, tad bridau per pusnis į didžiulį kalną. Bet jaučiau, kad būtent už to kalno kažkas manęs laukia. Pamenu, tada eidama net sustojau ir garsiai pasakiau savo būsimam geriausiam draugui, kurio dar net nebuvau mačiusi, bet jau žinojau, kad toks yra: „Tikiuosi, Tu vertas to klampojimo po pusnis.“ Klampojau toliau besijuokdama iš savo sąmojo. Užėjusi į “Grindos” patalpas, kuriose laikomi šunys, pakraupau. Prieglaudose mačiau daug, bet ten tie visi šunys atrodė ypač vieniši. Visi lojo. Visi… Ir tada pamačiau Rubį. Nežinau, kaip žodžiais nupasakoti tai, ką tada patyriau. Žinote, kaip per filmus rodo tuos įsimylėjėlius iš pirmo žvilgsnio? Kai viskas aplink sustoja, matai tik tą vienintelį(-ę) ir jau matai visą bendrą gyvenimą prieš akis. Man taip buvo su Rubiu. Jis loja galvytę aukštai iškėlęs, kaip vilkiukas koks, o aš žiūriu į jį ir šypsausi, galvoju: „Eik tu pamaiva, manęs neišgąsdinsi.“ Ir taip šypsojausi, kol grįžau į realybę. „Monika, jis loja. Tu jį bute laikysi. Jis loja.“ Ir dingo šypsena. Ir entuziazmas išsyk išgaravo. Supratau, kad jokio kito šuns taip nenorėsiu, kaip šito mažo Vilkiuko. Išėjau iš ten galvą nuleidusi, bet vis prieš akis matydama TĄ VIENINTELĮ keturkojį. 

Grįžusi namo susiradau jo nuotrauką “Grindos” puslapyje internete. Žiūrėjau kone seilę varvindama. Tada perskaičiau aprašymą: „Rubis, jei galėtų kalbėti, labai daug ką papasakotų, bet kadangi kalbėti negali, tai savo problemas mėgsta ištipenti eidamas pasivaikščioti.“ Tas aprašymas taip papirko, kad iškart paskambinau ir paklausiau, ar dar turi tą šuniuką. IMU! Po kelių dienų Rubis jau mano kambaryje, mano lovoje ir mano širdyje. Tik pasirodo, kad jis neloja. Kaip tik – jis be galo baikštus. Dar ir dabar jis truputį prisibijo aplinkos, naujų vietų, žmonių. Šiandien Rubis tikras mamyčiukas, geriausias draugas, keturkojis radiatorius, miegantis po antklode, mano kasdienės šypsenos ir juoko priežastis, skaniausis nulėpausis, riestauodegis lenktynininkas ir mano visas gyvenimas. Neslėpsiu, kad kartais sunku keltis ryte, vaikštinėti po kiemą tarsi be tikslo, kol Rubis uostinėja visus pakampius, bet jo uodegytė, tarsi periskopas pakilusi aukštyn – mano motyvacijos šaltinis! Beje, mūsų su Rubiu gimtadieniai tą pačią dieną. Mažasis aš. Su Rubiu esame 1,5 metų kartu, bet tarsi jau amžinai vienas kito širdyje!

 

Foto Jovita Baliūnienė

Agnė ir Marcusė

“Dabar ši kažkada buvusi laukinė katė yra neatskiriama mūsų šeimos draugė.”

 

Istorija, kaip Marcusė atėjo į mūsų gyvenimą, yra gan paprasta. Galima sakyti, kad ji pati mus išsirinko. Vieną vasaros vakarą besitvarkydamas kieme tėtis užmatė ją, sukvietė mus visus, mes apstojome katę ratuku ir galvojome jai vardą.

Išrinkus vardą – Marcusė, brolis pasiėmė ją ant rankų ir parsinešė namo. Dabar ši kažkada buvusi laukinė katė yra neatskiriama mūsų šeimos draugė.

 

Foto Saulė Paliulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė