Istorijos

Julija ir Lima

“Atrodo, galėčiau pasakoti nesustodama, kaip ji mėgsta fizinį artumą, kokie mylimi jai yra saulės spinduliai vėsią dieną ir koks artimas jai yra žmogus.”

 

Maždaug prieš porą metų, kai namuose mums su Tomu atsirado noras turėti keturkojį draugą, ilgai diskutavome, kokio dydžio ir charakterio tas draugas turėtų būti. Kai nusprendėme įsigyti Bostono terjerą, naršydama Facebook visai netikėtai pamačiau pranešimą apie “DogSpote” esančią kalytę Miniukę. Jos istorija palietė mano giliausius širdies kampelius ir nieko nelaukdama skambinau Tomui: „Labas, čia yra tokia prancūzų buldogo mišrūnė “DogSpote”, gal galiu parašyti prieglaudai ir pasiteirauti dėl jos įsivaikinimo?”. Tai buvo trečiadienio vakaras (pamenu kaip šiandien), kai aš nusiunčiau žinutę “DogSpotui”, išreikšdama norą suteikti Miniukei namus. Jau penktadienį kalbėjau telefonu su vadove Indre, gryninau mūsų poreikius, gyvenimo būdą. Kadangi minėtoji šunytė nebuvo tinkama šeimai su vaikais, mums buvo pasiūlyti kiti variantai.

 

Atėjo diena, kai iš dviejų pasiūlytų kalyčių (Limos ir Zumos) mes išsirinkome Limą. Ji tuo metu buvo 3,5 metų, laikinai gyveno Šiauliuose pas nuostabią globėją Rūtą, kuri paėmė ją iš daugintojų. Sutarėme, kada galėtume atvažiuoti apžiūrėti Limos, pabendrauti. Buvo tamsus žiemos vakaras, kai mes, susikrovę kraitį Limai vežti į naujus namus, keliavome su Tomu į Šiaulius. Nors įprastai po pirmojo pasimatymo globotinis dar nebūna siunčiamas su naujaisiais šeimininkais naujo gyvenimo etapo link, bet mes jautėme, kad tas pirmas kartas bus lemtingas. Ir neklydome. Tą naktį grįžome iš Šiaulių į Kauną jau nebe dviese, o trise. Žinoma, pirmoji naktis – streso naktis. Nepažįstama vieta jai, nepažįstami jos garsai mums.

Dienos bėgo, vagiama buvo viskas, kas tyčia guli ant žemės ar netyčia ją pasiekia – šlepetės, kojinės, kalėdiniai žaisliukai, tušinukai ir begalė kitų daiktų. Kandama, kai buvo bandoma pavogtus daiktus iš jos paimti. Tiesa, reikėjo daug laiko ir kantrybės, kad Lima išmoktų mūsų gyvenimo taisyklių. Bet tai jau praeitis. Šiandien ji be galo protinga mergiotė – namuose galima su ja susikalbėti ženklais. Komandas „sėdėt“ ir „negalima“ puikiai moka. Esant tinkamai motyvacijai moka ir „gulėt“. Ji kantri, ji žaisminga. Kas kartą pasitinka mus po darbo bučiniais ir vizgindama užpakalį (na, uodegos gi neturi). Pas mane mėgsta ir į mašiną įsiropšti, kol įvažiuosime į kiemą, Tomo kantriai  laukia, kol išlips ir pakvies ją pasisveikinti. Kas kartą grįžus namo ir pasisveikinus ji dar nubėgs atnešti savo žaislą, nes visą dieną laukdama nusipelnė, kad būtų su ja žaidžiama. Lima dievina kamuoliukus. Taip taip – dievina. Didelius ir mažus, minkštus ir kietus. Net ramiai pro krepšinio ar tinklinio aikštelę praeiti negalime – vis stengiasi pagauti kamuolį. Namuose net tenka slėpti juos, o tai veiklos visai dienai būtų – graužti kamuolį, tada įkyriai bandyti jį įbrukti kam nors, kad atimtų (čia tokia žaidimo forma), o bandant atimti ji bėgtų.

 

Atrodo, galėčiau pasakoti nesustodama, kaip ji mėgsta fizinį artumą, kokie mylimi jai yra saulės spinduliai vėsią dieną ir koks artimas jai yra žmogus. Tiesą sakant, nebeįsivaizduojame savo kasdienybės be jos: rytų be jos kriuksinčio žadinimo, vakarų be jos knarkimo užmigus, grįžimo iš darbo be jos energingo pasitikimo, pavakarių be pasivaikščiojimų po gryną orą. Ir tai buvo sprendimas visiškai ekspromtu, bet kuris apvertė mūsų kasdienybę aukštyn kojomis ir nuspalvino gyvenimą ryškesnėmis spalvomis.

Foto Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Agnė, Paula ir Dūmas

 

“Labai smagu stebėti, kaip jie kartu žaidžia, susiglaudę miega arba tiesiog sėdi ant palangės ir stebi paukščius.”

 

Prieš 2 metus įsigijome savo pirmąjį katiną. Tai Meino meškėnų veislės katinas vardu Veideris. Jis  labai išdykęs, drąsus, krečiantis daugybę eibių. Su Veideriu niekada namuose neliūdna. Vis pagalvodavome jog būtų smagu, kad namuose atsirastų dar vienas katinas. Šį kartą mūsų šeima nusprendė, kad kitas katinėlis bus beglobiukas.

Kartą tėtis benaršydamas internete rado žmonių prašymą priglausti katinėlį vardu Dūmas. Tėčiui susisiekus su skelbimo autore sužinojome jog meilus, geras ir draugiškas katinas buvo rastas lauke ir laikinai glaudėsi biure. Tačiau artėjant Kalėdoms Dūmui reikėjo tikrųjų namų. Tuoj pat visi kartu peržiūrėję nuotraukas ir perskaitę aprašymą apie Dūmą, nusprendėme, kad jis turėtų gyventi su mumis. Atvykę pasiimti Dūmo pamatėme, jog tai tikrai neišpasakyto meilumo katinas. Jis glaustėsi prie mūsų, leidosi būti glostomas, todėl net neabejojome savo teisingu pasirinkimu.

Parsivežus jį namo katinukai greitai susidraugavo. Labai smagu stebėti, kaip jie kartu žaidžia, susiglaudę miega arba tiesiog sėdi ant palangės ir stebi paukščius. Dūmas yra tobulo charakterio katinas. Mėgsta gulėti ant kelių, prašosi būti glostomas, o labiausiai patinka kaitintis ant saulės. Žiemą, kai saulės mažiau, Dūmą rasi šildantį savo pilvelį ant radiatoriaus.

Labai džiaugiamės augindami Dūmą, todėl drąsiai žvalgykitės savo gyvūnėlio tarp beglobiukų ir, manau, jūsų namuose taip pat atsiras meilus, švelnus, gražus augintinis.

Foto Austė Petkevičiūtė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Aivaras ir Pūga

“Su Pūga jaučiu, kaip kiekviena diena tampa pilnesnė prasmės ir džiaugsmo.” 

 

Šeimoje bene nuolat būdavo šeimos šuo. Išsikėlus gyventi vienam pradėjo labai trūkti to gyvo džiaugsmo ir ilgą laiką norėjosi įsigyti savo šunį. Itin daug domėjausi borderkoliais, atrodė kaip tobulas pasirinkimas ir variantas. Vis tik galiausiai nusprendžiau priglausti likimo nuskriaustą šunelį iš prieglaudos. Gyvenu Vilniuje, tačiau vykau į Klaipėdą net kelis kartus į “Linksmąsias pėdutes”, buvau nusižiūrėjęs internete laikos mišrūnus. Bet nuvykęs į vietą pamačiau savo šunelį – Pūgą. Ji su savo broliais bei sesėmis buvo rasta netoli prieglaudos dėžėje. Pūga buvo baikščiausias ir mažiausiai kontakto siekiantis šunelis, išvaizda labai priminė borderkolius, tad daugiau klausimų nebekilo ir ilgai netrukus rezervavau Pūgą sau. Tikėjausi, jog po visų skiepų išgyvens ir po keleto savaičių galėsiu sugrįžti ir keliauti namo jau su šuneliu.

Viskas baigėsi laimingai ir dabar kasdien džiaugiamės vienas kito kompanija! Lankėme dresūrą “Urban dog” mokykloje, išmokome daug. Dar ir dabar kasdien mokomės kažko naujo arba kartojame sena. Dėl Pūgos pradėjau itin daug vaikščioti bei pažinti miestą, jo apylinkes, nueiname vidutiniškai 13 km kasdien. Pastaruoju metu dar pradėjome vaikščioti ir į “Sled Dogs Baltic” fitneso užsiėmimus. Su Pūga jaučiu, kaip kiekviena diena tampa pilnesnė prasmės ir džiaugsmo. Nuoboduliui nebėra vietos.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Indrė, Pupa ir Miksas

“Neįsivaizduoju savo namų be gauruotos šeimynos juose.”

 

Kiek save atsimenu, visada mylėjau gyvūnus. Vaikystėje tėvai leido laikyti tik žiurkėnus, žuvytes ir, labai trumpai, katiną, kuris už netinkamus tualeto įpročius buvo perkeltas gyventi į kaimą pas babytę, kur sulaukė gilios senatvės.

Pirmasis iš dabartinių “įvaikių” mūsų namuose prieš beveik 9 metus atsirado katinas Miksas. Gana netikėtai, nes po mūsų senuko katino mirties buvau pasižadėjusi daugiau gyvūnų neturėti – per daug skaudu skirtis… Tačiau vieną lapkričio vakarą pamačiusios mažą, rusvą, įžūlų snukelį “SOS gyvūnų” namelyje “OZO” prekybos centre abi su dukra ištirpome. Dovanojimo sutartyje pamačiusi įrašytą “Mix”, kažkodėl nusprendžiau, kad čia katinėlio vardas. Ir tik vėliau, kai vardas mūsų neklaužadai jau buvo prigijęs, apsižiūrėjome, kad taip buvo nurodyta veislė – mišrūnas.

Katinėlis (dabar jau solidus, 9 metų katinas, sudėjimu ir charakteriu primenantis garsųjį Garfidą) labai meilus ir šnekus. Paprašius duoda bučkį (tiesa, kartais pasibrangina, o labai pasiilgęs bučiuoja per prievartą). Moka išsireikalauti maisto ir dėmesio tiek, kiek tik nori. Jei jis nusprendė, kad laikas myluotis – lips ant galvos be jokių ceremonijų, kol pasieks savo, arba raudos, kol paimsime ant rankų.

Kalytė Pupa į mūsų namus atkeliavo prieš 6 metus. Nors iki tol buvau labiau „katinų žmogus“ ir niekada neturėjau šuns, pastebėjau, kad vis dažniau žiūrinėju šuniukų nuotraukas prieglaudų tinklapiuose. Pupą (tuomet Jely) ir jos brolį bei sesę pamačiau „Naminukų“ tinklapyje. Pasiskambinusi nurodytu telefonu išgirdau, kad iš trijų liko tik vienas šunelis. Mūsų Pupa, Pupcė, Pupecija ir t. t., kuriai vardą išrinko vyras (tiesa, jį gana ilgai teko įtikinėti, kad mums reikia šuns).

Nepažįstu kito tokio šuns kaip mūsų Pupa. Visiškas taikos balandis, švelni, bučiuoklė, niekad niekam neįkandusi ir net nebandžiusi įkąsti per visą savo gyvenimą, lojanti tik ypatingais atvejais, mylinti žmones ir į kiekvieną žvelgianti su absoliučiu pasitikėjimu. Besąlygiškos meilės koncentratas ant trumpų kojyčių. Ne kartą girdėjau sakant, kad „tokio šuns ir aš norėčiau“, iš žmonių, kurie šiaip jau nėra gyvūnų mylėtojai. O kokia ji supratinga ir klusni! Jai užtenka tik pasakyti, kad kažko negalima, ir visai nereikėjo dresuoti.

Linksma stebėti Mikso ir Pupos draugystę, jų bušido kovas bei gaudynes, kai kilimas skraido, kaip jie vienas iš kito mokosi, perima elgesį, kaip konkuruoja dėl mūsų dėmesio, kaip abu draugiškai „padeda“ man gaminti maistą stovėdami įsirėmę į kojas iš abiejų pusių.

Jei Pupa ožiuojasi ir nevalgo, užtenka tik pasakyti: “Pupa, ateis Miksas ir suvalgys“ ir dubenėlis kaip mat iššluojamas. Abu vienas kito pasiilgsta, kai atostogų metu tenka pabūti atskirai. Tiek Pupą, tiek Miksą kartas nuo karto paauklėja ir apiburba mūsų senolė katė Kitė, kurią paveldėjome mirus vyro mamai. O jie susivieniję ją pavaiko, padėdami palaikyti tonusą. 

Neįsivaizduoju savo namų be gauruotos šeimynos juose. Ir padraskyti baldai ar pūkai ant rūbų tikrai nenustelbia to džiaugsmo, kurį kasdien gauname iš mūsų dream team, kaip meiliai vaidiname savo miauksinčius ir amsinčius šeimos narius.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Eglė ir Kakava

“Sako, kad laimė negali būti kaip nors išmatuota ar aprėpta, tačiau manoji sveria 16 kilogramų.”

 

Balandžio 25 dieną netekau savo geriausio draugo Kekso, su kuriuo skaičiavome 11 draugystės metus. Po jo nutarėme, kad jokio kito šuns nebeturėsime, nes tai didelis širdies skausmas. Šių metų mamos dienos išvakarėse važiavome su mama link namų, ji pradėjo pasakoti, kad vakar miške, pro kurį tą akimirką ir judėjome, stotelėje buvo paliktas šuo, o sulig tais žodžiais vėl pamatėme tą šunį, susisukusį kaip sraigė ir miegantį po suolu. Kuo pašerti jį neturėjome, todėl nusprendėme, kad grįšime vakare jo pamaitinti. Privažiuoti arti bijojome – nenorėjome gąsdinti, taip pat baiminomės ir patys. Tačiau vos išlipus iš mašinos, per kelią link mūsų bėgo būsima mano geriausia draugė. Kone prilipusi prie kelio ji parodė meilę ir nuolankumą, tačiau pamačius vaizdą iš arčiau – teko akimirkai nusisukti. Kiek tik buvo įmanoma – ji buvo nusėta erkėmis, didelėmis, ir jos buvo visur, vėliau išrinkome jų gerokai virš 200. O ji nepaliaujamai šokinėjo, glostyti ją buvo skaudu, nes nenumaniau, kiek laiko užtruks išrinkti erkes ir ar ji išvis išgyvens nuo tokio kiekio padarų, siurbiančių jos kraują. Kiek pagerusi vandens, bandė uostyti sausą ėdalą, tačiau bent kiek ją pašerti pavyko tik iš savo delno. Jau tada, kai tą pačią dieną kalbėjau su mama, kad reikės sugrįžti jos pašerti, žinojau, kad važiuoju ne tik to. Važiavau jos parsivežti į naujus namo. Kiek parinkę erkes, kurių buvo lyg iš atvertos Pandoros skrynios, nusprendėme, kad laikas sodinti ją į automobilį ir vežti namo, nes artėjo vakaras. Kelionė nebuvo ilga, tačiau išlipusi ji jautėsi nesmagiai, norėjo šniukštinėti kiemą, tačiau vis bijojo paleisti mane iš akių, glaudėsi ir bėgiojo aplink.

Kakavos vardu ją pakrikštijo mama, tą pačią akimirką, kai pamatė ją kieme. Dėkoju Dievui, kad apsiprasti prie naujo kiemo ir namų – neužtruko. Sako, kad laimė negali būti kaip nors išmatuota ar aprėpta, tačiau manoji sveria 16 kilogramų. Dabar ji kaip užprogramuota nuolatos šokinėti, o bėgdama priverčia žemę drebėti. Pro kurį langą namuose bepažiūrėsi – ji nuolat budėjimo režime ir būtinai ras žmogaus žvilgsnį, net jei jis lango kertėje. Dabar ji kaip tikras kaimo šuo – vaiko katinus, vagia iš mūsų avino obuolius, sekioja paskui mane, kai pjaunu žolę, šokinėja ant žmonių, net jei jų nepažįsta, ir labai mėgsta pilvo kasymus. Seną  jos antkaklį išmečiau ir uždėjau Kekso – juokaujame, kad jis reinkarnavosi, nors seną draugą pakeisti sunku, bet Kakava kaip įmanydama gydo žaizdas.

 

Foto Audrius Vizbaras

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Živilė ir Kuosa

“Dabar mes kartu ir keliaujame, ir dirbame (vežuosi ją į darbą kartu), ir pramogaujame. Ir tai trunka jau penktus metus.”

 

Ankstyvą kovo rytą mano tėtis ėjo į kioską nusipirkti rytinio laikraščio ir išgirdo gailų inkštimą. Tada pamatė prie parduotuvės įėjimo pririštą mažą sustirusį šunėką. Priėjęs pakalbino jį, paglostė ir paguodė žodžiais, kad tuoj šeimininkas grįš apsipirkęs. Tačiau paėjęs kiek toliau link kiosko, susivokė, kad parduotuvė tokiu metu dar nedirba ir joks šeimininkas neateis. Tuomet, nusipirkęs laikraštį, grįžo ir atsirišęs parsivedė šuniuką namo. Tai buvo nedidukė juoda kalytė. Tądien buvo mano gimtadienis, todėl tėtis paskambino man ir pasakė: „Turiu tau gimtadienio dovaną – atvažiuok“.

 

Aš, žinoma, labai nustebau, gal net supykau, juk šuo ne žaisliukas, negalima jo dovanoti. Bet situacija buvo tokia, kad reikėjo kažko imtis. Taigi aš parsivežiau kalytę namo, išmaudžiau ir nusprendžiau, kad reikia  ieškoti jos šeimininkų. Kad parašyčiau skelbimą, reikėjo kalytę nufotografuoti. Dviračiu išvažiavau į miškelį (nusprendžiau, kad gamtoje nuotrauka bus gražesnė). Miškelyje paleidau savo šunelį iš kuprinės, o jis taip pasiutusiai lakstė, tiesiog skraidė, kad vardas Kuosa tiesiog savaime atėjo į galvą, juolab, kad ir atrodė visa kaip plunksnuotas paukštis.

 

Skelbimus iškabinau ir gatvėje, ir Facebooke įdėjau (tai buvo, ko gero, daugiausiai „laikų“ ir pasidalinimų sulaukęs mano įrašas), tačiau senieji šeimininkai neatsirado. Beje, mano tėtis po savaitės ėjo ir nurinkinėjo visus mano iškabintus plakatus, sakė, jei kas būtų ieškojęs, būtų jau susisiekęs. Taigi taip Kuosa pasiliko mano namuose.

Kadangi veterinaras rado dar pieninių dantukų, buvo nustatytas gan tikslus Kuosos amžius – 7-8 mėn. Buvo akivaizdu, kad Kuosa didelė neaugs. Ji su lengvai apšepusia barzdele, šiurkštaus ir juodo kailiuko, didelėmis stačiomis ausimis (kol buvo maža, viena visada nuleipdavo žemyn), taigi sulaukia daug aplinkinių dėmesio ir simpatijų. Dažnas klausia veislės, juokais atsakau, kad tai „šiurkščiaplaukis zeršionas“ (sehr schon – labai gražus vokiečių kalba).

 

Tai jau trečias mano šuo. Nuo paauglystės neįsivaizduoju savo gyvenimo be šuns, tik pirmi du mano šunys buvo dideli, o šitas mažiukas. Iš pradžių mane tai glumino (koks tai šuo, jei dažnas katinas didesnis), o dabar matau didelius mažo šuniuko privalumus. Nedidelis šuo labai patogus – įsimetei į kuprinę ir ant dviračio. Dabar mes kartu ir keliaujame, ir dirbame (vežuosi ją į darbą kartu), ir pramogaujame. Ir tai trunka jau penktus metus.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Karolina ir Puma

“Dabar sunku suvokti, kaip galėjau gyventi be tokios kompanionės ir draugės – kartu svečiuojamės mieste, traukiniais, autobusais ir kitu transportu keliaujame į ilgiausius, tolimiausius žygius.”

Mano ir Pumos istorija prasidėjo gūdžią žiemą – būtent tuomet, kai nusprendusi tapti „Lesės“ prieglaudos  savanore atėjau į apmokymus ir pamačiau tą juodą besisukantį vijurką. Kaip tyčia, Puma buvo pats pirmas šuo, kurį man davė pavedžioti. Nežinau, ar šią mūsų situaciją galima pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio, tačiau po dienos prieglaudoje tegalėjau prisiminti tik jos tamsiai rudas akutes, begalinį aktyvumą ir džiaugsmingus lyžtelėjimus. Nors visada simpatizavau itin dideliems šunims, be to, eidama į savanorių apmokymus nė negalvojau apie kokio nors šuns paėmimą, po mėnesio Puma jau gyveno pas mane ir tapo mano kompanione visose gyvenimo srityse. 

Dabar sunku suvokti, kaip galėjau gyventi be tokios kompanionės ir draugės – kartu svečiuojamės mieste, traukiniais, autobusais ir kitu transportu keliaujame į ilgiausius, tolimiausius žygius, pažindinamės su naujais žmonėmis ir gyvūnais, mėgaujamės gamta bei stengiamės pajusti gaivų vėjelį gulėdamos saulės atokaitoje viduryje lauko, kažkur toli nuo namų. Taip pat Puma atvėrė ir visiškai man nepažįstamą kinologijos, dresūros pasaulį, į kurį įsivėliau visais 100 procentų – kartu su šiuo laimės kamuoliuku užsiimame įvairiais „šuniškais“ sportais, kuriuose abi išleidžiame perteklinę energiją. 

Niekada nemaniau, jog vienas gyvūnėlis gali tiek daug pakeisti, tačiau dabar drąsiai sakau, jog Puma buvo ta trūkstama laimės dalelė, įnešusi į mano gyvenimą daugiau veiksmo, naujovių ir išmokiusi mane daugiau kantrybės. 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Ugnė ir Deira

“Kuomet nusivedu Deirą į sodą, aš valgau uogas nuo viršaus, o ji nuo apačios.”

Pavasarį su šeima nusprendėme įsigyti naują šeimos narį – šuniuką. Ieškojome internete, žvalgėmės ir prieglaudose. Internete užmačiau ją – nuotraukoje ji buvo tokia nuliūdusi, iš karto patraukė mano akį. Po kelių dienų ji jau buvo pas mus. Kalytė buvo 4 mėnesių, bet labai trapi. Ieškojome jai vardo, buvome nusprendę, jog pavadinsime Rėja, tačiau po kelių dienų pakeitėme į Deirą. Po savaitės ji padarė savo pirmąją išdaigą. Žinote kokią? Ogi sugraužė savo pavadėlį! Laikui bėgant taip įsigudrino, kad net paspruko iš namų! Deira labai mėgsta valgyti žolę – toks jos keistas įprotis. 

Atsiradus jai pradėjau mąstyti apie kitus beglobius gyvūnėlius ir, jei tik galiu, visada padedu jiems surasti gerus namus. Kartu esame apie tris mėnesius, per pirmą mėnesį net spėjome susirgti. Deira ant kojos turi juodą žymę, o ant liežuvio didelę juodą dėmę. Mūsų šeima stengiasi jai parodyti kuo daugiau meilės ir šilumos. Kuomet nusivedu Deirą į sodą, aš valgau uogas nuo viršaus, o ji nuo apačios. Deira labai bijo maudytis ežere ar upėje, per tris mėnesius esame tik 3 kartus išsimaudę. Tačiau laikui bėgant labai tikiuosi, jog įveiksime šią baimę, o dabar pakanka ir vonios. Deira labai mėgsta kramtyti plaukus, o vakarais – ilgus pasivaikščiojimus.

Foto Audrius Vizbaras

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Julija ir Luna

 

“Džiaugiamės šia nuostabia šeimos nare, kurios akys vis dar spinduliuoja dėkingumu, ir ji mums atsidėkoja puikiu elgesiu bei didele meile.”

 

Ta diena buvo stebuklinga. Tik nežinau, ar todėl, kad laisvadienis ir galėsiu skirti laiko sau, ar kažkur giliai širdyje jaučiau, kas mūsų laukia.

Išleidusi dukras į mokyklą, o vyrą į darbą, džiaugiausi gražia diena, bet visai netrukus sulaukiau dukros skambučio, ji neįlipo į autobusą link mokyklos, kuris, beje, kursuoja tik kas valandą, nes pamatė šunį, besiblaškantį tarp stotelėje laukusių žmonių ir bėgantį į gatvę tarp automobilių. Griebiau vienkartines pirštines bei mūsų rotveilerio pavadėlį, šokau į automobilį ir važiavau į stotelę galvodama, kad šuniukas veikiausiai pasiklydo ir jam reikės padėti grįžti namo.

Jis visas buvo aplipęs erkėmis, nekaip ir kvepėjo, antkaklis buvo stipriai nutriušęs, taip pat turėjo tarsi auglį prie kojos. Svarsčiau, kas galėjo jį pamesti. Dukrą išleidau mokyklon, vedžiau jį link namų. Pravažiuodama kaimynė stabtelėjo ir pajuokavo, kad nuo šiol auginsime du šunis, aš tik nusikvatojau ir tariau ne! Skambinau į vieną, į kitą prieglaudą, visos sakė, kad nėra vietų, tačiau Tautmilės prieglauda sutiko priimti, bet tik kitą dieną. Turėdami vilties, kad šeimininkai atsiras, iškabinome skelbimus, apvažiavome artimiausius rajonus. Karveliškėse viena moteris pasakė, kad čia prie kapinių atveža daugybę gyvūnėlių ir palieka. Gumulas įstrigo gerklėje. Kitą dieną paprašiau, kad vyras važiuotų kartu, nes vienai buvo per skaudu. Jausdamas tai, patarė automobilyje man neatsigręžti, kad nežiūrėčiau į tas dideles, vilties kupinas akis. Praėjo tik viena naktis, kai jis cypavo pririštas lauke, tris kartus kėliausi, ėjau prašyti, kad netriukšmautų, bet širdis virpėjo.

Grįžusios dukros iš mokyklos vis prašė, kad papasakočiau, kaip viskas buvo, teiravosi visų smulkmenų, kol pasiūlė nuvažiuoti ir jį aplankyti tuo metu, kai vedžiojami visi šuniukai. Kaipmat sutikau, nes ir pati apie tai galvojau. Tačiau dukra, išgelbėjusi šuniuką, važiuoti nenorėjo, nes žinojo, kad bus per skaudu. Nuvykus mums pasakė, kad šuniukas jau priglaustas! Neee! Pasakykite, kad ne! Visa laimė, kad įvyko nesusikalbėjimas. Šunelis mus atpažino, tad pasiėmėme jį pavedžioti. Atvežėme maisto ir pasislėpusios maitinome, nė neatsiklaususios, ar galima. Išvažiavome spurdančiomis širdimis, nes laikas tiesiog išnyko bebūnant su šuneliu, visą kelią tylėjome.

Vakare pasakiau vyrui, kad trūksta, kad tuščia be jos, ir jis pasiteiravęs, ar man to tikrai reikia, iškart sutiko. Prie vakarienės stalo pasakėme dukroms, kad mudu su tėčiu nusprendėme pabandyti. Būtumėte girdėję tą džiaugsmo klyksmą! Tačiau mes nežinojome, kiek laiko galėsime naująjį draugą auginti, nes tas auglys kėlė baimės, taip pat ir mūsų rotveileris buvo pasipūtėlis, bijojome, kad nepripažins naujo šeimos nario. Išdėsčiau viską laiške Tautmilės prieglaudai ir visi nusprendėme pabandyti.

Tas bandymas tęsiasi iki šiol, tikimės, kad tęsis dar labai ilgai, nes auglys, pasirodo, tebuvo rimta išvarža, kurią spėjome pačiu laiku išoperuoti. Taigi Luną, taip ją pavadinome, nes iškrito tiesiai iš dangaus, pripažino net ir mūsų jau auginamas rotveileris. Džiaugiamės šia nuostabia šeimos nare, kurios akys vis dar spinduliuoja dėkingumu, ir ji mums atsidėkoja puikiu elgesiu bei didele meile.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Sigita ir Bučkis

“Bučkį dažnai pavadinu bailiuku, bet aš galiu drąsiai pasakyti, tai geriausias mano draugas, jis visuomet mane stebi, saugo, kad nedingčiau kur toliau.”

 

 

Gyvūnai man nuo vaikystės sukelia šiltus jausmus ir geras emocijas. Tėvai man jų niekada nedraudė laikyti, bet šuniuko neauginome. Niekada neturėjau pačios mylimiausios šuns veislės,  žaviuosi visais. Kai aplankė tvirtos mintys auginti šunį, net neabejojau, kad jis bus iš prieglaudos. Pradėjau sekti prieglaudėles socialiniuose tinkluose, žinojau, kad pamatysiu “jį” ir žinosiu, kad “tai mano”.

 

Taip ir nutiko, pamačiau Tautmilės prieglaudėlėje dviejų rastų šuniukų nuotrauką, tai buvo JIS. Bet abejonių dar kilo, ar tikrai, ar tinkamas metas, tuomet sulaukiau dar dviejų draugių žinučių: “ar matei, tai tavo šuo, jis net panašus į tave”. Abejonių neliko, skambinau į prieglaudėlę džiaugsmo pilna širdimi, kad štai, mano geriausias draugas. Prieglaudos darbuotoja pranešė, kad šis šuniukas jau rado savo šeimininkus. Na, tikriausia nebuvo mano, bet tikėjau, kad jis tikrai atsiras.

 

Po kelių dienų, vėlyvą vakarą, sulaukiu skambučio iš tos pačios Tautmilės prieglaudėlės, jie manęs paklausė, ar sutikčiau priimti tą baltą kamuoliuką, nes jo atsisakė jį pasiėmusi šeima. Mano atsakymas buvo aiškus, nes juk jis mano šuo. Buvo toks sutapimas, kad esu kaunietė, o būtent rytojaus dieną darbo reikalais turėjau vykti į Vilnių, taip ir susitariau po darbo pasiimti savo draugą.

 

Pirmosios susitikimo akimirkos buvo nuostabios, tas mažas, baltas, poros mėnesių naujasis draugas nenustojo manęs laižyti, tikriausia taip ir buvo ištartas jo vardas – iš to didelio noro bučiuotis. Bučkis – naujasis mano namų džiaugsmas. Mažylis pirmosiomis akimirkomis glaudėsi bijodamas, kad vėl nebūtų paliktas. Pirmieji mėnesiai tikrai buvo sunkūs, jį kankino labai daug baimių, grįžusi namo nerasdavau jo prie durų, ieškodavau pasislėpusio namuose. Pasivaikščiojimai lauke taip pat buvo labai nedrąsūs. Didelė garsų baimė, nepasitikėjimas kiekvienu sutiktu šuniuku, taigi pradėjome konsultuotis su specialistais, kaip jį socializuoti ir paversti jo pasaulį draugiškesniu.

Bučkis augo, drąsėjo, bet jo jautrumas niekur nedingo, jautrių temų išlikę iki šių dienų, atsargiai viską ištyrinėja ir tik tuomet įgauna pasitikėjimą. Baimes kelia vėliavos plazdėjimas, pirmasis sniegas, nemaloni ir žolė po lietaus. Bučkį dažnai pavadinu bailiuku, bet aš galiu drąsiai pasakyti, tai geriausias mano draugas, jis visuomet mane stebi, saugo, kad nedingčiau kur toliau.

Kaip ir visi šuniukai jis augdamas pridaro linksmų dalykų: ne viena batų pora, palikta ne vietoje, buvo sunaikinta, o jau skaniausi tai telefonų laidai, net nebesuskaičiuojamas kiekis jų patikrinta, iš ko pagaminti. O juokingiausia tema – maišeliai, nuolatos stebime, kad kažkur nerastų maišelių, tai labiausiai siekiamas žaislas, maistas ar šiaip daiktas, kurio traškesys sukelia Bučkiui džiaugsmą. Bučkis – tai šuo, kuris nežadina be reikalo šeimininko, jeigu kelia iš miego krapštydamas letenėle, tai tikrai bėda. Niekada neatsisakau išvesti net tamsiausią šaltą naktį, juk ir mums, žmonėms, būna visko.

 

Atsiradus Bučkiui mano namuose sustiprėjo reikalingumo, atsakingumo jausmas. Jis ateis prisiglausti pačiu tinkamiausiu metu, aš tapau jam tuo vieninteliu svarbiausiu žaidimų draugu ar pagalba ištikus bėdai. Dar ir dabar, mums esant kartu daugiau nei 2 metus, būna situacijų, kai bėga pasislėpti už manęs, bet pažvelgiame baimei į akis, tada ji išnyksta savaime. Jei kiekvienas tikės tuo, kad viskas baigsis gerai, pasaulyje nebebus ko bijoti.

 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Daiva, Raganytė ir Kofeinas

“Raganytė labai judri, smarki, nieko nebijo, visur laksto, bėgioja, šokinėja, tikras tornadas, monstriukas.”

 

Raganytė mūsų šeimoje yra trečias kačiukas. Ją priėmėme iš pradžių laikinai globoti, o paskui pasilikome ir visam laikui.

Pirmoji mūsų šeimoje 2013 metų pabaigoje atsirado Lėja,  ji yra paprastas kačiukas iš kaimo, iš žmonių. Skelbimą suradome per skelbiu.lt ir paėmėme auginti. Lėja mūsų šeimoje atsirado jauniausiojo sūnaus Marijaus iniciatyva, nes kai užaugo du vyresnieji broliai, Paulius ir Tomas, ir išsivažinėjo kas kur, namie liko tuščia ir tylu. Ir liūdna. Norėjosi gyvybės namuose. Prašė prašė, kol nusileidau ir sutikau. Vardas Lėja irgi sūnaus sugalvotas. Jis yra vieno kompiuterinio žaidimo herojės vardas. O kadangi sūnus labai mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus, tai natūraliai ir vardas atsirado iš ten. Lėja yra labai rimta, susikaupusi, mamiška. Ji labai globoja mūsų mažąją Raganytę, ir dūksta su ja, ir nusileidžia jai, ir užleidžia, kai reikia.

Antroji mūsų šeimoje 2014 metų pabaigoje atsirado Kofeina. Irgi iš kaimo, irgi iš žmonių. Marijus sugalvojo, kad reikia antro kačiuko, nes Lėjai liūdna vienai augti. Aš iš pradžių nesutikau, spardžiausi spardžiausi, kol vėl nusileidau. Vardą Kofeina irgi sugalvojo sūnus, nes jis labai mėgsta kavą. Aš siūliau pavadinti Kapučino arba Late, bet sūnus sakė ne, bus Kofeina. Ir Lėja, ir Kofeina namuose atsirado gruodžio pradžioje, abi buvo dviejų mėnesiukų amžiaus. Žodžiu, užauginome jas nuo mažumės. Kofeina visiška Lėjos priešingybė. Ji tokia be galo miela, katiniška katytė. Murkia ir miaukia garsiai ir daug, glaustosi, gulinėja, visaip kaip išsiriečia, vartosi ir rodosi. Vaikšto kaip manekenė ir yra didelė bailiukė. Kai tik kas nors svetimas ateina į namus, pasislepia ir nesirodo. Ir fotografei nepavyko jos nupaveiksluoti, kol vyko fotosesija mūsų namuose.

Ir štai atėjo laikas ir subrendome Raganytei – išgelbėtam kačiukui. Pernai, 2018 m. spalio 8 d., VšĮ „Klaipėdos gyvūnų globos draugija“ į savo Facebook svetainę įdėjo skelbimą, kad skubiai reikia pagalbos mažai 2 mėn. katytei Kruopelytei. Ji buvo tą rytą rasta po daugiabučio namo balkonu. Greičiausiai išmesta iš pravažiuojančio automobilio arba pro langą. Kad katytė naminukė, ne laukinė, suprato iš to, kad prisileidžia žmogų. Kadangi rytas buvo ankstyvas, lauke šalta, katytė buvo sušalusi ir nelaiminga. Mažas juodas pūkų kamuoliukas, tik akytės du geltoni rutuliukai. Aš buvau ką tik grįžusi iš kelionės iš Italijos. Savaitę su draugėmis atostogavau Sicilijoje, grįžau visa laiminga, besišypsanti, kupina saulės, šviesos, šilumos, gerumo ir energijos. Ir kai pamačiau tą skelbimą, kuriame buvo prašoma paimti kačiuką į namus nors laikinai globai, kol bus rasti pastovūs šeimininkai, neatsilaikiau. Pasitariau su sūnumi, jis pritarė ir palaikė, ir džiaugėsi, ir didžiavosi tokiu mano poelgiu. Paėmėme laikinai globoti todėl, kad nežinojome, kaip sutars su mūsų senbuvėmis.

Su sveikata buvo problemėlių. Pastebėjome, kad vaikščiodama ji vis sustoja ir pakrato galines kojytes, tai vieną, tai kitą. Galvojome, kad praeis, bet nepraėjo. Tada mus užrašė pas veterinarę. Gydytoja patikrino, iščiupinėjo, išlankstė, išmurkdė ją visaip, sako – dar tokio sveiko kačiuko nebuvau mačiusi, nes man atveža tik ligoniukus. O galinės kojytės buvo jautresnės dėl to, kad ji galimai buvo išmesta ir susitrenkė. Suleido vaistukų nuo skausmo, vitaminų, dar davė vitaminų į namus ir grįžome. Kai jau galvojome, kad viskas gerai, tada pamatėme, kad vietomis slenka kailiukas. Tada vėl mus užrašė pas veterinarę. Buvo nuspręsta, kad greičiausiai bus kačių poodinės erkutės. Vėl gavome gydymą, vaistų ir nurodymus, kaip elgtis, ką daryti. Tas laikas buvo pats sunkiausias, nes katytę reikėjo laikyti atskirai nuo mūsų kitų dviejų katyčių, nes liga užkrečiama. Žodžiu, karantinas. Bet laikas ir vaistai viską gydo ir pasveikome. O tada jau atėjo laikas sprendimui, kad norime, kad mažylė liktų mūsų namuose ir būtų naujas mūsų šeimos narys.

Mažylė pradžioje turėjo vardą Kruopelytė, bet mes norėjome ją pavadinti savo vardu ir, kadangi ji yra visa juoda juoda kaip smala, tai kažkaip prigijo naujas vardas Raganytė. Ji labai judri, smarki, nieko nebijo, visur laksto, bėgioja, šokinėja, tikras tornadas, monstriukas. Ji labai įdomi, nes kopijuoja mūsų kitas dvi kates. Ką jos daro, tą ir ji iš paskos. Žodžiu, kaip mažoji sesytė šeimoje. Dar ji labai mėgsta raustis po šiukšlių dėžę ir būtinai ką nors iš ten nusitverti, nešiotis, bėgioti, žaisti ir dūkti su tuo daiktu. Sūnus dėl to ją kartais pavadina „bomžiuke“. Jeigu sudžiaustau skalbinius ant išskleidžiamos džiovyklės, tai ji būtinai juos nuo ten „nukabins“, tiksliau žais žais su jais, kol jie nukris. Raganytė mane visur sekioja. Aš ryte atsikeliu iš lovos, einu praustis ir ji šalia bėga, po kojomis makaluojasi. Aš į tualetą – ir ji kartu. Aš į virtuvę, ir ji jau ten. Kaip šešėlis. Įsitaiso arba ant palangės, arba po kojomis, arba ant stalo, kas arčiausiai. Kai paimu ją ant rankų, sakau „išgelbėtas kačiukas“ ir toks geras jausmas pereina visu kūnu, nerealus. Atrodo, kad gerą darbą padarei, išgelbėjai gyvūną ir užsidirbai karmos taškų gyvenime. Tikiu, kad ji saugo mus ir mūsų namus nuo nelaimių. Esu prietaringa ir seniau bijodavau juodų kačių, visada nusispjaudavau tris kartus per petį, jeigu perbėgdavo kelią. Kai Raganytė atsirado mūsų šeimoje ir juoda katė man perbėga kelią, aš sakau: aš tavęs nebijau, nes aš pati turiu juodą kačiuką. Kosmosas kažkoks. O namie gera gera. Tris kartus geriau, nes grįžus namo pasitinka trys nuostabios būtybės, pilkai raina katytė Lėja, baltai rusva  Kofeina ir juoda juoda kaip smala Raganytė. „Kačių namai“ – taip dabar vadinu mūsų namus. Ir teisybę žmonės sako, kad katės yra namų šeimininkės, o mes žmonės tik jų tarnai.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Margarita ir Zylė

 „O mes iki šiol jai sakom „Zyyyyyle, mes tave myyyyylim“.

Zylės istorija prasidėjo tikriausiai 2013 m. rugsėjį. Tada ji gimė. Iki mūsų susitikimo buvo likę 4 mėnesiai. Apie Zylės istoriją žinome mažai. Tik kad su sesėmis ir broliu per šalčius vasarį žmonės pagailėjo konteineriuose gyvenusių šunelių, pargabeno juos į Tautmilės prieglaudėlę ir paliko. Kol ji keliavo tuos keturis mėnesius savo keliu, mes keliavome savo. Tą patį 2013 m. rugsėjį skausmingai atsisveikinome su ligota 17 m. kalyte. Tuo metu jai buvo tiek, kiek man buvo metų, kai ją draugai man padovanojo per gimimo dieną. Pragyvenau su ja pusę gyvenimo. Namai liko tušti. Žinojau, kad be šuns negalėsiu gyventi, bet turėjau kantriai laukti vyro sutikimo. Tą 2014 m. vasarį, po keturių mėnesių prašymų, tūkstantąjį kartą žiūrėdama į šunelių akis skirtingose prieglaudose, norėjau jų visų. Pagyvenusių, liūdnų, linksmų, kalyčių, patinėlių. Visi jie man būtų mano, bet… kiekvienam šeimininkui savas šuo. Tai gi, tą naktį pamačiau Zylės šutvę ir istoriją.

Vienas šunelis iš jų buvo ypatingai bailus, istorijoje buvo sakoma: „iš būdos vargais negalais pasirodė ketvirtas“. Purvina, sudraskyta nosytė, matėsi net nagų žymės ant jos, matyt pasilabino su kate, iki skausmo liūdnos ir nedrąsios akys. „O šita?“, gal tūkstantąjį kartą klausiu. Sako: „Gerai, šitą galim imti“. Ką? Po tūkstančio „ne. daugiau mes šuns neturėsim“? Man tai buvo kone stebuklas. Per naktį sugalvojau vardą. Jis tiesiog atėjo iš niekur. Iki šiol neturiu jam logiško paaiškinimo. Po paros Zylė jau buvo pas mus. Nė nenorėjau rinktis. Važiavau tiesiog pasiimti JOS. Prieglaudoje ji pabuvo vos kelias dienas. Ji bijojo savęs. Nė nekalbu apie laiptus, pavadį, liftą, duris, garsus, šešėlius, grindis… braškę… išsigando braškės! Buvo paliegusi, nesvarbu. Tada ją parsivežus taip susirimavo „Zyyyyyle, aš tave myyyyyliu. Nuo dabar eisim keliu kartu“. Taip ir einam. Jau daugiau nei penkerius metus. Kiek visko mes kartu patyrėm! Keliavom, žaidėm, mokėmės, tylėjom ir pykomės, bet visada kartu. Kartais savęs paklausiam ar esame jai geriausi šeimininkai, bet ji mums – geriausias šuo! Beje, nenustoja stebinti savo sumanumu. „bučkis“ – prašom, atnešk „tapkę“ – prašom, „atnešk kamuoliuką“ – gausi meškiuką, paršiuką, kamuoliuką, cypsiuką, virvuką, žodžiu, bet ką, išdarinėti žaisliukus – prašom, pagydyti žaizdas – visada, išlaižyti skaudančią vyro galvą – visada. Krikšto dukra ją vadina krikšto sese. O mes iki šiol jai sakom „Zyyyyyle, mes tave myyyyylim“.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Simonas ir Zuma

“Džiaugiuosi, jog grįžus namo ji visada manęs laukia, sutinka kriuksėdama ir striksėdama.”

 

Visada norėjau turėti prancūzų buldogo veislės šunį, todėl stebėdavau “DogSpoto” veiklą socialiniuose tinkluose. Atėjus 2018 metų pavasariui tvirtai nusprendžiau, jog noriu priglausti šunį, tad parašiau jiems. Su manimi susisiekė Indrė, o aš pasidomėjau dabartiniais globotiniais, taip pat paklausiau ir apie Zumos savijautą, nes nemačiau kurį laiką jokių naujienų. Ir man pasisekė, nes jai jau norėjo pradėti ieškoti šeimininkų. Su globėja sutariau susitikimą su Zuma. Pirmą kartą buvau aplotas, bet kaip paglosčiau, ji tik to iš manęs ir norėjo. Iš Indrės gavus žalią šviesą po kelių dienų Zuma jau buvo pas mane. 

Pačios Zumos istorija buvo tokia, kad ją išgelbėjo šeima iš daugyklos ir ji turėjo sveikatos problemų. Jiems patiems sunkiai sekėsi gydyti jos odą, tuomet Zuma buvo perduota “DogSpotui”. Dabar ji yra 5-6 metų amžiaus, namie rami, neloja. Lauke smalsi, veržiasi su savo skleidžiamais garsais pas kitus šunis, kurie kartais jos nesupranta ir parodo agresiją. Mėgsta kur nors keliauti automobiliu, pati lipa į mašiną. Draugauja su visais, kurie ją glosto ir kaso. Didelių išdaigų nėra pridariusi, tik yra pagadinusi daiktus, kuriuos pats palikau ne vietoje. Nors ir suaugusi, bet dresuoti ją nesunku, į miegamą lovą nelipa be leidimo, maisto irgi neėda, gavusi komandą „laukti“. Yra kantri ir rami, kai tvarkome ausytes ar nagus ar kai apžiūri veterinaras. Vardą tokį jau turėjo atkeliaudama iš “DogSpoto”.

 

Džiaugiuosi, jog grįžus namo ji visada manęs laukia, sutinka kriuksėdama ir striksėdama.

 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Anželika ir Kisa

“Šiuo metu Kisa – įspūdingai graži, pūkuota katė, turinti laukinį žalsvų akių žvilgsnį.”

 

Mūsų katytės istorija prasidėjo prieš 6 metus: po pasivaikščiojimo su šunimi laukuose grįžome namo su 1 mėn. kačiuku. Toliau nuo gyvenamųjų namų laukuose vienas vyras globojo (maitino ir sukūrė užuovėją nuo lietaus ir sniego) benames kates. Nesąžiningi žmonės palikdavo jam papildomas „dovanėles“ su kačiukais dėžėse. Vyras stengėsi padaryti viską savo jėgomis ir lėšomis, kartais jam padėdavo ir kiti neabejingi žmonės. Nesiaiškinome, kaip ten atsirado mūsų katytė, supratome tik vieną dalyką – ji labai laukė mūsų. Ji laukė prie sukalto namuko durų slenksčio, kol visi kiti kačiukai miegojo. Mes su šuniu tik užsukome pažiūrėti, kaip jiems visiems ten sekasi, o išėjome jau kartu su katyte. Visas kates vyras šaukė „kis-kis“ ir jos atsiliepdavo, atbėgdavo. Todėl ir mažas kačiukas jau atsinešė su savimi vardą – Kisa.

Šuo kačiuką priėmė puikiai, iki šiol gražiai sutaria. Šiuo metu Kisa – įspūdingai graži, pūkuota katė, turinti laukinį žalsvų akių žvilgsnį. Ji puiki masažuotoja, kuri pašalina stresą ir nuovargį po darbo dienos. Mūsų diena prasideda nuo natūralaus žadintuvo – Kisa draso akvariumo dangtį ir tokiu būdu bando pažadinti ir parodyti, kad jau išaušo nauja diena. Tai visiškai neerzina, o tik sukelia geras emocijas. O dar nepaisant to, kad ji sterilizuota katė, Kisa tapo puiki mama dar vienam priglaustam kačiukui, kurį išmetė dviejų savaičių amžiaus. Mes jį išmaitinome mišinukais, o Kisa buvo atsakinga už visą tolimesnį auklėjimą. Šiuo metu gyvename gražiai ir draugiškai. Gyvenimas pasikeitė tik į gerą pusę!

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Svajūnė ir Kubis

 „Negaliu patikėti, kaip man pasisekė, kad jį turiu.“

Būdama maža visad norėjau šuniuko, tad, kai tik pamatydavau praeinantį gatvėje, bandydavau paglostyti. Prašydavau mamos, kad priglaustumėm šuniuką, bet ji vis sakydavo: „pagalvosiu“. Tad mes su sesėmis ėmėmės veiksmų. Ieškojom ir prieglaudose, ir Facebook skelbimuose – niekur neradom. Kol 2016 metais,  būdama su drauge sulaukiau skambučio iš sesers, su klausimu ar norėčiau šuniuko. Jei taip, turėjau grįžti namo. Nuskuodžiau namo ir ji man parodė skelbimą, esanti Facebook. Kaime kalytė atsivedė šuniukų ir juos norėtų skubiai atiduoti. Jų buvo išvis 3: viena marga mergytė, baltas labradoriukas ir trečiasis, maniškis, rudasis labradoriukas. Jų mama buvo mišrūnė, o tėtis – grynaveislis labradoras. Žiūrėdama į visus negalėjau išsirinkti, bet po kiek laiko pagalvojau, kad reiktų imti mergaitę, tačiau sesuo suabejojo ar tikrai ir parodė į rudąjį berniuką. Jis buvo labai mielas, gražios ir įdomios spalvos: rudas, maišytas su kažkokia spalva, susiliejančia ant kojų. Dar ant snukučio buvo maži rutuliniai antakiai, kurie man labai patiko. Po kiek laiko, kai abi nutarėm paimti rudą berniuką, sesuo paskambino tiems žmonėms. Jie gyvena Trakuose, bet žadėjo važiuoti į Vilnių ir atvežti šuniuką. Aš labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad rudojo dar niekas neužsakė ir gausiu pagaliau šuniuką.

Praėjo savaitė ar dvi, kiekvieną dieną vis nekantriau laukiau… Man bežaidžiant sesers telefonu, jai paskambino šuns šeimininkė. Nulėkiau jai paduoti telefoną, o pati bėgau rengtis. Atvažiavus į susitikimo vietą, ieškojom tos seimininkes ir pamačiau mažą rudą šuniuką. Supratom, kad ten tikrai ji ir mūsų būsimasis šuniukas. Priėjus prie jos, paėmiau šuniuką ir jis pradėjo mane laižyti. Negalėjau patikėti, kad jis toks mažas, jog tilpo į mano delną. Kadangi jis buvo labai mažas, maniau, kad augs tikrai vos iki kelių, tačiau pasirodo, užaugo net aukščiau kelių ir labai raumeningas bei gražus.

Bet dar ne viską papasakojau. Kai grįžom namo, mamos dar nebuvo ir ji nieko apie šitą mažylį nežinojo. Galvojom, kaip jai pasakysim. Grižus iš darbo vakare šuniukas miegojo, tad galvojom, kad pasakysim ryte, juk mažyliui po tos kelionės reikia pailsėti. Rytui išaušus, mes paėmėm šuniuką ir pasakėm viską mamai. Žinoma, ji supyko ir sake jį išvežti į prieglaudą, bet mes prie to gražuolio jau prisirišom ir tereikėjo tik vienos nakties. Aišku nesutikom, kaip galima išvežti šeimos narį į prieglaudą? Taigi padarėm „streiką“ – visą dieną buvom su juo lauke. Aišku pasiėmėm reikalingų dalykų ir mums, ir šuniukui. Vakarop sesuo sutiko pabūti dar prie namų su šuniuku ir neiti į vidų, kol mama neleis jo pasilikti. Aš grįžau namo paimti jai pledą, o mane pamačiusi mama klausė, kur sesuo. Tad jai pasakiau, kad ji su šuniuku lauke laukia, kol leis jį pasilikti. Mama, aišku, paprašė ją pakviesti, o grįžus visiems namo (ir naujam šeimos nariui) visi susėdome aplink jį ir galvojom vardą.  Mama paerzindama sakė, kad vis tiek kažkada jį nuveš į prieglaudą, bet sakiau jai, kad tada jo visur ieškosiu.

Sugalvojau vardą Kumba arba Kubis, nes jis man labai priminė tą zebriuką iš filmo Kumba. Tai va, keli metai praėjo ir vis mama neišveža jo į prieglaudą – jis sau ramiausiai ant lovų miega. Na bet aišku, matosi kaip greit galima pamėgti šunį, nes dabar kartais aš prie jo negaliu prisiglausti, nes mama su juo būna. Negaliu patikėti, kaip man pasisekė, kad jį turiu.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Dominika ir Faina

 „…auklėjimas reikalingas visiems, o tam reikia begalinės meilės, pasiryžimo ir didelės kantrybės.“

 

Prieš penkerius metus, gana netikėtai, nardant interneto platybėse mano širdį suvirpino jos bailios, mielos akys. Faina tai ne tik žodis, apibūdinantis ją, Faina – jos vardas. Po to virpesiuko, jau tą pačią dieną nuvykome į „Lesės“ prieglaudą, abejonių nebuvo, ši, keletos mėnesių kalytė, keliaus su mumis namo.

 

 

Pirmasis ir didžiausias išbandymas mūsų laukė praėjus maždaug 4 mėnesiams. Trumpam užbėgę į parduotuvę palikome ja pririštą, grįžę neberadome. Kažkam mažytė, gilių akių šunytė pasirodė puikus būdas pasipelnyti. Istorija verta detektyvinio filmo, bet nesiplėsiu. Trys bemieges paras trukusios paieškos nenuėjo veltui, Faina grįžo namo.

Kokia ji šiandien? Labai aktyvi lauke, kaip lenktyninis šuo, bet namuose nurimsta, miega sėdmaišyje arba šildosi saulės spinduliuose. Be galo myli vaikus, žodžių tam apsakyti neužtenka, ir visus be išimties. Suaugusiųjų nuo mažumės prisibijo, kartais loja, kartais slepiasi, bet raktą į jos širdį rasti nesunku: švelnumas daro stebuklus. Faina yra puikus sargas, niekas net durų rankenos nepalies nepastebėtas, juokaujame, kad jų galime net nerakinti.

 

Nebuvo viskas taip paprasta ir gražu. Bet po penkerių metų viskam stojus į vietas, galiu pasakyti, kad visa tai buvo šeimininkų, t. y. mano auklėjimo spragos, ir visai nesvarbu ar šunelis iš veislyno ar iš gatvės, auklėjimas reikalingas visiems, o tam reikia begalinės meilės, pasiryžimo ir didelės kantrybės.

 

Sėkmės!

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

 

 

Aivaras ir Bora

“Siūlau visiems, kurie ieško keturkojo draugo, užsukti į gyvūnų prieglaudas ir draugą išsirinkti būtent ten.”

 

Visuomet norėjau auginti šunį, tačiau vis dvejojau, galbūt bijojau atsakomybės, kurią prisiima kiekvienas, kuris įsigyja keturkojį draugą. Galiausia nutariau, jog man tikrai jo reikia, ir ėmiau domėtis įvairiomis veislėmis, ieškoti veislynų kontaktų. Galiausiai supratau, jog šuns veislė – tai tik nieko nereiškiantis įrašas beverčiame popieriaus lape, kuris vadinamas šuns kilmės dokumentais. Supratau, jog man reikia draugo, o ne popieriaus lapo, kuriuo galėčiau pasipuikuoti prieš aplinkinius, teigdamas, kad mano keturkojis draugas, neva, kažkuo geresnis už kitus.

Taigi  ėmiau domėtis beglobiais gyvūnais, stebėti gyvūnų prieglaudų įrašus. Šiaulių gyvūnų globos namai “Letenėlė” paskelbė, jog ieško namų 2 mėnesių kalytei. Minėta kalytė kartu su kitais savo likimo draugais buvo pas laikiną globėją. Nuvykęs apžiūrėti šuniuko supratau, jog tai mano naujasis draugas. Simboliška, bet visa tai įvyko 2016 m. kovo 11 d., kuomet minime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Taigi dieną, kuomet mes tapome nepriklausomi, šuniukas pagaliau tapo priklausomas nuo savo naujų, jį mylinčių šeimininkų.

Apie mano sprendimą į namus parsivežti naują šeimos narį niekas nežinojo, tačiau tik pamatę šuniuką, jį pamilo. Atvykusi į savo naujuosius namus kalytė buvo pavadinta Bora (prieglaudoje ją vadino Rūta). Kaip ir visi maži šuniukai ji krėtė išdaigas, tačiau labai greitai socializavosi ir išmoko visas namų taisykles. Kartu su Bora praleidžiame daug laiko, kartu keliaujame, sportuojame.

2017 m. pavasarį, kai Borai jau buvo šiek tiek daugiau nei vieneri metukai, sudalyvavome LSMU Veterinarijos akademijos Studentų atstovybės organizuojamame bėgime su augintiniu, kuriame 5 kilometrų distanciją įveikėme pirmi. Čempionų titulą apgynėme ir 2018 m., ir 2019 m. Čempionę Borą rodė laidoje “Mūsų gyvūnai”. Taigi Bora tris metus buvo pirma ir įrodė, jog norint laimėti nebūtinai reikia būti kilmingu. Tuo tarpu namuose nuo pirmos dienos Bora įrodė, jog yra ištikima ir mylinti.

Drįstu teigti, jog gyvūno pasirinkimas iš prieglaudos buvo puikus sprendimas. Siūlau visiems, kurie ieško keturkojo draugo, užsukti į gyvūnų prieglaudas ir draugą išsirinkti būtent ten.

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Mantas ir Ralfas

“Jis atnešė tiek džiaugsmo į namus, kiek neatneša jokios Kalėdos ar gimtadieniai.”

 

Ralfą pasiėmėme iš “DogSpoto”. Labai ilgai svarstėme galimybę įsigyti šunį, tačiau ilgai dirbome naktimis ir puikiai supratome, kad to sau leisti negalime, nes šuo yra draugas ir jam reikia meilės ir laiko. Kai pakeitėme darbus į dieninius, pradėjome ieškoti. Ilgai domėjomes veisle ir veislynais, net ir užsienyje. Tačiau vieną dieną užkliuvo už akių Facebook “DogSpoto” įrašas apie iš daugintojų paimtas kales, kurios tuo metu jau laukėsi. Lyg tarp kitko užsiminiau draugui ir pradėjome svarstyti galimybę priglausti taip norimos veislės šunį. Pradžioje parašėme “DogSpotui”, jog galėtume, esant reikalui, tapti globėjais, bet po kelių savaičių pakartotinai parašėme, jog esame pasiryžę tapti šeimininkais, ir taip prasidėjo paieškos. Indrė kaip tik turėjo surasti namus patinui, kurio šeima laukė kūdikio, o kadangi jis labai aktyvus,  jie bijojo, kad nebegalės juo rūpintis. Susitarėme susitikti susipažinti po kelių dienų, tačiau išaušus tai dienai, šeimininkai apsigalvojo. Labai nusiminėme, nes jau buvome jį įsimylėję, nors matę vos vieną nuotrauką. Susisiekus su Indre, ji pasakė, kad turi dar vieną pasiūlymą ir kad po savaitės ar dviejų jau galėtume susipažinti su 8 savaičių šuniuku. Mes net negalvodami sutikome, nes norėjome kuo jaunesnio šuns, kad galėtume jį auginti nuo pat pirmų dienų.

Štai taip ir sulaukėme Ralfo. Vardą jam galvojome dar iki jam atvykstant, tačiau vardas Ralfas jam prilipo nuo pirmų sekundžių, nes jis buvo ypač drąsus ir atkaklus, jo niekas nesustabdė, paskui save viską vertė, kaip filmuko “Ralfas griovėjas” veikėjas.

Ralfas yra pats mieliausias šuo, jis visada šalia, be jo niekas namie nevyksta. Jei ant sofos, tai jis ant kelių, jei į virtuvę ar vonią, tai visada kartu. Labai mėgsta būti ant rankų ir žiūrėti pro langą, tik nesupranta, kad nebėra mažiukas ir kad sveria 13 kg. Jis be proto myli vaikus, pro vaikų žaidimų aikšteles einame dideliu lanku, nes jis viską atiduotų, kad tik galėtų “išbučiuoti” visus ten esančius vaikus. Puikiai sutaria su kitais šunimis. Nekrečia jokių išdaigų, negraužia daiktų, nes turi kalną žaislų, miega tol, kol miegame mes, ir nežadina.

Jis atnešė tiek džiaugsmo į namus, kiek neatneša jokios Kalėdos ar gimtadieniai.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Laura ir Palma

“Pasivaikščiojimų metu praeiviai dažnai atkreipia dėmesį į ją dėl jos skirtingų akių, visi lieka sužavėti, o Palma patenkinta dėl gauto dėmesio.”

 

Palmą priglaudėme iš VšĮ “Būk mano draugas” prieglaudos. Ten ji su mama ir seserimis bei broliais pateko iš gyvūnų priežiūros tarnybos “Kometa”. Kadangi prieš tai netekome savo šuns ir vis trūko to geriausio žmogaus draugo, nusprendėme priglausti šuniuką iš prieglaudos. Šuniuko paieškos netruko ilgai, kadangi aš asmeniškai visada jaučiau trauką didesniems šunims, tad visa Palmos šeima patraukė mano akį. Ir vis dėlto iš visos jų šeimos į mūsų namus pateko Palma. Pirmoji diena tiek Palmai, tiek man buvo gana baisoka ir šiek tiek sunki. Bet abi greitai prisitaikėme – jau antrą dieną Palma aktyviai bėgiojo, žaidė, džiaugėsi, o man jau nebebuvo tiek neramu dėl visų tolimesnių sunkumų ją auginant.

Dabar Palma pas mus namuose teikia džiaugsmą jau metus ir jaučiasi puikiai. Džiaugiamės ją priglaudę ir davę šansą gyventi geriau. Nuotykių su ja netrūksta – paleidus pabėgioti netoli miško, Palma susipažino bei vaikėsi ir lapę, ir stirną, ir zuikį, ir netgi porą gandrų. Laimei, nepagavo nei vieno, bet veiklos turėjo daug. Pirmąjį kartą, kai nusivijo zuikį, man streso buvo pakankamai, nes nusivijo tiek toli, kad net nebebuvo nei zuikio, nei Palmos matyti. O tada ir prasidėjo nežinojimas ką daryti, bet po keletos minučių Palma parlėkė atgal visa uždususi – visgi zuikį vaikytis nėra lengvas darbas. Žaismingumo jai taip pat netrūksta – bet kas gali tapti jos žaislu. O jau svetimus žmones myli beveik kaip savo šeimos narius – ypač vaikai jai patinka. Pasivaikščiojimų metu praeiviai dažnai atkreipia dėmesį į ją dėl jos skirtingų akių, visi lieka sužavėti, o Palma patenkinta dėl gauto dėmesio.

 

Dėl šio sprendimo priglausti Palmą nesigailiu ir džiaugiuosi, jog ji pateko į mūsų namus.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Augustė ir Uosius

“Aš, visada svajojusi apie šunį, tiesiog norėjau, kad mano pomėgis daug vaikščioti kažkam būtų naudingas, o gavau iš šito šuns daug daugiau.”

 

Uosius yra mano visą gyvenimą planuotas ir neplanuotas šuo. Po ilgų metų ciucinant kiekvieną gatvėje sutiktą šuniuką, tik tada, kai kambario draugė parsinešė katiną iš gatvės, supratau, kad geresnio laiko turėti šunį nėra. Ir pradėjau kasdienį tikrinimą visų prieglaudų internetinių puslapių – jis ėjosi gana lėtai, nes aš labai gerai žinojau, ko noriu: vyresnio, tamsaus, didelio šuns. Bet mažas, trumpų kojų, juodmargis šuniukas „Tautmilės prieglaudėlės“ puslapyje savo rudomis akimis įstrigo taip, kad visi dideli sprendimai buvo priimti labai greitai. Jau poros dienų mažas enerdžaizeriu prieglaudoje pramintas šuniukas jau pažindinosi su to paties likimo katinu ir tikrino, kuri lova patogesnė (aišku, prieš parsivežant namo buvo nuspręsta neleisti šuns į lovą).

 

Pirmomis savaitėmis stengiausi šuniukui parodyti kiek įmanoma daugiau, ėjome ir į koncertus, kavines, važinėjome mašina, plojome ir džiaugėmės kiekvienu išgirstu fejerverku, o svarbiausia, kad visur lydėdavo saujos skanukų! Sunkiausia buvo su vardu – praėjus kelioms dienoms šuniukas vis dar buvo bevardis ir jau grėsė visam laikui likti Šuniuku, kai mažasis uostinėtojas iš miško gavo Uosiaus vardą. Ir iki šiol miške Uosius jaučiasi geriausiai – patrakėlis bėgikas, kurio pamišėliškus lakstymus galima sekti jo paties Instagrame, šiandien visai neprimena to storo, šlubo šuniuko, kurį pasiėmiau.

Vis dėlto pirmos dienos namie buvo sunkios jam, o pirmi mėnesiai – man. Pirmomis dienomis nugulinėjęs visus kampus vėliau šuo prisiminė savo pravardę prieglaudoje ir iki šiol energijos turi viskam – niekad nesustos pirmas. Bet kartu su energija grįžo ir įpročiai, galbūt atsiradę gyvenant gatvėje, nes buvo rastas jau pusės metų ir dar partrenktas gatvėje. Nors jau metus leidžiame dienas kartu, Uosius vis dar bijo, kad kiti atims iš jo maistą. Po pirmų mėnesių dėl tokio mūsų nesusikalbėjimo rasta pašvinkusi žuvis gatvėje man paliko randus ant rankos… Taip sužinojau, kas yra jautrus ir reaktyvus šuo, ir mažais žingsniais, dresūra ir vis dar su saujomis skanukų bandome per daug neišsiskirti iš minios. Tik vis dar lojimas ant nepažįstamų, nesugebėjimas prasilenkti su šunimis be emocijų vis išduoda, kad dar truputėlį trūksta.

 

Tikriausiai mano pamoka ta, kad nereikia šuns rinktis pagal liūdnas, rudas akis… Bet kartu tose akyse veikiausiai pamačiau, kad šitas mažas šuniukas jaučiasi didelis ir rimtas šuo, besistengiantis nieko nebijoti. Kartu su savo iššūkiais Uosius yra būtent toks šuo, kokio visada norėjau – turintis savo tvirtą nuomonę, bet norintis (viską) veikti kartu. Ilgiausi pasivaikščiojimai, žygiai, šunų fristailo triukai, rally obedience paklusnumo varžybos – visur Uosius parodo, kad gali. Gal kartais ne viskas pavyksta, bet šitas šuo pakankamai užsispyręs, kad bandytų iš naujo. Kartais to užsispyrimo padaryti gerai jis turi daugiau nei aš kantrybės sulaukti… Bet kuo toliau, tuo mokymosi procesas smagesnis!

 

Nežinau, ar pats Uosius galvoja, kad jam labai pasisekė su manimi… Bet man labai pasisekė su juo – galų gale, aš, visada svajojusi apie šunį, tiesiog norėjau, kad mano pomėgis daug vaikščioti kažkam būtų naudingas, o gavau iš šito šuns daug daugiau.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Sandra, Vidmantas, Karamelė ir Rino

“Ji į mūsų namus įnešė dar didesnį džiaugsmą, dar didesnį įsitikinimą, kad meilė, pasitikėjimas ir tikėjimas tikrai daro stebuklus.”

 

Karamelė į mūsų gyvenimą atėjo planuotai, bet kartu ir netikėtai. Beveik prieš metus pradėjau galvoti apie antrąjį augintinį. Paieškų gan intensyviai nevykdžiau, nes vis dar užplūsdavo abejonės, ar tikrai mūsų išlepintam ir numylėtam Rino nesukelsime streso, į šeimą įsileisdami dar vieną šuniuką, ar susidraugaus, ar patiems nebus per sunku juos prižiūrėti. Ir tik praėjusį rudenį gan intensyviai pradėjau stebėti prieglaudas socialiniuose tinkluose, norėdama suteikti nors vienam nabagėliui tikruosius namus bei priglausti jau paaugusį šuniuką. Tačiau mažai tikėjau, kad prieglaudose atsiras bent kažkiek išvaizda ir dydžiu į Rino panašus šuniukas, nes tiek aš, tiek vyras Vidmantas ypač esame įsimylėję šiuos „stirniukus“.

Dar šių metų pačioje pradžioje VšĮ „SOS gyvūnų“ Facebook paskyroje pamačiau JĄ – labai mielų, apvalių kaip sagutės akių šunytę Karamelę (prieglaudoje suteiktas vardas), kuri, spėjama, 2-3 metų, t. y. panašaus amžiaus kaip ir mūsų Rino. Krito ji man širdin. Tačiau aprašyme apie Karamelę buvo teigiama, kad ji visai nemėgsta kitų gyvūnų, labai triukšminga, galinti skaudžiai įkąsti, todėl tinkami šeimininkai tokie, kurie neturi vaikų, gyvūnų… Todėl šiuo skelbimu pasidalinau, kad Karamelė rastų jai tinkamą šeimą.

Praėjus porai savaičių ir taip vis neatsiradus norinčiųją priglausti, nuvykome susipažinti su Karamele. Pasimatymas truko neilgai, nes ganėtinai šaltą sausio dieną susitikome lauke prie prieglaudos vartelių, o Karamelė buvo be jokio ją šildančio drabužėlio. Nelabai draugiškai ji mus pasitiko, bandant paglostyti vis parodydavo dantukus, Vidmantui bandė įkąsti. Nusprendėme neskubėti, leisti jai priprasti prie mūsų ją vis aplankant, o be to, po dviejų savaičių turėjome išvykti atostogauti į Egiptą. Todėl supratome, kad šiuo metu tikrai neturime galimybės jos priglausti.

Po savaitės, prieš išvykimą į kelionę Karamelę vėl aplankėme, kartu vežėmės ir Rino. Šį kartą Karamelė buvo gerokai draugiškesnė mūsų atžvilgiu, leidosi paimama į glėbį, tačiau Rino atžvilgiu šiepė dantukus ir į draugystę nesileido. Nusprendėme, jeigu per šį mūsų atostogų laiką jos niekas nepriglaus, vadinasi ji mums skirta. Giliai širdyje tikėjau, kad Karamelė yra tikrai labai miela šunytė, o visas šis jos elgesys tai tik savigyna dėl patirto streso, patekus į jai nepažįstamą aplinką.

Grįžę iš kelionės jau kitą dieną vykome pasiimti Karamelės. Automobilyje pusiaukelėje ji tarsi „atsileido“, pradėjo laižyti rankas ne tik man, bet ir Vidmantui, nuolatos vizgino uodegą bei drąsiai dairėsi pro langą. Beje, prieglaudos savanorių vyrų ji neprisileisdavo, o dabar mūsų šeimoje Karamelės numylėtinis yra būtent Vidmantas.

Karamelei įžengus į jos naujuosius namus, nepasirodė, kad ji labai pasimetė, netgi kaip tik susidarė įspūdis, lyg visa savo poza sakytų: „štai, aš vėl namų aplinkoje, kurioje buvau ir esu verta būti!“ (iš tiesų, kokioje aplinkoje ji augo, nežinoma, nes tiesiog buvo palikta dėžutėje prie prieglaudos vartelių).  Buvome nusiteikę, kad Karamelės atėjimas į mūsų šeimą bus labai sudėtingas, tačiau viso to nebuvo! Karamelė tarsi atgimė iš naujo, nebeliko tos prieglaudoje buvusios „saldžiai karčios“ Karamelės.

Rino nelabai apsidžiaugė šia naująja šeimos nare, nes kaip čia dabar reikės ta šeimininkų meile dalintis? O Karamelei Rino tarsi mokytoju tapo. Susidarė įspūdis, kad ji labai nori pritapti ir visko mokosi iš jo: pati būdama mergytė netgi šlapindamasi koją pradėjo kelti, o po to kaip Rino kojomis kapstyti, išmoko prašyti maisto atsistojusi ant galinių kojyčių, o priekinėmis tuo tarpu krapštyti mūsų rankas, bučiuotis. Jau antrą dieną įsiropštė lovon ir miega tik kartu su mumis ir tik po antklode, kaip ir Rino. Rino visada už kiemo ribų vedžiojame tik su pavadėliu, nes šis labai bijo netikėtų garsų, o Karamelė labai tvarkingai vaikšto be pavadėlio, iškart atsiliepia pakvietus, paklusniai reaguoja į sudrausminimus, ramiai praeina pro kitus šunis. Tik kol kas Karamelė visiškai nemėgsta grožio procedūrų – jokiais būdais neleidžia kirpti nagučių, tai tenka vis nukreipiant jos dėmesį kitur labai kantriai atlikti šią procedūrą.

Per šiuos tris mėnesius Karamelė dar jokių išdaigų nespėjo iškrėsti – pastebėjome, kad jos elgesys yra gan aristokratiškas. Nepikta, tvarkinga, visiškai netriukšminga ir be galo meili šunytė (iki šiol nesuvokiame, dėl ko kažkas jos atsisakė) savo nuolatiniu uodegytės vizginimu, „naglu“ nosytės baksnojimu ir jos pakišimu po ranka, kad ją glostytum, bei savo lipšnumu sugeba pasiimti meilės kiek tik įmanoma daugiau. Tarp Rino ir jos  atstumas taip pat kas dieną vis mažėja, o pavydo scenas vienas kito atžvilgiu kelia tik nepasidalindami žaislais ar buvimo šalia mūsų vieta. Ir labiau visai tai yra iš Rino pusės, o Karamelė vis atsargiai bando prie jo prisigretinti, lyžtelėti. Na, tik pikčiau reaguoja ir jokiu būdu neatiduoda, kai Rino bando paimti jos mėgstamiausius žaislus – minkštas tris voverytes, kurios visur keliauja kartu su Karamele, tiek į lovą kartu miegoti, tiek į kiemą.

Nei sekundei neabejojame savo pasirinkimu ir tų abejonių, kurios vis apimdavo mane dėl antrojo šuniuko įsigijimo, neliko nei kruopelytės.  Ji į mūsų namus įnešė dar didesnį džiaugsmą, dar didesnį įsitikinimą, kad meilė, pasitikėjimas ir tikėjimas tikrai daro stebuklus. Esame be galo laimingi, kad būtent mes galėjome suteikti Karamelei namus ir tai tik dar kartą sustiprino mano gyvenimo kredo, kad šiame pasaulyje niekas nevyksta be priežasties. Ir tik klausimas – ar mes ją pasirinkome, ar ji mus? Bet tai jau nebe taip svarbu.

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Romualda ir Bordas

“Bet mums dėkoti nereikia. Nėra už ką. Bordas yra mūsų šeimos narys.”

 

Mano Žužikas (taip kartais vadiname Bordą, net nežinau kodėl) yra prancūzų buldogo mišrūnas. Įsigijome jį prieš dešimt metų, bet ne iš veislyno ar prieglaudos, o iš daugintojų. Iš tų, kuriems gyvūnai yra tik pinigų gaminimo fabrikėlis, ir jų sveikata jiems visai nerūpi. Gaila, bet tuomet nesupratau, iš ko pasiimame šuniuką.

Nuo mažumės Bordas buvo tikras patrakėlis, sunku būtų išvardinti visas išdaigas, kurias yra iškrėtęs. Sugraužti televizoriaus pultai, telefonas, tapetai, stikliniai eglutės žaisliukai, rozetė, sofa, stalai ir dar daug visko, kas jam atrodė patrauklu. Taip pat jis visuomet keliaudavo su mumis kartu. Grybavome kartu, žvejojome kartu, iškylavome kartu, visur buvome kartu. Žinoma, nei vieno grybo neparnešė, žuvis visas išbaidydavo, o jau iškylauti… Iškylauti malonumas! Išsidrėbdavo ant pelenų šalia laužavietės ir šildydavosi saugodamas kepsnius.

Kai jam suėjo ketveri, prasidėjo sveikatos problemos. Nustojo valdyti galines letenas. Diagnozė – stuburo išvarža ir sutrupėjęs stuburo diskas. Veterinarė iškart kalbėjo apie eutanaziją ir tik lūpų kampučiu pašnibždėjo, kad nebent gyvens „ant ratų“.  Taigi jau šešeri metai mūsų Bordas ratuotas.

Pradžioje buvo sunku. Sunku suprasti, kaip prižiūrėti invaliduką, ko reikia, kaip elgtis. Juk šuo nebelaikė ir šlapimo su išmatomis. Ieškojome informacijos, kaip pagaminti ratukus. Gaminome, siuvome, perdarinėjome, kad tik Bordui būtų patogu. Susitvarkyti su šiomis užduotimis buvo nelengva, nes mus palaikė tik artimieji ir kai kurie draugai. Daugelis nesuprato mūsų pasirinkimo auginti invalidą. Sunku buvo išmokti reaguoti į pašaipius, skaudžius ir užgaulius praeivių žodžius, o jų buvo tikrai daug. Bet kai išmokau nebegirdėti ir nebekreipti dėmesio į piktus žmones, aplink mus padaugėjo ir nuostabių žmonių. Labiausiai įstrigo vieno vyriškio žodžiai, nieko ypatingo, bet… Priėjo, taip nedrąsiai ir sako: “Žinote, aš jau daug metų matau, kaip jūs vedžiojate savo šuniuką, bet niekad nedrįsau prieiti. Norėčiau jums tiesiog padėkoti.”

Bet mums dėkoti nereikia. Nėra už ką. Bordas yra mūsų šeimos narys, jis toks pats šuo kaip ir daugelis, tik su papildomais dviem ratukais. Nors… Ne! Jis ne toks pats kaip daugelis. Jis pats mylimiausias ir mieliausias mano ratuotas Žužikas.

Foto Polina Butkienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Nadia, Lada ir Murzis

“Su šeima visada galvojome, jog  namuose yra būtina turėti nors vieną augintinį, aš pati nuo vaikystės visada augau su gyvūnais ir dabar neįsivaizduoju, kaip įmanoma gyventi be jų.”

 

Visi mūsų gyvūnai vienaip ar kitaip yra priglausti.

 

Ladą atsivežėme iš “SOS gyvūnų”. Prieš 6 metus tiesiog pamatėme Facebook prieglaudos puslapyje jos nuotrauką ir kitą  rytą važiavome jos, nes tos akys nuotraukoje, pilnos baimės ir nepasitikėjimo visu pasauliu, nedavė ramybės. Supratome, kad ji yra mūsų ir mes privalome ją išgelbėti. Lada labai protinga kalytė, supranta iš pusės žodžio viską, ką pasakai, o kartais net iš žvilgsnio. Labiausiai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, miegoti lovoje kartu su tėvais, žaisti su skraidančia lėkšte ir tiesiog visada jausti žmogų, būti šalia, prisiglaudusi prie kurios nors kūno dalies.

 

Toliau buvo Donis, juodas katinas, kurį pasiėmėme iš “Naminukų”. Donis atkeliavo į šeimą kaip dovana sesei, tačiau išėjo dovana visai šeimai. Jis yra labai meilus, prieraišus ir daug  kalbantis katinas. Kai pasiėmėme, jam buvo apie 5 metus, o dabar jau apie 13, tačiau jis dar pilnas energijos ir noro palakstyti. Pagrindinis komentatorius mūsų namuose.

Ressi – mano sielos šuo. Kartais atrodo, kad ji save laiko kažkokiu kitu gyvūnu – laipioja medžiais, labai retai loja, dažniau bando kažką kalbėti, paaiškinti. Miega tik po antklode, kad galva būtų ant pagalvės, be galo mėgsta visokias daržoves ir vaisius. Ji pasiruošusi atlikti bet kokią komandą, kad tik gautų kąsnelį. Ressi Ignoruoja kitus šunis, tačiau visada atkreipia dėmesį į žmones, visada nori pasisveikinti. Tai šuo, su kuriuo galima važiuoti bet kur, bet kada, ji labai mėgsta keliauti.

 

Kai turėjome Ladą, Donį, Ressi, atrodė, na, viskas, daugiau gyvūnų tikrai nereikia. Nes buvo sunku surasti, kam juos palikti, kai išvažiuodavome ilgesniam laikui. Tačiau vieną rytą vis tiek važiavome pasiimti kačiuko, kuriam skubiai reikėjo namų. Jis kartu su sesute iškrito iš kibiro, kuris stovėjo ant kelio, žmonės pastebėjo, ir nuvežė juos į “Tautmilės prieglaudėlę”. Iš ten jis atkeliavo pas mus.  Mėlynakis Murzis, ypatingo, gan sunkaus charakterio katinas, kuris galvoja, kad yra galingiausias iš visų gyvūnų, kuriuos yra sutikęs. Kol nekastravome, Murzis buvo 3 kartus operuotas dėl to, kad puldavo ant svetimų šunų, nesvarbu, kokio jie dydžio. Po kastracijos šiek tiek nurimo. Tačiau žmonėms, ypač šeimos nariams, tai yra švelnumo ir grožio įsikūnijimas.

 

Su šeima visada galvojome, jog  namuose yra būtina turėti nors vieną augintinį, aš pati nuo vaikystės visada augau su gyvūnais ir dabar neįsivaizduoju, kaip įmanoma gyventi be jų. Jie vieninteliai supranta ir priima žmogų tokį, koks jis yra.

 

Foto Greta Kniežaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Rūta, Kristijonas ir Fredis

“Jo hipnotizuojantis žvilgsnis verčia jį mylėti, šerti arba niurkyti, negavęs dėmesio arba gavęs jo per daug jis dūsauja ir pukši kaip koks barsukas.”

Fredis mūsų šeimoje atsirado prieš pat Kalėdas. Gan ilgai zirziau, kad noriu šuns, ir Kristijonas kaip dovaną man davė leidimą – tą patį vakarą buvo pereiti visi prieglaudų puslapiai ir surastas liūdniausių akių savininkas. Prieš atsidurdamas prieglaudoje jis kartu su broliais ir sesėmis buvo paliktas sportiniame krepšyje laukuose, prie medžio pririšta jų mama. Gera žinia – visa šeimyna surado namus, o Fredis gyvena kaip karalius.

Kartu grįžę namo labai greitai sužinojome, kad jis atkeliavo ne tuščiomis – su trigubai ištinusia koja bei visa puokšte odos problemų. Atrodė, kad vizitams pas veterinarą nebus galo, ir, nors koja sugijo, tačiau odos būklė vis prastėjo. Labai pasisekė, kad tuo metu mūsų gyvenime atsirado nuostabioji Ieva iš Užupio klinikos, ir iš nuplikusio žaizdoto “nabago” pavertė Fredį parodiniu šunimi.

Ponas iki šios dienos labiausiai mėgsta paliktas vienas namuose viską naikinti – nuo striukių su visomis pakabomis iki televizoriaus pultelių. Yra ragavęs laiptų, sienos, sugraužęs savo narvą. Todėl, kol netapome priverstiniais minimalistais, jis beveik visur keliauja kartu su mumis – ir į darbą, ir prie jūros, mieste yra lankęsis didžiojoje dalyje kavinių, važiavęs ir troleibusu, ir “Bolt’u”, ir traukiniu.

Fredžiui nesvetima aktoriaus karjera – filmavosi  HBO seriale “Černobylis”. Jo visiškas atsidavimas daktariškai dešrai atvėrė kelią į filmavimo aikštelę – net ir praėjus metams į diskusijas leidžiasi tik mainais gaudamas skanėstą.

Nors ir kelia daug chaoso, dėl jo meilaus būdo ant Fredžio neįmanoma pykti – jo hipnotizuojantis žvilgsnis verčia jį mylėti, šerti arba niurkyti, negavęs dėmesio arba gavęs jo per daug jis dūsauja ir pukši kaip koks barsukas. Ir kai mes patingime mesti kamuoliuką, o Fredis pasižiūri prikandęs liežuvį savo rimtomis akimis, suprantame, kad jis priverstų padaryti bet ką – užleisti vietą ant sofos, priimt miegoti ant lovos, kai pačių kojos nebetelpa, eiti į lauką vidury nakties ir dar daug daug dalykų. Ir vis tiek atrodytų, kad mes dar neįrodėme, kaip smarkiai šitą mešką mylime.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Skrydžių su gyvūnais informacija

 

Dažnai persikraustydami į kitą šalį žmonės nutaria palikti savo augintinius. GGI padarė avialinijų, skraidinančių gyvūnus iš Lietuvos į užsienį, tyrimą ir pateikia informaciją, kokiomis sąlygomis augintinius galima gabentis su savimi bei ragina prisiimti atsakomybę už savo šeimos narį ir jo nepalikti – daugybė žmonių randa tam galimybių ir tu nesi išimtis, tereikia noro!

Skrydžių su gyvūnais informacija

 

 

 

 

 

Lina ir Kaja

Meilė, lengvumas, palaima ir šiluma – tokius jausmus Kaja mums suteikia.“

Dar nespėjus atsikelti, jaučiu, kaip didelės minkštos letenėlės mindžioja man pilvą ir ragina keltis. Išgirstu, kaip dukra pašaukia „Aja“, ir ji didžiuliu šuoliu jau lovoje. Vyksta rytinis pasimylavimas.

Kai su dukra Nereida pamatėme Kają pirmą kartą Vilniaus „Akropolio“ „SOS gyvūnų“ namelyje, reakcija buvo neabejotina, ji važiuos su mumis namo! Tai nebuvo spontaniška, mes seniai galvojome apie šuniuko įsivaikinimą, tik vis nepasirodydavo „tas“. Kai didžiulės letenos pasirodė ir tas meilės pilnas snukelis palietė mano rankas, supratau, kad tai ji.

Meilė, lengvumas, palaima ir šiluma – tokius jausmus Kaja mums suteikia. Ji geriausia Nereidos draugė, viena pradeda išdaigą, kita pabaigia. Kas rytą ji išleidžia vyrą į darbą, apsimiegojusi laukia, kada gi jis išeis, o ji galės grįžti į miegamąjį ir toliau miegoti su Nereida.

Kaja yra nuostabus jaunas šuo, jai tik keturi, galbūt penki mėnesiai. Ji supranta, ką jai sakai, bet kaip ir kievienas vaikutis daro, kas jai patinka labiau, tačiau ji puikiai jaučia, jei man yra blogai. Aš sergu cukriniu diabetu ir depresija, kai tik man būna „kritinis taškas“, Kaja niekur nuo manęs nesitraukia ir laukia, kol man pagerės. Tokios meilės, gerumo, pasitikėjimo ir atsidavimo ji pilna.

Kaja mūsų šeimos narė, antras vaikas.  Ir visi, kurie sako, kad „tokie“ šuniukai traumuoti, prašom, pasižiūrėkite!

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Lex ir Ragis

“Jei kas pasidomi ar paklausia, visada mielai papasokoju Ragio istoriją, dauguma žmonių net nežino, kokiais mastais vyksta bandymai su gyvūnais!”

 

Tikriausiai ne vienas iš jūsų yra pastebėję “nebandyta ant gyvūnų” ženklą ant kosmetikos ar švaros priemonių, bet kiek iš jūsų susimąstote, ką tai iš tiesų reiškia? Ragis, mažasis bigliukas, su manimi į Europą atkeliavęs iš saulėtosios Kalifornijos, buvo būtent vienas iš tų gyvūnų, kurie naudojami eksperimentams.

 

Dabar niekas jau nepasakys, kokius būtent eksperimentus su juo darė, ar jam į gerklę pylė chemikalus, ar po oda nuolatos leido vaistus… Viena aišku, kad iki atkeliaudamas pas mane Ragis nebuvo patyręs nei meilės, nei šilumos, o iš narvo būdavo išimamas tik bandymų metu.

 

Visados sakau, kad Ragio aš nepasirinkau, tai jis mane pasirinko. Kai dalyvavau viename gelbėjime, man teko nešti šunelį iš narvo ant žolės – jo pirmiesiems žingsniams laisvėje. Benešant jis pradėjo laižyti mano veidą. Tada ir supratau, kad jau viskas, niekam jo neatiduosiu ir jis keliaus su manimi. Savo vardą Ragis gavo mano, amžinąjį atilsį, močiutės garbei. Ji buvo gimusi Raguvos kaime, kuris kiek per ilgas vardui, tad sutrumpinau jį iki Ragio.

Pas mane Ragis atkeliavo būdamas tik kiek vyresnis negu pusės metų, visą tą laiką nuo pat gimimo jis praleido narve. Gyvenimo laisvėje jam teko mokytis nuo visiško nulio; jis nežinojo, nei kaip vaikščioti ant žolės ar smėlio, nei kaip užšokti ant sofos ar lipti laiptas. Patį pirmąjį skanėstą suvalgyti užtruko apie pusę valandos (dabar tai kelių akimirkų darbas). Žingsnelis po žingsnelio jis išmoko ir žaisti, ir bėgioti, ir įgavo pasitikėjimą žmonėmis. Tiesa, iki šiol panikuoja, jei reikia vieną palikti net ir kelioms minutėms, labai nemėgsta atsiskirti nuo manęs. Bet mes po truputį mokomės ir tikiu, kad laikui bėgant visos baimės išnyks, jis įgaus vis daugiau ir daugiau pasitikėjimo.

 

Ragis su manimi gyvena jau pusę metų ir per tą laiką padarė nepaprastą pažangą! Jei ne tatuiruotė jo dešinėje ausyje (laboratorijoje jis neturėjo vardo, tik numerį, kuris ir buvo ištatuiruotas ant jo ausies ir pilvelio), tikriausiai niekas ir nebežinotų jo atsiradimo istorijos. Jei kas pasidomi ar paklausia, visada mielai papasokoju jo istoriją, dauguma žmonių net nežino, kokiais mastais vyksta bandymai su gyvūnais!

 

Dabar Ragis yra labai mylimas augintinis ir košmarai, patirti laboratorijoje, likę tolimoje praeityje (ir vis rečiau pasitaiko jo sapnuose). Jis labai mėgsta mokytis, yra super motyvuotas ir visados mėgsta pasisveikinti su kitais šuneliais.

 

Štai tokia Ragio istorija, jis vienas iš kelių laimingų gyvūnų, kuriems pasisekė būti išgelbėtiems, bet kiek daug gyvūnų visame pasaulyje yra nužudomi eksperimentams pasibaigus, taip niekada ir nepajutę laisvės skonio? Tikiuosi, kad Ragio istorija skaitančius įkvėps ne tik priglausti išgelbėtus gyvūnus, bet ir rinktis “cruelty free” – neišmėgintus su gyvūnais – produktus.

 

Foto Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Dominyka, Šara ir Afrika

“Kiekvieną dieną jos mane įkvepia, skatina eiti į priekį, tobulėti, neužsisėdėti vienoje vietoje.”

 

Šara pas mane atkeliavo 2015 metų pabaigoje. Jau iškart supratau, kad šuo bus labai aktyvus ir paprastų pasivaikščiojimų mums nepakaks. Pradėjau domėtis, kokia veikla būtų galima užsiimti su tokio tipo šunimi, ir taip mūsų gyvenime atsirado šunų jėgos sportas ir VšĮ „Stiprūs šunys“.

Po pusės metų treniruočių nusprendėmė išbandyti savo jėgas pirmose varžybose ir likome be galo nustebinti, nes Šarai pavyko parsivežti pirmos vietos prizą. Pamatėme, kad visa ši veikla jai labai patinka, kad tai padeda tarp mūsų kurti dar stipresnį ryšį, todėl jėgos sportas užėmė vis didesnę ir didesnę laiko dalį. Pradėjome važinėti į varžybas ir užsienyje, netrukus supratau, kad visas mano laisvas laikas yra atiduodamas jėgos sportui ir tai man labai patiko.

Sportavome tris sezonus, per šį laiką Šara pasiekė puikių rezultatų, 2018 metais svorio tempimo rungtyje ji tapo stipriausiu šunimi Lietuvoje. Be to, keliavome į įvairias šeimos šventes, rodydami, kas yra jėgos sportas, kokie šunys juo užsiima ir kad šioje veikloje visiškai nėra jokios prievartos, šuo viską daro savo noru.

O man Šara yra ypatingas šuo. Jos dėka aš supratau, kad šunys ir visa veikla su jais yra mano pašaukimas. Šiuo metu, kai Šara jau išėjo į „pensiją“, aš pradėjau treniruoti kitus šunis, ši veikla man be galo patinka.

Na, o Afrika pas mus atkeliavo prieš 2 metus. Mūsų “šmirgelis”. Planavome ir su ja užsiimti jėgos sportu, nes ji itin šokli, greita, visiškas vijurkas. Tačiau pastebėjome, kad Afrika negali ilgai bėgioti, ji labai greitai pavargsta, mum pasidarė įtaru, žinant, kad tokio tipo šunys yra labai sunkiai nuvaromi nuo kojų. Nusprendėme patikrinti jos širdelę, o rezultatai mus labai nuliūdino… Afrika turi įgimtą širdies ydą ir sportuoti ji negali.

Ji buvo ir vis dar yra labai aktyvi, pradžioje buvo ir sunkiai sukalbama, neklausė. Tai paskatino mane pradėti daugiau domėtis šuns elgesiu, jo kūno kalba. Taip mes atsiradome „WonderDog šunų akademijoje“. Netrukus aš prisijungiau prie akademijos trenerių ir pradėjau vesti jėgos sporto užsiėmimus. O Afrikėlė išbandė įvairių kitų veiklų, nereikalaujančių didelio fizinio pasiruošimo. Labai smagu yra mokytis įvairių dalykų su šunimi, kartu su Afrikėle tobulėjame kiekvieną dieną.

Šiandien jau nebeįsivaizduoju gyvenimo be jų. Kiekvieną dieną jos mane įkvepia, skatina eiti į priekį, tobulėti, neužsisėdėti vienoje vietoje. Jų dėka atradau save ir savo kelią. Visą gyvenimą būsiu joms dėkinga už tai.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Ieva ir Nukė

“Nukė mėgsta pasivaikščiojimus, žmonių dėmesį, pakasymus ir ypač maistą.”

Mopsai visada mane žavėjo didelėmis akimis, tuo mielu knarkimu ir paršelį primenančia uodega. Seniai žinojau, kad mano trumpanosis šuo bus tik iš globos namų.

Prieš 3 metus ėmiau rimtai svarstyti apie naujo šeimos nario priėmimą į namus, tačiau tuo metu dar nebuvo tam palankių sąlygų. Bet jau tada pradėjau sekti ,,DogSpoto“ veiklą ir skaitydavau vis naujų namų ieškančių šunų istorijas. Ir kaskart atsiradus naujam beglobiui sakydavau, kad jį mielu noru priglausčiau… Bet ir šitą priglausčiau… Ir šitą.

Po metų ,,Dogspoto“ veiklos stebėjimo žinojau, kad mano šuo bus iš ten. Taigi atsiradus galimybei naujam augintiniui gyventi su manimi, 2017 metų birželio 10 dieną pajudėjome iš Kauno į Vilnių, į ,,DogSpoto“ vadovės organizuojamą renginį. Norėjau dar daugiau sužinoti apie jų veiklą, susipažinti ir pagaliau pasakyti, kad noriu globoti vieną iš jų išgelbėtų šunų!

Ir po trijų dienų gaunu taip ilgai lauktą žinutę, jog yra Nukė. Žinojau, kad šiai piratukei yra 3 metai, ir ji norėtų gyventi kaip princesė, be pašalinių konkurentų – šunų. Ar man tinka Nukė? O kaipgi kitaip, aš jos laukiau visus metus! Ir štai, atėjo ta diena, kai į namus grįžau su išsigandusia riestauodege.

Esu ne kartą girdėjusi, kad priglaustas šuo visą save atiduoda jį išgelbėjusiam šeimininkui. Atsiradus Nukei namuose, supratau, kad tai ne mitas. Aš prie stalo – Nukė šalia, aš duše – Nukė guli ant vonios kilimėlio, aš lovoje ir, žinoma, Nukė čia pat. Ji neina į lauką, jei su pavadėliu ją veduosi ne aš. Ir kitiems šunims neleidžia mėgautis mano dėmesiu, juk ji mano, o aš jos.

Nukė mėgsta pasivaikščiojimus, žmonių dėmesį, pakasymus ir ypač maistą. Kuo daugiau maisto, tuo geriau, todėl tenka jos šitą malonumą riboti. Rytais ji būna supratinga ir žino, kad suskambus žadintuvui šeimininkę reikia kelti laižant jai veidą, o jei ji vistiek nesikelia, tada galima dar pamiegoti, kol ji pagaliau išlips iš lovos. Ji yra nepakeičiama kompanionė ne tik keliaujant pėsčiomis, bet ir važiuojant automobiliu. Atrodo, kad ją hipnotizuoja vaizdas pro judančios mašinos langą, o jei diena būna sunki, mašinoje užknarkti irgi ne bėda. Smagu, kad vis daugiau atsiranda gyvūnams draugiškų kavinių, kuriose Nukė gali pasimėgauti nugaros pakasymais iš ja susižavėjusių žmonių, kol geriu kavą.

Nukės pasiėmimas į namus yra vienas geriausių mano sprendimų.

,,Saving one dog will not change the world, but surely for that one dog, the world will change forever.”
Karen Davison

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Silvija ir Aira

“Jos mėgstamiausia veikla – graužti telefono, kompiuterio laidus, televizoriaus pultelius, dar ji mėgsta suvalgyti mūsų pietūs ir po viso šito mes ją beprotiškai mylime.”

Pirmos mintys, kai pagalvoju apie ją – Ji ypatinga. Aira turėjo nueiti ilgą kelią, kol pagaliau rado  savo vietą. O prasidėjo taip…

Vieną žiemos rytą mano mamai į darbą paskambino kaime gyvenanti moteris ir pasakė, kad pas ją glaudžiasi šunų šeimyna: motina su savo 5 šuniukais. Tuo metu mano mamos seniūnija bendradarbiavo su prieglauda, bet kadangi ji žino, kad aš savanoriauju “Priglausk”, pranešė man ir pasakė, kad reikia jiems padėti. Jie buvo maži, pūkuoti ir labai gražus, todėl visi labai greitai rado namus ir labai džiaugiuosi, kad visi laimingai gyvena! Bet… Tik ne Aira. Buvo ji radusi namus, tik ji sisiojo namuose ir žmonėms neįtiko. Vėliau visi jos labai norėjo dėl jos mielų gražių akių ir ausyčių. Augo ji pas mano tėtį su mama, bet ketvirto šuns laikyti jie nebegalėjo, o atiduoti tapusio šeimos nariu kažkam irgi nenorėjo, per sunku. Tada ir rado Aira savo tikrus namus. Ji yra mūsų neatsiejama gyvenimo dalis. Einame į lauką ir ji kartu, prie ežero – irgi kartu. Naktinė žvejyba? Kodėl gi jai nebūti kartu su mumis? Visur ir visada kartu.

Jos mėgstamiausia veikla – graužti telefono, kompiuterio laidus, televizoriaus pultelius, dar ji mėgsta suvalgyti mūsų pietūs ir po viso šito mes ją beprotiškai mylime. Ji pakeitė mūsų gyvenimą, išmokome rūpintis ne tik savimi, bet ir kitu. Linkiu kiekvienam turėti keturkojį draugą, be kurio neįsivaizduosite nė dienos.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Milda ir Skaipas

“Priėmusi sprendimą priglausti Skaipą aš pildžiau vaikų svajonę, o išpildžiau savo – nors net nenutuokiau, kad tokią turiu.”

 

Visada bijojau šunų. Pasakymas, kad šitas geras, nekanda, nieko vertas, jei matau, jog gyvūnas turi dantis. Maža to, kankino alergija tiek šunims, tiek katėms. Prieš 2 metus dukros vis garsiau ir dažniau ėmė prašyti šuniuko. Kurį laiką man visai neblogai sekėsi: NE! Tada joms atėjo paauglystė ir mano vienos NE šuns klausimu ėmė prasmegti jų NE jūroje (visais klausimais). Kas augina vieną paauglį – supras, apie ką aš, kas augina du – supras LABAI gerai. Visa psichologinė literatūra šaukte šaukė, kad tokią įtampą gali sumažinti tik pamėginimas įsiklausyti ir išgirsti, o plikas, basas NE – niekur neveda, reikia argumentų. O štai pasakose gi juodu ant baltu parašyta: reikia išbandyti svajotoją (prieš išpildant jo svajones).

Pirmas išbandymas – TVARKA. Pažadėjau gerai apsvarstyti šuns įsigijimo klausimą, jei matysiu, kad jų indėlis į namų tvarką per pusmetį smarkiai išaugo. Rezultatai nustebino – panašu, svajonė tikra.

Antras išbandymas – PRAKTIKA. Jei mėnesį kiekvieną dieną ryte ir vakare vedžios kaimynės šuniuką, jį praus, maitins ir t. t., įsigysime šunį. Po dviejų savaičių jau ėmiau gailėtis ir ieškoti informacijos, o kaip vis tik reikės man tvarkytis su savo alergija.

Trečias išbandymas – FINANSAI. Tiesą sakant, neskelbiau šio išbandymo – tiesiog stebėjau, kaip visas savo santaupas deda į bendrą fondą: pavadėliui, guoliukui, antkakliui ir t. t. Ne rūbams, ne pramogoms ir net ne saldumynams…

Kadangi neketinome užsiimti važinėjimu į parodas ir veisimu, kadangi joms reikėjo draugo, o ne verslo – sprendimas buvo vienas – paimsime prieglaudinuką. Dar net nežinojome, koks tai šuo bus: kalytė ar patinėlis, mažiukas ar ūgtelėjęs, žinojome tik tiek, kad imsime tą, kurį patars mums imti širdis, ir jo vardas, panašu, bus Wifi.

Paieškos truko vos keletą dienų. Nuvažiavome į vieną prieglaudą – visi šuniukai narvuose, triukšmas baisus, savanoriai užsiėmę – išvažiavome ieškoti toliau. Nuvykome į kitą prieglaudą. Didžiulė teritorija, suskirstyta į aptvarus, daugybė palaidų įvairiausio plauko, amžiaus ir dydžio šunų, o aš stoviu tarp jų ir… Nejaučiu baimės! Pirmas stebuklas (na, po to, kad paauglės ėmė tvarkytis) įvyko!

Tądien grįžome namo tuščiomis. Šturmavome internetą, socialinius tinklus ir pamatėm JĮ! Teisybė, ne Wifi, bet Skaipą! Šypsena ir šėlsmas trykšte tryško iš „Tautmilės prieglaudėlės“ puslapio. Buvo parašyta, kad jis 4-5 mėn. amžiaus, tikėtina, vidutinio dydžio, vidutinio plauko ilgumo. O mes visos trys jau tada žinojome, kad tai tikrai nėra vidutinybė – tai MŪSŲ ŠUO. Parašėme, prigrasinau, kad niekam neatiduotų, nes atvešiu dvi nelaimingas paaugles ir patys galės su jomis aiškintis. Kitą rytą mes atvykome daug anksčiau nei savanoriai, laukėme ir Živilė atvedė mums Skaipą. Živilė (savanorė) pasakojo Skaipo istoriją, kaip rado jį valkataujantį, kaip vieni šeimininkai pasiėmė, bet paskui grąžino, nes jis triukšmingas buvo, kalbėjo apie dresūros svarbą, apie paauglystės sunkumus (ot, tai man naujiena). Paprašėme porą dienelių dar palaikyti – norėjome paimti penktadienį, kad visą savaitgalį būtume kartu ir pradžia būtų lengvesnė. Nė sekundės nesudvejojome, kad tai yra tas, kurio ieškojome, ir jis pats mus surado.

Kai atvykome pasiimti, Skaipui pavadėlį užsegti reikėjo dviejų savanorių (sakė, kad jam „subinėj batareika“), visa kita buvo tobula ir sklandu: mašina važiuoti – jokių problemų, maudytis – puikiai, miegoti – gerai, jau vis tik pavargęs. O antrą savaitę prasidėjo tikrieji išbandymai. Tik tada supratau, ką reiškia „lojikas“ ar „balsingas“ – jis lojo nuolat: mašinoje, einant gatve, ant kai kurių žmonių, ant pravažiuojančių automobilių, dviračių, šunų (patinų), ant triukšmo laiptinėje. Alergija taip man užaštrėjo, kad rankos iki alkūnių sutino, prasidėjo astmos priepuoliai. Bet baisiausia buvo, kai Skaipas lodavo ant praeities vaiduoklių – tiesiog blaškosi po butą ir loja, nereaguoja nei į maistą, nei į žaislus. Loja naktį nubudęs, ryte, dieną, vakare. Mato mus – loja, nekreipiame dėmesio – loja. Tikrai apimdavo neviltis: ką daryti? Kaip jam padėti? Kodėl? Po kelių dienų desperacijos radome Joną Valančių iš „Rekso“ dresūros mokyklos ir Skaipukas išėjo į pirmą klasę. Labai esu dėkinga tiek Jonui, tiek jo kolegei Jolantai, kurie padėjo tada, kai buvo taip sunku. Kita vertus, jau pirmos pamokos metu Jonas pasakė, kad auginame cirko šunį: labai imlus, protingas ir aktoriaus sielos.

Žinote, daug kur pataria, kad šunį reikia iškrauti – tas tiesa. Bet kaip iškrauti Skaipą? Visos trys vedžiojame po valandą: laukais, miškais, ežerais. Grįžta, dešimt minučių paguli ir vėl savame kailyje netveria – energijos bomba! Kita vertus, sužinojome, kur prie namų auga avietės, kur noksta žemuogės, iš kurios vietos gražiausiai atrodo saulėlydis ir kaip gražu, kai saulė teka.

Per vasarą Skaipas gerokai ištįso – ne į aukštį, į ilgį. Išmoko neloti ant automobilių ir net autobusų, draugauti su visais žmonėmis, visų bazinių komandų. Bet vis dar pamačius kitus šunis į šią neblėstančios šypsenos bei meilumo būtybę įsikūnydavo demonas. Supratome, kad reikia ne šiaip dresuotojo, o šunų užkalbėtojo. Viena dresuotoja net atsisakė su juo dirbti. Pasijautėme nurašyti, bet likimas atvedė pas Aną Menčiūnienę ir Greatpet komandą. Jau pirmos pamokos metu ji Skaipo gebėjimui mokytis negailėjo komplimentų, o mums grąžino viltį – viskas bus gerai. O man tiesiog išnyko alergija!

Ir tikrai sparčiai gerėja: Skaipo aktorystės talentą laviname Greatpet vykstančiose freestyle pamokose, paklusnumo, kantrybės ir savitvardos mokomės rally obedience treniruotėse. Labai juo didžiuojamės!

Priėmusi sprendimą priglausti Skaipą aš pildžiau vaikų svajonę, o išpildžiau savo – nors net nenutuokiau, kad tokią turiu. Dresūra tapo mano hobiu. Tik šuns dėka supratau, kiek daug ramybės man teikia buvimas miške. Tik jis man parodė, kaip miškais ateina ruduo, kaip ežerais stingsta žiema. Bet labiausiai esu dėkinga už nepamatuojamą jo meilę, už tai, kad išmokė mane džiaugtis paprastais dalykais ir žaisti. Žaisti iš visos širdies, pametus galvą ir atvira širdimi. Reaktyvinė mūsų meilė.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Neda ir Liusi

“Liusės paėmimas turi daugybę pliusų. Pavyzdžiui, kojinės, batai ir bet kas, ką Liusi gali suvalgyti, staiga rado savo vietas ir namuose pasidarė nepaprastai tvarkinga.”

Sveiki, mano vardas Neda ir tai mano gražuolė Liusi. Mes pasiėmėme ją prieš mėnesį. Aš savanoriauju ,,Nuaro” prieglaudoje, ten ją pirmą kartą ir pamačiau. Kai pastebėjau ją tame narve, iš karto supratau, padarysiu, bet ką, kad tik ją iš ten paimčiau. Aš visada siųsdavau savo mamai gyvūnų, kurie man patikdavo, nuotraukas ir įrašus. Anksčiau mama net nesureaguodavo į  juos, bet šįkart viskas buvo kitaip. Liusi iš karto sužavėjo mano mamą ir dar niekada gyvenime nesijaučiau taip arti augintinio gavimo. Tą patį vakarą mums pavyko įtikinti ir tėtį. Jau kitą dieną ji atvyko į mūsų namus.

Tikriausiai niekada negalėčiau turėti geresnio augintinio nei Liusi. Ji labai protinga, miela ir energinga, bet, kai reikia, gali būti ir labai rami. Liusi tikriausiai vienas drąsiausių šunų pasaulyje. Antrą dieną po to, kai mes ją pasiėmėme, jos pamatyti užsuko mano teta su savo šunimi Nordu. Mažylei visiškai nerūpėjo, kad jis borderkolis ir gal 10 kartų už ją didesnis. Viskas, ką ji norėjo daryti, buvo žaisti, ir šitaip ji elgiasi su visais gyvūnais, nesvarbu, kokio dydžio jie yra.

Kai ją paėmėme, žinojome, kad reikės pasiruošti keltis naktį, nes ji mus žadins, bet taip nenutiko. Liusi nežadina mūsų viduryje nakties, ji necypia, neloja ir neprašo dėmesio iki pat ryto. Mums tai buvo maloni staigmena, nes mus įspėjo, kad ji gali cypti palikta viena, bet tai tikriausiai vienas iš daugybės pliusų pasiimant šuniuką iš prieglaudos. Ji jau buvo įpratusi būti viena.

Liusės paėmimas turi daugybę pliusų. Pavyzdžiui, kojinės, batai ir bet kas, ką Liusi gali suvalgyti, staiga rado savo vietas ir namuose pasidarė nepaprastai tvarkinga. Vienas iš labiausiai patinkančių dalykų mano tėvams yra tai, kad dabar, kai mano broliukas Pijus grįžta namo, jo pirmi žodžiai yra ne ,,ar galiu telefoną”, o ,,einu pažaisti su Liusi”.

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

Aistė ir Uoga

“Uoga labai mėgsta dėmesį, tad diena, praleista didelėje žmonių kompanijoje – pati geriausia diena pasaulyje.“

 

Visada sakau, jog geriausi dalykai atsitinka netikėtai. Taip netikėtai pas mane atsirado ir Uoga. O susitikome, atrodo, niekuo neišsiskiriantį praeitų metų kovo savaitgalį VšĮ „Penkta Koja“, kai lydima draugės lankiau globotinius. Prižiūrėtojai atidarius vieno kambarėlio duris, iš jo išsprūdo 5 nuostabaus grožio takso mišrūnų mažyliai, tarp jų buvo ir Uoga. Papuolė pirma į glėbį, ilgiausiomis kojomis, juoda kaip anglis ir nuniurkyta nuo galvos iki kojų. Suvokiau, kad turiu šunį, tik pakeliui namo. Jausmas toks, kai eini į egzaminą nepasiruošęs ir galvoji, kas bus. O buvo ir yra labai gerai!  Nuo to laiko namai prisipildė laimės, meilės, o kartu ir chaoso.

Uoga yra labai aktyvus šuo. Gali ištisą dieną lakstyti pievoje, dūkti su kitais šunimis, nueiti 15 kilometrų, o parėjusi namo dar ateis su kamuoliuku dantyse ir paprašys pažaisti. Labai mėgsta dėmesį, tad diena, praleista didelėje žmonių kompanijoje – pati geriausia diena pasaulyje.  O bandydama įsitaisyti kam nors ant kelių, vis dar mano, jog ji yra tas pats 3 mėnesių šuniukas naiviomis akimis. Gal dėl to ir lengvai užkariauja žmonių širdis.

Turėdama Uogą, daug ko išmokau. Labiausiai – kantrybės ir mažiau pykti. Na, o kam nepasitaiko netyčia nuplėšti tapetą, nugraužti batų padus, suplėšyti pasą ar suvalgyti pusę torto. Arba pasileisti laukais tekinomis ir neleisti būti pagaunamai, o po to, kaip niekur nieko ir vizginant uodegą, pareiti pas šeimininkę.

Esu dėkinga likimui už Uogą, nes ji – vienas geriausių dalykų, atsitikusių mano gyvenime.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Gintarė ir Grizlis

“Mūsų meilės įsikūnijimas jis, švelnus ir geraširdis šuo.”

 

Grizlis pas mus atsirado visai netikėtai. Tikrai neplanavome įsitaisyti šuniuko, tuo metu užteko ir dviejų šeškų. Dirbau veterinarijos klinikoje, pamenu, kai vakare klinikos nuolatinė klientė atnešė kartoninę dėžę, o ten susirangęs kamputyje drebėjo šuniukas. Moteris pasakojo, kad ištraukė mažiuką iš vokiečių aviganio mišrūno nasrų. Jis šuniuką tąsė. Žmonės šuniuką įdėjo į dėžę ir tuoj pat pristatė mums į kliniką. Gydytoja norėjo apžiūrėti, tačiau mažylis buvo tiek įbaugintas, jog tik cypė, urzgė, bandė kąsti. Apžiūrėti nepavyko ir Šuniukas liko stacionaro patalpose. Pamenu, kai kitą rytą bandžiau šunelį pakalbinti, sutvarkyti narvą, įpilti vandenuko ir paduoti maistuko, jis sulįsdavo narvo kampe, drebėdavo ir urgzdamas, inkšdamas šiepdavo dantis. Imdavau su rankšluosčiu, nes mažiukas puolė. Glėbyje drebėdavo, reikėdavo laiko, kad apsiprastų ir galėtum jį paglostyti. Atrodydavo, jog jau pralauži ledus, bet kitą kartą paimant vėl viskas būdavo iš naujo. Kiekvieną kartą turėdavai užsitarnauti jo pasitikėjimą tavimi.

Taip praėjo keletas dienų, atėjo savaitgalis. Pagalvojau, jog galiu mažuliuką pasiimti savaitgaliui, gal pavyks socializuoti, prisipratinti. Draugo leidimą gavusi, parsinešiau mažylį namo. Pamenu, kai draugas pasitikęs mane, paklausė kokio jis amžiaus. Aš Jam atsakiau, jog 3-4 mėnesiai, o jis juokaudamas pasakė, jog jau žilas. Namie pirma pažintis su šeškais buvo vykusi. Damkė (viriausias 5 metų šeškas) iš karto prisistatė, jam reikėjo parodyt, kas namie šeimininkas, kitas šeškas iš tolo pažindinosi. Visą savaitgalį ieškojau mažiukui namų: kieme kaimynams siūliau, platinau skelbimus internete. Draugas vis siūlė pasilikti, bet buvau pasirengusi jam surasti kitus namus. Pirmadienį į kliniką šuniuko negrąžinau, pasilikau, kol suras naujus namus. Taip ir liko jis pas mus… Pamenu, kaip draugas jam iš pagalvių darė laiptus, kad mažiukas galėtų lovoje miegoti, kaip mokė jį lipti tais „laiptais“.

Damkė iškart parodė mažiukui jo vietą. Užtenka šeško žvilgsnio ir šuo viską meta ir pasitraukia tiek nuo maisto, tiek iš guolio išlipa ir gailiai stebi, kaip šeškas tikrina jo vietą. Už tai Grizlis atsigriebia kankindamas kitą šešką, kuris nemoka apsiginti. Dėl aviganio užpuolimo teko dar mažuliuką operuoti, nes šone buvo pilvo išvarža. Taip pat ilgai pratinomės prie didelių veislių šunų draugijos, nes buvo didelė baimė, tačiau jau dabar pats jaučiasi kaip didelis šuo. Kai augo, buvo visko – ir sugraužtų batų, ir daiktų… Labiausiai patiko silpnų srovių laidai, ypač interneto laidas, tą sugraužęs yra ne kartą. Kai pastojau, šuo labai pasikeitė, pasidarė agresyvesnis žmonių, šunų atžvilgiu. Pradėjo visus iš tolo aploti, urgzti, gąsdinti. Miegodavo prie pilvuko, susiraitydavo šalia arba pasidėdavo galvytę, o kai gimė sūnelis, iškart tapo geriausiu draugu, sargu. Vis rodo, kaip myli vaiką, laižo, šalia guli, jei išeinu kur, Grizlis ateina arčiau vaiko ir stebi jį, kol aš grįžtu.

Mūsų meilės įsikūnijimas jis, švelnus ir geraširdis šuo. Kažin, ar tokį šunį už pinigus nusipirktume. Vardą sugalvojo draugas, kai nešiau glėbyje namo, paklausė jo vardo, sakiau, jog pavadino Grikiu, o jis pareiškė – koks jums čia Grikis, čia Grizlis! Taip ir liko Grizliuku.

Foto Polina Butkienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Emilija ir Reksas

“Dabar Reksas turi nuosavą lovą, gyvena su dviem katinais, jo mėgstamiausios komandos „einam pasivaikščiot“ arba „važiuojam“.”

Nuo mažens esu augusi su gyvūnais.  Ko tik nesu partempusi namo: nuo driežų iki ežiukų, tačiau labiausiai mano gyvenimą lydėjo šunys. Šeimoje nebuvo nei vienas toks pamišęs dėl gyvūnų kaip aš. Reksas mano gyvenime atsirado netikėtai. Atsimenu, kaip prašiau mamos, kad leistų laikyti didelį šunį, tačiau atsakymai buvo vis neigiami. Susitaikiau su ta mintimi ir atstojau nuo mamos.

Atsimenu, rugsėjo mėnesį vaikščiojau karjere ir pakelyje, žolėje gulėjo vokiečių aviganį primenantis šuo. Apsidairiau, žmonių aplink nebuvo. Pakalbinus, jis priėjo arčiau, atsisėdo priešais mane. Bandžiau paglostyti, o jis tik suurzgė ant manęs, tačiau galiausiai man pavyko. Maniau, galbūt jis šiaip pabėgęs, nes šalia buvo sodai. Reksas atrodė sulysęs, neprižiūrėtas, be antkaklio. Tęsiau savo pasivaikščiojimą namo, tačiau Reksas mane sekė iki pat namų. Mamai pasakiau, kaip buvo, mes manėme, kad jis grįš, iš kur atėjęs, tačiau kelias dienas nesitraukė nuo mūsų namų. Teko nuspręsti, ką daryti su šuniu, nes jau žmonės skundėsi, kad blaškosi didelis šuo. Mano laimei, mama leido jį pasilikti (o, kaip aš džiaugiausi!). Apgyvendinome Reksą voljere. Kitas dvi dienas aš vedžiojau Reksą po sodus, kuriuose jį radau, visi žmonės sakė, jog jis jau čia klaidžiojo dvi savaites ir niekas jo nepasigedo.

Po metų pradėjau gyventi pas draugą, tačiau Rekso negalėjau pasiimti, nes nebuvo nei tvoros, nei voljero. Po metų maldavimo pasiimti Reksą kartu, pastatėme didelį voljerą ir parsivežėme jį pas save. Apsiprato naujuose namuose gana greitai. Pagyvenus voljere metus laiko kažkaip prisipratinome jį gyventi kambaryje ir jau antri metai, kaip Reksas pamiršęs, ką reiškia voljeras. Dabar jis turi nuosavą lovą, gyvena su dviem katinais, jo mėgstamiausios komandos „einam pasivaikščiot“ arba „važiuojam“. Jam geriau valgyti neduok, bet leisk pasivažinėti mašinoje.

Nėra suplėšęs ar sugadinęs jokio daikto (neskaitant žaislų, su kuriais žaidžia). Tikras ramybės įsikūnijimas. Nežinau, nei už ką, nei kaip jo buvusieji šeimininkai jį galėjo išmesti, tačiau jei skaitai mūsų istoriją, noriu tau padėkoti už nuostabų ir protingą draugą!

Foto Polina Butkienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Edgaras, Rasa ir Stirna

“Šis vardas puikiai jai tinka bei puikiai ją atspindi: nuolatos dūkstanti, žaidžianti ir nuo rankų nenulipanti, kaip koks pats mažiausias ir maloniausias mūsų mikrobas.”

 

Pirmas pas mus apsigyveno ilgaplaukis taksas Čipas. Jam šiais metais balandžio 29 dieną suėjo 11 metų. Jis turi problemų su širdele, todėl kasdien vartoja Vetmedin ir gyvena puikiai. Jis pas mus kokius 8 metus, atsirado, kai draugės sesė išvyko į užsienį. Kadangi dirbame visą dieną, kad Čipui nebūtų liūdna, nusprendėme paieškoti antro šuniuko ir tai buvo Stirna.

 

Stirna pas mus atkeliavo visai netikėtai, kiek pamenu, 2014 metais iš suplotasnukių namų – “DogSpoto”. Kadangi ji tikrai nesuplotasnukis (Stirna rusų nykštukinis toiterjeras), kaip ji ten atsirado, labai įdomi istorija. Tiesiog buvo atimta iš daugintojos – Stirna gyveno 50 cm pločio ir 60 cm ilgio narvelyje, visus reikalus taip ir atlikdavo jame. Ji tiesiog tapo nebetinkama, nes jos galinės kojytės lyg išnarintos, bet tas gyventi ir judėti visai netrukdo. Dešinė kojytė, matosi, buvo lūžusi, nes lūžio vietoje stambesnis kaulo suaugimas.

Čipas, kaip mūsų lepūnelis, iš pradžių visai nepripažino naujos draugės. O dabar… Dabar visur tik kartu. Išneštas į kiemą ir paleistas jis jau dairosi ir ieško savo Stirnos. Stirna ir Čipas kaip du vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Neįsivaizduojame gyvenimo be jų.

 

Beje, į klausimą, kaip Stirna gavo savo vardą, atsakau: jai tiesiog jau buvo “DogSpoto” organizacijos suteiktas šis vardas. Jis puikiai jai tinka bei puikiai ją atspindi: nuolatos dūkstanti, žaidžianti ir nuo rankų nenulipanti, kaip koks pats mažiausias ir maloniausias mūsų mikrobas.

 

Stirna visada miega su mumis lovoje, pasislėpusi po antklode. Jai visada šalta, nesvarbu, ar tai žiema, ar vasara. Ji turi vieną keistą įprotį – palaukia, kol mes užmiegame, tada lekia į virtuvę pavalgyti, prisivalgiusi atlieka reikalą ant palutės, kartais ant kilimo, kartais ant grindų, kaip papuola… Per daug mes nepykstame ant jos, viską užgožia tas jos meilumas ir išpūstos, kupinos vilties akytės.

 

Foto Daiva Mikelionienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Ramūnė ir Runa

“Apie Runą galėčiau pasakoti ir pasakoti, kokia ji yra ypatinga ir nuostabi.”

 

Pasak vienos legendos, runas žmonėms dovanojo dievai, kad padėtų apsisaugoti nuo nelaimių ir rasti laimę. Runos padeda spėti ateitį ir pritraukti norimus dalykus. Jei tuo tikite, galite sau nemažai padėti, juk tikėjimas – visa ko esmė.

 

Vieną Runą ir man padovanojo “DogSpoto” organizacija. Runa atkeliavo į mano namus ir užpildė širdyje likusią tuštumą po netikėtai mirusio mopso Sido. Apie Runą galėčiau pasakoti ir pasakoti, kokia ji yra ypatinga ir nuostabi. Runa yra penkerių metų mopsė. Ji labai energinga ir kartais savo energijos ir jėgos nemoka apskaičiuoti, todėl dažnai mes ją vadiname Tankete. Kartais ji būna grubi ir stačiokiška žaisdama, bet viduje ji be galo meilus, jautrus, šiltas ir tobulas sutvėrimas. Ji puikiai sutaria su kitais gyvūnais, o jų šiuo metu netrūksta. Be Runos dar auginame mopsę Čerę ir peterboldo veislės katiną Grantį. Taip pat šiuo metu globojame juodą 7 mėn. mopsę Veiną. Atkeliavus Veinai į mūsų namus, mes supratome, kiek daug motiniškos meilės širdyje turi Runa. Ji Veiną prižiūri, saugo, gina, rūpinasi, prausia, žaidžia su ja ir jaudinasi dėl jos.

Runa yra televizoriaus manijakė. Ji guli ant lovos priešais televizorių ir įdėmiai žiūri – laukia, kada reklamoje ar laidoje pasirodys koks nors gyvūnas. O tada būna labai daug triukšmo. Ji dievina National Geographic kanalą.

Mylėkite ir džiaukitės kiekviena gyvenimo akimirka, praleista su savo augintiniu.

 

Foto Polina Butkienė

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Agnė, Aivaras ir Mari

“Vėliam vakarui atėjus Mari pirmoji šoks į lovą ir savo uodegos vizgėjimu ragins šeimininkus eiti pagaliau miegoti ir pailsėti prieš artėjančius kitos dienos nuotykius.”

 

Mari Mari Mari — šaukia Agnė ir Aivaras. Staiga tarsi viesulas atlekia didelių ir mielų ausyčių savininkė Marijana. Įšoka į lovą ir pradeda niurkyti, kandžioti ir laižyti veidą tol, kol galiausiai šeimininkai susiprotės keltis ir eiti žaisti. Kiek gi galima miegoti tokį gražų rytą?!

Prieš kiek daugiau nei metus Mari rytą pasitiko ne šiltoje, minkštutėje lovoje, o kukurūzų lauke, netoli Alytaus rajono, kol geri žmonės ją kartu su broliuku surado ir atgabeno į gyvūnų prieglaudą. Prieš kiek daugiau nei  metus vis labiau pradėjome galvoti, jog norime naujo šeimos nario, svajojome, kaip važiuosime kartu į gamtą, bėgiosime, ilsėsimės. Net nebuvo svarstymo apie šuns veislę, bruožus, gi prieglaudose tiek daug gražuolių laukia! Vieną dieną pamačiau prieglaudos „Vyšnių sodas“ Facebook paskyroje šunytę, bet ji jau buvo atradusi savo širdies draugus, tačiau darbuotoja užsiminė, jog prieš kelias dienas yra atkeliavusi naujokė — rusvo kailio Marijana, ir iškart pakvietė atvykti į prieglaudos Zuikių vilą susipažinti. Marijana buvo apie trijų mėnesių, šviesaus rusvo kailiuko, ilgo snukučio gražuolė. Po pirmojo mūsų pasimatymo taip ir nebeišsiskyrėme! Nesitikėjome, jog tą pačią dieną ji keliaus su mumis namo, neturėjome net maisto ar gulto, tad grįžę bėgome į gyvūnų prekių parduotuvę su daiktų sąrašu it naujai iškepti tėvai. O jai taip tiko dar prieglaudoje suteiktas vardas Marijana, jog nusprendėme jo nekeisti, tik mėgstame trumpinti Mari — kaip juokaujame, garsiosios Nobelio premijos laureatės, mokslininkės Marie Curie garbei.

Mari nedrąsi kieme, tačiau pajutusi, jog gali žaisti su kitais šunimis, nedvejodama pasiduoda pašėlimo įkarščiui ir kartais taip, jog pamiršta, kad šeimininkai jau kokią minutę ją kviečia. Bet mažais žingsniais augame ir mokomės. Namuose Mari yra „išgražinusi“ beveik visus baldus: nuo knygų lentynos iki kėdžių. Be to, mus išmokė, jog kojines visada reikia pasidėti į vietą. Mėgsta padainuoti, ypač kai žino, jog jau tuoj tuoj gaus virtą kiaušinį arba vištienos šmotelį.

Kiekvieną dieną, kuomet grįžtame iš darbų, atidarius duris kelias minutes mus džiugina Mari meilės pliūpsnis, kaip mes pasiilgstame vienas kito! Ji visą likusį vakarą gulės šalia arba krebždės savo nagučiais į ranką, kad nenustotum glostyti kiek galima ilgiau. Vėliam vakarui atėjus Mari pirmoji šoks į lovą ir savo uodegos vizgėjimu ragins šeimininkus eiti pagaliau miegoti ir pailsėti prieš artėjančius kitos dienos nuotykius!

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Reda ir Lordas

“Šaunesnio šuns nesu turėjusi gyvenime, jis mano draugas, mano apsauginis, mano guodėjas, jis visada  su manimi, visada šalia manęs kaip uodegytė.”

Kadaise Lordas turėjo mylinčią šeimą, gyveno bute ir vargo nematė. Jis buvo šeimos vyro šuo, tačiau šeimininkas pradėjo  važinėti dirbti į užsienį, o šeimininkė su juo nesusitvarkė. Lordas toks jau yra, renkasi vieną lyderį ir tik jo klauso, kitus pripažįsta kaip šeimos narius, bet klausyti nesiruošia. Tad moteriai  besirūpinant Lordu, jis perėmė vadovavimą į savo letenas. Ėmė puldinėti kaimynus, patiesė dviratininką, taip ir atsidūrė nabagas prieglaudoje. Savaitę blaškėsi, sienomis laipiojo, nieko neprisileido, pyko ant viso pasaulio. Laikas bėgo ir Lordas aprimo, ėmė susitaikyti su esama padėtimi ir pasikeitusiomis gyvenimo sąlygomis. Kadangi  aš savanorė prieglaudoje “Būk mano draugas”, o Lordas būtent ten ir pateko, taip mudu ir susitikome. Nuo pat pradžių kažkoks ryšys užsimezgė tarp mudviejų. Daugelį prieglaudos darbuotojų ir lankytojų gąsdinęs, su manimi elgėsi švelniai. Nemačiau niekada savo atžvilgiu jokios agresijos. Taip ir gyveno Lordas 2,5 metų prieglaudoje. Stengiausi filmuoti, reklamuoti jį, kad rastų namus, tačiau pasiūlymų jis sulaukė tik saugoti teritoriją  arba į kaimą prie būdos. Niekas neįžvelgė jame draugo, nenorėjo suprasti, matė tik piktą, atšiaurų, agresyvų sargą. Galop po kelių metų lyg ir atsirado žmogus, kuris norėjo paimti Lordą į savo vienkiemį. Tačiau jis augina gyvulius, paukščius, o Lordas turi stiprų grobio instinktą ir tikrai nebūtų patenkinęs lūkesčių.

Tada  supratau, kad esu įsimylėjus iki ausų į šitą  šunį, kad negaliu jo niekam atiduoti, jis turi būti mano  ir niekieno daugiau. Tik viena bėdelė – kaip reaguos šeima. Šeimai paruošti reikėjo laiko, tuo labiau,  kad jau turėjau tris kalytes ir katiną. Tai užtruko maždaug pusmetį. Per tą laiką mudu važiuodavome prie jūros pasivaikščioti, išvažiuodavome į miestą socializuotis, savaitgaliai būdavo tik mūsų. Vaikščiodavome abu  galvas oriai pakėlę, vienas kitu patenkinti ir laimingi. Savaitgaliai prabėgdavo labai greitai, o darbo dienos taip klaikiai ilgai slinkdavo iki naujų susitikimų. Lordas laukdavo manęs atvažiuojančios, net automobilio garsą pažindavo, o man išvažiuojant nulydėdavo liūdnu žvilgsniu.  Kaskart išsiskyrimai tapdavo vis sunkesni, Lordas pradėjo nerimauti, o tai pasireiškė čiužinių, kuriuos jam įtiesdavo gulėti, draskymu. Ir pagaliau vieną vakarą kartu su vyru išsiruošėme į prieglaudą vežtis draugiuko namo.

Štai taip ir  atsirado ketvirtas šuo mūsų šeimoje. Kai priėmėme jį į šeimą, jam buvo  jau aštuoneri, šiemet liepos mėnesį jam sukaks vienuolika. Šaunesnio šuns nesu turėjusi gyvenime, jis mano draugas, mano apsauginis, mano guodėjas, jis visada  su manimi, visada šalia manęs kaip uodegytė. Tai šuo su charakteriu, nepaperkamas, švelnus, mylintis namiškius ir atšiaurus svetimiems. Važinėjame tai prie jūros, tai į mišką, tai prie upės, nes Lordas nemėgsta vaikščioti takučiais, jam nuobodu, nėra veiklos. Miške  laksto su pagaliukais, kamuoliukais, prie jūros kasa duobes smėlyje, maudosi, taip pat veiklos pilna ir prie upės. Mudu mėgstame tą patį – būti gamtoje, nemėgstame būti ten, kur triukšminga ir daug žmonių. Gamtoje jo niekas nedomina – nei žmonės, nei šunys. Jis turi mane, pagaliuką arba kamuoliuką ir jam to užtenka. Niekada nenubėgs  pasiįdomauti prie svetimų žmonių ar šunų, jam niekas kitas neegzistuoja, tačiau taip pat svetimo dėmesio nepageidauja. Nemėgsta svetimų šnekinimų, reaguoja, jei svetimi peržengia jo arba mano asmeninę erdvę. Štai toks tas mano nepakartojamas draugas Lordas. Nors jau tuoj stuktels vienuolika metukų, tačiau jis vis dar turi parako. Intensyviai  sportuojame, palaikome gerą formą ir labai tikiuosi, jog mano draugas dar ilgai manęs nepaliks.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Laima ir Stingas

“Vakaras, ramybė, jokių grandinių, narvų, tiesa, kieme vaikšto katinai, bet man jie visai patinka.”

 

Aš – Stingas. Gyvenau įprastą šunišką gyvenimą, kuris tekėjo ramia vaga. Turėjau savo kiemą, pažįstamas erdves, turėjau ir šeimininką, kuris manimi rūpinosi. Bet vieną dieną prie vartų sustojo nematytas automobilis. Nieko blogo nenujausdamas, pasveikinau jį amsėjimu, na ir kas, atvažiavo, pastovės ir išvažiuos. Deja, šį sykį aš suklydau. Netrukus prie manęs pritėjo šeimininkas, kažką šnekėjo, lyg ir guodė, bet pakvietė lipti į tą nelemtą mašiną.

Kelias, monotoniškas variklio gausmas, nepažįstamas žmogus už vairo ir aš narve. Važiuojame, kažkur važiuojame… Mašina lėtina greitį, sustoja, kažkokie pastatai, kiemas, garsai, daug garsų, lojimas, urzgimas, amsėjimas, kniaukimas… O, matau ir savo šeimininką, vadinasi, viskas gerai. Išlaipintas drąsiai einu vedamas savo šeimininko, išdidžiai žvelgiu į kitus šunis, jie loja, galbūt taip mane sveikina, na, tegu, juk aš esu su savo žmogumi.

Bet… Kas čia dabar? Šeimininkas įveda mane į šaltą prieglaudos narvą, atsega pavadėlį ir palieka. Mane palieka žmogus, kurį besąlygiškai mylėjau, su kuriuo užaugau, kuris man buvo visas pasaulis… Nutyla tolstančio mano žmogaus žingsniai, lieku vienas. Ne, ne vienas, tokių kaip aš čia dešimtys. Išduotų, liūdnų, laukiančių. Man baugu, baisu, stengiuosi gintis agresija, nors net nežinau, nuo ko, bet bandau gintis. Viena diena, dvi, savaitė – vis dar laukiu grįžtančio savo žmogaus. Deja, jis nepasirodo.

Gyvenu. Jei tai galima pavadinti gyvenimu. Bet kito pasirinkimo tiesiog nėra. Ir štai, tarpe daugelio lankytojų pasirodo Jis. Atsargiai bando mane kalbinti, bet į jokias kalbas nesileidžiu, ginuosi, nes NEBETIKIU. Bet Jis atkaklus, labai atkaklus. Vis šnekina, duoda pauostyti ranką. Pradedu abejoti, lyg ir bandau rodyti palankumą, nebeloju, uostau, vizginu uodegą. Bet ir Jis išeina…

Tačiau išaušta nauja diena ir pas mane ateina žmonės, atsineša pavadėlį, prisega, nesipriešinu, turbūt eisime į lauką. Taip, einame, bet mane veda į tą pačią mašiną, su kuria ir buvau čia atvežtas. Pajudame, važiuojame. Sustojame. Kažkur mane atvežė, didelis kiemas, va, dar du mano gentainiai  ir… Jis, tas žmogus, kuris mane vakar aplankė. Jis manęs laukia, švelniai kalbina, veda į erdvų voljerą. Ar aš čia gyvensiu? Ar tikrai, ar nesapnuoju? Ir draugų turėsiu? Ir būsiu mylimas? Klausimų labai daug…

Vakaras, ramybė, jokių grandinių, narvų, tiesa, kieme vaikšto katinai, bet man jie visai patinka. Diena, dvi, savaitė, mėnuo prabėga akimirksniu. Man čia gera, žinau ir jaučiu, kad esu mylimas, sunkokai, bet jau pavyko susidraugauti su Perla ir Labučiu, nors pastarasis didelio noro bičiuliautis nerodo, bet kiekvienas turime savo erdves ir pasidaliname judėjimo kryptimis. Pamažu atsitiesiu, atsipalaiduoju, imu sargauti, nes labai nenoriu nuvilti SAVO ŽMONIŲ.

 

Tokia buvo pradžia. Praėjus pusantrų metų nuo Stingo atvykimo, turime puikų, savimi pasitikintį draugą, be kurio savo gyvenimo jau net nebeįsivaizduojame. Be galo protingas, prieraišus, judrus lyg aitvaras ir neaprėpiamai mylimas, didelis, jaunas, galingas… Gražus, traukiantis akį šuo. Viskas jam taip įdomu, neįtikėtinai įdomu, norisi tyrinėti, bandyti, pajusti. Gyvena laisvas, be jokių grandinių, be streso ir įtampos. Išmokome pagrindinių komandų. Bet iki šiolei bijo į kiemą sukančių mašinų… Net savų. Ar prisimena nemalonią patirtį?..

Turime tikrai šaunų šeimos narį, kuris atrado mus, o mes jį. Neapsirikome, nesuklydome, džiaugiamės kiekviena kartu praleista diena, kurių, tikimės, dar bus labai daug.

Foto Audrius Vizbaras 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė