Lie
11
2020“Lotis yra pusiau kaip katinas – nuolatos sėdi ant palangės ir stebi aplinką bei sugeba užsiropšti ant stalų bei kitų vietų.”
Dauguma prieglaudoje esančių gyvūnų turi ypatingas ir kitokias gyvenimo istorijas, patenka ten būdami niekam nereikalingi. O juk jiems taip reikia meilės, šilumos ir žmogaus draugijos. Dėl to nuo pat mažens žinojau, kad jei turėsiu gyvūnėlį, tai tik iš prieglaudos. Kaip Lotis atsirado pas mus? Istorija tokia, kad planavau priglausti šuniuką, tačiau kiti žmonės suteikė jam namus. Tai dar labiau sustiprino norą turėti šunelį. Kaip tik kitą dieną “SOS gyvūnų” prieglaudos Facebook puslapyje pamačiau įkeltą 5 šunelių (mamos su 4 vaikais) nuotrauką. Pamačiusi vieno iš vaikučių žvilgsnį nesusilaikiau ir pasakiau sau ir mamai: ,,Reikia skambinti ir pasiimti jį‘‘. Lotį pasiėmėme 2019 metų lapkričio mėnesį, kai jam buvo beveik pusė metukų, ir parsivežėme namo į Druskininkus. Čia jis ir gyvena jau pusę metų.
Kaip atsirado Ločio vardas? Ogi nesunkiai. Tiesiog internete su mama ieškojome patinkančių ir išskirtinių šunų vardų. Tokio neradome, bet užkliuvo vardas Lotas. Šiek tiek vardą perdarius ir išėjo Lotis. Kai jį parsivežėme namo, pirmą savaitę galvojome, kad turime be galo ramų, tylų šuniuką. Tačiau supratome, kad ne, jau tada, kai teko vieną palikti namuose ir eiti į darbus. O kad paleido visą gerklę ir balsą tik išėjus iš buto… Visas namas skambėjo! Negana to, prie jo kaukimo ir lojimo prisijungė kiti namo šunys.
Ėjo savaitė, antra, jis jau tapo drąsesnis, ramiau pabūna vienas namuose, žaidžia, lekioja, susirado kiemo draugų, ypač vieną – haskį. Na, faktas, kad dydžių skirtumas nemažas tarp haskio ir pekino – takso mišrūno, bet jie vienodo amžiaus, sutaria gerai, taigi ir tapo geriausiais draugais. Visi vaikštome kartu su haskiu, žaidžiame, lakstome ir džiaugiamės. Lotis, sakyčiau, yra komunikabilus šuniukas, jam norisi kuo daugiau kitų draugijos. Jei namuose būtų dar vienas naminis gyvūnėlis, manau, kad Lotis jį labai mylėtų ir gerai sutartų. Lotis jį visą išbučiuotų ir aplaižytų (tokia jau jo mada)… Maloniausia man, kai Lotis net ir 5 minutėms išėjus į kiemą ir grįžus atgal namo šokinėja, laižo, verčiasi ant nugaros ir prašo kasuliukų. Kai prašo dėmesio ar maisto, puikiai moka atsisėsti kaip žmogus ant galinių letenų ir išsėdėti bent 5 minutes (to pats išmoko).
Labai miela, kad Lotis yra pusiau kaip katinas – nuolatos sėdi ant palangės ir stebi aplinką bei sugeba užsiropšti ant stalų bei kitų vietų. Šitas mažas šunelis nuolatos laižo man kojas, sekioja iš paskos ir nepaleidžia iš akių. Iš jo didelių gražių akių matyti, kad labai myli ir yra be galo prisirišęs, na, bet neapsieina ir be išdaigų.
Mėgsta miegodamas kartu lovoje patalynės užvalkalo užtrauktus, sagas pagraužti, kilimą padraskyti, visus kampus atsikišusius pakramtyti. Bet visa tai atleidžiama už jo begalinę meilę ir nuolatinį buvimą šalia. Dabar išdaigų vis mažėja, moka keletą komandų, supranta ir jau yra įsiminęs daugumą pasakymų. Per šiuos pusę metų su mumis jau spėjo apsilankyti Klaipėdoje, Nidoje, Vilniuje, Trakuose ir kitur. Puikus bendrakeleivis, jam patinka tyrinėti! Svarbu nepamiršti paminėti, kad Lotis, nors ir kita kalba, bet moka kalbėti – nuolat leidžia įdomius garsus kalbindamas mane, ypač rytais, kai jis nori žaisti, o aš dar miegu. Lotis pakeitė mūsų kasdienybę, tapo visų numylėtiniu, dabar dažniau išeiname į kiemą, būname gamtoje ir džiaugiamės Ločio draugija. Jis pats komunikabiliausias šunelis!
Foto Daiva Mikelionienė
Rgs
07
2016“Kiekvienas gyvūnas su savimi atsinešė į mūsų namus ir savo istoriją, kurią toliau kuriame kartu.”
Turbūt turėčiau pradėti nuo to, kad mūsų šeima didelė, nes juk augintiniai yra šeimos dalis. Turime tris šunis ir katę. Kiekvienas gyvūnas su savimi atsinešė į mūsų namus ir savo istoriją, kurią toliau kuriame kartu.
Vyriausias Džekis, jam 15 m. Atsimenu, kai buvau dar visai maža, tėtis jį parnešė, nes bendrijos garažuose kalytė atsivedė šuniukų. Be galo draugiškas, mažas vilkiukas greitai pritapo ir galiausiai užėmė namų vado vietą. Tai šuo, kuris lydi mano močiutę ir kitus šeimos narius kiekviename žingsnyje. Visą savo gyvenimą jis leidžia kaime, lakstydamas po Dzūkijos laukus ir miškus. Neslėpsiu, jis mano mylimiausias, aš – jo irgi, nes tik grįžus į kaimą nepalieka manęs nei viename žingsnyje ir net miega prie mano kambario durų. Tai šuo, kuris namuose neėda, nes žino, kad pas kaimyną gaus dešros.
Tiga – šuo, kuris sulaužė mūsų šeimoje nusistovėjusius standartus, kad gyvūnai kambaryje gyventi negali. Puikiai pamenu dieną, kai su mama ėjome į Druskininkuose esančią veterinarijos kliniką vaistų mano jūrų kiaulytei. Ant stalo batų dėžutėje buvo du maži šuniukai, kuriuos šeimininkai atnešė užmigdyti. Širdis ėmė spurdėti paėmus šunelį, kuris tilpo delne. Mamos ilgai įkalbinėti nereikėjo, Tiga jau aštuonerius metus gyvena mūsų namuose. Apie ją daug kas pasakytų – maža ir pikta, bet šunelis labai protingas, draugiškas ir sargus. Ji labai prisirišusi prie mano mamos, jeigu nemato kelias dienas, jai prasideda depresija, nors kiti šeimos nariai ir yra namuose. Todėl Tiga dažnai keliauja su mumis kartu po visa Lietuvą.
Būmsas – taksas, kurio vardas atspindi jo asmenybę (ganėtinai nerangus). Jį į mūsų kaimą prieš 7 metus brolis parvežė iš Druskininkų. Nežinau, ar tie žmonės siekė dauginti taksus, ar tai buvo netyčiukai, bet Būmsas turi labai daug problemų su priekinių kojų sąnariais. Nepaisant nerangumo ir sveikatos problemų, šis šuo yra ypač draugiškas ir labai mėgsta bendrauti su žmonėmis ir kitais gyvūnais. Kamuoliukas – jo geriausias draugas ir dėl jo jis noriai mokosi įvairių triukų. Šis šuo iš prigimties yra medžiotojas ir urvakasys (pamiršau paminėti, kad duobes kasa visuose kampuose, ypač mėgsta rausti miške), o mūsų katė jam kartais atrodo kaip delikatesas, kurį reikia pagauti.
Katė mūsų šeimoje gyvena jau ketverius metus, bet vardo neturi. Aš vadinu Meška, močiutė – Mūrka, o dažniausiai ji būna tiesiog katė. Ją, dar visai mažytę, prieš ketverius metus parsinešiau iš gretimame kaime gyvenančių žmonių, koks kitų vados kačiukų likimas, deja, neaišku. Ši katė kažkaip sugebėjo įsiveržti ne tik į mano močiutės širdį, bet ir į trobą! Meška – tikra asmenybė, turinti savo charakterį ir taisykles, su žmonėmis bendrauja, kai nori, o kontakto su šunimis vengia.
Džiaugiuosi, kad visa mano šeima, kaip ir aš, myli šiuos gyvūnus, jais rūpinasi ir globoja. Nepaisant individualių augintinių savybių, jie visi sugyvena viename kieme.
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Fotografė Agnė Žūkaitė
Spa
14
2014Kodėl Šansas? Todėl, kad tai buvo mano šansas išpildyti seną svajonę turėti šunį ir Jo šansas turėti naują gyvenimą.
Pirmą kartą Šansą pamačiau, kai jis ilsėdamasis gulėjo mokyklos gėlyne. Išsikapstęs duobę slėpėsi nuo kaitros. Iš pradžių pagalvojau, kad tai senas šuo, nes buvo pražilęs, labai sulysęs ir vangiai judėjo (kaip vėliau supratau, todėl, kad buvo sumuštas). Parsivedus namo buvo nedrąsus, baikštus, labai bijojo šluotos, glostomas krūpteldavo, o pirmą naktį nedrįso net ant jam skirto patiesaliuko miegoti.
Pirmiausia planavome pasilaikyti porą dienų, kol paims gyvūnų globos tarnyba, tačiau po ilgų ir atkaklių mano prašymų šeimoje buvo nuspręsta šunį pasilikti per vasarą ir pažiūrėti, kaip seksis mums su juo, o jam su mumis gyventi. Sekėsi taip, kad jau penki metai Šansas yra neatskiriamas mūsų šeimos narys. Greitai tas purvinas, blusėtas, perkaręs ir baikštus šunelis tapo visai kitu šunimi: drąsiu, stipriu, kailis ėmė blizgėti, žilų plaukų nebeliko ir šonkauliai nebepersišvietė.
Šansas yra pats ištikimiausias palydovas, niekada pasivaikščiojimų neleidžiantis pramiegoti žadintuvas, geriausias sargas ir tvarkdarys, ypač kai kas nors kieme triukšmauja, tačiau ir pats yra nemažas chaoso kėlėjas. Namai nuolat pilni įvairių garsų ir gyvybės: inkštimas, cypimas, sargus arba džiaugsmingas lojimas, nagučių skrebenimas į grindis… Mokslininkai, kurie teigia, kad šuo gali skleisti tik dešimt skirtingų garsų, turėtų pagyventi su Šansu – tuomet suprastų, kad visos jų teorijos yra bevertės. Kiekvienas į namus įžengęs svečias pirmiausia ne batus nusiauna, o būna džiaugsmingai apšokinėjamas ir turi „sumokėti“ duoklę – paglostymais, daugybe paglostymų. Batų nesugraužė nei vienų, tačiau dantis pasigaląsti mėgsta į medines durų staktas – taip išreiškia nepasitenkinimą, kai būna paliekamas vienas. Mėgstamiausias žaislas – kempinė arba tualetinio popieriaus tūtelė. Pasideda tarp priekinių kojyčių ir labai susikaupęs plėšo po gabalėlį.
Žinoma, kaip ir kiekvieno šuns, turinčio medžioklinius instinktus, mėgstamiausia veikla yra bėgiojimas, persekiojimas, gaudynės. Šansas džiugiai lekia šalia dviračio, tiksliau, priekyje jo – tenka nejuokais pasistengti minant, kad neatsiliktum. Maudymosi sezonas uždaromas tik tada, kai vandens telkinius aptraukia ledas, nors yra buvę atvejų, kai šeimininkei teko savo draugą gelbėti ir iš po ledo.
Dabar be šio šlapios smalsios nosytės savininko neįsivaizduoju savo gyvenimo. Per penkerius metus patyrėme daugybę nuotykių, buvo ir smagių akimirkų, ir netikėtų nemalonumų, tačiau visi išgyvenimai susijungia į vieną nepakartojamą istoriją, kuri dar tęsiasi.
Fotografė: Ieva Balkutė