Jonava

“Mūsų meilės įsikūnijimas jis, švelnus ir geraširdis šuo.”

Grizlis pas mus atsirado visai netikėtai. Tikrai neplanavome įsitaisyti šuniuko, tuo metu užteko ir dviejų šeškų. Dirbau veterinarijos klinikoje, pamenu, kai vakare klinikos nuolatinė klientė atnešė kartoninę dėžę, o ten susirangęs kamputyje drebėjo šuniukas. Moteris pasakojo, kad ištraukė mažiuką iš vokiečių aviganio mišrūno nasrų. Jis šuniuką tąsė. Žmonės šuniuką įdėjo į dėžę ir tuoj pat pristatė mums į kliniką. Gydytoja norėjo apžiūrėti, tačiau mažylis buvo tiek įbaugintas, jog tik cypė, urzgė, bandė kąsti. Apžiūrėti nepavyko ir Šuniukas liko stacionaro patalpose. Pamenu, kai kitą rytą bandžiau šunelį pakalbinti, sutvarkyti narvą, įpilti vandenuko ir paduoti maistuko, jis sulįsdavo narvo kampe, drebėdavo ir urgzdamas, inkšdamas šiepdavo dantis. Imdavau su rankšluosčiu, nes mažiukas puolė. Glėbyje drebėdavo, reikėdavo laiko, kad apsiprastų ir galėtum jį paglostyti. Atrodydavo, jog jau pralauži ledus, bet kitą kartą paimant vėl viskas būdavo iš naujo. Kiekvieną kartą turėdavai užsitarnauti jo pasitikėjimą tavimi.

Taip praėjo keletas dienų, atėjo savaitgalis. Pagalvojau, jog galiu mažuliuką pasiimti savaitgaliui, gal pavyks socializuoti, prisipratinti. Draugo leidimą gavusi, parsinešiau mažylį namo. Pamenu, kai draugas pasitikęs mane, paklausė kokio jis amžiaus. Aš Jam atsakiau, jog 3-4 mėnesiai, o jis juokaudamas pasakė, jog jau žilas. Namie pirma pažintis su šeškais buvo vykusi. Damkė (viriausias 5 metų šeškas) iš karto prisistatė, jam reikėjo parodyt, kas namie šeimininkas, kitas šeškas iš tolo pažindinosi. Visą savaitgalį ieškojau mažiukui namų: kieme kaimynams siūliau, platinau skelbimus internete. Draugas vis siūlė pasilikti, bet buvau pasirengusi jam surasti kitus namus. Pirmadienį į kliniką šuniuko negrąžinau, pasilikau, kol suras naujus namus. Taip ir liko jis pas mus… Pamenu, kaip draugas jam iš pagalvių darė laiptus, kad mažiukas galėtų lovoje miegoti, kaip mokė jį lipti tais „laiptais“.

Damkė iškart parodė mažiukui jo vietą. Užtenka šeško žvilgsnio ir šuo viską meta ir pasitraukia tiek nuo maisto, tiek iš guolio išlipa ir gailiai stebi, kaip šeškas tikrina jo vietą. Už tai Grizlis atsigriebia kankindamas kitą šešką, kuris nemoka apsiginti. Dėl aviganio užpuolimo teko dar mažuliuką operuoti, nes šone buvo pilvo išvarža. Taip pat ilgai pratinomės prie didelių veislių šunų draugijos, nes buvo didelė baimė, tačiau jau dabar pats jaučiasi kaip didelis šuo. Kai augo, buvo visko – ir sugraužtų batų, ir daiktų… Labiausiai patiko silpnų srovių laidai, ypač interneto laidas, tą sugraužęs yra ne kartą. Kai pastojau, šuo labai pasikeitė, pasidarė agresyvesnis žmonių, šunų atžvilgiu. Pradėjo visus iš tolo aploti, urgzti, gąsdinti. Miegodavo prie pilvuko, susiraitydavo šalia arba pasidėdavo galvytę, o kai gimė sūnelis, iškart tapo geriausiu draugu, sargu. Vis rodo, kaip myli vaiką, laižo, šalia guli, jei išeinu kur, Grizlis ateina arčiau vaiko ir stebi jį, kol aš grįžtu.

Mūsų meilės įsikūnijimas jis, švelnus ir geraširdis šuo. Kažin, ar tokį šunį už pinigus nusipirktume. Vardą sugalvojo draugas, kai nešiau glėbyje namo, paklausė jo vardo, sakiau, jog pavadino Grikiu, o jis pareiškė – koks jums čia Grikis, čia Grizlis! Taip ir liko Grizliuku.

Foto Polina Butkienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Dabar Reksas turi nuosavą lovą, gyvena su dviem katinais, jo mėgstamiausios komandos „einam pasivaikščiot“ arba „važiuojam“.”

Nuo mažens esu augusi su gyvūnais.  Ko tik nesu partempusi namo: nuo driežų iki ežiukų, tačiau labiausiai mano gyvenimą lydėjo šunys. Šeimoje nebuvo nei vienas toks pamišęs dėl gyvūnų kaip aš. Reksas mano gyvenime atsirado netikėtai. Atsimenu, kaip prašiau mamos, kad leistų laikyti didelį šunį, tačiau atsakymai buvo vis neigiami. Susitaikiau su ta mintimi ir atstojau nuo mamos.

Atsimenu, rugsėjo mėnesį vaikščiojau karjere ir pakelyje, žolėje gulėjo vokiečių aviganį primenantis šuo. Apsidairiau, žmonių aplink nebuvo. Pakalbinus, jis priėjo arčiau, atsisėdo priešais mane. Bandžiau paglostyti, o jis tik suurzgė ant manęs, tačiau galiausiai man pavyko. Maniau, galbūt jis šiaip pabėgęs, nes šalia buvo sodai. Reksas atrodė sulysęs, neprižiūrėtas, be antkaklio. Tęsiau savo pasivaikščiojimą namo, tačiau Reksas mane sekė iki pat namų. Mamai pasakiau, kaip buvo, mes manėme, kad jis grįš, iš kur atėjęs, tačiau kelias dienas nesitraukė nuo mūsų namų. Teko nuspręsti, ką daryti su šuniu, nes jau žmonės skundėsi, kad blaškosi didelis šuo. Mano laimei, mama leido jį pasilikti (o, kaip aš džiaugiausi!). Apgyvendinome Reksą voljere. Kitas dvi dienas aš vedžiojau Reksą po sodus, kuriuose jį radau, visi žmonės sakė, jog jis jau čia klaidžiojo dvi savaites ir niekas jo nepasigedo.

Po metų pradėjau gyventi pas draugą, tačiau Rekso negalėjau pasiimti, nes nebuvo nei tvoros, nei voljero. Po metų maldavimo pasiimti Reksą kartu, pastatėme didelį voljerą ir parsivežėme jį pas save. Apsiprato naujuose namuose gana greitai. Pagyvenus voljere metus laiko kažkaip prisipratinome jį gyventi kambaryje ir jau antri metai, kaip Reksas pamiršęs, ką reiškia voljeras. Dabar jis turi nuosavą lovą, gyvena su dviem katinais, jo mėgstamiausios komandos „einam pasivaikščiot“ arba „važiuojam“. Jam geriau valgyti neduok, bet leisk pasivažinėti mašinoje.

Nėra suplėšęs ar sugadinęs jokio daikto (neskaitant žaislų, su kuriais žaidžia). Tikras ramybės įsikūnijimas. Nežinau, nei už ką, nei kaip jo buvusieji šeimininkai jį galėjo išmesti, tačiau jei skaitai mūsų istoriją, noriu tau padėkoti už nuostabų ir protingą draugą!

Foto Polina Butkienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Apie Runą galėčiau pasakoti ir pasakoti, kokia ji yra ypatinga ir nuostabi.”

Pasak vienos legendos, runas žmonėms dovanojo dievai, kad padėtų apsisaugoti nuo nelaimių ir rasti laimę. Runos padeda spėti ateitį ir pritraukti norimus dalykus. Jei tuo tikite, galite sau nemažai padėti, juk tikėjimas – visa ko esmė.

Vieną Runą ir man padovanojo “DogSpoto” organizacija. Runa atkeliavo į mano namus ir užpildė širdyje likusią tuštumą po netikėtai mirusio mopso Sido. Apie Runą galėčiau pasakoti ir pasakoti, kokia ji yra ypatinga ir nuostabi. Runa yra penkerių metų mopsė. Ji labai energinga ir kartais savo energijos ir jėgos nemoka apskaičiuoti, todėl dažnai mes ją vadiname Tankete. Kartais ji būna grubi ir stačiokiška žaisdama, bet viduje ji be galo meilus, jautrus, šiltas ir tobulas sutvėrimas. Ji puikiai sutaria su kitais gyvūnais, o jų šiuo metu netrūksta. Be Runos dar auginame mopsę Čerę ir peterboldo veislės katiną Grantį. Taip pat šiuo metu globojame juodą 7 mėn. mopsę Veiną. Atkeliavus Veinai į mūsų namus, mes supratome, kiek daug motiniškos meilės širdyje turi Runa. Ji Veiną prižiūri, saugo, gina, rūpinasi, prausia, žaidžia su ja ir jaudinasi dėl jos.

Runa yra televizoriaus manijakė. Ji guli ant lovos priešais televizorių ir įdėmiai žiūri – laukia, kada reklamoje ar laidoje pasirodys koks nors gyvūnas. O tada būna labai daug triukšmo. Ji dievina National Geographic kanalą.

Mylėkite ir džiaukitės kiekviena gyvenimo akimirka, praleista su savo augintiniu.

Foto Polina Butkienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Sandra ir Stepas: „Labai džiaugiuosi dėl Stepo, per jį įsitraukiau į tai, apie ką vaikystėje galėdavau tik pasvajoti.“

Stepas buvo rastas Jonavoje, bėgiojantis po sodus. iš Jonavos prieglaudos „Penkta koja“ skyriaus buvo pervežtas į Kauno prieglaudą „Penkta koja“ .Pasirinkau imti iš prieglaudos, nes norėjau pakeisti bent vieno šuns gyvenimą. Važiuodama rinktis šuns, negalvojau apie mažą ir jauna šunį, norėjau jau suaugusio, net žinant, kad turės savo charakterį.  Aš pamačiau Stepą, trypčiojantį iš kampo į kampą, atrodė piktai, net bijojau paglostyti, o savanorei pasiūlius pavedžioti, paklausiau ar nejuokauja. Bet jis man įstrigo, važinėdama ir lankydama jį, supratau, kad pirmas įspūdis visada yra klaidingas – mielesnio ir draugiškesnio šuns už jį niekada nebuvau mačiusi, nepaisant, kad nemėgsta kitų gyvūnų. Nusprendžiau jį pasiimti.

Kelionė namo vairuotojui nebuvo itin linksma, nors bendrai, kam patiktų, kai į petį kvėpuoja 33 kilogramų stafordšyro mišrūnas, kurio tu visai nepažįsti. Stepas namuose apsiprato pakankamai greitai, nors ilgą laiką nesuprato, kad nuo šiol viskas bus gerai: jis turi namus, šeimą. Stepą pasiėmėme 5m. amžiaus. Dabar jam 6m. viršaus. Nuo šito šuns prasidėjo mano savanoriavimas Jonavos prieglaudoje, kur susipažinau su daugybe žmonių, kurių tikslas yra padėti išmestiems ir niekam nereikalingiems gyvūnams. Jis mane nuvedė ten, kur aš noriu būti. Esu jam dėkinga už tai, kad jis atsirado mano gyvenime, kad sužinojau daugybę dalykų savanoriaudama prieglaudose, dar daugiau sužinojau iš žmonių, iš kurių galima daug ko išmokti. Labai džiaugiuosi dėl Stepo, per jį įsitraukiau į tai, apie ką vaikystėje galėdavau tik pasvajoti. Žiūrėdama į jį, kiekvieną kartą prisimenu, kiek jis mane išmokė net pats to nenorėdamas, kiek jis leido suprasti šuns kūno kalbą. Nekeisčiau šito šuns į nieką.

Fotografė Rima Kručienė

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė