Kaunas

Julija ir Lima

“Atrodo, galėčiau pasakoti nesustodama, kaip ji mėgsta fizinį artumą, kokie mylimi jai yra saulės spinduliai vėsią dieną ir koks artimas jai yra žmogus.”

 

Maždaug prieš porą metų, kai namuose mums su Tomu atsirado noras turėti keturkojį draugą, ilgai diskutavome, kokio dydžio ir charakterio tas draugas turėtų būti. Kai nusprendėme įsigyti Bostono terjerą, naršydama Facebook visai netikėtai pamačiau pranešimą apie “DogSpote” esančią kalytę Miniukę. Jos istorija palietė mano giliausius širdies kampelius ir nieko nelaukdama skambinau Tomui: „Labas, čia yra tokia prancūzų buldogo mišrūnė “DogSpote”, gal galiu parašyti prieglaudai ir pasiteirauti dėl jos įsivaikinimo?”. Tai buvo trečiadienio vakaras (pamenu kaip šiandien), kai aš nusiunčiau žinutę “DogSpotui”, išreikšdama norą suteikti Miniukei namus. Jau penktadienį kalbėjau telefonu su vadove Indre, gryninau mūsų poreikius, gyvenimo būdą. Kadangi minėtoji šunytė nebuvo tinkama šeimai su vaikais, mums buvo pasiūlyti kiti variantai.

 

Atėjo diena, kai iš dviejų pasiūlytų kalyčių (Limos ir Zumos) mes išsirinkome Limą. Ji tuo metu buvo 3,5 metų, laikinai gyveno Šiauliuose pas nuostabią globėją Rūtą, kuri paėmė ją iš daugintojų. Sutarėme, kada galėtume atvažiuoti apžiūrėti Limos, pabendrauti. Buvo tamsus žiemos vakaras, kai mes, susikrovę kraitį Limai vežti į naujus namus, keliavome su Tomu į Šiaulius. Nors įprastai po pirmojo pasimatymo globotinis dar nebūna siunčiamas su naujaisiais šeimininkais naujo gyvenimo etapo link, bet mes jautėme, kad tas pirmas kartas bus lemtingas. Ir neklydome. Tą naktį grįžome iš Šiaulių į Kauną jau nebe dviese, o trise. Žinoma, pirmoji naktis – streso naktis. Nepažįstama vieta jai, nepažįstami jos garsai mums.

Dienos bėgo, vagiama buvo viskas, kas tyčia guli ant žemės ar netyčia ją pasiekia – šlepetės, kojinės, kalėdiniai žaisliukai, tušinukai ir begalė kitų daiktų. Kandama, kai buvo bandoma pavogtus daiktus iš jos paimti. Tiesa, reikėjo daug laiko ir kantrybės, kad Lima išmoktų mūsų gyvenimo taisyklių. Bet tai jau praeitis. Šiandien ji be galo protinga mergiotė – namuose galima su ja susikalbėti ženklais. Komandas „sėdėt“ ir „negalima“ puikiai moka. Esant tinkamai motyvacijai moka ir „gulėt“. Ji kantri, ji žaisminga. Kas kartą pasitinka mus po darbo bučiniais ir vizgindama užpakalį (na, uodegos gi neturi). Pas mane mėgsta ir į mašiną įsiropšti, kol įvažiuosime į kiemą, Tomo kantriai  laukia, kol išlips ir pakvies ją pasisveikinti. Kas kartą grįžus namo ir pasisveikinus ji dar nubėgs atnešti savo žaislą, nes visą dieną laukdama nusipelnė, kad būtų su ja žaidžiama. Lima dievina kamuoliukus. Taip taip – dievina. Didelius ir mažus, minkštus ir kietus. Net ramiai pro krepšinio ar tinklinio aikštelę praeiti negalime – vis stengiasi pagauti kamuolį. Namuose net tenka slėpti juos, o tai veiklos visai dienai būtų – graužti kamuolį, tada įkyriai bandyti jį įbrukti kam nors, kad atimtų (čia tokia žaidimo forma), o bandant atimti ji bėgtų.

 

Atrodo, galėčiau pasakoti nesustodama, kaip ji mėgsta fizinį artumą, kokie mylimi jai yra saulės spinduliai vėsią dieną ir koks artimas jai yra žmogus. Tiesą sakant, nebeįsivaizduojame savo kasdienybės be jos: rytų be jos kriuksinčio žadinimo, vakarų be jos knarkimo užmigus, grįžimo iš darbo be jos energingo pasitikimo, pavakarių be pasivaikščiojimų po gryną orą. Ir tai buvo sprendimas visiškai ekspromtu, bet kuris apvertė mūsų kasdienybę aukštyn kojomis ir nuspalvino gyvenimą ryškesnėmis spalvomis.

Foto Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Sigita ir Bučkis

“Bučkį dažnai pavadinu bailiuku, bet aš galiu drąsiai pasakyti, tai geriausias mano draugas, jis visuomet mane stebi, saugo, kad nedingčiau kur toliau.”

 

 

Gyvūnai man nuo vaikystės sukelia šiltus jausmus ir geras emocijas. Tėvai man jų niekada nedraudė laikyti, bet šuniuko neauginome. Niekada neturėjau pačios mylimiausios šuns veislės,  žaviuosi visais. Kai aplankė tvirtos mintys auginti šunį, net neabejojau, kad jis bus iš prieglaudos. Pradėjau sekti prieglaudėles socialiniuose tinkluose, žinojau, kad pamatysiu “jį” ir žinosiu, kad “tai mano”.

 

Taip ir nutiko, pamačiau Tautmilės prieglaudėlėje dviejų rastų šuniukų nuotrauką, tai buvo JIS. Bet abejonių dar kilo, ar tikrai, ar tinkamas metas, tuomet sulaukiau dar dviejų draugių žinučių: “ar matei, tai tavo šuo, jis net panašus į tave”. Abejonių neliko, skambinau į prieglaudėlę džiaugsmo pilna širdimi, kad štai, mano geriausias draugas. Prieglaudos darbuotoja pranešė, kad šis šuniukas jau rado savo šeimininkus. Na, tikriausia nebuvo mano, bet tikėjau, kad jis tikrai atsiras.

 

Po kelių dienų, vėlyvą vakarą, sulaukiu skambučio iš tos pačios Tautmilės prieglaudėlės, jie manęs paklausė, ar sutikčiau priimti tą baltą kamuoliuką, nes jo atsisakė jį pasiėmusi šeima. Mano atsakymas buvo aiškus, nes juk jis mano šuo. Buvo toks sutapimas, kad esu kaunietė, o būtent rytojaus dieną darbo reikalais turėjau vykti į Vilnių, taip ir susitariau po darbo pasiimti savo draugą.

 

Pirmosios susitikimo akimirkos buvo nuostabios, tas mažas, baltas, poros mėnesių naujasis draugas nenustojo manęs laižyti, tikriausia taip ir buvo ištartas jo vardas – iš to didelio noro bučiuotis. Bučkis – naujasis mano namų džiaugsmas. Mažylis pirmosiomis akimirkomis glaudėsi bijodamas, kad vėl nebūtų paliktas. Pirmieji mėnesiai tikrai buvo sunkūs, jį kankino labai daug baimių, grįžusi namo nerasdavau jo prie durų, ieškodavau pasislėpusio namuose. Pasivaikščiojimai lauke taip pat buvo labai nedrąsūs. Didelė garsų baimė, nepasitikėjimas kiekvienu sutiktu šuniuku, taigi pradėjome konsultuotis su specialistais, kaip jį socializuoti ir paversti jo pasaulį draugiškesniu.

Bučkis augo, drąsėjo, bet jo jautrumas niekur nedingo, jautrių temų išlikę iki šių dienų, atsargiai viską ištyrinėja ir tik tuomet įgauna pasitikėjimą. Baimes kelia vėliavos plazdėjimas, pirmasis sniegas, nemaloni ir žolė po lietaus. Bučkį dažnai pavadinu bailiuku, bet aš galiu drąsiai pasakyti, tai geriausias mano draugas, jis visuomet mane stebi, saugo, kad nedingčiau kur toliau.

Kaip ir visi šuniukai jis augdamas pridaro linksmų dalykų: ne viena batų pora, palikta ne vietoje, buvo sunaikinta, o jau skaniausi tai telefonų laidai, net nebesuskaičiuojamas kiekis jų patikrinta, iš ko pagaminti. O juokingiausia tema – maišeliai, nuolatos stebime, kad kažkur nerastų maišelių, tai labiausiai siekiamas žaislas, maistas ar šiaip daiktas, kurio traškesys sukelia Bučkiui džiaugsmą. Bučkis – tai šuo, kuris nežadina be reikalo šeimininko, jeigu kelia iš miego krapštydamas letenėle, tai tikrai bėda. Niekada neatsisakau išvesti net tamsiausią šaltą naktį, juk ir mums, žmonėms, būna visko.

 

Atsiradus Bučkiui mano namuose sustiprėjo reikalingumo, atsakingumo jausmas. Jis ateis prisiglausti pačiu tinkamiausiu metu, aš tapau jam tuo vieninteliu svarbiausiu žaidimų draugu ar pagalba ištikus bėdai. Dar ir dabar, mums esant kartu daugiau nei 2 metus, būna situacijų, kai bėga pasislėpti už manęs, bet pažvelgiame baimei į akis, tada ji išnyksta savaime. Jei kiekvienas tikės tuo, kad viskas baigsis gerai, pasaulyje nebebus ko bijoti.

 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Aivaras ir Bora

“Siūlau visiems, kurie ieško keturkojo draugo, užsukti į gyvūnų prieglaudas ir draugą išsirinkti būtent ten.”

 

Visuomet norėjau auginti šunį, tačiau vis dvejojau, galbūt bijojau atsakomybės, kurią prisiima kiekvienas, kuris įsigyja keturkojį draugą. Galiausia nutariau, jog man tikrai jo reikia, ir ėmiau domėtis įvairiomis veislėmis, ieškoti veislynų kontaktų. Galiausiai supratau, jog šuns veislė – tai tik nieko nereiškiantis įrašas beverčiame popieriaus lape, kuris vadinamas šuns kilmės dokumentais. Supratau, jog man reikia draugo, o ne popieriaus lapo, kuriuo galėčiau pasipuikuoti prieš aplinkinius, teigdamas, kad mano keturkojis draugas, neva, kažkuo geresnis už kitus.

Taigi  ėmiau domėtis beglobiais gyvūnais, stebėti gyvūnų prieglaudų įrašus. Šiaulių gyvūnų globos namai “Letenėlė” paskelbė, jog ieško namų 2 mėnesių kalytei. Minėta kalytė kartu su kitais savo likimo draugais buvo pas laikiną globėją. Nuvykęs apžiūrėti šuniuko supratau, jog tai mano naujasis draugas. Simboliška, bet visa tai įvyko 2016 m. kovo 11 d., kuomet minime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Taigi dieną, kuomet mes tapome nepriklausomi, šuniukas pagaliau tapo priklausomas nuo savo naujų, jį mylinčių šeimininkų.

Apie mano sprendimą į namus parsivežti naują šeimos narį niekas nežinojo, tačiau tik pamatę šuniuką, jį pamilo. Atvykusi į savo naujuosius namus kalytė buvo pavadinta Bora (prieglaudoje ją vadino Rūta). Kaip ir visi maži šuniukai ji krėtė išdaigas, tačiau labai greitai socializavosi ir išmoko visas namų taisykles. Kartu su Bora praleidžiame daug laiko, kartu keliaujame, sportuojame.

2017 m. pavasarį, kai Borai jau buvo šiek tiek daugiau nei vieneri metukai, sudalyvavome LSMU Veterinarijos akademijos Studentų atstovybės organizuojamame bėgime su augintiniu, kuriame 5 kilometrų distanciją įveikėme pirmi. Čempionų titulą apgynėme ir 2018 m., ir 2019 m. Čempionę Borą rodė laidoje “Mūsų gyvūnai”. Taigi Bora tris metus buvo pirma ir įrodė, jog norint laimėti nebūtinai reikia būti kilmingu. Tuo tarpu namuose nuo pirmos dienos Bora įrodė, jog yra ištikima ir mylinti.

Drįstu teigti, jog gyvūno pasirinkimas iš prieglaudos buvo puikus sprendimas. Siūlau visiems, kurie ieško keturkojo draugo, užsukti į gyvūnų prieglaudas ir draugą išsirinkti būtent ten.

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Ieva ir Nukė

“Nukė mėgsta pasivaikščiojimus, žmonių dėmesį, pakasymus ir ypač maistą.”

Mopsai visada mane žavėjo didelėmis akimis, tuo mielu knarkimu ir paršelį primenančia uodega. Seniai žinojau, kad mano trumpanosis šuo bus tik iš globos namų.

Prieš 3 metus ėmiau rimtai svarstyti apie naujo šeimos nario priėmimą į namus, tačiau tuo metu dar nebuvo tam palankių sąlygų. Bet jau tada pradėjau sekti ,,DogSpoto“ veiklą ir skaitydavau vis naujų namų ieškančių šunų istorijas. Ir kaskart atsiradus naujam beglobiui sakydavau, kad jį mielu noru priglausčiau… Bet ir šitą priglausčiau… Ir šitą.

Po metų ,,Dogspoto“ veiklos stebėjimo žinojau, kad mano šuo bus iš ten. Taigi atsiradus galimybei naujam augintiniui gyventi su manimi, 2017 metų birželio 10 dieną pajudėjome iš Kauno į Vilnių, į ,,DogSpoto“ vadovės organizuojamą renginį. Norėjau dar daugiau sužinoti apie jų veiklą, susipažinti ir pagaliau pasakyti, kad noriu globoti vieną iš jų išgelbėtų šunų!

Ir po trijų dienų gaunu taip ilgai lauktą žinutę, jog yra Nukė. Žinojau, kad šiai piratukei yra 3 metai, ir ji norėtų gyventi kaip princesė, be pašalinių konkurentų – šunų. Ar man tinka Nukė? O kaipgi kitaip, aš jos laukiau visus metus! Ir štai, atėjo ta diena, kai į namus grįžau su išsigandusia riestauodege.

Esu ne kartą girdėjusi, kad priglaustas šuo visą save atiduoda jį išgelbėjusiam šeimininkui. Atsiradus Nukei namuose, supratau, kad tai ne mitas. Aš prie stalo – Nukė šalia, aš duše – Nukė guli ant vonios kilimėlio, aš lovoje ir, žinoma, Nukė čia pat. Ji neina į lauką, jei su pavadėliu ją veduosi ne aš. Ir kitiems šunims neleidžia mėgautis mano dėmesiu, juk ji mano, o aš jos.

Nukė mėgsta pasivaikščiojimus, žmonių dėmesį, pakasymus ir ypač maistą. Kuo daugiau maisto, tuo geriau, todėl tenka jos šitą malonumą riboti. Rytais ji būna supratinga ir žino, kad suskambus žadintuvui šeimininkę reikia kelti laižant jai veidą, o jei ji vistiek nesikelia, tada galima dar pamiegoti, kol ji pagaliau išlips iš lovos. Ji yra nepakeičiama kompanionė ne tik keliaujant pėsčiomis, bet ir važiuojant automobiliu. Atrodo, kad ją hipnotizuoja vaizdas pro judančios mašinos langą, o jei diena būna sunki, mašinoje užknarkti irgi ne bėda. Smagu, kad vis daugiau atsiranda gyvūnams draugiškų kavinių, kuriose Nukė gali pasimėgauti nugaros pakasymais iš ja susižavėjusių žmonių, kol geriu kavą.

Nukės pasiėmimas į namus yra vienas geriausių mano sprendimų.

,,Saving one dog will not change the world, but surely for that one dog, the world will change forever.”
Karen Davison

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Neda ir Liusi

“Liusės paėmimas turi daugybę pliusų. Pavyzdžiui, kojinės, batai ir bet kas, ką Liusi gali suvalgyti, staiga rado savo vietas ir namuose pasidarė nepaprastai tvarkinga.”

Sveiki, mano vardas Neda ir tai mano gražuolė Liusi. Mes pasiėmėme ją prieš mėnesį. Aš savanoriauju ,,Nuaro” prieglaudoje, ten ją pirmą kartą ir pamačiau. Kai pastebėjau ją tame narve, iš karto supratau, padarysiu, bet ką, kad tik ją iš ten paimčiau. Aš visada siųsdavau savo mamai gyvūnų, kurie man patikdavo, nuotraukas ir įrašus. Anksčiau mama net nesureaguodavo į  juos, bet šįkart viskas buvo kitaip. Liusi iš karto sužavėjo mano mamą ir dar niekada gyvenime nesijaučiau taip arti augintinio gavimo. Tą patį vakarą mums pavyko įtikinti ir tėtį. Jau kitą dieną ji atvyko į mūsų namus.

Tikriausiai niekada negalėčiau turėti geresnio augintinio nei Liusi. Ji labai protinga, miela ir energinga, bet, kai reikia, gali būti ir labai rami. Liusi tikriausiai vienas drąsiausių šunų pasaulyje. Antrą dieną po to, kai mes ją pasiėmėme, jos pamatyti užsuko mano teta su savo šunimi Nordu. Mažylei visiškai nerūpėjo, kad jis borderkolis ir gal 10 kartų už ją didesnis. Viskas, ką ji norėjo daryti, buvo žaisti, ir šitaip ji elgiasi su visais gyvūnais, nesvarbu, kokio dydžio jie yra.

Kai ją paėmėme, žinojome, kad reikės pasiruošti keltis naktį, nes ji mus žadins, bet taip nenutiko. Liusi nežadina mūsų viduryje nakties, ji necypia, neloja ir neprašo dėmesio iki pat ryto. Mums tai buvo maloni staigmena, nes mus įspėjo, kad ji gali cypti palikta viena, bet tai tikriausiai vienas iš daugybės pliusų pasiimant šuniuką iš prieglaudos. Ji jau buvo įpratusi būti viena.

Liusės paėmimas turi daugybę pliusų. Pavyzdžiui, kojinės, batai ir bet kas, ką Liusi gali suvalgyti, staiga rado savo vietas ir namuose pasidarė nepaprastai tvarkinga. Vienas iš labiausiai patinkančių dalykų mano tėvams yra tai, kad dabar, kai mano broliukas Pijus grįžta namo, jo pirmi žodžiai yra ne ,,ar galiu telefoną”, o ,,einu pažaisti su Liusi”.

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

Roma ir Goldas

“Grįžęs namo, visada esi priverstas nusišypsoti, nes ten jau laimės šokį šoka Goldas, energingai judindamas savo riestą uodegą.”

 

Visada labai mylėjau gyvūnus, nuo vaikystės tvirtai žinojau, kad tikrai auginsiu šunį. Domėjausi įvairiomis veislėmis, bet labiausiai akis visada traukė suplotasnukiai. Iš pradžių svarstėme apie mopso pirkimą, pradėjome daugiau jais domėtis, dairėmės veislynų. Prisijungiau prie mopsų augintojų grupės socialiniame tinkle „Facebook“, ten sužinojau labai daug naudingos informacijos, taip pat apie suplotasnukių gelbėtojus VšĮ “DogSpotas”. Pradėjau domėtis jų veikla, skaitydavau istorijas šunų, kurie patekę į jų globą. Tikriausiai tada atėjo suvokimas, kad šuniui dokumentai, tikrai ne „dėl parodų“, kuo skiriasi daugykla nuo veisyklos. Skaitant tas istorijas pasidaro graudu ir pikta. Pikta dėl to, kad kai kurie mūsų, prieš įsigydami augintinį, net nepasidomi nei pasiriktos veislės bruožais, nei būsimomis išlaidomis, nei juolab, kur reikia pirkti būsimą augintinį, kokia jo kilmė. Kol nepradėjau domėtis, taip pat daug ko nežinojau ir lygiai taip pat kaip ir daugelis galvojau, jog dokumentai tik parodoms. Bet manau normalu, kad kai ruošiesi žengti tikrai atsakingą žingsnį ir į savo šeimą priimti naują narį, domiesi absoliučiai viskuo nuo A iki Z. Atsakomybės jausmo – tiek tik reikia, ir galbūt prieglaudos turėtų mažiau darbo.

Jau buvome nusprendę, kad nepirksime, o priglausime nelaimėlį iš prieglaudos. O kol aš jau tyliai svajojau, kaip vaikščiosime po naujai sutvarkytą parką greta namų su naujuoju augintiniu, Vytautas susisiekė su “DogSpotu” ir susitarė, kad atvyksime susipažinti su Goldu. Būtumėte matę mano džiaugsmą, kai tai sužinojau!

Goldas – tai nuostabaus charakterio mopso mišrūnas, kuris prieš pusantrų metų pažvelgęs į mus absoliučiai pavergė mūsų širdis ir labai greitai tapo visaverčiu šeimos nariu. Goldas į prieglaudą pateko dėl priežasčių, kurių buvę šeimininkai kaip ir neįvardino. Šuo su sveikata problemų neturėjo, absoliučiai taikus ir be galo mylintis visus, o ypač maistą. Iki dabar svarstome, kaip kažkas galėjo jo atsisakyti? Pritrūko kantrybės auklėti? O galbūt išvaizda nelabai „atitiko skonį“? Kad ir kaip ten bebūtų, Goldas labai nesunkiai įsisavino naujų namų taisykles ir dabar elgiasi kaip tikras išauklėtas šuo. Tiesa, kartais svečiuose taisykles pamiršta, kaip mėgstame sakyti, „nusianuliuoja parametrai“. O išvaizda? Argi ji galėjo užkliūti? Galbūt ir taip, kadangi toli jis nuo mopso veislės standartų, bet jis mums pats gražiausias, o ir vaikščiodami sulaukiame daug komplimentų. Ypatingai žmonės atkreipia dėmesį į riestą uodegą ir dideles akis. O kokios jos būna, kai prašo maisto… Bet prie šio žvilgsnio įpratome, tad Goldui, galime sakyti, nelabai pasisekė, kadangi nuo stalo maisto negauna, o paties maistas visada skrupulingai sveriamas. Goldas myli maistą ir dėl jo tikrai velniui sielą atiduotų, ėstų ėstų ėstų…  O ir išrankus nėra, tik salotos lapą paslapčiomis išspjauna. Ir „Karvutės“ saldainių sušlamštęs su popierėliais visą maišelį, ir jelapeno… Pastarasis įvykis įsimintiniausias, kadangi Goldo organizmui nelabai patiko šis pasirinkimas. Bet net ir jausdamasis blogai, apetito neprarado nei kiek. Gerai tas, kad reikiamą tabletę kaip saldainį suryja, nereikia derėtis. Sakome, jog į namus atėjusį vagį už sudžiūvusį duonos kriaukšlį ir prie stalo pasodintų, kava pavaišintų ir parodytų, kur pinigai sudėti, jeigu tik žinotų. Myli jis visus besąlygiškai, sutaria su visais, draugiškas ir meilus šuo. Tiesa, prie žmonių labiau patinka eiti, nei prie kitų šunų, nes žmonės juk skanukų duoda.

Dažnai išgirstame klausimą: „Jis tikriausiai knarkia?“. Tikrai taip! Bet, tiesą pasakius, aš to net negirdžiu – man tikriausiai pasisekė. Goldo atsiradimas mūsų šeimoje tikrai pakeitė gyvenimą. Pirmiausia, tai kur kas dažniau išeiname pasivaikščioti gryname ore. Taip pat, grįžęs namo, visada esi priverstas nusišypsoti, nes ten jau laimės šokį šoka Goldas, energingai judindamas savo riestą uodegą, nes be galo džiaugiasi, kad grįžai! Ir paskutinis esminis pasikeitimas – pusę mažutės virtuvės užima didžiulis šuns maisto maišas.

Mylime kiekvieną dieną vis labiau!

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Edita ir Naira

 

“Naira nėra iš tų, kurie mėgtų žaisti ar išdykauti, jai svarbiausia būti šalia žmogaus, o kiek dar šalia gyvena šunų, nelabai skaičiuoja, ji įpratusi.”

 

Prieš priimdami Nairą į savo šeimą, jau turėjome du šunis. Vienas iš jų, kaip mes sakome – „pirmasis mūsų vaikas“ – prancūziukas Ambalas, kurį parsinešėme prieš 11 metų. Vėliau atsirado vaikai, tačiau prieš keletą metų pradėjome galvoti, kad norėtume antro šuniuko. Taip mūsų namuose  atsirado Čipsis – mopsiuko ir pekino mišrūnas. Po kurio laiko pradėjome domėtis VšĮ „Dogspotas“ organizacija, nes jautėme, kad suplotasnukiai yra mūsų „favoritai“. Stebėjome jų istorijas, užmezgėme kontaktą. Pradėjo kirbėti mintis, kad norime trečio šuns. Apsisprendimą priimti trečią augintinį į savo šeimą lėmė tai, kad norėjome dar vieno draugo savo dviems „kriuksiukams“. Norėjome išgelbėti dar vieną širdutę ir suteikti jai galimybę nugyventi laimingą likusį savo gyvenimą pas mus, na, ir, be abejo, tiesiog norėjome trečio šuns. Apie gyvūno įsigijimą iš kitur ar mažiuką net nesvarstėme. Asmeniškai man labai patinka senjorai. Taip mūsų namuose atsirado Naira iš „Dogspoto“. Kai Naira atvyko pas mus, jai buvo 7 metai ir visiškai netrukus sukaks metai laiko, kai mes kartu. Beje, ne per seniausiai atšventėme aštuntąjį jos gimtadienį.

 

Kurį šunelį imti iš “Dogspoto”, ilgai nesvarstėme, organizacijos vadovė Indrė žinojo geriau už mus ir atsižvelgdama į mūsų turimus augintinius, jų charakterius pasiūlė mums susipažinti su Naira. Kai parsinešėme šią draugę namo, ji vardą jau turėjo, kiek man žinoma, “Dogspoto” organizacijoje, globotiniai gauna naujus vardus. Nairos istorija iki patekimo į laikiną globą labai paini, bet neabejotina tai, kad ji iki tol gražaus gyvenimo nematė, nebuvo mylima, kol galiausiai, tapo niekam nebereikalinga.

Nairai atkeliavus pas mus, ji buvo labai rami ir uždara, gyveno tarsi savame pasaulyje. Mūsų kiti du draugai Nairą priėmė gerai, išskyrus Čipsio pavydų žvilgsnį, kad ne jis glostomas ir ne jis dėmesio centre. Tačiau Čipsis draugiškas Nairai, niekada neurzgia, nekanda, bet ir per daug nedraugauja. O Ambalas kaip katinas vaikšto vienas ir jam nelabai svarbu, kas su juo gyvena ir kodėl. Taigi linksma mūsų trijulė nei labai draugauja, nei pešasi. Naira nėra iš tų, kurie mėgtų žaisti ar išdykauti. Jai svarbiausia būti šalia žmogaus, o kiek dar šalia gyvena šunų, nelabai skaičiuoja, ji įpratusi. Nairos didžiausias malonumas skaniai pavalgyti ir pamiegoti, tačiau maistą labai ribojame, maitiname pagal nustatytas dietines normas, nes ji tikras „batonėlis“, kiek paritus, tiek pastačius. Mėgsta susirangyti ant kelių visada, kai tik randa progą. Apskritai, ji visada šalia manęs. Naktį miega savo guolyje, tačiau jos žadintuvas visada užstatytas, 6 val. ryto jau žadina valgyti. Duodu suprasti, kad nieko nebus, reikia dar miegoti, tai laukia dar valandėlę kitą. Kai nereikia į darbus, pasiruošiame maisto iš vakaro, belieka tik sucypus paduoti, tada ramu, miegos nors ir visą dieną. Išlepinome…

 

Naira nemėgsta žaisti su žaislais, matyt, nežino, kas tai yra. Niekada neloja ant žmonių, loja tik tada, kai prašo valgyti.  Labai mėgsta pasivaikščiojimus, mėgsta važiuoti automobiliu. Liptų į visas mašinas iš eilės, kad tik važiuotų kur nors. Tačiau į savo kiemą išeiti ir aktyviai leisti laiką visai nenori. Reikia „išgrūsti“ pro duris, tada jau eina, tačiau tik išlindusi į lauką vėl sėdi. Svarbiausia pavalgyti ir pamiegoti. Taigi jau beveik metai, kai mes kartu. Dėl savo sprendimo nėkart nesuabejojome, per tą laiką dar spėjome ne vieną šuniuką laikinai priglausti ir tai tik į gera. Tikiu, kad Naira tikrai laiminga pas mus, kaip ir mes. Savo meilę jai jau įrodėme ir ji tai jaučia. Be galo džiaugiamės suteikę jai šansą gyventi naują gyvenimą.

 

Foto Luka J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Akvilė, Čika ir Mila

„Čika visada laukia mūsų grįžtančių, nes vaikai, grįžę iš mokyklos, visada nueina jos paglostyti.“

 

Čika

Prieš šešerius metus, gegužės mėnesį, atsidariusi Facebook pamačiau „Penktos kojos“ pranešimą, kuriame buvo 4 šuniukų nuotraukos su prierašu, jog jeigu greitu laiku jų niekas nepriglaus – jie bus užmigdyti. Į akį krito vienas juodai baltas šuniukas. Jau buvo praėję keletas metų nuo to laiko, kai mūsų kieme gyvenęs šuniukas paliko mus. Pasiskambinau ir pasiklausiau, gal galiu atvykti ir pamatyti tuos šunelius. Tuomet paaiškėjo, jog šie šunys yra Vilniuje, „Grindoje“, o tas į akį kritęs šuniukas visai mažas (norėjome didesnio). Tada susidomėjau pusės metų kalyte. Man pasakė, kad galėtų ją atvežti į Kauną. Tą pačią dieną apsisprendžiau, jog priglausime šią kalytę – ji per jauna, kad būtų užmigdyta. Kai ją atvežė, kiek nustebau, nes nuotraukoje ji atrodė didesnė. Bet tai nepakeitė mano apsisprendimo. Mano dukrytė Augustė iš karto jai davė vardą Čika.

Teko pasirūpinti jos apgyvendinimu lauke. Kadangi ji nėra didelio ūgio, man pasirodė, jog voljere jai gyventi nebūtų smagu. Senelis sukalė jai iš visų pusių apšiltintą būdą, padarėme terasą. Po kelerių metų netgi pavėsinę padarėme, nes ji per perkūniją slėpdavosi po sena kėde ir neidavo į būdą. Netoli Čikos teritorijos yra akmenimis puoštas tvenkinys, kurio viena siena maždaug metro aukščio. Kartais vadiname ją kalnų ožka, nes ji sugeba užlipti ant tos aukštos akmenų sienos.

Kai Čika laksto palaida kieme, labai mėgsta rausti žemes prie namo. Praėjusią vasarą ji taip pat išrausė ir mano prieskonių darželį… Būdama palaida, ji šiek tiek palaksto po kiemą ir tuomet atsigula prie namo arba terasos durų.

Čika labai myli mano vaikus. Kai ji tik atvyko pas mus, mano sūnui Gyčiui dar nebuvo 2 metukų. Jis išeidavo pasivaikščioti į kiemą, prieidavo prie Čikos ir ji jį vis laižydavo. Ir dabar ji mėgsta laižyti rankas, kai ateiname jos paglostyti. Visada laukia mūsų grįžtančių, nes vaikai, grįžę iš mokyklos, visada nueina jos paglostyti. Mes taip pat nueiname pas ją, nes ji mus kviečia.

Dabar mūsų kiemas be Čikos nebūtų mūsų kiemas.

Mila

Dukrytė Augustė vis prašydavo katytės arba šuniuko, kad būtų namuose. Ilgai abejojau. Labai myliu šunis, tačiau šuns namuose nenorėjau dėl dviejų priežasčių. Pirma ta, jog jį, nepaisant jokių oro sąlygų, reikia kasdien vesti pasivaikščioti. Antra – norint kažkur išvykti ilgesniam laikui, reikėtų jį kažkam palikti prižiūrėti. Pamažu pradėjau galvoti apie katę. Nedaug turiu patirties su katėmis, tačiau iš pažįstamų pasakojimų sužinojau, jog katę keletui dienų galima palikti vieną namuose. Net negalvojau pirkti veislinės katės, kadangi žinau, jog yra daug kačių, kurias galima priglausti. Pasiteiravau veterinarės, kuri dirba netoliese. Sakė, jog turi labai mielą katiną. Po keleto dienų nuėjome su vaikais jo aplankyti. Mums jis patiko, tačiau namuose neturėjome dar jokių reikmenų katei. Kol išsirinkome tualetą, draskyklę ir kitas priemones, mūsų nusižiūrėtą katiną priglaudė kiti žmonės. Tuomet puoliau naršyti internete ir ieškoti. Visiškai mažo katinėlio nenorėjau dėl to, kad jis per daug neišdykautų ir nesugadintų daiktų namuose. Peržiūrėjau internete kačių prieglaudos „Katino svajonė“ nuotraukas, skambinausi į prieglaudą „Dryžuota laimė“. Pastarojoje pasakė, jog dauguma jų kačiukų yra „šnypštukai“, dar neprijaukinti. Tuomet nusprendžiau pažiūrėti skelbimus portale www.skelbiu.lt. Štai ten ir pamačiau mielą, juodai baltą, trumpaplaukę katytę, prie kurios buvo parašyta: ir miela, ir graži. Kelis kartus kalbėjomės su jos globėja, kol sutarėme, kad ji ją mums atveš. Tik tada sužinojau, jog ji yra prieglaudos „Katino svajonė“ augintinė. Tuomet jai buvo 10 mėnesių, maždaug po mėnesio jai bus metukai. Pas mus ji atkeliavo su vardu Mila, kurio keisti mes net neketinome. Namuose daugiau gyvūnų nėra, priglausta kalė Čika gyvena kieme. Viena kitą jos pamato per langą. Keletą kartų Milą su pavadėliu išvedėme į kiemą, tai priartėjus šuniui, Mila šnypščia, o kalė ją pamačiusi loja.

Mila labai mėgsta žaisti su kamuoliukais, katei skirtu žaisliuku. Ji dažnai kniaukia, kalbina mus, pasitinka, kai grįžtame namo. Mila išgelbėjo mūsų pirmadienį. Pirmadienio rytą suskambo mano žadintuvas, tačiau man pasirodė, jog savaitgalis ir aš jį išjungusi miegojau toliau. Tačiau netrukus Mila pradėjo nenustodama kniaukti prie miegamojo durų. Atsitokėjau, pažiūrėjau į žadintuvą ir supratau, kad vos visi nepramiegojome. Esu už tai labai jai dėkinga. Beje, vieną šeštadienį Mila labai anksti užsimanė pabendrauti ir pradėjo kniaukti prie durų. Tokiu būdu pažadino mane 6 val. ryto. Supratau, kad nebepavyks užmigti ir tuomet nusprendžiau eiti daryti pusryčių. Paaiškėjo, kad nėra pieno. Į parduotuvę dar per anksti. Na, tuomet galima valyti langus, skalbti ir šiaip daug darbų nudirbti šeštadienio rytą.

Mila labai mėgsta lįsti į drabužių spintas. Šis jos pomėgis man neatrodė blogas, kol nepamačiau jos bevaikštančios mano pakabintais rūbais. Nuo to laiko mano rūbų spinta jai yra draudžiama zona.

Labai greitai pripratome prie Milos buvimo mūsų namuose. Dabar atrodo, kad namai be Milos – ne mūsų namai.

Foto Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Justas, Gabija, Girius ir Jūrė

“Gimus mūsų sūnui ji buvo tarsi jo sergėtoja: sėdėdavo prie vežimėlio užtikrindama jo saugumą ir laukdama, kol jis nubus.”

 

Jūrė (tuo metu ją vadino Šypsenėle) į mūsų namus pateko visai neplanuotai 2012 metų sausio mėnesį. Tuo metu mano vyras dirbo veterinarijos asistentu klinikoje Kaune. Ten buvo vykdoma akcija: sterilizuoti benames kalytes iš VšĮ “Penkta koja”. Tada mano vyras pirmą kartą ir pamatė juodą „labradorę“, kuri jį sužavėjo savo šypsena (ji moka labai gražiai šypsotis rodydama savo dantis). Tuomet Šypsenėlė taip ir nebuvo paguldyta ant operacinės stalo sterilizacijai, bet buvo išmaudyta ir vakarą leido jau savo naujuose namuose.

Greitai ją pamilome ne tik mes, mūsų tėvai, bet ir kaimynai. Kadangi mes gyvenome Jūrės gatvėje, o Šypsenėlė buvo pirmasis šuo joje, tai visų bendru nutarimu jai ir davėme Jūrės vardą. Tik atsikrausčiusi į mūsų namus naujoji gyventoja ėmė mus stebinti savo prieraišumu, paklusnumu ir nepriekaištingu elgesiu. O gimus mūsų sūnui ji buvo tarsi jo sergėtoja: sėdėdavo prie vežimėlio užtikrindama jo saugumą ir laukdama, kol jis nubus.

Dabar galvojame, kad pasisekė ne tik mums, bet ir Jūrei. Ji tapo tikru šeimos nariu: su mumis stovyklauja, važiuoja prie jūros, džiaugiasi maudynėmis, kurias be galo mėgsta, ir palaiko mums draugiją keliaujant po Lietuvą. Tai tikrai neeilinis šuo! Dėl savo elgesio ir išvaizdos visuomet lieka pastebėta ir išglostyta.

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nomeda ir Kendis

“Katinas visur su mumis – ir grybauja, ir žvejoja, ir atostogauja prie jūros.”

 

Kendis rastas prieš 2 metus, mano bendradarbės pažįstamų Lazdijuose. Jie vedžiojo parke šunį ir rado krūmuose nenusakomos išvaizdos katiną – vos paeinantį, griuvinėjantį ir nuo lūžių, ir nuo išsekimo. Katinas, paaiškėjo, svėrė vos 2 kg (dabar 6 kg). Atvežus į kliniką, paaiškėjo labai sudėtingi dubens kaulų lūžiai, dubens kaulai dar ir atitrūkę nuo kryžkaulio, sulaužyta ir paralyžiuota uodega, sutrenktos stuburo smegenys (ir stipriai pabrinkusios). Pusiau paralyžiuota šlapimo pūslė ir tiesioji žarna. Niekas nieko gero nežadėjo, visi laikė beviltišku atveju.

 

Kilo klausimas – kas pasiims jį, kas apmokės sąskaitas. Ir pasiėmiau Kendį aš. Dar du mėnesius praleido Jakovo gydykloje. Gyd. Margarita pašalino paralyžiuotą uodegą, buvo atliktas stuburo magnetinio rezonanso ir tomografinis tyrimas. Kai grįžo iš gydyklos, laukė visi metai nerimo, įtampos ir reabilitacijos. Šlapimo pūslė liko pusiau paralyžiuota – jam ir dabar, priklausomai nuo situacijos, leidžiami vaistai 1 ar 2 kartus per dieną arba 1 kartą per dvi dienas. Vaistai skatina nervinių impulsų plitimą nervais ir taip pūslė priverčiama  susitraukti (jos sienelių raumenys).

 

Dėl tokios pusiau neveikiančios pūslės atsiranda likutinio šlapimo, todėl formuojasi kristalai, vystosi uždegimas, kaupiasi gleivės, nuosėdos ir tai dar labiau apsunkina šlapimo ištekėjimą. Todėl minėta gydytoja atliko šlapimo takų perdarymą – uretrostomiją. Taigi galiu pati kateterizuoti namų sąlygomis, be narkozės. Visi pirmi metai buvo intensyvus vaistų leidimas, lėkimas į gydyklas kateterizuoti, šlapimo pūslės uždegimų gydymas (buvo pasigavęs ir grybelinę infekciją, ir stafilokoką). Namie vaistų ir papildų katinui buvo daugiau nei mums visiems kartu.

Nuo pirmų dienų vedžiojome Kendį į lauką, važiavome į parkus, miškus, kur daug vaikščiodavome, katinas lipdavo į medžius. Kai po pusmečio pamačiau, kad katinas miega susisukęs į riestainį, kad daro katinišką mankštą, kad glostant kelia nugarą aukštyn, džiaugiausi kaip loterijoje laimėjusi, nes po tokios traumos jis nieko panašaus negalėjo daryti, buvo visai nejudri nugara. Niekas negalėjo patikėti, kad taip greitai suaugo kaulai ir jungtys. Taip pat atlikome reabilitaciją su magnetu, osteopatinėmis procedūromis, kurias atliko kolegė, kita kolegė išbandė akupunktūrą katinui.

 

Dabar katinas džiugina šeimos narius, atsigavo, manau, maksimaliai, kiek buvo įmanoma jo situacijoje. Aišku, yra grėsmė, kad gali blogėti, nes stuburo kanale pilna kaulinių išaugų (po tokių traumų paprastai eilinė komplikacija).

 

Katinas visur su mumis – ir grybauja, ir žvejoja, ir atostogauja prie jūros. Jis yra neeilinis, labai protingas katinas.

Foto Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Arūna ir Haru

“Jis dabar kiemo karalaitis, nuo kurio gali apsiginti tik pakasius pilvą. Visų kaimynų numylėtas ir nuolat kalbinamas.”

 

Gyvenimas be šuns ar kokio nors gyvio namie iškart skambėjo kaip labai nuobodus gyvenimo būdas. Su draugu tarėmės, kad jei imsime gyvūną, tai iš prieglaudos. Ir vieną sekmadienį viskas įvyko gana spontaniškai. Aplankėme kelias prieglaudas Kaune, kurios tuo metu dirbo ir sutiko mus priimti, bet to ryšio ir kibirkštėlės vis nebuvo. Nuoširdžiai apėmė šiokia tokia neviltis, nejaugi nelemta? Nusprendė draugas kreiptis į Facebook grupes, kur sulaukėme tikrai nemažai pasiūlymų. Taip iš visos tos gausos atsirado tiesiog juodas šuo, nieko per daug ypatingo, išskyrus jo margą liežuvį.

Draugelis juodukas buvo bevardis, jaunas, o gyvenime matęs jau nemažai. Klaipėdoje klaidžiojęs po gatves, po vaikų aikšteles kone visą vasarą. Mergina, kuri ir parašė mums, pasakojo, kad kelis sykius matė, kaip juočkis su vaikais žaidžia, o vaikams pabėgus taip pat pasišalina. Gaudymo istorija nežinia kaip būtų pasibaigusi, jei ne kito kaimyno šuns pagalba, su kuriuo pradėjęs žaisti, pamiršo, kad čia aplink žmonės sukiojasi. Pirmomis dienomis atsiradęs kambariuose bijojo pereiti iš vieno į kitą, buvo nešiojamas ant rankų. Maisto dubenėliai taip pat buvo kažkas naujo, nematyto. Apsilankęs Klaipėdos “Nuare” gavo čipą ir paaiškėjo, kad jaunikaitis vos vienerių. Tada apsilankė kirpykloje, buvo visų išmyluotas, turėjo kelis laikinus globėjus. Iš Klaipėdos keliavo į Vilnių, pažino daug įvairių žmonių bei šunų. Buvo, kas domėjosi, bet norėjo laikyti prie grandinės.


Rugsėjo 11 dieną atkeliavo juodis pas mus į Kauną, pagaliau gavo tikrą savo vardą Haru. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Dabar Haru turi visą savo kiemą, kur užkasinėti jo duobes jau nebeturiu jėgų, jis pats sau šeimininkas, jei neguli kur ant lovos su mumis. Pačioje pradžioje ėsdavo tik naktimis ir taip, kad aš prabusdavau ir nesudėdavau bluosto, kol jis baigdavo. Dabar ėda, kur jam patogiau, kaip koks žiurkėnas kartais viską iš dubens nešasi į guolį (gal taip skaniau). Nepaisant keliavimo iš vietos į vietą, jis pamažu atsiskleidžia taip, kad net širdžiai šilta ir gera darosi. Kambariai iki šiol yra apeinami atsargiai, tiesiai per aplinkui, bet lauke jis jau tikrasis JIS. Tas laimingas šuo, kuris tikrai nebegalvoja, kas jį paliko gatvėmis klaidžioti. Jis dabar kiemo karalaitis, nuo kurio gali apsiginti tik pakasius pilvą. Visų kaimynų numylėtas ir nuolat kalbinamas.

Neįsivaizduoju, koks gyvenimas būtų be šito juodžio, kuris smulkina namie popierių ir nukandžioja visiems pliušiniams žaislams kojas.

Foto Gerda Čepaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Egidija ir Dipsis

 

“Jis  dievina vandenį ir žvejybą, maudytis ežere, tvenkinyje ar upėje – didžiausia pramoga.”

 

2015 m. kovo 8 d., eilinis sekmadienis, važiuojame su vyru į turgų šio to nusipirkti. Jau senokai pakalbėdavome apie dar vieną augintinį namuose (turime katytę), bet gal dar ne laikas. Gal vėliau. Važiuodami namo sugalvojome užsukti į vieną gyvūnų prieglaudą, ne toks didelis vingis. Pažiūrėti, juk nebūtina imti. Nuvykome. Šunų lojimas, didelės, meilės prašančios akytės. O jų daug… Bet imti nebūtina, tik pažiūrėsime. Apėjome visus narvus. Jei imtume, tai norėtume mažiuko ir kad augtų nedidelis.

 

Išeinant iš pastato – aptvarėlis, kuriame 7! Septyni žiemą prie parduotuvės dėžėje palikti mažyliai. Visi mieli, visų norisi. Pažiūrėjome – du buvo ypač „nagli“. Aš nužiūrėjau tokį vargšiuką, kuris kampe tupėjo ir niekaip nepavyko jo prisikalbinti. Pagalvojome su vyru, kad mūsų kovinė katytė jį gali skriausti. Palauk, imti juk nebūtina… Bet kaip tu neimsi, jeigu „nagliausias“ iš dviejų lipa per tvorą į akis ir rankas. Nuėjome visi trys į kabinetą tvarkyti dovanojimo dokumentų. Štai ir pažiūrėjome, imti juk nebūtina!

 

Grįžome namo. Kaip kviesti? Galvojome, galvojome – bus Dipsis! Krikšto sūnus sugalvojo trigubą vardą: Dipsis Makas Dešrelė, bet apsistojome ties Dipsiu. Pradžia buvo sunki ir brangi (bet dėl meilės neskaičiuoji)… Bronchitas, jautrus skrandis, vėmimai iki alpimų, lašelinės veterinarijos klinikoje. Pasveikome, sustiprėjome, augome ir užaugome! Dipsis užaugo ne toks, kokio buvo tikėtasi (kad būtų mažas), bet vis tiek jis mums pats mažiausias Dipselis.

Dipsis – ypatingas šuo. Ypatingas, nes mūsų. Dipsis labai draugiškas tiek su žmonėmis, tiek su kitais gyvūnais. Kalytės jį labai mėgsta, pavasarį ir rudenį vis bando įsibrauti į kiemą. Jis  dievina vandenį ir žvejybą, maudytis ežere, tvenkinyje ar upėje – didžiausia pramoga. Šoka visada pats pirmas. Pagaliuką atneša, kad mestum į vandenį, ir vėl šoka parnešti. Į žvejybą, deja, nesivežame, nes visada užmetant plūdę šoka į vandenį ir plaukia jos partempti. Pavojinga, kad nesusižeistų į kabliuką, o jei neleidi bėgti, tai kaukia, inkščia, cypia! Mėgsta pasivaikščioti, važiuoti automobiliu, vogti maistą nuo stalo, miegoti ant pagalvės. Kartais susipykstame. Rimtai! O pykstamės dėl vietos lovoje. Matai, kas pirmesnis – tas gudresnis. Ir daryk tu ką nori. Nepatinka, gali vos vos pastumti, bet pats nepasitrauks ir paurgs. Su vyru svarstome, gal jau laikas Dipsiui pasakyti, kad ne mes pas jį gyvename, o jis pas mus…

 

Nepaminėjau gimimo datos. Niekas prieglaudoje nežinojo „Dėžės šuniukų“ gimimo datos. Numatė, kad gimę sausio mėnesį. Tad datą reikėjo pasirinkti patiems. O kadangi visi puikiausi dalykai mūsų su vyru gyvenime nutinka 16 dieną, tai Dipselis gimęs 2015 m. sausio 16 dieną.

 

Kartais, kai išvykstame atostogauti, paliekame Dipselį pas tėvus arba vyro sesę ir krikšto sūnų Gabrielių. Jie tokie geri draugai, susitikimų metu dūkdami taip išvargina vienas kitą, kad vakare krenta miegoti be sapno! Tą vakarą iki kelionės jo labai trūksta. Namai ne tokie, tušti, nėra su kuo kariauti dėl pagalvės… Toks Jis – DIPSIS. Pats meiliausias ir mažiausias šuo pasaulyje.

 

 

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Foto Laura Kiuraitė

 

Loreta ir Čičė

“Keliaudama kasdien su manimi į darbą ji susirado daug draugų, kuriuos kiekvieną kartą pasitinka džiaugsmo šokiu ir bandydama lyžtelėti veidą.”

 

Rugpjūčio 21 dieną atvėrusi savo Facebook paskyrą pamačiau mažyčio, mieliausio pasaulyje šunelio, kuris ieško namų, nuotraukas. Tą pačią sekundę supratau, kad ji rado mane, ir nedvejodama iškart garsiai visiems pranešiau: čia mano šuo Čičė! Po 2 valandų ji jau buvo jaukiai įsitaisiusi ant mano rankų. Įdomiausia tai, kad tuo metu neplanavau turėti šuns ir visiems visada kartojau, kad jei turėsiu, tai tik didelį, nes mažųjų veislių atstovai man nepatinka. Taip prasidėjo mūsų istorija.

Paradoksas, bet jau nuo pirmųjų dienų ypač džiaugiausi, kad Čičė yra kompaktiška. Mes viską darome kartu: einame į darbą, lankome svečius, keliaujame, važiuojame autobusu pas mano mamą ir t. t. Dar tik pusę metų drauge, bet jau patyrėme daug daugiau, nei galėjau tikėtis. Man asmeniškai yra smagiausia tai, kad Čičė ne tik mano geriausia draugė. Keliaudama kasdien su manimi į darbą ji susirado daug draugų, kuriuos kiekvieną kartą pasitinka džiaugsmo šokiu ir bandydama lyžtelėti veidą.

Daugiau Čičės gyvenimo akimirkų galite rasti Čičės Instagram paskyroje – chich_terrier, o norėdami susipažinti – užsukite į Vytauto Didžiojo universitetą.

Foto Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

 

Elita ir Puma

Po 5 valandų lojimo, puolimo ir nesutramdomos neapykantos žmogui ji priėjo. Priėjo ir užmigo man ant kelių.”

 

Puma – tai turėjo būti mopsas vienai nakčiai… Bet nebuvo. Esu “DogSpoto” šeimos narė ir stebiu visą veiklą, tad tą spalio 13-osios dieną pamačiusi, kad pasiklydusiam mopsui reikia globos nakčiai, net nedvejojau. Susisiekiau su Indre ir laukiau skambučio. Sulaukiau ne taip greitai, kaip tikėjausi, o su skambučiu sulaukiau ir staigmenos. Mopsui globos nebereikėjo, bet atsirado skubus atvejis su dviem prancūzaitėmis iš Šakių daugyklos. Ilgai svarstyti neteko, tai buvo spontaniškas sprendimas – taip, padėsiu, rasiu šiltą kampą mažylei.

 

Man buvo vienas esminis kriterijus – kad šuniukas būtų draugiškas kitų atžvilgiu, kadangi turiu dvi kalytes, kurios į kompaniją be problemų priima kitą gyventoją. Taigi nebuvo laiko pažintims. Pumytę gavau tiesiai iš mašinos į rankas. Kas įvyko, nesupratau nei aš, nei ji. Tik po pusvalandžio namuose supratau, kad turiu laukinuką, ką tik ištrauktą iš narvo ir bijantį visko ir visų. Tą vakarą neįsivaizdavau, kada ir kokiu būdu galėsiu prie jos prieiti. Ji ir norėjo, ir bijojo. Tiesa, su mano kalytėmis visai nekonfliktavo, bet žmogus jai buvo baubas. Suprasdama, kad ji bijo labiau nei aš, bandžiau visais būdais pelnyti pasitikėjimą. Tik sunkiai sekėsi, juk nuvilti paprasčiau nei užsitarnauti pasitikėjimą.

Tačiau po 5 valandų lojimo, puolimo ir nesutramdomos neapykantos žmogui ji priėjo. Priėjo ir užmigo man ant kelių. Tada buvau laimingiausia, kokia tik galėjau būti. Gavusi pasitikėjimą to, kuris nebeturėjo pasitikėti žmogumi. Bet ji tai padarė,  jaučiausi ypatinga. Nuo tos dienos ryšys nenumaldomai augo. Dabar mes pusę metų drauge, aš pagaliau matau, kaip šuniukas atsipalaiduoja, ir nepaisant to, kad yra 3 ar daugiau metų amžiaus, elgiasi kaip mažas šunytis. Ji dūksta, kvailioja, tik dabar išgyvena vaikystę, kurios neturėjo.

 

Džiaugiuosi, kad yra tokia organizacija kaip “DogSpotas”. Pakartosiu Indrės žodžius: “Galbūt daugelis gali turėti šunį, bet ne kiekvienas iš “DogSpoto”…” Jie yra kitokie, bet su didelėmis širdelėmis, kurioms reikia meilės. Ir džiaugiuosi už tuos, kurie ištraukė laimingą bilietą ir gavo gyvenimą, kurio nusipelno kiekvienas. Galima rašyti daug ir dar daugiau, bet nepatyrę to, ką suteikia išgelbėtas augintinis, vargu, ar suprasite, tai žodžiais neapsakoma…

 

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Dovilė, Jonas ir Raja

“Buvo visko, džiaugsmo, juoko, ašarų, visko tiek daug, bet galiausiai kalbėti norisi tik apie pačius geriausius dalykus, nes to ir esame verti visi trys.”

 

Mūsų trumpa istorija, kuomet iš didžiausių dilemų, pasirinkti “prancūzą” ar “anglą”, namuose atsirado visai net ne buldogiška meilė – Raja. Ši meilė prieš devynis mėnesius pas mus atkeliavo iš Tautmilės prieglaudos, įsikūrusios netoli Baltarusijos sienos. Susiradę Rajos nuotrauką internete, prieglaudų skelbimų platybėse, vieną dieną iš Kauno patraukėme visai nekuklion kelionėn, vildamiesi, kad Raja ten mūsų laukia lygiai taip pat, kaip mes jos savo namuose. Taip ir buvo – iš būrio šunų prieglaudos sodyboje, lyg žinodama, mūsų automobilį ji pasitiko pirmoji.

Rajai tuomet buvo apie 5-6 mėnesiai, prieglaudoje atsidūrusi su dar dviem savo seserimis Ronja ir Plėšike. Taip taip, tai trys seserys, pavadintos  klasika tapusio kūrinio “Ronja, plėšiko duktė” garbei. Ji jau buvo likusi paskutinioji nepaimta į globą kalytė. Vardas jai taip tiko, kad nekilo nei minties jo pakeisti! Drąsi, energinga ir stipri – tokia yra mūsų Raja.

Nuo pat pirmosios dienos iki šios minutės niekuomet neleidome sau pagalvoti, kad mūsų pasirinkimas pasiimti būtent šį šunį buvo kažkoks neapgalvotas, sunkus ar varginantis. Buvo visko, džiaugsmo, juoko, ašarų, visko tiek daug, bet galiausiai kalbėti norisi tik apie pačius geriausius dalykus, nes to ir esame verti visi trys. Taip ir gyvename. Turime sau “vaiką”, kurį kartu vežiojamės visur, kur tik yra menkiausia galimybė. Rodos, automobilis Rajai jau nuo mažens patapo ramybės zona, kur vos įlipusi sudeda bluostą ir tyliai ruošiasi naujai kelionei. Dalyvaujame “Kauno šunys” susitikimuose, laisvalaikiu einame į šunų parkus, kas antrą dieną nubėgame po 6 kilometrus, o savaitgalius dažniausiai leidžiame lankydami kitus Lietuvos miestus arba svečiuojamės pas tėvus. Čia Rajos draugiją nuolat palaiko dar keli šunys – su jais sutaria puikiai, nuo pat mažens prie visų stengiasi prieiti, susidraugauti. Raja draugė ir visų žmonių, ypač vaikų. Nepaisant to, kad kažkada kažkam buvo nereikalinga ir išmesta, rodos, jos gėris vis vien nugalėjo pasaulio blogį, šis šuo nuostabus.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Vaiva, Jonas ir Kira

Labiausiai mūsų gyvenime pasikeitė tai, kad dabar kiekvieną laisvą minutę norisi lėkti namo ir pamatyti tuos džiaugsmo šuolius.“

 

 

Kira mūsų namuose atsirado jau daugiau nei prieš mėnesį ir kiekvieną dieną mes vis labiau džiaugiamės ir esame užtikrinti savo sprendimu paversti ją šeimos nariu. Turėti šunį buvo labai sena mūsų svajonė ir tikrai žinojome, kad ji vienaip ar kitaip išsipildys. Tiesa, anksčiau su baltu pavydu žiūrėdavome ir į veislinių šunų savininkus, bet tarp draugų vis daugiau išgirsdavome apie nuostabius šuniukus iš prieglaudų ir pradėjome stebėti prieglaudų internetinius puslapius.

 

Ją pamatėme „Penktos kojos“ internetinėje svetainėje, vien iš nuotraukos abiems ji stipriai krito į akį. Nusprendėme nuvažiuoti ir bent pavedžioti. Pirmą kartą šiek tiek išsigandome, nes Kira buvo be galo baikšti, visiškai į mus nereagavo, buvo labai nusilpusi. Prieglaudoje ji buvo ilgai, sunkiai sirgo, šiaip ne taip išsikapstė, neturėdama dar net metų. Dar mėnesį mums teko jos laukti, kol visai išgis ir bus sterilizuota, šiek tiek su baime keliavome atgal į prieglaudą, bet užteko ją pamatyti atbėgančią pas mus su šypsena per visą snukutį ir neįpusėję pasivaikščiojimo žinojome, kad atgal važiuosime jau trise.

Vardą Kyra jai davė prieglaudoje, nes ten atkeliavo ji be vardo, šis variantas mums pasirodė šiek tiek per grubus, dėl to likome prie Kiros. Baiminomės, kad po gyvenimo prieglaudoje ji prisibijos žmonių, kitų šunų, bet dabar kiekvieną kartą eidami pasivaikščioti žinome, kad užtruksime, nes panelei reikia su visais pasisveikinti ir žaisti iki padusimo – kiekvienas kelyje sutiktas šuniukas akimirksniu tampa didžiausiu žaidimų  draugu.

 

Gražuolė turi krūvą žaislų, kuriuos visada pasitelkia reikalaudama dėmesio, ji yra be galo aktyvi, meili, bet naktimis ramiausiai išsimiega šalia mūsų guolyje. Kiekvienas rytas jai būna lyg šventė, nes pamato mus pabundančius ir visada su džiaugsmu įšoka į lovą pažadinti ir apipilti bučinukais. Labai džiaugėmės, kad ji buvo išauklėta, namuose nieko nepridirbo, nesugadino, tik rytais širdis plyšta matant jos liūdesio pilnas akis, kai turime išeiti į darbus. Labiausiai mūsų gyvenime pasikeitė tai, kad dabar kiekvieną laisvą minutę norisi lėkti namo ir pamatyti tuos džiaugsmo šuolius.

 

Kira per pirmas dienas tapo visateisiu mūsų šeimos nariu, jau dabar nebeprisimename, koks tas gyvenimas buvo iki jos, ir kartais vis tyliai pasidžiaugiame, kad ji mūsų išlaukė ir pripildė namus tos didžiausios, nuoširdžiausios meilės, kokią tik šuniukas gali spinduliuoti.

 

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Indrė ir Fibi

“Ji užpildė mūsų namus, gyvenimą ir širdis šiltomis šypsenomis, vaikišku juoku ir ištikimu laukimu.”

 

Auris užaugo tikros šuniškos meilės apsuptyje – nuo pat kūdikystės su dviem nuostabiomis Prancūzų buldogėmis. Kiek žinau, aš pati pirmojo gimtadienio proga gavau dovanų šuniuką.

 

Nors nelabai suvokiame gyvenimo be mielo keturkojo, deja, teko susidurti su faktu, kad žmonės gyvena gerokai ilgiau… Skaudžiai atsisveikinus su pagyvenusia antrąja buldoge, išgedėjus, atėjo laikas po truputį svajoti apie naują šeimos draugą. Kai pradėjome lankyti šuniukus “Penktoje kojoje”, juos vedžioti, galvojome, kad kurį laiką dar tikrai nieko negalėsime priimti į namus, kuriuos tuo metu laikinai teko nuomotis. Ech… Mes net šeimininkus sugebėjome įtikinti, kad mūsų gyvenimui tiesiog trūksta šuns! Praėjo geras pusmetis, kol atvėrėme savo namų duris, o labai greitai ir širdis pagyvenusiam, nelabai matančiam, nelabai girdinčiam prieglaudų veteranui. Buvo neapsakomai skaudu pripažinti, kad jam nebetinka šeima su aktyviu, žaisti ir draugauti norinčiu berniuku. Teko su juo atsisveikinti, ir palinkėti jam ramios senatvės kituose namuose ir dar kartą išgyventi netektį.

 

Po tokios patirties buvo šiek tiek sunku apsispręsti, kaip ir kur toliau ieškoti šuniuko, ar išvis ieškoti – jauno ar pagyvenusio; veislinio ar pamestinuko… Kol vieną vėlų vakarą pamatėme pranešimą apie mažą, miške rastą kalytę, kuriai kiek galima greitai reikia namų globos. Užteko susižvalgyti šeimoje ir buvo aišku. Ji laukia mūsų. Jau kitą dieną džiaugėmės jos meilumu savo namuose. Beje, kai jau viskas buvo suderinta dėl jos priglaudimo, paskambino sūnus, kuris sprendimo dar nežinojo, ir pasakė: “Mama, aš taip norėčiau šiandien apkabinti kokį nors šuniuką”. Tai buvo lyg dar vienas patvirtinimas, kad šįkart sutiksime savo naują šeimos narę. Žavingą, nuolat linksmą, šviesią, meilią, draugišką, prisitaikančią, žaismingą kalytę pavadinome Fibi.

Kad ir kaip tam buvome pasiruošę, neteko susidurti su jokiomis augančio šuniuko niekšybėmis, neteko patirti jokių nuostolių – tik prieraišumą ir meilumą. Fibi labai imli, paklusni, aktyvi, trokštanti mokytis, išdykauti. Nuostabi, pati geriausia berniuko draugė. Nusišypsoti, pasidžiaugti ir pasakyti komplimentą priverčianti kiekvieną – net tuos, kurie nėra ypatingi šunų mylėtojai. Ji užpildė mūsų namus, gyvenimą ir širdis šiltomis šypsenomis, vaikišku juoku ir ištikimu laukimu.

 

Esu labai dėkinga visai VšĮ “Penkta koja” komandai už patarimus, palaikymą, supratimą, tikėjimą, meilę ir atsidavimą likimo nuskriaustiems šuneliams ir pasitikėjimą mumis, atiduodant Fibi į mūsų globą.

 

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Kristina ir Uodis

“Su Uodžiu esame jau beveik metus ir kartu dar gyvensime ilgai ir laimingai.”

 

Uodis – buvęs ,,Penktos kojos“ senjoras. 14 metų jam nekliūtis būti žaismingu ir tikru padūkėliu. Amžius daro savo, Uodžio klausa visiškai suprastėjusi, tačiau tai jam netrukdo džiaugtis gyvenimu, būti judriam. Namuose Uodžio laukė  rastinukė draugė Dina, taip pat jau 10 metų ištikima šunytė, mūsų šeimos narė. Kartais draugiškai pasipyksta, bet juk nebūna namų be dūmų.

Uodis nenustygstantis vietoje, ištikimas mūsų palydovas tiek kelionėse po Lietuvą, tiek nuo kambario iki virtuvės ir atgal. Su Uodžiu esame jau beveik metus ir kartu dar gyvensime ilgai ir laimingai.

Foto Laura Kiuraitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Laura ir Naira

“Dabar šios rudos nosies nekeisčiau į jokią kitą, ji pati pati gražiausia.”

 

 

Nuo mažens augau apsupta gyvūnų. Turėjau šunų, kačių, žiurkių, žiurkėnų, triušių, papūgų. O kiek dar rastų benamių tempdavau namo. Ir tuo metu namuose gyvų būtybių buvo ne viena. Voljere buvo įsikūręs Sibiro haskis, namuose dideliame akvariume plaukiojo du gražuoliai skaliarai su neonais. O kambaryje narvelyje šiltai įsikūręs Džiungarijos žiurkėnas. Iš pažiūros atrodo lyg ir pilnas komplektas, bet viduje dar kažko trūko. Atsirado mintis apie nedidelį šunelį kambaryje. Iš pradžių galvojau apie chihuahua veislę. Apie juos susirinkau nemažai informacijos, todėl nutariau, kad mums toks šuo tinkamas. Ir pradėjau ieškoti parduodamų mažų šuniukų. Ieškojome veislynuose ir skelbimų portaluose, peržiūrėjau ir “nedokumentinius” šuniukus, pamačiau, kad jie net nepanašūs į tikruosius ir kilmingus savo veislės atstovus, ir jų kainos pasirodė ne tokios jau žemos. Ir tada galvoje pradėjo suktis toks piktas klausimas: “Kam mokėti pinigus ir gauti neveislinį šunelį, jei tą patį neveislinį galiu paimti iš prieglaudos ir taip kažkuriam nelaimėliui padėti?”. Ir šis klausimas, kaip supratau vėliau, buvo aukso vertės.

 

Taigi susėdome visa šeima į automobilį ir išvažiavome į “Penktą koją”, kaip tuo metu dar nežinojau, pasiimti savo rudo, ne chihuahua džiaugsmo. Tiesa, norite pasijuokti? Kalbu apie tai, kaip galima nekaltai prisikalbėti. Važiuodama į prieglaudą sakiau, žiūrėsime juodus, margus šunis, bet tik ne rudus, nu tik ne rudus. Tai va, nuo nosies iki uodegos galiuko – ruda, o kad labai neliūdėčiau, Dievas nuspalvino pakaklėje baltą dėmelę. Dabar šios rudos nosies nekeisčiau į jokią kitą, ji pati pati gražiausia.

 

Naira buvo trijų mėnesių amžiaus ir prieglaudoje glaudėsi su net aštuoniomis savo sesėmis, kurios buvo beveik identiškos. Tarp kitko, labai norėtume bent vieną iš savo sesių sutikti dabar. Gal šis projektas padės surasti kitas rudes. O plačiau apie mūsų susitikimą lai papasakoja pati Naira savo laišku “Penktai kojai”, kurį parašė po poros mėnesių mūsų namuose.

 

“Sveiki, mano senieji namučiai.

 

Teko pas Jus prisiglausti, kuriam laikui. Noriu padėkoti Jums, kad suteikėte man šiltus namus, kad manimi rūpinotės, maitinote, prižiūrėjote. Ačiū, kad aš neatsiradau gatvėje, kad niekas neskriaudė, kad turėjau stogą virš galvos, kad turėjau draugų tokio paties likimo. Ačiū, kad leidote patikėti, kad vis tik yra protingų ir gerų žmonių. Pas Jus buvo viskas gerai. Tačiau…

 

2015 m. vasario 22 dieną į “namus” įėjo kažkokie žmonės: vyras su moterimi ir du vaikai, berniukas mažesnis ir šiek tiek didesnė mergaitė. Tuo metu man tai buvo eiliniai lankytojai, kurie čia užsukdavo dažnai, kažką paglostydavo, kartais kažką išsivesdavo. O aš ir kiti likdavome ir galvodavome: įdomu, kur jie išeina? Kas per gyvenimas laukia išėjus pro tas duris? Ten gerai ar blogai? Ir tą sekmadienį loterijos laimėtoja buvau aš. Visi keturi žmogeliukai pastebėjo mane, išsinešė ant rankų ir buvo laimingi. Nors nežinojau, kur einu, kas manęs laukia, bet giliai širdyje aš džiaugiausi, jaučiau, kad viskas bus gerai. Ir aš neklydau.

 

Patekau į namą, kur tie žmonės gyvena, ten jau buvo keletas gyventojų, bet man tikrai atsirado vietos ir netgi labai daug. Susipažinau su padarais, kurie yra uždaryti stiklinėje dėžėje, kuri pilna vandens. Nelabai suprantu, kaip jie ten gyvena, bet manau, kad jiems ten gerai. Įdomūs jie kažkokie, visai neleidžia jokių garsų. Žmonės juos vadina žuvimis. Dažnai girdžiu, kaip žmonės kalba: “Ar pašėrei žuvis?”. Todėl spėju, kad šitie padarai yra žuvys.

 

Kitas padaras būna narvelyje, toks mažas ir visai gražus, tik gaila, kad su juo neleidžia man žaisti. Tiksliau, leidžia, bet tada įdeda jį į tokį rutulį ir paleidžia ant grindų, o aš bandau vytis. Tada kartu pažaidžiame, tik tai trunka labai trumpai. Tiesa, tas padaras turi vardą – Triksė. Yra ir dar vienas, tas jau panašiausias į mane, tai spėju, kad šuo, tik labai didelis šuo, bet geras. Jo vardas Almakas. Tai kai mus abu paleidžia kieme, turiu veiklos, bandydama jį pagauti. Sekasi nelabai kaip, bet aš atkakliai bėgioju paskui. Kelis kartus jis bandė su manimi pažaisti, bet dažniausiai tik pauosto ir nueina šalin. Dar labai patinka, kai šeimininkė jį paguldo ant šono ir glosto, tada jau aš pasilinksminu: užšoku, ant galvos, ant pilvo, pagaudau uodegą. Tada jau būnu drąsi, gi jis guli ir toks ramus atrodo. Nieko, aš paaugsiu ir tada aš bėgsiu, o jis mane vysis. Arba aš vysiuosi ir pagausiu jį, tikrai pagausiu. Šeimininkai sako, kad jo veislė yra Sibiro haskis. Dažnai žmonės, užsukę  pas mus, dar vadinami “draugai”, “giminės”, klausia, kokia mano veislė, bet šeimininkai nusišypso ir sako: Paparčių kaimo vietinis, mielas šuo. Kas ta veislė, dar ir dabar nesuprantu, bet žinau, kad Almakas ją turi, o aš ne. Bet dėl to nesijaučiu  blogiau ar mažiau mylima. Tai manau, kad veislė kaip ir nieko nereiškia, gi svarbu būti mylimu šunimi.

 

Labai patinka užsiėmimas, kai man mėto žaislą, o aš jį atnešu. Šis užsiėmimas patinka ir žmonėms. Aš taip pat šituose namuose turiu ir pareigų. Viena svarbiausių – ryte su šeimininke užlipti į antrą aukštą ir įšokti pas vaikus į lovą, o tada daryti viską, kad jie iš tos lovos kuo greičiau išliptų. Šis žaidimas vadinasi “Einam pakelt vaikų”. Tik kažkodėl dvi dienas per savaitę mes to žaidimo nežaidžiame.

 

Šeimininkai mane pavadino Naira. Kartais vadina Rude, gal dėl mano spalvos, kartais vaikai mane vadina Bučinuke, gal dėl to, kad labai mėgstu bučiuotis. Visai nesvarbu, kaip mane vadina, svarbu, kad gavau šeimininkus ir jų meilę. O dar svarbiau, kad gavau leidimą mylėti, prisirišti, tikėti. Juk šuns tikslas ir yra būti su savo šeimininku ir jį mylėti. Aš tai ir darau. Mes visi laimingi: jie sako, kad išgelbėjo mane, o aš sakau, kad išgelbėjau juos.

 

Einu pamiegoti, nes labai paskaudo leteną rašyti. Linkiu visiems mano seniesiems draugams laimėti loterijoje – rasti juos mylinčius šeimininkus. Ir nebijokite iš ten išeiti su žmogumi, tikiu, kad jūsų laukia kitas gyvenimas, ir patikėkite, jis daug geresnis. Sėkmės visiems.

 

  1. S. Mano šeimininkai taip pat perduoda visiem jums linkėjimus ir jie tiki, kad jūs surasite naujus namus, tik tam turi ateiti laikas. Kažkas išgelbės jus ir kažką išgelbėsite jūs.

 

Sėkmės.

 

Naira”

 

 

O štai šių dienų trumpas Nairos laiškas.

 

“Štai ir prabėgo visi 4 metai. Aš laikausi puikiai, atrodau… Tiek to, čia jau spręskite patys. Gyvenu ten pat, su tais pačiais šeimininkais. Tik šiek tiek pasikeitė mano draugai. To didelio šuns, gaila, bet jau nėra. Žmonės sako, kad jis iškeliavo į “Šuniukų rojų” ir jam ten labai  gerai. Na, gal ten ir gerai, bet aš mieliau pasiliksiu čia, kur man yra dar geriau. Taip pat jau nėra ir žuvyčių ir tos mažos pelės – Triksės. Tačiau vieną dieną prieš porą metų pas mus namie atsirado kažkoks naujas įdomus sutvėrimas. Jį šeimininkė parsinešė iš lauko sušalusį ir išsigandusį. Taigi kodėl jis įdomus? Jis yra nedidukas, turi dvi ilgas ausis ir keistą, net juokingą trumpą uodegytę (su mano nepalyginsi). Gerai, ta išvaizda tai tiek to, būna gi visokių gyvių, bet žinote, kas juokingiausia? O gi tai, kaip jis vaikšto, tiksliau, nevaikšto, nes paprasčiausiai vaikščioti nemoka. Garbės žodis – nemoka. Jis šokinėja. Kas gali nemokėti vaikščioti? Jūs mokate? Ir aš moku. O ji nemoka. Žmonės ją vadina triušiu. O vardas toks įdomus – Cola. Bet šiaip Colytė man patinka, mes tapome tikrai geros draugės. Man patinka su ja žaisti. Įsižaidus, kai ją užveju, tai ji labai greitai bėga. Bet aš vis tiek ją pagaunu. O tada ji atsitupia ir ramiai tupi, laukia, ką aš darysiu. Tik negalvokite, kad aš jai kandu, oi, tikrai ne. Aš ją tik nosimi pastumdau, pakibinu švelniai. Aš tik noriu, kad ji dar ir dar bėgtų. O jei išeinu iš kambario, tai ji seka paskui mane. Mes tiesiog draugiškai žaidžiame katę ir pelę. Tai tiek labai trumpai apie dabartinį mano gyvenimą ir naują draugę.

 

Žinote, tikrai tas gyvenimas nuostabus. Džiaukitės, mylėkite šeimininkus, būkite atsidavę ir jie jums atsidėkos tuo pačiu. Gal net kaip ir mane į savo lovą priims. Mums pasisekė, laimingi šeimininkai – laiminga aš.

 

Linkėjimai visiems –

Naira“

 

Štai tokia mūsų ir Nairos istorija. Labai norėčiau, kad tokios istorijos taptų įkvėpimu ir kitiems, ieškantiems geriausio draugo.

 

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

Anastasija ir Mūra

“Vos tik pakvieti ją ant kelių, ateina, užšoka ir pasiruošusi ten būti tiek, kiek tik leisi.”

 

Sužinojome, kad 5 metukų katytė Mūra ieško namų, pamatę Facebook skelbimą. Augintinį namuose jau turėjome, naujo draugo neieškojome, bet Mūra turėjo ypatingą šeimininkę, vyresnio amžiaus moterį, kuri gyveno sunkiomis sąlygomis ir turėjo jau seniai išvykti gyventi pas dukrą į užsienį, bet vis atidėdavo kelionę, nes nenorėjo atiduoti Mūros į prieglaudą. 

 

Supratome ir mes, kad nederėtų Mūrai atsirasti prieglaudoje, nuvykome susipažinti, patikome vieni kitiems ir po savaitės atvykome pasiimti jos į naujus namus. Šeimininkė išvykusi dar ne kartą domėjosi Mūros gerove, apsikeisdavome naujienomis ir nuotraukomis. Patyrusi stresą ir praradusi namus, Mūra dar geras porą savaičių išlįsdavo tik naktimis, tyrinėjo aplinką, valgė ir vėl slėpdavosi, neprisileisdavo visiškai, kol pasiryžo savo širdelę atverti mums. 

 

Dabar namuose turime katę-šunį, kaip juokiamės tarpusavy. Vos tik pakvieti ją ant kelių, ateina, užšoka ir pasiruošusi ten būti tiek, kiek tik leisi. Netoliese gyvena ir tėveliai, dažnai atsiveda šuniuką, jie sutaria gerai, santykiai diplomatiški – inteligentė Mūra nepasiduoda žaidimams, bet leidžia okupuoti savo teritoriją ir taktiškai nekreipia į jauną, padykusį mažylį dėmesio. Savo nepasitenkinimą rodo tik vienu išskirtiniu atveju – jeigu labai vėlai grįžtame namo, prie pat durų tenka rasti dovanėlę, bet niekam gi nepatinka ilgam laikui likti vienam!

Kartu mes jau trečius metus. Kartu valgome – Mūra visada užima prie stalo laisvą kėdę ir įdėmiai stebi visą mūsų didelę šeimyną, kai vakarieniaujame. Kartu tinginiaujame – kai pradedi lepinti ant kelių sėdintį draugą, taip ir nebesinori keltis! Kartu ne kartą užmigome, bet nė karto neteko kartu pasitikti saulėtekio – Mūra visada leis miegoti iki paskutiniųjų, tokia pat mieguista pelėda kaip ir mes. Kartu išgyvenome ir netektį – mus paliko močiutė, Mūros geriausia draugė. Kol šalia buvo jos ištikimi ir šilti keliai, Mūra niekada neateidavo pas mus, o dabar kartu jos ilgimės ir stengiamės padovanoti vieni kitiems kiek įmanoma daugiau šilumos.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Birutė, Raimondas ir Džiofris

“Džiofrytis tikras filosofas, mėgsta lauke sėdėti ir žiūrėti į dangų, kaip skraido paukščiai, stebėti praeinančius žmones ar kitus šunis.”

Mano gyvenime nuo pat vaikystės būdavo nemažai augintinių. Bet labiausiai bendrą kalbą rasdavau su šunimis. Turėjau nemažai patirties juos auklėdama ir augindama.

Išsikrausčius iš tėvų namų labai trūko ko nors, kuo galėčiau rūpintis, tai buvo tik laiko klausimas, kada mūsų šeima pasipildys dar vienu nariu. Ir žinojome, kad mūsų gyvenimo būdui labiausiai tiktų šuo. Naršydama Facebooke pastebėjau skelbimą apie soduose išmestus 8 šuniukus, 2 šuniukai rado namus prieš patekdami į prieglaudą, o 6 iškeliavo į ,,Šiaulių letenėle‘‘. Kelias dienas man tie šuniukai neišėjo iš galvos, o ypač vienas, nes jaučiau, kad jis ypatingas. Ir neklydau, tik nesitikėjau, kad jo ypatingumas bus kitoks. Tuomet pasiryžome, kad būtent tam susišiaušėliui suteiksime namus. Ir taip mūsų šeimoje atsirado Džiofrytis. Jam atsiradus suvokiau, kad apie šunis nieko nežinau: nei apie priežiūrą, nei auklėjimą. Nes jis buvo toks trapus, kad bijodavome prie jo prisiliesti. Pirmą mėnesį jo saugi vieta buvo po lova ir iš po jos nenorėdavo išlįsti. Kiekvienas žodis, skirtas jam, kiekvienas prisilietimas jam kėlė didžiulį stresą ir baimę, dėl kurios jis tiesiog krisdavo ant nugaros ir pradėdavo šlapintis. Ir mums teko mokytis, kaip prie jo prieiti, prisiliesti, pakalbinti, parinkti tinkamą balso toną, kad tik jam nesukeltume streso.

Ir visa tai dar papildė jo didžiulis nerangumas, nuolatinis griuvinėjimas, iškreipta eisena. Laiptais nulipti be nugriuvimo būdavo neįmanoma, nuo lovos nulipimas būdavo šuolis ant pilvuko, lipimas ant šaligatvio buvo su salto pasirodymais. Lauke kasdien sulaukdavome klausimų, kas šuniukui negerai? Kodėl jis taip keistai vaikšto? Gal šuniukui šalta, kad taip kojytes kilnoja? Tuomet teko pripažinti, kad čia ne vaikiškas nerangumas ir reikia ieškoti specialistų, kurie išsiaiškintų, kas jam yra. Taip nustatė, jog Džiofriui neurologiniai sutrikimai. Mums teko gerokai prilėtinti gyvenimo ritmą, išmokti lėčiau vaikščioti, prilaikyti šunį lipant stačiais laiptais ar norint jam  nušokti nuo lovos.

Džiofrytis tikras filosofas, mėgsta lauke sėdėti ir žiūrėti į dangų, kaip skraido paukščiai, stebėti praeinančius žmones ar kitus šunis. Jis be galo geros širdies, visus ir viską myli. Dievina pasivaikščiojimus, kai lyja, kai sninga, kai saulė šviečia. Jis visada viskuo džiaugiasi, net mažiausios smulkmenos jam kaip geriausia dovana: ar tai bus lapas, nukritęs nuo medžio, ar šiugždantis smėlis po pėdomis. Ir ta jo begalinė meilė gyvenimui priverčia susimąstyti, kokie mes esame laimingi, kad jį turime, jis mums parodo, kad visa gyvenimiška laimė susideda iš smulkmenų, tik reikia išmokti jas priimti.

Todėl paskatinčiau žmones, kurie renkasi augintinį, neišsigąsti šuns su “defektais” (su neurologiniais sutrikimais, vienaakių, su širdies problemomis ar kitomis bėdomis), nes kiekvienas minusas turi daugybę pliusų. Galiausiai suvoksi, kad tavo paties širdis prisipildo džiaugsmo ir pilnatvės, kai pamatysi, jog tavo šuo yra laimingas. Jog visos tos laimės priežastis esi būtent TU, nes suteiki jam visavertį gyvenimą.

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Elvina, Grantas ir Sirijus

“Jam reikia parodyti šunims jų vietą ir sužiūrėti, ar tikrai balandžių lauke yra tiek, kiek priklauso, ir dar patikrinti gėles, apeiti namus, nes maža kas.”

Šiuo metu mano namuose gyvena trys gyvūnai: katinas ir du šunys. Pirmasis šuo atsirado po ilgų, kelis metus trukusių įkalbinėjimų.

Taigi gal dėl to, kad atsibodo mano zyzimas ir trankymasis kieme, mama nutarė, kad visgi šuns reikia. Surado skelbimą laikraštyje „Noriu“ (dabar turbūt nebėra tokio ir visi naudojasi internetu) ir sakė „jamam“. Šuniukas pasitaikė neprastas, tėvai dirbo apsauginiais geležinkelio stotyje. Būdami pririšti prie būdų saugojo visokį nenaudingą metalo laužą. Šuniuko tikėjausi mažo… Kai nuvykome, pasirodė, kad tėvai ne visai tokie ir mažiukai, bet kadangi labai reikėjo, tai ėmėme tai, kas buvo.

Su Grantu turbūt padariau visas įmanomas laikymo ir šėrimo klaidas, bet, nepaisant to, šuo išaugo visai neblogas. Nepapjovė dar nei vieno katino ir nei vieno kaimyno rankos nenunešė. Dabar būdamas jau gana garbingo amžiaus (rudenį bus 14 metų) nelabai gali pasigirti stora ligos istorija veterinarijos klinikoje. Tokia yra trumpa Granto istorija.

Sirijus atsirado, kai gaišo mamos katinas, ir aš nutariau, kad reikia mažos gyvasties vietoje katino. Patiko taksai, taigi nutariau, kad reikia takso. Pinigų, aišku, veisliniam gyvūnui neužteko, taigi ieškojau takso mišrūno. Šeima gal kiek ir prieštaravo, bet susitaikė.

Na, takso mišrūnas vietoje katino buvo šioks toks melas. Tiksliau, labai didelis. Turbūt tai supras tik tie, kurie augina tokius šunis. Jo buvo daug visur ir visada, nors ir nedidukas, bet vietos užima daugiau nei 22 kg sveriantis šuo. Jei rasdavo ką graužiamo, tai sunaikindavo (labiausiai patiko literatūra ir batai su kulniukais). Na, bet jis ir toliau buvo vietoje katino.

Aišku, dar jis yra pakankamai garsus šuo. Kai buvo jaunas, stengėsi visiems kaimynams pranešti, kad eina į lauką. Ir kad eina greta. Ir kad kamuoliuką reikia mesti. Jį buvo galima samdyti į kokią pokalbių laidą arba galėjo būt neblogas politikas su tokiais gerais bendravimo įgūdžiais.

Žinoma, kaip ir visi taksai ir pusiau taksai, jis turi labai gerus medžioklės įgūdžius. Katukų lauke nepjauna, nes negalima, bet jei nespėji sužiūrėti, katinas greitai medyje atsiduria. Miškuose reikia gerai stebėti, kad pėdomis nenusektų, na, o kurmius ir kitokius graužikus stengiasi iškasti iš po žemių, tikrąja to žodžio prasme. Kartais pasvajoju, kad būtų smagu auginti kokį šešką ar žiurkę, bet juos kaip mat suvalgytų…

Gvazdikėlis pas mus atsirado paskutinis ir tai buvo pirmas mano oficialus nuosavas katinas (neskaičiuojant tunto globotų). Jis yra visą gyvenimą praleidęs prieglaudoje, taigi jo tikslaus amžiaus niekas iki galo ir nežino, bet kokie 6-7 m. Ne jaunuolis, bet dar ir ne pensininkas. Su savimi kartu parsivežė ir FIV, taigi gyventi su kitomis katėmis negali. Lyginant su šunimis, jis yra siaubingai išlepintas didelis katinas, kurį dažnai glostome. Ir jam leidžiama daug daugiau nei šunims.

Kol iš bailaus katino tapo naminiu ir murkiančiu, reikėjo laiko. Pirmą savaitę jis praleido po spinta, o klinikoje pradėjo draskytis ir pabėgo nuo stalo (normaliomis aplinkybėmis jis yra „pliušinis“, bijo, bet nesimuša). Na, bet daug glostant atsileido ir tapo labai geru ir minkštu katinu. Aišku, prie svetimų žmonių didelis katinas sumažėja, sulenda į tolimiausią ir tamsiausią kampą ir ten bando tapti nematomu.

O šiaip jis būdamas namie turi labai daug reikalų. Jam reikia parodyti šunims jų vietą ir sužiūrėti, ar tikrai balandžių lauke yra tiek, kiek priklauso, ir dar patikrinti gėles, apeiti namus, nes maža kas… Jis juk didelis katinas ir saugo namus. Dirba visą dieną, o tada miega, pavargęs po dienos darbų.

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Laura ir Miauksė

“Grįžę namo ir pravėrę duris visada ją randame prie durų besiraičiojančią ratu ir meiliai besiglaustančią.”

 

Labai myliu gyvūnus, vaikystėje augau su kate ir šuniu, domiuosi gyvūnėlių prieglaudomis ir visada sakydavau, jei turėsiu augintinių, tai tik iš prieglaudos. Juk jie maži, bejėgiai, palikti likimo valiai ir tik mes galime jiems padėti suteikdami šiltus ir mylinčius namus.

Miauksė pas mus apsigyveno maždaug prieš 3 mėnesius, kai jai buvo apie 2,5 mėn. Viskas įvyko gan greitai ir netikėtai. Tuo metu plano pasiimti kačiuką nebuvo. Vieną dieną socialiniame tinke pamačiau VšĮ “Lauros prieglaudėlė” skelbimą apie tris mažus kačiukus – du broliukus ir sesutę. Ir sesutė mane pakerėjo. Kaip minėjau, apie kačiuko auginimą šiuo metu negalvojome, bet kai sesutės nuotrauka vis netikėtai pasirodydavo mano telefono ekrane, kažkas sukirbėdavo ir, matyt, ne veltui. Po kelių dienų bekalbėdama su draugu gyvūnų tema nusiunčiau jam šios nuostabios katytės nuotrauką, pakomentuodama, kokia graži katytė, ir gavau atsakymą, kad tikrai labai miela. Draugas ir pastūmėjo greičiau paskambinti ir pasiklausti, ar dar ji yra, galbūt jau ją priglaudė kiti žmonės. Bekalbant su draugu net ir vardas jai atsirado – Miauksė. Susitarusi su prieglaudos savininke nuvažiavau apžiūrėti katytės ir, kai ją paėmiau į rankas, supratau, kad jos nebepaleisiu. Kelionė iš prieglaudos į naujuosius katytės namus buvo ir įtempta, ir džiaugsminga. Miauksė visą kelią pramiauksėjo, supratau, kad vardas jai tinka. Kai tik grįžome į namus, iškart padariusi nuotrauką nusiunčiau savo draugei, kuri pamišusi dėl kačių ir pati stengiasi prisidėti prie to, kad beglobiai gyvūnėliai rastų mylinčius namus. Ir jos pirmieji žodžiai buvo: „jeee, dar vienas murklius turės gerus namus!”. Tai dar labiau mane nudžiugino, ne tik sau suteikėme laimės su nauju gyventoju namuose, bet ir padarėme gerą darbą išgelbėdami mažą padarėlį. Žinoma, katytei buvo streso kelionėje ir naujoje aplinkoje, pradžioje buvo nedrąsi ir baikšti, bet vaikiškas smalsumas ir žaismingumas nugalėjo ir su kiekviena diena namuose ji jautėsi vis geriau ir drąsiau. Nuo tos dienos, kai pamačiau pirmą kartą Miauksės nuotrauką internete ir kai Miauksė jau vaikščiojo mūsų namuose, nepraėjo nei savaitė.

Pradžioje turėjome nedidelių problemų su sveikata, bet tai tikrai ne pretekstas nepriglausti šio mažo, pūkuoto murkliuko. Susiradome gerus veterinarus, kurie pagelbėjo išsigydyti virškinimo problemas. Taip pat neseniai gavome ir pirmuosius skiepus. Ir taip, veterinarijos klinika nėra Miauksės mėgstamiausia vieta.

Nuo pat pirmų dienų Miauksytė nenori būti viena. Būna, sėdime ant sofos, o ji susiraičiusi šalia saldžiai miega, ir, jei nors trumpam nueini iki virtuvės, ji atsėlina iš paskos. Mėgsta būti šalia žmogaus, susiraito ant kojų ar šalia. Bet nėra iš tų katinų, kuriuos kada nori, tada gali paniurkyti, pasiimti ir nešiotis glėbyje. Jai svarbu, kad žmogus būtų jos akiratyje. Net rytais, kai eini praustis į vonios kambarį, turi ją įsileisti. Tupi ji ant vonios krašto ir stebi, kaip vanduo bėga. Miauksė netgi turi savo mėgstamiausius žaisliukus – pūkuotas pelytes, kai įsidūksta tai su pele laksto po visus namus. Dažnai jas pakiša po sofa, reikia vis atstumti ją, kad ištrauktum peles. Tokių pelių turi nemažai, kad nereikėtų dažnai stumdyti baldų. Kartais atrodo, kad specialiai pakiša žaislus po sofa, nes tik ištrauki ir ji vėl pakiša jas. Miauksė turi savo miegojimo vietą, kai jau vakare nueini į miegamąjį, ji ristele atbėga, užšoka ant lovos, tada ant palangės ir įsitaiso ant savo kilimėlio. Žinoma, dažnai paryčiais jau ją randi gulinčią šalia ant pagalvės.

Miauksė – judri, žaisminga, meili katytė, dar šiek tiek baikšti didesniems garsams, o kartais net labai padykusi. Bet palikta viena namie jokių išdaigų neprikrečia. Grįžę namo ir pravėrę duris visada ją randame prie durų besiraičiojančią ratu ir meiliai besiglaustančią. Labai smagu grįžti į namus, kuriuose esi laukiamas tokio mažo, mylinčio murkliuko.

Savo atsiradimu Miauksė suteikė gyvumo mūsų namams, paįvairino mūsų kasdienybę, bei suteikė begalinį džiaugsmą ir meilę. Vis dar negaliu atsidžiaugti tokiu sprendimu. Ji – mūsų kasdieninis džiaugsmelis.

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Justė ir Snaigė

“Snaigė – mano bučiuoklė, mano sielos šuo.”

 

Svajonė priglausti gyvūną iš prieglaudos kirbėjo jau kokius 5 metus nuo tada, kai supratau, kad noriu antro šuns. Kadangi gyvenu su tėvais, vis sulaukdavau neigiamo atsakymo. Prieš 1,5 metų įstojau mokytis gyvūnų prižiūrėtojo specialybės, o praktiką atlikti reikėjo prieglaudose, taip susipažinau su „Penkta koja“ iš arčiau. Noras turėti antrą šunį, ir būtent penktakojį, išaugo iki maksimumo – įkalbėjau tėvus. Pasirinkimą susiaurino tai, kad mano pirmoji kalė sutaria tik su patelėmis, be to, gyvename bute, tad reikėjo mažo ar vidutinio ūgio. Kaip ir kiekvieną savaitę nuvykau į prieglaudą, pasakiau norus. Man pasiūlė apžiūrėti Sniegės (dabar Šponkė, ji jau aprašyta jūsų puslapyje) vaikus. Nuėjau prie narvo ir pasakiau: mano. Žinoma, man siūlė apžiūrėti kitus variantus, pagalvoti, bet man jau nebebuvo svarbu. Galima sakyti, kad šuns net nesirinkau. Taip po 3 savaičių, prieš pat žiemos šventes, Snaigė tapo mūsų šeimos nare.

 

Jai buvo 3-4 mėn. Tikslus amžius nežinomas, nes į prieglaudą ji pateko kartu su mama ir broliu iš Joniškio komunalinio ūkio, kaip spėjama, kai pateko į prieglaudą jai buvo 1-1,5 mėn. Jos skiepų pase jau buvo įrašytas vardas Snaigė. Per tas tris savaites, kol laukiau atostogų (kad galėčiau visą dėmesį skirti naujam pupikui ir tinkamam supažindinimui su pirmąja savo kale), spėjau prigalvoti dešimtis vardų, nors visada pasiteisina pasakymas, kad vardas ateis savaime. Pirmas dienas dar bandžiau priklijuoti jai kitą vardą, bet šeima nusprendė, kad ji turi likti Snaige. Ir tikrai! Vardas prilipo, o dabar dar ir įgijo naują prasmę – ji tokia trapi ir jautri, kad kitas vardas jai ir netiktų.

 

Augintinių turėjau dar prieš parsiveždama Snaigę, po to mūsų šeima dar pasipildė. Bijojau, kaip senoji „gauja“, dvi katės ir šuo, priims naują narį. Pirmoji pažintis įvyko su šunimi. Tam pasirinkau neutralią vietą – kiemą, kad vyresnioji sesutė (dabar taip pirmoji kalė dažniau vadinama nei tikruoju vardu) nesugalvotų aplinkos saugoti. Labai bijojau šios akimirkos, bet be reikalo, pažintis praėjo puikiai. Katės tokios taikios nebuvo ir gerą savaitę pyko dėl dar vieno įnamio. Jūrų kiaulytę Snaigė labai myli, o su paukščiais, afrikinėmis sraigėmis ir žuvytėmis neturi artimo kontakto. Beje, 3 paukščiai taip pat prieglaudinukai, tik jau iš kitos prieglaudos – „Lesės“, vienas iš jų – putpelė.

Pirmoji šunybė buvo iškrėsta jau kitą dieną po Snaigės atkeliavimo į šeimą, kai trumpam palikta perkando plaukų džiovintuvo ir plaukų tiesintuvo laidus. Taip prasidėjo kelias į dienas, kupinas staigmenų: perkąsti įvairūs laidai, sugraužtos šlepetės, išverstos šiukšliadėžės, sugraužti per 13 metų pirmojo šuns sukaupti žaislai, bandymas pagauti papūgą, maisto vogimas ir dar daug visko.

 

Nors didžiausią šunybę man iškrėtė pats gyvenimas. Imdama jauną šunį, svajojau apie pasivaikščiojimus mieste, pasisėdėjimus kavinėse, šunų susitikimus, varžybas – lengvą gyvenimą. Gerai, kad prieš atkeliaudama į šeimą, Snaigė mane pažinojo, nes su namiškiais elgėsi labai atsargiai, bijojo čežančio sniego, kartais net savo šešėlio išsigąsdavo! Su kitais šunimis ir žmonėmis bendrauti nenorėjo. Matyt, jos kūdikystė komunaliniame ūkyje, vėliau prieglaudoje, o gal ir motinos patyrimai turėjo įtakos tokiam jautrumui. Greitai išsirinkau dresūros mokyklą, kurioje pirmos pamokos vyko už stalo, labai labai nedrąsiai. Taip radome daug naujų draugų tiek šunų, tiek žmonių tarpe, Snaigė šiek tiek pradėjo pasitikėti savimi, atliko pirmuosius reikalus kieme.  Nors praėjo metai, kai ji su manimi, ir kai kurias baimes pavyko panaikinti, dar daug liko priešakyje, nes ir dabar nesijausdama lauke saugiai, reikalus atlieka namie, ypač bijo vyrų ir šūvių. Bet aš žinau, kad mes viską įveiksime, nes esame abi prieš visą pasaulį! Ir man nesvarbu, kad randu balą namuose ar kad mes vis dar negalime ramiai pasivaikščioti tarp žmonių, nes jos netikėti pribėgimai ir bučkių dalijimas iki nuovargio, kiekvieno ryto pasitikimas plaukų tampymų ir laižymu, o vakaro palydėjimas atsibučiavimu su visa šeima – tai viską panaikina. Turbūt taip būna, kai labai labai įsimyli.

 

Gyvenimas pasikeitė kardinaliai, bet tik į gerąją pusę. Jos dėka atradau naują hobį – dresūrą, susipažinau su daug šunininkų, tarp kurių begalė naujų draugų, o visos kiemo močiutės žino Snaigės vardą ir negali praeiti nepakalbinusios. O namie visi išmokome paslėpti maistą, nes ji yra maisto vergė. Prabėgo tik metai, kaip mes kartu, o atrodo, kad visą gyvenimą. Snaigė – mano bučiuoklė, mano sielos šuo.

 

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Marija, Meškis, Tigrė

“Apsidžiaugiau, kad šeimininkai neatsirado, nes šį veidelį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir visai nenorėjau jos niekam atiduoti, o ir Meškis buvo labai patenkintas turįs draugę.”

Mano „nebrisiai“ – tai du įnoringi katiniškos giminės atstovai su savo charakteriais ir man, deja, nežinomomis, istorijomis. Kadaise, nežinia, kodėl atsidūrę gatvėje, šiandien jie – nuglostyti, nubučiuoti buto gyventojai, visuomet išlaikantys tinkamą hierarchiją: teritorijos šeimininkas yra katinas Meškis, antra – katė Tigrė, kuriai jis maloniai leidžia mėgautis jo valdų teikiamu saugumu, na, o paskutinė esu aš – aptarnaujantis personalas, prie kurio abu labai prisirišę.

Meškį pamačiau kieme. Neįtikėtino dydžio anksčiau nematytas katinas sėdėjo po kaimynų mašina ir staugė. Šis garsus ir nuolatinis staugimas vertė žmones galvoti, kad jam kažkas negerai. Pakalbintas, jis išlįsdavo ir noriai ėjo prie žmonių. Aš tuomet buvau neseniai palaidojusi savo mylimą katiną ir man baisiai trūko katiniškumo: galvojau, priimsiu į namus pirmą, kuriam reikės pagalbos ir kuris tik panorės su manimi gyventi. Tiesa, tuomet buvau savanorė „Pifo“ kačių stacionare, bet ten kaip vaikų namuose: norisi paimti visus ir kiekvieną, negali vieno išsirinkti, o kitų palikti, tad ir negalėjau apsispręsti. Laukinių kačių kieme niekada netrūko, tad paėmusi šiek tiek kačių „traškučių“ kartu su kalyte Nora eidavau į kiemą „katino rinktis“. Laukiniai katinai prie žmogaus, juolab, prie žmogaus su šunimis prieiti bijodavo, o šis naujokas mielai imdavo maistą net iš rankų. Kalytė, jį apuostydama, vizgindavo uodegą (prieš tai du trečdalius savo šuniško gyvenimo ji praleido katino draugijoje). Tačiau katinas bijojo laiptinės durų, kviečiamas į vidų nėjo. Vieną dieną mūsų kačių poniai (moteriškei, kuri prižiūri kiemo kates) trūko kantrybė: didžiulis katinas suėsdavo vos ne visą kitoms katėms skirtą maistą, be to, jo patiklumas žmonių atžvilgiu jam pačiam kėlė pavojų. Žodžiu, ji iškėlė man ultimatumą: arba atiduodu jį į prieglaudą, arba nešuosi namo. Už ką į prieglaudą? Kas jį, tokį didelį ir keistai besielgiantį, norės iš ten paimti? Paėmiau ant rankų ir sunkiai užnešiau laiptais į trečią aukštą. Bute jis kiek pastaugė, bet jau po 20 minučių liovėsi ir pradėjo savintis aplinką. Jau pirmą vakarą sėdėjome su juo apsikabinę, o pirmą naktį gavau viso kūno masažą nagais. Sudarėme su juo sutartį: jis bus mano Katinas, o aš būsiu jo Žmogus. Pavadinau jį Meškiu, nes buvo į mešką panašus, viskuo, išskyrus pilka spalva: repečkojis, su didžiulėmis naguotomis letenomis, kiek pailgo snukučio. Nuo pat pirmos dienos jis parodė savo hiperaktyvų būdą: jam būtinai reikėjo visur užlipti, viską numesti, sudraskyti, sudaužyti. Buvo aišku, kad iki tol jis niekad negyveno bute, nežinojo, kas yra dėžutė, pasiūlytą kraiką išbarstė po visą koridorių žaisdamas. Na, ir ženklindavo visus daiktus visą savaitę. Supratau, kad niekur nedingsiu, reikės katinėlį kastruoti, ir nutempiau pas veterinarą. Veterinaras, apžiūrėjęs, kaip jis sakė, „dičkį“, pasakė, kad jis dar labai jaunas, metų neturi. Sakau, toks didelis? O svėrė jau apie 9 kg. Sako, būna, nesijaudinkite, dar paaugs. Ir paaugo. Dabar sveria virš 10 kg. Ir, kai reikia, pas veterinarus važiuoja specialiame krepšyje ant ratukų. Laikui bėgant surimtėjo, nors daug bemiegių naktų teko praleisti. Mat jis kelerius metus nenorėjo pripažinti „žmogiškos“ dienotvarkės. Keisti tie žmonės – dieną kažką veikia, o naktį miega, argi taip galima? Jo dienos buvo skirtos miegui, o nakčiai užgesinta šviesa buvo ženklas pradėti tikrą gyvenimą: lakstyti, karstytis, mėtyti knygas nuo lentynų, popierius nuo stalo ir apskritai viską, ką tik galima pajudinti (o su tokiomis letenomis pajudinti galima praktiškai viską). Šiandien Meškis maždaug šešerių, tad bent dalį nakties jau praleidžia miegodamas. Tiesa, dėl vietos lovoje man tenka pakovoti, nes jis paprastai užima didesnę jos dalį: pradžioje atsigula šalia, apkabindamas mane ir visu svoriu prispausdamas mano ranką, pamažu apsiverčia ant nugaros ir išsitiesia visu ūgiu, atidengdamas sniego baltumo pilvuką, o dar vėliau persikrausto ant mano kojų, kurias aš galiausiai būnu priversta patraukti ir perkelti kur nors kitur, už lovos ribų. Dažnai tuo metu virš mano galvos, lyg pagerinta kailinė pagalvė, įsitaiso mūsų gražuolė katytė.

Katytė atsirado vieną žiemą, vidury nakties. Gyvenome tuomet jau dviese su Meškiu, po kalytės mirties buvo praėję gal pusė metų. Atsibudau nuo veriančio katiniško klyksmo: pirmą mintis buvo, kad kažką kliudė mašina. Išėjau į balkoną ir pasižiūrėjau žemyn. Važiuojamąja kelio dalimi blaškėsi kailio kamuoliukas. Pagalvojau, nesužeistas, ir atsiguliau. Tačiau Meškis man miegoti neleido. Jis miaukė, bėgiojo nuo balkono prie lovos ir atgal, draskė mane nagais. Katiniškas verksmas už lango netilo. Atsikėliau, apsirengiau ir ėjau į gatvę nelaimėlio žiūrėti. Tuščioje gatvėje prie manęs pribėgo rainas padarėlis ir žibintų šviesoje išvydau be galo mielą veidelį. „Neturi, kur nakvoti? Einame“, – sakau, ir ji nuėjo su manimi. Apėjome namą, užlipome į trečią aukštą, atsirakinau duris, o čia – didelis baisus katinas laukia. Katytė išsigando ir nenorėjo įeiti, bet paskui pasiryžo, šonu, šonu ir štai ji jau namuose. Meškis apuostė ją draugiškai ir pasiūlė savo dubenėlį su „traškučiais“. Ji valgo, o jis sėdi šalia ir žiūri. Ryte kažkiek paklausinėjau kaimynų, ar kas katytės nepametė, ir apsidžiaugiau, kad šeimininkai neatsirado, nes šį veidelį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir visai nenorėjau jos niekam atiduoti, o ir Meškis buvo labai patenkintas turįs draugę. Pavadinau ją Tigre, nes mokėjo baisiai urgzti ir šnypšti, buvo dryžuota, be to, vardas tiko prie „zoologijos sodo“ (kur meška, ten gali būti ir tigras). Buvo ji iš pažiūros prižiūrėta, net sterilizuota, tačiau iš jos elgesio galima buvo suprasti, kad kažkas baisaus atsitiko jos gyvenime. Ji neleisdavo paglostyti sau galvutės ar nugaros; tik pasmakrę galima buvo glostyti, nes išvydusi žmogaus ranką virš savęs ji susigūždavo iš baimės ir pradėdavo šnypšti. Jos negalima buvo paimti ant rankų ir pakelti. Negalima ir iki šiol. Pakeliama ji pradeda paniškai klykti, o paleista bėga slėptis ir dar ilgai nepatikliai žiūri į prisiartinantį žmogų. Slėpėsi ji ir padariusį mažą ar didelį „reikalą“ – visuomet tik šalia tam skirtos dėžutės. Rodos, ji buvo mušta, gal bausta už „netinkamą“ elgesį. Galiausiai pati jos staigaus atsiradimo gatvėje vidury nakties istorija verčia galvoti apie baisiausią – kad ją nešė, vežė ir išmetė iš pravažiuojančios mašinos. Rodos, viskas praeityje, bet baisūs prisiminimai jos neapleidžia iki šiol. Jos negalima nunešti pas veterinarą: susirgus, patiriamas stresas neleidžia jai sveikti (deja, turėjome ir tokią patirtį, ačiū Dievui, tada viskas baigėsi gerai), paniška baimė verčia pulti daktarus nagais ir dantimis (už ką buvo net veterinarės pavadinta „pikta mergina“). O štai ateinančių į svečius žmonių Tigrė nebijo, visada pirma atbėga jų pasitikti. Šiaip mūsų namuose negalima kelti balso, daryti staigių judesių, norint paglostyti katę, reikia jos atsiklausti, o sakyti jai galima tik švelnius ir labai švelnius žodžius.

Tigrė turi tankų kailį ir prabangią uodegą, mėgsta gulėti ant nugaros ir rodyti savo auksinį pilvuką ir visais atžvilgiais yra namų puošmena. Nuo to laiko, kai atsirado Tigrė, Meškio charakteris labai pagerėjo. Jie abu vakarais gražiai žaidžia, bėgioja vienas paskui kitą. Kartais Tigrė rodo šiokį tokį nepasitenkinimą, kai Meškis nori su ja pažaisti, o ji nori miegoti. Kartais Meškis rodo šiokį tokį pavydą dėl geros vietos šalia šeimininkės ar šiaip kur nors, kur jis pats norėtų atsigulti. Tuomet jis paprasčiausiai prieina ir išstumia iš ten Tigrę. Ji, rodos, pripažįsta jo viršenybę ir rimtų konfliktų niekad nekyla. Aš dėkinga, gyvendama su tokia suderinta „kailių kolekcija“.

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Goda ir Mėta

“Kad ir kokios išdaigos bebūtų, viską atperka ta neišpasakyta meilė, kuria esu apdovanojama net tada, kai nesijaučiu jos verta, tas nepaprastas supratingumas liūdint, na ir, žinoma, ta šypsena.”

 

Jau šešerius metus, kas mane pažįsta, žino, kad Goda ir riestauodegė Mėta yra du atskirai neįmanomi personažai. Kartu esame visur – kelionės, kavinės, barai, festivaliai, stovyklos ir panašiai. Net mieste draugai atpažįsta mane iš tolo tik todėl, kad einu su šuniu.

 

Su Mėta susipažinome beveik prieš šešerius metus. Tuo metu buvau dvyliktoje klasėje, nežinojau, ką toliau veiksiu gyvenime ir juolab neplanavau įsitaisyti šuns. Bet nutiko, kaip nutiko…

 

Prieglaudon “Būk mano draugas” nuvažiavau vedina smalsumo, norėjau tik paaukoti maisto ir pažiūrėti, kaip gyvena ten pakliuvę gyvūnėliai. Mama, būdama veterinarijos gydytoja, nuolatos sakydavo, kad negalima man ten važiuoti tik pasižvalgyti, nes, žinant mane, tikrai grįšiu su kokiu nors augintiniu. Atsikalbinėjau, kad taip TIKRAI nebus, tačiau visi žinome, jog mamos mus pažįsta geriausiai… Prieglaudos darbuotoja vedžiodama po teritoriją nusivedė mane parodyti išmestos mamytės laikos su dviem vaikučiais. Pamačius juos, akys pasruvo ašaromis ir tą pačią akimirką buvau papirkta. Praėjus gal penkiolikai minučių jau pasirašinėjau globos sutartį ir glosčiau baltą pūkų kamuoliuką. Taip netikėtai mano gyvenime atsirado Mėta. Vardas atsirado kažkaip visiškai savaime, ilgai jo nerinkome ir nebandėme “priklijuoti” kokio išskirtinio pavadinimo.

 

Tuo metu Mėta buvo pusantro mėnesio, nedrąsi bei atrodė tingi. Dabar pastarieji apibūdinimai net nešautų galvon susipažinus su ja. Užaugo Mėta nemaža – Sibiro laikos dydžio, plačia krūtine bei riesta uodega. Iš tingios ir nedrąsios virto baisiai baisiai aktyvia, su prasiveržiančiais medžiotojo instinktais ir begaliniu noru lėkti laukais. Bet kad ir kokia ekspresyvi būtų lauke, namuose galima pamiršti, jog gyvena šuo. Praeina kartkartėmis nusižiovaudama, pasisveikina sugrįžus ir pakrenta į guolį. Net rytais nežadina, gyvena visiškai mano ritmu, kada aš keliuosi, tada ir ji keliasi.

Nors namie ji visiškai ramus šuo, bet augant išdaigų būta visokių… Pasakysiu atvirai, nuostolių kaštai tikrai nemaži: nugraužta oda nuo automobilio vairo bei pavarų svirties, nugraužti saugos diržai, patalynės kampai, su pūkine pagalve taip pat namie pasilinksminta ir tai tik mažoji šunybių dalis. Vienas didžiausių materealių nusikaltimų buvo suėsti 100 eurų mano gimtadienio dieną. Pinigus pasidėjau ant stalo, kad atėjus buto šeimininkui galėčiau iškart juos atiduoti. Išėjau penkioms minutėms, o grįžusi radau tik kupiūrios kampuką, visa kita buvo tiesiog suvalgyta…Tuo metu siaubingai pykau, bet ji sugeba išspausti tokią neišpasakytai juokingai gražią šypseną (neperdedu – ŠYPSENĄ), tada žmogus suskysti ir net pykti nebepavyksta.

 

Kad ir kokios išdaigos bebūtų, viską atperka ta neišpasakyta meilė, kuria esu apdovanojama net tada, kai nesijaučiu jos verta, tas nepaprastas supratingumas liūdint, na ir, žinoma, ta šypsena. Be Mėtos mūsų namuose (kol gyvenau su tėvais) buvo dar krūva augintinių – keli katinai, dar trys šunys, tad nuo pat mažens ji buvo itin socializuota ir nekėlė problemų bendraudama su kitais gyvūnais. Kadangi jau daug metų sportuoju su žirgais, Mėta dar puikiai sutaria ir su jais. Žinoma, pavaikyti laukinio katino ar stirnos miške progos nepraleidžia.

 

Kaip jau minėjau, kai Mėta atsirado mano gyvenime, aš buvau bebaigianti mokyklą ir buvau be aiškaus ateities plano. Baigusi mokyklą išsikrausčiau į Vilnių, vėliau į Kauną. Mėta visur kraustėsi kartu. Į keliones taip pat keliauja kartu, jei tik yra galimybė. Šiuo metu gyvenu su kambario drauge, ji turi šunį iš prieglaudos ir jos kalytės vardas taip pat yra Mėta. Visiškas sutapimas, net amžius panašus, svorio kategorijos taip pat beveik sutampa. Tai gyvename dabar su dviem Mėtomis.

 

Mėta – mano gyvenimo nuoširdumo pavyzdys. Jei jai nuoširdžiai “dzin”, tai visiškai to neslėps ir parodys. Nepaisant to, pasiilgsta irgi iš visų, kuriuos pažįstu, nuoširdžiausiai. Ir šypsotis moka nuoširdžiai, visai neapsimetinėdama, nes jai gerai. Taigi gražiausi dalykai gyvenime atsiranda visiškai netikėtai, taip kaip Mėta.

 

Fotografė Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Goda ir Mėta

„Jos mažoje širdelėje telpa didelė meilė mums.“

Aš seniai norėjau priglausti gyvūną iš prieglaudos, nes jie nusipelnė geresnių namų. Kadangi gyvenome su vyru dar nuomojame bute, nusprendėm, kad ieškosim kačiuko. Visada mano dėmesį patraukdavo maži, juodi katinėliai, nes labiausiai tokius mėgstu. Peržiūrėjau daug prieglaudų ir „Beglobis.lt“ puslapyje mano akys užkliuvo už katės vardu Sanga. Nusiunčiau skelbimą vyrui, ji jam irgi patiko. Sangai buvo pusmetis, o kiek teko matyti, tokio amžiaus kates ir katinus jau rečiau kas pasiima. Ši katė užbūrė mane savo grožiu, tad susisiekiau su savanore, kuri ją buvo laikinai priglaudusi. Dieną, kai atvažiavome pasiimti katytės, sužinojome jos istoriją. Ją rado gatvėje, susigūžusią, sušalusią, išsigandusią ir alkaną. Kažkas tiesiog žiemą išmetė katytę, manau, ji greičiausiai buvo atsibodusi Kalėdinė dovana. Parsivežus gražuolę namo, paleidome ją kambaryje ir ji mikliai pasislėpė už lovos. Tą dieną palikome jai savo megztinius, tam, kad įprastų prie mūsų kvapų, taip pat palikome atviras kambario duris, kad galėtų pasivaikščioti po koridorių ir virtuvę, priprasti prie namų. Mudu su vyru miegojome gretimame kambaryje.

Kiekvieną dieną aš ateidavau paglostyti katės, kuri gulėjo susigūžusi kamputyje tarp lovos ir sienos. Bežiūrėdama į tą švelnų pūkų kamuolėlį, nusprendžiau, kad jos vardas bus Mėta. Glostydavau atsargiai, raminančiu balsu kalbėdavau. Ketvirtąją dieną pelniau katės palankumą ir ji išlindo iš slėptuvės, užlipo ant lovos šalia manęs. Nors ją vis dar gąsdindavo staigesni judesiai ar garsesni garsai, sklindantys iš bet kurio namų kampelio. Prie  vyro katė pratinosi šiek tiek ilgiau. Galiausiai prie namų ir mūsų ji prisirišo per dvi savaites. Mėta mėgdavo ateiti pas mus į kambarį ir stebėti akvariume plaukiojančias žuvytes, tai galėdavo daryti valandų valandas. Taip pat ateidavo pas mus ant lovos, trindavosi į rankas ir prašydavo dėmesio, švelnumo bei meilės.

Praėjus keliems mėnesiams su mylimuoju supratome, kad mūsų katė mėgsta šnekėti. Jai jos ko nors paklausi, ji būtinai atsakys sumiauksėjus arba sumekenus. Tai visada verčia nusišypsoti, nes supranti, jog gyvūnas bando komunikuoti. Taip pat ji labai prieraiši ir neapsakomai laukia mūsų grįžtant iš darbų, visada pasitinka prie durų, visai kaip šuniukas.

Po metų persikraustėme į savąjį butą. Katė daug streso nepatyrė ir greitai priprato prie naujų patalpų. Tik buvo labai nepatenkinta, kai po kelių mėnesių įsigijome labradoro retriverę Runą. Kalytei tada buvo pusantro mėnesio ir ji labai norėjo susipažinti su Mėta. Kai galiausiai, po dviejų savaičių, jos susidraugavo ir dabar yra geriausios draugės, nors kartais ir didžiausios priešės, juk visiems būna šviesių ir tamsių dienų.  Jų žaidimai vyksta taip: katė pasislepia už užuolaidų ir, kai šuo prieina, staigiai šoka ant jo ir tada greitai bėga į virtuvę, kol Runa susivokia, kad reikia vytis. Jų žaidimų metu namai prisipildo triukšmo. Taip pat jos yra labai susiderinusios bendrininkės, nes jei Mėta kažką numeta nuo stalo, tuoj pat visa tai būna panaikinta. Dar katė labai mėgsta „išlaisvinti“ prie pagaliuko pririštus žaisliukus. Ji nugriaužia virvelę, laikančia žaisliuką, ir vėliau apgriaužia ir patį pagaliuką.

Dabar su Mėta mes gyvename dvejus metus ir be jos jie būtų buvę ne tokie įdomus ir linksmi. Jos mažoje širdelėje telpa didelė meilė mums.

 

Fotografė Saulė Adomaitytė

Lauryna ir Nora

“Nesvarbu, kas tu toks ir kaip tau šiandien sekėsi, savo nenumaldomai vizgančia uodega šuo tarsi byloja – aš tave vis tiek myliu ir džiaugiuosi, kad esi.”

 

Nora pas mane atsirado, kai jai buvo kokie du – trys mėnesiai. Pažįstama Facebooke pasidalino mažos kalytės nuotrauka su užrašu, jog skubiai reikalinga globa. Tuo metu kažkiek galvojau apie šunį. Tik nebuvau labai užtikrinta, vis delsiau ir svarsčiau. Vakare negalėjau užmigti, vis akyse sukosi tos kalytės nuotrauka. Ryte paskambinau. Pasirodo, Norą rado prie vaikų darželio ir priglaudė žmonės darbe. Tris dienas ji ten gyveno, o tą dieną, kai paskambinau, sakė, jau veš į Tautmilės prieglaudėlę. Tuo metu man kažkas apsivertė aukštyn kojomis. Pasakiau, kad aš atvažiuoju „pasižiūrėti“. Aišku, minčių pasiimti ją jau turėjau. Darbuotojai labai ją pamilo, ji ten visai gerai jautėsi, po stalu draskė visus popierius, lakstė ir dūko. Šiek tiek iš žvilgsnio atrodė išsigandusi, tarsi klaustų: o kas čia dabar bus? Savo mažais dantukais besikandžiodama ir žaisdama atsidūrė man ant rankų. Be galo judri, hiperaktyvi, visiškai nenustygstanti  vietoje. Įsodino mus į mašiną, Norą į didelę dėžę, ir kartu jau judėjome namo iš Vilniaus į Kauną. Ei, Nora, buvai vilnietė, dabar būsi kaunietė.

Nora buvo šiek tiek išsigandusi, kažkiek pacypė, bet kai išlipome reikaliukų, tai labai linksmai džiaugėsi sniegučiu. Važiuodama pamaniau, kad neturi ji vardo. Pasisukau į ją ir paklausiau: kokį tau vardą duoti? O kaip tau vardas Nora? Norah Jones – kaip tos dainininkės? Tuo metu ji stipriai pasuko galvytę į šoną, pakraipė. Taip ir supratau, kad vardas jai patiko. Ir mano Nora tikrai dainuoja, kai tik išgirsta mane grojančią smuiku ar dainuojančią, iš karto prisijungia.

Kai pasiekėme namus, kažkiek nerimavau. Nora atrodė draugiška ir miela, tik labai pasiutusi ir padykusi. Įsikibdavo į kelnių klešnę ir tampydavo, kiek jų sudraskė… Dantukai dygo, tai visos mano rankos buvo apkandžiotos ir nubraižytos. Viena namie būdama ji prisigalvodavo visko, ką rasdavo, tą sudraskydavo: daiktai, knygos, popieriai, maišeliai. Atidarai duris, o ten kaip po karo, lyg kažkoks cunamis praūžė. Nauji daiktai, dar neišpakuoti jau būdavo Noros „išbandyti“. Turbūt jai buvo labai įdomu susipažinti su nauju pasauliu.

Po truputį Nora augo ir brendo, protingėjo. Dabar galiu sakyti, kad mergaitė išaugo iš savo nevaldomų įpročių ir charakterio. Žino, kad niokoti ir graužti negalima. Būna retai, kad nesusivaldo, bet tada labai gailisi ir atsiprašinėja: na, aš čia tik truputį, nepyk, netyčia. Pratinomės ir į lauką reikaliukų. Keldavausi ir naktį, kaip su mažu vaiku. Ir vos ne kas pusvalandį bėgdavome pro duris į lauką, kartais pavykdavo, kartais ne, nespėdavome, nes prie durų jau balutė.

Kai Norai sukako kokie keturi mėnesiai, pradėjome lankyti dresūros pamokas Kaune, „Rekso“ mokykloje. Geri ir atsidavę savo darbui treneriai padėjo mums išmokti socializuotis, sportuoti ir klausyti komandų. Nora pasirodė esanti labai protinga ir pakankamai gabi. Kartais netgi gal kiek ir gudri. Aišku, jos temperamentas labai ugningas ir visa tai suvaldyti yra iššūkis. Bet viskas įmanoma.

Kadangi gyvename Kaune, prie Nemuno salos, tai jau nuo pat pirmų dienų ateidavome čia pasivaikščioti. Nemuno saloje yra „Salos šunų draugija“, prie kurios prisijungė ir Nora. Čia kasdien susirenka įvairūs šunys ir jų šeimininkai. Kartu smagiai leidžiame laiką, keturkojai žaidžia ir pasiilgsta savo  draugų. Nora jau žino, jei pasakai: „Eisim pas draugelius?“, vadinasi, eisime į Salą ir bus labai linksma. Džiaugiuosi, kad prisijungėme prie šios grupės, nes nuo pat mažų dienų šuniukui socializacija yra labai svarbi. Ir žmonės nuostabūs, visi tokie šunų mylėtojai, tiek daug bendros kalbos. Linksma ir gyvūnams, ir jų šeimininkams.

Nora ir kelionės

Nuo mažų dienų Nora daug keliavo mašina. Kadangi pasiėmiau ją prieš Kalėdas, o grafikas buvo įtemptas, tai stengiausi visur ją vežiotis. Taigi ji taip įprato važiuoti mašina, kad dabar tai vienas malonumas. Visada pirma įšoks į mašiną, kad nepaliktum jos. Ir tas žvilgsnis, bylojantis: tik nepalik manęs, pasiimk kartu, su tavimi bet kur, nors ir į pasaulio kraštą. Aišku, juokingai ir kurioziškai atrodydavau, kai skubu į koncertą, jau bėgame vos ne į sceną, o aš išlipu su Nora ir dar turime palaukti: tuoj tuoj, tik sisiuką padarys ir vandens atsigers.

Aplankome Lietuvos miestus ir Latvijos pajūrį. Labai norėjau parodyti jai jūrą. Pirmą kartą pamačiusi džiaugėsi kaip mažas vaikas, gaudė bangas, lankstė kaip pašėlusi. Apskritai Norai labai patinka maudytis ir plaukioti. Vasarą visada su Salos draugais bėga prie upės ir žaidžia, kas greičiau nuplauks paimti pagaliuką.

Nora labai mėgsta kompaniją. Sakyčiau, tokia kompanijos siela. Ir šunys, ir žmonės jos draugai. Kartais net cypia, kaip nori pabendrauti, visur ji turi dalyvauti, visur jos pilna. Mano draugai yra jos draugai, visus žmones priima, labai džiaugiasi. Aišku, kaip ir pridera, turi aploti, pasisveikinti.

Džiaugiuosi, kad geri žmonės ją rado ir nepaliko likimo valiai. Ją radę žmonės norėjo žinoti, kaip Norai sekasi gyventi. Jiems nebuvo tas pats. Tautmilės prieglaudėle (į kurią Nora turėjo patekti) irgi klausė, kaip sekasi, ar viskas gerai.

Taigi Nora, nors ir turi temperamentą ir tą pasiutusiai išdykusį charakterį, bet laikui bėgant ji tapo protingesnė ir brandesnė. Be galo meili, visada reikia prisiglausti, kad pamyluotum, paglostytum. Žmogaus dėmesio reikia kaip oro ar vandens. Ryte, jei jau atsimerkei, tai būna daug džiaugsmo ir bandymo pakelti iš lovos. Išlydi ji mane sedėdama ant palangės ir pasitinka ant palangės kaip katinas. Jei pamato toli mane ateinančią, tai uodega daužosi į langą ir netveria džiaugsmu. Šis šuo turi labai daug džiaugsmo ir meilės savyje, taip pat užuojautos ir gailesčio. Sakyčiau, mes, žmonės, turėtume ko pasimokyti iš gyvūnų. Jie tarsi mūsų „nematomi veidrodžiai“, mokytojai, vedliai į tą nuoširdumą, į besąlyginę meilę, į džiaugsmo ir laimės pojūtį. Nesvarbu, kas tu toks ir kaip tau šiandien sekėsi, savo nenumaldomai vizgančia uodega šuo tarsi byloja – aš tave vis tiek myliu ir džiaugiuosi, kad esi.

Nė karto nesu pasigailėjusi, kad Nora atsidūrė mano namuose. Ji labai žavi ir miela, labai ją myliu ir džiaugiuosi. Tai nuostabus, emocionalus šuo su savo pasiutusiai žaviomis išdaigomis ir jautriu, tauriu pasaulėliu. Ji turi didelę širdį, į kurią priima besąlygiškai.

Foto Rima Kručienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Agnė, Rytis, Mėta ir Runa

„Jos mažoje širdelėje telpa didelė meilė mums.“

Aš seniai norėjau priglausti gyvūną iš prieglaudos, nes jie nusipelnė geresnių namų. Kadangi gyvenome su vyru dar nuomojame bute, nusprendėm, kad ieškosim kačiuko. Visada mano dėmesį patraukdavo maži, juodi katinėliai, nes labiausiai tokius mėgstu. Peržiūrėjau daug prieglaudų ir „Beglobis.lt“ puslapyje mano akys užkliuvo už katės vardu Sanga. Nusiunčiau skelbimą vyrui, ji jam irgi patiko. Sangai buvo pusmetis, o kiek teko matyti, tokio amžiaus kates ir katinus jau rečiau kas pasiima. Ši katė užbūrė mane savo grožiu, tad susisiekiau su savanore, kuri ją buvo laikinai priglaudusi. Dieną, kai atvažiavome pasiimti katytės, sužinojome jos istoriją. Ją rado gatvėje, susigūžusią, sušalusią, išsigandusią ir alkaną. Kažkas tiesiog žiemą išmetė katytę, manau, ji greičiausiai buvo atsibodusi Kalėdinė dovana. Parsivežus gražuolę namo, paleidome ją kambaryje ir ji mikliai pasislėpė už lovos. Tą dieną palikome jai savo megztinius, tam, kad įprastų prie mūsų kvapų, taip pat palikome atviras kambario duris, kad galėtų pasivaikščioti po koridorių ir virtuvę, priprasti prie namų. Mudu su vyru miegojome gretimame kambaryje.

Kiekvieną dieną aš ateidavau paglostyti katės, kuri gulėjo susigūžusi kamputyje tarp lovos ir sienos. Bežiūrėdama į tą švelnų pūkų kamuolėlį, nusprendžiau, kad jos vardas bus Mėta. Glostydavau atsargiai, raminančiu balsu kalbėdavau. Ketvirtąją dieną pelniau katės palankumą ir ji išlindo iš slėptuvės, užlipo ant lovos šalia manęs. Nors ją vis dar gąsdindavo staigesni judesiai ar garsesni garsai, sklindantys iš bet kurio namų kampelio. Prie  vyro katė pratinosi šiek tiek ilgiau. Galiausiai prie namų ir mūsų ji prisirišo per dvi savaites. Mėta mėgdavo ateiti pas mus į kambarį ir stebėti akvariume plaukiojančias žuvytes, tai galėdavo daryti valandų valandas. Taip pat ateidavo pas mus ant lovos, trindavosi į rankas ir prašydavo dėmesio, švelnumo bei meilės.

Praėjus keliems mėnesiams su mylimuoju supratome, kad mūsų katė mėgsta šnekėti. Jai jos ko nors paklausi, ji būtinai atsakys sumiauksėjus arba sumekenus. Tai visada verčia nusišypsoti, nes supranti, jog gyvūnas bando komunikuoti. Taip pat ji labai prieraiši ir neapsakomai laukia mūsų grįžtant iš darbų, visada pasitinka prie durų, visai kaip šuniukas.

Po metų persikraustėme į savąjį butą. Katė daug streso nepatyrė ir greitai priprato prie naujų patalpų. Tik buvo labai nepatenkinta, kai po kelių mėnesių įsigijome labradoro retriverę Runą. Kalytei tada buvo pusantro mėnesio ir ji labai norėjo susipažinti su Mėta. Kai galiausiai, po dviejų savaičių, jos susidraugavo ir dabar yra geriausios draugės, nors kartais ir didžiausios priešės, juk visiems būna šviesių ir tamsių dienų.  Jų žaidimai vyksta taip: katė pasislepia už užuolaidų ir, kai šuo prieina, staigiai šoka ant jo ir tada greitai bėga į virtuvę, kol Runa susivokia, kad reikia vytis. Jų žaidimų metu namai prisipildo triukšmo. Taip pat jos yra labai susiderinusios bendrininkės, nes jei Mėta kažką numeta nuo stalo, tuoj pat visa tai būna panaikinta. Dar katė labai mėgsta „išlaisvinti“ prie pagaliuko pririštus žaisliukus. Ji nugriaužia virvelę, laikančia žaisliuką, ir vėliau apgriaužia ir patį pagaliuką.

Dabar su Mėta mes gyvename dvejus metus ir be jos jie būtų buvę ne tokie įdomus ir linksmi. Jos mažoje širdelėje telpa didelė meilė mums.

 

Fotografė Saulė Adomaitytė

Edita ir Makita

„Po kelių savaičių „galvojimo“ nusprendžiau- IMU!“

 

 

Mano pažintis su Makita buvo niekuo neypatinga iš pirmo žvilgsnio.

O prasidėjo ji sodo bendrijoje, kur nuolatos gyveno mūsų kaimynas, ir jo katė atsivedė kačiukų. Vienas jų patraukė visų mūsų dėmesį savo išskirtinumu – buvo išmarginta labai neįprastomis spalvomis ir buvo pati mažiausia iš visų 5 kačiukų būrio. Tačiau neužilgo kaimynas sunkiai susirgo. Kaimyno giminaičiams gyvūnai nerūpėjo, taip ir paliko visus „myriop“…

Aš nemoku užsimerkt ir praeit pro šalį pro „nelaimėlį“ gyvūną. Taip pradėjau ieškoti išeities ir pagalbos. Buvau girdėjusi apie gyvūnų prieglaudą „Miesto Katė“. Pradėjau apie juos domėtis internete, perskaičiau apie šią prieglaudą daug gerų atsiliepimų ir nusprendžiau, kad reikia kreiptis būtent čia. Ir mano nuojauta neapgavo. Savanorė Ingrida buvo ta, kuri iškart sureagavo į mano skambutį. Ji ne tik profesionaliai ir greitai sugaudė visas alkanas kaimyno kates ir kačiukus, bet tai padarė be didelio streso gyvūnams. Aš buvau apstulbus ir sužavėta tokiu pasiaukojančiu darbu.

Tuo istorija nesibaigė. Ingrida pasirūpino suaugusių kačių sterilizacija ir kastracija, patikrino ar neserga kokiom ligom ir, atlikus visas kitas procedūras, grąžino atgal į sodą kur buvo katinų „gimtinė“. O mažyliai liko prieglaudoj…

Kiekvieną kartą būnant sode, matant ir maitinant kaimyno jau „sutvarkytus“ katinus, aš vis pagalvodavau apie tuos paliktus prieglaudoje, o labiausiai apie tą… pačią mažiausią kruopą. Po kelių savaičių „galvojimo“ nusprendžiau- IMU!

Kai Makita pirmą kartą pas mane pasirodė namie, jai buvo kokie 4 mėnesiai. Iš pradžių buvo baikšti, juk nepažįstama vieta, bet dienos bėgo ir iš kuklios katytės pasidarė raketa. Viskas jai buvo įdomu, visi kampai, visi daiktai, o labiausiai tai technika – prioritetas: televizoriaus žiūrėjimas. Todėl ir davėm tokį vardą MAKITA.

Kitų augintinių mes neturim, bet kasdien į svečius užsuka mano sūnėnas su savo augintiniu toy terjeru. Šuo puolė draugauti su Makita iš kart, tik Makita su šunimis nebuvo supažindinta nuo gimimo. Teko palaipsniui pratinti vieną prie kito. Dabar jie abu – geriausi draugai, labai pasiilgsta vienas kito, jei ilgiau nesimato.

Didžiausia išdaiga, kurios niekada nepamiršiu, tai Makitos iškasta ir, per savaitę sunaikinta, mano puošni ir man unikali, 30 metų auginta kambarinė gėlė. Kitos išdaigos čia nublanksta. Kiti ypatumai, tai kad mėgsta žaisti slėpynių arba rūpinasi manim, kad aš pasportuočiau vakare ir sudeginčiau nereikalingas kalorijas. Visada pasitinka man grįžus namo ir palaiko kompaniją visur, kur einu ar būnu, iki tol, kol jau ateina laikas miegot.

Naktį miegoti leidžia, rytais dar nežadina. Pas mus Makita jau gyvena beveik pusantrų metų.

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Eglė ir Žirnis

“Kol laukiausi, dažnai jausdavau skausmus, todėl Žirniukas atsiguldavo prie pilvo, sušildydavo ir skausmai pradingdavo.”

 

Žirniukas buvo daug metų svajota mano gimtadienio dovana. Kai jį priglaudėme, buvo toks mažutis, kad tilpo man į delnus. Sako, šuniukai neatsimena savo jaunų dienų, bet žinau, kad Žirniukas viską prisiminė… Kaip buvo sunku jį išvesti į lauką – kai išeidavome, įsispirdavo, verkdavo, bėgdavo atgal namo. Jaučiau, bijojo, kad vėl nebūtų paliktas. Todėl vis ilginome pasivaikščiojimų atstumus, iš pradžių kiemelyje, po to iki parko. Ir kokia mums buvo šventė, kai Žirniukas pagaliau laisvai be baimės iššniukštinėjo visą Ąžuolyną. Nes tą dieną jis tvirtai žinojo, kad namo grįš, kad jo niekas nebepaliks.

O tokį šuniuką kaip Žirnis auginti ir būti jo draugu tikra laimė. Be galo meilus ir švelnus, visada nori būti prisiglaudęs. Mūsų mylimukas. Kol laukiausi, dažnai jausdavau skausmus, todėl Žirniukas atsiguldavo prie pilvo, sušildydavo ir skausmai pradingdavo. Vėliau sugalvojome, kad Žirniukui reikia pabandyti kartu su vyru važiuoti į darbą. Žirniui ten taip patiko ir jis pats taip visiems patiko, kad jau beveik metus laiko jis yra UAB “J.Arch” vyr. architektas ir vyr. apsauginis. Kolegos sako, kartais pasitarnauja ir kaip psichologas. Taip darbe Žirniukas rado dar vieną šeimą, yra be galo mylimas ir globojamas. Ryte kolegė Jonita prieš jam atvažiuojant išima iš šaldytuvo jo maistą, kad nereikėtų valgyti šalto. Leidžia snausti ant kelių, visą dieną nešioja ant rankų. Ir liūdi, jei Žirnis išeina atostogų. O kaip vyro sesuo sakė: niekada nenusimink ir neprarask vilties. Net jei atsidūrei prieglaudoje, visada gali tapti ir vyr. architektu.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Inga ir Pūkė

“Šis baltas pūkuotas šuo atnešė  tiek daug meilės į mūsų namus!“

Noras turėti šunį buvo jau nuo vaikystės, tačiau tai tėvai neleido, tai nebuvo sąlygų. Svajonės išsipildė įsigijus namą. Tada nusipirkome svajotą lietuvių skalikę – Mersę. Tačiau pasirodo, jai vienai, kai visi išeidavome, būdavo liūdna… Sprendimą pasiimti šunį iš prieglaudos priėmiau pati, vyras kaip ir nepritarė, tačiau ir neprieštaravo (dar namuose yra katinas, žuvytės ir 4 žiurkėnai).

Nuvykę su vaikais į prieglaudą išsirinkome po šuniuką ir ėjome pasivaikšioti. Mano pasirinkimas buvo Pūkė, 5-6 metų mišrūnė (tuo metu Šoklė). Tiesiog patiko išvaizda. Iš visų trijų šuniukų išsirinkome ją, nors mačiau, kad pašalinta dalis pieno liaukų. Juk supranti, kad tai dėl rimtos ligos, kuri gali bet kada atsinaujinti. Tai buvo pirmas iššūkis, antras laukė namuose – kaip priims mūsų senbuvė. O buvo visko, net ir prisiminti nesinori, ir triukšmingos kautynės, ir kruvinos ausys. Pagaliau tas kruvinasis etapas praeitas. Dabar jau viena į kitos asmenines erdves nelenda, kartais net dūksta ir miega susiglaudusios.

Pūkei jau atlikta viena operacija, pasirodo, buvo dar viena pažeista pieno liauka. Deja, laukia dar viena – kitos pusės pieno liaukų pašalinimo operacija.

Jei kas laiką atsuktų atgal, pasielgčiau tikrai taip pat. Šis baltas pūkuotas šuo atnešė tiek daug  meilės į mūsų namus! Ji tokia meilutė, o mūsų senbuvė labai santūri, nors ko nepadarysi iš pavydo! Mersė taip pat tapo meilesnė. O ir kaimynai dabar nesiskundžia, kad, kai mūsų nėra namuose, reikia klausytis serenadų.

Apie Pūkės ankstesnį gyvenimą nieko nežinome, bet stengiamės, kad jai būtų gera dabar. Mums gera su ja, tikimės, kad jai taip pat.

Foto Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Jurga, Baltė ir Pupa

„Smagu būti kieme, jos visada šalia, akys pilnos meilės ir dėkingumo“

Likimo draugės. Jos pradėjo klaidžioti palei mūsų namus dviese, nežinau, ar jos gali būti tos pačios vados šunys, nes labai skirtingos išvaizdos, tačiau abi labai panašaus amžiaus. Viena juoda, o kita – baltai marga. Tiesiog vieną vasaros dieną pastebėjau jas lakstančias sklypo gale esančiame miškelyje. Kitą dieną jau nešiau joms kauliukus: jos buvo baikščios, tiesa, viena lyg drąsiau bėgo link manęs, kita tai artyn, tai tolyn. Taip jas globojau iki rudens, iki tokio labai lietingo ryto, kada išvažinėdama iš namų, pamačiau jas abi mane išlydint pastirusias, permirkusias, susiglaudusias, drebančias. Tą dieną paskambinau dėdei ir pasakiau, kad man reikia būdos: šiltos ir kad tilptų 2 šunys. Mano prašymas buvo įvykdytas, po kelių dienų būda jau stovėjo sklypo gale, miškelyje po pušele. Aišku, šunys neskubėjo į ją lįsti, labai nedrąsiai uostinėjo, žiūrinėjo. Bandžiau vilioti maistu, dėdama jį į būdos gilumą. Pamažu priprato – gyveno ten abi šiltai, jaukiuose šiltuose namuose. Tiesa jų laisvės neapribojau, lakstė laisvos, kur tik norėjo, tačiau nerimaudavau neradusi jų, jos vis kažkur išlėkdavo, bet visada grįždavo vakarienės. Jos skirdavo mano mašinos garsą, atbėgdavo manęs pasitikti. Pavadinau jas Pupa ir Balte, kažkaip man tie vardai joms labai tiko. Pradėjau rūpintis jų sterilizavimu, vis tik dvi kalytės laisvėje, pradėjo vis atsirasti kavalierių.

Pupą (juodąją) spėjau sterilizuoti, o Baltė (baltai marga) pradėjo storėti ir netrukus tapo aišku – bus šuniukų. Vieną žiemos rytą, nešu joms ėsti ir matau – Pupa blaškosi, išvyta iš būdos, o būdoj verda gyvenimas, girdisi mažiukų balseliai. Nedrąsiai įkišu ranką, nes nežinau, kaip mama reaguos, nes draugę iš būdos tai išvijo. Bet Baltė geruolė, leidžia susiskaičiuoti, kiek gi dabar mūsų čia bus. Mažiukų buvo 3 – viena kalytė ir du patinukai. 2 švelniai rudi žydrom akytėm, 1 mažiukas juodas. Rūpinausi jais 2 mėnesius, o po jų, visus juos globoti paėmė kitos šeimos, šuniukai mylimi, auginami namuose. Baltė irgi buvo sterilizuota ir netrukus nusprendžiau jas vis tik užsidaryti kieme, nes pradėjo labai ginti teritoriją, puldinėti paštininkę. Joms buvo stresas, jos labai nenorėjo būti uždarytos, nors kiemas ir didelis 20 arų, bet reikėjo laiko. Vat dabar galima plačiai atverti vartus, jos sustoja sulig tvoros riba, niekur nenori bėgti, joms gera čia. Labai džiaugiuosi jas paėmusi, kieme verda gyvybė, jos puikiai sutaria su kiemo šeimininke Berno zenenhunde Panda. Labai mėgsta paėsti vienos iš kitų bliūdelių. Visumoj visos labai gerai sutaria, guli nosis suglaudę. Pupa su Balte net į vieną guolį visada ropščiasi, todėl dviejų atskirų nereikia. Smagu būti kieme, jos visada šalia, akys pilnos meilės ir dėkingumo. Geriausios draugės

Foto Gerda Ruzgienė

Ieva ir Odis

„Jis mano linksmintojas šlapianosis, kai bėgioja per miegus ar uostinėdamas atsitrenkia į gatvės stulpą. Jis mano DRAUGAS.“

 

Kodėl ir kaip atradau Odį

Nuo pat vaikystės man gyvūnai buvo geriausi draugai. O, ko tik nesu auginusi! Manau, kad meilę gamtai paveldėjau iš senelių. Prasidėjus studijų laikotarpiui, teko pamiršti galimybę gyventi su gyvūnais. Kai neturi savo namų, tai tampa labai sudėtinga. Ištvėriau keletą metų, kol atsirado galimybė turėti keturkojį draugą jau savo namuose.  Deja, namai per ankšti auginti žirgą (mano didžiausia aistra), tad svajojau apie didelį šunį, kaip kiti sako, norėjau šuns – arkliuko. Viliojo idėja įsigyti vokiečių dogą ar dar kokį veislinį karalaitį, tačiau neleido sąžinė, kai prieglaudos pilnutėlės unikalių, nuostabių šunų. Pradėjau prieglaudinuko  paiešką internete.

Ir vieną dieną „Penkta koja“ praneša, kad parsiveža iš Joniškio komunalinio ūkio penkis didelius, baisius, agresyvius šunis – DRAKONUS (taip praminė prieglaudos darbuotojai):

„Patys parsivežėm 5 „nurašytus“ šunis. Šunis, kurių bijo pats prižiūrėtojas. Nebijom prisipažinti – baisu būna ir mums! Tai dideli, nieko gero gyvenime nematę, stipriai įbauginti šunys. Tokie šunys karantino įstaigose yra marinami (atleiskit, UŽMIGDOMI) dėl jų agresijos. Ir mes dažnai dvejojam – o kas, jeigu? Bet jūs nepatikėsit, ką gali šuns širdis. Ji ne tokia, kaip MŪSŲ. Ji sugeba atleisti, sugeba pamiršti.“

Iškart apėmė smalsumas ir nuojauta nemelavo, kad iš tų penkių vienas gali būti skirtas man.  Odžio pirmoji nuotrauka internete atspindėjo šuns baimę, sutrikimą, jis atrodė pasiryžęs kovoti už save dantimis ir nagais. Nusižiūrėjau Odį tik pagal tą nuotrauką, kuri nieko nesakė, bet kirbėjo kažkoks keistas jausmas žiūrint į ją. „Penktos kojos“ savanoriai ne tik išgelbėjo Drakonus, juos prisijaukino, atgaivino pasitikėjimą žmonėmis, tačiau ir intensyviai dirbo juos reklamuodami, fotografavo, aprašinėjo:

„Drakonas ODIS, atkeliavęs iš Joniškio komunalinio ūkio. Pats santūriausiais ir atsargiausiais ir visos „šutvės“, tačiau jau po truputį persilaužia ir vis mielesnis ir mielesnis darosi. Jam apie 6, o gal ir daugiau metų. Mes savo pradžią padarėm – išgelbėjom, parodėm jam, kad žmonės nėra baisūs, dabar Jūsų laikas! Surandam kartu Odžiui naujus namus!“

Aš vis laukdavau naujų  Odžio nuotraukų ir rodydavau antrajai pusei. Turėjau įrodyti, kad reikia nebijoti pasiimti suaugusio, gal net seno šuns su ne pačia geriausia patirtimi… Palaikymo neturėjau, visiems atrodė, kad imti suaugusį didelį šunį – klaida.  Ir ką Jūs manote?! Kai pirmą kartą pasimatėme su Odžiu (teko antrjai pusei pažadėti, kad tą dieną grįšime namo tik dviese), Odis sužavėjo mus abu! Jau po kelių dienų pasiėmėme Odį laikinai globoti ir susipažinti. Odis ir pas mus liko Odžiu, jau buvo apsipratęs su tokiu vardu.

Koks Odis buvo

Odžiui baisu buvo praktiškai viskas. Į namus kalbinau eiti kelias valandas, iki sutemų… Baisi šviesa, baisios spintelės, baisus šaldytuvas, baisi šluota, baisūs atspindžiai languose. Baisus vyras – nuo kiekvieno gesto, aukštesnio balso tono krūpčiojo ir susigūždavo.  Naktį miegojome šalia ir lakstėme į lauką dėl nuo streso sukamo pilvuko… Saugu buvo tik garažo kampe. Lauke pamatęs judantį gyvį puldavo su agresija be jokio perspėjimo, turbūt irgi iš baimės… Jo agresija gąsdino mus, konsultavomės su šunų dresuotojais, psichologais. Daugelis iš jų irgi „nurašė“ šunį, nes jis iš prieglaudos, pagyvenęs. Bet nenuleidome rankų, išmokome budrumo, išvengti blogos situacijos dar prieš jai įvykstant.

Odis, nors negyvenęs namie, juose elgėsi ypač pavyzdingai.  Bet nežinojo daugelio namų privalumų. Šypsena kyla atsiminus, kaip mokėmės lipti laiptais kelias savaites. Pavyko tik tada, kai lipome visi trys – Odis viduryje, baisiai drebančiomis kojomis ir išskėstais nagais. Bet pavyko!  Kad šaldytuvas nėra priešas, o priešingai – draugas, išsiaiškino irgi gana greitai. Vienintelis “blogis” namuose – Odžio uodega, nes šluoja viską, kas pasitaiko kelyje.

Odis dabar

Odį dabar vadiname savo vaiku arba zuikiu (visai jis ne drakonas!). Kasdien jis išlydi mus liūdnomis akimis ir šlapia nosimi, prispausta prie durų stiklo. Pasitinka su dvigubu labas (duoda abi letenas kartu).  Dabar Odis praėjęs mūsų savamokslę mokyklą, moka pagrindinius šuniškus dalykėlius ir toliau kremta mokslus. Įsitikinau, kad bet kokio amžiaus šunį galima išmokyti visko. Jo mėgstamiausia, paties išmokta, komanda – „eisim“. Ją išgirdęs nežino, kaip išreikšti tą begalinį džiaugsmą trypčiojant prie durų! Dar iki šiol pratinamės prie kelionių automobiliu (teko nusipirkti universalą), nes jų metu reikia labai labai daug seilinukų. Odis jau pažymėjo Gedimino pr. stulpus, paragavo jūros vandens, apkeliavo nemažai miškų, ištyrinėjo Kauno santaką, ąžuolyno kvapus. Bet dar daug kas prieš akis!

Manau, kad Odis tik po gerų metų su mumis tapo laimingu šunimi ir pradėjo mus mylėti.  Prireikė nemažai laiko, kad jis pasitikėtų mumis, o mes juo. Kad jis žinotų mūsų norus, o mes suprastume jo. Visi, kas Odį mato rečiau, teigia, kad sunku jį atpažinti, koks buvo prieš tai ir dabar (išvaizda, nuotaika, elgsena). Tikrai nebuvo visai lengva, lindo į galvą ir blogos mintys dėl agresijos kitiems šunims, bet kantrybė ir kasdieninis darbas pavertė mus geriausiais draugais. Manau, kad Odis mus myli vis stipriau, kaip ir mes jį.

Net šiais laikais daugeliui keista, na, ir kam man tas didelis šuo kambaryje, tie plaukai namie, finansinės išlaidos, laisvės varžymas? Kodėl jo neuždarius voljere ir pamiršus, kaip daug kam priimtina? Bet jie turbūt nesupras niekada. Na, taip, Odis man suteikia pretekstą skubėti namo, būti gamtoje bet kokiu oru, dažniau tvarkytis namus, bet tai tik smulkmenos! Odis suteikia pasitikėjimo savimi, nes jis myli besąlygiškai, tarsi aš būčiau pati ypatingiausia pasaulyje. Jis suteikia drąsos ir padeda komunikuoti su kitais, jį turint, lengva susipažinti. Jis mano psichologas – nuramintojas, pakanka jį stipriai apsikabinti. Jis mano sergėtojas (labai drąsus, kai yra už savo kiemo tvoros). Jis mano žadintuvas. Jis mano padėjėjas tiek ūkio darbuose, tiek virtuvėje (palaiko maldaujančiu žvilgsniu). Jis mano linksmintojas šlapianosis, kai bėgioja per miegus ar uostinėdamas atsitrenkia į gatvės stulpą. Jis mano DRAUGAS.

Esu labai dėkinga „Penktos kojos“ darbuotojams, kad turiu Odį. Žaviuosi, kiek yra žmonių, atsidavusių gyvūnų gerovei. Tikiuosi, ateityje nebeliks blogų žmonių, dėl kurių tokie kaip Odis yra pasmerkti kančioms ir mirčiai. Niekas neverčia turėti draugą augintinį, tad jei negali, nenori – tiesiog neturėk jo. O jei gali ir nori, nebijok suteikti antrą šansą ir gyvenimo mačiusiam gyvūnui. Jie turi savų pliusų ir jie unikalūs!

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

 

 

 

 

Kaip Odis atsirado „Penkta koja“ prieglaudoje: http://www.penktakoja.lt/kas-yra-komunalinis-ukis/?fbclid=IwAR0Zqv4daK2PF9B1-zQEecMZ2W_f5JDLzXOR_bOXupOxyTWvUBoUpTPzmv8

Dovilė ir Dora

“Po dienos darbų ji ateina apsikabinti ir, tiesiogine to žodžio prasme, apkabina, prisiglaudžia ir kelias minutes glaustosi.”

 

Kai pirmą kartą supratau, kad noriu šuns, man buvo vos keleri metai. Bet jau tvirtai žinojau, kad jos vardas bus Dora. Dar tvirčiau buvau įsitikinusi, kad jeigu šuo – tai tik didelis ir pūkuotas, geriausia – Senbernaras. Bet tuomet dar nenutuokiau, kaip ši svajonė pakeis mano gyvenimą ir požiūrį į jį.

Nuo to laiko Dora atsirado dar negreitai. Pirmiausia mano gyvenimo vaga susipynė su Mike. Tai buvo viena iš kartoninės dėžės nelaimėlių, kuriuos pardavinėjo vaikėzai prie neseniai atsidariusios „Maximos“. Tuo metu berniukai manė dar galintys ir užsidirbti iš šios vados. Visi kainavo po penkis litus. Tik ne Mikė. Ji kainavo litą, nes niekas jos nenorėjo pirkti. Ją nupirko mano sesuo, pasiskolinusi litą iš draugės.

Mikė suvaidino bene reikšmingiausią vaidmenį mano gyvenime, nes jos auginimas mane įkvėpė rūpintis beglobiais, savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, nuolatos remti ir padėti keturkojams. Aš supratau, kad gyvūnas ir aš – tai vienovė, nedalomas jausmas ir supratimas bei pasiaukojimas, kuris suteikia gyvenimo pilnatvę. Mikei iškeliavus į vaivorykštės šalį laukiau akimirkos, kai jau būsiu pasirengusi. Kai galėsiu suteikti namus Dorai.

Ir štai, ta akimirka. Pamačiusi skelbimą supratau, kad tai ji. Nėra žodžių apibūdinti jausmui, kurį pajunti, kai pamatai artimą sielą. Ir  nereikia net gyvai matyti. Užtenka žvilgsnio. Tokio gilaus, protingo ir kartu nusivylusio. Tuo metu, atrodė, pėsčiomis nueisiu nuo Kauno iki Vilniaus, kad ją apkabinčiau ir nuraminčiau. Viskas tapo aišku – Dora atkeliauja į namus.

Pirmos savaitės buvo tikras iššūkis – pati nepažinau savęs. Atrodė, juk aš viską moku, juk dirbau su 60 šunų prieglaudoje, kur dauguma būdavo palaidi, vienas jaunas šunelis tai man vieni juokai. Ir mano didelei nuostabai, aš išsigandau. Aš nebežinojau, ką daryti, kaip daryti, kaip mokyti, kaip rodyti, kaip maitinti… Viską mokiausi iš naujo. Turbūt dėl to, kad kuo jaunesnis esi, tuo labiau darai viską iš polėkio. Subrendus per daug girdi protą ir per mažai klausai širdies – tuomet kyla daugiausiai klausimų. Daug laiko nereikėjo – vos savaitė ir mes abi supratome viena kitą. Pradėjau intuityviai jausti, kada ir ko ji nori. Dora parodė genialų protą mokydamasi, tai mane sujaudino iki pat gelmių. Mačiau, kaip ji supranta, kad man sunku ir noriu ją suprasti. Mačiau, kaip akys bandė man paaiškinti, ką kada turiu daryti. Per savaitę mes netapome ŠUO ir ŠEIMININKĖ. Mes tapome KOMANDA.

Taigi Dora – vienas protingiausių ir, tiesą sakant, keisčiausių šunų, kokius esu mačiusi. Ji asmenybė ir tai gali pastebėti net ir ne šeimininkai, kurie iš didelės meilės dažnai hiperbolizuotai pateikia augintinio protinius sugebėjimus. Štai faktai apie mūsų augintinę, kuria džiaugiamės jau pusę metų, nors jausmas, kad gyvename jau visą gyvenimą (o gal GYVENIMAS tiesiog prasidėjo nuo tada, kai ji atėjo).

  • Kai nieko nėra namuose – Dora miega ant stalo. Ir jei ne stebėjimo kameros, to niekada nesužinotume, nes mums esant namuose, prie stalo nei artyn.
  • Kai ji nori žaisti – vadinasi, reikia žaisti. Pirmiausia pasiūlo žaislą tau prie kojų (žaislą reikia mesti jai, kad ji atneštų). Jei nekreipi dėmesio, tuomet žaislą įdeda į rankas. Na, o jeigu tu vis tiek esi kietakaktis ir nekreipi dėmesio – žaislas gali atsidurti tavo burnoje. Ir nieko nepadarysi, pats kaltas, kad nesupratai iš pirmo ir antro karto.
  • Lėktuvai! Kai Dora pamato lėktuvą, oro balioną, paukštį – na, bet ką, kas skrenda, ji nieko nebegirdi ir nebemato. Kaip užhipnotizuota stebi objekto skrydį tol, kol jis matomas horizonte. Turime slaptą svajonę paskraidinti ją kada nors lėktuvu, nes esu įsitikinusi, jos siela nori pasaulį pamatyti iš viršaus.
  • Dora labai myli savo šeimą ir aplinkinius. Po dienos darbų ji ateina apsikabinti ir, tiesiogine to žodžio prasme, apkabina, prisiglaudžia ir kelias minutes glaustosi.
  • Bučiuoti reikia į lūpas, kad ir koks aukštas svečias bebūtų, Dora taiko tiesiai ten iš visų jėgų pasišokdama į viršų. Taip, kartą ji praskėlė lūpą…
  • Šuo sargybinis? Ne, negirdėjome. Kodėl reikėtų pykti ant žmonių, šunų, vaikų, jei jie su tavimi yra draugiški? Dora myli visus ir sveikinasi kaip pridera (žiūrėti vienu punktu aukščiau).
  • Važiavimas mašina tai vienas iš hobių – pirmiausia, be galo įdomu stebėti bėgantį kelią per priekinį langą, o po to įsijungia sleep mode – saldžiausias miegas ant galinės sėdynės.
  • Dora keliauja visur, kur tik įmanoma – kai kuriais penktadieniais su manimi į darbą, kitomis dienomis moko šauktinius orientuotis miškuose, keliauja pas visus giminaičius, kiek tik jų turime. Išbandė jau ir lure coursing treniruotes, kartu ieško paslėptų lobių Kauno apylinkėse, vaikšto į žygius, bandė bėgti krosą, bet nepatiko, nes nėra ką vytis. Labiau patiko bėgti paskui stirnas, pamatytas laukuose.
  • Vadovaujamės think outside the box principu, tiesiogine to žodžio prasme. Vietoje narvo (?!) ji būna laisvai namuose, bet, kad nepridarytų nemalonių staigmenų, paliekame jai spręsti užduotis – įvairūs galvosūkiai, kuriuose paslėpti skanėstai. Tai gali būti ir plastmasinis butelis, kojinės, įvairios dėžutės, mediniai daiktai, kuriuos taip smagu graužti (labiausiai patinka medinės mentelės). Išsprendusi uždavinius ji eina pamiegoti – išsitiesia ant stalo ir ramiai laukia mūsų. Tad nereikia geležinio narvo, kad didelis šuo būtų suderintas su tvarkingais namais.
  • Dresūra – keistai suvokiamas dalykas. Dorą auginame dviese – aš ir būsimas vyras. Tad jeigu esame visi trise ir jai vienas iš mūsų duoda komandą – ji tol nedarys, kol nepaprašys ir antrasis. Taip pat nėra gerai, jeigu namuose yra tik vienas iš dviejų šeimininkų, kol antrasis negrįžta, Dora lūkuriuoja prie langų, o jam sugrįžus iš džiaugsmo net pradeda keistai cypauti, lyg norėdama papasakoti, kaip pasiilgo.

Vaikystės svajonė išsipildė netgi du kartus. Pirmiausia Mikė, o dabar ir Dora. Ne Senbernarai, bet abi didelės, pūkuotos. Abi pakeitusios mano gyvenimą, suteikusios tikrą džiaugsmą, kurio niekas negali pakeisti. Taigi mano laimė – tai keturios letenos, rudos akys ir plati, mylinti širdis.

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Jūratė, Daniel ir Vailis

„Mieliausias dalykas, kokį Vailis daro – tai savo letenėle pasiima kieno nors ranką, prisitraukia prie savęs ir taip liepia jį kasyti.“

 

Mudu su vyru nuo draugystės pradžios svajojome apie šuniuką (arba du, arba tris). Iš pradžių galvojome, kaip norėtume šnaucerių šeimynos – nuo mažiausio iki didžiausio. Jie tokie gražūs ir meilūs. Bet praėjus keliems metams ir, atsiradus galimybei, pasiimti šuniuką, supratome, kad gyvūnėlius mylime per daug, kad nepasinaudotume proga ir neišgelbėtume bent vienos gyvybės. Todėl nuvykome į Všį „Penktą koją“.

Į „Penktą koją“ važiavome su idėja, kad rinksimės iš daugybės šuniukų: galbūt žiūrėsime, kad būtų gauruotas ir barzdotas, primenantis šnauceriuką. Atvykome į darbo dienos pabaigą ir iš pradžių pasisiūlėme pagelbėti, gavome pavedžioti du šuniukus, o Vailis buvo vienas iš jų.

Po pasivaikščiojimo pasakėme darbuotojoms, kad norėtume pasiimti kokį nedidelį, jauną, aktyvų šuniuką, kuris džiaugtųsi ilgais pasivaikščiojimais. Darbuotoja pažiūrėjo į Vailį ir sako: „Tai imkit šitą“. Iš pradžių žiūrėjome į Vailį ir abejojome, nei jis primena šnaucerio, nei šiaip jo išvaizda ypatinga, o ir bevaikštant tampėsi ant pavadžio kaip beprotis. Bet tuomet jis užlipo man ant kelių ir supratau, kad tai greičiausiai mūsų šuo. Ir visai nesvarbu, kad nepanašus į išsvajotąjį šnaucerį.

Tad ilgai rinktis neteko, likimas Vailį parinko mums!

Darbuotojos papasakojo istoriją, kaip Vailį ir jo broliuką Bailį, maždaug devynių mėnesių šuniukus, senis atitempė į prieglaudą. Kaip jie abu velniškai visko bijojo, dėl to ir buvo pakrikštyti Bailis ir Vailis. Ir kaip per dar maždaug devynis mėnesius prieglaudoje Vailis truputį išdrąsėjo, o Bailis taip ir liko bailiuku. Žinojome, kad darbo su Vailiuku bus, bet neišsigandome, ir paklausus, ar iš pradžių norėtume paimti jį į laikiną globą, atsisakėme, ir „įsišuninom“ Vailį.

Kai kas nors paklausia, koks šuns vardas, atsakius „Vailis“ 9 iš 10 kartų sulaukiame atsakymo „Koks?!” ir turime iš lėto, aiškiai pakartoti. Bet vardo nusprendėme nekeisti, nes vyras – anglas, ir Vailis lengvai konvertuojasi į anglišką vardą Wiley. O ir šiaip, toks retas vardas daug įdomiau, nei koks Rikis, Reksas ar Bosas!

Vailis – nerealus šuo. Nors iš pradžių ir turėjo begalę baimių (automobilis, vyrai, pakelta ranka, kojos, liftas, metalinis maisto dubenėlis, bet koks didesnis garsas ir t. t.), daugumą jų jau įveikėme. Nuo pat pirmos dienos su juo nebuvo jokių didelių problemų. Namie nėra pridaręs nei karto, visada išlaukia iki kol išeisime į lauką pasivaikščioti. Namie neloja, tik tais atvejais, kai žiemą ateina mama pasipuošusi kailiniais – aiškiai nepatinka gyvūnėlių gaišenos ant žmogaus! Nieko nedrasko, tik kartais pakramto šlepetes arba kojines – kieti žaislai nepatinka, kartais žaidžia su pliušiniais žaisliukais, jiems iškanda akis, o tada pro skylutę traukia kamšalą. Ant stalo ar spintelių nelipa, tik vieną kartą, ant kavos staliuko palikus be priežiūros sūrį, pavogė didžiausią gabalą ir visą jį prarijo, kai bandėme atimti.  Bet yra visiškas maisto vergas, jei mes ką nors valgome, visada atsisės šalia arba padės galvytę ant kelių, ir savo didelėmis gailiomis akimis maldaus kąsnelio (beveik visada pavyksta išmaldauti nors menkiausią gabaliuką). Vailis – mamos berniukas, bet per kelis mėnesius suprato, kad ne visi vyrai – monstrai, ir pamilo tėtį, dabar grįžus po ilgos darbo dienos džiaugiasi kaip pašėlęs.

Mieliausias dalykas, kokį Vailis daro – tai savo letenėle pasiima kieno nors ranką, prisitraukia prie savęs ir taip liepia jį kasyti. Ir taip gali tęstis valandų valandas, kol nepasakys „gana“. Be galo mėgsta dėmesį ir pakasymus, tačiau neverkia ir neloja, jei dėmesio negauna. Vailis – mūsų karalius, jam galima ant sofos, dabar įsileidžiame ir į lovą (ant užkloto, ne į patalus). Jei vakare Vailis lovoje, tai kai susiruošiame miegoti, pats supranta, kad jau reikia išeiti (ant sofos), ir leidžia miegoti tiek, kiek norime, buvo pažadinęs tik kartą, kai paleido viduriukus (čia gal TMI?) .

Vailis su mumis jau metus laiko (metinės buvo sausio 8 dieną) ir nekantraujame praleisti dar daug daug metų drauge.

Visus norėtume padrąsinti ir paraginti nedauginti šuniukų ir jų nepirkti, kad ir kaip smagu ir gražu veisliniai, bet šuniukus imti iš prieglaudėlių, taip mažinant benamiukų populiaciją. Adopt not shop! Norime prisidėti prie stigmos naikinimo, kad šunys iš prieglaudos – vien problemos, nes sveikų jų niekas neatiduoda. Atiduoda (o kartais tiesiog išmeta). Be galo daug sveikų ir gerų šuniukų ten! Tik reikia išdrįsti ir suteikti jiems šansą.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Kristina, Tomas ir Pupa

“Kaip ir kiekvienoje šeimoje yra visko – mes susipykstame, mes susitaikome, mes tinginiaujame, mes einame į žygius, mes liūdime, mes džiaugiamės kartu.”

Mūsų su Pupa iš VšĮ „Penkta koja“ istorija tęsiasi jau daugiau nei 7 metus.  Aš visą gyvenimą norėjau šuniuko, bet, kaip ir daugeliu atvejų, tėvai abejojo vaiko galimybėmis prižiūrėti augintinį. Mano ilgametė svajonė išsipildė tik tada, kai pati įsikėliau gyvent į savo pirmuosius namus. Iki to laiko kartas nuo karto peržvelgdavau prieglaudų skelbimus. Neturėjau jokio konkretaus tikslo, kaip būsimasis augintinis turėtų atrodyti ar kokiai veislei priklausyti. Ieškojau intuityviai. Pamačiusi Pupos ir jos sesyčių nuotrauką iškart paskambinau ir nuvažiavau susipažinti. Vietoje nekilo abejonių, jog ši 3 mėnesių pasiutusi kalytė ir bus ta vienintelė.

Pirmoji mūsų diena buvo ypatinga, nes tuomet prasidėjo mano naujas suaugusio, jau ne tik už save atsakingo, žmogaus gyvenimo etapas. Ir šioje vietoje istoriją norėčiau pakreipti kiek kita, galbūt mažiau įprasta linkme. Draugystės pradžia buvo graži ir romantiška, kaip ir daugeliu atveju, bet paskui prasidėjo tikras gyvenimas. O jame buvo visko. Nemokėdami tinkamai elgtis su šunimi mes padarėme nemažai auklėjimo klaidų, kas lėmė šuns nerimą ir lojimą. Ne iš karto suvokėme, kad su šunimi reikia dirbti ir daug, o jei tam pats neturi supratimo, nebijoti kreiptis pagalbos dresūros klausimais. Džiaugiuosi, kad po truputį atsikratoma tos minties, kad dresūra tai tik kilmingiems parodiniams ar tarnybiniams šunims. Ir nors mes su Pupa atkeliavome gana vėlai, kai jai buvo ~2,5 m., Pupa, sakyčiau, buvo vienas imliausių mokymams šunų. Pabaigę pozityvios dresūros kursą išlaikėme paklusnumo egzaminus ir gavome diplomą!

Šiandien gyvenimas teka įprastu ritmu. Kaip ir kiekvienoje šeimoje yra visko – mes susipykstame, mes susitaikome, mes tinginiaujame, mes einame į žygius, mes liūdime, mes džiaugiamės kartu. Ir po visos tos sunkios pradžios aš labai džiaugiuos, kad turiu ją. Nes už tai man buvo atlyginta pačia gražiausia ištikimos draugystės forma. Todėl skatinu rinktis gyvūnus labai atsakingai, neimpulsyviai ir nepasiduoti akimirkos silpnumui. O jei kas ir nesiseks ar atsiras nusivylimų, svarbiausia neprarasti ryžto ir judėti kartu.

Fotografė Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Ieva ir Nika

“Nepaisant Nikos išdaigų, ji puikiai moka paguosti, kai liūdna, padeda galvą ant kelių ir liūdi kartu.”

„Penktos kojos“ puslapyje pastebėjau du mažulyčius šuniukus ir su vyru nusprendėme nuvykti į šią prieglaudą. Mus supažindino su daugybe šuniukų, taip pat ir su tais dviem pastebėtais mažyliais. Viena jų pati atėjo prie vyro ir prisiglaudė. Taip Nika pati išsirinko mus. Tuo metu jai tebuvo 1,5 mėnesio. Vardą rinkome kartu su vyru, buvo tikrai daug variantų, tačiau man tiesiog lipo Nika. Aš ją ėmiau taip vadinti, tai taip ir liko šis vardas. Nika nuo pat mažens buvo tikra išdykėlė, be galo meili, imli mokytis komandų, tad keletą jų pavyko išmokyti.

Didžiausia išdaiga, kurią mums iškrėtė Nika, tai kažkokiu būdu sugebėjo užsirakinti iš vidaus ir grįžę namo negalėjome įeiti. Teko nakvoti pas tėvus, kurie netoli gyvena, o ryte kviestis meistrą. Be to, Nika labai mėgsta ieškoti vabaliukų, tad kieme dažnai randame po naują duobutę. Nepaisant Nikos išdaigų, ji puikiai moka paguosti, kai liūdna, padeda galvą ant kelių ir liūdi kartu. Nika labai mėgsta būti glostoma, todėl dažnai ateina pas mus ir pati galvos mostu užmeta ranką ant savo kupros. Galime pasidžiaugti, kad ji leidžia naktimis miegoti, tačiau jei miegame ilgiau nei iki 8 val., ji mus žadina inkšdama. Su Nika kartu esame jau 2,5 metų ir vis labiau ją mylime!

 

Fotografas Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Ingrida, Regimantas, Pūkė ir Hačis

Be galo meilus mūsų Hačis. Be jo niekada niekas nevyksta, viską reikia žinoti, matyti ir užuosti.”

 

Mūsų šunelio istorija tokia, kad jį atklydusį į garažų teritoriją rado kaimynė Elena. Tuo metu gyvenome nuomojamame bute ir jau turėjome du augintinius, o apie trečiąjį visiškai minčių nebuvo. Mintys sukosi tik apie ką tik atšoktas savo vestuves ir gyvenome tomis puikiomis nuotaikomis. Bet kaip šiandien pamenu, tai buvo 2016 metų rugsėjo 5 dienos vakaras, kai išėjusi pasivaikščioti su savo keturkoju draugu Pupsiu sutikau kaimynę. Kaimynė vedėsi į laputę panašų šuniuką. Liesutį, bet straksintį kaip spirgutį ir besiglaustantį jai prie kojų. Kokios šunelio išdykusiai mielos akys, tada pagalvojau. Sužinojau, kad jį prieš keletą dienų rado visą šlapią ir nežinia, kiek laiko badavusį (matėsi net šonkauliukai). Elena jį priglaudė, nors pati namuose augina katinus ir yra senyvo amžiaus. Kitą diena kartu su kaimyne pradėjome ieškoti šunelio šeimininkų, nes tokio grožio kažkas juk turi pasigesti. Po to važiavome  pas veterinarus patikrinti, ar turi mikroschemą. Deja, jos nebuvo. Šunelis apie 4 mėnesių laiko ir badavęs tikrai ne vieną dieną, gal savaitę, gal dvi. Veterinaras, kaip žinodamas, užklausė juokais: gal pasilikite jį sau? Ta mintis nuo pirmos dienos manęs neapleido, kad šis lapiukas visgi gyvens pas mus. Juk jei yra vietos ir maisto dviem, atsiras visko ir trečiam.  Taip po poros savaičių gyvenimo pas kaimynę Eleną, man gavus buto savininkų leidimą trečiam gyvūnui, padauža Hačis apsigyveno pas mus. Vyrui pamelavau, kad jis pas mus “laikinai”. ️ Žinojau, jog jam tereikia priprasti prie naujo gyventojo ir naujo šurmulio namuose. 

Pradžioje vardo jis neturėjo, tiesiog buvo Lapiukas. Kiemo vaikai žaisdami su juo šaukdavo Hačiko. Buvo juokinga, jis juk ne akita inu, o ir nepanašus. Taip iš Hačiko lapiukas tapo Hačiu. Tuo metu namuose karaliavo garbingo amžiaus šuo Pupsis (kuris taip pat buvo gatvinukas) ir jo užauginta geriausia draugė 3,5 metų katė Pūkė. Senolis jaunąjį gyventoją priėmė ramiai, bet parodė, jog namuose yra tam tikra tvarka ir hierarchija, kad yra žaidimų ir ramybės laikas. ️ Daug ko ir išmokė mažių. Gaila, kad senolio jau metai, kaip nebėra. O katė jį ir šiandien dar auklėja ir tik ji viena namuose karalienė. Nors, kai niekas nemato, kartu miega ir prausiasi.

 

 

Išdaigų begalė…  Pradedant nuo nugraužtų sienų, sėdėjimo su kate palubėje ant spinteliu, išrūšiuotų šiukšlių iki nežinia ko –  kiekvieną dieną staigmena. Dabar jau šiek tiek padauža surimtėjo, bet niekada negali žinoti, kas slypi jo mintyse. Be galo meilus mūsų Hačis. Be jo niekada niekas nevyksta, viską reikia žinoti, matyti ir užuosti.  Miegas? Koks miegas jei po antklode nešildo kojų Hačis?  O į pastiprinimą visada ateina katė.  Bandėme mokytis miegoti guolyje, bet nieko iš to neišėjo. Jei Pūkė ant lovos, vadinasi, ten ir Hačis. Kitaip niekaip, turi vyrauti lygybė. 

 

Jau treti metai, kaip Hačis gyvena su mumis. Niekada, kad ir ką būtų iškrėtęs, nesame pasigailėje, jog jį paėmėme. Jis kaip dovana vestuvių proga. ️Praskaidrina kiekvieną dieną savo buvimu šalia. Kartu ir sportuojame, ir keliaujame, ir daug daug visko veikiame. Žodžiu, pas mus tikrai nebūna liūdna, o jei kam liūdna, tuoj atbėga Hačis.

 

Fotografas Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Simas, Justina, Mikė ir Domicelė

“Dabar savo dienas mūsų juoduliukai dažniausiai leidžia ant rūbų džiovyklės – tai jų dienos miego, tinginiavimo, filosofavimo ar įtempto varnų stebėjimo vieta.”

 

Pažintį su savo namų juoduliukais pradėjome VšĮ „Katino svajonė“ 2017 m. liepos 31 d. Kitą dieną po to, kai atsikraustėme į naujai suremontuotus namus. Įsivaizduojate, kaip stipriai jų norėjome? Tada jos abi buvo maždaug trijų-keturių mėnesių. Norėjome iškart įsikatinti dvi kates. Priežastys labai paprastos. Priežiūros atžvilgiu viskas lygiai taip pat, lyg augintum vieną. O meilės ir džiaugsmo – dvigubai daugiau. Be to, patiems gyvūnams su kompanija daug smagiau.

 

Šios prieglaudos šūkis – ir katinas turi svajonę. O šios dvi mažylės – mūsų išsipildžiusios svajonės. Svajonė Nr. 1 – „baltaletkė“ ir baltaūsė Domicelė (globėjų vadinta Pipse ir turėjusi paslaptingą draugą Keksą, apie kurį ligi šiol nieko nepavyko išsiaiškinti). Katėms pavydą turėtų kelti išskirtiniai Domicelės ūsai, o merginoms – jos elegancija. Domicelė prižiūri visus namų ruošos darbus (siurbimas, valymas, pomidorų nokinimas ir kt.), yra labai protinga, savarankiška, grakšti ir visuomet išlaikanti pagarbų atstumą dama (iš to damiškumo ir kilo jos vardas). Tai reiškia išskirtines artumo formas, pavyzdžiui, kai glostai, dažniausiai atsistoja ir minko letenėlėmis pagrindą, sukinėjasi ratu, galiausiai įsispraudžia į kampą ir visaip raitosi. Nors ant rankų būti nemėgsta, malonę mums suteikia tiesiog visuomet būdama šalia.

 

Svajonė Nr. 2 – visiškai juodo kailiuko Mikė (a. k. a. Pūkuotukas, Mikelandželas, Meškatronas, Micičius ir kt.). Mikė savo liūdną patirtį (rasta Kleboniškio miške drauge su dar trimis sesutėmis) sugebėjo apversti aukštyn kojomis ir dabar yra pati energingiausia ir labiausiai išdykusi katė visame Kaune. Išdykusi reiškia: norinti užlipti ant aukščiausio namų taško, norinti visko paragauti, pavyzdžiui, nerti tiesiai į blynams paruoštus miltus, atsikąsti anakardžio riešuto ar nugvelbti avokadą, liežuviu padėti išvalyti aptaškytą viryklę. Norinti viską pamatyti, padraskyti, paminkyti. Nors kartais sudėtinga kovoti su karštligiškais Mikės norais, viską atperka begalinis jos linksmumas, meilumas ir draugiškumas. Ir tai dar ne viskas – yra ir rimtoji Mikės pusė. Būtent ji man padėjo parašyti disertaciją – palaikė įsitaisiusi ant krūvos knygų ir iš nuobodulio užmigdavo ant kompiuterio klaviatūros…

Dabar savo dienas mūsų juoduliukai dažniausiai leidžia ant rūbų džiovyklės – tai jų dienos miego, tinginiavimo, filosofavimo ar įtempto varnų stebėjimo vieta. Katės neleidžia džiovyklės sulankstyti ir paslėpti spintoje, net jei visi drabužiai išdžiūvę ir lauki svečių. Kartą Domicelė ant džiovyklės pabandė užšokti per lango stiklą – vasarą ją laikome balkone ir taip, matyt, sukeliame murklėms rūpestį. Mes tik pasijuokėme, kad gerai išsivalėme langus… Draugystės pradžioje su savo katėmis turėjome mažų rūpestėlių: Mikė nežinojo, kad reikia praustis, ir Domicelei teko mokyti ją katiniškos švaros, gydėmės ausytes, akytes, sukandę dantis iškentėme skiepus. Tačiau visa tai – niekis, palyginus su meilės ir džiaugsmo kiekiu, kurį mums suteikia šios dvi katytės, mūsų draugės ir šeimos narės.

 

Abu užaugome su katinais ir būtų sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be gyvūnų. Esame iš tų, kurie sunkokai supranta tokias sąvokas kaip „veislinis šuniukas“, „šiai veislei būdinga…“, „parduodami kilmingi bengalų kačiukai…“ ir pan. Iškart keliavome į prieglaudą, nes manome, kad pasaulis ir taip jau pilnas benamių ir meilės nusipelniusių gyvūnų, kuriems visa tai galima suteikti. Žinoma, tai gili ir sudėtinga tema, bet, mūsų akimis, gyvūnas nėra daiktas, kurį išsirinktum (ir nusipirktum!) pagal sau patogius kriterijus. Tai gyvas, jaučiantis ir – vienas toks – draugas, ateinantis į tavo gyvenimą ilgam.

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė