Kaunas

Lukas ir Pūkis

“Pūkis į mano gyvenimą atnešė šiek tiek chaoso, be kurio kasdienybė būtų žymiai niūresnė.”

 

Viskas prasidėjo prieš beveik trejus metus nuo to, jog atsikrausčius gyventi į Kauną naujame bute norėjosi gyvybės, kažko švelnaus ir kartais net erzinančio. Visą vaikystę ir paauglystę praleidau kaime, tad net nepamenu, ar buvo laiko tarpas, kada neauginome gyvūnų. Visada po kiemą šmirinėdavo keletas katinų, o ant praeinančių žmonių balsą keldavo šuo. Taip pat gausu buvo ir kitų gyvūnų. Vištos, karvės, kiaulės… Nuo pat mažų dienų prisimenu beveik šeimos nariu tapusį arklį Bičiulį, jodinėjimą juo, karčių pynimą, maitinimą obuoliais. Tačiau viskas turi pabaigą. Bičiuliui buvo jau virš trisdešimt metų ir neseniai teko su juo atsisveikinti. Tad atsikėlus į miestą pradėjo trūkti kontakto su gyvūnais.

Paieškos nebuvo staigios, iš pradžių tik galvoje kirbėjo mintis, jog noriu augintinio. Retkarčiais pagalvodavau, jog reikia apsilankyti gyvūnų prieglaudoje, tačiau tai ir likdavo tik planais, vis nebūdavo laiko ar ši mintis tiesiog pasimiršdavo. Po kurio laiko mintys pradėjo materealizuotis ir pažįstamų žmonių rate atsirado mergina, kuri turėjo iš gatvės priglaustą mažą kačiuką, tačiau jos buto šeimininkai nebeleido jo pasilikti. Taip per kelias dienas mažas, bailus ir rėkiantis pūkų kamuolys atsirado mano namuose. Pirmosios dienos naujuose namuose buvo nedrąsios, laukė daug kniaukimo, pasimetimo ir bandymo pasislėpti nuo nepažįstamųjų. Tai buvo naujas periodas tiek man – reikėjo pratintis prie reguliaraus maitinimo, netikėtų dovanėlių ir visada visko prašančio žvilgsnio, tiek katinui – jam viskas buvo nauja, nauji namai, nauja tvarka, naujas šeimininkas. Žinoma, laikui bėgant viskas įmanoma, tad ir mūsų draugystė tik stiprėjo. Tuojau prasidėjo ir katino išdaigos, besaikis žaidimas, lakstymas, kur tik pavyksta užšokti, tapetų plėšimas ir velniai žino kas dar. Toks energijos antplūdis kartodavosi keletą kartų per dieną, kol galiausiai pavargęs parkrisdavo ant kilimo ir užmigdavo. O kai ateidavo vakaras, viskas prasidėdavo iš naujo.

Viena iš sunkiausių užduočių buvo sugalvoti naujam draugui vardą. Galvoje sukosi gausybė variantų, teko net internete paieškoti kažkuo išskirtinio vardo, kuris atitiktų jį patį, jo charakterį. Tačiau kad ir kaip banaliai beskambėtų, šiam rainiui puikiai prilipo vardas Pūkis.

Ir taip jau eina treti metai. Buvo ir pykčių, ir suplėšytų užuolaidų, ir siurprizų, paliktų ant kilimo ar po stalu. Tačiau viskas tapo kasdieniška, įprasta. Visi daiktai dabar turi savo vietas, jeigu nenori, kad jie kristų ant žemės ar būtų suvalgyti. Dar viena mėgstama Pūkio veikla yra vaikščioti ant įjungto kompiuterio klaviatūros, o galiausiai net ir atsigulti ant jos. Ir ką tu jam. Tik dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams, Pūkiui labiau patinka ramiai miegoti viduryje lovos, o žaidimai prasideda tik tada, kai jau laikas miegoti.

Kiekvienas rytas prasideda jo ritualu, kai apie 6 valandą, dar tik švintant, prasideda terorizmo aktas dėl maisto. Iš pradžių viskas prasideda garsiniu įspėjimu ir žadinimu, vaikštant po kambarį ir kniaukiant. Jeigu tai nepadeda, kitas žingsnis būna užlipti ant lovos ir pradėti draskyti lovatiesę, dažniausiai tai suveikia, tačiau jeigu ir tada šeimininkas dar miega ar apsimeta, prasideda laipiojimas ant veido. Ir kaip tada gali miegoti… Belieka keltis ir pamaitinti išalkusį draugą. Tada laukia prašymas išleisti į lauką. Ir tik tada žinai, jo galėsi likusį laiką skirti ramiam poilsiui.

Pūkis į mano gyvenimą atnešė šiek tiek chaoso, be kurio kasdienybė būtų žymiai niūresnė. Jam atsiradus namuose visada yra su kuo pasikalbėti, visada žinai, kad namuose kažkas laukia.

Kas gali būti geriau už keturkojį draugą.

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Martyna ir Nero

“Jis pasitiki savo šeimos nariais visu šimtu procentų ir gina mus nuo visų priešų, kartais net ir įsivaizduojamų.”

 

Neriukas, taip mes jį vadiname, į mūsų namus atkeliavo dar visai mažuliukas, būdamas tik mėnesio amžiaus. Mano ir Neriuko draugystė prasidėjo 2019 metų gegužės 1 dieną. Dieną prieš tai internete pastebėjau skelbimą moters, kuri laikinai buvo priglaudusi 5 šuniukus ir ieškojo jiems namų. Visą dieną negalėjau išmesti iš galvos minties apie mažylius ir vakare po ilgų diskusijų su tėvais (iš pradžių mano tėtis visai pritarė dar vieno šeimos nario įsigijimui, nes namuose jau gyveno 5 šuniukai) parašiau moteriai, kuri buvo juos priglaudusi. Ji papasakojo istoriją, jog mažyliai gimė vieno vyriškio sodyboje, kuris, deja, bet neturėjo galimybių mažaisiais tinkamai pasirūpinti, ir taip jie pateko į šios be galo geros moters globą. Iš ryto susitarėme susitikti ir susipažinti su mažaisiais. Keista, bet važiuojant į Kazlų Rūdą, kur buvo šuniukai, važiavau su mintimi, jog noriu būtent mergytės. Nuvažiavus ten viskas pasikeitė. Ir tada pirmąkart susipažinau su Nero. Jau po kelių minučių pažinties supratau, kad namo su manimi važiuos būtent Jis. Tai buvo abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio. Grįžus namo kartu su mažuoju juoduliu gyvenimas labai pasikeitė. Pirma, pasikeitė miegojimo vieta. Čiužinys nuo lovos keliavo ant grindų, kur ateinančius 3 mėnesius mes miegojome. Antra, keitėsi ir miegojimo ritmas. Kiekvieną dieną apie ketvirtą – penktą valandą ryto Neriukas mane prižadindavo prašydamas valgyti, o tuomet sotus ir laimingas užmigdavo dar geroms porai valandų iki žadintuvo, kuris primindavo apie tą dieną būsimas paskaitas. Ir, žinoma, kas rytą rasdavau paliktų dovanų – visame kambaryje pilna mažų balučių. Neriukui augant balučių skaičius mažėjo, primygtinai pavalgyti paryčiais reikėdavo vis mažiau, o čiužinys sugįžo į savo vietą.

Neriuko vardą sugalvoti nebuvo labai sunku. Jis visas juodas juodas, išskyrus baltą krūtinę ir dar kelis baltus plaukučius ant galinių kojyčių. Būtent todėl išrinkome vardą Nero – itališkai tai reiškia juodas. Nors Nero mes vadiname jį labai retai. Dažniausiai – Neriukas, Nerijus, Neri.

Geriausi Nerio draugai – katinas, su kuriuo jis gali žaisti ištisas valandas, ir jo ,,mamytė“ Rudė. Rudė – dar vienas mūsų šuniukas. Nerį ji saugo kaip savo vaiką, niekam neleidžia jo nuskriausti ir kartu baigia nusiaubti visus namus. Didžiausia Nerio padaryta išdaiga namuose, kuri man žada kainuoti visą mano pirmąją rezidentės algą, – sugraužtas fotelis. Ant sofos visada galima rasti pilna Nerio atsineštų daiktų, suplėšytų popierių ir sugraužtų medžio pagaliukų, kuriuos jis su didele meile kaskart atsineša namo. Vos spėji viską sutvarkyti ir nepraeina nei  penkios minutės, o ant sofos vėl tas pats Neriuko padarytos tvarkos vaizdas.

Neriukas labai mėgsta eiti maudytis ir visai nebijo vandens, tad šiltuoju metų laiku sunkiai sulaikysi jį nuo maudynių. Taip pat jis be galo pavydus, pribėgus kitam šuniukui jis iš karto visus nustumia į šoną ir glaudžiasi prie šono daugiau nieko neprileisdamas. Miegoti labai mėgsta palindęs po antklode ir prisispaudęs šalia, ypač, jei naktys būna vėsios. Taip pat Neriukas yra geriausias žadintuvas – kas rytą apie 8-9 valandą sulaukiu bučkio į žandą su prašymu eiti pasivaikščioti. Kiekvieną dieną man grįžus namo, po ilgo apsikabinimo Neris patikrina mano rankinuką žinodamas, jog ten jo laukia mėgstamiausi skaniukai.

Neriuko charakteris yra nuostabus. Jo meilė žmogui yra begalinė. Jis pasitiki savo šeimos nariais visu šimtu procentų ir gina mus nuo visų priešų, kartais net ir įsivaizduojamų. Jis geriausias mano draugas. Tas vakaras, kai nusprendžiau parašyti moteriai, priglaudusiai šuniukus, ir kitos dienos rytas, kai pasiėmėme Neriuką namo, yra pats geriausias mano gyvenime priimtas sprendimas. Neris didžiausia mano meilė ir džiaugsmas.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Ieva ir Luna

Luna su visais būna kantri, nusileidžia, o jei labai išsigąsta žiurkėno, tada nepalieka mano šono.”

 

 

Luną paėmiau laikinai globoti iš “Penktos kojos”. Ji buvo rasta Dainavos parke, žmonės ją paėmė, bet iki prieglaudos ji fiziškai nukeliavusi dar nebuvo. Luna buvo aštuntas šuniukas, kurį paėmiau laikinai globoti. Palikusi ją namuose ir išėjusi į darbą, namus radau identiškai, kaip palikau, o Lunytė laukė įsitaisiusi savo guolyje. Tai buvo visiškai neįprasta, palyginus su kitais prieš tai globotais šuniukais.

 

Namuose, kaip pas tikrą veterinarę ir gyvūnų mylėtoją, yra žiurkė, papūga, katė, dar vienas šuo. Dar, kas be ko, svyruojantis kitų gyvūnų skaičius – gydyti į namus priimami graužikai ar paukščiai, šunys priimami gimdymo metu. Luna su visais būna kantri, nusileidžia, o jei labai išsigąsta žiurkėno, tada nepalieka mano šono.

Luna absoliučiai nuolanki, ištikima, nors per “Lauko kino” renginį kažkaip atsidūrė pas kitus žmones ant pleduko ir visą filmą pražiūrėjo su jais, nes jie geriau glostė jai pilvuką nei aš.

 

Pamiegoti mėgstame visi, sąžiningai viena kitos nežadiname nei naktį, nei rytais. Nebent papuola audra su griaustiniais, tada pabundi nuo lovos vibracijos, nes ji taip stipriai dreba.

 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Lolita ir Murkis

 

“Naktį Murkis miega kartu, stipriai prisiglaudęs, jei nusisuku, tai pereina į kitą pusę, kad miegotų veidu į mane.”

 

Murkį, kuriam dabar jau 15 metų, vieną gruodžio vakarą, grįžę po pasivaikščiojimo lauke, radome prie buto durų, dėžutėje. Buvo vos prasimerkęs, utėlėtas, murzinas ir labai silpnas. Sūnus paėmė jį iš dėžutės, o kol atrakinau duris, jis įpuolęs į namus jau džiaugėsi: „Tėti, Kalėdų senelis man padovanojo katiną“. Namuose jau buvo papuošta eglutė. Su vyru supratome, kad katiną pasiliksime.

Tai buvo pirmasis mūsų šeimos augintinis. Iššūkiai prasidėjo, kai po penkerių metų priklydo dar viena katytė. Ji, kaip tikra dama, uždominavo namuose, šeimininkus pavergdama meilumu, o Murkiui neleisdavo net nosies iš po lovos iškišti. Taip vargšelis pirmąjį mėnesį pragyveno besislapstydamas, kol vienas prie kito priprato ir tapo draugais 

Murkis dabar jau senas, todėl išdaigų nebekrečia, bet kol buvo jaunas – išmokė tvarkos namuose. Kiekvienas atviroje vietoje paliktas daiktas lėkdavo ant žemės. Likome be vazų ir dekoratyvinių statulėlių. Naktį jis miega kartu, stipriai prisiglaudęs, jei nusisuku, tai pereina į kitą pusę, kad miegotų veidu į mane.

Foto Rūta Karčiauskaitė

Greta ir Zita

 

“Džiaugiamės, jog Zita pasirinko mus, ji kelia tik šypseną ir meilę, o mažosios išdaigos tik stiprina draugystę.”

 

Istorija prasidėjo netikėtai ir neplanuotai. Tiesiog leidžiant laiką namų kieme, per tvorą įšoko katė, iškart elgėsi lyg mus pažinotų, glaustėsi, prašėsi glostoma. Žinoma, mes ją taip pat pakalbinome, tačiau svarstėme, kad tai galbūt kaimynų katė, nes iškart matėsi, lyg būtų naminė. 

Šiek tiek pabuvusi dingo, kitą dieną vėl pasirodė, leido laiką mūsų kieme, žaidė, nebenorėjo niekur bėgti, reikalavo maisto, tad taip ir supratome, kad nebeišeis ir turėsime naują gyventoją. Nors pradžioje bandėme ieškoti, galbūt kažkas pasigedo savo augintinio, tačiau jokio atsako nesulaukėme.

Buvo matyti, kad katė jauna, pagal dydį, elgesį tai supratome.

Didžiausias klausimas, ko gero, o tai kodėl Zita? Kelia šypseną ir mums patiems, ir rašant Jums istoriją, ir prisimenant vardo kilmę. Pradžioje net nesvarstėme apie vardą, nepuolėme jo galvoti, tačiau kelias dienas pabendravus su ja, mama tiesiog juokais sako, tai lyg teta Zita, kuri sugalvojusi atvykti į svečius atvažiuoja nieko nepranešusi. Ir tiesiog juokais pradėjome ją taip vadinti, o po kurio laiko joks kitas vardas net „neprilipo“ ir nebebuvo reikalo jo pergalvoti, nes šis jai labai tiko.

Zita tikrai kiemo šeimininkė, pas mus ji atsirado šiltuoju metų laiku, nuo to laiko priprato gyventi lauke, ir kambaryje ilgai būti nenori, tad atšalus orams parūpinome guolius ir namukus lauke. Įsileidžiame į kambarį, pažaidžia, pavalgo, palaksto, nusiprausia ir vėl prašosi į lauką. 

Dažnai atneša prie durų pelytes, žaidžia su jomis, vaikosi. Kambaryje lyg pasiutusi puola žaisti, karstosi ant lentynų, jau spėjo sudaužyti nuotraukų rėmelį, statulėles, tad kai kurie kambariai jau „uždraustoji zona“, užkertant kelią šunybėms.

Šį pavasarį-vasarą, bus metai, kai turime šią naują gyventoją. Už kiemo ribų niekur neina, taip pat ir sterilizavome, tad tai tik dar labiau padidino prieraišumą vietai.

Džiaugiamės, jog Zita pasirinko mus, ji kelia tik šypseną ir meilę, o mažosios išdaigos tik stiprina draugystę.

Linkiu visiems būti neabejingais, ištiesti pagalbos ranką silpniesiems, o ką žinote, gal tai Jūsų gyvenimo džiaugsmas ir draugas.

 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Akvilė ir Sendė

Kai katei naktį pasidaro šalta, ji išmokusi švelniai kojyte perbraukti per nosį, kad pabusčiau ir leisčiau palįsti po antklode.”

 

Gyvūnas paimtas iš “Kikos” parduotuvės, ten būna beglobiai iš prieglaudų, kurie ieško namų.  Šiuo atveju katė priklausė “Lesės” prieglaudai. Katė paimta, kai jai buvo 6 mėn., ji jau buvo savarankiška, turėjo savo charakterį, kuris nei kiek nepriminė lauke gyvenusio gyvūno.  Daugiau gyvūnų nelaikau, tačiau katė bendrauja su tėvų laikomu šuniu, kai jis svečiuojasi pas mus. Bendravimas atsargus, tačiau nėra taip, kad abu gyvūnai negalėtų išbūti kartu.

Katė labiausiai mėgsta savo 1,91 cm aukščio draskyklę ir miegoti jos lopšyje, tačiau jau kai prabunda ir nori dūkti, laksto per visus namus ir dideliais šuoliais į draskyklę, kurią kartais išverčia iš kojų. Dar labai mėgsta per dieną bent du kartus išeiti į lauką. Tiek prašo, tiek kniaukia ir kojomis slysta durų stiklu, kol visgi tenka išleisti pabūti gryname ore. Čia dienos ritualas numeris vienas.  Labai patinka gulėti ant pilvo ir kasytis, tada murkia ir savo letenėlėmis minko man krūtinę.  Naktimis miegoti leidžia, tačiau kai katei pasidaro šalta, ji išmokusi švelniai kojyte perbraukti per nosį, kad pabusčiau ir leisčiau palįsti po antklode, tada miegame kartu. Mūsų draugystė tęsiasi jau 3 metus.

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Aistė ir Rojus

“Džiaugiamės, kad būtent Rojus atsirado mūsų namuose, nes jis kaip reikiant išjudino mūsų kasdienybę.”

 

Rojus pas mus dar tik 5 mėn., tačiau atrodo, kad mes niekad išsiskyrę ir nebuvome.

Dar nespėję įsikelti į naujus namus, žinojome, jog namus papildysime nauju augintiniu. Buvome tvirtai nusprendę – šunį imsime iš prieglaudos. Didelė meilė gyvūnams paskatino išgelbėti dar vieną gyvybę. Rojų parsivežėmė iš gyvūnų globos namų “Mindraja”. Bevaikščiojant akį patraukė liūdnai sėdintis ir atsiskyręs šunelis. Tik mums priėjus prie narvo, jis lėtai priėjo ir minutę nemirksėdamas žiūrėjo tiesiai man į akis… Nuo tos akimirkos žinojau – jis mus pasirinko!

Rojaus istorija nežinoma. Jis rastas besiblaškantis gatvėse, nečipuotas, niekas jo nepasigedo. Todėl pirmasis vardas, koks jo amžius ir kada tikrasis gimtadienis – nežinoma. Nuo šiol gimtadienį švęsime rugpjūčio 6 d. – dieną, kai jį parsivežėme. Veterinarai apžiūrėję dantukus spėja, kad jis maždaug 1 metų amžiaus. Kai Rojų parsivežėme, jis buvo labai išvargęs ir sulysęs, o dabar po truputį atsigauna ir kas mėnesį priauga bent po 1 kg.

Dabar Rojus labai aktyvus, linksmas ir laimingas šuo. Didžiausias malonumas jam – pasivaikščiojimai bei važiavimas automobiliu, nesvarbu kur. Kol kas toliausiai kartu esame nuvykę iki Varšuvos Lenkijoje. Jam nesvarbu nueiti ar nuvažiuoti kilometrai, nesvarbu net ir jokios sąlygos, svarbiausia – judėti. Jis visada pasirengęs prisitaikyti. Laisvalaikio be jo jau nebeįsivaizduojame.

Stengiamės vaikščioti į dresūros pamokas, nes norime su juo sukurti stipresnį ryšį. Bet ne visada pamokose sekasi gerai – Rojus maniakiškai nori bendrauti su kitais šunimis, todėl atlikti pratimus jam kartais pritrūksta kantrybės.

Džiaugiamės, kad būtent Rojus atsirado mūsų namuose, nes jis kaip reikiant išjudino mūsų kasdienybę.

 

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Reda ir Žirnis


“Žirnis labai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, medžioti paukščius, žvilgčioti pro tvoros plyšį į praeivius, važiuoti automobiliu, priimti svečius.”

Visi auginti gyvūnai mūsų šeimoje atsirasdavo neplanuotai – kažkas atiduodavo, nes nebenorėjo auginti, arba atklysdavo patys. Turėjome šunų, papūgėles, šinšilą, dekoratyvinius triušiukus. Vaikai net vorams ir pirktiniams karpiams duodavo vardus. Močiutei pabėdavojus, kad kieme per daug sraigių ir reikėtų jas naikinti, vaikai tvirtino, kad jei jau mūsų kieme auga – šeimos nariai.

 

Netekus vokiečių aviganio Ramzio, kuris pas mus pragyveno ilgiausiai – 12,5 metų, sutarėme, kad yra per skaudu atsisveikinti, todėl nebelaikysime jokių augintinių. Toks planas truko visą amžinybę – šiek tiek daugiau nei mėnesį. Per tą mėnesį tikriausiai buvo perskaitytos ir peržiūrėtos visos socialiniame tinkle Facebook paskelbtos gyvūnų prieglaudų nuotraukos ir istorijos. Na, ir neatsilaikėme – bendru šeimos narių sutarimu nusprendėme, kad namuose be augintinio yra per liūdna, o gyvūnų prieglaudos yra geriausia vieta surasti draugą.

Pirmojo apsilankymo gyvūnų prieglaudoje metu susikaupti buvo sunku – trikdė gausybė prašančių akių. Vizitas buvo itin trumpas, nes akyse kaupėsi ašaros. Nei vieno gyvūno negalėjome išskirti iš kitų, todėl išvykome vieni. Atvykę jau į kitą prieglaudą elgėmės apdairiau ir nėjome rinktis patys. Paprašėme darbuotojos, kad išrinktų kokį mažą šunelį. Taip mūsų šeimoje atsirado mišrūnas Hopas, prieš kelis mėnesius rastas miške.  

 

Namuose Hopą pervadinome į Žirnį. Naujas gyvenimas – naujas vardas. Šeimoje jis gyvena 1 metus ir 3 mėnesius. Naktimis miega savo guolyje, tačiau apie 6 val. ryto ateina pasitikrinti, ar jau yra prabudusių. Žirnis turi savo budėjimo postą – vietą ant virtuvės palangės, iš kur puikiai matosi gatve einant šunys. Darbo dienas leidžia pas močiutę, nes neįprato būti vienas, o ir močiutei smagu. Žirnis labai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, medžioti paukščius, žvilgčioti pro tvoros plyšį į praeivius, važiuoti automobiliu, priimti svečius. Žirnio žaislai sudėti dėžutėje, tad kai jau nori žaisti, dėžutę išverčia ir vizgina uodegą, ieškodamas, kas su juo dūks. Miegoti eina kasdien tuo pat metu – apie 22 val. ir akivaizdžiai parodo, kad vakaroti jau gana – laikas ilsėtis.

 

Aktyvų “žemagrindį” šuniuką šikšnosparnio snukeliu ir hienos kailiu pastebi visi. Ir kuomet klausia, kokia jo veislė, sakome, kad tai mini vilkšunis.    

 

Fotografas Vytautas Stirbys, Kaunas

Kristina, Ramzis ir Rakūnas

“Dabar namuose netrūksta katinų dūkimo ir mažų išdaigų.”

 

 

Auginu du katinus. Pirmasis vardu Ramzis, jis atkeliavo iš “Katino svajonės” savanorių rankų.

 

2018 m. spalio mėn. dingo mūsų ilgametis draugas, rusų mėlynasis katinas, tad ir pradėjome jo paieškas – apvaikščiotas rajonas, pievos, iškabinti skelbimai, žinutės internete porą savaičių nedavė atsako. Galiausiai atsiliepė “Katino svajonės” savanoris Vytenis. Prieš susitikimą jaučiau, kad mūsų Rydikas negalėjo nuklysti iki “Megos”, kur ir rastas pilkis. Susitikusi tuo įsitikinau, bet narvelyje tupėjusio katino akys suvirpino širdį ir jį iškart pasiėmiau su mintimi, kad tai tebus laikina priežiūra, nesinorėjo palikti laukti šeimininkų prieglaudoje. Dienos ėjo, mūsų katinas negrįžo, o priglaustasis įsidrąsino ir iš baugštaus kačiuko virto drąsiu katinu, kuriam labai tinka jo faraoniškas vardas Ramzis. Ramzis pas mus atkeliavo būdamas maždaug metų amžiaus. Kadangi prieš tai turėjome katiną, gyvenimas nepasikeitė.

Ramzis karaliavo mūsų namuose, pagrūmodavo letena šuniui, tinginiaudavo savo guolyje, kol pavasarį kaimynai priglaudė katę, kuri šių metų gegužę atsivedė pūkuotų mažylių penketuką. Kai kačiukai paaugo, vienas jų atkeliavo į mūsų namus su mintimi, kad Ramzis turės draugą. Pačios pirmos katinų susitikimo akimirkos įrodė, kad smagiausia gyventi, kai turi su kuo pažaisti, padraugauti. Ramzis atskleidė savo rūpestingą ir meilią pusę – žaidimai, meilūs apsikabinimai tapo jo ir Rakūno kasdienybe. Rakūnas – tai mažasis rainius, kuris pas mus gyvena jau ketvirtą mėnesį ir jau gerokai paaugo. Rainius gavo Rakūno vardą, nes elgiasi kaip tipiškas meškėnas iš juokingų filmukų: visuomet džiaugiasi virtuvėje įlindęs į spintelę, kur stovi kriauklė, nes randa ką pakraustyti, skolinasi dukros plaukų gumytes – su jomis žaisti juk smagiau nei su žaisliukais. Dabar namuose netrūksta katinų dūkimo ir mažų išdaigų. Katinai be galo skirtingo charakterio: Ramzis faraoniškai išdidus, svetimų vengia, o Rakūnas draugauja su visais, kaip šuniukas atbėga pakviestas ir mėgsta, kai jam mėtomas žaisliukas, kurį atneša, kad mestum jam vėl.

 

Foto Vytautas Stirbys

 

 

Kornelija ir Cezaris

“Dėl Cezario aš praplėčiau savo žinias, tapau aktyvesnė ir įtraukiau visą šeimą, tai sutvirtino mūsų ryšį, atradome puikią sporto šaką – žygius.”

 

Nuo vaikystės, kurioje aš augau apsupta gyvūnų, norėjau padaryti gerą darbą ir išgelbėti kokį nors šunelį iš prieglaudos, suteikti naujų vilčių, naujus namus. Rašiau prieglaudoms Kaune, klausiau, ar turi man tinkamą šunį. Visos kvietė atvažiuoti ir gyvai susipažinti, bet viena nedidelė prieglaudėlė atsiuntė labai gražaus, jauno šunelio nuotrauką, kuri man įstrigo ilgam.

 

Važinėjome po prieglaudas, ieškojau savo būsimo draugo, visi jie man patiko, visus norėjau priglausti, bet juk negalėjau pasiimti  visų. Aplankiau ir tą nedidelę prieglaudėlę, o ten tas pats šunelis – toks margas, toks laimingas, su tokiomis akimis, kurias prisimenu ir dabar. Susirinkome su šeima pasitarti prie mašinos, ilgai galvojome, ar grįžti į kitas prieglaudas pas tokius pat nuostabius šunelius, ar paimti iš čia. Aš negalėjau išvažiuoti ir palikti margo, paties linksmiausio šuns, kuris jau įstrigo mano mintyse, jei nebūčiau jo paėmusi, turbūt ir dabar gailėčiausi. Tiesiog jo žvilgsnis, kuris priminė mano turėtą šunį, perėjo kiaurai mane ir pasiliko kažkur ten, tame kampelyje prie širdies…

 

Jam buvo 7-9 mėnesiai, jis buvo nerealiai linksmas, jėgos ir energijos turėjo su kaupu. Jis nežinojo, kas yra komandos, buvo nesuvaldomas, visada linksmas ir gyvybingas. Aš daviau jam vardą Cezaris – gal dėl jo užsispyrimo tas vardas jam puikiai tiko.  Einant laikui po truputį pasirodė visos problemos, o tiksliau – baimės. Cezaris bijojo daug ko – mašinų, įvairių garsų, dūmų, kitų šunų, laiptų, net ir elementariausio maišelio gatvėje. Mes įtarėme, kad jis buvo skriaustas, muštas, bijojo staigių judesių, žmogaus prisilietimų. Man buvo sunku su juo pasivaikščioti, išeiti į naujas vietas. Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Aš nesitikėjau su šuniu kur nors dalyvauti, užsiimti kokia nors veikla, bet einant laikui pradėjau domėtis kinologija ir dresūra, supratau ir pajutau pati, kad nesocializuotas šuo – poblema tiek šeimininkui, tiek praeiviams. Pradėjau dar rimčiau užsiimti su Cezariu, važinėti į dresūros pamokas pas specialistus, kurie labai padėdavo. Visada atrasdavau laiko jam, mokiausi iš savų klaidų, visada ieškodavau naujų būdų jam iškopti iš baimių, užsibrėžiau tikslus. Buvo momentų, kai norėjau pasiduoti, bet mano ir Cezario užsispyrimas visada gelbėjo. Būdavo labai blogų dienų, bet išauštant naujai dienai vėl grįždavome prie tų pačių tikslų. Supratau, kad šuo ne tik puikus kompanionas, bet ir geras pagalbininkas, kad jis turi būti kuo daugiau su manimi, jeigu ne Cezaris, aš net neįsivaizduoju, ką būčiau veikusi visus tuos 3 metus, neįsivaizduoju savo veiklos be jo.

Dėl Cezario susipažinau su naujais žmonėmis, radome naujų draugų, išmėginome vis naujų dalykų, kiekviena kelionė buvo naujas iššūkis, kurį einant laikui buvo vis lengviau įveikti. Tai buvo motyvacija man, naujo gyvenimo pradžia.

 

Dabar vienas be kito mes negalime. Tėvai sakydavo, kad mes kaip du vandens lašai, abu tokie užsispyrę ir su savo nuomone. Šuo gyvenimą pakeitė kardinaliai, nors ir toliau dirbame su jo problemomis, bet kuo toliau, tuo lengviau viskas įveikiama, tai tampa mano darbu, o žinios visuomet praverčia kitiems. Dėl Cezario aš praplėčiau savo žinias, tapau aktyvesnė ir įtraukiau į tai visą šeimą, tai sutvirtino mūsų ryšį, atradome puikią sporto šaką – žygius. Keliaujame po Lietuvą, naujas vietas. Mes tapome viena komanda, kuri negali būti atskirai. 

 

Dabar žiūrėdama į jį aš matau visą savo ryžtą, užsispyrimą, meilę, visą sunkų įdėtą darbą ir, svarbiausia, norą nepasiduoti ir tęsti toliau.

 

Foto Lukas J. Bižys 

Urtė, Edgaras ir Džiango

“Net draugai juokiasi, jog mūsų katinas turi daugiau žaislų nei bet kuris vaikas namuose.”

Mūsų šeimos nario vardas Džiango. Katinėlio atsiradimas namuose buvo svarstomas kurį laiką, tačiau tvirtai žinojau, jog noriu paimti jį iš globos namų. Taip ir padariau. Vieną gražią dieną nuvykau į VšĮ “Katino svajonė”. Važiavau ten su mama, nes mano sužadėtinis sakė, jog jam gali neatlaikyti nervai ir paims visus ten esančius gyvūnus. Manau, kad tai buvo likimas. Vos įėjus į globos namelius, pasitiko krūva norinčių važiuoti NAMO. Tačiau kitame kambaryje išgirdau, tiesiogine ta žodžio prasme, rėkiantį ir kviečiantį užeiti katiniuką. Ką jūs manote, vos man priėjus prie narvelio, kuriame jis buvo, ir įkišus pirštą, kad galėčiau su juo pasisveikinti, jis pauostė mane, uždėjo savo leteną ir nurimo. O paėmus ant rankų pradėjo garsiai ir godžiai murkti. Viskas. Širdis ištirpo ir paraginau jį važiuoti namo. Kuomet jį paėmėme, tikslaus amžiaus nežinojome, bet veterinarai sakė, kad tai yra apie 3 mėnesių jauniklis. Pargrįžome  namo sėkmingai ir vos įėjus pro duris jam pasidarė aišku, o po to ir mums, kad jis čia šeimininkas. 

Nuo tos dienos praėjo beveik metai. Tas laikas yra kupinas šypsenų, juoko, murkimo, džiaugsmo, kartais pyktelėjimo dėl išdaigų, bet vos tik ateina pas tave ant kelių, išsilydai ir viskas būna kaip buvę. Kodėl pavadinome Džiango? Nes kaip ir tame filme ištrūkęs Džiango randa savo laimę. Net draugai juokiasi, jog mūsų katinas turi daugiau žaislų nei bet kuris vaikas namuose. Katinėlis charakterį turi – siurblys jam ne draugas, o dėžutės jo favoritės. Maistui pakankamai išrankus, gurmanas mat. O ir šiaip dėmesį mėgsta, puikiai sutaria su kitais žmonėmis. Kartais įsijungia nakties siuto režimas ir ankstyvojo žadintuvo vaidmuo, tačiau šiuos dalykus tenka toleruoti.  Kasdien dėkoju likimui už tai, jog turime Džiango.

Foto Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Julija ir Lima

“Atrodo, galėčiau pasakoti nesustodama, kaip ji mėgsta fizinį artumą, kokie mylimi jai yra saulės spinduliai vėsią dieną ir koks artimas jai yra žmogus.”

 

Maždaug prieš porą metų, kai namuose mums su Tomu atsirado noras turėti keturkojį draugą, ilgai diskutavome, kokio dydžio ir charakterio tas draugas turėtų būti. Kai nusprendėme įsigyti Bostono terjerą, naršydama Facebook visai netikėtai pamačiau pranešimą apie “DogSpote” esančią kalytę Miniukę. Jos istorija palietė mano giliausius širdies kampelius ir nieko nelaukdama skambinau Tomui: „Labas, čia yra tokia prancūzų buldogo mišrūnė “DogSpote”, gal galiu parašyti prieglaudai ir pasiteirauti dėl jos įsivaikinimo?”. Tai buvo trečiadienio vakaras (pamenu kaip šiandien), kai aš nusiunčiau žinutę “DogSpotui”, išreikšdama norą suteikti Miniukei namus. Jau penktadienį kalbėjau telefonu su vadove Indre, gryninau mūsų poreikius, gyvenimo būdą. Kadangi minėtoji šunytė nebuvo tinkama šeimai su vaikais, mums buvo pasiūlyti kiti variantai.

 

Atėjo diena, kai iš dviejų pasiūlytų kalyčių (Limos ir Zumos) mes išsirinkome Limą. Ji tuo metu buvo 3,5 metų, laikinai gyveno Šiauliuose pas nuostabią globėją Rūtą, kuri paėmė ją iš daugintojų. Sutarėme, kada galėtume atvažiuoti apžiūrėti Limos, pabendrauti. Buvo tamsus žiemos vakaras, kai mes, susikrovę kraitį Limai vežti į naujus namus, keliavome su Tomu į Šiaulius. Nors įprastai po pirmojo pasimatymo globotinis dar nebūna siunčiamas su naujaisiais šeimininkais naujo gyvenimo etapo link, bet mes jautėme, kad tas pirmas kartas bus lemtingas. Ir neklydome. Tą naktį grįžome iš Šiaulių į Kauną jau nebe dviese, o trise. Žinoma, pirmoji naktis – streso naktis. Nepažįstama vieta jai, nepažįstami jos garsai mums.

Dienos bėgo, vagiama buvo viskas, kas tyčia guli ant žemės ar netyčia ją pasiekia – šlepetės, kojinės, kalėdiniai žaisliukai, tušinukai ir begalė kitų daiktų. Kandama, kai buvo bandoma pavogtus daiktus iš jos paimti. Tiesa, reikėjo daug laiko ir kantrybės, kad Lima išmoktų mūsų gyvenimo taisyklių. Bet tai jau praeitis. Šiandien ji be galo protinga mergiotė – namuose galima su ja susikalbėti ženklais. Komandas „sėdėt“ ir „negalima“ puikiai moka. Esant tinkamai motyvacijai moka ir „gulėt“. Ji kantri, ji žaisminga. Kas kartą pasitinka mus po darbo bučiniais ir vizgindama užpakalį (na, uodegos gi neturi). Pas mane mėgsta ir į mašiną įsiropšti, kol įvažiuosime į kiemą, Tomo kantriai  laukia, kol išlips ir pakvies ją pasisveikinti. Kas kartą grįžus namo ir pasisveikinus ji dar nubėgs atnešti savo žaislą, nes visą dieną laukdama nusipelnė, kad būtų su ja žaidžiama. Lima dievina kamuoliukus. Taip taip – dievina. Didelius ir mažus, minkštus ir kietus. Net ramiai pro krepšinio ar tinklinio aikštelę praeiti negalime – vis stengiasi pagauti kamuolį. Namuose net tenka slėpti juos, o tai veiklos visai dienai būtų – graužti kamuolį, tada įkyriai bandyti jį įbrukti kam nors, kad atimtų (čia tokia žaidimo forma), o bandant atimti ji bėgtų.

 

Atrodo, galėčiau pasakoti nesustodama, kaip ji mėgsta fizinį artumą, kokie mylimi jai yra saulės spinduliai vėsią dieną ir koks artimas jai yra žmogus. Tiesą sakant, nebeįsivaizduojame savo kasdienybės be jos: rytų be jos kriuksinčio žadinimo, vakarų be jos knarkimo užmigus, grįžimo iš darbo be jos energingo pasitikimo, pavakarių be pasivaikščiojimų po gryną orą. Ir tai buvo sprendimas visiškai ekspromtu, bet kuris apvertė mūsų kasdienybę aukštyn kojomis ir nuspalvino gyvenimą ryškesnėmis spalvomis.

Foto Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Sigita ir Bučkis

“Bučkį dažnai pavadinu bailiuku, bet aš galiu drąsiai pasakyti, tai geriausias mano draugas, jis visuomet mane stebi, saugo, kad nedingčiau kur toliau.”

 

 

Gyvūnai man nuo vaikystės sukelia šiltus jausmus ir geras emocijas. Tėvai man jų niekada nedraudė laikyti, bet šuniuko neauginome. Niekada neturėjau pačios mylimiausios šuns veislės,  žaviuosi visais. Kai aplankė tvirtos mintys auginti šunį, net neabejojau, kad jis bus iš prieglaudos. Pradėjau sekti prieglaudėles socialiniuose tinkluose, žinojau, kad pamatysiu “jį” ir žinosiu, kad “tai mano”.

 

Taip ir nutiko, pamačiau Tautmilės prieglaudėlėje dviejų rastų šuniukų nuotrauką, tai buvo JIS. Bet abejonių dar kilo, ar tikrai, ar tinkamas metas, tuomet sulaukiau dar dviejų draugių žinučių: “ar matei, tai tavo šuo, jis net panašus į tave”. Abejonių neliko, skambinau į prieglaudėlę džiaugsmo pilna širdimi, kad štai, mano geriausias draugas. Prieglaudos darbuotoja pranešė, kad šis šuniukas jau rado savo šeimininkus. Na, tikriausia nebuvo mano, bet tikėjau, kad jis tikrai atsiras.

 

Po kelių dienų, vėlyvą vakarą, sulaukiu skambučio iš tos pačios Tautmilės prieglaudėlės, jie manęs paklausė, ar sutikčiau priimti tą baltą kamuoliuką, nes jo atsisakė jį pasiėmusi šeima. Mano atsakymas buvo aiškus, nes juk jis mano šuo. Buvo toks sutapimas, kad esu kaunietė, o būtent rytojaus dieną darbo reikalais turėjau vykti į Vilnių, taip ir susitariau po darbo pasiimti savo draugą.

 

Pirmosios susitikimo akimirkos buvo nuostabios, tas mažas, baltas, poros mėnesių naujasis draugas nenustojo manęs laižyti, tikriausia taip ir buvo ištartas jo vardas – iš to didelio noro bučiuotis. Bučkis – naujasis mano namų džiaugsmas. Mažylis pirmosiomis akimirkomis glaudėsi bijodamas, kad vėl nebūtų paliktas. Pirmieji mėnesiai tikrai buvo sunkūs, jį kankino labai daug baimių, grįžusi namo nerasdavau jo prie durų, ieškodavau pasislėpusio namuose. Pasivaikščiojimai lauke taip pat buvo labai nedrąsūs. Didelė garsų baimė, nepasitikėjimas kiekvienu sutiktu šuniuku, taigi pradėjome konsultuotis su specialistais, kaip jį socializuoti ir paversti jo pasaulį draugiškesniu.

Bučkis augo, drąsėjo, bet jo jautrumas niekur nedingo, jautrių temų išlikę iki šių dienų, atsargiai viską ištyrinėja ir tik tuomet įgauna pasitikėjimą. Baimes kelia vėliavos plazdėjimas, pirmasis sniegas, nemaloni ir žolė po lietaus. Bučkį dažnai pavadinu bailiuku, bet aš galiu drąsiai pasakyti, tai geriausias mano draugas, jis visuomet mane stebi, saugo, kad nedingčiau kur toliau.

Kaip ir visi šuniukai jis augdamas pridaro linksmų dalykų: ne viena batų pora, palikta ne vietoje, buvo sunaikinta, o jau skaniausi tai telefonų laidai, net nebesuskaičiuojamas kiekis jų patikrinta, iš ko pagaminti. O juokingiausia tema – maišeliai, nuolatos stebime, kad kažkur nerastų maišelių, tai labiausiai siekiamas žaislas, maistas ar šiaip daiktas, kurio traškesys sukelia Bučkiui džiaugsmą. Bučkis – tai šuo, kuris nežadina be reikalo šeimininko, jeigu kelia iš miego krapštydamas letenėle, tai tikrai bėda. Niekada neatsisakau išvesti net tamsiausią šaltą naktį, juk ir mums, žmonėms, būna visko.

 

Atsiradus Bučkiui mano namuose sustiprėjo reikalingumo, atsakingumo jausmas. Jis ateis prisiglausti pačiu tinkamiausiu metu, aš tapau jam tuo vieninteliu svarbiausiu žaidimų draugu ar pagalba ištikus bėdai. Dar ir dabar, mums esant kartu daugiau nei 2 metus, būna situacijų, kai bėga pasislėpti už manęs, bet pažvelgiame baimei į akis, tada ji išnyksta savaime. Jei kiekvienas tikės tuo, kad viskas baigsis gerai, pasaulyje nebebus ko bijoti.

 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Aivaras ir Bora

“Siūlau visiems, kurie ieško keturkojo draugo, užsukti į gyvūnų prieglaudas ir draugą išsirinkti būtent ten.”

 

Visuomet norėjau auginti šunį, tačiau vis dvejojau, galbūt bijojau atsakomybės, kurią prisiima kiekvienas, kuris įsigyja keturkojį draugą. Galiausia nutariau, jog man tikrai jo reikia, ir ėmiau domėtis įvairiomis veislėmis, ieškoti veislynų kontaktų. Galiausiai supratau, jog šuns veislė – tai tik nieko nereiškiantis įrašas beverčiame popieriaus lape, kuris vadinamas šuns kilmės dokumentais. Supratau, jog man reikia draugo, o ne popieriaus lapo, kuriuo galėčiau pasipuikuoti prieš aplinkinius, teigdamas, kad mano keturkojis draugas, neva, kažkuo geresnis už kitus.

Taigi  ėmiau domėtis beglobiais gyvūnais, stebėti gyvūnų prieglaudų įrašus. Šiaulių gyvūnų globos namai “Letenėlė” paskelbė, jog ieško namų 2 mėnesių kalytei. Minėta kalytė kartu su kitais savo likimo draugais buvo pas laikiną globėją. Nuvykęs apžiūrėti šuniuko supratau, jog tai mano naujasis draugas. Simboliška, bet visa tai įvyko 2016 m. kovo 11 d., kuomet minime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Taigi dieną, kuomet mes tapome nepriklausomi, šuniukas pagaliau tapo priklausomas nuo savo naujų, jį mylinčių šeimininkų.

Apie mano sprendimą į namus parsivežti naują šeimos narį niekas nežinojo, tačiau tik pamatę šuniuką, jį pamilo. Atvykusi į savo naujuosius namus kalytė buvo pavadinta Bora (prieglaudoje ją vadino Rūta). Kaip ir visi maži šuniukai ji krėtė išdaigas, tačiau labai greitai socializavosi ir išmoko visas namų taisykles. Kartu su Bora praleidžiame daug laiko, kartu keliaujame, sportuojame.

2017 m. pavasarį, kai Borai jau buvo šiek tiek daugiau nei vieneri metukai, sudalyvavome LSMU Veterinarijos akademijos Studentų atstovybės organizuojamame bėgime su augintiniu, kuriame 5 kilometrų distanciją įveikėme pirmi. Čempionų titulą apgynėme ir 2018 m., ir 2019 m. Čempionę Borą rodė laidoje “Mūsų gyvūnai”. Taigi Bora tris metus buvo pirma ir įrodė, jog norint laimėti nebūtinai reikia būti kilmingu. Tuo tarpu namuose nuo pirmos dienos Bora įrodė, jog yra ištikima ir mylinti.

Drįstu teigti, jog gyvūno pasirinkimas iš prieglaudos buvo puikus sprendimas. Siūlau visiems, kurie ieško keturkojo draugo, užsukti į gyvūnų prieglaudas ir draugą išsirinkti būtent ten.

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Ieva ir Nukė

“Nukė mėgsta pasivaikščiojimus, žmonių dėmesį, pakasymus ir ypač maistą.”

Mopsai visada mane žavėjo didelėmis akimis, tuo mielu knarkimu ir paršelį primenančia uodega. Seniai žinojau, kad mano trumpanosis šuo bus tik iš globos namų.

Prieš 3 metus ėmiau rimtai svarstyti apie naujo šeimos nario priėmimą į namus, tačiau tuo metu dar nebuvo tam palankių sąlygų. Bet jau tada pradėjau sekti ,,DogSpoto“ veiklą ir skaitydavau vis naujų namų ieškančių šunų istorijas. Ir kaskart atsiradus naujam beglobiui sakydavau, kad jį mielu noru priglausčiau… Bet ir šitą priglausčiau… Ir šitą.

Po metų ,,Dogspoto“ veiklos stebėjimo žinojau, kad mano šuo bus iš ten. Taigi atsiradus galimybei naujam augintiniui gyventi su manimi, 2017 metų birželio 10 dieną pajudėjome iš Kauno į Vilnių, į ,,DogSpoto“ vadovės organizuojamą renginį. Norėjau dar daugiau sužinoti apie jų veiklą, susipažinti ir pagaliau pasakyti, kad noriu globoti vieną iš jų išgelbėtų šunų!

Ir po trijų dienų gaunu taip ilgai lauktą žinutę, jog yra Nukė. Žinojau, kad šiai piratukei yra 3 metai, ir ji norėtų gyventi kaip princesė, be pašalinių konkurentų – šunų. Ar man tinka Nukė? O kaipgi kitaip, aš jos laukiau visus metus! Ir štai, atėjo ta diena, kai į namus grįžau su išsigandusia riestauodege.

Esu ne kartą girdėjusi, kad priglaustas šuo visą save atiduoda jį išgelbėjusiam šeimininkui. Atsiradus Nukei namuose, supratau, kad tai ne mitas. Aš prie stalo – Nukė šalia, aš duše – Nukė guli ant vonios kilimėlio, aš lovoje ir, žinoma, Nukė čia pat. Ji neina į lauką, jei su pavadėliu ją veduosi ne aš. Ir kitiems šunims neleidžia mėgautis mano dėmesiu, juk ji mano, o aš jos.

Nukė mėgsta pasivaikščiojimus, žmonių dėmesį, pakasymus ir ypač maistą. Kuo daugiau maisto, tuo geriau, todėl tenka jos šitą malonumą riboti. Rytais ji būna supratinga ir žino, kad suskambus žadintuvui šeimininkę reikia kelti laižant jai veidą, o jei ji vistiek nesikelia, tada galima dar pamiegoti, kol ji pagaliau išlips iš lovos. Ji yra nepakeičiama kompanionė ne tik keliaujant pėsčiomis, bet ir važiuojant automobiliu. Atrodo, kad ją hipnotizuoja vaizdas pro judančios mašinos langą, o jei diena būna sunki, mašinoje užknarkti irgi ne bėda. Smagu, kad vis daugiau atsiranda gyvūnams draugiškų kavinių, kuriose Nukė gali pasimėgauti nugaros pakasymais iš ja susižavėjusių žmonių, kol geriu kavą.

Nukės pasiėmimas į namus yra vienas geriausių mano sprendimų.

,,Saving one dog will not change the world, but surely for that one dog, the world will change forever.”
Karen Davison

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Neda ir Liusi

“Liusės paėmimas turi daugybę pliusų. Pavyzdžiui, kojinės, batai ir bet kas, ką Liusi gali suvalgyti, staiga rado savo vietas ir namuose pasidarė nepaprastai tvarkinga.”

Sveiki, mano vardas Neda ir tai mano gražuolė Liusi. Mes pasiėmėme ją prieš mėnesį. Aš savanoriauju ,,Nuaro” prieglaudoje, ten ją pirmą kartą ir pamačiau. Kai pastebėjau ją tame narve, iš karto supratau, padarysiu, bet ką, kad tik ją iš ten paimčiau. Aš visada siųsdavau savo mamai gyvūnų, kurie man patikdavo, nuotraukas ir įrašus. Anksčiau mama net nesureaguodavo į  juos, bet šįkart viskas buvo kitaip. Liusi iš karto sužavėjo mano mamą ir dar niekada gyvenime nesijaučiau taip arti augintinio gavimo. Tą patį vakarą mums pavyko įtikinti ir tėtį. Jau kitą dieną ji atvyko į mūsų namus.

Tikriausiai niekada negalėčiau turėti geresnio augintinio nei Liusi. Ji labai protinga, miela ir energinga, bet, kai reikia, gali būti ir labai rami. Liusi tikriausiai vienas drąsiausių šunų pasaulyje. Antrą dieną po to, kai mes ją pasiėmėme, jos pamatyti užsuko mano teta su savo šunimi Nordu. Mažylei visiškai nerūpėjo, kad jis borderkolis ir gal 10 kartų už ją didesnis. Viskas, ką ji norėjo daryti, buvo žaisti, ir šitaip ji elgiasi su visais gyvūnais, nesvarbu, kokio dydžio jie yra.

Kai ją paėmėme, žinojome, kad reikės pasiruošti keltis naktį, nes ji mus žadins, bet taip nenutiko. Liusi nežadina mūsų viduryje nakties, ji necypia, neloja ir neprašo dėmesio iki pat ryto. Mums tai buvo maloni staigmena, nes mus įspėjo, kad ji gali cypti palikta viena, bet tai tikriausiai vienas iš daugybės pliusų pasiimant šuniuką iš prieglaudos. Ji jau buvo įpratusi būti viena.

Liusės paėmimas turi daugybę pliusų. Pavyzdžiui, kojinės, batai ir bet kas, ką Liusi gali suvalgyti, staiga rado savo vietas ir namuose pasidarė nepaprastai tvarkinga. Vienas iš labiausiai patinkančių dalykų mano tėvams yra tai, kad dabar, kai mano broliukas Pijus grįžta namo, jo pirmi žodžiai yra ne ,,ar galiu telefoną”, o ,,einu pažaisti su Liusi”.

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

Roma ir Goldas

“Grįžęs namo, visada esi priverstas nusišypsoti, nes ten jau laimės šokį šoka Goldas, energingai judindamas savo riestą uodegą.”

 

Visada labai mylėjau gyvūnus, nuo vaikystės tvirtai žinojau, kad tikrai auginsiu šunį. Domėjausi įvairiomis veislėmis, bet labiausiai akis visada traukė suplotasnukiai. Iš pradžių svarstėme apie mopso pirkimą, pradėjome daugiau jais domėtis, dairėmės veislynų. Prisijungiau prie mopsų augintojų grupės socialiniame tinkle „Facebook“, ten sužinojau labai daug naudingos informacijos, taip pat apie suplotasnukių gelbėtojus VšĮ “DogSpotas”. Pradėjau domėtis jų veikla, skaitydavau istorijas šunų, kurie patekę į jų globą. Tikriausiai tada atėjo suvokimas, kad šuniui dokumentai, tikrai ne „dėl parodų“, kuo skiriasi daugykla nuo veisyklos. Skaitant tas istorijas pasidaro graudu ir pikta. Pikta dėl to, kad kai kurie mūsų, prieš įsigydami augintinį, net nepasidomi nei pasiriktos veislės bruožais, nei būsimomis išlaidomis, nei juolab, kur reikia pirkti būsimą augintinį, kokia jo kilmė. Kol nepradėjau domėtis, taip pat daug ko nežinojau ir lygiai taip pat kaip ir daugelis galvojau, jog dokumentai tik parodoms. Bet manau normalu, kad kai ruošiesi žengti tikrai atsakingą žingsnį ir į savo šeimą priimti naują narį, domiesi absoliučiai viskuo nuo A iki Z. Atsakomybės jausmo – tiek tik reikia, ir galbūt prieglaudos turėtų mažiau darbo.

Jau buvome nusprendę, kad nepirksime, o priglausime nelaimėlį iš prieglaudos. O kol aš jau tyliai svajojau, kaip vaikščiosime po naujai sutvarkytą parką greta namų su naujuoju augintiniu, Vytautas susisiekė su “DogSpotu” ir susitarė, kad atvyksime susipažinti su Goldu. Būtumėte matę mano džiaugsmą, kai tai sužinojau!

Goldas – tai nuostabaus charakterio mopso mišrūnas, kuris prieš pusantrų metų pažvelgęs į mus absoliučiai pavergė mūsų širdis ir labai greitai tapo visaverčiu šeimos nariu. Goldas į prieglaudą pateko dėl priežasčių, kurių buvę šeimininkai kaip ir neįvardino. Šuo su sveikata problemų neturėjo, absoliučiai taikus ir be galo mylintis visus, o ypač maistą. Iki dabar svarstome, kaip kažkas galėjo jo atsisakyti? Pritrūko kantrybės auklėti? O galbūt išvaizda nelabai „atitiko skonį“? Kad ir kaip ten bebūtų, Goldas labai nesunkiai įsisavino naujų namų taisykles ir dabar elgiasi kaip tikras išauklėtas šuo. Tiesa, kartais svečiuose taisykles pamiršta, kaip mėgstame sakyti, „nusianuliuoja parametrai“. O išvaizda? Argi ji galėjo užkliūti? Galbūt ir taip, kadangi toli jis nuo mopso veislės standartų, bet jis mums pats gražiausias, o ir vaikščiodami sulaukiame daug komplimentų. Ypatingai žmonės atkreipia dėmesį į riestą uodegą ir dideles akis. O kokios jos būna, kai prašo maisto… Bet prie šio žvilgsnio įpratome, tad Goldui, galime sakyti, nelabai pasisekė, kadangi nuo stalo maisto negauna, o paties maistas visada skrupulingai sveriamas. Goldas myli maistą ir dėl jo tikrai velniui sielą atiduotų, ėstų ėstų ėstų…  O ir išrankus nėra, tik salotos lapą paslapčiomis išspjauna. Ir „Karvutės“ saldainių sušlamštęs su popierėliais visą maišelį, ir jelapeno… Pastarasis įvykis įsimintiniausias, kadangi Goldo organizmui nelabai patiko šis pasirinkimas. Bet net ir jausdamasis blogai, apetito neprarado nei kiek. Gerai tas, kad reikiamą tabletę kaip saldainį suryja, nereikia derėtis. Sakome, jog į namus atėjusį vagį už sudžiūvusį duonos kriaukšlį ir prie stalo pasodintų, kava pavaišintų ir parodytų, kur pinigai sudėti, jeigu tik žinotų. Myli jis visus besąlygiškai, sutaria su visais, draugiškas ir meilus šuo. Tiesa, prie žmonių labiau patinka eiti, nei prie kitų šunų, nes žmonės juk skanukų duoda.

Dažnai išgirstame klausimą: „Jis tikriausiai knarkia?“. Tikrai taip! Bet, tiesą pasakius, aš to net negirdžiu – man tikriausiai pasisekė. Goldo atsiradimas mūsų šeimoje tikrai pakeitė gyvenimą. Pirmiausia, tai kur kas dažniau išeiname pasivaikščioti gryname ore. Taip pat, grįžęs namo, visada esi priverstas nusišypsoti, nes ten jau laimės šokį šoka Goldas, energingai judindamas savo riestą uodegą, nes be galo džiaugiasi, kad grįžai! Ir paskutinis esminis pasikeitimas – pusę mažutės virtuvės užima didžiulis šuns maisto maišas.

Mylime kiekvieną dieną vis labiau!

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Edita ir Naira

 

“Naira nėra iš tų, kurie mėgtų žaisti ar išdykauti, jai svarbiausia būti šalia žmogaus, o kiek dar šalia gyvena šunų, nelabai skaičiuoja, ji įpratusi.”

 

Prieš priimdami Nairą į savo šeimą, jau turėjome du šunis. Vienas iš jų, kaip mes sakome – „pirmasis mūsų vaikas“ – prancūziukas Ambalas, kurį parsinešėme prieš 11 metų. Vėliau atsirado vaikai, tačiau prieš keletą metų pradėjome galvoti, kad norėtume antro šuniuko. Taip mūsų namuose  atsirado Čipsis – mopsiuko ir pekino mišrūnas. Po kurio laiko pradėjome domėtis VšĮ „Dogspotas“ organizacija, nes jautėme, kad suplotasnukiai yra mūsų „favoritai“. Stebėjome jų istorijas, užmezgėme kontaktą. Pradėjo kirbėti mintis, kad norime trečio šuns. Apsisprendimą priimti trečią augintinį į savo šeimą lėmė tai, kad norėjome dar vieno draugo savo dviems „kriuksiukams“. Norėjome išgelbėti dar vieną širdutę ir suteikti jai galimybę nugyventi laimingą likusį savo gyvenimą pas mus, na, ir, be abejo, tiesiog norėjome trečio šuns. Apie gyvūno įsigijimą iš kitur ar mažiuką net nesvarstėme. Asmeniškai man labai patinka senjorai. Taip mūsų namuose atsirado Naira iš „Dogspoto“. Kai Naira atvyko pas mus, jai buvo 7 metai ir visiškai netrukus sukaks metai laiko, kai mes kartu. Beje, ne per seniausiai atšventėme aštuntąjį jos gimtadienį.

 

Kurį šunelį imti iš “Dogspoto”, ilgai nesvarstėme, organizacijos vadovė Indrė žinojo geriau už mus ir atsižvelgdama į mūsų turimus augintinius, jų charakterius pasiūlė mums susipažinti su Naira. Kai parsinešėme šią draugę namo, ji vardą jau turėjo, kiek man žinoma, “Dogspoto” organizacijoje, globotiniai gauna naujus vardus. Nairos istorija iki patekimo į laikiną globą labai paini, bet neabejotina tai, kad ji iki tol gražaus gyvenimo nematė, nebuvo mylima, kol galiausiai, tapo niekam nebereikalinga.

Nairai atkeliavus pas mus, ji buvo labai rami ir uždara, gyveno tarsi savame pasaulyje. Mūsų kiti du draugai Nairą priėmė gerai, išskyrus Čipsio pavydų žvilgsnį, kad ne jis glostomas ir ne jis dėmesio centre. Tačiau Čipsis draugiškas Nairai, niekada neurzgia, nekanda, bet ir per daug nedraugauja. O Ambalas kaip katinas vaikšto vienas ir jam nelabai svarbu, kas su juo gyvena ir kodėl. Taigi linksma mūsų trijulė nei labai draugauja, nei pešasi. Naira nėra iš tų, kurie mėgtų žaisti ar išdykauti. Jai svarbiausia būti šalia žmogaus, o kiek dar šalia gyvena šunų, nelabai skaičiuoja, ji įpratusi. Nairos didžiausias malonumas skaniai pavalgyti ir pamiegoti, tačiau maistą labai ribojame, maitiname pagal nustatytas dietines normas, nes ji tikras „batonėlis“, kiek paritus, tiek pastačius. Mėgsta susirangyti ant kelių visada, kai tik randa progą. Apskritai, ji visada šalia manęs. Naktį miega savo guolyje, tačiau jos žadintuvas visada užstatytas, 6 val. ryto jau žadina valgyti. Duodu suprasti, kad nieko nebus, reikia dar miegoti, tai laukia dar valandėlę kitą. Kai nereikia į darbus, pasiruošiame maisto iš vakaro, belieka tik sucypus paduoti, tada ramu, miegos nors ir visą dieną. Išlepinome…

 

Naira nemėgsta žaisti su žaislais, matyt, nežino, kas tai yra. Niekada neloja ant žmonių, loja tik tada, kai prašo valgyti.  Labai mėgsta pasivaikščiojimus, mėgsta važiuoti automobiliu. Liptų į visas mašinas iš eilės, kad tik važiuotų kur nors. Tačiau į savo kiemą išeiti ir aktyviai leisti laiką visai nenori. Reikia „išgrūsti“ pro duris, tada jau eina, tačiau tik išlindusi į lauką vėl sėdi. Svarbiausia pavalgyti ir pamiegoti. Taigi jau beveik metai, kai mes kartu. Dėl savo sprendimo nėkart nesuabejojome, per tą laiką dar spėjome ne vieną šuniuką laikinai priglausti ir tai tik į gera. Tikiu, kad Naira tikrai laiminga pas mus, kaip ir mes. Savo meilę jai jau įrodėme ir ji tai jaučia. Be galo džiaugiamės suteikę jai šansą gyventi naują gyvenimą.

 

Foto Luka J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Akvilė, Čika ir Mila

„Čika visada laukia mūsų grįžtančių, nes vaikai, grįžę iš mokyklos, visada nueina jos paglostyti.“

 

Čika

Prieš šešerius metus, gegužės mėnesį, atsidariusi Facebook pamačiau „Penktos kojos“ pranešimą, kuriame buvo 4 šuniukų nuotraukos su prierašu, jog jeigu greitu laiku jų niekas nepriglaus – jie bus užmigdyti. Į akį krito vienas juodai baltas šuniukas. Jau buvo praėję keletas metų nuo to laiko, kai mūsų kieme gyvenęs šuniukas paliko mus. Pasiskambinau ir pasiklausiau, gal galiu atvykti ir pamatyti tuos šunelius. Tuomet paaiškėjo, jog šie šunys yra Vilniuje, „Grindoje“, o tas į akį kritęs šuniukas visai mažas (norėjome didesnio). Tada susidomėjau pusės metų kalyte. Man pasakė, kad galėtų ją atvežti į Kauną. Tą pačią dieną apsisprendžiau, jog priglausime šią kalytę – ji per jauna, kad būtų užmigdyta. Kai ją atvežė, kiek nustebau, nes nuotraukoje ji atrodė didesnė. Bet tai nepakeitė mano apsisprendimo. Mano dukrytė Augustė iš karto jai davė vardą Čika.

Teko pasirūpinti jos apgyvendinimu lauke. Kadangi ji nėra didelio ūgio, man pasirodė, jog voljere jai gyventi nebūtų smagu. Senelis sukalė jai iš visų pusių apšiltintą būdą, padarėme terasą. Po kelerių metų netgi pavėsinę padarėme, nes ji per perkūniją slėpdavosi po sena kėde ir neidavo į būdą. Netoli Čikos teritorijos yra akmenimis puoštas tvenkinys, kurio viena siena maždaug metro aukščio. Kartais vadiname ją kalnų ožka, nes ji sugeba užlipti ant tos aukštos akmenų sienos.

Kai Čika laksto palaida kieme, labai mėgsta rausti žemes prie namo. Praėjusią vasarą ji taip pat išrausė ir mano prieskonių darželį… Būdama palaida, ji šiek tiek palaksto po kiemą ir tuomet atsigula prie namo arba terasos durų.

Čika labai myli mano vaikus. Kai ji tik atvyko pas mus, mano sūnui Gyčiui dar nebuvo 2 metukų. Jis išeidavo pasivaikščioti į kiemą, prieidavo prie Čikos ir ji jį vis laižydavo. Ir dabar ji mėgsta laižyti rankas, kai ateiname jos paglostyti. Visada laukia mūsų grįžtančių, nes vaikai, grįžę iš mokyklos, visada nueina jos paglostyti. Mes taip pat nueiname pas ją, nes ji mus kviečia.

Dabar mūsų kiemas be Čikos nebūtų mūsų kiemas.

Mila

Dukrytė Augustė vis prašydavo katytės arba šuniuko, kad būtų namuose. Ilgai abejojau. Labai myliu šunis, tačiau šuns namuose nenorėjau dėl dviejų priežasčių. Pirma ta, jog jį, nepaisant jokių oro sąlygų, reikia kasdien vesti pasivaikščioti. Antra – norint kažkur išvykti ilgesniam laikui, reikėtų jį kažkam palikti prižiūrėti. Pamažu pradėjau galvoti apie katę. Nedaug turiu patirties su katėmis, tačiau iš pažįstamų pasakojimų sužinojau, jog katę keletui dienų galima palikti vieną namuose. Net negalvojau pirkti veislinės katės, kadangi žinau, jog yra daug kačių, kurias galima priglausti. Pasiteiravau veterinarės, kuri dirba netoliese. Sakė, jog turi labai mielą katiną. Po keleto dienų nuėjome su vaikais jo aplankyti. Mums jis patiko, tačiau namuose neturėjome dar jokių reikmenų katei. Kol išsirinkome tualetą, draskyklę ir kitas priemones, mūsų nusižiūrėtą katiną priglaudė kiti žmonės. Tuomet puoliau naršyti internete ir ieškoti. Visiškai mažo katinėlio nenorėjau dėl to, kad jis per daug neišdykautų ir nesugadintų daiktų namuose. Peržiūrėjau internete kačių prieglaudos „Katino svajonė“ nuotraukas, skambinausi į prieglaudą „Dryžuota laimė“. Pastarojoje pasakė, jog dauguma jų kačiukų yra „šnypštukai“, dar neprijaukinti. Tuomet nusprendžiau pažiūrėti skelbimus portale www.skelbiu.lt. Štai ten ir pamačiau mielą, juodai baltą, trumpaplaukę katytę, prie kurios buvo parašyta: ir miela, ir graži. Kelis kartus kalbėjomės su jos globėja, kol sutarėme, kad ji ją mums atveš. Tik tada sužinojau, jog ji yra prieglaudos „Katino svajonė“ augintinė. Tuomet jai buvo 10 mėnesių, maždaug po mėnesio jai bus metukai. Pas mus ji atkeliavo su vardu Mila, kurio keisti mes net neketinome. Namuose daugiau gyvūnų nėra, priglausta kalė Čika gyvena kieme. Viena kitą jos pamato per langą. Keletą kartų Milą su pavadėliu išvedėme į kiemą, tai priartėjus šuniui, Mila šnypščia, o kalė ją pamačiusi loja.

Mila labai mėgsta žaisti su kamuoliukais, katei skirtu žaisliuku. Ji dažnai kniaukia, kalbina mus, pasitinka, kai grįžtame namo. Mila išgelbėjo mūsų pirmadienį. Pirmadienio rytą suskambo mano žadintuvas, tačiau man pasirodė, jog savaitgalis ir aš jį išjungusi miegojau toliau. Tačiau netrukus Mila pradėjo nenustodama kniaukti prie miegamojo durų. Atsitokėjau, pažiūrėjau į žadintuvą ir supratau, kad vos visi nepramiegojome. Esu už tai labai jai dėkinga. Beje, vieną šeštadienį Mila labai anksti užsimanė pabendrauti ir pradėjo kniaukti prie durų. Tokiu būdu pažadino mane 6 val. ryto. Supratau, kad nebepavyks užmigti ir tuomet nusprendžiau eiti daryti pusryčių. Paaiškėjo, kad nėra pieno. Į parduotuvę dar per anksti. Na, tuomet galima valyti langus, skalbti ir šiaip daug darbų nudirbti šeštadienio rytą.

Mila labai mėgsta lįsti į drabužių spintas. Šis jos pomėgis man neatrodė blogas, kol nepamačiau jos bevaikštančios mano pakabintais rūbais. Nuo to laiko mano rūbų spinta jai yra draudžiama zona.

Labai greitai pripratome prie Milos buvimo mūsų namuose. Dabar atrodo, kad namai be Milos – ne mūsų namai.

Foto Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Justas, Gabija, Girius ir Jūrė

“Gimus mūsų sūnui ji buvo tarsi jo sergėtoja: sėdėdavo prie vežimėlio užtikrindama jo saugumą ir laukdama, kol jis nubus.”

 

Jūrė (tuo metu ją vadino Šypsenėle) į mūsų namus pateko visai neplanuotai 2012 metų sausio mėnesį. Tuo metu mano vyras dirbo veterinarijos asistentu klinikoje Kaune. Ten buvo vykdoma akcija: sterilizuoti benames kalytes iš VšĮ “Penkta koja”. Tada mano vyras pirmą kartą ir pamatė juodą „labradorę“, kuri jį sužavėjo savo šypsena (ji moka labai gražiai šypsotis rodydama savo dantis). Tuomet Šypsenėlė taip ir nebuvo paguldyta ant operacinės stalo sterilizacijai, bet buvo išmaudyta ir vakarą leido jau savo naujuose namuose.

Greitai ją pamilome ne tik mes, mūsų tėvai, bet ir kaimynai. Kadangi mes gyvenome Jūrės gatvėje, o Šypsenėlė buvo pirmasis šuo joje, tai visų bendru nutarimu jai ir davėme Jūrės vardą. Tik atsikrausčiusi į mūsų namus naujoji gyventoja ėmė mus stebinti savo prieraišumu, paklusnumu ir nepriekaištingu elgesiu. O gimus mūsų sūnui ji buvo tarsi jo sergėtoja: sėdėdavo prie vežimėlio užtikrindama jo saugumą ir laukdama, kol jis nubus.

Dabar galvojame, kad pasisekė ne tik mums, bet ir Jūrei. Ji tapo tikru šeimos nariu: su mumis stovyklauja, važiuoja prie jūros, džiaugiasi maudynėmis, kurias be galo mėgsta, ir palaiko mums draugiją keliaujant po Lietuvą. Tai tikrai neeilinis šuo! Dėl savo elgesio ir išvaizdos visuomet lieka pastebėta ir išglostyta.

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nomeda ir Kendis

“Katinas visur su mumis – ir grybauja, ir žvejoja, ir atostogauja prie jūros.”

 

Kendis rastas prieš 2 metus, mano bendradarbės pažįstamų Lazdijuose. Jie vedžiojo parke šunį ir rado krūmuose nenusakomos išvaizdos katiną – vos paeinantį, griuvinėjantį ir nuo lūžių, ir nuo išsekimo. Katinas, paaiškėjo, svėrė vos 2 kg (dabar 6 kg). Atvežus į kliniką, paaiškėjo labai sudėtingi dubens kaulų lūžiai, dubens kaulai dar ir atitrūkę nuo kryžkaulio, sulaužyta ir paralyžiuota uodega, sutrenktos stuburo smegenys (ir stipriai pabrinkusios). Pusiau paralyžiuota šlapimo pūslė ir tiesioji žarna. Niekas nieko gero nežadėjo, visi laikė beviltišku atveju.

 

Kilo klausimas – kas pasiims jį, kas apmokės sąskaitas. Ir pasiėmiau Kendį aš. Dar du mėnesius praleido Jakovo gydykloje. Gyd. Margarita pašalino paralyžiuotą uodegą, buvo atliktas stuburo magnetinio rezonanso ir tomografinis tyrimas. Kai grįžo iš gydyklos, laukė visi metai nerimo, įtampos ir reabilitacijos. Šlapimo pūslė liko pusiau paralyžiuota – jam ir dabar, priklausomai nuo situacijos, leidžiami vaistai 1 ar 2 kartus per dieną arba 1 kartą per dvi dienas. Vaistai skatina nervinių impulsų plitimą nervais ir taip pūslė priverčiama  susitraukti (jos sienelių raumenys).

 

Dėl tokios pusiau neveikiančios pūslės atsiranda likutinio šlapimo, todėl formuojasi kristalai, vystosi uždegimas, kaupiasi gleivės, nuosėdos ir tai dar labiau apsunkina šlapimo ištekėjimą. Todėl minėta gydytoja atliko šlapimo takų perdarymą – uretrostomiją. Taigi galiu pati kateterizuoti namų sąlygomis, be narkozės. Visi pirmi metai buvo intensyvus vaistų leidimas, lėkimas į gydyklas kateterizuoti, šlapimo pūslės uždegimų gydymas (buvo pasigavęs ir grybelinę infekciją, ir stafilokoką). Namie vaistų ir papildų katinui buvo daugiau nei mums visiems kartu.

Nuo pirmų dienų vedžiojome Kendį į lauką, važiavome į parkus, miškus, kur daug vaikščiodavome, katinas lipdavo į medžius. Kai po pusmečio pamačiau, kad katinas miega susisukęs į riestainį, kad daro katinišką mankštą, kad glostant kelia nugarą aukštyn, džiaugiausi kaip loterijoje laimėjusi, nes po tokios traumos jis nieko panašaus negalėjo daryti, buvo visai nejudri nugara. Niekas negalėjo patikėti, kad taip greitai suaugo kaulai ir jungtys. Taip pat atlikome reabilitaciją su magnetu, osteopatinėmis procedūromis, kurias atliko kolegė, kita kolegė išbandė akupunktūrą katinui.

 

Dabar katinas džiugina šeimos narius, atsigavo, manau, maksimaliai, kiek buvo įmanoma jo situacijoje. Aišku, yra grėsmė, kad gali blogėti, nes stuburo kanale pilna kaulinių išaugų (po tokių traumų paprastai eilinė komplikacija).

 

Katinas visur su mumis – ir grybauja, ir žvejoja, ir atostogauja prie jūros. Jis yra neeilinis, labai protingas katinas.

Foto Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Arūna ir Haru

“Jis dabar kiemo karalaitis, nuo kurio gali apsiginti tik pakasius pilvą. Visų kaimynų numylėtas ir nuolat kalbinamas.”

 

Gyvenimas be šuns ar kokio nors gyvio namie iškart skambėjo kaip labai nuobodus gyvenimo būdas. Su draugu tarėmės, kad jei imsime gyvūną, tai iš prieglaudos. Ir vieną sekmadienį viskas įvyko gana spontaniškai. Aplankėme kelias prieglaudas Kaune, kurios tuo metu dirbo ir sutiko mus priimti, bet to ryšio ir kibirkštėlės vis nebuvo. Nuoširdžiai apėmė šiokia tokia neviltis, nejaugi nelemta? Nusprendė draugas kreiptis į Facebook grupes, kur sulaukėme tikrai nemažai pasiūlymų. Taip iš visos tos gausos atsirado tiesiog juodas šuo, nieko per daug ypatingo, išskyrus jo margą liežuvį.

Draugelis juodukas buvo bevardis, jaunas, o gyvenime matęs jau nemažai. Klaipėdoje klaidžiojęs po gatves, po vaikų aikšteles kone visą vasarą. Mergina, kuri ir parašė mums, pasakojo, kad kelis sykius matė, kaip juočkis su vaikais žaidžia, o vaikams pabėgus taip pat pasišalina. Gaudymo istorija nežinia kaip būtų pasibaigusi, jei ne kito kaimyno šuns pagalba, su kuriuo pradėjęs žaisti, pamiršo, kad čia aplink žmonės sukiojasi. Pirmomis dienomis atsiradęs kambariuose bijojo pereiti iš vieno į kitą, buvo nešiojamas ant rankų. Maisto dubenėliai taip pat buvo kažkas naujo, nematyto. Apsilankęs Klaipėdos “Nuare” gavo čipą ir paaiškėjo, kad jaunikaitis vos vienerių. Tada apsilankė kirpykloje, buvo visų išmyluotas, turėjo kelis laikinus globėjus. Iš Klaipėdos keliavo į Vilnių, pažino daug įvairių žmonių bei šunų. Buvo, kas domėjosi, bet norėjo laikyti prie grandinės.


Rugsėjo 11 dieną atkeliavo juodis pas mus į Kauną, pagaliau gavo tikrą savo vardą Haru. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Dabar Haru turi visą savo kiemą, kur užkasinėti jo duobes jau nebeturiu jėgų, jis pats sau šeimininkas, jei neguli kur ant lovos su mumis. Pačioje pradžioje ėsdavo tik naktimis ir taip, kad aš prabusdavau ir nesudėdavau bluosto, kol jis baigdavo. Dabar ėda, kur jam patogiau, kaip koks žiurkėnas kartais viską iš dubens nešasi į guolį (gal taip skaniau). Nepaisant keliavimo iš vietos į vietą, jis pamažu atsiskleidžia taip, kad net širdžiai šilta ir gera darosi. Kambariai iki šiol yra apeinami atsargiai, tiesiai per aplinkui, bet lauke jis jau tikrasis JIS. Tas laimingas šuo, kuris tikrai nebegalvoja, kas jį paliko gatvėmis klaidžioti. Jis dabar kiemo karalaitis, nuo kurio gali apsiginti tik pakasius pilvą. Visų kaimynų numylėtas ir nuolat kalbinamas.

Neįsivaizduoju, koks gyvenimas būtų be šito juodžio, kuris smulkina namie popierių ir nukandžioja visiems pliušiniams žaislams kojas.

Foto Gerda Čepaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Egidija ir Dipsis

 

“Jis  dievina vandenį ir žvejybą, maudytis ežere, tvenkinyje ar upėje – didžiausia pramoga.”

 

2015 m. kovo 8 d., eilinis sekmadienis, važiuojame su vyru į turgų šio to nusipirkti. Jau senokai pakalbėdavome apie dar vieną augintinį namuose (turime katytę), bet gal dar ne laikas. Gal vėliau. Važiuodami namo sugalvojome užsukti į vieną gyvūnų prieglaudą, ne toks didelis vingis. Pažiūrėti, juk nebūtina imti. Nuvykome. Šunų lojimas, didelės, meilės prašančios akytės. O jų daug… Bet imti nebūtina, tik pažiūrėsime. Apėjome visus narvus. Jei imtume, tai norėtume mažiuko ir kad augtų nedidelis.

 

Išeinant iš pastato – aptvarėlis, kuriame 7! Septyni žiemą prie parduotuvės dėžėje palikti mažyliai. Visi mieli, visų norisi. Pažiūrėjome – du buvo ypač „nagli“. Aš nužiūrėjau tokį vargšiuką, kuris kampe tupėjo ir niekaip nepavyko jo prisikalbinti. Pagalvojome su vyru, kad mūsų kovinė katytė jį gali skriausti. Palauk, imti juk nebūtina… Bet kaip tu neimsi, jeigu „nagliausias“ iš dviejų lipa per tvorą į akis ir rankas. Nuėjome visi trys į kabinetą tvarkyti dovanojimo dokumentų. Štai ir pažiūrėjome, imti juk nebūtina!

 

Grįžome namo. Kaip kviesti? Galvojome, galvojome – bus Dipsis! Krikšto sūnus sugalvojo trigubą vardą: Dipsis Makas Dešrelė, bet apsistojome ties Dipsiu. Pradžia buvo sunki ir brangi (bet dėl meilės neskaičiuoji)… Bronchitas, jautrus skrandis, vėmimai iki alpimų, lašelinės veterinarijos klinikoje. Pasveikome, sustiprėjome, augome ir užaugome! Dipsis užaugo ne toks, kokio buvo tikėtasi (kad būtų mažas), bet vis tiek jis mums pats mažiausias Dipselis.

Dipsis – ypatingas šuo. Ypatingas, nes mūsų. Dipsis labai draugiškas tiek su žmonėmis, tiek su kitais gyvūnais. Kalytės jį labai mėgsta, pavasarį ir rudenį vis bando įsibrauti į kiemą. Jis  dievina vandenį ir žvejybą, maudytis ežere, tvenkinyje ar upėje – didžiausia pramoga. Šoka visada pats pirmas. Pagaliuką atneša, kad mestum į vandenį, ir vėl šoka parnešti. Į žvejybą, deja, nesivežame, nes visada užmetant plūdę šoka į vandenį ir plaukia jos partempti. Pavojinga, kad nesusižeistų į kabliuką, o jei neleidi bėgti, tai kaukia, inkščia, cypia! Mėgsta pasivaikščioti, važiuoti automobiliu, vogti maistą nuo stalo, miegoti ant pagalvės. Kartais susipykstame. Rimtai! O pykstamės dėl vietos lovoje. Matai, kas pirmesnis – tas gudresnis. Ir daryk tu ką nori. Nepatinka, gali vos vos pastumti, bet pats nepasitrauks ir paurgs. Su vyru svarstome, gal jau laikas Dipsiui pasakyti, kad ne mes pas jį gyvename, o jis pas mus…

 

Nepaminėjau gimimo datos. Niekas prieglaudoje nežinojo „Dėžės šuniukų“ gimimo datos. Numatė, kad gimę sausio mėnesį. Tad datą reikėjo pasirinkti patiems. O kadangi visi puikiausi dalykai mūsų su vyru gyvenime nutinka 16 dieną, tai Dipselis gimęs 2015 m. sausio 16 dieną.

 

Kartais, kai išvykstame atostogauti, paliekame Dipselį pas tėvus arba vyro sesę ir krikšto sūnų Gabrielių. Jie tokie geri draugai, susitikimų metu dūkdami taip išvargina vienas kitą, kad vakare krenta miegoti be sapno! Tą vakarą iki kelionės jo labai trūksta. Namai ne tokie, tušti, nėra su kuo kariauti dėl pagalvės… Toks Jis – DIPSIS. Pats meiliausias ir mažiausias šuo pasaulyje.

 

 

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Foto Laura Kiuraitė

 

Loreta ir Čičė

“Keliaudama kasdien su manimi į darbą ji susirado daug draugų, kuriuos kiekvieną kartą pasitinka džiaugsmo šokiu ir bandydama lyžtelėti veidą.”

 

Rugpjūčio 21 dieną atvėrusi savo Facebook paskyrą pamačiau mažyčio, mieliausio pasaulyje šunelio, kuris ieško namų, nuotraukas. Tą pačią sekundę supratau, kad ji rado mane, ir nedvejodama iškart garsiai visiems pranešiau: čia mano šuo Čičė! Po 2 valandų ji jau buvo jaukiai įsitaisiusi ant mano rankų. Įdomiausia tai, kad tuo metu neplanavau turėti šuns ir visiems visada kartojau, kad jei turėsiu, tai tik didelį, nes mažųjų veislių atstovai man nepatinka. Taip prasidėjo mūsų istorija.

Paradoksas, bet jau nuo pirmųjų dienų ypač džiaugiausi, kad Čičė yra kompaktiška. Mes viską darome kartu: einame į darbą, lankome svečius, keliaujame, važiuojame autobusu pas mano mamą ir t. t. Dar tik pusę metų drauge, bet jau patyrėme daug daugiau, nei galėjau tikėtis. Man asmeniškai yra smagiausia tai, kad Čičė ne tik mano geriausia draugė. Keliaudama kasdien su manimi į darbą ji susirado daug draugų, kuriuos kiekvieną kartą pasitinka džiaugsmo šokiu ir bandydama lyžtelėti veidą.

Daugiau Čičės gyvenimo akimirkų galite rasti Čičės Instagram paskyroje – chich_terrier, o norėdami susipažinti – užsukite į Vytauto Didžiojo universitetą.

Foto Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

 

Elita ir Puma

Po 5 valandų lojimo, puolimo ir nesutramdomos neapykantos žmogui ji priėjo. Priėjo ir užmigo man ant kelių.”

 

Puma – tai turėjo būti mopsas vienai nakčiai… Bet nebuvo. Esu “DogSpoto” šeimos narė ir stebiu visą veiklą, tad tą spalio 13-osios dieną pamačiusi, kad pasiklydusiam mopsui reikia globos nakčiai, net nedvejojau. Susisiekiau su Indre ir laukiau skambučio. Sulaukiau ne taip greitai, kaip tikėjausi, o su skambučiu sulaukiau ir staigmenos. Mopsui globos nebereikėjo, bet atsirado skubus atvejis su dviem prancūzaitėmis iš Šakių daugyklos. Ilgai svarstyti neteko, tai buvo spontaniškas sprendimas – taip, padėsiu, rasiu šiltą kampą mažylei.

 

Man buvo vienas esminis kriterijus – kad šuniukas būtų draugiškas kitų atžvilgiu, kadangi turiu dvi kalytes, kurios į kompaniją be problemų priima kitą gyventoją. Taigi nebuvo laiko pažintims. Pumytę gavau tiesiai iš mašinos į rankas. Kas įvyko, nesupratau nei aš, nei ji. Tik po pusvalandžio namuose supratau, kad turiu laukinuką, ką tik ištrauktą iš narvo ir bijantį visko ir visų. Tą vakarą neįsivaizdavau, kada ir kokiu būdu galėsiu prie jos prieiti. Ji ir norėjo, ir bijojo. Tiesa, su mano kalytėmis visai nekonfliktavo, bet žmogus jai buvo baubas. Suprasdama, kad ji bijo labiau nei aš, bandžiau visais būdais pelnyti pasitikėjimą. Tik sunkiai sekėsi, juk nuvilti paprasčiau nei užsitarnauti pasitikėjimą.

Tačiau po 5 valandų lojimo, puolimo ir nesutramdomos neapykantos žmogui ji priėjo. Priėjo ir užmigo man ant kelių. Tada buvau laimingiausia, kokia tik galėjau būti. Gavusi pasitikėjimą to, kuris nebeturėjo pasitikėti žmogumi. Bet ji tai padarė,  jaučiausi ypatinga. Nuo tos dienos ryšys nenumaldomai augo. Dabar mes pusę metų drauge, aš pagaliau matau, kaip šuniukas atsipalaiduoja, ir nepaisant to, kad yra 3 ar daugiau metų amžiaus, elgiasi kaip mažas šunytis. Ji dūksta, kvailioja, tik dabar išgyvena vaikystę, kurios neturėjo.

 

Džiaugiuosi, kad yra tokia organizacija kaip “DogSpotas”. Pakartosiu Indrės žodžius: “Galbūt daugelis gali turėti šunį, bet ne kiekvienas iš “DogSpoto”…” Jie yra kitokie, bet su didelėmis širdelėmis, kurioms reikia meilės. Ir džiaugiuosi už tuos, kurie ištraukė laimingą bilietą ir gavo gyvenimą, kurio nusipelno kiekvienas. Galima rašyti daug ir dar daugiau, bet nepatyrę to, ką suteikia išgelbėtas augintinis, vargu, ar suprasite, tai žodžiais neapsakoma…

 

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Dovilė, Jonas ir Raja

“Buvo visko, džiaugsmo, juoko, ašarų, visko tiek daug, bet galiausiai kalbėti norisi tik apie pačius geriausius dalykus, nes to ir esame verti visi trys.”

 

Mūsų trumpa istorija, kuomet iš didžiausių dilemų, pasirinkti “prancūzą” ar “anglą”, namuose atsirado visai net ne buldogiška meilė – Raja. Ši meilė prieš devynis mėnesius pas mus atkeliavo iš Tautmilės prieglaudos, įsikūrusios netoli Baltarusijos sienos. Susiradę Rajos nuotrauką internete, prieglaudų skelbimų platybėse, vieną dieną iš Kauno patraukėme visai nekuklion kelionėn, vildamiesi, kad Raja ten mūsų laukia lygiai taip pat, kaip mes jos savo namuose. Taip ir buvo – iš būrio šunų prieglaudos sodyboje, lyg žinodama, mūsų automobilį ji pasitiko pirmoji.

Rajai tuomet buvo apie 5-6 mėnesiai, prieglaudoje atsidūrusi su dar dviem savo seserimis Ronja ir Plėšike. Taip taip, tai trys seserys, pavadintos  klasika tapusio kūrinio “Ronja, plėšiko duktė” garbei. Ji jau buvo likusi paskutinioji nepaimta į globą kalytė. Vardas jai taip tiko, kad nekilo nei minties jo pakeisti! Drąsi, energinga ir stipri – tokia yra mūsų Raja.

Nuo pat pirmosios dienos iki šios minutės niekuomet neleidome sau pagalvoti, kad mūsų pasirinkimas pasiimti būtent šį šunį buvo kažkoks neapgalvotas, sunkus ar varginantis. Buvo visko, džiaugsmo, juoko, ašarų, visko tiek daug, bet galiausiai kalbėti norisi tik apie pačius geriausius dalykus, nes to ir esame verti visi trys. Taip ir gyvename. Turime sau “vaiką”, kurį kartu vežiojamės visur, kur tik yra menkiausia galimybė. Rodos, automobilis Rajai jau nuo mažens patapo ramybės zona, kur vos įlipusi sudeda bluostą ir tyliai ruošiasi naujai kelionei. Dalyvaujame “Kauno šunys” susitikimuose, laisvalaikiu einame į šunų parkus, kas antrą dieną nubėgame po 6 kilometrus, o savaitgalius dažniausiai leidžiame lankydami kitus Lietuvos miestus arba svečiuojamės pas tėvus. Čia Rajos draugiją nuolat palaiko dar keli šunys – su jais sutaria puikiai, nuo pat mažens prie visų stengiasi prieiti, susidraugauti. Raja draugė ir visų žmonių, ypač vaikų. Nepaisant to, kad kažkada kažkam buvo nereikalinga ir išmesta, rodos, jos gėris vis vien nugalėjo pasaulio blogį, šis šuo nuostabus.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Vaiva, Jonas ir Kira

Labiausiai mūsų gyvenime pasikeitė tai, kad dabar kiekvieną laisvą minutę norisi lėkti namo ir pamatyti tuos džiaugsmo šuolius.“

 

 

Kira mūsų namuose atsirado jau daugiau nei prieš mėnesį ir kiekvieną dieną mes vis labiau džiaugiamės ir esame užtikrinti savo sprendimu paversti ją šeimos nariu. Turėti šunį buvo labai sena mūsų svajonė ir tikrai žinojome, kad ji vienaip ar kitaip išsipildys. Tiesa, anksčiau su baltu pavydu žiūrėdavome ir į veislinių šunų savininkus, bet tarp draugų vis daugiau išgirsdavome apie nuostabius šuniukus iš prieglaudų ir pradėjome stebėti prieglaudų internetinius puslapius.

 

Ją pamatėme „Penktos kojos“ internetinėje svetainėje, vien iš nuotraukos abiems ji stipriai krito į akį. Nusprendėme nuvažiuoti ir bent pavedžioti. Pirmą kartą šiek tiek išsigandome, nes Kira buvo be galo baikšti, visiškai į mus nereagavo, buvo labai nusilpusi. Prieglaudoje ji buvo ilgai, sunkiai sirgo, šiaip ne taip išsikapstė, neturėdama dar net metų. Dar mėnesį mums teko jos laukti, kol visai išgis ir bus sterilizuota, šiek tiek su baime keliavome atgal į prieglaudą, bet užteko ją pamatyti atbėgančią pas mus su šypsena per visą snukutį ir neįpusėję pasivaikščiojimo žinojome, kad atgal važiuosime jau trise.

Vardą Kyra jai davė prieglaudoje, nes ten atkeliavo ji be vardo, šis variantas mums pasirodė šiek tiek per grubus, dėl to likome prie Kiros. Baiminomės, kad po gyvenimo prieglaudoje ji prisibijos žmonių, kitų šunų, bet dabar kiekvieną kartą eidami pasivaikščioti žinome, kad užtruksime, nes panelei reikia su visais pasisveikinti ir žaisti iki padusimo – kiekvienas kelyje sutiktas šuniukas akimirksniu tampa didžiausiu žaidimų  draugu.

 

Gražuolė turi krūvą žaislų, kuriuos visada pasitelkia reikalaudama dėmesio, ji yra be galo aktyvi, meili, bet naktimis ramiausiai išsimiega šalia mūsų guolyje. Kiekvienas rytas jai būna lyg šventė, nes pamato mus pabundančius ir visada su džiaugsmu įšoka į lovą pažadinti ir apipilti bučinukais. Labai džiaugėmės, kad ji buvo išauklėta, namuose nieko nepridirbo, nesugadino, tik rytais širdis plyšta matant jos liūdesio pilnas akis, kai turime išeiti į darbus. Labiausiai mūsų gyvenime pasikeitė tai, kad dabar kiekvieną laisvą minutę norisi lėkti namo ir pamatyti tuos džiaugsmo šuolius.

 

Kira per pirmas dienas tapo visateisiu mūsų šeimos nariu, jau dabar nebeprisimename, koks tas gyvenimas buvo iki jos, ir kartais vis tyliai pasidžiaugiame, kad ji mūsų išlaukė ir pripildė namus tos didžiausios, nuoširdžiausios meilės, kokią tik šuniukas gali spinduliuoti.

 

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Indrė ir Fibi

“Ji užpildė mūsų namus, gyvenimą ir širdis šiltomis šypsenomis, vaikišku juoku ir ištikimu laukimu.”

 

Auris užaugo tikros šuniškos meilės apsuptyje – nuo pat kūdikystės su dviem nuostabiomis Prancūzų buldogėmis. Kiek žinau, aš pati pirmojo gimtadienio proga gavau dovanų šuniuką.

 

Nors nelabai suvokiame gyvenimo be mielo keturkojo, deja, teko susidurti su faktu, kad žmonės gyvena gerokai ilgiau… Skaudžiai atsisveikinus su pagyvenusia antrąja buldoge, išgedėjus, atėjo laikas po truputį svajoti apie naują šeimos draugą. Kai pradėjome lankyti šuniukus “Penktoje kojoje”, juos vedžioti, galvojome, kad kurį laiką dar tikrai nieko negalėsime priimti į namus, kuriuos tuo metu laikinai teko nuomotis. Ech… Mes net šeimininkus sugebėjome įtikinti, kad mūsų gyvenimui tiesiog trūksta šuns! Praėjo geras pusmetis, kol atvėrėme savo namų duris, o labai greitai ir širdis pagyvenusiam, nelabai matančiam, nelabai girdinčiam prieglaudų veteranui. Buvo neapsakomai skaudu pripažinti, kad jam nebetinka šeima su aktyviu, žaisti ir draugauti norinčiu berniuku. Teko su juo atsisveikinti, ir palinkėti jam ramios senatvės kituose namuose ir dar kartą išgyventi netektį.

 

Po tokios patirties buvo šiek tiek sunku apsispręsti, kaip ir kur toliau ieškoti šuniuko, ar išvis ieškoti – jauno ar pagyvenusio; veislinio ar pamestinuko… Kol vieną vėlų vakarą pamatėme pranešimą apie mažą, miške rastą kalytę, kuriai kiek galima greitai reikia namų globos. Užteko susižvalgyti šeimoje ir buvo aišku. Ji laukia mūsų. Jau kitą dieną džiaugėmės jos meilumu savo namuose. Beje, kai jau viskas buvo suderinta dėl jos priglaudimo, paskambino sūnus, kuris sprendimo dar nežinojo, ir pasakė: “Mama, aš taip norėčiau šiandien apkabinti kokį nors šuniuką”. Tai buvo lyg dar vienas patvirtinimas, kad šįkart sutiksime savo naują šeimos narę. Žavingą, nuolat linksmą, šviesią, meilią, draugišką, prisitaikančią, žaismingą kalytę pavadinome Fibi.

Kad ir kaip tam buvome pasiruošę, neteko susidurti su jokiomis augančio šuniuko niekšybėmis, neteko patirti jokių nuostolių – tik prieraišumą ir meilumą. Fibi labai imli, paklusni, aktyvi, trokštanti mokytis, išdykauti. Nuostabi, pati geriausia berniuko draugė. Nusišypsoti, pasidžiaugti ir pasakyti komplimentą priverčianti kiekvieną – net tuos, kurie nėra ypatingi šunų mylėtojai. Ji užpildė mūsų namus, gyvenimą ir širdis šiltomis šypsenomis, vaikišku juoku ir ištikimu laukimu.

 

Esu labai dėkinga visai VšĮ “Penkta koja” komandai už patarimus, palaikymą, supratimą, tikėjimą, meilę ir atsidavimą likimo nuskriaustiems šuneliams ir pasitikėjimą mumis, atiduodant Fibi į mūsų globą.

 

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Kristina ir Uodis

“Su Uodžiu esame jau beveik metus ir kartu dar gyvensime ilgai ir laimingai.”

 

Uodis – buvęs ,,Penktos kojos“ senjoras. 14 metų jam nekliūtis būti žaismingu ir tikru padūkėliu. Amžius daro savo, Uodžio klausa visiškai suprastėjusi, tačiau tai jam netrukdo džiaugtis gyvenimu, būti judriam. Namuose Uodžio laukė  rastinukė draugė Dina, taip pat jau 10 metų ištikima šunytė, mūsų šeimos narė. Kartais draugiškai pasipyksta, bet juk nebūna namų be dūmų.

Uodis nenustygstantis vietoje, ištikimas mūsų palydovas tiek kelionėse po Lietuvą, tiek nuo kambario iki virtuvės ir atgal. Su Uodžiu esame jau beveik metus ir kartu dar gyvensime ilgai ir laimingai.

Foto Laura Kiuraitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Laura ir Naira

“Dabar šios rudos nosies nekeisčiau į jokią kitą, ji pati pati gražiausia.”

 

 

Nuo mažens augau apsupta gyvūnų. Turėjau šunų, kačių, žiurkių, žiurkėnų, triušių, papūgų. O kiek dar rastų benamių tempdavau namo. Ir tuo metu namuose gyvų būtybių buvo ne viena. Voljere buvo įsikūręs Sibiro haskis, namuose dideliame akvariume plaukiojo du gražuoliai skaliarai su neonais. O kambaryje narvelyje šiltai įsikūręs Džiungarijos žiurkėnas. Iš pažiūros atrodo lyg ir pilnas komplektas, bet viduje dar kažko trūko. Atsirado mintis apie nedidelį šunelį kambaryje. Iš pradžių galvojau apie chihuahua veislę. Apie juos susirinkau nemažai informacijos, todėl nutariau, kad mums toks šuo tinkamas. Ir pradėjau ieškoti parduodamų mažų šuniukų. Ieškojome veislynuose ir skelbimų portaluose, peržiūrėjau ir “nedokumentinius” šuniukus, pamačiau, kad jie net nepanašūs į tikruosius ir kilmingus savo veislės atstovus, ir jų kainos pasirodė ne tokios jau žemos. Ir tada galvoje pradėjo suktis toks piktas klausimas: “Kam mokėti pinigus ir gauti neveislinį šunelį, jei tą patį neveislinį galiu paimti iš prieglaudos ir taip kažkuriam nelaimėliui padėti?”. Ir šis klausimas, kaip supratau vėliau, buvo aukso vertės.

 

Taigi susėdome visa šeima į automobilį ir išvažiavome į “Penktą koją”, kaip tuo metu dar nežinojau, pasiimti savo rudo, ne chihuahua džiaugsmo. Tiesa, norite pasijuokti? Kalbu apie tai, kaip galima nekaltai prisikalbėti. Važiuodama į prieglaudą sakiau, žiūrėsime juodus, margus šunis, bet tik ne rudus, nu tik ne rudus. Tai va, nuo nosies iki uodegos galiuko – ruda, o kad labai neliūdėčiau, Dievas nuspalvino pakaklėje baltą dėmelę. Dabar šios rudos nosies nekeisčiau į jokią kitą, ji pati pati gražiausia.

 

Naira buvo trijų mėnesių amžiaus ir prieglaudoje glaudėsi su net aštuoniomis savo sesėmis, kurios buvo beveik identiškos. Tarp kitko, labai norėtume bent vieną iš savo sesių sutikti dabar. Gal šis projektas padės surasti kitas rudes. O plačiau apie mūsų susitikimą lai papasakoja pati Naira savo laišku “Penktai kojai”, kurį parašė po poros mėnesių mūsų namuose.

 

“Sveiki, mano senieji namučiai.

 

Teko pas Jus prisiglausti, kuriam laikui. Noriu padėkoti Jums, kad suteikėte man šiltus namus, kad manimi rūpinotės, maitinote, prižiūrėjote. Ačiū, kad aš neatsiradau gatvėje, kad niekas neskriaudė, kad turėjau stogą virš galvos, kad turėjau draugų tokio paties likimo. Ačiū, kad leidote patikėti, kad vis tik yra protingų ir gerų žmonių. Pas Jus buvo viskas gerai. Tačiau…

 

2015 m. vasario 22 dieną į “namus” įėjo kažkokie žmonės: vyras su moterimi ir du vaikai, berniukas mažesnis ir šiek tiek didesnė mergaitė. Tuo metu man tai buvo eiliniai lankytojai, kurie čia užsukdavo dažnai, kažką paglostydavo, kartais kažką išsivesdavo. O aš ir kiti likdavome ir galvodavome: įdomu, kur jie išeina? Kas per gyvenimas laukia išėjus pro tas duris? Ten gerai ar blogai? Ir tą sekmadienį loterijos laimėtoja buvau aš. Visi keturi žmogeliukai pastebėjo mane, išsinešė ant rankų ir buvo laimingi. Nors nežinojau, kur einu, kas manęs laukia, bet giliai širdyje aš džiaugiausi, jaučiau, kad viskas bus gerai. Ir aš neklydau.

 

Patekau į namą, kur tie žmonės gyvena, ten jau buvo keletas gyventojų, bet man tikrai atsirado vietos ir netgi labai daug. Susipažinau su padarais, kurie yra uždaryti stiklinėje dėžėje, kuri pilna vandens. Nelabai suprantu, kaip jie ten gyvena, bet manau, kad jiems ten gerai. Įdomūs jie kažkokie, visai neleidžia jokių garsų. Žmonės juos vadina žuvimis. Dažnai girdžiu, kaip žmonės kalba: “Ar pašėrei žuvis?”. Todėl spėju, kad šitie padarai yra žuvys.

 

Kitas padaras būna narvelyje, toks mažas ir visai gražus, tik gaila, kad su juo neleidžia man žaisti. Tiksliau, leidžia, bet tada įdeda jį į tokį rutulį ir paleidžia ant grindų, o aš bandau vytis. Tada kartu pažaidžiame, tik tai trunka labai trumpai. Tiesa, tas padaras turi vardą – Triksė. Yra ir dar vienas, tas jau panašiausias į mane, tai spėju, kad šuo, tik labai didelis šuo, bet geras. Jo vardas Almakas. Tai kai mus abu paleidžia kieme, turiu veiklos, bandydama jį pagauti. Sekasi nelabai kaip, bet aš atkakliai bėgioju paskui. Kelis kartus jis bandė su manimi pažaisti, bet dažniausiai tik pauosto ir nueina šalin. Dar labai patinka, kai šeimininkė jį paguldo ant šono ir glosto, tada jau aš pasilinksminu: užšoku, ant galvos, ant pilvo, pagaudau uodegą. Tada jau būnu drąsi, gi jis guli ir toks ramus atrodo. Nieko, aš paaugsiu ir tada aš bėgsiu, o jis mane vysis. Arba aš vysiuosi ir pagausiu jį, tikrai pagausiu. Šeimininkai sako, kad jo veislė yra Sibiro haskis. Dažnai žmonės, užsukę  pas mus, dar vadinami “draugai”, “giminės”, klausia, kokia mano veislė, bet šeimininkai nusišypso ir sako: Paparčių kaimo vietinis, mielas šuo. Kas ta veislė, dar ir dabar nesuprantu, bet žinau, kad Almakas ją turi, o aš ne. Bet dėl to nesijaučiu  blogiau ar mažiau mylima. Tai manau, kad veislė kaip ir nieko nereiškia, gi svarbu būti mylimu šunimi.

 

Labai patinka užsiėmimas, kai man mėto žaislą, o aš jį atnešu. Šis užsiėmimas patinka ir žmonėms. Aš taip pat šituose namuose turiu ir pareigų. Viena svarbiausių – ryte su šeimininke užlipti į antrą aukštą ir įšokti pas vaikus į lovą, o tada daryti viską, kad jie iš tos lovos kuo greičiau išliptų. Šis žaidimas vadinasi “Einam pakelt vaikų”. Tik kažkodėl dvi dienas per savaitę mes to žaidimo nežaidžiame.

 

Šeimininkai mane pavadino Naira. Kartais vadina Rude, gal dėl mano spalvos, kartais vaikai mane vadina Bučinuke, gal dėl to, kad labai mėgstu bučiuotis. Visai nesvarbu, kaip mane vadina, svarbu, kad gavau šeimininkus ir jų meilę. O dar svarbiau, kad gavau leidimą mylėti, prisirišti, tikėti. Juk šuns tikslas ir yra būti su savo šeimininku ir jį mylėti. Aš tai ir darau. Mes visi laimingi: jie sako, kad išgelbėjo mane, o aš sakau, kad išgelbėjau juos.

 

Einu pamiegoti, nes labai paskaudo leteną rašyti. Linkiu visiems mano seniesiems draugams laimėti loterijoje – rasti juos mylinčius šeimininkus. Ir nebijokite iš ten išeiti su žmogumi, tikiu, kad jūsų laukia kitas gyvenimas, ir patikėkite, jis daug geresnis. Sėkmės visiems.

 

  1. S. Mano šeimininkai taip pat perduoda visiem jums linkėjimus ir jie tiki, kad jūs surasite naujus namus, tik tam turi ateiti laikas. Kažkas išgelbės jus ir kažką išgelbėsite jūs.

 

Sėkmės.

 

Naira”

 

 

O štai šių dienų trumpas Nairos laiškas.

 

“Štai ir prabėgo visi 4 metai. Aš laikausi puikiai, atrodau… Tiek to, čia jau spręskite patys. Gyvenu ten pat, su tais pačiais šeimininkais. Tik šiek tiek pasikeitė mano draugai. To didelio šuns, gaila, bet jau nėra. Žmonės sako, kad jis iškeliavo į “Šuniukų rojų” ir jam ten labai  gerai. Na, gal ten ir gerai, bet aš mieliau pasiliksiu čia, kur man yra dar geriau. Taip pat jau nėra ir žuvyčių ir tos mažos pelės – Triksės. Tačiau vieną dieną prieš porą metų pas mus namie atsirado kažkoks naujas įdomus sutvėrimas. Jį šeimininkė parsinešė iš lauko sušalusį ir išsigandusį. Taigi kodėl jis įdomus? Jis yra nedidukas, turi dvi ilgas ausis ir keistą, net juokingą trumpą uodegytę (su mano nepalyginsi). Gerai, ta išvaizda tai tiek to, būna gi visokių gyvių, bet žinote, kas juokingiausia? O gi tai, kaip jis vaikšto, tiksliau, nevaikšto, nes paprasčiausiai vaikščioti nemoka. Garbės žodis – nemoka. Jis šokinėja. Kas gali nemokėti vaikščioti? Jūs mokate? Ir aš moku. O ji nemoka. Žmonės ją vadina triušiu. O vardas toks įdomus – Cola. Bet šiaip Colytė man patinka, mes tapome tikrai geros draugės. Man patinka su ja žaisti. Įsižaidus, kai ją užveju, tai ji labai greitai bėga. Bet aš vis tiek ją pagaunu. O tada ji atsitupia ir ramiai tupi, laukia, ką aš darysiu. Tik negalvokite, kad aš jai kandu, oi, tikrai ne. Aš ją tik nosimi pastumdau, pakibinu švelniai. Aš tik noriu, kad ji dar ir dar bėgtų. O jei išeinu iš kambario, tai ji seka paskui mane. Mes tiesiog draugiškai žaidžiame katę ir pelę. Tai tiek labai trumpai apie dabartinį mano gyvenimą ir naują draugę.

 

Žinote, tikrai tas gyvenimas nuostabus. Džiaukitės, mylėkite šeimininkus, būkite atsidavę ir jie jums atsidėkos tuo pačiu. Gal net kaip ir mane į savo lovą priims. Mums pasisekė, laimingi šeimininkai – laiminga aš.

 

Linkėjimai visiems –

Naira“

 

Štai tokia mūsų ir Nairos istorija. Labai norėčiau, kad tokios istorijos taptų įkvėpimu ir kitiems, ieškantiems geriausio draugo.

 

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

Anastasija ir Mūra

“Vos tik pakvieti ją ant kelių, ateina, užšoka ir pasiruošusi ten būti tiek, kiek tik leisi.”

 

Sužinojome, kad 5 metukų katytė Mūra ieško namų, pamatę Facebook skelbimą. Augintinį namuose jau turėjome, naujo draugo neieškojome, bet Mūra turėjo ypatingą šeimininkę, vyresnio amžiaus moterį, kuri gyveno sunkiomis sąlygomis ir turėjo jau seniai išvykti gyventi pas dukrą į užsienį, bet vis atidėdavo kelionę, nes nenorėjo atiduoti Mūros į prieglaudą. 

 

Supratome ir mes, kad nederėtų Mūrai atsirasti prieglaudoje, nuvykome susipažinti, patikome vieni kitiems ir po savaitės atvykome pasiimti jos į naujus namus. Šeimininkė išvykusi dar ne kartą domėjosi Mūros gerove, apsikeisdavome naujienomis ir nuotraukomis. Patyrusi stresą ir praradusi namus, Mūra dar geras porą savaičių išlįsdavo tik naktimis, tyrinėjo aplinką, valgė ir vėl slėpdavosi, neprisileisdavo visiškai, kol pasiryžo savo širdelę atverti mums. 

 

Dabar namuose turime katę-šunį, kaip juokiamės tarpusavy. Vos tik pakvieti ją ant kelių, ateina, užšoka ir pasiruošusi ten būti tiek, kiek tik leisi. Netoliese gyvena ir tėveliai, dažnai atsiveda šuniuką, jie sutaria gerai, santykiai diplomatiški – inteligentė Mūra nepasiduoda žaidimams, bet leidžia okupuoti savo teritoriją ir taktiškai nekreipia į jauną, padykusį mažylį dėmesio. Savo nepasitenkinimą rodo tik vienu išskirtiniu atveju – jeigu labai vėlai grįžtame namo, prie pat durų tenka rasti dovanėlę, bet niekam gi nepatinka ilgam laikui likti vienam!

Kartu mes jau trečius metus. Kartu valgome – Mūra visada užima prie stalo laisvą kėdę ir įdėmiai stebi visą mūsų didelę šeimyną, kai vakarieniaujame. Kartu tinginiaujame – kai pradedi lepinti ant kelių sėdintį draugą, taip ir nebesinori keltis! Kartu ne kartą užmigome, bet nė karto neteko kartu pasitikti saulėtekio – Mūra visada leis miegoti iki paskutiniųjų, tokia pat mieguista pelėda kaip ir mes. Kartu išgyvenome ir netektį – mus paliko močiutė, Mūros geriausia draugė. Kol šalia buvo jos ištikimi ir šilti keliai, Mūra niekada neateidavo pas mus, o dabar kartu jos ilgimės ir stengiamės padovanoti vieni kitiems kiek įmanoma daugiau šilumos.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Birutė, Raimondas ir Džiofris

“Džiofrytis tikras filosofas, mėgsta lauke sėdėti ir žiūrėti į dangų, kaip skraido paukščiai, stebėti praeinančius žmones ar kitus šunis.”

Mano gyvenime nuo pat vaikystės būdavo nemažai augintinių. Bet labiausiai bendrą kalbą rasdavau su šunimis. Turėjau nemažai patirties juos auklėdama ir augindama.

Išsikrausčius iš tėvų namų labai trūko ko nors, kuo galėčiau rūpintis, tai buvo tik laiko klausimas, kada mūsų šeima pasipildys dar vienu nariu. Ir žinojome, kad mūsų gyvenimo būdui labiausiai tiktų šuo. Naršydama Facebooke pastebėjau skelbimą apie soduose išmestus 8 šuniukus, 2 šuniukai rado namus prieš patekdami į prieglaudą, o 6 iškeliavo į ,,Šiaulių letenėle‘‘. Kelias dienas man tie šuniukai neišėjo iš galvos, o ypač vienas, nes jaučiau, kad jis ypatingas. Ir neklydau, tik nesitikėjau, kad jo ypatingumas bus kitoks. Tuomet pasiryžome, kad būtent tam susišiaušėliui suteiksime namus. Ir taip mūsų šeimoje atsirado Džiofrytis. Jam atsiradus suvokiau, kad apie šunis nieko nežinau: nei apie priežiūrą, nei auklėjimą. Nes jis buvo toks trapus, kad bijodavome prie jo prisiliesti. Pirmą mėnesį jo saugi vieta buvo po lova ir iš po jos nenorėdavo išlįsti. Kiekvienas žodis, skirtas jam, kiekvienas prisilietimas jam kėlė didžiulį stresą ir baimę, dėl kurios jis tiesiog krisdavo ant nugaros ir pradėdavo šlapintis. Ir mums teko mokytis, kaip prie jo prieiti, prisiliesti, pakalbinti, parinkti tinkamą balso toną, kad tik jam nesukeltume streso.

Ir visa tai dar papildė jo didžiulis nerangumas, nuolatinis griuvinėjimas, iškreipta eisena. Laiptais nulipti be nugriuvimo būdavo neįmanoma, nuo lovos nulipimas būdavo šuolis ant pilvuko, lipimas ant šaligatvio buvo su salto pasirodymais. Lauke kasdien sulaukdavome klausimų, kas šuniukui negerai? Kodėl jis taip keistai vaikšto? Gal šuniukui šalta, kad taip kojytes kilnoja? Tuomet teko pripažinti, kad čia ne vaikiškas nerangumas ir reikia ieškoti specialistų, kurie išsiaiškintų, kas jam yra. Taip nustatė, jog Džiofriui neurologiniai sutrikimai. Mums teko gerokai prilėtinti gyvenimo ritmą, išmokti lėčiau vaikščioti, prilaikyti šunį lipant stačiais laiptais ar norint jam  nušokti nuo lovos.

Džiofrytis tikras filosofas, mėgsta lauke sėdėti ir žiūrėti į dangų, kaip skraido paukščiai, stebėti praeinančius žmones ar kitus šunis. Jis be galo geros širdies, visus ir viską myli. Dievina pasivaikščiojimus, kai lyja, kai sninga, kai saulė šviečia. Jis visada viskuo džiaugiasi, net mažiausios smulkmenos jam kaip geriausia dovana: ar tai bus lapas, nukritęs nuo medžio, ar šiugždantis smėlis po pėdomis. Ir ta jo begalinė meilė gyvenimui priverčia susimąstyti, kokie mes esame laimingi, kad jį turime, jis mums parodo, kad visa gyvenimiška laimė susideda iš smulkmenų, tik reikia išmokti jas priimti.

Todėl paskatinčiau žmones, kurie renkasi augintinį, neišsigąsti šuns su “defektais” (su neurologiniais sutrikimais, vienaakių, su širdies problemomis ar kitomis bėdomis), nes kiekvienas minusas turi daugybę pliusų. Galiausiai suvoksi, kad tavo paties širdis prisipildo džiaugsmo ir pilnatvės, kai pamatysi, jog tavo šuo yra laimingas. Jog visos tos laimės priežastis esi būtent TU, nes suteiki jam visavertį gyvenimą.

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Elvina, Grantas ir Sirijus

“Jam reikia parodyti šunims jų vietą ir sužiūrėti, ar tikrai balandžių lauke yra tiek, kiek priklauso, ir dar patikrinti gėles, apeiti namus, nes maža kas.”

Šiuo metu mano namuose gyvena trys gyvūnai: katinas ir du šunys. Pirmasis šuo atsirado po ilgų, kelis metus trukusių įkalbinėjimų.

Taigi gal dėl to, kad atsibodo mano zyzimas ir trankymasis kieme, mama nutarė, kad visgi šuns reikia. Surado skelbimą laikraštyje „Noriu“ (dabar turbūt nebėra tokio ir visi naudojasi internetu) ir sakė „jamam“. Šuniukas pasitaikė neprastas, tėvai dirbo apsauginiais geležinkelio stotyje. Būdami pririšti prie būdų saugojo visokį nenaudingą metalo laužą. Šuniuko tikėjausi mažo… Kai nuvykome, pasirodė, kad tėvai ne visai tokie ir mažiukai, bet kadangi labai reikėjo, tai ėmėme tai, kas buvo.

Su Grantu turbūt padariau visas įmanomas laikymo ir šėrimo klaidas, bet, nepaisant to, šuo išaugo visai neblogas. Nepapjovė dar nei vieno katino ir nei vieno kaimyno rankos nenunešė. Dabar būdamas jau gana garbingo amžiaus (rudenį bus 14 metų) nelabai gali pasigirti stora ligos istorija veterinarijos klinikoje. Tokia yra trumpa Granto istorija.

Sirijus atsirado, kai gaišo mamos katinas, ir aš nutariau, kad reikia mažos gyvasties vietoje katino. Patiko taksai, taigi nutariau, kad reikia takso. Pinigų, aišku, veisliniam gyvūnui neužteko, taigi ieškojau takso mišrūno. Šeima gal kiek ir prieštaravo, bet susitaikė.

Na, takso mišrūnas vietoje katino buvo šioks toks melas. Tiksliau, labai didelis. Turbūt tai supras tik tie, kurie augina tokius šunis. Jo buvo daug visur ir visada, nors ir nedidukas, bet vietos užima daugiau nei 22 kg sveriantis šuo. Jei rasdavo ką graužiamo, tai sunaikindavo (labiausiai patiko literatūra ir batai su kulniukais). Na, bet jis ir toliau buvo vietoje katino.

Aišku, dar jis yra pakankamai garsus šuo. Kai buvo jaunas, stengėsi visiems kaimynams pranešti, kad eina į lauką. Ir kad eina greta. Ir kad kamuoliuką reikia mesti. Jį buvo galima samdyti į kokią pokalbių laidą arba galėjo būt neblogas politikas su tokiais gerais bendravimo įgūdžiais.

Žinoma, kaip ir visi taksai ir pusiau taksai, jis turi labai gerus medžioklės įgūdžius. Katukų lauke nepjauna, nes negalima, bet jei nespėji sužiūrėti, katinas greitai medyje atsiduria. Miškuose reikia gerai stebėti, kad pėdomis nenusektų, na, o kurmius ir kitokius graužikus stengiasi iškasti iš po žemių, tikrąja to žodžio prasme. Kartais pasvajoju, kad būtų smagu auginti kokį šešką ar žiurkę, bet juos kaip mat suvalgytų…

Gvazdikėlis pas mus atsirado paskutinis ir tai buvo pirmas mano oficialus nuosavas katinas (neskaičiuojant tunto globotų). Jis yra visą gyvenimą praleidęs prieglaudoje, taigi jo tikslaus amžiaus niekas iki galo ir nežino, bet kokie 6-7 m. Ne jaunuolis, bet dar ir ne pensininkas. Su savimi kartu parsivežė ir FIV, taigi gyventi su kitomis katėmis negali. Lyginant su šunimis, jis yra siaubingai išlepintas didelis katinas, kurį dažnai glostome. Ir jam leidžiama daug daugiau nei šunims.

Kol iš bailaus katino tapo naminiu ir murkiančiu, reikėjo laiko. Pirmą savaitę jis praleido po spinta, o klinikoje pradėjo draskytis ir pabėgo nuo stalo (normaliomis aplinkybėmis jis yra „pliušinis“, bijo, bet nesimuša). Na, bet daug glostant atsileido ir tapo labai geru ir minkštu katinu. Aišku, prie svetimų žmonių didelis katinas sumažėja, sulenda į tolimiausią ir tamsiausią kampą ir ten bando tapti nematomu.

O šiaip jis būdamas namie turi labai daug reikalų. Jam reikia parodyti šunims jų vietą ir sužiūrėti, ar tikrai balandžių lauke yra tiek, kiek priklauso, ir dar patikrinti gėles, apeiti namus, nes maža kas… Jis juk didelis katinas ir saugo namus. Dirba visą dieną, o tada miega, pavargęs po dienos darbų.

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Laura ir Miauksė

“Grįžę namo ir pravėrę duris visada ją randame prie durų besiraičiojančią ratu ir meiliai besiglaustančią.”

 

Labai myliu gyvūnus, vaikystėje augau su kate ir šuniu, domiuosi gyvūnėlių prieglaudomis ir visada sakydavau, jei turėsiu augintinių, tai tik iš prieglaudos. Juk jie maži, bejėgiai, palikti likimo valiai ir tik mes galime jiems padėti suteikdami šiltus ir mylinčius namus.

Miauksė pas mus apsigyveno maždaug prieš 3 mėnesius, kai jai buvo apie 2,5 mėn. Viskas įvyko gan greitai ir netikėtai. Tuo metu plano pasiimti kačiuką nebuvo. Vieną dieną socialiniame tinke pamačiau VšĮ “Lauros prieglaudėlė” skelbimą apie tris mažus kačiukus – du broliukus ir sesutę. Ir sesutė mane pakerėjo. Kaip minėjau, apie kačiuko auginimą šiuo metu negalvojome, bet kai sesutės nuotrauka vis netikėtai pasirodydavo mano telefono ekrane, kažkas sukirbėdavo ir, matyt, ne veltui. Po kelių dienų bekalbėdama su draugu gyvūnų tema nusiunčiau jam šios nuostabios katytės nuotrauką, pakomentuodama, kokia graži katytė, ir gavau atsakymą, kad tikrai labai miela. Draugas ir pastūmėjo greičiau paskambinti ir pasiklausti, ar dar ji yra, galbūt jau ją priglaudė kiti žmonės. Bekalbant su draugu net ir vardas jai atsirado – Miauksė. Susitarusi su prieglaudos savininke nuvažiavau apžiūrėti katytės ir, kai ją paėmiau į rankas, supratau, kad jos nebepaleisiu. Kelionė iš prieglaudos į naujuosius katytės namus buvo ir įtempta, ir džiaugsminga. Miauksė visą kelią pramiauksėjo, supratau, kad vardas jai tinka. Kai tik grįžome į namus, iškart padariusi nuotrauką nusiunčiau savo draugei, kuri pamišusi dėl kačių ir pati stengiasi prisidėti prie to, kad beglobiai gyvūnėliai rastų mylinčius namus. Ir jos pirmieji žodžiai buvo: „jeee, dar vienas murklius turės gerus namus!”. Tai dar labiau mane nudžiugino, ne tik sau suteikėme laimės su nauju gyventoju namuose, bet ir padarėme gerą darbą išgelbėdami mažą padarėlį. Žinoma, katytei buvo streso kelionėje ir naujoje aplinkoje, pradžioje buvo nedrąsi ir baikšti, bet vaikiškas smalsumas ir žaismingumas nugalėjo ir su kiekviena diena namuose ji jautėsi vis geriau ir drąsiau. Nuo tos dienos, kai pamačiau pirmą kartą Miauksės nuotrauką internete ir kai Miauksė jau vaikščiojo mūsų namuose, nepraėjo nei savaitė.

Pradžioje turėjome nedidelių problemų su sveikata, bet tai tikrai ne pretekstas nepriglausti šio mažo, pūkuoto murkliuko. Susiradome gerus veterinarus, kurie pagelbėjo išsigydyti virškinimo problemas. Taip pat neseniai gavome ir pirmuosius skiepus. Ir taip, veterinarijos klinika nėra Miauksės mėgstamiausia vieta.

Nuo pat pirmų dienų Miauksytė nenori būti viena. Būna, sėdime ant sofos, o ji susiraičiusi šalia saldžiai miega, ir, jei nors trumpam nueini iki virtuvės, ji atsėlina iš paskos. Mėgsta būti šalia žmogaus, susiraito ant kojų ar šalia. Bet nėra iš tų katinų, kuriuos kada nori, tada gali paniurkyti, pasiimti ir nešiotis glėbyje. Jai svarbu, kad žmogus būtų jos akiratyje. Net rytais, kai eini praustis į vonios kambarį, turi ją įsileisti. Tupi ji ant vonios krašto ir stebi, kaip vanduo bėga. Miauksė netgi turi savo mėgstamiausius žaisliukus – pūkuotas pelytes, kai įsidūksta tai su pele laksto po visus namus. Dažnai jas pakiša po sofa, reikia vis atstumti ją, kad ištrauktum peles. Tokių pelių turi nemažai, kad nereikėtų dažnai stumdyti baldų. Kartais atrodo, kad specialiai pakiša žaislus po sofa, nes tik ištrauki ir ji vėl pakiša jas. Miauksė turi savo miegojimo vietą, kai jau vakare nueini į miegamąjį, ji ristele atbėga, užšoka ant lovos, tada ant palangės ir įsitaiso ant savo kilimėlio. Žinoma, dažnai paryčiais jau ją randi gulinčią šalia ant pagalvės.

Miauksė – judri, žaisminga, meili katytė, dar šiek tiek baikšti didesniems garsams, o kartais net labai padykusi. Bet palikta viena namie jokių išdaigų neprikrečia. Grįžę namo ir pravėrę duris visada ją randame prie durų besiraičiojančią ratu ir meiliai besiglaustančią. Labai smagu grįžti į namus, kuriuose esi laukiamas tokio mažo, mylinčio murkliuko.

Savo atsiradimu Miauksė suteikė gyvumo mūsų namams, paįvairino mūsų kasdienybę, bei suteikė begalinį džiaugsmą ir meilę. Vis dar negaliu atsidžiaugti tokiu sprendimu. Ji – mūsų kasdieninis džiaugsmelis.

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Justė ir Snaigė

“Snaigė – mano bučiuoklė, mano sielos šuo.”

 

Svajonė priglausti gyvūną iš prieglaudos kirbėjo jau kokius 5 metus nuo tada, kai supratau, kad noriu antro šuns. Kadangi gyvenu su tėvais, vis sulaukdavau neigiamo atsakymo. Prieš 1,5 metų įstojau mokytis gyvūnų prižiūrėtojo specialybės, o praktiką atlikti reikėjo prieglaudose, taip susipažinau su „Penkta koja“ iš arčiau. Noras turėti antrą šunį, ir būtent penktakojį, išaugo iki maksimumo – įkalbėjau tėvus. Pasirinkimą susiaurino tai, kad mano pirmoji kalė sutaria tik su patelėmis, be to, gyvename bute, tad reikėjo mažo ar vidutinio ūgio. Kaip ir kiekvieną savaitę nuvykau į prieglaudą, pasakiau norus. Man pasiūlė apžiūrėti Sniegės (dabar Šponkė, ji jau aprašyta jūsų puslapyje) vaikus. Nuėjau prie narvo ir pasakiau: mano. Žinoma, man siūlė apžiūrėti kitus variantus, pagalvoti, bet man jau nebebuvo svarbu. Galima sakyti, kad šuns net nesirinkau. Taip po 3 savaičių, prieš pat žiemos šventes, Snaigė tapo mūsų šeimos nare.

 

Jai buvo 3-4 mėn. Tikslus amžius nežinomas, nes į prieglaudą ji pateko kartu su mama ir broliu iš Joniškio komunalinio ūkio, kaip spėjama, kai pateko į prieglaudą jai buvo 1-1,5 mėn. Jos skiepų pase jau buvo įrašytas vardas Snaigė. Per tas tris savaites, kol laukiau atostogų (kad galėčiau visą dėmesį skirti naujam pupikui ir tinkamam supažindinimui su pirmąja savo kale), spėjau prigalvoti dešimtis vardų, nors visada pasiteisina pasakymas, kad vardas ateis savaime. Pirmas dienas dar bandžiau priklijuoti jai kitą vardą, bet šeima nusprendė, kad ji turi likti Snaige. Ir tikrai! Vardas prilipo, o dabar dar ir įgijo naują prasmę – ji tokia trapi ir jautri, kad kitas vardas jai ir netiktų.

 

Augintinių turėjau dar prieš parsiveždama Snaigę, po to mūsų šeima dar pasipildė. Bijojau, kaip senoji „gauja“, dvi katės ir šuo, priims naują narį. Pirmoji pažintis įvyko su šunimi. Tam pasirinkau neutralią vietą – kiemą, kad vyresnioji sesutė (dabar taip pirmoji kalė dažniau vadinama nei tikruoju vardu) nesugalvotų aplinkos saugoti. Labai bijojau šios akimirkos, bet be reikalo, pažintis praėjo puikiai. Katės tokios taikios nebuvo ir gerą savaitę pyko dėl dar vieno įnamio. Jūrų kiaulytę Snaigė labai myli, o su paukščiais, afrikinėmis sraigėmis ir žuvytėmis neturi artimo kontakto. Beje, 3 paukščiai taip pat prieglaudinukai, tik jau iš kitos prieglaudos – „Lesės“, vienas iš jų – putpelė.

Pirmoji šunybė buvo iškrėsta jau kitą dieną po Snaigės atkeliavimo į šeimą, kai trumpam palikta perkando plaukų džiovintuvo ir plaukų tiesintuvo laidus. Taip prasidėjo kelias į dienas, kupinas staigmenų: perkąsti įvairūs laidai, sugraužtos šlepetės, išverstos šiukšliadėžės, sugraužti per 13 metų pirmojo šuns sukaupti žaislai, bandymas pagauti papūgą, maisto vogimas ir dar daug visko.

 

Nors didžiausią šunybę man iškrėtė pats gyvenimas. Imdama jauną šunį, svajojau apie pasivaikščiojimus mieste, pasisėdėjimus kavinėse, šunų susitikimus, varžybas – lengvą gyvenimą. Gerai, kad prieš atkeliaudama į šeimą, Snaigė mane pažinojo, nes su namiškiais elgėsi labai atsargiai, bijojo čežančio sniego, kartais net savo šešėlio išsigąsdavo! Su kitais šunimis ir žmonėmis bendrauti nenorėjo. Matyt, jos kūdikystė komunaliniame ūkyje, vėliau prieglaudoje, o gal ir motinos patyrimai turėjo įtakos tokiam jautrumui. Greitai išsirinkau dresūros mokyklą, kurioje pirmos pamokos vyko už stalo, labai labai nedrąsiai. Taip radome daug naujų draugų tiek šunų, tiek žmonių tarpe, Snaigė šiek tiek pradėjo pasitikėti savimi, atliko pirmuosius reikalus kieme.  Nors praėjo metai, kai ji su manimi, ir kai kurias baimes pavyko panaikinti, dar daug liko priešakyje, nes ir dabar nesijausdama lauke saugiai, reikalus atlieka namie, ypač bijo vyrų ir šūvių. Bet aš žinau, kad mes viską įveiksime, nes esame abi prieš visą pasaulį! Ir man nesvarbu, kad randu balą namuose ar kad mes vis dar negalime ramiai pasivaikščioti tarp žmonių, nes jos netikėti pribėgimai ir bučkių dalijimas iki nuovargio, kiekvieno ryto pasitikimas plaukų tampymų ir laižymu, o vakaro palydėjimas atsibučiavimu su visa šeima – tai viską panaikina. Turbūt taip būna, kai labai labai įsimyli.

 

Gyvenimas pasikeitė kardinaliai, bet tik į gerąją pusę. Jos dėka atradau naują hobį – dresūrą, susipažinau su daug šunininkų, tarp kurių begalė naujų draugų, o visos kiemo močiutės žino Snaigės vardą ir negali praeiti nepakalbinusios. O namie visi išmokome paslėpti maistą, nes ji yra maisto vergė. Prabėgo tik metai, kaip mes kartu, o atrodo, kad visą gyvenimą. Snaigė – mano bučiuoklė, mano sielos šuo.

 

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Marija, Meškis, Tigrė

“Apsidžiaugiau, kad šeimininkai neatsirado, nes šį veidelį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir visai nenorėjau jos niekam atiduoti, o ir Meškis buvo labai patenkintas turįs draugę.”

Mano „nebrisiai“ – tai du įnoringi katiniškos giminės atstovai su savo charakteriais ir man, deja, nežinomomis, istorijomis. Kadaise, nežinia, kodėl atsidūrę gatvėje, šiandien jie – nuglostyti, nubučiuoti buto gyventojai, visuomet išlaikantys tinkamą hierarchiją: teritorijos šeimininkas yra katinas Meškis, antra – katė Tigrė, kuriai jis maloniai leidžia mėgautis jo valdų teikiamu saugumu, na, o paskutinė esu aš – aptarnaujantis personalas, prie kurio abu labai prisirišę.

Meškį pamačiau kieme. Neįtikėtino dydžio anksčiau nematytas katinas sėdėjo po kaimynų mašina ir staugė. Šis garsus ir nuolatinis staugimas vertė žmones galvoti, kad jam kažkas negerai. Pakalbintas, jis išlįsdavo ir noriai ėjo prie žmonių. Aš tuomet buvau neseniai palaidojusi savo mylimą katiną ir man baisiai trūko katiniškumo: galvojau, priimsiu į namus pirmą, kuriam reikės pagalbos ir kuris tik panorės su manimi gyventi. Tiesa, tuomet buvau savanorė „Pifo“ kačių stacionare, bet ten kaip vaikų namuose: norisi paimti visus ir kiekvieną, negali vieno išsirinkti, o kitų palikti, tad ir negalėjau apsispręsti. Laukinių kačių kieme niekada netrūko, tad paėmusi šiek tiek kačių „traškučių“ kartu su kalyte Nora eidavau į kiemą „katino rinktis“. Laukiniai katinai prie žmogaus, juolab, prie žmogaus su šunimis prieiti bijodavo, o šis naujokas mielai imdavo maistą net iš rankų. Kalytė, jį apuostydama, vizgindavo uodegą (prieš tai du trečdalius savo šuniško gyvenimo ji praleido katino draugijoje). Tačiau katinas bijojo laiptinės durų, kviečiamas į vidų nėjo. Vieną dieną mūsų kačių poniai (moteriškei, kuri prižiūri kiemo kates) trūko kantrybė: didžiulis katinas suėsdavo vos ne visą kitoms katėms skirtą maistą, be to, jo patiklumas žmonių atžvilgiu jam pačiam kėlė pavojų. Žodžiu, ji iškėlė man ultimatumą: arba atiduodu jį į prieglaudą, arba nešuosi namo. Už ką į prieglaudą? Kas jį, tokį didelį ir keistai besielgiantį, norės iš ten paimti? Paėmiau ant rankų ir sunkiai užnešiau laiptais į trečią aukštą. Bute jis kiek pastaugė, bet jau po 20 minučių liovėsi ir pradėjo savintis aplinką. Jau pirmą vakarą sėdėjome su juo apsikabinę, o pirmą naktį gavau viso kūno masažą nagais. Sudarėme su juo sutartį: jis bus mano Katinas, o aš būsiu jo Žmogus. Pavadinau jį Meškiu, nes buvo į mešką panašus, viskuo, išskyrus pilka spalva: repečkojis, su didžiulėmis naguotomis letenomis, kiek pailgo snukučio. Nuo pat pirmos dienos jis parodė savo hiperaktyvų būdą: jam būtinai reikėjo visur užlipti, viską numesti, sudraskyti, sudaužyti. Buvo aišku, kad iki tol jis niekad negyveno bute, nežinojo, kas yra dėžutė, pasiūlytą kraiką išbarstė po visą koridorių žaisdamas. Na, ir ženklindavo visus daiktus visą savaitę. Supratau, kad niekur nedingsiu, reikės katinėlį kastruoti, ir nutempiau pas veterinarą. Veterinaras, apžiūrėjęs, kaip jis sakė, „dičkį“, pasakė, kad jis dar labai jaunas, metų neturi. Sakau, toks didelis? O svėrė jau apie 9 kg. Sako, būna, nesijaudinkite, dar paaugs. Ir paaugo. Dabar sveria virš 10 kg. Ir, kai reikia, pas veterinarus važiuoja specialiame krepšyje ant ratukų. Laikui bėgant surimtėjo, nors daug bemiegių naktų teko praleisti. Mat jis kelerius metus nenorėjo pripažinti „žmogiškos“ dienotvarkės. Keisti tie žmonės – dieną kažką veikia, o naktį miega, argi taip galima? Jo dienos buvo skirtos miegui, o nakčiai užgesinta šviesa buvo ženklas pradėti tikrą gyvenimą: lakstyti, karstytis, mėtyti knygas nuo lentynų, popierius nuo stalo ir apskritai viską, ką tik galima pajudinti (o su tokiomis letenomis pajudinti galima praktiškai viską). Šiandien Meškis maždaug šešerių, tad bent dalį nakties jau praleidžia miegodamas. Tiesa, dėl vietos lovoje man tenka pakovoti, nes jis paprastai užima didesnę jos dalį: pradžioje atsigula šalia, apkabindamas mane ir visu svoriu prispausdamas mano ranką, pamažu apsiverčia ant nugaros ir išsitiesia visu ūgiu, atidengdamas sniego baltumo pilvuką, o dar vėliau persikrausto ant mano kojų, kurias aš galiausiai būnu priversta patraukti ir perkelti kur nors kitur, už lovos ribų. Dažnai tuo metu virš mano galvos, lyg pagerinta kailinė pagalvė, įsitaiso mūsų gražuolė katytė.

Katytė atsirado vieną žiemą, vidury nakties. Gyvenome tuomet jau dviese su Meškiu, po kalytės mirties buvo praėję gal pusė metų. Atsibudau nuo veriančio katiniško klyksmo: pirmą mintis buvo, kad kažką kliudė mašina. Išėjau į balkoną ir pasižiūrėjau žemyn. Važiuojamąja kelio dalimi blaškėsi kailio kamuoliukas. Pagalvojau, nesužeistas, ir atsiguliau. Tačiau Meškis man miegoti neleido. Jis miaukė, bėgiojo nuo balkono prie lovos ir atgal, draskė mane nagais. Katiniškas verksmas už lango netilo. Atsikėliau, apsirengiau ir ėjau į gatvę nelaimėlio žiūrėti. Tuščioje gatvėje prie manęs pribėgo rainas padarėlis ir žibintų šviesoje išvydau be galo mielą veidelį. „Neturi, kur nakvoti? Einame“, – sakau, ir ji nuėjo su manimi. Apėjome namą, užlipome į trečią aukštą, atsirakinau duris, o čia – didelis baisus katinas laukia. Katytė išsigando ir nenorėjo įeiti, bet paskui pasiryžo, šonu, šonu ir štai ji jau namuose. Meškis apuostė ją draugiškai ir pasiūlė savo dubenėlį su „traškučiais“. Ji valgo, o jis sėdi šalia ir žiūri. Ryte kažkiek paklausinėjau kaimynų, ar kas katytės nepametė, ir apsidžiaugiau, kad šeimininkai neatsirado, nes šį veidelį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir visai nenorėjau jos niekam atiduoti, o ir Meškis buvo labai patenkintas turįs draugę. Pavadinau ją Tigre, nes mokėjo baisiai urgzti ir šnypšti, buvo dryžuota, be to, vardas tiko prie „zoologijos sodo“ (kur meška, ten gali būti ir tigras). Buvo ji iš pažiūros prižiūrėta, net sterilizuota, tačiau iš jos elgesio galima buvo suprasti, kad kažkas baisaus atsitiko jos gyvenime. Ji neleisdavo paglostyti sau galvutės ar nugaros; tik pasmakrę galima buvo glostyti, nes išvydusi žmogaus ranką virš savęs ji susigūždavo iš baimės ir pradėdavo šnypšti. Jos negalima buvo paimti ant rankų ir pakelti. Negalima ir iki šiol. Pakeliama ji pradeda paniškai klykti, o paleista bėga slėptis ir dar ilgai nepatikliai žiūri į prisiartinantį žmogų. Slėpėsi ji ir padariusį mažą ar didelį „reikalą“ – visuomet tik šalia tam skirtos dėžutės. Rodos, ji buvo mušta, gal bausta už „netinkamą“ elgesį. Galiausiai pati jos staigaus atsiradimo gatvėje vidury nakties istorija verčia galvoti apie baisiausią – kad ją nešė, vežė ir išmetė iš pravažiuojančios mašinos. Rodos, viskas praeityje, bet baisūs prisiminimai jos neapleidžia iki šiol. Jos negalima nunešti pas veterinarą: susirgus, patiriamas stresas neleidžia jai sveikti (deja, turėjome ir tokią patirtį, ačiū Dievui, tada viskas baigėsi gerai), paniška baimė verčia pulti daktarus nagais ir dantimis (už ką buvo net veterinarės pavadinta „pikta mergina“). O štai ateinančių į svečius žmonių Tigrė nebijo, visada pirma atbėga jų pasitikti. Šiaip mūsų namuose negalima kelti balso, daryti staigių judesių, norint paglostyti katę, reikia jos atsiklausti, o sakyti jai galima tik švelnius ir labai švelnius žodžius.

Tigrė turi tankų kailį ir prabangią uodegą, mėgsta gulėti ant nugaros ir rodyti savo auksinį pilvuką ir visais atžvilgiais yra namų puošmena. Nuo to laiko, kai atsirado Tigrė, Meškio charakteris labai pagerėjo. Jie abu vakarais gražiai žaidžia, bėgioja vienas paskui kitą. Kartais Tigrė rodo šiokį tokį nepasitenkinimą, kai Meškis nori su ja pažaisti, o ji nori miegoti. Kartais Meškis rodo šiokį tokį pavydą dėl geros vietos šalia šeimininkės ar šiaip kur nors, kur jis pats norėtų atsigulti. Tuomet jis paprasčiausiai prieina ir išstumia iš ten Tigrę. Ji, rodos, pripažįsta jo viršenybę ir rimtų konfliktų niekad nekyla. Aš dėkinga, gyvendama su tokia suderinta „kailių kolekcija“.

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Goda ir Mėta

“Kad ir kokios išdaigos bebūtų, viską atperka ta neišpasakyta meilė, kuria esu apdovanojama net tada, kai nesijaučiu jos verta, tas nepaprastas supratingumas liūdint, na ir, žinoma, ta šypsena.”

 

Jau šešerius metus, kas mane pažįsta, žino, kad Goda ir riestauodegė Mėta yra du atskirai neįmanomi personažai. Kartu esame visur – kelionės, kavinės, barai, festivaliai, stovyklos ir panašiai. Net mieste draugai atpažįsta mane iš tolo tik todėl, kad einu su šuniu.

 

Su Mėta susipažinome beveik prieš šešerius metus. Tuo metu buvau dvyliktoje klasėje, nežinojau, ką toliau veiksiu gyvenime ir juolab neplanavau įsitaisyti šuns. Bet nutiko, kaip nutiko…

 

Prieglaudon “Būk mano draugas” nuvažiavau vedina smalsumo, norėjau tik paaukoti maisto ir pažiūrėti, kaip gyvena ten pakliuvę gyvūnėliai. Mama, būdama veterinarijos gydytoja, nuolatos sakydavo, kad negalima man ten važiuoti tik pasižvalgyti, nes, žinant mane, tikrai grįšiu su kokiu nors augintiniu. Atsikalbinėjau, kad taip TIKRAI nebus, tačiau visi žinome, jog mamos mus pažįsta geriausiai… Prieglaudos darbuotoja vedžiodama po teritoriją nusivedė mane parodyti išmestos mamytės laikos su dviem vaikučiais. Pamačius juos, akys pasruvo ašaromis ir tą pačią akimirką buvau papirkta. Praėjus gal penkiolikai minučių jau pasirašinėjau globos sutartį ir glosčiau baltą pūkų kamuoliuką. Taip netikėtai mano gyvenime atsirado Mėta. Vardas atsirado kažkaip visiškai savaime, ilgai jo nerinkome ir nebandėme “priklijuoti” kokio išskirtinio pavadinimo.

 

Tuo metu Mėta buvo pusantro mėnesio, nedrąsi bei atrodė tingi. Dabar pastarieji apibūdinimai net nešautų galvon susipažinus su ja. Užaugo Mėta nemaža – Sibiro laikos dydžio, plačia krūtine bei riesta uodega. Iš tingios ir nedrąsios virto baisiai baisiai aktyvia, su prasiveržiančiais medžiotojo instinktais ir begaliniu noru lėkti laukais. Bet kad ir kokia ekspresyvi būtų lauke, namuose galima pamiršti, jog gyvena šuo. Praeina kartkartėmis nusižiovaudama, pasisveikina sugrįžus ir pakrenta į guolį. Net rytais nežadina, gyvena visiškai mano ritmu, kada aš keliuosi, tada ir ji keliasi.

Nors namie ji visiškai ramus šuo, bet augant išdaigų būta visokių… Pasakysiu atvirai, nuostolių kaštai tikrai nemaži: nugraužta oda nuo automobilio vairo bei pavarų svirties, nugraužti saugos diržai, patalynės kampai, su pūkine pagalve taip pat namie pasilinksminta ir tai tik mažoji šunybių dalis. Vienas didžiausių materealių nusikaltimų buvo suėsti 100 eurų mano gimtadienio dieną. Pinigus pasidėjau ant stalo, kad atėjus buto šeimininkui galėčiau iškart juos atiduoti. Išėjau penkioms minutėms, o grįžusi radau tik kupiūrios kampuką, visa kita buvo tiesiog suvalgyta…Tuo metu siaubingai pykau, bet ji sugeba išspausti tokią neišpasakytai juokingai gražią šypseną (neperdedu – ŠYPSENĄ), tada žmogus suskysti ir net pykti nebepavyksta.

 

Kad ir kokios išdaigos bebūtų, viską atperka ta neišpasakyta meilė, kuria esu apdovanojama net tada, kai nesijaučiu jos verta, tas nepaprastas supratingumas liūdint, na ir, žinoma, ta šypsena. Be Mėtos mūsų namuose (kol gyvenau su tėvais) buvo dar krūva augintinių – keli katinai, dar trys šunys, tad nuo pat mažens ji buvo itin socializuota ir nekėlė problemų bendraudama su kitais gyvūnais. Kadangi jau daug metų sportuoju su žirgais, Mėta dar puikiai sutaria ir su jais. Žinoma, pavaikyti laukinio katino ar stirnos miške progos nepraleidžia.

 

Kaip jau minėjau, kai Mėta atsirado mano gyvenime, aš buvau bebaigianti mokyklą ir buvau be aiškaus ateities plano. Baigusi mokyklą išsikrausčiau į Vilnių, vėliau į Kauną. Mėta visur kraustėsi kartu. Į keliones taip pat keliauja kartu, jei tik yra galimybė. Šiuo metu gyvenu su kambario drauge, ji turi šunį iš prieglaudos ir jos kalytės vardas taip pat yra Mėta. Visiškas sutapimas, net amžius panašus, svorio kategorijos taip pat beveik sutampa. Tai gyvename dabar su dviem Mėtomis.

 

Mėta – mano gyvenimo nuoširdumo pavyzdys. Jei jai nuoširdžiai “dzin”, tai visiškai to neslėps ir parodys. Nepaisant to, pasiilgsta irgi iš visų, kuriuos pažįstu, nuoširdžiausiai. Ir šypsotis moka nuoširdžiai, visai neapsimetinėdama, nes jai gerai. Taigi gražiausi dalykai gyvenime atsiranda visiškai netikėtai, taip kaip Mėta.

 

Fotografė Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Goda ir Mėta

„Jos mažoje širdelėje telpa didelė meilė mums.“

Aš seniai norėjau priglausti gyvūną iš prieglaudos, nes jie nusipelnė geresnių namų. Kadangi gyvenome su vyru dar nuomojame bute, nusprendėm, kad ieškosim kačiuko. Visada mano dėmesį patraukdavo maži, juodi katinėliai, nes labiausiai tokius mėgstu. Peržiūrėjau daug prieglaudų ir „Beglobis.lt“ puslapyje mano akys užkliuvo už katės vardu Sanga. Nusiunčiau skelbimą vyrui, ji jam irgi patiko. Sangai buvo pusmetis, o kiek teko matyti, tokio amžiaus kates ir katinus jau rečiau kas pasiima. Ši katė užbūrė mane savo grožiu, tad susisiekiau su savanore, kuri ją buvo laikinai priglaudusi. Dieną, kai atvažiavome pasiimti katytės, sužinojome jos istoriją. Ją rado gatvėje, susigūžusią, sušalusią, išsigandusią ir alkaną. Kažkas tiesiog žiemą išmetė katytę, manau, ji greičiausiai buvo atsibodusi Kalėdinė dovana. Parsivežus gražuolę namo, paleidome ją kambaryje ir ji mikliai pasislėpė už lovos. Tą dieną palikome jai savo megztinius, tam, kad įprastų prie mūsų kvapų, taip pat palikome atviras kambario duris, kad galėtų pasivaikščioti po koridorių ir virtuvę, priprasti prie namų. Mudu su vyru miegojome gretimame kambaryje.

Kiekvieną dieną aš ateidavau paglostyti katės, kuri gulėjo susigūžusi kamputyje tarp lovos ir sienos. Bežiūrėdama į tą švelnų pūkų kamuolėlį, nusprendžiau, kad jos vardas bus Mėta. Glostydavau atsargiai, raminančiu balsu kalbėdavau. Ketvirtąją dieną pelniau katės palankumą ir ji išlindo iš slėptuvės, užlipo ant lovos šalia manęs. Nors ją vis dar gąsdindavo staigesni judesiai ar garsesni garsai, sklindantys iš bet kurio namų kampelio. Prie  vyro katė pratinosi šiek tiek ilgiau. Galiausiai prie namų ir mūsų ji prisirišo per dvi savaites. Mėta mėgdavo ateiti pas mus į kambarį ir stebėti akvariume plaukiojančias žuvytes, tai galėdavo daryti valandų valandas. Taip pat ateidavo pas mus ant lovos, trindavosi į rankas ir prašydavo dėmesio, švelnumo bei meilės.

Praėjus keliems mėnesiams su mylimuoju supratome, kad mūsų katė mėgsta šnekėti. Jai jos ko nors paklausi, ji būtinai atsakys sumiauksėjus arba sumekenus. Tai visada verčia nusišypsoti, nes supranti, jog gyvūnas bando komunikuoti. Taip pat ji labai prieraiši ir neapsakomai laukia mūsų grįžtant iš darbų, visada pasitinka prie durų, visai kaip šuniukas.

Po metų persikraustėme į savąjį butą. Katė daug streso nepatyrė ir greitai priprato prie naujų patalpų. Tik buvo labai nepatenkinta, kai po kelių mėnesių įsigijome labradoro retriverę Runą. Kalytei tada buvo pusantro mėnesio ir ji labai norėjo susipažinti su Mėta. Kai galiausiai, po dviejų savaičių, jos susidraugavo ir dabar yra geriausios draugės, nors kartais ir didžiausios priešės, juk visiems būna šviesių ir tamsių dienų.  Jų žaidimai vyksta taip: katė pasislepia už užuolaidų ir, kai šuo prieina, staigiai šoka ant jo ir tada greitai bėga į virtuvę, kol Runa susivokia, kad reikia vytis. Jų žaidimų metu namai prisipildo triukšmo. Taip pat jos yra labai susiderinusios bendrininkės, nes jei Mėta kažką numeta nuo stalo, tuoj pat visa tai būna panaikinta. Dar katė labai mėgsta „išlaisvinti“ prie pagaliuko pririštus žaisliukus. Ji nugriaužia virvelę, laikančia žaisliuką, ir vėliau apgriaužia ir patį pagaliuką.

Dabar su Mėta mes gyvename dvejus metus ir be jos jie būtų buvę ne tokie įdomus ir linksmi. Jos mažoje širdelėje telpa didelė meilė mums.

 

Fotografė Saulė Adomaitytė

Lauryna ir Nora

“Nesvarbu, kas tu toks ir kaip tau šiandien sekėsi, savo nenumaldomai vizgančia uodega šuo tarsi byloja – aš tave vis tiek myliu ir džiaugiuosi, kad esi.”

 

Nora pas mane atsirado, kai jai buvo kokie du – trys mėnesiai. Pažįstama Facebooke pasidalino mažos kalytės nuotrauka su užrašu, jog skubiai reikalinga globa. Tuo metu kažkiek galvojau apie šunį. Tik nebuvau labai užtikrinta, vis delsiau ir svarsčiau. Vakare negalėjau užmigti, vis akyse sukosi tos kalytės nuotrauka. Ryte paskambinau. Pasirodo, Norą rado prie vaikų darželio ir priglaudė žmonės darbe. Tris dienas ji ten gyveno, o tą dieną, kai paskambinau, sakė, jau veš į Tautmilės prieglaudėlę. Tuo metu man kažkas apsivertė aukštyn kojomis. Pasakiau, kad aš atvažiuoju „pasižiūrėti“. Aišku, minčių pasiimti ją jau turėjau. Darbuotojai labai ją pamilo, ji ten visai gerai jautėsi, po stalu draskė visus popierius, lakstė ir dūko. Šiek tiek iš žvilgsnio atrodė išsigandusi, tarsi klaustų: o kas čia dabar bus? Savo mažais dantukais besikandžiodama ir žaisdama atsidūrė man ant rankų. Be galo judri, hiperaktyvi, visiškai nenustygstanti  vietoje. Įsodino mus į mašiną, Norą į didelę dėžę, ir kartu jau judėjome namo iš Vilniaus į Kauną. Ei, Nora, buvai vilnietė, dabar būsi kaunietė.

Nora buvo šiek tiek išsigandusi, kažkiek pacypė, bet kai išlipome reikaliukų, tai labai linksmai džiaugėsi sniegučiu. Važiuodama pamaniau, kad neturi ji vardo. Pasisukau į ją ir paklausiau: kokį tau vardą duoti? O kaip tau vardas Nora? Norah Jones – kaip tos dainininkės? Tuo metu ji stipriai pasuko galvytę į šoną, pakraipė. Taip ir supratau, kad vardas jai patiko. Ir mano Nora tikrai dainuoja, kai tik išgirsta mane grojančią smuiku ar dainuojančią, iš karto prisijungia.

Kai pasiekėme namus, kažkiek nerimavau. Nora atrodė draugiška ir miela, tik labai pasiutusi ir padykusi. Įsikibdavo į kelnių klešnę ir tampydavo, kiek jų sudraskė… Dantukai dygo, tai visos mano rankos buvo apkandžiotos ir nubraižytos. Viena namie būdama ji prisigalvodavo visko, ką rasdavo, tą sudraskydavo: daiktai, knygos, popieriai, maišeliai. Atidarai duris, o ten kaip po karo, lyg kažkoks cunamis praūžė. Nauji daiktai, dar neišpakuoti jau būdavo Noros „išbandyti“. Turbūt jai buvo labai įdomu susipažinti su nauju pasauliu.

Po truputį Nora augo ir brendo, protingėjo. Dabar galiu sakyti, kad mergaitė išaugo iš savo nevaldomų įpročių ir charakterio. Žino, kad niokoti ir graužti negalima. Būna retai, kad nesusivaldo, bet tada labai gailisi ir atsiprašinėja: na, aš čia tik truputį, nepyk, netyčia. Pratinomės ir į lauką reikaliukų. Keldavausi ir naktį, kaip su mažu vaiku. Ir vos ne kas pusvalandį bėgdavome pro duris į lauką, kartais pavykdavo, kartais ne, nespėdavome, nes prie durų jau balutė.

Kai Norai sukako kokie keturi mėnesiai, pradėjome lankyti dresūros pamokas Kaune, „Rekso“ mokykloje. Geri ir atsidavę savo darbui treneriai padėjo mums išmokti socializuotis, sportuoti ir klausyti komandų. Nora pasirodė esanti labai protinga ir pakankamai gabi. Kartais netgi gal kiek ir gudri. Aišku, jos temperamentas labai ugningas ir visa tai suvaldyti yra iššūkis. Bet viskas įmanoma.

Kadangi gyvename Kaune, prie Nemuno salos, tai jau nuo pat pirmų dienų ateidavome čia pasivaikščioti. Nemuno saloje yra „Salos šunų draugija“, prie kurios prisijungė ir Nora. Čia kasdien susirenka įvairūs šunys ir jų šeimininkai. Kartu smagiai leidžiame laiką, keturkojai žaidžia ir pasiilgsta savo  draugų. Nora jau žino, jei pasakai: „Eisim pas draugelius?“, vadinasi, eisime į Salą ir bus labai linksma. Džiaugiuosi, kad prisijungėme prie šios grupės, nes nuo pat mažų dienų šuniukui socializacija yra labai svarbi. Ir žmonės nuostabūs, visi tokie šunų mylėtojai, tiek daug bendros kalbos. Linksma ir gyvūnams, ir jų šeimininkams.

Nora ir kelionės

Nuo mažų dienų Nora daug keliavo mašina. Kadangi pasiėmiau ją prieš Kalėdas, o grafikas buvo įtemptas, tai stengiausi visur ją vežiotis. Taigi ji taip įprato važiuoti mašina, kad dabar tai vienas malonumas. Visada pirma įšoks į mašiną, kad nepaliktum jos. Ir tas žvilgsnis, bylojantis: tik nepalik manęs, pasiimk kartu, su tavimi bet kur, nors ir į pasaulio kraštą. Aišku, juokingai ir kurioziškai atrodydavau, kai skubu į koncertą, jau bėgame vos ne į sceną, o aš išlipu su Nora ir dar turime palaukti: tuoj tuoj, tik sisiuką padarys ir vandens atsigers.

Aplankome Lietuvos miestus ir Latvijos pajūrį. Labai norėjau parodyti jai jūrą. Pirmą kartą pamačiusi džiaugėsi kaip mažas vaikas, gaudė bangas, lankstė kaip pašėlusi. Apskritai Norai labai patinka maudytis ir plaukioti. Vasarą visada su Salos draugais bėga prie upės ir žaidžia, kas greičiau nuplauks paimti pagaliuką.

Nora labai mėgsta kompaniją. Sakyčiau, tokia kompanijos siela. Ir šunys, ir žmonės jos draugai. Kartais net cypia, kaip nori pabendrauti, visur ji turi dalyvauti, visur jos pilna. Mano draugai yra jos draugai, visus žmones priima, labai džiaugiasi. Aišku, kaip ir pridera, turi aploti, pasisveikinti.

Džiaugiuosi, kad geri žmonės ją rado ir nepaliko likimo valiai. Ją radę žmonės norėjo žinoti, kaip Norai sekasi gyventi. Jiems nebuvo tas pats. Tautmilės prieglaudėle (į kurią Nora turėjo patekti) irgi klausė, kaip sekasi, ar viskas gerai.

Taigi Nora, nors ir turi temperamentą ir tą pasiutusiai išdykusį charakterį, bet laikui bėgant ji tapo protingesnė ir brandesnė. Be galo meili, visada reikia prisiglausti, kad pamyluotum, paglostytum. Žmogaus dėmesio reikia kaip oro ar vandens. Ryte, jei jau atsimerkei, tai būna daug džiaugsmo ir bandymo pakelti iš lovos. Išlydi ji mane sedėdama ant palangės ir pasitinka ant palangės kaip katinas. Jei pamato toli mane ateinančią, tai uodega daužosi į langą ir netveria džiaugsmu. Šis šuo turi labai daug džiaugsmo ir meilės savyje, taip pat užuojautos ir gailesčio. Sakyčiau, mes, žmonės, turėtume ko pasimokyti iš gyvūnų. Jie tarsi mūsų „nematomi veidrodžiai“, mokytojai, vedliai į tą nuoširdumą, į besąlyginę meilę, į džiaugsmo ir laimės pojūtį. Nesvarbu, kas tu toks ir kaip tau šiandien sekėsi, savo nenumaldomai vizgančia uodega šuo tarsi byloja – aš tave vis tiek myliu ir džiaugiuosi, kad esi.

Nė karto nesu pasigailėjusi, kad Nora atsidūrė mano namuose. Ji labai žavi ir miela, labai ją myliu ir džiaugiuosi. Tai nuostabus, emocionalus šuo su savo pasiutusiai žaviomis išdaigomis ir jautriu, tauriu pasaulėliu. Ji turi didelę širdį, į kurią priima besąlygiškai.

Foto Rima Kručienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Agnė, Rytis, Mėta ir Runa

„Jos mažoje širdelėje telpa didelė meilė mums.“

Aš seniai norėjau priglausti gyvūną iš prieglaudos, nes jie nusipelnė geresnių namų. Kadangi gyvenome su vyru dar nuomojame bute, nusprendėm, kad ieškosim kačiuko. Visada mano dėmesį patraukdavo maži, juodi katinėliai, nes labiausiai tokius mėgstu. Peržiūrėjau daug prieglaudų ir „Beglobis.lt“ puslapyje mano akys užkliuvo už katės vardu Sanga. Nusiunčiau skelbimą vyrui, ji jam irgi patiko. Sangai buvo pusmetis, o kiek teko matyti, tokio amžiaus kates ir katinus jau rečiau kas pasiima. Ši katė užbūrė mane savo grožiu, tad susisiekiau su savanore, kuri ją buvo laikinai priglaudusi. Dieną, kai atvažiavome pasiimti katytės, sužinojome jos istoriją. Ją rado gatvėje, susigūžusią, sušalusią, išsigandusią ir alkaną. Kažkas tiesiog žiemą išmetė katytę, manau, ji greičiausiai buvo atsibodusi Kalėdinė dovana. Parsivežus gražuolę namo, paleidome ją kambaryje ir ji mikliai pasislėpė už lovos. Tą dieną palikome jai savo megztinius, tam, kad įprastų prie mūsų kvapų, taip pat palikome atviras kambario duris, kad galėtų pasivaikščioti po koridorių ir virtuvę, priprasti prie namų. Mudu su vyru miegojome gretimame kambaryje.

Kiekvieną dieną aš ateidavau paglostyti katės, kuri gulėjo susigūžusi kamputyje tarp lovos ir sienos. Bežiūrėdama į tą švelnų pūkų kamuolėlį, nusprendžiau, kad jos vardas bus Mėta. Glostydavau atsargiai, raminančiu balsu kalbėdavau. Ketvirtąją dieną pelniau katės palankumą ir ji išlindo iš slėptuvės, užlipo ant lovos šalia manęs. Nors ją vis dar gąsdindavo staigesni judesiai ar garsesni garsai, sklindantys iš bet kurio namų kampelio. Prie  vyro katė pratinosi šiek tiek ilgiau. Galiausiai prie namų ir mūsų ji prisirišo per dvi savaites. Mėta mėgdavo ateiti pas mus į kambarį ir stebėti akvariume plaukiojančias žuvytes, tai galėdavo daryti valandų valandas. Taip pat ateidavo pas mus ant lovos, trindavosi į rankas ir prašydavo dėmesio, švelnumo bei meilės.

Praėjus keliems mėnesiams su mylimuoju supratome, kad mūsų katė mėgsta šnekėti. Jai jos ko nors paklausi, ji būtinai atsakys sumiauksėjus arba sumekenus. Tai visada verčia nusišypsoti, nes supranti, jog gyvūnas bando komunikuoti. Taip pat ji labai prieraiši ir neapsakomai laukia mūsų grįžtant iš darbų, visada pasitinka prie durų, visai kaip šuniukas.

Po metų persikraustėme į savąjį butą. Katė daug streso nepatyrė ir greitai priprato prie naujų patalpų. Tik buvo labai nepatenkinta, kai po kelių mėnesių įsigijome labradoro retriverę Runą. Kalytei tada buvo pusantro mėnesio ir ji labai norėjo susipažinti su Mėta. Kai galiausiai, po dviejų savaičių, jos susidraugavo ir dabar yra geriausios draugės, nors kartais ir didžiausios priešės, juk visiems būna šviesių ir tamsių dienų.  Jų žaidimai vyksta taip: katė pasislepia už užuolaidų ir, kai šuo prieina, staigiai šoka ant jo ir tada greitai bėga į virtuvę, kol Runa susivokia, kad reikia vytis. Jų žaidimų metu namai prisipildo triukšmo. Taip pat jos yra labai susiderinusios bendrininkės, nes jei Mėta kažką numeta nuo stalo, tuoj pat visa tai būna panaikinta. Dar katė labai mėgsta „išlaisvinti“ prie pagaliuko pririštus žaisliukus. Ji nugriaužia virvelę, laikančia žaisliuką, ir vėliau apgriaužia ir patį pagaliuką.

Dabar su Mėta mes gyvename dvejus metus ir be jos jie būtų buvę ne tokie įdomus ir linksmi. Jos mažoje širdelėje telpa didelė meilė mums.

 

Fotografė Saulė Adomaitytė