Klaipėda

Daiva, Raganytė ir Kofeinas

“Raganytė labai judri, smarki, nieko nebijo, visur laksto, bėgioja, šokinėja, tikras tornadas, monstriukas.”

 

Raganytė mūsų šeimoje yra trečias kačiukas. Ją priėmėme iš pradžių laikinai globoti, o paskui pasilikome ir visam laikui.

Pirmoji mūsų šeimoje 2013 metų pabaigoje atsirado Lėja,  ji yra paprastas kačiukas iš kaimo, iš žmonių. Skelbimą suradome per skelbiu.lt ir paėmėme auginti. Lėja mūsų šeimoje atsirado jauniausiojo sūnaus Marijaus iniciatyva, nes kai užaugo du vyresnieji broliai, Paulius ir Tomas, ir išsivažinėjo kas kur, namie liko tuščia ir tylu. Ir liūdna. Norėjosi gyvybės namuose. Prašė prašė, kol nusileidau ir sutikau. Vardas Lėja irgi sūnaus sugalvotas. Jis yra vieno kompiuterinio žaidimo herojės vardas. O kadangi sūnus labai mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus, tai natūraliai ir vardas atsirado iš ten. Lėja yra labai rimta, susikaupusi, mamiška. Ji labai globoja mūsų mažąją Raganytę, ir dūksta su ja, ir nusileidžia jai, ir užleidžia, kai reikia.

Antroji mūsų šeimoje 2014 metų pabaigoje atsirado Kofeina. Irgi iš kaimo, irgi iš žmonių. Marijus sugalvojo, kad reikia antro kačiuko, nes Lėjai liūdna vienai augti. Aš iš pradžių nesutikau, spardžiausi spardžiausi, kol vėl nusileidau. Vardą Kofeina irgi sugalvojo sūnus, nes jis labai mėgsta kavą. Aš siūliau pavadinti Kapučino arba Late, bet sūnus sakė ne, bus Kofeina. Ir Lėja, ir Kofeina namuose atsirado gruodžio pradžioje, abi buvo dviejų mėnesiukų amžiaus. Žodžiu, užauginome jas nuo mažumės. Kofeina visiška Lėjos priešingybė. Ji tokia be galo miela, katiniška katytė. Murkia ir miaukia garsiai ir daug, glaustosi, gulinėja, visaip kaip išsiriečia, vartosi ir rodosi. Vaikšto kaip manekenė ir yra didelė bailiukė. Kai tik kas nors svetimas ateina į namus, pasislepia ir nesirodo. Ir fotografei nepavyko jos nupaveiksluoti, kol vyko fotosesija mūsų namuose.

Ir štai atėjo laikas ir subrendome Raganytei – išgelbėtam kačiukui. Pernai, 2018 m. spalio 8 d., VšĮ „Klaipėdos gyvūnų globos draugija“ į savo Facebook svetainę įdėjo skelbimą, kad skubiai reikia pagalbos mažai 2 mėn. katytei Kruopelytei. Ji buvo tą rytą rasta po daugiabučio namo balkonu. Greičiausiai išmesta iš pravažiuojančio automobilio arba pro langą. Kad katytė naminukė, ne laukinė, suprato iš to, kad prisileidžia žmogų. Kadangi rytas buvo ankstyvas, lauke šalta, katytė buvo sušalusi ir nelaiminga. Mažas juodas pūkų kamuoliukas, tik akytės du geltoni rutuliukai. Aš buvau ką tik grįžusi iš kelionės iš Italijos. Savaitę su draugėmis atostogavau Sicilijoje, grįžau visa laiminga, besišypsanti, kupina saulės, šviesos, šilumos, gerumo ir energijos. Ir kai pamačiau tą skelbimą, kuriame buvo prašoma paimti kačiuką į namus nors laikinai globai, kol bus rasti pastovūs šeimininkai, neatsilaikiau. Pasitariau su sūnumi, jis pritarė ir palaikė, ir džiaugėsi, ir didžiavosi tokiu mano poelgiu. Paėmėme laikinai globoti todėl, kad nežinojome, kaip sutars su mūsų senbuvėmis.

Su sveikata buvo problemėlių. Pastebėjome, kad vaikščiodama ji vis sustoja ir pakrato galines kojytes, tai vieną, tai kitą. Galvojome, kad praeis, bet nepraėjo. Tada mus užrašė pas veterinarę. Gydytoja patikrino, iščiupinėjo, išlankstė, išmurkdė ją visaip, sako – dar tokio sveiko kačiuko nebuvau mačiusi, nes man atveža tik ligoniukus. O galinės kojytės buvo jautresnės dėl to, kad ji galimai buvo išmesta ir susitrenkė. Suleido vaistukų nuo skausmo, vitaminų, dar davė vitaminų į namus ir grįžome. Kai jau galvojome, kad viskas gerai, tada pamatėme, kad vietomis slenka kailiukas. Tada vėl mus užrašė pas veterinarę. Buvo nuspręsta, kad greičiausiai bus kačių poodinės erkutės. Vėl gavome gydymą, vaistų ir nurodymus, kaip elgtis, ką daryti. Tas laikas buvo pats sunkiausias, nes katytę reikėjo laikyti atskirai nuo mūsų kitų dviejų katyčių, nes liga užkrečiama. Žodžiu, karantinas. Bet laikas ir vaistai viską gydo ir pasveikome. O tada jau atėjo laikas sprendimui, kad norime, kad mažylė liktų mūsų namuose ir būtų naujas mūsų šeimos narys.

Mažylė pradžioje turėjo vardą Kruopelytė, bet mes norėjome ją pavadinti savo vardu ir, kadangi ji yra visa juoda juoda kaip smala, tai kažkaip prigijo naujas vardas Raganytė. Ji labai judri, smarki, nieko nebijo, visur laksto, bėgioja, šokinėja, tikras tornadas, monstriukas. Ji labai įdomi, nes kopijuoja mūsų kitas dvi kates. Ką jos daro, tą ir ji iš paskos. Žodžiu, kaip mažoji sesytė šeimoje. Dar ji labai mėgsta raustis po šiukšlių dėžę ir būtinai ką nors iš ten nusitverti, nešiotis, bėgioti, žaisti ir dūkti su tuo daiktu. Sūnus dėl to ją kartais pavadina „bomžiuke“. Jeigu sudžiaustau skalbinius ant išskleidžiamos džiovyklės, tai ji būtinai juos nuo ten „nukabins“, tiksliau žais žais su jais, kol jie nukris. Raganytė mane visur sekioja. Aš ryte atsikeliu iš lovos, einu praustis ir ji šalia bėga, po kojomis makaluojasi. Aš į tualetą – ir ji kartu. Aš į virtuvę, ir ji jau ten. Kaip šešėlis. Įsitaiso arba ant palangės, arba po kojomis, arba ant stalo, kas arčiausiai. Kai paimu ją ant rankų, sakau „išgelbėtas kačiukas“ ir toks geras jausmas pereina visu kūnu, nerealus. Atrodo, kad gerą darbą padarei, išgelbėjai gyvūną ir užsidirbai karmos taškų gyvenime. Tikiu, kad ji saugo mus ir mūsų namus nuo nelaimių. Esu prietaringa ir seniau bijodavau juodų kačių, visada nusispjaudavau tris kartus per petį, jeigu perbėgdavo kelią. Kai Raganytė atsirado mūsų šeimoje ir juoda katė man perbėga kelią, aš sakau: aš tavęs nebijau, nes aš pati turiu juodą kačiuką. Kosmosas kažkoks. O namie gera gera. Tris kartus geriau, nes grįžus namo pasitinka trys nuostabios būtybės, pilkai raina katytė Lėja, baltai rusva  Kofeina ir juoda juoda kaip smala Raganytė. „Kačių namai“ – taip dabar vadinu mūsų namus. Ir teisybę žmonės sako, kad katės yra namų šeimininkės, o mes žmonės tik jų tarnai.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Reda ir Lordas

“Šaunesnio šuns nesu turėjusi gyvenime, jis mano draugas, mano apsauginis, mano guodėjas, jis visada  su manimi, visada šalia manęs kaip uodegytė.”

Kadaise Lordas turėjo mylinčią šeimą, gyveno bute ir vargo nematė. Jis buvo šeimos vyro šuo, tačiau šeimininkas pradėjo  važinėti dirbti į užsienį, o šeimininkė su juo nesusitvarkė. Lordas toks jau yra, renkasi vieną lyderį ir tik jo klauso, kitus pripažįsta kaip šeimos narius, bet klausyti nesiruošia. Tad moteriai  besirūpinant Lordu, jis perėmė vadovavimą į savo letenas. Ėmė puldinėti kaimynus, patiesė dviratininką, taip ir atsidūrė nabagas prieglaudoje. Savaitę blaškėsi, sienomis laipiojo, nieko neprisileido, pyko ant viso pasaulio. Laikas bėgo ir Lordas aprimo, ėmė susitaikyti su esama padėtimi ir pasikeitusiomis gyvenimo sąlygomis. Kadangi  aš savanorė prieglaudoje “Būk mano draugas”, o Lordas būtent ten ir pateko, taip mudu ir susitikome. Nuo pat pradžių kažkoks ryšys užsimezgė tarp mudviejų. Daugelį prieglaudos darbuotojų ir lankytojų gąsdinęs, su manimi elgėsi švelniai. Nemačiau niekada savo atžvilgiu jokios agresijos. Taip ir gyveno Lordas 2,5 metų prieglaudoje. Stengiausi filmuoti, reklamuoti jį, kad rastų namus, tačiau pasiūlymų jis sulaukė tik saugoti teritoriją  arba į kaimą prie būdos. Niekas neįžvelgė jame draugo, nenorėjo suprasti, matė tik piktą, atšiaurų, agresyvų sargą. Galop po kelių metų lyg ir atsirado žmogus, kuris norėjo paimti Lordą į savo vienkiemį. Tačiau jis augina gyvulius, paukščius, o Lordas turi stiprų grobio instinktą ir tikrai nebūtų patenkinęs lūkesčių.

Tada  supratau, kad esu įsimylėjus iki ausų į šitą  šunį, kad negaliu jo niekam atiduoti, jis turi būti mano  ir niekieno daugiau. Tik viena bėdelė – kaip reaguos šeima. Šeimai paruošti reikėjo laiko, tuo labiau,  kad jau turėjau tris kalytes ir katiną. Tai užtruko maždaug pusmetį. Per tą laiką mudu važiuodavome prie jūros pasivaikščioti, išvažiuodavome į miestą socializuotis, savaitgaliai būdavo tik mūsų. Vaikščiodavome abu  galvas oriai pakėlę, vienas kitu patenkinti ir laimingi. Savaitgaliai prabėgdavo labai greitai, o darbo dienos taip klaikiai ilgai slinkdavo iki naujų susitikimų. Lordas laukdavo manęs atvažiuojančios, net automobilio garsą pažindavo, o man išvažiuojant nulydėdavo liūdnu žvilgsniu.  Kaskart išsiskyrimai tapdavo vis sunkesni, Lordas pradėjo nerimauti, o tai pasireiškė čiužinių, kuriuos jam įtiesdavo gulėti, draskymu. Ir pagaliau vieną vakarą kartu su vyru išsiruošėme į prieglaudą vežtis draugiuko namo.

Štai taip ir  atsirado ketvirtas šuo mūsų šeimoje. Kai priėmėme jį į šeimą, jam buvo  jau aštuoneri, šiemet liepos mėnesį jam sukaks vienuolika. Šaunesnio šuns nesu turėjusi gyvenime, jis mano draugas, mano apsauginis, mano guodėjas, jis visada  su manimi, visada šalia manęs kaip uodegytė. Tai šuo su charakteriu, nepaperkamas, švelnus, mylintis namiškius ir atšiaurus svetimiems. Važinėjame tai prie jūros, tai į mišką, tai prie upės, nes Lordas nemėgsta vaikščioti takučiais, jam nuobodu, nėra veiklos. Miške  laksto su pagaliukais, kamuoliukais, prie jūros kasa duobes smėlyje, maudosi, taip pat veiklos pilna ir prie upės. Mudu mėgstame tą patį – būti gamtoje, nemėgstame būti ten, kur triukšminga ir daug žmonių. Gamtoje jo niekas nedomina – nei žmonės, nei šunys. Jis turi mane, pagaliuką arba kamuoliuką ir jam to užtenka. Niekada nenubėgs  pasiįdomauti prie svetimų žmonių ar šunų, jam niekas kitas neegzistuoja, tačiau taip pat svetimo dėmesio nepageidauja. Nemėgsta svetimų šnekinimų, reaguoja, jei svetimi peržengia jo arba mano asmeninę erdvę. Štai toks tas mano nepakartojamas draugas Lordas. Nors jau tuoj stuktels vienuolika metukų, tačiau jis vis dar turi parako. Intensyviai  sportuojame, palaikome gerą formą ir labai tikiuosi, jog mano draugas dar ilgai manęs nepaliks.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Jurgita, Luna ir Kysa

“Šiandien Kisa jau suaugusi katė, juoda gražuolė, temperamentinga, turinti charakterį iki to momento, kai paimi ant rankų ir kasai ausį, tada kisa yra tiesiog miela, murkuojanti katytė.”

Kisa – svajonės išsipildymas. Pasvajodavau, kad norėčiau juodos, mažos katytės. Namuose jau gyveno kalytė Luna, todėl buvo daug dvejonių, ar galime turėti antrą augintinį, koks tai augintinis turėtų būti, kad sutartų su Luna. Svajonė greičiausiai taip ir būtų likusi svajone, jei vieną dieną nebūčiau sutikusi kiemo vaikų, kurie atbėgo nešini dviem mažais kačiukais. Kaip jie atsirado pas juos, taip ir nežinau, pavyko išsiaiškinti tik tai, kad jie benamės kiemo katės. Ir atsitiko taip, kad vieną iš kačiukų, išgirdusi kniaukimą, katė atbėgo ir nusinešė, laukėme, kol grįš antrojo, tačiau taip ir negrįžo ir teko spręsti, kaip elgtis toliau.

Taip Kisa rado namus. Juoda, mažytė katytė, nuostabiomis akimis, tokia, apie kokią pasvajodavau. Kisa puikiai pritapo namie, tokia mažytė, o tokia protinga, iškart suprato, kas yra kraiko dėžutė, kad nagučius galąsti reikia į draskyklę. Svarbiausia, Kisa tapo Lunos geriausia drauge! Nuo pat pirmos dienos ieškodavo prieglobsčio šalia jos, kartais net su mamyte sumaišydavo, kai ateidavo laikas valgyti. Šiandien Kisa jau suaugusi katė, juoda gražuolė, temperamentinga, turinti charakterį iki to momento, kai paimi ant rankų ir kasai ausį, tada kisa yra tiesiog miela, murkuojanti katytė. Nuostabiausias dalykas yra stebėti katino ir šuns draugystę, paneigia visus stereotipus “kaip šuo su kate”. Tiesiog draugės, viską daro kartu, žaidžia, miega, skanesnio kąsnelio kaulija, Lunai grįžus iš lauko Kisa net letenėles nuprausia. Luna jau senjorė, jai 11 m. Atsiradus Kisai, ji atjaunėjo keletų metų, juk liūdna, šeimininkams išėjus į darbus kiauras dienas vienai būti namie, o dabar turi draugę, kuri neleidžia liūdėti. Nebuvo nei dienos, kad būčiau gailėjusis to sprendimo, vien tik laimė ir džiaugsmas turint tokią šeimą.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Hana ir Pablo

“Myliu jį, kai knarkia, kai čepsi, myliu, kai pradeda žaisti, bėga nuo manęs, kai reikia eiti iš lauko į namus.”

 

Pablo istorija, kaip iš sostinės berniukas atkeliavo į pajūrį.

Prieš 5 mėnesius, kai  Pabliukas atkeliavo į mūsų namus, mes praradome savo pirmą prancūzų buldogą. Su Bartuku pragyvenome nuostabius 6 metus. Labai sunku buvo atsisveikinti su savo mažyliu (niekam nelinkėčiau taip mylėti ir taip prisirišti prie gyvūno), pradėjau ieškoti informacijos, kaip kiti su tuo susitaikė. Vieni sakė, kad praeis laikui bėgant, kiti smerkė dėl tokios “kvailos” meilės šuniui, treti pasiūlė įsigyti kitą gyvūną. Viena panelė parašė, kad priglausčiau benamį. Pradėjau ieškoti, kas ir kur atiduoda, ieškojau, aišku, Klaipėdos raj. Radau prancūziukę prieglaudoje, pasiskambinau, sako, jau nebėra, rado namučius. Vėl ieškojau, radau už simbolinę kainą irgi prancūzų buldogą, paskambinau, paklausiau, kodėl parduoda. Atsakymas: gimė vaikas, nebesutarė su kitais gyvūnais, dar pasakė, kad nori tik į gerus namus atiduoti ir taip toliau. Pasirodė keista, kad toks mylėtas gyvūnas taip greitai tapo nebereikalingas ir už 100 € atiduoda. Nesutikau, tokių “pasakų” radau labai daug.

Ieškojau toliau, radau VšĮ “DogSpotas” tinklapį, o ten pamačiau bostoniukę su raudonu kaspinu ir viskas, pasakiau sau – imu. Paskambinau ir sužinojau, kad ji išvažiavo matuotis naujų namučių. Tada šiek tiek supykau, kad nespėjau, tik vėliau supratau, kad laukė manęs Pabliukas. Savo Pabliuką radau tame pačiame “DogSpote”, gražiai sėdintį ant grindų ir rodantį savo du priekinius dantukus. Tik jis tokius turi. Aprašymas buvo gąsdinantis. Turėjome patirties su tokiu prancūzu, kuris, nors apversk aukštyn kojomis, nieko nedarė, o šitas pupulis už ausų valymą kanda, už apkabinimą kanda, už staigius judesius kanda, trumpai tariant – agresyvus. Perskaičiau jo istoriją, buvo graudu, nes dėl visos jo agresijos kaltas žmogus. Nusprendžiau paimti. Pasakiau draugui, jis sutiko. Kaip tik tuo metu ieškojome naujos mašinos ir važiavome jos pirkti, bet iš Kauno parsivežėme Pablą. Šiam mažyliui trūko svorio, meilės, kantrybės, pasitikėjimo. Važiuodami namo nepastebėjome jo agresijos (įsivaizdavome, išties, liūtą). Po pirmų dienų supratome, kad, kai padedame induką su maistu ant grindų, viskas, paliesti nebegalima. Žaislais nežaidžia ir, neduok Dieve, paliesi juos. Glostyti leisdavo tik tada, kai pats norėjo. Kitų gyvūnų negalėjo pakęsti (ir dabar tas pats). Kai pasiėmėme, jam buvo 4-5 metai.

Balandžio 7 d. suėjo dveji metai, kai mes gyvename kartu. Per tuos metus buvo visko, pajaučiau vieną kartą, kokie aštrūs jo dantukai (ypač tie du), draugui teko žymiai daugiau pajusti, dėl to buvo labai daug pykčio. Ko gero, jam pritrūko kantrybės. Sunku buvo prisitaikyti prie tokio gyvūno, kai turėjome visai priešingą. Dėl tų visų pykčių Pablo tapo mano šuniuku, o ne mūsų.

Atkeliaudamas jis turėjo vardą Pablo, toks liko oficialiai, nors visi jį vadina Pupik (puppy). Tokį vardą sugalvojau, nes būdamas pas mus jis priminė man mažylį, kuris nežino, kaip galima elgtis, jam viskas buvo nauja, tikrai taip ir buvo, jis pradėjo naują gyvenimą.

Myliu jį be proto, einu iš darbo ir jau įsivaizduoju, kaip jis manęs laukia, kaip trypčioja priekinėmis kojytėmis. Jis labai meilus, glaudžiasi, nesibučiuoja, bet pastebėjau, kad jam patinka, kai aš jį bučiuoju. Išmokiau jį duoti labas (bet ką padarys, kad gautų skanėstų). Myliu jį, kai knarkia, kai čepsi, myliu, kai pradeda žaisti, bėga nuo manęs, kai reikia eiti iš lauko į namus. Jis visur nori būti su žmogumi, ateina svečiai ir jis greitai juos išnaudoja, prašo paglostyti, maisto prašo, jeigu negauna, ko nori, aploja visus. Jis labai pasikeitė per tuos metus, labai nemėgsta ausų valytis, bet kenčia. Pastebėjau, kai jam labai kažkas nepatinka ar jau pyksta, tada pradeda pūsti žandus ir purkštauja. Praustis nemėgsta, bet vonioje sėdi ramiai, aišku, paskui visą dieną su manimi nebendrauja. Žaislais nežaidžia, bet su mano ranka mėgsta žaisti, bando pagauti ir kandžioja. Myliu jį be galo, viskas man patinka jame, viskas.

Jo baisiausia išdaiga buvo, kai nuvažiavome į svečius, Pablo užlipo ant lovos ir prisisiojo. Linksmiausia (ko gero, tik Pablui) išdaiga buvo, kai 5 val. ryto nubėgo paerzinti pririšto šuns pas kaimynus. Aš su chalatu ėjau jo parsinešti. Dar pamiršau paminėti, kad nubėgo pas kaimynus ir įkando kalytei. Tikiuosi, daugiau baisių išdaigų nebebus. Šiandien pabandžiau pažaisti kamuoliu su savo širduku ir man pavyko! Kiekvieną dieną Pablukas mane stebina, kramtau gumą ir, ką jūs galvojate, jis lenda prie burnos pauostyti, ką aš ten valgau ir jam neduodu. Myliu jį tokį.

Linkiu visiems turėti mylimuką. Linkiu, kad visi gyvūnėliai turėtų savo vietą pasaulyje, jiems visai nedaug ir reikia, tik mūsų meilės, pasitikėjimo, švelnumo, kantrybės. Tegul nei vienas gyvūnas nesiblaško be gyvenimo tikslo. Mes galime pakeisti pasaulį.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Anna, Slavij ir Pepsi

„Bet mūsų laukė pasimatymas su Pepsi. Ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio…“

Apie galimybę priimti suplotasnukį iš VšĮ „DogSpoto“ domėjomės seniai. Tikriausiai Pepsi buvo skirta mums, o mes buvome skirti jai.

Pepsi „DogSpoto“ globoje atsirado po iškvietimo, kai žmonės prie Markučių dvaro rado ją pasimetusią ir jau išsimaudžiusią tvenkinyje. Pepsi jau buvo anksčiau patekusi į organizacijos savanorių akiratį… Tačiau tą kartą savininkai pripažino, kad nebegali ja tinkamai pasirūpinti.

„DogSpote“ Pepsi buvo atliktos visos reikalingos procedūros, atsiskleidė charakteris, ji buvo pilnai parengta naujiems namams, o tų namų – kaip nebuvo, taip nebuvo. Net keista, kad tokia puiki kalytė ieškojo namų jau ne vieną mėnesį…

Tuo tarpu mes, sekę „DogSpoto“ veiklą jau kelis metus, vis mąstėm ir ruošėmės naujam nariui… Kai galiausiai pribrendome ir supratome, jog laikas atėjo, „DogSpoto“ paskyroje pamatėme Pepsi. Paklausėme Indrės („Dogspoto“ įkūrėjos ir tikros suplotasnukių herojės) ar ji ieško mylinčios šeimos, ir, gavę teigiamą atsakymą, susitarėm, jog netrukus nuvažiuosim į Vilnių susipažinti. Atvykę į „DogSpoto“ pensioną pagalvojome, kad išvažiuosime ne su vienu, o bent su dviem ar trimis naujais šeimos nariais. Ech, tos emocijos… Bet mūsų laukė pasimatymas su Pepsi. Ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio…

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Julita, Dyzelis ir Saga

“Dabar mūsų mergina atgavusi savo formas, bet vis tiek nevengia progai pasitaikius iškaulyti skanesnį kąsnelį, o tą ji labai artistiškai moka padaryti.”

 

Tikriausiai dauguma „neBrisiaus“ istorijų prasideda nuo skausmo. Nuo begalinio širdį draskančio skausmo. Ir pažadų, kad daugiau niekada niekada neturėsiu jokio gyvūno. Nes atsisveikinimas su jais… Na va, dar nepraėjo, vis tiek ašaros byra.

 

Mūsų šeima neįsivaizduoja savo gyvenimo be gyvūnų. Ypač kai išsikėlėme gyventi į nuosavą namą. Dar gyvendami bute įsigijome persų katę, po to škotų terjerą. Jau gyvendami name priglaudėme vieną iš turguje vaikų dalintų kačiukų – pilką katytę. Bet atėjo laikas, kai per metus netekome visų trijų.

 

Pradžioje netekome savo jaunosios katytės – žuvo po automobilio ratais. Gedėjome ilgai, bet atėjo laikas, kai nusprendėme suteikti progą kokiam nelaimėliui iš prieglaudos užimti Ebolos (toks buvo katytės vardas) vietą mūsų namuose. Telefonu suderinome su VšĮ „Būk mano draugas“ direktore Galina apsilankymo laiką ir atvykusios su dukra griebėme pirmą mums parodytą katinėlį. Tai buvo juodas neproporcingai ilgomis kojomis kniaukiantis „tįsuoklis“, kuris „minkė“ viską, net ir orą, kai jį bandėme ištraukti iš narvo. Kniaukė visą kelią vežamas automobiliu namo. Po to, kai jau padarėme jam pedikiūrą ir išmaudėme, vyko susipažinimas su kitais gyventojais ir adaptacija. Taip 2017 metų rugpjūčio mėnesį pas mus atsirado Dyzelis. Dabar galiu pasakyti, kad tai katinas, kuris tingi gaudyti peles, labai myli gėles ir ypač mano nelaimingą ciklameną. Ne, jis jo negraužia. Kai tik gali prieiti prie vazono, visą galvą įmurkdo į žiedų vidurį. Tiesiog. Kas dar? Kartais mėgsta ateiti „ant rankyčių“. Vakarais man susiruošus megzti, ateina ant kelių, susirango ir visas „ištrykšta“ (nes jau nebėra ilgakojis tįsuoklis). Kas belieka – mezginį į šalį, o Dyzelį apglėbus laikyti ant kelių, kad nenuslystų.

O po to vėl skausmas. Rudenį teko atsisveikinti su Spurga, o kitų metų rudenį – su Zigmu. Nesvarbu, kad jau nejauni, kad sunkiai sirgo, kad nebebuvo kitos išeities, skausmas nuo to nėra mažesnis. Ir vėl – daugiau niekada gyvenime jokių šunų, užteks, turime Dyzelį. Bet praeina tam tikras laikas ir supranti, kad katinas – ne šuo, kad „ant rankyčių“ ateina tik tada, kai jis pats to nori. Kai galutinai pribrendome, o tai atsitiko 2018 metų rugpjūčio gale, vėl visa šeima nuvykome į „Būk mano draugas“. Ten mums Galina rodė daug šuniukų. Bet tik pamačius Sagą (tada Mają), gimė meilė iš pirmo žvilgsnio. Pasirodo, ji tik prieš valandą buvo atvykusi iš Mažeikių „Kometos“, kur ją atidavė žmonės iš namų. Atidavė žinodami, kad ten gyvūnų nelaiko. Tik Galinos dėka jai, kaip ir kitiems iš „Kometos“ parsivežtiems gyvūnams, pavyko išgyventi. Taip mes tapome jos laikinais globėjais, o po čipavimo ir skiepų – šeimininkais. Kai ją parsivežėme, ji buvo apie 4,5 mėnesių, svėrė mažiau negu Dyzelis, nors pusantro karto už jį buvo didesnė. Dabar mūsų mergina atgavusi savo formas, bet vis tiek nevengia progai pasitaikius iškaulyti skanesnį kąsnelį, o tą ji labai artistiškai moka padaryti.

 

Ar susidūrėme su kokiomis nors problemomis? O taip, ir dar su kokiomis! Pirmoji ir didžioji problema buvo Dyzelis. Bet jie greitai tarpusavyje išsiaiškino, dabar Dyzelis turi nuosavą šunį. Po to – vonios kilimėlių eilė. Iš namuose auginamos palmės vieną dieną liko tik vazonas. Po to pastebėjome, kad Saga su Dyzeliu jau sudarę tandemą: Dyzelis Sagai „pasuoja“ ką nors iš aukščiau, o Saga  „sutvarko“.

 

Daug ko reikėjo išmokti: kas galima, o kas ne. Saga labai greitai mokosi, puikiai supranta, kai aiškini, tik mums patiems trūksta laiko su ja užsiimti. Bet juk čia ne šuns problema.Visada mums grįžus namo čiumpa ir neša šlepetes, bet vis „praneša“ pro šalį. Po kelių gaudynių ratų atiduoda. Smagu. Namai gyvi, pilni judesio, meilės ir laimės. Būtent, žmonėms, kurie skundžiasi, kad yra nelaimingi, siūlau laimės paieškoti prieglaudose – ten tiek laimės jūsų laukia! O kaina – reikia tik turėti širdį. O buvusiems Sagos šeimininkams noriu palinkėti susimąstyti, kad netektų patiems sutikti savo gyvenimo saulėlydžio su maltiečių sriuba…

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Živilė, Aivaras ir Tedis

 „Džiaugiasi jis, džiaugiamės ir mes, padarę gerą darbą ir išgelbėję mažą plakančią širdutę, kuri į gyvenimą kabinosi visom keturiom letenėlėm.“

Norime pasidalinti savo neįtikėtina patirtimi ir laiminga šuniuko istorija.

Ilgai svarstėme apie galimybę įsigyti šuniuką, nes trūko namuose kuo nors rūpintis, trūko draugijos pasivaikščiojimams lauke, trūko nuoširdžios draugystės ir meilės.

Kadangi pati visada jaučiu pareigą padėti silpnesniam, kas liečia tuos, kurie patys negali savimi pasirūpinti – ypač. Todėl nusprendėme šuniuko visų pirma dairytis prieglaudose. Pirmoji buvo VŠį „Būk mano draugas“.

Lietingą, pilką rudens dieną nuvažiavome, apsižiūrėjome. Kaip tik nesenai buvo rasti 6 dviejų mėnesiukų mažyliai, išmesti į kanalizacijos šulinį, 5 rusvi ir vienas juodas su vos matomais baltais lopiukais. Štai šis mažylis labiausiai ir patraukė mano dėmesį, nes mažiukas gulėjo kamputy susirietęs, nusilpęs. Po pokalbio su prieglaudos šeimininke paaiškėjo, kad jis labai sirgo, faktiškai išgyventi šansų buvo labai mažai. Bet aš ne iš tų, kurie lengvai nuleidžia rankas! Puikiai žinau, kad prieglaudos neturi gyvūnams puikiausių gyvenimo sąlygų, pakankamai lėšų vaistams, operacijoms, vitaminams, pakankamai laiko, kad jo skirtų kiekvienam šuniukui ir kačiukui. Mes buvome treti žmonės, kuriems šį šuniuką atidavė, su maža, bet viltimi, kad jis išgyvens, nes prižadėjau, kad pasirūpinsime juo tiek, kiek bus mūsų galioje… Susupo į baltą drobę ir įdavė man į rankas. Kol važiavome, jo rudos akys bailiai žvelgė į mane, balta drobė tapo juoda nuo neapsakomo blusų kiekio…

Dvi bemiegės savaitės, nes mažylis labai stipriai vėmė ir viduriavo, per prievartą reikėjo bent šiek tiek pagirdyti, kad nebūtų dehidratacijos. Blusas ir kirminus iš žarnyno pavyko pašalinti greitai. Vėliau situacija vis gerėjo ir gerėjo, kiekvieną rytą atsibusdavome vis geresnės nuotaikos, nes viltis vis augo ir augo.

Pagaliau veterinarų prognozės buvo teigiamos – šuniukas sparčiai sveiksta, išgyveno pragariškas ligas.

Mažyliui davėme vardą Tedis. Todėl, kad jis buvo pūkuotas, ausytės stačios ir panašus į meškiuką.

Kiekvienais metais švenčiame Tedžio gimtadienį liepos 5 dieną, nes tokią sugalvojome mes ir įforminome jo pase. Dabar Tedukas jau visas vyrukas, jam jau šią vasarą bus 6 metukai. Oho… Kaip eina laikas, bet tas laikas pats maloniausias, nes kiekvieną dieną esame patys mylimiausi Teduko draugai. Maža širdelė, o talpina tiek daug – myli jis ir žmones, ir kitus gyvūniukus. Kartu į savo guolį teko laikinam gyvenimui priimti draugą Rikį – cihuahua veislės šunį ir albinosę šeškiukę vardu Šnybla. Ot buvo laikas – trys geriausi draugai siaubdavo ir namus, ir kiemą.

Šiandien Tedis laimingas gyvena mūsų šeimoje. Džiaugiasi jis, džiaugiamės ir mes, padarę gerą darbą ir išgelbėję mažą plakančią širdutę, kuri į gyvenimą kabinosi visom keturiom letenėlėm.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Rasa, Milda ir Guzikas

“Mums teko išmokti miegant atsargiau verstis ant kito šono, bet labai malonu jausti šiltą kamuoliuką prie kojų.”

Mes jį sutikome „Linksmosiose pėdutėse“. Šaunus kudlų kamuolys žibančiomis akimis – tikras linksmų pėdučių rinkinys, prigijo mūsų šeimoje nuo pat pirmos dienos. Taip mes radome namų terapeutą: jis visada palaiko kompaniją geriant kavą (skaniukais pavaišinti būtina – jei pamirši, pats primins), nepertraukdamas išklauso, jei skauda, ar liūdna, jei yra vietos, susiraito ant kelių. Vos išjungus dulkių siurblį, atlekia patikrinti, ar viskas gerai.

Dukra buvo iš anksto numačiusi kitą vardą, bet jį pamačius, joks kitas vardas tokioms akims ir nosytei netiko. Tik Guzikas. Taip ir liko.

Iš pradžių kiek nejaukiai jautėsi dėl savo susivėlusios šukuosenos, bet tą patį vakarą po kirpyklos jis nusprendė, kad yra vertas miegoti lovoje. Mums teko išmokti miegant atsargiau verstis ant kito šono, bet labai malonu jausti šiltą kamuoliuką prie kojų.

Aišku, kartais pažymi teritoriją namuose, bet mes išmokome būti pastabesni ir greičiau tvarkytis. Be Guziko mūsų visų gyvenimas nebūtų toks pilnas.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Rugilė, Donatas, Pegė ir Elas

 „Tad tokia ta mūsų šeima – su pykčiais, su susitaikymais, su neapsakoma meile!“

 

Sveiki, as Pegė (rudoji – 2.5 metų). Šioje šeimoje gyvenu jau dveji metai. Atkeliavau čia man visai netikėtai. Kažkokia teta rado mane Klaipėdoje prie vieno prekybos centro ir paėmusi atvežė į „Linksmąsias pėdutes”. Jau buvau visai apsipratus, su kambarioku apsitrynusi, kai į kambarį įėjo jiedu. Būčiau net neatsisukus, jei ne vyro barzda. Iškarto susimąsčiau, kad tikrai gera vieta pasikasymui, tad pagalvojau, kad laikas pasirodyti tikra damute. Ir viskas gavosi taip, kaip ir planavau. Džiaugiausi savo sprendimu, nes šeimynėlė yra tikrai nebloga. Buvau kaip karalienė, nešiojo mane ant rankų, skanukai liejosi laisvai. Buvo tik vienas minusas – gyvenau bute. Bet kaip sakoma – svajonės pildosi. Po keleto mėnesių išsikraustėme į namą ir ohoho… Man buvo leista išeiti į lauką. Ačiū Jiems už šį sprendimą. Lauke atsigaunu: lakstau, paukštukus gaudau, vasarą žalčius ir driežiukus velku namo. Nelabai šeimininkai džiaugiasi, bet tik todėl, kad jie nesupranta, jog taip aš jais rūpinuosi, juk jie dvikojai, o aš tai keturkojė, galiu viską. Taigi, gyvenau kaip ponia , mėgavausi pakasimais, gražinimosi procedūromis, miegodavau su jais, visada vidury lovos, rytais bėgdavau kartu į virtuvę, kad tik nepamirštų, jog reikia man duoti skanukų, bet tada atsirado JIS…

Sveiki, aš Elas (baltasis – 1.5 metų). Buvau sėkmingas kiemo chuliganas, kai vieną dieną užklydau į sodus ir susitikau merginą kieme. Na, žinokit, pats nustebau, kaip susilydžiau… Pradėjau murkti, raitytis, kad tik atkreiptų dėmesį į mane ir man pavyko! O tada aš išsigandau, nes mane paėmė ir uždarė kambary… Jau galvojau, kad niekad nebeišleis manęs į lauką, bet suklydau. Ne tokie baisūs tie žmonės. Paaiškėjo, kad buvau sergantis. Turėjau ir didžiulę slogą, ir odos grybelį, bet šeimininkai mane išgydė. Šiuose namuose jau gyveno Pegė. Graži beproto, iškart pamilau, net nekreipiau dėmesio, kad ji vyresnė. Pasirodo, čia meilė be atsako. Aš jai prie ausies pasišnabždėti, o ji iškarto urgzti, tai taip ir nesusiklostė mūsų santykiai. Gerai, kad tie žmonės malonūs ir neišskyrė mūsų, nes aš vis dar turiu vilties… Kadangi mano chuliganiškumas niekur nedingo, šįkart koją susilaužiau, tai visas dėmesys mano. Pegė pavydi, tai galvoju, gal ir meilė užsiplieks. Žinot, viltis miršta paskutinė. Esu girdėjęs, kad kiti žmonės, tokiais, kaip aš, atsikrato, nes na, kam reikalingas šlubas katinas, bet jiedu kitokie. Lankėsi pas veterinarą su manim kiekvieną dieną, rūpinosi, glostė, nešiojo, esu labai dėkingas Jiems už tai.

Donatas ir Rugilė:

Elas ir Pegė Bandžiai (serialas “vedęs ir turi vaikų”) – geriausias mūsų sprendimas. Labai stipriai viskas gyvenime pasikeičia, kai į namus įžengia gyvūnas. Jis tampa ne puošmena, ne žaisliuku, o pilnateisiu šeimos nariu. Rytas prasideda ne nuo labas rytas vienas kitam, o nuo ėjimo į virtuvę, kad ponaičiai gautų skanėstų. Abu priglausti, abu laimingi (bent taip atrodo), o svarbiausia – abu labai mylimi. Pegė tikra namų ponia – tokia šiek tiek karalienė. Gal net labiau katašunis. Kiekvieną dieną ji laukia mūsų grįžtančių iš darbų, matyt, turi vidinį laikroduką, nes visada žino, kada atsistoti prie durų. Kiekvieną vakarą bėga kartu į miegamąjį, krenta šalia – turi jai glostyti pilvuką, o po to apsikabinus kartu užmigti. Elas – grynas chuliganas, daro viską, kas mums nepatinka. Skriaudžia Pegę, drasko rankas ir kojas, bet… Kad ir koks, kaip mes sakome “demonas”, bebūtų, kartais parodo ir savo gerąją pusę. Rytais visada murkia, glaustosi, tik neaišku ar pasiilgo per naktį, ar tiesiog nori skanėstų. Jis toks pats sau vadas. Abu kartu jie niekada nesutarė ir, panašu, kad taip niekada ir nesutars, nes kartu yra jau 10 mėnesių. Matyt Pegė tokia katė, kuri mieliau būtų vienintelė šeimoje.

Vardai judviejų pasirinkti ne atsitiktinai. Pegei pradžioje “nelipo” joks vardas, atrodo, kad niekas netinka, kol neprisiminėme serialo. Pegė – tingi moteris, ignoruojanti savo šeimos narius. Būtent tokia Pegė ir yra. Ne ji taikosi prie mūsų, o mes turime prisitaikyti prie jos. Dėl Elo tikriausiai klausimų nekyla. Kadangi jis atsirado vėliau, tai buvo akivaizdu kad taps Pegės vyru Elu. Jų ir santykiai visiškai tokie pat, kaip ir serialo veikėjų.

Kiekvieną dieną namuose vis kas nors įvyksta. Susimuša, susipyksta… Dalijasi mūsų dėmesiu. Kovoja, kuris čia dabar geresnis. Bet jie abu geri. Jei tik leistų galimybės, namuose atsirastų ir daugiau prieglaudinukų.  Bet visų juk neišgelbėsi. Belieka tik tikėtis, kad žmonės taps atsakingesni ir nemėtys gyvūnėlių į gatvę, o jei ir mėtys, tai kad bent kiekvienam atsirastų po kampelį žmonių namuose.

Tad tokia ta mūsų šeima – su pykčiais, su susitaikymais, su neapsakoma meile!

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Dovilė, Gabrielius ir Peliukas

 „Tai nėra užgaida, šuo ne žaislas, už jį atsakingas tik tu vienintelis, jo šeimininkas.“

Nauja Peliuko gyvenimo istorija prasidėjo dar mums jo nepažinus. Ši istorija daugelio tikrai nenustebins. Labai gaila, kad tai eilinė, į gatvę išmesto ir pro prieglaudos duris įžengusio, šuns istorija. Na, sunku pasakyti, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet tiesa yra tokia, kad jis buvo rastas vienui vienas, gatvėje, tą akimirką – be praeities, bet su šviesia ateitimi. Mes nežinome, kokį gyvenimą tuo metu gyveno, kokiu vardu jis buvo kviečiamas ir kur buvo jo namai.

Tačiau pradėkime nuo pradžių. Prieš metus laiko (gruodžio mėnesį) atsitiktinai internete pamačiau įrašą, kad ieškomi savanoriai, laikinai gyvūnų priežiūrai. Kadangi tiek aš, tiek mano vaikinas, esame neabejingi gyvūnams, nusprendėme priglausti ką nors, kam reikia globos. Nepaminėjau, kad jau turiu 5 metų jorkšyro terjerą, bet man išsikrausčius iš tėvų, jis liko pas juos – gal būtent tai ir paskatino mano norą užpildyti tuštumą. Po kiek laiko susisiekiau su Všį „Šuniukų fėja“ ir mes susitarėme, kad į globą paimsim senučiuką pinčeriuką vardu Šponkis. Ji mums papasakojo, kad Šponkį ji pasiėmė iš „Nuaro“. Jis buvo labai sulysęs, o ir prieglaudoje pats šunelis jautėsi ne kaip. Tačiau nuo tos akimirkos, kai jis atsirado pas Šuniukų fėją, užtikrinu, kad jo gyvenimas pasikeitė visu 100%. Šponkis gyveno kaip karalius: džiaugėsi kitų šunų kompanija, lakstė po laukus, o po kelių mėnesių, atsirado pas mus. Patį pirmą vakarą jis jautėsi nedrąsiai, tačiau ilgai laukti nereikėjo, nedarėme jam spaudimo, tiesiog kalbinom ir tą patį vakarą jis jau karaliavo mūsų lovoje. Labai greitai prie jo pripratome, o jis prie mūsų. Mano nuomone, jis yra iš tų šunų, kurie greitai adaptuojasi prie naujos aplinkos ir žmonių. Tuo metu mes jau žinojome, kad Lietuvoje ilgai neužsibūsim dėl darbo pasiūlymų, todėl po pusės metų globos, kai reikėjo išvykti, gražinome jį Šuniukų fėjai. Iš pradžių galvojome, kaip šuo jausis, prieš kelis mėnesius įžengė į vienus namus, o dabar grįžta ten pat, iš kur atvyko. Bet dėl vieno mes buvom užtikrinti, kad grįžę mes jį vėl pasiimsim. Išvykome tik keliems mėnesiams ir šių metų rudenį pasiėmėm jį atgal. Labai prie jo prisirišome, puikiai suprantame faktą, kad turėti augintinį – didelė atsakomybė. Tai nėra užgaida, šuo ne žaislas, už jį atsakingas tik tu vienintelis, jo šeimininkas. Mūsų nuolatinės kelionės iškėlė begales klausimų. Įvertinom situaciją ir, galų gale, po ilgų svarstymų nusprendėme, kad bet kokiais atvejais suksimės iš padėties taip, kad šuo galėtų keliauti kartu.

Mes net nesuabejojom faktu, kad imam jau ne jauną, o pražilusį senučiuką su skaudančia ir šleiva kojyte (dabar dar jam ir dantis skaudėti pradėjo!), bet aš manau, kad tokie dalykai tik dar labiau sustiprina meilę jam!

Peliukas žavi tuo, kad būdamas senučiukas, jis yra labai mielas, fainas, padykęs šunelis, pavyzdys kitiems šunims, kaip būdamas tokio amžiaus jis yra toks judrus: mėgsta lakstyti, gainioti kitus, maudytis, amžius jam neegzistuoja. Jis tiesiog dievina miegoti po kaldra. Jis nėra piktas, tačiau, kaip būdamas senučiukas, kartais “pabamba” ant kitų, kurie bando trukdyti jo ramybę. Kartais jis būna tiesiog labai santūrus, išmintingas, guli ir žiūri, ką kiti jaunikliai išdarinėja. Peliukas labai moka gražiai “prašyti”, sėdi ir mosikuoja savo rankytėmis.

Na, o kaip jis iš Šponkio tapo Musiuku-Peliuku? Istorija tokia, kad dėl savo išvaizdos ir juodo kailio jis priminė musę, juokais jį kviesdavome Musiuku, o jis atsisukdavo, pradėjo reaguoti į šį vardą, o kadangi musiukas ir peliukas vienodai skamba, todėl jis ir liko tiesiog Musiukas-Peliukas, nežinau ar dar koks šuo turi du vardus, bet jam tiesiog tinka…

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Gabija, Vilius, Dyzelis ir kt.

“Ji buvo labai nedrąsi, slėpėsi už direktorės kojų, tačiau vos pauosčiusi mano ištiestą ranką –  persimainė, tapo mieliausia, šilčiausia ir linksmiausia drauge pasaulyje.”

 

Prieš 4 metus išgyvenau savo mylimo šuns, su kuriuo, galima sakyti, užaugau, netektį. Pusę metų aktyviai kovodami su puokšte klastingų ligų – galiausiai kovą pralaimėjome, o netektis atvėrė gilią žaizdą širdyje. Po keletos mėnesių man prasidėjo šunų manija. Nieko nenorėjau daugiau matyti ir girdėti – man reikėjo šuns. Negelbėjo nei užsukimas į prieglaudą, kurioje savanoriavau, nei laikini globotiniai, atsidūrę namuose. Man reikėjo mano šuns. Taip vieną dieną naršydama internete, pastebėjau gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“  vos prieš keletą minučių įkeltą naują šuniuko nuotrauką. Kažkodėl taip stipriai suspaudė širdį ir slysdama bėgau per butą pas mamą, stovėjau prieš ją su nuotrauka telefone ir tiesiog pasakiau – aš pasiruošusi. Sulaukusi pritarimo, iš karto skambinau direktorei, kuri be galo nudžiugo, kad aš pagaliau nusprendžiau priglausti šuniuką. Keletą kartų važiavau aplankyti mažylės prieglaudoje. Ji buvo labai nedrąsi, slėpėsi už direktorės kojų, tačiau vos pauosčiusi mano ištiestą ranką – persimainė, tapo mieliausia, šilčiausia ir linksmiausia drauge pasaulyje. Kalytė gavo Majos vardą. Ji buvo gimusi Dituvoje, apleistame šiltnamyje, geri žmonės rado šuniukus ir surado visiems naujus namus. Keista, tačiau būtent Maja buvo atiduota nepilnametei mergaitei. Ji parsinešė kalytę namo, tačiau tėvai neleido jos pasilikti, liepė mergaitei pačiai nunešti šuniuką į prieglaudą.

Maja būdavo visada su manimi. Važiuodavome autobusais, vaikščiodavome po miestą, vykome į festivalius, lankėme dresūros pamokas, tačiau ji taip ir neišdrąsėjo. Neilgai trukus, mūsų nedrąsių pasivaikščiojimų komanda pagausėjo. Majos ir mudviejų klajonių dėka pradėjau bendrauti su Viliumi.

Kai jau atrodė, jog visi 3 laimingai gyvename kartu ir nieko netrūksta, sužinojau, jog ieškomi savanoriai „Linksmųjų pėdučių“ kaniterapijos programoje, apie kurią visada svajojau, kuomet girdėdavau tuometinės prieglaudos direktorės, kaniterapijos specialistės, pasakojimus apie užsiėmimus. Nusprendžiau bandyti ruošti šiai veiklai Mają, nors specialistai nieko gero nežadėjo. Po gausybės ašarų ir nesėkmingų bandymų supratau, kad Majai tokia veikla visai nepatinka, ji yra mano draugė ir jai kiti žmonės nereikalingi. Tačiau nenorėjau paleisti savo svajonės. Gavau pasiūlymą susitikti su prieglaudoje esančiu šuniuku Einšteinu – tikru gėrio įsikūnijimu. Einšteinas (dabar Faustas) į prieglaudą pateko, kuomet jį prieglaudos įsteigėjos sesuo pastebėjo autostrados važiuojamoje dalyje ir tiesiog negalėjo nesustoti ir nepaimti pakeleivio. Vos nuvykau susipažinti – šuniukas puolė man į glėbį, lyg pažinotų visą savo gyvenimą. Supratau, kad tai mano sielos draugas, tad po keleto dienų, parsivežėme pasišiaušėlį namo. Maja labai išsigando, pyko tiek ant manęs, tiek ant naujoko. Persekiojo kiekviename žingsnyje, neleido artintis nei prie žaislų, nei prie maisto, nei prie šeimininkų. Faustas kantriai klausė Majos moralų ir nė kiek nesipriešino. Daugmaž po mėnesio piktų pamokslų nebeliko, namuose įsivyravo taika ir ramybė. Prasidėjo bendri žaidimai ir dūkimai. O vos po pusmečio uolių mokslų Faustas be sunkumų išlaikė šuns – terapeuto egzaminą, gavo pažymėjimą, leidžiantį dirbti su žmonėmis. Jau 1,5 metų sėkmingai esame ne tik sielos draugai, bet ir kolegos. Su „Linksmųjų pėdučių“ komanda važinėjame savaitgaliais į Gargždų globos namus, kur dalyvaujame užsiėmimuose su senelių grupe.

Kai jau mosavau rankomis ir kojomis, jog gyvūnų namuose užtenka, Vilius pradėjo kalbėti apie katiną. Radome kompromisą – laikinai priglausti mažiukus kačiukus, kai prieglaudoje nebus laisvų vietų. Kurį laiką taip ir darėme: į namus atvažiuodavo ir išvažiuodavo maži murkliukai. Tačiau, kai vieną dieną iš prieglaudos parsivežėme naują laikiną globotinį susigulėjusiu kailiuku, traiškanotomis akytėmis, pilną parazitų ir vos pastovintį ant kojų, bet vis tiek murkiantį ir besiglaudžiantį prie šunų bei mūsų, sudrebėjo širdys. Prieglaudos veterinarė neteikė katinukui per daug vilčių, tačiau mes kartu su nuostabių auklių komanda (Maja ir Faustu) įveikėme ligas, parazitus. Tačiau tada naujų namų Dieseliui (tokį vardą davėme katinukui) ieškoti jau nebenorėjome. Taip visos gausios šeimynos nutarimu priglaudėme penktą šeimos narį, kurį abu šunys su malonumu augina kaip savo rūšies atstovą.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Gintarė ir Tigris

 „…aš ilgai negalvojusi, supratau, kad šis gražuolis keliaus su manimi į jo naujus namus.“

 

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada auginsime katiną. Taip taip, būtent katiną. Kažkodėl niekada nei aš, nei mano tėvai nejautėme simpatijų jiems. Persikėlę gyventi į nuosavą namą, apsvarstėme galimybę su tėčiu, kad galbūt reikėtų auginti katiną. Mudu abudu už šios minties labai užsikabinome. Tad beliko tik įkalbėti mamą. Mama šia idėja iš pradžių nebuvo labai sužavėta, bet ilgai įkalbėti jos nereikėjo ir ji sutiko. Visi susėdę nutarėme, kad susirasime, gal kas atiduoda, o gal net priglausime kokį likimo nuskriaustą katinuką.

Pradėjau paieškas, ieškodama socialiniame tinkle Facebook, gal kas atiduoda kokį katinėlį. Ir žinokit, kaip tyčia, nieko neradau. Pradėjus ieškoti prieglaudų Klaipėdoje, radau kontaktus žmogaus, kuris priglaudžia mažyčius katinukus ir juos augina tol, kol suranda jiems namus. Ilgai nedelsus, susiskambinau su juo, susitarėme dėl atvykimo apžiūrėti mažylį. Kai nuvažiavome, žmogus parodė mums mažuliuką, dailų katinuką. Šis, pamatęs mus, išsigando ir pasislėpė po vonia. Mes jį visaip iš po jos mėginome išvilioti, bet deja, visi mėginimai buvo nepavykę. Šio nuostabaus žmogaus namus palikome su liūdesiu, kad negalėjome susipažinti su mažyliu, per daug baikštus buvo. Nusprendėme dar paieškoti, o jei nieko nerastume, tuomet pas šį žmogų sugrįžtume. O kol paieškos vyko, su šeima nusprendėme, kad reikia susipirkti būsimam naujam gyventojui jo reikiamus daiktus. Toliau tęsdama paieškas socialiniame tinkle, vienoje grupėje parašiau skelbimą, kad ieškau katinuko, norėdama jam suteikti namus. Šį skelbimą pamatė mano draugas Nerijus. Jis kažkuriame socialiniame tinkle pamatė skelbimą, kad po moters balkonu Klaipėdoje, Simonaitytės gatvėje, kelias dienas tupi katinukas. Jis kniaukia, matyt, norėdamas valgyti. Nerijus atsiuntė man šios moters Katerinos (atradau dar Facebook žinutėse mūsų susirašinėjimą) skelbimą. Aš su ja pabendravau ir paprašiau, kai ji pamatys jį, kad jei gali, paimtų pas save, o aš atvažiuosiu pažiūrėti. Ji nelabai norėjo, nes pati augina katiną, tai bijojo jo reakcijos į kitą gyvūną. Katerinai paaiškinau, kad gyvenu už Klaipėdos, ir taip greitai neišeis atvažiuoti, kai ji jį pamatys. Supratusi mane, ji sutiko. Ir po kelių valandų sulaukiau jos skambučio, kad katinas pasirodė. Aš kaip tik buvau pakeliui į Klaipėdą. Atvažiavusi pas Kateriną, pamačiau dailų katinuką, sėdinti uždarytą balkone. Kaip nekeista, jis buvo gan meilus ir leidosi glostomas, o kailiukas kaip gražiai žvilgėjo. Mudvi svarstėme ar tik nebus kas išmetę, o gal net ir pabėgęs iš namų. O aš ilgai negalvojusi, supratau, kad šis gražuolis keliaus su manimi į jo naujus namus.

Parsivežę į namus katiną, greitai paruošiame jam dėžutę su kraiku. Mes to nesitikėjome, bet jis nuo pat pirmos akimirkos mūsų namuose suprato, kur reikia atlikti savo reikalus. Išrinkome katinukui vardą – pavadinome jį Tigriu. Kelias dienas jis daugiausiai miegojo. Matyt po sunkiu naktų gatvėje, jam čia buvo gera ir ramu. Nuvežę veterinaro apžiūrai, paskiepyti, šis pasakė apytiksliai ir amžių. Tigriukui buvo kažkur 7 mėnesiai. Nusprendėme, kad atliktų kastraciją (prisiskaitėme, kad gali žymėti vietas, tai to matyt ir išsigandome). Iškastravus ir atsigavus jam, pastebėjome, kad ant nugaros yra guzas. Pačiupinėjus mums pasirodė, kad ten susikaupė skysčiai. Nedvejoję susitarėme dėl vizito pas veterinarą. Apžiūrėjęs veterinaras pasakė, jog yra išvarža. Galbūt kažkas trenkė su kokiu buku daiktu ir dabar ten skysčiai kaupiasi. Pasakė, kad reikalinga operacija, nedvejodami sutikome. Juk tai mūsų naujasis šeimos narys. Po sėkmingai atliktos operacijos, Tigriukas atsigavo. Daugiau jokie skysčiai jam nebesikaupė. Po truputį vasarą jį pratinome būti kieme su pavadėliu (bijojome, kad nepabėgtų). Gal po kelių savaičių, išleidome jau be pavadėlio, niekur toli nesitraukė nuo mūsų. O dar po kurio laiko jau drąsiai išeidavo ir grįždavo namo. Taip lig šiolei ir auginame mes jį. 2019 metų pavasarį jau bus 5 metai, kai yra mūsų šeimos narys. Šis katinas turi savo charakterį. Niekada nesileis būti paimamas ir glostomas. Tačiau, kai pačiam užeina „meilės priepuoliai“ (mes taip juos vadiname), visada ateina, susirango ant kojų ar krūtinės, tuomet jau reikia jį glostyti. Taip pat yra ir su žaidimais, kai jau įsisiunta, reikia būti atsargiems, nes bežaisdamas gali netyčia įgriebti su nagais.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Raminta, Akliukas ir Seila

„Kažkam jie būtų tik aklas katinas ir šuva ant grandinės, o mums tai – mūsų berniukas ir mūsų mergaitė – lygiaverčiai šeimos nariai, kurių neatsisakysime, kad ir kas nutiktų.“

Akliukas jau nepamena galėjęs būti beglobis – jo protingos mamos dėka, dabar gyvena geriau negu dauguma. Prieš maždaug penkerius metų pas mus vis užklysdavo katė: pasivaišindavo, išeidavo, pareidavo, nebūdavo savaitę ar pora dienų. Pradžioje galvojome, kad turi namus, deja.. Prieš 4,5 metų, birželį, kaimynas iš gretimo sklypo pasakė, kad jo valdose guli „kažkokia” katė su kačiukais, sakė, kad jei norit, pasiimkit arba juos „išrūkysiu”. Kadangi prieiti prie mažųjų nebuvo įmanoma, lyg ir sutarėme, kad kol paaugs, pasiliks pas jį kieme, o mes katę maitinsim, paskui priglausim ir kačiukus… Deja, vieną dieną, uždegdamas šalia jų laužą, juos išprašė. Ką išgyveno katė baisu ir pagalvoti – vakare visus katulius radome katės suneštus pas mus. Augo šeimyna pas mus kieme, visi kačiukai turėjo bėdų su akytėm – valėm, plovėm, gydėm, bet dvi katytės neišgyveno tos pačios vasaros. Akliukas, sesutė ir mama Katė pasiliko pas mus, tad visus kastravom, sterilizavom. Gyveno laisvą gyvenimą ir tik vakarais grįždavo namo. Deja, sesutė po dviejų metų sunkiai susirgo ir neišgyveno, o dar po metų išėjo mama Katė.

Akliukui dabar 4,5 metų, buvęs labiausiai neįgalus, nes taip ir neteko savo akytėm pamatyt pasaulio, yra stiprus, aktyvus, mylintis ir mylimas. Toks jausmas, kad apie jo negalią žinome tik mes: jam netrukdo, kuo puikiausiai orientuojasi namuose ir kieme. Būdamas mažas kartais atsitrenkdavo į „ne ten“ pastatytą automobilį ar dviratį. Medžioja peles, kurmius, žalčius, varles ir viską, kas juda, kartais spėjame ką ir išgelbėti. Valgo išskirtinai tik vienos rūšies katinų sausą maistą, svetimų vaišinamas nesigundo. Gyvena laimingą, sotų, linksmą gyvenimą, tikriausia net nesuprasdamas, kad dėkoti už tai turėtų tik savo protingai mamai, kuri gelbėdama savo kačiukus, kažkada jį atnešė į mūsų kiemą. Labai mylimas ir mylintis.

Šeila pas mus atvyko dar visai neseniai, šių metų spalio 14 dieną, būdama 1 metų ir 2 mėnesių. Šuns turėti šiuo metu neplanavome, nes tik birželį dėl staigios ligos netekom savo kalytės ir visiškai nesijautėm pasiruošę naujam draugui, bet… Rugsėjį, viename beglobių gyvūnų puslapyje pamatėme juodą kalytę, pririštą kažkokiu trosu prie lauko būdos. Skelbimas atrodė kaip vienas iš daugelio privačių asmenų, kurie išsikrausto ir šuniui vietos nelieka – su „įspėjimu”, kad jei per mėnesį neatsiras, kas ją paims, bus užmigdyta ar tiesiog palikta. Atrodo, istorija viena iš tūkstančio kitų pasidalintų mano Facebook paskyroje, bet kalytės vardas buvo toks pat, kaip mūsų dukrytės – Leila. Pakalbėjau su vyru, pasijuokėm, gal tai likimo ženklas, ir nutarėm ją priglausti – pradžiai nors laikinai, o jeigu sutars su mūsų Akliuku, galbūt galės likti visam. Praėjus mėnesiui nuo skelbimo sužinoję, kad jos niekas taip ir nepriglaudė, nuvykom jos paimti į Rusnę. Pradėjom pratinti prie Šeilos vardo. Pirmos dienos buvo pilnos streso: pirmi pasivaikščiojimai, pirmi kartai laisvai lakstyti po kiemą, pirmas vizitas pas veterinarą, nukirminimas, echoskopija, skiepai, pirmos grožio procedūros – nagų karpymas, maudynės… Ir pirma pažintis su mūsu Akliuku, kuri praėjo sklandžiai. Pirmos naktys namie, kurios nustebino – šuo, augęs prie būdos, nė karto neatliko savo reikalų namuose. Praėjus kelioms savaitėms vyras juokėsi iš manęs, kad lyg ir ėmėme Šeilą su mintimi tik laikinai globai, tik, kad išgelbėti ir surasti namus , bet, kaip ir iš karto, visiems tapo aišku, kad namus ji jau rado ir niekur jai jų ieškoti nebereikia. Dabar laukiame Šeilos rujos, po kurios, praėjus 2 mėnesiams, bus atlikta sterilizacija. „Trosas” ar grandinė ant kaklo, perpučiama būda, slegiantis šaltis ar kepinantis karštis, atliekos nuo žmogaus stalo jai liks tik slogus prisiminimas. Antkaklis dabar naudojamas tik ID pakabukui, o į pasivaikščiojimus panelė vaikšto su petnešomis, valgo tik jai skirtą, kokybišką šunų maistą, miega ant sofos arba vyriausiojo sūnaus lovoje, yra labai mylima ir tokia liks iki savo dienų galo.

Mūsų šeima – aš Raminta, vyras Evaldas, sūnūs Nedas ir Elajus bei dukrytė Leila – yra labai laiminga, galėdama savo šeimoje turėti Akliuką ir Šeilą, tuos, kurie visad prisiglaudžia, pralinksmina, užjaučia ir myli. Kažkam jie būtų tik aklas katinas ir šuva ant grandinės, o mums tai – mūsų berniukas ir mūsų mergaitė – lygiaverčiai šeimos nariai, kurių neatsisakysime, kad ir kas nutiktų.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Sandra, Augustas, Vega ir Aira

Sandra, Augustas, Veda ir Aira: „Kam pasėsime meilę vaiko širdy, tam ji ir išaugs.“

 

Susituokus su vyru ilgai svarstėme apie šeimos papilnėjimą. Pirmoji mūsų namuose atsirado Vega. Ji yra mūsų ramybės, kantrybės bei begalinės meilės etalonas.
Nepraėjus nei metams, mums gimė sūnus. Sulaukėme begalės pasiūlymų atsisakyti šuns, nes per didelė, nes bus per sunku, nes kam reikia… Tačiau mes net neklausėme, juk ji mūsų. Mūsų pirmagimė. Jie augo kartu, kartu žaidė, visko mokinosi ir mokė vienas kitą. Dabar sūnui penkeri, o Vegai – šešeri. Jis labai dažnai ją apsikabina, vadina seserimi, sako, jog labai myli, nes ji padėjo jam užaugti. Akimirkos, kai jis taria šiuos žodžius man yra neįkainojamos! Kam pasėsime meilę vaiko širdy, tam ji ir išaugs.

Visada turėjau svajonę auginti du šunis, bet pasvajodavau ir tiek. Mano geriausia draugė šią svajonę išgirdo ir iš prieglaudos man atvežė šuniuką. Taip šiemet mūsų namuose apsigyveno Aira. Serganti, pilna baimių, sulysusi… Bet dabar jau visa tai praeityje! Aira – mažas vijurkas, kuris kasdien mūsų namuose iškrečia vis kokia šunybę, kuri nei minutei neleis niekam liūdėti.

Jos su Vega labai skirtingos: Vega yra rami, solidi, paklusni, o Aira – maža nenuorama, išdykėle. Jos papildo viena kitą.

Mūsų šeima labai laiminga turint šias dvi šlapias nosytes šalia.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

 

Jurgita, Vygantas ir Diva

„…galiausiai ramiai užmiega nuo nuolatinio glostymo ir kartojimo, kaip stipriai mes ją mylim ir kokie laimingi esame, nes turime ją, o ji turi mus.“

 

Su Diva susipažinom prieš maždaug 10 mėnesių, atvykę savanoriauti į „Linksmąsias pėdutes”. Tai buvo pirmasis šuo, kurį mums pasiūlė pavedžioti ir dabar juokiamės, kad buvome labai lengvai įtikinti – kurią pirmą pasiūlė, tą ir pasirinkome.

Tačiau juokai juokais, bet Divos pasiėmimas mums buvo labai didelis žingsnis ir į tai žiūrėjome labai atsakingai. Į prieglaudą atvykome ne sau augintinio rinktis, bet su laiku pastebėjome, kaip nekantriai pradėjom laukti, kol vėl galėsim pas ją sugrįžti, kokiom skaudančiom širdim ją ten palikdavome ir kaip įnirtingai purtydavom galvas, kai kas nors parodydavo susidomėjimą. Juk tai – mūsų šuo!

Gegužę, atšventę Divos ketvirtąjį gimtadienį, pradėjome planuoti jos atvykimą į namus, o po to ir kelionę iki Kroatijos. Sutvarkę dokumentus ir išlaukę karantino laikotarpį, liepos mėnesį visi trys leidomės į puikią kelionę, kurioje savo šunį supažindinome su tiek daug naujų vietų ir veiklų. Miegojome ir automobilyje, ir palapinėje, ir skirtinguose butuose, beveik kiekvieną dieną keliavom vis į kitą miestą. Jautėme, kad Divai kartais buvo nedrąsu, bet patirti nauji įspūdžiai viską atpirkdavo. Beje, kaip tikra Diva, kelionės metu ji susilaukė begalės komplimentų, žmonės jai šypsojosi, prieidavo pakalbinti, paglostyti, susipažinti.

Na, o grįžę kibome į darbus – į prieglaudą Diva atvyko be jokios meilės kitiems gyvūnams, jai visiškai užteko žmogaus, o kiti šunys ją, rodos, erzino. Pirmomis dienomis ji stodavosi ant dviejų kojų ir šiaušdavosi prieš kiekvieną sutiktą gyvūną, nuolatos turėjome ją raminti. Vėliau pradėjome leisti susipažinti su praeinančiais šunimis, ne visos pažintys buvo sėkmingos, nes dažniausiai ji tiesiog atsitraukdavo, tačiau po truputį ji išmoko toleruoti aplinkinius ir nors ji nėra (ir greičiausiai niekada nebus) tas šuo, kuris visus sutinka su dideliu džiaugsmu, džiaugiamės, kad šiai dienai mūsų Diva, kuri su niekuo nesutardavo, dabar jau turi kelis draugus.

Džiaugiamės, kad ji yra labai protingas šuo, o gal tiesiog stiprus ryšys padeda mums lengvai bendrauti. Ji labai paklusni, lengvai mokosi komandų, ypatingai klauso Vyganto, dėl kurio, atrodo, yra galvą pametusi. Atrodo, kad jis ir buvo jai skirtas šeimininkas. O gal atvirkščiai, gal Diva buvo jam skirtas šuo. Bet kuriuo atveju, mūsų visų trijų gyvenimai pasikeitė į daug geresnę pusę, kai ją pasiėmėm.

Turbūt nėra geresnio jausmo, kai po sunkios (arba lengvos, iš tiesų tai bet kurios) dienos pagaliau patogiai įsitaisome, o šuo susirango pašonėje (nors iš tiesų tai per vidurį), prisiglaudžia ir, labai atsakingai nulaižiusi mums veidus ir rankas, galiausiai ramiai užmiega nuo nuolatinio glostymo ir kartojimo, kaip stipriai mes ją mylim ir kokie laimingi esame, nes turime ją, o ji turi mus.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Erika ir Smilga

“Pirmomis dienomis namie buvo nedrąsu, tačiau Smilga greitai suprato, jog čia jos naujieji namai, kuriuose ji bus saugi.”

Mūsų šeimoje šunys planuotai beveik niekada neatsirasdavo. Visi gelbėti ir išgelbėti, suteikiant namus ir begalinę meilę tiems, kurie patys už save pakovoti negali. Smilgos atsiradimo istorija, deja, yra liūdnoka. Mano buvusį šunį mirtinai partrenkė mašina tą pačią dieną, kai aš pirmą kartą į dangų pakilau keleiviniu lėktuvu. Grįžusi ir net parduotuvėje jai nupirkusi skanėstų, namie jos neberadau. Širdis plyšo perpus.

Neilgai trukus internete, “Penkių pėdučių” prieglaudos puslapyje, kurį sekdavau nuolatos, atsirado nuotraukos: 6 sesyčių, 24 pėdučių, kurios niekam nereikalingos buvo išmestos sukištos į maišą. Širdyje sužibo viltis, viltis vėl iš naujo kažkam būti visas pasaulis. Nuvažiavome į prieglaudą susipažinti. Smilga buvo tyliausia ir slėpėsi sesių užnugaryje. Taip ir atkreipė ji mano dėmesį, ta juodaplaukė coliukė. Pirmomis dienomis namie buvo nedrąsu, tačiau Smilga greitai suprato, jog čia jos naujieji namai, kuriuose ji bus saugi, ir visi yra pasiruošę ją priimti į savo širdis.

Na, taip mes su Smilga jau 6 metus kartu. Kodėl vardas Smilga? Kadangi gyvename užmiestyje, mėgstu pasivaikščioti miškais ir laukais, o vasarą mano rankas visada kutendavo smilgų viršūnėlės, mėgdavau skinti jas ir laikydama tarp pirštų mėgautis vasaros saule. Smilgos man visada asocijuodavosi su nepriklausomybe. Aš pati nuo vaikystės esu nepriklausoma siela, todėl ir savo šunį pavadinau Smilga. Smilgai šešeri, tačiau jos energija ir džiaugsmas plūsta su kaupu. Pažaisti su seneliu ryte ir vakare yra įsišaknijusi rutina, kurią Smilga puikiai žino! Ji mėgsta žaisti, bėgti šalia važiuojančio dviračio ir maudytis Minijos upėje. Smilga gyvena su 11 metų draugu Mažyliu ir 3 metų kate Kyce. Visi sutaria puikiai ir yra viena šeima!

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Edita, Ženia ir Vaiper

“Pamačiusi ją supratau, kad ji yra mano šuo, kurio visada norėjau.”

Šią istoriją pradėsiu nuo to, kaip Vaiper atsirado mūsų namuose. Jau kuris laikas vis pasvajodavau, kad noriu augintinio, vieni sakydavo, kam tau jis, kiti, kad geriau kačiukas, mažiau rūpesčių. Tačiau aš norėjau šuniuko. Kai susipažinau su Ženia, jis turėjo dalmatiną, tuo metu apie kitą negalvojome. Po kelių metų nutikus nelaimei netekome mylimo šeimos nario. Nuo tos dienos turėjo praeiti ne vieneri metai, kad sumažėtų netekties skausmas, nes praradome geriausią draugą. Vasaros viduryje galiausiai apsisprendžiau, kad važiuosiu į prieglaudą parsivežti šuniuko. “Linksmųjų pėdučių” puslapyje pamačiau nedidelio ūgio, keletos spalvų mergaitę, gulinčią ant savanorės rankų, pirma mintis: norėčiau ir aš ją taip laikyti. Perskaičiau aprašymą, kad ji liko viena, jos broliukus ir sesutes jau pasiėmė į namus, paskutiniai sakiniai suėmė už širdies: “Šuns vieta – šalia šeimininko, kiekvienas šuo nusipelnė turiningos dienotvarkės. Jei esi tam pasirengęs, tai laukiu tavęs atvykstančio, būsimas šeimininke”. Pasakiau sau: aš noriu šunytei vardu Vaiper suteikti namus, kuriuose ji bus mylima ir viskuo aprūpinta. Liepos 14 dienos rytą su Ženia susiruošėme važiuoti į prieglaudą. Važiavome nesusitarę ir nežinodami, ar ta mergaitė dar yra pas juos. Nuvažiavusius mus pasitiko savanorė, pradėjome kalbėti, pasakėme, kad norime šuniuko, labiau mergaitės. Apie Vaiper nepasakiau, bijojau nusivilti, kad jos nebėra. Vaikštant ir apžiūrinėjant šuniukus, kiekvienas buvo mielas, švelnus ir geras, atrodo, taip norisi visus pasiimti. Einant tolyn voljere pamačiau ir savo nusižiūrėtą mergaitę, ji su draugu pribėgo arčiau, buvo nedrąsi, kaip priklauso mergaitei. Pamačiusi ją supratau, kad ji yra mano šuo, kurio visada norėjau. Savanorė pasiūlė pagalvoti, neskubėti. Aš pasakiau, kad būtent Vaiper esu nusižiūrėjusi ir važiuodama apie ją galvojau. Kad pažiūrėtume, kaip elgiasi lauke, išleido šuniukus pasilakstyti, aišku, ji prie mūsų nelabai ėjo, lakstė aplink, o vėliau nubėgo į voljerą. Nuėjome jos pasiimti, su kiekvienu prisilietimu vis stipriau jaučiau, kad viena kitą padarysime laimingas.

Trumpam išvažiavome apsipirkti visų reikalingų daiktų naujajai draugei, kol visko ieškojome, negalėjau apie ją negalvoti. Norėjau kuo greičiau važiuoti atgal ir paimti mažylę. Grįžę ruošiamės važiuoti namo, bet ji nesiruošė su mumis dar svetimais žmonėmis važiuoti, tad pasiėmiau ant rankų. Atsisveikinę su buvusiais namais ir draugais, pajudėjome kelto link. Važiuoti automobiliu nebijojo, bet laikiau ant rankų, kad nesiblaškytų.

Važiuojant namo stojome ne vieną kartą, nes mažytei pasidarydavo bloga, tad kelionė iki Nidos buvo ilgesnė, negu įprastai (iki šiol kelionės į Klaipėdą dar sunkios, bet mes pratinamės ir laikui bėgant išaugsime ta bjaurų pykinimą). Atvažiavusi į namus buvo rami, tik bijojo garsų ir staigesnių judesių. Vakare susipažino ir su kitais šeimos nariais. Pirmą dieną miegojo su mumis, naktį net nesijautė, kad ji šalia, buvo rami ir visą laiką išmiegojo. Ryte anksti kėliausi, kad išvesčiau į lauką, nes nežinojome, ar naujoje vietoje darys lauke ar namie. Padėjau namie palučių, bet jų taip ir nereikėjo, nuo pirmos dienos viską atlieka lauke. Gyvename antrame aukšte, jai laiptai buvo kažkas baisaus, tad kelias dienas nešdavome ant rankų, po to dėliojome skaniukų ant kiekvieno laiptelio, tada ant kas antro, o vėliau nespėjome paskui ją lipti. Su kiekviena diena ji augo, gudrėjo ir mus išbandė savo išdaigomis. Išeidama į darbą prie durų klausydavau, ar necypia, neloja, bet jai buvo užsiėmimų ką nors pakramsnoti, nebuvo laiko šūkauti. Mano mama ateidavo jos aplankyti, kad neliūdėtų.

Po savaitės pradėjome ją mokyti įvairių komandų. Ženia su ja žaisdamas išmokė vos ne kas dieną po naują komandą. Su manimi taip pat darė, ką išmoko. Dabar jau moka daugiau nei 10 komandų ir jas vykdo su dideliu noru. Ji tikra šaunuolė, mūsų pasididžiavimas. Kiekvienas šuniukas ir kačiukas jos draugas, visus nori pabučiuoti ir pasisveikinti. Todėl mums einant į lauką visada esu rami, kad bent jau Vaiper su kitais nesipyks.

Labai gražiai elgiasi su vaikais, ypač mažais, ramiai prie jų prieina, apuosto, palaižo ir dar leidžia būti patampoma už plaukų, net dantų neparodo. Iš karto matyti, kad iki mūsų buvo mokoma tik geriausių dalykų. Ji tokia gera, kartais net per daug gera, neparodo net savo dantukų, kai supyksta, labai retai pašaukia balsu, kai ko nors nori. Namuose turi savo vietą ir su mumis nemiega, miega savo lovoje kaip karalaitė. Tik kažkodėl nė už ką neleidžia būti užklota, nes nuo mažumės likusi kažkokia baimė. Tad visus užklotus palieka po savimi. Pakviesta nelipa į lovą, nors, kai mūsų nėra, namuose visi žaidimai vyksta lovoje, ten minkščiausia vieta šokinėti.

Kai nori į lauką, neloja, o prieina uždeda letenėlę ir kviečia eiti, o ryte apeina lovą abu aplaižo, arba užlipa į lovą ir atsigula ant vieno iš mūsų arba viduryje, taip parodydama, kad laikas eiti. Pakviesta iš karto reaguoja ir klauso, kai pasakome, ką turi daryti, nors važiuoti nemėgstamiausias jos užsiėmimas (bent jau kol kas), bet į automobilį pasispyriojusi vis tiek įlipa ir atsisėda laukdama, kada važiuosime. Vaiper patinka vaikščioti, aišku, labiausiai – lakstyti miškais arba prie jūros, smėlis ir didelė erdvė geriausia vieta. Visi, kas ją pamato ir susipažįsta, sako, kad ji labai protinga ir gera, mes stengiamės, kad ji tokia ir būtų. Mes visur einame kartu, jeigu važiuojame taip pat pasiimame su savimi, pratiname, kad galėtume į ilgesnes ir tolimesnes keliones kartu važiuoti. Norime, kad kuo daugiau visko sužinotų ir pažintų, pamatytų naujų vietų. Ji lieka viena, tik kai einame į darbą, bet ir tada ateina kas nors jos aplankyti, kad neliūdėtų. Ji mūsų neskirsto ir neparodo, kuris jos šeimininkas, klauso abiejų, žinoma, jeigu vienas turi skanėstų, o kitas ne, eina pas tą, kuris turi. Jau žinome, kad yra smaguriautoja ir patinka, kai ją lepiname.

Mes esame labai laimingi, kad Vaiper papildė mūsų šeimą. Jai dar tik 8 mėnesiai ir žaisdama apverčia namus aukštyn kojomis, pridarydama nuostolių, bet negalime jos nemylėti, nes jos akys ir širdis parodo, kaip ji myli mus. Kiekvieną dieną mus nubučiuodama ir apkabindama, pripildo širdį laime. Mums dar viskas prieš akis, kartu patirsime daugybę nuotykių. Ačiū, mano mergaite, kad esi su mumis.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Guoda ir Nika

 „…tikiuosi, kad Nikutė jaučia ir jau žino, kad niekada jos nebeišduos, mylės ir saugos kiek tik bus lemta.“

Beprotiškai myliu šunis. Nuo vaikystės su keturkojais dalinausi maistu, viena lova, kartais net ir rūbais. Tačiau atsiradus socialiniams tinklams, vis negalėdavau paspausti “like” ant gyvūnų prieglaudų puslapių… Ne dėl to, kad nepatinka, o dėl to, kad vos pamačius tas gailias akytes, kad prieglaudoms trūksta pinigėlių ar susiduria su kokiomis problemomis, aš iš kart puldavau į ašaras, tiesiog, ta tema esu begalo jautri.

Bėgo metai, teko palikti tėvų namus, o juose ir du šuniukus, ir katę. Tikrai nebuvo lengva, juk augau su jais nuo mažens. Vis dar nedrįsau aplankyti prieglaudų, nors paaukodavau pinigėlių, jei išvysdavau reklamą ar pasidalintą pranešimą. Na ir galiausiai prieš porą metų išdrįsau: stebėdavau, kaip keturkojai susiranda namus ar juos iš jų išmeta, plyšdavo širdis nuo begalės liudnų istorijų. Apsigyvenus su vaikinu, vos ne kasdien pazysdavau, kad noriu šuniuko: kaip smagu po parką būtų pasivaikščioti, kaip smagu ir kaip gera yra išgelbėti mielą, gerą padarėlį… Ir jis mane išgirdo! Net negalvodama pasirinkau „Linksmųjų pėdučių” prieglaudą – visada mane žavėjo jų atsidavimas, na ir begalo daug gerų atsiliepimų. Iš pradžių su draugu susitarėme, kad priglausime mažytį, tik ką gimusį šuniuką, na ir butinai patinėlį. Sutikau (juk pagaliau keturkojis draugas!).

Gavosi nelabai taip, kaip planavome: išsirinktas šuniukas neišgyveno pirmojo skiepo, tikrai buvo skaudu. Tą akimirką draugas iš karto vėl prisijungė prie prieglaudos puslapio ir buvo tik ką ikeltas pranešimas apie „geros nuotaikos ambasarorę Baltijos šalyse Niką”. Pamatę jos nuotraukas, jos akytes, jos pačios emocijos tryško vien per nuotraukas… Tikriausiai gyvenimas nors ir karstais skaudžiai, bet sudėlioja viską taip, kaip ir turi būti. Grįžę namo jau su mūsų Nikute, kritome ant grindų ir, iš džiaugsmo, apsiverkėme visi -nepakartojamos emocijos. Bijojome, kad nepatiks nauji namai, tačiau nebuvo jokių problemų, lyg būtų sugrįžus į savus namus. Žinoma, yra keletas niuansų: prieš tai buvę Nikutės šeimininkai tikriausiai mušė ją, nes vis sustingsta ir, su išgasčio pilnomis akytėmis, žiūri į mus, kai norime uždėti pavadėlį ar vis bėga slėptis, kai ištraukiu šluotą, besitvarkant namus. Bet tikiuosi, kad Nikutė jaučia ir jau žino, kad niekada jos nebeišduos, mylės ir saugos kiek tik bus lemta. O ir jos dėkingumas jaučiasi – tik radusi progą palaižo rankytes, prieš užmiegant nuolat priglaudžia galvytę prie krutinės ir užsnūsta. Ačiū „Linksmosiom pėdutėm“, kad į gyvenimą atnešė truputį linksmos sumaišties ir daug spalvų.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

Simona, Hugo ir Hese

“Šiandien aš džiaugiuosi, kad tada naktį važiavome jų pasiimti. Jie – mano šunys.”

 

Niekada nemaniau, kad turėsiu daugiau nei vieną šunį. Niekada nenorėjau turėti jų daugiau. Tiesą sakant, tikėjausi dar ilgai gyventi su savo Otelu. http://nebrisius.lt/otelo-istorija/  Bet likimas nusprendė kitaip. Kai Hugo ir Hesė atėjo į mano namus, dar visiškai nebuvau pasiruošusi šuniui. Po Otelo netekties buvo praėję vos aštuoni mėnesiai. Viskas kvepėjo juo, visos mintys sukosi apie jį, širdis priklausė jam. Ir dabar taip yra. Tai tikriausiai niekada nepasikeis. Tik dabar aš jau turiu tris šunis – vieną širdyje, du šalia.

Hugo ir Hesė turėjo būti mūsų laikini globotiniai. Atostogaudama Tenerifėje gavau eilinę žinutę, kad kažkokiam kaime šalia Vilniaus kalė pagimdė šuniukus ir jiems reikia namų. Mama apvyniojo vienam šunyčiui leteną grandine ir sužalojo ją, todėl pusantro mėnesio šuniukai buvo atskirti nuo mamos ir uždaryti būdoje. Tiesiog sudėti į būdą ir užstumti su plokšte. Grįždami iš kelionės naktį važiavome pažiūrėti šuniukų. Nežinojome, kad juos parsivešime, buvo minčių nufotografuoti ir padėti ieškoti namų. Arba paimti tik vieną laikinai globai. Nežinojome, kaip bus. Bet kai pamatėme, kokiomis sąlygomis gyvena šuniukai, mano sužadėtinis sako: “Imame šuniukus ir važiuojame. Nepradėk skaityti moralų, kad nesterilizavo kalės, nes gali negauti šuniukų. Vėliau paskambinsi ir pasakysi.”

Sukrovė mums juos į kartoninę dėžę. Du vienetus. Visą kelią iš Vilniaus jie miegojo toje dėžėje. Juodas berniukas ir ruda kalytė. Kaip mažas Oteliukas ir jo sesytė Moka, kai kažkada atvažiavo pas mus. Planavome mažylius paauginti, čipuoti, paskiepyti ir išleisti į naujus namus. Bet ir vėl likimas nusprendė kitaip. Mažyliai turėjo siaubingai daug kirminų. Turėjome praeiti keturis nukirminavimo kursus. Po paskutiniojo Hesė pradėjo silpti akyse. Veterinaras mus namo išleido nesuteikdamas vilčių. Laimei, dirbdamas prieglaudoje kartais žinai visokių stebuklingų vaistų. Vienas tokių gelių padėjo Hesytei po truputį atgauti jėgas. Kai ryte nuvažiavome į kliniką, veterinaras tai palaikė stebuklu. Mano sužadėtinis tai taip pat priėmė, kaip stebuklą. Jis svarstė, kaip dabar galėsime ją atiduoti?

Bet tai nebuvo pagrindinė priežastis pasilikti šuniukus. Tai buvo visiškai protu priimtas sprendimas, gal net paremtas statistika. Hugo ir Hesė sulaukė pasiūlymų keliauti į naujus namus. Tvirtas juodas Hugo gavo kelis pasiūlymus tapti rimtu sargu, jam siūlė vietą voljere, daug arų. Nė vienas nesiūlė savęs. Hugo – šuo, kuris mirtų, jei negalėtų vakarais priglausti savo sunkios galvos tau prie krūtinės, kuris visada atlekia pas tave, užtenka tau nusičiaudėti, kuriam šeimininkas svarbesnis už tą žalią skaniai kandžiojamą kamuoliuką. Ir toks šuo gyventų voljere? Netgi to žalio kamuoliuko niekas nesiūlė.

Hesė gavo pasiūlymą palaikyti draugiją vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems reikia ramaus, daug vaikščioti nenorinčio šuns. Mano Hesė? Mano agility sportininkė, aktyvistė, kuri vos pamačiusi kliūtis, susijaudina iki išprotėjimo, ji būtų sėdėjusi namie?

Mano šuniukai jau keturių mėnesių buvo aplankę visus gražiausius Klaipėdos kampelius, smagiausias kavines, kasdien važiuodavo prie jūros, į miškus, į dresūros pamokas. Jie kasdien prasukdavo ratus po tiek arų skirtinguose Klaipėdos kampeliuose, kiek nepasiūlė nė vienas, kuris kreipėsi dėl Hugo. Kaip aš tiek visko patyrusius šuniukus atiduosiu nieko neveikimui?

Benamių šunų be proto daug, o gerų šeimininkų nesuvokiamai mažai. Ypač didesnės veislės šunims. Jiems dažniausiai siūloma vieta voljere. O šuo turi matyti pasaulį, turi mokytis, turi gauti „subalansuotą porciją“ savo žmogaus.

Taip mano laikini globotiniai tapo mano šeimos nariais. Užtruko laiko, kol įsisąmoninau šitą sprendimą. Buvo sunku. Du jaunus šunis auginti sunkiau, nei vieną sielos šunį. Bet šiandien aš džiaugiuosi, kad tada naktį važiavome jų pasiimti. Jie – mano šunys. Liauškis Hugo, ištikimybės etalonas. Jei mes galime šypsotis svetimiems, o namie grįžę išsiloti ant savų, tai Hugo savo pavyzdžiu rodo, kad geriau aploti svetimą, nes jis juk tik svetimas, bet savo žmogui turi būti pasirengęs atiduoti visą savo širdį. Maksimalistė Hesė. Jei sugebėčiau gyvenimą priimti su tokiu pasimėgavimu, kaip ji, būčiau absoliučiai laimingas žmogus. Geriausi mokytojai, padedantys suvokti svarbiausias gyvenimo vertybes, yra mūsų šunys. Vertinkime juos!

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Foto Sitora Šlauterytė

Viktorija, Čiapa, Beta

“Nors jie visiškai skirtingų charakterių, abudu randa bendrą kalbą ir jau sunkiai beįsivaizduoja gyvenimą vienas be kito.”

 

Auginame du šuniukus: vienas jau senolis, kita – kupina energijos. Kartu jie apsigyveno, palyginus, visai neseniai.

 

Čiapą (mes jį vadiname “ryžiku”) radome skelbimuose, jis buvo likęs paskutinis iš savo vados. Tik atvažiavus jo pasiimti, jis kaip mat puolė man ant rankų ir nenorėjo niekur eiti iš mano glėbio. Tai buvo TA akimirka, kai žinai, kad negali jo palikti ir tiesiog privalai pasiimti kartu. Nuo pat pirmų dienų iki dabar žmonės pamatę jį vadina lapute. Nuo pat mažens ganėtinai aiškiai parodė, kas jam patinka, o kas ne, labai tvirto charakterio šuniukas. Nors galima pavadinti jį ponu, kartais jam patinka ir pasilinksminti. Vienas iš jo talentų ar silpnybių yra dainavimas. Išgirdęs kokią liūdnesnę dainą užtraukia ją kartu su atlikėja. Bet ir tai jis daro tik būdamas geros nuotaikos. Nei mažas, nei dabar nėra iškrėtęs jokios šunybės, ko negalima pasakyti apie jo draugę… Nors jau nėra jis jaunas (bus 10 metų), tačiau vis dar noriai žaidžia su Beta.

Betą parsivežėme iš prieglaudos. Kai tik atėjau pasižiūrėti šuniukų, iškart užkliuvo jos akytės, labai patraukė dėmesį, kad visi jos broliai miegojo ant jos ir buvo it šuniukų spagečiai. Tačiau šios mažos, liūdnos, juodos akytės anaiptol tokios nėra. Apsipratusi naujuose namuose ji parodė, kas iš tikrųjų ji yra. Nugraužti tapetai, suvalgytos šlepetės, laidai… Ir čia tik maža dalis pokštų, kuriuos ji mėgsta krėsti. Kad ir ką ji bepridirbtų, yra labai draugiška kitų šuniukų, žmonių atžvilgiu, priešingai nei Čiapa. Nors jie visiškai skirtingų charakterių, abudu randa bendrą kalbą ir jau sunkiai beįsivaizduoja gyvenimą vienas be kito. Ir mes jau sunkiai įsivaizduojame gyvenimą be jų, juk yra nenupasakojamas jausmas, kuomet miegi dviejų šiltučių, mikštučių kamuoliukų apsuptyje!

 

Foto Sitora Šlauterytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Ugnė ir Striksė

Nežinome, ką ji turi, bet visada norisi ją apkabinti ir prisiglausti prie krūtinės, tada ji tampa labai rami, aišku, jei nieko nevalgai.” 

 

Striksė į prieglaudą  buvo parvežta iš Mažeikių r. „Kometos“. Ji buvo labai silpnutė ir nepastovėjo ant kojų, tačiau VšĮ „Būk mano draugas“ prieglaudėlėje per stebuklą Striksė atsigavo.  Dėl sunkių ligų atsirado ir šiokios tokios pasekmės. Striksė pas mus jau daugiau nei metai.

Dar iki dabar pamenu, kaip Galina man įdavė Sriksę, suvyniotą į paklodę, tai buvo mažas padarėlis, kurio akytės išdavė didžiulę baimę ir nežinią. Bijojome ir mes, nes tai gyvūnas, kuris reikalauja priežiūros ir meilės.  Grįžus namo Striksei suparalyžiavo galines kojas, ji jomis tiesiog šliaužė. Visa šeima buvome labai išsigandę, nes bet kokiu atveju atgal jos į prieglaudą nebūtume vežę.  Tačiau viskas buvo dėl streso, kitą dieną ji jau rėmė kojas, o dar vėliau jau lakstė kaip vijurkas. Pirmus mėnesius Striksė net neatsisėsdavo, tik guldavosi, po kurio laiko pradėjo sėdėti, o dabar net stovi ant dviejų kojų, atsirėmusi į šeimos narį, kuris valgo kažkokį skanėstą.  Maistas Striksei – numeris vienas! Jūs net neįsivaizduojate, kokias mūsų mergina kelia orgijas, kai mes valgome, kokie nepasitenkinimo garsai iš jos sklinda, kad niekas neduoda kąsnelio. Dėl maisto galime sakyti taip, kad STRIKSĖ VISADA VISADA YRA ALKANA.

Parsivežus Striksę, ji labai bijojo vyrų,  įvairių garsų bei aukščio, staigių judesių.  Striksė pas mus, kaip ir minėjau, daugiau nei vienerius metus, tačiau iki šiol bėga slėptis po stalu. Švelniai pagloščius letenėles pradeda kišti nosytę iš po stalo ir tada šliauždama išlenda, jei nors truputį grubiau nori ją paimti, vėl pasislepia. Iš pradžių labai bijojo parketo bei plytelių, dėl anksčiau turėtų ligų Strikės galinė dešinė kojytė yra nerangi. Striksė labai judri, todėl daug kartų yra kritusi. Tačiau po truputį išdrąsėjo ir jau nebevaikšto kilimų takais. Mūsų namo pirmas aukštas buvo išklotas kilimėliais, kad ji galėtų nors truputį pavaikščioti. Gera žinia tai, kad kilimėlių kuo toliau, tuo mažiau.  Mūsų mažoji yra labai sargi, iš po stalo pasislėpusi ne kartą yra svečiui įsegusi į kelnes, bet tik į kelnes. Visi nepažįstami yra aploti ir iššnipinėti. Saugiausia Striksės vieta – ant šeimininkų rankų.

Nors Striksė yra kitokia ir visada išalkusi, jos meilę, padėką jaučiame visi. Nežinome, ką ji turi, bet visada norisi ją apkabinti ir prisiglausti prie krūtinės, tada ji tampa labai rami, aišku, jei nieko nevalgai. Visa šeima labai džiaugiamės, kad mes ją pasirinkome, manome, retas asmuo sutiktų pasiimti augintinį su tam tikrais trūkumais. Bet žinokite, tie jos trūkumai ją padaro dar žavesnę! Striksė turi tobuliausias sąlygas, kokias tik gali turėti šuo, ji yra numylėta nubučiuota,  Striksės maistas yra  itin aukštos kokybės, miega ji pataliukuose ir, svarbiausia, yra beprotiškai mylima šeimos.

Foto Sitora Šlauterytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Ema ir Aliaska

“Ir taip galvoje pradėjo knibždėti mintys, kad gal vis dėlto tai įmanoma, gal mums nebūtina išsiskirti ir Jai nebūtina rasti kitus šeimininkus.”

 

Prieš 3 metus pradėjau savanoriauti prieglaudoje, kurią dabar vadinu antrais namais – “Linksmosios pėdutės”. Per tą laiką sutikau daugybę ypatingų ir mano širdžiai artimų šunelių. Reikėtų paminėti, kad visada svajojau apie didelį stačiaausį, tobuliausiai juodos spalvos aviganiškos išvaizdos šunį.

 

Bet 2017 m. sausio gale į prieglaudą atvažiavo ruda, nulėpausė, vidutinio dydžio kalytė su trimis mažiukais šuniukais. Dar nėščią Bagirą (tokiu vardu Ji atvažiavo į prieglaudą)  žmonės rado valkataujančią gatvėje, palaikė pas save, kol Ji ir Jos vaikučiai buvo pasirengę skiepytis ir galėjo atvykti į prieglaudą.

 

Pirmą kartą išsivedus ją pasivaikščioti man net nebuvo minties, kad už 5  mėnesių Ji gyvens su manimi, kad Ji bus mano šuo, mano Aliaska. Po kelių mūsų pasivaikščiojimų pradėjau jausti, kad viskas vyksta kitaip nei su daugeliu šunų, kad jaučiu kažkokį kitokį ryšį ir kad vis sunkiau darosi Ją palikti prieglaudoje po mūsų kelionių prie jūros ar į mišką. Kelis kartus veždama Ją atgal į prieglaudą automobilyje nesulaikiau ašarų.  Ir taip galvoje pradėjo knibždėti mintys, kad gal vis dėlto tai įmanoma, gal mums nebūtina išsiskirti ir Jai nebūtina rasti kitus šeimininkus. Taip Bagira buvo pakrikštyta nauju vardu – Aliaska.

Namuose gyvena dar vienas jau 12 metų šuniukas, su kuriuo aš užaugau, ir dvi katės. Aš pati žinojau, kad kitais metais važiuosiu studijuoti į užsienį. Turėjau dilemą – pamiršti ir paleisti ypatingą šunį arba daryti viską, kad Aliaska galėtų likti su manimi. Nepaisydama visų sunkumų, problemas išsprendžiau, gyvenamą vietą, kur mane priimtų su šuniu, studijų mieste radau, viską apgalvojau milijoną kartų ir nusprendžiau: kad ir kokios sunkios kelionės ar ankstyvi rytai prieš paskaitas manęs laukia, bus verta. Verta, nes Ji su manimi.

 

Po truputį Aliaska buvo supažindinta su kitais namų gyventojais ir, kai grįžau iš kelionės, kurioje ieškojau sau ir Aliaskai naujų namų, liepos 3 dieną Ji atvažiavo pas mane ir pirmą naktį miegojo savo naujame guolyje. Namuose ji manęs nepaleido ir dabar – po metų – vis dar nepaleidžia iš akių, seka kiekvieną žingsnį.

 

Viską veikiame kartu: keliaujame, mokomės, važinėjam iš UK į Lietuvą ir atgal. Mano Aliaska – man tobulas šuo. Ji nori dirbti, nori paklusti, nori mokytis, o kamuoliukas jai – visas pasaulis. Mokomės įvairiausių triukų, o paleidusi Ją nuo pavadėlio, esu 100 % rami, nes aš jai svarbi tiek pat, kiek ir ji man, ir apie bėgimą nuo manęs jai minčių tikrai nekyla. Būtent apie tokį šunį aš ir svajojau.

 

Dabar kai grįžtame į Lietuvą, kartu einame savanoriauti į prieglaudą, kurioje mes susitikome. Kartu einame vedžioti kitų šunų ir kartu padedame jiems rasti namus, kuriuose šuo būtų didžiulė vertybė, o ne sargas ar signalizacija.

Foto Sitora Šlauterytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

Tadas, Odeta ir Tina

„Tina ilgai ieškojo savo tikrųjų namų, ją buvo paėmę, tada grąžino atgal, ir vėl paėmė jau kiti žmonės, tačiau ir vėl buvo grąžinta, tiesa, dėl neaiškių priežasčių, todėl užsitarnauti Tinos pasitikėjimą mums užtruko daug laiko.“

Kiekvienam iš mūsų savo augintinis pats „pačiausias“ ir geriausias visame pasaulyje, tačiau mes manome, kad Tina verta istorijos, ir nusprendėme parašyti Jums. Drąsiai galima teigti, kad Tina pasirinko mus. Visada galvojome apie šeimos draugą, tačiau niekada taip ir nepriėjome prie rimto sprendimo. Viskas įvyko gana spontaniškai, buvau namuose, mano mergina dirbo, aš verčiau interneto puslapius, užklydau į prieglaudos tinklalapį, ir nė pats nepajutau kaip sėdau į automobilį ir važiavau link prieglaudos, tiesa, nežinodamas ko tikėtis.

Atsidūriau „Būk mano draugas“ prieglaudoje. Maloniai pasitiko labai užsiėmusi šeimininkė, turinti devynias galybes darbų, šimtus augintinių, kuriuos reikia prižiūrėti. Greitai paklausė ar turime galimybę sudaryti tinkamas sąlygas, ar rūpinsimės ir ar nepaliksim likimo valiai (vėliau paaiškėjo, kodėl šis klausimas ypač svarbus). Pradėjome kelionę po liūdnus kambarius pilnus šuniukų. Vis ėjome į skirtingus kambarius, visi šuniukai atrodė mieli ir gražūs, o atidarius paskutinio kambario duris, kamputyje sėdėjusi balta smailianosė iššoko tarp kitų šunų. Tikit ar ne, tačiau nebebuvo pasirinkimo.

Vėliau, jai jau gyvenat su mumis, paaiškėjo, jog tas šuolis jai prilygo skrydžiui per Atlantą – mūsų Tina kaip Garfildas – ne pati judriausia, ji mėgsta miegoti, tinginiauti… Tačiau tada, tas šuolis link manęs buvo ypatingas.

Ant kelių ją parsivežiau namo, kartu nuėjome į parduotuvę, nupirkau pirmąjį komplektą daiktų ir laukėm „mamos“, kol pamatys siurprizą. Aišku, viskas buvo gerai – Tinai sunku atsispirti.

Išgirdęs Tinos istorija supratau, kodėl prieglaudų darbuotojai klausia apie gyvenimo sąlygas, ir ar tikrai esame pasiryžę prižiūrėti šuniuką. Tina ilgai ieškojo savo tikrųjų namų, ją buvo paėmę, tada grąžino atgal, ir vėl paėmė jau kiti žmonės, tačiau ir vėl buvo grąžinta, tiesa, dėl neaiškių priežasčių, todėl užsitarnauti Tinos pasitikėjimą mums užtruko daug laiko. Pirmus mėnesius ji nelojo, nuo kiekvieno staigesnio rankos mosto krūptelėdavo, panika ir baimė likti vienai buvo labai didelė.

Dabar Tina pats tikriausias mūsų šeimos narys, turintis savo vietą, balso teisę, lovą, lėkštę, kaprizus, miego valandas, eibes ir mus. Nei vienas mūsų gyvenimo įvykis ir šventė neapsieina be Tinos. Tina ieško dovanų po eglute, Tina švenčia naujus metus, Tina švenčia savo ir mūsų gimtadienius. Tina pagaliau turi tikrą savo šeimą ir draugus, kurie jos nepaliks niekada.

Foto Sitora Šlauterytė

Tekstą redagavo Stela Bartusevičiūtė

 

Almira ir Brontas

„Vaikinas turi daug draugų šuniukų ir savo geriausią draugę akitą Smilgą, su kuria leidžia dieneles lakstydami pajūriu.“

 

Bronto istorija tikrai sukrečianti, radome jį prieglaudoje su 6 broliais ir sesutėmis. Namie po nukirminimo buvo labai silpnas, viskas buvo apnuodyta ir sutrikę, reikėjo maždaug 2 mėnesių, kol susitvarkė virškinimas ir žarnynas. Pasidomėjau, kaip kiti laikosi, tai 4 šuniukai po nukirminimo neišgyveno. Tokia tikriausiai būtų ir Brontuko dalia. Išsiaiškinome apie Bronto tėvus, kur jie buvo, kai jo mamą viena moteris atvežė į VšĮ „Būk mano draugas“ su 7 šuniukų vada.  Brontas gyvena pas mus 1 m. ir 4 mėn.: šuniukas labai prieraišus, paklusnus, namie elgiasi labai gražiai. Lauke daryti reikalus išmoko per savaitę ir avarijų neturėjome. Vaikinas turi daug draugų šuniukų ir savo geriausią draugę akitą Smilgą, su kuria leidžia dieneles lakstydami pajūriu. Brontas yra iškastruotas, po kastracijos pasidarė dar meilesnis ir atidesnis mums. Baigė paklusnumo mokyklą „Geras šuo“ ir yra puikus, socializuotas miesto šuo. Moka komandas: sėsk, gulk, labas, duok penkis, būti nušaunamas, užšokti, kur reikia, mėgsta būti nešamas ant nugaros, parėjęs iš pasivaikščiojimų nusivalo kojytes, eidamas miegoti nešasi savo lovytę į miegamąjį. Neįsivaizduoju, kad galėjome gauti geresnį šuniuką nei mūsų meilė Brontas.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Dovilė Čižaitė – Jonikė

Agnė ir Dikis

„Mes su Dikiu esame labai artimi, neišskiriami draugai. Ne tik kartu leidžiame laiką, bet ir švenčiame gimtadienius.“

 

Esu Agnė, gyvūnus myliu nuo pat vaikystės. Atrodo, jog juos savo širdyje galėčiau sutalpinti visus iki vieno. Kai buvau dar maža mergaitė, maždaug penkerių metų, mano svajonė buvo turėti mažą šuniuką. Norėjau turėti augintinį, kuriuo galėčiau rūpintis, su kuriuo leistume laiką kartu, būtume neišskiriami draugai.

Ir štai vieną lemtingą vasaros dieną, išaušus mano šeštajam gimtadieniui, tėvai mane nusivežė pas moterį, kurios kalytė buvo atsivedusi šuniukų. Man buvo labai smagu, kai pati turėjau galimybę pažvelgti iš arčiau ir susipažinti su šiais mažyliais. Šuniukai laukė, kad kas juos pasiimtų, nes kitaip jie būtų išgabenti į prieglaudą ar su jais būtų kaip nors susidoroję. Nors čia buvo daug jauniklių, visgi vienas šuniukas išsiskyrė iš viso būrio. Jis nedrąsiai žiūrėdamas į mane pradėjo vizginti uodegą, šokinėti ir vis sekiojo man iš paskos. Sunku buvo patikėti – jis džiaugėsi mane pamatęs! Po kurio laiko, praleisto ten, pajutau, jog tai šis mažylis ir taps mano gyvenimo kompanionu. Taigi mažas, rudas, trumpomis kojytėmis ir gailiomis akytėmis į mane žvelgiantis padarėlis išvažiavo su manimi į namus. Tai viena iš tų nepamirštamų, įsimintinų akimirkų mano gyvenime. Dar labiau džiaugiausi, jog šitaip įsigijau ne tik geriausią draugą, bet ir išgelbėjau mažam šuneliui gyvybę. Tik po kurio laiko sužinojau, jog jais būtų buvę atsikratyta, jei niekas nebūtų jų priglaudę.

Nė karto nesigailėjau nei apskritai dėl sprendimo pasiimti šunį, nei dėl to, kad išsirinkau būtent Dikį. Džiaugiuosi, jog aplinkoje tvyranti energija ir noras atsikratyti juo neigiamos įtakos šuniukui nepadarė. Nuo pat pirmos gyvenimo dienos pas mus Dikis jautėsi puikiai ir galėjo gyventi aprūpintą, užtikrintą bei visavertį gyvenimą. Laikui bėgant, aš ne tik pajutau mus siejantį stiprų ryšį, bet visiškai pažinau jį, galiu nuspėti net jo ketinimus. Taigi mes su Dikiu esame labai artimi, neišskiriami draugai. Ne tik kartu leidžiame laiką, bet ir švenčiame gimtadienius. Dikis yra labai supratingas, guvus, mėgstantis žaidimus, aktyvus šuo. Jis ne kartą yra padėjęs man… Yra išgelbėjęs kitų mano augintinių gyvybę, dėl to galiu dar labiau juo didžiuotis. Tai padaryti jam padeda jo besiveržiantis drąsumas, kuris žavi ir aplinkinius. Jis nebijo pakovoti ir net nesigąsdina už jį didesnių priešų ar pavojų. Dikis yra tikrai nepaprastas šuo, be kurio dabar jau negalėčiau įsivaizduoti savo gyvenimo.

Mūsų namuose jis yra visų mylimas ir aprūpintas, o šalia – didžiulė teritorija, sodas, kur jis gali dūkti, lakstyti, žaisti. Dikis labai draugiškas su žmonėmis, tačiau nelabai mėgsta ir vengia mažų vaikų. O smagiausia tai, jog kiekvieną dieną grįžusi iš mokyklos matau tą patį vaizdą: džiaugsmu trykštantį ir iš laimės šokinėjantį savo geriausią draugą. Jis visuomet mane pasitinka laukdamas prie vartelių.

Prieš įsigydama šuniuką tikriausiai net nebūčiau pagalvojusi, koks iš tikrųjų svarbus jis taps mano gyvenime ir kiek daug laimės jo buvimas šalia suteiks man. Dabar mąstau visai kitaip ir galiu teigti, jog būtent šuo yra geriausias žmogaus draugas.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Greta Kniežaitė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Irena ir Kera

„Iš tiesų kalytė labai mus pamilo, aš skiriu jai daugiau laiko ir dėmesio, lepinu, perku skanėstus, noriu, kad būtų laiminga, kad pasitikėtų mumis.“

 

Kera į mūsų namus atkeliavo, galima sakyti, kiek spontaniškai ir netikėtai – tai atsitiko praėjusių metų rudenį, lapkričio 5 d. Rugsėjo 8 dienos popietę mūsų kilminga taksiukė, senolė, kuri buvo sulaukusi beveik 14 metų amžiaus, dėl sunkios vėžio ligos paliko šį pasaulį ir mano gyvenimo ritmas smarkiai sutriko. Apėmė liūdesys ir apatija, nebeskubėjau net po darbo namo, nes žinojau, nebėra tos, kuri taip laukdavo. Su vyru gyvename dviese, vaikų neturime, todėl ta kalytė atstojo mums vaiką, ji buvo tikras mūsų šeimos narys, abu su vyru ją be galo mylėjome. Nežinau, gal mano vyras tą netekties skausmą išgyveno kitaip, jis norėjo, jog visus jos daiktus, lovytę, drabužėlius išneščiau į balkoną ar kam atiduočiau, bet aš nesiryžau. Man buvo liūdna ir nyku, nebebuvo su kuo išeiti į kiemą, pabendrauti lauke su kaimynais. Todėl vos ne kasdien vartydavau skelbimų puslapius internete ir ieškojau šuniuko. Kadangi abu dirbame, puikiai supratau, jog negaliu imti mažo šuniuko, kuriam reikia labai daug dėmesio ir priežiūros, tad ieškojau dovanojamų ar iš veislyno, bet vyresnio amžiaus šunelių. Dienos bėgo, vyras vis prašė neskubėti imti, norėjo, kad laukčiau ilgiau, sakė, po metų ar dviejų, o mano paieškos vis buvo bergždžios. Draugė patarė ieškoti globos namuose Klaipėdoje.

Spalio pabaigoje jau planavome kelionę į kapines, kadangi abu turėjome laisvų dienų, tad viskas pavyko. Kelionės metu norėjau rimtai pakalbėti su vyru dėl kito šuniuko, o tiksliau, kalytės, nes be jo palaiminimo nenorėjau imti, maniau, jog bus problemų po to, nemylės ar lieps grąžinti. Oras tądien buvo labai permainingas, tai lijo, tai ne. Nežinau kodėl, bet važiuojant atgal iš Skuodo rajono vyrui pasiūliau važiuoti per Mažeikius, per Plungę į Klaipėdą. Jis sutiko, ilgai kalbėjomės, ir man toptelėjo mintis, gal kalytės ieškoti Mažeikiuose? Juk ir jie turi savo puslapį, kur įkelia dovanojamų gyvūnų nuotraukas. Vakare, grįžusi namo, vėl prisėdau prie kompiuterio, nutariau peržiūrėti ir kitus puslapius, kuriuose skelbiami dovanojami gyvūnai. Vienas iš jų buvo bone.lt, kuriame ir buvo skelbiama, jog prie Mažeikių, kažkur griovyje, rasta išmesta jauna kalytė, mišrūnė, maždaug 4 metų. Buvo įkeltos ir kelios nuotraukos: kalytė juoda su įrudžiu, maža nosyte, tuo metu ji man pasirodė tokia graži ir artima, panaši į mano buvusią nykštukinio takso kalytę. Žinoma, aš pravirkau, jog šitokį gražų šunelį išmetė į gatvę – ir už ką? Bet, nieko nesakiusi vyrui, nutariau parašyti į Mažeikių gyvūnų globos draugiją, paklausti, ar būtų galimą kalytę atgabenti į Klaipėdą. Netrukus gavau padrąsinantį atsakymą, kad atgabenti būtų galima, jei tikrai nuspręsiu, jog ją imu. Pažadėjau paskambinti po savaitgalio. Taigi sutarėme dėl atvežimo lapkričio 5 ar 6 dienomis, nes man turėjo būti laisvadieniai. Nebegalvojau apie nieką, tik apie tai, ar atveš kalytę, nebuvo minčių, jog persigalvosiu ar nepatiks, o tik kaip pranešti vyrui, ar jis pripras, ar pamils ją?

Laiko buvo nedaug, skubėjau kloti jai lovytę, ieškojau buvusių rūbelių, maniau, jog tiks. Lapkričio 5 dienos rytą man paskambino iš Mažeikių ir pranešė, jog kalytė jau pakeliui į Klaipėdą. Nesitverdama džiaugsmu ėmiau ruoštis į stotį jos pasiimti ir paskambinau vyrui pranešti naujienos. Nuvykusi į stotį, pamačiau automobilį, kuriuo viena nuostabi ponia ir atgabeno man ją, mūsų gražuolę Kerą, pervadinau ją taip, kad tas vardas neštų jai sėkmę. Iš tikrųjų ji nelabai panaši į mano buvusią augintinę išore, bet turi daug bendrų charakterio bruožų. Ji labai primena pinčerį ir jagterjerą, gal jų mišrūnė? Atvažiavusi buvo išsigandusi ir drebėjo, nenorėjo išlipti iš automobilio. Aš atsargiai ją iškėliau ir glėbyje nusinešiau į autobusą, kur vairuotojas dar pajuokavo, ar Klaipėdos mieste maža šunų, jog iš Mažeikių paėmiau? Baimių turėjome daug: pirmą dieną tik ir bėgiojo man iš paskos, bijodama, jog nepalikčiau. Tiesa, patį pirmą vakarą aplojo grįžtantį namo mano vyrą, bet po kelių minučių tapo gerais draugais ir abu voliojosi ant kilimo. Tą patį vakarą supratau, jog jam ji patiko, ir jau darėme fotosesiją, išsiuntėme į Mažeikius naujas nuotraukas su linkėjimais. Visi buvome laimingi.

Žinoma buvo problemų, nes matėsi, jog kalytė buvo įbauginta, nemėgstanti kitų šunų ir žmonių gatvėje, tačiau jos nekaltinau. Klausinėjau patyrusių šunų augintojų dėl tokio elgesio, nes ir laiptinėje kaimynui už kojos griebė, o dar baimė sprogimų ir visokių garsų… Puiku, jog baigėsi šventės ir fejerverkai, nes Naujųjų naktį su ja glėbyje prasėdėjome, bijojome palikti ją vieną. Bet aš tikiu, jog po truputį viskas susitvarkys. Jau gražiau elgiasi kieme, nebeloja ant svetimų žmonių gatvėje, nupirkome ir antsnukį, kai daugiau žmonių, uždedu. Iš tiesų kalytė labai mus pamilo, aš skiriu jai daugiau laiko ir dėmesio, lepinu, perku skanėstus, noriu, kad būtų laiminga, kad pasitikėtų mumis. Niekada jos neišduosiu, nebent mirtis išskirtų. Ji mano meilė ir viskas, ką turiu, ji atnešė daug džiaugsmo ir šilumos. Kai tik vyras laisvesnis – lekiame į gamtą, nes ji labai energinga ir stipri, turi daug judėti. Mėgsta žaisti, taigi nupirkau žaisliukų, bet kartais ir patingi. Išmokiau atnešti žaisliuką, bet neša tik tada, kai nori skanėsto. Šiaip namie labai paklusni, nelipa į mūsų lovą, kai neleidžiame. O kieme – nelabai, negalime be pavadėlio paleisti, nes pabėgs. Ji dar truputį bailutė. Mes ją labai mylime ir, tikiuosi, mūsų istorija tik prasideda, ko gero, ji bus ilga ir laiminga.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Fotografė Asta Astrauskienė

Reda ir Čilė

„Čilė be galo mėgsta myluotis, glaustytis, miega tik šalia vieno iš mūsų.“

 

Rugpjūčio 26 d. mašina mirtinai partrenkė mūsų 13 m. augintinę, kurią labai mylėjome. Po mėnesio supratome, kad negalime be šuns. Prasidėjo paieškos… Nusprendėme pirkti Džeko Raselo veislės mažylį, rezervavome, bet vis užmesdavome akį į šunelius iš prieglaudų. Lapkričio 26 d., vakarop, nuvažiavome į prieglaudą „Būk mano draugas“. Buvo tamsu, lijo, ten dirbantis kolektyvas nuvedė mus prie vienos mamytės, kuri ten glaudėsi su keliais vaikučiais – jie buvo rasti dėžėje prie ligoninės. Pašvietę žibintuvėliu pamatėme guolio kamputyje susitraukusį patį mažiausią šuniuką. Ta mažoji kalytė ir tapo mūsų naujuoju šeimos nariu. Tą patį vakarą šeimos taryba nusprendė pavadinti ją Čile. Pirmomis dienomis buvo kiek nedrąsi, bet greitai apsiprato.

Ji jau gerokai paūgėjusi, labai miela, be galo mėgsta myluotis, glaustytis, miega tik šalia vieno iš mūsų. Labai ją visi mylime ir džiaugiamės savo pasirinkimu. Daug kas sako, kad padarėme ją laimingą, bet iš tikrųjų tai Čilė daugiau laimės atnešė į mūsų namus.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Fotografė Asta Astrauskienė

Pepė ir Diana

Pepė – nuo benamės katytės iki mylinčios ir dėkingos šeimos narės.        

 

Gyveno mūsų namuose kernterjero kalytė (pirmoji Klaipėdoje) Ebony. Augo nuo mažens labai mylima ir lepinama. O gatvėje vis matydavome belakstantį juodą baltomis kojytėmis katinuką. Aišku, tai buvo vienas iš daugelio miesto „bomželių“ – smulkutė, bet švari, tvarkinga ir meili katytė. Jai likimas lėmė augti be šilto pienelio ir mylinčių šeimininko rankų glamonių.

Kai mes su šuniuku išeidavome pasivaikščioti į lauką, kur buvus kur nebuvus, tuoj prisistatydavo juočkė. Tiesiog „prisiklijuodavo“ savo šoneliu prie Ebonytės, trindavosi į kakliuką ir taip kartu su mumis vaikščiodavo po senamiestį. Tiesiog apstulbome, kai taip bevaikščiodami susitikome šunį – katytė pasišiaušė, išrietė nugarą ir šnypšdama jį puolė! Šuo pasipustė padus ir nešė kudašių, o katytė išdidžiai grįžo prie Ebonytės, prisišliejo šoneliu ir murkė: „Nebijok, nuo šunų aš tave apginsiu.“ Vėliau prie tokio gynėjos elgesio mes pripratome, bet sutikti šunų šeimininkai stebėdavosi. Sustodavo ir žiūrėdavo, negalėdami tuo patikėti – kas ką gina?

Katytė netrukus atsekė, kur mes gyvename. Ateidavo prie durų ir kniaukdama prašydavo maisto. Tad teko pradėti pirkti jai maistelį. O vieną šaltą kovo naktį po langu išgirdome gailų pagalbos šauksmą. Gudrioji juočkė nusprendė, kad saugesnę, šiltesnę vietelę savo naujagimiams vargu ar besuras. Rytojaus dieną pasaulį išvydo keturi katukai. Katytę nutarėme parodyti veterinarams. Gydytoja apžiūrėjo, patikrino sveikatą ir nustatė, kad jai maždaug 2-3 metai, ji sveika, švari katytė, todėl pasiūlė mums pasilikti ją.

Taip prieš 10 metų mūsų ir Ebony namuose apsigyveno benamė Pepė. O, kaip Ebony po sterilizacijos operacijos slaugė savo draugę! Neleisdavo mums jos paimti, išlaižydavo jai ausis. Kaip jos viena kitą auklėdavo! Ebony mėgdavo užšokusi ant fotelio atkaltės žiūrėti pro langą ir aploti šunis, o ypač motociklus. Kai mes tik pasakydavome „Ebony, negalima loti!“, Pepė šokdavo ant fotelio ir, savo priekinėmis kojytėmis apkabinusi šuniuko užpakalines, traukdavo ją žemyn. O Pepei pradėjus galąsti nagus į daiktus (norint atkreipti mūsų dėmesį), reikėdavo tik pasakyti „Pepe, negalima!“, tuoj  mums pagalbon atbėgdavo Ebonytė.

Dabar Pepė sveria dvigubai daugiau, turi žvilgantį kaip nutrijos kailį, išdidžiai vaikštinėja senamiesčio kiemais ir varo iš savo teritorijos kitus katinus, kad jie neužimtų jos vietos. Atsidėkodama už suteiktus namus, mums parneša ir peliukų, ir paukštelių, bandėme dėl jų su katyte „šnekėtis“, bet medžiotoja ji labai gera ir savo prigimties atsisakyti negali. Deja, bet nuo praėjusio pavasario mūsų meile Pepė su Ebony nebesidalina… Dabar visas mūsų dėmesys skiriamas tik jai…tik Pepei.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Dovilė Čižaitė

Bosnija ir Ilona

Bobsė – stirnos, varlės ir šikšnosparnio hibridas.

 

Bosnija (toliau – Bobsė, nes taip jau susiklostė) mūsų namuose atsirado labai paprastai, prabėgus pusmečiui, nuo tada, kai mūsų numylėtinė vokiečių aviganė Žiuli paliko šį pasaulėlį. Nors tuomet atrodė, kad šunų mums daugiau nereikia, nes prarasti tokį ištikimą draugą labai skaudu, tačiau vis traukdavo pasižvalgyti į vargšų gyvūnų istorijas iš gyvūnų prieglaudų. Kartą žvilgsnis užkliuvo už kaulėto snukučio, kurio ausys buvo neproporcingai didėlės ir užėmė beveik visą nuotrauką. Teko važiuoti į prieglaudą ir pažiūrėti, kaipgi įmanoma nešioti tokias ausis, o grįžti be šio šuns jau buvo nebeįmanoma. Taip ir atsidūrė pas mus šis stirnos, varlės ir šikšnosparnio hibridas.

Pirmąjį pusmetį gyvenimas jai mūsų namuose apsiribojo didelio ploto būda palovyje ir 100 m² pievelės plotu prie namų. Viskas buvo taip baisu, kiekvienas šnarėjimas ar trinktelėjimas durimis. Tačiau baimė pamažu išblėso, dabar Bobsė labai smalsi ir linksma, stipriai išlepinta, miela kalytė, be kurios mūsų šeima nebeįsivaizduoja savo gyvenimo jau trejus metus.

 

Fotografė Dovilė Čižaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Vega ir Sandra

“Ji tarsi antra mama – mūsų puikioji Vega.”

 

Su vyru ilgai svarstėme, kokį šuniuką įsigyti, ir nutarėme priglausti beglobiuką. Iškart mūsų akį patraukė maža nulėpausė voljere. Širdį užplūdo toks jausmas, jog buvome kai ką palikę ir dabar grįžome pasiimti. Šis jausmas buvo abipusis. Ir mūsų namuose atsirado būtybė, kuri skleidžia begalinę meilę, atsidavimą ir rūpestį.

 

Gimus sūnui, meldėme tik vieno – jog nebūtų alergijos šuns kailiui. Visus pasisakymus, jog vaikui gimus turėtume šuns atsisakyti, ignoravome. Juk tai mūsų šeimos narys, dalis mūsų širdies! Taip turėtų elgtis visi, nes dabar mūsų sūnus turi ne tik guodėją, kuri kaskart jam verkiant puola guosti ir laižyti ašaras, bet ir puikią žaidimų draugę. Ji tarsi antra mama – mūsų puikioji Vega.

 

Fotografė Skaistė Svidraitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Raimonda ir Stigas

„Tą akimirką viskas tapo aišku, nuo tada mes su Stigu tapome neišskiriami. Kasdien dėkoju likimui už tai, kad jis atsirado mano gyvenime.“

Mano šeimos durys visuomet buvo atviros laikiniems globotiniams, todėl visi mano draugai, radę benamį gyvūnėli, skambindavo man. Taip įvyko ir prieš dvejus metus, sausio trečiosios naktį, kuomet lauke siautė pūga. Man paskambino draugas ir pranešė apie laukuose rastą dar visai mažytį „vilkiuką“. Po kelių minučių Stigas jau buvo mano glėbyje. Sušalęs, išsigandęs, drebantis ir suvyniotas į antklodę lyg kūdikis. Gretai jį parsivežėme į šiltus namus. Priklupau ant grindų, pasidėjau jį sau ant kelių ir atidengiau antklodę. Jis pažiūrejo man tiesiai į akis, palaižė veidą ir tą pačią sekundę nustojo drebėti bei pradėjo nuotaikingai vizginti uodegytę. Tą akimirką viskas tapo aišku, nuo tada mes su Stigu tapome neišskiriami. Kasdien dėkoju likimui už tai, kad jis atsirado mano gyvenime.

Turbūt kaip ir kiekvienas šeimininkas pasakytų apie savo augintinį, taip drąsiai galiu pasakyti ir aš, tai pats mieliausias, jaukiausias, gražiausias ir protingiausias šuo! Na, o ir jam parinktas vardas pasiteisino! Stigas didžiausias transporto mėgėjas – kas gali buti smagiau už kelionę mašina ar bėgiojimą paskui keturratį per miškus? Jam niekas nebaisu: nei kelionė pas veterinarą (jis pro duris lekia vidun pirmas, nes, ką gali žinoti, gal ten bus naujų draugų), nei maudynės vonioje, nei kiti daugumai šunų keliantys baimę dalykai. Tai vienas iš labiausiai gyevenimu besidžaugiančių šunelių!

 

Fotografė Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Otelo istorija

„Nėra dienos, kad nepasidžiaugčiau, jog jį turiu, nėra dienos, kad pažiūrėjusi į jį nepagalvočiau: šakės, koks gražus!“

 

Mano Otelas! Buvęs prieglaudinukas, o tiksliau, mano laikinas globotinis, kai buvau savanorė vienose “pėdutėse”. Prieglaudoje šitas tamsta pagyveno vos kelias dienas ir labai greitai tapo mano laikinu globotiniu. Otelas į prieglaudą pateko nesocializuotas, bijojo žmonių, garsų, vaizdų – visko. Vežiausi jį namo manydama, kad išmokysiu nebijoti, o tada surasiu naujus namus. Bet kai pamatęs Otelo skelbimą paskambino žmogus, supratome, kad niekam jo neatiduosime. Ir štai mes jau penkerius metus esame trijų asmenų šeima.

Niekada nesijaučiau jį išgelbėjusi, nesijaučiu padariusi žygdarbį, kad pasiėmiau šunį iš prieglaudos. Pagalvok tik! Čia gi mano šuo! Kur aš jį bebūčiau sutikusi – prieglaudoje, gatvėje ar veislyne – vis tiek būčiau pasiėmusi. Ir dar neaišku, kam čia labiau pasisekė: jam, kad priėmėme jį į savo šeimą, ar mums, kad turėjome galimybę priglausti būtent jį. Nėra dienos, kad nepasidžiaugčiau, jog jį turiu, nėra dienos, kad pažiūrėjusi į jį nepagalvočiau: šakės, koks gražus! Ir nėra dienos, kad nekvaršinčiau draugams galvų pasakojimais apie jį.

Pats buvęs prieglaudinukas, šiandien Otelas yra aktyvus savanoris prieglaudoje “Linksmosios pėdutės”. Jis vyksta į mokyklas mokydamas vaikus atsakingo elgesio su gyvūnais, rodo programas per renginius, ragindamas žmones paaukoti pinigų prieglaudos globotinių išlaikymui, bei yra laikinas globėjas ypatingų poreikių turintiems gyvūnams. Iš tiesų Otelas yra pirmasis mano pagalbininkas, kai į namus parsinešu tokį pat žmogaus bijantį, nesocializuotą laukinuką, koks kažkada buvo jis pats.

Kaip ir visi mylintys šeimininkai, aš savo namuose auginu patį nuostabiausią šunį pasaulyje – SAVO ŠUNĮ.

P.S. Mudviejų su Otelu prašymas visiems būsimiems pamestinukų šeimininkams – negelbėkite gyvūnų iš prieglaudų, neimkite jų į šeimą vedini vien gailesčio ar noro padaryti kažką gero. Gailestis trunka vos kelias minutes. Pasiimkite augintinį tik tuo atveju, jei jį pamilote ir be jo nebeįsivaizduojate savo šeimos. Nes meilė tinkamai išsirinktam šuniui gali tęstis ilgiau už gyvenimą.

Foto: Asta Esu

Boras ir Mustanga

„Boras – jis laimingas šuo, kuris savo laime užkrečia ir žmones. Jis nuostabus!“

Boras atkeliavo pas mane 2010 m. spalio 4 dieną (neveltui tai pasaulinė gyvūnų diena). Jau buvau nusiteikusi imti ne jauniklį, o paaugusį šunelį, kuriam sunkiau rasti namus, taigi nuvažiavome į tuometinį „Nuarą“. Pamatę šį, jau vyresnį (jam tuomet buvo 3 metai), praplikusiu nuo grandinės kakliuku, džiaugsmu ir meile trykštančiomis akimis šunelį, nuvijome visas abejones į šalį. Prie tos trumpos grandinės jis praleido 2 metus – pagalvojau, nusipelnė jis gyventi geriau (čia kaip iš politinės agitacijos reklamos nuskambėjo). Bet tai absoliuti tiesa. Pamatęs mus, jis žaismingai prisispaudė prie žemės vizgindamas savo uodegytę. Kai pasiėmėme jį į automobilį, vargšelis buvo baisiai nusigandęs, didelės permainos jo gyvenime – nuo būdos į mašiną. Ir tai buvo mūsų draugystės pradžia. Sakyčiau, nusprendėme gan impulsyviai, bet niekada nepasigailėjau. Pirmą vakarą nutariau jį laikyti garaže, pažiūrėti, kaip į viską reaguos, po truputį prisijaukinti. Norėdama susipažinti artimiau, nuėjau į garažą prisėdau ant grindų ir žiūrėjau, kas bus. O jis paėmė į dantis savo kilimėlį, atvilko jį prie manęs, užklojo krašteliu mano koją ir padėjo ant jos savo galvytę – kas gali būti nuostabiau. Paleistas kieme skuosdavo kelis kartus aplink namą – gi taip seniai turėjo galimybę išsilakstyti. Kailiukas ant kaklo pamažu ataugo, iš benamio jis po truputį virto tikru inteligentu. Kaip sakoma, kas genuose užkoduota – nepaslėpsi. Greitai išmokome ir komandų. Boras – rimtas, išmintingas šuo, leidžiantis sau atsipalaiduoti ir padūkti. Maloniai priima įvairiausius svečius ir visada šypsosi. Jis laimingas šuo kuris savo laime užkrečia ir žmones. Jis nuostabus!

„Mustanga – vaikščiojantis harmonizatorius. Mylime ją!“

Mustanga su savo sesutėmis, broliukais ir mamyte 2011 metų rugpjūtį buvo rasta išmesta miške. Juos radę žmonės nuvežė šeimyną į gyvūnų globos namus „5 pėdutės“. Šuneliai tuomet buvo apie trijų mėnesių amžiaus. Visi broliukai ir sesutės rado šeimininkus, o vargšelė mūsų „bjaurusis ančiukas“ liko viena. Priėmiau ją, kaip ir kitus laikinus globotinius, su mintimi socializuoti ir pareklamavus surasti jai namus. Jai tuomet buvo jau 10 mėnesių. Ilgai ieškojome jai namų, gal pusę metų niekas nesidomėjo, kol galop supratome – šita trapi būtybė pavergė mūsų širdis. Ši super mišrūnė (mamytė panaši į koli, sudėjimas kaip vipeto/kurto, ausys stačios it kokio faraonų šuns, kojos bėros kaip kurtsharo, apatiniai dantukai atsikišę kaip pekinuko) yra tikra ledi ir niekas to nepaneigs. Po ilgu, susivėlusiu kailiu slepiasi grakšti koketė. Apkirpus ją kassyk aplinkiniai klausia, kokia šio gražaus šuns veislė, o aš su pasididžiavimu tariu: mišrūnas. Žmonėms tai skamba neįtikėtinai, o man kelia šypseną, nes tai ta pati kūtvėliukė, kuri nesulaukė prieglaudos lankytojų dėmesio. Mustanga – švelni, lengvutė, plastiška, elegantiška, žmogiška ir labai baili. Bet kai tu pelnai jos pasitikėjimą, ji tikras stebuklas. Į visas komandas reaguoja tik tuomet, kai kalbi su ja lyg su žmogumi, jokio įsakinėjimo, jokio pakelto balso: ji išklauso ir padaro, ko tik paprašai. Mėgsta prisiglausti, kaip koks pliušinis meškutis, visą naktį galėtų išmiegoti prisiglaudusi prie krūtinės. Ji – vaikščiojantis harmonizatorius. Mylime ją!

 

Fotografavo: Viaceslav Fatejev

Grandas, Rokas ir Rita

„Mums mūsų Grandas jau nėra iš prieglaudos – jis pilnavertis mūsų šeimos narys, jos trečdalis, minkšta, švelni ir seilėta meilė“

Grandas – labradoras iš gyvūnų globos namų „Linksmosios pėdutės“ Klaipėdoje. Tai pirmiausia ir svarbiausia priežastis, kodėl jis ir jo šeimininkai dalyvauja šiame projekte. Norime paraginti visus visus, rimtai nutarusius įsigyti šunį arba katę, pirmiausia keliauti į gyvūnų globos namus. O ypač į „Linksmąsias pėdutes“, kur visi gyvūnai nuoširdžiai mylimi, gydomi, jiems suteikiami net dresūros pagrindai, kiekvieno charakteris yra žinomas, todėl ir būsimiesiems šeimininkams viso nuostabaus „Linksmųjų pėdučių“ kolektyvo dėka suteikiama galimybė į savo šeimą priimti gyvūną, kuris pritaps prie jūsų gyvenimo būdo ir energijos.

O dabar apie šio straipsnio žvaigždę. Šunį, kurio šeimininkai prieš devynis mėnesius netikėtai sutikę jį „Linksmosiose pėdutėse“ pasakė, kad nuo šiol Grandas bus laimingiausias šuo pasaulyje.

Ne veltui jis Grandas (iš anglų k. – didysis). Jis didelis savo širdimi, savo energija, savo nuostabiu būdu ir giliausiomis mano kada nors matytomis rudomis akimis. Jis labradoriškesnis net už grynaveislius savo giminaičius. Namuose jis yra ramus meškinas, nekrečiantis jokių išdaigų, išskyrus slaptus pagulinėjimus lovoje, ir lojimu prabylantis itin retomis progomis. Tačiau vos paėmęs kamuoliuką (juos, beje, rūpestingai susirikiavo prie buto durų), Grandas tampa iš koto verčiančiu šokliu, sprinteriu, parkūrininku ir akrobatu. Savo neįtikėtinai protingomis akimis jis pasako daugiau nei dažnas žmogus. Jis neturi nė menkiausių baimių (taip taip, jo negąsdina nei fejerverkai, nei dulkių siurblys), niekada jo neįtikintum, kad kažkas gali jį nuskriausti, jis labai pasitiki savimi, yra bendraujantis, tačiau neįkyrus. Taip, Grandas yra Grand-tobulai tobulas šuo (širdyje tikimės ir viliamės, kad kiekvienas šeimininkas apie savo augintinį kalba tą patį).

Sutikom jį po didžiųjų žiemos švenčių užsukę į globos namus pavedžioti savo mažųjų gauruotų draugelių, su kuriais susitikdavom savaitgaliais. Oras buvo nekoks, tačiau vaikščioti purškiant žiemos lietui buvo dar smagiau. Grįžom juokdamiesi ir už tvoros pamatėm Grandą, kuris tuo savo iki šiol nuginkluojančiu žvilgsniu išdidžiai stovėjo ir pakreipęs didelę auksinę galvą smalsiai žiūrėjo, kokia čia smagi kompanija ateina. Taigi, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio! Žinau, daug kas pasakys, kad labradoras prieglaudose yra retas svečias, o ir namus jam surasti tikrai nėra sunku. Tiesa, tačiau, augant šios veislės populiarumui ir nesąžiningų daugintojų skaičiui, labradorai vis dažniau lieka be šeimininkų. Jie „netikėtai“ užauga, o negaudami pakankamai dėmesio ir krūvio tampa tikri padaužos. Šunų ar veislės čia kaltinti jokiu būdu negalima. Tai žmonės patiki sterotipais, kad labradoras turi būti visada geras, ramus, storas. O iš tiesų šie šunys yra be galo stiprūs, ištvermingi, fizinis ir protinis krūvis jiems tiesiog gyvybiškai būtinas.

Grando „įvaikinimo“ procesas prasidėjo nuo beveik nemiegotos, minčių ir ilgų pokalbių pilnos nakties. Buvo sekmadienis, o pirmadienį turėjom pranešti apie savo sprendimą. Iš tiesų nematėm nei vieno „ne“ – neseniai baigėm studijas, darbo grafikai labai žmoniški, ruošėmės bėgimo renginiams, daug sportavom gryname ore, o čia geresnės kompanijos už aktyvų šunį nerasi. Po mano šuns mirties buvo praėję apie pusmetį, tačiau aš nė karto gyvenime nelyginau jo ir Grando. Jie abu buvo, yra ir bus mano šunys, tik vieno jau nebėra su manimi fiziškai.

Pažintį su Grandu pradėjau per pietus važiuodama prieglaudon jį vedžioti. Va čia mano ankstesnis „auklės“ darbas su retriveriais ir baigės. Jis buvo žiauriai stiprus ir mūsų vaikščiojimai priminė filmą „Marlis ir aš“. Juokiuos, kad šuo turėjo išbandyti šeimininkės jėgą. Atlaikiau ir pelniau jo pripažinimą. Dabar tik suprantu, kad tąsyk, būdamas veik dvejų metų, Grandas tiesiog niekada nebuvo pažinęs tikro ryšio su žmogumi. Jis pakeitė manymą, kad su šunimi reikia pažaisti, padresuoti, pamyluoti, ir tu jau esi jo žmogus. Mūsų laukė pakankamai ilgas kelias – daug laiko leidom drauge, daugiau nei tris mėnesius lankėme mokyklą, naudojome tik pozityvius metodus (taip, su suaugusiu šunimi tai tikrai įmanoma). Na, nėra jis pas mus pirmūnas iki šiol, tačiau mes to ir nesiekėm – jis natūraliai tobulas šuo. Namie visuomet elgėsi pavyzdingai, idealiai važiuoja automobiliu, drauge eina į svečius, į kavines, į paplūdimius, važiuoja į festivalius ir plaukia baidarėmis, taigi yra pilnai socializuotas, moka pagrindines komandas, tik su katėm taip ir nepavyko susidraugauti. Ruošiamės išbandyti jėgas agility sporte, nes vaikinas turi labai daug potencialo.

Kodėl jį paliko? Lyg ir alergiškas, lyg ir niekam tikęs, daug plaukų – tai viskas, ką pamenu iš pasakojimo apie buvusius šeimininkus. Nes apie juos mes negalvojam. Manau, savo puikiųjų savybių Grandas turi ir išmoko pats, o ne jų dėka. Duodant gerą maistą, dingo jo alergijos, sumažėjo šėrimasis, figūra ideali, o fizinis aktyvumas neleidžia jam krėsti „zbitkų“ iš nuobodulio. Mums mūsų Grandas jau nėra iš prieglaudos – jis pilnavertis mūsų šeimos narys, jos trečdalis, minkšta, švelni ir seilėta meilė.

Grandas ir mes norime nuoširdžiai paraginti jus atvykti į gyvūnų globos namus. Dalintis meile galima ir reikia su visais: kuo daugiau jos duodi, tuo daugiau turi ir gali dar išdalinti. Esam tikri – jei tavęs nemyli nei vienas šuo, prarandi neapsakomai didelę dalį gyvenimo džiaugsmo. O prieglaudinukų širdutėse meilė liejasi per kraštus. Tik atvažiuokite jos pasiimti.

Spaudžiam leteną,
Grandas, Rokas ir Rita

 

Fotografė – Asta Esu

Indrė ir Mėta

“Tiesą pasakius, atrodo, kad ji visada buvo kartu.”

Mėta mano gyvenime atsirado prieš metus. Tiesą pasakius, atrodo, kad ji visada buvo kartu.

Šuns norėjau ilgą laiką, dažnai peržiūrėdavau prieglaudų internetinių svetainių galerijas, įvairius
skelbimus ir, kai pagaliau atsirado galimybė suteikti gyvūnui namus, net nedvejodama nuvykau
į VšĮ “Penkta koja” prieglaudą. Tai buvo tas atvejis, kurį galima pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio. Ten gyvenantys šunys vienas už kitą garsesni savo lojimu, kad tik prieitum prie jų, parodytum nors šiek tiek savo dėmesio, o Mėta vienintelė gulėjo rami. Todėl ir priėjau prie jos pati, iš jos sklido liūdesys, bet kartu toks ramumas, kuris traukė. Ji prisiglaudė ir aš daugiau niekur nebenorėjau eiti. Atsisukusi į savanorę pasakiau, kad viskas, tai mano šuo. Ji buvo atvežta tą pačią dieną ir palikta šeimininkų – be jokios informacijos, net be vardo.

Per tuos metus sekė išbandymai vienas po kito: keletas negalavimų, netikėti septyni šuniukai
(praėjus mėnesiui po Mėtos pasiėmimo, išryškėjo, kad ji nėščia, matyt, todėl šeimininkai ją ir
paliko prieglaudoje), kuriuos užauginome ir išdovanojome geriems žmonėms, persikraustymas iš
Kauno į Klaipėdą ir dar daug smulkių įvykių, kurie tik dar labiau sustiprino mūsų ryšį.

Mėta – nuostabaus charakterio šuo. Labiau atsidavusio ir tokio šilto gyvūno nesu mačiusi. Esu dėkinga jai už tą besąlygišką meilę, jau sunku įsivaizduoti savo kasdienybę be jos.

 

Fotografė Dovilė Čižaitė

Reda, Tuci, Čilė ir Gilė

“Kol grįžom namo, Tuci taip pasislėpė už sėdynės, jog galvojom, kad teks saloną ardyti, kad ją ištrauktumėm. Vargais negalais ištraukėme, priglaudžiau prie savęs, o Tucytė mane pasveikino apšlapindama”

“Čilė labai mėgo – ir vis dar mėgsta – odinius daiktus ir batus. Galėtų būti ekspertė: jeigu graužia, vadinasi, oda tikra – į dirbtinę niekada nesikėsino”

“Dienos bėgo, o Gilė vis labiau prisirišo prie mūsų, o mes – prie jos. Matyt toks jau likimas ir taip turėjo būti: Kalėdų proga apsisprendėme, jog Gilė lieka pas mus”

Iškeliavus mylimam šuniui Barsui, namie tapo labai nyku, negalėjau namie ištverti be šuns. Tad susiruošiau į tuomet vienintelę prieglaudą “Nuaras”. Čia už akies užkliuvo dvylika vienos vados šunyčių. Jie buvo koli mišrūnai, įvairiausių spalvų, bet mano silpnybė – juoda spalva. Ir lyg tyčia – vadoje du šuneliai juodi. Išsirinkau juodą kalytę Tuci. O bailiukė buvo… Kol grįžom namo, ir mašinoje ant kilimėlio pridarė. O po to taip pasislėpė už sėdynės, jog galvojom, kad teks saloną ardyti, kad ją ištrauktumėm. Vargais negalais ištraukėme, priglaudžiau prie savęs, o Tucytė mane pasveikino apšlapindama.

Laikui bėgant, jos bailumas dingo, užaugo labai gero charakterio šunytė. Nesu turėjusi su ja jokių problemų – augdama tik sugraužė vieną šlepetę. Lauke ramiai vaikšto be pavadėlio, moka nemažai komandų, priėjusi prie gatvės sustoja ir laukia manęs, o po to kaip žmogutis apsidauro į kairę ir dešinę, ir einame per gatvę. Visus šunis apeina arba ignoruoja, žmones – taip pat. Su ja nebuvo jokių konfliktinių situacijų. Dabar Tucytei eina trylikti metai, labai džiaugiamės, kad ji vis dar su mumis.

2007-ieji metai mūsų nelepino, tais metais praradau savo sesutę. Taip nutiko, kad kol sesuo sirgo, nebuvo kam prižiūrėti sesers mažutės kalytės, kuri tuo metu rujojo, tad per mėnesį pastebėjome, jog kalytė Tina laukiasi šuniukų. Sesers vyras, likęs vienas su vaikučiais, negalėjo pasirūpinti dar ir nėščia kalyte – teko pasirūpinti mums. Gimdymas buvo sunkus, kadangi “tėvelių” būta visokių ir įvairaus didumo. Su vyru rankoves pasikaišę priiminėjom gimdymą. Pirmoji pasaulį išvydo Čilė, po jos – dar trys šuniukai, visi skirtingų spalvų. Dar kol kalytė buvo nėščia, su dukra kalbėjome, kad jei gimtų juoda kalytę, pasiliktume ją sau. Ir kaip pagal užsakymą: vienintelė kalytė, ir ta pati juoda. Broliukus sėkmingai išdovanojom, mamytę atgal pasiėmė sesers vaikai, o Čilė taip ir liko pas mus.

Nuo pat pirmų dienų buvo baisiai užsispyrusi, tikras vijurkas. Kol užaugo iki vienerių metų, eibių prikrėtė daug: laidai beveik visi buvo sukapoti, kas randama – tas plėšoma, parėjus iš darbo tekdavo ir už galvos susiimti, bemąstant, nuo kurio galo dabar pradėti tvarkytis. Labai mėgo – ir vis dar mėgsta – odinius daiktus ir batus. Galėtų būti ekspertė: jeigu graužia, vadinasi, oda tikra – į dirbtinę niekada nesikėsino. Tokiu būdu praradom ne vienerius batus, tačiau visi išmokome pasidėti juos į vietą. Linksma Čilė be galo, jos visur pilna. Šiuo metu jai eina septinti metukai, nors kalytė ir serga epilepsija, labai tikimės, kad su mumis ji dar bus daug metų.

Kadangi namie jau ir taip auga dvi kalytės, nesvarstėme galimybės apie trečią šunį. Su Gile viskas nutiko neplanuotai. Nuvažiavusi į prieglaudą “Būk mano draugas”, aptikau labai bailią šunytę, vos keleto mėnesiukų. Bailumas neišpasakytas, tupėjo dėžutėje ir bijojo išlįsti. Daug šunų lojimo, įvairių garsų ir taip bailiai kalytei kėlė siaubą. Todėl paėmiau Gilę namo, kad mažiau stresuotų, su mintimi, jog rasiu kam mažylę padovanoti. Daug skelbimų visur prirašiau ir laukiau, tikrai nesitikėjau, kad neatsiras nė vieno, norinčio mažylės. Nesulaukėme nė vieno skambučio, niekas nesiteiravo mūsų “bjauriojo ančiuko”. Dienos bėgo, o Gilė vis labiau prisirišo prie mūsų, o mes – prie jos. Matyt toks jau likimas ir taip turėjo būti: Kalėdų proga apsisprendėme, jog Gilė lieka pas mus.

Gilė turėjo labai daug baimių, lodavo ant kiekvieno nepažįstamo daikto, ant kiekvieno žmogaus, kiekvieno trakštelėjimo, nepažįstamo garso, o labiausiai – ant šunų. Panašu, jog fobijų baigiame atsikratyti – išskyrus baimę svetimiems šunims. Šiaip mūsų Gilė labai meili, ryte išgirdusi žadintuvą parbėga į lovą ir savo snukutį padeda man ant veido. Namuose ji švelni, žaisminga tiek su visais šeimos nariais, tiek su kitomis dviem mūsų kalytėmis, nors ir eibių namie prikrečia, kaip ir visi jauni šuneliai. Rugpjūčio mėnesį Gilei sueis metukai.

 

Fotografė Edita Pociūtė

Ernesta, Pepsis ir Deila

“Po senojo šuns netekties nusprendėme nebeturėti jokio šuns. O dabar jų netgi du.“


Pepsis pats norėjo būti mūsų naujuoju šeimos nariu. Kai atvažiavome aplankyti giminių, mus iškart pasitiko mažas, didelėmis ausimis, piktai amsintis šuniukas. Tos ausys mus visus iškart sužavėjo. Jis buvo kaimynų našta, jie nebesusitvarkė su viską graužiančiu, lojančiu ir neklausančiu šunimi. Ir kai tik pamatė, kad mes juo susidomėjome, iškart pradėjo šaukti: „ar nenorite šio šuns, mes atiduodam, tik paimkit, primokėsim, jei dar reikia, nes vis tiek vešim į mišką“. Taigi, kol svečiavomės pas gimines, vis galvojome, ar tikrai mes norime naujo augintinio, bet palikti jo čia irgi nesinorėjo, kai mums papasakojo, kad šuniukas laikomas kelias dienas uždarytas sandėly be maisto ir vandens, o kai pridaro balučių, būna mušamas…

Ilgai galvoję nusprendėme, kad nereikia naujo šuns, bet kai tik atidarėme automobilio dureles, jis tik pribėgo, op ir įšoko, atsisėdo ant sėdynės ir savo žavingomis akytėmis vizgindamas uodegą žiūrėjo į mus lyg sakymas „tai ką, važiuojame namo?“. Mes neatsispyrėme tokiam žvilgsniui ir dabar jau 2 metus gyvename kartu ir taisome jam senųjų šeimininkų įvarytas baimes. Nors jis neveislinis, bet turi urvinio šuns kraujo – kieme duobių tikrai netrūksta.

Deilos istorija, manau, labai panaši į kitų. Vieną vakarą naršydama internete pamačiau “Nuaro“ skelbimą apie naujų namų ieškančią jorkšyro terjero mišrūnę. Mamos mėgstamiausia veislė buvo jorkšyro terjeras ir ji visada apie jį svajodavo, tad greitai suradau numerį, nuėjau pas mamą ir sakau: „skambink, mūsų laukia tavo svajonių šuo“ . Nors jau buvo devinta valanda vakaro, o skambinti buvo parašyta tik iki septintos, vis tiek bandėme priskambinti ir mums pavyko. Sutarėme, kad pažiūrėti atvyksime devintą valandą ryto, nes tada jie pradeda darbą, bet mes jau prie vartų laukėme pusę devynių. Pagaliau pamatėme atvykstančią mašiną. Mus pasitiko draugiškai nusiteikusi moteris, nusivedė į vidų, atidarė duris, o ten mažas plaukų kamuoliukas šoko mums tiesiai į glėbį ir pradėjo laižyti rankas ir veidą. Nors ji mus matė pirmą kartą savo gyvenime, bet pasitiko kaip seniausius šeimininkus. Visko išklausinėję nutarėme, kad tai bus dar viena nauja šeimos narė. Kelionė namo buvo lengva, ji gulėjo man ant kelių ir ramiai miegojo.

Pradžioje buvo sunkoka, nes ji visiškai nedraugavo su Pepsiu, turėjome juos laikyti atskirai, nes Pepsis labai norėjo apuostyti ir išsiaiškinti, kas tai per nauja būtybė, o Deila bėgdavo slėptis arba kandžiodavosi. Galvojau, nejau taip ir reikės visą laiką juos laikyti atskirai? Bet vis dažniau leisdavome jiems padraugauti, pradėjome kartu juos vedžiot, pamažu Deilai pyktis išblėso ir dabar jie patys geriausi, neišskiriami draugai.

Nors jų charakteriai visiškai skirtingi – Pepsis su neišblėstančia energija, patrakęs šuo, o Deila rami, paklusni kalytė, bet juos kartu sudėjus, išeina vienas tobulas šuo!

 

Fotografavo Ginta Rastokaitė

Rainys ir Akvilina

Pradėti pasakoti istoriją reikia nuo tolimų laikų. Gyvenome sau ramiai, ir neketinome turėti alei jokių gyvių. Bet visos šeimos didžiam nepasitenkinimui, sesuo „parvilko“ katiną. Ir staiga jis visiems baisiai reikalingas patapo ir mylimas, ir lepinamas. O buvo patrakęs katinėlis ir gyvenimo liūdnai neleido. Tačiau sesuo iš namų išsikraustė. Ir katiną su savimi išsivežė. Ir tada apniko baisus liūdesys ir nykuma. Kviesk nekvietęs, nieks neateina, nieks nepasitinka, nieks net išdaigų neprikrečia… Girdi, kad kažkas virtuvėje puodais tarškina, jau leki, kad Micius (toks katino vardas, kuris, beje, vis dar gyvas sveikas) kokių „zbitkų“ neprikrėstų, ir pusiaukelėje prisimeni, kad gi jo nėra. Ir taip liūdna… „Jau geriau netvarką darytų,“ – galvoji.

Taigi buvo nutarta skubiai įsigyti katiną. Kitaip tariant – be katino daugiau – nė dienos. Nusprendžiau susirasti gyvūną prieglaudoje. Kovo mėnesio pradžioje katinų nelabai užderėję buvo. Dairiausi vis po internetą, ir „5 pėdutėse“ pamačiau Žvirbliuką (taip buvo kačiukas pavadintas). Kol parodžiau šeimynai, kol galvojau, gražuolį jau kiti žmonės pasičiupo. Supratau, kad reikia veikti greitai. Pamačiau kitą katinėlį. Iškart paskambinau, rezervavau. Kai nuvažiavome apžiūrėti, pamatėme, kad jis dar labai mažas. Ir niekas greitai jo neketino atiduoti. Po kurio laiko Rainys parkeliavo į mūsų namus. Ir gyvename dabar gražiai, ramiai. Rainiukas labai meilus, išdaigų nekrečia, tai daug čia ir nepapasakosi. Net priešus, nepavykus pasipriešinimui ir bauginimui, bando įveikti meilumu: atsigula mat toks visas gražus, ir glostykite, ponai ir ponios, glostykite mane.
Fotografė: Skaistė Svidraitė

Kelė, Daiva ir Tomas

Labas, aš Kelė. Dar mane vadina Ryžike, bet tai tik dėl nuostabios mano kailio spalvos, kurią viena moteris apibūdino kaip „šokoladinį cinamoną“.

Esu laimės kūdikis, nes visa, kas bloga (o juk gyvenime gero ir blogo būna po lygiai), jau patyriau, tad beliko mėgautis gyvenimo džiaugsmais. Esu 3 metų amžiaus, tačiau, spręsdami pagal mano elgesį, dauguma mano, kad man ne daugiau nei 6 mėnesiai. Tad skubu su jumis pasidalyti amžinos jaunystės paslaptimi – nepraraskite vaikiško linksmumo ir atsipalaiduokite!

Labai myliu visus žmones. Todėl stengiuosi visiems sutiktiesiems suteikti galimybę mane paglostyti ir išmyluoti, kad tik pasijustų laimingi. Man taip patinka, kai žmonės šypsosi mane myluodami.

Mano šeima – Daiva ir Tomas. Daiva sako, kad puse metų manęs ieškojo, kartu įtikinėdama ir Tomą, kad namuose reikia šuniuko. Labai smagu žinoti, kad skersai ir išilgai išnaršiusi visus prieglaudų tinklapius vieną dieną ji pamatė mano nuotrauką, ir net nedrįso pasiteirauti, ar jau turiu šeimininkus – tokia nepakartojamai nuostabi jai pasirodžiau. Bet galiausiai ji tai padarė ir… po įspūdingos kelionės traukiniu į Klaipėdą mes susitikome. Iš pirmo žvilgsnio supratome, kad tai – likimas.

Dabar mažiausia šeimoje Eiva. Man patinka, kai ji valgo. Tuomet ir man skanesnis kąsnelis atitenka.

Pats nuostabiausias žmogaus sukurtas žodis – „laukelis“. Apskritai tai aš puikiai suprantu visus žodžius, tik ne visada noriu daryti tai, kas man sakoma. Visai kaip jūs, žmonės.

Liza ir Megė – tai Siamo katės. Jos puikios, tik labai susireikšminusios. Vyresnioji Liza iš pradžių kategoriškai atsisakė su manimi bendrauti, apsimesdavo esanti pikta. Tačiau vėliau mūsų nesutarimai baigėsi. Vis dėlto Megė man labiau patinka, nes leidžiasi po grindis patąsoma, o ir šiaip jai patinka žaisti.

Suprantu, susižavėjote manimi, tačiau žinokite, kad šiame puslapyje gali atsidurti ir jūsų augintinio sėkmės istorija.

 

Fotografė: Sitora Šlauterytė

Elžbieta ir Murkius

Paskutinėmis vasaros dienomis vyro sesė papasakojo, kad vasaros estradoje pamatė nabagėlį, mažą kačiuką, tokį liesą ir vieną klaidžiojantį. Sekančią dieną pati nuėjau pažiūrėti į jį ir nunešti valgyti. Gyveno jis po laiptais skylėje, buvo maždaug mėnesio laiko. Neseniai nuo mamos atsiskyręs. Kailiukas prasto vaizdo, taip graudžiai miaukė. Vos pamačius tokį vargšiuką, jis man jis giliai įstrigo į širdį. Taigi, nuo tos dienos, kiekvieną dieną nešiau jam šilto pienuko ir kito maisto. Buvo ir kitų gerų moterų, kurios atnešdavo pavalgyti. Bet aš pas jį dar pabūdavau valadėlę, norėjau prisipratinti. Žmonių arti neprsileisdavo, ką jau kalbėti apie paėmimą ant rankų. Atėjo ruduo, šaltesni vakarai. Nunešiau tam vargšiukui pledą, kad turėtų šiltesnį guolį. Mano vyras jį pamatęs irgi iš karto įsimylėjo. Ir abu pradėjome naktimis nemiegoti. Vis atrodė koks naktį vienišas katinėlis jaučiasi. Ypatingas jis, iškarto tai pajutome. Taigi pradėjau ieškoti jam namų, visgi galvojome, kadangi neseniai įsigijome triušiuką. Įdėjau skelbimą į internetą, ne vieną.

Pažadėjau žmonės, kurie sutiks jį priglausti, pati nuvežti jiems jį, prieš tai nuvesti pas veterinarą ir atlikti visas procedūras. Skelbimas jau buvo įdėtas, o pati tuo tarpu lankiau jį kasdien, kartais ir du kartus. Vyras atėjęs iš darbo irgi norėdavo nueiti pas jį pamaitinti. ir vieną dieną tas mažas vargšiukas pradėjo vis arčiau manęs eiti ir net leidosi atsargiai glostomas. O jau kaip murkdavo kai glosčiau, todėl ir pavadinau jį Murkiumi. Neilgai trukus sulaukiau skambučio, moteris sakė labai norinti kačiuko. Tačiau gyvena 100 km. nuo Klaipėdos. Su vyru pasitarėme ir nusprendėme, kad tai ne atstumas ir nuvešime mažylį, kad tik jis turėtų saugius namus. Išsiruošėme visa šeimyna į kelionę. Vos tik išvažiavus už miesto, mums sugedo mašina, teko grįžti. Tada vyro sesės vyro prašėme, kad mus nuvežtų. Na išvažiavome su juo. Atvažiavome nurodytu adresu ir vos nenukritome. Deja, šeimyna gyveno tikrai nekaip. Netvarkinga, labai netvarkinga. Mes gražiai jų atsiprašėme ir pasakėme, kad pakeliui nusprendėme kačiuko nepalikti. Širdis neleido jo palikti tokiuose namuose. Ir iš tikrųjų kelionės metu mes jį dar labiau įsimylėjome. Grįžus apsisprendėme daugiau neieškoti jam kitų namų ir jis tapo mūsų šeimos nariu. Turi jis įbrolį triušiuką Puikį. Vakarais abu paleisti gražiai draugauja, Murkis su juo pažaidžia. Na, o pas Puikį atsirado katiniškų poelgių, mėgsta nusiaubti namus kaip Murkis. Dar Murkiui baisiai patinka įlipti į Puikio narvą, kai anas laksto, ir ten tupėti. Linksma pas mus namie vakarais ir nei kiek nesigailime priglaudę Murkutį. Ir nesvarbu, kad užuolaidos nudraskytos, tapetai nudraskyti,vis vien su vyru lepiname juos. Maistas tik geriausiais, skanėstai įvairūs. Iš gyvūnų prekių parduotuvės pilna maišą jam atnešame. Auga sveikas ir laimingas. O dukrytė be galo laiminga augindama du gyvūnėlius ir labai atsakingai žiūri į jų auginimą, viską padeda daryti man, kas liečia gyvūnus.

Fotografė: Skaistė Svidraitė