Klaipėda

“Po senojo šuns netekties nusprendėme nebeturėti jokio šuns. O dabar jų netgi du.“

Pepsis pats norėjo būti mūsų naujuoju šeimos nariu. Kai atvažiavome aplankyti giminių, mus iškart pasitiko mažas, didelėmis ausimis, piktai amsintis šuniukas. Tos ausys mus visus iškart sužavėjo. Jis buvo kaimynų našta, jie nebesusitvarkė su viską graužiančiu, lojančiu ir neklausančiu šunimi. Ir kai tik pamatė, kad mes juo susidomėjome, iškart pradėjo šaukti: „ar nenorite šio šuns, mes atiduodam, tik paimkit, primokėsim, jei dar reikia, nes vis tiek vešim į mišką“. Taigi, kol svečiavomės pas gimines, vis galvojome, ar tikrai mes norime naujo augintinio, bet palikti jo čia irgi nesinorėjo, kai mums papasakojo, kad šuniukas laikomas kelias dienas uždarytas sandėly be maisto ir vandens, o kai pridaro balučių, būna mušamas…

Ilgai galvoję nusprendėme, kad nereikia naujo šuns, bet kai tik atidarėme automobilio dureles, jis tik pribėgo, op ir įšoko, atsisėdo ant sėdynės ir savo žavingomis akytėmis vizgindamas uodegą žiūrėjo į mus lyg sakymas „tai ką, važiuojame namo?“. Mes neatsispyrėme tokiam žvilgsniui ir dabar jau 2 metus gyvename kartu ir taisome jam senųjų šeimininkų įvarytas baimes. Nors jis neveislinis, bet turi urvinio šuns kraujo – kieme duobių tikrai netrūksta.

Deilos istorija, manau, labai panaši į kitų. Vieną vakarą naršydama internete pamačiau “Nuaro“ skelbimą apie naujų namų ieškančią jorkšyro terjero mišrūnę. Mamos mėgstamiausia veislė buvo jorkšyro terjeras ir ji visada apie jį svajodavo, tad greitai suradau numerį, nuėjau pas mamą ir sakau: „skambink, mūsų laukia tavo svajonių šuo“ . Nors jau buvo devinta valanda vakaro, o skambinti buvo parašyta tik iki septintos, vis tiek bandėme priskambinti ir mums pavyko. Sutarėme, kad pažiūrėti atvyksime devintą valandą ryto, nes tada jie pradeda darbą, bet mes jau prie vartų laukėme pusę devynių. Pagaliau pamatėme atvykstančią mašiną. Mus pasitiko draugiškai nusiteikusi moteris, nusivedė į vidų, atidarė duris, o ten mažas plaukų kamuoliukas šoko mums tiesiai į glėbį ir pradėjo laižyti rankas ir veidą. Nors ji mus matė pirmą kartą savo gyvenime, bet pasitiko kaip seniausius šeimininkus. Visko išklausinėję nutarėme, kad tai bus dar viena nauja šeimos narė. Kelionė namo buvo lengva, ji gulėjo man ant kelių ir ramiai miegojo.

Pradžioje buvo sunkoka, nes ji visiškai nedraugavo su Pepsiu, turėjome juos laikyti atskirai, nes Pepsis labai norėjo apuostyti ir išsiaiškinti, kas tai per nauja būtybė, o Deila bėgdavo slėptis arba kandžiodavosi. Galvojau, nejau taip ir reikės visą laiką juos laikyti atskirai? Bet vis dažniau leisdavome jiems padraugauti, pradėjome kartu juos vedžiot, pamažu Deilai pyktis išblėso ir dabar jie patys geriausi, neišskiriami draugai.

Nors jų charakteriai visiškai skirtingi – Pepsis su neišblėstančia energija, patrakęs šuo, o Deila rami, paklusni kalytė, bet juos kartu sudėjus, išeina vienas tobulas šuo!

Fotografavo Ginta Rastokaitė

Pradėti pasakoti istoriją reikia nuo tolimų laikų. Gyvenome sau ramiai, ir neketinome turėti alei jokių gyvių. Bet visos šeimos didžiam nepasitenkinimui, sesuo „parvilko“ katiną. Ir staiga jis visiems baisiai reikalingas patapo ir mylimas, ir lepinamas. O buvo patrakęs katinėlis ir gyvenimo liūdnai neleido. Tačiau sesuo iš namų išsikraustė. Ir katiną su savimi išsivežė. Ir tada apniko baisus liūdesys ir nykuma. Kviesk nekvietęs, nieks neateina, nieks nepasitinka, nieks net išdaigų neprikrečia… Girdi, kad kažkas virtuvėje puodais tarškina, jau leki, kad Micius (toks katino vardas, kuris, beje, vis dar gyvas sveikas) kokių „zbitkų“ neprikrėstų, ir pusiaukelėje prisimeni, kad gi jo nėra. Ir taip liūdna… „Jau geriau netvarką darytų,“ – galvoji.

Taigi buvo nutarta skubiai įsigyti katiną. Kitaip tariant – be katino daugiau – nė dienos. Nusprendžiau susirasti gyvūną prieglaudoje. Kovo mėnesio pradžioje katinų nelabai užderėję buvo. Dairiausi vis po internetą, ir „5 pėdutėse“ pamačiau Žvirbliuką (taip buvo kačiukas pavadintas). Kol parodžiau šeimynai, kol galvojau, gražuolį jau kiti žmonės pasičiupo. Supratau, kad reikia veikti greitai. Pamačiau kitą katinėlį. Iškart paskambinau, rezervavau. Kai nuvažiavome apžiūrėti, pamatėme, kad jis dar labai mažas. Ir niekas greitai jo neketino atiduoti. Po kurio laiko Rainys parkeliavo į mūsų namus. Ir gyvename dabar gražiai, ramiai. Rainiukas labai meilus, išdaigų nekrečia, tai daug čia ir nepapasakosi. Net priešus, nepavykus pasipriešinimui ir bauginimui, bando įveikti meilumu: atsigula mat toks visas gražus, ir glostykite, ponai ir ponios, glostykite mane.
Fotografė: Skaistė Svidraitė

Labas, aš Kelė. Dar mane vadina Ryžike, bet tai tik dėl nuostabios mano kailio spalvos, kurią viena moteris apibūdino kaip „šokoladinį cinamoną“.

Esu laimės kūdikis, nes visa, kas bloga (o juk gyvenime gero ir blogo būna po lygiai), jau patyriau, tad beliko mėgautis gyvenimo džiaugsmais. Esu 3 metų amžiaus, tačiau, spręsdami pagal mano elgesį, dauguma mano, kad man ne daugiau nei 6 mėnesiai. Tad skubu su jumis pasidalyti amžinos jaunystės paslaptimi – nepraraskite vaikiško linksmumo ir atsipalaiduokite!

Labai myliu visus žmones. Todėl stengiuosi visiems sutiktiesiems suteikti galimybę mane paglostyti ir išmyluoti, kad tik pasijustų laimingi. Man taip patinka, kai žmonės šypsosi mane myluodami.

Mano šeima – Daiva ir Tomas. Daiva sako, kad puse metų manęs ieškojo, kartu įtikinėdama ir Tomą, kad namuose reikia šuniuko. Labai smagu žinoti, kad skersai ir išilgai išnaršiusi visus prieglaudų tinklapius vieną dieną ji pamatė mano nuotrauką, ir net nedrįso pasiteirauti, ar jau turiu šeimininkus – tokia nepakartojamai nuostabi jai pasirodžiau. Bet galiausiai ji tai padarė ir… po įspūdingos kelionės traukiniu į Klaipėdą mes susitikome. Iš pirmo žvilgsnio supratome, kad tai – likimas.

Dabar mažiausia šeimoje Eiva. Man patinka, kai ji valgo. Tuomet ir man skanesnis kąsnelis atitenka.

Pats nuostabiausias žmogaus sukurtas žodis – „laukelis“. Apskritai tai aš puikiai suprantu visus žodžius, tik ne visada noriu daryti tai, kas man sakoma. Visai kaip jūs, žmonės.

Liza ir Megė – tai Siamo katės. Jos puikios, tik labai susireikšminusios. Vyresnioji Liza iš pradžių kategoriškai atsisakė su manimi bendrauti, apsimesdavo esanti pikta. Tačiau vėliau mūsų nesutarimai baigėsi. Vis dėlto Megė man labiau patinka, nes leidžiasi po grindis patąsoma, o ir šiaip jai patinka žaisti.

Suprantu, susižavėjote manimi, tačiau žinokite, kad šiame puslapyje gali atsidurti ir jūsų augintinio sėkmės istorija.

Fotografė: Sitora Šlauterytė

Paskutinėmis vasaros dienomis vyro sesė papasakojo, kad vasaros estradoje pamatė nabagėlį, mažą kačiuką, tokį liesą ir vieną klaidžiojantį. Sekančią dieną pati nuėjau pažiūrėti į jį ir nunešti valgyti. Gyveno jis po laiptais skylėje, buvo maždaug mėnesio laiko. Neseniai nuo mamos atsiskyręs. Kailiukas prasto vaizdo, taip graudžiai miaukė. Vos pamačius tokį vargšiuką, jis man jis giliai įstrigo į širdį. Taigi, nuo tos dienos, kiekvieną dieną nešiau jam šilto pienuko ir kito maisto. Buvo ir kitų gerų moterų, kurios atnešdavo pavalgyti. Bet aš pas jį dar pabūdavau valadėlę, norėjau prisipratinti. Žmonių arti neprsileisdavo, ką jau kalbėti apie paėmimą ant rankų. Atėjo ruduo, šaltesni vakarai. Nunešiau tam vargšiukui pledą, kad turėtų šiltesnį guolį. Mano vyras jį pamatęs irgi iš karto įsimylėjo. Ir abu pradėjome naktimis nemiegoti. Vis atrodė koks naktį vienišas katinėlis jaučiasi. Ypatingas jis, iškarto tai pajutome. Taigi pradėjau ieškoti jam namų, visgi galvojome, kadangi neseniai įsigijome triušiuką. Įdėjau skelbimą į internetą, ne vieną.

Pažadėjau žmonės, kurie sutiks jį priglausti, pati nuvežti jiems jį, prieš tai nuvesti pas veterinarą ir atlikti visas procedūras. Skelbimas jau buvo įdėtas, o pati tuo tarpu lankiau jį kasdien, kartais ir du kartus. Vyras atėjęs iš darbo irgi norėdavo nueiti pas jį pamaitinti. ir vieną dieną tas mažas vargšiukas pradėjo vis arčiau manęs eiti ir net leidosi atsargiai glostomas. O jau kaip murkdavo kai glosčiau, todėl ir pavadinau jį Murkiumi. Neilgai trukus sulaukiau skambučio, moteris sakė labai norinti kačiuko. Tačiau gyvena 100 km. nuo Klaipėdos. Su vyru pasitarėme ir nusprendėme, kad tai ne atstumas ir nuvešime mažylį, kad tik jis turėtų saugius namus. Išsiruošėme visa šeimyna į kelionę. Vos tik išvažiavus už miesto, mums sugedo mašina, teko grįžti. Tada vyro sesės vyro prašėme, kad mus nuvežtų. Na išvažiavome su juo. Atvažiavome nurodytu adresu ir vos nenukritome. Deja, šeimyna gyveno tikrai nekaip. Netvarkinga, labai netvarkinga. Mes gražiai jų atsiprašėme ir pasakėme, kad pakeliui nusprendėme kačiuko nepalikti. Širdis neleido jo palikti tokiuose namuose. Ir iš tikrųjų kelionės metu mes jį dar labiau įsimylėjome. Grįžus apsisprendėme daugiau neieškoti jam kitų namų ir jis tapo mūsų šeimos nariu. Turi jis įbrolį triušiuką Puikį. Vakarais abu paleisti gražiai draugauja, Murkis su juo pažaidžia. Na, o pas Puikį atsirado katiniškų poelgių, mėgsta nusiaubti namus kaip Murkis. Dar Murkiui baisiai patinka įlipti į Puikio narvą, kai anas laksto, ir ten tupėti. Linksma pas mus namie vakarais ir nei kiek nesigailime priglaudę Murkutį. Ir nesvarbu, kad užuolaidos nudraskytos, tapetai nudraskyti,vis vien su vyru lepiname juos. Maistas tik geriausiais, skanėstai įvairūs. Iš gyvūnų prekių parduotuvės pilna maišą jam atnešame. Auga sveikas ir laimingas. O dukrytė be galo laiminga augindama du gyvūnėlius ir labai atsakingai žiūri į jų auginimą, viską padeda daryti man, kas liečia gyvūnus.

Fotografė: Skaistė Svidraitė

Kešas šeimoje atsirado po pirmojo šunelio netekties. Man labai patinka „ryžiukai“, taigi Kešą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio.

Jis itin draugiškas, meilus ir aktorinių sugebėjimų turintis šuo. Kešas nemėgsta važinėti riedučiais – kai aš juos nusiaunu, jis vėl atgyja. Taip pat Kešas yra labai smagus ir mūsų šeimoje mylimas šunelis.

Fotografė: Skaistė Svidraitė

Mano draugė savanoriauja Všį „Penkta koja”. Vieną dieną ji pasakė man: „tau reikia šuns!”. Aš nesispyriojau ir sutikau, bet su sąlyga, kad kokį negražų varguolį paimsiu. Kaip tik prieglaudoje atsirado Badis, toks plaukų kamuolys.

Mano vyrui šis šuo visai nepatiko. Taigi, jis atsivertęs „prieglaudinukų“ nuotraukas mėgino mane perkalbėti, bet aš nesutikau. Gražius šunis greitai visi išgraibsto, o aš tiesiog norėjau ką nors išgelbėti. Kai nuvykome pasiimti šuns, stebėjausi, nes Badžiui labai rūpėjo žmogaus dėmesys, kur kas labiau nei maistas. Grįžusi nuvežiau jį į kirpyklą. Kai atėjau Badžio pasiimti, ilgai ieškojau savo kamuoliuko ir net nesupratau, kad iš pat pradžių atrodęs svetimas šuo, šokinėjantis ant manęs, ir buvo tas pats Badis. Taip jis atsidūrė pas mane. Dabar Badis visiškas miestietis, nors prieš tai gyveno būdoje. Jis tikras Badis, visų draugas!

Fotografė: Skaistė Svidraitė

Daug metų dirbau su žirgais, auginau veislinius šunis, dalyvavau parodose. Po paskutinio šuns netekties, sakiau, jog niekada nebeauginsiu jokio šuns. Tačiau ūgtelėjus vaikams, viena iš mergaičių paprašė šuniuko.

Taigi mes nuvykome į prieglaudą ir išsirinkome Pairo. Ten siūlė ir mažų, ir dar visai jaunučių šuniukų, bet pajutome, kad Pairo yra tas kurio mums reikia. Dabar net neįsivaizduoju kito šuns mūsų šeimoje. Mes taip susigyvenome, kad atrodo, jog auginame jį nuo mažens. Pairo labai myli mergaites, namuose elgiasi ramiai, o lauke šėlsta lyg mažas šunelis. Jam dabar yra penkeri.

Fotografė: Skaistė Svidraitė

Pūkį iš veterinarijos klinikos paėmėme močiutei, kai jam dar buvo vos vienas mėnesis. Patys jį auginome keletą savaičių ruošėme kelionei pas močiutę.

Pūkis – labai pašėlęs katinas, kaip juokaujame, su „motoriuku“. Labai keista, kad fotosesijos metu jis buvo ramus ir mielas, net ant rankų sėdėjo, ko įprastai nemėgsta.

Fotografė: Skaistė Svidraitė

Smala keliauninkė. Dar būdama visai maža ji pateko į prieglaudą.

Nedidukas, gražus ir mielas šuniukas greitai rado namus. Atrodė, kad naujojoje šeimoje laukia ilgas ir laimingas gyvenimas, tačiau netrukus kitos prieglaudos darbuotojas sutiko ją klaidžiojančią gatvėmis viename miesto rajone. Taip ji vėl atsidūrė prieglaudoje. Šeimininkai jos nebepasiėmė. O aš kaip tik norėjau antro šunelio. Nuvykusi į prieglaudą pamačiau ją: pririšta prie būdelės ji iš paskutiniųjų stengėsi atkreipti dėmesį, prisišaukti mane. Jai pavyko. Pamilau ją iš pirmo žvilgsnio.

Špižiuko istorija trumpa ir paprasta. Nuvykau į „Nuarą“, pamačiau ir įsimylėjau.

Fotografavo: Skaistė Svidraitė