Geg
27
2019“Vakaras, ramybė, jokių grandinių, narvų, tiesa, kieme vaikšto katinai, bet man jie visai patinka.”
Aš – Stingas. Gyvenau įprastą šunišką gyvenimą, kuris tekėjo ramia vaga. Turėjau savo kiemą, pažįstamas erdves, turėjau ir šeimininką, kuris manimi rūpinosi. Bet vieną dieną prie vartų sustojo nematytas automobilis. Nieko blogo nenujausdamas, pasveikinau jį amsėjimu, na ir kas, atvažiavo, pastovės ir išvažiuos. Deja, šį sykį aš suklydau. Netrukus prie manęs pritėjo šeimininkas, kažką šnekėjo, lyg ir guodė, bet pakvietė lipti į tą nelemtą mašiną.
Kelias, monotoniškas variklio gausmas, nepažįstamas žmogus už vairo ir aš narve. Važiuojame, kažkur važiuojame… Mašina lėtina greitį, sustoja, kažkokie pastatai, kiemas, garsai, daug garsų, lojimas, urzgimas, amsėjimas, kniaukimas… O, matau ir savo šeimininką, vadinasi, viskas gerai. Išlaipintas drąsiai einu vedamas savo šeimininko, išdidžiai žvelgiu į kitus šunis, jie loja, galbūt taip mane sveikina, na, tegu, juk aš esu su savo žmogumi.
Bet… Kas čia dabar? Šeimininkas įveda mane į šaltą prieglaudos narvą, atsega pavadėlį ir palieka. Mane palieka žmogus, kurį besąlygiškai mylėjau, su kuriuo užaugau, kuris man buvo visas pasaulis… Nutyla tolstančio mano žmogaus žingsniai, lieku vienas. Ne, ne vienas, tokių kaip aš čia dešimtys. Išduotų, liūdnų, laukiančių. Man baugu, baisu, stengiuosi gintis agresija, nors net nežinau, nuo ko, bet bandau gintis. Viena diena, dvi, savaitė – vis dar laukiu grįžtančio savo žmogaus. Deja, jis nepasirodo.
Gyvenu. Jei tai galima pavadinti gyvenimu. Bet kito pasirinkimo tiesiog nėra. Ir štai, tarpe daugelio lankytojų pasirodo Jis. Atsargiai bando mane kalbinti, bet į jokias kalbas nesileidžiu, ginuosi, nes NEBETIKIU. Bet Jis atkaklus, labai atkaklus. Vis šnekina, duoda pauostyti ranką. Pradedu abejoti, lyg ir bandau rodyti palankumą, nebeloju, uostau, vizginu uodegą. Bet ir Jis išeina…
Tačiau išaušta nauja diena ir pas mane ateina žmonės, atsineša pavadėlį, prisega, nesipriešinu, turbūt eisime į lauką. Taip, einame, bet mane veda į tą pačią mašiną, su kuria ir buvau čia atvežtas. Pajudame, važiuojame. Sustojame. Kažkur mane atvežė, didelis kiemas, va, dar du mano gentainiai ir… Jis, tas žmogus, kuris mane vakar aplankė. Jis manęs laukia, švelniai kalbina, veda į erdvų voljerą. Ar aš čia gyvensiu? Ar tikrai, ar nesapnuoju? Ir draugų turėsiu? Ir būsiu mylimas? Klausimų labai daug…
Vakaras, ramybė, jokių grandinių, narvų, tiesa, kieme vaikšto katinai, bet man jie visai patinka. Diena, dvi, savaitė, mėnuo prabėga akimirksniu. Man čia gera, žinau ir jaučiu, kad esu mylimas, sunkokai, bet jau pavyko susidraugauti su Perla ir Labučiu, nors pastarasis didelio noro bičiuliautis nerodo, bet kiekvienas turime savo erdves ir pasidaliname judėjimo kryptimis. Pamažu atsitiesiu, atsipalaiduoju, imu sargauti, nes labai nenoriu nuvilti SAVO ŽMONIŲ.
Tokia buvo pradžia. Praėjus pusantrų metų nuo Stingo atvykimo, turime puikų, savimi pasitikintį draugą, be kurio savo gyvenimo jau net nebeįsivaizduojame. Be galo protingas, prieraišus, judrus lyg aitvaras ir neaprėpiamai mylimas, didelis, jaunas, galingas… Gražus, traukiantis akį šuo. Viskas jam taip įdomu, neįtikėtinai įdomu, norisi tyrinėti, bandyti, pajusti. Gyvena laisvas, be jokių grandinių, be streso ir įtampos. Išmokome pagrindinių komandų. Bet iki šiolei bijo į kiemą sukančių mašinų… Net savų. Ar prisimena nemalonią patirtį?..
Turime tikrai šaunų šeimos narį, kuris atrado mus, o mes jį. Neapsirikome, nesuklydome, džiaugiamės kiekviena kartu praleista diena, kurių, tikimės, dar bus labai daug.
Foto Audrius Vizbaras
Tekstą redagavo Milda Bukantytė