Šiauliai

“Išrinkau jam vardą ir supratau, kad jis jau mano ir niekam neatiduosiu šio mažo velnio.”

Mano gyvūnas, juodas katinėlis, pateko į mano globą visai netikėtai. Prieš jį auginau katytę, bet tuo metu ji buvo dingusi. Jau turėjau patirties su mažais kačiukais, nes tiesiog vieną rytą radau tris mažylius nuosavo namo kieme. Jais pasirūpinau ir netrukus jie iškeliavo į naujus namus. Po kiek laiko važiuojant pas sesę man kelią perbėgo marga katytė, o paskui ją, maži kaip cepelinai, judria gatve ridenosi kačiukai. Automobilyje įjungiau avarinius žibintus, buvau pasiryžusi greitai juos sugaudyti ir ieškoti jiems namų. Išbėgu iš automobilio, o tie kačiukai kaip reaktyviniai, kur ten juos pavysi… Žiūriu sutrikusi, pasimetusi. Nesuprantu, kas įvyko, visi dingo. Atsisuku grįžti į automobilį, žiūriu, vienas liko, toks pat išsižiojėlis kaip aš. Ir pačiupau. O jis, toks mažas, mane apšnypštė, apdraskė ir sukandžiojo. 

Mažylis suakmenėjęs. Siunčiu sesei nuotrauką – užtruksiu. Nenumatytas atvejis. Apskambinau keletą prieglaudų, gavau atsakymą, kad tai tikrai ne išskirtinis atvejis, laukiniai kačiukai visi tokie. Visi sakė jį palaikyti, kol paūgės. Taigi su mažuoju žvėrimi vykome namo. Jis manęs, rodėsi, nekenčia. Kas galėtų jį kaltint – aš pagrobiau jį iš mamos. Paleidau namuose, įdėjau maisto, skanukų, o jis piktybiškai mane ignoravo ir siautėjo tik man prisiartinus. Užkišęs galvytę už radiatoriaus vamzdžio jautėsi saugus. Nieko nematau, vadinasi, nieko nėra. 

Praėjo beveik mėnuo. Noriu jį kažkam padovanoti, bet niekas nenori pasiutusio katino, prieglauda neskambina. Taigi taip mums begyvenant pajutau, kad mažylis vis arčiau manęs ateina. Bet man pabandžius eiti link jo, jis bėga ir pyksta. Toliau gyvenome ir net nepajutau, kada tai atsitiko. Pradėjau pastebėti, kad aš pabundu ryte, o jis netoli, mane stebi, guli nepastebimai šalia, man atsisukus nubėga. Išeinu į darbą, prieš lipdama į automobilį matau, jis stebi mane pro langą, grįžusi jį vėl matau, kol prieinu prie durų, rakinu, jis jau mane pasitinka. Išrinkau jam vardą ir supratau, kad jis jau mano ir niekam neatiduosiu šio mažo velnio. Dėl sugebėjimo išnykti ir atsirasti netikėtose vietose pavadinau jį Nindze. Su Nindze mes jau septinti metai kartu. Jis visada šalia, kažkur netoli, visada jį jaučiu. Jaučiu kažkokį nežemišką ryšį su juo. Jis atrodo paprastas, bet yra ypatingas. Tai mano gyvenimo palydovas, geriausias draugas, palaikytojas. Ir pats gražiausias… Šitą jis pasakė, istoriją rašome kartu, pasitariame.  

Foto Enrika Andrulytė

“Ji mėgsta aukštai užšokti ant sekcijos ar virtuvės spintelių ir stebėti, ką mes veikiame.” 

Šiaulių “Gegužių” progimnazijoje vyko akcija padėti gyvūnėliams iš prieglaudos “Binada”. Mano sūnus Lukas dalyvavo akcijoje, padovanojo gyvūnėliams maisto. Mes vis pagalvodavome, kaip norėtume, kad mūsų šeimoje apsigyventų kačiukas arba šuniukas. Ir “Binados” internetinėje svetainėje pamatėme katytės nuotraukėlę: juoda, balta krūtinėle, baltomis letenėlėmis, didelėmis akytėmis. Ir mes iš karto pajutome, kad tai mūsų katytė. Sužinojome jos ypatingą istoriją, kaip ji atsirado prieglaudoje, kaip jai buvo duotas šansas gyventi. Ją rado moteris po automobilio kapotu. Ji išgirdo miaukimą ir nubėgo pažiūrėti, o ten kačiukas. Taip dėl tos geros moters katytė atsirado “Binadoje”.

Mes atsivežėme katytę į savo namus ir pavadinome ją Džemile. Jai buvo apie 2 mėnesiai. Atvykusi į mūsų namus katytė nedrąsiai vaikščiojo, pasislėpdavo ilgam ir mes vis jos ieškodavome. O paskui atbėgdavo ir stebėdavo, ką mes veikiame, vėliau leisdavo ją glostyti. Ir labai priprato. Teko ir pasijaudinti, kai Džemilė sirgdavo, bet mes su meile ir rūpesčiu ją gydėme.

Dabar Džemilei 6 metai. Ji labai draugiška, protinga, meili, smalsi, kartais išdykauja. Naktį jį miega, o ryte kartu su mumis atsikelia. Jeigu mes pradedame valgyti, ir Džemilė ateina valgyti. Ji mėgsta aukštai užšokti ant sekcijos ar virtuvės spintelių ir stebėti, ką mes veikiame. Kai ją vardu pašaukiame, ji visada atbėga. Mėgsta žaisti žaidimus: numetame jos žaisliuką, o jį nubėga paimti ir atneša mums. Mes labai džiaugiamės, kad Džemilė su mumis. Visada mūsų laukia ant palangės, atbėga pasitikti sugrįžtančius.  Ji tikra mūsų šeimos narė.

Foto Enrika Andrulytė 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Esu labai laiminga, kad ją sutikau, be jos gyvenimo neįsivaizduoju.”

 

2017 m. Liusę, jaunutę kalytę laibomis kojytėmis išdavė buvusi šeimininkė. Ja taip skubėjo atsikratyti, kad atvežė tiesiai į vykusią šventę, kurioje dalyvavo gyvūnų prieglauda „Šiaulių letenėlė“. Pasak prieglaudos vadovės, ji taip stresavo, kad galvytę laikė vos kelis centimetrus nuo žemės.

Ir štai, praėjus maždaug pusei metų, aš pradėjau savanoriauti “Šiaulių letenėlėje”. Liusė iš karto pavergė mano širdį, tarp mūsų atsirado ypatingas ryšys. Taip Liusė tapo mano šeimos nariu, dabar jau 4 metus esame kartu. Nežinia, kaip ji gyveno ir ką patyrė prieš patekdama į prieglaudą, nes Liusė iki šiol yra baikšti, išsigąsta menkiausio stipresnio garso, stipresnio vėjo, bijo būti tarp daug žmonių. O, kad galėtų papasakoti, ką ji prieš tai patyrė. Esu labai laiminga, kad ją sutikau, be jos gyvenimo neįsivaizduoju. Beje, pas mus dar ir katė yra, su Liuse puikiai sutaria.

Foto Enrika Andriulytė

“Po šios nelaimės saugome abu savo vaikinus ir vis stipriau juos įsimylime.”

 

Su mama savanoriaujame VšĮ „Šiaulių letenėlė“. Viskas prasidėjo prieš 5 metus. Vieną šaltą žiemą prie būdelės pamačiau mažą juodą pūkuotuką, tuo metu jis buvo pavadintas Mūrza. Mažas penkių mėnesių šuniukas, rastas po pušele, sniego pataluose. Pamilau jį tik pamačiusi. Tuo metu jam buvo sužeista kojytė, todėl „priverčiau“ mamą jį pasiimti laikinai globoti. Na, laikina globa virto į meilę be saiko likimo nuskriaustiems šuneliams, todėl nebegalėjome jo atiduoti. Pasilikome jį ir pavadinome Otonu. Praėjo 4 metai, gavome žinių, kad Pakruojo rajone nutrenktas takso mišrūnas, reikalinga skubi operacija, nes pažeisti dubens kaulai. Na, pagailo mums ir šio vaikino, todėl po operacijos atkeliavo tiesiai pas mus, kur turėjome ilgai pažindintis, socializuotis naujoje aplinkoje, nes senieji šeimininkai dėl blogos šunelio būklės jo atsisakė. Vaikinui yra maždaug 12 metų. Pavadinome jį Totemu ir šis vardas jam labai tinka, nes senuką visur reikia vesti kaip vaiką už rankytės, tokį bailų, santūrų. Jau metai praėjo po baisiosios nelaimės, šunelis labai pamilo mane, o aš jį, todėl jis jau oficialiai yra antrasis mūsų šeimos narys. Jis yra takso mišrūnas, bet mes visai negalvojome, kad senukas turi tokius stiprius medžiotojo instinktus.

Vieną dieną sugalvojo mus labai rimtai išgąsdinti. Vyko paprastas pasivaikščiojimas miške, kaip ir kiekvieną dieną, bet staiga… Nebematėme Totemo. Rėkimai, baimė, o vargšiukas, greičiausiai, pakliuvo į bebrų urvą, iš kurio išlįsti nebuvo galimybių. Keturios valandos ašarų, šakų traukimų, žemės kasimų ir nieko. Girdėti dūstantį savo šunelį po žemėmis tuo metu buvo pats baisiausias dalykas gyvenime, atrodė, kad jo netenkame. Po keturių valandų laukimo paskambinome gaisrininkams, kurie jau po 20 minučių buvo vietoje su kastuvais. Gelbėjimo operacija truko neilgai, vyrai greitai nustatė vietą, kur reikia kasti, ir kai jie atvėrė urvą, pamatėme savo Totemą sėdintį duobėje, aklavietėje, jis buvo toks išsigandęs, nemoku apsakyti. Čiupome jį į rankas ir skubėjome prie mašinos paimti vandens, nes šuo nebeturėjo balso, nebeturėjo jėgų. Daugelis tikriausiai šią istoriją matė per televiziją. Po šios nelaimės saugome abu savo vaikinus ir vis stipriau juos įsimylime.

 

 

Foto Enrika Andrulytė

 

 

“Perla savo žvilgsniu bei protingumu užbūrė visus mūsų giminaičius.” 

 

Perla mūsų su draugu gyvenime atsirado visai netikėtai. Visada žinojau, kad vieno gyvūno mūsų namuose neužteks. Be Perlos mes dar auginame Jorkšyro terjerę Stellą, bet namuose trūko judrumo. Visą laiką buvau šunų mylėtoja, bet rugpjūtį kažkas pasikeitė. Jau ilgą laiką sekiau gyvūnų globos namų skelbimus, sekiau visus Facebook įrašus. Ir paskatinta mamos, rugpjūčio 3 d. nuvažiavau į Šiaulių gyvūnų globos namus išsirinkti katės. Žinoma, be nuotykių čia neapseita. Mūsų mašina vos vos važiavo, bet tai mums nesutrukdė išpildyti savo noro. Ir kai pamatėme Perlutę, iškart supratome, jog čia mūsų gyvūnas. Ji buvo vienintelė, kuri leidosi paimama. Visą dieną ji buvo su manimi darbe, o galvoje sukosi mintis, kaip reikės mūsų šunytei parodyti naują šeimos narę. Grįžę namo supratome, kad pradžia nebus lengva. Tiesiogine to žodžio prasme, namuose vyko karas. Perla niekaip neprisileido Stellos. Davus katytei valgyti paaiškėjo, kad ji alkana jau kurį laiką. Viską, ką įdėdavome, suvalgydavo, o vanduo indelyje ilgai neužsibūdavo. Tikriausiai kaip ir visų, pirma mūsų šeimos naktis buvo bemiegė. Vis stebėjome, ką Perla veikia, ar nesipyksta su šuniu, net išgirdome jos balsą. Paskui buvo kelios slėpimosi dienos. O geriausia slėptuvė buvo drabužių spinta. 

Perla savo žvilgsniu bei protingumu užbūrė visus mūsų giminaičius. Nei vienas neliko abejingas. Būdama dviejų su puse mėnesio ji gamtinius reikalus atliko į dėžutę, nors, žinoma, pasitaikydavo visko, be to, nedraskė baldų. Todėl nusprendėme, kad katytę reikia apdovanoti, ir nupirkome jai draskyklę. Po kelių savaičių sužinojome, jog mūsų gyvūnai turi grybelį. Tai buvo pati nemaloniausia naujiena. Nors žinojome, kad rankų nenuleisime ir viską ištversime. Perlą bei Stellą teko dviems savaitėms uždaryti į narvą, kad grybeliu neužkrėstų ir mūsų. Tai buvo pats sunkiausias sprendimas. Bet iš noro vėl būti visiems kartu mes stengėmės, kiek galėjome. Girdėme vaistus, purškėme nuplikusias vietas bei kiekvieną vakarą jas maudėme. Per tą laiką užgimė naujas ryšys. Ir po dviejų savaičių sužinoję, kad pagaliau mūsų gyvūnai sveiki, pajutome palengvėjimą. Juokaujame, kad mums to reikėjo, nes dabar turime stiprų ryšį su abiem  gyvūnais ir taip jos pradėjo bendrauti. Dabar grįžę po darbo matome, kaip atbėga katytė mūsų pasitikti ir pabučiuoti jorkšyrės. 

Patirties su Perla nekeisčiau į nieką. Jai augant, augame ir mes. Mokomės naujų dalykų. Žinoma, nelepinti gyvūnų taip ir neišmokome. Tiek žaislų tikriausiai neturi niekas kitas, bet vis tiek geriausi žaislai yra mano plaukų gumytė ar mūsų rankos. Gerai, užteks. Jau ir taip labai išsiplėčiau. Visiems skaitytojams linkiu atrasti savo spindulėlius, kurie priverčia šypsotis ir tobulėti. Mes savo jau radome ir einame toliau mokytis bei kurti dar stipresnį ryšį.

 

Foto Enrika Andrulytė

„Namuose niekada nebūna nei liūdna, nei nuobodu, tai mūsų maža prieglaudėlė.“

 

Mūsų namuose pilna gyvybės. Draugas vis juokauja, kad ramu tik tada, kai visi miega. Ir niekada net negalėjau pagalvoti, kad namie turėsime šitiek augintinių. Dažnas išgirdęs, kad esame priglaudę dvi kalytes, nustemba, o tada būtinai priduriu, kad namie dar du katinai laukia. Ir kas gali pasakyti, kad nebuvau didelė kačių gerbėja, bet likimas kitaip nusprendė. Taigi apie viską nuo pradžių…

 

Kyska – mūsų šeimoje atsirado pirmasis. Tai tikrų tikriausias alfa patinas su labai jau moterišku vardu. Šis patinėlis gyveno pas senyvo amžiaus moterį, kuri vieną vakarą tiesiog sugalvojo, kad jis per daug aktyvus, kelia triukšmą ir jai trukdo, todėl tiesiog atidarė duris ir išmetė jį į gatvę. Kaip tik tuo metu ėjome namo, kai pamatėme šį katinėlį ir pradėjome galvoti, ką daryti. Buvo gaila naktį jį palikti lauke, taigi parsinešėme namo. Apie mėnesį laiko intensyviai ieškojome namų galvodami, kad čia mergaitė, o vardą, manėme, išrinks naujieji šeimininkai, mes tik šaukdavome kis kis kis. Taip ir kilo šis „vyriškas“ vardas. Ir tikrai pasiutęs katinėlis buvo, kuriam žmogaus meilės nelabai reikėjo. Bet po kurio laiko atsirado žmogus, norintis jį priglausti, ir katinas tarsi apsivertė, pradėjo murkti ir dažniau ateiti prie mūsų. Taigi pasitarėme ir nusprendėme priimti šį iššūkį – auginti katiną, kuris dabar kaip tikrų tikriausias karalius diktuoja namų taisykles.

 

Taip bėgo laikas ir artėjo Kalėdos, atvažiavo į svečius tėvai, visi ruošėmės šventėms. O vieną vakarą grįžusi namo pamačiau viduryje kambario tupintį juodą gniužulėlį. Tėvai sakė – tiesiog įbėgo pro praviras duris. Stebiu aš tą mažą juodą katytę, o ji man atbėjusi ir susisukusi ant kelių murkia. Tokia miela, tokia gležnutė. Ir dabar svorio kategorijoje yra pati mažiausia. Ji nuo pirmos dienos buvo visiškai priešinga Kyskai. Kokią savaitę stebėjome, kaip jie sutaria drauge. Kadangi nesipyko, nusprendėme pasilikti šią gražuolę ir išrinkome vardą –  Sira.  Taip tapome kačių mylėtojais ir vis juokiamės – va kaip gyvūnai keičia žmones.

Po pusmečio pradėjome savanoriauti prieglaudoje „Binada“. Pagrindinis mūsų tikslas – rasti gyvūnams namus. Augintiniai namus rado visoje Lietuvoje, kur jiems buvo suteiktas antras šansas turėti tikrą šeimą. Vieną dieną prieglaudos savininkė papasakojo, kad greitai į atvyks haskio mišrūnė, kuri yra nebereikalinga, nes tėvai nupirko ją savo vaikui, bet jam atsibodo, todėl jie nusprendė, kad kalytės vieta prieglaudoje. Nors buvome nusprendę kol kas neauginti šuns,  bet labai jos laukėme ir norėjome susipažinti. Atėjo ta diena, nuostabi, žaisminga, aktyvi kalytė atkeliavo į prieglaudą. Pradėjome lankytis ten vis dažniau ir ją vedžioti. Kai ilgesnį laiką negalėjome atvykti, kalytė atrodė nelaiminga, pikta ir pasikeitusi. Artėjo šalčiai, todėl pasiėmėme ją į namus, nors kažin, ar kalytė būtų sušalusi, labiau patys norėjome. Bandėme ją atiduoti net kelis kartus, tačiau nesėkmingai. Trečią sykį, kai norėjome nuvežti ją į naujus namus, pasiekus pusiaukelę kelias buvo uždarytas, o kitą dieną naujieji šeimininkai persigalvojo. Taigi po labai ilgų svarstymų pasilikome kalytę ir pavadinome Aika. O ji tikra pasiutėlė, ko tik nespėjo sugraužti, baisiausia buvo, kai grįžome ir viduryje lovos radome skylę. Maniau, kad taip būna tik filmuose. Aika, matosi, buvo skriaudžiama, sunkiai nori paklusti, bet mes lankome dresūros pamokas, kur ji yra laiminga, socializuojasi su kitais gyvūnais. Po to truputį matome progresą. Ne viskas paprasta, bet ta meilė viską atperka. Nereikia bijoti iššūkių. Na, o katinams pirmą savaitę buvo stresas, tačiau Kyska vyriškai gindavo Sirą, o Aika slėpdavosi po stalu.

 

Na, ir paskutinioji prie mūsų kompanijos prisijungė Lota. Ją tik savaitei pasiėmėme į namus iš prieglaudos, visą sušalusią, susivėlusią ir purviną. Nors ši kalytė jau turėjo būsimą šeimininkę, reikėjo sulaukti, kol ji grįš iš užsienio, tačiau tokių šalčių jį nebūtų atlaikiusi, taigi parsinešėme ją namo, nukirpome, sušukavome ir laukėme naujos šeimininkės. Ši gražuolė po savaitės iškeliavo į Kauną, tačiau buvo taip liūdna, su ašaromis atsisveikinome, nes Lota labai greitai pavergė mano širdį, ji buvo tokia meili, visada šalia, tokia „rankinukė“. Bendraudami su nauja šeimininke sužinojome, kad Lota vis pabėga, todėl nusprendė atiduoti atgal, bet su sąlyga, kad grįš ne į prieglaudą, o auginsime mes. Na, ką, ji puikiai sutarė su Aika, pagalvojome, kad bus puiki draugė, todėl išskubėjome į Kauną… O į prieglaudą ją atvežė viena moteris, kuri išgelbėjo kalytę nuo piktų šeimininkų, kurie skriaudė šią gražuolę, neįleisdavo į namus ir versdavo nuolat valkatauti gatvėse. Jai atsivedus šuniuką, nusprendė, kad jis gražesnis, ir kalytė tapo nebereikalinga. Kiek vėliau pasidalinusi sėkmės istorija kalytė sulaukė labai daug susidomėjimo, nes po kirpyklos pasikeitė neatpažįstamai, gaila, kad žmonėms išvaizda svarbiausia. O mums ji liko ta pati miela kalytė. Na, gal šiek tiek lepūnėlė, nes žiemą su rūbeliais dažnai nešiojame ant rankų, mat ji sugeba pažiūrėti tomis akis ir kaipgi leisi šalti. Jei reikėtų trumpai pasakyti, tai ji iš pelenės virto princese, ši kalytė niekada nelips į balą, o apeis aplinkui, ko nepasakysi apie Aiką, kuri pamačiusi balą, skuos į ją visu greičiu.

 

Kaip ir minėjau, namuose niekada nebūna nei liūdna, nei nuobodu, tai mūsų maža prieglaudėlė. Juokingi tie gyvūnai, kiekvienas kitoks ir išskirtinis, su savo charakteriu ir pomėgiais. Kiek dėmesio duosime gyvūnams, tiek ir gausime atgal, ir nesvarbu, ar mažas, ar didelis, ar jaunas, ar kiek vyresnis. O suteikti antrą šansą yra kur kas daugiau. Ir nebūtina, kad augintinis būtų veislinis, tokių kaip Kyska, Sira, Aika ar Lota nerasite niekur kitur, tik mūsų šeimoje. Esame laimingi, kad galime suteikti jiems meilę ir šilumą. Tikiuosi, kad dar ne vienam gyvūnui padėsime rasti namus ir jie taps neBrisius.lt herojais.

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Labai ją mylime, lepiname ir džiaugiamės, kartais pajuokaujame, kad Zarutė pakliuvo į šunų rojų, nes ji – mūsų princesė.”

Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Zarutė antras šunelis mūsų šeimoje, pirmasis buvo toiterjeras Marsiukas. Mes jį nusipirkome iš žmonių, pas kuriuos jam vietos nebeliko. Pas mus Marsas išgyveno 10 metų, mirė nuo senatvės. Tai jauniausiam mano sūnui Nojui (16 m.)  buvo didžiulė tragedija, nes su Marsu jis drauge užaugo. Ir didžiausias Nojaus noras buvo pasiimti šunelį, bet būtinai iš prieglaudos.  Norėjome padėti likimo nuskriaustiems  gyvūnėliams, negalėjome būti abejingi. Vieną žinojome, kad šunelis nebus rišamas prie būdos, gyvens namuose ir bus mūsų visavertis šeimos narys.

Šių metų birželio 15 d. lygiai metai, kai Zarutė gyvena pas mus. Prieš metus į gyvūnėlių šventę Papilės miestelyje atvyko „Telšių uodegėlė“ su savo globotiniais. Kadangi mano sūnus Nojus dalyvavo šventėje  su žirgais, nutariau nueiti pasižiūrėti pasirodymo. O  atėjusi ten pamačiau Zarutę, jai buvo maždaug 4 mėnesiai, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ji buvo labai meili, tas žvilgsnis – negalėjau jam atsispirti. Paprašiau šunelio globėjų, kad leistų parodyti šuniuką sūnui. Nojus, pamatęs Zarą, taip pat panoro ją pasiimti. Globėjai papasakojo, kaip ji atsirado pas juos: ją rado dėžutėje paliktą laiptinėje. Sutarėme su globėja, kad po savaitės atvyksime į Telšius jos pasiimti. Tik apie mūsų planus nežinojo tėtis. Buvome jam užsiminę, kad norėtume priglausti šunį, tačiau jis smarkiai prieštaravo, tik niekas jo neklausė, nes sūnaus noras man buvo svarbesnis.

Sutartą dieną nuvykome  jos pasiimti. Zarutė, pamačiusi mus, iškart  apsidžiaugė, be problemų parsivežėme, atrodė, kad ji pas mus nuo gimimo. Sūnus iš savo sutaupytų pinigų nupirko Zarutei visokiausių gėrybių: drabužėlių, žaisliukų, guolį ir t. t. Parsivežę Zarą laukėme vakaro, kada tėtis grįš iš darbo. Grįžo tėtis. Atrodo, kad taip turėjo būti: Zarutė tuoj puolė džiaugtis, šokinėti iš laimės ir tėtis pamilo ją iškart. Zarutė labai imli  greitai išmoko prašytis į tualetą, moka visas pagrindines komandas, yra labai draugiška. Kadangi mes su ja praleidžiame daugiausia laiko, ji labai prisirišo prie manęs ir Nojaus. Nenori  būti viena, mes ją visur vežamės kartu,  stengiamės jos nepalikti. Jei lieka viena, visada laukia, kada grįšime, atsigulusi ant palangės ir, žinoma, kartais  pridirba  aibių. Džiaugiuosi, kad Nojus nusprendė pasiimti šunelį iš prieglaudos, o mes jam pritarėmė. Dabar turiu pačią geriausią draugę, mes karu ir mašinoje važiuojame, ir bėgiojame, ir miegame. Labai ją mylime, lepiname ir džiaugiamės, kartais pajuokaujame, kad Zarutė pakliuvo į šunų rojų, nes ji – mūsų princesė.

Fotografė Enrika Andrulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Jis yra mane lydintis bičiulis ilgose kelionėse traukiniais po Lietuvą, lankosi su manimi universiteto paskaitose, bibliotekoje ir yra priimamas į daugelį renginių.”

Mano keturkojo draugo paieškos truko dvejus metus. Iš pradžių rinkausi veislę ir veislyną, paskui supratau, kad man svarbu yra ne pati kilmė, o šuns charakteris, todėl nutariau kreiptis į prieglaudas su klausimu, ar gyvena pas juos šunelis, turintis stebuklingą ypatybę. Taip nutiko, kad vykau į Klaipėdos prieglaudą susitikti su 1,5 metų žaismingo temperamento šunimi. Tądien dar nenutuokiau, kad šis šuo iš tiesų bus toks nuostabus.

Su Kiviu gyvename jau 2 metus. Jis yra mane lydintis bičiulis ilgose kelionėse traukiniais po Lietuvą, lankosi su manimi universiteto paskaitose, bibliotekoje ir yra priimamas į daugelį renginių. Kivis mėgsta nuotykius, lengvai mokosi kultūringo elgesio žmonių būryje ir yra labai prieraišus, todėl dažnai sulaukia aplinkinių dėmesio ir paglostymų. Didžiausia jo dovana man yra susikaupimas, žvilgsnis ir šypsena. Keista, jog, kai priglaudžiau Kivį, pamiršau, kokio šuns ieškojau, bet jis tapo (o gal jau buvo) būtent tokiu.

Taigi koks buvo mano stebuklingos ypatybės reikalavimas keturkojui draugui? Ogi potencialus charakteris būti pagalbiniu, terapiniu šunimi. Taip taip, šią ypatybę jis patvirtino įgydamas kaniterapinės veiklos sertifikatą bei įrodė, kad šunys iš prieglaudos gali būti tikri terapeutai!

Fotografė Enrika Andrulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Bugas mėgsta miegoti su mumis lovoje, tačiau poza kiek neįprasta – dažniausiai nosį slepia po antklode ar paklode, o uodega ir visas užpakaliukas lieka ant pagalvės.“

Viskas prasidėjo 2013 m. gegužės 15 d., kai pamokų metu netikėtai man paskambino mama. Ji norėjo pasitarti, ar galėtume trumpam priglausti šunelį, kurį rado draugės sūnus. Šunelis buvo rastas viename kieme prie konteinerio, cypiantis ir inkščiantis jis buvo uždarytas dėžėje. Radęs vaikinas teigė, jog šunelis panašus į veislinį kokerspanielį, todėl mama dar guodėsi, jog bus galima lengvai padovanoti tikrai auginti pasiryžusiems žmonėms. Tačiau aš ir mama jau seniai nedrąsiai ir tyliai svajojome apie lakstančias keturias kojytes namuose.

Štai jau beveik ketveri metai mes džiaugiamės savo mažiausiuoju šeimos nariu. Iš tikrųjų jis visai ne kokerspanielis, tačiau pajuokaudamos sakome, jog jis mūsų veislinis „konteinerinis kokerspanielis“. O kodėl Bugas – Bugaila? Su mama nesutarėme, kokį vardą duosime, todėl jis turi dvigubą. Mūsų augintinis gauna vis naują vardą-pravardę vos ne kiekvieną savaitę, kai atsitinka koks įvykis. Štai vieną dieną jo guolyje radome daug įvairių suneštų popierėlių, kauliukų, žaislų atplaišų, todėl tądien buvo pramintas Šiukšlių karaliumi. Rudenį mama buvo smarkiai išlepinusi mūsų mažylį, jis akivaizdžiai tapo truputį putlesnis, todėl buvo pramintas Kumpiu. Mėgstame jį vadinti ir Bubinu, Bumbulinijumi, Bugienojumi, Lubinu, Burgaila ir visais vardais šaukiamas jis atsiliepia.

Jis užkariavo mūsų širdis savo ypatingu charakteriu. Kartais dar juokauja mama, jog jis – jos trečiasis vaikas. Bugas mėgsta miegoti su mumis lovoje, tačiau poza kiek neįprasta – dažniausiai nosį slepia po antklode ar paklode, o uodega ir visas užpakaliukas lieka ant pagalvės. Tad ryte prabudus ir apsivertus ant šono nustebina Bugo uodega prieš pat nosį. Jis labai pavydus – saugo savo mylimiausias moteris nuo svetimų ir piktų žmonių, kartais kitiems sunku mus užkalbinti. Kiekvieną dieną mamą pasitinka po darbo tokiu džiaugsmo pliūpsniu, jog atrodo, ji buvo išvykusi kelioms savaitėms. Turime savo vakarinį ritualą, kad ramiai miegotų – kiekvieną vakarą siuntame, lakstome po namus, vienas kitą gaudome ir kartais atrodo, jog šeimininkė daugiau velniukų turi nei pats šuo.

Štai tokia mūsų laiminga augintinio istorija. Dėkojame likimui, kad viskas taip susiklostė ir nusprendėme jį priglausti. Dabar neįsivaizduojame savo gyvenimo be mūsų mylimų keturių kojyčių, lakstančių ir sekiojančių iš paskos.

Fotografė Enrika Andrulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Svajojame kada nors turėti savo namus, o tada Čikai būtinai suorganizuosime draugą ar draugę, žinoma, iš prieglaudos.”

Trumpa priešistorė. Mes jau kurį laiką šeimoje kalbėjome apie tai, kad norime augintinio. Mes mylime gyvūnus, be to, galvojome, kad ir sūnui autistui būtų į naudą turėti keturkojį draugą. Kaip tik tuo metu, kai atsikraustėme į Šiaulius ir nusprendėme, kad mes tikrai norime šuns, mano sesuo savanoriavo “SOS gyvūnų” prieglaudoje ir pažadėjo mums atvežti bet kurį gyvūną, kurį tik išsirinksime.

Kodėl Čika? Prieglaudos puslapyje pamačiau 2 mažus šuniukus, su mama atvežtus iš sąvartyno. Mažyliai buvo balti, maži ir be galo mieli, tačiau turėjo kirmėlių ir kitokių parazitų, mama, beje, taip pat. Vieno vardas lyg buvo Čerčilis, kito neatsimenu, bet irgi iš Č raidės. Taigi paskambinau sesei ir paprašiau, kad paimtų mums kurį nors. Bet, pasirodo, jie jau abu buvo rezervuoti. Pagalvojome ir nutarėme paimti mamą. Beje, labai įdomu, kokie jos vaikiukų likimai. Kažkas lyg minėjo, kad vienas neišgyveno nukirminimo procedūros, kažin, kaip gyvena kitas?

Taigi Čika pas mus jau 3 metus. Atvyko ji pas mus labai liesa, išsigandusi ir atrodė labai nelaiminga, kailis buvo nušiuręs ir pageltęs.Visą kelią iš Vilniaus vėmė mašinoje… Dabar jau šios problemos nėra, todėl galime kartu keliauti.

Išėję pirmą dieną pasivaikščioti kiek išsigandome, nes kalytė duso ir krenkštė nuo pavadžio. Tas pats būdavo, kai labai džiaugdavosi arba bėgiodavo. Veterinaras spėja, kad jai buvo pažeista trachėja, todėl vedžiojame su petnešomis.

Gal porą savaičių nesuprato, kad reikia valgyti iš dubenėlių, ieškodavo maisto likučių prie šiukšlių dėžės. Ir dabar vis dar knisa šiukšles, jei tik gauna progą. Valgyti gali absoliučiai viską, net bananus, agurkus ir pan. Čika yra niekada nepasiduodanti maisto kaulytoja.

Ji yra mėgėja slaptai įsirangyti lovoje, kai niekas nemato arba visi miega. Nemėgstamiausi dalykai yra maudynės ir šukavimas, bet kenčia. Su sūnumi bėgioja pievomis prie namų, kartu valgo (nes viskas, kas lieka nuo jo, VISADA atitenka tik Čikai), tačiau šiaip jie nelabai draugauja. Čika dabar jau nedraugauja su jokiais vaikais, labai myli moteriškąją lytį, sąžiningai aploja kiekvieną, kuris pasibeldžia į mūsų duris, ir yra be galo protingas ir ištikimas šuo.

Svajojame kada nors turėti savo namus, o tada Čikai būtinai suorganizuosime draugą ar draugę, žinoma, iš prieglaudos.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Enrika Andrulytė

„Kasdien dėkoju likimui, kad šunelis atklydo būtent į mūsų kiemą.“

Kam nors paprašius papasakoti mūsų su Lordžiu istoriją, man vis norisi sugrįžti į vaikystę. Nuo mažens šeimoje buvo ugdoma meilė gyvūnams, namuose nuolatos būdavo pilna gyvybės: žiurkėnai, jūrų kiaulytės, triušiukai, katinai bei šuniukai. Vos prieš tris metus praradome labai mylimą šeimos narę – kalytę Niką. Be jos namai buvo pernelyg tušti ir nebe tokie jaukūs, negalėjome susitaikyti su tuo, jog jos nebėra. Praėjus kuriam laikui, vis tik nusprendėme, jog reikia naujo šeimos nario. Ėmėme svarstyti tarp didelio ir mažo šuns, galiausiai, atsižvelgdami į sąlygas, nutarėme įsigyti mažą šuniuką. Nors giliai širdyje visuomet svajojau turėti didelį šunį… Ir čia, grįžtant prie mūsų istorijos, man nusišypsojo likimas.

Vieną praėjusios žiemos dieną į mūsų kiemą atbėgo didelio ūgio, į laiką panašus šunelis. Kadangi atrodė neagresyvus ir labai išalkęs, mes jam išnešėme pavalgyti. Kai šunelis pasisotino, ėmė reikalauti dėmesio: vizgino savo riestą uodegą, intensyviai prašėsi būti glostomas, tačiau labiausiai mane pakerėjo jo nepaprastai meilus akių žvilgsnis. Negalėjome palikti priklydėlio likimo valiai ir leisti jam lakstyti tokiame šaltyje, tad įleidome jį į kaimynų malkinę ir ėmėme juo rūpintis lyg savo augintiniu. Patalpinome skelbimus į įvairius internetinius skelbimų portalus, skambinome pažįstamiems medžiotojams (nes buvo panašu, kad tai medžioklinis šuo). Keletas jų buvo atvykę apžiūrėti, tačiau išgirsdavome, jog tai nei jų, nei pažįstamų šuo. Neatradę tikrųjų šuns šeimininkų, ėmėme atsakingai ieškoti naujų namų, kuriuose būtų dideliam šuniui tinkamos sąlygos. Tačiau ir vėl susidūrėme su tuo, jog visiems jis pasirodydavo gražus ir meilus, bet sustabdydavo tai, kad jau nebejaunas šuo (anot veterinaro, apie 5 – 6 metus). Svarstėme, ką tokiu atveju daryti. Praėjo keletas savaičių, visi šeimos nariai prie šuniuko priprato, visi su juo puikiai susibendravo. Bandėme atspėti šuniuko vardą, tačiau neradę atitikmens, į kurį sureaguotų, išrinkome jam naują vardą – Lordis. Labai norėjome paklydėlį pasilikti sau, tačiau suvokėme, kad šuniui reikalingos tinkamos sąlygos, kurių neturime galimybės suteikti. Bandėme parsivesti jį į kambarį, tačiau mūsų namuose gyvenantis šunelis naujojo gyventojo nepripažino ir, nepaisydamas savo mažo ūgio, aršiai naujoką puolė. Taigi nuvedėme Lordį prieglaudą, kurioje pati savanoriavau (su ta mintimi, kad ten lankysiuosi dažnai ir galėsiu jam skirti daugiau dėmesio, kol atsiras žmonės, kurie jį pasiims į tikruosius namus). Tačiau ten Lordis išbuvo vos porą dienų. Vos tik palikau šunelį prieglaudoje, širdyje pajutau didžiulį skaudulį, ėmė kankinti kaltės jausmas, visas tas dienas akyse nuolatos kaupėsi ir skruostais riedėjo ašaros. Galvoje (apie nieką kitą daugiau negalėjau pagalvoti) vis sukosi tos pačios mintys: negaliu aš šitaip su juo pasielgti, juk jis ir taip nuskriaustas šunelis, kažkam tiek metų atitarnavęs tapo nebereikalingu, tapo atstumtu ir išmestu žmogaus, kurį jis mylėjo, bet vis tiek mumis jau ėmė pasitikėti. Pasikalbėjusi su tėvais, juos įtikinau pasiimti šunelį ir bandyti sukurti jam reikiamas sąlygas, juk svarbiausia – suteikiama meilė. Nubėgau į prieglaudą ir įėjusi į voljerą, pažvelgusi į Lordžio akis, sustingau. Pirmą kartą pamačiau, kaip šuneliui nuriedėjo ašara… Taip, tikra ašara. Tą akimirką supratau, kad tai jis pasirinko mus, kad tai MANO IŠSVAJOTASIS ŠUO. Nuo to laiko tarp mūsų užsimezgė nepaprastai stiprus ryšys. Greitai Lordžiui buvo pastatytas voljeras, įrengta šilta būda. Kadangi šunelis negyvena kambaryje, stengiamės skirti jam kuo daugiau dėmesio su juo bendraudami. Mes su Lordžiu dažnai keliaujame kartu, labai mėgstame važiuoti mašina ir išbandyti visus naujus maršrutus, apžiūrėti naujas apylinkes. Mėgstame aktyviai leisti laiką, ilgus pasivaikščiojimus, kartu bėgiojame, kartu maudomės, kartu važiuojame dviračiu. Labai smagu, jog Lordis – protingas šuo, greitai mokosi. Jau galime parodyti keletą pagrindinių komandų: sėdėk, gulėk, balsas, duok labas. Esame draugiški visiems sutiktiems žmonėms, tik kažkodėl ne su visais sutiktais šuniukais sutariame. Labai mėgstame dėmesį ir paglostymus. Mokame šypsotis. Nors esame kartu dar tik metus, tačiau jau net nebeįsivaizduočiau gyvenimo be šio, savo paties geriausio, ištikimiausio ir mylimiausio DRAUGO. Kasdien dėkoju likimui, kad šunelis atklydo būtent į mūsų kiemą. Tai likimo dovana man.

Kiekvieną tvirtai apsisprendusį įsigyti naują šeimos narį skatinčiau pirmiausiai aplankyti prieglaudas ir susipažinti su ten patekusiais gyvūnais. Net neabejoju, jog rasite jums skirtą draugą. Galbūt, jeigu nuspręsite pasiimti jau vyresnį augintinį su jau susiformavusiu charakteriu, susidursite su tam tikrais sunkumais, kol priprasite vienas prie kito ir pažinsite vienas kitą, juk norint pažinti naujus žmones taip pat reikia laiko. Galbūt prireiks šiek tiek kantrybės, tačiau parodžius daug dėmesio, šilumos, rūpesčio, ir meilės naujam augintiniui, tikrai pajusite, kaip jis atsidėkoja tuo pačiu ir kokį begalinį džiaugsmą suteikia jūsų namams. Iš tiesų išgelbėti gyvūnai, gavę dar vieną galimybę ir pajutę jiems skiriamą meilę, yra patys dėkingiausi ir tai labai jaučiasi iš jų. Išgelbėkite gyvybę ir turėsite patį ištikimiausią ir geriausią draugą.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografavo Enrika Andrulytė

                   

“Lota – pilna gyvybės, be galo meili, ištikima ir visos šeimos mylima bei lepinama šunytė.”

 

Mūsų namuose visada gyveno 2 – 3 šunys, bet atėjo laikas, kai visi mirė nuo senatvės. Kurį laiką nutarėme išvis neturėti gyvūnų, nes be galo skaudu, kai tenka su jais atsisveikinti. Praėjus keliems mėnesiams nusprendėme, kad visgi jau reikia naujo šuns, nes trūksta gyvasties kieme, bet būtinai norėjome didelio, pikto, geriausiai vėl vokiečių aviganio. Kurį laiką ieškojome šuniuko, bet niekaip neradome to savojo. Pasiūliau šeimai nuvažiuoti į gyvūnų globos namus. Ten nuvykus, prižiūrėtojas pasiūlė rinktis iš 3 mažų šunyčių, kuriuos rado išmestus tiesiog konteineryje, ir patikino, kad užaugs pikti, dideli šunys. Iš tų trijų mažylių buvo viena itin liūdna, susigūžusi, nepaprastų, išskirtinių spalvų mergytė.

Praėjus porai savaičių, Kūčių išvakarėse nusprendėme, kad tikrai jos norime, ir nuvažiavome pasiimti. Važiuodama namo ji sėdėjo man ant kelių prisispaudusi stipriai stipriai ir nenuleido savo akių nuo manųjų. To žvilgsnio, manau, nepamiršiu niekada. Tai pilnos baimės, galbūt dėkingumo ir kartu bejėgiškumo akys. Grįžome namo, bet Lota buvo lygiai tokia pati liūdna kaip ir globos namuose, mažai valgė, nežaidė, bet neatsitraukė nė per žingsnį nuo manęs. Galiausiai pradėjo stipriai vemti. Po švenčių nuvežėme apžiūrėti veterinarams. Kelias dienas leido vaistus, bet vėmimas nesiliovė ir matėsi, kaip ji silpsta. Nebežinojome, ką daryti, verkėme, nes prisirišome prie jos kaip ir ji prie mūsų. Nutarėme vežti į Kauną. Kauno veterinarijos klinikoje apžiūrėjo ir įtarė žarnyno problemas dėl prasto maisto globos namuose. Turėjome ten ją palikti savaitei. Mums išeinant ji cypė, nenorėjo būti palikta, nes turbūt jautėsi vėl išduoda ir niekam nereikalinga. Savaitė buvo nerimastinga. Ryte ir vakare skambinomės į kliniką klausti, ar viskas gerai ir kaip jai sekasi sveikti. Diena po dienos jai gerėjo. Atvažiavus atsiimti Lotos, pamačiusi mus, ji tiesiog pulte pripuolė, nes pamatė, kad mes grįžome ir ji tikrai nebus palikta.

Lota užaugo, jai jau metai ir 4 mėnesiai. Per tuo metus ji mums prikrėtė daug šunybių, išdaigų, pokštų. O prieglaudos darbuotojai mus apgavo – ji nėra nei piktas, nei didžiulis šuo, kokio ieškojome, bet užtat pilna gyvybės, be galo meili, ištikima ir visos šeimos mylima bei lepinama šunytė. Niekada nepamiršiu jos akių žvilgsnio mums važiuojant namo, kai ją pasiėmėme iš globos namų ir kai atsiėmėme iš Kauno gyvūnų klinikos. Įdėtos pastangos į ją tikrai pasiteisino!

Esu turejusi daug šunelių, bet tokio prisirišusio prie žmogaus dar neteko. Pagalvokite, ar tikrai jums reikia kilmingos veislės? Dokumentų? Išvaizdos? Pikto, sargaus šuns? Kartais ieškome ne to, ko iš tikrųjų reikia. Gal tiesiog globos namuose ar gatvėje rasite tokį šunį, kuris jums bus daugiau nei draugas ir taps jūsų gyvenimo dalimi bei įneš daug džiaugsmo ir nepamirštamų akimirkų į jūsų gyvenimus. Aš tokią jau radau – tai mano Lota!

 

 

Fotografė Enrika Andrulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

„Nuvykę ir vos tik paėmę ją į rankas, supratome – mūsų šuo.“

 

Nuo ko viskas prasidėjo? Ogi nusipirkusi katę, po metų laiko sumaniau, kad noriu ir šuns. Ir ne bet kokio, o haskio veislės. Mane visi labai atkalbinėjo, bet aš norėjau ir viskas. Gyvenu bute su draugu ir, kai galiausiai abu su juo sutikome dėl haskiuko, aš pabūgau. Viską dar kartą apsvarsčiau: ar galiu, ar pajėgsiu? Taip, aš būčiau pajėgusi, bet nusprendžiau neleisti pinigėlių ir padaryti kažkam gera. Ilgai ieškojau, kokio šuniuko norėčiau. Ne todėl, kad esu labai išranki ir bet kokio šuns neimčiau. Ne. Tiesiog laukiau, kol, pamačiusi nuotrauką, pajusiu, jog čia jis – mano šuo.

Ir taip šaltą ir tamsų žiemišką penktadienio vakarą, Facebook naujienų sraute pamačiau ją – mažą, juodą „kleckę“ su „keturiomis akutėmis“ (akutės ir rusvi antakėliai virš jų). O akytės žibėjo kaip du angliukai, nors aš žvelgiau tik į nuotrauką. Viskas, nusprendžiau, kad ji bus mano šunytė. Grįžus mano draugui iš darbo, parodžius šunytės foto, jis nieko nesakė, bet iš akių iškart pamačiau – įsimylėjo. Susiskambinau su viena iš VšĮ „Penkta koja“ globėjų ir mes jau šeštadienį, sėdę į automobilį, keliavome į Kauną pasiimti mažosios, tuo metu dar pavadintos Roksi. Nuvykę ir vos tik paėmę ją į rankas, supratome – mūsų šuo.

Ir kodėl ji pas mane? Todėl, kad norėjau kažkuo rūpintis, vedžioti į lauką, išgyventi visas emocijas ir išdaigas kartu, o ir mano katulei reikėjo draugės. Visą naktį galvojau Roksei naują vardą. Kaip prilipo Maja, taip jau beveik pusę metų ir neatlimpa. Maja ir iki dabar krečia daugybę eibių, baldai kenčia, su vienu telefonu taip pat teko atsisveikinti, kilimai nuo balučių irgi šlampa, bet mes augame, mokomės, tobulėjame ir tampame unikalios. Net negalvojau, kad ši mažylė suteiks tiek laimės ir šypsenų. Nes kad ir kas pas mus ateina, visus Maja pasitinka su meile ir džiugesiu. O ir su charakteriu mieloji, nes ir lovoje su mumis miega, pabandyk tik neleisti palįsti po antklode! Visiškai nesigailiu, jog įgyvendinau savo užgaidą dėl šuns ir dabar neįsivaizduočiau mūsų gyvenimo be Majos.

 

Fotografė Enrika Andrulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

„Taip mūsų mylimas Lakis ir gyvena, saugo kiemą bei džiugina mus.“

 

Mano priglausto šuns Lakio (apie vardo kilmę vėliau) ir mano istorija prasidėjo maždaug prieš 2 metus, rudenį. Į mano namo kiemą atbėgo didelis šuo. Kadangi visa šeima mylime gyvūnus (jų jau turėjome net 4: du šunys ir du katinai), pamaitinome paklydėlį. Jis atrodė sulysęs, jautėsi, kad savaitę nevalgęs, pagal išvaizdą sprendėme, kad buvo jaunas, apie 1-2 m. amžiaus. Taigi apklausinėjome kaimynus, ar kartais nežino kieno jis, tačiau niekas nieko nežinojo ir grasino, kad pakvies šungaudžius jį išvežti, nes jis didelis ir jiems atrodė bauginantis. Ir toliau šuo lankėsi mūsų kieme dar kokią savaitę, mes jį maitinome, bet vis buvo viltis, kad jis tiesiog pabėgo, nes buvo išauklėtas, mokėjo visas komandas (tai mus sužavėjo). Pakabinome skelbimus, kad yra rastas šuo, bet niekas neatsiliepė. Manėme, kad jį laikė bute, nes pas mus atklydo su antkakliu, neskirtu šuniui pririšti prie būdos. Matyt, šuo užaugo ir nebetilpo bute.

Taip praėjo savaitė, kaimynai vis sakė, jei jo nepririšite, kviesime šungaudžius, mat jis užeidavo ir į jų kiemus, tačiau šiems sušukus „Eik namo!“, jis skuosdavo pas mus. Bandėme atspėti, koks šuns vardas, ir jis sureagavo ties žodžiu „lapkis“, tačiau vėliau tapo Lakiu (Luck – sėkmė). Nusprendėme šunį pasilikti, paskiepijome ir pasirūpinome juo. Jis pradžioje buvo protingas, elgėsi gražiai, klausė komandų, žinojo, kas yra draudžiama ir panašiai, todėl jį laikėme kambaryje. Tačiau po kurio laiko prasidėjo išdaigos, šuo išdrąsėjo, buvo plėšomi tapetai, sudraskomi batai ir užvalkalai, todėl tėtis nusprendė jam pastatyti voljerą ir būdą. Taigi įrengėme jam nuosavą butą su visais privalumais ir žaislais, kiekvieną savaitgalį bėgiojame po laukus ir žaidžiame su augintiniu. Kadangi su gyvūnu mes šnekamės, visados paklausiu, kaip jam sekasi ir panašiai, ir pastebėjau, kad jis visada man atsako kažką niurzgėdamas. Taip mūsų mylimas Lakis ir gyvena, saugo kiemą, džiugina mus, susidraugavo ir su kitais mano augintiniais.

P.S. Dar turiu ir mažą šuniuką, kurį priglaudžiau iš turgaus, jis jau su manimi maždaug 14-15 m. – kartu užaugome, tai mano geriausias draugas.

  

Fotografė Enrika Andrulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Perla – tikra namų neklaužada!

 

Mažosios Perlutės atsiradimo istorijos pradžia buvo prarastas šuniukas, kuris buvo mums labai brangus ir gyveno 9 metus. Buvusį šuniuką taip pat išgelbėjome nuo benamystės. Kuomet praradome draugą, labai stipriai liūdėjome. Visa šeima buvome galutinai apsisprendę, jog mums gana skausmo ir liūdesio, todėl daugiau nebeįsigysime naujo augintinio. Tačiau sunerimti ir dairytis naujo šuniuko paskatino katino Mažylio ilgesys ir liūdesys dėl šuns netekties. Be to, ir namai grįžus atrodydavo tušti. Vieną dieną mama išvydo skelbimą apie benamę kalytę Šiaulių gyvūnų globos namuose, kuri atsivedė 6 šuniukus. Mama ir vaikučiai atsirado globos namuose, kuomet juos atvežė nepažįstami žmonės ir permetė per tvorą bei greitai išvažiavo. Žiūrėjome šuniukų nuotraukų albumą dvi savaites, tačiau mamai sakydavau, kad nereikia jokių šunų, nes plyš širdis, vėl netekus mylimo gyvūnėlio. Bet vis žiūrėjome į liūdesyje paskendusį katiną ir nuolatos ilgėjomės senojo šuniuko, todėl nusprendėme, jog verta suteikti namučius naujam augintiniui.

Manęs niekuomet nežavėjo veisliniai šunys, aš myliu tuos gyvūnėlius, kuriems reikia pagalbos, todėl neatlaikė širdis, išvydus Perlutę nuotraukose. O kadangi ji mažutė buvo balta, tik dabar patamsėjo į kreminę spalvą, toptelėjo mintis, jog vardas bus Perla. Kitą dieną nieko nelaukdami paskambinome ir susitarėme, kad atvyksime paimti šuniuko. Išsirinkome Perlą lengvai, nes nuotraukose ji sužavėjo savo aktyvumu. Parsivežus Perlą, ji buvo mažytė, tilpo į delną. Pirmoji naktis buvo bemiegė, nes bijojau, jog jai kas nenutiktų. Katinas iš pradžių reagavo skeptiškai, bijojo prieiti, vis šnypštė prisiartinus Perlai. Tačiau dabar Perla paaugo, o ir katinas Mažylis priprato prie naujos draugės, netgi rytais užeina meilės priepuoliai ir katinas laižo Perlai ausis, o ji mėgaujasi jo švelnumu.

Šiuo metu Perla – nebe maža, ant delno telpanti šunytė, ji jau paaugusi ir tikra namų neklaužada. Kiekvieną rytą galime nesijaudinti, jog neatsikelsime, kadangi, tik išgirdusi žadintuvą, puola laižyti veidą ir laipioti, tai galima suprasti, jog gana gulinėti, laikas keltis. Grįžusi iš lauko, pakelia visus namiškius ant kojų, nemiegos nei vienas, kai ji pabudusi. Tada pradeda žaisti su katinu, lakstyti po kambarius, tampyti šlepetes ir kelti triukšmą. Ji kaip paauglė: bandai ją drausminti, tačiau ji puola ir pradeda loti, taip atsikalbinėdama. O pašoka net iki pat durų rankenos. Ypač mėgsta kramtyti kojines ir šlepetes, vienkartines nosinaites, todėl neįmanoma namuose būti apsiavus šlepetėmis – visuomet atims ir sudraskys. Tikra Liūtė, nes gimusi rugpjūčio mėnesį. Jos pagrindiniai charakterio bruožai – energingumas, nepaklusnumas bei pataikavimas, kai nusikalsta. Vienintelis autoritetas šeimoje – tai tėtis Gintaras, jo šlepetės jai yra tabu. Jei ją bara, Perla iškart gudrauja, pradeda meilintis. Su kiekviena diena Perlutė tampa vis protingesnė ir paklusnesnė. Be jos namai nebūtų pilni džiaugsmo, katinas paskęstų liūdesyje, o šeimos nariams nebūtų sporto – juk ilgi pasivaikščiojimai lauke sveika ir naudinga.

  

Fotografė Enrika Andrulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Vieną eilinę, eilinės vasaros dieną, eilinį kartą aš išėjau pabėgioti į parką. Smagiai pamenu tada bėgiojau, oras buvo puikus, mintys sukosi apie kelionę, į kurią tuo metu ruošiausi.  Vaikų žaidimų aikštelėje parke užtrukau tiek, kiek visada. Nieko neįprasto……tik, mažulytis katinukas smagiai sau lakstantis tarp žmonių kojų, ir visaip kaip rodantis kad yra labai drąsus ir dar labiau smalsus. Jėga, pagalvojau aš, kažkas atsivedė katinuką ir pratina jį būti lauke. Po kiek laiko visi žmonės išsiskirstė ir likome dviese, aš ir ji. Pasiėmiau katytę ant rankų, vienas mano delnas buvo čiužinys, kita apklotas, tada ji buvo labai mažytė ir parsinešiau namo.

Nešant ją, sutikti žmonės prašė parodyti ką čia turiu. Rodžiau ir galvojau kur galėčiau ją priglausti. Sulaukiau komentaro kad niekas jos nepriims ir kad pati auginsiu katytę. Tą dieną tai atrodė nebūtas dalykas. Dabar nebūtas dalykas atrodo jos atsisakyti. Prisiekiu, norėjau ją pavadinti kuo paprastesniu vardu, Mūrka ar panašiu. Nepavyko. Nei vienas vardas jai nelipo. Vardas atsirado stebint ją. Vietoje Mūrkos gavosi Mafija. Šaukiu iš kito kambario: „Mafija, ateik“. Sunku pasakyti, ką tuo metu galvoja žmonės, einantys lauke ir pro atvirą langą girdintys, kaip kažkas bute šaukia mafiją  O Mafija ateina.

Mokantis prižiūrėti katę istorijų buvo visokių, ir susipažinimas su katės  kirminais bei ausų erkėmis ir musių gaudymas, nes Mafija nepasiekia, bet dreba pamačius, kokia jai skani jai ta musė atrodo. O kokia mano istorija? Žmonės, labai besidomintys akmeninis, juokais vadinami sergantys akmenlige. Mano ilgalaikė liga aški, tai – KATLIGĖ.

 

Fotografė: Rūta Masilionytė

„Tokios tyros, nuoširdžios ir besąlygiškos meilės dar niekada nebuvau patyrusi. Taip gali mylėti tik gyvūnai.“

Kiek save atsimenu, namuose visada būdavo gyvūnai – katės, šunys, triušiai ir t. t. Jų turėjome daug, nes gyvenome pas močiutę, nuosavame name. Nuo pat mažens nešdavau namo sužeistus ir beglobius gyvūnus. Vieną kartą prie namų gatvėje mašina partrenkė takso veislės šunį. Kai močiutė nematė, aš tą vargšą parsinešiau namo, bet naktį jis pradėjo inkšti ir atėjusi močiutė liepė jį nunešti į malkinę. Ten mes jam išvalėme žaizdas (buvo sužalotos kojos ir galvoje žiojėjo didžiulė žaizda), patepėm gydomuoju tepalu, pamaitinome. Taip mes jį slaugėme apie du mėnesius. Kai išgijo, tada atsirado jo šeimininkas, bet pamatęs, kad gyvūnas nebe toks, koks buvo, atsisakė jį pasiimti. Taip ir liko jis pas mus – pavadinome Džekiu.

Kitą sykį su močiute išgelbėjome mažą juodvarnį, jam buvo sužalotas sparnelis. Išgydėm ir užauginom, davėm vardą Karlas, į kurį jis visada atsiliepdavo. Kai užaugo ir sustiprėjo, paleidome į laisvę. Dar ilgą laiką jis atskrisdavo į kiemą ir garsiai karkdavo, kviesdamas mus išeiti į lauką.

Jau būdama suaugusi ir gyvendama bute, laikiau ir žiurkėnus ir jūrų kiaulytę, šunis ir kates. Dabar turiu 3 augintinius: kalytę Belą ir dvi kates – Markizą ir Gizmo.

Gizmo radau kieme prieš 4 metus. Eidama namo iš miesto, išgirdau kieme gailų miaukimą, o virš žolyno pamačiau žemai skraidančius kirus. Kadangi nė viena kiemo katė nesilaukė kačiukų, kilo įtarimas, kad čia bus svetimas. Kadangi mūsų kiemas pereinamas, o netoliese yra žemdirbių turgus, be to, buvo šeštadienis, tai didžiausia tikimybė, kad žmogus nešė kačiukus į turgų, o ko nepardavė, išmetė mūsų kieme. Priėjusi prie tos vietos, iš kur girdėjosi kniaukimas, pamačiau mažą, į delną telpančią trispalvę katytę. Ji buvo vos atakusi, gal kokių dviejų savaičių. Todėl man net nekilo minties ją palikti kieme, tuo labiau, kad kirai jau ratus suko ir apie mane. Parsinešusi namo, pamačiau, kad ji nemoka nei pati ėsti, nei lakti. Todėl pirkau pipetes ir pašildžiusi pieną kas tris valandas maitindavau. Miegoti pasiimdavau į savo lovą, pasidėdavau jos galvytę ant savo rankos ir ji ramiai užmigdavo. Dabar ji užaugusi ir tapusi tikra gražuolė. Bet, kaip sako mano dukra, Gizmo -tikra mamyčiukė. Miega tik su manimi ir tik pasidėjusi galvą man ant rankos. Jos veterinaras sakė, kad ji laiko mane savo mama.
Na, o su Markizu, arba trumpiau – Markiumi, buvo tikras detektyvas. Bet viskas nuo pradžių. Jo mamą prieš keletą metų žmonės išmetė iš namų. Kadangi ji buvo naminė katė, taigi žmonių nebijojo. Kažkokie vaikigaliai ją pasigavo ir su peroksidu išdegino Murkės visą kailį (ji tapo ryškiai rausvos spalvos), išlupo dantis. Kai ji atsirado mūsų kieme, baisu buvo pažiūrėti. Kadangi ji turėjo ilgesnio plauko kailį, jis ilgainiui tapo susivėlęs, nuo chemikalų pastiręs ir panašus į veltinį, nuo kiekvieno prisilietimo katytė krūpčiojo, matėsi, kad jai skauda visą odą. Neturėdama dantų, vaikščiojo iškišusi liežuvėlį, ėsdavo tik košeles, o nuo tokio maisto išsitepdavo snukutį. Namo gyventojai, kurie nemėgo gyvūnų,vis sakydavo, kad ją reikia pribaigti, ji serganti, nešiojanti parazitus, nors iš tiesų ji buvo sveika, tik jos išvaizda buvo klaiki, o dėl to buvo kalti patys žmonės. Atėjus žiemai, viena mano kaimynė, sena moteris, pasiėmė ją peržiemoti pas save į butą, nors pati jau turėjo katę. Atėjus pavasariui, Murkę išleido į kiemą. Jos kailis buvo natūralios spalvos, ataugęs, pati papilnėjusi. Kaimynė Aldona ją būtų laikiusi ir toliau, bet ši vis veržėsi prasmukti pro buto duris į kiemą.

Kieme mūsų globotinė jautėsi gerai, visada tupėdavo šalia laiptinės durų arba po balkonu. Na, kaip žinia, su pavasariu ateina ir meilė. Susidraugavo su kitu katinu ir… Praeitų metų liepos mėnesį atsivedė vieną katinėlį. Jų namais tapo namo sienoje buvusi niša. Ten mes visi, mylintys gyvūnus, nešdavome maistą, pieną. Kadangi ta vieta buvo gerai matoma, ją greit pastebėjo ir tie, kurie jau seniai kėsinosi į katės gyvybę. Vieną gražią vasaros dieną atsitiktinai sužinojome, kad kitos dienos rytą Murkę su jos mažyliu veš į mišką ir ten paliks. Tai geriausiu atveju, o blogiausiu, tikriausiai numanote…
Tada viena kaimynė naktį nuėjusi paėmė visą šeimynėlę ir parsinešė pas save į namus, nors pati jau turėjo šunį. Kadangi ilgai laikyti jų namuose negalėjo, reikėjo kačiukui ieškoti namų. Aš pati tada laikiau Belą, Gizmo ir Mažylę. Pastaroji sirgo akmenlige, o paskui komplikavosi į geltą. Aš pasakiau, kad ketvirto gyvūno tikrai negaliu laikyti. Tuo metu, išaiškėjus kačių dingimo faktui, tie kaimynai, kurie norėjo jomis atsikratyti, pakėlė didžiausią triukšmą, klausinėjo vaikų, gal kas matė, kas jas paėmė, stebėjo mūsų elgesį.

Praėjus maždaug kelioms savaitėms, kad ir kaip gydoma, Mažylė mirė. Ją su kaimyne palaidojom mūsų kieme prie gėlyno. Taip Markizas atsirado mūsų namuose. Dar ilgai blogieji kaimynai aiškinosi kur katės, bet taip ir nesužinojo, nors įtarė, kad pas kažkurią iš mūsų. Markizo mamą pasiėmė kitame name gyvenusi jauna mergina, kuri, sužinojusi jos graudžia istoriją, iš karto be ilgų svarstymų priglaudė savo namuose. Šį pavasarį Murkės neliko, sustojo širdelė, matyt patirtos kančios ir išgyvenimai paliko per daug gilius randus.
Markizas tapo gražiu jaunuoliu, ypač graži jo uodega, panaši į povo. Labai gerai sutaria su Gizmo ir Bela. Kol Bela buvo sveika, ji labai prižiūrėjo mažąjį liūtuką, buvo tikra jo mama. Kai kalytei suparalyžavo užpakalines kojas, Markis ateina pas ją į virtuvę pažaisti. Šiuo metu, po pusmečio gydymo, Bela jau vaikšto, nors dar netvirtai. Ji labai laiminga, kai išeiname į kiemą, nori bėgioti, bet dar neišeina, tikiuosi su laiku galės daryti ir tai.
Mano dukra Roberta taip pat labai myli gyvūnus. Dabar ji gyvena Osle, bet greitu metu grįš į Lietuvą. Iš ten parsiveža katiną, kurį jai atidavė kita lietuvė, nes pastaroji nebegalėjo jo laikyti.
Štai ir visa mano istorija, tiksliau pasakius, viena iš istorijų. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, dabar tikrai žinočiau, kuo noriu būti – veterinarijos gydytoja, bet jau vėlu ką nors keisti. Todėl gyvūnais rūpinuosi kitaip, nors keliems iš jų noriu padaryti ką nors gero, neleisti jų skriausti ar kankinti, juk jie tokie patys gamtos vaikai kaip ir mes, bet, gaila, ne visi tai supranta. Mažieji mūsų draugai taip pat turi jausmus, moka mylėti, užjausti, laukti, liūdėti, sielvartauti, džiaugtis. Esu įsitikinusi, kad jie turi ir sielą. Tas įsitikinimas atėjo kartu su mano mylimiausios katės Mažylės mirtimi. Ją, kaip ir visus gyvūnus, pasiėmiau iš gatvės. Tai buvo mažytė, juoda, pūkuota katytė, kuri stovėjo viduryje judrios gatvės ir žvalgėsi į pravažiuojančias mašinas. Parnešta namo ji greit apsiprato su visais ir manau, kad buvo laiminga. Deja, buvo silpnos sveikatos: iš pradžių išoperavo gimdos miomą, vėliau nuo sauso maisto atsirado akmenukų inkstuose. Maitindavau specialiu maistu, vartojo vaistus, bet liga nugalėjo. Kai komplikavosi į geltą, veterinaras pasiūlė užmigdyti, nes pagerėjimo tikrai nežadėjo. Nesutikau, tik paklausiau, ar ji jaučia skausmą. Atsakė, kad ne, tik silpsta. Iki paskutinės dienos leidau vaistus, tikėdamasi stebuklo, bet jo nebuvo. Vieną naktį prabudau jausdama kažką judant lovoje. Pasirodo, kad Mažylė atšliaužė prie mano pagalvės ir prisiglaudė prie manęs, nors ligos metu ji miegojo lovos kojūgalyje. Ryte neapleido nuojauta, kad tai paskutinė jos diena. Išėjau į darbą, bet nerimas visą laiką tūnojo manyje. Vos grįžusi namo, pamačiau verkiančią dukrą. Ji klūpojo prie sofos ir laikė Mažylės letenėlę. Ši garsiai garsiai murkė, nors pastaruosius mėnesius to jau nebedarydavo. Roberta pasakė, kad ji miršta, bet iš paskutiniųjų laikosi, matyt laukė manęs sugrįžtant. Paėmiau savo mylimiausiąją ant rankų ir nešiojau po kambarį, kartodama, kad ją labai myliu ir kad ji manęs nepaliktų. Ji murkė vis tyliau ir tyliau… Dukra nepakeldama to vaizdo išėjo. Aš atsargiai paguldžiau Mažylę ant sofos, apklojau, paėmiau į delną jos letenėles ir taip atsisveikinom. Ji keletą kartų giliai įkvėpė oro, pažvelgė į mane ir išėjo… Ji tikrai laukė manęs sugrįžtant, nes mirė po pusvalandžio nuo mano parėjimo namo. Tai taip mane sukrėtė, kad iki šios dienos negaliu ramiai apie tai kalbėti. Tokios tyros, nuoširdžios ir besąlygiškos meilės dar niekada nebuvau patyrusi. Taip gali mylėti tik gyvūnai. Jie niekada neišduos, mylės tave, nesvarbu, koks tu esi, sveikas ar ligotas, turtingas ar vargšas. Jei tau bloga – ateis, prisiglaus, palaižys ranką. Jei tau skauda – katė visada atsiguls ant skaudamos vietos ir bus tikra namų vaistinėlė. Išeinant palydės iki durų, o parėjus ir atidarius buto duris, visi trys stovės prie slenksčio ir neatsidžiaugs, kad grįžai.

 

Foto – Rūta Masilionytė

„Gyvename šuniškai katinišką gyvenimą ir net neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip.“

Mona ir Lyza nėra pirmosios mūsų katės – prieš tai auginome gatvėje rastą trispalvę Fėją. Moną išsirinkau internetu www.gyvunugloba.lt puslapyje. Nuotraukoje dvi sesytės buvo susispaudusios narvelyje ir Mona iš karto krito į akį. Iš pirmo žvilgsnio ji buvo panaši į mano mirusią Fėją (tik namo parsivežus, išaiškėjo, kad nelabai panaši ir be uodegos…) Savanorės prašė paimti ir sesę, bet tada atsisakėme, kadangi namuose laukė dar trys šunys! Tačiau rytą pabudę dar lovoje savanorėms parašėme žinutę – “kraukit abi”.

Parvežė mums du mažus, pūkuotus kamuoliukus. Net neįsivaizdavau, kad jos bus tokios mažulytės (nuotraukoje atrodė katės kaip katės) ir tokios bailiukės. Gal mėnesį jos gyveno po lova antrame namo aukšte, net maistą ten pakišdavom. Tik naktį atsargiai įsiropšdavo į lovą.

Dabar sesėms jau 3,5 metų, bet taip ir liko mažulytės (kuo labai džiaugiamės). Lyza gavo pravardę Padlyza – tai geriausiai atspindi jos būdą. Ji per naktį spėja pamiegoti visų namiškių lovose, rytą visi ginčijamės, pas ką nakvojo. O pamatytumėt, ką ji išdarinėja, kai nori išmaldauti maisto nuo stalo! Kai prisėdu padirbėti kompiuteriu, Lyza įsitaiso ant kelių, glaustosi, o jei nepamyluoju, įsitaiso tiesiai ant klaviatūros – ji moka mus prajuokinti savo katiniškai keistu elgesiu.

Lyza visiškai nemurkia, o Mona – traktorius, burzgia už abi. Mona yra beuodegė ir visiška sesės priešingybė. Ji baikštesnė, atsargesnė, ramesnė. Lyza yra visų katė, o Mona tik mano. Ji atsiliepia kai pašaukiu vardu. Be galo meili ir švelni, bet visgi sugeba visą vištą pavogti iš plautuvės.  Lyza išsiprašo, o Mona labiau linkusi pasiimti pati 🙂

Nei viena katė nėra kam nors įdrėskusi, net nagus karpant kenčia. Abiems sesėms labai patinka žiemą stebėti šimtus zylučių, kurios maitinasi mūsų lesyklėlėje – būna realybės šou nuo ryto iki vakaro. Abi sesutės tikros besotės, kuo daugiau maisto, tuo geriau!

Apie geras emocijas, kurias patiriame, net nerašau, tai tiesiog savaime suprantama. Gyvename šuniškai katinišką gyvenimą, žinoma, pasikeikiu, kai kalną plaukų reikia nusirinkti nuo drabužių, bet net neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip.

 

Fotografė- Rūta Masilionytė

 

 

„Labiausiai džiugina tai, kad Kutas be galo myli vaikus, su jais žaidžia. Draugautų ir su kitais augintiniais, tačiau šie jį dar truputėlį gąsdina.“

Į mūsų namus šuniukas Kutas, atrodantis kaip karvytė, atvažiavo iš kito miesto. Mes su vyru esame gyvūnų mylėtojai, abu augome su šunimis, jie mums visada buvo labai svarbūs. Vieną vakarą, kai snigo,  pamatėme daugiabučio kieme stovintį murziną kudlių. Kai sugalvojome jį parsigabenti namo, jo jau nebebuvo. Vėliau sužinojome, kad jis turi šeimininkus. Taip dar keletą savaičių leidome be šuns, tačiau noras turėti augintinį neatlyžo. Nepadėjo net vyro dovanotos žuvytės.

Vieną vakarą su vyru viešėjome Radviliškyje pas jo tėvus ir nusprendėme aplankyti draugus. Kieme po priekaba slėpėsi jaunas šuniukas, kurio jau tris dienas niekaip nepavyko iš ten iškrapštyti. Šuo visko bijojo, bet pamatęs mane iškart atbėgo. Tada jam pažadėjau, kad eisime kartu namo, jei manęs palauks. Šuo atsigulė ant kilimėlio prie durų ir laukė, o išeinant ėmė mus sekti. Baukščiai, atsilikdamas… Aš jį vis padrąsindavau.

Kai parkeliavome namo, liepėme jam miegoti koridoriuje. Deja, ši mintis naujam augintiniui netiko, taigi teko keliauti į antrą aukštą, kurti židinį ir miegoti su juo. Grįžę į Šiaulius pamatėme, kad šis laukinukas mūsų neklauso, nemoka komandų, nenori eiti į lauką ir paniškai bijo durų. Teko pastebėti, kad jis turėjo dvi eiles dantų – nebuvo iškritę pirmieji dantukai. Pamažu ėmėme visko kartu mokytis – mes atsakomybės, jis –  meilumo ir klusnumo. Buvo ir liūdnų minučių, ir mano nusivylimo, pavyzdžiui, kad šuo labai kandžiojasi, yra visai nemeilus, neįmanoma laikyti jo ant rankų. Vardą mūsų kaprizingasis augintinis taip pat išsirinko pats. Šaukėme visaip – neatsiliepė. Praradusi kantrybę pavadinau jį Kutu, o šis patenkintas atėjo pas mane ir iš karto ėmė reaguoti į vardą.

Dabar be Kuto neįsivaizduojame savo namų ir labai džiaugiamės, kad mus pasirinko toks šuo. Jis yra tikras aktyvistas. Kai draugai skundžiasi, kad negali važiuoti automobiliu su šuniuku, dėl to, kad jį pykina, ar jis inkščia, mes tuo tarpu visur keliaujame kartu. Kartais ir vairuojame –  Kutas kaip mažas vaikas įsitaiso ant galinės sėdynės. Keliaujame toli – į Suvalkiją ir  Radviliškį pas mano ir vyro tėvus. Taip pat buvome ir Palangoje, kur Kutas pirmą kartą įsivėlė į konfliktą su jūra.

Labiausiai džiugina, kad Kutas be galo myli vaikus, su jais žaidžia. Draugautų ir su kitais augintiniais, tačiau šie jį dar truputėlį gąsdina. Po visų laimės akimirkų ir nusivylimų, smagiausia yra tai, kad mes visi trys laiką leidžiame kartu. Kutas išmoko prisitaikyti, dūkti tada, kai mes kupini jėgų, prisiglausti, kai esame pavargę, įsėlinti į lovą, kai ką nors skauda.

Fotografė Enrika Andrulytė

„Nors ir daug batų šunytė sugraužė, bet džiaugiamės, kad ji su mumis.“

Rožytė (globos namuose buvo vadinama Lapute) atkeliavo pas mus iš Šiaulių gyvūnų globos namų beveik prieš 2 metus. Mes jau treti jos šeimininkai, o jos priešistorė liūdna. Antrasis šeimininkas ją išmetė į lauką po savaitės (dar ir dabar labai bijome mažų vaikų ir didelių kamuolių). Taigi suprantama, kad globos namų darbuotojai labai įtariai žiūrėjo ir į mus, kai atvykome Rožytės pasiimti. Mes be galo džiaugiamės, kad globėjai mumis pasitikėjo ir atidavė ją į mūsų rankas.

Rožytė – tai pusiau katė: miega tik lovoje po antklode, galvą pasidėjusi ant pagalvės. Klauso daugiausia manęs, savo šeimininkės. Nors ir daug batų šunytė sugraužė, bet džiaugiamės, kad ji su mumis.

 

Fotografė: Edita Brinkytė

Su Snifu susipažinome 2013 metų liepos mėnesį, kai prasitarus, kad galvoju apie kačiuko įsigijimą, pažįstama moteris pagavo mažylį iš gatvės. Laukinukas, baisiai išsigandęs ir piktas, kad buvo atskirtas nuo šeimos ir „namų“ – toks jis buvo pirmas kelias savaites. Bet su kiekviena diena mūsų santykiai gerėjo. Dabar Snifukas išaugo į pūkuotą gražuolį ir tapo neįtikėtinai geru draugu. Jis pasižymi šiek tiek šunišku charakteriu, nes namie visur eina kartu su manimi. Grįžus namo, jis visada atbėga prie durų pasitikti, nepaisant to, kad prieš tai miegojo patogiai įsitaisęs lovoj. Rytais jis veikia kaip žadintuvas – vos tik pradeda skambėti mano tikrasis žadintuvas, Snifas pradeda kniaukti prie durų ir prašytis į mano kambarį. Kartu jo miegoti nepriimu, nes būtų bemiegės naktys, kadangi jaunas ir judrus gyvūniukas tikrai neišbūtų ramiai tiek laiko.

Snifukas – sveikas, gražus, draugiškas ir linksmas katinas. Net nebesuprantu, kaip prieš tai gyvenau be jo. Už namų suteikimą, jis atsidėkoja didele meile ir draugyste.

 

Fotografė: Rūta Masilionytė

Mano katytės istorija prasidėjo taip. Mano mamos draugės dukra labai norėjo gyvūno. Apsilankius Šiaulių gyvūnų globos namuose, pamatė būsimą mano katę ir parsinešė namo. Tuo tarpu pas mane namuose jokio gyvūnėlio nebuvo. Vieną dieną mano mama apsilankė svečiuose pas draugę ir pamatė baisiai nušiurusią, liesutę katytę. Ji labai trynėsi aplink mamos kojas, miaukė ir prašėsi ant kelių. Taigi mano mama grįžusi namo, man papasakojo, kad yra tokia katytė, kuri labai jau prie jos prašėsi, nuo jos kelių nesitraukė. Katytė jai labai patiko, bet ji jau turėjo namus. 

Po kurio laiko mamos draugė paskambino pasiguosti, kad dukrai prasidėjo alergija nuo katės. Taip mano mama per mano gimtadienį parsivežė namo naują mūsų gyventoją.

 

Fotografė: Edita Brinkytė

Turėjome kalytę Terą, kai jai buvo 8 metai, ji susirgo. Bandėme gelbėti (buvo padaryta operacija). Deja po operacijos, parsivežus į namus,ji mūsų akyse užgeso.Tai buvo 2010 m. gruodis. Po to – kančia, tuštuma, ašaros,kol… “Delfi” portale 2011 m.sausio mėn. pamačiau straipsnį su Tairos (tada ją buvo pavadinę Lese) nuotraukomis.

Taip taip – pirmiausia nuotraukos, paskui – kam skambinti,o straipsnį perskaičiau tik vėliau. Sekančios dienos labai šaltą vakarą Taira iš Vilniaus savanorių laikinųjų namų pakeleivingu transportu atkeliavo į Šiaulius. Su dukra autobusu (buvo labai šalta diena ir neužsivedė mašina) važiavome į kitą miesto galą pasiimti Tairos.

Visada galvoju, kad gyvūnai labai jaučia ar jiems gera darai ar ne. Taira tikrai jaučia ir atsidėkoja savo prieraišumu ir gerumu. Taira – jautri ir jauki šunytė. Supranta šeimos narių nuotaikas: kai mes laimingi, ji ateina kartu pasidžiaugti ir išdykauja, kviečia žaisti, prašosi glostoma. Jei mums sunku (pavargę, blogos nuotaikos) – lenda po lova (čia jos slėptuvė). Teko aptverti namo sklypą tvora, ne tik dėl anūkės (jai greit 2 metukai), bet ir dėl Tairos, nes šalia namo yra vandens telkinys, o Taira labai mėgsta maudytis ir gaudyti antis 🙂

Apie Tairą galėčiau pasakoti ir pasakoti… Mes ją mylim ir ji mums atsako tuo pačiu…

Mes visur kartu – ar pasivaikščioti einame, ar valgome (šalia sėdi), ar miegame…

Taira ne tik mūsų draugė. Taira – tikras, dar vienas, mūsų šeimos narys.

 

Fotografė: Rūta Masilionytė

„Jis – kaip mano šešėlis – visada kartu.“

Niekada gyvenime negalvojau, kad turėsiu šunį. Visą laiką į gyvūno laikymą namuose žiūrėjau, galbūt, net per daug atsakingai: išeisiu į darbą gyvūnas – liks vienas, išvažiuosiu – kur reikės jį padėti, tingėsiu vedžioti, kai reikės rytą anksti keltis, ir taip toliau, bet, manau, kad taip tik laukiau savojo Barto. O atsitiko viskas labai paprastai: mano krikšto dukra iš nelabai vykusių šeimininkų nusipirko šuniuką, Vakarų Škotijos baltąją terjerę Čiką, kuriai buvo 5 metukai. Kai ši šunytė atvyko iš Kauno į Šiaulius pas mus į svečius, visus pavergė savo juodomis akytėmis ir meiliu snukeliu. Visi šeimos nariai, įskaitant ir mane, pamilo Čiką. Ir aš tada ištariau lemtingą frazę: „Ir aš tokio šuniuko norėčiau“… Po savaitės sulaukiau savo krikšto dukters draugo skambučio ir išgirdau: įsijunk kompiuterį, atsidaryk VšĮ „Penkta koja“ puslapį – ten yra  tavo būsimo šuniuko nuotrauka, o aš jau važiuoju jo paimti.

Iš nuotraukos į mane žvelgė 2 metų blondinas juodomis akimis. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, išgaravo visos abejonės – šis šuo mano. Bartas pas mane nuo 2013 m. gegužės 11 dienos ir nebuvo nė minutės ar sekundės, kad to gailėčiausi, tai pats geriausias ir ištikimiausias draugas.

Kiek sakė prieglaudoje, Barto (buvusio Bakso) šeimininkai išvažiavo į užsienį ir šunelio neturėjo kur paikti. Keisčiausia, kad šuns skiepų knygelėje nurodytas jo adresas yra Šiaulių rajonas, tad šuo turėjo atsidurti Kauno prieglaudoje, kad vėl sugrįžtų į Šiaulius.

Naujuose namuose pradžia buvo nelengva – savaitgalį jis nesitraukė nuo manęs, vaikščiojo paskui, o pirmadienį, man išėjus į darbą, labai verkė. Tačiau pasitarus su kinologu jau trečiadienį Bartas turėjo naują draugą – pliušinę mešką, kuri jam praskaidrino vienatvę ir verkimas liovėsi. Ši meška ir šiandien yra Barto draugė. Bartas mėgsta ją patuzginti ir įsikandęs į uodegą ant jos pasnausti.

Bartas yra šaunus šunėkas, niekada iš lauko purvinomis kojomis nebėgs į kambarius, palauks, kol nuvalysiu kojas ir leisiu eiti toliau, jei nori skanėsto, jis moka gražiai jo paprašyti.  Žinoma, jis, kaip tikra šeimos galva, nemėgsta didelių šunų, triukšmo laiptinėje ir durų skambučio garso. O ir verkimas baigėsi, dabar jis tik mėgsta padainuoti kartu su operos solistėmis, ypač su Violeta Urmanavičiūte-Urmana.

Nežinau, ar tai baimė būti paliktam, ar jo būdas, tačiau jis – kaip mano šešėlis – visada kartu, jei aš į kitą kambarį, jis paskui, nors ką tik atrodė, kad saldžiai miega, jei aš į virtuvę – jis paskui, jis visada turi būti šalia. Bet aš dėl to nesiskundžiu, juk gera jausti šalia draugą.

 

Fotografė: Rūta Masilionytė

Mūsų namuose nebuvo nei dienos, kad su mumis negyventų koks gyvūnas. Visa šeima labai myli gamtą, todėl nereikėjo įkalbinėti tėvų, kad leistų auginti katę. Tuo metu namuose dar gyveno 15 metų šuo, 4 žiurkės ir žiurkėnas. Užteks vietos ir katei. Nebuvo net minties pirkti veislinę, todėl iškart sėdom į mašiną ir patraukėm į Šiaulių gyvūnų globos namus. Tik įėjus į patalpą, kurioje gyvena katės, išgirdome miaukimą. Ne mes Pumą pasirinkome – ji pasirinko mus. Iš karto nusprendėme ją ir pasiimti.

Grįžus namo, nedrąsi katytė sekiojo paskui mane kelias dienas, tačiau greit apsiprato. Dabar Puma namų princesė, kuriai leidžiama viskas. Džiaugiuosi pasirinkusi šią katę, jos neapsakomai geras charakteris, draugiška, žaisminga, meili, visiška priešingybė faktui, kad katės vaikšto, kur nori ir kada nori. Puma gerai sutaria su visais namuose gyvenančiais gyvūnais, yra labai tvarkinga ir gerai išauklėta panelė.

 

Fotografė: Enrika Andrulytė

Visą gyvenimą norėjau šuns. Pamenu savo vaikystės etapą, kai dar neturėjau augintinio, man buvo kokie šeši metukai ir prieš užmigdama svajodavau susapnuoti, kad turiu šuniuką.

Kai jau suaugau, turguje pamačiau nuostabaus grožio šokoladinės spalvos taksiukę, neturėjau pinigų, bėgau per Šiaulių turgų ieškoti pažįstamo žmogaus, kad paskolintų pinigėlių ir jį radau. Taip mano šeimoje atsirado pirmas mano asmeninis šuo – Lapsė. Po jos atsirado Pula, kuri gyvena su manimi jau 15 metų. Visada svajojau apie didelį šunį, bet galvojau, kad bute tai tiesiog būtų šuns kankinimas. Ir štai, prieš metus mano suaugusi duktė pakvietė mane nuvažiuoti į Šiaulių gyvūnų globos namus aplankyti ten esančių gyvūnų. Negalvojom nei viena apie šuns pasiėmimą. Bet tuo metu kažkas įvyko. Tą dieną nepasiėmėm, bet nuo to momento sėdėjom abi prie kompiuterių, žiūrinėjom šunų nuotraukas, kol vieną dieną mano Milda surado savąją Umą. Parsivežėm ją iš Tauragės. Po kelių dienų Umą atvedė man savaitgalį pagloboti, nes Milda turėjo išvažiuoti ir tada jau galutinai Uma pavergė mano širdį. Pamačiau, kad tas didelis šuo bute visai nebaisu, nes su juo išeini pasivaikščioti, o namie visiška ramybė, nes jis tiesiog guli ramiai. Pagalvojau, kad tikrai galiu išgelbėti vieną šunį, suteikti jam namus ir duoti savo meilę. Atrodo dabar, kad paieškos panašios į Umą truko savaitę, bet ištiesų Upės ieškojau dvi dienas, trečią jau važiavom iš Kauno ,,Penktos kojos” namo. Pamačiau jos akis ir negalėjau  nustoti apie ją galvoti. Upė jau buvo suaugusi, pagauta su trimis savo trijų mėnesių šuniukais. Ji man atrodė tokia išmintinga! Ir štai jau metai su trupučiu kaip mes gyvenam trise – Pula, Upė ir aš. Visko buvo, reikėjo Upei daug išmokti, ji net nesuprato elementaraus bendravimo su žmogumi, nes įtariama, kad niekada su juo negyveno, nemokėjo žaisti. Tačiau visą laiką būdama šalia, ji labai greitai ėmė suprasti viską, ką jai sakai, ko iš jos nori, išmoko žaisti ir tai daro su didžiuliu džiaugsmu. Ir dabar tai nuostabus šuo, be galo meili, žaisminga, paklusni. Labai skubu po darbo namo pasiilgusi savo draugių, nes jos užpildo visus namų kampelius džiaugsmo. Ir kai nebebus vienos iš jų, žinau gerai, kad ir vėl mano namie atsiras šuo iš prieglaudos, ar iš gatvės, kuriam reikės mano pagalbos, mano namų šilumos. Galiu tvirtai teigti, kad tie šunys, kurie patyrę išgyvenimo pavojų, yra labiau atsidavę, labiau prisiriša prie jį išgelbėjusio žmogaus. Upė tikras pavyzdys, esu labai dėkinga jai, kad ji atsirado mano namuose.

Fotografė: Enrika Andrulytė

Alita pas mus gyvena vienerius metus. Jos atsiradimo istorija labai paprasta. Kai apsigyvenome kartu su draugu, bute kažko trūko, tuščia atrodė. Aš nuo mažų dienų pripratusi, jog aplink laksto katinas, bet mano draugas nelabai norėjo katino. O aš asmeniškai neįsivaizdavau kaip šunį auginti bute, kaip jį prižiūrėti ir t.t.

 

Vieną vakarą susitikome su draugais ir jie papasakojo, kad pasiėmė šunį, aš tuo momentu juokais savo draugui pasakiau, kad pasiimkime ir mes šunį. Ryte atsikėlėm ir jis manęs paklausė ar tikrai noriu šuns, aš atsakiau, kad nežinau, gal ir smagu būtų lakstantis gyvis po namus. Na ir pradėjome žiūrėti skelbimus internete. Aišku didelio šuns laikyti bute nesinorėjo, tad žiūrėjome į mažų veislių šuniukus, bet skelbimuose tokių neradome ir atsiminiau, jog Šiauliuose yra gyvūnų globos namai. Pažiūrėjome nuotraukas esančias „Facebook“ tinklapyje ir nusprendėme nuvažiuoti pažiūrėti. Atsimenu mano ir draugo žodžius ten važiuojant, imsim tik patiną, tikrai ne kalytę. Net ir šiandien pamenu tą akimirką kai pamačiau Alitą. Ne mes ją išsirinkimo, bet ji mus. Kai darbuotoja mus nusivedė parodyti šuniukų, buvo likusios tik Alita, jos sesuo ir mama. Darbuotoja atidarė vartelius kur jos buvo, Alitos sesuo nusisuko ir net ant savo gulto prisisiojo, o Alita atėjo iki mūsų ir man ją padavė į rankas. Ji taip gražiai prigludo prie manęs, man iš karto ašaros ištryško akyse, atsisukau į draugą ir klausiu: „Ką darom? “ O jo žodžiai buvo: „Na ką jau padarysi matau, kad be šio šunelio neišeisi iš čia, o jei ir išeisi tai verksi“. Va taip Alita ir apsigyveno pas mus. Su ja elgėmės lyg su mažu vaiku, nakti keldavomės ją į lauką išvesti. Kaip ir kiekvienas šuo pridaro pokštų, bet mes ją labai mylime ir džiaugiamės, kad tą dieną ji mane pasirinko kaip savo šeimininkę. Mūsų Alita yra labai suprantinga, kai padaro kažką blogo priėjusi pradeda laižyti veidą, čia yra jos atsiprašymas. Kai ji mato, kad kažkuriam liūdna, prieis atsiguls šalia, arba savo mažą nosytę kiš, kad tik į ją žiūrėtume ir pamirštumėm bent trumpam problemas. Nei kiek nesigailime, kad bent vieną likimo nuskriaustą gyvūnėlį išgelbėjome ir galėjome priglausti.

 

 

Fotografė: Enrika Andrulytė

Apie šunį niekuomet negalvojau ir maniau esanti kačių žmogus. Tačiau sužinojusi, kad gyvensiu viena, ėmiau galvoti apie draugą – šunį. Gimtadienio proga pučiant žvakutes ant torto, sugalvojau norą – auginti šunį. Tuo viskas ir prasidėjo – naršymas įvairiuose prieglaudų puslapiuose bei skelbimų žiūrėjimas, kol ekrane pasirodė jis – Dingas. Užteko nuotraukose pamatyti jo šypseną ir viskas – mano širdis jo.

Beveik po dviejų mėnesių važiavome į Kauną, tuo pačiu parsivežiau ir Dingą namo. Iš pradžių buvo baisu. Dingas nebuvo jaunas šunytis. Tuo metu jam buvo beveik 7 metai, ir man kilo daug baikščių klausimų… Kaip jis elgsis? Koks jo charakteris? Nebuvo, kas atsakytų į tuos klausimus. Teko aiškintis pačiai. Pirmas dienas jautėsi labai nedrąsiai. Tačiau, laikui bėgant, jis įsidrąsino ir pradėjo stebėti kiekvieną mano žingsnį, sekioti iš paskos. Jau po dviejų savaičių visi draugai ėmė sakyti, kad tai šuo, kuris gyvenime moka vienintelį dalyką – džiaugtis, nors aš, jo šeimininkė, žinau, jog šunėko gyvenime buvę daugiau tamsių, nei šviesių spalvų. Svarbiausia pamiršti tai kas buvo. Kad ir kas benutiko praeityje – jis vis tiek dievina žmogų. Labiau už viską mėgsta būti glostomas ir kasomas. Geriausias jausmas suprasti, kad tai tikrai tavo šuo. Būtent tas, kuris pavergė tavo širdį mainais atiduodamas savąją. Nors jis su manimi dar tik aštuonis mėnesius, nebeįsivaizduoju nė dienos be jo. Kartu keliamės, kartu valgome. Nė minutės nebuvau sudvejojusi savo apsisprendimu ar pasirinkimu turėti šunį, ypač šitą. Nors žmonės mėgsta iš prieglaudų ir skelbimų imti jaunus šunyčius, kaip jau minėjau, Dingą pasiėmiau jau vyresnį. Ir dėl to nesigailiu juo labiau. Tai įrodymas, kad net subrendęs, „senas“ šuo gali padaryti naują šeimą laiminga. Ačiū tau, Dingai!

 

Fotografas: Enrika Andrulytė

Iš pradžių pamačiau facebook puslapyje VšĮ „Penkta koja“ benamius gyvūnėlius. Man jų būdavo labai gaila – tokie liūdni, pritrūkę šilumos meilės. Kartą atsirado noras padėti vienam iš jų. Tačiau šeima buvo nepasiruošusi tokioms permainoms ir „pagausėjimui“, ir aplinkybės tuo metu priglausti gyvūnėlio, deja, neleido.

Tačiau vieną dieną naršydama internete pamačiau jį, savo Teriuką ir visos mintys galvoje susijaukė. Jis krito visai šeimai į širdis iš pirmo žvilgsnio, visi supratome, kad pagaliau… Nieko negalvodami paskambinome ir paprašėme jį dar pagloboti ir palaikyti, kol sugalvosime, kaip jį parsivešti iš Kauno į Šiaulius. Šuneliui kelionė buvo sunki. Pirmaisiais metais buvo visko: sužalota kojytė, sutinęs snukutis. Tačiau pagalbon pasitelkęs mūsų visų meilę ir savo užsispyrimą Teriukas nugalėjo visas jį užklupusias negandas. Dabar jam beveik 3 metai. Jis atsidaves visai mūsų šeimai ir mūsų draugams. Be jo kelionės ir dienos nebūtų tokios smagios… Jei mokėtų kalbėti, manau, papasakotų visiems kaip jam pasisekė ir koks jis laimingas.

 

Fotografas: Enrika Andrulytė

Enrika nuo pat mažų dienų dievino šunis, tačiau ilgą laiką gyveno su seneliais, kurie nepritarė norui auginti šunį kambaryje. Baigusi mokyklą ir kartu su draugu Vytautu įstojusi į universitetą Šiauliuose, iškart pradėjo ieškoti šuniuko. Kartą apsilankė gyvūnų prieglaudoje. Buvo sekmadienis. Prieglaudos darbo laiko pabaiga. Apžiūrėję visus prieglaudoje buvusius gyvūnus nepamatė to, kuris būtų suvirpinęs širdeles. Kai jau buvo beišeiną, tarpduryje sutiko žmones, į prieglaudą atnešusius rastą šunelį. Tuomet jis buvo 3 mėn. amžiaus. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Enrika su Vytautu tuojau pat troško įkurdinti mažylį saugiuose savo namuose. Tačiau pagal taisykles turėjo laukti 14 dienų. Per šį laiką seniesiems šeimininkams suteikiama teisė surasti savo gyvūną. Šiuo atveju joks šeimininkas neatsirado. Taigi Tukis (kaip Enrika ir Vytautas jį pavadino) surado jaukius namus. Be šio gyvūno Enrikos ir Vytauto gyvenimai tapo neįsivaizduojami.

Benamiai gyvūnai yra be galo atsidavę savo šeimininkui, toks yra ir Tukis, meilę jis paskirsto vienodai abiem – ir Enrikai, ir Vytautui. Jis sugeba pavergti visų aplinkinių širdis. Tukis netgi turi savo paskyrą socialiniame tinklapyje www.facebook.com. Ir čia jis – labai populiarus. Žmonės, sutikę Tukį gatvėje, ima klausinėti: „Ar tik čia ne garsusis Tukis?“

Tukis kartu su savo šeimininkais gyvena linksmai. Šiauliuose Enrika su Vytautu organizuoja šunų susitikimus, kuriuose ir keturkojai, ir jų šeimininkai atranda naujų draugų.

Fotografas: Giedrius Šeibelis