Šilalė

„Dabar mūsų namuose Milka gyvena viena, jai skiriame visą meilę ir rūpestį, o ji atsidėkoja tuo pačiu.“

Katytė Milka pas mus atsirado labai netikėtai. Milkos gyvenimo istorija prasideda Klaipėdos gyvūnų globos namuose „Linksmosios pėdutės“. Mūsų močiutė, gyvendama viena, visada džiaugdavosi ramia ir protinga pas mus namuose gyvenusia kate Muse, todėl ji labai norėjo turėti draugę ir priglausti mažą katytę. Ilgai negalvoję nuvykome į gyvūnų globos įstaigą ir žinojome, kad iš ten tikrai negrįšime tuščiomis. Visada suspaudžia širdį matant beglobius, apleistus gyvūnėlius. O nuvykus į prieglaudą ir pamačius mielą trispalvę katytę, jokių abejonių nebeliko. Nors darbuotojai sakė, kad Kulka (toks buvo katytės vardas globos namuose) yra labai baikšti, išsigandusi ir dar kol kas bijanti žmogaus, tačiau ji sužavėjo ir į kitas katytes jau žiūrėti nebesinorėjo. Paklausėme, kodėl katytės toks keistas vardas, jie paaiškino, kad ji be galo greita ir vos pravėrus duris lekia kaip kulka. Buvome perspėti, kad reikia saugoti katytę, kad nepabėgtų.

Parvykus namo, močiutė be galo džiaugėsi nauja drauge. Aišku, tai buvo didelis išbandymas ir katei, ir jos šeimininkei, nes katytė dieną slėpdavosi kokiame kamputyje, o naktį bandydavo tyrinėti naują aplinką. Gaila, bet jųdviejų draugystė nesitęsė ilgai ir Kulka, tapusi Milka (nes močiutei šis vardas atrodė gražesnis), atsikraustė gyventi pas mus. Mūsų namuose jau gyvenusi katė Musė nelabai apsidžiaugė naująja drauge, bet Milka pasijuto geriau galbūt ir dėl to, kad čia sutiko savo „giminaitę“. Greituolė Milka paerzindavo rimtuolą Musę, kuri auklėjo naująją namų gyventoją. Dabar mūsų namuose Milka gyvena viena, jai skiriame visą meilę ir rūpestį, o ji atsidėkoja tuo pačiu. Visada pasitinka grįžtant iš darbo, tuoj „papasakoja“ (kniaukdama) visus savo džiaugsmus ir rūpesčius, per ilgai pavakarojus primena, kad laikas miegoti, meilinasi ir mėgsta glamones, tačiau ilgokai pratinasi prie naujo žmogaus, dažnai slepiasi nuo nepažįstamų. Mūsų Milka greituolė ir sportininkė, jei miega visą popietę, tai 23 val. garantuotai bus greitasis bėgimas per kambarius.

Fotografė Aurelija Bacevičienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Suteik šunyčiui namus, sušildyk ir jo širdis per amžius priklausys tau.”

Mano ir Siūrskio istorija prasidėjo prieš 8 metus. Buvo lietinga ir šalta rudens diena, kai mamai paskambino bedradarbė ir paklausė, ar norime šuniuko. Jei ne, sakėsi išvešianti jį į prieglaudą. Aš pokalbį girdėjau ir nedvejodama pasakiau, kad taip, norime. Mama susitarė, kad šuniuką atvežtų tą pačią dieną. Po kiek laiko jau ėjau pasiimti naujojo šeimos nario. Kai jį pamačiau, širdis pradėjo virpėti, nes jis buvo toks mažytis, susigūžęs. Paėmusi mažylį priglaudžiau po striuke, kad nustotų drebėti ir sušiltų. Visą kelią, kol nešiau, jis inkštė iš baimės, o parsinešus namo, iš karto užmigo guolyje. Visą šią istoriją prisimenu iki šiol. Jis dabar yra mūsų mažasis šeimos narys, kurį be galo mylime.

Fotografė Aurelija Bacevičienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

„Džiaugiamės, kad tą dieną jį radome ir galėjome padėti būtent mes.“

Mano ir mano pūkelio istorija prasidėjo prieš 7 metus. Viskas vyko pas mano močiutę, tuomet buvo Šv. Valentino diena. Aš išėjau į lauką pasivaikščioti ir išgirdau kažką graudžiai verkiant. Taip graudžiai, kad net pervėrė širdį. Pamačiau prie medžio gulintį padarėlį, kuris be galo cypė, man net ašaros riedėjo. Bandžiau jį paglostyti, bet jis cypė ir cypė. Aš jį raminau, sakydama: nusiramink, Pūkuotuk. Pakviečiau šeimą, nusprendėme, kad jis, vargšelis, greičiausiai pervažiuotas. O šalia mūsų namų kaip tik gyvena veterinaras, taigi mes mažylį parsivežėme namo. Buvo be galo skaudu, kai veterinaras mūsų paklausė, ar norime jį užmigdyti. Visi sakėme, kad jis per tą valandą jau tapo mūsų šeimos nariu, nenorime, kad jis mus paliktų. Pūkio gydymas buvo tikrai ilgas, sunkus ir labai skausmingas.

Kai jį radome, vargšelis buvo išalkęs, sulysęs, ištroškęs. Džiaugiamės, kad tą dieną jį radome ir galėjome padėti būtent mes. O dabar mūsų padauža skaidrina mums dieneles. Džiaugiamės, kad turime tokį mažiausią šeimos narį.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Aurelija Bacevičienė

„Visa šeima džiaugiamės, turėdami šiuos nuostabius stebuklus!“
Kalytė Musė mūsų šeimoje atsirado visiškai netikėtai. Vieną šaltos žiemos vakarą man paskambino mamos sesuo ir pasiūlė pasiimti mažą šunytę ar surasti jai šeimininką ir pasakė, kad jeigu nerasime naujų šeimininkų arba patys nepasiimsime, tada tą padarėlį užmigdys. Kadangi tuo metu mano mama buvo išvažiavusi į užsienį, iškart jai paskambinau ir papasakojau visą situacija. Mano mama yra gyvūnų mylėtoja ir geros širdies žmogus, todėl greitai sutiko pasiimti tą mažylę. Išgirdusi šitą žinią, labai nudžiugau, kad galėsiu išgelbėti gyvybę ir turėsiu geriausią savo draugę! Aš laukiau apie dvi savaites, kol parvežė į namus mūsų mažąją augintinę. Ir vieną vakarą grįžusi iš treniruotės radau sesės rankose mažą, išsigandusią mergytę, ji pažiūrėjo į manę ir lėtais žingsneliais prisiartino. Nuo to laiko ji labai prisirišo prie manęs. Visada grįždama namo žinau, jog esu laukiama, jog manęs laukia mano Musė. Nors Musė nėra visiškai sveika, bet visi mūsų šeimos nariai ją saugojame ir labai mylime.

Visai neseniai priglaudėme iš tų pačių žmonių ir Musės sesę, kuri yra sveikutėlė ir labai jauna. Ji taip pat mūsų namuose atsirado labai netikėtai. Mano mama man parvežė kelioms dienoms ją pasidžiaugti, bet atsitiko taip, jog visa šeima ją pamilome ir buvo skaudu ją atiduoti kitiems, todėl pasilikome sau. Visa šeima džiaugiamės, turėdami šiuos nuostabius stebuklus! Ir neįsivaizduojame gyvenimo be Musės ir Meilės!

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Aurelija Bacevičienė

„Nuo vaikystės girdėdavau mamos ir močiutės žodžius, jog priglausti gyvūnai ištikimesni.“

Šiuo metu namuose auginame tris gyvūnus: šinšilą ir du beglobius šunis. 2011 m. liepos mėnesį vyriausias sūnus Netas, parėjęs iš kiemo, pasakė, kad jau antra para su pavadėliu be niekieno priežiūros laksto šuniukas, ir paprašė leisti parsivesti. Man sutikus, sūnus ji parvedė. Kadangi buvo vasara, šuniukas sušalęs nebuvo, bet valgyti norėjo labai. Pastebėjome, jog toiterjerų veislės šuniukas nebe jaunas, nes jau pražilęs ir be dantukų. Apie jį dėjome skelbimus į internetą, klausinėjome šilališkių, kieno jis gali būti, apėjome žmones, kurie tokius šunelius turėjo, tačiau niekas neatsiliepė. Taip jis ir liko pas mus. Šunelį pavadinome Čipu. Mūsų princas ne kartą buvo pabėgęs pro duris, ypač kai norėdavo pažaisti su mergaitėmis. Ne kartą likome be miego ieškodami. Kartą teko ieškoti net 5 paras, kol princą šuniškoje draugijoje rado antrasis sūnus Hubertas.

2013 m. gruodžio 25 d., pirmąją Kalėdų dieną, kaip dovaną, iš Klaipėdos r. esančių globos namų VšĮ „Būk mano draugas“ parsivežėme rotveilerių veislės patelę, kurią pavadinome Taisa. Išsirinkome būtent ją, nes šeimoje jau buvo augę du rotveileriai, su kuriais augo ir du pirmieji sūnūs. Gerai pažįstu šią veislę, be to, kiek paūgėjęs trečiasis sūnus Juvencijus ir pamatęs brolių nuotraukas bei išgirdęs pasakojimus apie minėtus šunis, vis klausinėdavo, kada ir man nupirksite tokį šunį? Taip pat šią veislę labai mėgsta mano vyras Donatas.

Simboliškai šeimoje vaikai yra suskirstę, jog Čipas – mamos šuo, o Taisa – tėčio. Šiuo metu mes turime mėnesio laiko sūnelį Salvijų, kurį Taisa mielai saugo ir pirmai progai pasitaikius palaižo, o lovoje jį visada šildo Čipas. Nuo vaikystės girdėdavau mamos ir močiutės žodžius, jog priglausti gyvūnai ištikimesni. Ne kartą tuo jau įsitikinau, nes užauginau ne vieną beglobį gyvūnėlį. Visada norintiems įsigyti gyvūną siūlau pasižvalgyti prieglaudose, o ne bėgti į turgų.
Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Aurelija Bacevičienė

“Ji yra drąsi ir nebijo naujovių – tai tiesiog puikus šuo.”

Esu Milda, gyvūnus myliu nuo neatmenamų laikų, tačiau tikriausiai labiausiai myliu šunis. Įvairiausius: pūkuotus ir plikus, didelius ir mažus, mano širdyje jie galėtų tilpti visi. Tad kai tapau savarankiška mergina, norėjau turėti savo geriausią draugą. Per gyvenimą mūsų šeimą yra užauginusi daug šunelių ir dabar mano artimųjų rate laksto kone 5 šunys, su kuriais nuolat pabendrauju, grįžusi į gimtinę.

Pati gyvenu Klaipėdoje, mažame butuke. Ilgai gyvenau viena, tad dažnai pasijutusi vieniša pagalvodavau: “O, kaip smagu būtų turėti mažą draugą šalia, kuris vizgintų uodegėlę”. Žinoma, mintys ir liko mintimis kone ketverius studijavimo metus, visuomet išgirsdavau griežtą VETO. Po ilgų derybų su savo sponsoriais (tėvais) ir su savo antrąja puse, pagaliau man įjungė žalią šviesą. Nors leidimą gavau neseniai, tačiau jau senokai žinojau apie Klaipėdos gyvūnų prieglaudoje “Linksmosios pėdutės” esančius mažylius ir jau žinojau, kurio norėčiau.

Taigi supirkę visus reikiamus daiktus, maistą ir guolį, važiavome parsivežti savo naujo šeimos nario. Pamenu pirmą susitikimą: Simba (toks jos dabartinis vardas) puolė mums su Luku į glėbį ir ėmė laižyti žandus. Iškart supratau, kad mudvi gerai sutarsime. Simbą jau turime tris savaites, kol kas ji iškrėtė keletą “zbitkų” (išdaigų, liaudiškai sakant), tačiau ji pasižymi imlumu dresūrai, vos per keletą kartų išmoko komandas SĖDĖK ir STOVĖK. Visada reikaliukus atlieka ant palutės arba bent labai labai šalia. Ji yra drąsi ir nebijo naujovių – tai tiesiog puikus šuo. Jau dabar įsivaizduoju, kaip mes visi trys – aš, Lukas ir Simba – apkeliausime Europą!

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Aurelija Bacevičienė

„Visada sakau, kad šuo myli šeimininką todėl, kad yra gimęs šiam jausmui.“

Šaltą 2013 m. rudens vakarą sėdėdama prie kompiuterio išgirdau skambantį telefoną. Tai buvo skambutis iš tėčio, bet šis jau kitoks, ne toks dalykinis kaip visada. Tėtis man sako: yra mažas šuniukas, jei nori jo, pasiskambink. Aš nieko nelaukusi, džiūgaudama, paskambinau tuo numeriu, kurį man davė tėtis. Džiaugiausi, bet neilgai. Pradėjus kalbėtis bei teirautis, kas tai per šuniukas, ar veislinis, kaip atrodo, gavau tik atsakymą: „nenori, pasakysime, kad nereikia, ir paleisime į dangų“. Šypsena akimirksniu dingo iš mano veido. Nieko nelaukdama nubėgau į virtuvę mamos teirautis, ar aš galiu jį pasiimt, nors ir nežinojau, koks jis, nei kaip atrodo, man gyvybė buvo svarbiau už viską. Mama abejojo. Suprantama, nes labai sunku apsispręsti ir pasiimti nežinia ką, bet tikslas mano vienas – neleisti gyvybei išnykti lyg dūmui. Taip ir nesusikalbėjusi aš vėl grįžau, kur ir buvau – prie kompiuterio. Įsijungus muziką, veide pasipylė ašaros. Gaila, ne džiaugsmo, bet liūdesio. Visa naktis buvo bemiegė, nes galvoje sukosi tik mintys ir planai, ką galiu padaryti?

Kitą dieną, grįžus tėčiui iš darbo ir man iš mokyklos, dar kartą aptarėme šią situaciją ir visgi nusprendėme, kad mes šunelį pasiimsime. Tą akimirką mano veidas nušvito! Juk mes padarysime gerą darbą, leisime gyvybei pasilikti žemėje. Bet nebuvo viskas taip paprasta. Barnio man teko laukti 2 mėnesius. Dienos ėjo labai lėtai, bet aš išlaukiau, dar lyg šiandieną pamenu tą dieną, kai Barnis apsigyveno mano namuose. Tai buvo 2013 m. kovo 21 diena. Pamenu tą džiaugsmą, miegojimą pirmą naktį kartu su gležnu padarėliu, kuris man tilpo į delną. Pamenu, kaip brolį kėliau iš miegų, kad tik išvystų mūsų naują šeimos narį. Ta diena man buvo lyg viena didžiausių gyvenimo dovanų. Tai buvo geriausia mano artėjančio gimtadienio dovana.

Dabar Barniui jau daugiau nei dveji metukai. Ir mes kartu vienas be kito negalime nei dienos. Kas dieną grįžusi namo aš žinau, kad visada būsiu pasitikta, nesvarbu, kad namie nebus žmonių, bet visada bus jis! Barnis man padėjo apsispręsti dėl savo profesijos. Tai – veterinarija. Visada sakau, kad šuo myli šeimininką todėl, kad yra gimęs šiam jausmui, ir myli besąlygiškai ir ištikimai, iki paskutinio atodūsio. Todėl mes kartu su Barniu visoms šeimoms, kurios dar neturi augintinių, linkime surasti vienas kitą ir mylėti. Manau, kad geresnio draugo už šunį nerastume niekur nei su žiburiu.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Aurelija Bacevičienė