utena

“Manome, kad gelbėjame juos, bet jie gelbėja mus”

Niekada nesakyk niekada – atrodo, kad žiūri į mane likimas ir juokiasi. Mat sakydavau, kad niekada neturėsiu katino, nes esu šunų žmogus. Ir štai namuose gyvena katinas vardu Zuikis. O mirus vienai iš mano šunyčių, sakiau, kad daugiau augintinių neturėsiu, nes buvo labai skaudu atsisveikinti. Ir štai namuose zuja kelionių kompanionė kalytė Berta. Tiesa, pagal pirminį planą tiek šuo, tiek katinas su manimi turėjo pabūti tik truputį, tik laikinai… 

Dveji metai – tiek Berta ir Zuikis jau gyvena mano namuose. Į mano namus jie atkeliavo kone tuo pačiu metu, bet skirtingais keliais. Per šį laiką buvo visko – ir juoko, ir nevilties akimirkų, ir džiaugsmo, stebint gražų Bertos ir Zuikio bendravimą, ir iššūkių, pratinantis vieniems prie kitų, tačiau dabar jau drąsiai galiu sakyti, kad sprendimas jiems suteikti nuolatinius namus, buvo teisingas ir kad visi iššūkiai nublanksta prieš tas gražias akimirkas, kurias jie dovanoja. 

Kol mažas rainiukas paaugs ir sustiprės

Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos Facebook puslapyje pamačiau mažutėlio, vos mėnesio laiko, raino kačiuko nuotrauką su prašymu suteikti laikiną globą. Iš karto pamaniau, kad vardan mano prieš pusmetį iškeliavusios šunytės Šeiros atminimo, galiu suteikti jam taip reikalingus saugius, nors ir laikinus, namus. Tą patį vakarą Zuikis (tuo metu dar Tiktokas) atkeliavo pas mane. Sprendimas paimti jį į laikiną globą buvo spontaniškas ir, beje, man pačiai labai netikėtas! Juk visada galvojau, kad nesu kačių žmogus.

Katinėlis iš karto jautėsi tarsi čia jau būtų gyvenęs daugybę metų, o man viskas buvo nauja – ir kraiko dėžės, ir jų valymo ypatumai, ir draskyklių poreikis, ir kačių mitybos racionas, ir katiniški žaidimai, ir kačių sveikatos klausimai. Teko konsultuotis ir su gyvūnų globa, ir su draugais, ir internete informacijos ieškoti. 

Zuikis augo, stiprėjo, bet vis neatsirado norinčių priglausti kačiuką su viena akyte. Galiausiai aš ir pati nebenorėjau jo atiduoti, nes katinas tapo tikru šeimos nariu – tad Zuikio laikini namai tapo jo tikraisiais namais. Zuikis nuo pat mažens buvo labai mielas, švelnus, tvarkingas, protingas katinas – su juo buvo lengva. Toks jis yra ir dabar – iš mažo kačiuko išaugo į didelį įspūdingą katiną – aristokratą, kaip aš jį juokais pravardžiuoju – murkizą, kuris lentyna ar kosmetiniu staliuku sugeba praeiti taip, kad nepajudėtų ir nenukristų net mažiausia smulkmena.

Kol šunytė ras tikrus namus 

Laisvalaikį leidžiu aktyviai, dažnai einame į žygius miškais, todėl, kai mano ilgametė bendražygė šunytė Džina dėl senatvės nebegalėjo leistis su manimi kartu į ilgesnius pasivaikščiojimus, nusprendžiau, kad galiu padaryti gerą darbą ir kartu pasiimti aktyvesnį, judresnį šunį iš gyvūnų globos namų. Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos vadovė Jolanta į bendražyges pasiūlė Bertą, nes ši netverdavo savame kailyje ir ieškojo, kur išlieti energiją. Taip ji ir pradėjo su manimi žygiuoti savaitgaliais – iš karto susidraugavo su kartu einančiu bičiulės labradoru, su kuriuo iki šiol yra geriausi žaidimų draugai ir bendražygiai. 

Norėjau padėti Bertai surasti namus, todėl vis skelbdavau įvairiose Facebook grupėse apie Bertos nuotykius žygiuojant miškais, jos nuostabų būdą bei norą mokytis. Tačiau norinčių suteikti namus vis neatsirado. 

Berta – didelė aktyvistė, reaktyviai reaguoja į kai kuriuos kitus šuniukus, gal tai gąsdino žmones, nes reikėjo įdėti šiek tiek darbo, daug meilės ir kantrybės. Kaskart būdavo vis liūdniau po smagios žygio dienos palikti Bertą gyvūnų globoje. Galiausiai ją susižavėjo ir panoro „įsišuninti“ žmonės, gyvenantys Norvegijoje, o aš pažadėjau būsimiems šeimininkams padėti pripratinti ją prie namų aplinkos, vedžioti į dresūrą – taip Berta atkeliavo į mano namus. 

Tačiau dėl didelio Bertos reaktyvumo gyvenimas Norvegijoje Bertai (ir jos būsimiems šeimininkams) būtų tapęs nemažu iššūkiu. Tad sprendimas atėjo savaime – Berta liko gyventi su manimi ir Zuikiu. 

Čia labai tinka kažkur internete perskaityta frazė: „žiūrėdama į beglobių gyvūnų nuotraukas, vis galvodavau, kad kažkas juos turėtų priglausti, kol vieną dieną supratau, kad tas kažkas esu aš.“ Ir tuo sprendimu dabar labai džiaugiuosi. 

Gyvenimas kartu: kaip katinas su šuniu

Neslėpsiu, kad buvo žmonių, kurie sakė, jog per drąsiai imu į namus suaugusį šunį (Bertai tada buvo 2 metai), kai namuose jau gyvena mažas katinukas. Buvo baimių, kad nesutars, kad Berta gali tyčia ar netyčia nuskriausti Zuikį. Ir tikrai – pirmas susitikimas buvo audringas: Berta puolė Zuikį, tačiau už tokią reakciją buvo iš karto nubausta uždarymu kitame kambaryje. Teko dar du kartus pakartoti bausmę – ir viskas – Berta suprato, kad katinas šiuose namuose turi neliečiamybę. 

Labai gelbėjo, kad Zuikis reagavo kaip tikras namų šeimininkas, nors buvo kone Bertos letenos dydžio, kuo ramiausiai sėdėjo man ant kelių ir žiūrėjo į ją. Jie greitai susidraugavo ir Berta tapo Zuikio aukle – prižiūrėjo, saugojo, žaidė su juo. Katinėliui viskas buvo leidžiama – ir Bertai į nosį kąsti, ir ausis pakramsnoti, ir uodegą gaudyti. Berta iki šiol elgiasi kaip vyresnioji sesuo ir visose situacijose saugo katiną. 

Dabar galiu pasakyti, kad katė ir šuo namuose – tobulas derinys. Jie papildo, ugdo vienas kitą ir sukuria nepakartojamą namų atmosferą. 

Terapeutė lapė

Pamatę Bertą, žmonės dažnai sako „oi, kokia laputė“ – ji ir išvaizda, ir savo gudriu charakteriu tikrai kažkiek primena lapę. Taigi, netikėtai išėjo šmaikštus duetas – lapė, gyvenanti su Zuikiu. Iš tokių personažų visada galima tikėtis geros juoko dozės. Ir tikrai – nebuvo dienos, kad nepraskaidrintų nuotaikos.

Su žmonėmis Berta draugiška, bet santūri – dažnai nuvažiuojame į socialinės globos namus, kur ją senoliai juokais vadina terapeute – jos ten visada laukia. Berta savo gera nuotaika ir teigiama energija pasidalija ir su senoliais – ir „padainuoja“, ir leteną duoda pasisveikindama, ir uodega pamojuoja nueidama. Beje, mano nuostabai, Bertai puikiai sekasi taikyti „terapiją“ ir katėms – ji kaip niekas kitas gerai suvaldo besiplieskiantį kačių konfliktą, kai su Zuikiu lankomės svečiuose, kur gyvena kita katė.

O namuose tiek Zuikis, tiek Berta yra švelnūs, meilūs ir labai kultūringi, tvarkingi šeimynykščiai. Namų taisykles jie perprato labai greitai – pirmieji du-trys mėnesiai, kol susitarėme dėl bendro gyvenimo taisyklių, buvo kiek sudėtingesni, reikalaujantys kantrybės ir supratimo. Dabar grįžusi namo niekada nerandu jokių šunybių ar „katinybių“. Zuikis labai prieraišus ir supratingas katinas, didelis murklys, labai mėgstantis būti šalia žmogaus. 

Lauke Bertai reikėjo mokytis gerų manierų, nes ne visada ramiai reaguoja į kitus šunis, todėl lankome dresūrą. Ji labai imli mokslams, greitai išmoko įvairių komandų, akivaizdi ir pažanga dėl reakcijos į kitus šunis.

Veislė – unika

Su Berta dažnai kartu keliaujame (beje, Zuikis irgi puikiai važiuoja automobilyje) – ne kartą lankėmės įvairiuose Latvijos miestuose, Lenkijoje, keliavome po Lietuvą, plaukėme baidarėmis, dažnai žygiuojame miškais. Šią vasarą plaukėme baidarėmis Virvyte netoli Telšių. Pamatę, kaip Berta ramiai ir elegantiškai sėdi baidarėje, ne vieni baidarininkai klausė manęs, kokia jos veislė. Manęs to dažnai klausia. Žmonių sąmonėje nusistovėjusi nuostata, kad gražus šuo gali būti tik veislinis. Į klausimą apie veislę visada atsakau – unika (iš lotynų kalbos žodžio unica – vienintelė ir nepakartojama). 

Labai norėčiau, kad žmonių sąmonėje neliktų tos neigiamos, nieko bendro su veisle neturinčios, etiketės – lenciūginis ar kiemsargis. Kam nepatinka naudoti terminą unika, tam yra žodis – mišrūnas. Stebina, kad neretai patys šeimininkai klijuoja tokias etiketes savo augintiniams. Mano Berta – sofos karalienė, kaip aš juokais vadinu, tuo metu kai kuriems grynaveisliams šunims pasisekė mažiau ir jie – kaip bebūtų gaila – gyvena liūdną „lenciūginio“ gyvenimą, leidžia dienas pririšti prie grandinės. Gal laikas būtų nustoti painioti veislę su gyvenimo sąlygomis, kurios apibūdina žmogų, bet ne jo augintinį. 

Patarčiau ir kitiems keturkojį šeimos narį imti iš prieglaudos – turėsite ištikimą draugą, unikalų augintinį, kuris jums atsilygins beribe meile ir prieraišumu, o sutikti žmonės stebėsis – kokia jo veislė? Žinoma, kaip ir su bet kuriuo gyvūnu, reikės kantrybės, meilės, laiko. Ryšį su gyvūnu reikia kurti diena iš dienos. Nereikia tikėtis, kad gyvūnas iš karto bus toks, kokį jūs įsivaizduojate: elgsis pavyzdingai, supras iš žvilgsnio ar niekada neiškrės jokių eibių. 

Ką tikrai žinau – už meilę ir rūpestį gyvūnas atsilygins šimteriopai. Visiškai teisinga mintis, kurią perskaičiau internete: „Mes galvojame, jog gelbėjame gyvūnus, tačiau galiausiai jie išgelbėja mus.“

“Iš tikrųjų esame labai laimingi namuose turėdami tiek mažų širdelių, kurios besąlygiškai mumis pasitiki ir myli.”

Kitokio gyvenimo be gyvūnų jau ir nebeįsivaizduotume, turbūt tai užkoduota genuose, nes abu tėvai baigė veterinarijos studijas, todėl manau, kad visa tai buvo perduota ir man. O turint rūpestingą ir gyvūnus mylintį vyrą mūsų namuose šiuo metu gyvena katinas Muchtaras, kalytė Kaira ir triušytė Zuzu. Taip pat akvariume plaukioja ir kelios naujų namų ieškojusios žuvytės.

Triušytė Zuzu pas mus atsirado jau gana seniai, šiuo metu jai yra 13 metų. Kūčių rytą kaimynai  atnešė mažą pūkuotą padarėlį su prašymu pasiimti arba paleis į lauką, o juk žiema! Turbūt tai turėjo būti kalėdinė dovana kažkokiam vaikui. Zuzu  gavau visai mažytę, vos kelių mėnesių, tiesa, tuo metu man pačiai viso labo buvo 13 metų ir gyvenau su tėvais. Ačiū tėvams už jų didelę širdį ir galimybę auginti daug įvairių gyvūnėlių. Zuzu buvo maža rusva triušytė labai tvirtu charakteriu, svečiams kambaryje vietos nebūdavo, nes kiekvienas atsisėdęs ant lovos tiesiog būdavo apkandžiotas. Zuzu gyveno su tėvų katinu, su kuriuo dalindavosi ir kraiko dėžute, be galo tvarkinga triušytė. Turbūt didžiausia iškrėsta išdaiga buvo nugraužtas 8 metų tėvų iš sėklos išaugintas citrinmedis (tą dieną atsimenu kaip šiandien, nes tai buvo labai mylimas jų augalas). Be šios išdaigos dar buvo sugraužtos kelios šlepetės. Dabar, kadangi vyresnė, jokių išdaigų nekrečia, tik mėgsta naktimis išeiti pasivaikščioti (jos narvas atviras). Būna labai juokinga, kai ryte atsikėlę randame ją šmirinėjančią po virtuvę, o kai pamato, jog matome, lekia į savo narvelį ir jame tupi lyg niekur nieko.

Kaira atsirado prieš 4 metus, kai apsigyvenome kartu su vyru. Buvo diena po Joninių, kai išgirdau skambutį į duris, o ten draugai su mažyte Kaira. Aišku, iš pradžių nieko nespratau ir šiek tiek pyktelėjau, kad be mūsų žinios jie atnešė tokią dovaną, bet po kelių akimirkų supratau, kad vyras viską buvo sutaręs  ir žinojo, kad turėsime naują šeimos narę. Jis pats rado jos skelbimą, matėsi, jog Kairos gyvenimas nebuvo visavertis, tai bylojo tik viena stovinti ausytė, šiurkštus ir pilnas blusų kailiukas, nutrupėję ūsai, sulūžinėję nagučiai ir pilnos akys baimės. Bet dėl subalansuotos mitybos greitai sustiprėjo. Vardą ji išsirinko pati, vyrui skaičiau įvairius vardus ir perskaičius vardą Kaira ji pakėlė galvytę. Mes patys mokėme komandų, ji buvo labai gabi. Sėsk, gulk, šliaužk, apsiversk, šalia, balsas, lauk – vienos iš mėgstamiausių komadų, kurias puikiai pademonstruoja ir dabar, jei rankoje turime kažką skanaus. Ji yra unikaliai ramaus būdo ir be galo mylinti vaikus, bet ilgesnį laiką būdama viena namuose prisigalvoja veiklos. Pirmosios jos išdaigos – sugraužtas televizoriaus pultelis, atluptas tapetas ir ištraukti maišeliai iš pakuotės. Kai šiek tiek paaugo, aiškiai parodė, kad namuose uždarų, jai neprieinamų zonų negali būti, taigi išeidami į darbą visada atidarome visų kambarių duris ir atitraukiame roletus, kitu atveju rastume išdraskytas duris ir nutrauktus roletus. Bet nepaisant jos tokio būdo, ji nuostabus augintinis, mūsų numylėtinė, lepūnėle, kuri mėgsta miegoti šeimininkų lovoje ir dar būti apklota, bet ko nepadarysi dėl mylimo gyvūnėlio.

Prieš metus namuose atsirado ir mūsų be galo mylimas namų karalaitis katinas Muchtaras. Su vyru jau buvome suplanavę, jog namose turi atsirasti ir katinas, aš labai norėjau juodo, vyras norėjo rusvo kačiuko, net vardą jau turėjome išrinkę – Ego. Bet kaip dažniausia nutinka  gyvenime, paradoksas – mūsų katinas rainas. Tiesiog vieną dieną prisijungusi prie socialinio tinklo radau “SOS gyvūnų” savanorės skelbimą, jog lauke rastas mažytis kačiukas, sveriantis vos 200 g. Ir ta istorija mane taip sužavėjo, pagalvojome su vyru – tai mūsų būsimas augintinis. Nieko nelaukę parašėme savanorei, jog norime kačiuką globoti, tačiau dėl jo sudėtingos būklės turėjome laukti,  kol kačiukas sustiprės, bus paskiepytas ir čipuotas. Nemeluosime, tas laikas mums labai prailgo, su nekantrumu laukėme, kada mažytis galės keliauti į namus. Visą tą laiką savanorė mus informuodavo apie kačiuko būklę, siuntė nuotraukas ir mums jį rezervavo, palaukti jo teko, bet tikrai buvo verta. Jis toks meilumo įsikūnijimas. Ir pagaliau atėjus lemtingai dienai mums parašė, kad galime pasiimti savo augintinį. Tą dieną džiaugiausi kaip mažas vaikas. Šita maža pūkuota meilybė į namus atnešė daug džiaugsmo ne tik mums, bet ir kitiems mūsų augintiniams. Kairai tapo kaip kūdikis, ji juo labai rūpinosi ir augino, kartu miegodavo, nuprausdavo mažylį ir nosyte pabaksnodavo. Kai Muchtaras paaugo, tapo geriausi žaidimų ir bendrų  išdaigų darytojai draugai. Apskritai Muchtaras yra labai komunikabilus ir bendraujantis katinas, su triušyte Zuzu kiekvieną ryta pasilabina susiglausdami nosytėmis, o rytiniai bučiniai ir murkimai yra neatsiejamas kiekvieno ryto ritualas. Išsivalyti dantis yra neįmanoma misija, kol neatsimyluoja, kitu atveju užšoka ant kriauklės, letenėlėmis atsiremia į veidą ir trina savo snukutį. Mūsiškiui posakis “aš katinas ir vaikštau, kur noriu vienas” visiškai netinka, nes jam labai svarbus ryšys ir šalia esantis žmogus. Jei būna ne prie mūsų, tada prie Kairos prisiglaudęs, jų begalinė meilė ir draugystė, aš jų jau net nebeįsivaizduočiau atskirai. Kai Kaira grįžta iš lauko, Muchtaras visada pasitinka ją. Vardą Muchtaras išsirinko irgi kaip Kaira – pats, tiesa, kitokiu būdu. Užrašėme kelis patinkančius vardus ir suvyniojome į popieriukus. Muchtaras pribėgo ir letenėle vieną paspyrė, išvyniojome ir radome būtent šį vardą. Muchtaras turi  labai dideles akis ir labai juokingą veido išraišką fotografuojant jį. Jis labai geras katinas, per visą laiką nieko blogo nėra padaręs, išskyrus vieną nugraužtą gėlę. Bet negalime jo kaltinti, nes neaišku, kuris – katinas ar šuo – tai padarė. Kaip sakoma, nepagautas – ne vagis. Muchtaro mėgstamiausi užsiėmimai – stebėti dirbamus darbus namuose, vyras juokiasi, kad jis kaip brigadininkas. Taip pat jis mėgsta būti nešiojamas ant rankų, pribėga ir ropščiasi, kol yra pakeliamas. Na, ir turbūt kaip daugelis katinų dievina iš krano bėgantį vandenį, o viena jo didžiausių silpnybių – bulvių traškučiai. Stengiames neleisti piktnaudžiauti, bet kartais nutinka, kad nematomis pats pasivaišina letena išsitraukdamas iš maišelio.

Iš tikrųjų esame labai laimingi namuose turėdami tiek mažų širdelių, kurios besąlygiškai mumis pasitiki ir myli. Tik mylintys šeimininkai ir šilti namai jiems suteikia tiek daug laimės. Visa mūsų šeima siunčia didžiausius linkėjimus ir linki visoms vienišoms širdelėms surasti pačius nuostabiausius namus!

Foto Laura Vanagaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė