Geg
29
2019“Šis vardas puikiai jai tinka bei puikiai ją atspindi: nuolatos dūkstanti, žaidžianti ir nuo rankų nenulipanti, kaip koks pats mažiausias ir maloniausias mūsų mikrobas.”
Pirmas pas mus apsigyveno ilgaplaukis taksas Čipas. Jam šiais metais balandžio 29 dieną suėjo 11 metų. Jis turi problemų su širdele, todėl kasdien vartoja Vetmedin ir gyvena puikiai. Jis pas mus kokius 8 metus, atsirado, kai draugės sesė išvyko į užsienį. Kadangi dirbame visą dieną, kad Čipui nebūtų liūdna, nusprendėme paieškoti antro šuniuko ir tai buvo Stirna.
Stirna pas mus atkeliavo visai netikėtai, kiek pamenu, 2014 metais iš suplotasnukių namų – “DogSpoto”. Kadangi ji tikrai nesuplotasnukis (Stirna rusų nykštukinis toiterjeras), kaip ji ten atsirado, labai įdomi istorija. Tiesiog buvo atimta iš daugintojos – Stirna gyveno 50 cm pločio ir 60 cm ilgio narvelyje, visus reikalus taip ir atlikdavo jame. Ji tiesiog tapo nebetinkama, nes jos galinės kojytės lyg išnarintos, bet tas gyventi ir judėti visai netrukdo. Dešinė kojytė, matosi, buvo lūžusi, nes lūžio vietoje stambesnis kaulo suaugimas.
Čipas, kaip mūsų lepūnelis, iš pradžių visai nepripažino naujos draugės. O dabar… Dabar visur tik kartu. Išneštas į kiemą ir paleistas jis jau dairosi ir ieško savo Stirnos. Stirna ir Čipas kaip du vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Neįsivaizduojame gyvenimo be jų.
Beje, į klausimą, kaip Stirna gavo savo vardą, atsakau: jai tiesiog jau buvo “DogSpoto” organizacijos suteiktas šis vardas. Jis puikiai jai tinka bei puikiai ją atspindi: nuolatos dūkstanti, žaidžianti ir nuo rankų nenulipanti, kaip koks pats mažiausias ir maloniausias mūsų mikrobas.
Stirna visada miega su mumis lovoje, pasislėpusi po antklode. Jai visada šalta, nesvarbu, ar tai žiema, ar vasara. Ji turi vieną keistą įprotį – palaukia, kol mes užmiegame, tada lekia į virtuvę pavalgyti, prisivalgiusi atlieka reikalą ant palutės, kartais ant kilimo, kartais ant grindų, kaip papuola… Per daug mes nepykstame ant jos, viską užgožia tas jos meilumas ir išpūstos, kupinos vilties akytės.
Foto Daiva Mikelionienė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Vas
27
2017“Kai prieš 5 metus pradėjau lauktis antrosios dukrytės, Garfildas visada buvo šalia nuo pirmų dienų. Lipo man ant pilvo ir apsikabinęs miegojo.”
Mažas, pūkuotas kamuoliukas iš klojimo nuo šieno į mūsų šeimą atėjo prieš 7 metus. Žvitrios, linksmos akytės ilgai buvo be vardo, kol dukra Ema nepamatė filmo apie Garfildą. Jeigu Garfildas – tai ir Odis. Odis buvo paliktas, pamestas ir pas mus prieš 5 metus atklydęs katinėlis. Labai ramus, nedrąsus, alkanas. Jie mūsų šeima – visada laukia, visada pasitinka, nori būti kartu. Kiek pasakojimų, kiek istorijų sukurta apie juos dukros rašiniuose. Jie įkvėpė sukurti pagalvėlių kolekciją “Angelo sapne” gyvūnėliams. Garfildas tapo fotosesijos modeliu, o fotografė Renata tikrai nesitikėjo tokio gero rezultato.
Kai prieš 5 metus pradėjau lauktis antrosios dukrytės, Garfildas visada buvo šalia nuo pirmų dienų. Lipo man ant pilvo ir apsikabinęs miegojo. Dabar lygiai taip pat glaudžiasi prie Robertutės, tik jau lovoje. Garfildas lydėdavo Emą į mokyklą ir ją pasitikdavo, o ji verkdavo, kad jis pasiklys, nepareis ar suvažinės mašina. Jis laukia parvažiuojančio tėčio iš darbo, apžiūrinėja krepšį, ką skanaus nupirko. Kai susižaloja ar žiemą serga peršalęs, mes lekiame pas gydytoją. Kiekvieną vakarą šaukiu jį atsidariusi duris, nes negaliu užmigti, jei jo nėra namuose. O paskui jis kantriai laukia, kol aš jį išmyluosiu ir išbučiuosiu…
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo