Vilnius

Monika ir Rubis

“Mus juokina, kad Rubė, per daug besivartydama, nudrimba nuo lovos, nemoka stabdyti ir įčiuožia į kokią sieną ar spintą.”

 

Tai nebuvo kažkoks spontaniškas ar staigus sprendimas čia ir dabar. Tai ilgai brendęs noras, kuris augo ir kuriam tiesiog atėjo laikas. Nes viskam ateina laikas. 

 

Rubę pamačiau „Lesės“ skelbime ir nusprendžiau aplankyti. Svarsčiau, kad tikriausiai nereikėtų imti pirmo pasitaikiusio šuns, dar pavažinėti, pagalvoti. Tokios racionalios mintys sukosi galvoje, nes kiekvienas sutiks – tai didžiulė atsakomybė. Taigi galvojau, su draugu (nes ir jis buvo į tai įtrauktas – žinoma, savo noru) važinėjome, bet ne kažkur kitur, o pas ją. Iki tol, kol parsivežėme namo birželio pabaigoje. Ir dabar, kai mes drauge keturis mėnesius, visko, ką norėčiau pasakyti, papasakoti ir aprašyti, nesudėsiu į pasakojimą. Tik pasakysiu, kad būtent Rubė gyvenamą vietą, svetimą miestą pavertė namais. 

 

Rubė „Lesės“ prieglaudoje atsidūrė būdama 4–5 metų (rasta miške su savo mažyliais). Po kelių mėnesių jos buvimo „Lesėje“ atsiradome mes. Tie keturi mėnesiai su kiekviena savo diena neša kažką naujo. Ir aš tą kiekvieną dieną klausiu: „Kas buvo iki jos, ką mes veikėme?“. 

Atrodo, jau matėme mieliausias Rubės išraiškas, pavyzdžiui, katino Pūkio akis, bet tai visada kelia šypsnį, o aš šaukiu: „Pažiūrėk, na, pažiūrėk į ją“. Ir mums jau vis vien, kad ji garsiausiai knarkia, o lovoje, paslapčia įsliūkinusi, užima didžiausią plotą. Tiek pat, kiek ir anksčiau, mus juokina, kad Rubė, per daug besivartydama, nudrimba nuo lovos, nemoka stabdyti ir įčiuožia į kokią sieną ar spintą.

 

Tam, kad galėtume įamžinti visas tas istorijas, kuriame jos Instagramą “Sunskatinodienos”. Ne visada pavyksta nufilmuoti ar nufotografuoti Rubės „katino dienas“, todėl būtinai įamžinu raštu. „Katino dienų“ pasakojimai atsirado, kai pirmą kartą ją nusivežėme prie ežero, o Rubė, įsitaisiusi ant šilto smėlio, jausdama švelnius vėjo gūsius, sapnavo savo šuniškus sapnus. Mano galvoje prabėgo minčių kratinys – nuo to, kai ji buvo palikta likimo valiai, dėl kitų šunų prieglaudoje prarado uodegą, iki nūdienos, kai pagaliau parpia paplūdimyje, o visa kita paliko toli. 

 

Atsiradusi mūsų nuobodžioje (nes tik tokiu epitetu, kai palyginame, galime pavadinti tai, ką turėjome tada, ir ką turime dabar) kasdienybėje ji vertė ir toliau verčia viską aukštyn kojomis. Tokiomis „aukštyn kojomis“, kokių palinkėčiau kiekvienam. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Aušra ir Lu

 

“Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną.” 

Kai po ilgos savęs atkalbinėjimo nuo šuns įsigijimo kovos prieš 2,5 metų pagaliau atėjau į prieglaudą, tvirtai žinojau, ko noriu. Mažas, trumpo kailio ir juodas. Mažas, kad paprasčiau būtų susitvarkyti, trumpo kailio, kad nepūkuotų man čia visur, o juodas – tiesiog. Atėjus į „Tautmilės prieglaudėlę“ mano planas iškeliavo į dausas, nes kaip alkanas vaikas saldainių parduotuvėje užsimaniau visų. Kad šunį imsiu iš prieglaudos, žinojau visada. Ypač, kai žiūrėdama į tų vargšų šunelių nuotraukas ašarodavau, o tada įsijungdavau kitos prieglaudos puslapį, kad galėčiau paašaroti dar. Visi ten gailiomis akytėmis ir liūdnomis istorijomis, vienas už kitą mielesni. Kuris piktas, kuris įskaudintas, atrodo, nei vieno iššūkio nėra per didelio. Visa laimė, kad ėjau su tvirčiau ant žemės stovinčia drauge ir prieglaudėlėje dirbančios moterys labai atsakingai žiūrėjo į savo darbą.

Pirmiausiai man pristatė prieglaudos numylėtinį, didžiulį mielą šunį, kuris keturis metus gyveno šeimoje, o šeimai sugalvojus emigruoti, buvo ištremtas prieglaudon. Vien tokios mintys ir istorijos man spaudė širdį. Įdavė pavadėlį į rankas ir liepė eiti pasivaikščioti, pamatysi, sako, tinka tau šuo ar ne, jauti, kad tai tavo šuo ar ne. Einu su tuo šuniu ir, nors jis toks gerietis, toks mielas, vis tiek atrodo, kad svetimą šunį vedu. Galiausiai beeidama sutikau savanorį, vedžiojantį kitą šunį. Jis su plačia šypsena priėjęs paprašė, kad apsikeistume šunimis, nes tas, kurį vedžioju aš, yra jo, kaip ir visų kitų prieglaudoje, numylėtinis. Ką jau čia aš priešinsiuosi, supyks, neduos išvis jokio šuns dar. Juokauju. Taip į mano rankas pakliuvo kito šuns pavadėlis. Niekas tuo metu man nieko apie jį ir nepapasakojo, nes savanoris greitai nukeliavo su savo numylėtiniu, o aš likau su nuostabaus grožio šuniu. Akys žydros kaip dangus. Eina sau tvarkingai, visas ramus, protingomis akimis pažvelgia, į kitus šunis per daug dėmesio nekreipia. Užbėgdama už akių pasakysiu: moka užsirekomenduoti vyrukas, moka. Galvoju, grožis ne viskas, jeigu myli pagal grožį, tai geriau mylėki ožį, kaip ten liaudyje sakoma. Aš tai jau nebūsiu čia ta, kuri ateina ir pagal grožį šunį išsirenka lyg puošmeną. Aš draugo atėjau, draugo! Bet žiūriu, kad kuo artyn prieglauda, tuo mažiau man norisi atiduoti tą pavadėlį kažkam. Tos minties, kad atėjau mažo ir juodo, jau senokai mano galvoje nebeliko. 

Grįžus prieglaudos darbuotoja papasakojo šiek tiek daugiau apie tą šunį. Jis prieglaudoje buvo tik keturias dienas, todėl ir vardas nelabai jam koks dar buvo prigijęs, jį tiesiog vadino Haskiu dėl panašumo į šios veislės šunis. Rado jį gatvėje besibastantį. Sako, moka jis kelias komandas, bet rusiškai. Tada prasidėjo rimtoji dalis. Tikrai žaviuosi, su kokia atsakomybe prieglaudos darbuotojos dovanoja šunis. Turėjau atlaikyti kažką panašaus į darbo pokalbį, įrodyti, kad sprendimas tvirtas, kad esu apgalvojusi ir pasvėrusi viską, kad turėsiu sąlygas ir gebėjimus. Šunys, rasti gatvėje, laikomi prieglaudoje 14 dienų ir niekam nedovanojami dėl tikimybės, kad atsiras tikrieji šeimininkai. Bendru sutarimu nusprendėme, kad į dovanojimo sutartį įtrauksime sąlygą, kad per ateinančias 10 dienų atsiradus šeimininkams aš privalėsiu grąžinti jiems šunį. Šeimininkai taip niekada ir neatsirado, bet čia jau jų praradimas.

Puikiai atsimenu, kaip draugė vairavo automobilį, o aš sėdėjau gale, apkabinusi tą baltą pūkų kamuolį išpūstomis akimis, nesuprantantį, nei kas vyksta, nei kur jis dabar važiuoja. Kelios pirmos dienos nebuvo tokios rožinės. Nors ir seniai svajojau apie šunį, įsivaizdavau, kaip viskas bus, kai jis jau bus namie su manimi, bet kai visa tai tapo realybe, nebebuvo taip paprasta. Sunkiausias dalykas, su kuriuo iki šiol nesu iki galo susitaikiusi, buvo pūkai. Begalybė pūkų. Ant grindų, kampuose, ant drabužių, lovos, kur bepažvelgsi. Per vieną dieną iš mano namų visiems laikams dingo tvarka. Šuo jautėsi nejaukiai, neramiai, su atsargumu žvelgė ir į mane, ir į savo atvaizdą veidrodyje. Haskiu jo toliau vadinti nenorėjau, juolab, kad jis prie to vardo šiaip ar taip nebuvo spėjęs priprasti. Prisėdau pirmą vakarą rinkti vardo, nes juk kaip čia turi šunį be vardo! Neturėjau jokio vardo mintyje, anksčiau nebuvau apgalvojusi, nes įsivaizdavau, kad iš prieglaudos paimsiu šunį, kuris jau turės vardą, prie kurio bus pripratęs. Atsiverčiau kažkokį vardų sąrašą, perėjau jį, pasijuokiau tai iš vieno, tai iš kito, tada pamačiau Lou, nes sąrašas tai angliškas buvo. Galvoju, kokia nesąmonė. O tada dar kartą pagalvojau ir visai neblogai man tas Lou ėmė skambėti. Taip Haskis virto Lu. Komentarų dėl vardo iki šiol sulaukiu visokių, pagrindinis, žinoma, kaip tu tokį sugalvojai?! Palaipsniui iš rusų kalbos pripratinau jį reaguoti į lietuviškas komandas. Šiaip jau jis buvo puikus šuo, nesuvokiu, kaip jis atsidūrė prieglaudoje – mokėjo komandas, suprato, kad gamtiniai reikalai atliekami lauke, ramiausiai važiuoja automobiliu. Pirmieji šeimininkai tikrai turėjo mokėti auklėti šunį, tai net jei jie jo neišmetė, bet Lu pabėgo pats, kodėl jie jo neieškojo? Juk dingus šuniui pirmiausiai tikrintum prieglaudas. Tai iki šiol man paslaptis.

Pirmieji mėnesiai buvo kurioziški, nes kai Lu galiausiai apsiprato, kad čia jo namai, o aš ne tik žmogus, kuris duoda maisto, jis virto tikrų tikriausiu katinėliu. Atrodo, kad jo širdyje tiek meilės, kad ji ten tiesiog nebetelpa. Namuose jis visada bus prisispaudęs prie manęs, bent padėjęs galvą ant kelių ar kaip kad dabar, kol rašau, guli susisukęs po stalu. Kol maudausi, saugo dušo duris. Jei gaminu valgyti, stebi, kad gerai viską padaryčiau. Net praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną. Pradžioje kiek bijojau jį palikti vieną namuose, o jis turbūt tai jausdamas, vis kokią išdaigą iškrėsdavo. Per palangę nukeliavęs ant spintelės sugraužė mano velykinius šakočius, į vaivorykštės šalį išlydėjo krūvą šlepečių, kelias poras sportbačių ir dar mylimiausius mano aukštakulnius. Bet, matyt, laikas atsinaujinti buvo. Ir išmokti palikti daiktus savo vietose, nes, nepatikėsite, geresnio delikateso už kojinę, džemperio užtrauktuką ar šlepetę pasaulyje nėra. Meluoju, gardžiau tik kokia nesąmonė prie konteinerio. Griebi ir leki kiek kojos neša! 

Namuose Luliukas yra katinėlis, bet lauke jis tampa kaip vėjas. Jei tik paleisi, tai tiek ir tematysi. Esu keliskart kaime paleidusi nuo pavadėlio, kiekvienąkart tokia mano drąsa baigdavosi arba bandymu jį pagauti bevaikantį kokią karvę laukuose, arba liūdnai stebint dingstančią jo uodegą laukuose. Nežinau, ar tai mano auklėjimo stoka, ar tokia jo prigimtis, bet tiesiog išmokau, ko nedaryti.

Net ir po visų išdaigų ir vargų atrodo, kad mano gyvenimas be Lu dabar būtų daug liūdnesnis, o namie būtų tuščia. Ta jo besąlyginė meilė atperka visus nuostolius. Bus tų batų ar drabužių. Kai jis žiūri į mane tomis savo mėlynomis akimis ir, atrodo, taip nuoširdžiai stengiasi suprasti, ką aš jam sakau, tirpsta širdis. Kaip jis šoka laimės šokį man grįžus ir puola apsikabinti! Kokiu liūdnu žvilgsniu palydi, kai išeinu, o jo nesivedu! Ir kai lauke su pavydu nužvelgiu tuos tobulai išdresiruotus šunis, romiai žygiuojančius šalia savo šeimininko, o aš tuo tarpu bandau išsilaikyti ant kojų, nes Lu jau užuodė ką nors naujo, pamatė katuką ar šiaip nusprendė, kad ana tas medis geresnis už šitą, ir bando visu greičiu ten nuskrieti, suprantu, kad nekeisčiau savo Lu į jokį kitą šunį, net jei jis būtų mažas ir juodas.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Laura, Eimantas ir Takis

 

“Giliai širdyje mūsų šuo – juodasis vilkas, gamtoje nejaučiantis jokio streso, o tik daug kvapų ir begalinę laisvę.”

 

Takio atskirai, o paskui ir mūsų kartu, kelionė nebuvo lengva. Auginame bailų, reaktyvų ir jau pagyvenusį šunį, kurį iš “SOS gyvūnų” priglaudėme prieš 4 metus, o jam šiuo metu yra apie 8 – 10 metų. Kad jo gyvenimas ne rožėmis klotas, supratome iš jo didžiulio bailumo ir nepasitikėjimo nei vienu žmogumi. Pirmą kontaktą užmegzti prireikė trijų dienų, o po to prasidėjo pratinimasis prie baisiojo žmonių pasaulio, kur krentantis lapas, pravažiuojantis automobilis atrodydavo tokie baisūs, kad Takis krisdavo ant žemės ir drebėdavo. Pakilti dažnai išdrįsdavo tik po pusvalandžio ir tada jokių pasivaikščiojimų, bet greit slėptis, link namų. Šalia vyrų visai neišbūdavo, o net ir pati jį vedžiodama turėjau vengti rankų pakėlimo ar bet kokio staigesnio judesio, kad nebaigtume pasivaikščiojimo šalikelėje, drebėdami.

Pirmieji metai buvo labai sunkūs, pilni abejonių ir “duobių”, tačiau per juos mes pradėjome ir labai daug mokytis vieni apie kitus. Takis – kad ranka maitina ir glosto ir nieko baisaus, jei kartais ji pakyla aukščiau, na, o mes, kad jis tikrai protingas šuo. Būdamas jau senjoras, naujas komandas mokosi itin greitai ir labai noriai, užsipainiojęs pavadį, jį pats atsipainioja, žaislai, kuriuos reikia pergudrauti ir ištraukti maistą, neatlaiko nei kelių minučių. Laikui bėgant atsirado ryšys ir pradėjome paleisti jį miškuose. O čia ir paaiškėjo, kad giliai širdyje mūsų šuo – juodasis vilkas, gamtoje nejaučiantis jokio streso, o tik daug kvapų ir begalinę laisvę. Tai ir šiandien yra viena iš geriausių baimės prevencijų. Vienas iš įdomiausių žaidimų irgi yra miške. Žaidžiame slėpynes, kai Takis dingsta iš mano matomumo ribų, stengiuosi pasislėpti ir aš, kuo giliau, tik, kad ir kur beįlįsčiau, jis mane vis tiek greitai randa.

Šiandien, po 4 metų, kai žmonėms jį pristatau kaip bailį, dažnas į mane pažiūri kaip į keistuolę. Tie žvilgsniai yra aukso vertės, nes žinau, kaip mano šuo pasikeitė. 

Takis nori pasinaudoti proga ir šia žvaigždžių valanda bei paskatinti būsimus beglobių šeimininkus atkreipti dėmesį ir į vyresnio amžiaus ar bailesnius šunis. O namie auginantiems bailiukus linki kantrybės, atkaklumo ir nekreipti dėmesio į pralaimėjimus, ilgainiui jų bus mažiau ir jų vietą pakeis laimėjimai, o gal net ir šypsena į objektyvą.

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Elena ir Bella

“Šiaip iki šiol sunku patikėti, kad turiu tokį išprotėjusį šunį, bet daug kas sako, kad mes panašios…” 

 

Mano gyvenime gyvūnai ima ir atsiranda. Prieš kelerius metus jau pasakojau istoriją apie Miką http://nebrisius.lt/elena-ir-mikas/. O šiandien pasakoju istoriją ir pati dar negaliu patikėti, kaip prieš metus mano namuose vėl atsirado didelis ir išprotėjęs šuo Bella. Taigi pradėkime nuo pradžių. 

Pernai vasaros viduryje gavau žinutę su nuotrauka rotveilerio mišrūnės, kuri gyvena kažkur kaime, uždaryta voljere, jeigu taip galima pavadinti. Iš pradžių nusprendžiau ignoruoti tą žinutę, kuri buvo maždaug tokia: gal žinai, kam reikia jaunos rotveilerės. Po 5 minučių jau skambinau draugams ir aiškinausi, ką čia kartu galime padaryti. Situacija sudėtinga, tikslus amžius nežinomas, koks charakteris, neaišku, pikta, agresyvi? Daugybė klaustukų… O kaip tokį didelį šunį padovanoti? Be to, šuo buvo už 200 km nuo mūsų.  Na, tada pradėjau ieškoti vietos prieglaudose. Nes atsivežus ją į Vilnių, pažinus, būtų lengviau padovanoti. O ir šiaip tuo metu naiviai tikėjau, kad labai greitai jai rasime namus. Gavau vietą faktiškai po mėnesio, tada ir prasidėjo visa gelbėjimo operacija. Važiavome su draugais paimti „žvėries“. Atvažiavome, ištraukėme spirgantį ir šokinėjantį šunį (tuo metu atrodė, kad šuo išprotėjęs) iš to „voljero“, įsodinome į mašiną ir vežame į Vilnių. O smarvė mašinoje nuo šuns baisi, nes ji visa buvo savo išmatose. Kol važiavome su visu kvapeliu, atėjo ir daugybė minčių. O kas dabar? Kaip ir kam ją padovanosime… Kas per šuo… 

Grįžę į Vilnių pirmiausia išprausėme Bellą ir pamatėme, kad tai draugiškas ir geras šuo. Na, ir atėjo laikas vežti į  prieglaudą. Nuvežėme, nuvedėme į  voljerą ir vėl uždarėme, o ji sėdi išsigandusiomis akimis ir žiūri, gi ką tik buvome draugais, žaidėme, o dabar vėl uždaryta… Mums pasidarė labai sunku, įsėdome į mašiną ir sėdėjome nuliūdę apie pusvalandį. Jausmas buvo lyg paliktume savo šunį. Tiesą pasakius, neįsivaizduoju, kaip žmonės savo mylėtus gyvūnus gali palikti. Nes mes nepajėgėme svetimo šuns palikti ir ramiai išvažiuoti. Supratome, kad niekas jos paimti šią akimirką negali, nes aš turiu jau 2 šunis, draugai irgi turi 3. Sutarėme, kad ryt iš ryto aš atvažiuosiu ir paimsiu ja pavedžioti.  Atėjo kitos dienos rytas, aš atsikėlusi anksčiausiai jau skubėjau pas Bellą. Pasiėmiau ją iš prieglaudos, į kurią ji daugiau ir negrįžo. Radome, pas ką Bella galėjo nakvoti, o aš su ja leisdavau dienas. Per tą laika labai prisirišau ir tarp mūsų atsirado ryšys. Bella su manimi visur važiuodavo, nes namie negalėjau palikti jos su savo mažais šunimis. Bandėme ieškoti naujų šeimininkų, bet rimtų ir atsakingų neatsirasdavo. Po mėnesio pamačiau, kad Bella gražiai reaguoja ir į mūsų nervingąjį Miką. Po truputį Bella persikraustė visam laikui pas mane. Aš per tą laiką tyliai pradėjau įsivaizduoti, kad tai mano šuo, nors netikėjau, kad tai gali virsti realybe. 

Po kurio laiko, kai Bella visiškai adaptavosi ir suprato, kad jau čia ir gyvens, atsiskleidė, kokia ji hiperaktyvi. Na, ir prasidėjo mūsų linksmas gyvenimas kartu. Bella daug kur keliauja su manimi. O jeigu bent kelias dienas tenka mažiau pajudėti, tai tada atrodo, kad sugriaus namus. Šiaip iki šiol sunku patikėti, kad turiu tokį išprotėjusį šunį, bet daug kas sako, kad mes panašios… Nors ir padūkusio charakterio, bet ji yra labai gera ir draugiška, tik per savo judrumą kartais atrodo gruboka. Nežinau, kaip ir kur ji užaugo, bet panašu, kad augino ją kažkoks piktokas vyras, nes daugelio vyrų ji prisibijo ir sunkiau prisileidžia. Bet, pavyzdžiui, vaikus ji dievina. Taip pat turi ir daugybę šunų draugų, su kuriais labai patinka dūkti. O tamsiais vakarais jaučiuosi saugi eidama su ja. Jaučiuosi atradusi tikrą draugą ir kompanioną, na, ir visi draugai jau neįsivaizduoja manęs be Bellos. Tai tokia ta Bellos gelbėjimo istorija.  Ji jau užmiršo, kaip gyveno su vištomis, o aš pripratau dalintis lova kartu su ja. 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Monika, Ramūnas, Marsas ir Sidas

“Marsas mokosi iš Sido, kaip rodyti emocijas ir neužmigti ant laurų, o Sidas tampa vis švelnesnis ir meilesnis.”

 

Apie Marsą negalėčiau pasakyti, kad jis buvo šuo, kurį mes išsirinkome. Ne, jis buvo šuo, kurį mums atsiuntė turbūt kažkas iš aukščiau. Mums jo TAIP reikėjo, kad užėjusi į Tautmilės prieglaudėlės puslapį ir pamačiusi mažą baltą pūkų kamuoliuką, nė akimirkos nesudvejojau – tai buvo TAS šuo. Visą savaitę gyvenau su mintimi, kad šitas mažius iš karto mane pamils. Atvykus pasiimti mažylio, apėmė dvejopi jausmai, kiti šunys tiesiog brovėsi ant rankų, siekė mano dėmesio, o Marsas net nekreipė į mane dėmesio. Bet žinojau, kad vis tiek turiu pasiimti jį ir jokio kito šuns. Taip mūsų namuose atsirado 3 sugraužti televizoriaus pulteliai, mažiausiai 4 poros pagražintų aukštakulnių, padailintos kėdžių ir stalo kojos ir… Daug meilės. Marsas toks sielos draugas, kartais nesuprantu, kaip tokioje mažoje širdelėje telpa tiek gerumo, tiek supratimo, tiek meilės… Marsas baltesnis už sniegą ir greitesnis už vėją, laisvos sielos ir didelių linksmų akių. Labiau už viską dievina gaudyti kamuoliuką ir žaisti su kitais šunimis. 

Marsui sulaukus trejų metų, pagalvojome, kad vis tik jam labai trūksta tikro draugo, su kuriuo leistų laiką, kai mes dirbame. Taip mūsų namuose atsirado 3 mėnesių Sidas – patrakęs juodo blizgančio kailiuko velniūkštis, ilgomis kojomis ir didelėmis ausimis. Deja, tarp šunų draugystė neužsimezgė iš pirmo žvilgsnio, tam prireikė kokių 3 dienų, kol urzgimas ir dantų šiepimas peraugo į bendrus žaidimus, vienas kito saugojimą ir begalinę Marso globą, Sidui žaidžiant su kitais šunimis. Sidas visiška Marso priešingybė – urzgia, garsiai loja, kovoja dėl maisto, dažniau kanda, nei švelniai laižo, bet jie taip stipriai papildo vienas kitą. Marsas mokosi iš Sido, kaip rodyti emocijas ir neužmigti ant laurų, o Sidas tampa vis švelnesnis ir meilesnis. Aš taip bijojau, kad Sidas nebus toks “geras”, kaip Marsas. Ir iš tikrųjų jis visiškai kitoks ir jis toks vienintelis.

 

Mūsų Ying ir Yang – geriausi draugai, kokius tik esame sutikę.️

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Ieva, Gediminas ir Marsas

“Man labai patinka su jais visur važinėti automobiliu, Gedas duoda pavairuoti, ledų, o kai sėdžiu gale, visada atidaro man langą, kad galėčiau atpalaiduoti liežuvį ir ausis.” 

 

Sveiki, aš Marsas. Pas Ievą su Gedu atsiradau prieš Kalėdas. Pirmąsias dienas buvo viskas labai smalsu, susipažinau su daug žmonių ir kitų šunų, padėjau jiems persodinti kalėdinę eglę, paremontavau butą, užuolaidas sutvarkiau. Mačiau, kaip jie džiaugės mano darbais, nes viską fotografavo ir siuntė draugams parodyti, bet užsakymų negaunu, tai veiklą baigiu. Dabar esu modelis, fotografuojuosi reklamose, tad laukiu užsakymų. Man labai patinka su jais visur važinėti automobiliu, Gedas duoda pavairuoti, ledų, o kai sėdžiu gale, visada atidaro man langą, kad galėčiau atpalaiduoti liežuvį ir ausis.

Mano geriausia draugė yra Ieva, pas ją įšoku į lovą, kai jie užmiega, kartu sapnuojame ir spardomės per miegus. Su Gedu dažnai einame imtynių ir į mokyklą. Nesuprantu, kaip jis nemoka eiti greta, gulėti ir pan., aš kai tai padarau, gaunu skanuką, viskas paprasta. Be to, galiu pasigirti, kad per šią vasarą apkeliavau Lietuvą, buvau festivaliuose, lankiau šeimininkų draugus ir mamas, žodžiu – viskas pakenčiamai. Jei norėsite susipažinti – parašykite, žinau gerų miškų ir vandens telkinių, kur labai gera leisti laiką. Iki!

 

Foto Ieva Kizenevičiūtė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Eglė ir Šokoladas

“Labai mažais žingsneliais eksperimentuodama su tuo, ką išmokau internete, pradėjau suprasti, kaip Šoka mato pasaulį.”


Šokoladas arba Šoka – šuo iš Antakalnio. Jo mamos šeimininkę kartą sutikau gatvėje, iškart pažino Mažylį (toks jo vardas buvo seniau). Tai pirmas mano šuo, bet jau suprantu, kad ne paskutinis.

Pasiėmiau jį iš prieglaudos, kaip man atrodė, gerai pasiruošusi: perklausiusi daugybę laidų apie dresūrą, prisiskaičiusi sėkmės ir nesėkmės istorijų, parepetavusi su draugų šunimis. Prašiau savanorių patarimo – ieškojau aktyvaus gyvūno, kuris nepavargs žygiuose po mišką. Merginos man parodė kiemo chuliganą Šokoladą, kuris ne pirmą ir ne antrą kartą grįžęs į prieglaudą, kaukia paliktas vienas ir kanda. Aišku, kad kanda, teko sužinoti vėliau, bet kuris šuo nekanda, ane? Pirmos savaitės kartu visai nebuvo saldžios. Pamenu piktus kaimynus, stresą ir miego trūkumą. Kartais pagalvodavau, kad reikėjo imti Stefutę („SOS gyvūnų“ prieglaudoje buvo tokia didelė, meili ir rami senolė šunytė).

Labai mažais žingsneliais eksperimentuodama su tuo, ką išmokau internete, pradėjau suprasti, kaip Šoka mato pasaulį. Tada įsteigiau naujas namų taisykles: viskam yra gera vieta ir geras laikas, aš parodau, kur vieta ir kada laikas, ir visi geriausi dalykai nutinka, kai ausys ir akys žiūri į mane. Šokai, žinoma, reikėjo laiko surasti tuos geriausius laikus ir vietas ir patikrinti, gal vis dėlto ant stalo – visai gera vieta paieškoti maisto arba gal naktį galima apšaukti laiptinės praeivius. Vis dar pasitikrina kartas nuo karto.

Praėjus metams pradėjau mažiau stengtis ir daugiau atsipalaiduoti. Atrodo, kad ir šuo panašiai – ėmė mažiau blaškytis, įveikia jam neaiškias situacijas lengviau, be panikos ir didelės dramos. Baigėsi dainos, kai vienas namuose, mašinoms gatvėje įkąst nebesinori, žmonėms įkąsti nepasitaiko proga. Šiandien žaidėme aikštelėje ir palei tvorą ėjo vyras su kitu šuniu, Šoka išspjovė kamuoliuką ir jau ruošiasi bėgt gąsdint. Sakau: „palik!“ – sustingo ir žiūri į mane. Palaukėm taip, kol vyras nueis, ir žaidėme toliau. Po beveik dviejų metų pratybų toks Šokolado pasirinkimas – man didelis pasiekimas!

 

Foto Ieva Kizenevičiūtė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Žana, Rokas ir Frėja

“Nežinau, iš kur tiek meilės ir prieraišumo telpa toje mažutėje širdutėje, bet mes visada jaučiame neišmatuojamą jos džiaugsmą, kai grįžtame namo.”

 

Frėja mūsų namuose atsirado prieš pusantrų metų.

Kai augau, mūsų namuose visada būdavo gyvūnas. Ir net keli. Neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Kai ištekėjau, savo vyrą atakuodavau visais skelbimais, kuriuose gyvūnai ieško namų. Ketverius metus jis buvo žymimas socialiniuose tinkluose po kiekvieno benamio gyvūno nuotrauka. Žymėdavau nieko stipriai nesitikėdama, nes nuomojamame bute gyvūno laikyti negalėjome, paskui kūrėmės savuosiuose namuose ir apie gyvūną galvoti nebuvo laiko.

BET. Kai eilinį kartą pažymėjau Roką po šuns nuotrauka, mano nuostabai, vyras liepė skambinti. Negalėjau patikėti, bet nieko nelaukdama, kad vyras nespėtų persigalvoti, paskambinau į “Dogspotą”. Tuo metu Frėjos dar laukė operacija, tačiau sutarėme, kad susisieksime su “Dogspoto” įkūrėja Indre po kelių savaičių. Žinojome, kad norėtojų daug, o šuniukas vienas. Kai galiausiai susitikome su Indre ir Frėja – abejonių neliko, buvau pasiruošusi čia ir dabar imti ir vežtis. Ir kiek buvo laimės, kai Indrė nusprendė mumis pasitikėti.

Pirmuosius mėnesius Frėja absoliučiai visko bijojo. Bijojo lipti ant sofos, bijojo rankų, bijojo glostymų, nemokėjo žaisti. Išėjus pasivaikščioti atrodė, kad pirmą kartą mato upelį, nėra mačiusi žolės, viskas jai buvo nauja ir nepažįstama. Mes galėjome tik spėlioti, kaip ji gyveno iki “Dogspoto”, kuris ištraukė ją iš daugyklos narvų. 

Dabar Frėja neatpažįstama. Drąsi, aktyvi, labai sargi! Be proto myli vaikus ir juos saugo, nesvarbu, kieno vaikas. Susiranda naują mažą draugą ir tada nieko prie jo neprileidžia. Mielai lipa ant rankų, prašosi pakasoma ir būtinai prisiglaudžia, jei tinginiaujame ant sofos. O kiek ji bučiuojasi! Kai kas nors klausia, ar šuo nesikandžioja, atšauname, kad nebent užlaižyti galėtų.

Niekada nesigailėjome savo sprendimo. Atvirkščiai, kartais atrodo, kad Frėja mums kasdien duoda daug daugiau nei mes jai. Nežinau, iš kur tiek meilės ir prieraišumo telpa toje mažutėje širdutėje, bet mes visada jaučiame neišmatuojamą jos džiaugsmą, kai grįžtame namo. Ir taip, kartais norėtųsi nesikelti anksti ryte ir nevesti jokio šuns į lauką, kur šalta ir lyja, bet atsimerki, pamatai jau laukiančias tas dideles išpūstas akis ir dingsta visi atsikalbinėjimai. Ji kasdien mane moko kantrybės, atsakomybės ir besąlygiškos meilės.

Tiesa, iš pradžių bijojau, kad imame suaugusį šunį su susiformavusiais įpročiais ir charakteriu, buvo neaišku, ko tikėtis, ką gausime, kaip reikės mokyti. Mokytis Frėja nelabai ir norėjo. Išmokome sėdėti, „negalima“ ir „ateik čia“. Ir kartais atrodo, kad ji vis tiek pasirenka pati, kada komandas vykdyti, labai savarankiška. Būna, matau, kad šaukiama ausis pakėlė, pusę snukučio atsuko, bet žingsnis pagreitėja ir bėga į kitą pusę, lyg negirdėtų. Žinoma, paskui prisimena, kas iš mūsų šeimininkė, bet vis tiek būna labai juokinga.

Šiandien neįsivaizduojame savo namų be šio Kukio (taip namuose ją meiliai vadiname). Ir noriu tikėti, kad ir mes esame Frėjai tokia šeima, kurios ji norėtų. Per šiuos pusantrų metų supratau, kad mes priglausdami gyvūną suteikiame šansą naujam, geresniam rytojui ne tik jam. Mes suteikiame šansą sau.

 

Foto  Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Aivaras ir Pūga

“Su Pūga jaučiu, kaip kiekviena diena tampa pilnesnė prasmės ir džiaugsmo.” 

 

Šeimoje bene nuolat būdavo šeimos šuo. Išsikėlus gyventi vienam pradėjo labai trūkti to gyvo džiaugsmo ir ilgą laiką norėjosi įsigyti savo šunį. Itin daug domėjausi borderkoliais, atrodė kaip tobulas pasirinkimas ir variantas. Vis tik galiausiai nusprendžiau priglausti likimo nuskriaustą šunelį iš prieglaudos. Gyvenu Vilniuje, tačiau vykau į Klaipėdą net kelis kartus į “Linksmąsias pėdutes”, buvau nusižiūrėjęs internete laikos mišrūnus. Bet nuvykęs į vietą pamačiau savo šunelį – Pūgą. Ji su savo broliais bei sesėmis buvo rasta netoli prieglaudos dėžėje. Pūga buvo baikščiausias ir mažiausiai kontakto siekiantis šunelis, išvaizda labai priminė borderkolius, tad daugiau klausimų nebekilo ir ilgai netrukus rezervavau Pūgą sau. Tikėjausi, jog po visų skiepų išgyvens ir po keleto savaičių galėsiu sugrįžti ir keliauti namo jau su šuneliu.

Viskas baigėsi laimingai ir dabar kasdien džiaugiamės vienas kito kompanija! Lankėme dresūrą “Urban dog” mokykloje, išmokome daug. Dar ir dabar kasdien mokomės kažko naujo arba kartojame sena. Dėl Pūgos pradėjau itin daug vaikščioti bei pažinti miestą, jo apylinkes, nueiname vidutiniškai 13 km kasdien. Pastaruoju metu dar pradėjome vaikščioti ir į “Sled Dogs Baltic” fitneso užsiėmimus. Su Pūga jaučiu, kaip kiekviena diena tampa pilnesnė prasmės ir džiaugsmo. Nuoboduliui nebėra vietos.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Indrė, Pupa ir Miksas

“Neįsivaizduoju savo namų be gauruotos šeimynos juose.”

 

Kiek save atsimenu, visada mylėjau gyvūnus. Vaikystėje tėvai leido laikyti tik žiurkėnus, žuvytes ir, labai trumpai, katiną, kuris už netinkamus tualeto įpročius buvo perkeltas gyventi į kaimą pas babytę, kur sulaukė gilios senatvės.

Pirmasis iš dabartinių “įvaikių” mūsų namuose prieš beveik 9 metus atsirado katinas Miksas. Gana netikėtai, nes po mūsų senuko katino mirties buvau pasižadėjusi daugiau gyvūnų neturėti – per daug skaudu skirtis… Tačiau vieną lapkričio vakarą pamačiusios mažą, rusvą, įžūlų snukelį “SOS gyvūnų” namelyje “OZO” prekybos centre abi su dukra ištirpome. Dovanojimo sutartyje pamačiusi įrašytą “Mix”, kažkodėl nusprendžiau, kad čia katinėlio vardas. Ir tik vėliau, kai vardas mūsų neklaužadai jau buvo prigijęs, apsižiūrėjome, kad taip buvo nurodyta veislė – mišrūnas.

Katinėlis (dabar jau solidus, 9 metų katinas, sudėjimu ir charakteriu primenantis garsųjį Garfidą) labai meilus ir šnekus. Paprašius duoda bučkį (tiesa, kartais pasibrangina, o labai pasiilgęs bučiuoja per prievartą). Moka išsireikalauti maisto ir dėmesio tiek, kiek tik nori. Jei jis nusprendė, kad laikas myluotis – lips ant galvos be jokių ceremonijų, kol pasieks savo, arba raudos, kol paimsime ant rankų.

Kalytė Pupa į mūsų namus atkeliavo prieš 6 metus. Nors iki tol buvau labiau „katinų žmogus“ ir niekada neturėjau šuns, pastebėjau, kad vis dažniau žiūrinėju šuniukų nuotraukas prieglaudų tinklapiuose. Pupą (tuomet Jely) ir jos brolį bei sesę pamačiau „Naminukų“ tinklapyje. Pasiskambinusi nurodytu telefonu išgirdau, kad iš trijų liko tik vienas šunelis. Mūsų Pupa, Pupcė, Pupecija ir t. t., kuriai vardą išrinko vyras (tiesa, jį gana ilgai teko įtikinėti, kad mums reikia šuns).

Nepažįstu kito tokio šuns kaip mūsų Pupa. Visiškas taikos balandis, švelni, bučiuoklė, niekad niekam neįkandusi ir net nebandžiusi įkąsti per visą savo gyvenimą, lojanti tik ypatingais atvejais, mylinti žmones ir į kiekvieną žvelgianti su absoliučiu pasitikėjimu. Besąlygiškos meilės koncentratas ant trumpų kojyčių. Ne kartą girdėjau sakant, kad „tokio šuns ir aš norėčiau“, iš žmonių, kurie šiaip jau nėra gyvūnų mylėtojai. O kokia ji supratinga ir klusni! Jai užtenka tik pasakyti, kad kažko negalima, ir visai nereikėjo dresuoti.

Linksma stebėti Mikso ir Pupos draugystę, jų bušido kovas bei gaudynes, kai kilimas skraido, kaip jie vienas iš kito mokosi, perima elgesį, kaip konkuruoja dėl mūsų dėmesio, kaip abu draugiškai „padeda“ man gaminti maistą stovėdami įsirėmę į kojas iš abiejų pusių.

Jei Pupa ožiuojasi ir nevalgo, užtenka tik pasakyti: “Pupa, ateis Miksas ir suvalgys“ ir dubenėlis kaip mat iššluojamas. Abu vienas kito pasiilgsta, kai atostogų metu tenka pabūti atskirai. Tiek Pupą, tiek Miksą kartas nuo karto paauklėja ir apiburba mūsų senolė katė Kitė, kurią paveldėjome mirus vyro mamai. O jie susivieniję ją pavaiko, padėdami palaikyti tonusą. 

Neįsivaizduoju savo namų be gauruotos šeimynos juose. Ir padraskyti baldai ar pūkai ant rūbų tikrai nenustelbia to džiaugsmo, kurį kasdien gauname iš mūsų dream team, kaip meiliai vaidiname savo miauksinčius ir amsinčius šeimos narius.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Živilė ir Kuosa

“Dabar mes kartu ir keliaujame, ir dirbame (vežuosi ją į darbą kartu), ir pramogaujame. Ir tai trunka jau penktus metus.”

 

Ankstyvą kovo rytą mano tėtis ėjo į kioską nusipirkti rytinio laikraščio ir išgirdo gailų inkštimą. Tada pamatė prie parduotuvės įėjimo pririštą mažą sustirusį šunėką. Priėjęs pakalbino jį, paglostė ir paguodė žodžiais, kad tuoj šeimininkas grįš apsipirkęs. Tačiau paėjęs kiek toliau link kiosko, susivokė, kad parduotuvė tokiu metu dar nedirba ir joks šeimininkas neateis. Tuomet, nusipirkęs laikraštį, grįžo ir atsirišęs parsivedė šuniuką namo. Tai buvo nedidukė juoda kalytė. Tądien buvo mano gimtadienis, todėl tėtis paskambino man ir pasakė: „Turiu tau gimtadienio dovaną – atvažiuok“.

 

Aš, žinoma, labai nustebau, gal net supykau, juk šuo ne žaisliukas, negalima jo dovanoti. Bet situacija buvo tokia, kad reikėjo kažko imtis. Taigi aš parsivežiau kalytę namo, išmaudžiau ir nusprendžiau, kad reikia  ieškoti jos šeimininkų. Kad parašyčiau skelbimą, reikėjo kalytę nufotografuoti. Dviračiu išvažiavau į miškelį (nusprendžiau, kad gamtoje nuotrauka bus gražesnė). Miškelyje paleidau savo šunelį iš kuprinės, o jis taip pasiutusiai lakstė, tiesiog skraidė, kad vardas Kuosa tiesiog savaime atėjo į galvą, juolab, kad ir atrodė visa kaip plunksnuotas paukštis.

 

Skelbimus iškabinau ir gatvėje, ir Facebooke įdėjau (tai buvo, ko gero, daugiausiai „laikų“ ir pasidalinimų sulaukęs mano įrašas), tačiau senieji šeimininkai neatsirado. Beje, mano tėtis po savaitės ėjo ir nurinkinėjo visus mano iškabintus plakatus, sakė, jei kas būtų ieškojęs, būtų jau susisiekęs. Taigi taip Kuosa pasiliko mano namuose.

Kadangi veterinaras rado dar pieninių dantukų, buvo nustatytas gan tikslus Kuosos amžius – 7-8 mėn. Buvo akivaizdu, kad Kuosa didelė neaugs. Ji su lengvai apšepusia barzdele, šiurkštaus ir juodo kailiuko, didelėmis stačiomis ausimis (kol buvo maža, viena visada nuleipdavo žemyn), taigi sulaukia daug aplinkinių dėmesio ir simpatijų. Dažnas klausia veislės, juokais atsakau, kad tai „šiurkščiaplaukis zeršionas“ (sehr schon – labai gražus vokiečių kalba).

 

Tai jau trečias mano šuo. Nuo paauglystės neįsivaizduoju savo gyvenimo be šuns, tik pirmi du mano šunys buvo dideli, o šitas mažiukas. Iš pradžių mane tai glumino (koks tai šuo, jei dažnas katinas didesnis), o dabar matau didelius mažo šuniuko privalumus. Nedidelis šuo labai patogus – įsimetei į kuprinę ir ant dviračio. Dabar mes kartu ir keliaujame, ir dirbame (vežuosi ją į darbą kartu), ir pramogaujame. Ir tai trunka jau penktus metus.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Karolina ir Puma

“Dabar sunku suvokti, kaip galėjau gyventi be tokios kompanionės ir draugės – kartu svečiuojamės mieste, traukiniais, autobusais ir kitu transportu keliaujame į ilgiausius, tolimiausius žygius.”

Mano ir Pumos istorija prasidėjo gūdžią žiemą – būtent tuomet, kai nusprendusi tapti „Lesės“ prieglaudos  savanore atėjau į apmokymus ir pamačiau tą juodą besisukantį vijurką. Kaip tyčia, Puma buvo pats pirmas šuo, kurį man davė pavedžioti. Nežinau, ar šią mūsų situaciją galima pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio, tačiau po dienos prieglaudoje tegalėjau prisiminti tik jos tamsiai rudas akutes, begalinį aktyvumą ir džiaugsmingus lyžtelėjimus. Nors visada simpatizavau itin dideliems šunims, be to, eidama į savanorių apmokymus nė negalvojau apie kokio nors šuns paėmimą, po mėnesio Puma jau gyveno pas mane ir tapo mano kompanione visose gyvenimo srityse. 

Dabar sunku suvokti, kaip galėjau gyventi be tokios kompanionės ir draugės – kartu svečiuojamės mieste, traukiniais, autobusais ir kitu transportu keliaujame į ilgiausius, tolimiausius žygius, pažindinamės su naujais žmonėmis ir gyvūnais, mėgaujamės gamta bei stengiamės pajusti gaivų vėjelį gulėdamos saulės atokaitoje viduryje lauko, kažkur toli nuo namų. Taip pat Puma atvėrė ir visiškai man nepažįstamą kinologijos, dresūros pasaulį, į kurį įsivėliau visais 100 procentų – kartu su šiuo laimės kamuoliuku užsiimame įvairiais „šuniškais“ sportais, kuriuose abi išleidžiame perteklinę energiją. 

Niekada nemaniau, jog vienas gyvūnėlis gali tiek daug pakeisti, tačiau dabar drąsiai sakau, jog Puma buvo ta trūkstama laimės dalelė, įnešusi į mano gyvenimą daugiau veiksmo, naujovių ir išmokiusi mane daugiau kantrybės. 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Julija ir Luna

 

“Džiaugiamės šia nuostabia šeimos nare, kurios akys vis dar spinduliuoja dėkingumu, ir ji mums atsidėkoja puikiu elgesiu bei didele meile.”

 

Ta diena buvo stebuklinga. Tik nežinau, ar todėl, kad laisvadienis ir galėsiu skirti laiko sau, ar kažkur giliai širdyje jaučiau, kas mūsų laukia.

Išleidusi dukras į mokyklą, o vyrą į darbą, džiaugiausi gražia diena, bet visai netrukus sulaukiau dukros skambučio, ji neįlipo į autobusą link mokyklos, kuris, beje, kursuoja tik kas valandą, nes pamatė šunį, besiblaškantį tarp stotelėje laukusių žmonių ir bėgantį į gatvę tarp automobilių. Griebiau vienkartines pirštines bei mūsų rotveilerio pavadėlį, šokau į automobilį ir važiavau į stotelę galvodama, kad šuniukas veikiausiai pasiklydo ir jam reikės padėti grįžti namo.

Jis visas buvo aplipęs erkėmis, nekaip ir kvepėjo, antkaklis buvo stipriai nutriušęs, taip pat turėjo tarsi auglį prie kojos. Svarsčiau, kas galėjo jį pamesti. Dukrą išleidau mokyklon, vedžiau jį link namų. Pravažiuodama kaimynė stabtelėjo ir pajuokavo, kad nuo šiol auginsime du šunis, aš tik nusikvatojau ir tariau ne! Skambinau į vieną, į kitą prieglaudą, visos sakė, kad nėra vietų, tačiau Tautmilės prieglauda sutiko priimti, bet tik kitą dieną. Turėdami vilties, kad šeimininkai atsiras, iškabinome skelbimus, apvažiavome artimiausius rajonus. Karveliškėse viena moteris pasakė, kad čia prie kapinių atveža daugybę gyvūnėlių ir palieka. Gumulas įstrigo gerklėje. Kitą dieną paprašiau, kad vyras važiuotų kartu, nes vienai buvo per skaudu. Jausdamas tai, patarė automobilyje man neatsigręžti, kad nežiūrėčiau į tas dideles, vilties kupinas akis. Praėjo tik viena naktis, kai jis cypavo pririštas lauke, tris kartus kėliausi, ėjau prašyti, kad netriukšmautų, bet širdis virpėjo.

Grįžusios dukros iš mokyklos vis prašė, kad papasakočiau, kaip viskas buvo, teiravosi visų smulkmenų, kol pasiūlė nuvažiuoti ir jį aplankyti tuo metu, kai vedžiojami visi šuniukai. Kaipmat sutikau, nes ir pati apie tai galvojau. Tačiau dukra, išgelbėjusi šuniuką, važiuoti nenorėjo, nes žinojo, kad bus per skaudu. Nuvykus mums pasakė, kad šuniukas jau priglaustas! Neee! Pasakykite, kad ne! Visa laimė, kad įvyko nesusikalbėjimas. Šunelis mus atpažino, tad pasiėmėme jį pavedžioti. Atvežėme maisto ir pasislėpusios maitinome, nė neatsiklaususios, ar galima. Išvažiavome spurdančiomis širdimis, nes laikas tiesiog išnyko bebūnant su šuneliu, visą kelią tylėjome.

Vakare pasakiau vyrui, kad trūksta, kad tuščia be jos, ir jis pasiteiravęs, ar man to tikrai reikia, iškart sutiko. Prie vakarienės stalo pasakėme dukroms, kad mudu su tėčiu nusprendėme pabandyti. Būtumėte girdėję tą džiaugsmo klyksmą! Tačiau mes nežinojome, kiek laiko galėsime naująjį draugą auginti, nes tas auglys kėlė baimės, taip pat ir mūsų rotveileris buvo pasipūtėlis, bijojome, kad nepripažins naujo šeimos nario. Išdėsčiau viską laiške Tautmilės prieglaudai ir visi nusprendėme pabandyti.

Tas bandymas tęsiasi iki šiol, tikimės, kad tęsis dar labai ilgai, nes auglys, pasirodo, tebuvo rimta išvarža, kurią spėjome pačiu laiku išoperuoti. Taigi Luną, taip ją pavadinome, nes iškrito tiesiai iš dangaus, pripažino net ir mūsų jau auginamas rotveileris. Džiaugiamės šia nuostabia šeimos nare, kurios akys vis dar spinduliuoja dėkingumu, ir ji mums atsidėkoja puikiu elgesiu bei didele meile.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Margarita ir Zylė

 „O mes iki šiol jai sakom „Zyyyyyle, mes tave myyyyylim“.

Zylės istorija prasidėjo tikriausiai 2013 m. rugsėjį. Tada ji gimė. Iki mūsų susitikimo buvo likę 4 mėnesiai. Apie Zylės istoriją žinome mažai. Tik kad su sesėmis ir broliu per šalčius vasarį žmonės pagailėjo konteineriuose gyvenusių šunelių, pargabeno juos į Tautmilės prieglaudėlę ir paliko. Kol ji keliavo tuos keturis mėnesius savo keliu, mes keliavome savo. Tą patį 2013 m. rugsėjį skausmingai atsisveikinome su ligota 17 m. kalyte. Tuo metu jai buvo tiek, kiek man buvo metų, kai ją draugai man padovanojo per gimimo dieną. Pragyvenau su ja pusę gyvenimo. Namai liko tušti. Žinojau, kad be šuns negalėsiu gyventi, bet turėjau kantriai laukti vyro sutikimo. Tą 2014 m. vasarį, po keturių mėnesių prašymų, tūkstantąjį kartą žiūrėdama į šunelių akis skirtingose prieglaudose, norėjau jų visų. Pagyvenusių, liūdnų, linksmų, kalyčių, patinėlių. Visi jie man būtų mano, bet… kiekvienam šeimininkui savas šuo. Tai gi, tą naktį pamačiau Zylės šutvę ir istoriją.

Vienas šunelis iš jų buvo ypatingai bailus, istorijoje buvo sakoma: „iš būdos vargais negalais pasirodė ketvirtas“. Purvina, sudraskyta nosytė, matėsi net nagų žymės ant jos, matyt pasilabino su kate, iki skausmo liūdnos ir nedrąsios akys. „O šita?“, gal tūkstantąjį kartą klausiu. Sako: „Gerai, šitą galim imti“. Ką? Po tūkstančio „ne. daugiau mes šuns neturėsim“? Man tai buvo kone stebuklas. Per naktį sugalvojau vardą. Jis tiesiog atėjo iš niekur. Iki šiol neturiu jam logiško paaiškinimo. Po paros Zylė jau buvo pas mus. Nė nenorėjau rinktis. Važiavau tiesiog pasiimti JOS. Prieglaudoje ji pabuvo vos kelias dienas. Ji bijojo savęs. Nė nekalbu apie laiptus, pavadį, liftą, duris, garsus, šešėlius, grindis… braškę… išsigando braškės! Buvo paliegusi, nesvarbu. Tada ją parsivežus taip susirimavo „Zyyyyyle, aš tave myyyyyliu. Nuo dabar eisim keliu kartu“. Taip ir einam. Jau daugiau nei penkerius metus. Kiek visko mes kartu patyrėm! Keliavom, žaidėm, mokėmės, tylėjom ir pykomės, bet visada kartu. Kartais savęs paklausiam ar esame jai geriausi šeimininkai, bet ji mums – geriausias šuo! Beje, nenustoja stebinti savo sumanumu. „bučkis“ – prašom, atnešk „tapkę“ – prašom, „atnešk kamuoliuką“ – gausi meškiuką, paršiuką, kamuoliuką, cypsiuką, virvuką, žodžiu, bet ką, išdarinėti žaisliukus – prašom, pagydyti žaizdas – visada, išlaižyti skaudančią vyro galvą – visada. Krikšto dukra ją vadina krikšto sese. O mes iki šiol jai sakom „Zyyyyyle, mes tave myyyyylim“.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Simonas ir Zuma

“Džiaugiuosi, jog grįžus namo ji visada manęs laukia, sutinka kriuksėdama ir striksėdama.”

 

Visada norėjau turėti prancūzų buldogo veislės šunį, todėl stebėdavau “DogSpoto” veiklą socialiniuose tinkluose. Atėjus 2018 metų pavasariui tvirtai nusprendžiau, jog noriu priglausti šunį, tad parašiau jiems. Su manimi susisiekė Indrė, o aš pasidomėjau dabartiniais globotiniais, taip pat paklausiau ir apie Zumos savijautą, nes nemačiau kurį laiką jokių naujienų. Ir man pasisekė, nes jai jau norėjo pradėti ieškoti šeimininkų. Su globėja sutariau susitikimą su Zuma. Pirmą kartą buvau aplotas, bet kaip paglosčiau, ji tik to iš manęs ir norėjo. Iš Indrės gavus žalią šviesą po kelių dienų Zuma jau buvo pas mane. 

Pačios Zumos istorija buvo tokia, kad ją išgelbėjo šeima iš daugyklos ir ji turėjo sveikatos problemų. Jiems patiems sunkiai sekėsi gydyti jos odą, tuomet Zuma buvo perduota “DogSpotui”. Dabar ji yra 5-6 metų amžiaus, namie rami, neloja. Lauke smalsi, veržiasi su savo skleidžiamais garsais pas kitus šunis, kurie kartais jos nesupranta ir parodo agresiją. Mėgsta kur nors keliauti automobiliu, pati lipa į mašiną. Draugauja su visais, kurie ją glosto ir kaso. Didelių išdaigų nėra pridariusi, tik yra pagadinusi daiktus, kuriuos pats palikau ne vietoje. Nors ir suaugusi, bet dresuoti ją nesunku, į miegamą lovą nelipa be leidimo, maisto irgi neėda, gavusi komandą „laukti“. Yra kantri ir rami, kai tvarkome ausytes ar nagus ar kai apžiūri veterinaras. Vardą tokį jau turėjo atkeliaudama iš “DogSpoto”.

 

Džiaugiuosi, jog grįžus namo ji visada manęs laukia, sutinka kriuksėdama ir striksėdama.

 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Anželika ir Kisa

“Šiuo metu Kisa – įspūdingai graži, pūkuota katė, turinti laukinį žalsvų akių žvilgsnį.”

 

Mūsų katytės istorija prasidėjo prieš 6 metus: po pasivaikščiojimo su šunimi laukuose grįžome namo su 1 mėn. kačiuku. Toliau nuo gyvenamųjų namų laukuose vienas vyras globojo (maitino ir sukūrė užuovėją nuo lietaus ir sniego) benames kates. Nesąžiningi žmonės palikdavo jam papildomas „dovanėles“ su kačiukais dėžėse. Vyras stengėsi padaryti viską savo jėgomis ir lėšomis, kartais jam padėdavo ir kiti neabejingi žmonės. Nesiaiškinome, kaip ten atsirado mūsų katytė, supratome tik vieną dalyką – ji labai laukė mūsų. Ji laukė prie sukalto namuko durų slenksčio, kol visi kiti kačiukai miegojo. Mes su šuniu tik užsukome pažiūrėti, kaip jiems visiems ten sekasi, o išėjome jau kartu su katyte. Visas kates vyras šaukė „kis-kis“ ir jos atsiliepdavo, atbėgdavo. Todėl ir mažas kačiukas jau atsinešė su savimi vardą – Kisa.

Šuo kačiuką priėmė puikiai, iki šiol gražiai sutaria. Šiuo metu Kisa – įspūdingai graži, pūkuota katė, turinti laukinį žalsvų akių žvilgsnį. Ji puiki masažuotoja, kuri pašalina stresą ir nuovargį po darbo dienos. Mūsų diena prasideda nuo natūralaus žadintuvo – Kisa draso akvariumo dangtį ir tokiu būdu bando pažadinti ir parodyti, kad jau išaušo nauja diena. Tai visiškai neerzina, o tik sukelia geras emocijas. O dar nepaisant to, kad ji sterilizuota katė, Kisa tapo puiki mama dar vienam priglaustam kačiukui, kurį išmetė dviejų savaičių amžiaus. Mes jį išmaitinome mišinukais, o Kisa buvo atsakinga už visą tolimesnį auklėjimą. Šiuo metu gyvename gražiai ir draugiškai. Gyvenimas pasikeitė tik į gerą pusę!

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Svajūnė ir Kubis

 „Negaliu patikėti, kaip man pasisekė, kad jį turiu.“

Būdama maža visad norėjau šuniuko, tad, kai tik pamatydavau praeinantį gatvėje, bandydavau paglostyti. Prašydavau mamos, kad priglaustumėm šuniuką, bet ji vis sakydavo: „pagalvosiu“. Tad mes su sesėmis ėmėmės veiksmų. Ieškojom ir prieglaudose, ir Facebook skelbimuose – niekur neradom. Kol 2016 metais,  būdama su drauge sulaukiau skambučio iš sesers, su klausimu ar norėčiau šuniuko. Jei taip, turėjau grįžti namo. Nuskuodžiau namo ir ji man parodė skelbimą, esanti Facebook. Kaime kalytė atsivedė šuniukų ir juos norėtų skubiai atiduoti. Jų buvo išvis 3: viena marga mergytė, baltas labradoriukas ir trečiasis, maniškis, rudasis labradoriukas. Jų mama buvo mišrūnė, o tėtis – grynaveislis labradoras. Žiūrėdama į visus negalėjau išsirinkti, bet po kiek laiko pagalvojau, kad reiktų imti mergaitę, tačiau sesuo suabejojo ar tikrai ir parodė į rudąjį berniuką. Jis buvo labai mielas, gražios ir įdomios spalvos: rudas, maišytas su kažkokia spalva, susiliejančia ant kojų. Dar ant snukučio buvo maži rutuliniai antakiai, kurie man labai patiko. Po kiek laiko, kai abi nutarėm paimti rudą berniuką, sesuo paskambino tiems žmonėms. Jie gyvena Trakuose, bet žadėjo važiuoti į Vilnių ir atvežti šuniuką. Aš labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad rudojo dar niekas neužsakė ir gausiu pagaliau šuniuką.

Praėjo savaitė ar dvi, kiekvieną dieną vis nekantriau laukiau… Man bežaidžiant sesers telefonu, jai paskambino šuns šeimininkė. Nulėkiau jai paduoti telefoną, o pati bėgau rengtis. Atvažiavus į susitikimo vietą, ieškojom tos seimininkes ir pamačiau mažą rudą šuniuką. Supratom, kad ten tikrai ji ir mūsų būsimasis šuniukas. Priėjus prie jos, paėmiau šuniuką ir jis pradėjo mane laižyti. Negalėjau patikėti, kad jis toks mažas, jog tilpo į mano delną. Kadangi jis buvo labai mažas, maniau, kad augs tikrai vos iki kelių, tačiau pasirodo, užaugo net aukščiau kelių ir labai raumeningas bei gražus.

Bet dar ne viską papasakojau. Kai grįžom namo, mamos dar nebuvo ir ji nieko apie šitą mažylį nežinojo. Galvojom, kaip jai pasakysim. Grižus iš darbo vakare šuniukas miegojo, tad galvojom, kad pasakysim ryte, juk mažyliui po tos kelionės reikia pailsėti. Rytui išaušus, mes paėmėm šuniuką ir pasakėm viską mamai. Žinoma, ji supyko ir sake jį išvežti į prieglaudą, bet mes prie to gražuolio jau prisirišom ir tereikėjo tik vienos nakties. Aišku nesutikom, kaip galima išvežti šeimos narį į prieglaudą? Taigi padarėm „streiką“ – visą dieną buvom su juo lauke. Aišku pasiėmėm reikalingų dalykų ir mums, ir šuniukui. Vakarop sesuo sutiko pabūti dar prie namų su šuniuku ir neiti į vidų, kol mama neleis jo pasilikti. Aš grįžau namo paimti jai pledą, o mane pamačiusi mama klausė, kur sesuo. Tad jai pasakiau, kad ji su šuniuku lauke laukia, kol leis jį pasilikti. Mama, aišku, paprašė ją pakviesti, o grįžus visiems namo (ir naujam šeimos nariui) visi susėdome aplink jį ir galvojom vardą.  Mama paerzindama sakė, kad vis tiek kažkada jį nuveš į prieglaudą, bet sakiau jai, kad tada jo visur ieškosiu.

Sugalvojau vardą Kumba arba Kubis, nes jis man labai priminė tą zebriuką iš filmo Kumba. Tai va, keli metai praėjo ir vis mama neišveža jo į prieglaudą – jis sau ramiausiai ant lovų miega. Na bet aišku, matosi kaip greit galima pamėgti šunį, nes dabar kartais aš prie jo negaliu prisiglausti, nes mama su juo būna. Negaliu patikėti, kaip man pasisekė, kad jį turiu.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Dominika ir Faina

 „…auklėjimas reikalingas visiems, o tam reikia begalinės meilės, pasiryžimo ir didelės kantrybės.“

 

Prieš penkerius metus, gana netikėtai, nardant interneto platybėse mano širdį suvirpino jos bailios, mielos akys. Faina tai ne tik žodis, apibūdinantis ją, Faina – jos vardas. Po to virpesiuko, jau tą pačią dieną nuvykome į „Lesės“ prieglaudą, abejonių nebuvo, ši, keletos mėnesių kalytė, keliaus su mumis namo.

 

 

Pirmasis ir didžiausias išbandymas mūsų laukė praėjus maždaug 4 mėnesiams. Trumpam užbėgę į parduotuvę palikome ja pririštą, grįžę neberadome. Kažkam mažytė, gilių akių šunytė pasirodė puikus būdas pasipelnyti. Istorija verta detektyvinio filmo, bet nesiplėsiu. Trys bemieges paras trukusios paieškos nenuėjo veltui, Faina grįžo namo.

Kokia ji šiandien? Labai aktyvi lauke, kaip lenktyninis šuo, bet namuose nurimsta, miega sėdmaišyje arba šildosi saulės spinduliuose. Be galo myli vaikus, žodžių tam apsakyti neužtenka, ir visus be išimties. Suaugusiųjų nuo mažumės prisibijo, kartais loja, kartais slepiasi, bet raktą į jos širdį rasti nesunku: švelnumas daro stebuklus. Faina yra puikus sargas, niekas net durų rankenos nepalies nepastebėtas, juokaujame, kad jų galime net nerakinti.

 

Nebuvo viskas taip paprasta ir gražu. Bet po penkerių metų viskam stojus į vietas, galiu pasakyti, kad visa tai buvo šeimininkų, t. y. mano auklėjimo spragos, ir visai nesvarbu ar šunelis iš veislyno ar iš gatvės, auklėjimas reikalingas visiems, o tam reikia begalinės meilės, pasiryžimo ir didelės kantrybės.

 

Sėkmės!

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

 

 

Mantas ir Ralfas

“Jis atnešė tiek džiaugsmo į namus, kiek neatneša jokios Kalėdos ar gimtadieniai.”

 

Ralfą pasiėmėme iš “DogSpoto”. Labai ilgai svarstėme galimybę įsigyti šunį, tačiau ilgai dirbome naktimis ir puikiai supratome, kad to sau leisti negalime, nes šuo yra draugas ir jam reikia meilės ir laiko. Kai pakeitėme darbus į dieninius, pradėjome ieškoti. Ilgai domėjomes veisle ir veislynais, net ir užsienyje. Tačiau vieną dieną užkliuvo už akių Facebook “DogSpoto” įrašas apie iš daugintojų paimtas kales, kurios tuo metu jau laukėsi. Lyg tarp kitko užsiminiau draugui ir pradėjome svarstyti galimybę priglausti taip norimos veislės šunį. Pradžioje parašėme “DogSpotui”, jog galėtume, esant reikalui, tapti globėjais, bet po kelių savaičių pakartotinai parašėme, jog esame pasiryžę tapti šeimininkais, ir taip prasidėjo paieškos. Indrė kaip tik turėjo surasti namus patinui, kurio šeima laukė kūdikio, o kadangi jis labai aktyvus,  jie bijojo, kad nebegalės juo rūpintis. Susitarėme susitikti susipažinti po kelių dienų, tačiau išaušus tai dienai, šeimininkai apsigalvojo. Labai nusiminėme, nes jau buvome jį įsimylėję, nors matę vos vieną nuotrauką. Susisiekus su Indre, ji pasakė, kad turi dar vieną pasiūlymą ir kad po savaitės ar dviejų jau galėtume susipažinti su 8 savaičių šuniuku. Mes net negalvodami sutikome, nes norėjome kuo jaunesnio šuns, kad galėtume jį auginti nuo pat pirmų dienų.

Štai taip ir sulaukėme Ralfo. Vardą jam galvojome dar iki jam atvykstant, tačiau vardas Ralfas jam prilipo nuo pirmų sekundžių, nes jis buvo ypač drąsus ir atkaklus, jo niekas nesustabdė, paskui save viską vertė, kaip filmuko “Ralfas griovėjas” veikėjas.

Ralfas yra pats mieliausias šuo, jis visada šalia, be jo niekas namie nevyksta. Jei ant sofos, tai jis ant kelių, jei į virtuvę ar vonią, tai visada kartu. Labai mėgsta būti ant rankų ir žiūrėti pro langą, tik nesupranta, kad nebėra mažiukas ir kad sveria 13 kg. Jis be proto myli vaikus, pro vaikų žaidimų aikšteles einame dideliu lanku, nes jis viską atiduotų, kad tik galėtų “išbučiuoti” visus ten esančius vaikus. Puikiai sutaria su kitais šunimis. Nekrečia jokių išdaigų, negraužia daiktų, nes turi kalną žaislų, miega tol, kol miegame mes, ir nežadina.

Jis atnešė tiek džiaugsmo į namus, kiek neatneša jokios Kalėdos ar gimtadieniai.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Augustė ir Uosius

“Aš, visada svajojusi apie šunį, tiesiog norėjau, kad mano pomėgis daug vaikščioti kažkam būtų naudingas, o gavau iš šito šuns daug daugiau.”

 

Uosius yra mano visą gyvenimą planuotas ir neplanuotas šuo. Po ilgų metų ciucinant kiekvieną gatvėje sutiktą šuniuką, tik tada, kai kambario draugė parsinešė katiną iš gatvės, supratau, kad geresnio laiko turėti šunį nėra. Ir pradėjau kasdienį tikrinimą visų prieglaudų internetinių puslapių – jis ėjosi gana lėtai, nes aš labai gerai žinojau, ko noriu: vyresnio, tamsaus, didelio šuns. Bet mažas, trumpų kojų, juodmargis šuniukas „Tautmilės prieglaudėlės“ puslapyje savo rudomis akimis įstrigo taip, kad visi dideli sprendimai buvo priimti labai greitai. Jau poros dienų mažas enerdžaizeriu prieglaudoje pramintas šuniukas jau pažindinosi su to paties likimo katinu ir tikrino, kuri lova patogesnė (aišku, prieš parsivežant namo buvo nuspręsta neleisti šuns į lovą).

 

Pirmomis savaitėmis stengiausi šuniukui parodyti kiek įmanoma daugiau, ėjome ir į koncertus, kavines, važinėjome mašina, plojome ir džiaugėmės kiekvienu išgirstu fejerverku, o svarbiausia, kad visur lydėdavo saujos skanukų! Sunkiausia buvo su vardu – praėjus kelioms dienoms šuniukas vis dar buvo bevardis ir jau grėsė visam laikui likti Šuniuku, kai mažasis uostinėtojas iš miško gavo Uosiaus vardą. Ir iki šiol miške Uosius jaučiasi geriausiai – patrakėlis bėgikas, kurio pamišėliškus lakstymus galima sekti jo paties Instagrame, šiandien visai neprimena to storo, šlubo šuniuko, kurį pasiėmiau.

Vis dėlto pirmos dienos namie buvo sunkios jam, o pirmi mėnesiai – man. Pirmomis dienomis nugulinėjęs visus kampus vėliau šuo prisiminė savo pravardę prieglaudoje ir iki šiol energijos turi viskam – niekad nesustos pirmas. Bet kartu su energija grįžo ir įpročiai, galbūt atsiradę gyvenant gatvėje, nes buvo rastas jau pusės metų ir dar partrenktas gatvėje. Nors jau metus leidžiame dienas kartu, Uosius vis dar bijo, kad kiti atims iš jo maistą. Po pirmų mėnesių dėl tokio mūsų nesusikalbėjimo rasta pašvinkusi žuvis gatvėje man paliko randus ant rankos… Taip sužinojau, kas yra jautrus ir reaktyvus šuo, ir mažais žingsniais, dresūra ir vis dar su saujomis skanukų bandome per daug neišsiskirti iš minios. Tik vis dar lojimas ant nepažįstamų, nesugebėjimas prasilenkti su šunimis be emocijų vis išduoda, kad dar truputėlį trūksta.

 

Tikriausiai mano pamoka ta, kad nereikia šuns rinktis pagal liūdnas, rudas akis… Bet kartu tose akyse veikiausiai pamačiau, kad šitas mažas šuniukas jaučiasi didelis ir rimtas šuo, besistengiantis nieko nebijoti. Kartu su savo iššūkiais Uosius yra būtent toks šuo, kokio visada norėjau – turintis savo tvirtą nuomonę, bet norintis (viską) veikti kartu. Ilgiausi pasivaikščiojimai, žygiai, šunų fristailo triukai, rally obedience paklusnumo varžybos – visur Uosius parodo, kad gali. Gal kartais ne viskas pavyksta, bet šitas šuo pakankamai užsispyręs, kad bandytų iš naujo. Kartais to užsispyrimo padaryti gerai jis turi daugiau nei aš kantrybės sulaukti… Bet kuo toliau, tuo mokymosi procesas smagesnis!

 

Nežinau, ar pats Uosius galvoja, kad jam labai pasisekė su manimi… Bet man labai pasisekė su juo – galų gale, aš, visada svajojusi apie šunį, tiesiog norėjau, kad mano pomėgis daug vaikščioti kažkam būtų naudingas, o gavau iš šito šuns daug daugiau.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Sandra, Vidmantas, Karamelė ir Rino

“Ji į mūsų namus įnešė dar didesnį džiaugsmą, dar didesnį įsitikinimą, kad meilė, pasitikėjimas ir tikėjimas tikrai daro stebuklus.”

 

Karamelė į mūsų gyvenimą atėjo planuotai, bet kartu ir netikėtai. Beveik prieš metus pradėjau galvoti apie antrąjį augintinį. Paieškų gan intensyviai nevykdžiau, nes vis dar užplūsdavo abejonės, ar tikrai mūsų išlepintam ir numylėtam Rino nesukelsime streso, į šeimą įsileisdami dar vieną šuniuką, ar susidraugaus, ar patiems nebus per sunku juos prižiūrėti. Ir tik praėjusį rudenį gan intensyviai pradėjau stebėti prieglaudas socialiniuose tinkluose, norėdama suteikti nors vienam nabagėliui tikruosius namus bei priglausti jau paaugusį šuniuką. Tačiau mažai tikėjau, kad prieglaudose atsiras bent kažkiek išvaizda ir dydžiu į Rino panašus šuniukas, nes tiek aš, tiek vyras Vidmantas ypač esame įsimylėję šiuos „stirniukus“.

Dar šių metų pačioje pradžioje VšĮ „SOS gyvūnų“ Facebook paskyroje pamačiau JĄ – labai mielų, apvalių kaip sagutės akių šunytę Karamelę (prieglaudoje suteiktas vardas), kuri, spėjama, 2-3 metų, t. y. panašaus amžiaus kaip ir mūsų Rino. Krito ji man širdin. Tačiau aprašyme apie Karamelę buvo teigiama, kad ji visai nemėgsta kitų gyvūnų, labai triukšminga, galinti skaudžiai įkąsti, todėl tinkami šeimininkai tokie, kurie neturi vaikų, gyvūnų… Todėl šiuo skelbimu pasidalinau, kad Karamelė rastų jai tinkamą šeimą.

Praėjus porai savaičių ir taip vis neatsiradus norinčiųją priglausti, nuvykome susipažinti su Karamele. Pasimatymas truko neilgai, nes ganėtinai šaltą sausio dieną susitikome lauke prie prieglaudos vartelių, o Karamelė buvo be jokio ją šildančio drabužėlio. Nelabai draugiškai ji mus pasitiko, bandant paglostyti vis parodydavo dantukus, Vidmantui bandė įkąsti. Nusprendėme neskubėti, leisti jai priprasti prie mūsų ją vis aplankant, o be to, po dviejų savaičių turėjome išvykti atostogauti į Egiptą. Todėl supratome, kad šiuo metu tikrai neturime galimybės jos priglausti.

Po savaitės, prieš išvykimą į kelionę Karamelę vėl aplankėme, kartu vežėmės ir Rino. Šį kartą Karamelė buvo gerokai draugiškesnė mūsų atžvilgiu, leidosi paimama į glėbį, tačiau Rino atžvilgiu šiepė dantukus ir į draugystę nesileido. Nusprendėme, jeigu per šį mūsų atostogų laiką jos niekas nepriglaus, vadinasi ji mums skirta. Giliai širdyje tikėjau, kad Karamelė yra tikrai labai miela šunytė, o visas šis jos elgesys tai tik savigyna dėl patirto streso, patekus į jai nepažįstamą aplinką.

Grįžę iš kelionės jau kitą dieną vykome pasiimti Karamelės. Automobilyje pusiaukelėje ji tarsi „atsileido“, pradėjo laižyti rankas ne tik man, bet ir Vidmantui, nuolatos vizgino uodegą bei drąsiai dairėsi pro langą. Beje, prieglaudos savanorių vyrų ji neprisileisdavo, o dabar mūsų šeimoje Karamelės numylėtinis yra būtent Vidmantas.

Karamelei įžengus į jos naujuosius namus, nepasirodė, kad ji labai pasimetė, netgi kaip tik susidarė įspūdis, lyg visa savo poza sakytų: „štai, aš vėl namų aplinkoje, kurioje buvau ir esu verta būti!“ (iš tiesų, kokioje aplinkoje ji augo, nežinoma, nes tiesiog buvo palikta dėžutėje prie prieglaudos vartelių).  Buvome nusiteikę, kad Karamelės atėjimas į mūsų šeimą bus labai sudėtingas, tačiau viso to nebuvo! Karamelė tarsi atgimė iš naujo, nebeliko tos prieglaudoje buvusios „saldžiai karčios“ Karamelės.

Rino nelabai apsidžiaugė šia naująja šeimos nare, nes kaip čia dabar reikės ta šeimininkų meile dalintis? O Karamelei Rino tarsi mokytoju tapo. Susidarė įspūdis, kad ji labai nori pritapti ir visko mokosi iš jo: pati būdama mergytė netgi šlapindamasi koją pradėjo kelti, o po to kaip Rino kojomis kapstyti, išmoko prašyti maisto atsistojusi ant galinių kojyčių, o priekinėmis tuo tarpu krapštyti mūsų rankas, bučiuotis. Jau antrą dieną įsiropštė lovon ir miega tik kartu su mumis ir tik po antklode, kaip ir Rino. Rino visada už kiemo ribų vedžiojame tik su pavadėliu, nes šis labai bijo netikėtų garsų, o Karamelė labai tvarkingai vaikšto be pavadėlio, iškart atsiliepia pakvietus, paklusniai reaguoja į sudrausminimus, ramiai praeina pro kitus šunis. Tik kol kas Karamelė visiškai nemėgsta grožio procedūrų – jokiais būdais neleidžia kirpti nagučių, tai tenka vis nukreipiant jos dėmesį kitur labai kantriai atlikti šią procedūrą.

Per šiuos tris mėnesius Karamelė dar jokių išdaigų nespėjo iškrėsti – pastebėjome, kad jos elgesys yra gan aristokratiškas. Nepikta, tvarkinga, visiškai netriukšminga ir be galo meili šunytė (iki šiol nesuvokiame, dėl ko kažkas jos atsisakė) savo nuolatiniu uodegytės vizginimu, „naglu“ nosytės baksnojimu ir jos pakišimu po ranka, kad ją glostytum, bei savo lipšnumu sugeba pasiimti meilės kiek tik įmanoma daugiau. Tarp Rino ir jos  atstumas taip pat kas dieną vis mažėja, o pavydo scenas vienas kito atžvilgiu kelia tik nepasidalindami žaislais ar buvimo šalia mūsų vieta. Ir labiau visai tai yra iš Rino pusės, o Karamelė vis atsargiai bando prie jo prisigretinti, lyžtelėti. Na, tik pikčiau reaguoja ir jokiu būdu neatiduoda, kai Rino bando paimti jos mėgstamiausius žaislus – minkštas tris voverytes, kurios visur keliauja kartu su Karamele, tiek į lovą kartu miegoti, tiek į kiemą.

Nei sekundei neabejojame savo pasirinkimu ir tų abejonių, kurios vis apimdavo mane dėl antrojo šuniuko įsigijimo, neliko nei kruopelytės.  Ji į mūsų namus įnešė dar didesnį džiaugsmą, dar didesnį įsitikinimą, kad meilė, pasitikėjimas ir tikėjimas tikrai daro stebuklus. Esame be galo laimingi, kad būtent mes galėjome suteikti Karamelei namus ir tai tik dar kartą sustiprino mano gyvenimo kredo, kad šiame pasaulyje niekas nevyksta be priežasties. Ir tik klausimas – ar mes ją pasirinkome, ar ji mus? Bet tai jau nebe taip svarbu.

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Nadia, Lada ir Murzis

“Su šeima visada galvojome, jog  namuose yra būtina turėti nors vieną augintinį, aš pati nuo vaikystės visada augau su gyvūnais ir dabar neįsivaizduoju, kaip įmanoma gyventi be jų.”

 

Visi mūsų gyvūnai vienaip ar kitaip yra priglausti.

 

Ladą atsivežėme iš “SOS gyvūnų”. Prieš 6 metus tiesiog pamatėme Facebook prieglaudos puslapyje jos nuotrauką ir kitą  rytą važiavome jos, nes tos akys nuotraukoje, pilnos baimės ir nepasitikėjimo visu pasauliu, nedavė ramybės. Supratome, kad ji yra mūsų ir mes privalome ją išgelbėti. Lada labai protinga kalytė, supranta iš pusės žodžio viską, ką pasakai, o kartais net iš žvilgsnio. Labiausiai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, miegoti lovoje kartu su tėvais, žaisti su skraidančia lėkšte ir tiesiog visada jausti žmogų, būti šalia, prisiglaudusi prie kurios nors kūno dalies.

 

Toliau buvo Donis, juodas katinas, kurį pasiėmėme iš “Naminukų”. Donis atkeliavo į šeimą kaip dovana sesei, tačiau išėjo dovana visai šeimai. Jis yra labai meilus, prieraišus ir daug  kalbantis katinas. Kai pasiėmėme, jam buvo apie 5 metus, o dabar jau apie 13, tačiau jis dar pilnas energijos ir noro palakstyti. Pagrindinis komentatorius mūsų namuose.

Ressi – mano sielos šuo. Kartais atrodo, kad ji save laiko kažkokiu kitu gyvūnu – laipioja medžiais, labai retai loja, dažniau bando kažką kalbėti, paaiškinti. Miega tik po antklode, kad galva būtų ant pagalvės, be galo mėgsta visokias daržoves ir vaisius. Ji pasiruošusi atlikti bet kokią komandą, kad tik gautų kąsnelį. Ressi Ignoruoja kitus šunis, tačiau visada atkreipia dėmesį į žmones, visada nori pasisveikinti. Tai šuo, su kuriuo galima važiuoti bet kur, bet kada, ji labai mėgsta keliauti.

 

Kai turėjome Ladą, Donį, Ressi, atrodė, na, viskas, daugiau gyvūnų tikrai nereikia. Nes buvo sunku surasti, kam juos palikti, kai išvažiuodavome ilgesniam laikui. Tačiau vieną rytą vis tiek važiavome pasiimti kačiuko, kuriam skubiai reikėjo namų. Jis kartu su sesute iškrito iš kibiro, kuris stovėjo ant kelio, žmonės pastebėjo, ir nuvežė juos į “Tautmilės prieglaudėlę”. Iš ten jis atkeliavo pas mus.  Mėlynakis Murzis, ypatingo, gan sunkaus charakterio katinas, kuris galvoja, kad yra galingiausias iš visų gyvūnų, kuriuos yra sutikęs. Kol nekastravome, Murzis buvo 3 kartus operuotas dėl to, kad puldavo ant svetimų šunų, nesvarbu, kokio jie dydžio. Po kastracijos šiek tiek nurimo. Tačiau žmonėms, ypač šeimos nariams, tai yra švelnumo ir grožio įsikūnijimas.

 

Su šeima visada galvojome, jog  namuose yra būtina turėti nors vieną augintinį, aš pati nuo vaikystės visada augau su gyvūnais ir dabar neįsivaizduoju, kaip įmanoma gyventi be jų. Jie vieninteliai supranta ir priima žmogų tokį, koks jis yra.

 

Foto Greta Kniežaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Rūta, Kristijonas ir Fredis

“Jo hipnotizuojantis žvilgsnis verčia jį mylėti, šerti arba niurkyti, negavęs dėmesio arba gavęs jo per daug jis dūsauja ir pukši kaip koks barsukas.”

Fredis mūsų šeimoje atsirado prieš pat Kalėdas. Gan ilgai zirziau, kad noriu šuns, ir Kristijonas kaip dovaną man davė leidimą – tą patį vakarą buvo pereiti visi prieglaudų puslapiai ir surastas liūdniausių akių savininkas. Prieš atsidurdamas prieglaudoje jis kartu su broliais ir sesėmis buvo paliktas sportiniame krepšyje laukuose, prie medžio pririšta jų mama. Gera žinia – visa šeimyna surado namus, o Fredis gyvena kaip karalius.

Kartu grįžę namo labai greitai sužinojome, kad jis atkeliavo ne tuščiomis – su trigubai ištinusia koja bei visa puokšte odos problemų. Atrodė, kad vizitams pas veterinarą nebus galo, ir, nors koja sugijo, tačiau odos būklė vis prastėjo. Labai pasisekė, kad tuo metu mūsų gyvenime atsirado nuostabioji Ieva iš Užupio klinikos, ir iš nuplikusio žaizdoto “nabago” pavertė Fredį parodiniu šunimi.

Ponas iki šios dienos labiausiai mėgsta paliktas vienas namuose viską naikinti – nuo striukių su visomis pakabomis iki televizoriaus pultelių. Yra ragavęs laiptų, sienos, sugraužęs savo narvą. Todėl, kol netapome priverstiniais minimalistais, jis beveik visur keliauja kartu su mumis – ir į darbą, ir prie jūros, mieste yra lankęsis didžiojoje dalyje kavinių, važiavęs ir troleibusu, ir “Bolt’u”, ir traukiniu.

Fredžiui nesvetima aktoriaus karjera – filmavosi  HBO seriale “Černobylis”. Jo visiškas atsidavimas daktariškai dešrai atvėrė kelią į filmavimo aikštelę – net ir praėjus metams į diskusijas leidžiasi tik mainais gaudamas skanėstą.

Nors ir kelia daug chaoso, dėl jo meilaus būdo ant Fredžio neįmanoma pykti – jo hipnotizuojantis žvilgsnis verčia jį mylėti, šerti arba niurkyti, negavęs dėmesio arba gavęs jo per daug jis dūsauja ir pukši kaip koks barsukas. Ir kai mes patingime mesti kamuoliuką, o Fredis pasižiūri prikandęs liežuvį savo rimtomis akimis, suprantame, kad jis priverstų padaryti bet ką – užleisti vietą ant sofos, priimt miegoti ant lovos, kai pačių kojos nebetelpa, eiti į lauką vidury nakties ir dar daug daug dalykų. Ir vis tiek atrodytų, kad mes dar neįrodėme, kaip smarkiai šitą mešką mylime.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Lina ir Kaja

Meilė, lengvumas, palaima ir šiluma – tokius jausmus Kaja mums suteikia.“

Dar nespėjus atsikelti, jaučiu, kaip didelės minkštos letenėlės mindžioja man pilvą ir ragina keltis. Išgirstu, kaip dukra pašaukia „Aja“, ir ji didžiuliu šuoliu jau lovoje. Vyksta rytinis pasimylavimas.

Kai su dukra Nereida pamatėme Kają pirmą kartą Vilniaus „Akropolio“ „SOS gyvūnų“ namelyje, reakcija buvo neabejotina, ji važiuos su mumis namo! Tai nebuvo spontaniška, mes seniai galvojome apie šuniuko įsivaikinimą, tik vis nepasirodydavo „tas“. Kai didžiulės letenos pasirodė ir tas meilės pilnas snukelis palietė mano rankas, supratau, kad tai ji.

Meilė, lengvumas, palaima ir šiluma – tokius jausmus Kaja mums suteikia. Ji geriausia Nereidos draugė, viena pradeda išdaigą, kita pabaigia. Kas rytą ji išleidžia vyrą į darbą, apsimiegojusi laukia, kada gi jis išeis, o ji galės grįžti į miegamąjį ir toliau miegoti su Nereida.

Kaja yra nuostabus jaunas šuo, jai tik keturi, galbūt penki mėnesiai. Ji supranta, ką jai sakai, bet kaip ir kievienas vaikutis daro, kas jai patinka labiau, tačiau ji puikiai jaučia, jei man yra blogai. Aš sergu cukriniu diabetu ir depresija, kai tik man būna „kritinis taškas“, Kaja niekur nuo manęs nesitraukia ir laukia, kol man pagerės. Tokios meilės, gerumo, pasitikėjimo ir atsidavimo ji pilna.

Kaja mūsų šeimos narė, antras vaikas.  Ir visi, kurie sako, kad „tokie“ šuniukai traumuoti, prašom, pasižiūrėkite!

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Dominyka, Šara ir Afrika

“Kiekvieną dieną jos mane įkvepia, skatina eiti į priekį, tobulėti, neužsisėdėti vienoje vietoje.”

 

Šara pas mane atkeliavo 2015 metų pabaigoje. Jau iškart supratau, kad šuo bus labai aktyvus ir paprastų pasivaikščiojimų mums nepakaks. Pradėjau domėtis, kokia veikla būtų galima užsiimti su tokio tipo šunimi, ir taip mūsų gyvenime atsirado šunų jėgos sportas ir VšĮ „Stiprūs šunys“.

Po pusės metų treniruočių nusprendėmė išbandyti savo jėgas pirmose varžybose ir likome be galo nustebinti, nes Šarai pavyko parsivežti pirmos vietos prizą. Pamatėme, kad visa ši veikla jai labai patinka, kad tai padeda tarp mūsų kurti dar stipresnį ryšį, todėl jėgos sportas užėmė vis didesnę ir didesnę laiko dalį. Pradėjome važinėti į varžybas ir užsienyje, netrukus supratau, kad visas mano laisvas laikas yra atiduodamas jėgos sportui ir tai man labai patiko.

Sportavome tris sezonus, per šį laiką Šara pasiekė puikių rezultatų, 2018 metais svorio tempimo rungtyje ji tapo stipriausiu šunimi Lietuvoje. Be to, keliavome į įvairias šeimos šventes, rodydami, kas yra jėgos sportas, kokie šunys juo užsiima ir kad šioje veikloje visiškai nėra jokios prievartos, šuo viską daro savo noru.

O man Šara yra ypatingas šuo. Jos dėka aš supratau, kad šunys ir visa veikla su jais yra mano pašaukimas. Šiuo metu, kai Šara jau išėjo į „pensiją“, aš pradėjau treniruoti kitus šunis, ši veikla man be galo patinka.

Na, o Afrika pas mus atkeliavo prieš 2 metus. Mūsų “šmirgelis”. Planavome ir su ja užsiimti jėgos sportu, nes ji itin šokli, greita, visiškas vijurkas. Tačiau pastebėjome, kad Afrika negali ilgai bėgioti, ji labai greitai pavargsta, mum pasidarė įtaru, žinant, kad tokio tipo šunys yra labai sunkiai nuvaromi nuo kojų. Nusprendėme patikrinti jos širdelę, o rezultatai mus labai nuliūdino… Afrika turi įgimtą širdies ydą ir sportuoti ji negali.

Ji buvo ir vis dar yra labai aktyvi, pradžioje buvo ir sunkiai sukalbama, neklausė. Tai paskatino mane pradėti daugiau domėtis šuns elgesiu, jo kūno kalba. Taip mes atsiradome „WonderDog šunų akademijoje“. Netrukus aš prisijungiau prie akademijos trenerių ir pradėjau vesti jėgos sporto užsiėmimus. O Afrikėlė išbandė įvairių kitų veiklų, nereikalaujančių didelio fizinio pasiruošimo. Labai smagu yra mokytis įvairių dalykų su šunimi, kartu su Afrikėle tobulėjame kiekvieną dieną.

Šiandien jau nebeįsivaizduoju gyvenimo be jų. Kiekvieną dieną jos mane įkvepia, skatina eiti į priekį, tobulėti, neužsisėdėti vienoje vietoje. Jų dėka atradau save ir savo kelią. Visą gyvenimą būsiu joms dėkinga už tai.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Silvija ir Aira

“Jos mėgstamiausia veikla – graužti telefono, kompiuterio laidus, televizoriaus pultelius, dar ji mėgsta suvalgyti mūsų pietūs ir po viso šito mes ją beprotiškai mylime.”

Pirmos mintys, kai pagalvoju apie ją – Ji ypatinga. Aira turėjo nueiti ilgą kelią, kol pagaliau rado  savo vietą. O prasidėjo taip…

Vieną žiemos rytą mano mamai į darbą paskambino kaime gyvenanti moteris ir pasakė, kad pas ją glaudžiasi šunų šeimyna: motina su savo 5 šuniukais. Tuo metu mano mamos seniūnija bendradarbiavo su prieglauda, bet kadangi ji žino, kad aš savanoriauju “Priglausk”, pranešė man ir pasakė, kad reikia jiems padėti. Jie buvo maži, pūkuoti ir labai gražus, todėl visi labai greitai rado namus ir labai džiaugiuosi, kad visi laimingai gyvena! Bet… Tik ne Aira. Buvo ji radusi namus, tik ji sisiojo namuose ir žmonėms neįtiko. Vėliau visi jos labai norėjo dėl jos mielų gražių akių ir ausyčių. Augo ji pas mano tėtį su mama, bet ketvirto šuns laikyti jie nebegalėjo, o atiduoti tapusio šeimos nariu kažkam irgi nenorėjo, per sunku. Tada ir rado Aira savo tikrus namus. Ji yra mūsų neatsiejama gyvenimo dalis. Einame į lauką ir ji kartu, prie ežero – irgi kartu. Naktinė žvejyba? Kodėl gi jai nebūti kartu su mumis? Visur ir visada kartu.

Jos mėgstamiausia veikla – graužti telefono, kompiuterio laidus, televizoriaus pultelius, dar ji mėgsta suvalgyti mūsų pietūs ir po viso šito mes ją beprotiškai mylime. Ji pakeitė mūsų gyvenimą, išmokome rūpintis ne tik savimi, bet ir kitu. Linkiu kiekvienam turėti keturkojį draugą, be kurio neįsivaizduosite nė dienos.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Milda ir Skaipas

“Priėmusi sprendimą priglausti Skaipą aš pildžiau vaikų svajonę, o išpildžiau savo – nors net nenutuokiau, kad tokią turiu.”

 

Visada bijojau šunų. Pasakymas, kad šitas geras, nekanda, nieko vertas, jei matau, jog gyvūnas turi dantis. Maža to, kankino alergija tiek šunims, tiek katėms. Prieš 2 metus dukros vis garsiau ir dažniau ėmė prašyti šuniuko. Kurį laiką man visai neblogai sekėsi: NE! Tada joms atėjo paauglystė ir mano vienos NE šuns klausimu ėmė prasmegti jų NE jūroje (visais klausimais). Kas augina vieną paauglį – supras, apie ką aš, kas augina du – supras LABAI gerai. Visa psichologinė literatūra šaukte šaukė, kad tokią įtampą gali sumažinti tik pamėginimas įsiklausyti ir išgirsti, o plikas, basas NE – niekur neveda, reikia argumentų. O štai pasakose gi juodu ant baltu parašyta: reikia išbandyti svajotoją (prieš išpildant jo svajones).

Pirmas išbandymas – TVARKA. Pažadėjau gerai apsvarstyti šuns įsigijimo klausimą, jei matysiu, kad jų indėlis į namų tvarką per pusmetį smarkiai išaugo. Rezultatai nustebino – panašu, svajonė tikra.

Antras išbandymas – PRAKTIKA. Jei mėnesį kiekvieną dieną ryte ir vakare vedžios kaimynės šuniuką, jį praus, maitins ir t. t., įsigysime šunį. Po dviejų savaičių jau ėmiau gailėtis ir ieškoti informacijos, o kaip vis tik reikės man tvarkytis su savo alergija.

Trečias išbandymas – FINANSAI. Tiesą sakant, neskelbiau šio išbandymo – tiesiog stebėjau, kaip visas savo santaupas deda į bendrą fondą: pavadėliui, guoliukui, antkakliui ir t. t. Ne rūbams, ne pramogoms ir net ne saldumynams…

Kadangi neketinome užsiimti važinėjimu į parodas ir veisimu, kadangi joms reikėjo draugo, o ne verslo – sprendimas buvo vienas – paimsime prieglaudinuką. Dar net nežinojome, koks tai šuo bus: kalytė ar patinėlis, mažiukas ar ūgtelėjęs, žinojome tik tiek, kad imsime tą, kurį patars mums imti širdis, ir jo vardas, panašu, bus Wifi.

Paieškos truko vos keletą dienų. Nuvažiavome į vieną prieglaudą – visi šuniukai narvuose, triukšmas baisus, savanoriai užsiėmę – išvažiavome ieškoti toliau. Nuvykome į kitą prieglaudą. Didžiulė teritorija, suskirstyta į aptvarus, daugybė palaidų įvairiausio plauko, amžiaus ir dydžio šunų, o aš stoviu tarp jų ir… Nejaučiu baimės! Pirmas stebuklas (na, po to, kad paauglės ėmė tvarkytis) įvyko!

Tądien grįžome namo tuščiomis. Šturmavome internetą, socialinius tinklus ir pamatėm JĮ! Teisybė, ne Wifi, bet Skaipą! Šypsena ir šėlsmas trykšte tryško iš „Tautmilės prieglaudėlės“ puslapio. Buvo parašyta, kad jis 4-5 mėn. amžiaus, tikėtina, vidutinio dydžio, vidutinio plauko ilgumo. O mes visos trys jau tada žinojome, kad tai tikrai nėra vidutinybė – tai MŪSŲ ŠUO. Parašėme, prigrasinau, kad niekam neatiduotų, nes atvešiu dvi nelaimingas paaugles ir patys galės su jomis aiškintis. Kitą rytą mes atvykome daug anksčiau nei savanoriai, laukėme ir Živilė atvedė mums Skaipą. Živilė (savanorė) pasakojo Skaipo istoriją, kaip rado jį valkataujantį, kaip vieni šeimininkai pasiėmė, bet paskui grąžino, nes jis triukšmingas buvo, kalbėjo apie dresūros svarbą, apie paauglystės sunkumus (ot, tai man naujiena). Paprašėme porą dienelių dar palaikyti – norėjome paimti penktadienį, kad visą savaitgalį būtume kartu ir pradžia būtų lengvesnė. Nė sekundės nesudvejojome, kad tai yra tas, kurio ieškojome, ir jis pats mus surado.

Kai atvykome pasiimti, Skaipui pavadėlį užsegti reikėjo dviejų savanorių (sakė, kad jam „subinėj batareika“), visa kita buvo tobula ir sklandu: mašina važiuoti – jokių problemų, maudytis – puikiai, miegoti – gerai, jau vis tik pavargęs. O antrą savaitę prasidėjo tikrieji išbandymai. Tik tada supratau, ką reiškia „lojikas“ ar „balsingas“ – jis lojo nuolat: mašinoje, einant gatve, ant kai kurių žmonių, ant pravažiuojančių automobilių, dviračių, šunų (patinų), ant triukšmo laiptinėje. Alergija taip man užaštrėjo, kad rankos iki alkūnių sutino, prasidėjo astmos priepuoliai. Bet baisiausia buvo, kai Skaipas lodavo ant praeities vaiduoklių – tiesiog blaškosi po butą ir loja, nereaguoja nei į maistą, nei į žaislus. Loja naktį nubudęs, ryte, dieną, vakare. Mato mus – loja, nekreipiame dėmesio – loja. Tikrai apimdavo neviltis: ką daryti? Kaip jam padėti? Kodėl? Po kelių dienų desperacijos radome Joną Valančių iš „Rekso“ dresūros mokyklos ir Skaipukas išėjo į pirmą klasę. Labai esu dėkinga tiek Jonui, tiek jo kolegei Jolantai, kurie padėjo tada, kai buvo taip sunku. Kita vertus, jau pirmos pamokos metu Jonas pasakė, kad auginame cirko šunį: labai imlus, protingas ir aktoriaus sielos.

Žinote, daug kur pataria, kad šunį reikia iškrauti – tas tiesa. Bet kaip iškrauti Skaipą? Visos trys vedžiojame po valandą: laukais, miškais, ežerais. Grįžta, dešimt minučių paguli ir vėl savame kailyje netveria – energijos bomba! Kita vertus, sužinojome, kur prie namų auga avietės, kur noksta žemuogės, iš kurios vietos gražiausiai atrodo saulėlydis ir kaip gražu, kai saulė teka.

Per vasarą Skaipas gerokai ištįso – ne į aukštį, į ilgį. Išmoko neloti ant automobilių ir net autobusų, draugauti su visais žmonėmis, visų bazinių komandų. Bet vis dar pamačius kitus šunis į šią neblėstančios šypsenos bei meilumo būtybę įsikūnydavo demonas. Supratome, kad reikia ne šiaip dresuotojo, o šunų užkalbėtojo. Viena dresuotoja net atsisakė su juo dirbti. Pasijautėme nurašyti, bet likimas atvedė pas Aną Menčiūnienę ir Greatpet komandą. Jau pirmos pamokos metu ji Skaipo gebėjimui mokytis negailėjo komplimentų, o mums grąžino viltį – viskas bus gerai. O man tiesiog išnyko alergija!

Ir tikrai sparčiai gerėja: Skaipo aktorystės talentą laviname Greatpet vykstančiose freestyle pamokose, paklusnumo, kantrybės ir savitvardos mokomės rally obedience treniruotėse. Labai juo didžiuojamės!

Priėmusi sprendimą priglausti Skaipą aš pildžiau vaikų svajonę, o išpildžiau savo – nors net nenutuokiau, kad tokią turiu. Dresūra tapo mano hobiu. Tik šuns dėka supratau, kiek daug ramybės man teikia buvimas miške. Tik jis man parodė, kaip miškais ateina ruduo, kaip ežerais stingsta žiema. Bet labiausiai esu dėkinga už nepamatuojamą jo meilę, už tai, kad išmokė mane džiaugtis paprastais dalykais ir žaisti. Žaisti iš visos širdies, pametus galvą ir atvira širdimi. Reaktyvinė mūsų meilė.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Aistė ir Uoga

“Uoga labai mėgsta dėmesį, tad diena, praleista didelėje žmonių kompanijoje – pati geriausia diena pasaulyje.“

 

Visada sakau, jog geriausi dalykai atsitinka netikėtai. Taip netikėtai pas mane atsirado ir Uoga. O susitikome, atrodo, niekuo neišsiskiriantį praeitų metų kovo savaitgalį VšĮ „Penkta Koja“, kai lydima draugės lankiau globotinius. Prižiūrėtojai atidarius vieno kambarėlio duris, iš jo išsprūdo 5 nuostabaus grožio takso mišrūnų mažyliai, tarp jų buvo ir Uoga. Papuolė pirma į glėbį, ilgiausiomis kojomis, juoda kaip anglis ir nuniurkyta nuo galvos iki kojų. Suvokiau, kad turiu šunį, tik pakeliui namo. Jausmas toks, kai eini į egzaminą nepasiruošęs ir galvoji, kas bus. O buvo ir yra labai gerai!  Nuo to laiko namai prisipildė laimės, meilės, o kartu ir chaoso.

Uoga yra labai aktyvus šuo. Gali ištisą dieną lakstyti pievoje, dūkti su kitais šunimis, nueiti 15 kilometrų, o parėjusi namo dar ateis su kamuoliuku dantyse ir paprašys pažaisti. Labai mėgsta dėmesį, tad diena, praleista didelėje žmonių kompanijoje – pati geriausia diena pasaulyje.  O bandydama įsitaisyti kam nors ant kelių, vis dar mano, jog ji yra tas pats 3 mėnesių šuniukas naiviomis akimis. Gal dėl to ir lengvai užkariauja žmonių širdis.

Turėdama Uogą, daug ko išmokau. Labiausiai – kantrybės ir mažiau pykti. Na, o kam nepasitaiko netyčia nuplėšti tapetą, nugraužti batų padus, suplėšyti pasą ar suvalgyti pusę torto. Arba pasileisti laukais tekinomis ir neleisti būti pagaunamai, o po to, kaip niekur nieko ir vizginant uodegą, pareiti pas šeimininkę.

Esu dėkinga likimui už Uogą, nes ji – vienas geriausių dalykų, atsitikusių mano gyvenime.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Agnė, Aivaras ir Mari

“Vėliam vakarui atėjus Mari pirmoji šoks į lovą ir savo uodegos vizgėjimu ragins šeimininkus eiti pagaliau miegoti ir pailsėti prieš artėjančius kitos dienos nuotykius.”

 

Mari Mari Mari — šaukia Agnė ir Aivaras. Staiga tarsi viesulas atlekia didelių ir mielų ausyčių savininkė Marijana. Įšoka į lovą ir pradeda niurkyti, kandžioti ir laižyti veidą tol, kol galiausiai šeimininkai susiprotės keltis ir eiti žaisti. Kiek gi galima miegoti tokį gražų rytą?!

Prieš kiek daugiau nei metus Mari rytą pasitiko ne šiltoje, minkštutėje lovoje, o kukurūzų lauke, netoli Alytaus rajono, kol geri žmonės ją kartu su broliuku surado ir atgabeno į gyvūnų prieglaudą. Prieš kiek daugiau nei  metus vis labiau pradėjome galvoti, jog norime naujo šeimos nario, svajojome, kaip važiuosime kartu į gamtą, bėgiosime, ilsėsimės. Net nebuvo svarstymo apie šuns veislę, bruožus, gi prieglaudose tiek daug gražuolių laukia! Vieną dieną pamačiau prieglaudos „Vyšnių sodas“ Facebook paskyroje šunytę, bet ji jau buvo atradusi savo širdies draugus, tačiau darbuotoja užsiminė, jog prieš kelias dienas yra atkeliavusi naujokė — rusvo kailio Marijana, ir iškart pakvietė atvykti į prieglaudos Zuikių vilą susipažinti. Marijana buvo apie trijų mėnesių, šviesaus rusvo kailiuko, ilgo snukučio gražuolė. Po pirmojo mūsų pasimatymo taip ir nebeišsiskyrėme! Nesitikėjome, jog tą pačią dieną ji keliaus su mumis namo, neturėjome net maisto ar gulto, tad grįžę bėgome į gyvūnų prekių parduotuvę su daiktų sąrašu it naujai iškepti tėvai. O jai taip tiko dar prieglaudoje suteiktas vardas Marijana, jog nusprendėme jo nekeisti, tik mėgstame trumpinti Mari — kaip juokaujame, garsiosios Nobelio premijos laureatės, mokslininkės Marie Curie garbei.

Mari nedrąsi kieme, tačiau pajutusi, jog gali žaisti su kitais šunimis, nedvejodama pasiduoda pašėlimo įkarščiui ir kartais taip, jog pamiršta, kad šeimininkai jau kokią minutę ją kviečia. Bet mažais žingsniais augame ir mokomės. Namuose Mari yra „išgražinusi“ beveik visus baldus: nuo knygų lentynos iki kėdžių. Be to, mus išmokė, jog kojines visada reikia pasidėti į vietą. Mėgsta padainuoti, ypač kai žino, jog jau tuoj tuoj gaus virtą kiaušinį arba vištienos šmotelį.

Kiekvieną dieną, kuomet grįžtame iš darbų, atidarius duris kelias minutes mus džiugina Mari meilės pliūpsnis, kaip mes pasiilgstame vienas kito! Ji visą likusį vakarą gulės šalia arba krebždės savo nagučiais į ranką, kad nenustotum glostyti kiek galima ilgiau. Vėliam vakarui atėjus Mari pirmoji šoks į lovą ir savo uodegos vizgėjimu ragins šeimininkus eiti pagaliau miegoti ir pailsėti prieš artėjančius kitos dienos nuotykius!

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Justė, Antanas, Bela ir Maša

 

“Labai džiaugiamės, kad mūsų namuose yra šios dvi princesės, ir visiems, kurie sako, kad dvi kalytės nesutaria, galiu paneigti šį mitą – tokios draugystės man dar neteko matyti.”

 

Bela yra stebuklas, kurį mano tėtis sutiko miške. Buvo mano 21 gimtadienio rytas, birželio 6 diena, tą dieną gavau geriausią savo gyvenimo dovaną – draugystę ir ištikimybę.

Prieš dvi savaites tėtis miške sutiko šuniuką, kasdien jį maitino ir prisipratino, grįžęs namo pasakojo, koks protingas ir gražus šunelis gyvena miške prie sodybos, kurioje jis dirba. Mama nelabai palaikė mintį apie naujo augintinio atsiradimą namuose, tuo metu kartu gyveno dvi katės ir senjorė vokiečių aviganė Dora. Su tėčiu susimirksėjome. Tėvai buvo kelionėje, o aš lietingą birželio 6 d. rytą išvažiavau parsivežti Belos namo. Išlipus iš mašinos viduryje miško prie mūsų pribėgo šuo – jau žinojau, kad tai ji. Be ilgų raginimų ji įšoko į automobilį ir galvą padėjo man ant kelių. Visą kelią namo ramiai miegojo. Grįžę ėmėmės darbo, erkes šuniui traukėme kelias dienas, prireikė kelių maudymų, kol ji tapo švari. Tačiau jau pirmąją naktį ji miegojo šalia manęs, galvą padėjusi ant rankos.

Bela yra nuostabaus charakterio šuo, draugiška ir norinti žaisti su visais – katės, šunys ir net varlės yra draugai. Ji labai protinga ir turiu omenyje ne bendrą paklusnumą, o intelektą. Tetis pasakojo, kad kai ją sutiko, ji vis prieidavo prie įrankių dėžės ir bandydavo pavogti kokį įrankį, o jam pastebėjus ir pašaukus, ką ji čia daro, ji lygiai taip pat klusniai padėdavo daiktą į vietą. Ją pasiėmus buvo panašu, kad gyvenimą su žmonėmis ji jau pažįstanti, kadangi iš išvaizdos turi panašumo į biglį, spėjame, kad kažkas pametė ją, nes išaugo ne visai biglis. Kiek laiko ji gyveno miške, galime tik spėti, tačiau tikrai ne vieną savaitę, kadangi šalia yra sodyba, žmonės ją pamaitindavo – tai jai padėjo išlikti gyvai.

Dabar džiaugiuosi savo geriausia drauge, mes visur kartu, kasdieniai ilgi pasivaikščiojimai, žaidimai, dresūra ir naujas pomėgis – Agility užsiėmimai. Bela yra labai aktyvus šuo, jai reikia daug iškrovos, daug laiko praleisti lauke. Bela iki šiol prisibijo svetimų žmonių, jai reikia kelių minučių, kad ji leistųsi glostoma, tačiau šunys yra kita kalba, ji negali gyventi be žaidimų su keturkojais draugais. Kartu su Bela gyvename jau 2 metus, kaip tik artėja mūsų gimimo diena.

Prieš kelis mėnesius su Antanu ir Bela išsikraustėme gyventi į miestą, prieš tai gyvenę užmiestyje. Antanas niekada neauginęs šuns, mano Dora, o vėliau Bela, buvo pirmieji šunys, su kuriais jis užmezgė artimą ryšį. Prieš metus netekome Doros, senjorė iškeliavo į vaivorykščių šalį, o Bela liko gyventi be savo didžiosios sesės. Išsikraustę į butą greitai supratome, kad mums gyvybiškai reikia dar vieno keturkojo, Belai reikia draugo, o mūsų namuose ir širdyse yra vietos dar vienam šuniui. Aš visą gyvenimą augau tarp dviejų šunų ir žinau, kad vienas geriau nei nulis, o du geriau nei vienas.

Antanas svajojo apie prancūzų buldogą, aš nuo vaikystės žavėjausi šiais šunimis – atsimenu, kaimynas augino tokį. Pradėjome domėtis veisle, charakteriu, veislynais šalyje. Aš jau 3 metus sekiau “DogSpoto” veiklą ir Facebook vis matydavau bėdulius, ieškančius namų, tačiau nesiryžau rašyti tvirtai neapsisprendusi. Antanui papasakojau apie “DogSpotą”, o jis mane paskatino – SKAMBINK! Reikėjo vos kelių dienų ir nuvažiavome susipažinti su Maša.

Mes ją įsimylėjome iš pirmo žvilgsnio, Bela pripuolė prie jos ir ėmė laižyti snukutį. Nors Maša sėdėjo globėjų namo kamputyje, savo guolyje, ir nedrįso net pajudėti, mes pajutome, kad čia mūsų šuo. Jau kitą vakarą visą drebančią Mašą parsivežėme namo. Bela nenustygo vietoje pamačiusi savo naująją sesę. Buvome perspėti, kad Maša baili ir gali neišlįsti iš guolio kelias dienas, tačiau praėjus penkioms minutėms jos su Bela jau lakstė po namus ir tampė Belos žaislus. Maša mūsų namuose dar tik 2 mėnesius, tačiau ji jau pademonstravo savo charakterį. Belai ji nenusileis, jos žaislai ir pavadėliai turi būti jos guolyje (Buvusiame Belos, Maša jį okupavo). Jei nematysime, ji ne tik savo maistą suės, bet ir Belos atims. Maša be galo miela ir prieraiši, jau mokosi komandų, kartu su Bela dūsta lauke, jau spėjo mus išmokyti daiktus dėtis į vietas, nes vos uždarius namų duris viskas, ką ji sugeba pakelti, atsiduria jos guolyje. Maša labai įdomus šuo, kasdien ji pademonstruoja ką nors naujo – visai neseniai sužinojome, kad ji moka loti, o tiksliau, skleisti keistą, į delfino riksmą panašų garsą, kuomet kažko labai nori, bet negali pasiekti.

Nemokame apsakyti, kokius nuostabius šunis auginame, jos abi skirtingos, tačiau kartu ir labai panašios, abi yra amžini vaikai, kurie nori šėlioti. Nors svetimų žmonių Maša labai bijo ir neleidžia prie jos net prisiliesti, tačiau po truputį mokomės ir keli mūsų draugai jau yra pripažinti ir būna įdarbinti glostymams. Dabartinis mūsų tikslas yra atsikratyti visų Mašos baimių, labai dirbame ties tuo ir kasdien jai kartojame, kad mes tikrai niekada jos nepaliksime.  Mašai dabar yra 3 metai, kaip tik gegužės 5 dieną atšventėme gimtadienį, tačiau jos siela dar yra mažo šunelio, kuris tik po truputį pažįsta pasaulį ir savo didelėmis akimis stebi, kas vyksta aplink. Jau spėjome išsiaiškinti, kad Maša labai mėgsta vandenį ir žaisti vandens telkiniuose, mums tai buvo keista, nes Bela net nelaka iš upės, vandens bijo beprotiškai. Daug laiko nereikėjo, Maša padeda Belai nugalėti vandens baimę ir priėjusi prie upės Bela jau braido. Joks kitas šuo Belai nepadėjo nugalėti šios baimės, tačiau Maša padarė stebuklą.

Kartu Bela ir Maša yra neišskiriamos, kai Maša pradeda drebėti išsigandusi, kad ir nukritusio šaukšto virtuvėje, Bela puola ją laižyti ir būna šalia, kol nurimsta. Juokaujame, kad Maša yra labiau Belos nei mūsų, nes nebeįsivaizduoju, kaip jas atskirti, net pas veterinarą keliaujame visi kartu, nes Maša net pro duris nežengia, kol Bela neina kartu. Ji išsitiesia ant žemės ir guli, kol Belai neprisegi pavadėlio. Anksčiau Bela labai liūdėdavo būdama viena namie, ji lydėdavo iki durų ir dar kurį laiką inkšdavo, dabar situacija pasikeitė, kartais atrodo, kad jos tik ir laukia, kol aš išeisiu ir mergos galės imtis darbo. Pasilikusios dviese jos nemiega, kaip dauguma šunų, mūsiškės architektės, jos tempia visas pagalves ir pledus ir stato fortus. Grįžę namo randame pastatytą olą, kurioje abi tupi ir laukia – griausi ar paliksi.

Labai džiaugiamės, kad mūsų namuose yra šios dvi princesės, ir visiems, kurie sako, kad dvi kalytės nesutaria, galiu paneigti šį mitą – tokios draugystės man dar neteko matyti. Man nėra didesnio malonumo gyvenime, nei buvimas su šunimis, mes net nebūname atskiruose kambariuose, kasdien mokomės komandų, žaidžiame ir vaikštome. Pastebėjau, kad net Antanas jas vedžiodamas garsiai su jomis kalbasi. Šie šunys mus išmokė, kas yra tikra meilė, abi buvo išduotos, tačiau tas pasitikėjimas ir atsidavimas, kurį jos mums rodo, yra neįkainojama dovana.

Foto Austė Petkevičiūtė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Gabrielė, Justas ir Kopa

 

“Praėjo pusmetis, o Kopa dabar jau naujų namų ponia, snaudžia tik ten, kur minkščiau ir šilčiau (pataluose, žinoma), bet ko nevalgo, su kuo lauke žaisti, irgi atsirenka.”

 

Kai Facebook pamatėme Kopos (arba tada dar Šarlotės) nuotrauką „Beglobio“ paskyroje, iškart supratome, kad čia mūsų šuo. Šunį „įsivaikinti“ ruošėmės ilgai. Ir tikrai ne dėl to, kad būtume rengę „Mis Prieglaudinuko“ konkursą ir rinkęsi gražiausią keturkojį, tinkantį prie namų interjero. Ilgiausiai truko pasiruošimas galvoje – ar tikrai mes pasirengę, ar tikrai neužsikrausime sau nereikalingo vargo, ar tikrai turėsime tiek valandų per parą, ar tikrai turėsime kur palikti, sugalvoję išvykti atostogų, ir dar krūva kitų klausimų. Užtat, kai pamatėme Kopą, iškart supratome, kad laukti nebėra ko.

Dabar pataluose dažniausiai besivoliojanti poniutė nuotraukoje buvo užfiksuota pririšta prie prieglaudos tvoros plastikine virve ir ant kaklo sujuosta vyrišku kelnių diržu, nuleistomis ausimis ir baimės pilnu žvilgsniu. Užtat jau nuvažiavę į pirmą susitikimą, supratome, jog nors Kopos gyvenimas anksčiau nebuvo iš lengvųjų, ji pasiruošusi atiduoti visą savo meilę naujiems šeimininkams.

 

Praėjo pusmetis, o Kopa dabar jau naujų namų ponia, snaudžia tik ten, kur minkščiau ir šilčiau (pataluose, žinoma), bet ko nevalgo, su kuo lauke žaisti, irgi atsirenka. Per visą tą laiką nėkart nieko nesugraužė, jokių „zbitkių“ nepridarė, didžiausia silpnybė viena – maisto vagystės. Esame užklupę ją ir su picos gabalu, ir su vištienos kulšelės likučiais, bėgančią į savo guolį. Nemėgsta tik būti ant rankų, praustis ir likti nepastebėta – kai šeimininkai apsikabina, iškart prasideda pavydo scenos.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Aliona ir Pepa

“Istorija trumpa, nes dar neilgai ji su mumis, tačiau pakankamai, kad spėtume ją pamilti ir nebeįsivaizduotume savo gyvenimo be jos.”

 

 

Šuniukas atkeliavo labai neįprastai ir ilgai nesvarstant. Sužinojome, kad draugė nori pasiimti iš prieglaudos šuniuką, ir pagalvojome, kad mums taip pat liūdna vieniems būti namuose, o dar jei išgelbėtume kokį nelaimėlį, tai iš viso būtų nuostabu. Taigi taip Peppa, kuri yra labai energinga, tikras aktyvumo užtaisas, atsidūrė pas mus. Peppą paėmėme iš globos namų, kai jai buvo vos 2 mėnesiai. Ji yra vienintelis mūsų turtas, kurį labai branginame, lepiname, kasdien su ja žaidžiame, skiriame daug dėmesio. Mus Peppa žadina rytais į darbus, ji mūsų mylimiausias žadintuvas. Kadangi kartu su drauge išgelbėjome šunyčius, tai dažnai šuniukai ir susitinka, broliukas su sesute liko beveik neatskirti vienas nuo kito.

Su Peppa dažnai laiką leidžiame stadione, mėtome žaisliukus jai, o ji juos mums atneša. Mėgstamiausias žaislas – kamuoliukas. Kadangi ji dar jaunutė, tai labai smalsi ir mėgsta bėgti susipažinti su kitais šunimis, apsiuostyti. Maistui nėra išranki, valgo viską, ką tik duodame, kuo tik sugalvojame palepinti. Susitikusi su savo broliu, gali visą dieną pražaisti, kartu valgyti, miegoti. Labiausiai jai patinka mūsų kojinės, kurias ji gali graužti, draskyti, bet pamačiusi vyro batus – tai iš viso patranka, juos į visas puses ištampo. Istorija trumpa, nes dar neilgai ji su mumis, tačiau pakankamai, kad spėtume ją pamilti ir nebeįsivaizduotume savo gyvenimo be jos.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Gintė ir katinukai

“Gauname daug meilės ir raminančio murkimo, sunkumų būna irgi, bet jie išblėsta, kai pamatai kačių transformacijas ir jų dėkingumą.”

 

Jei prieš gerą dešimtmetį kas nors būtų pasakęs, kad mudu su vyru nuolatos turėsime kelias dešimtis kačių namuose, tai būčiau tikrai pasukiojusi pirštą prie smilkinio. Gyvenome jaunų karjeros žmonių gyvenimą, mėgavomės kelionėmis ir dalinomės meile vos su keliais augintiniais. Bet netikėti gyvenimo pasikeitimai bet kurio iš mūsų gali laukti tiesiog už kampo. Kai išvykome gyventi į užmiestį, realybė parodė mums kitą benamių gyvūnų gyvenimo pusę.

Užmiesčio soduose važiuoji pro konteinerius ir matai tuntus kačių, sergančius mažylius, pradedi matyti ir mąstyti kitaip… Prie namo priklydo katinas, vienas, kitas, laukinės katės atsivedė kačiukų ir niekam jie nereikalingi, pasmerkti benamio gyvūno daliai arba net mirčiai. Rudenį laukinė katė atsivedė kačiukų, rūpinomės jais, daug ko nesupratome, ne visi išgyveno. Dar kitą rudenį vėl tas pats, vėl kačiukų šeimyna. Nebegalėjome su vyru matyti to skausmo ir praeiti pro šalį, pro kenčiančius gyvūnus. Pradėjome domėtis, kaip jiems padėti, ką daryti, kaip spręsti jų dauginimosi problemas, kur ieškoti pagalbos? Tuo metu susipažinome su žmonėmis, dirbančiais prieglaudose ir gelbėjančiais gyvūnus. Sulaukėme pagalbos, pasisėmėme patirties ir žinių, bendradarbiavome gelbėdami benamius gyvūnus. Priklausomai nuo gyvūno charakterio, stengėmės ieškoti katėms namų ir tik retais atvejais tekdavo pagauti, sterilizuoti ir paleisti. Visada sakau, kad gyvūno charakteris atsiskleidžia šalia žmogaus, kuris supranta ir žino, ko tikėtis iš gyvūno, išmesto į gatvę, o gal ir gimusio gatvėje. Jiems reikia skirti daugiau dėmesio ir kantrybės, laiko.

 

Taip gelbėjome kates apie dešimtmetį ir viską darėme savo lėšomis. Tik prieš kelis metus draugai paskatino steigti VšĮ, kad visi bendromis jėgomis galėtų skirti 2% paramą ir padėti benamiams gyvūnams, o ir mums patiems buvo ramu, kad galėsime sąžiningai ir oficialiai rinkti paramą. Taigi mūsų namai tapo ir jų, kačių namais.

Mūsų namuose (prieglaudos patalpų neturime) nuolat gyvena kelios dešimtys kačių, skaičius vis kinta, tik, deja, į didžiąją pusę. Dalis iš jų ieško namų, dalis taip ir liks pas mus. Turime nemažą būrį lėtinėmis ligomis sergančių katinų ir jie dažniausiai nedovanojami. Mes tarsi kačių pensionas. Šiuo metu turime nemažai suaugusių katinų, kurie vis dar tikisi rasti savo tikruosius namus, kai kurie su savais niuansais, kas pareikalautų iš naujų šeimininkų kantrybės. Kiekvieno iš jų istorija unikali ir kartu klasikinė.

 

Taigi kaip pasikeitė mūsų gyvenimas su katėmis? Ogi gauname daug meilės ir raminančio murkimo, sunkumų būna irgi, bet jie išblėsta, kai pamatai kačių transformacijas ir jų dėkingumą. Labai daug laiko praleidžiu analizuodama kačių elgseną, tai leidžia atsakingai parinkti katę žmonėms, nes tikrai matome, koks charakteris ir žmogaus gyvenimo būdas papildys abiejų pusių gyvenimą. Prieš metus baigiau veterinarijos felčerio specialybės studijas, tai buvo mano antrosios aukštojo mokslo studijos ir nei kiek nesigailiu tų 3 sunkių metų prie knygų ir be galo daug praktikos dirbant su gyvūnais. Teko dalyvauti ne vienoje PSP (pagauk – sterilizuok – paleisk) programoje, kurias organizavo užsienio organizacijos, ne tik asistavau veterinarijos gydytojams, bet ir padėjau kaimo vietovių žmonėms nemokamai sterilizuoti jų gyvūnus. Taigi ši veikla be galo atsakinga, bet kartu suteikia džiaugsmo ir pilnatvės jausmą.

 

Linkiu visiems nebijoti priimti gyvūną iš prieglaudos ar gatvės, visada galite konsultuotis, o ir kelių kačių draugija jums suteiks tik pačias geriausias emocijas. Jei šiuo metu svarstote galimybę kažkam suteikti namus, priimti į savo širdį keturkojį draugą, kviečiame susisiekti su mumis, VšĮ „Felium domus“, atvykti pas mus į Trakų rajoną (priimame lankytojus), tikrai rasime jums draugą.

 

Foto Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

 

 

Vanesa ir Artikas

“Artikas geras šuniukas, supratingas, klauso, jei jam kažką sakai.”

 

Sveiki, aš esu Vanesa ir mano draugas vardu Artikas. Gyvena pas mane jis labai trumpai, dar tik vieną mėnesį. Gyvename mieste, dar turime nuosavus namus Trakuose, jam patinka bėgioti laisvai be pavadėlio, jis labai energingas, negali ilgai išbūti vienoje vietoje. Artikas mane labai gerai supranta, mes puikiai su juo sutariame.

Labai norėjau šuniuko patinėlio iš prieglaudos, taigi Artikas atkeliavo iš “Klajūno”. Šiuo metu stengiuosi jį išauklėti ir suprasti jo charakterį. Pirma savaitė buvo sunki, man išeinant į darbą jis bijodavo būti vienas, kol priprato. Bet aš jį suprantu, juk prieš tai buvo paliktas ir išduotas – jį išmetė stotelėje, paliko kartoninėje dėžėje. Aš nesuprantu tokių žmonių – kodėl jie taip elgiasi?

Mano šuo labai gerai sutaria mažais vaikais. Bijo vandens, taigi maudytis vonioje nemėgsta, bet gal vėliau pripras, žiūrėsime. Artikas geras šuniukas, supratingas, klauso, jei jam kažką sakai. Buvo padaręs mums truputuką ir žalos, bet juk jam tik pora mėnesių, viskas suprantama.

Jo istoriją pasakočiau ir pasakočiau. Jeigu bijote imti šunį iš prieglaudos, noriu padrąsinti, nedvejokite. Be to, žinokite, ne metuose esmė – ar senas, ar jaunas, juk renkatės mylimą draugą. Labai skaudu, kai žmonės jų nemyli ir išmeta, čia gi gyvūnas, ne žaisliukas, jis pripranta, jūsų neišduoda, jeigu sunku, jis visada padės, kaip galės.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Raimonda ir Mūza

“Mūza nemoka komandų, nes mūsų namuose komandų nėra. Mes neliepame, neįsakome, neverčiame. Mes draugaujame.”

 

2017-ieji. Žiema. Ir aš, tuomet 31-erių suaugęs žmogus, tarsi parengiamosios grupės pyplys sėdžiu visa marga. Ne, ne grožio salone. Lovoje. Vėjaraupiai surietė taip, kad veidrodžiai tapo aršiausiais priešais, o geriausiu draugu – savęs gailestis. Buvau beveik “Grožio peilio” herojė, tik ne ta, kuri su tuo gražiu daktaru, o viena tų, beviltiškų, bet dar vis tikinčių, kad šansų yra. Laikas buvo maždaug toks.

 

Jau kurį laiką pasvajodavau apie šuniuką, panaršydavau “Lesės” puslapyje, mat jokių minčių apie kilmingus ponus iš veislyno neturėjau. Tačiau akistata su bakteriologinio ginklo sprogimui prilygstančia liga dar labiau paskatino svajonių įgyvendinimą. Pradėjusi sveikti (vis dar atrodžiau kaip musmirė, bet jau tokia pavytusi), tiesiu taikymu numyniau į “Lesę”. Ten jų tiek daug… TIEK DAUG! Visokių: nuo naujagimių, iki senukų, nuo mišrūnų iki kolio, nuo ašarų iki džiaugsmo. Ir visus, absoliučiai visus norėtųsi pasiimti. Ir vienas už kitą gražesni. Tik dauguma – liūdni. Ir tik staiga, tuo, pavadinkime, periferiniu žvilgsniu pastebiu kažką, gulintį ant nugaros ir plakantį uodega. Priėjau. Pilvas išverstas, kojos išskėstos (supratau, kad mergytė, nes pati mielai viską demonstravo), akys apvalios. Paprašiau, kad leistų su ja išeiti į lauką. Išėjome ir daugiau nebesiskyrėme. Aš nesu įsimylėjusi iš pirmo žvilgsnio. Nesu ir iš penkto. Išskyrus tą kartą. Ir ji nematė nei mano baisiųjų vėjaraupių “bučinių”, nei susivėlusių plaukų ar išbalusio veido. Prisiekiu, jie – tarsi koks echoskopo aparatas, sugeba pamatyti širdį su visais prieširdžiais.

Grįžome namo. Mūza. Toks bus jos vardas. Ji mano kūrybiniame darbe neš įkvėpimą – nusprendžiau ir buvau teisi. Nešė nuo pirmųjų dienų. Iš pradžių nedrąsiai, vėliau vis drąsiau. Bėgo dienos, Mūza greitai priprato prie manęs, mamos, prie namų, draugų. Kailis gražėjo, akys vis labiau blizgėjo, pilvas didėjo. Ir didėjo. Ir dar labiau didėjo… Ir judėti jame kaži kas pradėjo. 6! Tiek skirtingų spalvų šuniukų papildė mūsų namus. Kitaip tariant, pasiėmėme vieną Mūzą su 6 priedais. Per du mėnesius, kol šuniukai augo pas mus (vėliau jiems visiems radome šeimininkus), aš pamačiau, koks besąlygiškas gali būti atsakomybės, pareigos jausmas, koks kiekvienas jų jai buvo brangus, kaip juos saugojo, mokė, prausė. Kaip su jais žaidė. Kaip kentė skausmą, kai sparčiai augantys šuniukai iki raudonumo nutampė spenelius. Ir kaip kantriai kiekvieną maitino. Mūza yra ne tik kūrybos įkvėpėja. Ji įkvepia būti žmogumi.

 

Jei kiekvienas žmogus būtų nors iš dalies toks, koks gali būti šuo, mes suktume galvą dėl kur kas svarbesnių dalykų, nei savęs gailestis susirgus, savęs plakimas, kai tingisi, savęs ribojimas, kad sutaupytume, savęs tenkinimas, kai išlaidaujame. Mes nesureikšmintume savęs, kaip sureikšminau aš, pradėdama visą šią istoriją nuo savęs. Mūza atsibudusi negriebia telefono ar kompiuterio, ji ateina palaižyti veido ir dar snūstelėti šalia. Mūza nemoka komandų, nes mūsų namuose komandų nėra. Mes neliepame, neįsakome, neverčiame. Mes draugaujame. Ir skaniai valgome ne po žodžio “sėdėt”. Mūza nepyksta, jei nepavyksta gauti, ko nori. O įsivaizduokime, kaip tokioje situacijoje elgiamės mes. Aš turiu šunį be kilmės dokumentų. Patį kilmingiausią šunį. 

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Kamilė ir Oli

“Nuo knarkimo net sofa dreba, nebeįsivaizduoju savo kasdienybės be šios vibracijos.”

 

Atrodo, toks mažas sutvėrimas tikrai negalėjo gyvenimų apsukti 360 laipsnių. Oi, kaip klydome!

Prieš Oli (arba Ultronui, arba… Cepelinui) atsirandant mūsų su Mykolu namuose kalbos apie šunis buvo gana paprastos – imsime “tikrą”, didelį šunį ir vėliau, juk nežinome, ką ateitis mums ruošia, o įsipareigoti gyvūnui yra milžiniška atsakomybė. Laikui bėgant supratau – nebegaliu laukti. Juolab, kad apie mopsą svajojau nuo tų mažų dienų, kai pirmą kartą pamačiau “Vyrai juodais drabužiais” filmą. Taip atradome VšĮ “DogSpotas” – jų skleidžiamas gerumas, puiki komunikacija bei gelbėjimo istorijos, priverčiančios susimąstyti, atvėrė platesnį suplotasnukių šunų gyvenimų aspektą – supratome, kad yra labai daug “kriuksių” kurių gyvenimai nebuvo ir nėra rožėmis kloti.

Sekėme išgelbėtos nėščios kalytės Munytės istoriją. Tarėmės, kalbėjomės, abejome, rymojome – tikriausiai įgyvendinome visus įvertinimo ir situacijos pasvėrimo veiksmus. Ne kartą ir susiginčyti spėjome.  Galų gale pasiryžome susisiekti su “DogSpotu”. O nuo to momento viskas, atrodo, taip greitai įvyko. Mus pakvietė aplankyti Munytę ir tris mažąsias sesutes! Ten ir pamatėme Oli – maža kosmonautė, gulinti ant palutės ir svajojanti mažo šuniuko svajones, kol likusieji gyvūnai žaidžia. Rami, žiovaujanti ir net truputį drovi. Nežinau – likimas tai, ar tiesiog simpatija, bet jos jau užmiršti nebegalėjau.

Tą patį vasario 13-osios vakarą gauname žinutę, kad abu su Mykolu patikome – galime pasiimti šuniuką! Mažoji Oli pas mus apsigyveno vasario 14 dieną – tikras meilės simbolis, ar ne? Ir nors šis mažas sutvėrimas su mumis yra tik kiek daugiau nei vienerius metus, nebegaliu įsivaizduoti dienos be jos. Tai – tikras katašunis: jai be galo reikalingas žmogiškas fizinis kontaktas, glostymai, kutenimai, o kartais – ir dainavimai. Oli, rašant šią trumpą istoriją, šalia knarkia konservo prisivalgius ir eilinį kartą sapnuoja kažką labai įdomaus. Nuo knarkimo net sofa dreba, nebeįsivaizduoju savo kasdienybės be šios “vibracijos”.

Taip – gyvūnas yra milžiniškas įsipareigojimas. Ir nors dar kartais penktą valandą ryte suloja ar pradeda laižyti veidą, nes jai tiesiog nuobodu ir ji nori pranešti, kad jau išsimiegojo, atsimerkus ir pamačius nuoširdžias, laukan eiti kviečiančias akis, visas irzulys išgaruoja. Ji suteikia mums tiek meilės ir gražių emocijų, kad supranti – šuo grąžina tai, ką jam duoda šeimininkai. Tik su kaupu. Na, ir kartais su viena kita sugraužta grindjuoste.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Tais, Aelita, Lapis ir Salem

“Dabar jie žaidžia kartu, bėgioja po butą iš kambario į kambarį, kartais galima pagalvoti, kad jie vienas kitą užgrauš, bet tai tik dūkimas.”

 

Lapis, kurio pirmas vardas buvo Tori, susipažino su Tais “Toto” klinikoje, kur Tais tuo metu dirbo veterinarijos felčere, kai ją ir jos seserį Dorą “Tautmilės globos” savanoriai atvežė apžiūrėti. Antras kartas – lemtingas, kai atvažiavo skiepytis. Ir taip susiklostė, kad vėl Tais dirbo ir užėjo į kabinetą, o tuo metu Lapis išlindo iš pernešamo namuko. Iki šiol Tais galvoje skamba daktarės žodžiai: “Gal tu norėtum vieną arba dvi iš jų priglausti?”. Ir nuo to laiko Tais negalėjo nustoti apie tai galvoti, taigi per Kalėdas, gruodžio 26 dieną, Lapis ir Tais oficialiai tapo šeima.

Dauguma turbūt galvoja, kad Lapis yra vyriškas vardas, bet ne, visas vardas yra Lapis Lazuli –  lotyniškai lazulitas, brangakmenis. Be to, Tais irgi yra moteriškas vardas, jei kažkas pagalvojo kitaip.

Lapis auga šiltoje aplinkoje ir yra pilna džiaugsmo kasdien. Ji sportiška, žvali, draugiška ir tiesiog laimingas kailio kamuoliukas. Šiuo metu jai jau pusantrų metų. Ji vis dar jaučiasi kaip mažas šuniukas.

Salemą Tais ir Aelita pasiėmė, kai jam buvo apie 2-3 mėnesius, jis buvo rastas apniktas ausų erkučių, blusų, purvinas. Jis buvo atneštas į kliniką, kur dirba Tais teta, ji papasakojo Tais apie juodą katuką, kuris ieško namų, ir Tais iškart pasakė, kad visada norėjo turėti juodą katiną, kad laimę neštų, ir kad mėgsta viską, kas susiję su raganomis.

Šiuo metu jam jau 8 mėnesiai. Salemas yra pilnas energijos katinas, kai bėgioja, atrodo, kad bėga dar vienas šuo namie. Kuo aukščiau, tuo geriau jam, bet jeigu kažką pridarys, slėpsis ir bėgs iš visų jėgų.

Iš pradžių Lapis bijojo naujo gyventojo, nes buvo patyrusi traumą nuo kito katino. Kai tik Aelita ar Tais atnešdavo mažą kačiuką prie Lapis, ji traukdavosi nuo jo kuo toliau, prisiglausdama prie to, kas arčiausiai. Pirmos dienos buvo bauginančios 15 kg šuniui, bet po kelių dienų ji suprato, kad kačiukas visai nebaisus, ir pradėjo jį auklėti ir mylėti kaip mama. Dabar žaidžia kartu, bėgioja po butą iš kambario į kambarį, kartais galima pagalvoti, kad jie vienas kitą užgrauš,  bet jie tik žaidžia.

Lapis, Salemas, Tais ir Aelita – pati smagiausia šeima. Kiekviena diena tai nuotykis.  Keliaujame kartu, visi keturiese. Ir Salemas, ir Lapis yra pripratę prie kelionių mašina, taigi jų niekas nebaugina. Norime visi kartu keliauti ne tik po Lietuvą ir ne tik mašina, bet ir į kitas tolimesnes šalis. Ir tikime, kad tai pavyks artimiausiu metu.

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Aivaras ir Musė

“Ji visada pasitinka mane grįžusį iš darbo, visada būna tame pačiame kambaryje su manimi, miega ant kojų.”

 

Vos kelių mėnesių amžiaus Musę rado viena pažįstama močiutė ant kilimėlio prie durų. Musė jai patiko, buvo draugiška ir meili, bet katei reikia skirti laiko ir dėmesio, ką vyresniam žmogui ne visada pavyksta padaryti. Toji močiutė sugalvojo išvažiuoti paatostogauti, tai paprašė manęs pasaugoti Musę. Mūsų šeimos namai visada buvo kaip zoologijos sodas, pilnas keturkojų ir sparnuotų gyvūnų, todėl pagalvojome, kad problemų nebus. Ir štai jau 6 metai, kaip saugau.

 

Problemų buvo tik pirmąją savaitę, kol Musė išsiaiškino hierarchijos niuansus su tuo metu jau penkiolika metų namuose karaliavusia kate Puma. Po to buvo tik draugystė ir šilti jausmai. Musytė yra šilčiausias, minkščiausias, labiausiai ištežęs padarėlis, kokį esu sutikęs. Dažnai randu ją miegančią kriauklėje ar vonioje, net jei vanduo atsuktas. Nesupranta ji vandens, pakiša galvą po srove ir žiūri žemyn į sūkurį, paskui vaikšto po namus varvėdama. Savo vandens dubenėlį dažnai išverčia ir tada taškosi baloje, arba sėdi ant pilnos vonios krašto ir stebi raibuliuojantį vandenį. Įkrenta gan dažnai, bet neišsigąsta, atsisėda vėl ant krašto.

Sunku būtų įsivaizduoti gyvenimą be tokios katės. Ji visada pasitinka mane grįžusį iš darbo, visada būna tame pačiame kambaryje su manimi, miega ant kojų. Būna, naktį netyčia ją išspiriu iš lovos, tai eina kur nors kitur miegoti, bet ryte vėl atbėga, kai išgirsta, kad jau pabudau.

Niekada netikėjau žmonėmis, kurie sakė, kad katė yra nedraugiškas augintinis, nepriklausomas ir atsiribojęs, ne kaip šuo. Musė kasdien įrodo, kad tai netiesa ir kad šito pūkų kamuoliuko meilė yra beribė.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Aurelija ir Kubrikas

“Dabar Kubrikas daug laiko leidžia gamtoje, nuostabiame rojaus kampelyje prie upės, kur kaip koks katinas azartiškai gaudo peles.”

 

Kubrikas atsirado prieš maždaug 5 metus. Tuo metu Vilniuje už lango šurmuliavo Kaziuko mugė, o draugai paskambino, kad rado laiptinėje šuniuką sužeista koja. Pamanėme, kad koks prie miesto gatvės nepratęs kaimietukas pasimetė Kaziuko minioje. Bijojo automobilių, išalkęs drebėjo. Nufotografavau ir įdėjau skelbimus į visus, kiek radau, gyvūnų prieglaudų puslapius – tikėjausi, atsiras šeimininkas. Iškabinome skelbimus su nuotrauka ir artimiausiose gatvėse. Deja, daugiau nei savaitę šeimininkas neatsirado. Veterinaras įvardijo, kad šuniukas pagal dantis yra maždaug vienerių ir nečipuotas.

 

Tuo metu neplanavau turėti šuns, nors vaikystėje esu laikiusi ir šunis, ir begalę visokiausių gyvūnų – namo parsinešdavau ir pelių, ir varlių, ir driežų, vabzdžių, visus juos stebėjau, nes ruošiausi būti biologe. Vėliau planai pasikeitė, o Kubrikas – tokį vardą gavo likęs su manimi šuniukas –  tiesiog paankstino mano planus. Tokį vardą gavo gana spontaniškai – kažkas minėjo, jog rekomenduojama šuns varde rasti vietos skardiems priebalsiams – “br” labai geras skambesys, kad šuniui lengva būtų įsiminti ir girdėti. Tarsi urzgimo gabalėlis varde. Tai Kubrikas buvo pirma, kas šovė į galvą. Dar, matyt, ir dėl to, kad šio režisieriaus filmai man patiko.

Dabar Kubrikas daug laiko leidžia gamtoje, nuostabiame rojaus kampelyje prie upės, kur kaip koks katinas azartiškai gaudo peles. Tapo ištikimu draugu ir atidžiu sargu. Linkęs į nuotykius – pas veterinarą apsilanko ne tik dėl skiepų – buvo apkandžiotas barsuko, taip pat ilgai ir sunkiai gydėsi po gyvatės įkandimo. Prie jo šlubos eisenos jau taip pripratau, kad į kažkieno pastebėjimus apie šlubavimą sureaguoju nustebusi – man tai normali, visai stilinga eisena, kurios veterinaras net ir negydo, nes Kubrikui ji jokių nepatogumų nesukelia. Lekia laukais kaip kulka, kai vejasi kokį paukštį, ir tai jam netrukdo kasti gilius urvus, kuriuose tikisi rasti pelių. Mėgsta viską, ką mėgsta ir kiti šunys – kad kuo dažniau pakasytum, kuo daugiau pažaistum ir kuo ilgiau būtum kartu. Todėl šalia mano darbo stalo turi net savo atskirą kėdę. Štai ir dabar, kai rašau, guli ant jos ir šnairuoja – tikisi sausainiuko kampelio, kurį, kaip visuomet, gaus.

 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Erika, Pavel ir Ivy

“Juokaudami vadiname ją namų princese, nėra minkštų vietų, kurių ji nebūtų išbandžiusi.”

 

Anglų buldogas buvo vaikystės svajonė. Kai pribrendome turėti šunį, apie tai pasakiau vyrui, bet jis griežtai nenorėjo tokio šuns. Nepasidomėję padarėme klaidą ir pirmą šunelį įsigijome iš daugintojų. Gaila, kad tokiomis aplinkybėmis, bet sužinojome apie organizaciją VšĮ “DogSpotas”. Susidūrę su išmestų, nukankintų, dauginamų šunų problema, nusprendėme daugiau niekada nepirkti, o tiesiog priglausti tokį, kuris tapo nereikalingu.

Turimą šunelį palikti vieną namie, kai abu dirbome, atrodė labai savanaudiška, todėl apsvarstėme antro šuns įsigijimą. Parašiau Indrei (VšĮ “DogSpotas” vadovei), ji pasakė, kad turi mums variantą, ir parodė filmuką. Kaip šiandien prisimenu, kad tą video peržiūrėjau gal 30 kartų (dar ir dabar kartais pažiūriu). Suabejojau, nes kiek baiminausi imti kalytę. Na, bet nuvažiavome susipažinti ir taip pat pažiūrėti jau turimo šuns reakcijos. Tiek ir užteko. Po savaitės Ivy jau buvo pas mus. Ir dabar jau 2 metus gyvename kartu. Kodėl Ivy (Aivi)? Nes pirmasis šuo Batman, o Ivy to paties komikso veikėja. Taip pat atbėga pakviesta kaip “mergytė”.

Pradžia buvo sunki. Ivy gyveno tvarte ir buvo “buldogai pigiau” fabrikėlis. Niekada nesuprasiu to žmogystos, kuris kėlė prieš ją ranką (ar koją). Šią traumą ji pamena iki šiol ir, manau, prisimins dar ilgai. Pradžioje labai bijojo vyrų ir staigių judesių. Šiuo metu Ivy daug drąsesnė, labiau pasitikinti žmonėmis.

Ivy ramus ir tingus šuo. Daug mieliau renkasi patogius gulinėjimus nei pasivaikščiojimus ar žaidimus. Labiausiai patinka, kai kas kaso nugarą. Būna dienų, kai dėmesio ji tiesiog prašosi. Pasilipa kur aukščiau, žiūri į namiškius ir leidžia nepasitenkinimo garsus, kad neva jos niekas neglosto, nekreipia į ją dėmesio. Ivy nemėgsta likti viena. Nesvarbu, kad kitas šuo lieka su ja, bet jai labai reikia žmogaus artumo. Mums esant namie ji guli, šildosi saulėje, o palikta vos kelioms valandoms pradeda sprogdinti guolius, lovas. Kartą atsikėlusi 5 val. ryto neturėjo ką veikti, mes nesikėlėme, tai ji namų gėles sutvarkė pagal save. O kai atsikėlėme ir pradėjome viską tvarkyti, tai ji tiesiog nuėjo ilsėtis po tokių varginančių darbų.

Draugystę su kitu namie esančiu šunimi labiau galima pavadinti santykiais iš reikalo. Labai skirtingas būdas tiesiog nesuveda bendrai veiklai. Bet šunybėms krėsti kažkaip sugeba susivienyti. Tai jei reikia pavaikyti kaimynų katinus, išversti tvorą ar bėgti ką nors aploti, tai jie būna tikra komanda. Ivy labai meili, bet turinti savo nuomonę. Dėl šios priežasties kitas namie esantis šuo ir laiko atstumą. Juokaudami vadiname ją namų princese, nėra minkštų vietų, kurių ji nebūtų išbandžiusi. Tingioms dienoms išsirenka pačią patogiausią namų kampelį ir tik pabandyk ją iš ten iškrapštyti. Bet kam krapštyti, visada galima įsitaisyti šalia ir jausti jos šilumą ir didelę meilę mums.

Norėtume paskatinti žmones ne pirkti, o priglausti. Šuneliai niekuo nekalti, kad papuolė ne pas tuos žmones. Suteikime jiems meilę, jaukius namus ir leiskime vėl patikėti žmonėmis. Ir priglaustas šuo tikrai nėra koks kitoks, nei tas nupirktas mažylis, kurį neva visi labai nori “išsiauklėti pagal save”. Suaugęs šuo taip pat ne kvailys, jis pripranta pie namie vyraujančių taisyklių, ritmo. Jie taip pat nori turėti namus ir savo žmogų. Mylėkime tuos, kuriuos prisijaukinome, ir neleiskime jų skriausti.

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė