Vilnius

Ernesta ir Lulu

“Rytais ji manęs nežadina, bet jei pramerkiu akis, iškart prisistato su žaisliuku nasruose, taip garantuodama, kad dieną pradėsiu su šypsena.” 

 

Studijų metais palikus tėvų namus man labiausiai trūko ne mamos, o šuns. Visą gyvenimą augau ir užaugau turėdama augintinį, o dažniausiai kelis, todėl išmokti gyventi be vizgančios uodegos, pasitinkančios grįžus namo, buvo gana didelis iššūkis. Žinoma, studentų bendrabutyje šuns nelaikysi, o ir šiaip – kur gyvenimas nuneš, būdamas 18-ikos dar nelabai žinai, tad planą turėti savo augintinį teko nukelti keletui metų vėliau. Kai jau suaugusi išlydėjau savo prieš augintinio turėjimą nusiteikusią buto draugę, nusprendžiau, kad tai pats tas laikas paprašyti nuomotojo leidimo turėti šunį. Atsakymas, deja, buvo ne, tačiau tarp mano klausimo ir jo neigiamo atsakymo jau buvo praėjusi visa savaitė. Visa savaitė svajonių ir planų, kuo vardu bus mano šuo, kur eisime vaikščioti, kokių komandų pirmiausia mokysiu ir panašiai, todėl gavusi neigiamą atsakymą nusprendžiau taip lengvai rankų nenuleisti. Visus ateinančius vienuolika mėnesių savininkui atėjus pasiimti nuomos mokesčio, aš jo klausdavau, ar jau dabar galiu pagaliau laikyti bute šunį, ir atsakymas visada buvo tas pats – ne, kol galiausiai atėjo dvyliktas mėnuo (lygiai metai po mano pirmojo prašymo). Tą kartą aš net nespėjau pati paklausti jau tradiciniu tapusio klausimo, kai savininkas pasakė, kad nusprendė duoti žalią šviesą šuniukui. 

Nuo tada pradėjau žiūrinėti didžiųjų mūsų šalies prieglaudų puslapius ieškodama to tobulo šuniuko man. Ir, žinoma, aš jų norėjau visų, bet nebuvo to magiško blyksnio, kad čia MANO šuo. Tačiau vieną vakarą Facebook tarp siūlomų puslapių man parodė „Tautmilės prieglaudėlę“, apie kurią tuo metu nė girdėjusi nebuvau, bet užėjau… Ir pirmame įraše pamačiau savo šuniuką – mažą kamuoliuką su velniūkiškomis akytėmis. Po dviejų dienų Lulu jau miegojo namie. 

Ir kiek džiaugsmo ji atnešė į mano gyvenimą! Lulu yra tokios stiprios ir ryškios asmenybės šuo, kad su ja niekada nebus nuobodu. Rytais ji manęs nežadina, bet jei pramerkiu akis, iškart prisistato su žaisliuku nasruose, taip garantuodama, kad dieną pradėsiu su šypsena. Ji yra super draugiška, visada pasiruošusi tau suteikti dėmesio ir meilės.  Būdama maža ji buvo tokia gražutė, kad dažnai žmonės gatvėje stabdydavo ir prašydavo paglostyti, kuo ji labai mėgavosi. Bet būdavo labai juokinga, kai ji jau vizgindama uodegytę laukia komplimentų ir paglostymų iš kokio praeivio, o jis ima ir praeina nekreipdamas dėmesio, tada ji TOKIU žvilgsniu “kas tau yra, ko tu manęs nemyli” nužiūrėdavo tą žmogų. Apskritai Lulu labai protingas šuo, greitai mokosi komandų, bet kartais yra tokia mergaitė fyfa, kuri nori visus išbučiuoti. 

Lulu yra tikra tyrinėtoja ir labai mėgsta mūsų savaitgalines išvykas į miškus ar kitus Lietuvos miestus. Dėl jos ir aš iš naujo atrandu Lietuvos grožį. Ir nesvarbu, koks oras, mes visada judame. Juokas juokais, bet nuo tada, kai turiu Lulu, aš numečiau apie 7-8 kg. Per visą tą laiką, nei valant pirmomis savaitėmis paliktas balutes, nei gydant aštriais dantukais sukandžiotas rankas ar ją vedžiojant lauke su sunkiu peršalimu ir aukšta temperatūra lyjant lietui, nesigailėjau, kad šitas šuo atėjo į mano gyvenimą. Aš tiesiog žinau, kad Lulu ir aš esame kartu, nes taip buvo nuspręsta likimo…

Foto Rasa Tamašauskaitė

Julija ir Leo

“Leo rytais išgirdęs žadintuvą iškart užlipa ant krūtinės ir nosimi baksnoja, kad keltumėmės.”

 

Visą gyvenimą namie auginome katinus ir nuos vaikystės įskiepyta, kad namuose turi būti gyvūnas, kad gyvūnus reikia mylėti, saugoti ir gerbti, nepalikti bėdoje, jeigu gali padėti. Todėl kitaip aš ir neįsivaizdavau savo gyvenimo. Nors visą gyvenimą turėjome katinus, aš vis tiek žinojau, kad turėsiu šunį, kai turėsiu jam tinkamas laikymo sąlygas. Šitą punktą įvykdžiau ir gavau dovanų išsvajotą veislę – Berno Zenenhundą.

Daug metų turėjau persų veislės katiną Ramzį kuris buvo visą laiką su manimi kaip tikras draugas. Bet, matyt, taip buvo lemta, kad iškeliavo į aną pasaulį. Buvo be galo sunku tai išgyventi, neradau sau vietos nei namie, nei kitur, bet suvokiau, kad turiu gyventi toliau ir jo nesugrąžinsiu. Buvau labai supykusi ant visų ir visko dėl šios situacijos ir pasakiau, kad daugiau neturėsiu jokio augintinio, nes mano Ramzio niekas neatstos. Bet aš neištvėriau ir pradėjau ieškoti naujo šeimos nario, kad ir neveislinio, bet svarbu, kad būtų rusvas, kaip ir buvo mano Ramzis. Ieškojau dieną naktį internete, kad tik nepraleisčiau nei vieno skelbimo. Ir radau tokį rusvą berniuką, pūkuotą, kelių mėnesių, neveislinį. Susiskambinome su šeimininke ir susitarėme susitikti. Man nerūpėjo, kad reikėjo važiuoti į kitą miesto galą, svarbu pamatyti tą stebuklą. Tik pamačiusi ir paėmusi jį ant rankų supratau, kad tai mano katinas, ir aišku, kad jį imsiu nesusimąstydama. Kas įdomiausia, jog jo mama, pasirodo, buvo persų veislės, o tėvas paprastas kaimo katinas.

Tuo metu dirbau “Kikos” “Banginyje” vedėja ir mes bendradarbiavome su “SOS gyvūnais”, padėdavome jiems dovanoti benamius kačiukus. Ir praėjus 2 savaitėms po naujo kačiuko paėmimo mums į darbą atvežė du katinėlius, irgi rusvus. Jie buvo labai baikštūs, nėjo į rankas, šnypštė, draskėsi. Jie buvo rasti rūsyje, sukūdę, nežinojo, kas yra sausas pašaras, visiškai nepripažino žmogaus ir vis bandė gintis, nes bijojo, kad juos nuskriaus. Bet vienas iš jų buvo meilesnis ir drąsesnis, smalsesnis. Ne visos darbuotojos drįso juos prižiūrėti, bet turėjome padėti jiems adaptuotis. Taip laikui bėgant tas drąsuolis labai priprato, tapo žaismingesnis, kailis sužvilgo, paklusniai sėdėjo ant rankų, murksėjo ir taip pamažu gimė meilė jam. Net klientus aptarnaudavau su juo rankose. Bet kai atsirado potencialus klientas, kuris norėjo jį paimti, kažkaip supratau, kad negalėčiau jo atiduoti, per daug prisirišau. Kai važiuodavau namo, vis galvojau apie jį ir grįžusi į darbą ryte pirmiausiai eidavau pažiūrėti, kaip jie ten laikosi. Būtinai reikėjo pamyluoti, pasiimti ant rankų. Ir vieną dieną pasakiau vyrui, kad nusprendžiau pasiimti dar vieną kačiuką. Vietos turime pakankamai, išmaitinti galime, o meilės užteks visiems. Vyras spyriojosi, bet galiausiai sutiko ir dabar jie yra geriausi draugai. Kadangi abu kačiukai buvo beveik vienodo amžiaus, tai kuo puikiausiai tarpusavyje susigyveno ir buvo kaip broliai. Abudu dūko, žaidė, miegojo kartu susiglaudę.

Dokumentuose buvo parašytas preliminarus 2 mėn. amžius. Vardas buvo labai ilgas ir sunkiai ištariamas, todėl nutarėme pakeisti. Iš pradžiu buvo Luckis, nes pagalvojome, kad su tokia priešistore jam pasisekė, jog papuolė į šiltus namus, turės ką valgyti, bus mylimas, saugus ir papuolė į geras rankas. Bet arba mes pamiršdavome, kaip jį šaukti, arba sunku buvo ištarti, kai reikėjo greitai pašaukti, tai nusprendėme, kad tas vardas jam netinka. Vieną vakarą vyras juokais pavadino jį Leopoldu. Ir priėmėme kompromisą – Leo. Į šitą vardą katinas iškart ir atsiliepė.


Katinas viską valgo, nėra išrankus, dreba dėl konservų, nesvarbu, kokie tai būtų. Labai mėgsta iki šiol žaisti, nors jam jau apie 3 m. Ypač mėgsta, kai žaidžiame su pagaliuku ir plunksna. Tada be galo aukštai šokinėja norėdamas pagauti žaisliuką. Kai niekas su juo nežaidžia, susiranda bet kokį daiktą iš vaiko žaisliukų, čekį iš parduotuvės ar bulvę ir pan. Jis labai meilus, visada pasitinka po darbo, prašosi ant rankų ir iškart letenomis apkabina kaklą ir murkia. Vyras išmokė tokios komandos: patapšnojus sau ant krūtinės delnais ir pakvietus jį vardu, katinas atsistoja ant dviejų užpakalinių letenų ir taip pasiprašo, kad jį pasiimtų ant rankų. Lauke prie bet ko neina, kai jį pašaukia. Eina tik į mano balsą, jei tik pamato mane, iškart bėga. Su Ramziu buvo kaip broliai iki 2 metų, bet atėjo laikas, kai subrendo abudu, ir, matyt, pradėjo aiškintis, kas viršesnis, tai retkarčiais pasipeša arba tik aukštais balsais šnekasi tarpusavyje. Abudu mėgsta miegoti kartu su mumis prie kojų.

Leo rytais išgirdęs žadintuvą iškart užlipa ant krūtinės ir nosimi baksnoja, kad keltumėmės. Ramzis ramesnis, laukia, kol mes patys atsikelsime. Valgo kartu draugiškai. Bet abu yra skirtingo charakterio. Leo žaismingas, drąsus, smalsus, o Ramzis santūresnis, tyliukas ir pats nepasiprašys ant rankų, bet jeigu paimsi, tai atsakys meilumu šimteriopai. Ramzio balsas net tylus yra, o Leo rėksnys.

Praėjusią vasarą Leo parsivedė namo (į katilinę) savo mylimąją ir ji atsivedė 5 kačiukus. Mes pastebėjome ne iš karto. Vieną dieną vyras sako: eik pažiūrėk, kas apsigyveno katilinėje, tik neišsigąsk. Taip ir atradome mažus stebuklėlius. Galvojome, kurio iš jų darbas čia, ir stebėjome, kas eina į katilinę aplankyti katės. Paaiškėjo, kad Leo. Kiekvieną kartą išeidamas iš namų Leo užsukavo pirmiausiai pas savo mylimąją su mažyliais, o po to eidavo patikrinti savo teritorijos. Kai Ramzis susitikdavo su kate, tai ta ant jo šokinėdavo lyg gindama savo vaikus ir šnypštė. O su Leo net nosytėmis prisiliesdavo ir meiliai murkė. Taip ir užauginome tuos kačiukus. Išdalinome visus, bet viena katytė pasiliko pas mus. Ji nuo mažens ėjo prie mūsų, trynėsi į kojas, murkė, prašėsi ant rankų, net buvo ir į namus pripratus eiti ir valgė kartu su bernais mūsų. Vienu momentu mamytė buvo išsivedusi visus kačiukus iš katilinės ir kurį laiką nebuvo jų, bet vienintelė ta katytė grįžo į katilinę. Tuomet pasakiau vyrui, kad čia ženklas, jog išsirinko mūsų namus ir nenori išeiti. Aišku, jis nebuvo patenkintas ir sakė, kad aš nusišneku ir prisigalvoju visokių nesąmonių. Bet katytė lyg nujausdama pradėjo labai meiliai su vyru elgtis, ėjo tik pas jį, visada paskui jį vaikščiojo kaip šuniukas. O laikant ant rankų visada užlipdavo ant peties pasėdėti  trindamasi nosyte. Palaipsniui vyras priprato prie jos ir pats pasakė, kad jos neatiduos. Kiti kačiukai grįžo praėjus 2 savaitėms, bet be mamos. Aišku, priglaudėme atgal juos, maitinome, prižiūrėjome ir radome jiems gerus namus. Žmonės iki šiol yra patenkinti jais ir dėkoja mums.

Kaip tarpusavyje sugyvena trys katinai? Mažylė su savo tėvu yra lyg du neišskiriami draugai, o Ramzio neprisileidžia labai arti savęs, nors jis jai nieko blogo nėra padaręs. Mūsų dukra nešioja mažylę ant rankų lyg lėlę, glosto, žaidžia su ja ir ji vis vadino tą katytę Lialia. Taip ir prilipo tas vardas. Lialia miega kartu su mumis arba įlipa į dukros lovytę ir abidvi gražiai miega. Lygiai taip pat žadina mus kaip ir jos tėvas. Dūksta su bet kuo, kas papuola jai po kojomis, ir lygiai taip pat mėgsta pasitikti po darbo kaip ir jos tėtis, pati pirma bėga. Bet kitų žmonių, kas ateina į svečius, prisibijo, iškart pasikavoja. Išlenda, kai visi išvažiuoja. O Leo atvirkščiai – turi visus pasitikti, su visais pasisveikinti, kiekvieno rankose pasėdėti, pabučiuoti. Ramzis visada nuošalyje stebi visą situaciją.

Kadangi turime didelį akvariumą, tai Lialia mėgsta atsisėsti prie jo ir bando sugaudyti žuvis. Tą procedūrą atlieka kiekvieną vakarą. Su mūsų kalyte Ramzis ir Leo draugauja gražiai, jau priprato vieni prie kitų. Šuo įprastai gyvena lauke, bet būna, kad įleidžiame ir namo. O Lialia nepriprato dar prie šuns. Šnypščia, letena muša šunį ir pasislepia iškart. Bet kalytė rami, draugiška tiek katinų, tiek vaiko atžvilgiu.

Taip ir gyvename draugiškai.

 

Foto Elena Rutkauskaite

Akvilė ir Bruknė

“Bruknė yra verta būti laiminga, o aš esu pasiruošusi padaryti viską, ką galiu, kad tai pasiektume.”



Pirmą kartą ją pamačiau, kai jai buvo vos keletas mėnesių. Maža, vos benulaikanti savo pačios svorį, tačiau guvi. Tuomet buvo dar be vardo – viena iš septynių, tarp kitų išsiskirianti, ko gero, tik garbanotomis ausimis. Tą dieną atvykau apžiūrėti šunelių – žinojau, kad namo drauge dar nekeliausime, net jei ir išsirinksiu savo naująjį gyvenimo palydovą, šuniukai buvo dar gerokai per jauni. Iš tos dienos pamenu svarbiausią akimirką: žengiu į šunelių pripildytą kambarį, ir tada… Pasakysiu tik tiek – mūsų pažintis prasidėjo bučiniu. Tai ne aš ją pasirinkau, o ji pasirinko mane… 

 

Bet gal vis dėlto pradėkime viską nuo pradžių.

Iš pirmo žvilgsnio Bruknės istorija gali pasirodyti tokia pati kaip ir visos šuns ir žmogaus draugystės istorijos, tačiau ji tuo pačiu metu yra ir visiškai kitokia. Nors mano ir Bruknės kelias prasidėjo prieglaudos sutartimi, savo akimis prieglaudos ji pati nė karto nematė. Atsitiko taip, kad būdama nėščia į prieglaudą pateko Bruknės mama, tuomet dar buvusi vardu Savana. Jai jau atradus mylinčius namus, į pasaulį netikėtai pasibeldė 7 mažyliai, tad šeimininkai vietoj 1 gavo lygiai 8 naujus augintinius. Po kurio laiko prasidėjo sunkiausia dalis – namų paieškos mažyliams. Štai čia į istoriją prisijungiau ir aš. 

 

Dabar kiek juokinga prisiminti pirmąją dieną jau kartu su Brukne: kartu su visais namiškiais negalėjome nustygti vietoje – buvo neramu, bet kartu ir labai įdomu, ar ras bendrą kalbą mažylė su namie jau gyvenančiais kate ir triušiu. Pirmosios savaitės išties buvo kupinos streso – inkšimas, nuolatinis visko graužimas, nesustabdomas lipimas į lovą ar reikalavimas paimti ant rankų, kėlimasis viduryje nakties ir lėkimas į lauką vien su chalatu… Tai išties atrodė tarsi būtume įsitaisę kūdikį. 

Tačiau vien “vaikiškais” reikalais apsiriboti nebuvo kada – reikėjo dar daug ko išmokti. Pradedant baimėmis, su kuriomis norėjosi kuo skubiau tvarkytis, baigiant elementariu paklusnumu. Bet, kaip dažnai nutinka gyvenime, kai jau galvoji, kad bent iš dalies sutvarkei visas problemas, jų išnyra dar daugiau. Taigi skaudžiausia istorijos dalis, kuri taip pat atnešė daug svarbių pamokų: neilgai trukus po antrojo Bruknės gimtadienio sėdėjome veterinaro kabinete ir abi kantriai laukėme verdikto, kuris smogė stipriau, nei buvo galima tikėtis – liga, pasireiškianti besiatrofuojančiais raumenimis galvos ir veido srityse. Niekas nežinojo, ar vaistai padės, beliko tik tikėtis ir dėti kuo daugiau pastangų, kad ir toliau šunelis galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Vaistai kas rytą, šalutiniai poveikiai, nuolatiniai vizitai pas gydytojus – visa tai tapo kasdienybe. Tiesa, pavyko kažkiek apmažinti ligos padarinius, tačiau Bruknė kovoti su ja turės visą gyvenimą. Tai tik įtikino, kad, nepaisant visų netikėtumų ir, netgi, sunkumų, Bruknė yra verta būti laiminga, o aš esu pasiruošusi padaryti viską, ką galiu, kad tai pasiektume.

 

Laikui bėgant Bruknei (o kartu ir man) besimokant svarbiausių gyvenimo taisyklių supratau, kad ji – geresnis augintinis, nei kada būčiau galėjusi tikėtis: kukli, tačiau kaskart atrandanti vis naujų pažinčių, nuolat kelianti šypseną ir niekad nepaleidžianti manęs iš savo akiračio. Ji myli visą pasaulį ir kiekvienas sutiktas gyvūnas (nepriklausomai nuo to, ar tai šuo, ar katė, o gal arklys?) yra jos draugas, net jeigu jis nusiteikęs priešiškai. Ir nors kartais kitiems ji gali pasirodyti keista, neišauklėta ar per daug baikšti, iš tiesų, dar iki Bruknės, aš net pati nežinojau, kad įmanoma kažką taip stipriai mylėti. Man regis, tai suprasti ir yra svarbiausia mūsų bendra misija. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

 

Kristina ir Diva

“Galiu pasakyti, kad laikas tikrai gydo paliktas žaizdas. Dabar ji žaisminga, labai sargi ir išdidi panelė, dovanojanti visai mūsų šeimai geras emocijas.”

 

Sveiki, mes – Kristina ir Diva. Noriu papasakoti trumpą, dar tik prasidedančio, bet nuostabaus gyvenimo istoriją.

Aš visada buvau iš tų, kurie negali gyventi be gyvūnėlio. Nuo vaikystės buvo pilni namai kačių, šunų, triušių, papūgų, žiurkėnų… Prieš gerus 7 metus teko atsisveikinti su nuostabiu draugu, šarpėjumi Bugiu. Labai sunkiai tai išgyvenome tiek aš, tiek vaikai, ir galvojau, kad daugiau niekada neturėsiu jokio gyvūno, nes per daug skausminga jo netekti. Bet laikas ėjo ir vis labiau jutau, kad man reikia keturkojo draugo. 

Kol gyvenau bute, negalėjau sau to leisti, nes buvo tokių kaimynų, kurie nelabai palankiai į tai žiūrėjo. Bet štai išaušo diena ir aš išsikrausčiau gyventi į sodą. Buvau labai tvirtai apsisprendusi šunelį pasiimti iš prieglaudos ar gatvės, norėjosi nereikalingai širdelei suteikti namus ir dovanoti savo meilę, juk ji atsilygins tuo pačiu. Iš karto pradėjau žiūrinėti skelbimus. Ir štai įvyko stebuklas. Moteris pasiūlė man Divą, kuri tuo metu turėjo Žanos vardą ir kurį laiką jau svečiavosi „Grindos“ prieglaudoje. Iš nuotraukos ji neatrodė labai draugiška panelė ir dukra labai nenorėjo, kad imčiau būtent ją. Bet turėjau nuojautą, kad tai mano šuo, mano naujas geriausias draugas.

Puikiai atsimenu tą akimirką, kai pirmą kartą peržengiau prieglaudos slenkstį, siaubas… Pasibaisėjau ne jų gyvenimo sąlygomis, o tuo, kad tiek mielų keturkojų yra niekam nereikalingi, o juk kažkada jie pasitikėjo žmonėmis…

Prieglaudos darbuotojui pasakiau, kurio šuns norėčiau, nes buvau mačiusi jos nuotrauką jų tinklapyje. Jis manęs dar perklausė, ar tikrai, gal norėčiau kokio jaunesnio (nes Divai, spėjama, yra apie 7 metus). Pasakiau, kad taip. Ir mes nuėjome link jos narvo. Ji blaškėsi po visą savo namuką, gan agresyviai lojo, bet kažkodėl net negalvodama apie galimas pasekmes aš pritūpiau, pro grotas įkišau ranką norėdama ją paglostyti ir ji man neįkando. Apsiverkiau aš, apsiverkė dukra, kuri kartu važiavo, ir tvirtai pasakiau, kad tikrai ją pasiimu. Sutvarkę visus reikiamus dokumentus parvažiavome į namus.

Tikrai reikėjo laiko, kad priprastume vieni prie kitų. Iš pradžių Diva buvo viskam apatiška, paskui visko bijojo, nuo staigesnio rankos judesio bėgdavo slėptis. Teko apsilankyti pas gydytojus, pasidaryti tam tikras operacijas, kad galėtume džiaugtis tolimesniu gyvenimu.

Galiu pasakyti, kad laikas tikrai gydo paliktas žaizdas. Dabar ji žaisminga, labai sargi ir išdidi panelė, dovanojanti visai mūsų šeimai geras emocijas. Labai mėgsta įvairius skanukus, voliojimąsi lovoje (nors prieš tai sakiau, kad jau šitas šuo tai tikrai nemiegos kartu su manimi), žaidimus, aploja visas pravažiuojančias mašinas, kai būna kieme (juk ji čia šeimininkė). Žinoma, kaip ir mes visi, ji turi tam tikrų trūkumėlių – labai nemyli kitų gyvų padarėlių, bet argi tai svarbu, kai namuose esi vienintelė ir nepakartojama. 

Nei vienos dienos nesigailėjau, kad pasiėmiau augintinį iš prieglaudos. Tikiuosi, aš sugebėsiu jai duoti tiek meilės, kiek ji duoda man.

Foto Jovita Baliūnienė

Jovita, Tadas ir Toris

 

“Jis jaučia, kai esame pavargę, tada tik atsigula šalia arba užlipa ant kojų ir nori būti prisiglaudęs.”

 

2013 m. spalį man paskambino pažįstami ir papaskojo istoriją apie vieną šunį, kurį žmonės nori po mėnesio atiduoti į prieglaudą. Labai svarsčiau, ar sugebėsiu juo rūpintis viena, nes tuo metu gyvenau ir dirbau Kaune. Lapkričio 1 d. nusprendžiau, kad paimsiu šunį, bet tik laikinai. Tik išauklėsiu, padirbėsiu su juo ir padovanosiu.  Tą dieną mano mama buvo Druskininkuose ir jos paprašiau, kad kuo skubiau nuvyktų į Viečiūnų gyvūnų prieglaudą ir paimtų šunį. Kitą dieną atvykusi į Druskininkus susipažinau su Toriu. Tuo metu jam jau buvo 2 metai ir 7 mėn. Suaugęs ir susiformavęs, jo vardas buvo Tutis, bet po kelių savaičių sugalvojau pakeisti vardą. Į senąjį vardą nelabai reagavo, o jis ir neatspindėjo tikrojo Torio. Po metų darbo su Toriu ir lankymosi šunų mokykloje nusprendžiau jį pasilikti. Buvo baisu, kad tiek įdėto darbo ir pastangų kas nors nesugadintų. 

Toris buvo kuklus, bailus, bet ir labai agresyvus kitiems gyvūnams. Senos praeities tiksliai nežinau, bet tiek, kiek pastebėjau, buvo muštas, prispaustas durimis (nes mums grįžtant namo turėdavau plačiai atidaryti duris), labai bijojo išgėrusių vyrų. Nežinojo, kas yra žaislai, į lauką išeidavome tik atlikti reikalų ir namo, jis toliau nenorėdavo eiti. Be to, puldavo visus šunis iš eilės, tiesiai į kaklą, nes pats buvo sukandžiotas. Kai veterinarai jį pirmą dieną tikrino, buvo rastas ir lūžęs šonkaulis, jis buvo kreivai sugijęs. Nuotraukos nedarėme, nes šuniui neskaudėjo, tik guzas yra likęs iki šių dienų. Taip pat naktimis griežė dantimis dėl per tuos metus patirto streso. Dantų griežimo nepašalinsime, bet stresą mažiname (žaidimais, išsilakstymu, namie paliekame su žaislais, kad turėtų ką veikti).

Dėl visų šių priežasčių pradėjau dirbti su Toriu. Ėjome į privačią mokyklą pas trenerį, kuris tik duodavo nurodymus, o toliau pati dirbdavau. Per metus Toris pasikeitė kardinaliai. Dabar jis gali prieiti prie kitų šunų, bet matau iš jo kūno kalbos, kai jam nebepatinka, tada pašaukus jis ateina. Jaučiasi saugus, lauke gali būti valandų valandas. Taip pat nebereaguoja į išgėrusius žmones tol, kol jie neprieina prie manęs arba draugo. Tuo metu jis nepuola, tik loja. Taip pat išmoko sėdėti, laukti, duoti labas. Išmoko pasaugoti, kai kas nors puola mane ar kitą šeimos narį. Turime namie Katiną, tai per pusmetį susigyveno. 

Dabar Toris turi savo rutiną, vedame į lauką apie 3 kartus, visada turi maisto, tai nebesuvalgo iki paskutinio kąsnio. Turi savo miego vietą, žaislus. Visos šios rutinos išmokė draugas. Toris jį nuo pat pirmos akimirkos prisileido, bet pavydo scenų Toris neslėpdavo, kaip ir dabar. Jeigu kuris nors iš mūsų išvyksta iš Lietuvos, Toriui reikia kelių dienų priprasti, vedžiojant lauke jis blaškosi ir tikisi sutikti savo išvykusį šeimininką. 

Esame labai laimingi turėdami Torį. Jis visada laukia grįžtančių, atneša žaislus, parodo, kada nori į lauką. Jeigu sergame, atsiguls šalia ir šildys. Jis jaučia, kai esame pavargę, tada tik atsigula šalia arba užlipa ant kojų ir nori būti prisiglaudęs. Visada ir visur su mumis keliauja, jeigu tik parduotuvės leidžia atsivesti augintinį, jis kartu su mumis. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Eva, Robertas ir augintiniai

“Visi mūsų kačiukai ir šuniukai yra mūsų šeimos nariai. Dažnai su vyru vadiname juos mūsų vaikais.” 

 

Apie liūdną Rikės istoriją sužinojome iš interneto. Jos šeimininkei patekus į slaugos namus, Rikės šeima nerado kitų būdų atsikratyti šuns ir nusprendė ją užmigdyti. Ačiū Dievui, gydytoja veterinarė nesutiko užmigdyti sveiko šuniuko. Taip su vyru nusprendėme į namus pasiimti 5 metų Rikę. 

 

Vieną dieną pamatėme “Grindos” Facebook paskyroje liūdną nuotrauką – išsigandęs rudaplaukis aklas katinas. Ilgai nedelsę paskambinome nurodytu telefonu ir tą patį vakarą pasiėmėme katiną namo. Sužinojome, kad jam maždaug septyneri metai. Pradžioje Juzef bijodavo mūsų šunų ir slėpdavosi antrame aukšte, bet maždaug po dviejų mėnesių pradėjo nebijoti kitų mūsų augintinių. Nors jis ir aklas, bet labai gerai orientuojasi erdvėje, išeina pasivaikščioti į lauką, yra be galo mielas ir nuolatos murkiantis katinukas. Mėgsta miegoti lovoje drauge su mumis.

 

Aicha buvo jauna laukinė katė, kuri apsigyveno šalia mūsų namo. Pradėjome ją maitinti ir taip ją prijaukinome. Ji atsidėkojo mums atnešdama prie durų tris kačiukus. Nelabai tuo apsidžiaugėme, nes naujų namų paieška mažyliams sukėlė mums nemažai vargo. Po sterilizacijos Aicha apsigyveno mūsų namuose ir tapo šeimos nare. 

Katytė Frida, kuriai tada buvo penkeri metai, tapo nebereikalinga savo šeimininkei, kuri pradėjo daug keliauti. Mėnesį ieškojome Meino meškėniukei naujų namų, o jų neradę priėmėme ją į savo šeimą. 

 

Dičkė Corsa atkeliavo pas mus, kai jai buvo ketveri. Ji gyveno pas mūsų draugus, kurie turi šunų kinkinius. Kalytė buvo tikra sportininkė. Be galo graži, grakšti, miela ir žaisminga prisijungė prie mūsų šeimos.

 

Po kuriuo laiko užsinorėjome su vyru įsigyti mažą šuniuką, bet pagalvojome, kad tas šuniukas turi pats pas mus ateiti. Taip atsitiko, kad vieną gražią dieną paskambino mūsų draugė ir papasakojo apie rastą prie sodų išmestą kalytę. Geri žmonės priglaudė ją ir po kiek laiko ji atsivedė šuniukų. Mums pasiūlė vieną iš mažiukų. Su džiaugsmu sutikome. Taip mūsų šeimoje atsirado mažas „vaikelis“, kurį reikėjo auginti, auklėti. Sakoma, kad mišrūnai yra labai protingi ir lengvai dresuojami. Tuo įsitikinome, gyvendami su mūsų mažąja Cookie. 

 

Šios vasaros pabaigoje sužinojome apie ypatingą katytę, kuri apsigyveno Kauno „Lesėje“. Vargšelė pateko po žoliapjove ir taip neteko priekinių letenėlių. Šeimininkai jos atsisakė. Nuvykę į Kauną pamatėme labai mielą murkiančią katytę ir nusprendėme vežtis ją namo. Taip mūsų namuose atsirado septintas augintinis – Suri. 

 

Visi mūsų kačiukai ir šuniukai yra mūsų šeimos nariai. Dažnai su vyru vadiname juos mūsų vaikais. Suprantame, kad turėti tiek gyvūnų yra didelė atsakomybė, reikia jais rūpintis, maitinti ir gydyti, tačiau pasirinkome tokį gyvenimą ir labai tuo džiaugiamės.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Kęstutis, Kristina ir 7 mopsai

“Mes dėl jų daromės geresni ir rūpestingesni, supratome, kad be jų gyvenimas neįmanomas.”

 

Turime septynis mopsus. Trys iš jų – iš “Dogspoto”.

 

Pirmoji vardu Panda, Pandora, Pandusia, septynerių, buvo paimta, kai buvo penkerių. Buvo išpirkta “Dogspoto” iš daugyklos, kur buvo skriaudžiama ir išnaudojama. Labai išlepinta ir reikalaujanti daug dėmesio, visada anksti ryte žadina, ją reikia išvesti atskirai nuo visų, kitaip ji nieko lauke nedarys. Jai reikia daug daug paglostymų, laikymo ant rankų ir išvis ji būtų labai patenkinta, jei visas dėmesys būtų tik jai. Labai bijo įvairių garsų, jeigu kas nukrenta, iškart bėga slėptis.

 

Antroji vardu Sky, Kleopatra, Kliopa, dabar jai 2 metai, buvo paimta trijų mėnesių. Jos mama buvo nėščia išpirkta iš daugintojų. Sky gimė “Dogspote” ir buvo padovanota mums. Buvo labai išdykusi, kasė duobes, graužė palanges, sienas, duris, žaisdama skriaudė kitus šuniukus. Dabar labai miela ir gera mergaitė, paklusni, visus bučiuoja, miega tik lovoje. Negalima jos palikti, jei kur išvažiuojame, kad ir į kokią parduotuvę, labai pasiilgsta.

 

Trečioji vardu Milka. Vaikų šunelis, taip pat iš “Dogspoto”. Milka yra mopso ir prancūzo mišrūnas. Dabar jai bus šeši mėnesiai. Draugiška, su visais šuniukais sutaria, tik skaudžiai kandžiojasi. Milka labai draugauja su vaiku, jie dalinasi žaisliukais, mažasis nuolat ją bučiuoja. Visi “Dogspoto” šuneliai buvo padovanoti su skiepais, čipais ir tvarkingi.

 

Ketvirta vardu Lėja, Alėjukas, Leliukas, Princesė Lėja. Jai bus 2 metukai. Prieš metus buvo išpirkta iš žmonių už simbolinę kainą. Pardavė, nes neturėjo laiko ja rūpintis, dirbo, turėjo mažą vaiką… Lėja taip pat labai draugiška, priprato tą pačią dieną, kai buvo paimta. Labai mėgsta valgyti, jei būtų jos valia, dubenėlis maisto niekada nesibaigtų. Labai pavydi, jei kas ant rankų, ji nustums, kad tik ją paimtume. Pasitinka visada su žaisliuku dantyse. Lėja be galo mėgsta bučiuoti kitus šuniukus.

Penktoji vardu Niuša. Buvo dovanota žmonių, nes buvo nebereikalinga, tuo metu jai buvo ketveri. Dabar jai jau aštuoneri. Pats protingiausias šuo, loja tik bendraudama ar prašydama kažko, laiptais nevaikšto, prašo, kad ją paneštume. Jeigu nori valgyti, loja, taip prašydama, taip pat – jeigu nori į lauką, ir kiekvienam dalykui turi skirtingą intonaciją. Su kitais šunimis nebendrauja ir nežaidžia, laiko save per daug protinga. Labai mėgsta važinėti automobiliu, jei pamato, kad ruošiamės kažkur išvažiuoti, greitai bėga savo trumpomis kojytėmis į prieškambarį, šoka ant pufo ir reikalauja ją pasiimti kartu.

 

Šeštasis vardu Vasia, dabar jam vienuolika metų. Buvo dovanotas žmonių, kai jam buvo penkeri. Jo istorija liūdniausia… Buvo laikomas lauke, pririštas prie būdos, su suplyšusia ausimi, buvo ištepliotas dažais, labai muštas, bijojo ir žmonių, ir gyvūnų. Maitino jį žmonių maisto atliekomis, maudėsi baloje. Žodžiu, buvo visiškai nereikalingas, nors ir pirktas už didelius pinigus, su dokumentais. Kai buvo paimtas, turbūt mėnesį vis slėpdavosi po stalu, bijojo išlįsti, jei norėdavome jį paglostyti, vis gūždavosi, galvojo, kad bus mušamas, vis bijojo padaryti kažką blogai. Net iki šiol labai nepasitiki nepažįstamais žmonėmis. Labai mėgsta vaikščioti lauke, saugo savo teritoriją. Turi savo sofą, kurios niekam neužleidžia, visą laiką miega ant jos. Moka komandas, jei mato, kad kažkas kažką valgo, duos visas letenėles po 100 kartų, to net neprašomas. Namie jis jaučiasi saugus ir mylimas ir labai matosi, kad jis už tai yra be galo dėkingas.

 

Septintasis vardu Džekis, Česka, Pupuliukas. Kai vaikai pradėjo gyventi atskirai, taip priprato prie šunų, kad be jų gyventi negalėjo, tad nusipirko Džekį, kai jam buvo trys mėnesiai. Dabar jam 3,5 metų. Mažas buvo labai kvailas, nors ir dabar nėra labai protingas, bet be galo mielas, savo žvilgsniu mokantis išprašyti daugelio dalykų. Miegant jam labai patinka prisiglausti šalia, draugauja su visais gyvūnais. Dienos metu labai mėgsta miegoti ant laiptų. Mėgsta būti ant rankų, ypač kai atsirado vaikas. Su vaiku sutaria gerai, tik iš pradžių vis bandydavo atsisėsti ant rankyčių.

 

Mes pamilome šią veislę dar prieš keturiolika metų, kai mūsų šeimoje atsirado mopsas vardu Ralfas. Jis šuniukų rojuje jau 2 metus su dar viena mūsų augintine Mona, kuri nukeliavo pas jį prieš metus, jai tebuvo devyneri. Kas kartą, kai paimdavome šuniuką, sakydavome, kad tai paskutinis, bet atsiradus vis naujam skelbimui, kur šuniukas yra nereikalingas, širdis neatlaikydavo ir vis važiuodavome ir imdavome dar vieną. Mes dėl jų daromės geresni ir rūpestingesni. Supratome, kad be jų gyvenimas neįmanomas. Labai labai visus mylime ir neįsivaizduojame gyvenimo be jų. Nei dėl vieno iš jų nesigailime, kad priglaudėme. Ir galvojame, kad jų gyvenimus taip pat padarėme geresnius.

 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Virginija, Petras ir Ryčis

“Miega jis kartu su tėvais, kai nuvažiuoja į kaimą, mėgsta pakamuoti ir pagąsdinti vištas, o saugiausia vieta yra tėčio keliai, ten jis daugiausiai laiko ir praleidžia.”

 

Prieš 7 metus tėvų mylimas šuniukas Zumas iškeliavo į šunų rojų ir vyro tėvai buvo labai susikrimtę, be galo norėjo kito augintinio. Mes kartu su vyro sese siūlėme priglausti šuniuką iš prieglaudos, tokiu būdu prisidedant prie gerų darbų ir karmos taškų gyvenime. Tėvai sutiko, bet prašė, kad būtų panašus į buvusį augintinį. Kadangi Rokiškio mieste globos namų nėra, tai mes Vilniuje, o sesuo Kaune bendromis jėgomis ieškojome naujo šeimos nario, naršėme globos namų interneto puslapiuose. Šuniuką radome VšĮ “Penkta koja” prieglaudoje.

Istorija kraupi. Šuniukas paliktas, jei neklystu, Ukmergėje, pririštas prie parduotuvės. Amžius neaiškus, bet tikrai nesenas (metukų nebuvo). Kaip pasakojo savanoris Karolis, kuris Ryčį buvo priglaudęs savo namuose, šuniukas iš pradžių keliavo į Kauną, vėliau į Vilnių. Iš Vilniaus mes jį parsivežėme į Rokiškį. Kai atėjome Ryčio pasiimti, vaizdas sukrėtė. Jis buvo toks išsekęs ir trapus, kad buvo baisu paimti į rankas, nes bijojai kad nesulūžtų letenėle, nuskusta įstatyti kateteriui. Valgyti nemokėjo, nes viską rydavo ir išvemdavo.  Karolis pasakojo, kad išleido apie 500 Lt savo pinigėlių visoms veterinaro paslaugoms, vaistams ir spec. maistui, ir labai norėjo atiduoti Ryčį tik patikimiems žmonėms. Turėjome užtikrinti, kad tėvai tikrai priims šį šuniuką, nes pradžia bus labai sunki. Skambiname tėvams, papasakojome, kokia situacija – liepia vežti, pastatys ant kojų.

Atvežėme, vardą palikome tą patį, kurį davė prieglauda. Pradžia nebuvo lengva reikėjo daug pastangų – vaistų dozavimas, mokymas šlapintis, valgyti su saiku. Užtruko, bet rezultatas puikus. Dabar jau 7 metus tai mūsų šeimos narys, o didžiausia jo nelaimė šiuo metu yra suvažiavę anūkai pas senelius. Miega jis kartu su tėvais, kai nuvažiuoja į kaimą, mėgsta pakamuoti ir pagąsdinti vištas. O saugiausia vieta yra tėčio keliai, ten jis daugiausiai laiko ir praleidžia.

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Vaiva, Megė ir Kt.

„Supratome, kad Megė jau surado savo naujus šeimininkus, ir nebeįsivaizduoju, kas galėtų ją mylėti labiau negu mes.“

 

Megė atkeliavo iš „Tautmilės prieglaudėlės“. Sūnus sakė, kad nori šuniuko, o mano finansinės galimybės neleido jo laikyti, todėl nusprendėme laikinai pagloboti. Aš galvojau, kad tokiu būdu sūnus pamatys, kad nenori vedžioti šuns ir skirti tiek laiko, padarysime gerą darbą socializuodami šuniuką ir surasime jam naujus šeimininkus. Parašiau žinutę Tautmilės prieglaudai, kad noriu pagloboti mažą šuniuką, nesvarbu kokį. Mums išrinko pačią liūdniausią, kuri jau nesikėlė, kai kas nors ateidavo į prieglaudėlę, o tai, kaip sakė viena savanorė, buvo ženklas, kad šunytė yra susitaikiusi su mirtimi ir jos laukia. Šiaip tų mažų šuniukų buvo 11, beveik visi rudi, gražūs, o Megė nelabai, tokia juodai balta su juodais taškeliais. Ir, aišku, išrinko mums Megę. Kai parsivežėme namo, uždarėme ją vonioje, nes labai garsiai kosėjo (sirgo šunidžių kosuliu, kuris peraugo į stiprų plaučių uždegimą). Jai buvo gerai vonioje, ji visai nenorėjo eiti į lauką ir skaniausi skanukai buvo batono gabaliukai. Megė mokėsi vaikščioti lauke, atlikti visus reikalus ant palutės ir po truputį mes ją prisijaukinome, pamilome. Tada sūnus, kuris labai jos norėjo, pareiškė, kad jam jau nusibodo keltis anksti ryte ir jis nori grąžinti Megę atgal į prieglaudą (prieš pasiimdami šunį, pasirašėme sutartį, kad sūnus vedžios ją į lauką 2 kartus per dieną, o aš vieną, kad sūnus valgydins, kad užsiims visais darbais, susijusiais su šuneliu, o jei to nedarys, šuo turės grįžti į prieglaudą). Aš sulaužiau taisykles ir neleidau jos grąžinti, liepiau ja rūpintis, kol suras namus. Po truputį atėjo suvokimas, kad kitų namų Megė neturės, nes niekas dėl jos amžiaus ja net nesidomi. Na, ir nereikia, pagalvojau, nes tokio ramaus šuns nusipelnė nepaprasti žmonės. Supratome, kad Megė jau surado savo naujus šeimininkus, ir nebeįsivaizduoju, kas galėtų ją mylėti labiau negu mes. Vardas buvo duotas prieglaudoje, mes jį palikome tokį patį, nes geresnio nesugalvojome.

Namuose nuolat sukasi benamių kačiukų šeimynos, tai nutinka visokių kuriozų. Pvz., vienas katinas mušė Megę miegančią, o ji tik verkdavo ir nieko nedarydavo, paskui ji supyko ir pradėjo gąsdinti mažiukus kačiukus, tai kelis kartus teko gelbėti ją nuo kačiukų mamų, kad negautų į kuprą. O mažas 3 mėn. kačiukas įdrėskė Megei į akį, prasidėjo uždegimas, todėl teko siūti akį. Visai neseniai susiūta akis vėl plyšo ir Megė atlaikė dar vieną operaciją.

Megė, kai pavargsta lauke, bėga prie durų ir laukia, kol įleisime į laiptinę. Laiptinėje bijo, kad mes imsime į rankas, todėl labai greitai bėga į viršų. Ji labai ramiai laukia, kol bus aprengta, o vasarą labai nori į lauką (žiemą ji į lauką nenori, tenka nešti). Dažnai būname prie Salotės ežero, tai ji jau išsiaiškino, kad kitų žmonių krepšyje gali būti maisto, todėl labai veržiasi pas kitus. Aišku, kaip ir visi šunys, ieško, kas nukrito ant žemės, ir viską iki trupinėlio suvalgo. Dabar pas mus gyvena pusiau laukinė katė, tai Megė pirmiausia stengiasi patekti į kambarį, kur valgo katė, o tik tada grįžta prie savo maisto virtuvėje.

Megė labai daug miega, naktį miega su sūnumi, nors aš pasikviečiu į savo lovą, ji grįžta pas sūnų. Man tai keista, nes kai Megė miega su manimi, aš labai švelniai apsiverčiu lovoje, o sūnus ir su koja užgula, ir iš lovos per miegus išspiria, tai ji atsikelia ir vėl eina su juo miegoti. Megė taip pat yra labai rami, mes galime vaikščioti be pavadėlio, ji toli nuo mūsų neina. Jau yra dalyvavusi dviejose vaikų stovyklose, gyveno su vaikais palapinėje, visi vaikai ją įsimylėjo, nors ji nerodė didelio susidomėjimo. Į šunis taip pat nekreipia jokio dėmesio.

Su Mege gyvenimas pasikeitė, dabar daugiau laiko praleidžiame namie, sūnus ugdosi atsakomybės jausmą, Megė mums leidžia klysti: ji ir šokolado yra valgiusi, ir pomidorą, ir saldainius su riešutais, ir lauke kažką pasigriebusi.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Rūta, Maya, Stamatis, Eve

“Mūsų panelės yra mūsų džiaugsmas ir, kad ir kokie sunkumai kiltų, niekada nesukčiau laiko atgal ir nieko nekeisčiau.” 

 

Pirmoji mūsų mergina Maya yra graikė iš Atėnų. Ten aš sutikau savo širdies draugą, ten sutikome kartu ir Mayą. Visą gyvenimą augau su šunimis ir be jų savo gyvenimo neįsivaizduoju, tad išvykusi paskui savo širdį kartais vis tiek jausdavausi vieniša, vis kažko trūko iki pilnų namų. Tad po truputį pradėjau “terorizuoti” savo draugą – mums reikia šuns, juk tiek nuostabių dalykų ateina kartu. Galiausiai draugui nusileidus, sutarėme nuvykti į dvi prieglaudas, tačiau tik ten įžengusi aš jau supratau, kad pasirinkimo padaryti negalėsiu, tad tiesiog pasakiau, kad jis išsirinktų. Maya iškart pritraukė jo žvilgsnį, nieko nelaukęs jis paklausė, kokia jos istorija. O ji, deja, liūdna. Mayai buvo 4 metai, niekada jos niekas nėra priglaudęs, o kai ji buvo mažesnė, ji buvo pamiršta ir turėjo odos ligą, visas jos kailiukas buvo nukritęs, o odą dengė šašai. Ji buvo sunkiai gydoma. Tą akimirką mes jau žinojome, kad ji keliaus su mumis, tačiau prieglauda turėjo paruošti kontraktą, tad sutarėme atvykti kitą dieną. Vykau su jo mama, kadangi negalėjau laukti ilgiau, kol galės draugas.

 

Maya pirmą kartą važiavo mašina ir mėgavosi. Stovėjo mane prispaudusi prie kėdės ir aš ją laikiau apkabinusi. Namie pirmiausia šoko ant lovos. Iki šiol miega šalia manęs ant pagalvės, kartais išsitiesusi visai mus nustumia į kraštelį. Nuo pat pirmų dienų namie nedarė reikalų, nors nebuvo mokyta (išskyrus kelis nelaimingus atsitikimus, kai nenulaikė). Bijojo kai kurių žmonių, nemokėjo žaisti su šunimis, bet visko mokėsi ir buvo nepakartojama. 

 

Atėjo diena, kai nusprendėme grįžti į Lietuvą. Pirmiausias dalykas – apskambinti oro linijas, kas sutiks skraidinti mūsų mergaitę. Kelionė jai labai nepatiko, labai išgąsdino ir aš verkiau galvodama apie ją lėktuve, kadangi ji nemaža mergaitė, turėjo skristi bagažo skyriuje. Prisitaikyti prie naujų namų šiek tiek užtruko, kaskart ją palikus, ji lodavo ir kaukdavo. Tai draskė mano širdį ir aš pradėjau pamažu kirbinti draugą: Mayai reikia draugės, mes dirbame, jai vienai liūdna. Iš pradžių mano draugas prieštaravo, tai reikalauja daug atsakomybės, pinigų ir taip toliau. Nusileidau. 

Vieną dieną darbe prireikė sutvarkyti kompiuterį, tad kol jį tvarkė, prisijungiau prie Facebook ir štai, skelbimas iš “Tautmilės prieglaudėlės”: kažkas atvežė dėžę su šuniukais ir paliko, reikalinga nors laikina globa, nes mažiems šuniukams prieglaudoje pavojinga. Siunčiu nuorodą draugui, prašau, nagi, tik laikinai, juk jie gali sunkiai susirgti. Draugas sutinka ir po darbo mes jau lekiame į prieglaudą. Vėlgi atsakomybė rinktis tenka draugui, visi nuostabūs, visi drąsūs, tik viena kamputyje susirietusi. Kviečiu – neateina. Mes patys esame ne per daug aktyvūs, Maya mėgsta daugiau miegoti ar važiuoti mašina, bet ne žaisti lauke. Draugas ima bailiukę, sako, bus rami kaip visi mes. Eve su mumis važiuoja namo. Vos praeina diena ir mažasis angelėlis greitai virsta į mažą monstriuką. Sysiukas ant lovos, naktį kandimas visur, net į veidą. Kelionė į parduotuvę, aptvarėlis, pledukas, dar daugiau žaisliukų. Monstriukei nepatinka naktį būti atskirai, verkia, loja. Dvi savaitės be miego ir aptvarėlio atsisakome, monstriukė nepalaužiama ir išsikovoja vietą lovoje. Miegame šiek tiek geriau. Maya kantri, tampa mama, kantriai kenčia visus kandimus ir žaidimus, bando švelniai mokyti. Laikinos globos kontraktas prabėgus vos savaitei keičiamas viso laiko kontraktu. Eve – šeima. Jai jau tuoj 5 mėnesiai, keičiasi dantukai, naujo stalo 3 kampai sugraužti, džiaugiamės, kad stalas mūsų, nes butą nuomojamės.

 

Blogos žinios, buto šeimininkė skiriasi su vyru ir mus iškrausto. Turime mėnesį susirasti naujus namus su 2 panelėmis! Niekas mūsų nenori. Situacija darosi beviltiška ir mes visi verkiame (panelės nesupranta kodėl, tik nulaižo ašaras nuo veido). 

 

Bet štai, liūdesys amžinai nesitęsia. Ruošiamės fotosesijai, o iškart po jos keliamės į naujus namus. Mūsų panelės yra mūsų džiaugsmas ir, kad ir kokie sunkumai kiltų, niekada nesukčiau laiko atgal ir nieko nekeisčiau. Su draugu sutarėme, kad kitą kartą šunį vėl imsime suaugusį.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Dalia ir Luna

“Mėgstamiausios Lunos gulėjimo vietos – ant dokumentų, su kuriais dirbu, arba ant kompiuterio klaviatūros, o skaniausias vanduo, žinoma, iš mano stiklinės.”

Prieš trejus metus nedideliame kambarėlyje pypčiojo keturi apie dviejų mėnesių amžiaus kačiukai, o jų laukinė mama katė blaškėsi, norėdama grįžti į gatvę. Pasiimti galėjau tik vieną, todėl išsirinkau tą, kurios greičiausiai niekas nebūtų norėjęs – pusiau baltą, ant rankų nenorinčią būti katytę. Būrį priglaudusi mergina dar perklausė, ar esu tikra, ir patikino, kad galėsiu grąžinti. „Lyg kokią nepatikusią prekę, negi kas taip daro“, – dar pamaniau. Taip katė Luna šaltą gruodį atsidūrė mano ir Federico namuose, buvome nelabai seniai persikraustę į Vilnių iš Florencijos. Beje, katės mano gyvenime buvo beveik visada, o Federico – tai pirmas naminis gyvūnas, su kuriuo atsirado ir alergija. Ar kilo mintis Luną atiduoti? Nė akimirkos! Kaip galėtume atiduoti šeimos narį, kai galima tiesiog dažniau išsiurbti grindis ar pasikonsultuoti su alergologu.

Žinoma, mūsų istorija nebuvo vien tik linksmas dūkimas ir saldus murkimas (buvo ir kruvinų rankų, ir kojų, ir apkandžioto veido), bet po trejų metų kartu Luną tereikia pašaukti vardu arba itališku žodžiu vieni, reiškiančiu ateik, ir ji jau čia. Gali būti, kad ji galvoja, jog tai jos vardas. Taip, mūsų katė – dvikalbė! Ji gaudo ir valgo uodus, o pasitaikius didesnei musei į pagalbą kviečia mus. Lunos mėgstamiausias žaidimas – parkūras, t. y. perbėgti kambarį nepalietus žemės, vien tik per baldus. Kiekvieną rytą, tiksliai 10 minučių prieš suskambant žadintuvui, ji letenėle švelniai baksnoja skruostą, negalėdama sulaukti rytinio skanuko. Mėgstamiausios gulėjimo vietos – ant dokumentų, su kuriais dirbu, arba ant kompiuterio klaviatūros, o skaniausias vanduo, žinoma, iš mano stiklinės. Ir kai Luna guli ant kelių murkdama ir išsišiepusi, mes žinome, kad priėmėme geriausią sprendimą – suteikėme jai namus ir nereikalavome nieko mainais. 

Foto Jovita Baliūnienė

 

Rapolas, Jovita ir Murka

“Net rytai tapo gerokai lengvesni, nes vaikus žadina kačiukas ir tada jie daug greičiau atsikelia.” 

 

Noriu pasidžiaugti savo nauju augintiniu, kačiuku-priglaustuku, kurį rado mano sūnus išmestą gatvėje. Na, ir, žinoma, parsinešė. Kaipgi vaikas paliks mažus kačiukus šalti gatvėje… Buvo du, gaila buvo juos palikti tokiame šaltyje, tad ieškojau jiems namų. Vienas rado naujus šeimininkus, o šis irgi būtų radęs, bet vaikas užprotestavo taip, kad teko pasilikti.

 

Apie katino laikymą iki tol nebuvo nė kalbos, nes turime kalytę, kuri nemėgsta katinų. Tačiau vaiko noras buvo toks didelis, kad teko nusileisti ir nuvilti moterį, kuri jau buvo sutikusi priglausti šį mažylį. Jau buvau bevežanti kačiuką į naujus namus, tačiau vaikas griebė dėžę ir verkdamas bėgo nuo manęs, kad tik jo neišvežčiau. Ašarų pakalnė, isterija ir sprogstanti mano galva… Net anglų kalbos būrelį praleidome, nes tada apie tai tikrai nebuvo laiko galvoti. Žodžiu, per prievartą išpildė savo svajonę.

Taigi mūsų kalytė iš pradžių buvo šokiruota, bet, mūsų nuostabai, nepuolė, tik labai uostinėjo. Kol galiausiai susidraugavo taip, kad jai atsirado pienas ir tą mažylę kalytė dabar maitina. Kalytė tikrai nebuvo turėjusi šuniukų, tad suveikė motiniškas instinktas, pati stebiuosi.  Apie tokį atvejį buvau girdėjusi,  tik niekada negalvojau, kad taip nutiks mano augintiniui.

 

Vaikas laimingas nesvietiškai, kartais, visai netikėtai, padėkoja man, kad leidau pasilikti kačiuką.  Net rytai tapo gerokai lengvesni, nes vaikus žadina kačiukas ir tada jie daug greičiau atsikelia. Žodžiu, vieni pliusai. Net vyras pamilo mažylę ir su ja tai miega, tai žaidžia… O kalytė savo vaiko išvis nepaleidžia iš akių. Tik kačiukas nueina kur toliau, kur ji nemato, iškart bėga tikrinti situacijos. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Justina ir Arčis

“Mano mažylis keliauja kartu su manimi visur – ir į miestą, ir į kavines ar restoranus, ir į parduotuves, ir pas draugus, ir į tolimesnes keliones po Lietuvą.”

 

Vaikščiodami su Arčiu lauke dažnai išgirstame iš aplinkinių sakinį „Oooo, koks westukas!“ – visi iš pirmo žvilgsnio pagalvoja, kad Arčis – Vakarų Škotijos baltojo terjero jauniklis. Tuomet man tenka paaiškinti, kad jis mišrūniukas, kuris atkeliavo iš gyvūnų prieglaudos. Nuolat susiduriu su žmonių nuostaba, jog šiais laikais į prieglaudas patenka ir veisliniai ar aiškių tam tikros veislės bruožų turintys mišrūnai. Tačiau būtent Arčio istorija ir parodo, jog nė vienas šuo, nepriklausomai nuo jo veislės, išvaizdos ar charakterio, negali būti apsaugotas nuo žmogaus išdavystės. 

Arčis, būdamas maždaug 10 mėnesių amžiaus, 2019 metų sausio mėnesį buvo rastas išmestas miške, Kauno rajone. Jo globą iš karto perėmė Kauno gyvūnų prieglauda „Penkta koja“. Pamačiusi skelbimą prieglaudos Facebook puslapyje pati sunkiai galėjau patikėti, kad toks šuo gali būti išmestas, o ne pasiklydęs. Tačiau kadangi jis neturėjo poodinės mikroschemos, iškart supratau, jog tai nėra grynakraujis Vakarų Škotijos baltasis terjeras, o tik jo mišrūnas. Taip pat žinojau, jog dvi savaites bus ieškomi jo tikrieji šeimininkai. Tokią tvarką buvau išmokusi mintinai, kadangi pati savanoriavau vienoje Vilniaus gyvūnų prieglaudoje ir kartas nuo karto priimdavau laikinus globotinius. Būtent laikina globa man padėjo apsispręsti, kad aš ne tik noriu, bet ir turiu visas galimybes laikyti augintinį. Buvau nusprendusi, jog per 2019-uosius įsigysiu westuką – domėjausi veislynais ir planavau pirkti šuniuką su dokumentais. Tačiau sausio 22 dieną atsiradus „Penktos kojos“ skelbimui apie rastą terjerą mano širdis sukirbėjo. Gal tai ženklas, kad neverta pirkti, o geriau priglausti. Tuo labiau, kad nuolat būdavau apsupta beglobių gyvūnų. Tuomet ir nusprendžiau parašyti vienai iš Kauno prieglaudos savanorių. Žinojau, kad rašau per anksti, kol dar ieškomi teisėti šeimininkai, tačiau negalėjau nustygti vietoje. Prisistačiau ir papasakojau apie save, apie tai, kaip pastaraisiais metais norėjau tokio šuns, kokias sąlygas jis turės namie ir t. t. Teko palaukti, tačiau pradėjome susirašinėti su savanore ir, praėjus dviems savaitėms, buvau pakviesta susipažinti su Arčiu (prieglaudoje jis buvo vadinamas Boltu). Nieko nelaukusi važiavau iš Vilniaus į Kauną pabandyti susidraugauti su šiuo pamestinuku. Arčis tąkart man pasirodė labai savimi pasitikintis, nepriklausomas šuo, kuris nesileis būti palaužtas. Iškart pajutau, kad tai mano šuo ir susitariau su savanorėmis, jog po karantino bei kastracijos atvyksiu vėl į Kauną išsivežti jo į savo namus. Prisipažįstu, buvo labai sunku laukti tas dvi papildomas savaites, kol bus atliktos visos procedūros, bet žinojau, kad kuo ilgiau lauki, tuo daugiau džiaugsmo būna vėliau. Taip ir buvo! Arčis tiesiog puikiai ištvėrė kelionę automobiliu namo, o pirmąkart įžengęs pro buto duris iškart pasijuto namų šeimininku. Tiesą pasakius, atrodė, jog jis šiuose namuose visąlaik ir gyveno. 

Taip prasidėjo mūsų gyvenimo kelionė kartu. Man teko išmokti keltis 5 valandą ryto, kad prieš darbą spėčiau bent pusvalandžiui išeiti pasivaikščioti su mažuoju į lauką (nors turiu pripažinti, kad Arčiukas yra visiškas miegalius ir jam keltis taip anksti yra tikra kančia). Taip pat teko persiplanuoti savo darbotvarkę ir kasdien per pietus bent kelioms valandoms grįžti namo dar kartą pasivaikščioti ir pabūti kartu. Teko kviesti dresuotoją, kadangi, nors Arčiui buvo beveik metai, jis nemokėjo visiškai jokių komandų. Teko paminti ir savo seną nusistatymą, jog augintiniui šeimininkų lovoje ne vieta, nes ramiausiai ir patogiausiai Arčiui miegasi būtent čia, o ne jo guoliuose. Mano mažylis keliauja kartu su manimi visur – ir į miestą, ir į kavines ar restoranus, ir į parduotuves, ir pas draugus, ir į tolimesnes keliones po Lietuvą (o greitai tikisi aplankyti ir tolimąjį užsienį). Su draugais visuomet juokiamės, kad jei jis galėtų, tai tris kartus per dieną eitų ne pasivaikščioti, o važiuotų automobiliu, nes tai jam patinka daug labiau nei pėdinimas šalia šeimininkės. 

Nesumeluosiu, kartais ir man pačiai atrodo, jog Arčis yra tipinis westukas – atsidavęs savo šeimininkui, bet kartu užsispyręs bei principingas, mėgstantis „paburgzti“ ant pro namų langus praeinančių praeivių, nuolat išsivoliojantis rastame purve taip, kad ant jo kailio nebelieka nė lopinėlio baltos spalvos, smalsus ir besišypsantis, žaismingas ir juokingas, norintis draugauti su kitais šunimis ir žmonėmis. Todėl visai nesvarbu, kad jis neturi kilmę patvirtinančių dokumentų ir yra pora centimetrų žemesnis bei pora kilogramų lieknesnis nei kilmingas terjeras, man jis – pats gražiausias, mieliausias ir mylimiausias škotukas, be kurio savo gyvenimo aš jau neįsivaizduoju. 

Foto Jovita Baliūnienė

 

Eglė, Paulius ir Morka

“Galime grįžti pačios blogiausios nuotaikos namo, bet tai, kaip ji pasitinka, kaip džiaugiasi, kaip prisiglaudžia, iš karto pradangina visas neigiamas emocijas.” 

 

Esu veterinarijos gydytoja, todėl gyvūnai mane supa kiekvieną dieną. Visuomet augau su šunimis ir man tai atrodo neatsiejama šeimos dalis. Nuo to laiko, kai tapau veterinare, supratau kokie nuostabūs yra priglausti gyvūnai, kokį džiaugsmą jie patiria suradę namus. Pabendravusi su jų šeimininkais pamačiau, jog nei vienas jų nesigaili, tik džiaugiasi pasirinkimu, ir nesupranta, kodėl anksčiau nepriglaudė šuniuko ar kačiuko. Taip man ir atsirado noras ne pirkti, o priglausti šuniuką. Kai pasiėmėme Morką, su Pauliumi jau kurį laiką buvome susituokę, prieš tai jau kelerius metus gyvenome kartu. Vis užsimindavau, kad šioje šeimoje noriu šuns. Mamos šuo tai ne tas pats, aiškindavau jam. Bet Paulius užaugęs vienas, be gyvūnų, todėl nebuvo tikras dėl šio pasirinkimo. Ilgai zyzdavau, bet atsakymas būdavo, kad tingėsime vedžioti, ką darysime, jei kur keliausime, kam paliksime, namuose bus daug plaukų, galbūt alergija ir t. t. 

 

Pati visuomet leipstu nuo šiurkštukų, šuniukų su barzda, todėl vos užmatydavau kokį skelbimą su barzduku, iškart rodydavau vyrui, bet pritarimo paskambinti negaudavau. Vieną dieną prieglaudos skelbimuose pamačiau panašų į Morką šiurkštuką patinėlį, parodžiau vyrui, tąkart atsakymas nebuvo kategoriškas kaip anksčiau, pritarė, kad galbūt galėtume priglausti. Deja, paskambinusi į prieglaudą gavau atsakymą, kad šuniukas rezervuotas. Nuo to karto supratau, kad galiu ir toliau, jau neatsiklausdama, ieškoti panašių šuniukų. Kartą pamačiau skelbimą, namų ieškojo mažulytė Morka, tada vardu ji buvo Zara. Kartu namų ieškojo ir jos mama, biglio mišrūnė su barzdele. Nors nuotrauka nebuvo labai kokybiška ir aiški, bet man jos užteko, kad atsirastų meilė iš pirmo žvilgsnio. Dviejų šunyčių priimti negalėjome, o prieglauda nusprendė ieškoti namų būtent joms abiems kartu. Nepasidaviau, kone kasdien skambindavau teirautis ar šunytė dar yra, kokia situacija, ar kam pažadėta. Minėjau, kad esu veterinarijos gydytoja, žadėjau patį tobuliausią gyvenimą, geriausią pašarą, papildus, skanėstus, nuolatos tikrinti sveikatą. Netgi buvome nuvažiavę aplankyti. Tai truko apie dvi savaites, kol galiausiai sužinojau, jog abi šunytės pažadėtos į Ameriką lietuvių šeimai. Po šios žinios nusiraminau, galvojau, kad, matyt, dar ne laikas šuniui mūsų šeimoje, be to, ir vyras nebuvo toks užsidegęs kaip aš. Dar po kokios savaitės važiavome iš sodybos ir Paulius pasakė, kad tikrai norėtų šuns, kaip būtų smagu vežtis į gamtą, žaisti. Po kelių valandų gavau žinią, kad šunytes paimti į Ameriką tampa sudėtinga ir tai užtruks dar kelis mėnesius, o kadangi atsirado žmonės, norintys Morkos mamos, prieglauda atsižvelgė į mano skambučius bei pažadus ir Morką padovanojo mums.

Morkos vardas atsirado ne iš karto. Daugybę kartų pasirinkimą keitėme, nepriėjome prie bendro sprendimo. Vardus galvojo visi, kas netingėjo. Kai buvo mažulytė, jos plaukas buvo oranžinio atspalvio, todėl bendradarbė Zarą pasiūlė pervadinti į Morką. Morkytė iš karto pritapo mūsų namuose, pakerėjo šiluma ir meilumu. Galime grįžti pačios blogiausios nuotaikos namo, bet tai, kaip ji pasitinka, kaip džiaugiasi, kaip prisiglaudžia, iš karto pradangina visas neigiamas emocijas. Pasidarėme prieraišesni namams, stengiamės kuo greičiau grįžti, kad būtume su ja. Kartais pasiimu ją su savimi į darbą, veterinarijos klinika, kurioje dirbu, viena mėgstamiausių Morkos vietų. Išvykas taip pat stengiamės planuotis su ja, nakvynės vietas renkamės tokias, kur priima su augintiniais. Labiausiai Morka nemėgsta važiuoti automobiliu, šukuotis, vaikščioti per lietų ar tiesiog po šlapią žolę. Ji nėra labai aktyvus šuo, nors žaisti mėgsta, tačiau prisitaiko ir prie mūsų ramaus būdo. Iš tikrųjų Morka yra geriausias mūsų priimtas sprendimas. 

 

Foto Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Monika ir Rubis

“Šiandien Rubis tikras mamyčiukas, geriausias draugas, keturkojis radiatorius, miegantis po antklode, mano kasdienės šypsenos ir juoko priežastis.”

Kiek tik save pamenu, visada buvau vieniša. Gal todėl, kad labai ieškodavau gyvenimo prasmės, kai kiti linksminosi. Kai kiti priimdavo tai, ką gaudavo, aš vis ieškojau atsakymų į klausimus, kurių net nesuvokiu.  Taip buvo, kol vienas draugas pasakė: „Tau, Monika, reikia šuns. Visos Tavo bėdos dings.“ Tie žodžiai kaip žemės drebėjimas mylimoje Lietuvoje – netikėtai išmušė žemę iš po kojų. Tarsi gavau atsakymus į visus tuos nesuvokiamus klausimus. Viską apgalvojau 1001 kartą. Juk anksčiau viską mesdavau, o šis sprendimas – trapios, sužeistos širdelės įsileidimas į namus, lovą, širdį – didelis iššūkis. Kitą dieną jau buvau odisėjoje, to vienintelio keturkojo paieškose. Prieglauda po prieglaudos, jaučiau, kaip blėsta viltis surasti TĄ VIENINTELĮ. Visi tie šuneliai nuostabūs, visi iki vieno skirtingi, tačiau nei vienas „nelipo“. 

Galiausiai nusprendžiau aplankyti “Grindos” sanitarinę tarnybą. Buvo tada vasario pabaiga, sniego iki kelių, navigacija vedė ratais kvadratais, tad bridau per pusnis į didžiulį kalną. Bet jaučiau, kad būtent už to kalno kažkas manęs laukia. Pamenu, tada eidama net sustojau ir garsiai pasakiau savo būsimam geriausiam draugui, kurio dar net nebuvau mačiusi, bet jau žinojau, kad toks yra: „Tikiuosi, Tu vertas to klampojimo po pusnis.“ Klampojau toliau besijuokdama iš savo sąmojo. Užėjusi į “Grindos” patalpas, kuriose laikomi šunys, pakraupau. Prieglaudose mačiau daug, bet ten tie visi šunys atrodė ypač vieniši. Visi lojo. Visi… Ir tada pamačiau Rubį. Nežinau, kaip žodžiais nupasakoti tai, ką tada patyriau. Žinote, kaip per filmus rodo tuos įsimylėjėlius iš pirmo žvilgsnio? Kai viskas aplink sustoja, matai tik tą vienintelį(-ę) ir jau matai visą bendrą gyvenimą prieš akis. Man taip buvo su Rubiu. Jis loja galvytę aukštai iškėlęs, kaip vilkiukas koks, o aš žiūriu į jį ir šypsausi, galvoju: „Eik tu pamaiva, manęs neišgąsdinsi.“ Ir taip šypsojausi, kol grįžau į realybę. „Monika, jis loja. Tu jį bute laikysi. Jis loja.“ Ir dingo šypsena. Ir entuziazmas išsyk išgaravo. Supratau, kad jokio kito šuns taip nenorėsiu, kaip šito mažo Vilkiuko. Išėjau iš ten galvą nuleidusi, bet vis prieš akis matydama TĄ VIENINTELĮ keturkojį. 

Grįžusi namo susiradau jo nuotrauką “Grindos” puslapyje internete. Žiūrėjau kone seilę varvindama. Tada perskaičiau aprašymą: „Rubis, jei galėtų kalbėti, labai daug ką papasakotų, bet kadangi kalbėti negali, tai savo problemas mėgsta ištipenti eidamas pasivaikščioti.“ Tas aprašymas taip papirko, kad iškart paskambinau ir paklausiau, ar dar turi tą šuniuką. IMU! Po kelių dienų Rubis jau mano kambaryje, mano lovoje ir mano širdyje. Tik pasirodo, kad jis neloja. Kaip tik – jis be galo baikštus. Dar ir dabar jis truputį prisibijo aplinkos, naujų vietų, žmonių. Šiandien Rubis tikras mamyčiukas, geriausias draugas, keturkojis radiatorius, miegantis po antklode, mano kasdienės šypsenos ir juoko priežastis, skaniausis nulėpausis, riestauodegis lenktynininkas ir mano visas gyvenimas. Neslėpsiu, kad kartais sunku keltis ryte, vaikštinėti po kiemą tarsi be tikslo, kol Rubis uostinėja visus pakampius, bet jo uodegytė, tarsi periskopas pakilusi aukštyn – mano motyvacijos šaltinis! Beje, mūsų su Rubiu gimtadieniai tą pačią dieną. Mažasis aš. Su Rubiu esame 1,5 metų kartu, bet tarsi jau amžinai vienas kito širdyje!

 

Foto Jovita Baliūnienė

Viktorija, Eimantas ir Rubė

 „Tai nebuvo kažkoks spontaniškas ar staigus sprendimas čia ir dabar. Tai ilgai brendęs noras, kuris augo ir kuriam tiesiog atėjo laikas. Nes viskam ateina laikas.“

 

Rubę pamačiau „Lesės“ skelbime ir nusprendžiau aplankyti. Svarsčiau, kad tikriausiai nereikėtų imti pirmo pasitaikiusio šuns, dar pavažinėti, pagalvoti. Tokios racionalios mintys sukosi galvoje, nes kiekvienas sutiks – tai didžiulė atsakomybė. 

 

Taigi galvojau, su draugu (nes ir jis buvo į tai įtrauktas – žinoma, savo noru) važinėjome, bet ne kažkur kitur, o pas ją. Iki tol, kol parsivežėme namo birželio pabaigoje. 

 

Ir dabar, kai mes drauge keturis mėnesius, visko, ką norėčiau pasakyti, papasakoti ir aprašyti, nesutalpinsiu į pasakojimą. Tik pasakysiu, kad būtent Rubė gyvenamą vietą, svetimą miestą pavertė namais. 

 

Rubė „Lesės“ prieglaudoje atsidūrė būdama 4–5 metų (rasta miške su savo mažyliais). Po kelių mėnesių jos buvimo „Lesėje“ atsiradome mes. Tie keturi mėnesiai su kiekviena savo diena neša kažką naujo. Ir aš tą kiekvieną dieną klausiu: „Kas buvo iki jos, ką mes veikėme?“ 

Atrodo, jau matėme mieliausias Rubės išraiškas, pavyzdžiui, katino Pūkio akis, bet tai visada kelia šypsnį, o aš šaukiu: „Pažiūrėk, na, pažiūrėk į ją.“ Ir mums jau vis vien, kad ji garsiausiai knarkia, o lovoje, paslapčia įsliūkinusi, užima didžiausią plotą. Tiek pat, kiek ir anksčiau, mus juokina, kad Rubė, per daug besivartydama, nudrimba nuo lovos, nemoka stabdyti ir įčiuožia į kokią sieną ar spintą.

 

Tam, kad galėtume įamžinti visas tas istorijas, kuriame jos Instagramą „Sunskatinodienos“. Ne visada pavyksta ar tai nufilmuoti, ar tai nufotografuoti Rubės „katino dienas“, todėl būtinai „įamžinu“ raštu. 

 

„Katino dienų“ pasakojimai atsirado, kai pirmą kartą ją nusivežėme prie ežero, o Rubė, įsitaisiusi ant šilto smėlio, jausdama švelnius vėjo gūsius, sapnavo savo šuniškus sapnus. Mano mintyse prabėgo minčių kratinys – nuo to, kai ji buvo palikta likimo valiai, dėl kitų šunų prieglaudoje prarado uodegą, iki nūdienos, kai pagaliau parpia paplūdimy, o visa kita paliko toli. 

 

Atsiradusi mūsų nuobodžioje (nes tik tokiu epitetu, kai palyginame, galime pavadinti tai, ką turėjome tada, ir ką turime dabar) kasdienybėje ji vertė ir toliau verčia viską aukštyn kojomis. Tokiomis „aukštyn kojomis“, kokių palinkėčiau kiekvienam. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Inesa ir Kiras

“Kiras kasdien primena, kad reikia džiaugtis mažomis akimirkomis, ir net liūdną dieną, dovanodamas savo energiją, padaro kur kas linksmesnę.” 

 

Kirutis į mano širdį pasibeldė prieš pat Šv. Kalėdas. Tądien, kartu su mama ruošdamos vaišes, kalbėjomės apie tai, jog per artimiausius kelerius metus leisiu sau įsigyti šunelį. Po pokalbio nuėjusi prie kompiuterio pastebėjau prieglaudėlės pasidalinta mažo juodo spirgiuko nuotrauka. To mažylio akytės jau tada pasirodė itin savos, tačiau tuo metu dar tik buvau bebaigianti mokslus ir šuneliui dar, rodėsi, gerokai per anksti. 

Praėjo Šv. Kalėdos, artėjo Naujieji metai, o aš to juodo mažylio taip ir negalėjau paleisti iš galvos (taip, tai tarsi banali meilė iš fotografijos), todėl artimų draugų paraginta Naujųjų metų išvakarėse nuvažiavau į prieglaudėlę susipažinti su mažyliu. Po tos dienos abejonių nebeliko – jis tapo mano geriausiu draugu. 

Kirutis – stipraus charakterio, itin aktyvus šunelis. Mažylis 1,5 metų buvo labai savarankiškas, bet dabar labiau už viską vertina mūsų draugystę, kartu vis dar mokomės kantrybės, tarpusavio supratimo ir naujų komandų. Kiras kasdien primena, kad reikia džiaugtis mažomis akimirkomis, ir net liūdną dieną, dovanodamas savo energiją, padaro kur kas linksmesnę. Jis, nors ir skubotas, tačiau neabejotinai geriausias mano pasirinkimas!

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Monika ir Rubis

“Mus juokina, kad Rubė, per daug besivartydama, nudrimba nuo lovos, nemoka stabdyti ir įčiuožia į kokią sieną ar spintą.”

 

Tai nebuvo kažkoks spontaniškas ar staigus sprendimas čia ir dabar. Tai ilgai brendęs noras, kuris augo ir kuriam tiesiog atėjo laikas. Nes viskam ateina laikas. 

 

Rubę pamačiau „Lesės“ skelbime ir nusprendžiau aplankyti. Svarsčiau, kad tikriausiai nereikėtų imti pirmo pasitaikiusio šuns, dar pavažinėti, pagalvoti. Tokios racionalios mintys sukosi galvoje, nes kiekvienas sutiks – tai didžiulė atsakomybė. Taigi galvojau, su draugu (nes ir jis buvo į tai įtrauktas – žinoma, savo noru) važinėjome, bet ne kažkur kitur, o pas ją. Iki tol, kol parsivežėme namo birželio pabaigoje. Ir dabar, kai mes drauge keturis mėnesius, visko, ką norėčiau pasakyti, papasakoti ir aprašyti, nesudėsiu į pasakojimą. Tik pasakysiu, kad būtent Rubė gyvenamą vietą, svetimą miestą pavertė namais. 

 

Rubė „Lesės“ prieglaudoje atsidūrė būdama 4–5 metų (rasta miške su savo mažyliais). Po kelių mėnesių jos buvimo „Lesėje“ atsiradome mes. Tie keturi mėnesiai su kiekviena savo diena neša kažką naujo. Ir aš tą kiekvieną dieną klausiu: „Kas buvo iki jos, ką mes veikėme?“. 

Atrodo, jau matėme mieliausias Rubės išraiškas, pavyzdžiui, katino Pūkio akis, bet tai visada kelia šypsnį, o aš šaukiu: „Pažiūrėk, na, pažiūrėk į ją“. Ir mums jau vis vien, kad ji garsiausiai knarkia, o lovoje, paslapčia įsliūkinusi, užima didžiausią plotą. Tiek pat, kiek ir anksčiau, mus juokina, kad Rubė, per daug besivartydama, nudrimba nuo lovos, nemoka stabdyti ir įčiuožia į kokią sieną ar spintą.

 

Tam, kad galėtume įamžinti visas tas istorijas, kuriame jos Instagramą “Sunskatinodienos”. Ne visada pavyksta nufilmuoti ar nufotografuoti Rubės „katino dienas“, todėl būtinai įamžinu raštu. „Katino dienų“ pasakojimai atsirado, kai pirmą kartą ją nusivežėme prie ežero, o Rubė, įsitaisiusi ant šilto smėlio, jausdama švelnius vėjo gūsius, sapnavo savo šuniškus sapnus. Mano galvoje prabėgo minčių kratinys – nuo to, kai ji buvo palikta likimo valiai, dėl kitų šunų prieglaudoje prarado uodegą, iki nūdienos, kai pagaliau parpia paplūdimyje, o visa kita paliko toli. 

 

Atsiradusi mūsų nuobodžioje (nes tik tokiu epitetu, kai palyginame, galime pavadinti tai, ką turėjome tada, ir ką turime dabar) kasdienybėje ji vertė ir toliau verčia viską aukštyn kojomis. Tokiomis „aukštyn kojomis“, kokių palinkėčiau kiekvienam. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Aušra ir Lu

 

“Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną.” 

Kai po ilgos savęs atkalbinėjimo nuo šuns įsigijimo kovos prieš 2,5 metų pagaliau atėjau į prieglaudą, tvirtai žinojau, ko noriu. Mažas, trumpo kailio ir juodas. Mažas, kad paprasčiau būtų susitvarkyti, trumpo kailio, kad nepūkuotų man čia visur, o juodas – tiesiog. Atėjus į „Tautmilės prieglaudėlę“ mano planas iškeliavo į dausas, nes kaip alkanas vaikas saldainių parduotuvėje užsimaniau visų. Kad šunį imsiu iš prieglaudos, žinojau visada. Ypač, kai žiūrėdama į tų vargšų šunelių nuotraukas ašarodavau, o tada įsijungdavau kitos prieglaudos puslapį, kad galėčiau paašaroti dar. Visi ten gailiomis akytėmis ir liūdnomis istorijomis, vienas už kitą mielesni. Kuris piktas, kuris įskaudintas, atrodo, nei vieno iššūkio nėra per didelio. Visa laimė, kad ėjau su tvirčiau ant žemės stovinčia drauge ir prieglaudėlėje dirbančios moterys labai atsakingai žiūrėjo į savo darbą.

Pirmiausiai man pristatė prieglaudos numylėtinį, didžiulį mielą šunį, kuris keturis metus gyveno šeimoje, o šeimai sugalvojus emigruoti, buvo ištremtas prieglaudon. Vien tokios mintys ir istorijos man spaudė širdį. Įdavė pavadėlį į rankas ir liepė eiti pasivaikščioti, pamatysi, sako, tinka tau šuo ar ne, jauti, kad tai tavo šuo ar ne. Einu su tuo šuniu ir, nors jis toks gerietis, toks mielas, vis tiek atrodo, kad svetimą šunį vedu. Galiausiai beeidama sutikau savanorį, vedžiojantį kitą šunį. Jis su plačia šypsena priėjęs paprašė, kad apsikeistume šunimis, nes tas, kurį vedžioju aš, yra jo, kaip ir visų kitų prieglaudoje, numylėtinis. Ką jau čia aš priešinsiuosi, supyks, neduos išvis jokio šuns dar. Juokauju. Taip į mano rankas pakliuvo kito šuns pavadėlis. Niekas tuo metu man nieko apie jį ir nepapasakojo, nes savanoris greitai nukeliavo su savo numylėtiniu, o aš likau su nuostabaus grožio šuniu. Akys žydros kaip dangus. Eina sau tvarkingai, visas ramus, protingomis akimis pažvelgia, į kitus šunis per daug dėmesio nekreipia. Užbėgdama už akių pasakysiu: moka užsirekomenduoti vyrukas, moka. Galvoju, grožis ne viskas, jeigu myli pagal grožį, tai geriau mylėki ožį, kaip ten liaudyje sakoma. Aš tai jau nebūsiu čia ta, kuri ateina ir pagal grožį šunį išsirenka lyg puošmeną. Aš draugo atėjau, draugo! Bet žiūriu, kad kuo artyn prieglauda, tuo mažiau man norisi atiduoti tą pavadėlį kažkam. Tos minties, kad atėjau mažo ir juodo, jau senokai mano galvoje nebeliko. 

Grįžus prieglaudos darbuotoja papasakojo šiek tiek daugiau apie tą šunį. Jis prieglaudoje buvo tik keturias dienas, todėl ir vardas nelabai jam koks dar buvo prigijęs, jį tiesiog vadino Haskiu dėl panašumo į šios veislės šunis. Rado jį gatvėje besibastantį. Sako, moka jis kelias komandas, bet rusiškai. Tada prasidėjo rimtoji dalis. Tikrai žaviuosi, su kokia atsakomybe prieglaudos darbuotojos dovanoja šunis. Turėjau atlaikyti kažką panašaus į darbo pokalbį, įrodyti, kad sprendimas tvirtas, kad esu apgalvojusi ir pasvėrusi viską, kad turėsiu sąlygas ir gebėjimus. Šunys, rasti gatvėje, laikomi prieglaudoje 14 dienų ir niekam nedovanojami dėl tikimybės, kad atsiras tikrieji šeimininkai. Bendru sutarimu nusprendėme, kad į dovanojimo sutartį įtrauksime sąlygą, kad per ateinančias 10 dienų atsiradus šeimininkams aš privalėsiu grąžinti jiems šunį. Šeimininkai taip niekada ir neatsirado, bet čia jau jų praradimas.

Puikiai atsimenu, kaip draugė vairavo automobilį, o aš sėdėjau gale, apkabinusi tą baltą pūkų kamuolį išpūstomis akimis, nesuprantantį, nei kas vyksta, nei kur jis dabar važiuoja. Kelios pirmos dienos nebuvo tokios rožinės. Nors ir seniai svajojau apie šunį, įsivaizdavau, kaip viskas bus, kai jis jau bus namie su manimi, bet kai visa tai tapo realybe, nebebuvo taip paprasta. Sunkiausias dalykas, su kuriuo iki šiol nesu iki galo susitaikiusi, buvo pūkai. Begalybė pūkų. Ant grindų, kampuose, ant drabužių, lovos, kur bepažvelgsi. Per vieną dieną iš mano namų visiems laikams dingo tvarka. Šuo jautėsi nejaukiai, neramiai, su atsargumu žvelgė ir į mane, ir į savo atvaizdą veidrodyje. Haskiu jo toliau vadinti nenorėjau, juolab, kad jis prie to vardo šiaip ar taip nebuvo spėjęs priprasti. Prisėdau pirmą vakarą rinkti vardo, nes juk kaip čia turi šunį be vardo! Neturėjau jokio vardo mintyje, anksčiau nebuvau apgalvojusi, nes įsivaizdavau, kad iš prieglaudos paimsiu šunį, kuris jau turės vardą, prie kurio bus pripratęs. Atsiverčiau kažkokį vardų sąrašą, perėjau jį, pasijuokiau tai iš vieno, tai iš kito, tada pamačiau Lou, nes sąrašas tai angliškas buvo. Galvoju, kokia nesąmonė. O tada dar kartą pagalvojau ir visai neblogai man tas Lou ėmė skambėti. Taip Haskis virto Lu. Komentarų dėl vardo iki šiol sulaukiu visokių, pagrindinis, žinoma, kaip tu tokį sugalvojai?! Palaipsniui iš rusų kalbos pripratinau jį reaguoti į lietuviškas komandas. Šiaip jau jis buvo puikus šuo, nesuvokiu, kaip jis atsidūrė prieglaudoje – mokėjo komandas, suprato, kad gamtiniai reikalai atliekami lauke, ramiausiai važiuoja automobiliu. Pirmieji šeimininkai tikrai turėjo mokėti auklėti šunį, tai net jei jie jo neišmetė, bet Lu pabėgo pats, kodėl jie jo neieškojo? Juk dingus šuniui pirmiausiai tikrintum prieglaudas. Tai iki šiol man paslaptis.

Pirmieji mėnesiai buvo kurioziški, nes kai Lu galiausiai apsiprato, kad čia jo namai, o aš ne tik žmogus, kuris duoda maisto, jis virto tikrų tikriausiu katinėliu. Atrodo, kad jo širdyje tiek meilės, kad ji ten tiesiog nebetelpa. Namuose jis visada bus prisispaudęs prie manęs, bent padėjęs galvą ant kelių ar kaip kad dabar, kol rašau, guli susisukęs po stalu. Kol maudausi, saugo dušo duris. Jei gaminu valgyti, stebi, kad gerai viską padaryčiau. Net praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną. Pradžioje kiek bijojau jį palikti vieną namuose, o jis turbūt tai jausdamas, vis kokią išdaigą iškrėsdavo. Per palangę nukeliavęs ant spintelės sugraužė mano velykinius šakočius, į vaivorykštės šalį išlydėjo krūvą šlepečių, kelias poras sportbačių ir dar mylimiausius mano aukštakulnius. Bet, matyt, laikas atsinaujinti buvo. Ir išmokti palikti daiktus savo vietose, nes, nepatikėsite, geresnio delikateso už kojinę, džemperio užtrauktuką ar šlepetę pasaulyje nėra. Meluoju, gardžiau tik kokia nesąmonė prie konteinerio. Griebi ir leki kiek kojos neša! 

Namuose Luliukas yra katinėlis, bet lauke jis tampa kaip vėjas. Jei tik paleisi, tai tiek ir tematysi. Esu keliskart kaime paleidusi nuo pavadėlio, kiekvienąkart tokia mano drąsa baigdavosi arba bandymu jį pagauti bevaikantį kokią karvę laukuose, arba liūdnai stebint dingstančią jo uodegą laukuose. Nežinau, ar tai mano auklėjimo stoka, ar tokia jo prigimtis, bet tiesiog išmokau, ko nedaryti.

Net ir po visų išdaigų ir vargų atrodo, kad mano gyvenimas be Lu dabar būtų daug liūdnesnis, o namie būtų tuščia. Ta jo besąlyginė meilė atperka visus nuostolius. Bus tų batų ar drabužių. Kai jis žiūri į mane tomis savo mėlynomis akimis ir, atrodo, taip nuoširdžiai stengiasi suprasti, ką aš jam sakau, tirpsta širdis. Kaip jis šoka laimės šokį man grįžus ir puola apsikabinti! Kokiu liūdnu žvilgsniu palydi, kai išeinu, o jo nesivedu! Ir kai lauke su pavydu nužvelgiu tuos tobulai išdresiruotus šunis, romiai žygiuojančius šalia savo šeimininko, o aš tuo tarpu bandau išsilaikyti ant kojų, nes Lu jau užuodė ką nors naujo, pamatė katuką ar šiaip nusprendė, kad ana tas medis geresnis už šitą, ir bando visu greičiu ten nuskrieti, suprantu, kad nekeisčiau savo Lu į jokį kitą šunį, net jei jis būtų mažas ir juodas.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Laura, Eimantas ir Takis

 

“Giliai širdyje mūsų šuo – juodasis vilkas, gamtoje nejaučiantis jokio streso, o tik daug kvapų ir begalinę laisvę.”

 

Takio atskirai, o paskui ir mūsų kartu, kelionė nebuvo lengva. Auginame bailų, reaktyvų ir jau pagyvenusį šunį, kurį iš “SOS gyvūnų” priglaudėme prieš 4 metus, o jam šiuo metu yra apie 8 – 10 metų. Kad jo gyvenimas ne rožėmis klotas, supratome iš jo didžiulio bailumo ir nepasitikėjimo nei vienu žmogumi. Pirmą kontaktą užmegzti prireikė trijų dienų, o po to prasidėjo pratinimasis prie baisiojo žmonių pasaulio, kur krentantis lapas, pravažiuojantis automobilis atrodydavo tokie baisūs, kad Takis krisdavo ant žemės ir drebėdavo. Pakilti dažnai išdrįsdavo tik po pusvalandžio ir tada jokių pasivaikščiojimų, bet greit slėptis, link namų. Šalia vyrų visai neišbūdavo, o net ir pati jį vedžiodama turėjau vengti rankų pakėlimo ar bet kokio staigesnio judesio, kad nebaigtume pasivaikščiojimo šalikelėje, drebėdami.

Pirmieji metai buvo labai sunkūs, pilni abejonių ir “duobių”, tačiau per juos mes pradėjome ir labai daug mokytis vieni apie kitus. Takis – kad ranka maitina ir glosto ir nieko baisaus, jei kartais ji pakyla aukščiau, na, o mes, kad jis tikrai protingas šuo. Būdamas jau senjoras, naujas komandas mokosi itin greitai ir labai noriai, užsipainiojęs pavadį, jį pats atsipainioja, žaislai, kuriuos reikia pergudrauti ir ištraukti maistą, neatlaiko nei kelių minučių. Laikui bėgant atsirado ryšys ir pradėjome paleisti jį miškuose. O čia ir paaiškėjo, kad giliai širdyje mūsų šuo – juodasis vilkas, gamtoje nejaučiantis jokio streso, o tik daug kvapų ir begalinę laisvę. Tai ir šiandien yra viena iš geriausių baimės prevencijų. Vienas iš įdomiausių žaidimų irgi yra miške. Žaidžiame slėpynes, kai Takis dingsta iš mano matomumo ribų, stengiuosi pasislėpti ir aš, kuo giliau, tik, kad ir kur beįlįsčiau, jis mane vis tiek greitai randa.

Šiandien, po 4 metų, kai žmonėms jį pristatau kaip bailį, dažnas į mane pažiūri kaip į keistuolę. Tie žvilgsniai yra aukso vertės, nes žinau, kaip mano šuo pasikeitė. 

Takis nori pasinaudoti proga ir šia žvaigždžių valanda bei paskatinti būsimus beglobių šeimininkus atkreipti dėmesį ir į vyresnio amžiaus ar bailesnius šunis. O namie auginantiems bailiukus linki kantrybės, atkaklumo ir nekreipti dėmesio į pralaimėjimus, ilgainiui jų bus mažiau ir jų vietą pakeis laimėjimai, o gal net ir šypsena į objektyvą.

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Elena ir Bella

“Šiaip iki šiol sunku patikėti, kad turiu tokį išprotėjusį šunį, bet daug kas sako, kad mes panašios…” 

 

Mano gyvenime gyvūnai ima ir atsiranda. Prieš kelerius metus jau pasakojau istoriją apie Miką http://nebrisius.lt/elena-ir-mikas/. O šiandien pasakoju istoriją ir pati dar negaliu patikėti, kaip prieš metus mano namuose vėl atsirado didelis ir išprotėjęs šuo Bella. Taigi pradėkime nuo pradžių. 

Pernai vasaros viduryje gavau žinutę su nuotrauka rotveilerio mišrūnės, kuri gyvena kažkur kaime, uždaryta voljere, jeigu taip galima pavadinti. Iš pradžių nusprendžiau ignoruoti tą žinutę, kuri buvo maždaug tokia: gal žinai, kam reikia jaunos rotveilerės. Po 5 minučių jau skambinau draugams ir aiškinausi, ką čia kartu galime padaryti. Situacija sudėtinga, tikslus amžius nežinomas, koks charakteris, neaišku, pikta, agresyvi? Daugybė klaustukų… O kaip tokį didelį šunį padovanoti? Be to, šuo buvo už 200 km nuo mūsų.  Na, tada pradėjau ieškoti vietos prieglaudose. Nes atsivežus ją į Vilnių, pažinus, būtų lengviau padovanoti. O ir šiaip tuo metu naiviai tikėjau, kad labai greitai jai rasime namus. Gavau vietą faktiškai po mėnesio, tada ir prasidėjo visa gelbėjimo operacija. Važiavome su draugais paimti „žvėries“. Atvažiavome, ištraukėme spirgantį ir šokinėjantį šunį (tuo metu atrodė, kad šuo išprotėjęs) iš to „voljero“, įsodinome į mašiną ir vežame į Vilnių. O smarvė mašinoje nuo šuns baisi, nes ji visa buvo savo išmatose. Kol važiavome su visu kvapeliu, atėjo ir daugybė minčių. O kas dabar? Kaip ir kam ją padovanosime… Kas per šuo… 

Grįžę į Vilnių pirmiausia išprausėme Bellą ir pamatėme, kad tai draugiškas ir geras šuo. Na, ir atėjo laikas vežti į  prieglaudą. Nuvežėme, nuvedėme į  voljerą ir vėl uždarėme, o ji sėdi išsigandusiomis akimis ir žiūri, gi ką tik buvome draugais, žaidėme, o dabar vėl uždaryta… Mums pasidarė labai sunku, įsėdome į mašiną ir sėdėjome nuliūdę apie pusvalandį. Jausmas buvo lyg paliktume savo šunį. Tiesą pasakius, neįsivaizduoju, kaip žmonės savo mylėtus gyvūnus gali palikti. Nes mes nepajėgėme svetimo šuns palikti ir ramiai išvažiuoti. Supratome, kad niekas jos paimti šią akimirką negali, nes aš turiu jau 2 šunis, draugai irgi turi 3. Sutarėme, kad ryt iš ryto aš atvažiuosiu ir paimsiu ja pavedžioti.  Atėjo kitos dienos rytas, aš atsikėlusi anksčiausiai jau skubėjau pas Bellą. Pasiėmiau ją iš prieglaudos, į kurią ji daugiau ir negrįžo. Radome, pas ką Bella galėjo nakvoti, o aš su ja leisdavau dienas. Per tą laika labai prisirišau ir tarp mūsų atsirado ryšys. Bella su manimi visur važiuodavo, nes namie negalėjau palikti jos su savo mažais šunimis. Bandėme ieškoti naujų šeimininkų, bet rimtų ir atsakingų neatsirasdavo. Po mėnesio pamačiau, kad Bella gražiai reaguoja ir į mūsų nervingąjį Miką. Po truputį Bella persikraustė visam laikui pas mane. Aš per tą laiką tyliai pradėjau įsivaizduoti, kad tai mano šuo, nors netikėjau, kad tai gali virsti realybe. 

Po kurio laiko, kai Bella visiškai adaptavosi ir suprato, kad jau čia ir gyvens, atsiskleidė, kokia ji hiperaktyvi. Na, ir prasidėjo mūsų linksmas gyvenimas kartu. Bella daug kur keliauja su manimi. O jeigu bent kelias dienas tenka mažiau pajudėti, tai tada atrodo, kad sugriaus namus. Šiaip iki šiol sunku patikėti, kad turiu tokį išprotėjusį šunį, bet daug kas sako, kad mes panašios… Nors ir padūkusio charakterio, bet ji yra labai gera ir draugiška, tik per savo judrumą kartais atrodo gruboka. Nežinau, kaip ir kur ji užaugo, bet panašu, kad augino ją kažkoks piktokas vyras, nes daugelio vyrų ji prisibijo ir sunkiau prisileidžia. Bet, pavyzdžiui, vaikus ji dievina. Taip pat turi ir daugybę šunų draugų, su kuriais labai patinka dūkti. O tamsiais vakarais jaučiuosi saugi eidama su ja. Jaučiuosi atradusi tikrą draugą ir kompanioną, na, ir visi draugai jau neįsivaizduoja manęs be Bellos. Tai tokia ta Bellos gelbėjimo istorija.  Ji jau užmiršo, kaip gyveno su vištomis, o aš pripratau dalintis lova kartu su ja. 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Monika, Ramūnas, Marsas ir Sidas

“Marsas mokosi iš Sido, kaip rodyti emocijas ir neužmigti ant laurų, o Sidas tampa vis švelnesnis ir meilesnis.”

 

Apie Marsą negalėčiau pasakyti, kad jis buvo šuo, kurį mes išsirinkome. Ne, jis buvo šuo, kurį mums atsiuntė turbūt kažkas iš aukščiau. Mums jo TAIP reikėjo, kad užėjusi į Tautmilės prieglaudėlės puslapį ir pamačiusi mažą baltą pūkų kamuoliuką, nė akimirkos nesudvejojau – tai buvo TAS šuo. Visą savaitę gyvenau su mintimi, kad šitas mažius iš karto mane pamils. Atvykus pasiimti mažylio, apėmė dvejopi jausmai, kiti šunys tiesiog brovėsi ant rankų, siekė mano dėmesio, o Marsas net nekreipė į mane dėmesio. Bet žinojau, kad vis tiek turiu pasiimti jį ir jokio kito šuns. Taip mūsų namuose atsirado 3 sugraužti televizoriaus pulteliai, mažiausiai 4 poros pagražintų aukštakulnių, padailintos kėdžių ir stalo kojos ir… Daug meilės. Marsas toks sielos draugas, kartais nesuprantu, kaip tokioje mažoje širdelėje telpa tiek gerumo, tiek supratimo, tiek meilės… Marsas baltesnis už sniegą ir greitesnis už vėją, laisvos sielos ir didelių linksmų akių. Labiau už viską dievina gaudyti kamuoliuką ir žaisti su kitais šunimis. 

Marsui sulaukus trejų metų, pagalvojome, kad vis tik jam labai trūksta tikro draugo, su kuriuo leistų laiką, kai mes dirbame. Taip mūsų namuose atsirado 3 mėnesių Sidas – patrakęs juodo blizgančio kailiuko velniūkštis, ilgomis kojomis ir didelėmis ausimis. Deja, tarp šunų draugystė neužsimezgė iš pirmo žvilgsnio, tam prireikė kokių 3 dienų, kol urzgimas ir dantų šiepimas peraugo į bendrus žaidimus, vienas kito saugojimą ir begalinę Marso globą, Sidui žaidžiant su kitais šunimis. Sidas visiška Marso priešingybė – urzgia, garsiai loja, kovoja dėl maisto, dažniau kanda, nei švelniai laižo, bet jie taip stipriai papildo vienas kitą. Marsas mokosi iš Sido, kaip rodyti emocijas ir neužmigti ant laurų, o Sidas tampa vis švelnesnis ir meilesnis. Aš taip bijojau, kad Sidas nebus toks “geras”, kaip Marsas. Ir iš tikrųjų jis visiškai kitoks ir jis toks vienintelis.

 

Mūsų Ying ir Yang – geriausi draugai, kokius tik esame sutikę.️

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Ieva, Gediminas ir Marsas

“Man labai patinka su jais visur važinėti automobiliu, Gedas duoda pavairuoti, ledų, o kai sėdžiu gale, visada atidaro man langą, kad galėčiau atpalaiduoti liežuvį ir ausis.” 

 

Sveiki, aš Marsas. Pas Ievą su Gedu atsiradau prieš Kalėdas. Pirmąsias dienas buvo viskas labai smalsu, susipažinau su daug žmonių ir kitų šunų, padėjau jiems persodinti kalėdinę eglę, paremontavau butą, užuolaidas sutvarkiau. Mačiau, kaip jie džiaugės mano darbais, nes viską fotografavo ir siuntė draugams parodyti, bet užsakymų negaunu, tai veiklą baigiu. Dabar esu modelis, fotografuojuosi reklamose, tad laukiu užsakymų. Man labai patinka su jais visur važinėti automobiliu, Gedas duoda pavairuoti, ledų, o kai sėdžiu gale, visada atidaro man langą, kad galėčiau atpalaiduoti liežuvį ir ausis.

Mano geriausia draugė yra Ieva, pas ją įšoku į lovą, kai jie užmiega, kartu sapnuojame ir spardomės per miegus. Su Gedu dažnai einame imtynių ir į mokyklą. Nesuprantu, kaip jis nemoka eiti greta, gulėti ir pan., aš kai tai padarau, gaunu skanuką, viskas paprasta. Be to, galiu pasigirti, kad per šią vasarą apkeliavau Lietuvą, buvau festivaliuose, lankiau šeimininkų draugus ir mamas, žodžiu – viskas pakenčiamai. Jei norėsite susipažinti – parašykite, žinau gerų miškų ir vandens telkinių, kur labai gera leisti laiką. Iki!

 

Foto Ieva Kizenevičiūtė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Eglė ir Šokoladas

“Labai mažais žingsneliais eksperimentuodama su tuo, ką išmokau internete, pradėjau suprasti, kaip Šoka mato pasaulį.”


Šokoladas arba Šoka – šuo iš Antakalnio. Jo mamos šeimininkę kartą sutikau gatvėje, iškart pažino Mažylį (toks jo vardas buvo seniau). Tai pirmas mano šuo, bet jau suprantu, kad ne paskutinis.

Pasiėmiau jį iš prieglaudos, kaip man atrodė, gerai pasiruošusi: perklausiusi daugybę laidų apie dresūrą, prisiskaičiusi sėkmės ir nesėkmės istorijų, parepetavusi su draugų šunimis. Prašiau savanorių patarimo – ieškojau aktyvaus gyvūno, kuris nepavargs žygiuose po mišką. Merginos man parodė kiemo chuliganą Šokoladą, kuris ne pirmą ir ne antrą kartą grįžęs į prieglaudą, kaukia paliktas vienas ir kanda. Aišku, kad kanda, teko sužinoti vėliau, bet kuris šuo nekanda, ane? Pirmos savaitės kartu visai nebuvo saldžios. Pamenu piktus kaimynus, stresą ir miego trūkumą. Kartais pagalvodavau, kad reikėjo imti Stefutę („SOS gyvūnų“ prieglaudoje buvo tokia didelė, meili ir rami senolė šunytė).

Labai mažais žingsneliais eksperimentuodama su tuo, ką išmokau internete, pradėjau suprasti, kaip Šoka mato pasaulį. Tada įsteigiau naujas namų taisykles: viskam yra gera vieta ir geras laikas, aš parodau, kur vieta ir kada laikas, ir visi geriausi dalykai nutinka, kai ausys ir akys žiūri į mane. Šokai, žinoma, reikėjo laiko surasti tuos geriausius laikus ir vietas ir patikrinti, gal vis dėlto ant stalo – visai gera vieta paieškoti maisto arba gal naktį galima apšaukti laiptinės praeivius. Vis dar pasitikrina kartas nuo karto.

Praėjus metams pradėjau mažiau stengtis ir daugiau atsipalaiduoti. Atrodo, kad ir šuo panašiai – ėmė mažiau blaškytis, įveikia jam neaiškias situacijas lengviau, be panikos ir didelės dramos. Baigėsi dainos, kai vienas namuose, mašinoms gatvėje įkąst nebesinori, žmonėms įkąsti nepasitaiko proga. Šiandien žaidėme aikštelėje ir palei tvorą ėjo vyras su kitu šuniu, Šoka išspjovė kamuoliuką ir jau ruošiasi bėgt gąsdint. Sakau: „palik!“ – sustingo ir žiūri į mane. Palaukėm taip, kol vyras nueis, ir žaidėme toliau. Po beveik dviejų metų pratybų toks Šokolado pasirinkimas – man didelis pasiekimas!

 

Foto Ieva Kizenevičiūtė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Žana, Rokas ir Frėja

“Nežinau, iš kur tiek meilės ir prieraišumo telpa toje mažutėje širdutėje, bet mes visada jaučiame neišmatuojamą jos džiaugsmą, kai grįžtame namo.”

 

Frėja mūsų namuose atsirado prieš pusantrų metų.

Kai augau, mūsų namuose visada būdavo gyvūnas. Ir net keli. Neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Kai ištekėjau, savo vyrą atakuodavau visais skelbimais, kuriuose gyvūnai ieško namų. Ketverius metus jis buvo žymimas socialiniuose tinkluose po kiekvieno benamio gyvūno nuotrauka. Žymėdavau nieko stipriai nesitikėdama, nes nuomojamame bute gyvūno laikyti negalėjome, paskui kūrėmės savuosiuose namuose ir apie gyvūną galvoti nebuvo laiko.

BET. Kai eilinį kartą pažymėjau Roką po šuns nuotrauka, mano nuostabai, vyras liepė skambinti. Negalėjau patikėti, bet nieko nelaukdama, kad vyras nespėtų persigalvoti, paskambinau į “Dogspotą”. Tuo metu Frėjos dar laukė operacija, tačiau sutarėme, kad susisieksime su “Dogspoto” įkūrėja Indre po kelių savaičių. Žinojome, kad norėtojų daug, o šuniukas vienas. Kai galiausiai susitikome su Indre ir Frėja – abejonių neliko, buvau pasiruošusi čia ir dabar imti ir vežtis. Ir kiek buvo laimės, kai Indrė nusprendė mumis pasitikėti.

Pirmuosius mėnesius Frėja absoliučiai visko bijojo. Bijojo lipti ant sofos, bijojo rankų, bijojo glostymų, nemokėjo žaisti. Išėjus pasivaikščioti atrodė, kad pirmą kartą mato upelį, nėra mačiusi žolės, viskas jai buvo nauja ir nepažįstama. Mes galėjome tik spėlioti, kaip ji gyveno iki “Dogspoto”, kuris ištraukė ją iš daugyklos narvų. 

Dabar Frėja neatpažįstama. Drąsi, aktyvi, labai sargi! Be proto myli vaikus ir juos saugo, nesvarbu, kieno vaikas. Susiranda naują mažą draugą ir tada nieko prie jo neprileidžia. Mielai lipa ant rankų, prašosi pakasoma ir būtinai prisiglaudžia, jei tinginiaujame ant sofos. O kiek ji bučiuojasi! Kai kas nors klausia, ar šuo nesikandžioja, atšauname, kad nebent užlaižyti galėtų.

Niekada nesigailėjome savo sprendimo. Atvirkščiai, kartais atrodo, kad Frėja mums kasdien duoda daug daugiau nei mes jai. Nežinau, iš kur tiek meilės ir prieraišumo telpa toje mažutėje širdutėje, bet mes visada jaučiame neišmatuojamą jos džiaugsmą, kai grįžtame namo. Ir taip, kartais norėtųsi nesikelti anksti ryte ir nevesti jokio šuns į lauką, kur šalta ir lyja, bet atsimerki, pamatai jau laukiančias tas dideles išpūstas akis ir dingsta visi atsikalbinėjimai. Ji kasdien mane moko kantrybės, atsakomybės ir besąlygiškos meilės.

Tiesa, iš pradžių bijojau, kad imame suaugusį šunį su susiformavusiais įpročiais ir charakteriu, buvo neaišku, ko tikėtis, ką gausime, kaip reikės mokyti. Mokytis Frėja nelabai ir norėjo. Išmokome sėdėti, „negalima“ ir „ateik čia“. Ir kartais atrodo, kad ji vis tiek pasirenka pati, kada komandas vykdyti, labai savarankiška. Būna, matau, kad šaukiama ausis pakėlė, pusę snukučio atsuko, bet žingsnis pagreitėja ir bėga į kitą pusę, lyg negirdėtų. Žinoma, paskui prisimena, kas iš mūsų šeimininkė, bet vis tiek būna labai juokinga.

Šiandien neįsivaizduojame savo namų be šio Kukio (taip namuose ją meiliai vadiname). Ir noriu tikėti, kad ir mes esame Frėjai tokia šeima, kurios ji norėtų. Per šiuos pusantrų metų supratau, kad mes priglausdami gyvūną suteikiame šansą naujam, geresniam rytojui ne tik jam. Mes suteikiame šansą sau.

 

Foto  Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Aivaras ir Pūga

“Su Pūga jaučiu, kaip kiekviena diena tampa pilnesnė prasmės ir džiaugsmo.” 

 

Šeimoje bene nuolat būdavo šeimos šuo. Išsikėlus gyventi vienam pradėjo labai trūkti to gyvo džiaugsmo ir ilgą laiką norėjosi įsigyti savo šunį. Itin daug domėjausi borderkoliais, atrodė kaip tobulas pasirinkimas ir variantas. Vis tik galiausiai nusprendžiau priglausti likimo nuskriaustą šunelį iš prieglaudos. Gyvenu Vilniuje, tačiau vykau į Klaipėdą net kelis kartus į “Linksmąsias pėdutes”, buvau nusižiūrėjęs internete laikos mišrūnus. Bet nuvykęs į vietą pamačiau savo šunelį – Pūgą. Ji su savo broliais bei sesėmis buvo rasta netoli prieglaudos dėžėje. Pūga buvo baikščiausias ir mažiausiai kontakto siekiantis šunelis, išvaizda labai priminė borderkolius, tad daugiau klausimų nebekilo ir ilgai netrukus rezervavau Pūgą sau. Tikėjausi, jog po visų skiepų išgyvens ir po keleto savaičių galėsiu sugrįžti ir keliauti namo jau su šuneliu.

Viskas baigėsi laimingai ir dabar kasdien džiaugiamės vienas kito kompanija! Lankėme dresūrą “Urban dog” mokykloje, išmokome daug. Dar ir dabar kasdien mokomės kažko naujo arba kartojame sena. Dėl Pūgos pradėjau itin daug vaikščioti bei pažinti miestą, jo apylinkes, nueiname vidutiniškai 13 km kasdien. Pastaruoju metu dar pradėjome vaikščioti ir į “Sled Dogs Baltic” fitneso užsiėmimus. Su Pūga jaučiu, kaip kiekviena diena tampa pilnesnė prasmės ir džiaugsmo. Nuoboduliui nebėra vietos.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Indrė, Pupa ir Miksas

“Neįsivaizduoju savo namų be gauruotos šeimynos juose.”

 

Kiek save atsimenu, visada mylėjau gyvūnus. Vaikystėje tėvai leido laikyti tik žiurkėnus, žuvytes ir, labai trumpai, katiną, kuris už netinkamus tualeto įpročius buvo perkeltas gyventi į kaimą pas babytę, kur sulaukė gilios senatvės.

Pirmasis iš dabartinių “įvaikių” mūsų namuose prieš beveik 9 metus atsirado katinas Miksas. Gana netikėtai, nes po mūsų senuko katino mirties buvau pasižadėjusi daugiau gyvūnų neturėti – per daug skaudu skirtis… Tačiau vieną lapkričio vakarą pamačiusios mažą, rusvą, įžūlų snukelį “SOS gyvūnų” namelyje “OZO” prekybos centre abi su dukra ištirpome. Dovanojimo sutartyje pamačiusi įrašytą “Mix”, kažkodėl nusprendžiau, kad čia katinėlio vardas. Ir tik vėliau, kai vardas mūsų neklaužadai jau buvo prigijęs, apsižiūrėjome, kad taip buvo nurodyta veislė – mišrūnas.

Katinėlis (dabar jau solidus, 9 metų katinas, sudėjimu ir charakteriu primenantis garsųjį Garfidą) labai meilus ir šnekus. Paprašius duoda bučkį (tiesa, kartais pasibrangina, o labai pasiilgęs bučiuoja per prievartą). Moka išsireikalauti maisto ir dėmesio tiek, kiek tik nori. Jei jis nusprendė, kad laikas myluotis – lips ant galvos be jokių ceremonijų, kol pasieks savo, arba raudos, kol paimsime ant rankų.

Kalytė Pupa į mūsų namus atkeliavo prieš 6 metus. Nors iki tol buvau labiau „katinų žmogus“ ir niekada neturėjau šuns, pastebėjau, kad vis dažniau žiūrinėju šuniukų nuotraukas prieglaudų tinklapiuose. Pupą (tuomet Jely) ir jos brolį bei sesę pamačiau „Naminukų“ tinklapyje. Pasiskambinusi nurodytu telefonu išgirdau, kad iš trijų liko tik vienas šunelis. Mūsų Pupa, Pupcė, Pupecija ir t. t., kuriai vardą išrinko vyras (tiesa, jį gana ilgai teko įtikinėti, kad mums reikia šuns).

Nepažįstu kito tokio šuns kaip mūsų Pupa. Visiškas taikos balandis, švelni, bučiuoklė, niekad niekam neįkandusi ir net nebandžiusi įkąsti per visą savo gyvenimą, lojanti tik ypatingais atvejais, mylinti žmones ir į kiekvieną žvelgianti su absoliučiu pasitikėjimu. Besąlygiškos meilės koncentratas ant trumpų kojyčių. Ne kartą girdėjau sakant, kad „tokio šuns ir aš norėčiau“, iš žmonių, kurie šiaip jau nėra gyvūnų mylėtojai. O kokia ji supratinga ir klusni! Jai užtenka tik pasakyti, kad kažko negalima, ir visai nereikėjo dresuoti.

Linksma stebėti Mikso ir Pupos draugystę, jų bušido kovas bei gaudynes, kai kilimas skraido, kaip jie vienas iš kito mokosi, perima elgesį, kaip konkuruoja dėl mūsų dėmesio, kaip abu draugiškai „padeda“ man gaminti maistą stovėdami įsirėmę į kojas iš abiejų pusių.

Jei Pupa ožiuojasi ir nevalgo, užtenka tik pasakyti: “Pupa, ateis Miksas ir suvalgys“ ir dubenėlis kaip mat iššluojamas. Abu vienas kito pasiilgsta, kai atostogų metu tenka pabūti atskirai. Tiek Pupą, tiek Miksą kartas nuo karto paauklėja ir apiburba mūsų senolė katė Kitė, kurią paveldėjome mirus vyro mamai. O jie susivieniję ją pavaiko, padėdami palaikyti tonusą. 

Neįsivaizduoju savo namų be gauruotos šeimynos juose. Ir padraskyti baldai ar pūkai ant rūbų tikrai nenustelbia to džiaugsmo, kurį kasdien gauname iš mūsų dream team, kaip meiliai vaidiname savo miauksinčius ir amsinčius šeimos narius.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Živilė ir Kuosa

“Dabar mes kartu ir keliaujame, ir dirbame (vežuosi ją į darbą kartu), ir pramogaujame. Ir tai trunka jau penktus metus.”

 

Ankstyvą kovo rytą mano tėtis ėjo į kioską nusipirkti rytinio laikraščio ir išgirdo gailų inkštimą. Tada pamatė prie parduotuvės įėjimo pririštą mažą sustirusį šunėką. Priėjęs pakalbino jį, paglostė ir paguodė žodžiais, kad tuoj šeimininkas grįš apsipirkęs. Tačiau paėjęs kiek toliau link kiosko, susivokė, kad parduotuvė tokiu metu dar nedirba ir joks šeimininkas neateis. Tuomet, nusipirkęs laikraštį, grįžo ir atsirišęs parsivedė šuniuką namo. Tai buvo nedidukė juoda kalytė. Tądien buvo mano gimtadienis, todėl tėtis paskambino man ir pasakė: „Turiu tau gimtadienio dovaną – atvažiuok“.

 

Aš, žinoma, labai nustebau, gal net supykau, juk šuo ne žaisliukas, negalima jo dovanoti. Bet situacija buvo tokia, kad reikėjo kažko imtis. Taigi aš parsivežiau kalytę namo, išmaudžiau ir nusprendžiau, kad reikia  ieškoti jos šeimininkų. Kad parašyčiau skelbimą, reikėjo kalytę nufotografuoti. Dviračiu išvažiavau į miškelį (nusprendžiau, kad gamtoje nuotrauka bus gražesnė). Miškelyje paleidau savo šunelį iš kuprinės, o jis taip pasiutusiai lakstė, tiesiog skraidė, kad vardas Kuosa tiesiog savaime atėjo į galvą, juolab, kad ir atrodė visa kaip plunksnuotas paukštis.

 

Skelbimus iškabinau ir gatvėje, ir Facebooke įdėjau (tai buvo, ko gero, daugiausiai „laikų“ ir pasidalinimų sulaukęs mano įrašas), tačiau senieji šeimininkai neatsirado. Beje, mano tėtis po savaitės ėjo ir nurinkinėjo visus mano iškabintus plakatus, sakė, jei kas būtų ieškojęs, būtų jau susisiekęs. Taigi taip Kuosa pasiliko mano namuose.

Kadangi veterinaras rado dar pieninių dantukų, buvo nustatytas gan tikslus Kuosos amžius – 7-8 mėn. Buvo akivaizdu, kad Kuosa didelė neaugs. Ji su lengvai apšepusia barzdele, šiurkštaus ir juodo kailiuko, didelėmis stačiomis ausimis (kol buvo maža, viena visada nuleipdavo žemyn), taigi sulaukia daug aplinkinių dėmesio ir simpatijų. Dažnas klausia veislės, juokais atsakau, kad tai „šiurkščiaplaukis zeršionas“ (sehr schon – labai gražus vokiečių kalba).

 

Tai jau trečias mano šuo. Nuo paauglystės neįsivaizduoju savo gyvenimo be šuns, tik pirmi du mano šunys buvo dideli, o šitas mažiukas. Iš pradžių mane tai glumino (koks tai šuo, jei dažnas katinas didesnis), o dabar matau didelius mažo šuniuko privalumus. Nedidelis šuo labai patogus – įsimetei į kuprinę ir ant dviračio. Dabar mes kartu ir keliaujame, ir dirbame (vežuosi ją į darbą kartu), ir pramogaujame. Ir tai trunka jau penktus metus.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Karolina ir Puma

“Dabar sunku suvokti, kaip galėjau gyventi be tokios kompanionės ir draugės – kartu svečiuojamės mieste, traukiniais, autobusais ir kitu transportu keliaujame į ilgiausius, tolimiausius žygius.”

Mano ir Pumos istorija prasidėjo gūdžią žiemą – būtent tuomet, kai nusprendusi tapti „Lesės“ prieglaudos  savanore atėjau į apmokymus ir pamačiau tą juodą besisukantį vijurką. Kaip tyčia, Puma buvo pats pirmas šuo, kurį man davė pavedžioti. Nežinau, ar šią mūsų situaciją galima pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio, tačiau po dienos prieglaudoje tegalėjau prisiminti tik jos tamsiai rudas akutes, begalinį aktyvumą ir džiaugsmingus lyžtelėjimus. Nors visada simpatizavau itin dideliems šunims, be to, eidama į savanorių apmokymus nė negalvojau apie kokio nors šuns paėmimą, po mėnesio Puma jau gyveno pas mane ir tapo mano kompanione visose gyvenimo srityse. 

Dabar sunku suvokti, kaip galėjau gyventi be tokios kompanionės ir draugės – kartu svečiuojamės mieste, traukiniais, autobusais ir kitu transportu keliaujame į ilgiausius, tolimiausius žygius, pažindinamės su naujais žmonėmis ir gyvūnais, mėgaujamės gamta bei stengiamės pajusti gaivų vėjelį gulėdamos saulės atokaitoje viduryje lauko, kažkur toli nuo namų. Taip pat Puma atvėrė ir visiškai man nepažįstamą kinologijos, dresūros pasaulį, į kurį įsivėliau visais 100 procentų – kartu su šiuo laimės kamuoliuku užsiimame įvairiais „šuniškais“ sportais, kuriuose abi išleidžiame perteklinę energiją. 

Niekada nemaniau, jog vienas gyvūnėlis gali tiek daug pakeisti, tačiau dabar drąsiai sakau, jog Puma buvo ta trūkstama laimės dalelė, įnešusi į mano gyvenimą daugiau veiksmo, naujovių ir išmokiusi mane daugiau kantrybės. 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Julija ir Luna

 

“Džiaugiamės šia nuostabia šeimos nare, kurios akys vis dar spinduliuoja dėkingumu, ir ji mums atsidėkoja puikiu elgesiu bei didele meile.”

 

Ta diena buvo stebuklinga. Tik nežinau, ar todėl, kad laisvadienis ir galėsiu skirti laiko sau, ar kažkur giliai širdyje jaučiau, kas mūsų laukia.

Išleidusi dukras į mokyklą, o vyrą į darbą, džiaugiausi gražia diena, bet visai netrukus sulaukiau dukros skambučio, ji neįlipo į autobusą link mokyklos, kuris, beje, kursuoja tik kas valandą, nes pamatė šunį, besiblaškantį tarp stotelėje laukusių žmonių ir bėgantį į gatvę tarp automobilių. Griebiau vienkartines pirštines bei mūsų rotveilerio pavadėlį, šokau į automobilį ir važiavau į stotelę galvodama, kad šuniukas veikiausiai pasiklydo ir jam reikės padėti grįžti namo.

Jis visas buvo aplipęs erkėmis, nekaip ir kvepėjo, antkaklis buvo stipriai nutriušęs, taip pat turėjo tarsi auglį prie kojos. Svarsčiau, kas galėjo jį pamesti. Dukrą išleidau mokyklon, vedžiau jį link namų. Pravažiuodama kaimynė stabtelėjo ir pajuokavo, kad nuo šiol auginsime du šunis, aš tik nusikvatojau ir tariau ne! Skambinau į vieną, į kitą prieglaudą, visos sakė, kad nėra vietų, tačiau Tautmilės prieglauda sutiko priimti, bet tik kitą dieną. Turėdami vilties, kad šeimininkai atsiras, iškabinome skelbimus, apvažiavome artimiausius rajonus. Karveliškėse viena moteris pasakė, kad čia prie kapinių atveža daugybę gyvūnėlių ir palieka. Gumulas įstrigo gerklėje. Kitą dieną paprašiau, kad vyras važiuotų kartu, nes vienai buvo per skaudu. Jausdamas tai, patarė automobilyje man neatsigręžti, kad nežiūrėčiau į tas dideles, vilties kupinas akis. Praėjo tik viena naktis, kai jis cypavo pririštas lauke, tris kartus kėliausi, ėjau prašyti, kad netriukšmautų, bet širdis virpėjo.

Grįžusios dukros iš mokyklos vis prašė, kad papasakočiau, kaip viskas buvo, teiravosi visų smulkmenų, kol pasiūlė nuvažiuoti ir jį aplankyti tuo metu, kai vedžiojami visi šuniukai. Kaipmat sutikau, nes ir pati apie tai galvojau. Tačiau dukra, išgelbėjusi šuniuką, važiuoti nenorėjo, nes žinojo, kad bus per skaudu. Nuvykus mums pasakė, kad šuniukas jau priglaustas! Neee! Pasakykite, kad ne! Visa laimė, kad įvyko nesusikalbėjimas. Šunelis mus atpažino, tad pasiėmėme jį pavedžioti. Atvežėme maisto ir pasislėpusios maitinome, nė neatsiklaususios, ar galima. Išvažiavome spurdančiomis širdimis, nes laikas tiesiog išnyko bebūnant su šuneliu, visą kelią tylėjome.

Vakare pasakiau vyrui, kad trūksta, kad tuščia be jos, ir jis pasiteiravęs, ar man to tikrai reikia, iškart sutiko. Prie vakarienės stalo pasakėme dukroms, kad mudu su tėčiu nusprendėme pabandyti. Būtumėte girdėję tą džiaugsmo klyksmą! Tačiau mes nežinojome, kiek laiko galėsime naująjį draugą auginti, nes tas auglys kėlė baimės, taip pat ir mūsų rotveileris buvo pasipūtėlis, bijojome, kad nepripažins naujo šeimos nario. Išdėsčiau viską laiške Tautmilės prieglaudai ir visi nusprendėme pabandyti.

Tas bandymas tęsiasi iki šiol, tikimės, kad tęsis dar labai ilgai, nes auglys, pasirodo, tebuvo rimta išvarža, kurią spėjome pačiu laiku išoperuoti. Taigi Luną, taip ją pavadinome, nes iškrito tiesiai iš dangaus, pripažino net ir mūsų jau auginamas rotveileris. Džiaugiamės šia nuostabia šeimos nare, kurios akys vis dar spinduliuoja dėkingumu, ir ji mums atsidėkoja puikiu elgesiu bei didele meile.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Margarita ir Zylė

 „O mes iki šiol jai sakom „Zyyyyyle, mes tave myyyyylim“.

Zylės istorija prasidėjo tikriausiai 2013 m. rugsėjį. Tada ji gimė. Iki mūsų susitikimo buvo likę 4 mėnesiai. Apie Zylės istoriją žinome mažai. Tik kad su sesėmis ir broliu per šalčius vasarį žmonės pagailėjo konteineriuose gyvenusių šunelių, pargabeno juos į Tautmilės prieglaudėlę ir paliko. Kol ji keliavo tuos keturis mėnesius savo keliu, mes keliavome savo. Tą patį 2013 m. rugsėjį skausmingai atsisveikinome su ligota 17 m. kalyte. Tuo metu jai buvo tiek, kiek man buvo metų, kai ją draugai man padovanojo per gimimo dieną. Pragyvenau su ja pusę gyvenimo. Namai liko tušti. Žinojau, kad be šuns negalėsiu gyventi, bet turėjau kantriai laukti vyro sutikimo. Tą 2014 m. vasarį, po keturių mėnesių prašymų, tūkstantąjį kartą žiūrėdama į šunelių akis skirtingose prieglaudose, norėjau jų visų. Pagyvenusių, liūdnų, linksmų, kalyčių, patinėlių. Visi jie man būtų mano, bet… kiekvienam šeimininkui savas šuo. Tai gi, tą naktį pamačiau Zylės šutvę ir istoriją.

Vienas šunelis iš jų buvo ypatingai bailus, istorijoje buvo sakoma: „iš būdos vargais negalais pasirodė ketvirtas“. Purvina, sudraskyta nosytė, matėsi net nagų žymės ant jos, matyt pasilabino su kate, iki skausmo liūdnos ir nedrąsios akys. „O šita?“, gal tūkstantąjį kartą klausiu. Sako: „Gerai, šitą galim imti“. Ką? Po tūkstančio „ne. daugiau mes šuns neturėsim“? Man tai buvo kone stebuklas. Per naktį sugalvojau vardą. Jis tiesiog atėjo iš niekur. Iki šiol neturiu jam logiško paaiškinimo. Po paros Zylė jau buvo pas mus. Nė nenorėjau rinktis. Važiavau tiesiog pasiimti JOS. Prieglaudoje ji pabuvo vos kelias dienas. Ji bijojo savęs. Nė nekalbu apie laiptus, pavadį, liftą, duris, garsus, šešėlius, grindis… braškę… išsigando braškės! Buvo paliegusi, nesvarbu. Tada ją parsivežus taip susirimavo „Zyyyyyle, aš tave myyyyyliu. Nuo dabar eisim keliu kartu“. Taip ir einam. Jau daugiau nei penkerius metus. Kiek visko mes kartu patyrėm! Keliavom, žaidėm, mokėmės, tylėjom ir pykomės, bet visada kartu. Kartais savęs paklausiam ar esame jai geriausi šeimininkai, bet ji mums – geriausias šuo! Beje, nenustoja stebinti savo sumanumu. „bučkis“ – prašom, atnešk „tapkę“ – prašom, „atnešk kamuoliuką“ – gausi meškiuką, paršiuką, kamuoliuką, cypsiuką, virvuką, žodžiu, bet ką, išdarinėti žaisliukus – prašom, pagydyti žaizdas – visada, išlaižyti skaudančią vyro galvą – visada. Krikšto dukra ją vadina krikšto sese. O mes iki šiol jai sakom „Zyyyyyle, mes tave myyyyylim“.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Simonas ir Zuma

“Džiaugiuosi, jog grįžus namo ji visada manęs laukia, sutinka kriuksėdama ir striksėdama.”

 

Visada norėjau turėti prancūzų buldogo veislės šunį, todėl stebėdavau “DogSpoto” veiklą socialiniuose tinkluose. Atėjus 2018 metų pavasariui tvirtai nusprendžiau, jog noriu priglausti šunį, tad parašiau jiems. Su manimi susisiekė Indrė, o aš pasidomėjau dabartiniais globotiniais, taip pat paklausiau ir apie Zumos savijautą, nes nemačiau kurį laiką jokių naujienų. Ir man pasisekė, nes jai jau norėjo pradėti ieškoti šeimininkų. Su globėja sutariau susitikimą su Zuma. Pirmą kartą buvau aplotas, bet kaip paglosčiau, ji tik to iš manęs ir norėjo. Iš Indrės gavus žalią šviesą po kelių dienų Zuma jau buvo pas mane. 

Pačios Zumos istorija buvo tokia, kad ją išgelbėjo šeima iš daugyklos ir ji turėjo sveikatos problemų. Jiems patiems sunkiai sekėsi gydyti jos odą, tuomet Zuma buvo perduota “DogSpotui”. Dabar ji yra 5-6 metų amžiaus, namie rami, neloja. Lauke smalsi, veržiasi su savo skleidžiamais garsais pas kitus šunis, kurie kartais jos nesupranta ir parodo agresiją. Mėgsta kur nors keliauti automobiliu, pati lipa į mašiną. Draugauja su visais, kurie ją glosto ir kaso. Didelių išdaigų nėra pridariusi, tik yra pagadinusi daiktus, kuriuos pats palikau ne vietoje. Nors ir suaugusi, bet dresuoti ją nesunku, į miegamą lovą nelipa be leidimo, maisto irgi neėda, gavusi komandą „laukti“. Yra kantri ir rami, kai tvarkome ausytes ar nagus ar kai apžiūri veterinaras. Vardą tokį jau turėjo atkeliaudama iš “DogSpoto”.

 

Džiaugiuosi, jog grįžus namo ji visada manęs laukia, sutinka kriuksėdama ir striksėdama.

 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Anželika ir Kisa

“Šiuo metu Kisa – įspūdingai graži, pūkuota katė, turinti laukinį žalsvų akių žvilgsnį.”

 

Mūsų katytės istorija prasidėjo prieš 6 metus: po pasivaikščiojimo su šunimi laukuose grįžome namo su 1 mėn. kačiuku. Toliau nuo gyvenamųjų namų laukuose vienas vyras globojo (maitino ir sukūrė užuovėją nuo lietaus ir sniego) benames kates. Nesąžiningi žmonės palikdavo jam papildomas „dovanėles“ su kačiukais dėžėse. Vyras stengėsi padaryti viską savo jėgomis ir lėšomis, kartais jam padėdavo ir kiti neabejingi žmonės. Nesiaiškinome, kaip ten atsirado mūsų katytė, supratome tik vieną dalyką – ji labai laukė mūsų. Ji laukė prie sukalto namuko durų slenksčio, kol visi kiti kačiukai miegojo. Mes su šuniu tik užsukome pažiūrėti, kaip jiems visiems ten sekasi, o išėjome jau kartu su katyte. Visas kates vyras šaukė „kis-kis“ ir jos atsiliepdavo, atbėgdavo. Todėl ir mažas kačiukas jau atsinešė su savimi vardą – Kisa.

Šuo kačiuką priėmė puikiai, iki šiol gražiai sutaria. Šiuo metu Kisa – įspūdingai graži, pūkuota katė, turinti laukinį žalsvų akių žvilgsnį. Ji puiki masažuotoja, kuri pašalina stresą ir nuovargį po darbo dienos. Mūsų diena prasideda nuo natūralaus žadintuvo – Kisa draso akvariumo dangtį ir tokiu būdu bando pažadinti ir parodyti, kad jau išaušo nauja diena. Tai visiškai neerzina, o tik sukelia geras emocijas. O dar nepaisant to, kad ji sterilizuota katė, Kisa tapo puiki mama dar vienam priglaustam kačiukui, kurį išmetė dviejų savaičių amžiaus. Mes jį išmaitinome mišinukais, o Kisa buvo atsakinga už visą tolimesnį auklėjimą. Šiuo metu gyvename gražiai ir draugiškai. Gyvenimas pasikeitė tik į gerą pusę!

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Svajūnė ir Kubis

 „Negaliu patikėti, kaip man pasisekė, kad jį turiu.“

Būdama maža visad norėjau šuniuko, tad, kai tik pamatydavau praeinantį gatvėje, bandydavau paglostyti. Prašydavau mamos, kad priglaustumėm šuniuką, bet ji vis sakydavo: „pagalvosiu“. Tad mes su sesėmis ėmėmės veiksmų. Ieškojom ir prieglaudose, ir Facebook skelbimuose – niekur neradom. Kol 2016 metais,  būdama su drauge sulaukiau skambučio iš sesers, su klausimu ar norėčiau šuniuko. Jei taip, turėjau grįžti namo. Nuskuodžiau namo ir ji man parodė skelbimą, esanti Facebook. Kaime kalytė atsivedė šuniukų ir juos norėtų skubiai atiduoti. Jų buvo išvis 3: viena marga mergytė, baltas labradoriukas ir trečiasis, maniškis, rudasis labradoriukas. Jų mama buvo mišrūnė, o tėtis – grynaveislis labradoras. Žiūrėdama į visus negalėjau išsirinkti, bet po kiek laiko pagalvojau, kad reiktų imti mergaitę, tačiau sesuo suabejojo ar tikrai ir parodė į rudąjį berniuką. Jis buvo labai mielas, gražios ir įdomios spalvos: rudas, maišytas su kažkokia spalva, susiliejančia ant kojų. Dar ant snukučio buvo maži rutuliniai antakiai, kurie man labai patiko. Po kiek laiko, kai abi nutarėm paimti rudą berniuką, sesuo paskambino tiems žmonėms. Jie gyvena Trakuose, bet žadėjo važiuoti į Vilnių ir atvežti šuniuką. Aš labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad rudojo dar niekas neužsakė ir gausiu pagaliau šuniuką.

Praėjo savaitė ar dvi, kiekvieną dieną vis nekantriau laukiau… Man bežaidžiant sesers telefonu, jai paskambino šuns šeimininkė. Nulėkiau jai paduoti telefoną, o pati bėgau rengtis. Atvažiavus į susitikimo vietą, ieškojom tos seimininkes ir pamačiau mažą rudą šuniuką. Supratom, kad ten tikrai ji ir mūsų būsimasis šuniukas. Priėjus prie jos, paėmiau šuniuką ir jis pradėjo mane laižyti. Negalėjau patikėti, kad jis toks mažas, jog tilpo į mano delną. Kadangi jis buvo labai mažas, maniau, kad augs tikrai vos iki kelių, tačiau pasirodo, užaugo net aukščiau kelių ir labai raumeningas bei gražus.

Bet dar ne viską papasakojau. Kai grįžom namo, mamos dar nebuvo ir ji nieko apie šitą mažylį nežinojo. Galvojom, kaip jai pasakysim. Grižus iš darbo vakare šuniukas miegojo, tad galvojom, kad pasakysim ryte, juk mažyliui po tos kelionės reikia pailsėti. Rytui išaušus, mes paėmėm šuniuką ir pasakėm viską mamai. Žinoma, ji supyko ir sake jį išvežti į prieglaudą, bet mes prie to gražuolio jau prisirišom ir tereikėjo tik vienos nakties. Aišku nesutikom, kaip galima išvežti šeimos narį į prieglaudą? Taigi padarėm „streiką“ – visą dieną buvom su juo lauke. Aišku pasiėmėm reikalingų dalykų ir mums, ir šuniukui. Vakarop sesuo sutiko pabūti dar prie namų su šuniuku ir neiti į vidų, kol mama neleis jo pasilikti. Aš grįžau namo paimti jai pledą, o mane pamačiusi mama klausė, kur sesuo. Tad jai pasakiau, kad ji su šuniuku lauke laukia, kol leis jį pasilikti. Mama, aišku, paprašė ją pakviesti, o grįžus visiems namo (ir naujam šeimos nariui) visi susėdome aplink jį ir galvojom vardą.  Mama paerzindama sakė, kad vis tiek kažkada jį nuveš į prieglaudą, bet sakiau jai, kad tada jo visur ieškosiu.

Sugalvojau vardą Kumba arba Kubis, nes jis man labai priminė tą zebriuką iš filmo Kumba. Tai va, keli metai praėjo ir vis mama neišveža jo į prieglaudą – jis sau ramiausiai ant lovų miega. Na bet aišku, matosi kaip greit galima pamėgti šunį, nes dabar kartais aš prie jo negaliu prisiglausti, nes mama su juo būna. Negaliu patikėti, kaip man pasisekė, kad jį turiu.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Dominika ir Faina

 „…auklėjimas reikalingas visiems, o tam reikia begalinės meilės, pasiryžimo ir didelės kantrybės.“

 

Prieš penkerius metus, gana netikėtai, nardant interneto platybėse mano širdį suvirpino jos bailios, mielos akys. Faina tai ne tik žodis, apibūdinantis ją, Faina – jos vardas. Po to virpesiuko, jau tą pačią dieną nuvykome į „Lesės“ prieglaudą, abejonių nebuvo, ši, keletos mėnesių kalytė, keliaus su mumis namo.

 

 

Pirmasis ir didžiausias išbandymas mūsų laukė praėjus maždaug 4 mėnesiams. Trumpam užbėgę į parduotuvę palikome ja pririštą, grįžę neberadome. Kažkam mažytė, gilių akių šunytė pasirodė puikus būdas pasipelnyti. Istorija verta detektyvinio filmo, bet nesiplėsiu. Trys bemieges paras trukusios paieškos nenuėjo veltui, Faina grįžo namo.

Kokia ji šiandien? Labai aktyvi lauke, kaip lenktyninis šuo, bet namuose nurimsta, miega sėdmaišyje arba šildosi saulės spinduliuose. Be galo myli vaikus, žodžių tam apsakyti neužtenka, ir visus be išimties. Suaugusiųjų nuo mažumės prisibijo, kartais loja, kartais slepiasi, bet raktą į jos širdį rasti nesunku: švelnumas daro stebuklus. Faina yra puikus sargas, niekas net durų rankenos nepalies nepastebėtas, juokaujame, kad jų galime net nerakinti.

 

Nebuvo viskas taip paprasta ir gražu. Bet po penkerių metų viskam stojus į vietas, galiu pasakyti, kad visa tai buvo šeimininkų, t. y. mano auklėjimo spragos, ir visai nesvarbu ar šunelis iš veislyno ar iš gatvės, auklėjimas reikalingas visiems, o tam reikia begalinės meilės, pasiryžimo ir didelės kantrybės.

 

Sėkmės!

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

 

 

Mantas ir Ralfas

“Jis atnešė tiek džiaugsmo į namus, kiek neatneša jokios Kalėdos ar gimtadieniai.”

 

Ralfą pasiėmėme iš “DogSpoto”. Labai ilgai svarstėme galimybę įsigyti šunį, tačiau ilgai dirbome naktimis ir puikiai supratome, kad to sau leisti negalime, nes šuo yra draugas ir jam reikia meilės ir laiko. Kai pakeitėme darbus į dieninius, pradėjome ieškoti. Ilgai domėjomes veisle ir veislynais, net ir užsienyje. Tačiau vieną dieną užkliuvo už akių Facebook “DogSpoto” įrašas apie iš daugintojų paimtas kales, kurios tuo metu jau laukėsi. Lyg tarp kitko užsiminiau draugui ir pradėjome svarstyti galimybę priglausti taip norimos veislės šunį. Pradžioje parašėme “DogSpotui”, jog galėtume, esant reikalui, tapti globėjais, bet po kelių savaičių pakartotinai parašėme, jog esame pasiryžę tapti šeimininkais, ir taip prasidėjo paieškos. Indrė kaip tik turėjo surasti namus patinui, kurio šeima laukė kūdikio, o kadangi jis labai aktyvus,  jie bijojo, kad nebegalės juo rūpintis. Susitarėme susitikti susipažinti po kelių dienų, tačiau išaušus tai dienai, šeimininkai apsigalvojo. Labai nusiminėme, nes jau buvome jį įsimylėję, nors matę vos vieną nuotrauką. Susisiekus su Indre, ji pasakė, kad turi dar vieną pasiūlymą ir kad po savaitės ar dviejų jau galėtume susipažinti su 8 savaičių šuniuku. Mes net negalvodami sutikome, nes norėjome kuo jaunesnio šuns, kad galėtume jį auginti nuo pat pirmų dienų.

Štai taip ir sulaukėme Ralfo. Vardą jam galvojome dar iki jam atvykstant, tačiau vardas Ralfas jam prilipo nuo pirmų sekundžių, nes jis buvo ypač drąsus ir atkaklus, jo niekas nesustabdė, paskui save viską vertė, kaip filmuko “Ralfas griovėjas” veikėjas.

Ralfas yra pats mieliausias šuo, jis visada šalia, be jo niekas namie nevyksta. Jei ant sofos, tai jis ant kelių, jei į virtuvę ar vonią, tai visada kartu. Labai mėgsta būti ant rankų ir žiūrėti pro langą, tik nesupranta, kad nebėra mažiukas ir kad sveria 13 kg. Jis be proto myli vaikus, pro vaikų žaidimų aikšteles einame dideliu lanku, nes jis viską atiduotų, kad tik galėtų “išbučiuoti” visus ten esančius vaikus. Puikiai sutaria su kitais šunimis. Nekrečia jokių išdaigų, negraužia daiktų, nes turi kalną žaislų, miega tol, kol miegame mes, ir nežadina.

Jis atnešė tiek džiaugsmo į namus, kiek neatneša jokios Kalėdos ar gimtadieniai.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Augustė ir Uosius

“Aš, visada svajojusi apie šunį, tiesiog norėjau, kad mano pomėgis daug vaikščioti kažkam būtų naudingas, o gavau iš šito šuns daug daugiau.”

 

Uosius yra mano visą gyvenimą planuotas ir neplanuotas šuo. Po ilgų metų ciucinant kiekvieną gatvėje sutiktą šuniuką, tik tada, kai kambario draugė parsinešė katiną iš gatvės, supratau, kad geresnio laiko turėti šunį nėra. Ir pradėjau kasdienį tikrinimą visų prieglaudų internetinių puslapių – jis ėjosi gana lėtai, nes aš labai gerai žinojau, ko noriu: vyresnio, tamsaus, didelio šuns. Bet mažas, trumpų kojų, juodmargis šuniukas „Tautmilės prieglaudėlės“ puslapyje savo rudomis akimis įstrigo taip, kad visi dideli sprendimai buvo priimti labai greitai. Jau poros dienų mažas enerdžaizeriu prieglaudoje pramintas šuniukas jau pažindinosi su to paties likimo katinu ir tikrino, kuri lova patogesnė (aišku, prieš parsivežant namo buvo nuspręsta neleisti šuns į lovą).

 

Pirmomis savaitėmis stengiausi šuniukui parodyti kiek įmanoma daugiau, ėjome ir į koncertus, kavines, važinėjome mašina, plojome ir džiaugėmės kiekvienu išgirstu fejerverku, o svarbiausia, kad visur lydėdavo saujos skanukų! Sunkiausia buvo su vardu – praėjus kelioms dienoms šuniukas vis dar buvo bevardis ir jau grėsė visam laikui likti Šuniuku, kai mažasis uostinėtojas iš miško gavo Uosiaus vardą. Ir iki šiol miške Uosius jaučiasi geriausiai – patrakėlis bėgikas, kurio pamišėliškus lakstymus galima sekti jo paties Instagrame, šiandien visai neprimena to storo, šlubo šuniuko, kurį pasiėmiau.

Vis dėlto pirmos dienos namie buvo sunkios jam, o pirmi mėnesiai – man. Pirmomis dienomis nugulinėjęs visus kampus vėliau šuo prisiminė savo pravardę prieglaudoje ir iki šiol energijos turi viskam – niekad nesustos pirmas. Bet kartu su energija grįžo ir įpročiai, galbūt atsiradę gyvenant gatvėje, nes buvo rastas jau pusės metų ir dar partrenktas gatvėje. Nors jau metus leidžiame dienas kartu, Uosius vis dar bijo, kad kiti atims iš jo maistą. Po pirmų mėnesių dėl tokio mūsų nesusikalbėjimo rasta pašvinkusi žuvis gatvėje man paliko randus ant rankos… Taip sužinojau, kas yra jautrus ir reaktyvus šuo, ir mažais žingsniais, dresūra ir vis dar su saujomis skanukų bandome per daug neišsiskirti iš minios. Tik vis dar lojimas ant nepažįstamų, nesugebėjimas prasilenkti su šunimis be emocijų vis išduoda, kad dar truputėlį trūksta.

 

Tikriausiai mano pamoka ta, kad nereikia šuns rinktis pagal liūdnas, rudas akis… Bet kartu tose akyse veikiausiai pamačiau, kad šitas mažas šuniukas jaučiasi didelis ir rimtas šuo, besistengiantis nieko nebijoti. Kartu su savo iššūkiais Uosius yra būtent toks šuo, kokio visada norėjau – turintis savo tvirtą nuomonę, bet norintis (viską) veikti kartu. Ilgiausi pasivaikščiojimai, žygiai, šunų fristailo triukai, rally obedience paklusnumo varžybos – visur Uosius parodo, kad gali. Gal kartais ne viskas pavyksta, bet šitas šuo pakankamai užsispyręs, kad bandytų iš naujo. Kartais to užsispyrimo padaryti gerai jis turi daugiau nei aš kantrybės sulaukti… Bet kuo toliau, tuo mokymosi procesas smagesnis!

 

Nežinau, ar pats Uosius galvoja, kad jam labai pasisekė su manimi… Bet man labai pasisekė su juo – galų gale, aš, visada svajojusi apie šunį, tiesiog norėjau, kad mano pomėgis daug vaikščioti kažkam būtų naudingas, o gavau iš šito šuns daug daugiau.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Sandra, Vidmantas, Karamelė ir Rino

“Ji į mūsų namus įnešė dar didesnį džiaugsmą, dar didesnį įsitikinimą, kad meilė, pasitikėjimas ir tikėjimas tikrai daro stebuklus.”

 

Karamelė į mūsų gyvenimą atėjo planuotai, bet kartu ir netikėtai. Beveik prieš metus pradėjau galvoti apie antrąjį augintinį. Paieškų gan intensyviai nevykdžiau, nes vis dar užplūsdavo abejonės, ar tikrai mūsų išlepintam ir numylėtam Rino nesukelsime streso, į šeimą įsileisdami dar vieną šuniuką, ar susidraugaus, ar patiems nebus per sunku juos prižiūrėti. Ir tik praėjusį rudenį gan intensyviai pradėjau stebėti prieglaudas socialiniuose tinkluose, norėdama suteikti nors vienam nabagėliui tikruosius namus bei priglausti jau paaugusį šuniuką. Tačiau mažai tikėjau, kad prieglaudose atsiras bent kažkiek išvaizda ir dydžiu į Rino panašus šuniukas, nes tiek aš, tiek vyras Vidmantas ypač esame įsimylėję šiuos „stirniukus“.

Dar šių metų pačioje pradžioje VšĮ „SOS gyvūnų“ Facebook paskyroje pamačiau JĄ – labai mielų, apvalių kaip sagutės akių šunytę Karamelę (prieglaudoje suteiktas vardas), kuri, spėjama, 2-3 metų, t. y. panašaus amžiaus kaip ir mūsų Rino. Krito ji man širdin. Tačiau aprašyme apie Karamelę buvo teigiama, kad ji visai nemėgsta kitų gyvūnų, labai triukšminga, galinti skaudžiai įkąsti, todėl tinkami šeimininkai tokie, kurie neturi vaikų, gyvūnų… Todėl šiuo skelbimu pasidalinau, kad Karamelė rastų jai tinkamą šeimą.

Praėjus porai savaičių ir taip vis neatsiradus norinčiųją priglausti, nuvykome susipažinti su Karamele. Pasimatymas truko neilgai, nes ganėtinai šaltą sausio dieną susitikome lauke prie prieglaudos vartelių, o Karamelė buvo be jokio ją šildančio drabužėlio. Nelabai draugiškai ji mus pasitiko, bandant paglostyti vis parodydavo dantukus, Vidmantui bandė įkąsti. Nusprendėme neskubėti, leisti jai priprasti prie mūsų ją vis aplankant, o be to, po dviejų savaičių turėjome išvykti atostogauti į Egiptą. Todėl supratome, kad šiuo metu tikrai neturime galimybės jos priglausti.

Po savaitės, prieš išvykimą į kelionę Karamelę vėl aplankėme, kartu vežėmės ir Rino. Šį kartą Karamelė buvo gerokai draugiškesnė mūsų atžvilgiu, leidosi paimama į glėbį, tačiau Rino atžvilgiu šiepė dantukus ir į draugystę nesileido. Nusprendėme, jeigu per šį mūsų atostogų laiką jos niekas nepriglaus, vadinasi ji mums skirta. Giliai širdyje tikėjau, kad Karamelė yra tikrai labai miela šunytė, o visas šis jos elgesys tai tik savigyna dėl patirto streso, patekus į jai nepažįstamą aplinką.

Grįžę iš kelionės jau kitą dieną vykome pasiimti Karamelės. Automobilyje pusiaukelėje ji tarsi „atsileido“, pradėjo laižyti rankas ne tik man, bet ir Vidmantui, nuolatos vizgino uodegą bei drąsiai dairėsi pro langą. Beje, prieglaudos savanorių vyrų ji neprisileisdavo, o dabar mūsų šeimoje Karamelės numylėtinis yra būtent Vidmantas.

Karamelei įžengus į jos naujuosius namus, nepasirodė, kad ji labai pasimetė, netgi kaip tik susidarė įspūdis, lyg visa savo poza sakytų: „štai, aš vėl namų aplinkoje, kurioje buvau ir esu verta būti!“ (iš tiesų, kokioje aplinkoje ji augo, nežinoma, nes tiesiog buvo palikta dėžutėje prie prieglaudos vartelių).  Buvome nusiteikę, kad Karamelės atėjimas į mūsų šeimą bus labai sudėtingas, tačiau viso to nebuvo! Karamelė tarsi atgimė iš naujo, nebeliko tos prieglaudoje buvusios „saldžiai karčios“ Karamelės.

Rino nelabai apsidžiaugė šia naująja šeimos nare, nes kaip čia dabar reikės ta šeimininkų meile dalintis? O Karamelei Rino tarsi mokytoju tapo. Susidarė įspūdis, kad ji labai nori pritapti ir visko mokosi iš jo: pati būdama mergytė netgi šlapindamasi koją pradėjo kelti, o po to kaip Rino kojomis kapstyti, išmoko prašyti maisto atsistojusi ant galinių kojyčių, o priekinėmis tuo tarpu krapštyti mūsų rankas, bučiuotis. Jau antrą dieną įsiropštė lovon ir miega tik kartu su mumis ir tik po antklode, kaip ir Rino. Rino visada už kiemo ribų vedžiojame tik su pavadėliu, nes šis labai bijo netikėtų garsų, o Karamelė labai tvarkingai vaikšto be pavadėlio, iškart atsiliepia pakvietus, paklusniai reaguoja į sudrausminimus, ramiai praeina pro kitus šunis. Tik kol kas Karamelė visiškai nemėgsta grožio procedūrų – jokiais būdais neleidžia kirpti nagučių, tai tenka vis nukreipiant jos dėmesį kitur labai kantriai atlikti šią procedūrą.

Per šiuos tris mėnesius Karamelė dar jokių išdaigų nespėjo iškrėsti – pastebėjome, kad jos elgesys yra gan aristokratiškas. Nepikta, tvarkinga, visiškai netriukšminga ir be galo meili šunytė (iki šiol nesuvokiame, dėl ko kažkas jos atsisakė) savo nuolatiniu uodegytės vizginimu, „naglu“ nosytės baksnojimu ir jos pakišimu po ranka, kad ją glostytum, bei savo lipšnumu sugeba pasiimti meilės kiek tik įmanoma daugiau. Tarp Rino ir jos  atstumas taip pat kas dieną vis mažėja, o pavydo scenas vienas kito atžvilgiu kelia tik nepasidalindami žaislais ar buvimo šalia mūsų vieta. Ir labiau visai tai yra iš Rino pusės, o Karamelė vis atsargiai bando prie jo prisigretinti, lyžtelėti. Na, tik pikčiau reaguoja ir jokiu būdu neatiduoda, kai Rino bando paimti jos mėgstamiausius žaislus – minkštas tris voverytes, kurios visur keliauja kartu su Karamele, tiek į lovą kartu miegoti, tiek į kiemą.

Nei sekundei neabejojame savo pasirinkimu ir tų abejonių, kurios vis apimdavo mane dėl antrojo šuniuko įsigijimo, neliko nei kruopelytės.  Ji į mūsų namus įnešė dar didesnį džiaugsmą, dar didesnį įsitikinimą, kad meilė, pasitikėjimas ir tikėjimas tikrai daro stebuklus. Esame be galo laimingi, kad būtent mes galėjome suteikti Karamelei namus ir tai tik dar kartą sustiprino mano gyvenimo kredo, kad šiame pasaulyje niekas nevyksta be priežasties. Ir tik klausimas – ar mes ją pasirinkome, ar ji mus? Bet tai jau nebe taip svarbu.

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Nadia, Lada ir Murzis

“Su šeima visada galvojome, jog  namuose yra būtina turėti nors vieną augintinį, aš pati nuo vaikystės visada augau su gyvūnais ir dabar neįsivaizduoju, kaip įmanoma gyventi be jų.”

 

Visi mūsų gyvūnai vienaip ar kitaip yra priglausti.

 

Ladą atsivežėme iš “SOS gyvūnų”. Prieš 6 metus tiesiog pamatėme Facebook prieglaudos puslapyje jos nuotrauką ir kitą  rytą važiavome jos, nes tos akys nuotraukoje, pilnos baimės ir nepasitikėjimo visu pasauliu, nedavė ramybės. Supratome, kad ji yra mūsų ir mes privalome ją išgelbėti. Lada labai protinga kalytė, supranta iš pusės žodžio viską, ką pasakai, o kartais net iš žvilgsnio. Labiausiai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, miegoti lovoje kartu su tėvais, žaisti su skraidančia lėkšte ir tiesiog visada jausti žmogų, būti šalia, prisiglaudusi prie kurios nors kūno dalies.

 

Toliau buvo Donis, juodas katinas, kurį pasiėmėme iš “Naminukų”. Donis atkeliavo į šeimą kaip dovana sesei, tačiau išėjo dovana visai šeimai. Jis yra labai meilus, prieraišus ir daug  kalbantis katinas. Kai pasiėmėme, jam buvo apie 5 metus, o dabar jau apie 13, tačiau jis dar pilnas energijos ir noro palakstyti. Pagrindinis komentatorius mūsų namuose.

Ressi – mano sielos šuo. Kartais atrodo, kad ji save laiko kažkokiu kitu gyvūnu – laipioja medžiais, labai retai loja, dažniau bando kažką kalbėti, paaiškinti. Miega tik po antklode, kad galva būtų ant pagalvės, be galo mėgsta visokias daržoves ir vaisius. Ji pasiruošusi atlikti bet kokią komandą, kad tik gautų kąsnelį. Ressi Ignoruoja kitus šunis, tačiau visada atkreipia dėmesį į žmones, visada nori pasisveikinti. Tai šuo, su kuriuo galima važiuoti bet kur, bet kada, ji labai mėgsta keliauti.

 

Kai turėjome Ladą, Donį, Ressi, atrodė, na, viskas, daugiau gyvūnų tikrai nereikia. Nes buvo sunku surasti, kam juos palikti, kai išvažiuodavome ilgesniam laikui. Tačiau vieną rytą vis tiek važiavome pasiimti kačiuko, kuriam skubiai reikėjo namų. Jis kartu su sesute iškrito iš kibiro, kuris stovėjo ant kelio, žmonės pastebėjo, ir nuvežė juos į “Tautmilės prieglaudėlę”. Iš ten jis atkeliavo pas mus.  Mėlynakis Murzis, ypatingo, gan sunkaus charakterio katinas, kuris galvoja, kad yra galingiausias iš visų gyvūnų, kuriuos yra sutikęs. Kol nekastravome, Murzis buvo 3 kartus operuotas dėl to, kad puldavo ant svetimų šunų, nesvarbu, kokio jie dydžio. Po kastracijos šiek tiek nurimo. Tačiau žmonėms, ypač šeimos nariams, tai yra švelnumo ir grožio įsikūnijimas.

 

Su šeima visada galvojome, jog  namuose yra būtina turėti nors vieną augintinį, aš pati nuo vaikystės visada augau su gyvūnais ir dabar neįsivaizduoju, kaip įmanoma gyventi be jų. Jie vieninteliai supranta ir priima žmogų tokį, koks jis yra.

 

Foto Greta Kniežaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Rūta, Kristijonas ir Fredis

“Jo hipnotizuojantis žvilgsnis verčia jį mylėti, šerti arba niurkyti, negavęs dėmesio arba gavęs jo per daug jis dūsauja ir pukši kaip koks barsukas.”

Fredis mūsų šeimoje atsirado prieš pat Kalėdas. Gan ilgai zirziau, kad noriu šuns, ir Kristijonas kaip dovaną man davė leidimą – tą patį vakarą buvo pereiti visi prieglaudų puslapiai ir surastas liūdniausių akių savininkas. Prieš atsidurdamas prieglaudoje jis kartu su broliais ir sesėmis buvo paliktas sportiniame krepšyje laukuose, prie medžio pririšta jų mama. Gera žinia – visa šeimyna surado namus, o Fredis gyvena kaip karalius.

Kartu grįžę namo labai greitai sužinojome, kad jis atkeliavo ne tuščiomis – su trigubai ištinusia koja bei visa puokšte odos problemų. Atrodė, kad vizitams pas veterinarą nebus galo, ir, nors koja sugijo, tačiau odos būklė vis prastėjo. Labai pasisekė, kad tuo metu mūsų gyvenime atsirado nuostabioji Ieva iš Užupio klinikos, ir iš nuplikusio žaizdoto “nabago” pavertė Fredį parodiniu šunimi.

Ponas iki šios dienos labiausiai mėgsta paliktas vienas namuose viską naikinti – nuo striukių su visomis pakabomis iki televizoriaus pultelių. Yra ragavęs laiptų, sienos, sugraužęs savo narvą. Todėl, kol netapome priverstiniais minimalistais, jis beveik visur keliauja kartu su mumis – ir į darbą, ir prie jūros, mieste yra lankęsis didžiojoje dalyje kavinių, važiavęs ir troleibusu, ir “Bolt’u”, ir traukiniu.

Fredžiui nesvetima aktoriaus karjera – filmavosi  HBO seriale “Černobylis”. Jo visiškas atsidavimas daktariškai dešrai atvėrė kelią į filmavimo aikštelę – net ir praėjus metams į diskusijas leidžiasi tik mainais gaudamas skanėstą.

Nors ir kelia daug chaoso, dėl jo meilaus būdo ant Fredžio neįmanoma pykti – jo hipnotizuojantis žvilgsnis verčia jį mylėti, šerti arba niurkyti, negavęs dėmesio arba gavęs jo per daug jis dūsauja ir pukši kaip koks barsukas. Ir kai mes patingime mesti kamuoliuką, o Fredis pasižiūri prikandęs liežuvį savo rimtomis akimis, suprantame, kad jis priverstų padaryti bet ką – užleisti vietą ant sofos, priimt miegoti ant lovos, kai pačių kojos nebetelpa, eiti į lauką vidury nakties ir dar daug daug dalykų. Ir vis tiek atrodytų, kad mes dar neįrodėme, kaip smarkiai šitą mešką mylime.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė