Keturkojai emigrantai

Žana, Robertas ir Mazgis

 


„Mazgis  – mūsų maža plaukuota širdelė“

 

Dar prieš pavasario karantiną išvykę į Ispaniją, nė negalvojome, jog ten sutiksime mažą plaukuotą širdutę, kuri pakoreguos mūsų gyvenimą. Apskritai nė neplanavome auginti kokio nors gyvūnėlio. Bet atsitiko taip, kaip yra. Ir tuo labai džiaugiamės.

Ispanijoje apsigyvenome kalnuose, sodyboje „Wichampy Oyate“, kurioje gyveno keturi katinai – Feliksas, Načio, Knopkė ir ypatingoji Mazgio mama Liepa.

Visi gerai žinome, kaip atsiranda maži vaikai. Mazgio mama Liepa kalnuose sutiko katiną. Po jų susitikimo įvyko stebuklas – Liepa tapo besilaukiančia kate. Nuo tada prasidėjo kitoks gyvenimas…

Vieną gražų ispanišką rytą Liepa pasidarė nerami, visą rytą sekiojo mane iš paskos. Tądien nusprendžiau niekur neskubėti ir skirti daugiau laiko jai. Ji pasidarė ramesnė, atsigulė, o aš ją glosčiau ir glosčiau, kol prasidėjo pilvo susitraukinėjimai. Neneigsiu, šiek tiek išsigandau, bet niekur nesitraukiau – Mazgio mamai nubėgo vandenys. Tačiau kačių gimdymas neprasideda čia ir dabar. Močiutė man sakydavo, kad katės kačiukus atsiveda rytais. Taip visą dieną ir praleidau su Mazgio mama vidury salės. Nuskubėjau anksčiau miegoti, kad greičiau ateitų rytas…

Ir štai išaušo lemtingas rytas, vos pabudusi puoliau žiūrėti, kaip sekasi Liepai. Ir su didžiuliu džiaugsmu sušukau – „jau yra kačiukai!“. Ispanijos kalnuose gimė penki kačiukai.

Mazgis, katinas emigrantas iš Ispanijos, gimė 2020 m. birželio 22 d., visai prieš Jonines. Nežinau, kas, kaip ir kodėl, tačiau jis mus patraukė. Mes tai vadiname kažkokia magija. Ir, turbūt, ne šiaip koks sutapimas, bet mes, iš tikrųjų, vienas kitą suradome. Jis vienintelis kačiukas iš visų penkių neišleisdavo nė garselio, kai aš jį paimdavau į rankas. Nieko nesakydavo ir jo mama. Taip prasidėdavo kiekvienas mano rytas – Mazgis nors akimirkai ant mano rankų. Labai laukiau, kada jis atsimerks, norėjau prieš išvykdama iš Ispanijos kalnų sulaukti mudviejų žvilgsnių susitikimo. Lyg kažkas iš aukščiau šitą dovaną man padovanojo: pora dienų iki išvykimo Mazgis atsimerkė ir pažvelgė į mane savo apsiblaususiomis akytėmis. Mes išvykome…

Grįžę į Lietuvą, kasdien iš artimųjų Ispanijoje laukdavome naujienų apie Mazgį ir jo nuotraukų. Norėjome matyti, kaip jis auga ir stiprėja, kadangi neturėjome galimybės to stebėti iš arti. Laukėme visus tris mėnesius, kol jis sustiprėjo ir galėjo keliauti pas mus. Artimieji iš Ispanijos jam sugalvojo vardą Žanrob, kadangi tvarkant dokumentaciją kelionei į Lietuvą reikėjo vardo. O mums, Žanai ir Robertui, jis nuo pirmos dienos buvo Mazgis.

Išaušo rudens diena, spalio 12-oji, ir popiet pas mus atvyko Mazgis. Pirmas jį pasitiko Robertas ir pasirūpino, kad keliauninkas turėtų, ką pavalgyti ir kur atsigulti. Tiesiog supažindino Mazgį su jo būsimais namais. Mažylis atvyko labai išsigandęs, ir mes jautėme didelę atsakomybę už jį, stengėmės skirti daug dėmesio, kad jis jaustųsi saugiai ir ramiai. Ilgai laukti nereikėjo, jau tą pačią dieną jis jautėsi kaip namie.

Koks jis? Jis geriausias kačiukas, apie kokį galėjome tik pagalvoti. Kaip mes mėgstame sakyti, jis lyg pliušinis. Buvome nusiteikę kur kas rimčiau, kad bus daug daugiau reikalų turint katiną, bet… šitas katinas kažkoks ypatingas. Jis geras, švelnus, sveikai judrus, labai savarankiškas, tvarkingas ir labai tolerantiškas naujovėms. Kadangi patys esame labai aktyvūs ir judrūs, tad įsivaizdavome, kad ir mūsų augintinis toks turėtų būti ar bent jau labai panašus į tokį. Nesuklydome, jis labai smalsus, veržiasi į balkoną, nenusėdi vietoje. Todėl nusprendėme jį vestis kartu su savimi visur, išskyrus darbą. Jis mūsų kelionių į miestą ir parką kompanionas. Mazgis nuo pirmos dienos niekam nesipriešino, nei segant petnešas ar pavadėlį, nei rengiant striukyte, nei kerpant nagus. Jis tiesiog švelnumo įsikūnijimas, net nagų nerodo, net nekniaukia, balso nerodo, kas mums iš pradžių buvo labai keista. Net ir dabar dar norime išgirsti iš jo kokį nors garsą, kad suprastume, ar kažkas patinka, ar ne. Mazgis tik ryte pasisveikina, palydi iki vonios ir išlydi į darbus.

Nupirkome jam įvairių žaislų  – juk katinai mėgsta žaisti. O jo geriausi žaislai, pasirodo, yra ausų krapštukai, folijos rutuliukai, maišeliai. Galvojome, kad jis namus apvers aukštyn kojomis, bet nieko panašaus, jis puikiai supranta, kas leidžiama, o kas ne. Mums tikras džiaugsmas stebėti, kaip jis gaudo musytes. Labai gera, kai žiūrime televizorių, o jis ateina ir atsigula šalia. Jis nemėgsta būti vienas, jam patinka mūsų kompanija.

Mazgis  – mūsų maža plaukuota širdelė. Taip mes jį vadiname, ir jis į tai reaguoja labai šiltai. Jis su mumis gyvena dar tik tris mėnesius, jam yra šeši mėnesiukai. O per tą laiką jis daug ką patyrė: dvi paras trunkančią kelionę iš Ispanijos į Lietuvą automobiliu, klubo operaciją ir pooperacinį periodą, kurio metu net verkiau matydamą jį tokį silpna ir bejėgį. Net galvojau, kad padarėme jam blogiau, nei buvo. Kitaip nei kiti katinai, kurie yra linkę slėptis kai jiems blogai, jis buvo šalia manęs ir jautėsi ramus. Mano ir Mazgio ryšys ypatingas jau nuo pirmų dienų. Bet negaliu nepaminėti ir tėčio, taip vadiname Robertą, kuris su didžiausiu atsidavimu rūpinasi, kad Mazgis nebūtų alkanas, kad tualetas butų švarus ir, žinoma, kad katinėlis jaustųsi saugus.

Mazgis draugiškas su visais, saugus kačiukas net ir vaikams. Jis geriausias katinas, apie kokį galėjome tik pasvajoti, ir mūsų svajonės išsipildė. Mes patys sau pavydime tokio minkšto draugo. Dabar jau nebeįsivaizduojame gyvenimo be jo, jis mūsų gyvenimo džiaugsmas ir skausmas.

 

Foto iš asmeninio archyvo

Neringa ir Nika | Norvegija

“Nika užsienyje  prisitaikė greitai, nes mus visus pažinojo – juk ir svarbiausia, kad savi šalia.”

 

Nika prieš 15 metų atsirado mūsų namuose kaip dovana, kai buvo mažytė kalytė – plaukų kamuoliukas. Ją padovanojo vyro mama. Pekino veislės šuniukai jų šeimoje lyg tradicija, turėdavo tik tokius ir augindavo iki gyvenimo galo, o po to ieškodavo kito.

 

Iš pradžių vyras nesusitvarkė su maža kalyte, todėl pasiėmė ją auginti jo mama. O kai anyta dirbdavo užsienyje, tuomet šuo būdavo pas mano vyrą, nes jis tada dar gyveno Lietuvoje. Taip jie dviese ja ir dalindavosi. Mano anyta Niką vadina “mano mergyte, mano princese”. Pas anytą ji gyvendavo kaip karalienė: visada ant rankų nešiojama, supama, eidavo, kur norėdavo, skanukų pilnos spintos. O pas mus šeimoje – trys vaikai, bet ją ant rankų paima tik mano vyras, tenka šiek tiek prisitaikyti Nikai ir nešti greitai savo ilgus plaukus toliau nuo mažų, paskui ropojančių rankyčių.

 

Mums nusprendus emigruoti į Norvegiją nebeliko, kaip dalintis šunio globa. Palikti niekam jau nebesinorėjo, šuo senas, vertas savo gyvenimą pabaigti ramiai ir oriai. Todėl pradėjome ruošti Niką emigracijai.

Keliauti su augintiniu tikrai nėra sudėtinga. Nuėjus Lietuvoje pas veterinarą, jis suteikia visą reikalingą informaciją. Žinoma, svarbu paskiepyti, išlaukti reikiamą laiką, duoti vaistų nuo kirminų ir su šiais įrašais pase galima keliauti. Viską sutvarkėme ir vyro mama ją pati iš Lietuvos atvežė čia – į Norvegiją. Mūsų 15 metų senučiukė pirmą kartą keliavo taip ilgai: važiavo mašina, tada kėlėsi keltu ir vėl važiavo, kol privažiavo Frøya. Tikrinama buvo tik Švedijoje išlipus iš kelto, bet svarbu buvo, kad tik viskas būtų surašyta šuns pase. Pačios kelionės metu nebuvo jokių nesklandumų, kajutėje miegojo kartu lovoje, mašina važiuojant sustodavo ir vis pasivaikščiodavo. Net nebuvo kažkokio pereinamojo laiko.

 

Anyta palydėjo su ašaromis ir atsisveikino, nes greičiausiai jau nebepamatys. Nika užsienyje  prisitaikė greitai, nes mus visus pažinojo – juk ir svarbiausia, kad savi šalia. Atvykus iš buto į namą šuniui daug geriau, gali dažniau išeiti į lauką, uostyti visas pakampes, kiek jai norisi. Tikimės, kad ramiai ir laimingai nugyvens jai likusius metus.

 

Foto is asmeninio archyvo

Evelina ir Doja | Norvegija

„Kartu išgyventa daug įvairiausių istorijų, nes jau 3 metai kaip esame emigravę.“

 

Prieš įsigydami šuniuką jau žinojome, kad išvyksime į Norvegiją. Padovanojome jį dukrai gimimo dienos proga, nes sesės ar brolio padovanoti nepavyko. Prieš emigruojant mūsų augintinė jau buvo išmokusi daryti visus purvinus reikalus lauke, ar kai reikia ir pakentėti. Kelionė keltu buvo liūdnesnė, nes Doja turėjo būti automobilyje. O visa kita juokai. Svarbiausia, apie ką reikėjo pagalvoti, tai augintinio pasas, skiepai ir pan. Tereikėjo pasakyti veterinarui, kad išvykstame į užsienį. Taip pat mums labai pasisekė, kad gyvenamos vietos šeimininkai neturėjo nieko prieš augintinius. Čia būtų buvęs vienintelis sunkumas, bet tikrai išsprendžiamas. Jokio streso čia būdama Doja nepatyrė, nes buvo pripratusi prie mūsų darbo grafiko. O kokia laimė mano dukrai, kad turime ją! Didžiausia paguoda ir geriausia draugė, nes padėjo ištverti emigracijos sunkumus ir pačiai dukrai. Augintinis yra šeimos narys. O šeimos nariai turi būti kartu.

Kartu išgyventa daug įvairiausių istorijų, nes jau 3 metai kaip esame emigravę. Iškeliavome iš Lietuvos, kai Dojai buvo 9 mėnesiai. Ji labai mėgsta Norvegijos gamtą, tik nemėgsta lietaus, tad ruduo ir pavasaris jai nelabai patinka.  Žiemą Doja mėgsta žaisti su sniegu. Ir kaip daugeliui šunų, visais metų laikais, jai patinka kur nors išsivolioti. Keliaudami čia imame ją su savimi visur. Šią vasarą pažino Norvegiją kartu su mumis, užlipo į Trolio liežuvį (virš prarajos pakibusi uola pietvakarių Norvegijoje). O smagiausia jai kasdien važiuoti pasiimti dukros iš mokyklos. Labai džiaugiamės savo sprendimu turėti šunelį. Ji mums ir žaidimų partnerė ir paguoda. Iš pradžių aš labai buvau prieš augintinius, nes reikia įdėti daug darbo, laiko, kantrybės, reikia auklėti ir auginti… Bet dabar – aš ją labai myliu. Ji yra šeimos narė.

 

Foto iš asmeninio archyvo

 

Judita ir Rosi | Kurdistanas

“Nuvykusi į rankas paėmiau tokį rudą, mažą, pūkuotą kamuoliuką, praėjo kelios minutės ir ji užmigo man ant kelių, taip ji tebemiega ir iki dabar pas mus namuose.”

 

Vieną gražią vasario 7 dieną prieš trejus metus į mūsų naujus, jaukius namus atvyko gyventi ji, kalytė vardu Rosi. Niekada nepamiršiu mūsų pirmojo susitikimo, to nuostabaus žvilgsnio, jos akys ir elgesys pasakė viską – noriu būti su jumis ir būti nauja šeimos narė. Šuniuko atsiradimas mūsų šeimoje nebuvo kažkoks spontaniškas sprendimas. Tai apgalvotas, ilgai brendęs noras. Kiek aš save atsimenu, visa mano vaikystė ir paauglystė buvo kartu su šuniukais. Tėtis labai juos mylėjo, todėl kelis metus vienu metu auginome net tris šuniukus. Vienas čiau čiau, kitas Pekino veislės ir vokiečių aviganis. Tėtis mokė, kaip juos prižiūrėti, kaip jais rūpintis, mylėti. Todėl kai pradėjome ieškoti šuniuko, daug kalbėjomės su vyru, kad šuniukams reikia priežiūros, meilės, rūpesčio. Daugelis šuniukų gyvena 10-15 metų, todėl tai rimtas sprendimas, nes pasiimti auginti ir po kiek laiko atiduoti kitiems ar į prieglaudą aš tikrai negalėčiau, nes jis tampa šeimos nariu, draugu. Galvojome, ar pirkti, ar pasiimti šuniuką iš prieglaudos Lietuvoje. Bet pasiskaičius žmonių patirtis, paklausinėjus, kas jau yra vežę į kitas šalis gyvūnus autobusiuku, man toks variantas netiko. Labai gaila jų, kai tiek dienų būna uždaryti narvuose. Mes Rosi radome Danijos skelbimuose. Šuniukas buvo mėnesio ir trijų savaičių, tai Džeko Raselo terjero ir Ši Cu veislių mišrūnas. Važiavome apžiūrėti šuniukų ir galvojau, kad bus sunku iš penkių išsirinkti tą vienintelę. Jau buvome nusprendę, kad norime kalytės. Nuvykusi į rankas paėmiau tokį rudą, mažą, pūkuotą kamuoliuką, praėjo kelios minutės ir ji užmigo man ant kelių, taip ji tebemiega ir iki dabar pas mus namuose. Turėjome savaitę palaukti, kadangi dviejų mėnesių šuniukai ženklinami mikroschema. Atvykome pasiimti jos po savaitės ir mažoji pirma prilėkė prie manęs, vyrui pasakiau, kad žinojau, jog ji turi būti mūsų. Pavadinome ją Rosi. Namuose jos jau laukė mano pačios nerti  žaisliukai ir kilimėlis. Visur mažytė kartu su mumis: į parduotuvę, į parką, visur. Pirmi mėnesiai nebuvo lengvi, kol pripratinau ją eiti į lauką. Nuo pirmų dienų ji miega su manimi, ji man kaip vaikas. Rosi pati mieliausia, ji visada kartu su manimi, aš einu į virtuvę ar į vonią – ir ji eina.

 

Kai Rosi buvo penkių ar šešių mėnesių, mes pradėjome planuoti kelionę į Irako Kurdistaną, ten persikelti gyventi. Susiradome lietuvę veterinarijos gydytoją Danijoje, ji patarė, kokių skiepų mums reikia vykstant lėktuvu. Paskiepijome, padarėme pasą, dokumentai ir skiepai tikrai nemažai kainavo. Labai jaudinausi, kad ji iki kelionės nepriaugtų daugiau nei 8 kilogramų, nes norint skraidinti šuniuką lėktuvo salone negali svoris viršyti 8 kg, kitaip šuniukai turi būti skraidinami bagažo skyriuje. Pirkome specialią dėžę, kurioje ją skraidinome. Mūsų kelionė buvo ilga ir įdomi. Veterinarė patarė neduoti šuniukui  jokių raminamų vaistų, todėl skraidinome paprastai.

 

Mūsų kelionė buvo prieš dvejus metus. Skridome Danija – Kurdistanas, persėdimas buvo Stambule. Mane labiausiai neramino tai, kad skrendame į musulmonišką šalį, pagal religiją musulmonai šunis laiko nešvariais, jų namuose nelaiko, tik kieme kaip sargus. Danija – Stambulas skrydis truko apie 4 valandas. Oro uoste jokių problemų neturėjome, visi dokumentai, skiepai, svoris tiko, todėl šuniukas skrido lėktuvo salone kartu su mumis. Ne visos aviakompanijos leidžia skraidinti gyvūnus, mes skridome su “Pegasus” aviakompanija. Salone šuniukus galima laikyti dėžėje pasidėjus ją po kojomis. Mums pasisekė, nes lėktuvas buvo pilnas žmonių, bet vieta prie mūsų su vyru buvo laisva. Kai lėktuvas pakilo, mes paklausėme aptarnaujančio personalo, ar galime šuniuką išimti iš dėžės. Neprieštaravo, taigi mūsų princesė įsitaisė patogiai ir miegojo visą skrydį. Nusileidę Sambulo oro uoste ją vėl įdėjome į dėžę. Turėjome laukti kito skrydžio 7 val. Jos neleidome iš dėžės, nemaitinome, tik davėme vandens. Kitas skrydis jau buvo naktį. Vėl įsėdome į lėktuvą ir vėl mums pasisekė, nes turėjome laisvą vietą šalia. Taip pat prašėme personalo, kad leistų mums išimti šuniuką, sutiko su sąlyga, kad bus rami.

 

Taip, mūsų kelionė buvo gan varginanti, bet viskas buvo gerai. Oro uoste teko eiti per kelias patikras, žmonių žvilgsnių buvo visokių, nes nemanau, kad dažnai kas skraidina šuniukus į šią šalį. Išėjus į kiemą mus pasitiko kareivis, kuris paėmė Rosi ir nuvežė į kitą pastatą patikrinti, tai užtruko apie valandą. Šuniukui aviabilietas kainavo apie 140 eurų. Buvo karšta, nors ir naktis, nes šioje šalyje tokiu metų laiku būna apie 48 laipsniai šilumos, tiek mums, tiek ir šuniukui buvo šiek tiek šokas.

 

Pirmas naktis turėjome miegoti pas vyro gimines ir, kaip minėjau, mažai kas čia laiko šuniukus namuose, bet aš neleidau jos laikyti kieme, taigi buvo kartu su mumis. Šeimos nariai gal ir nebuvo patenkinti, bet buvome tik viename kambaryje. Jau gyvendama čia trečius metus pastebėjau, kad vis daugiau šuniukų gyvena namuose, jų daugiau parkuose, gatvėse su vaikais. Kai einame į parką, būna įvairių žvilgsnių – ir malonių, ir ne, bet labai dažnai prašo nusifotografuoti.

 

Rosi labai myli visus šeimos narius, visada laukia mūsų grįžtančių, jei kur vykstame be jos. Ji visada nori būti su žmonėmis. Kai ateina svečiai, tai pirma pasisveikina, šokinėja, džiaugiasi, išbučiuoja visus, atrodo, kad tai geriausia, kas jai gali nutikti. Turi kelis žaisliukus, tai visada turi parodyti ir prašo su ja žaisti. Turime mažą vaiką namuose, jie geriausi draugai, nors pradžioje Rosi rodė pavydą. Dabar jei tik mažylis verkia, lekia žiūrėti, guosti, bando žaisti.

 

Šuniukai turi tik mus, jie juk neturi draugų kaip mes, jie didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia namuose, todėl nepykime, jei jie ką nors padaro. Dažniau kalbėkime su jais, nors jie daug ko ir nesupranta, bet juos ramina mūsų balsas. Mokinkime juos naujų komandų, nes tada mes duodame jiems šansą sužavėti mus ir jiems tai patinka, kai mes jais didžiuojamės. Kai mažiukas nenori žaisti, nebarkime, gal jam ką skauda, juk jie patys pasakyti negali. Norėčiau, kad visi žmonės juos prižiūrėtų, kai pasensta, nors jie nebebūna tokie žaismingi, bet jie juk mus myli tiek pat kiek pirmosiomis savo gyvenimo dienomis. Šuniukams juk tiek nedaug reikia – mūsų meilės, rūpesčio, švelnumo, ir jie atiduos mums visą savo meilę. Šioje šalyje noriu parodyti gerą pavyzdį, kokie šuniukai yra mieli mūsų draugai, tik taip mes galime pakeisti pasaulį.

 

Foto iš asmeninio archyvo

Karolina, Džekas ir Maša | Voketija

Kuomet nusprendžiau išvykti į Vokietiją, turėjau tik truputį daugiau laiko nei savaitę, per kurią turėjau pasiruošti ir pati, ir paruošti gyvūnus keliauti kartu.”

 

Sveiki, aš esu Karolina. Turiu du keturkojus šeimos narius – šunį ir katę. Matydama, jog vis dar kai kurie į augintinius žiūri kaip į daiktus, kuriuos išmeta, atiduoda nusibodus ar iškilus sunkumams, nusprendžiau pasidalinti savo istorija.

 

Ir šuo, ir katė mano šeimoje atsirado iš gatvės, jie neturėjo namų ar šeimininkų, kurie jais būtų pasirūpinę. Kuomet nusprendžiau išvykti į Vokietiją, turėjau tik truputį daugiau laiko nei savaitę, per kurią turėjau pasiruošti ir pati, ir paruošti gyvūnus keliauti kartu. Maniau, kad bus sunku, tačiau viskam, ką reikia atlikti iki išvykimo gyvūnams, pakanka vienos dienos, manau, mažiau, negu surasti, kam juos atiduoti. Specialiai pačiai kelionei nereikėjo ruoštis, pirkti kažkokių medikamentų gyvūnams, nes jau žinojau, kad važiuoti mašina jiems patinka, o maistą ar vandenį duodi visuomet. Katė keliavo narvelyje mašinos salone, o šuo buvo palaidas. Kelionėje jokių sunkumų nebuvo. Atvykus į naują vietą katė skirtumo tikriausiai nepajuto, nes nuo pirmos minutės elgėsi kaip namų karalienė. Šuniui prireikė kelių dienų vaikščiojimų po naujas apylinkes, susipažinimo su dar nepažįstamais keturkojais, kad priprastų prie naujos aplinkos. Tačiau dabar jis yra draugiškesnis su žmonėmis ir kitais gyvūnais, nei buvo Lietuvoje, galbūt dėl to, jog beveik visur galiu vestis jį kartu. Taip pat pastebiu, jog tapo ir paklusnesnis.

Palikti gyvūną ar atiduoti jį nėra išeitis. Prisiminkite, jog augintis turi jausmus, jis prisiriša prie žmogaus ir negali pats savimi pasirūpinti. Pagalvokite prieš priimdami į savo šeimą naują narį, nes jūs turite būti už jį atsakingas visą jo neilgą gyvenimą ir turite pasistengti, kad jis būtų kuo visavertiškesnis. Žvelkite į augintinį kaip į vaiką, nes jam irgi reikia priežiūros ir laiko.

Foto iš asemninio archyvo

 

Vaidas, Diana ir Hadas | Škotija

 

“Išties buvo nelengva, bet visus sunkumus įveikėme ne tik kartu su Hadu, bet ir mūsų mažu draugu – žuvyte vardu Karpis, kuris laimingai nugyveno naujuose namuose dar metelius.”

 

 

Kaip ir daugelis atsakingų žmonių, po kelių metų planavimo, domėjimosi veislėmis, ieškojimo ir darbo tvarkaraščių derinimo su vaikinu nutarėme į šeimą priimti augintinį. Mūsų poreikius ir reikalavimus puikiai atitiko dobermanas, kurį pavadinome Hadu. Ir tuo metu viskas atrodė puiku, nė minties nekilo apie tokį gyvenimo posūkį, kuris laukė mūsų trijų. Kartais visgi gyvenimas susiklosto taip, kad viskam drastiškai pasikeitus tenka pradėti kurti ateitį iš naujo, ir visai nesvarbu, kiek metų iki tol planavai ir dirbai savo tikslų link.

 

Sprendimas išvykti gyventi į užsienį buvo nelengvas, nes teko palikti namus, šeimą ir draugus. Bet nė karto nekilo klausimas, ką reikės daryti su šuniu, juk jis – mūsų šeimos dalis, kuris, kaip kad tėvams vaikas, negali būti atiduodamas kitai šeimai vien todėl, kad sunku bus jį pasiimti kartu išvykstant. Ir išties buvo nelengva, bet visus sunkumus įveikėme ne tik kartu su Hadu, bet ir mūsų mažu draugu – žuvyte vardu Karpis, kuris laimingai nugyveno naujuose namuose dar metelius.

 

Kiekvienam tolimesniam mūsų sprendimui dėl emigracijos įtaką darė šuo. Pirmiausia nutarėme, kad šalies, į kurią keliausime, klimatas turi atitikti ir šuns poreikius, o kadangi labai karštame ar per daug šaltame klimate jam būtų sunkiau prisitaikyti, nutarėme keliauti į Škotiją, kad ir kaip nesmagiai skambėjo dažnas lietus ir vėjas.

 

Toliau darbų paieškos. Kadangi būtų per daug rizikinga tiesiog sėsti ir važiuoti į visiškai nepažįstamą šalį neturint jokių pragyvenimo šaltinių, draugui teko nukeliauti vienam, susirasti nuolatinį darbą ir sukurti mums visiems naują pradžią. Tuo tarpu mes su Hadu lankėmės pas veterinarą, tikrinome skiepų galiojimo datas ir planavome, kada skiepyti, kad be problemų pakliūtume svetur, atsižvelgiant į augintinių gabenimo taisykles. Dar kartą patikrinome mikročipą, pakeitėme augintinio pasą, paskiepijome nuo pasiutligės ir suplanavome vaistus nuo kirminų prieš pat įvažiavimą į kitą šalį. Viskas atrodė baisu ir sudėtinga, bet mūsų mylimas veterinaras puikiai mus paruošė ir nuramino.

Dabar ir mes, ir Hadas jau buvome pasiruošę keliauti. Bet kilo kitas klausimas, kaip rasti būstą, kuriame priims imigrantus su dideliu ir ne pačią geriausią reputaciją turinčiu šunimi? Tai buvo viena sunkiausių užduočių, nes nei viena įmonė nenorėjo prisiimti tokios naštos. Bet po kelių savaičių paieškų ir didelės sąskaitos už skambučius svetur, peržiūrėję įvairius tinklapius su būstų nuomos skelbimais, radome labai malonią pagyvenusią porą, kurie net nesusimąstė ir tuoj pat išnuomojo mums butą, padėjo kiekviename žingsnyje ir galų gale tiesiog įsimylėjo Hadą.

 

Taigi beliko tik nuvykti ir įsikurti. Bet čia mūsų laukė dar vienas galvos skausmas. Pasirodo keliauti su tokiu šunimi lėktuvu yra ne tik kad labai brangu (apie 1500-2000 eurų vien už jį), bet ir tikra kankynė pačiam šuniui. Atsižvelgiant į jo dydį, jis turėtų keliauti bagažo skyriuje vienas. Ir jis skristų kitame lėktuve nei mes, kurio kelionė truktų dar ilgiau. Tad be jokių svarstymų paruošėme savo automobilį, suplanavome maršrutą, susikrovėme svarbiausius daiktus ir leidomės į kelionę per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Prancūziją, kurioje teko persikelti eurotuneliu į Angliją ir, galų gale, Škotiją. Kelionė truko apie 2 paras, sukorėme apie 2700 kilometrų. Leisdamiesi į kelią visko labai neplanavome, dažnai stojome pramankštinti kojų, o šunį maitinome pakeliui nupirkta mėsa. O ir jam kelionė nebuvo baisi, didžiausią jos dalį jis saldžiai miegojo žinodamas, kad su mumis jam saugu ir ramu.

 

Pasiekus Olandiją mus pavijo nuovargis ir supratome, kad štai čia padarėme klaidą nesuplanavę nakvynės iš anksto. Štai ir vėl susidūrėme su sunkumu dėl šuns, ne visi viešbučiai, kurie mums buvo pakeliui, norėjo priimti su tokiu dideliu augintiniu. Tad keliavome toliau, kiek pavyko neužmigti. Pasiekus Londoną jau buvo sunku neužmerkti akių, tad 4 valandą ryto sustojome prie pirmo viešbučio, kuriame mus maloniai priėmė trumpam poilsiui. Numigę ir atsigavę tęsėme kelionę iki pat naujų namų.

 

Pasiekę kelionės tikslą išsikrovėme daiktus ir ėjome susipažinti su nauja aplinka, o svarbiausia, visai šalia esančiu pajūriu. Atsidūrę prie jūros atsidusome su palengvėjimu, kad visa, kas sunkiausia, jau praeita ir mėgavomės akimirka. Hadui pajūris taip patiko, kad visai neslėpdamas savo laimės jis lakstė ir griuvinėjo ant puraus smėlio, bėgiojo nuo bangų ir džiaugėsi naujais dūkimo plotais.

 

Laikui bėgant nė nepastebėjome, kaip greitai Hadas prisitaikė prie naujos vietos, naujo tvarkaraščio ar naujų taisyklių, kadangi jis puikiai jaučiasi visur, kur esame kartu su juo. O pastaruosius pusantrų metų jis kartu su mumis keliauja po Škotiją, laksto paplūdimiais ir kalnais, sportuoja, miega šeimininkų lovoje ir gyvena įprastą ir laimingą šunišką gyvenimą visuomet šalia mūsų. O kad ir su kokiais iššūkiais susidūrėme, tai mūsų nei kiek neišgąsdino ir jau galvojame apie kelionę atgal į Lietuvą.

 

Galų gale, ar nauja pradžia buvo sunki? Labai. Bet ar įmanoma? Kas be ko! Juk priimdami augintinį į savo šeimą prisiimame atsakomybę visam jo gyvenimui. O jei turite abejonių, ar pasikeitus gyvenimo sąlygoms vis dar galėsite būti kartu, gerai apsvarstykite, ar pabaigoje nesudaužysite jus be galo mylinčio gyvūnėlio širdies.

 

Foto iš asmeninio archyvo

Neda ir Munis | Danija

“Dabar tikrai žinau, ką reiškia visapusiškai pasirūpinti gyvūnėliu ir galiu teigti, kad Mūnis yra mūsų laimė.”

 

Būdama maža gavau dovanų katę vardu Odrė. Tuo metu dar nesupratau, ką reiškia iš tikrųjų pasirūpinti gyvūnėliu. Kol mama rūpinosi katytės švara ir maistu, mes su Odre leisdavome laiką kartu, daugiausiai sapnuodamos. Ji buvo mano ramybė.

 

Kai viskas gražu ir gera, retai kada ir pagalvoji apie dieną, kai teks atsisveikinti su gyvūnėliu. Po penkiolikos metų drauge su Odre teko atsisveikinti. Kaip ir po kiekvienos netekties, lieka tuštuma. Visada žinojau, kad atėjus laikui užpildysiu ją. Kuomet su draugu nusprendėme, kad galime sau leisti išlaikyti gyvūną ir skirti jam laiko, pradėjome stebėti Danijos prieglaudų internetinius puslapius. Viena katytė mus sužavėjo, o kai nusprendėme ją priglausti, ji jau buvo rezervuota. Visada tikėjau ženklais ir per daug nenusiminiau, nes supratau, kad ji nebuvo skirta mums.

 

Stengiamės palaikyti artimus ryšius su šeima ir kartas nuo karto susiskambiname. Vieną vakarą mano vaikinas paskambino sesei, gyvenančiai Lietuvoje. Sesuo paminėjo, kad neseniai  priglaudė iš nepažįstamo vyro katinėlį. Su draugu pamatę kačiuką susižvalgėme ir supratome, kad būtent tokį mes ir norime priglausti. Po ilgų įtikinėjimų sesuo leido jį parsivežti į Daniją.

Sesuo katiną paskiepijo nuo pasiutligės, paženklino mikročipu, padarė ES pasą. Po karantinavimo laikotarpio (21 d.) buvo atlikta galutinė patikra ir uždėtas paskutinis antspaudas. Karantinavimo laikotarpiu mes su draugu domėjomės firmomis, vežančiomis gyvūnus. Išsirinkome įmonę pagal geriausias rekomendacijas (UAB “Litred”). Kelionė ir dokumentai kainavo apie 160 eur. Katinas buvo paimtas į vežėjo rankas apie 9 val. ryto, o atkeliavo į mūsų namus Danijoje apie 10 val. ryto kitą dieną. Vežėjų greitumu buvome tikrai patenkinti. Tačiau gyvūnas nebuvo pamaitintas, nors telefonu buvo prižadėta kitaip, bet pamačius katinėlį mums jau neberūpėjo niekas kitas, tik jis. Žinojau, kad mūsų namuose jis bus viskuo aprūpintas.

Pavadinome katiną Mūniu (angl. moon – mėnulis). Mūnis buvo supažindintas su jam svarbiausiomis namų vietomis: maisto vieta, tuštinimosi vieta, o vėliau su žaidimų vieta. Atvykęs į naujus namus, suvalgė nemažai sauso maisto, o po to pasinaudojo savo tualetu. Mūniui gyvenant Lietuvoje teko susigyventi su vyresniu katinu. Vyresnysis išmokė mūsiškį savarankiškumo ir katiniškų taisyklių (kur reikia galąsti nagus, tuštintis tik savo dėžutėje ir panašiai). Būtent dėl vyresniojo Leo rūpestingo globojimo neturėjome jokių problemų su Mūniu. Ta pačią atvykimo dieną katinėlis glaustėsi prie mūsų, elgėsi gan drąsiai. Pirmąją naktį tryse beveik neišsimiegojome, nes mažasis laižė man ir mano vaikinui nosį. Dėl tokio jo elgesio visiškai nepykome, nes žinojome, kad jam patikome ir mus priėmė į savo katinišką širdelę.

 

Šiuo metu Mūnis yra nemažai paaugęs, išdykęs ir, manyčiau, laimingas. Kadangi dirbu namuose, tai su Mūniu esame drauge 24 val. per parą. O su draugu esame tikrai laimingesni būdami tryse. Dabar tikrai žinau, ką reiškia visapusiškai pasirūpinti gyvūnėliu ir galiu teigti, kad Mūnis yra mūsų laimė. Pagaliau mano širdis yra pripildyta ramybės ir džiaugsmo.

 

Foto iš asmeninio archyvo

Irutė, Ivy, Izzy ir Shyva

“Patarimai keliaujantiems su šunimis – apgalvokite bent pirmuosius 6 mėnesius svetur. Ką šuo valgys, kur gyvens, kaip gydysis. Jei nejausite streso jūs, nejaus ir šuo.”

 

 

Vos kilus mintims apie išvykimą iš Lietuvos, nebuvo jokių abejonių ar dvejonių, kad šunys gali nekeliauti. Turime du labradorus (Izzy 9 m. ir Ivy 7 m.) ir vieną mišrūnę (Shyva 5 m.). Prieštarauti niekas neprieštaravo, gal tik mums visai neartimi, pašaliniai žmonės komentavo, kad neva nesąmonė, palikite tuos šunis, užmigdykite ar pan.

 

Kadangi ruošėmės keliauti savo automobiliu, tad nereikėjo rūpintis specialiu transportavimu ar ieškoti pagalbos. Reikėjo pasirūpinti dokumentais. Vienas šuo neturėjo paso ir čipo, reikėjo skiepo nuo pasiutligės (likus 21 dienai iki išvykimo) ir ne mažiau nei 48 val. iki kelionės pradžios suduoti vaistų nuo kirminų. Taip pat pasirūpinome vaistinėle šunims. Bendravome su savo veterinaru, kuris pažįsta mūsų šunis nuo mažumės, ir jis parekomendavo tai, ko gali prireikti: vaistai nuo alergijų, ausų valymo skystis, vaistai nuo skausmo, tvarsčiai ir pan. Viena labradorė turi problemų su pėdutėmis, tad pirkome specialius batus (su storais, guminiais padais), kad vaikštant kalnuose jai neskaudėtų. Nežinojome, ar mums to reikės, bet norėjosi būti apsidraudus, nes kelionė buvo į Norvegiją – kur veterinarų paslaugos ypač brangios.

 

Taigi, pasiruošus, mūsų kelionė prasidėjo 2018 metų rugpjūčio gale. Iš Kauno važiavome į Ventspilį, ten kėlėmės keltu į Švediją ir iš ten dar apie 9 val. važiavome iki savo laikinų namų Norvegijoje. Šunys pratę prie kelionių automobiliu, tad problemų nekilo. Problema buvo kelte, kai paaiškėjo, kad vienas iš šunų paniškai bijo nestabilių paviršių, tad stačiais, metaliniais laiptais iki kajutės 35 kg sveriantį šunį reikėjo nešti… Prie sienos nestabdė, tik patikrino dokumentus, pakalbino šunis ir viskas. Vertinant bendrai, kelionė ir pokelioninis laikotarpis praėjo gerai. Kelionei ypatingo pasiruošimo nebuvo – turėjome dubenėlius maistui, vandeniui ir reguliariai stojome prasimankštinti. Į keltą pasiėmėme papildomą užtiesalą, kad šunys nepritryptų. Kaip visada, susidūrėme su sunkumais naujoje vietoj, paliekant savo mergaites vienas namuose… Joms reikia šiek tiek laiko apsiprasti, tad pirmosios dienos paliekant vienas būna sunkios. Inkščia, laksto prie langų, durų ir būna labai neramios. Visa kita praėjo tikrai gerai. Išskirtinės adaptacijos nereikėjo, jos tiesiog džiaugėsi galėdamos apuostyti ir ištyrinėti naujas vietas.

Ruošdamiesi išvykti žinojome, kad Norvegijoje brangios ne tik veterinarų paslaugos, bet ir šunų maistas, todėl pusei metų pirkome maistą Lietuvoje ir vežėmės kartu. Mūsų šunys valgo specialų, dietinį maistą, tad kažko primaišyti ar eksperimentuoti nenorėjome. Dabar kas pusę metų grįžtame automobiliu į Lietuvą ir nusiperkame maisto, jei vykstame su šunimis, apsilankome ir pas veterinarus pasitikrinti sveikatos.

 

Jei atsukčiau laiką atgal, manau, kad nieko nekeisčiau. Tiesa, kelis kartus teko apsilankyti pas veterinarus ir būnant čia. Vieną kartą vienai labradorei burnoje aptikome guzą, tad pasikalbėjome su kaimynais, jie rekomendavo kliniką, kurioje buvo guzas išpjautas ir atlikti tyrimai. Antrą kartą apsilankėme kiek ekstremalesnėmis sąlygomis, kai kita labradorė įsilaužė į mūsų maisto atsargas ir suvalgė didelį kiekį nevirtų kruopų, miltų, sausainių ir pan. Skubiai gabenome šunį į gyvūnų ligoninę, ji jau buvo ruošiama operacijai, bet, tikriausiai, gavusi atpalaiduojančių ir nuskausminančių vaistų ji atsigavo ir operacijos pavyko išvengti. Grubiai tariant, už tą dieną stebėjimo, kelis rentgenus ir vaistus, buvo palikta virš 1000 eurų. Labai daug. Lietuvoje būtų trigubai mažiau. Bet kokiu atveju, to neišvengsi. Kažkokių didelių ar esminių klaidų padaryta nebuvo. Šunims yra gerai ten, kur mes, o mums ten, kur jie.

 

Esminiai dalykai, paaiškėję atvykus gyventi į Norvegiją, kad yra pusė metų, kai negalima šuns paleisti nuo pavadėlio. Rodos, tai yra nuo balandžio 23 iki rugpjūčio 23 d. ar pan. Taip yra dėl to, kad miškuose daug jauniklių, tad gali būti pavojinga ir laukinei gamtai, ir pačiam šuniui. Susidūrę su veterinarais pradėjome domėtis ir gyvūnų draudimu, bet jį gauti irgi nėra lengva. Jei turi tik laikiną darbo kontraktą arba nesi išdirbęs tam tikro laiko Norvegijoje, apsidrausti beveik neįmanoma…

 

Kalbant apie bendrą atmosferą – žmonės nuolatos mus kalbina, laužome bendravimo barjerus, būdami čia su šunimis. Per šunis susipažinome su labai daug žmonių, nors sako, kad norvegai uždari ir nekviečia į svečius. Būtent dėl šunų mes aplankėme daug žmonių. Kiek sunkiau su čia atvykusiais kitataučiais, tiksliau – musulmonais. Turėjome juos kaimynystėje, deja, bet su jais santykio užmegzti nepavyko ir jautėme tam tikrą priešiškumą. Dar vienas sunkumas – būsto nuoma. Turbūt kaip ir Lietuvoje ar kurioje kitoje pasaulio šalyje – šuo nėra laukiamiausias nuomininkas. Taigi kartais tekdavo primokėti, kartais sumokėti depozitą arba pasitelkti mažą apgaulę, kad esame tik su vienu šuniu, o atvykstame su visais trimis… Kelionės čia gan paprastos, visur galima keliauti su šunimis – keltai, autobusai ir traukiniai draugiškai priima gyvūnus. Traukinyje reikia mokėti pusę žmogaus bilieto kainos, bet kiek teko važiuoti, kontrolieriai leisdavo keliauti nemokamai.

Šiuo metu gyvename Norvegijos vakaruose esančioje saloje ir mūsų namas yra praktiškai miške. Šeimininkai irgi turi šunų ir mes jiems netrukdome. Bet kraustytis arčiau gyvenvietės, arčiau darbo ar bent jau centro kol kas neįmanoma, nes iš kelių esančių skelbimų apie gyvenamą plotą – niekas nenori nuomininkų su šunimis.

 

Nepaisant tam tikrų nepatogumų (čia negalima palikti šuns vieno namuose ilgiau nei 5 val.), mes esame laimingi, galėdami turėti savo šuniukus kartu su mumis. Jei iškiltų klausimas, kad šuo turi būti vežamas į Lietuvą, važiuotume ir mes.

 

Patarimai keliaujantiems su šunimis – apgalvokite bent pirmuosius 6 mėnesius svetur. Ką šuo valgys, kur gyvens, kaip gydysis. Jei nejausite streso jūs, nejaus ir šuo.

 

Nuotraukos darytos mums būnant Norvegijoje bei keliaujant automobiliu į Norvegiją. Bagažinė pilna daiktų, šuniukai susodinti ant antklodžių.

Foto is asmeninio archyvo

Irutė, Izzy, Ivy ir Shyva

“Patarimai keliaujantiems su šunimis – apgalvokite bent pirmuosius 6 mėnesius svetur. Ką šuo valgys, kur gyvens, kaip gydysis. Jei nejausite streso jūs, nejaus ir šuo.”

 

 

Vos kilus mintims apie išvykimą iš Lietuvos, nebuvo jokių abejonių ar dvejonių, kad šunys gali nekeliauti. Turime du labradorus (Izzy 9 m. ir Ivy 7 m.) ir vieną mišrūnę (Shyva 5 m.). Prieštarauti niekas neprieštaravo, gal tik mums visai neartimi, pašaliniai žmonės komentavo, kad neva nesąmonė, palikite tuos šunis, užmigdykite ar pan.

 

Kadangi ruošėmės keliauti savo automobiliu, tad nereikėjo rūpintis specialiu transportavimu ar ieškoti pagalbos. Reikėjo pasirūpinti dokumentais. Vienas šuo neturėjo paso ir čipo, reikėjo skiepo nuo pasiutligės (likus 21 dienai iki išvykimo) ir ne mažiau nei 48 val. iki kelionės pradžios suduoti vaistų nuo kirminų. Taip pat pasirūpinome vaistinėle šunims. Bendravome su savo veterinaru, kuris pažįsta mūsų šunis nuo mažumės, ir jis parekomendavo tai, ko gali prireikti: vaistai nuo alergijų, ausų valymo skystis, vaistai nuo skausmo, tvarsčiai ir pan. Viena labradorė turi problemų su pėdutėmis, tad pirkome specialius batus (su storais, guminiais padais), kad vaikštant kalnuose jai neskaudėtų. Nežinojome, ar mums to reikės, bet norėjosi būti apsidraudus, nes kelionė buvo į Norvegiją – kur veterinarų paslaugos ypač brangios.

 

Taigi, pasiruošus, mūsų kelionė prasidėjo 2018 metų rugpjūčio gale. Iš Kauno važiavome į Ventspilį, ten kėlėmės keltu į Švediją ir iš ten dar apie 9 val. važiavome iki savo laikinų namų Norvegijoje. Šunys pratę prie kelionių automobiliu, tad problemų nekilo. Problema buvo kelte, kai paaiškėjo, kad vienas iš šunų paniškai bijo nestabilių paviršių, tad stačiais, metaliniais laiptais iki kajutės 35 kg sveriantį šunį reikėjo nešti… Prie sienos nestabdė, tik patikrino dokumentus, pakalbino šunis ir viskas. Vertinant bendrai, kelionė ir pokelioninis laikotarpis praėjo gerai. Kelionei ypatingo pasiruošimo nebuvo – turėjome dubenėlius maistui, vandeniui ir reguliariai stojome prasimankštinti. Į keltą pasiėmėme papildomą užtiesalą, kad šunys nepritryptų. Kaip visada, susidūrėme su sunkumais naujoje vietoj, paliekant savo mergaites vienas namuose… Joms reikia šiek tiek laiko apsiprasti, tad pirmosios dienos paliekant vienas būna sunkios. Inkščia, laksto prie langų, durų ir būna labai neramios. Visa kita praėjo tikrai gerai. Išskirtinės adaptacijos nereikėjo, jos tiesiog džiaugėsi galėdamos apuostyti ir ištyrinėti naujas vietas.

Ruošdamiesi išvykti žinojome, kad Norvegijoje brangios ne tik veterinarų paslaugos, bet ir šunų maistas, todėl pusei metų pirkome maistą Lietuvoje ir vežėmės kartu. Mūsų šunys valgo specialų, dietinį maistą, tad kažko primaišyti ar eksperimentuoti nenorėjome. Dabar kas pusę metų grįžtame automobiliu į Lietuvą ir nusiperkame maisto, jei vykstame su šunimis, apsilankome ir pas veterinarus pasitikrinti sveikatos.

 

Jei atsukčiau laiką atgal, manau, kad nieko nekeisčiau. Tiesa, kelis kartus teko apsilankyti pas veterinarus ir būnant čia. Vieną kartą vienai labradorei burnoje aptikome guzą, tad pasikalbėjome su kaimynais, jie rekomendavo kliniką, kurioje buvo guzas išpjautas ir atlikti tyrimai. Antrą kartą apsilankėme kiek ekstremalesnėmis sąlygomis, kai kita labradorė įsilaužė į mūsų maisto atsargas ir suvalgė didelį kiekį nevirtų kruopų, miltų, sausainių ir pan. Skubiai gabenome šunį į gyvūnų ligoninę, ji jau buvo ruošiama operacijai, bet, tikriausiai, gavusi atpalaiduojančių ir nuskausminančių vaistų ji atsigavo ir operacijos pavyko išvengti. Grubiai tariant, už tą dieną stebėjimo, kelis rentgenus ir vaistus, buvo palikta virš 1000 eurų. Labai daug. Lietuvoje būtų trigubai mažiau. Bet kokiu atveju, to neišvengsi. Kažkokių didelių ar esminių klaidų padaryta nebuvo. Šunims yra gerai ten, kur mes, o mums ten, kur jie.

 

Esminiai dalykai, paaiškėję atvykus gyventi į Norvegiją, kad yra pusė metų, kai negalima šuns paleisti nuo pavadėlio. Rodos, tai yra nuo balandžio 23 iki rugpjūčio 23 d. ar pan. Taip yra dėl to, kad miškuose daug jauniklių, tad gali būti pavojinga ir laukinei gamtai, ir pačiam šuniui. Susidūrę su veterinarais pradėjome domėtis ir gyvūnų draudimu, bet jį gauti irgi nėra lengva. Jei turi tik laikiną darbo kontraktą arba nesi išdirbęs tam tikro laiko Norvegijoje, apsidrausti beveik neįmanoma…

 

Kalbant apie bendrą atmosferą – žmonės nuolatos mus kalbina, laužome bendravimo barjerus, būdami čia su šunimis. Per šunis susipažinome su labai daug žmonių, nors sako, kad norvegai uždari ir nekviečia į svečius. Būtent dėl šunų mes aplankėme daug žmonių. Kiek sunkiau su čia atvykusiais kitataučiais, tiksliau – musulmonais. Turėjome juos kaimynystėje, deja, bet su jais santykio užmegzti nepavyko ir jautėme tam tikrą priešiškumą. Dar vienas sunkumas – būsto nuoma. Turbūt kaip ir Lietuvoje ar kurioje kitoje pasaulio šalyje – šuo nėra laukiamiausias nuomininkas. Taigi kartais tekdavo primokėti, kartais sumokėti depozitą arba pasitelkti mažą apgaulę, kad esame tik su vienu šuniu, o atvykstame su visais trimis… Kelionės čia gan paprastos, visur galima keliauti su šunimis – keltai, autobusai ir traukiniai draugiškai priima gyvūnus. Traukinyje reikia mokėti pusę žmogaus bilieto kainos, bet kiek teko važiuoti, kontrolieriai leisdavo keliauti nemokamai.

Šiuo metu gyvename Norvegijos vakaruose esančioje saloje ir mūsų namas yra praktiškai miške. Šeimininkai irgi turi šunų ir mes jiems netrukdome. Bet kraustytis arčiau gyvenvietės, arčiau darbo ar bent jau centro kol kas neįmanoma, nes iš kelių esančių skelbimų apie gyvenamą plotą – niekas nenori nuomininkų su šunimis.

 

Nepaisant tam tikrų nepatogumų (čia negalima palikti šuns vieno namuose ilgiau nei 5 val.), mes esame laimingi, galėdami turėti savo šuniukus kartu su mumis. Jei iškiltų klausimas, kad šuo turi būti vežamas į Lietuvą, važiuotume ir mes.

 

Patarimai keliaujantiems su šunimis – apgalvokite bent pirmuosius 6 mėnesius svetur. Ką šuo valgys, kur gyvens, kaip gydysis. Jei nejausite streso jūs, nejaus ir šuo.

 

Nuotraukos darytos mums būnant Norvegijoje bei keliaujant automobiliu į Norvegiją. Bagažinė pilna daiktų, šuniukai susodinti ant antklodžių.

Ugnė, Denisas ir kt | Suomija

“Gyvename Helsinkio centre ir galime pasidžiaugti, kad aplink namus yra bent 5 šunų parkai, kuriuos galime pasiekti per kelias ar keliolika minučių.”

Šiuo metu jau beveik pusantrų metų su dviem augintiniais gyvename Suomijoje – šalyje, kur pagal statistiką bent vienas iš 5 žmonių nors kartą kažkuriuo gyvenimo etapu yra turėjęs šunį, o norintys priglausti beglobį gyvūną, neretai turi laukti eilėje, kol gaus atvežtą net iš Lietuvos, Ispanijos, Rumunijos ar Rusijos. Bet apie viską nuo pradžių.

Gyvendami Vilniuje neturėjome galimybės laikyti šuns, todėl vos tik sužinojusi, kad galbūt dėl draugo darbo teks emigruoti, pareiškiau, jei važiuosime, bus prancūzų buldogas. Denisas dar bandė perkalbėti, kad gal perkame normalų šunį? T. y. – didesnį. Bet mano daugiau nei 8 metus turėta svajonė buvo neįveikiama, o paskui, jau bendru sutarimu, greitai ir padvigubėjo. Bet apie tai vėliau.

Šuniuką įsigijome atsakingai – po ilgo domėjimosi pirkome Lietuvoje iš rekomenduoto ir gerus atsiliepimus turinčio veislyno. Gupis jau buvo paskiepytas, čipuotas, turėjo kilmės dokumentus, EU pasą ir buvo tinkamo amžiaus keliauti į užsienį. Todėl mums liko tik pasirūpinti kelionės bilietais, tinkamu narvu ir antspaudu pase, kad augintinis yra sveikas, gavęs vaistų nuo kirminų ir gali vykti į užsienį.

Į Suomiją skridome lėktuvu iš Vilniaus, todėl turėjome padaryti papildomus namų darbus, t. y., kadangi Gupis svėrė daugiau, nei leistinas gyvūno svoris lėktuvo salone, jam teko skristi bagažo skyriuje. Tokiu atveju bilietų įsigijimas užima daugiau laiko, nes reikia išsiaiškinti: ar norimam skrydžiui lėktuvas yra pritaikytas gabenti gyvūnus; ar bagaže bus vietos narvui (mažame lėktuve paprastai būna tik 1 tam pritaikyta vieta). Taip pat narvas turi būti sertifikuotas gyvūnus gabenti lėktuvais, o augintinis jame turi turėti galimybę atsistoti ir apsisukti. Narvą gavome “Depo”, o dėl bilietų išsiaiškinome keliais skambučiais.

Dar prieš kelionę Guputį pradėjome pratinti prie narvo, taip pat važinėjome mašina, kad nebijotų ribotos erdvės, keliavimo transporto priemone ir įvairių garsų. Tačiau skrydis visai kas kita, ypač, kai negalėjome visą laiką būti kartu. Kelionė nuo vienų namų iki naujųjų truko maždaug 4 valandas, per kurias teko patirti daug netikėtumų. Procedūros oro uoste neužtruko ir nedaug skyrėsi nuo įprastinių, kai registruojamas bagažas, svarbu – tvarkingas skiepų pasas ir vos įlipus į lėktuvą paprašyti stiuardesės, kad primintų kapitonui, kad orlaivyje yra gabenamas gyvūnas. Pridavę lagaminus, dar šiek tiek pabuvome su Gupučiu, o kai baigėsi keleivių registracija, teko atsisveikinti. Nors skrydis buvo trumpas, tačiau ne pats maloniausias, teko porą kartų už Estijos pajausti laisvajį kritimą, o nusileidome tik iš trečio karto. Įlipdami į lėktuvą matėme, kaip krovė boksą su Gupučiu, o pirmas vaizdas išlipus irgi buvo stačios vaiko ausys, šviečiančios per bokso tarpą. Atgavome jį jau oro uoste. Ne, nevažiavo jis ratu su lagaminais! Kaip ponas buvo atvežtas per atskiras duris. O jau tas žvilgsnis, kas augina prancūzus, žino, jei kas nepatinka, nusisuks, ignoruos, arba suvalgys akimis. Supratome, kad liko tikrai nepatenkintas.

Atskridome! Visi trys, bet be lagaminų, t. y. ir be savų dubenėlių,  maisto, skanukų ir žaislų. Nusprendėme, kad mūsų ir dar bent dešimties žmonių lagaminai netilpo dėl Gupučio bokso. Na, nieko, atgavome juos po paros, net iki durų atvežė, bet nepasakosime, kuo iki tol teko Gupučiui maitintis. Per pirmąsias dienas Helsinkyje susiradome artimiausias gyvūnų prekių parduotuves, budinčias vet. klinikas, jei prireiktų ekstra atveju, apėjome šunų parkus, net susiradome naujų keturkojų draugų. Suomijoje šunys yra vedžiojami su pavadėliais, todėl esame tikri, kad iš už kampo neiššoks koks agresyviai nusiteikęs milžiniškas šuo ar pakvaišęs Jorkšyras. Veterinarų paslaugos Suomijoje nėra pigios, o vet. vaistinių čia nerasite – viską gausite įprastose, tik jums prireiks recepto. Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, gan sudėtinga susirasti būstą, kad leistų kartu laikyti ir augintinius, ypač jei nuomoja privatūs asmenys. Nuomojantis per įmones tokių bėdų nėra.

Po maždaug pusmečio bendru sutarimu nusprendėme, kad mūsų gaują turi papildyti Tosia, todėl teko galvoti, kaip ją atsigabenti. Apgalvotų variantų buvo daug. Galima buvo skraidintis ją vieną “Pet cargo”, bet nesupratome, kodėl vieną naktį mažoji damutė būtų turėjusi praleisti tranzitiniame oro uoste, jei tikrai yra tiesioginių normalių skrydžių (pigios aviakompanijos gyvūnų negabena), todėl iškart atmetėme šį variantą. Arba suskraidyti pirmyn atgal vienam iš mūsų (pigiau, bet vis tiek būtų negalėjusi skristi lėktuvo salone, nes viršijo 8 kg), arba gabenti autobusiuku (matyt, Suomija ne toks populiarus maršrutas, nes siūlėsi vežti per Švediją, o ir atsiliepę vadybininkai nekėlė pasitikėjimo). Galiausiai mums pasisekė, nes draugų pažįstamas savo mašina važiavo į mūsų pusę ir sutiko atvežti Tosiuką.

Suomijoje įprasta, kad šuo yra pagalbininkas, draugas ir šeimos narys, todėl vos atvykus stebino ne tik malonus dėmesys Gupiui, bet ir sutinkami žmonės, besivedantys ne vieną, du, o net tris ar net daugiau šunų (ir tai ne šunų vedžiotojai). Žinoma, nereikia pamiršti ir miesto infrastruktūros, pritaikytos auginti šunį: šunų parkai, galimybė kartu (be papildomo mokesčio) keliauti miesto viešuoju transportu bei aplinkinių sąmoningumas. Čia yra net specialūs tarpmiestinių traukinių vagonai keliaujantiems su augintiniais, daug gyvūnams draugiškų barų ir kavinių. Gyvename Helsinkio centre ir galime pasidžiaugti, kad aplink namus yra bent 5 šunų parkai, kuriuos galime pasiekti per kelias ar keliolika minučių. Esame mėgėjai keliauti, tačiau dėl Tosios ir Gupio, jei norime vykti kartu, turime atsisakyti kelionių lėktuvais. Vis dėlto tai yra bereikalingas stresas, todėl mieliau renkamės keliones traukiniu ar automobiliu. Prisiminus savo skrydį į Helsinkį net baisu pagalvoti, kaip kai kurie šuniukai keliauja net į kitus žemynus vieni. Bet kai nori ir reikia, tada viskas įmanoma.

Teigiama, kad Suomijoje gera auginti vaikus, o mes pridedame, kad šunis tai tikrai!

Išlaidos:
lėktuvo bilietas šuniui “Pet cargo” mums kainavo apie 70 eur;
patikra prieš kelionę, vaistai nuo kirminų ir paso sutvarkymas 6 eur;
transportavimo dėžė, M dydis iš “Depo” apie 50 eur;
kelto kaina šuniui – jei paliekate mašinoje, nekainuos; spec. patalpoje – apie 13 eur;
šuns atvežimas per pažįstamus – sutartinė kaina.

Kitos kainos:
“Pet cargo” kelionė be lydinčio asmens apie 700 eur;
autobusiukų kainos 100 – 150 eur, yra galimybė išsinuomoti iš jų transportavimo narvą už 10 eur.

 

Vaida ir Čiakas | Norvegija

“Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu.”

 

Sausio mėnesį bus jau 11 metų, kaip mūsų šeimos nariu tapo šuo Čakas. Pasiėmėme jį dar visai mažutį (į delną tilpo) iš prieglaudos “MurAura” Kretingalėje. Prieš keletą metų gyvenimas susiklostė taip, kad teko išvykti gyventi į Norvegiją. Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu. Gerą pusmetį prieš išvykstant pasirūpinome ženklinimu, paskiepijome, gavome pasą, vaistų nuo kirminų ir atėjus laikui išvykome.

 

Į Norvegiją vykome savo automobiliu, kėlėmės keltu iš Rygos į Stokholmą, o po to dar riedėjome mašina 1000 km. Pirmoji kelionė – jaudinausi, kaip ji praeis, ar dokumentai tvarkingi, kaip bičiulis mūsų atlaikys kelionę. Pamenu, sakiau, kad jeigu kokios problemos su dokumentais ar pan.,  liksime abu, be draugo nekeliausiu! Nuogąstavau be reikalo, buvome užsisakę kajutę keleiviams su gyvūnais, buvau pasiėmusi pavadėlį, indelį vandeniui, vandens, sauso maisto, skanukų bei maišelių gamtiniams reikalams sutvarkyti. Kelionė per Baltijos jūrą laivu praėjo sklandžiai. Likusią kelionės dalį Čakas keliavo mašinoje, savo gulte, patogiai įsitaisęs ir snausdamas, sustodavome kojų pramankštinti ir vėl į kelią. Žodžiu, be streso, kuo puikiausiai pasiekėme kelionės tikslą. O čia laukė kitas iššūkis – nuolat būti vedžiojamam, nes Lietuvoje jis turėjo savo kiemą ir laisvę jame. Pasivaikščiojimai su pavadėliu buvo, bet ne reguliarūs. Bet ir tai kuo puikiausiai įveikėme, greitai priprato prie režimo.

Visai smagiai mes čia gyvename, per metus keletą kartų keliaujame kartu į Lietuvą ir atgalios. Čia, Norvegijoje, kol kas veterinarijos klinikoje nesiregistravome, todėl grįžę į Lietuvą kartą per metus apsilankome pas savo veterinarą, susitvarkome visus reikalus ir vėl atgal. Jokio didelio vargo ar sunkumo, o džiaugsmas didelis, kad mūsų draugas kartu.

Saida ir Dora | Airija

“Labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi.”

 

Viskas prasidėjo, kai buvau savanore “Telšių uodegėlėje”. Neretai parsiveždavau namo beglobiukus nuprausti ir sutvarkyti, tačiau vieną kartą, parsivežus Dorutę, net nekilo minčių jos parvežti atgal.

 

Dorutė buvo vienintelė prieglaudos kalytė, kuri gūždavosi į kampą ir visko bijodavo, o savanoriams bandant ją paimti ir išvesti į lauką bėgdavo nuo savanorių rankų ir neretai sucypdavo. Nežinia, kaip ji gyveno anksčiau, bet gyvenimas jos nelepino. Taip Dorutė ir liko mano namuose. Tokiu pačiu būdu pas mane atsirado ir kita “Telšių uodegėlės” globotinė – Gizma. Ji taip pat po grožio procedūrų turėjo keliauti atgal į prieglaudą, bet kadangi ji ten gyveno jau virš metų, bandžiau jai pati ieškoti namų. Tačiau jiems neatsiradus, taip pat liko pas mus.

 

Po to pas mus atsirado Dikis. Mirus šeimininkei, Dikis liko vienas pats namo teritorijoje ir jam dėmesio buvo skiriama tik kartą per dieną atvažiuojant jį pamaitinti. Kadangi likęs vienas Dikis daug lodavo, pradėjo užkliūti kaimynams ir tapo bėda, kuria norėjo atsikratyti pačiu paprasčiausiu būdu – užmigdant. Taip Dikis atsirado pas mane. Labai pasisekė, kad visi mano “vaikai” puikiai sutarė, gal dėl to, kad jie visi bendraamžiai, apie 9-10 m., ir pagaliau galėjo džiaugtis mylinčiais namais.

 

Tačiau vos po pusės metų nusprendžiau išvykti į Šiaurės Airiją. Kadangi net nekilo minčių jų kažkam atiduoti ar grąžinti atgal į prieglaudą, pradėjau tvarkyti dokumentus. Kiekvienam gyvūnui reikėjo mikročipo, skiepo bei paso. Visa tai vienam gyvūnui kainavo 33 eur. Tačiau didžiausios išlaidos buvo juos atsivežant į Š. Airiją. Už visus apie 600 eur. Taip pat mums labai nepasisekė su vežėjais. Visi gyvūnai atvažiavo prasmirdę, savo išmatose, o Dikis, kadangi buvo dar ir agresyvesnis, tai jis dar ir 3 dienų kelionę atlaikė be vandens, nes vežėjas jo bijojo. Buvo ir pikta, ir mąsčiau, kas būtų, jei 9 m. šuo tokios kelionės būtų neatlaikęs, tačiau dabar nebesvarbu. Ačiū Dievui, kad jie visi, nors ir būdami vyresnio amžiaus, viską atlaikė ir dabar yra saugūs mylinčiuose namuose.

Jie labai greitai adaptavosi naujuose namuose. Jiems labai patinka didelis kiemas, kurio gyvendami bute neturėjome, todėl mielai ten laksto visą dieną ir žaidžia. Sunkiau adaptuotis buvo man, nes čia požiūris į gyvūnus yra visai kitoks nei Lietuvoje. Išsiaiškinau, kad jie visi privalomai turi būti registruojami savivaldybėje, kad būtų žinoma, kiek ir kur tiksliai gyvūnų gyvena. Mano žiniomis, vyksta net patikros, kokiomis sąlygomis jie laikomi ir t. t., o jei gyvūnai neregistruoti, gresia nemenko dydžio baudos. Manau, kad toks griežtas požiūris yra labai gerai, nes kol čia gyvenu, dar nemačiau nei vieno gatvėje klaidžiojančio gyvūno.

 

Taigi labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi. Dauguma žmonių išsigąsta tokio vargo tvarkant gyvūnams dokumentus ar ieškant gerų vežėjų, tačiau visa tai tikrai nesudėtinga. Manau, sunkiausia buvo rasti namą, kuriame priimtų gyventi su gyvūnais. Tačiau, jei tikrai nori, viskas yra įmanoma ir nesudėtinga, o ypač dėl gyvūnų, kurie taip mus myli, verta pakovoti, o ne nueiti lengviausiu keliu…

Rima ir Ruku | Majamis

“Tiek Stambule, tiek jau Čikagoje Ruku jautėsi puikiai ir buvo iki dangaus laiminga mus matydama.”

 

Prieš daugiau kaip 5 metus mūsų šeimą (tuo metu buvom dviese su vyru) papildė mažas pūkų kamuolėlis, kurį pavadinome Ruku. Nuo pirmųjų dienų ji užvaldė mūsų širdis, o aš dar ilgai negalėjau patikėti, kad šuo gali atnešti tiek džiaugsmo. Buvau tiesiog pakerėta. Tad nereikia nė sakyti, kad Ruku tapo nei kiek ne mažiau nei mūsų šeimos nare. Draugai traukdavo per dantį, kad Ruku mūsų itin stipriai mylima, bet taip tikrai ir buvo ir vis dar yra. Todėl, kuomet pirmą kartą šeimoje įvyko diskusija dėl galimo išvykimo iš Lietuvos, dėl Ruku jokių abejonių nekilo – vyks kartu! Čia ir vėl daugelis sukiojo pirštą, gūžčiojo pečiais – kam jums toks vargas? Bet mes buvome įsitikinę tvirtai – kaip galime palikti šeimos narį?

 

Kiek daugiau nei prieš du mėnesius išvažiavome į Ameriką ir šiuo metu Ruku gyvena Miami Beach’e. Pasiruošimas mums buvo lengvas. Ruku pirkome iš veislyno (nors į parodas eiti niekada neplanavome, bet toks buvo mūsų pasirinkimas), tad ji turėjo ir mikročipą, ir Europos Sąjungos gyvūno pasą. Kiekvienais metais važiuodavome pas veterinarą apžiūrai / skiepyti. Bet, kad galėtume ramiai keliauti, turėjome atlikti keletą dalykų.

 

Pirmiausia turėjome įsitikinti, kad mūsų pasirinktos oro linijos skraidina gyvūnus. Tiesą sakant, mes rinkomės tik tas, kurios skraidina. Tad skrydis gal ir nebuvo pats patogiausias, bet Ruku galėjo keliauti kartu. Pasirinkome “Turkish Airlines” aviakompaniją. Parašėme jiems kelis laiškus, gavome informaciją, koks turi būti transportavimo narvas, kokie išmatavimai ir pan. Atsižvelgdami į tai, įsigijome būdą, kurią šiuo metu naudojame tiesiog kaip Ruku būdą, kurioje ji mėgsta miegoti. Taip pat, kuomet jau turėjome tikslius būdos išmatavimus bei svorį, informavome oro linijas, kad su mumis keliaus 9 kg svorio šuo su atitinkamo dydžio ir svorio būda. Gavome iš jų patvirtinimą, kad šuo keliauti gali.

 

Apsilankėme pas veterinarą, kuris nusimano apie gyvūnų transportavimą į Ameriką. Čia gavome vertingos informacijos, kad jokių specialių vaistų, migdomųjų ar pan. naudoti negalima, kad nėra jokio karantinavimo laikotarpio, kad likus parai iki skrydžio reikia nuvykti į VMVT gauti sertifikatą, kad šuo gali vykti į užsienį. Taip pat parekomendavo homeopatinius vaistus, kurie turėtų tiesiog lengvai raminti gyvūną, kad šis patirtų kuo mažiau streso. Bet čia laisvas pasirinkimas – nori duodi, nori – ne. Mes davėme, nežinau, ar jie labai kažką gelbėjo, ar ne. Juos rekomenduojama pradėti duoti 3-4 paras iki skrydžio ir dar 2-3 paras po jo.

 

Likus kelioms savaitėms iki skrydžio kreipėmės į VMVT ir sutarėme susitikimą. Susitikimą būtina sutarti, nes kitaip galite atvykę pabučiuoti duris, nes VMVT darbuotojai dažnai vyksta į komandiruotes. Susitikimas buvo sutartas likus parai iki skrydžio, tokia tvarka. VMVT išduoda sertifikatą, kad šuo gali keliauti į užsienį. Jeigu atvirai – nei Turkijoje, nei Amerikoje to sertifikato niekas nežiūrėjo. Bet geriau jį turėti nei neturėti – jį gauti nesunku, kainuoja nedaug (deja, nepamenu, kiek tiksliai), laiko šiek tiek užtrunka, bet taip ramiau.

Geriausia tą pačią dieną, jeigu įmanoma, jeigu ne – dieną ar dvi prieš susitikimą su VMVT, apsilankyti pas veterinarą, kuris į šuns pasą įrašo žymą, kad šuo yra sveikas ir gali keliauti. Mums problemų nekilo, mes Ruku visada skiepijame pagal grafiką, tad tiesiog susitvarkėme formalumą, gavome įrašą ir pasą vežėmės į VMVT. Viskas. Tiek to pasiruošimo “rūpesčių”.

 

Pati kelionė irgi praėjo gana lengvai. Atvykę į oro uostą atidavėme bagažą ir susitvarkėme galutinius dalykus, t. y. Ruku kelionės bilietą. Galutinė kaina paaiškėja prieš pat skrydį, tad čia jau reikia nusiteikti, kad visaip gali būti. Mums Ruku kelionė kainavo 370 eur. Kaina skaičiuojama pagal svorį su būda. Galėjome šiek tiek sutaupyti, nes emocijoms nurimus įdomumo dėlei paskaičiavome, kad pusės litro vandens buteliukas, kurį įdėjome Ruku kelionei, mums kainavo 36 eur. O galėjome jį pripildyti jau prieš pat Ruku atiduodant į bagažo skyrių. Ir gultuką, ir žaisliukus galėjome sudėti jau prieš pat atidavimą, būtume šiek tiek sutaupę. Ruku keliavo bagažo skyriuje, nes, kiek teko domėtis, visos oro linijos, kurios skraidina šunis, į lėktuvo saloną prima šunis iki 8 kg svorio jau su būda.

 

Kelionė mūsų vyko sklandžiai, be jokių vėlavimų, tai tikrai lengvino situaciją. Taip pat labai gerai, kad tarp skrydžių buvo beveik 24 val. laukimas. Tokiu atveju, jeigu taip nutinka ne dėl mūsų pasirinkimo, o tiesiog toks skrydis, aviakompanija nemokamai suteikia viešbutį! Tad nusileidę Stambule susiradome, kur atiduoda mūsų nestandartinį bagažą, pernakvojome viešbutyje ir kitą dieną tęsėme kelionę. Vėl su ašaromis akyse atidavėme Ruku į skrydį, šį kartą jau beveik 12 val. skrydį. Bet viskas praėjo labai sklandžiai! Tiek Stambule, tiek jau Čikagoje Ruku jautėsi puikiai ir buvo iki dangaus laiminga mus matydama. Kaip, beje, ir mes ją. Čikagoje darbuotojai tik patikrino Ruku skiepų duomenis ir viskas. Buvome laisvi keliauti su ja, kur norime.

 

Mes ir keliaujame. Šiuo metu apsistojome Miame Beach’e. Po trupučiuką pakeitėme Ruku maistą į vietinį (su savimi iš Lietuvos atsivežėme jos maisto ir pagal rekomendacijas mažinome vieno maisto ir didinome kito maisto dalį) ir kol kas atrodo, kad viskas gerai. Aišku, stebime, ar nepasireikš kokios alergijos, netoleravimas ar pan., bet stengėmės parinkti kiek įmanoma sudėtimi panašų maistą į iki tol valgytą, tad tikimės, kad ir toliau viskas bus gerai. Per šiuos beveik tris mėnesius pas vietinius veterinarus lankytis dar neteko ir nuoširdžiai tikiuosi, kad ir neteks dar ilgai. Sunkiausiai, manau, Ruku yra apsiprasti su karščiu. Lietuvoje ji mėgo vėsesnius orus, tad kol kas čia vyraujantis klimatas jai nėra itin džiugus. Na, o daugiau – sunku pasakyti. Mes tikime, kad jai svarbiausia, jog ji su mumis, ir ji yra laimingas šuo. O ar ji ilgisi tų, kurie buvo Lietuvoje, neaišku.

 

Ar kartotume šią kelionę ateityje? Be abejo! Jau pavasarį Ruku keliaus atgal į Lietuvą, o paskui ir vėl kažkur toliau – gal į Ameriką, gal į Karibus, gal…? Juk mes esame šeima iš 4. Ir kol visi esame sveiki ir gyvi – ir keliausime kaip šeima iš 4.

 

Daugiau vaizdo medžiagos iš kelionės ir, kaip mums visiems čia sekasi, galima pažiūrėti čia: https://www.youtube.com/AistisZidanavicius

 

 

Iveta ir Lakis | Danija

“Tėvai visuomet laukia mūsų atvykstant su Lakiu, pajuokaudami, kad parvežame anūką.”

 

 

Kovo 26 dieną mūsų gyvenimas pasikeitė. Tą dieną rankose laikydami mažytį šuniuką mes supratome, kad tai jis – naujasis mūsų šeimos narys, mūsų naujasis draugas, mūsų gyvenimo dalelė. Tą dieną mes pasiryžome į savo gyvenimą priimti džiaugsmą ant keturių kojyčių. Pavadinome jį Lakiu.

 

Gyvename šiaurinėje Danijos dalyje. Čia gražu. Jūrų apsuptą šalį skalauja Baltijos ir Šiaurės jūros. Gyvenimo tempas lėtesnis nei Lietuvoje. Žmonės labai malonūs, nuolat su šypsena veide. Dauguma danų augina šunis, populiaru auginti po kelis vienu metu. Bevaikščiojant jūros krantu nuolat sutiksi žmones su šunimis, o einant miesto gatvėmis prasilenksi su žaviu, uodega mosuojančiu retriveriu. Prasilenkdama šypsaisi, kartas nuo karto paglostydama keturkojį. Gal dar ne laikas, pagalvoji. Tą patį galvojau baigdama studijas, tą patį galvojau įsigydama nuosavus namus, tą patį vėl galvojau atvykusi į Danija – dar ne laikas. Noriu, bet… O atrodo, ir noriu, ir galiu, ir turiu galimybes, ir turiu laiko. Vieną vakarą mes nusprendėme – jau! Dabar!

 

Iš tiesų, šunį auginti Danijoje yra labai lengva. Čia žmonėms su šunimis apribojimų labai mažai. Mes galime jį pasiimti važiuodami prie jūros, vaikščioti paplūdimiu ir maudytis jūroje drauge. Galime eiti kartu į kavinę, o dauguma apgyvendinimo įstaigų šunis mielai priima. Mums atviri zoologijos sodai, įvairūs turistiniai lankytini objektai. Apsitvarkyti po šuns yra įprastas dalykas ir paliktų šuns ekskrementų nepamatysi. Būstą išsinuomoti turint keturkojį augintinį taip pat nėra sudėtinga. Mums pasakius, kad norime turėti šunį, namo savininkas tą pačią sekundę sutiko. Norint auginti šunį Danijoje būtinas mikročipas. Taip pat šunį reikia deklaruoti prie gyvenamosios vietos, nurodant gyvūno savininką. Draudimas šuniui nėra būtinas, bet dauguma žmonių juos draudžia – nuo nelaimingų atsitikimų, ligų, mirties ir pan. Gyvūnai skiepijami. Kadangi mes nusprendėme savo Lakį vežtis į Lietuvą važiuodami atostogauti, skiepai nuo pasiutligės yra būtini (skiepas atliekamas ne jaunesniam nei 12 sav. gyvūnui ir po šios vakcinacijos išvažiuoti iš Danijos galima praėjus ne mažiau nei 21 d.). Žinoma, augintinio pasas visada keliaujant yra su mumis.

Kelionė automobiliu į Lietuvą mums trunka apie 18 valandų. Su Lakiu ši kelionė trunka apie 3 val. ilgiau. Automobilyje šuo būna ant galinės sėdynės. Būtinas saugos diržas, kitu atveju gresia bauda. Važiuodami mes paimame jo pagalvėlę iš guolio ir keletą žaislų, kad sumažintume stresą ilgos kelionės metu. Stovėjimo aikštelėje sustojame kas 3-4 valandas, leidžiame augintiniui prasivaikščioti, atsigerti, pavalgyti. Didžiąją kelionės dalį mūsų šuo pramiega arba tiesiog snūduriuoja. Didelio diskomforto nejaučiame, manau, Lakiui irgi kelionė didelio streso nekelia, nes nuo pat mažumės pratinome važiuoti automobiliu.

 

Prieš mums važiuojant į Lietuvą pasidomiu pateikta informacija svetainėje www.draugiskigyvunams.lt. Tai puikus projektas, dėl kurio galima daugiau laiko praleisti su augintiniu, nepaliekant jo namuose. Mums tai yra aktualu, kadangi namai Lietuvoje jam yra svetimi, tai tikrai būtų stresas jį palikti vieną. Mūsų dauguma draugų augina šunis, taigi svečiuotis pas juos smagu, o neturintys šunų mus priima su džiaugsmu. Tėvai visuomet laukia mūsų atvykstant su Lakiu, pajuokaudami, kad parvežame anūką.

 

Apibendrindama tikrai galiu teigti, kad keliauti su augintiniu nėra sudėtinga! Reikia tik pasiruošti ir nusiteikti pozityviai. Augintiniui tikrai nėra skirtumo, kur būti, jei jis būna su savo mylimais šeimininkais ir jaučia jų globą! Tad keliaukime, poilsiaukime ir smagiai leiskime laiką su savo keturkojais draugais.

 

 

 

Milda ir jos Bagyra | Norvegija

 

“Ar esame laimingi kartu? Vienareikšmiškai TAIP, kitaip ir būti juk negali.”

 

 

2018 m. birželio gale iš Lietuvos automobiliu vykome į Norvegiją (Alesund). Kelionės metu didžiąją laiko dalį katytė praleido kelioniniame narve, tačiau su praviromis durelėmis, kad užsimaniusi galėtų ateiti pas mane ant kelių. O keldamiesi keltu ėmėme kajutę, skirtą keliauti su gyvūnais, ji kainavo tik 20 eur daugiau nei paprasta kajutė.

 

Vienintelis sunkumas – tai rasti gyvenamąją vietą, kad šeimininkai leistų turėti gyvūną. Be abejo, pačiai kelionei reikia pradėti ruoštis prieš porą mėnesių: skiepai, vaistai nuo kirminų, dokumentai, kelionei reikalingi daiktai. Kadangi turėjome tik lietuvišką gyvūno pasą, teko pasidaryti EU pasą.  Bendra sveikatos apžiūra nebuvo privaloma, bet aš norėjau įsitikinti, kad nėra jokių problemų. Veterinaras rekomendavo ilgai kelionei raminančius vaistus, bet apsiėjome be jų, tiesiog prieš kelionę porą savaičių pratinau katytę prie kelionių automobiliu, stebėjau, kaip ji ramiau jaučiasi: ar su pavadėliu, ar laisvai judėdama, ar narvelyje.

Kelionės metu katytė praktiškai neėdė, tik lakė vandenį. Į tualetą nuėjo tik vieną kartą (kelionės trukmė apie 2 paros), todėl po kelionės pirmu reikalu bėgo į tualetą, o po poros valandų pradėjo ėsti. Naujoje vietoje ji adaptavosi praktiškai akimirksniu (galiu palyginti su tuo momentu, kai ją parsinešiau pirmą kartą namo Lietuvoje, vežiausi į sodą). Gal jai padėjo tai, kad daugelis daiktų atkeliavo iš Lietuvos anksčiau ir ji jautė savo bei mano su vyru kvapus. Maitinimosi įpročiai visiškai nepakito, tik miega rytais ilgiau, bet negaliu teigti, kad tam įtakos turėjo vietos pasikeitimas, greičiau jau amžius… Pradėjo prašytis į lauką (Lietuvoje gyvenome daugiabutyje, į lauką neidavo, bijodavo), toli nuo durų neina, bet labai mėgsta stebėti aplinką, gina šnypšdama teritoriją nuo kitų katinų, bet nesipeša.

 

Ar esame laimingi kartu? Vienareikšmiškai TAIP, kitaip ir būti juk negali.

 

 

 

 

 

 

 

 

Vaida ir Čakas

“Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu.”

 

Sausio mėnesį bus jau 11 metų, kaip mūsų šeimos nariu tapo šuo Čakas. Pasiėmėme jį dar visai mažutį (į delną tilpo) iš prieglaudos “MurAura” Kretingalėje. Prieš keletą metų gyvenimas susiklostė taip, kad teko išvykti gyventi į Norvegiją. Ruošiantis išvykti net klausimas nekilo, ką darysime su šuniu, iš karto buvo aišku – vyks kartu. Gerą pusmetį prieš išvykstant pasirūpinome ženklinimu, paskiepijome, gavome pasą, vaistų nuo kirminų ir atėjus laikui išvykome.

Į Norvegiją vykome savo automobiliu, kėlėmės keltu iš Rygos į Stokholmą, o po to dar riedėjome mašina 1000 km. Pirmoji kelionė – jaudinausi, kaip ji praeis, ar dokumentai tvarkingi, kaip bičiulis mūsų atlaikys kelionę. Pamenu, sakiau, kad jeigu kokios problemos su dokumentais ar pan.,  liksime abu, be draugo nekeliausiu! Nuogąstavau be reikalo, buvome užsisakę kajutę keleiviams su gyvūnais, buvau pasiėmusi pavadėlį, indelį vandeniui, vandens, sauso maisto, skanukų bei maišelių gamtiniams reikalams sutvarkyti. Kelionė per Baltijos jūrą laivu praėjo sklandžiai. Likusią kelionės dalį Čakas keliavo mašinoje, savo gulte, patogiai įsitaisęs ir snausdamas, sustodavome kojų pramankštinti ir vėl į kelią. Žodžiu, be streso, kuo puikiausiai pasiekėme kelionės tikslą. O čia laukė kitas iššūkis – nuolat būti vedžiojamam, nes Lietuvoje jis turėjo savo kiemą ir laisvę jame. Pasivaikščiojimai su pavadėliu buvo, bet ne reguliarūs. Bet ir tai kuo puikiausiai įveikėme, greitai priprato prie režimo.

 

Visai smagiai mes čia gyvename, per metus keletą kartų keliaujame kartu į Lietuvą ir atgalios. Čia, Norvegijoje, kol kas veterinarijos klinikoje nesiregistravome, todėl grįžę į Lietuvą kartą per metus apsilankome pas savo veterinarą, susitvarkome visus reikalus ir vėl atgal. Jokio didelio vargo ar sunkumo, o džiaugsmas didelis, kad mūsų draugas kartu.

Dora ir Saida

“Labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi.”

 

Viskas prasidėjo, kai buvau savanore “Telšių uodegėlėje”. Neretai parsiveždavau namo beglobiukus nuprausti ir sutvarkyti, tačiau vieną kartą, parsivežus Dorutę, net nekilo minčių jos parvežti atgal.

 

Dorutė buvo vienintelė prieglaudos kalytė, kuri gūždavosi į kampą ir visko bijodavo, o savanoriams bandant ją paimti ir išvesti į lauką bėgdavo nuo savanorių rankų ir neretai sucypdavo. Nežinia, kaip ji gyveno anksčiau, bet gyvenimas jos nelepino. Taip Dorutė ir liko mano namuose. Tokiu pačiu būdu pas mane atsirado ir kita “Telšių uodegėlės” globotinė – Gizma. Ji taip pat po grožio procedūrų turėjo keliauti atgal į prieglaudą, bet kadangi ji ten gyveno jau virš metų, bandžiau jai pati ieškoti namų. Tačiau jiems neatsiradus, taip pat liko pas mus.

 

Po to pas mus atsirado Dikis. Mirus šeimininkei, Dikis liko vienas pats namo teritorijoje ir jam dėmesio buvo skiriama tik kartą per dieną atvažiuojant jį pamaitinti. Kadangi likęs vienas Dikis daug lodavo, pradėjo užkliūti kaimynams ir tapo bėda, kuria norėjo atsikratyti pačiu paprasčiausiu būdu – užmigdant. Taip Dikis atsirado pas mane. Labai pasisekė, kad visi mano “vaikai” puikiai sutarė, gal dėl to, kad jie visi bendraamžiai, apie 9-10 m., ir pagaliau galėjo džiaugtis mylinčiais namais.

 

Tačiau vos po pusės metų nusprendžiau išvykti į Šiaurės Airiją. Kadangi net nekilo minčių jų kažkam atiduoti ar grąžinti atgal į prieglaudą, pradėjau tvarkyti dokumentus. Kiekvienam gyvūnui reikėjo mikročipo, skiepo bei paso. Visa tai vienam gyvūnui kainavo 33 eur. Tačiau didžiausios išlaidos buvo juos atsivežant į Š. Airiją. Už visus apie 600 eur. Taip pat mums labai nepasisekė su vežėjais. Visi gyvūnai atvažiavo prasmirdę, savo išmatose, o Dikis, kadangi buvo dar ir agresyvesnis, tai jis dar ir 3 dienų kelionę atlaikė be vandens, nes vežėjas jo bijojo. Buvo ir pikta, ir mąsčiau, kas būtų, jei 9 m. šuo tokios kelionės būtų neatlaikęs, tačiau dabar nebesvarbu. Ačiū Dievui, kad jie visi, nors ir būdami vyresnio amžiaus, viską atlaikė ir dabar yra saugūs mylinčiuose namuose.

Jie labai greitai adaptavosi naujuose namuose. Jiems labai patinka didelis kiemas, kurio gyvendami bute neturėjome, todėl mielai ten laksto visą dieną ir žaidžia. Sunkiau adaptuotis buvo man, nes čia požiūris į gyvūnus yra visai kitoks nei Lietuvoje. Išsiaiškinau, kad jie visi privalomai turi būti registruojami savivaldybėje, kad būtų žinoma, kiek ir kur tiksliai gyvūnų gyvena. Mano žiniomis, vyksta net patikros, kokiomis sąlygomis jie laikomi ir t. t., o jei gyvūnai neregistruoti, gresia nemenko dydžio baudos. Manau, kad toks griežtas požiūris yra labai gerai, nes kol čia gyvenu, dar nemačiau nei vieno gatvėje klaidžiojančio gyvūno.

 

Taigi labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi. Dauguma žmonių išsigąsta tokio vargo tvarkant gyvūnams dokumentus ar ieškant gerų vežėjų, tačiau visa tai tikrai nesudėtinga. Manau, sunkiausia buvo rasti namą, kuriame priimtų gyventi su gyvūnais. Tačiau, jei tikrai nori, viskas yra įmanoma ir nesudėtinga, o ypač dėl gyvūnų, kurie taip mus myli, verta pakovoti, o ne nueiti lengviausiu keliu…

Liuka ir Ugnė

“Mūsų namai tik tada pilni, kai juose skamba kūdikio juokas ir ilgos uodegos barškinimas į daiktus aplink.”

 

Pranešus artimiesiems, kad iškeliaujame į Airiją, dažniausias klausimas buvo, ką darysime su Liuka. Nusprendėme, kad negalime palikti savo šeimos nario. Tėvai labai padėjo paglobodami ir vėliau ruošdami dokumentus šuniui išgabenti. Kadangi Liuka buvo čipuota,  keliaujant Europos Sąjungoje užteko veterinaro apžiūros ir augintinio paso. Tiesa, į jį reikėjo įrašyti jau atliktus skiepus, o keliaujant į Didžiąją Britaniją ir Airiją reikalaujama duoti vaistų nuo kirminų ir tai pažymėti dokumente. Viską padarius, nuosavu automobiliu, prikrautu daiktų, ir Liuka, įsitaisiusia ant galinės automobilio sėdynės, šių metų gegužę išvažiavome per Europą link Airijos. Ilgą kelionę automobiliu ir dviem keltais mūsų šuo atlaikė labai gerai. Kaip ir įprastose ilgose išvykose, ji mažai ėdė, daug miegojo. Liukai laivų sukeltą stresą atsvėrė ekonominės klasės viešbučių lovos, todėl, manyčiau, kelionė jai visai patiko. Juk augintiniui svarbiausia, kad šeimininkai šalia!

 

Mūsų nuostabai, į naujus namus Airijoje Liuka žengė drąsiai ir džiaugsmingai. Gana greitai įvertino patogius minkštus baldus. Jai taip pat patinka Airijos parkai ir nauji draugai, sutinkami juose. Liuka nepatyrė jokio kalbos barjero! Atvykusi ji grąžino į senas vagas mūsų gyvenimus su reguliariais ilgais rytiniais ir vakariniais pasivaikščiojimais.

Netrukus po atvykimo Liukai teko naujas išbandymas – susipažinti su nauju šeimos nariu. Birželio mėnesį gimė mūsų dukra Luna. Ir nors dar daug nebendrauja, Luna ir Liuka mėgsta kartu miegoti, domisi panašiais žaislais. Šuo su malonumu atneša pamestas kūdikio kojinaites, tik kartais išeina iš kambario, neapsikentusi vaiko verksmo. Manau, jų dar laukia graži draugystė.

 

Ne tik Liuka lengvai priėmė Airiją, bet ir Airija – Liuką. Vietiniai ją čia dažnai pastebi, paglosto ir pagiria. Šunų auginimo kultūra čia gilesnė, todėl kai kuriomis valandomis parkuose leidžiama šunims būti be pavadžių. Daugelis gyventojų augina net ne po vieną keturkojį. Tėvai leidžia mažyliams susipažinti su šunimis. Tiesa, buvo sudėtinga rasti būstą, kur būtų priimami gyvūnai, bet tai dėl itin sudėtingos nekilnojamojo turto situacijos Dubline.

 

Jei galėtume atsukti laiką atgal, būtume anksčiau pasirūpinę augintinio pasu. Labai džiaugiamės atsivežę Liuką. Mūsų namai tik tada pilni, kai juose skamba kūdikio juokas ir ilgos uodegos barškinimas į daiktus aplink.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Evelina ir Rastis

“Labai džiaugiuosi, kad Rastis tapo mūsų gaujos nariu, jis įnešė į mūsų šeimą naujų spalvų.” 

 

Pamenu, kai 2018 metų kovą “Dogspotas” ikėlė pranešimą apie Rastį. Pamačiusi jo akis tada supratau, kad man jo reikia. Tai buvo tarsi magnetinė trauka. Bet apie viską nuo pradžių.


Rastis buvo rastas Kaune. Spėjama, kad jis buvo išmestas į gatvę su sese dėl jų sveikatos problemų. Tuo metu Rasčiui buvo apie 1-1,5 metų. Rasčio fizinė būklė buvo tragiška: nuslinkęs kailis, visas kūnas užpultas blusų ir sukandžiotas poodinių erkučių. Rastis buvo nusikasęs iki žaizdų, oda suragėjusi. Dėl siaubingos būklės buvo sunku nuspėti, kokios spalvos yra jo kailis. 

 

Laimei, Rastį globoti paėmė “Dogspoto” organizacija ir jis gavo bilietą į naują gyvenimą. “Dogspotas” pradėjo intensyvų Rasčio gydymą, jis laikinai apsigyveno savanorės namuose, kuri šiek tiek jį socializavo. Taigi, pamačiusi pranešimą apie Rastį, susisiekiau su “Dogspotu”, aptarėme detales. Aš buvau iš karto informuota, kad Rastis kietas riešutėlis: buvo neaišku, kokia bus tolimesnė jo fizinė sveikata, kokios ligos gali dar išlįsti. Taip pat buvo nežinoma, kokios yra Rasčio charakterio savybės, nes tuo metu, dėl neapsakomai didelio bailumo, nebuvo galima pasakyti, koks Rastis kaip asmenybė. Tada buvo tik spėjama, kad jis yra prancūzų buldogo ir Stafordšyro bulterjero mišrūnas. Visgi aš ir mano vyras nutarėme, kad esame pasiryžę prisiimti atsakomybę ir suteikti Rasčiui namus. Turėjome mintį, kad jis bus puikus draugas ne tik mums, bet ir Džolei, buvusiai dogspotinukei, kurią turime jau porą metų. 


Reikėtų paminėti, kad gyvename Švedijoje, todėl sutarėme su “Dogspoto” savanorėmis, kad jos atvyktų su Rasčiu pas mus. Esu labai dėkinga “Dogspotui”, kad visus reikiamus kelionei dalykus (mikročipą, europasą, skiepus nuo pasiutligės ir kt. ligų, specialią pažymą iš veterinarų, kad šuo gali keliauti) suruošė būtent jie. Aš ir vyras tik laukėme plačiai išskėstomis rankomis. 

Rasčio adaptacija buvo ne iš lengvųjų. Tikriausiai dėl ankstesnių blogų patyrimų iš pradžių jis labai bijojo mano vyro, drebėdavo, norėdavo pabėgti šiam įėjus į namus. Lauke Rastis vaikščiodavo prisiplojęs prie žemės, bijojo žmonių, ypač naujų vietų, garsų, jo niekas negalėdavo užkalbinti, iš baimės ar susijaudinęs šlapindavosi. 

 

Visgi Rastis jau virš metų yra mūsų šeimos narys. Nors jis dar yra socializacijos, pasitikėjimo žmonėmis kelyje, tačiau jau dabar galime džiaugtis teigiamais pokyčiais. Iš baikštaus šuniuko Rastis tampa drąsesniu šunimi. Namuose jis yra visiškai atsipalaidavęs ir žaismingas. Mano vyras tapo Rasčio geriausiu draugu. Labai graži jų draugystė. Tik pasakius vyro vardą, Rastis laksto po namus jo ieškodamas, o jei vyro nėra namuose, Rastis inkšdamas laukia jo prie durų. Rasčio fizinė sveikata yra puiki, jo kraujo rodikliai geri, kailis ataugo pilkais atspalviais, yra priaugęs kelis kilogramus. Mėgstamiausios Rasčio veiklos yra valgyti ir kaulyti maisto, vartytis žolėje, graužti medžio šakas, erzinti savo “sesę” Džolę. Rastis yra labai gabus šuo. Jis per trumpą laiką išmoko daug komandų žiūrėdamas į “sesę”. Rastis yra tikras žmogaus draugas, nes jei jis mato ar jaučia, kad šiandien esi nukabinęs nosį, Rastis visada ateis ir atsisės tau ant kojos arba atsiguls šalia pakišęs nosį po smakru ir liūdės kartu. 


Labai džiaugiuosi, kad Rastis tapo mūsų gaujos nariu, jis įnešė į mūsų šeimą naujų spalvų. Visi kartu mokomės kantrybės, pagarbos kitam ir tikime, kad pasaulis yra gražus ir visi sutikti žmonės turi kišenėse skanukų. 

 

Foto Iš asmeninio archyvo

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Skrydžių su gyvūnais informacija

 

Dažnai persikraustydami į kitą šalį žmonės nutaria palikti savo augintinius. GGI padarė avialinijų, skraidinančių gyvūnus iš Lietuvos į užsienį, tyrimą ir pateikia informaciją, kokiomis sąlygomis augintinius galima gabentis su savimi bei ragina prisiimti atsakomybę už savo šeimos narį ir jo nepalikti – daugybė žmonių randa tam galimybių ir tu nesi išimtis, tereikia noro!

Skrydžių su gyvūnais informacija

 

 

 

 

 

Živilė ir Anika | Tel Avivas

 

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad keliavome drauge – šeimos narių neturėtų išskirti niekas, juolab gyvenamosios vietos pakeitimas.”

Iš pirmo žvilgsnio buvo matyti, kad Anika – nepaprasta katė. Aristokratiškos išvaizdos, ilgo plauko, šviesiomis letenėlėmis – tarsi apmauta baltomis kojinaitėmis – prieglaudos narve ji atrodė atsidūrusi per klaidą. Klaidas reikia taisyti, tad iš „Lesės“  namo grįžome dviese. Tada jau žinojau, kad po pusmečio kelsime sparnus į Tel Avivą.

Likus dviems mėnesiams iki skrydžio, pradėjau rūpintis formalumais. Kadangi Anika jau buvo paskiepyta ir paženklinta mikroschema, tereikėjo atlikti pasiutligės antikūnų kraujyje tyrimą bei bendrą sveikatos patikrą, gauti gyvūno pasą, pažymą iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir informuoti atvykimo šalį. Visais šiais klausimais pakonsultavo „Lesės“ vadovė Vesta Auškalnienė, „Lesės“ klinikos vet. gydytoja Olesia Dubinkienė bei Maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojos. Dokumentų tvarkymas užtruko pusantro mėnesio ir kartu su katės lėktuvo bilietu kainavo mažiau nei minimalus atlyginimas.

Maždaug savaitę prieš kelionę Anikai pradėjome duoti veterinarės rekomenduotų žolinių tablečių, skirtų sumažinti stresui (rimtesni raminamieji vaistai gali sukelti sveikatos problemų ar net gyvūno mirtį skrydžio metu). Einant per saugumo patikrą Aniką reikėjo išimti iš transportavimo dėžės ir su ja ant rankų pereiti pro metalo detektorių. Kad išsigandusi katė nepabėgtų, jai iš anksto uždėjau petnešas ir pavadėlį, tačiau patikros metu Anika ramiai prasėdėjo man ant rankų, pelnydama daug komplimentų iš apsaugos darbuotojų.

Nors Anika apetitu nesiskundžia, kartu su transportavimo dėže ji svėrė mažiau nei aštuonis kilogramus. Taigi, galėjau ją įsinešti į lėktuvo saloną užuot jai skridus šaltame ir niūriame bagažo skyriuje. Geranoriškos skrydžio palydovės netgi leido transportavimo dėžę kelionės metu laikyti ant kelių.

Kelionė į Izraelį su persėdimu truko vienuolika valandų. Nors ir pavargusi po įveiktų 2600 kilometrų, atvykusi į naujus namus Anika iškart ėmėsi juos tyrinėti ir juose karaliauti. Jos mėgstamiausi užsiėmimai – žvalgytis pro langą, žiūrėti katėms skirtą animaciją per „Youtube“ ir nuo sofos viršaus pasitikti svečius. Anika taip pat dievina būti šukuojama ir giriama, o jei rytą ilgiau pamiegu, letenėle pažadina ir primena, kad laikas skirti dėmesio jai.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad keliavome drauge – šeimos narių neturėtų išskirti niekas, juolab gyvenamosios vietos pakeitimas.

Živilės Avital Juonytės tekstas ir nuotraukos

 

Simona, Tautvydas, Tigris ir Scylla

„Mūsų namuose vienodų šlepečių porų beveik nėra, dviem pamainom plaukus nuo grindų siurbia robotai siurbliukai ir prie stalo vienišas niekada nepasijausi.“

Mūsų namuose vienodų šlepečių porų beveik nėra, dviem pamainom plaukus nuo grindų siurbia robotai siurbliukai ir prie stalo vienišas niekada nepasijausi. Iš bet kurios pusės pasiruošę nugvelbti sumuštinius visada laukia Tigris ir Scylla. Katinas Tigris į Lietuvą atsikraustė iš Danijos, kur jis gimė ir gyveno pusantrų metų. Persikraustę į Lietuvą, pradėjome svarstyti apie kito keturkojo priėmimą į šeimą, kuris prasidėjo nuo laikinos šuniukų globos – taip ir atsirado Scylla.

Pamačius pulką mažų šuniukų Tautmilės Prieglaudos Facebook puslapyje, užsimaniau vieną iš jų pagloboti, tačiau draugas pamatęs būtent juodąjį šuniuką jau žinojo, kad niekam kitam jos atiduoti nežada. Scyllai buvo tik penkios savaitės, kai ji prisijungė prie mūsų šeimos ir katinas buvo tris kartus už ją didesnis! Turbūt todėl taip lengvai ją priėmė ir pradėjo globoti. Nors Tigrio galva dabar telpa Scyllai į nąsrus, jis ir toliau ją prausia, prižiūri ir paerzina. Nors ir ilgai valėme balutes namuose, visas komandas Scylla išmoko labai greitai. Su ja nebijome vaikščioti be pavadėlio, galime vežtis kartu į gamtą ir žinome, kad visada galime pasitikėti. Dūkti su mumis pradėjo tik po beveik metų kartu, bet dabar kamuoliukai, meškiukai ir juos atimti bandantys šeimininkai yra pats smagiausias reikalas!

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Danguolė ir Šata | Praha

 „…jeigu priėmei į šeimą, tai tampi atsakingas už tą, kurį priėmei.“

 

Sveiki, aš Šata. Toks mano vardas jau 3 metus. Prieš tai, prieglaudoje buvau praminta Čija, kol vieną dieną atvažiavo manęs, susipakavo ir nusivežė į naujus namus. Gyvenau prie jūros, mylėjau Smiltynę, tuščius pliažus ir cypiančius kamuoliukus. Dar gaudžiau dviračius, bėgikus, riedlentininkus – viską, kas juda. Pliažai turėtų būti tušti vien dėl šito, o tai kitaip man tenka pėdint ant šniūro. Man vis aiškina, kad nerištų, jeigu negaudyčiau, bet nesuprantu – aš juk tik mažas, mielas šuniukas… Nekenčiau mašinos, kaip gali mėgti daiktą, kuriame po 10 minučių supykina? Pridirbdavau kiekvieną kartą, kol pagaliau susiprato mane vežti ant kelių ir prilaikyti stabdant. Greičiausiai negalėjau pakęsti to maigymo „stabdis – gazas“. Ant kelių nesupykino nė karto! Nesaugu vairuoti su šuniu ant kelių, tad su laiku gavau savo specialią dėžę, ant priekinės sėdynės: apsipratau, nebepykina, tik iki šiol vis prašausi ant kelių. Kartais leidžia, o tada jau važiuoju patenkinta.

Gerai, kad susitvarkiau mašinos nekentimo bėdą, nes sugalvojo mano žmogus po pasaulį pasidairyti. Nieko egzotiško, bet iškraustė mane į Prahą. Pasą, čipą jau turėjau, iškart po įsišuninimo sutvarkė – maža ką, pliažų ir Latvijoje yra, negi namuose būčiau likusi. Skiepus irgi turėjau, kaip priklauso bet kuriam padorią šeimą turinčiam šuniui. Taigi iškeliaujant liko tik užlėkti pas veterinarą, atsižymėti pase, kad esu sveika ir iškeliavom. Keliaujam mašina – kartais parlekiam namo į Klaipėdą ir vėl atgal. Važinėjam po Čekiją, buvom Vokietijoj, Austrijoj ir jokių vargų: turi Europos pasą – visos sienos atviros, svarbu vežiotis pasą ir nepražiopsoti skiepų. Yra šalių su papildomais reikalavimais, pavyzdžiui, jei norėčiau į Angliją ar Maltą, reikėtų dar vaistų parą prieš kelionę gauti, bet ten dar nebuvau ir neplanuoju. Svarbiausia kelionėje mašina – tvarkingi dokumentai ir vanduo, prie viso kito prisitaikau. Susiradau vietinį veterinarą, ir viešbutį turiu, kuriame kartais tenka pagyventi, kai mano žmogus dirba. Ar susikalbu? Ne bėda, juk šunų kalba vienoda visur, o žmogus jeigu susikalba savo reikalais, sutvarkys ir mano. Čekija kol kas draugiškiausia matyta šunims vieta: einu i kavines, prekybos centrus, bankus, važiuoju metro, tramvajais, traukiniais. Pasitaiko vietų, kur neįleidžia, bet va grįžau namo – į Akropoli negalėjau nueiti, tai nepykstu, kad išvažiavom vėl. Austrijoj kartą nepavyko laivu paplaukioti – neturiu antsnukio, net nežinau, kas tai per daiktas, bet kitą kartą pagalvosiu, gal verta pasimatuoti, kad nelikti be įspūdžių. Keliaujant dar nemėgstu karščių, kai pakaitina iki 30 – neinu. Tiesiog sėdu ir nejudu. Gal visai išprotėjot, per karštą betoną? Patys pabandykit basi!

Metus gyvenu Prahoje, aplinkinius kaimus, miškus, parkus jau aplankiau, keliauti toliau reikėtų lėktuvu, o šito dar nebandžiau. Taisyklės aiškios – noriu skristi salone, esu nusistačiusi prieš kelionę bagažo skyriuje. Pagal svorį vasarą galėčiau keliauti salone,  bet žiemą jau reikėtų laikytis dietos: su krepšiu turiu tilpti į 8 kg. Kita bėda – ūgis, lyg esu kiek per aukšta, krepšys, kuriame turėčiau tupėti leidžiamas 23-27 cm aukščio, o aš iki ausų siekiu 35 cm. I krepšį susirangyčiau, bet va nežinau ar matuoja tą ūgį iki ausų… Gal surizikuosiu kada.

Keliaukit su šunimis, bent masina ir traukiniais smagu ir visai nesudėtinga. Man pažadėjo, kad gyvensiu kartu visur ir nebus jokių planų, kuriuose man nebūtų vietos. Pasisekė? Nė velnio – jeigu priėmei į šeimą, tai tampi atsakingas už tą, kurį priėmei.

 

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

Eglė, Nerijus, Škacas ir Yuki

“Šuo nėra kliūtis gyvenimo veiklose ar kelionėse. Tu tiesiog išmoksti tai daryti kitaip.”

 

Prieš beveik dešimt metų jau žinojau, jog noriu šuns. Jog noriu pasivaikščiojimų ir bėgiojimo draugo. Labai atsakingai bandžiau įsitikinti, kokios veislės šuo atitiktų mano gyvenimo tempą. Aktyvus gyvenimo būdas, ilgi pasivaikščiojimai, visos žiemos pramogos, vidutinio dydžio ir žaismingo charakterio šuo. Mano pasirinkimas tapo vienareikšmis – haskis. Prasidėjo veislynų bei mažylio paieškos, kol mane atvedė iki nelegalių veisėjų tinklo Skelbiu.lt puslapyje įkelto skelbimo. Tuomet dar menkai žinojau apie beglobių gyvūnų problemas. Skelbime buvo trumpai informuota, jog liko iš vados vienas mažylis, kurio niekas nenori, tad jis bus tiesiog paleistas į “kitą gyvenimą”. Kad ir kaip priešiškai esu nusistačiusi prieš tokius gyvūnų dauginimo būdus, to mažylio istoriją priėmiau labai asmeniškai. Taip prieš beveik dešimt metų į mano gyvenimą atėjo geriausias man nutikęs dalykas – šuo vardu Škacas, kuris akimirksniu tapo neatskiriama gyvenimo dalimi. Per tuos dešimt metų kartu pakeitėme dešimt gyvenamųjų vietų, gyvenome penkiuose skirtinguose miestuose, keliose skirtingose valstybėse. Šuo nėra kliūtis gyvenimo veiklose ar kelionėse. Tu tiesiog išmoksti tai daryti kitaip.

 

Metai bėgo labai greitai, kol vieną dieną apniko mintis apie laukiantį netekties jausmą… Jau tuomet suvokiau, kaip sunkiai aš tą jausmą pakelsiu ir susigyvensiu su tuo. Nesąmoningai pradėjau ruoštis tam ir antro šuns idėja buvo labai instinktyvus sumanymas, kaip lengviau išgyventi tą neišvengiamą skausmą. Nors ir be proto skaudės, bet kitos keturios letenėlės tau neleis atsiriboti nuo visko ir visų, nes primins apie savo buvimą ir poreikį rūpintis tuo kitu, esančiu greta.

Nors konkrečiai nieko nebuvo nutarta, bet akys jau įdėmiau kreipdavo dėmesį į prieglaudų puslapiuose esančias skaudžias istorijas. Viena po kitos. Kasdien po keletą. Nors imk ir visus priglausk. Jau seniai buvo aišku, jog antras šuo – tik iš prieglaudos. Mano nuomone, yra labai egoistiška ir paika mokėti didelius pinigus už gyvūną, kurių ir taip yra per daug išmestų į gatvę ar mūsų perpildytose prieglaudose. Kai tiek daug istorijų tik ir laukia savo antro šanso. Visi laisvi rinktis. Bet žmonės renkasi, ar jiem reikia “etiketės”, ar tiesiog gyvūno. Taip vieną vakarą į akiratį papuolė garsiai nuskambėjusi Kvesų kaimo nelaimė – mirus sodybos šeimininkui, likimo valiai liko tuzinas naminių gyvūnų. Iš apleistos pašiūrės į fotoobjektyvą žvelgė ant mėšlo krūvos gulinti, su įaugusia grandine į kaklą, nuskurusi kalytė. Jos žvilgsnyje jau nebeliko vilties gyvenimui. Būtent šis žvilgsnis iš nuotraukos pataikė man tiesiai į širdį. Tą pačią akimirką aš jau prisiėmiau visą atsakomybę už ją. Taip prieš beveik tris metus į mūsų gyvenimus atėjo Yuki. Iš Japonijos parsivežtas vardas reiškė drąsą bei sniegą – viską, kas apibūdino būtent ją. Prireikė šiek tiek laiko prisijaukinti ją. Arba, kaip pastaruoju metu sakome, – prisiYukinti. Bet ji labai greitai išmoko, ką reiškia besąlygiška meilė, dėmesys, reguliariai gaunamas maistas. Ilgiau mokėsi nebijoti pašalinio triukšmo, staigių judesių, ką reiškia žaisti. Ji yra švelnumo ir meilumo įsikūnijimas. Tapo neatskiriama antra puselė ne tik Škacui, bet ir mums. Jų draugystė žavi ne vieną, o labiausiai džiugina mūsų namus. Tai tobulas sofos šuo, kuriam vos prieš keletą metų visas gyvenimo pažinimas buvo ta sugriuvusi ir vėjų pučiama kiaura pašiūrė. Visiškai nudilę priekiniai dantys nuo bandymų nusigraužti į kaklą įaugusią grandinę – buvo jos stiprybės ženklas. Dabar jos didžiausias rūpestis – kaip ištverti ilgus žygius, ilgas bėgimo distancijas, susitaikyti su mintimi, jog ir savo guolyje galima miegoti, nesibaigianti tyli konkurencija su naujuoju broliu. Jie abu tobulai atspindi vieną pagrindinių mano gyvenimo moto – adopt don’t shop. Nes gal ir negali išgelbėti viso pasaulio, bet gali kažkam kardinaliai pakeisti visą gyvenimą.

 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Rūta ir Kao

 

“Šuo su manimi visada važiuoja atostogų, kai jas leidžiame Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse, kur važiuojame automobiliu.”

 

Prieš įsigydama augintinį turėjau viziją, kad šuo bus mano kompanjonas ir visur keliaus su manimi. Visur – tiesiogine to žodžio prasme. Taip atsitiko, kad šuo iki mano namų keliavo net iš Tailando. Skamba įspūdingai ir galbūt žaismingai, bet viskas turi „du galus“. Pirma – ten šuns socializacijos procesas skiriasi nuo čionykščio jau vien dėl ganėtinai skirtingos aplinkos. Taigi mano šuo nežinojo, kas yra riedutininkai, dviratininkai, riedžiai, troleibusai, oro balionai, vėliavos ir dar daugybė kitų keistos formos ir neprognozuojamai judančių objektų. Nepaisant nuolatinio darbo nuo pat jo atvykimo stengiantis pripratinti jį prie šių objektų, visa tai jam vis dar kelia nesaugumo jausmą, jis jų dažnai baidosi, jaučiasi neramus, kartais panikuoja. Savaime suprantama – tai kelionių ir buvimo VISUR su augintiniu nepalengvina.

 

Kitas jo atvykimo pas mane neigiamas aspektas – jis keliavo lėktuvo krovininiame skyriuje, kur būna didelis triukšmas. Kelionė buvo labai ilga, su tarpiniu sustojimu ir tik jam atvykus ir paėmus jį į automobilį pasireiškė „jūros liga“. Domėjausi ir žinau, kad kartais pykinimas keliaujant automobiliu ar kitomis transporto priemonėmis dingsta su amžiumi, deja, mano šuns atveju taip neatsitiko. Po šešių metų jis vis dar nemėgsta važiuoti automobiliu, važiuoti kartu su juo reikia itin atsargiai, vengiant staigių krypties ar greičio pakeitimų. Ir vis tiek – kartais tenka kantriai valyti jo skrandžio turinį iš automobilio salono.

 

Nepaisant to – šuo su manimi visada važiuoja atostogų, kai jas leidžiame Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse, kur važiuojame automobiliu. Kelionę automobiliu lengviname dažnais sustojimais, atidarytu langu šiltuoju metų laiku, pasirenkame maršrutą, kuriame mažiausiai posūkių, kalniukų ir važiuojame neskubėdami. Esame lankęsi Klaipėdoje, Nidoje, Palangoje, Kaune, Anupriškėse, Prienuose, Trakuose, Šilutėje, Birštone, Druskininkuose. Taip pat su šunimi vykome į Rygą ir Taliną. Visur pavykdavo rasti vietą nakvynei su augintiniu, bet ne visada apie tai informacija prieinama tiesiogiai apgyvendinimo įstaigų puslapiuose ar tokias paslaugas teikiančiuose portaluose. Kiekvienos išvykos metu turiu skirti papildomo laiko, kad suplanuočiau apgyvendinimo vietą ir iš anksto viską užtikrinčiau: tam visada skambinu į pasirinktą įstaigą, informuoju, kad noriu atvykti su augintiniu. Esu gavusi neigiamų atsakymų, bet dažniausiai užtikrinus, kad šuo yra paskiepytas, išauklėtas ir patikinus, kad jokios žalos turtui jis nepadarys, o tokiu atveju – įsipareigoju viską atlyginti ir galiu tai patvirtinti raštu, prieštaravimų nelikdavo. Dar lengviau pasidarė, kai įsigijome kelioninį narvą, kurį sulankstytą vežamės bagažinėje, ir šuo apgyvendinimo įstaigos kambaryje gyvena savo guolyje, o išeinant yra uždaromas savo „namelyje“. Kadangi jis pripratęs miegoti ir ilsėtis savo „namelyje“ ir namuose – išvykose dėl to taip pat nebūna problemų ir ramiai miega, kol grįžtame ir / ar pasiimame jį kartu.

 

Vykdami į užsienį visada vežamės augintinio Europos Sąjungos pasą, patikrinu, ar galiojantys jo skiepai, kad nesibaigtų terminas mums besisvečiuojant kitoje šalyje. Šuo taip pat turi poodinę mikroschemą ir jos numeris užregistruotas. Taigi viskas pagal taisykles. Vis dėlto, keliaujant automobiliu niekada neteko būti sustabdytiems patikrinti, kadangi Šengeno zonoje kirsti sieną galima laisvai ir dažnai net nereikia išlipti iš automobilio. Taigi mūsų atveju pasieniečiai šuns net nematė ir jokių klausimų nebuvo.

Vaistų kelionės metu nenaudojame, nes natūralius (žolelių) esu bandžiusi dėl nerimo, kai lauke buvo šaudomi fejerverkai. Kadangi vaistai buvo itin „kvapnūs“ – sumaitinti juos net slepiant mėsoje ir skaniausiuose skanėstuose buvo labai sunku. O poveikio nepajutau jokio. Šuns elgesys nei kiek nepasikeitė, baimė ir panika liko. Vėliau šią problemą sprendėme elgesio koregavimo metodais. Labai tyliai leisdavau fejerverkų įrašus ir juos po truputį garsindavau namie, arba švenčių metu prieš pradedant juos šaudyti paleisdavau namuose ramios muzikos, kuri užgožia jų garsą, pritemdydavau langus ir palikdavau erdvę, kur jis savo nuožiūra gali pasislėpti ir jaustis saugus. Tokiu būdu po truputį nerimas mažėjo ir dabar šventinis laikotarpis ganėtinai ramus, su šunimi galime net vaikščioti lauke ir iššovus vienam kitam fejerverkui jis nebesibaido. Neseniai kilo idėja pasidomėti vaistais nuo pykinimo. Ateinančios kelionės metu išbandysime. Tikiuosi, jie palengvins situaciją ir šuo galės labiau atsipalaiduoti važiuodamas mašinoje, nes nesijaus apsvaigęs ir nuolat nereikės tramdyti pykinimo.

 

Mano šuniui pats keliavimas, vietos keitimas, apsistojimas naujame kambaryje ar buvimas naujame mieste streso ir nepatogumų nekelia. Jis greitai apsipranta naujoje vietoje, ramiai miega, nekelia nei triukšmo, nei kitų problemų paliktas vienas. Vis dėlto, nėra taip, kad keliaujant su juo viskas būtų labai patogu ir nereikėtų derintis. Mano šuo iš prigimties yra itin atsargus, nepatikliai vertina naujus objektus, keistus garsus skleidžiančius ar keistai judančius daiktus. Ir apskritai, jei galėtų, tai laimingiausias gyventų miške. Todėl buvimas mieste, kur intensyvus eismas, triukšmas ir daug naujų objektų, jam neteikia jokio malonumo. Priklausomai nuo aplinkos intensyvumo, jis gali jaustis neutraliai, nepatirti streso, bet būna ir taip, kad ko nors išsigąsta, tada reikia laiko nusiraminti, o kartais to padaryti ir nepavyksta. Tai suprasdama, kad ir kaip norėčiau, kad jis visur būtų su manimi – restoranuose, lankant naujus miestus, einant atsigerti kavos ar tiesiog pasėdėti centrinėje miesto aikštėje – tikrai jį imu ne visada. Ir ne dėl to, kad negalima, bet dėl to, kad suvokiu ir priimu faktą, jog jam tai tiesiog gali nepatikti. Reikia įvertinti ir tai, kad šuns dienos ciklas kiek kitoks nei žmogaus. Ir net jei jis gali būti visą dieną kartu ir šmirinėti po miestą, jį tai išvargina. Šuo didžiąją paros dalį snūduriuoja arba miega ir tas poilsis yra reikalingas jo psichikai. Taigi jei mano pasirinkta veikla nėra pasivaikščiojimas po botanikos sodą ar išvyka į mišką, parką ar panašią vietą, kur mano augintiniui būtų smagu, leidžiu jam ilsėtis. Prieš tai turiu skirti papildomo laiko, kad prieš išvyką pakankamai pasivaikščiočiau su šunimi, skirtume laiko žaidimams ir protiniams užsiėmimams. Taip žinau, kad likęs jis ilsėsis, o ne ieškos „papildomos veiklos“.

 

Savaitė praleista ramiai savo namuose be jokių papildomų pokyčių – jam tikrai geriau, nei nuolatinė įtampa judrioje vietoje, kuri jam nėra malonumas. O buvimas savaitę atskirai nuo manęs, bent jau mano šuniui, nėra tokia didelė drama. Matau, kad man išvažiuojant jis nerimauja, bet kadangi juo rūpinasi pažįstamas ir jam malonus žmogus, mano išvažiavimas jam nebūna didelė bėda. Man taip pat – nes žinau, kad jis patenkintas, ramus ir saugus. Na, o važiuojant į gamtą aš dažniausiai netgi atsisakau pasiūlymo, jei negaliu pasiimti šuns. Nes tokiu atveju man vaikščiojimas po gamtą vienai – tik pusė malonumo. Net kai atsitinka taip, jog tokia išvyka nutinka netikėtai, pakeitus planus ir pakeliui sustojus kokioje gražioje gamtos vietelėje – visada jaučiuosi lyg skolinga šuniui. Nes žinau, koks didelis malonumas jam būtų toks pasivaikščiojimas. Ir, kad tai jam suteikčiau, man kartais tereikia prie išvykos plano pridėti pusvalandį, kad galėčiau nuvažiuoti ir pasiimt jį kartu.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

 

Eglė ir Tobis | Itlaija

Eglė ir Tobis: „Kai praėjusių metų lapkritį važiavome į „Penktą koją“ pasiimti Tobio, svajojome, kad su juo visur keliausime kartu.“

 

Sveiki, dalinuosi mūsų kelionės su augintiniu istorija.

Kai praėjusių metų lapkritį važiavome į „Penktą koją“ pasiimti Tobio, svajojome, kad su juo visur keliausime kartu. Planuose jau buvo ir mėnesio trukmės išvyka automobiliu į Italiją.

Mūsų draugystės pradžioje Tobis buvo gan jautrus: reaguodavo į viską, kas juda – automobilius, dviračius, praeivius, kates, šunis ar balandžius. Dėl šios priežasties reikėjo nemažai kantrybės, daug ko išmokti, kad galėtume su juo ramiau vaikščioti gatvėmis. Pasiimdavome jį į darbą, veždavomės į kaimą, keliaudavome į pajūrį. Matėme, kad automobilyje jis jaučiasi gerai, todėl nebus sunku vykti ir į ilgesnę kelionę.

Balandžio mėnesį išvykome į mėnesio trukmės kelionę automobiliu į Italiją. Dėl nakvynės taip pat problemų nekilo – apsistodavome iš anksto užsakytuose kambariuose ar statydavomės palapinę kempinguose. Pirmą kelionės savaitę Tobis jautėsi labai gerai, jam patiko tyrinėti naujas vietas, būti gamtoje ir būti kartu su mumis. Bet prasidedant antrai kelionės savaitei pastebėjom, kad jam kažkas pasidarė blogai – jis buvo vangus, nebeėdė. Kilo minčių, kad gal perkaito, o gal susirgo babezioze, todėl skubiai ieškojome veterinaro. Teko nusukti nuo savo planuoto kelio apie 30 km ir ieškotis nakvynės kitame mieste, o atlikus tyrimus, pasitvirtino babeziozė. Taip sutapo, kad kitas kelias dienas buvome užsisakę kambarį vienoje vietoje, todėl galėjome su Tobiu pailsėti. Per keletą dienų jis atsigavo, vėl pasidarė linksmesnis, pasitaisė apetitas. Dar kartą aplankėme veterinarijos gydytoją, ji surašė vaistus, kuriais gydėsi Tobis (nes dėl kontrolės reikėjo aplankyti veterinarą dar kartą), ir iš piečiausio savo kelionės taško ėmėme judėti šiauriau.

Manau, kad išvykos labai prisideda prie Tobio elgesio pokyčių. Būdamas vien tik prie namų jis būna labai sargus ir įsitempęs. O kai kur nors išeiname – atsipalaiduoja, tyrinėja aplinką, nebe taip įtariai žiūri į kiekvieną praeinantį.

Foto iš asmeninio archyvo

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

 

Ramunė ir Fidelis

“Suvokiau vieną dalyką – kaip beprisidirbčiau ir kaip gėda būtų mano šeimai, vis tiek mane mylės ir kelionės su ja visada suteiks man naujų įspūdžių. Laukiu nesulaukiu, kol vėl kur nors išsiruošime”

 

Manau visų pirma reikia susipažinti. Sveiki, aš esu Fidelis. Kodėl Fidelis? Todėl, kad tą dieną, kai mano šeima mane parsivežė, mirė Fidelis Castro – gal ne pats geriausias būdas įgyti vardą, na… bet jis man tinka ir patinka. Taigi, su naująja šeima pradėjom keliauti jau pirmąją susitikimo dieną: važiavom iš Liepojos namo į Lietuvėlę, taip, aš esu latvis, bet kalbos barjeras man netrukdo. Kelionė viso labo apie 300km, bet buvo nepamirštama vien jau todėl, jog pirmą kartą važiuojant automobiliu mane taip supykino, jog viską, ką buvau suvalgęs, palikau automobilyje. Kliuvo ir šeimos narei… Tai buvo pirmas, bet tikrai ne paskutinis kartas. Tiesa, grįžęs namo, iškart įsigijau brolį Aurį, dėl to labai džiaugiuosi, nes dviese mes – jėga ir šeima vadina mus #velnioGauja, asmeniškai aš galvoju, kad nepelnytai… Tiesa, su broliu mes labai skirtingi – aš užsisvajojęs hipis, o brolis tai tipinis lietuvis, visada suirzęs ir nervingas.

Hey, visai pamiršau, ši istorija neturi būti tik apie mane… Kita vertus, gal neblogai būtų, nes aš toks fainas… Na, bet, o, tačiau… Mūsų didžioji kelionė prasidėjo sakyčiau netikėtai, kai vieną 2017 vasaros dieną susikrovėm daiktus į automobilį ir išvykom, tuomet dar nežinojau kur. Buvo nuobodi kelionė per Lenkiją, kol pasiekėm Tatrus. Ten pasijutau kaip rojuj: kalnai, grynas oras, apsistojom mažo kaimelio gale, kur iš balkono vakare stebėjau kalnus ir laukiau, kol kopsim į juos. Tiesa, tame kaimelyje ir įvyko TAS ĮVYKIS…

Ryte atsikėlėm ir išėjom į pievą pasivaikščioti. Mes su broliu mėgstam laisvę ir, įprastai, pievose ganomės laisvai. Jau keliavom link namų, kai mano nosį pasiekė dar neuostas kvapas! AVYS! Minkštos, putlutės avytės – aš pasileidau jų link, šeima kažką ten rėkė, bet man jau nesvarbu, juk avys – nuostabūs padarai. Taip jas vaikiau iš visos širdies, kol neišlindo senas senutėlis jų šeimininkas, pasiremdamas lazda. Tiesa, visai jam ji nereikalinga pasirodo, nes, kai vijosi mane, kažkodėl ją laikė virš galvos vis rėkdamas: „K.. pes, k.. pes“.  Nežinau, ką jis daugiau rėkė, bet tie žodžiai ir dabar dar skamba mano ausyse. Sako, kad tai buvo keiksmažodžiai, bet kiek girdėjau, Lenkijoje tai nėra keiksmažodis… Istorija baigėsi be praradimų: šeima iš nevilties nuėjo link laikinų namų, o aš, paganęs avytes, grįžau pas juos. Gaila, kad gimiau ne aviganiu… Mama buvo įpykusi ir mane ignoravo. Susidėjom daiktus ir išvykom, supratau iškart, jog čia niekada negrįšim. Toliau važiavom į kalnus, turėjom tikslą aplankyti nacionalinį parką ir nukeliauti iki ežero Morskie Oko, bet kadangi lenkai matyt nelabai mėgsta šunų, mūsų neįleido. Nenusiminėm ir, nuvažiavę keliasdešimt kilometrų, atsidūrėm Slovakijoj ir kopėm į kalnus ten. Aš labai pavargau, bet buvau laimingas. Tiesa, bekopdamas užkandau iš Vokiečių aviganio atimta kepta vištos šlaunele. Įsivaizduojat, ten žmonės šunis šeria vištų šlaunelėm, norėčiau ten gyventi. Vokietukas nebuvo patenkintas  ir mane vijosi, bet kur tau, dėl tokio maisto galiu skrieti kaip vėjas. Suėdęs vėl grįžau pas savo šeimą, o mama mane išvadino velnio šunimi, vėl gi, nesuprantu dėl ko. Lipom vis aukštyn, ėjom per kalnų upę, per kurią teko mus nešti ant rankų. Tikslas buvo kalnų ežerėlis – ten atsivėrė puikus vaizdas, nuo to karto mes su broliu įsimylėjom kalnus. Kopimas atgal buvo be nuotykių, bet mama buvo dėl to labai laiminga. Kitas kelionės tikslas buvo Bledo ežeras Slovėnijoje, kurį pasiekėm lengvai, na tik kartelį privėmiau automobilyje (ką man padaryti, jog šiek tiek pykina ties posūkiais), bet keliauti tai mėgstu. Bledo ežeras nuostabus: teko nakvoti tikrų tikriausioje celėje, nes pasirodo nelabai lengva rasti nakvynę su manim ir broliu, bet celė buvo įdomus potyris. Prie Bledo ežero labiausiai man patiko kinai ir japonai, aišku nelabai aš juos skiriu, visi vienodi, bet jie labai mėgo mus su broliu, visi norėjo nuotraukos, tai pasidarėm gal kokį 100. Tikiu, jog dabar mūsų nuotrauka kur nors Japonijoje namuose įrėminta kabo. Mama sakė, kad galima būtų ir užsidirbti taip, po 2 eurus už nuotrauką, bet gerai, jog tai buvo tik humoras, nenorėčiau tokio darbo.

Tolimesnė stotelė buvo Adrijos jūra. Aš tai šiaip prie jūros gimiau, bet tai juk ne Baltija… Toliau aplankėm Veneciją. Tiesa, keltuose mums liepė uždėti antsnukius, aš net nežinau, ką tai reiškia, bet manau, nieko gero. Kadangi mes jų neturėjom, teko plaukti mažais laiveliais. Man nelabai patiko plaukti (bent nepykino), o va brolis, manau, praeitam gyvenime buvo jūreivis. Venecija man irgi patiko, bet ten nėra medžių, žalumos, pievutės. Kanalai ir betonas man greit pabodo, o architektūra aš nesidomiu, todėl kategoriškai atsisakiau eiti ir šeimai teko mane nešti.  Tegu, ne toks aš ir sunkus – viso labo 12 kg.

Sekanti stotelė buvo Florencija. Nuostabioji puikioji Florencija, jau vien atvykus supratau, kad čia man patiks. Apsistojom užmiesčio viloj, miegojau karališkoj lovoj, buvau tikras dvaro šuo, kol eilinį kartą neprisidirbau… Bet aš nekaltas, buvo labai karšta, tad vaikščiojant po vidinį Florencijos rotušės kiemą, mane tiesiog supykino, o man koks skirtumas ar žolė, ar marmuras. Šeimai buvo gėda ir teko greitai iš ten išeiti. Bet čia dar niekis, mano brolio ne tik nervai silpni, bet ir viduriai, tad jis sugebėjo pridaryti prie pat Florencijos katedros. Šeima teigia, jog tai buvo blogiausia diena per visą kelionę. Aš taip nemanau, juk buvo nuostabus laikas kartu. Suvokiau vieną dalyką – kaip beprisidirbčiau ir kaip gėda būtų mano šeimai, vis tiek mane mylės ir kelionės su ja visada suteiks man naujų įspūdžių. Laukiu nesulaukiu, kol vėl kur nors išsiruošime.

Rasa ir Čipas | Škotija

“Tada ir supratau: myliu jį ir palikti likimo valiai tikrai nenoriu.”

 

Visada norėjau šuns, tik vis atrodydavo, kad pritrūksta tai šio, tai to: nepakankamai erdvės, lėšų, laiko ar esamas gyvenimo būdas ir planai sunkiai derėtų su visaverčio gyvenimo suteikimu būsimam augintiniui. Taip ir praėjo daugybė metų svarstant ir laukiant to tinkamo momento. Kol vieną dieną nusprendžiau įgyvendinti seniai kirbėjusį ketinimą savanoriauti gyvūnų prieglaudoje. Žinojau, kad po pusmečio kelsiuosi gyventi į kitą valstybę, taigi apie naujo augintinio įsigijimą kolkas negalvojau.

Besirūpinant prieglaudos kačiukais ir šuniukais, sutikau laikinai globai priimti vieną beglobį šuniuką. Taip mano gyvenime atsirado Čipas – jaunas ir gero elgesio mišrūnas. Prieglaudoje jis buvo praleidęs beveik metus, tačiau dalį jo buvo laikinai priglaustas kitų gerų žmonių. Matyt, jie Čipuką ir išmokė reikalus atlikti tik gamtoje, mat jis niekada nekėlė jokių rūpesčių. Ramus, draugiškas kitiems šunims ir žmonėms ir labai meilus. Tas jo meilumas, geros manieros, draugiškas charakteris, linksmumas, žaismingumas, na, ir, žinoma, tyros, laukiančios šuniuko akys pakerėjo ir privertė jį pamilti. Per kelias savaites taip pripratau prie jo, kad mintis apie visišką atsisveikinimą kėlė ašaras akyse ir liūdesį širdyje. Tada ir supratau: myliu jį ir palikti likimo valiai tikrai nenoriu. Pasikalbėjome su draugu ir nusprendėme priglausti Čipą visiems laikams ir padaryti jį savo šeimos nariu. Taip, žinojome, kad laukia iššūkiai, kad susirasti nuomojamą būstą, kur priimtų su augintiniu, ir keisti darbus ir aplinką nebus paprasta, tačiau mylimas naujas šeimos narys to vertas. Jis vertas nuolatinių namų, besirūpinančių šeimininkų bei visaverčio laimingo šuns gyvenimo. Tai meilės ir palaikymo mainai. Širdyje taip gera jausti, kad išgelbėjome gyvenimą ir tuo pačiu įsigijome nepakeičiamą kompanioną bei atsidavusį draugą, kuris mylės ir bus mylimas be jokių išlygų.

Taigi dabar Čipukas yra su mumis laimingas Edinburge, mėgaujasi parkais, kitų šunų draugija bei ilgais pasivaikščiojimais. Jis labai smalsus, žaismingas, nieko labiau nedievina kaip išvykas į lauką, susipažinimą su kitais šunimis, ilgus pogulius minkščiausiose namų vietose bei, žinoma, skanėstus. Čipas labai nemėgsta būti vienas, taigi ateityje ketiname įsigyti ir antrą šunelį draugijai.

Baigdama palinkėčiau ir visiems kitiems svarstantiems: nelaukite to tinkamo momento, pakankamai išteklių ar pakankamai patogaus gyvenimo ir išgelbėkite gyvybę jau dabar. Juk šiems mieliems padarėliams iki laimės tereikia tiek nedaug: tik meilės, šilumos, draugijos, pastogės, na, ir, žinoma, maisto. Kai myli ir rūpi, jokie atstumai ir sunkumai ne kliūtis. Jie verti mūsų pastangų ir meilės!

Foto iš asmeninio archyvo

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

Ana ir Bosas | Švedija

 „… kiek laimės atneša tas mažas žvėrelis.“

Taigi, labai norėjau nusipirkti kailinius. Taupiau pinigus, sakiau draugams ir draugėms, kad noriu baltų kailinių. Ir ką jūs manot? Nuėjau tą lemtingą dieną nusipirkti kailinių, paliečiau ranka tą negyvą kailiuką ir, tą pačią minutę nutariau – geriau kažkam „padovanoti gyvybę”.

Mano svajonių šuo buvo dobermanų veislės – aukštas, grakštus. Pradėjau žiūrinėti, kas ką parduoda ir pamačiau nykštukinį pinčerį. Pradėjau intensyviau ieškoti būtent pinčerio veislės šuns.
Pati esu iš Klaipėdos, važiuoti teko į Vilnių, kad parsivežti savo išrinktąjį. Ilgai rinkau vardą, kol galiausiai išrinkau – BOSAS. Karalius Bosas. Na ne visai karalius, bet šiuo metu lepinimas pas “Babušką” skanėstais. Šiek tiek ištižo, bet vis dar hiperaktyvus ir su savo „ką noriu, tą darau” charakteriu.

Prieš 8 metus teko išvažiuoti gyventi į užsienį ir, deja, tuomet nebuvo galimybės pasiimti jo su savimi. Truko maždaug metus, kol pramokau kalbą ir įsidarbinau. Tuomet jis buvo saugomas mano kaimynės, kuriai esu be galo dėkinga už tokią pagalbą.
Taigi, pirma mano alga ir Bosas jau skiepijamas, ir vežamas į Skandinavijos šalis.

Šiuo metu jam jau 10 metų. Pažiūriu į jo žilstelėjusį snukelį, ir suprantu, kaip greitai lekia laikas. Ir kiek laimės atneša tas mažas žvėrelis.

P.S. viena iš jo savybių, kuri džiugina ne tik mane, bet ir visus artimuosius – kiekvieną kartą atėjus į namus, Bosas atneša parodyti savo žaislinę kiaulę.

Foto iš asmeninio archyvo

Paulina, Artūras ir Mina | Kolumbija

“Dabar Mina jau antrus metus leidžia Lietuvoje ir džiaugiasi metų laikais, sniegu, rudeniniais lapais ir vasaros karščiu.”

 

 

Kai leidomės į kelionę po Pietų Ameriką, net neįsivaizdavome, jog grįšime su nauju šeimos nariu. Mintis priglausti šuniuką kilo leidžiant laiką viename Kolumbijos kaime Karibų jūros pakrantėje.

 

Viena iš problemų šiame žemyne yra laukiniai šunys. Jei galima juos pavadinti laukiniais, kadangi tai yra kadaise šeimininkus turėję gyvūnėliai. Labai daug žmonių atsakingai nesirūpina gyvūnų gerove, pasidžiaugia mažu šuniuku, o kai šis paauga ar nusibosta, išmeta jį į gatvę. Kadangi institucijų, besirūpinančių šia problema, nėra daug, miestų ir kaimų gatvėmis valkiojasi laukinių šunų gaujos, kurios gyvena savo gyvenimą, pagal savas išlikimo taisykles. Sužinoję, jog kaimyninėje sodyboje kalė atsivedė šuniukų, nusprendėme paimti vieną ir juo pasirūpinti. Tokiu būdu toliau į kelią leidomės su 3 mėnesių šunyte Mina.

Keliaujame su Mina po Pietų Ameriką

Kadangi neturėjome nei atgalinio bilieto, nei planų greitai grįžti, keliauti su šuniuku buvo labai smagu. Gali atrodyti, jog keliauti po užsienio šalis su šunimi yra beveik neįmanoma, tačiau iš tiesų tai ne taip ir sudėtinga. Visų pirma turbūt todėl, kad Pietų Amerikoje daug kas yra tiesiog susitarimo klausimas, ir taisyklės nėra tokios griežtos kaip Vakarų pasaulyje. Nors teko susidurti ir su kai kuriais sunkumais.

 

Vienas iš tokių sunkumų buvo kelionės autobusais. Pagal taisykles, tai neleidžiama. Šuo turi būti vežamas bagažo skyriuje su lagaminais, dėžėje arba tiesiog pririštas. Bet visi, kas matėte autobusų bagažinę, suprantate, kad tai yra absoliuti nesąmonė – ji nepritaikyta gyvūnui, kelia grėsmę jo gyvybei, jau nekalbant apie baisų stresą. Iškart supratome, kad to jokiu būdu nedarysime. Tad tardavomės su vairuotojais, jog leistų pasiimti šuniuką į saloną, o jei susitarti nepavykdavo, šunį įsinešdavome paslapčia – paslėptą tarp drabužių arba, šuniukui paaugus (kai jau niekur nebetilpdavo), įsinešdavome į autobusą, kai vairuotojas nematydavo. Mina greitai suprato, kad įlipus į autobusą reikia pasislėpti po sėdyne ir tyliai laukti, kol atvažiuosime. Taip autobusais perkeliavome visą Kolumbiją, Ekvadorą ir Peru.

 

Apsistojimas viešbutyje taip pat kartais sukeldavo sunkumų, kadangi ne visos vietos norėdavo priimti mus su šuniuku. Tekdavo apeiti keletą viešbučių, kol rasdavome vietą apsistoti.  Personalą reikėdavo įtikinėti, jog tai nuostabus, gerai išauklėtas šuniukas, su kuriuo nukeliavome ilgą kelią. Smagu, jog labai daug žmonių, geriau susipažinę su Mina, ją tiesiog pamildavo.

 

Sienų kirtimas Pietų Amerikoje nesudarė didelių sunkumų. Vietiniai įstatymai numato, jog norint išvežti ar įvežti gyvūną reikia tam tikrų dokumentų, tačiau realybė yra visai kitokia. Laukiniai šunys kerta sieną kasdien be jokių dokumentų, o pasieniečiai kontrabandininkų pamėgtose džiunglėse turi rimtesnių užduočių, nei rūpintis gyvūnų dokumentais. Su Mina kirtome sienas apsimesdami, jog tai laukinis šuo. Mes eidavome pėsčiomis, pasižymėdavome pasus pasienio poste, o pareigūnams paklausus, kieno tai šuo, tiesiog gūžtelėdavome pečiais ir nueidavome. O vėliau Mina atbėgdavo paskui mus niekieno nestabdoma.

Minos kelionė į Europą

 

Kadangi pasiutligė Pietų Amerikoje yra labai išplitusi, vos tik priglaudę Miną ėmėme rūpintis jos skiepais. Šunytę skiepijome pagal veterinaro mums duotą planą nuo pasiutligės ir kitų ligų, taip pat įdėjom jai mikroschemą. Tai labai pagelbėjo, kai nusprendėme sugrįžti į Europą.

 

Labai juokinga, jog, kai užsimindavome, kad kelionės pabaigoje norime parsivežti šunytę į Europą, daugumą pietų amerikiečių ištikdavo lengvas šokas. Šunį? Vežtis į Europą? Kam? Palikite tą šunį. Jei jau kažką norite parsivežti iš Pietų Amerikos, parsivežkite mane!!!

 

Tačiau mes vadovavomės nuostata, jog jeigu jau kažką prisijaukini, esi už tą padarėlį atsakingas ir negali jo tiesiog palikti. Tad nusprendę grįžti namo, Peru ėmėme tvarkyti Minos dokumentus. Šį kartą jau tikrai nebepavyks jos vežti nelegaliai. O dokumentų prireikė daug.  Dėl išplitusios pasiutligės, Pietų Amerikos šalys yra įtrauktos į rizikos šalių sąrašą.

 

Siekiant parsivežti Miną į Europos Sąjungą, prireikė atlikti specifinį kraujo testą, kuris parodo pasiutligės antikūnų organizme kiekį (angl. titer test). Jeigu testo atsakymas yra patenkinamas, po karantininio 3 mėnesių laikotarpio jau galima su gyvūnėliu keliauti į ES be jokių problemų. Atrodo paprasta. Bet iš tiesų paprasta nebuvo, kadangi kraujas turi būti ištirtas vienoje iš 40-ies ES patvirtintų laboratorijų, kurių Pietų Amerikoje tiesiog nėra. Mums pavyko Peru surasti įmonę, kuri užsiima gyvūnų transportavimu, ir Minos kraujas buvo išsiųstas į JAV tyrimams. Šis testas kainavo apie 300 dolerių. Ta pati įmonė padėjo  mums sutvarkyti visus dokumentus, reikalingus norint šunį išvežti iš Peru ir įvežti į ES. Daugiau informacijos apie visus legalius reikalavimus galima rasti Europos Sąjungos puslapyje: https://ec.europa.eu/food/animals/pet-movement/eu-legislation/non-commercial-non-eu_en

 

Dėl Minos kelionės lėktuvu per Atlantą nelabai jaudinomės. Po tiek daug keliavimo autobusais, 12 valandų kelionė lėktuvu Minai turėtų būti juokų darbas. Žinojome, jog jai nebus baisu. Tačiau neramino transportavimo sąlygos. Kadangi Mina iš nedidelio šuniuko užaugo į nemažą šunį, jai reikėjo keliauti lėktuvo bagažo skyriuje. O norint iš Limos pasiekti Vilnių, reikėjo net 3 skrydžių: LimaMadridasVaršuvaVilnius.

 

Internetas pilnas baisių istorijų apie tai, kaip avialinijos pamiršo įjungti šildymą, davė gyvūnui raminamųjų arba kitaip pažeidė gyvūnų transportavimo taisykles, ir tai kainavo augintinio gyvybę. Tad tik įlipę į lėktuvą primygtinai stiuardesės prašydavome, kad pilotui praneštų apie bagažo skyriuje esantį šuniuką. Gal atrodo kiek paranojiška, bet to prireikė. Skrendant iš Varšuvos į Vilnių, jei nebūtume priminę, jie būtų pamiršę įjungti šildymą.

 

Planuojant kelionę buvo svarbu atsižvelgti į temperatūrų skirtumus, kurie laukė šunelio tarpinėse stotelėse: tuo metu kai Limoje buvo 30 laipsnių šilumos, o Madride – 15, Varšuvoje ir Vilniuje laukė -1 laipsnio šaltis. Prie šilto klimato įpratusiam šuniukui tai gan didelis temperatūrų svyravimas. Varšuvoje iki kito skrydžio reikėjo laukti porą valandų, o mes nežinojome, kokiomis sąlygomis yra laikomas jungiamųjų skrydžių bagažas (tarp jų ir dėžė su Mina). Neramino tai, jog skraidydama buvau mačiusi, kaip jungiamųjų skrydžių bagažas tiesiog iškraunamas lauke šalia terminalo laukiant, kol bus pakrautas į kitą lėktuvą. Šuniukui, atvykusiam iš karšto klimato, pora valandų lauke tokiu oru galėjo labai liūdnai baigtis. Tad Madride paprašėme registruoti bagažą ne iki galutinio atvykimo taško, o iki tarpinio. Varšuvoje porą valandų pasidžiaugę Mina, ją iš naujo užregistravome bagažo skyriuje kelionei į Vilnių.

 

Vos atvykusi į Lietuvą, Mina iškart susipažino su sniegu, kurio niekada nebuvo mačiusi. Prisivalgiusi ir prisilaižiusi to nematyto stebuklo, susirgo gerklės uždegimu. Trumpaplaukiui šuniukui iš pradžių buvo šaltoka. Šeima vis patarinėjo nupirkti paltuką ar striukytę, bet laukinė Minos prigimtis ir orumas nepripažino jokio rūbo.  Lietuvoje Mina apsiprato greitai, kadangi kelionių metu ji jau buvo įpratusi nuolat keisti vietą, tad dar vienas pokytis jos neišgąsdino. Svarbiausia, jog šalia buvo jos šeimininkai. Dabar Mina jau antrus metus leidžia Lietuvoje ir džiaugiasi metų laikais, sniegu, rudeniniais lapais ir vasaros karščiu.

 

Tikiuosi, ši istorija įkvėps ir kitus leistis į kelionę su savo augintiniu. Norint, viskas yra įmanoma, todėl pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, nebūtina augintinį palikti užnugaryje. Jis su džiaugsmu keliaus ten, kur keliausite jūs. Mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome!

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Foto iš asmeninio archyvo

Eglė ir Amūras | Airija

 „Mylėkit ir vertinkit geriausius draugus, esančius šalia!“

 

Tikriausiai reikėtų pradėti nuo istorijos, kaip Amūras atsirado pas mus. Buvau dar moksleivė, kai užsimaniau vokiečių aviganio šūnelio. Mamai vis užsimindavau, kad mūsų turimai Musytei (mišrūniukė, atsirado pas mus, kai susitariau, kad šuniuko neimtų atgal, kai pas mus paviešėjo kelias savaites. Man tada buvo gal 9 metai, bet esamam šeimininkui pažadėjau butelį alaus. Nežinau, iš kur jį būčiau gavus, bet svarbu buvo šuo… ) Tai vat, Musytei „užsireikė” draugo ir, tiesą sakant, net neatsiklausus mamos, gavau „dovanų” – gražų vokiečių aviganio mišrūniuką Amūrą. Kadangi žinojau, jog noriu užsidirbti studijoms ir išvykti į užsienį, pradėjau domėtis, kokių dokumentų reikia, norint išsivežti šunį. 2007 metais retas kuris veterninaras žinojo, ko tiksliai  reikia. Pasidarėm kraujo tyrimą, susitvarkėm pasą, sučipavom vaikiną. Laukėm karantino, bet taip gavosi, kad vieną kartą pavėlavom pasiskiepyti  nuo pasiutligės, Antikūnių tyrimą teko daryti iš naujo. Su tuometiniu veterinaru sutvarkėm reikalus, buvo pasakyta, kad 6 mėnesių laukti nebereikia ir iškeliavom. Jei kas nutiktų, gavom pasiūlymą „duoti kišiuką“ ir viskas bus ok…

Keliavome mašina, nors domėjausi ir kelione lėktuvu. „Lytargus“ transportavo gyvūnus, buvom nusipirkę ir narvą, žinojau, kad kilogramo kaina nežmoniška, bet tai sutaupytų mūsų kelionę mašina. Manęs visiškai nežavėjo mintis, kad gyvūnas būtų paliktas vienas, kelios valandos iki skrydžio, skrydis irgi ilgas, gyvūnui reikalingas vystyklas. Tad vis dėl to su vyru nusprendėme, kad keliausim mašina: Airija – Lietuva, Lietuva – Airija.Turėjom savaitę, o kelionė trunka virš 2 dienų į vieną pusę.

Dar kartą pasišnekėjom su veterinaru ir iškeliavom. Pasiekėm Olandiją. Įteikiam Amūro pasą, pasidžiaugiam, koks gražus vyrukas ir… Pase nesupildyta žyma, kad gyvūnas nukirmintas ir nublusintas! Beprotiškai džiaugiuosi, kad telefono sąskaitą padoriai papildžiau. Vidury nakties skambinu veterinarui, prašau faksu atsiųsti pažymą, kad visas reikiamas procedūras atlikom. Ašarų pakalnė, kol sulaukiau fakso. Dokumentai, kaip ir tvarkingi, nusiperkam bilietą… Kelios valandos iki keltas pajudės, vaikštome pajūriu. Visi laimingi ir patenkinti. Likus nedaug laiko, pajudam link kelto ir laukiame eilėje… Įteikus gyvūno pasą, patikrinamas mikroschemos atitikmuo, kurį, mūsų baimei, irgi labai sunkiai radom, bet radom. Širdis nudžiunga, bet deja… Atverčiamas karantino lapas… Dar trys mėnesiai. Bandau įkalbėti praleisti, bet gaunu atsakymą, kad mus sulaikys įplaukus į Angliją. Šunį sulaikys trims mėnesiams, sulaukti karantino pabaigos. Viena diena, atrodo, kainavo 18 eurų. Prisiminiau, kad mes turėjom kraujo tyrimą iki tol, tik pavėlavom su vakcinacija. Vėl skambinu veterinarui, tačiau supratau, kad baisiai trukdau miegoti ir jis nebuvo nusiteikęs naktį ieškoti dokumentų, nors visas šis nesusipratimas, lyg ir buvo jo kaltė… Žodžiu, mus paliko palaukti, paklausė, ką darysim dabar. Nustebau. Gavau atsakymą, kad nemažai šunelių dienas baigia prie molo. Greitai patikinau, kad mano šuo – mano šeima. Nėra net kalbos, kad šunelis keliaus atgal į Lietuvą. Skambinu tėvams, nes priminsiu, turėjom tik savaitę, o jau iššvaistėm kelias dienas. Tėveliai sėdo į mašiną ir pasitiko mus viduryje Lenkijos. Niekad nepamiršiu, kaip verkiau žiūrėdama į tolstantį Amūrą, kurį tėvai jau vežėsi namo… Teko skaudžia išsirkirti.

Sulaukę karantino, vėl grįžom į Lietuvą, vėl mašina. Pakeitėm veterinarą ir, šį kartą, puikiausiai išplaukėm iš Olandijos. Visuose postuose man drebėjo širdis, kad tik viskas būtų gerai, nes pirmieji išgyvenimai tikrai buvo išgąsdinę… Laimingai pasiekėm Airiją, apsigyvenom naujuose nuomojamuose namuose… Su šeimininku jau buvom susitarę, kad namuose apsigyvens šuo ir problemų nekilo.

Vieną dieną norėjau perregistruoti duomenis, kad, pasiklydus šuneliui, pagal mikroschemą, rodytų mūsų naują adresą… Deja, veterinaras buvo toks vykęs, kad keli metai neužregistravo šuns mikroschemos…Vadinasi, ji buvo bevertė. Labai norėjau pasibilinėti su tiek vargo sukelusiu veterinaru, bet buvo gaila laiko…

Dienos bėgo, Amūras puikiausiai adaptavosi naujoje aplinkoje, streso nepatyrė. Keliauti mašina jam patinka. Gyvenant Airijoje gyvūnams reikalingos „teisės” – metinis gyvūno mokestis. Vokiečių aviganis yra priskiriamas prie agresyvios veislės, todėl kartais susilaukiam kreivų žvilgsnių, bet dauguma per daugelį metų prie mūsų priprato.

Po metų, bendru su vyru sprendimu, norėjom priglausti dar vieną šunį. Peržiūrėjau daug skelbimų, norėjau vokiečių aviganių merginos, bet tikrai ne dėl dauginimo. Nusižiūrėjom vieną merginą ir vieną gražų, saulėtą savaitgalio rytą pajudėjom prieglaudos link. Airijos prieglaudose, tuo pačiu ir šiaurinės Airijos, kuri yra laikoma Jungtine karalyste, prieglaudose apžiūri gyvūną, nusprendi, kad nori priglausti, tačiau gyvūno taip paprastai nepasiimsi. Pirmiausiai turi būti apžiūrėti namai ir teritorija, kurioje gyvūnas gyvens. Patikrą mes praėjom, susimokėjom pinigus: kaina fiksuota ir privaloma. Susitvarkius visus reikalus, mergina, kuri buvo pavadinta Akela, atkeliavo pas mus. Be namų šeimininko sutikimo… Aš ir vėl panaudojau melą, kokia gi aš melagė! Nors melo nemėgstu, bet dėl gyvūno… Šventas melas.. 🙂 Taip mūsų namuose atsirado dar vienas šuo. Teko dėl to ne kartą kraustytis, bet visada namus rinkdavausi pagal tai, kaip jie tinka šunims. Amūras turi nemažai alergijų, todėl teko būti išrankiems… Bet viskas įmanoma, reikia tik noro. Ne visi šeimininkai leido gyvūnus laikyti viduje, bet nebuvo nei vienos dienos, kad šunys miegotų lauke. Truputėlis žavesio ir tvarkos, ir niekas net nesuuos.

Nežinau, kaip gyvūnai mane randa, bet gal tai kokie bio laukai? Išvažiuoju iki draugės ir ant užmiesčio kelio laksto šuo… Parsivežu. Išeinu pirkti duonos ir po gatvę laksto “piktukas”, pareinu su duona ir šunimi…

Išvada tokia, kad ir trečias mūsų šuo pats pasibeldė į mūsų duris. Kai vyras pašaukė mane per langą, pirmi jo žodžiai buvo: „Ateik, jau vėl partempei šunį? Kokį? Kur? Nieko nežinau!“ O JIS ATĖJO IR NEBEIŠĖJO. Mes irgi neišvijom… Mūsų šeima prasipletė į tris augintinius. Smagi mūsų šaika! Gasdinam visus pasirodžiusius mūsų kelyje: visi sukioja pirštus prie smilkinio, na bet ką daryti, jei davė Dievas misiją? Gal kažkada gausiu karmos tašką prie rojaus vartų?..

Šiais metais praradom savo Akelą, dužo mūsų širdys – labai skausminga netektis.Pats geriausias ir nuoširdžiausias, labiausiai mylintis šuo žemėje…Gimusi ir augusi Airijoje, nebesulaukė ir nepriemė lietuvos pilietybės. Tik baltas karstelis parkeliaus kartu su mumis…

Žmonės! To džiaugsmo, atsidavimo, meilės niekas nepakeis. Niekas jūsų taip nemylės, kaip myli šuo… Mūsų istorija prieš 11 metų tik įrodo, kad iškeliauti buvo sunku. Šiandien tereikia tik to, kas yra privaloma: mikroschema, augintinio pasas, skiepai ir VISKAS – Europa Jūsų laukia. Keliaukit kartu. Keliaukit su draugu, su draugu, kuris niekada Jūsų neišduos, kuris niekada nesvarstytų ar Jus palikti nuošalyje. Mylėkit ir vertinkit geriausius draugus, esančius šalia!

Bučkis nuo mūsų visų.

Eglė,Amūras ir Kirminukas . Beje Kirminukas vardą išsirinko pats ir tikriausiai neveltui…

 

Foto iš asmeninio archyvo

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

Ramūnė, Mindaugas ir Aisas | UK

 „…patarimas – jokių dvejonių, imkit ir darykit.“

 

Nutiko taip, jog nusprendėme į gyvenimą įnešti pokyčių: pakeisti gyvenamąją vietą, išvykti į Jungtinę Karalystę. Tik prasitarus kitiems apie savo ketinimus, pasipylė klausimai dėl šuns, kuriam dar nebuvo nė metų. Tvirtai, be jokių abejonių nusprendėm, kad jis tikrai keliaus kartu. Aplinkiniai skėsčiojo rankomis, jog šunį geriau paliktumėm čia, kam jį kankinti, o gal netgi geriau į prieglaudą atiduoti?! Bet jei mes pasakėm, kad mažasis keliaunininkas važiuos, tai reiškia, jog taip ir bus. Vien dėl jo nusprendėme į kelionę leistis su mašina. Jokiu būdu nenorėjom perduoti siuntų vežėjams ar pan. Kadangi Aisui be galo patinka važiuoti su mašina, tai beveik dvi paras trukusią kelionę jis atlaikė puikiai: stodavom dažnai, kur galėdavo atsigerti, pasilakstyti, atlikti savo gamtinius reikalus. Kadangi jis turėjo visus reikalingus dokumentus, tai keliaujant problemų nekilo.

Dėl būsto nuomos: pradžia nebuvo lengva, nes dauguma nuomininkų JK nenori nuomoti būsto su šuniu, tačiau mums pasisekė ir radom nuomininką, kuris leido drauge gyventi. Todėl patarimas iš mūsų pusės – jei norite nuomotis būstą, stenkitės su nuomininku kalbėtis gražiai, pateikiant augintinio pliusus, pavyzdžiui: ramus, socializuotas, be reikalo neloja ir pan. Tai labai padidina šansus sėkmingai būsto paieškai. 🙂

Dar vienas patarimas – jokių dvejonių, imkit ir darykit! Jei jau priglaudėt augintinį, tai ir prisiėmėt atsakomybę už jį. Jei planas A neišdegė, bandykite dar kartą, juk abėcėlėje yra 31 raidė!

Esame be galo laimingi, kad jis kartu čia su mumis. Kiekvieną mielą dieną Aisas mūsų pasaulius dažo gražiausiomis spalvomis. 🙂

 

Foto iš asmeninio archyvo

 

 

Virginija ir Čilė | Norvegija

 „Nė minutės nepasigailėjau, kad ją pasiėmėm: tiek meilės, atsidavimo ir dėkingumo.“

 

Šiek tiek priešistorės… Kai aš, prieš aštuonerius metus išvykau dirbti į Norvegiją, visada sakiau, kad kai tik bus galimybė, pasiimsiu šuniuką iš prieglaudos.

 

Tokia galimybė atsirado – persikraustėme į savo namučius Norvegijoje. Turėjom atostogas Lietuvoje ir, vieną pavakarį, netikėtai sugalvojom aplankyti Panevėžio gyvūnų globos draugijos prieglaudą. Mums atvažiavus kaip tik vieno voljero šuniukai buvo išleisti palakstyti. Vienas iš jų tiesiog įšoko man į glėbį ir, atrodė, kad ji čia labai gerai jautėsi. Tik paskui išsiaiškinom, kad ji mergaitė, be jokios istorijos. Niekas nieko negalėjo apie ją papasakoti: nei kiek jai metų, nei koks jos vardas. Ji turėjo mažytę kosmetinę problemą, augo trečias vokas, kuris kai kuriuos gąsdino. Iš pradžių nutarėme padėti tuo, kad apmokėjome jos operaciją. Bet po operacijos tiesiog sąžinė neleido vežti vėl į prieglaudą, o ir pati šunytė labai stengėsi įtikti, atrodė, kad ji čia visą laiką gyveno. Taip ir tapo Čilė mūsų šeimos nare.

Bet tada iškilo problema dėl jos galimybės keliauti. Mes turėjome išskristi po savaitės, o po skiepų gyvūnas gali keliauti tik po 21 d. Taip susiklostė aplinkybės, kad atsirado vieta vyrui grįžti į Norvegija automobiliu ir tas laikas jau leido keliauti! Štai taip Čilė tapo emigrante. Nė minutės nepasigailėjau, kad ją pasiėmėm: tiek meilės, atsidavimo ir dėkingumo. Čilė labai supratinga, jai nereikia daug kartų kartoti komandų.

Pervežimas iš Lietuvos į Norvegiją vyko sklandžiai. Lietuvoje Čilė gavo čipą, skiepus, pasą. Čia atvykus, reikėjo apdrausti, nes susirgus gyvūnui, gydymas kainuoja nemažus pinigus. Yra tam tikros gyvūnų laikymo taisyklės, tačiau šunys vedžiojami be antsnukių, yra draugiški vieni kitiems.

 

Foto iš asmeninio archyvo

 

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

 

 

 

 

Agnė ir Tonis | Danija

 „Ir taip, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio!

 

Mūsų istorija trumpa,bet su laiminga pabaiga!

Nusipirkusi Tonį, išpildžiau didžiausią savo vaikystės svajonę. Negaliu sakyti,  kad aš jį išsirinkau, tai jis mane išsirinko. Kol kiti šuniukai lakstė aplink mano tėtį,Tonis žiūrėjo į mane – lėtai priėjo, toks storuliukas, ir atsisėdo prieš mane. Ir taip, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Negalejau pasakyti ne. Praėjo maždaug dveji metai.

Gyvenimas klostėsi įprasta vaga, kol vieną dieną, sulaukėme skambučio su pasiūlymu vykti į Daniją. Daug laiko apgalvoti neturėjome, po kelių dienų turėjome pradėti darbą.

Palikau Tonį tėčiui, žinojau – jis gerose rankose.

Išvykus beprotiškai pergyvenau – šeimos ilgesys, kaltės jausmas dėl šuns…

Kai apsipratome Danijoje, suskubome ieškotis savo buto. Tad ilgai nelaukėme, išsinuomavome butą ir pradėjome ruoštis Tonio atvykimui.

Pamenu, paskambinau tėvams ir sušukau: „ruoškit Tonį į Daniją!!!” Aišku, visi mane atkalbinėjo, kam tas vargas ten. Bet aš laikiausi savo, tad Tonį paruošė per dvi savaites – siepas ir čipas. Čipo patikra ir Tonis jau ”mikriuke“. Vežėjus suradau internetu. Ačiū vairuotojui, kad nepabijojo tokį didelį šunį vežti.  Nuo tos dienos mes nebesiskiriam. Taip ir keliaujam Danija – Lietuva jau ketvirti metai. Visiems palinkėčiau nepamiršti tų, kurie mums rūpi ir kuriems mes rūpime.  Jų mylinčios akys ir nuoširdi meilė praskaidrina net niūriausią dieną….

 

Foto iš asmeninio archyvo

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Beatričė, Maja ir Katės | Kipras

Į Kiprą pirmiausiai išvykome su vyru ir dukra. Nutarėme susirasti nuolatinius namus, įsikurti ir tik tada atsiskraidinti savo keturkojes, mat joms ir taip nusimatė sočiai streso pakeičiant namus, šalį, išgyvenant skrydį. Tad taip gavosi, kad savo šuniui ir dviem katėms išvykdami ne tik sutvarkėme dokumentus, skiepus, bet ir nuomavome butą Lietuvoje bei radome žmogų, kuris pagyventų kartu su jomis, iki kol jos jau galėjo atskristi pas mus.

Pirmą kartą gyvenime atskirai buvome taip ilgai – beveik mėnesį laiko. Artėjant skrydžio dienai, vis labiau jaudinausi, o paskutinės kelios valandos buvo tokios įtemptos, kad negalėjau nei valgyti, nei skaityti, tik galvojau, kad nesu su jomis, nepadėjau nurimti ir kad jos nežino, jog aš jų čia labai laukiu. Mes visi labai laukėme.

Augintiniams reikalingi daiktai ir maistas buvo suruošti iš anksto, automobilis paruoštas prie durų stovėjo gerokai anksčiau nei to reikėjo – viską susitvarkiusi vis bandžiau dar ką nors pasiruošti ir taip greičiau „prastumti“ laiką. O kiek džiaugsmo buvo visoms, kai pasimatėme! Tiesa, katėms džiaugsmą tikrai sumažino neaiškumas, kur randasi ir kodėl niekas neišleidžia iš transportavimo dėžės. Tačiau dar reikėjo pasiekti namus.

Šuniui gerai visur, kur yra šeimininkas, tad Maja adaptavosi greitai, o ir saulėtajame Kipre ji jau ne pirmą kartą. Įsivaizdavome, kad katėms laiko pasijusti kaip namuose prireiks daugiau. Bet spėkit ką? Po 15 minučių jos jau jautėsi namų karalienėmis! Taip pat, nors jų kailis karštam klimatui nelabai pritaikytas, tačiau problemų joms tai, panašu, nesudaro (šiluma kaulų nelaužo, ant saulutės pasilepinti mėgsta).

Taip ir gyvenam sau visi: namai visada atviri, gyvūnai patys pasirenka, ar nori būti viduje, ar lauke. Katės toli neina, labai mėgsta gulėti ant tvoros ir stebėti kaimynus, o šuo gina jas nuo laukinių katinų, kurių čia apstu.

Perduodame linkėjimus visiems, kurie keliauja su savo augintiniams. O tiems, kurie augintinius išvykdami palieka, norime priminti, kad priimdami gyvą būtybę į savo šeimą, esame pilnai už jį atsakingi – galimybių surasti galima, svarbu turėti noro ir meilės!

 

 

Viktorija, Sparta ir Happy

„Nors kelionė buvo ne iš lengvųjų, bet dabar esame laimingos kartu Lietuvoje.“

Nuo pat mažens augau kartu su šunimis. Vos sulaukusi 18 m. išvažiavau į Angliją ir pagyvenusi pusantrų metų be augintinų supratau, kad esu nelaiminga ir reikia kažką keisti. Vaikystėje turėjau  rotveilerių veislės šuniuką ir labai pamilau šitą veislę, todėl norėjau auginti būtent tokį šunį. Ilgai ieškojau kur įsigyti, kadangi ši veislė buvo traktuojama kaip labai agresyvūs ir pavojingi šunys, buvo nelengva. Kai pagaliau radau, labai apsidžiaugiau ir ilgai nelaukusi nuvažiavau apžiūrėti. Pasirinkti galima buvo iš trijų kalyčių, dvi buvo labai mielos ir draugiškos, bet įsimylėjau tik pamačiusi pikčiausiąją. Vos tik pabandžius ją paglostyti, ji man įkando. Mėgstu iššūkius ir stiprų charakterį, todėl po ilgų įkalbinėjimų pasiimti vieną iš draugiškųjų kalyčių, vis tik apsisprendžiau tvirtai išauklėti nenuoramą. Žinojau, kad rotveileriams reikia skirti ypatingą dėmesį, bet tai nei kiek neatbaidė. Savo Spartą išauklėjau ir dabar ji tikras mielumo įsikūnijimas, draugiška ir sutaria su visais. Tik, deja, kitų šuniukų mes nemėgstame.

Gyvenome Anglijoje su ja beveik 9 metus, bet visą laiką norėjau grįžti. Žinoma, stabdė tai, kad vežtis tokį didelį šunį nėra lengva, bet susikaupiau ir nusprendžiau, kad nieko nėra neįmanomo. Susikroviau daiktus ir išvažiavome. Reikėjo pasidaryti pasą ir susirasti vairuotoją, kuris mus nuvežtų iki Lietuvos. Iš tikrųjų viskas labai paprasta. Nors kelionė buvo ne iš lengvųjų, bet dabar esame laimingos kartu Lietuvoje. Auginame dar du šunis, bet ir tai ne problema. Į lauką juos išleidžiame pagal grafiką. Negalėčiau net įsivaizduoti savo gyvenimo be jos arba to, kad palieku ją kažkam kažkur vien dėl to, kad keičiu gyvenamąją vietą. Šunys yra mūsų šeimos nariai, kurių mes nepaliekame vien dėl to, kad mums reikia kažkiek pakovoti ir išspręsti problemas. Kai priimi sprendimą auginti tokį šunį ar bet kokį kitą augintinį, sprendimas turi buti tvirtas ir iki galo. Dabar nei kiek nepatikėčiau žmonėmis, kurie emigruodami palieka šunis vien dėl to, kad negali jo pasiimti kartu – nesąmonė. Jei myli ir nori, viskas įmanoma.

Happis į mūsų šeimą atkeliavo beveik prieš 14 metų. Tą kartą mūsų kiemo girtuoklius, nešančius  mažutėlį šuniuką, pamatė mano mažoji pusseserė su kitais kiemo vaikais. Griebė jį iš rankų ir atnešė man, aišku, su perspektyva, kad daugiau jis niekada nebegrįš pas tuos žmones. Paėmusi į rankas tą mažutį, į vieną delną telpantį padarėlį supratau, kad daugiau niekam jo neatiduosiu. Tuo metu namie augo rotveilerio veislės kalytė ir buvo baisu, kad ji Happio nepriims, aišku, ir kiti šeimos nariai buvo prieš, tad reikėjo apsimesti, kad ieškome kitų šeimininkų. Bet po kiek laiko visi priprato ir pamilo Happį. Mūsų visų nuostabai Aina, mūsų rotveilerio veislės kalytė, taip pat susidraugavo su nauju šeimos nariu ir daugiau nebeliko jokių dvejonių, kad jis lieka mūsų namuose. Po poros metų mes netekome Ainos, o labiausiai liūdėjo Happis. Neištvėriau tokios netekties ir sumaniau, kad Happiui reikia naujos draugės. Taip mūsų šeimoje atsirado dar vieną mišrūnė – Čili. Iš pradžių sunkiai sekėsi, Happis nenorėjo jos priimti ir kovojo dėl dėmesio, kaip tik galėjo. Galiausiai apsiprato ir dabar draugiškai gyvena. Happiui jau 14 m., bet jėgų ir energijos turi ne ką mažiau nei tada, kai buvo jaunas šuniukas. Happis labai protingas, nereikia jokiu komandų, supranta viską kaip žmogus. Iki šiol visų mylimas ir globojamas.

Foto Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Sandra, Džiosi, Sjuzi, Lucy

„Dabar mes esame šeima, kuri nori įkvėpti kitus. Norime įkvėpti imti iš prieglaudos, norime įkvėpti imti vyresnius, norime įkvėpti imti netobulus, norime įkvėpti keliauti ir migruoti kartu…“

Jau dvylika metų gyvenu Danijoje. Išvykau netyčia, o vėliau neatsirado  pakankamai rimtos priežasties grįžti. Didžiąją laiko dalį su manimi gyveno katytė ir Lietuvoje įsigytas šeškiukas. Po jų iškeliavimo anapilin, pirmą kartą, per visa savo gyvenimą, likau be gyvo padarėlio. Mama skatino pasimėgauti laisve ir pakeliauti, tačiau man svarbiau buvo jaukūs namai, o tokie, be gyvūno, jie būti negalėjo. Jau buvo praėję dešimt metų nuo mano stafordšyrės mirties, ir jaučiau, jog esu pasiruošus šuniukui. Pamažu pradėjau vartyti Danijos prieglaudų puslapius, nes tvirtai buvau pasiryžus priglausti gyvūną būtent iš ten. Esu gyvūnų aktyvistė, tad suteikti namus tam, kam reikia labiausiai, buvo man savaime suprantama. Deja, smarkiai nusivyliau Danijos prieglaudų sistema. Pasirinkimo čia nėra, mat, jei užsibūna, šuniukai yra migdomi, kad nekentėtų dėl streso. O radus tą vienintelį, kuris atrodė tinkamas, man net neleido su juo susipažinti, ir atmetė mano kreipimąsi, nes buvau dar studentė ir gyvenau mažame bute.

Tada dar nebuvo feisbuko, ir nepagalvojau apie pasiėmimą iš kitų šalių, tad, iš nevilties, užsukau į skelbimų puslapį, ir iškart pamačiau viena mažą nuotraukytę kamputyje – žinojau, kad tai mano šuo. Ji – iš veislyno, arti penkių mėnesių amžiaus, ir susisiekusi su jos globėjais tą pačią dieną, po savaitės jau keliavau apie keturis šimtus kilometrų, vien tam, kad ją pasiimčiau. Jeigu nebūčiau jos radusi, ji butų likusi gyventi fermoje, ant šieno, ir naudojama veisimui… Jaučiau, jog tikrai  ją gelbėju. Po kiek laiko, susidūrus su begale sveikatos problemų, dar karta įsitikinau, kaip man svarbu buvo ją rasti. Ji, tikrąją ta žodžio prasme, yra mano sielos dvynė – mes vienodo charakterio, vienodų ir sveikatos problemų. Kasdieną dėkoju visatai už ją.

Džiosei atsiradus pas mane, mano visas gyvenimas pasikeitė, o mano istorija davė idėją padėti kitiems, tokiems kaip aš, kurie neranda savo šuns, kartu padedant tiems, kuriems reikia namų. Taip įkūriau „4 Beloved Paws“ organizaciją, kuri padeda tarpininkauti tarp Danijos ir kitų užsienio šalių ir Lietuvos prieglaudų, taip surandant namus beglobiams kitose šalyse. Džiosi man buvo didžiausia mūza ir pagalbininkė. Praėjus keletui mėnesių po organizacijos įkūrimo, prieglaudoje, su kuria bendradarbiavome, pamačiau šunelį, kurį pamilau iš pirmo žvilgsnio. „Linksmosios Pėdutės“ Klaipėdoje buvo pirmoji prieglauda, kuri džiugiai sutiko bendradarbiauti, todėl išdrįsau į juos kreiptis dėl šuniuko. Išdrįsau, nes šuniukas buvo ką tik gimęs prieglaudoje, ir iki to laiko, kol šis galės saugiai keliauti, dar buvo likę daugiau nei du mėnesiai. Du mėnesiai, per kuriuos mielam šuneliui galima rasti namus. Tačiau prieglauda sutiko šunelį laikyti man.

Neplanavau antro šuniuko, taipogi neplanavau jauno šuniuko, Neplanavau nei to, kad turėsiu antrą šunį, nei to, kad jis bus jaunas. Tačiau širdis bei vidinę intuicija nusprendė kiek kitaip, tad laukiau Galiausiai, per savo gimtadienį, sėdau į lėktuvą, nusileidau Lietuvoje, iš oro uosto vykau tiesiai į prieglaudą. Laukė ten ir TV3 „Komanda“, kurios reportažo dėka, mano „4 Beloved Paws“ organizacija gavo neįkainojamų pagalbininkų Lietuvoje. Mano Sjuzi tapo pirmoji per organizaciją įsivaikinta kalytė,  kuri, nuo tos dienos, kasdien reklamuoja prieglaudos šuniukus. Jau beveik trys metai aš, ir mano mergaitės, gelbėjame Lietuvos šuniukus.

Persikėlus, atsirado galimybė šunelius globoti. Taip namai randami daug greičiau. Buvau užsibrėžusi laikytis taisyklės neimti šunų, kurie patiktų pačiai, nes dar vienam vietos, tiesiog, nebuvo. Tačiau praėjusį rugsėlį sulaužiau šią taisyklę, kuomet draugė pradėjo įtikinėti, jog rado man skirtą šunelį iš Ukmergės prieglaudos. Artėjo žiema, o kalytė buvo trumpaplaukė, todėl nusprendžiau pagloboti, kad nešaltų prieglaudoje.

Kalytę vos pamačius narve, žinojau, kad bus bėdų ją atiduodant. Jos akys buvo kaip mano seniai iškeliavusios anapilin stafordšyrės. Keletą dienų kovojau su savimi, turėjau begalę logiškų priežasčių, kodėl jos pasilikti negaliu. Tačiau galiausiai jutau, kad visos jos nesvarbios, nes niekur kitur tos kalytės įsivaizduoti negalėjau. Nors Lucy ir atvyko labai sublogusi, ir baili, dabar visos negandos įveiktos. Vėliau paaiškėjo, kad ir elgsena lyg mano senosios stafordšyrės. Esu tikra, kad ji mane vėl susirado, tiesiog kitam kūne. Mano Lucy maždaug 4 metų, ir baisu pagalvoti apie tai, ką jai teko išgyventi, kol ji surado kelią vėl pas mus, bet svarbiausia, kad surado.

Dabar mes esame šeima, kuri nori įkvėpti kitus. Norime įkvėpti imti iš prieglaudos, norime įkvėpti imti vyresnius, norime įkvėpti imti netobulus, norime įkvėpti keliauti ir migruoti kartu… Norime įkvėpti rasti vietos keturkojui savo namuose, ir leisti jam gyvenimą padaryti neapsakomai geresnį.

Visos mano mergaitės labai skirtingos. Sjuzi – palydovė visur, tiek į fotosesijas, parduotuvę, parodas ar renginius. Ji, taip pat, atlieka socialinės darbuotojos vaidmenį globojamiems šunims bei palaiko taiką namuose. Ji už ausies partempia per toli paklydusias seses, bei puikiai ieško kamuoliuko. Lucy, tuo tarpu, svečių be gyvūnų mylėtoja (mat nesutaria nei su šunimis, nei su katėmis), nes žmones – myli. O, štai, Džiosi, priešingai – užima svečius su gyvūnais, nes žmonių nemėgsta. Visgi, žmonės su augintiniais reiškia žmones su skanukais, kuriems atsispirti ji sunkiai gali. Taigi, visos jos nuostabios savaip.

 

Iš kairės – Džiosi, Sjuzi, Lucy.

Daugiau apie istorijos autorės projektus galite sužinoti www.4belovedpaws.dk bei www.sanmusone.com

Ona ir Lotta | Norvegija

 

„Aš juokauju, kad kai kurie vargšai šuniukai per savo gyvenimą nenueina toliau penkių metrų nuo būdos, o mano Lotta iš Kauno (pasiėmiau ją iš VšĮ „Penktos kojos“) atsikėlė gyventi į Vilnių, o dabar skraido po „visokias Norvegijas֧“. „

 

Man sakė, kad labai daug šunelių prieglaudose atsiduria būtent dėl emigracijos. Žmonės išvyksta, o juos palieka. Man sunku suprasti, kokios širdys tų žmonių, kurie gali taip pasielgti, nes kai pati nusprendžiau, jog šią vasarą norėčiau išvykti padirbėti į užsienį, tai pirmas dalykas, kurį padariau – pasidomėjau gyvūnų įsivežimo politika. Palikti savo augintinį kitų žmonių priežiūrai savaitei ar dviems yra viena, tačiau trims mėnesiams – labai daug. Įprastai, aš nenori​​​​u palikti ir toms dviems savaitėms, o po dabartinės patirties, svarstau dažniau keliauti su šunimi, net ir trumpoms atostogoms.

Tad ką reikia padaryti norint keliauti kartu?

1.  Pasidomėti konkrečios šalies reikalavimais, norint įsivežti augintinį.

 

Tai galima padaryti tiesiog įstojus į tos šalies emigrantų grupę feisbuke (pasinaudojus paieška tikrai rasite, kas tokiu klausimu jau yra kreipęsis) arba tiesiog paskambinus į savo veterinarijos kliniką. Tarkim, aš labai norėjau sugrįžti į Islandiją, tačiau pasirodo, jog gyvūnų įvežimas į šią šalį labai sudėtingas. Juos mėnesį laiko karantine, o tai kainuoja ne tik daug nervų, bet ir pinigų. Aišku, vykstant ten ilgesniam laikui – irgi įmanoma (šiuo atžvilgiu nėra nieko neįmanomo), tačiau mano situacijoje, kai vykstu tik trims mėnesiams, toks variantas ne pats geriausias. Užtat pasirodo, kad į daugumą valstybių įsivežti šunis yra ypatingai paprasta.

2. Pasidomėti, ar yra lengvas būdas transportuoti savo gyvūną į pasirinktą užsienio šalį.

 

Suprantama, daug kur galima vykti tiesiog automobiliu, tada visas šis vargas atkrenta. Tačiau planuojant skristi, reikia iš anksto pasidomėti skrydžių variantais, nes ne visos aviakompanijos suteikia galimybę kartu su savimi gabentis gyvūną. Tarkim, pačios pigiausios Wizzair ir Ryanair išimtis taiko tik šunims vedliams. Aš išsiaiškinau, kad Norwegian Airlines, kurie vykdo tiesioginius skrydžius tarp Vilniaus ir Oslo, už papildomą 70€ mokestį leidžia gabentis tiek šunį, tiek katiną specialioje transportavimo dėžėje. Man toks variantas labai tiko.

 

Užtat vienu dalyku nepasidomėjau iki galo, ir Norvegijoje turėjome nemalonumų, nes mūsų, dėl Lottos, neįleido į tarpmiestinį autobusą (nors bilietą jau buvau nusipirkusi iš anksto). Teko sugaišti papildomo laiko, išlaidų, nervų ir važiuoti traukiniu. Buvo tikrai nemalonu. Todėl domėkitės transporto kompanijų politika iš anksto, kad tokių nesklandumų būtų kuo mažiau. Visada galima tiesiog susirasti kontaktus ir skambinti, rašyti užklausas el. paštu (šnekėkite angliškai, arba raskit, kas pašnekės už jus).

  1. Likus mėnesiui prieš kelionę, apsilankyti veterinarijos klinikoje.

 

Man atrodo, kad veterinarijos gydytojams visi šie reikalai seniai nebėra naujiena. Tad užtenka ten nueiti ir viską sutvarkys už jus: išduos pasą, paskiepys (nuo skiepo iki kelionės pradžios būtinai turi praeiti bent 21 diena), pasakys kada ateiti sekantį kartą (nes vykstant į kai kurias šalis prieš tris dienas gyvūnui turi būti suduoti vaistai nuo kirminų, o dieną prieš kelionę veterinaras sudeda visus paskutinius reikiamus įspaudus pase). Tai nekainuoja nei labai daug laiko, nei pinigų, tik tuo būtina pasirūpinti iš anksto.

 

  1. Gerai apgalvoti, ko gyvūnui prireiks kelionės metu ir atvykus į kitą šalį.

 

Aš pasirūpinau tiek narvu, kuris būtinas skrydžiui lėktuvu ir turi atitikti visus reikalavimus (gyvūnas turi jame jaustis laisvai, turėti vietos apsisukti, atsigulti, turi būti pritvirtinti dubenėliai vandeniui ir maistui), bet taip pat apgalvojau, ko mums reikės Norvegijoje: maisto bent pirmoms dvejoms savaitėms, kelioninių dubenėlių, atsarginio pavadėlio ir antkaklio, priemonių nuo parazitų, pledo (vietoje guolio) ir panašiai. Taip pat, kadangi skridome lėktuvu, veterinarijos klinikoje įsigijau raminančių tablečių. Jas reikia pradėti duoti porai dienų iki skrydžio, skrydžio metu ir po skrydžio (kad kuo labiau sumažintų stresą dėl pasikeitusios aplinkos, naujų sąlygų). Tabletės visiškai natūralios ir, tiesą sakant, nelabai pastebėjau, ar buvo kažkoks didelis poveikis, bet aš jaučiausi ramiau, kad jų turėjau, nes gyvūnui, ypač tokiam aktyviam kaip mano šuo, visa ši kelionė tikrai buvo pilna nerimo.

  1. Mėgautis procesu.

 

Taip, keliaujant su gyvūnu tikrai iškils papildomų sunkumų, bet galiu garantuoti – tik pačioje kelionėje, o po to viskas atsipirks su didžiausiu kaupu. Jau vien momentas, kai oro uoste jūs vėl susitinkate, kartu išeinate ir įkvepiate oro, kažkur toli toli nuo namų, yra kažkas stebuklingo, ką reikia pajusti kiekvienam mylinčiam ir atsakingam šeimininkui. Išvis, nežinau, ką čia, Norvegijoje, daryčiau be Lottos. Gyvenam nuostabios gamtos apsupty, tačiau visiškai nėra su kuo pabendrauti. Todėl turime viena kitą. Ropščiamės kartu į kalnus, tyrinėjame apylinkes ir net keliaujame autostopu. Svarbiausia, kad tomis dienomis, kai norėtųsi sėdėti krėsle ir ilgėtis namų, reikia išvesti šunį. Išvedus pamatai, kaip ji mėgaujasi, kaip dūksta, kaip laksto, tai iškart ir pačiai pakyla nuotaika, veide atsiranda šypsena ir juokas. Visai kitaip yra ir grįžti pavargusiai, ir įeiti ne į tuščią kambarį, o į tą, kuriame pasitinka vizginama uodegytė.

 

Aš juokauju, kad kai kurie vargšai šuniukai per savo gyvenimą nenueina toliau penkių metrų nuo būdos, o mano Lotta iš Kauno (pasiėmiau ją iš VšĮ „Penktos kojos“) atsikėlė gyventi į Vilnių, o dabar skraido po „visokias Norvegijas֧“. Tikrai manau, kad čia ne paskutinė mūsų kelionė kartu. Jei viskas pasiseks, planuoju jau šią žiemą su ja nuskristi į šiltus kraštus, o kitą vasarą važiuoti iki Juodosios jūros.

 

Jeigu įdomu, tolimesnius mūsų su Lotta nuotykius ir keliones Norvegijoje galite sekti mano feisbuke – Ona Adamavičiūtė, ir instagrame – @pinksoup.ona

Foto asmeninis archyvas

Norvyda, Algirdas, Mėta ir Bruknė

„O visiems, kurie turi ar ketina įsigyti gyvūną, kurie svarsto išvykti pagyventi svetur ar tikisi šeimos pagausėjimo, linkiu niekada nepamiršti labai gražių ir teisingų Antoine de Saint-Exupéry žodžių – „pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“ (Mažasis princas, XXI skyrius).“

 

Viskas prasidėjo pernai. Lauke buvo šalta, namie dar šalčiau.  Industrijoje, kurioje dirbu, kaip visada, pirmaisiais metų mėnesiais nelabai buvo ką veikti. Galvoje gimė idėja – kodėl gi nepagyvenus Azijoje? Ten palankus klimatas, skanus maistas, o ir gyvenimo nuotykis tikrai būtų puikus. Šia mintimi lengvai užsikrėtė ir mano gyvenimo draugas Algirdas. Žinoma, mes galvojome ir apie šiuo metu populiarias ir mums jau pažįstamas kryptis – Tailandas, Balis ar Malaizija. Pradėjome kurti planus kaip galėtume dirbti nuotoliniu būdu, iš kur gauti papildomų pajamų. Atsirado naujas įrašas svajonių sąraše – 2018-tais metais gyventi Azijoje. O ir dėl vieno dalyko niekada net nebuvo jokių klausimų – mūsų šuo Mėta ir katė Bruknė, be abejonės, vyks kartu su mumis, nesvarbu kuris pasaulio kraštas tai bebūtų. Praėjus geram mėnesiui ir prisikūrus planų A, B ir C, Algirdas pranešė, jog jo darbovietėje ieškomas žmogus, norintis užimti poziciją Šanchajuje, Kinijoje. Pagalvojome, jog tai ženklas.

Ir tada prasidėjo pasiruošiamieji darbai… Azija – ne Europos Sąjungos šalis, ir taip lengvai susikrovęs lagaminus (o tuo labiau gyvūnus) ten nepateksi. Gyvūnai į Kiniją gali vykti tik jei šeimininkas turi ilgalaikę vizą. Aš nepasakosiu visų ilgalaikės vizos gavimo subtilybių, tačiau Algirdas, pradėjęs skraidyti į Kiniją ir tvarkytis dokumentus 2017 metų birželį, darbo vizą gavo tik 2018 metų kovą. „Lengviausias“ būdas man gauti vizą buvo įteisinant mūsų santykius. Nors gyvenome kartu penkerius metus, buvome skeptiški vedybų klausimu, tad pažiūrėjome į tai kaip tiesiog į dar vieną nuotykį ir per savaitę susiorganizavome vestuves, apie kurias iki paskutinės dienos nežinojo  net mūsų draugai ir kurių „liudytojomis“ tapo ir mūsų kelionės bendrakeleivės Mėta bei Bruknė.

Gyvūnų atsivežimas į Kiniją buvo didžiausias mūsų iššūkis. Veterinarijos gydytojai ir veterinarijos inspekcija gali tik suteikti informaciją apie reikiamus skiepus ir dokumentus įvažiavimui į šalį. Informacijos internete apie keliones į Kiniją, galima sakyti, beveik nėra, o ta, kuri yra – tai nuogirdos, kaip kažkas, kažkada vežėsi, ir dažniausiai su nelaiminga pabaiga. Pirmuosius kartus, kai lankėmės Šanchajuje, dar be gyvūnų, mes, pamatę gatvėje užsieniečius su šunimis, juos stabdydavome ir klausdavome, kaip tie gyvūnai atsidūrė su jais Kinijoje. Tačiau daugelis juos tiesiog priglausdavo iš gatvės ar prieglaudos, arba nusipirkdavo jau Kinijoje. Kiti – atsivešdavo pasinaudoję diplomatų privilegijomis. Žinojome tik tiek, kad Šanchajuje gyvūnai turi atlikti nuo 7-nių iki 30-ties dienų karantiną. Juos uždaro į narvus ir jų net negalima aplankyti. Tiek Mėta, tiek Bruknė buvo paimtos iš prieglaudų, tad nenorėjome, kad joms kiltų asociacijų, jog šeimininkai ir vėl jomis atsikratė. Nusprendėme, kad padarysime viską, kas įmanoma, kad joms ten atsidurti netektų.

Nuo tada, kai pradėjome ruoštis augintinių atsivežimui, iki jų atvykimo į Kiniją, praėjo daugiau nei pusė metų, ir kad papasakoti viską, ką praėjome ir patyrėmė per tą laikotarpį, reikėtų parašyti knygą, o ne straipsnį. Juk pagrindinė priežastis, dėl kurio nutarėmė pagyventi svetur – mums norėjosi išbandymų… Ir mes jų gavome su kaupu! Dėl informacijos trūkumo, mes niekada nebuvome visiškai tikri, ar viską darome teisingai, ir ar gyvūnai pasieks tikslą. O ir šiaip, tą gyvenimo etapą mes juokaudami pavadinome „what could possibly go wrong?“ (liet. juk kas gali nepavykti?). Atsakymą į šį klausimą, deja, mes turėjome – viskas gali nepavykti! Nuo visiškų smulkmenų, dokumentų atmetimų, nesusikalbėjimų, bagažo taisyklių pasikeitimų iki skrydžių nukėlimų, asmeninių ir šeimos narių sveikatos problemų ar netikėtai prisidėjusių papildomų išlaidų. O kad nebūtų per lengva, Mėta, kuri visą gyvenimą svėrė 7 kilogramus, per praėjusią žiemą priaugo daugiau nei kilogramą. Leidžiamas svoris kabinoje neturi viršyti 8 kilogramų kartu su krepšeliu! Mažinome maisto dozę, ilginome pasivaikščiojimus ir net prieš skrydį ją nuskutome, bei išardėmė ir ištraukėme dalį porolono iš kelioninio krepšelio… O Bruknė, likus dviems dienoms iki skrydžio, ėmė viduriuoti. Tai, aišku, labai išgąsdino, tačiau gerai, kad sveikata savaime ir susitvarkė. Ir nors iš pradžių į visus iškilusius nesklandumus reaguodavome su pykčiu, nusivylimu, ar net ašaromis, galiausiai išgirdę kokią nors dar vieną biurokratinę nesąmonę pradėdavome tiesiog juoktis – na gyvenime, tik tiek tegali? Atrodė, lyg kažkas mus bando, ar tikrai norime ten išvykti. O mes norėjome, ir mums pavyko!

Skridome iš Vilniaus per Maskvą į Guangzhou, kur mus pasitiko vienos gyvūnų pervežimo bendrovės darbuotojas, ir padėjo sutvarkyti dokumentus. Guangzhou nėra karantino zonoje, tad nereikėjo palikti gyvūnų uždarytų. Iš ten išskridome tiesiai į Šanchajų. Skrendant iš Maskvos į Guangzhou nutiko smagus įvykis – Mėta yra nusifilmavusi daugybėje filmų ir reklamų, tad skrydžio metu radome filmą, kuriame ji prieš keletą metų filmavosi Maskvoje. Nežinau ar pati suprato, bet į ekraną žiūrėjo.

Ir štai, po 29 valandų kelionės pagaliau įžengėme į savo naujuosius namus. Naujuose namuose gyvūnai labai greitai apsiprato. Gerai išsimiegojo, ir jau sekančią dieną atrodė, lyg čia visą laiką ir būtų gyvenę. Bruknei labai patinka, kad yra antras aukštas, laiptai, daugybė lentynų, tad gali kaip pamišusi lakstyti ir karstytis sienomis. Taip pat turime nedidelę terasėlę, kurią abi taip mėgsta, jog, kai tik prašvinta, jos jau krapšto duris, cypauja ir bando prižadinti, kad išleistume į lauką. Terasoje gyvena ir mūsų trečiasis gyvūnas (jeigu galima jį vadinti mūsų, nes auginimo teisėmis dalinamės su dar vienu kaimynu), juodas laukinis katinas, kuris atėjo pas mus į namus, kai tik atvykome pirmuosius kartus, dar be Bruknės ir Mėtos. Pavadinome jį Drakuliu, nuo žodžio Drakula. Sugrįžus čia jau su savais gyvūnais, jis atbėgo pasisveikini ir pirmąjį kartą išsigando – pradėjo šnypšti ir pabėgo. Dingo porai savaičių, bet po to atsirado ir po truputį pradėjo vėl artėti link mūsų namų. Dabar jau jis dienas leidžia pas mus terasoje, turi savo atskirą indelį, ant Mėtos ir Bruknės nebešnypščia, bet ir į kontaktą, kolkas, dar nesileidžia. Tačiau tikime, kad po truputį jie pramoks vieni kitų kalbą ir susidraugaus.

Beje, kol rašiau šį tekstą, man kaip tik paskambino iš policijos, kad po pusantro mėnesio, pagaliau, galiu atsiimti šuns auginimo licenziją. Šanchajuje privaloma šunį registruoti, nes kitaip jį gali atimti ir utilizuoti (Bruknei pasisekė labiau, nes katėms jokie reikalavimai netaikomi). Tačiau vėlgi, dėl informacijos trūkumo, policijoje lankėmės keturis kartus, kol pagaliau priėmė mūsų dokumentus. Policijoje mus siuntė pas veterinarus, veterinarai siuntė atgal pas policininkus, nes patys nežinojo kaip elgtis su europietišku mikročipu, Kinijoje jie kitokie. Galiausiai viena veterinarijos klinika turėjo galimybę nuskaityti mūsiškį mikročipą ir Mėta tapo oficialia Šanchajaus gyventoja. Tad, pagaliau baigus visus formalumus, dabar jau ramiai galime mėgautis nauju klimatu, neįprastais vaizdais, kvapais ir garsais. Nuotykis tikrai pasisekė!

„O visiems, kurie turi ar ketina įsigyti gyvūną, kurie svarsto išvykti pagyventi svetur ar tikisi šeimos pagausėjimo, linkiu niekada nepamiršti labai gražių ir teisingų Antoine de Saint-Exupéry žodžių – „pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“ (Mažasis princas, XXI skyrius).“

Foto asmeninis archyvas

 

Loreta ir Simba | UK

Mano ir mano šunytės istorija prasidėjo jau turint jorkšyro terjerę namie. Kuomet su vyru išeidavome į darbą, ji labai liūdėdavo, todėl nusprendėme, kad reikia antro šuns. Visgi, desperatiškai aš neieškojau. Tačiau vieną dieną, atsivertusi feisbuką, pamačiau merginos, iš Plungės, skelbimą, kad gatvėje ji rado benamį, partrenkta mašinos, šuniuką. Mergina nuvežė šunelį medicininei apžiūrai, kur jis gavo visą reikiamą gydymą. Po jos, kalytė ieškojo sau naujų namų, mat toji mergina jau turėjo 4 šunis, tad sau pasilikti penkto šuns negalėjo. Nežinau, kas staiga atsitiko, bet aš pasakiau, jog noriu šio šuns. Tiesą sakant, iš pat pradžių net neapmasčiau, kiek man tai kainuos, nei kitų aplinkybių, tiesiog pasakiau sau, jog imu šitą vargšą šunį, ir taškas. Susisiekus su mergina susitarėme, kad aš jai pervesiu pinigų visiems reikalingiems dokumentams sutvarkyti, ir mano draugai, kurie iš Lietuvos, su mašina, važiavo atgal į Jungtinę Karalystę, atvažiuos ir pasiims šunį. Nors visko tiksliai ir nenupasakosiu, nes tai vyko prieš penkis metus, bet bendra vaizdą, kaip tai vyko, bandysiu nupiešti.

Dokumentų ir skiepų tvarkymas užtruko, berods, 2-3 savaites. Pirmiausia reikėjo čipo, po to skiepo nuo pasiutligės (po šio skiepo šuo savaitę turėjo būti laikomas „karantine“), o galiausiai – vaistų nuo kirmelių (po šių vaistų suleidimo, turite 72 valandas pervažiuoti sieną – negali praeiti daugiau). Taigi, vos tik suleidus vaistus nuo kirmelių, draugai iškart nuvažiavo pasiimti šuns, kad spėtų pervažiuoti per sieną. Piniginiu atžvilgiu – tai nekainavo daug, nors, aišku kiekvienas turime skirtingą nuomonę, kas yra daug. Mano atveju gyvūno pasas, čipas, skiepas nuo pasiutligės ir kirmelių kainavo €55 (tiesą sakant, nepamenu, ar tai buvo eurai, ar litai, bet skaičius tikrai buvo toks), šuns pervežimas per keltą kainavo, berods 60€ (ar tai litų)… Tačiau viskas vyko prieš penkis metus, šiuo metu kainos, tikriausiai, didesnės nei tada, tačiau mylint gyvūną pinigai nėra tokie svarbūs (bent jau aš, savo šunelį, pamilau iš pirmo žvilgsnio, ir tai man nerūpėjo).

Šunelei atvykus į naujus namus, toliau vyko adaptacinis laikotarpis – kadangi šuo buvo „gatvinis“, tad jokių manierų pasivaikščiojant su pavadėliu nebuvo. Abiems kalytėms teko priprasti vienai prie – pradžioje konkuravo mano jorkšyriukė, visaip mano Simbą (lietuvę kalytę) kandžiojo bei  gąsdino, bet po 3-4 mėnesių, gyvenimas pradėjo tekėti sava vaga, lyg Simba būtų buvus mūsų šeimos narė nuo pat pirmos gyvenimo dienos.

Ir, rodos, netikėtai, tuomet šeimoje atsirado dar vienas šeimos narys – mūsų dukrytė. Ir, nors iš pradžių, atsiradus vaikui, atrodė, jog užklupo didelė nerimo banga, bet mes niekada net neturėjom minties, kad atsiradus vaikui, šunims vietos namuose nebus. Tos šeimos, kurios galvoja, jog šuo ir vaikas po vienu stogu gyventi negali, joms atkirsiu grubiai  – ne šuo problema, tai jūs patys, nes vaikai ir šunys, augdami kartu, vienas iš kito išmoksta daug gražių dalykų, tereikia įdėti pastangų. Tiesiog, gimus vaikui, nereikia šuns nustumti į šoną, ir visą dėmesį skirti tik vaikui. Šuniui irgi reikia parodyti dėmesio, švelnumo. Juk kelioms minutėms paglostymo tikrai rasite laiko. O ir patį šuniuką reikia supažindinti su gimusiu vaiku. Juk be to, pats šuo manys, kad gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis iš neaišku kur atsiradusio žmogaus.

Patarimas tiems, kurie ruošiasi emigruoti, ir nori palikti šunį prieglaudoje, jau nekalbu atsikratymo būdus – gyvūnas toks pat gyvas sutvėrimas kaip ir jūs – su širdimi ir jausmais, su noru mylėti ir būti mylimam. Nereikia bijoti atsakomybės, nesupraskite manęs klaidingai, bet jei jūs norit atsikratyti šuns, nes jis jums nepatogus emigruojant, tai tada neturėkite ir savo vaikų, nes vaikai atneša į gyvenimą daug daugiau nepatogumų. Jei jūs jau turite vaikų, ir norite lengvu būdu atsikratyti šuns, tai augindami savo vaikus nesitikėkite, kad jūsų vaikai išaugs dorais ir atsakingais, nes jie tokio pavyzdžio iš jūsų nebus matę.
Trokštant, visos problemos ir nesklandumai turi sprendimus, tik kartais reikia pasistengti juos atrasti.

Foto asmeninis archyvas