Keturkojai emigrantai

Viktorija, Sparta ir Happy

„Nors kelionė buvo ne iš lengvųjų, bet dabar esame laimingos kartu Lietuvoje.“

Nuo pat mažens augau kartu su šunimis. Vos sulaukusi 18 m. išvažiavau į Angliją ir pagyvenusi pusantrų metų be augintinų supratau, kad esu nelaiminga ir reikia kažką keisti. Vaikystėje turėjau  rotveilerių veislės šuniuką ir labai pamilau šitą veislę, todėl norėjau auginti būtent tokį šunį. Ilgai ieškojau kur įsigyti, kadangi ši veislė buvo traktuojama kaip labai agresyvūs ir pavojingi šunys, buvo nelengva. Kai pagaliau radau, labai apsidžiaugiau ir ilgai nelaukusi nuvažiavau apžiūrėti. Pasirinkti galima buvo iš trijų kalyčių, dvi buvo labai mielos ir draugiškos, bet įsimylėjau tik pamačiusi pikčiausiąją. Vos tik pabandžius ją paglostyti, ji man įkando. Mėgstu iššūkius ir stiprų charakterį, todėl po ilgų įkalbinėjimų pasiimti vieną iš draugiškųjų kalyčių, vis tik apsisprendžiau tvirtai išauklėti nenuoramą. Žinojau, kad rotveileriams reikia skirti ypatingą dėmesį, bet tai nei kiek neatbaidė. Savo Spartą išauklėjau ir dabar ji tikras mielumo įsikūnijimas, draugiška ir sutaria su visais. Tik, deja, kitų šuniukų mes nemėgstame.

Gyvenome Anglijoje su ja beveik 9 metus, bet visą laiką norėjau grįžti. Žinoma, stabdė tai, kad vežtis tokį didelį šunį nėra lengva, bet susikaupiau ir nusprendžiau, kad nieko nėra neįmanomo. Susikroviau daiktus ir išvažiavome. Reikėjo pasidaryti pasą ir susirasti vairuotoją, kuris mus nuvežtų iki Lietuvos. Iš tikrųjų viskas labai paprasta. Nors kelionė buvo ne iš lengvųjų, bet dabar esame laimingos kartu Lietuvoje. Auginame dar du šunis, bet ir tai ne problema. Į lauką juos išleidžiame pagal grafiką. Negalėčiau net įsivaizduoti savo gyvenimo be jos arba to, kad palieku ją kažkam kažkur vien dėl to, kad keičiu gyvenamąją vietą. Šunys yra mūsų šeimos nariai, kurių mes nepaliekame vien dėl to, kad mums reikia kažkiek pakovoti ir išspręsti problemas. Kai priimi sprendimą auginti tokį šunį ar bet kokį kitą augintinį, sprendimas turi buti tvirtas ir iki galo. Dabar nei kiek nepatikėčiau žmonėmis, kurie emigruodami palieka šunis vien dėl to, kad negali jo pasiimti kartu – nesąmonė. Jei myli ir nori, viskas įmanoma.

Happis į mūsų šeimą atkeliavo beveik prieš 14 metų. Tą kartą mūsų kiemo girtuoklius, nešančius  mažutėlį šuniuką, pamatė mano mažoji pusseserė su kitais kiemo vaikais. Griebė jį iš rankų ir atnešė man, aišku, su perspektyva, kad daugiau jis niekada nebegrįš pas tuos žmones. Paėmusi į rankas tą mažutį, į vieną delną telpantį padarėlį supratau, kad daugiau niekam jo neatiduosiu. Tuo metu namie augo rotveilerio veislės kalytė ir buvo baisu, kad ji Happio nepriims, aišku, ir kiti šeimos nariai buvo prieš, tad reikėjo apsimesti, kad ieškome kitų šeimininkų. Bet po kiek laiko visi priprato ir pamilo Happį. Mūsų visų nuostabai Aina, mūsų rotveilerio veislės kalytė, taip pat susidraugavo su nauju šeimos nariu ir daugiau nebeliko jokių dvejonių, kad jis lieka mūsų namuose. Po poros metų mes netekome Ainos, o labiausiai liūdėjo Happis. Neištvėriau tokios netekties ir sumaniau, kad Happiui reikia naujos draugės. Taip mūsų šeimoje atsirado dar vieną mišrūnė – Čili. Iš pradžių sunkiai sekėsi, Happis nenorėjo jos priimti ir kovojo dėl dėmesio, kaip tik galėjo. Galiausiai apsiprato ir dabar draugiškai gyvena. Happiui jau 14 m., bet jėgų ir energijos turi ne ką mažiau nei tada, kai buvo jaunas šuniukas. Happis labai protingas, nereikia jokiu komandų, supranta viską kaip žmogus. Iki šiol visų mylimas ir globojamas.

Foto Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Sandra, Džiosi, Sjuzi, Lucy

„Dabar mes esame šeima, kuri nori įkvėpti kitus. Norime įkvėpti imti iš prieglaudos, norime įkvėpti imti vyresnius, norime įkvėpti imti netobulus, norime įkvėpti keliauti ir migruoti kartu…“

Jau dvylika metų gyvenu Danijoje. Išvykau netyčia, o vėliau neatsirado  pakankamai rimtos priežasties grįžti. Didžiąją laiko dalį su manimi gyveno katytė ir Lietuvoje įsigytas šeškiukas. Po jų iškeliavimo anapilin, pirmą kartą, per visa savo gyvenimą, likau be gyvo padarėlio. Mama skatino pasimėgauti laisve ir pakeliauti, tačiau man svarbiau buvo jaukūs namai, o tokie, be gyvūno, jie būti negalėjo. Jau buvo praėję dešimt metų nuo mano stafordšyrės mirties, ir jaučiau, jog esu pasiruošus šuniukui. Pamažu pradėjau vartyti Danijos prieglaudų puslapius, nes tvirtai buvau pasiryžus priglausti gyvūną būtent iš ten. Esu gyvūnų aktyvistė, tad suteikti namus tam, kam reikia labiausiai, buvo man savaime suprantama. Deja, smarkiai nusivyliau Danijos prieglaudų sistema. Pasirinkimo čia nėra, mat, jei užsibūna, šuniukai yra migdomi, kad nekentėtų dėl streso. O radus tą vienintelį, kuris atrodė tinkamas, man net neleido su juo susipažinti, ir atmetė mano kreipimąsi, nes buvau dar studentė ir gyvenau mažame bute.

Tada dar nebuvo feisbuko, ir nepagalvojau apie pasiėmimą iš kitų šalių, tad, iš nevilties, užsukau į skelbimų puslapį, ir iškart pamačiau viena mažą nuotraukytę kamputyje – žinojau, kad tai mano šuo. Ji – iš veislyno, arti penkių mėnesių amžiaus, ir susisiekusi su jos globėjais tą pačią dieną, po savaitės jau keliavau apie keturis šimtus kilometrų, vien tam, kad ją pasiimčiau. Jeigu nebūčiau jos radusi, ji butų likusi gyventi fermoje, ant šieno, ir naudojama veisimui… Jaučiau, jog tikrai  ją gelbėju. Po kiek laiko, susidūrus su begale sveikatos problemų, dar karta įsitikinau, kaip man svarbu buvo ją rasti. Ji, tikrąją ta žodžio prasme, yra mano sielos dvynė – mes vienodo charakterio, vienodų ir sveikatos problemų. Kasdieną dėkoju visatai už ją.

Džiosei atsiradus pas mane, mano visas gyvenimas pasikeitė, o mano istorija davė idėją padėti kitiems, tokiems kaip aš, kurie neranda savo šuns, kartu padedant tiems, kuriems reikia namų. Taip įkūriau „4 Beloved Paws“ organizaciją, kuri padeda tarpininkauti tarp Danijos ir kitų užsienio šalių ir Lietuvos prieglaudų, taip surandant namus beglobiams kitose šalyse. Džiosi man buvo didžiausia mūza ir pagalbininkė. Praėjus keletui mėnesių po organizacijos įkūrimo, prieglaudoje, su kuria bendradarbiavome, pamačiau šunelį, kurį pamilau iš pirmo žvilgsnio. „Linksmosios Pėdutės“ Klaipėdoje buvo pirmoji prieglauda, kuri džiugiai sutiko bendradarbiauti, todėl išdrįsau į juos kreiptis dėl šuniuko. Išdrįsau, nes šuniukas buvo ką tik gimęs prieglaudoje, ir iki to laiko, kol šis galės saugiai keliauti, dar buvo likę daugiau nei du mėnesiai. Du mėnesiai, per kuriuos mielam šuneliui galima rasti namus. Tačiau prieglauda sutiko šunelį laikyti man.

Neplanavau antro šuniuko, taipogi neplanavau jauno šuniuko, Neplanavau nei to, kad turėsiu antrą šunį, nei to, kad jis bus jaunas. Tačiau širdis bei vidinę intuicija nusprendė kiek kitaip, tad laukiau Galiausiai, per savo gimtadienį, sėdau į lėktuvą, nusileidau Lietuvoje, iš oro uosto vykau tiesiai į prieglaudą. Laukė ten ir TV3 „Komanda“, kurios reportažo dėka, mano „4 Beloved Paws“ organizacija gavo neįkainojamų pagalbininkų Lietuvoje. Mano Sjuzi tapo pirmoji per organizaciją įsivaikinta kalytė,  kuri, nuo tos dienos, kasdien reklamuoja prieglaudos šuniukus. Jau beveik trys metai aš, ir mano mergaitės, gelbėjame Lietuvos šuniukus.

Persikėlus, atsirado galimybė šunelius globoti. Taip namai randami daug greičiau. Buvau užsibrėžusi laikytis taisyklės neimti šunų, kurie patiktų pačiai, nes dar vienam vietos, tiesiog, nebuvo. Tačiau praėjusį rugsėlį sulaužiau šią taisyklę, kuomet draugė pradėjo įtikinėti, jog rado man skirtą šunelį iš Ukmergės prieglaudos. Artėjo žiema, o kalytė buvo trumpaplaukė, todėl nusprendžiau pagloboti, kad nešaltų prieglaudoje.

Kalytę vos pamačius narve, žinojau, kad bus bėdų ją atiduodant. Jos akys buvo kaip mano seniai iškeliavusios anapilin stafordšyrės. Keletą dienų kovojau su savimi, turėjau begalę logiškų priežasčių, kodėl jos pasilikti negaliu. Tačiau galiausiai jutau, kad visos jos nesvarbios, nes niekur kitur tos kalytės įsivaizduoti negalėjau. Nors Lucy ir atvyko labai sublogusi, ir baili, dabar visos negandos įveiktos. Vėliau paaiškėjo, kad ir elgsena lyg mano senosios stafordšyrės. Esu tikra, kad ji mane vėl susirado, tiesiog kitam kūne. Mano Lucy maždaug 4 metų, ir baisu pagalvoti apie tai, ką jai teko išgyventi, kol ji surado kelią vėl pas mus, bet svarbiausia, kad surado.

Dabar mes esame šeima, kuri nori įkvėpti kitus. Norime įkvėpti imti iš prieglaudos, norime įkvėpti imti vyresnius, norime įkvėpti imti netobulus, norime įkvėpti keliauti ir migruoti kartu… Norime įkvėpti rasti vietos keturkojui savo namuose, ir leisti jam gyvenimą padaryti neapsakomai geresnį.

Visos mano mergaitės labai skirtingos. Sjuzi – palydovė visur, tiek į fotosesijas, parduotuvę, parodas ar renginius. Ji, taip pat, atlieka socialinės darbuotojos vaidmenį globojamiems šunims bei palaiko taiką namuose. Ji už ausies partempia per toli paklydusias seses, bei puikiai ieško kamuoliuko. Lucy, tuo tarpu, svečių be gyvūnų mylėtoja (mat nesutaria nei su šunimis, nei su katėmis), nes žmones – myli. O, štai, Džiosi, priešingai – užima svečius su gyvūnais, nes žmonių nemėgsta. Visgi, žmonės su augintiniais reiškia žmones su skanukais, kuriems atsispirti ji sunkiai gali. Taigi, visos jos nuostabios savaip.

 

Iš kairės – Džiosi, Sjuzi, Lucy.

Daugiau apie istorijos autorės projektus galite sužinoti www.4belovedpaws.dk bei www.sanmusone.com

Ona ir Lotta | Norvegija

 

„Aš juokauju, kad kai kurie vargšai šuniukai per savo gyvenimą nenueina toliau penkių metrų nuo būdos, o mano Lotta iš Kauno (pasiėmiau ją iš VšĮ „Penktos kojos“) atsikėlė gyventi į Vilnių, o dabar skraido po „visokias Norvegijas֧“. „

 

Man sakė, kad labai daug šunelių prieglaudose atsiduria būtent dėl emigracijos. Žmonės išvyksta, o juos palieka. Man sunku suprasti, kokios širdys tų žmonių, kurie gali taip pasielgti, nes kai pati nusprendžiau, jog šią vasarą norėčiau išvykti padirbėti į užsienį, tai pirmas dalykas, kurį padariau – pasidomėjau gyvūnų įsivežimo politika. Palikti savo augintinį kitų žmonių priežiūrai savaitei ar dviems yra viena, tačiau trims mėnesiams – labai daug. Įprastai, aš nenori​​​​u palikti ir toms dviems savaitėms, o po dabartinės patirties, svarstau dažniau keliauti su šunimi, net ir trumpoms atostogoms.

Tad ką reikia padaryti norint keliauti kartu?

1.  Pasidomėti konkrečios šalies reikalavimais, norint įsivežti augintinį.

 

Tai galima padaryti tiesiog įstojus į tos šalies emigrantų grupę feisbuke (pasinaudojus paieška tikrai rasite, kas tokiu klausimu jau yra kreipęsis) arba tiesiog paskambinus į savo veterinarijos kliniką. Tarkim, aš labai norėjau sugrįžti į Islandiją, tačiau pasirodo, jog gyvūnų įvežimas į šią šalį labai sudėtingas. Juos mėnesį laiko karantine, o tai kainuoja ne tik daug nervų, bet ir pinigų. Aišku, vykstant ten ilgesniam laikui – irgi įmanoma (šiuo atžvilgiu nėra nieko neįmanomo), tačiau mano situacijoje, kai vykstu tik trims mėnesiams, toks variantas ne pats geriausias. Užtat pasirodo, kad į daugumą valstybių įsivežti šunis yra ypatingai paprasta.

2. Pasidomėti, ar yra lengvas būdas transportuoti savo gyvūną į pasirinktą užsienio šalį.

 

Suprantama, daug kur galima vykti tiesiog automobiliu, tada visas šis vargas atkrenta. Tačiau planuojant skristi, reikia iš anksto pasidomėti skrydžių variantais, nes ne visos aviakompanijos suteikia galimybę kartu su savimi gabentis gyvūną. Tarkim, pačios pigiausios Wizzair ir Ryanair išimtis taiko tik šunims vedliams. Aš išsiaiškinau, kad Norwegian Airlines, kurie vykdo tiesioginius skrydžius tarp Vilniaus ir Oslo, už papildomą 70€ mokestį leidžia gabentis tiek šunį, tiek katiną specialioje transportavimo dėžėje. Man toks variantas labai tiko.

 

Užtat vienu dalyku nepasidomėjau iki galo, ir Norvegijoje turėjome nemalonumų, nes mūsų, dėl Lottos, neįleido į tarpmiestinį autobusą (nors bilietą jau buvau nusipirkusi iš anksto). Teko sugaišti papildomo laiko, išlaidų, nervų ir važiuoti traukiniu. Buvo tikrai nemalonu. Todėl domėkitės transporto kompanijų politika iš anksto, kad tokių nesklandumų būtų kuo mažiau. Visada galima tiesiog susirasti kontaktus ir skambinti, rašyti užklausas el. paštu (šnekėkite angliškai, arba raskit, kas pašnekės už jus).

  1. Likus mėnesiui prieš kelionę, apsilankyti veterinarijos klinikoje.

 

Man atrodo, kad veterinarijos gydytojams visi šie reikalai seniai nebėra naujiena. Tad užtenka ten nueiti ir viską sutvarkys už jus: išduos pasą, paskiepys (nuo skiepo iki kelionės pradžios būtinai turi praeiti bent 21 diena), pasakys kada ateiti sekantį kartą (nes vykstant į kai kurias šalis prieš tris dienas gyvūnui turi būti suduoti vaistai nuo kirminų, o dieną prieš kelionę veterinaras sudeda visus paskutinius reikiamus įspaudus pase). Tai nekainuoja nei labai daug laiko, nei pinigų, tik tuo būtina pasirūpinti iš anksto.

 

  1. Gerai apgalvoti, ko gyvūnui prireiks kelionės metu ir atvykus į kitą šalį.

 

Aš pasirūpinau tiek narvu, kuris būtinas skrydžiui lėktuvu ir turi atitikti visus reikalavimus (gyvūnas turi jame jaustis laisvai, turėti vietos apsisukti, atsigulti, turi būti pritvirtinti dubenėliai vandeniui ir maistui), bet taip pat apgalvojau, ko mums reikės Norvegijoje: maisto bent pirmoms dvejoms savaitėms, kelioninių dubenėlių, atsarginio pavadėlio ir antkaklio, priemonių nuo parazitų, pledo (vietoje guolio) ir panašiai. Taip pat, kadangi skridome lėktuvu, veterinarijos klinikoje įsigijau raminančių tablečių. Jas reikia pradėti duoti porai dienų iki skrydžio, skrydžio metu ir po skrydžio (kad kuo labiau sumažintų stresą dėl pasikeitusios aplinkos, naujų sąlygų). Tabletės visiškai natūralios ir, tiesą sakant, nelabai pastebėjau, ar buvo kažkoks didelis poveikis, bet aš jaučiausi ramiau, kad jų turėjau, nes gyvūnui, ypač tokiam aktyviam kaip mano šuo, visa ši kelionė tikrai buvo pilna nerimo.

  1. Mėgautis procesu.

 

Taip, keliaujant su gyvūnu tikrai iškils papildomų sunkumų, bet galiu garantuoti – tik pačioje kelionėje, o po to viskas atsipirks su didžiausiu kaupu. Jau vien momentas, kai oro uoste jūs vėl susitinkate, kartu išeinate ir įkvepiate oro, kažkur toli toli nuo namų, yra kažkas stebuklingo, ką reikia pajusti kiekvienam mylinčiam ir atsakingam šeimininkui. Išvis, nežinau, ką čia, Norvegijoje, daryčiau be Lottos. Gyvenam nuostabios gamtos apsupty, tačiau visiškai nėra su kuo pabendrauti. Todėl turime viena kitą. Ropščiamės kartu į kalnus, tyrinėjame apylinkes ir net keliaujame autostopu. Svarbiausia, kad tomis dienomis, kai norėtųsi sėdėti krėsle ir ilgėtis namų, reikia išvesti šunį. Išvedus pamatai, kaip ji mėgaujasi, kaip dūksta, kaip laksto, tai iškart ir pačiai pakyla nuotaika, veide atsiranda šypsena ir juokas. Visai kitaip yra ir grįžti pavargusiai, ir įeiti ne į tuščią kambarį, o į tą, kuriame pasitinka vizginama uodegytė.

 

Aš juokauju, kad kai kurie vargšai šuniukai per savo gyvenimą nenueina toliau penkių metrų nuo būdos, o mano Lotta iš Kauno (pasiėmiau ją iš VšĮ „Penktos kojos“) atsikėlė gyventi į Vilnių, o dabar skraido po „visokias Norvegijas֧“. Tikrai manau, kad čia ne paskutinė mūsų kelionė kartu. Jei viskas pasiseks, planuoju jau šią žiemą su ja nuskristi į šiltus kraštus, o kitą vasarą važiuoti iki Juodosios jūros.

 

Jeigu įdomu, tolimesnius mūsų su Lotta nuotykius ir keliones Norvegijoje galite sekti mano feisbuke – Ona Adamavičiūtė, ir instagrame – @pinksoup.ona

Foto asmeninis archyvas

Norvyda, Algirdas, Mėta ir Bruknė

„O visiems, kurie turi ar ketina įsigyti gyvūną, kurie svarsto išvykti pagyventi svetur ar tikisi šeimos pagausėjimo, linkiu niekada nepamiršti labai gražių ir teisingų Antoine de Saint-Exupéry žodžių – „pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“ (Mažasis princas, XXI skyrius).“

 

Viskas prasidėjo pernai. Lauke buvo šalta, namie dar šalčiau.  Industrijoje, kurioje dirbu, kaip visada, pirmaisiais metų mėnesiais nelabai buvo ką veikti. Galvoje gimė idėja – kodėl gi nepagyvenus Azijoje? Ten palankus klimatas, skanus maistas, o ir gyvenimo nuotykis tikrai būtų puikus. Šia mintimi lengvai užsikrėtė ir mano gyvenimo draugas Algirdas. Žinoma, mes galvojome ir apie šiuo metu populiarias ir mums jau pažįstamas kryptis – Tailandas, Balis ar Malaizija. Pradėjome kurti planus kaip galėtume dirbti nuotoliniu būdu, iš kur gauti papildomų pajamų. Atsirado naujas įrašas svajonių sąraše – 2018-tais metais gyventi Azijoje. O ir dėl vieno dalyko niekada net nebuvo jokių klausimų – mūsų šuo Mėta ir katė Bruknė, be abejonės, vyks kartu su mumis, nesvarbu kuris pasaulio kraštas tai bebūtų. Praėjus geram mėnesiui ir prisikūrus planų A, B ir C, Algirdas pranešė, jog jo darbovietėje ieškomas žmogus, norintis užimti poziciją Šanchajuje, Kinijoje. Pagalvojome, jog tai ženklas.

Ir tada prasidėjo pasiruošiamieji darbai… Azija – ne Europos Sąjungos šalis, ir taip lengvai susikrovęs lagaminus (o tuo labiau gyvūnus) ten nepateksi. Gyvūnai į Kiniją gali vykti tik jei šeimininkas turi ilgalaikę vizą. Aš nepasakosiu visų ilgalaikės vizos gavimo subtilybių, tačiau Algirdas, pradėjęs skraidyti į Kiniją ir tvarkytis dokumentus 2017 metų birželį, darbo vizą gavo tik 2018 metų kovą. „Lengviausias“ būdas man gauti vizą buvo įteisinant mūsų santykius. Nors gyvenome kartu penkerius metus, buvome skeptiški vedybų klausimu, tad pažiūrėjome į tai kaip tiesiog į dar vieną nuotykį ir per savaitę susiorganizavome vestuves, apie kurias iki paskutinės dienos nežinojo  net mūsų draugai ir kurių „liudytojomis“ tapo ir mūsų kelionės bendrakeleivės Mėta bei Bruknė.

Gyvūnų atsivežimas į Kiniją buvo didžiausias mūsų iššūkis. Veterinarijos gydytojai ir veterinarijos inspekcija gali tik suteikti informaciją apie reikiamus skiepus ir dokumentus įvažiavimui į šalį. Informacijos internete apie keliones į Kiniją, galima sakyti, beveik nėra, o ta, kuri yra – tai nuogirdos, kaip kažkas, kažkada vežėsi, ir dažniausiai su nelaiminga pabaiga. Pirmuosius kartus, kai lankėmės Šanchajuje, dar be gyvūnų, mes, pamatę gatvėje užsieniečius su šunimis, juos stabdydavome ir klausdavome, kaip tie gyvūnai atsidūrė su jais Kinijoje. Tačiau daugelis juos tiesiog priglausdavo iš gatvės ar prieglaudos, arba nusipirkdavo jau Kinijoje. Kiti – atsivešdavo pasinaudoję diplomatų privilegijomis. Žinojome tik tiek, kad Šanchajuje gyvūnai turi atlikti nuo 7-nių iki 30-ties dienų karantiną. Juos uždaro į narvus ir jų net negalima aplankyti. Tiek Mėta, tiek Bruknė buvo paimtos iš prieglaudų, tad nenorėjome, kad joms kiltų asociacijų, jog šeimininkai ir vėl jomis atsikratė. Nusprendėme, kad padarysime viską, kas įmanoma, kad joms ten atsidurti netektų.

Nuo tada, kai pradėjome ruoštis augintinių atsivežimui, iki jų atvykimo į Kiniją, praėjo daugiau nei pusė metų, ir kad papasakoti viską, ką praėjome ir patyrėmė per tą laikotarpį, reikėtų parašyti knygą, o ne straipsnį. Juk pagrindinė priežastis, dėl kurio nutarėmė pagyventi svetur – mums norėjosi išbandymų… Ir mes jų gavome su kaupu! Dėl informacijos trūkumo, mes niekada nebuvome visiškai tikri, ar viską darome teisingai, ir ar gyvūnai pasieks tikslą. O ir šiaip, tą gyvenimo etapą mes juokaudami pavadinome „what could possibly go wrong?“ (liet. juk kas gali nepavykti?). Atsakymą į šį klausimą, deja, mes turėjome – viskas gali nepavykti! Nuo visiškų smulkmenų, dokumentų atmetimų, nesusikalbėjimų, bagažo taisyklių pasikeitimų iki skrydžių nukėlimų, asmeninių ir šeimos narių sveikatos problemų ar netikėtai prisidėjusių papildomų išlaidų. O kad nebūtų per lengva, Mėta, kuri visą gyvenimą svėrė 7 kilogramus, per praėjusią žiemą priaugo daugiau nei kilogramą. Leidžiamas svoris kabinoje neturi viršyti 8 kilogramų kartu su krepšeliu! Mažinome maisto dozę, ilginome pasivaikščiojimus ir net prieš skrydį ją nuskutome, bei išardėmė ir ištraukėme dalį porolono iš kelioninio krepšelio… O Bruknė, likus dviems dienoms iki skrydžio, ėmė viduriuoti. Tai, aišku, labai išgąsdino, tačiau gerai, kad sveikata savaime ir susitvarkė. Ir nors iš pradžių į visus iškilusius nesklandumus reaguodavome su pykčiu, nusivylimu, ar net ašaromis, galiausiai išgirdę kokią nors dar vieną biurokratinę nesąmonę pradėdavome tiesiog juoktis – na gyvenime, tik tiek tegali? Atrodė, lyg kažkas mus bando, ar tikrai norime ten išvykti. O mes norėjome, ir mums pavyko!

Skridome iš Vilniaus per Maskvą į Guangzhou, kur mus pasitiko vienos gyvūnų pervežimo bendrovės darbuotojas, ir padėjo sutvarkyti dokumentus. Guangzhou nėra karantino zonoje, tad nereikėjo palikti gyvūnų uždarytų. Iš ten išskridome tiesiai į Šanchajų. Skrendant iš Maskvos į Guangzhou nutiko smagus įvykis – Mėta yra nusifilmavusi daugybėje filmų ir reklamų, tad skrydžio metu radome filmą, kuriame ji prieš keletą metų filmavosi Maskvoje. Nežinau ar pati suprato, bet į ekraną žiūrėjo.

Ir štai, po 29 valandų kelionės pagaliau įžengėme į savo naujuosius namus. Naujuose namuose gyvūnai labai greitai apsiprato. Gerai išsimiegojo, ir jau sekančią dieną atrodė, lyg čia visą laiką ir būtų gyvenę. Bruknei labai patinka, kad yra antras aukštas, laiptai, daugybė lentynų, tad gali kaip pamišusi lakstyti ir karstytis sienomis. Taip pat turime nedidelę terasėlę, kurią abi taip mėgsta, jog, kai tik prašvinta, jos jau krapšto duris, cypauja ir bando prižadinti, kad išleistume į lauką. Terasoje gyvena ir mūsų trečiasis gyvūnas (jeigu galima jį vadinti mūsų, nes auginimo teisėmis dalinamės su dar vienu kaimynu), juodas laukinis katinas, kuris atėjo pas mus į namus, kai tik atvykome pirmuosius kartus, dar be Bruknės ir Mėtos. Pavadinome jį Drakuliu, nuo žodžio Drakula. Sugrįžus čia jau su savais gyvūnais, jis atbėgo pasisveikini ir pirmąjį kartą išsigando – pradėjo šnypšti ir pabėgo. Dingo porai savaičių, bet po to atsirado ir po truputį pradėjo vėl artėti link mūsų namų. Dabar jau jis dienas leidžia pas mus terasoje, turi savo atskirą indelį, ant Mėtos ir Bruknės nebešnypščia, bet ir į kontaktą, kolkas, dar nesileidžia. Tačiau tikime, kad po truputį jie pramoks vieni kitų kalbą ir susidraugaus.

Beje, kol rašiau šį tekstą, man kaip tik paskambino iš policijos, kad po pusantro mėnesio, pagaliau, galiu atsiimti šuns auginimo licenziją. Šanchajuje privaloma šunį registruoti, nes kitaip jį gali atimti ir utilizuoti (Bruknei pasisekė labiau, nes katėms jokie reikalavimai netaikomi). Tačiau vėlgi, dėl informacijos trūkumo, policijoje lankėmės keturis kartus, kol pagaliau priėmė mūsų dokumentus. Policijoje mus siuntė pas veterinarus, veterinarai siuntė atgal pas policininkus, nes patys nežinojo kaip elgtis su europietišku mikročipu, Kinijoje jie kitokie. Galiausiai viena veterinarijos klinika turėjo galimybę nuskaityti mūsiškį mikročipą ir Mėta tapo oficialia Šanchajaus gyventoja. Tad, pagaliau baigus visus formalumus, dabar jau ramiai galime mėgautis nauju klimatu, neįprastais vaizdais, kvapais ir garsais. Nuotykis tikrai pasisekė!

„O visiems, kurie turi ar ketina įsigyti gyvūną, kurie svarsto išvykti pagyventi svetur ar tikisi šeimos pagausėjimo, linkiu niekada nepamiršti labai gražių ir teisingų Antoine de Saint-Exupéry žodžių – „pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“ (Mažasis princas, XXI skyrius).“

Foto asmeninis archyvas

 

Loreta ir Simba | UK

Mano ir mano šunytės istorija prasidėjo jau turint jorkšyro terjerę namie. Kuomet su vyru išeidavome į darbą, ji labai liūdėdavo, todėl nusprendėme, kad reikia antro šuns. Visgi, desperatiškai aš neieškojau. Tačiau vieną dieną, atsivertusi feisbuką, pamačiau merginos, iš Plungės, skelbimą, kad gatvėje ji rado benamį, partrenkta mašinos, šuniuką. Mergina nuvežė šunelį medicininei apžiūrai, kur jis gavo visą reikiamą gydymą. Po jos, kalytė ieškojo sau naujų namų, mat toji mergina jau turėjo 4 šunis, tad sau pasilikti penkto šuns negalėjo. Nežinau, kas staiga atsitiko, bet aš pasakiau, jog noriu šio šuns. Tiesą sakant, iš pat pradžių net neapmasčiau, kiek man tai kainuos, nei kitų aplinkybių, tiesiog pasakiau sau, jog imu šitą vargšą šunį, ir taškas. Susisiekus su mergina susitarėme, kad aš jai pervesiu pinigų visiems reikalingiems dokumentams sutvarkyti, ir mano draugai, kurie iš Lietuvos, su mašina, važiavo atgal į Jungtinę Karalystę, atvažiuos ir pasiims šunį. Nors visko tiksliai ir nenupasakosiu, nes tai vyko prieš penkis metus, bet bendra vaizdą, kaip tai vyko, bandysiu nupiešti.

Dokumentų ir skiepų tvarkymas užtruko, berods, 2-3 savaites. Pirmiausia reikėjo čipo, po to skiepo nuo pasiutligės (po šio skiepo šuo savaitę turėjo būti laikomas „karantine“), o galiausiai – vaistų nuo kirmelių (po šių vaistų suleidimo, turite 72 valandas pervažiuoti sieną – negali praeiti daugiau). Taigi, vos tik suleidus vaistus nuo kirmelių, draugai iškart nuvažiavo pasiimti šuns, kad spėtų pervažiuoti per sieną. Piniginiu atžvilgiu – tai nekainavo daug, nors, aišku kiekvienas turime skirtingą nuomonę, kas yra daug. Mano atveju gyvūno pasas, čipas, skiepas nuo pasiutligės ir kirmelių kainavo €55 (tiesą sakant, nepamenu, ar tai buvo eurai, ar litai, bet skaičius tikrai buvo toks), šuns pervežimas per keltą kainavo, berods 60€ (ar tai litų)… Tačiau viskas vyko prieš penkis metus, šiuo metu kainos, tikriausiai, didesnės nei tada, tačiau mylint gyvūną pinigai nėra tokie svarbūs (bent jau aš, savo šunelį, pamilau iš pirmo žvilgsnio, ir tai man nerūpėjo).

Šunelei atvykus į naujus namus, toliau vyko adaptacinis laikotarpis – kadangi šuo buvo „gatvinis“, tad jokių manierų pasivaikščiojant su pavadėliu nebuvo. Abiems kalytėms teko priprasti vienai prie – pradžioje konkuravo mano jorkšyriukė, visaip mano Simbą (lietuvę kalytę) kandžiojo bei  gąsdino, bet po 3-4 mėnesių, gyvenimas pradėjo tekėti sava vaga, lyg Simba būtų buvus mūsų šeimos narė nuo pat pirmos gyvenimo dienos.

Ir, rodos, netikėtai, tuomet šeimoje atsirado dar vienas šeimos narys – mūsų dukrytė. Ir, nors iš pradžių, atsiradus vaikui, atrodė, jog užklupo didelė nerimo banga, bet mes niekada net neturėjom minties, kad atsiradus vaikui, šunims vietos namuose nebus. Tos šeimos, kurios galvoja, jog šuo ir vaikas po vienu stogu gyventi negali, joms atkirsiu grubiai  – ne šuo problema, tai jūs patys, nes vaikai ir šunys, augdami kartu, vienas iš kito išmoksta daug gražių dalykų, tereikia įdėti pastangų. Tiesiog, gimus vaikui, nereikia šuns nustumti į šoną, ir visą dėmesį skirti tik vaikui. Šuniui irgi reikia parodyti dėmesio, švelnumo. Juk kelioms minutėms paglostymo tikrai rasite laiko. O ir patį šuniuką reikia supažindinti su gimusiu vaiku. Juk be to, pats šuo manys, kad gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis iš neaišku kur atsiradusio žmogaus.

Patarimas tiems, kurie ruošiasi emigruoti, ir nori palikti šunį prieglaudoje, jau nekalbu atsikratymo būdus – gyvūnas toks pat gyvas sutvėrimas kaip ir jūs – su širdimi ir jausmais, su noru mylėti ir būti mylimam. Nereikia bijoti atsakomybės, nesupraskite manęs klaidingai, bet jei jūs norit atsikratyti šuns, nes jis jums nepatogus emigruojant, tai tada neturėkite ir savo vaikų, nes vaikai atneša į gyvenimą daug daugiau nepatogumų. Jei jūs jau turite vaikų, ir norite lengvu būdu atsikratyti šuns, tai augindami savo vaikus nesitikėkite, kad jūsų vaikai išaugs dorais ir atsakingais, nes jie tokio pavyzdžio iš jūsų nebus matę.
Trokštant, visos problemos ir nesklandumai turi sprendimus, tik kartais reikia pasistengti juos atrasti.

Foto asmeninis archyvas

Vytautas ir Bella

“Kelionė keltu iš Rygos į Stokholmą praėjo ramiai. Beliukas miegojo kajutėje, tad dėl jos jokių problemų neturėjome.”

 

Gyvenimui pateikiant vis naujas galimybes nutiko taip, kad su žmona ir dviem vaikais persikėlėme gyventi į Švediją. Mums nebuvo jokių dvejonių, ar Beliuką pasiimti kartu, nes tai vyriausias mūsų šeimos vaikas. Tiesa, pradžioje išvykome be jos, laikinai buvome palikę pas gimines, tačiau, tik išsprendę visus klausimus dėl jos atvykimo, iš karto ją pasiėmėme.

Kaip žinia, haskiai labai aktyvūs šunys ir tam, kad mūsų Bellai nereikėtų nuobodžiauti, nuo jaunų dienų su ja dalyvaudavome šunų kinkinių varžybose. Beliukas nuo 2 iki 7 metų dalyvavo šunų kinkinių varžybose Pabaltyje ir Baltarusijoje. Pradžioje ji startavo dvejetų varžybose su paspirtuku. Po to porą metų aš važiavau su ja dviračiu (bikejoring). Tada ketverius metus važiavo kinkinyje su dar trimis haskiais. Ir paskutinius metus baigėme vėl dviračiu, geriausias pasiekimas – 4 vieta Latvijoje. Ketverte geriausia vieta buvo trečia.

Nuo tų laikų, kai Bella dalyvavo varžybose, ji turėjo čipą, kuris privalomas norint dalyvauti, todėl jos išvykimo dokumentų tvarkymas buvo ganėtinai paprastas – keletas skiepų ir pagamintas šuns pasas.

Kelionė keltu iš Rygos į Stokholmą praėjo ramiai. Beliukas miegojo kajutėje, tad dėl jos jokių problemų neturėjome. Po to taip pat atlaikė 400 km kelionę nuo Stokholmo iki Sundsvalio. Ramiai miegojo šalia keleivio kėdės arba žiūrėdavo pro langus, kur važiuojame. Pusiaukelėje buvome sustoję ir pirmas dalykas, ką ji padarė, tai išsimaudė sniege.

Prieš atsiveždami Bellą į Švediją, pasidomėjome, kokios yra gyvūnų laikymo sąlygos. Kažkokių ypatingų taisyklių nėra, tačiau reikia mokėti šuns draudimą, nes kitaip bus labai didelės išlaidos gyvūno ligos atveju. Draudimo įmoka 9 metų haskiui yra apie 35 eurai per mėnesį.

Nors ir nuo pradžių žinojome, kad keliausime visi kartu, tačiau dabar be galo džiaugiamės, kai ir paskutinė mūsų šeimos narė yra šalia. O ji taip pat laiminga, kad yra su mumis ir gali dūkti sniege, kurio Lietuvoje jau nebebuvo.

 

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

 

Vaida, Andrius ir Gastis

“Jam teko pabūti ir Vokietijoje, ir Nyderlanduose, ir Norvegijoje, ir Danijoje, apie Latviją ir Estiją jau nekalbu.”

 

Kai parašėte ir paprašėte parašyti apie mus, nustebau, nes apie tai, ar imti šeimos narį emigruojant kartu, ar ne, mums nebuvo absoliučiai jokio klausimo. Bet labiau pagalvojus, žmonės ir vaikus palieka dėl to, kad “nepatogu”.

 

Išvykome prieš beveik šešerius metus. Tuo laiku išsivežti augintinį į Skandinaviją buvo žymiai sunkiau nei dabar. Ne visi Vilniaus veterinarai tiksliai žinojo, ko iš tiesų reikalaujama, tad praktiškai kaskart nuvykę pas savo prižiūrintį veterinarą kartu skaitydavome įsakymus, įstatymus ir visą medžiagą, kad tik neturėtume jokių problemų. Pamenu, kad veterinaras net skiepų laiką rašė sekundžių tikslumu. Kai kurie net pirštus prie smilkinių sukiojo, kai sužinojo, kiek išleidome pinigų kraujo ir visiems kitiems reikalingiems tyrimams. Bet mums nebuvo nieko keisto. Reikia tai reikia.

 

Nesakau, kad nėra sunkumų gyvenant su augintiniu svetur. Į gimtinę visada tenka vykti keltu, tai yra žymiai brangiau nei lėktuvu. Veterinaro paslaugos bent keturgubai brangesnės nei Lietuvoje, dėl to mūsų šuo yra apdraustas ir tai piniginę patuština dar bent 50 eurų per mėnesį. Net įstatymiškai mes negalime šuns palikti vieno daugiau nei 5 valandoms, turime grįžti ir jį pavedžioti ar bent pabūti ir pabendrauti. Jei galimybių nėra, yra specialūs darželiai gyvūnams, kur tiesiog važiuodami į darbą galime jį palikti ir parvažiuodami pasiimti (įdomumo dėlei, ši paslauga kainuoja apie 200 eurų per mėnesį).

Nežinau, ar tai atsakomybė, ar begalinė meilė, bet mes niekada nesiskundžiame turėdamį Gastį. Juokingiausia, kad už mus pasiskundžia kiti. Kai kažkur keliaujame, kiti aikčioja: va, kaip jums sunku su šuniu, būtų žymiai paprasčiau, jei neturėtumėte šuns, arba tiesiog užjaučiamai pažiūri. Bet mes sprendimą priėmėme prieš 8 metus. Mes jį pasiėmėme, džiaugėmės jo buvimu, žaidimais, paguoda… Auklėjome ir mokėme gyventi su mumis, mėgstančiais ilgai pamiegoti rytais ir liepiančiais greitai atlikti savo reikalus lauke ir bėgti namo, kai prastas oras, grūdančiais į narvą automobilyje, kai sugalvojame kažkur keliauti. Hm, berašydama pagalvojau, gal mūsų šuniui reikėtų rašyti apie mus, kaip sunku yra turėti tokius šeimininkus.

 

Bet iš tikro su vyru pagalvojome, kad mūsų šuo ne tik emigravo su mumis, jis susidūrė su tokiais šeimininkais, kurie nuolat mėgsta keliauti. Tad jam teko pabūti ir Vokietijoje, ir Nyderlanduose, ir Norvegijoje, ir Danijoje, apie Latviją ir Estiją jau nekalbu. Ne visiems žmonėms tenka pavaikščioti gražiausiais kalnų takeliais, pasigrožėti kriokliais… Bet mes esame užtikrinti, kad Gasčiui svarbiausia būti su mumis, savo šeima. Kai paleidžiame jį nuo pasaitėlio, kartais žmonės klausia, ar nepabėgs, tai mes visada juokiamės ir sakome, kad greičiau jis bijo, kad mes nuo jo nepabėgtume.

 

Apskritai gyvendami Švedijoje matome, koks požiūris yra į gyvūną. Neteko matyti nė vieno šuns, pririšto prie būdos ar uždaryto voljere. Čia nėra dovanojamų šunų, nėra benamių, lauke be priežiūros lakstančių gyvūnų. Norėdami nusipirkti draugą, turėtumėte ne tik sumokėti labai didelę kainą, bet dar bent savaitę kasdien lankytis ir trumpai pažaisti su juo, kad priprastų prie naujo šeimininko.

 

Džiugu, kad Lietuvoje taip pat žmonės vis atsakingiau žiūri į gyvas būtybes, geriau renkasi išgelbėti nelaimėlį iš prieglaudos, nei pirkti iš neaiškių veisyklų. Norėtųsi, kad mūsų istorija įkvėptų ne tik kartu pasiimti augintinį visur, kur keliaujate patys (nes tik tada jis laimingiausias, nesvarbu, kokiame  narve keliauja), bet apskritai įsigyjant gyvūną pagalvoti, ar turite galimybę įsipareigoti bent 10 metų rūpintis, mokyti ir besąlygiškai mylėti.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Evelina ir Džolė

Šuo – visateisis šeimos narys, todėl svarbu ne tik jo norėti, bet ir pasiryžti gyvenimui ir laimėje, ir varge, ir džiaugsme, ir ligoje.“

 

Susipažinkite, Džolė – netrukus 2 metus švęsianti prancūzų buldogiukė, sėkmingai emigravusi į Švediją. Tiesa, jos emigracijos istorija yra truputį kitokia nei istorijos, kurias skelbia neBrisius.lt.

 

Džolė, nuostabi kalytė, kuri jau pirmaisiais gyvenimo metais patyrė savo žmogaus išdavystę. Jos šeimininkas emigravo į užsienį, palikdamas ją savo seniems tėvams Lietuvoje. Deja, pastarieji nesugebėjo tinkamai pasirūpinti augintine: Džolė buvo laikoma ūkiniame pastate, prastai maitinama. Mažoji buvo aktyvi, judri, nuolat pabėgdavo iš namų. Dėl visų minėtų priežasčių buvo nuspręsta Džolę atiduoti svetimiems žmonėms. Laimei, ji pateko į suplotasnukius gelbėjančios organizacijos VšĮ ”Dogspotas” rankas. Ten Džolė gavo antrą šansą laukti savo žmogaus

Tuo metu Švedijoje gyveno du jauni žmonės iš Lietuvos – Evelina ir Vaidas. Jie ilgą laiką norėjo šuns, todėl, šiam norui pribrendus,  pradėjo aktyviai domėtis, kokiomis sąlygomis turi būti laikomi šunys Švedijoje (pvz., šuo negali būti paliktas vienas namuose ilgiau nei 5 val.; draudžiama šunis laikyti pririštus prie būdos; šunį yra verta apdrausti, nes augintinių gydymo išlaidos Švedijoje yra labai didelės ir t. t.). Kadangi Evelina ir Vaidas norėjo turėti tiesiog draugą, nesvarbu, kokios veislės, prasidėjo keturkojo paieškos prieglaudose. Švedijoje nėra atitikmens Lietuvoje esančioms prieglaudoms, kai žmogus gali tiesiog nuvažiuoti į vietą ir išsirinkti šunį. Tiesa, yra galimybė įsigyti namų neturinčius šunis, tačiau iš ten jie yra tarsi išperkami už nemažą sumą, kad įsigyjančiajam nekiltų noras keturkojį palikti dar kartą. Taigi tie du jauni žmonės dėl daugelio priežasčių nusprendė, kad ieškos draugo Lietuvoje.

 

Dar būdami Švedijoje Evelina ir Vaidas susisiekė su VšĮ ”Dogspoto” įkūrėja aptarti jų noro priglausti vieną iš šuniukų: buvo įvertintas jaunuolių pasiryžimas ir galimybės auginti keturkojį Švedijoje. Būsimieji Džolės šeimininkai įsigyjo kelto bilietus į Lietuvą, sutardami, kad iki jiems atvykstant “Dogspoto” savanoriai sutvarkys visus formalumus, reikalingus Džolės kelionei į Švediją: ES pasą, skiepus, mikroschemą ir 3 savaičių karantiną. Po kelių pokalbių telefonu buvo imtasi darbų: iš globoje esančių suplotasnukių išsirinkta būtent Džolė, nes ji buvo viena sveikiausių keliauti į užsienį.

 

Atvykę į Lietuvą, Evelina ir Vaidas susitiko su “Dogspoto” įkūrėja ir tuo metu prancūziukę globojančia savanore. Džolė buvo perregistruota ir pasiruošusi kelionei į Švediją, į naujus namus.

 

Maždaug mėnesį truko adaptacija tiek Džolei, tiek naujiesiems šeimininkams. Visiems šeimos nariams reikėjo laiko priprasti prie naujo ritmo, naujų įpročių, taisyklių ir pan. Paimta iš ankstesnių šeimininkų rankų, Džolė buvo tikra laukinukė, daugelyje situacijų baikšti, neprisileido ir bijojo vyrų. Dabartiniai mažylės šeimininkai tebesusiduria su tam tikrais iš anksčiau sužalotos psichikos  padariniais. Tačiau dabar Džolė turi šeimą ir namus. Ji greitai mokosi, yra smalsi ir aktyvi. Beje, Evelina ir Vaidas iki šiol palaiko ryšius su ”Dogspotu”, prireikus gauna patarimų priežiūros ir dresūros klausimais.

 

Kai labai nori, įmanoma viskas. Žmonės, gyvenantys užsienyje ir svarstantys apie šuns atsivežimą iš Lietuvos, turi atlikti namų darbus:  išsiaiškinti šalies, kurioje gyvena, gyvūnų laikymo taisykles, įvertinti savo galimybes auginti keturkojį. Šuo – visateisis šeimos narys, todėl svarbu ne tik jo norėti, bet ir pasiryžti gyvenimui ir laimėje, ir varge, ir džiaugsme, ir ligoje. Džolės istorija parodo, kad gyvūnų prieglaudos yra linkusios bendradarbiauti, padėti, patarti. Todėl, jei pasiryžote, nedvejokite – kažkur laukia Jūsų geriausias draugas pasaulyje.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

 

 

 

Tomas ir Demonas

 

“Visi esame labai laimingi, gyvename Londone, kur parkų ir įvairių šuniškų draugų netrūksta.”


Sutikau papasakoti savo augintinio emigracijos istoriją, kad paskatinčiau žmones, kurie išvyksta svetur, nepalikti mylimų augintinių likimo valiai. Sibiro haskį Demoną įsigijau dar gyvendamas Lietuvoje, tačiau likimas susiklostė taip, kad teko išvykti į Jungtinę Karalystę. Šuo pasiliko pas gimines… Išvykau su mintimi, kad būtinai jį atsivešiu. Informacijos, ko reikia norint atsivežti gyvūną į JK, gausu internete. Pagrindiniai dalykai – mikročipas, pasas, veterinarijos sertifikatas ir skiepų knygutė, taip pat privalomi skiepai (viską smulkiai paaiškina veterinaras). Žinoma, dar reikia patikimo vežėjo, kuris atgabentų augintinį jums. Jei nespėjote ar nepagalvojote apie dokumentų sutvarkymą, paprašykite giminių (man pagelbėjo brolis). Aš naudojausi vieno seniai pažįstamo vežėjo paslaugomis. Po paros laiko Demonas jau buvo pas mane. Kelionė praėjo greitai, šuo kelias dienas buvo sutrikęs naujoje vietoje, bet tai natūralu.

 

Visi esame labai laimingi, gyvename Londone, kur parkų ir įvairių šuniškų draugų netrūksta. Gatvėje Demonas sulaukia labai daug komplimentų, žmonės nori nusifotografuoti. Keliauti taip pat patogu, nes viešasis transportas yra draugiškas augintiniams. Gyvūnai yra šeimos nariai, kurių negalime palikti likimo valiai, turime juos pasiimti kartu su savimi. Tad raginu visus nebijoti keliauti su savo augintiniais! 

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

Viktorija ir Hachi

 

 

“Kadangi nebuvo jokios abejonės ar minties, kad paliksime Hačį, pradėjau domėtis keturkojų kelionėmis.”
Šunelio norėjau visada, nes juos labai myliu ir vaikystėje turėjome ne vieną.

Susipažinusi su vyru visada sakiau kad noriu šuns, nors jis buvo skeptiškai nusiteikęs. Gimus pirmai mergytei, laukėme, kol ji paaugs iki tokio amžiaus, kad suprastų, kas yra augintinis. Kai mergytei buvo 4 metai, pradėjau ieškoti savo svajonių šuniuko – Karaliaus Čarlzo spanielio. Gyvenome Velse, Jungtinėje Karalystėje, ir pamenu, kiek ieškojau – visi pardavėjai buvo labai toli, kol vieną spalio dieną radau fermą, kurioje buvo į naujus namus pasiruošę keliauti šuniukai. Vyras sutiko, tad spalio 10 d. nuvykome išsirinkti. Bet išėjo taip, kad šunelis išsirinko mus – ne mes jį. Įėjus į namus jis iškart atsisėdo vyrui prie kojų. O mano vyras, nelabai mėgstantis gyvūnus, vis patyliukais sako: “eik iš čia”. Ir tada pasakiau, kad žinau, kurį šunelį rinksimės.

Prieš maždaug 8 mėnesius apsisprendėme keltis gyventi į Vokietiją. Kadangi nebuvo jokios minties, kad paliksime Hačį, pradėjau domėtis keturkojų kelionėmis. Susisiekiau su veterinarijos klinika, kuri nukreipė mane teisinga linkme: šuneliui reikėjo gauti pasą ir reikiamą skiepą. Aš kartu su vaikais išskridau lėktuvu, o vyras su šuneliu dar pasiliko Velse, nes nebuvo praėjusi 21 diena nuo skiepo. Vyras kartu su Hačiu vyko autobusiuku su visais mūsų daiktais. Pirkome specialų kelioninį narvelį, bet jam jis nelabai patiko, tai visą kelionę praleido prie vyro automobilio priekyje. Kelionė praėjo sklandžiai, tik pirmą dieną buvo streso, nes nauja vieta, nauja šalis! Niekas per daug nepasikeitė, toliau visi laimingai gyvename.

 

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Aušra ir Baika

„Ši Baikos kelionė mane išmokė, kad gyvename tarp žmonių ir žmonės visada nori padėti.“

 

Kai gavau pasiūlymą dirbti Kinijoje, buvo kovas. Baika neturėjo paso, nebuvo čipuota. Darbo vadovas tuomet sakė: „Turi atvykti balandį. Mums tavęs reikia jau dabar“. Kai šuo yra čipuojamas, skiepai turi būti atliekami iš naujo, o po šių turi praeiti 21 diena ir tik tada galima keliauti. Vadovui iškart atsakiau, jog galėsiu atvykti tik balandžio viduryje.

 

Nors išvykimo data nusitęsė iki birželio pradžios, niekaip negalėjome surasti skrydžio, kuriame galėtų skristi ir mūsų Baika. Agentūra, ieškojusi mums skrydžių, vis pranešdavo: „Jūsų prašymą skraidinti šunį avialinijos atmetė”. Taip, nors Baika sveria kiek mažas vaikas, prie „tėvų” lėktuve sėdėti negali ir ne visos oro linijos tokio dydžio šunis gabena. Pamenu, kad tada galvojau: „O kas dabar?“

 

Mes išskridome. Baika liko.

 

Baika iš prieglaudos, bijojo visko… Išskyrus žmonių, tad stengiausi, kad Baika turėtų kuo daugiau draugų. Baika ir be manęs važiuodavo į kaimą palakstyti su kitais bičiuliais, eidavo pasivaikščioti į miestą, aplankyti močiučių ir senelių, pabūti su kitais šuniukais. Noriu pasakyti, kad stengiausi suburti Baikai žmonių ratą, kurie jai būtų artimais draugais. Tie artimi žmonės ja rūpinosi, kol aš sukau galvą, KAIP.  AČIŪ.

 

Kinijoje ieškojau įvairiausių būdų, kaip atsigabenti Baiką. Išsiaiškinau, kad šunelį „siųsti” vieną į Kiniją kainuoja nuo 1000 eurų, bet didžiausia problema – į Čengdu šunų neskraidina. Kai jau buvau beprarandanti viltį, į Čengdu kaip tik ruošėsi keliauti „GRL PWR” klubo narės. Viena mergina iš Roterdamo užsiminė, kad jos skrydis tiesioginis, ir pažadėjo pasirūpinti mano drauge. Taip prasidėjo Baikos kelionė: Vilnius -> Kaunas -> Roterdamas -> Amsterdamas -> Čengdu. Ši mergina ne tik kelias dienas rūpinosi Baika, bet ir keliavo su ja pas veterinarą ir į kitą miestą veterinarinės pažymos, pasirūpino didesniu automobiliu, nes narvas į paprastą mašiną netilpo. Likus keletui valandų iki skrydžio, ėmiausi rankomis šveisti kilimą – nežinojau, kur dėtis. Vis mąsčiau, ar viskas bus gerai, ar priims į lėktuvą, kaip mano bailė ištvers beveik 11 valandų skrydį. Dokumentus Roterdamo oro uoste tikrino itin kruopščiai, skambino veterinarui pasitikslinti, tačiau klausimų, kodėl šuo keliauja ne su šeimininku, nekilo. Patikra užtruko apie valandą.

Baika sukosi ratu kartu su lagaminais. Kinai netikrino beveik nieko. Tik kalbino ją narve, fotografavosi, o ši iš džiaugsmo plakė uodega. Daugumoje Kinijos oro uostų gyvūnams taikomas karantinas, kuriame gali tekti praleisti kartais ir mėnesį. Be abejo, už jį tenka susimokėti. Vis dėlto, Čengdu yra išimtis ir karantino čia nėra. Stebėtinai laiminga ir atsipalaidavusi Baika atkeliavo į Čengdu, Kiniją.

 

Čia dauguma žmonių didelių šunų bijo ir retas kuris nusišypsos ar paprašys paglostyti, verčiau jau trauksis į šalį ir nerizikuos. Kinija, bent jau Čengdu, – mažų pudeliukų kraštas. Kadangi dirbu su vaikais, nusprendžiau supažindinti Baiką ir vaikus, parodyti jiems, kad ir dideli šunys gali būti draugiški, šiek tiek papasakojau, kaip elgtis su šunimis ir kaip suprasti, ar jie nori bendrauti, ar visgi geriau nesiartinti. Vaikai liko patenkinti, kad įveikė baimę. Baika liko patenkinta dėmesiu.

 

Baika su vaikais keliavo ir į žiemos stovyklą. Tai buvo dar viena puiki proga vaikams iš arčiau pamatyti, kaip šuo bendrauja su žmogumi ir kokią kalbą naudoja. Stengėmės vaikams parodyti, kad šuns mušti nereikėtų. Matote, Kinijoje paplitęs dresavimas rykšte. Dauguma pudelių gatvėse vaikšto ant dviejų kojyčių, o jei suloja, šeimininkas staigiai trepteli koja ir rikteli taip, kad net aš išsigąstu. Esu mačiusi ir rimtesnių sudrausminimų. Tikiuosi, ir toliau mokysime visus įveikti šunų baimę ir parodyti, kad šuo gali būti jei ne geriausias, tai bent jau labai artimas žmogaus draugas.

 

Trumpai tariant, Baikos kelias iki Kinijos buvo ilgas, gan sudėtingas. Taip pat pigesnis, nei tikėjausi ir, svarbiausia, neįmanomas be kitų žmonių. Manau, kad gabendami gyvūnus į kitą šalį dažnai išsigąstame biurokratijos, finansinio nepritekliaus, laiko sąnaudų ir kilsiančių nepatogumų. Ši Baikos kelionė mane išmokė, kad gyvename tarp žmonių ir žmonės visada nori padėti. Susidūrę su bet kokiais sunkumais gyvenime nebūkime vieni. Žiūriu į Baiką ir džiaugiuosi, kad ji laiminga, bet labai džiaugiuosi ir savimi, nes suvokiau, kad tik prisiėmusi už ją visišką atsakomybę turėjau galimybę suprasti, kas yra ta tikroji meilė.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

 

Paulina, Kostas ir Kakava

“Augintiniai mūsų – iššūkiai taip pat mūsų. Nusprendėme, jog mes nugalėsime!”

Kai vieną dieną vyras paklausė, ką galvoju apie kraustymąsi gyventi į Abu Dabį, nedvejodama tariau “žinoma” ir pamiršau tą pokalbį. Jau taip buvo ne kartą, kadangi vyro darbo specifika leidžia dirbti bet kuriame pasaulio kraštelyje. Tik…

Šįkart viskas pasisuko kita vaga. Darbo pokalbis, sutarties pasirašymas, kelionės planai… Kas, kaip, kada?  Parduosime namą? (Tiksliau, jis priklausė bankui, bet juk jis fantastiškai nuostabus.) Ar vaikams tokie pokyčiai nepakenks? (Vaikus auginame du.) Ar galėsime vežtis augintinius? (Augintinių turėjome daugiau nei vaikų – keturis.) Galybė klaustukų ir neapsakomas ryžtas vykti pažinti pasaulio! Tokia buvo mūsų avantiūros pradžia. Toliau laukė formalumai, formalumai, na, ir truputis panikos.

Vyras išvyko pirmas, tad kelionės planavimas ir derinimas vyko per atstumą. Ir tai buvo esminis pliusas. Dėl buities ir vaikų viskas buvo daugmaž aišku, tačiau pradėjus aiškintis, ko reikėtų gyvūnams prieš tokią nemenką kelionę, paaiškėjo, jog visų atsakymų Lietuvoje tiesiog nėra, tad vyrui teko susipažinti su Emyratų valstybės tarnautojais. Galiausiai sužinoję, jog UAE pasilieka teisę gyvūną konfiskuoti ar išsiųsti atgal bei skirti nemenką baudą, jei bus netikslumų gabenimo dokumentuose, nusprendėme katinėliams ieškoti kitų namų. Negalėjau net įsivaizduoti, kas būtų, jei mūsų pūkuotus, švelnučius, išlepusius, nutukusius katukus tiesiog pasisavintų! Svarstėme galybę variantų, kam galėtume patikėti augintinius. Ir tų variantų atsirado. Bet netobulų. O juk augintiniai mūsų – iššūkiai taip pat mūsų. Nusprendėme, jog mes nugalėsime! Į naują šalį nutarėme vežtis du katinus – priglaustąjį Kostą ir nuo pat gimimo augintą Kakavą. Katė Smilga, pusiau laukinukė, kurią gavome kartu su namu, liko savo namuose su naujaisiais mylinčiais šeimininkais. Didysis šuo Bardas, mano didžioji gyvenimo meilė, superprotingas, tačiau labai daug kantrybės reikalaujantis galiūnas, Vidurio Azijos aviganis, apsigyveno šauniausioje Lietuvoje “Trijų paršelių” sodyboje su mano broliu Edvardu ir Viktorija. Tiesa, svarsčiau, jog savo mažylį galėčiau gabentis drauge ir gyventų jis nuskustas (Abu Dabyje temperatūra žiemą retai nukrenta žemiau +20 laipsnių) 27 aukšte, tačiau sveika nuovoka nugalėjo ir išliejus kelis kibirus ašarų perdaviau Bardą broliui.

Taigi didžiausi iššūkiai, su kuriais susidūrėme dėl 2 katinų gabenimo, buvo transportavimo kaštai. Kaip žinia, JAE gan sudėtingai įsileidžia gyventojus, o ką jau kalbėti apie keturkojus. Tad didžiulę dalį išlaidų sudarė ne tik skraidinimas, bet ir importo legalizavimas. Kita nesmagi žinia – į JAE augintinius gali įvežti tik krovinių gabenimo kompanija, o tai reiškia, jog katinai negalės keliauti kartu su mumis, taip pat bus didesnės išlaidos. Geroji šios naujienos pusė – transportavimo kompanijos atstovas buvo tikrai kompetentingas ir daug kuo padėjo. Dar vienas iššūkis – pasiutligės titro testas. Tai reiškia, jog po privalomojo pasiutligės skiepo turi praeiti bent 21 diena. Ir keistasis JAE reikalavimas – po testo turi būti praėję ne mažiau nei 12 savaičių ir ne daugiau nei 12 mėnesių. Galiausiai – reikalingas sveikatos sertifikatas iš VMVT, kuris išduodamas ne vėliau nei para iki skrydžio. Kaip suprantate, kačių gabenimo operacija pasirodė esanti ne iš lengvųjų!

Kai esi užsispyrėlis, toks, kaip mes, tai viskas įveikiama. Galiausiai po kelių mėnesių popierizmų mūsų didysis kraustymasis įvyko! O dangau, kelionė ilga, o katinukams ji pasirodė esanti dar ilgesnė – pusantros paros. Teko pasikliauti likimu. Galiausiai atvykę atsiimti mylimukų sužinojome, jog viskas gerai, murkliai sveiki gyvi. Bet! Mes neišpildėme visų reikalavimų. Gyvūnai mums išduoti nebus. Ir žemė išslydo iš po kojų! Pamenate, minėjau tą keistąjį JAE reikalaujamą laiko tarpą po testo atlikimo? Taigi jo mes neapskaičiavome. Kažkokiu būdu mūsų skaičiavimai vyko nuo skiepo dienos ir gyvūnai į šalį buvo įvežti per anksti. Sumokėti baudą ir pirkti kelionę atgal į Lietuvą? Atiduoti gyvūnus valstybei? Ne! Turi būti kita išeitis! Tada ir prasidėjo lietuvių žygis po JAE aplinkos apsaugos ministerijos koridorius. Vienas, kitas, trečias tarnautojas, valstybinis veterinaras, keista komisija, galybės dokumentų ir įrodinėjimų, jog augintiniai tikrai sveiki ir atitinka visus reikalavimus, išskyrus vieną, atrodo, tokį nereikšmingą… Tikriausiai mes atrodėme tikrai liūdnai po bemiegės nakties, praleistos krovinių terminale, su dviem zirziančiais vaikais ir vieninteliu prašymu – grąžinti mums pūkuotus šeimos narius. Ir arabų širdys pasirodė nesančios geležinės! Mums buvo suteikta malonė ir išduotas leidimas atsiimti katukus. Ačiū JAE valstybei už itin novatorišką požiūrį į aptarnavimo kokybę, už paslaugumą ir orientavimąsi į interesanto poreikius. Ir štai, praėjus dviems paroms, mes jau vežėmės savo stresuojančius katukus į naujuosius namus. Pagaliau!

Reikėjo kelių dienų, raminmojo purškalo ir glėbio glostinėjimų, kad stresą pakeistų smalsumas ir mėgavimasis vaizdu per 27 aukšto langus. Dabar pūkuoti padaužos dūksta, murkia susirietę šalia ir, svarbiausia, yra geriausi vaikų draugai ir mokytojai!

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Gustė ir Looney

“Buvo visko: ir juoko, ir ašarų, ir neramių naktų bei pykčio, bet savo augintinės nekeisčiau į nieką.”

Mūsų augintinei katytei Looney jau 12 metų. Su dabartiniu vyru ją priglaudėme, kai bendradarbių katė atsivedė kačiukų. Ji iš karto tapo mūsų šeimos nariu ir nuolatiniu rūpestėliu. Kadangi tuo metu gyvenome Briuselyje ir dažnai keliaudavome, katytę iš karto paskiepijome, suženklinome ir padarėme pasą. Mažylė greitai priprato važiuoti mašina ir skristi lėktuvu. Esame visi kartu ilgam savaitgaliui nusigavę iki Vokietijos. Skrisdami ilgesnėms atostogoms į Lietuvą ar į Kiprą, pasiimdavome mergytę kartu.

Kai nusprendėme su vyru persikraustyti į Kiprą, net nebuvo tokios minties Looney palikti kažkam kitam, nes ši katytė su charakteriu ir ne visus žmones pripažįsta. Taigi vėl atnaujinome skiepus, pasą ir atsigabenome ją kartu. Iš pradžių, aišku, buvo visko. Suaugusi (jai jau buvo kokie 5 metai) ir pripratusi prie ramaus gyvenimo bute katė staiga perkeliama į namą su veranda ir žemės sklypeliu – patikėkite, ėjome ir ji, ir mes iš proto… Net įsigijome daviklį, kurį prikabinome prie antkaklio, kad galėtume Looney rasti, nes ji norėjo susipažinti su nauja aplinka, o paskui sutikusi kitus katinus bijodavo grįžti namo. Yra tekę ir naktį su žibintuvėliais, lyjant jos ieškoti po apylinkes. O kai suprato, kad lauke pilna pavojų ir priešų, nebegalėjo su savo nerimu susitvarkyti – pasidarė agresyvi ir pradėjo žymėti teritoriją. Mums labai padėjo vietinės veterinarės patarimas įsigyti FELIWAY produkcijos – tai purškiklis, kuris jungiasi į elektros lizdą. Purškiami feromonai veikia raminančiai, bet gyvūnas nevaikšto apsvaigęs kaip nuo vaistų.

Taigi, kaip supratote, buvo visko: ir juoko, ir ašarų, ir neramių naktų bei pykčio, bet savo augintinės nekeisčiau į nieką. Ir tikrai nei aš, nei vyras nė minutei nesame pagalvoję, kad galėtume Looney perleisti naujiems šeimininkams. Įsigijai gyvūną – tai tavo atsakomybė ir turi rūpintis!

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Rūta ir Rea

“Laimės, kurią jos mums sukelia, neiškeistume į nieką gyvenime.”

Nuo vaikystės buvau mokoma, kokie svarbūs gyvūnai mūsų gyvenime. Kai emigravau į Airiją, deja, negalėjau net pagalvoti apie galimybę auginti kokį nors gyvūną. Nuomojausi butą su pora draugų ir nenorėjau, kad gyvūnas neturėtų pakankamai vietos sau. Vėliau persikrausčiau į Olandiją ir ten sutikau savo būsimą vyrą. Mes kartu dalijomės meile gyvūnams ir, turbūt kadangi buvo dviese drąsiau, nusprendėme įsigyti kačiuką. Radome vieną mažą gyvūnų prieglaudą ir smagiai nusiteikę nusprendėme išsirinkti gyvūną. To net nežinojome, tačiau Olandija turi tam tikras taisykles prieglaudoms. Jokia prieglauda neduos vieno kačiuko: arba du, arba nieko. Iš tikrųjų tai labai šaunus įstatymas, nes manoma, jog vienas kačiukas neturės su kuo socializuotis ir bus nelaimingas. Kadangi tikrai norėjome gyvūno, paklausėme, kuri katė būtų draugiškiausia. Ir mums parodė tikrą grožį… Devynių metų “tigriukę”. Mums jos labai pagailo, ypač kai sužinojome, jog ji labai nelaiminga prieglaudoje, ten praleido jau gana daug laiko ir niekas jos nenori imti, kadangi ji visiems per sena. Nusprendėme ją padaryti mūsų šeimos nare.

Tikriausiai mums prieglaudoje pamelavo, nes katė, kurią pavadinome Luna, visiškai nebuvo draugiška. Ji buvo tikra piktukė ir ne kartą perdrėskė ne tik rankas, bet ir kaktą. Tačiau norėjome būti kantrūs su Luna. Kas nebūtų piktas ir irzlus, jei atsikratytų jūsų po devynių metų gyvenimo kartu? Galiausiai nusprendėme kraustytis į Ameriką. Paruošėme dokumentus, gavome skiepukus ir susipakavę nuvykome į oro uostą. Visa kelionė truko keliolika valandų. Turėjome apie 8 valandas skirsti iš Amsterdamo į Vašingtoną, tada persėsti skrydžiui į Fyniksą (dar keturios valandos). Luna šauniai laikėsi ilgajame skrydyje, tačiau vos pasiekėme Vašingtoną, pradėjo miaukti. Be to, muitininkai paprašė iškelti ją iš narvelio, ji pradėjo dar labiau irzti ir galiausiai pabėgo. Lakstėme aplink Vašingtono oro uostą gaudydami savo Luną. Pagaliau šiaip ne taip sugavome ir vos ne vos nuvykome į Fyniksą. Ten apsistojome pas mano vyro motiną ir po savaitės nuvairavome iki San Fransisko. Luna buvo labai kantri, nors ir buvo karšta, nors ir mašina buvo perkrauta, nors ir variklis užgeso viduryje dykumos, ji visada kantriai laukė, kol pasieksime tikslą. Nuvykę į miestelį netoli San Fransisko, išsinuomavome nuostabų namelį su vaizdu į visą San Fransisko įlanką ir krūva bėgiojančių voveraičių ir elnių, kuriuos Luna labai mielai stebėdavo ir apkniaukdavo.

Tačiau tai dar ne pabaiga. Apsipratę su Luna, suvokėme, kad galėtume išgelbėti dar vieną gyvūną. Šį kartą iš Kalifornijos. Nuvykome į prieglaudą, bet teko nusivilti. Nepigu pasiimti gyvūną iš prieglaudos JAV, kadangi prieglauda nori žinoti, jog esate tikrai susidomėję gyvūnu ir pasiruošę sumokėti tam tikrą sumą. Mes grįžome ten kitą dieną ir buvome labai maloniai nustebinti. Kažkokios futbolo žvaigždės atvyko į prieglaudą ir jų garbei visi gyvūnai buvo duodami nemokamai. Mes niekada neturėjome tikslaus įsivaizdavimo, kokio gyvūno norėtume. Viskas, ko norėjome, kad šuo nebūtų didelis, kadangi mūsų butas buvo labai mažas. Nulėkėme tiesiai į kambarį, kur buvo visi gyvūnai. Mes tikriausiai buvome vieninteliai, kuriems jokios futbolo žvaigždės nerūpėjo. Galiausiai išsirinkome mažą išsigandusią kalytę, kuri buvo apie dviejų metų amžiaus. Parsivežėme ją namo, pripratinome prie naujų namų, prie Lunos (kas nebuvo lengva). Pavadinome ją Rea. Po kelių mėnesių Rea pasidarė labai liūdna ir mažai bevalgė. Nuvežę pas veterinarus sužinojome, kad Rea serga nepagydoma liga. Kai jos organizamas susilpnėja, ląstelės pradeda atakuoti kūną. Veterinarai mums pasakė, kad jei ją norime grąžinti į prieglaudą, galime tą pačią akimirką. Mums pasidarė taip pikta ir graudu… Juk Rea mūsų šeimos narys. Juk mes su vyru nepaliktume vienas kito dėl ligos. Apibarę veterinarus paklausėme, koks bus gydymas. Reikėjo tikrinti Rea kraują kas menėsį ir jai buvo išrašyti steroidai, kad palengvintų ligą. Ką tai reiškia? Didžiulį apetitą, didžiulį troškulį ir sustorėjusią Rea bei apšlapintas grindis. Tai buvo visiškai nesvarbu, nes tai taip pat reiškė gyjančią Rea. Po truputį ji atsigavo ir pasijautė geriau. Pagaliau nebereikėjo steroidų ir tik kartas nuo karto reikia patikrinti jos kraują, kad įsitikintume, jog viskas gerai. Įlindome į skolas, kadangi augintinių gydymas Amerikoje labai brangus, net draudimas atsisakė mus drausti, kadangi Rea liga nepagydoma. Be to, ji ir šiaip visada sirguliukas… Atsirado alergija kokosui (geriau neklausti, kaip mes sužinojome apie šia alergiją…), dariniai ant lūpos, kuriuos reikėjo pašalinti. Bet kuriuo atveju viską gydėme ir pagydėme, mažylė pasidarė sveika, laiminga ir mylimiausia.

Galiausiai nusprendėme išsikraustyti iš Kalifornijos. Gavome darbus Maryland valstijoje ir tai reiškė 4500 km vairavimo. Susikrovėme daiktus į mašiną kartu su savo augintinėmis ir išdardėjome per keletą valstijų. Nesakysiu, kad kelionė buvo lengva. Bandėme vairuoti apie 8 val. per dieną, kad gyvūnai nebūtų per ilgai mašinoje. Be to, karštis buvo nepakeliamas! Net nuolat įjungtas mašinos kondicionierius nepadėjo, todėl nupirkome mažytį ventiliatorių Lunai ir Rea, kad joms būtų kiek įmanoma patogiau. Su Rea buvo daug lengviau, nes ją galėjome sustoję pavedžioti, tačiau su Luna buvo sudėtingiau. Juk neišleisime katės viduryje miesto ar dykumos, kad nusilengvintų. Luna buvo labai kantri, tik iš pradžių buvo piktukė, kol mes ją dėjome į dėžutę, kad nusineštume į viešbutį. Tačiau po poros dienų ji apsiprato ir vos atidarius duris, paniurnėjusi truputį ji pati įeidavo į dėžutę.

Po šešių dienų pasiekėme savo namus, kurie buvo… tragiški. Kadangi butą apžiūrėjome tik internetu (jis pasirodė tikrai neblogas), mes nelabai galėjome matyti, kas dedasi aplinkui. O aplinkui buvo tikrai labai nesaugus rajonas su narkotikais ir prostitutėmis. Vos pamatę, nusprendėme, kad tikrai negalime čia gyventi. O ką tai reiškė? Dar vieną kelionę su ir taip išvargusiomis mergaitėmis. Pagaliau apsistojome naujoje vietoje, abi merginos jau pripratusios, turi daug daugiau vietos ir džiaugiasi gyvenimu. Šiuo metu ir vėl svarstome apie galimybę persikelti į kitą valstybę. Ir šįkart tikriausiai tai bus Europa ir, aišku, dar viena kelionė.

Visa šia istorija aš noriu pabrėžti, kad savo gyvūnų niekam neatiduočiau, ir, jei reikėtų kraustytis į mėnulį kartu su jomis, aš būtinai taip ir padaryčiau. Du išsigandę gyvūnai tapo laimingais augintiniais, kurie yra be galo mylimi. Rea ir Luna yra dalis mūsų šeimos ir jas kažkas jau kažkada paliko. Mes norime jas užtikrinti, kad tai niekada gyvenime daugiau nenutiks. Be to, jei kraustysimės kur nors kitur, duosime labai daug laiko mergaitėms apsiprasti, tačiau anksčiau ar vėliau planuojame išgelbėti dar vieną gyvūną. Laimės, kurią jos mums sukelia, neiškeistume į nieką gyvenime. Be to, po truputį abi pripranta prie keliavimo. Luna jau buvo “nuvairuota” iki Kanados ir Niujorko, Oregono ir Vašingtono valstijų, Rea kol kas buvo tik Niujorke.

Geriausi linkėjimai nuo Rūtos ir Mauricio!

Foto iš asmeninio archyvo

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Jovita ir Nesė

“Kad ir kaip bus sunku, nesigailiu nieko, tiesiog džiaugiuosi, kad ji kartu su manimi, meilė gali įveikti viską.”

Kai buvau 16 m., mano svajonė buvo turėti šuniuką, tačiau tėtis man neleido, o mama buvo neperkalbama. Taigi vieną dieną kilo mintis nuvažiuoti į Šiaulių gyvūnų prieglaudą ir niekam nieko nesakius savarankiškai pasiimti šuniuką. Parsivežiau jį namo, tėtei nesakius nieko, pamelavau, kad radau jį gatvėje.  Kai baigiau mokyklą, iš karto sugalvojau važiuoti į užsienį – Airiją. Šeima sutiko, tačiau tėtis paklausė: o tai kur šunį dėsi? Aš atsakiau, kad vešiuosi su savimi. Teko važiuoti autobusiuku, kelionė truko dvi paras, buvau pavargusi, tačiau, visa laimė, šuniukas kelionėje išliko ramus. Nuvykus į Airiją,  Dubliną, vairuotojai mane paleido prie autobusų stoties, buvo šalta žiemos  naktis, teko laukti šaltyje, apklojus augintinę megztuku, o pati drebėjau sėdėdama, nes tik po pietų atvyko pasitikti patėvis. Nusipirkome bilietus iš Dublino į kitą miestą, tačiau paaiškėjo, kad ten autobusuose augintinių nepriima… Vargais negalais taksi sutiko pavežti, tačiau teko sumokėti 200 eurų. Taigi galiausiai kelionė buvo labai ilga, kainavo apie 1000 eurų.

Nuvykus į vietą, kur nuomojausi kambarį, augintinę teko slėpti net porą metų. Tačiau ir po to teko kraustytis iš vieno namo į kitą, vien per dvejus metus pakeičiau 4 gyvenamąsias vietas… 2016 m. sausio mėnesį ištiko bėda, trūko darbo, taigi teko persikraustyti su šuniuku į Angliją pas draugus, kur gyvename ir dabar. Keliavome vėlgi autobusiuku, buvo daug vargo dėl kelionės su augintiniu, bet dabar gyvename dideliame name su kiemu. Šeimininkai neleidžia augintinio namuose, tačiau mes kaip visada gyvename slapukaudamos. Birželio mėnesį baigsis nuomos sutartis, su baime laukiu, kurgi dabar reikės nuomotis. Bet kad ir kaip bus sunku, nesigailiu nieko, tiesiog džiaugiuosi, kad ji kartu su manimi, meilė gali įveikti viską.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Kornelija ir Bella

“Ji tapo mūsų šeimos nare tą pačią minutę, kai ją pamačiau, vadiname ją savo pirmagimiu.”

Mes emigravome anksčiau, nei šeimoje atsirado naujas narys – Bella. Prabuvę kelis metus užsienyje, nusprendėme pabandyti grįžti į Lietuvą. Tada skelbime pamačiau turbūt patį nuostabiausią šuniuką ir paskambinusi mamai paprašiau, kad man jį paimtų. Pati turėjau parskristi už savaitės, o vyras būtų parvykęs kiek vėliau. Deja, vėliau persigalvojome ir nusprendėme visam laikui į Lietuvą negrįžti. Tada dar gyvenome pas vyro šeimą, nuomavomės kambarį, o jie jau turėjo vieną šunį. Labai bijojome, kad abu šunys gali nesutarti.

Tačiau pradėjau ruoštis kelionei. Ėjome pas veterinarus, teko mažąją Bellutę paskiepyti, dėti mikroschemą, be kurios šuo negali kirsti sienos, duoti vaistų nuo kirminų. Tai užėmė šiek tiek laiko, išvykome, kai Bellai buvo 4 mėn. Susiradau vežėjus, kurie važiuoja į Angliją ir turi leidimą gabenti augintinius. Važiavau kartu, kad mažylei būtų mažiau streso. Deja, šuo buvo bagažo skyriuje, o aš tarp keleivių. Plyšo širdis žinant, kad ji ten tamsoje, narve ir viena be manęs. Kai tik turėdavome galimybę, sustodavome, eidavome pramankštinti kojyčių, tačiau paskui emociškai būdavo labai sunku įlaipinti ją atgal į gabenimo narvą.

Po ilgos kelionės pagaliau parvykome namo. Vyras, pamatęs Bellą gyvai, iš karto įsimylėjo. Pirma pažintis su namie jau gyvenusia Labradoro veislės kalyte nebuvo tokia baisi, kaip galvojome, reikėjo kelių parų, kad jos abi taptų neišskiriamos. Prabuvome ten neilgai, teko keisti miestą dėl vyro darbo. Radome kitą kambarį, kur mus priėmė su Bella. Žadėjome pasilikti neilgam, tik tol, kol rasime butą ar namą. Deja… Tai truko metus laiko, paieškos niekada neduodavo vaisių, dėl šuns niekas nenorėjo priimti.

Šiandien jau gyvename bute, važinėjame į darbus gan didelį atstumą, bet pagaliau esame laimingi. Per visus patirtus vargus niekada net nekilo mintis atiduoti Bellą kažkam kitam. Ji tapo mūsų šeimos nare tą pačią minutę, kai ją pamačiau, vadiname ją savo pirmagimiu. Bellai šiuo metu 2,5 metų, visur keliaujame kartu, ar tai kelionė traukiniu, autobusu ar mašina, negalime jos palikt niekam kitam net parai. Jausmas, kai nusipirkau Bellą, buvo nerealus, atrodo, net gyvenimas tapo gražesnis, ji mūsų namus užpildo laime. Šiuo metu laukiamės vaikelio, Bella turės broliuką. Labai tikimės, jog ji priims jį lyg savą ir nekils jokių problemų, kai teks dalintis tėvų meile.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Alisa ir Jūratė

“Las Vegase mes jau pusę metų, laimingi, kad Alisa atkeliavo su mumis ir kad neišsigandome visko, kas pakeliui mūsų laukė.”

Kaip mes įsivaikinome Alisą, jau rašėme. (https://nebrisius.lt/alisa-ir-jurate2/) O dabar papasakosime, kaip su ja keliavome gyventi į Ameriką.

Viskas prasidėjo nuo bilietų paieškos. Informaciją, kokios sąlygos skristi su gyvūnais, rasti sekėsi labai sunkiai, buvo aplankyta daugybė agentūrų ir jų padalinių, tačiau jie nelabai pagelbėjo. Bet tai nesukėlė jokių abejonių, kad Alisa skris su mumis. Galiausiai kreipėmės į agentūrą, kur vyras nuolatos pirko darbo keliones. Trakšt tribidakšt, viskas sutvarkyta! Išsirinkome laiką, rezervavome bilietus, atsiuntė užpildyti anketas apie gyvūną, kur buvo daug klausimų apie sveikatą ir jo ypatumus.

Kol tvarkėmės bilietus, Alisą patikrinome pas veterinarą, sučipavome, užpildėme dokumentus Veterinarijos tarnyboje, kad išduotų europinį pasą. Tada pasiskiepijome, išklausėme patarimų kelionei. Šeimynėlė pasinėrusi į daiktų pakavimą, popierių tvarkymą, kalendoriuje pažymėta data artėja, o dar baisiau, kad skrydis pirmadienį – juk sertifikatas turi būti išduotas ne vėliau kaip 24 val. iki skrydžio. Taigi liepė atvažiuoti penktadienį.

Ir atėjo kelionės naktis: katė supakuota į boksą (tiesa, kelias dienas iki kelionės davėme jai natūralių raminamųjų), rankinėje feromonai katėms, kad lengviau adaptuotųsi naujoje vietoje, vaikas vežime (jam buvo tik 8 mėnesiai). Oro uoste pasvėrė katiną, patikrino visus dokumentus, susimokėjome už bilietus (jei gerai pamenu, buvo apie 130 eurų)  ir sėkmingai praleido toliau. Kadangi neviršijo leistino svorio, Alisa skrido su mumis salone. Ar kniaukė? Taip, šiek tiek, nes lėktuvas ūžia, bet tas kniaukimas toks tylus, kad tik aš ir mano šeima jį girdėjome. Visą skrydį (2 val.) iki Frankfurto stebėjo mane ir Augustą. Jei Augustas tik pakeldavo balsą, tuoj sunerimdavo, kas nutiko.

Frankfurte turėjome laukti skrydžio 8 val. Turėjau pavadėlį, taigi susiradome nuošalesnę vietą, užmigo vaikas, o Alisą išleidau iš bokso. Ji visiškai ramiai apsidairė ir atsigulė, juk šeima šalia, nieko baisaus. Neėdė, tik lakė vandenį. Išsigandusi buvo tik vieną kartą, kai valytojai pradėjo valyti langus, tada atsargiai įsliūkino į savo nameliuką. Pakaitomis dalinosi vežimu su vaiku, tai vienas miega, tai kitas.

Laikas antram skrydžiui. Patikrinimuose katę visur reikia išimti iš bokso ir pernešti rankose. Laipinimas labai greitas, vaikas, katė saugiai savo vietose, laukia apie 11 val. skrydis. Alisa, supratusi, kad dar teks ilgai keliauti, užmigo. Po kurio laiko, kai apsiramino žmonių šurmulys, dalis sumigo, stiuardesės irgi užsiėmė savo reikalais, ištraukiau Alisą iš bokso, pasodinau šalia vaiko pasiniurkyti ir išsidrėbus pagulėti. Malonumas truko neilgai, praeinanti stiuardesė pamatė ir paprašė įkelti katę į boksą.

Ir štai mes Amerikoje, bet tai dar ne kelio pabaiga. Apsistojome pas draugus, kol vyras susirado darbą. Po dviejų mėnesių iš Vašingtono valstijos iškeliavome mašina iki Las Vegaso. Kelionė netrumpa, o keliaujant su mažu vaiku ir sustojimų daugiau, taigi su nuotykiais važiavome 3 dienas.

Prieš išvažiuodami ieškojome viešbutukų, kurie priima su gyvūnais. Pirmąją vietą pasiekėme labai vėlai vakare, pavargę, svajojantys apie poilsį. Ir čia mums staigmena: pasirodo, apsiskelbė, kad priima visus gyvūnus, o galvoje turėjo visus šunis. Dar kažką bandėme aiškintis, bet numojome ranka. Apsukome ratą – niekas nepriima katinų. Pasakiau vyrui, kad Alisą apgyvendinsime mašinoje. Ištraukiau kraiko dėžę, pastačiau maistą, vandenį, palikau mašiną po langais, kad matyčiau. Dalį langų uždengiau šalikais, kad pačiai Alisai būtu jaukiau. Ryte nulėkiau iki mašinos – katė sveika, viskas gerai, kažkur tarp daiktų išsimiegojusi. Ir mes vėl kelyje. Iš karto suskubome pasiskambinti į kitą viešbutį ir įsitikinti, ar jie priima kates, ir mūsų palengvėjimui – priima.

Taip po 3 dienų kelionės pasiekėme savo galutinį tašką – Vegasą. Čia mes jau pusę metų, laimingi, kad Alisa atkeliavo su mumis ir kad neišsigandome visko, kas pakeliui mūsų laukė. Dabar Augustas turi puikią draugę, pykstasi, mušasi, bučiuojasi, maistu dalinasi, žaidžia, šukuojasi, viską daro kartu. Smagu stebėti jų draugystę ir žinome, kad čia tik pradžia. Kitą gruodį keliausime vėl.

Mūsų šeima susideda iš keturių asmenų, na ir kas, kad vienas, susišiaušęs, kailiniuotas ir nemokantis kalbėti, bet jis šeimos narys, ne mažesnis nei mano vaikas. Tenka abu vienodai apibarti, abu vienodai paglostyti, bet tai nereiškia, kad mes galėtume ją kažkur kažkam palikti (beje, norinčių ir siūlančių ją pagloboti buvo labai daug).

Ar susiaurėja pasirinkimo galimybės? Taip, skrydžių kompanijos tik tos, kurios gabena gyvūnus, buto nuoma, viešbučiai – renkiesi iš tų, kas priima su gyvūnais. Visada galime keliauti lengvesniais keliais iki tikslo, bet ar tikrai būsime laimingi?

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo ir Desert Mermaid Photography

Margarita, Patrikas, Pa ir Ozis

“Dėl jų ir pėstute eičiau visą kelią.”

Pradėsiu turbūt nuo to, kad gyvenau Vilniuje su trimis gyvūnais iš prieglaudos. Pirmasis katinas Patrikas atkeliavo pas mane, kai jam buvo šeši mėnesiai. Po metų netikėtai prisijungė Ozis – trijų mėnesių katukas, kurį skriaudė kieme. Maniau, kad dviejų katinų man pakanka ir dalinsiu meilę tik jiems. Taip ir gyvenome kokius 3 metus. Kol Facebook’e pamačiau žavios šypsenos savininkę. Dėl jos važiavau į Kauno veterinarijos kliniką, kur jai buvo padaryta operacija. Tą vėlų rudens vakarą, kai grįžau namo ne viena, supratau, kad labai trūko šio šypsniuko.

Na, o viskas prasidėjo, kai prieš metus dėl darbo turėjau išvykti penkiems mėnesiams į Angliją. Tuo metu mano gyvūnus prižiūrėjo draugai. Jei pavykdavo, grįždavau vieną savaitgalį per mėnesį ir kas kartą plyšdavo širdis, kad turiu atsisveikinti. Juk jie ne maži vaikai, jiems nepasakysi: “Palauk dar šiek tiek, aš greitai grįšiu. Tikrai tavęs neišduodu ir labai myliu”. Per tą laikotarpį sutikau savo žmogų Anglijoje. Grįžusi į Lietuvą po kurio laiko nusprendžiau, kad reikia mums visiems keliauti, kur širdis veda. Dėl gyvūnų palikimo Lietuvoje net nebuvo kalbos.

Pirmiausiai aplankiau veterinarą ir išsiaiškinau, kad mums reikės čipo, tada paso ir skiepo prieš kelionę. Mikročipus gavome visus tris per vieną dieną. Kitą dieną jau vykome pasidaryti pasų. Tuomet kelis mėnesius tiesiog domėjausi, kaip galėčiau saugiai pervežti savo gyvūnus. Pirma mintis – reikia keliauti oru. Tačiau šis variantas pasirodė per brangus, todėl apsistojome ties vežėjų paslaugomis. Kompanija “Linora” gali nuvežti gyvūnus nuo namų iki namų. Kas kelias valandas sustoja pasivaikščioti su šuniukais. TOBULA! Išties kompanija labai profesionali, atsakinėjo į visus klausimus, padėjo ir derinosi su manimi, kiek tai įmanoma. Išvykti gyvūnai turėjo iš Lenkijos, taigi skrydį aš taip pat pasirinkau iš čia.

Lapkričio pradžioje gyvūnus vakcinavome (būtinai pasirūpinkite, kad prieš vakciną gyvūnai gautų vaistų nuo kirmėlių), palaukėme 21 dieną ir prieš kelionę dar apsilankėme pas veterinarą. Veterinarai nesiūlė jokių raminamųjų, kad dėl visa ko išliktų budrūs. Sunkoka kelionė buvo visiems – miego maža, daug dardėjimo, nenoras valgyti. Bet vargais negalais pasiekėme Lenkiją ir apie pietus atidaviau mažuosius į “Linoros” vyrukų rankas. Gyvūnai saugiai atkeliavo pas mane antradienio naktį, kelios valandos po to, kai pati atvykau į Londoną.

Ar ką keistume? Turbūt nieko. Dėl jų ir pėstute eičiau visą kelią. Labiausiai gaila buvo tik jų. Nevalgė tris dienas, nervinosi ir, žinoma, nesuprato, kas vyksta, kodėl atiduodu juos kažkokiems dėdėms ir jie išvyksta. Bet dabar bandome atsigriebti po to streso, valgome ir miegame ramiai šiltuose namučiuose. Iš vienos pusės suprantu, kodėl žmonės palieka gyvūnus keisdami gyvenimo stilių. Iš kitos – negaliu jų pateisint. Nes meilei ribų ir stabdžių nėra.

  1. S. Patrikas – tai baltai juodas katukas, Ozis – juodai baltas “pelėdžiukas”, Pa – mano šypsniukas.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Ieva, Mozė ir Taika

“Mums nesutrukdė nei alergija, nei emigracija. Mylėkite, branginkite vieni kitus ir kartu įveiksite visus sunkumus.”

 

Mūsų istorija nėra labai linksma, bet su laiminga pabaiga. Pradžioje buvome trys – aš, mano vyras ir katė vardu Mozė. Moze buvo pavadinta manant, kad tai vaikinas. Ją priglaudė mamos draugė, tačiau kartu gyveno ir didelis haskis, kuris nemėgo kačių, tad Mozė iškeliavo pas mus. Vyras buvo alergiškas katėms, bet tiesiog prie jos per daug nebūdavo ir organizmas prisitaikė – alergija dingo. Po metų gyvenimo trise mūsų šeimą papildė vokiečių aviganio ir haskio mišrūnytė Taika iš prieglaudos, o dar po savaitės – šeši jos vaikučiai. Užauginę vaikus ir radę jiems naujus namus, susiruošėme emigruoti. Vokietijoje turėjome, kur prisiglausti, tačiau gyvūnams buvo pasakytas griežtas “ne”, jokių išimčių. Taip išvykome tik du iš keturių, dėl to man buvo labai sunku. Seneliai ir tėvai plojo rankomis, galvodami, kad pasiekė savo, nes visą laiką iki kelionės buvo “kalama” į galvą, kad su guvūnais nerasime buto, nebus, kur vedžioti, trukdys dirbti ir kils dar milijonas problemų. Praėjus mėnesiui išsinuomavome butą, kurio šeimininkė sutiko įsileisti šunį.

Prieš kelionę reikėjo merginas čipuoti, padaryti pasą ir paskiepyti, tai padariau dar būdama Lietuvoje. Čipavimas turėjo buti padarytas pirmiausiai ir tai užtruko maždaug minutę. Tuomet reikėjo užsakyti pasą ir tik po to skiepyti. Karantinavimo laikotarpis yra šešios savaitės, kurias mergaitės praleido Lietuvoje, o mes ieškojome naujų namų.

Skaičiau, kad mikroautobusų vežėjai mielai sutinka paimti gyvūnus, bet savo vaiką atiduoti svetimiems bijojau. Lėktuvu kelionė atrodė kelianti labai daug streso, be to, salone gali keliauti tik iki aštuonių kilogramų sveriantis augintinis. Nusprendėme pasitaupyti pinigėlių ir atsivežti vaikus patys, bet šio plano neįgyvendinome. Besibaigiant karantinavimo laikotarpiui paaiškėjo, kad vienas draugas važiuoja į Vokietiją ir gali paimti Taiką. Jis sutiko dėl mūsų nuvažiuoti papildomus 800 kilometrų, kad atvežtų mums vaiką. Dėl katės bijojo, bet aš neabejojau, kad greitai rasime, kaip atvežti ir ją.

Taika kelionėse nevalgo, tad gėrė tik vandenį. Automobilis jai irgi ne naujiena, tad kelionė buvo sėkminga, o jos džiaugsmas liejosi per kraštus. Pirmas dienas atrodė sunerimusi – galbūt bijojo, kad tuoj vėl paliksim… Tikrai jautėsi įtampa, nelabai valgė ar žaidė. Tačiau, praėjus keletui savaičių, viskas susitvarkė ir gyvenome kaip anksčiau. Tiesa, man labai trūko Mozytės ir vis liejau ašaras, kad jos nėra kartu. Kai tik susitaupiau šiek tiek pinigėlių kelionei, nusipirkau bilietą į Lietuvą ir planavau ją atsivežti. Svajojau, kad atsivežusi surasiu jai sesutę – “ryžiukę”, nes su Taika jos nebuvo labai geros draugės. Deja, netikėtai katytė pradėjo jaustis blogai, o likus keletui dienų iki mano skrydžio Mozė buvo užmigdyta. Taip jos ir nepamačiau…

Nepaisant to, į Lietuvą vis tiek skridau – nors kapelį aplankyti… Visos dienos skendo ašarose, buvau kaip nesava. Vasara ėjo į pabaigą, bet kavinėse dar buvo ir lauko staliukai, tad prisėdau atsigerti kavos, kai išgirdau garsų, bet ploną ir išsigandusį “miau”. Pradėjau bėgti miaukimo link. Po automobiliu buvo purvina ir išsigandusi maždaug 2 mėnesių “ryža” katytė. Pasiėmiau kavinėje pieno, išsiviliojau ją, pamaitinau ir nusivežiau namo. Po keleto dienų laukė skrydis atgal, bet mama sutiko ja pasirūpinti, (tai buvo trečia katė jos namuose, nes augina dar 2 Meino meškėnes) ir praėjus karantinavimui tėtis atvežė ją pas mane. Beje, kelionėje ji jautėsi labai gerai, visur laipiojo, murkė ir žaidė. Valgyti veterinarė patarė neduoti, kad nesupykintų, tik vandenėlio. Kraikas buvo automobilio salone, sustojęs tėtis primindavo jai, kad galima pasinaudoti tualetu.

Čia, Vokietijoje, už šuns laikymą per metus reikia mokėti maždaug 70 eurų, o katės gyvena nemokamai. Taip pat yra nemokamas naminių gyvūnų registras, kur galima registruoti savo augintinius ir gauti identifikacinį numerį, kuris padės lengviau rasti gyvūną, jei jis pasimes. Galima gyvūnus ir drausti, dabar tiksliai nepamenu, bet kainuoja apie 20-50 eurų per mėnesį. Tai kažkas panašaus į sveikatos draudimą, tiksliai negaliu pasakyti, mes dar neapsidraudę. Pas gydytoją irgi neteko būti, tikiuosi, greitai ir neprireiks. Kol kas visi esame sveiki ir labai laimingi.

Manau, mūsų istorija paneigia visus pasiteisinimus, kuriuos turi žmonės, išmetantys ar atiduodantys į prieglaudas savo augintinius. Mums nesutrukdė nei alergija, nei emigracija. Mylėkite, branginkite vieni kitus ir kartu įveiksite visus sunkumus.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

Viktorija ir Vega

“Skaičiavau minutes, kiek liko iki mūsų susitikimo. Atrodė, jog viskas trunka amžinybę.”

Su vyru gyvename Norvegijoje, kur pieš pusantrų metų atvyko ir mūsų augintinė Vega. Kalytę atvežė siuntų tarnyba, kuri tuo metu dar galėjo vežti gyvūnus be įgaliojimo gabenti kitam žmogui. Vega keliavo automobilio salone, narve, pritaikytame gabenti šunį. Valgyti prieš kelionę ji negavo, o vandeniu buvo pasirūpinta visos kelionės metu, nes dubenėlis buvo pritvirtintas prie narvo grotų. Veterinaras patarė jokių vaistų neduoti, jų ir neprireikė, vairuotojas, kuris buvo atsakingas už kelionę, sakė, jog ji jokio streso nepatyrė, nes didžiąją kelionės dalį miegojo.  

Po kelionės buvo emocijų antplūdis mums visiems, džiaugsmas liejosi per kraštus tiesiogine prasme – susitikimo proga mūsų mašinoje Vega padovanojo balutę. Kai grįžome į namus, ji puolė viską uostinėti, pažindinosi su nauja aplinka, o prieš miegą jau ir žaidė.

Veterinarinė priežiūra čia vyksta panašiai kaip ir Lietuvoje, jei nori ateiti patogiu laiku ir papulti pas daktarą, reikia registruotis bent jau dieną prieš, o jei atėjai nesusitarus, lauksi eilėje. Norvegijoje yra labai palankios sąlygos apdrausti gyvūną, taigi mes už vizitą pas veterinarą mokame  20% sumos, o likusią dalį padengia draudimas.

Ar esame laimingi būdami kartu? Manau, kad laimingi – tai per paprastas žodis. Mes euforijoje, nes kiekviena diena mums tarsi dovana. Linkiu visiems turėti tokią mylinčią širdį, kuri duoda tiek daug gero neprašydama atlygio. Niekada net nesvarstėme galimybės kažur palikti savo Vegą, net atostogų metu. Ji yra daugiau nei šeimos narys, ji – mūsų mergaitė, kvepianti sausainiais.

Jei tektų šunį gabenti dar kartą, gal skrisčiau pati su ja lėktuvu, bet ne todėl, kad kas nors buvo negerai kelionėje, o todėl, kad prailgo laukimas. Skaičiavau minutes, kiek liko iki mūsų susitikimo. Atrodė, jog viskas trunka amžinybę.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Karina, Nora ir Naikas

“Didžiuojuosi tuo, kad esame visi kartu, nepaisydami ištikusių sunkumų.“

Prieš 2 metus atvažiavau pas mamą ir sesę į Norvegiją pasisvečiuoti ir atvykusi nusprendžiau, kad noriu persikraustyti čia gyventi (šuniukai atostogų metu buvo likę su mano drauge Lietuvoje). Čia turėjau du savo mylimiausius pudeliukus: 10 metų kalytę Norą ir 8 metų patinėlį Naiką. Kalytę įsigijome, kai jai buvo vos du mėnesiai, o patinėlis yra jos sūnus, kurį auginu nuo pat jo gimimo. Tuomet visi pradėjo gąsdinti, kad Norvegijoje labai sudėtinga rasti gerus namus turint augintinį, o čia net du, daug lojantys ir negalintys pasilikti vieni namuose. Visi sakė: pagalvok, turi du vaikus, turėsi ir taip daugybę problemų, ar tau dar reikia temptis kartu ir šunis?

Tačiau mano atsakymas buvo toks: arba važiuoja VISA šeima, arba nevažiuoja niekas. Nusipirkau sau ir vaikams lėktuvo bilietus, o vyrui ir šuniukams kelto bilietą ir iškeliavome. Šunų paruošimas ir dokumentų tvarkymas kainavo nemažus pinigus ir užtruko daug laiko, bet mes buvome pasiruošę. Mikročipai, skiepai, leidimai kelionei – viskas buvo sutvarkyta, tačiau paskutinę dieną mums pasakė, kad vežti šunį gali tik jo savininkas, nurodytas gyvūno pase. O tai buvau aš mergautine pavarde. Teko lėkti pas notarą, rašyti įgaliojimą vyrui, tada išversti santuokos liudijimą dėl pakeistos pavardės ir vėl vertimą tvirtinti pas notarą. Aišku, visi sakė, kad beveik niekada nestabdo muitinėje ir retai tikrina, bet aš bijojau, kad neišsiųstų gyvūnų atgal, taigi norėjau, kad visi dokumentai būtų tvarkingi. Kelionių kainos skirtumas buvo didelis: mes nuskridome trise su vaikais į Norvegiją už 45 eurus, o vyrui su dviem šunimis kelto bilietas kainavo 250 eurų. 

 

Atvažiavę į Norvegiją iš tikrųjų susidūrėme su sunkumais ieškodami būsto. Šešiose vietose mums pasakė, kad su gyvūnais nepriims, tačiau galiausiai atsirado vienas labai puikus nuomotojas, kuris įsileido mus gyventi kartu su pudeliukais.

Deja, pernai vasarą mano kalytė nugaišo nuo kepenų vėžio ir tai buvo labai didelė netektis mūsų šeimoje. Antram pudeliukui buvo didelis stresas, kad jis liko vienas, pradėjo dar labiau loti, tapo dar neramesnis, todėl visiškai negalėjome palikti jo vieno namuose. Tada vėl visi pradėjo sakyti, kad atiduočiau jį kokiam nors pensininkui, kur jam būtų ramu, tačiau mano atsakymas buvo labai paprastas: tai gal man tada ir vyrą atiduoti kam nors, kai jis nedaro to, ko prašau? Arba vaikus atiduoti, kai jie neklauso manęs? Kai atsiranda problema, jos nereikia iš karto atsikratyti, ją reikia spręsti. Ir mūsų sprendimas buvo įsigyti antrą šuniuką, kad mano baltapūkiui vėl būtų linksma. Dabar mano senutis vėl tapo jaunu ir linksmu šuneliu. Didžiuojuosi tuo, kad esame visi kartu, nepaisydami ištikusių sunkumų. Ir kitiems noriu palinkėti išmokti ne bėgti nuo problemų, o jas spręsti.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Monika, Mana ir Annie

“Priglausdami katytes prižadėjome joms saugų ir šiltą gyvenimą su mumis. To pažado ir laikėmės.”

Visų pirma prisistatysiu – aš Monika, gimusi ir augusi Kaune. Prieš 5 metus susipažinau su savo vyru, Gilad, kuris kilęs iš Izraelio. Iš pradžių bendravome internetu kaip draugai, bet išėjo taip, kad prieš maždaug dvejus metus susituokėme.

Pirmaisiais metais nusprendėme “įsivaikinti” dvi katytes – vyras užaugo tarp kačių, tad jam be jų buvo liūdna, o aš nuo vaikystės norėjau nors vieną pagloboti. Internetu suradome “Katino svajonę” ir vieną vakarą nuėjome jų aplankyti. Mana (juodai balta katytė) mus pasirinko iš karto – glaustėsi, miaukė, net vyrui užšoko ant nugaros. Annie (trispalvė) buvo šiek tiek subtilesnė – leidosi glostoma ir labai švelniai įkando. Pasirašėme popierius ir parsivežėme katytes namo.

Pirmos kelios savaitės Annie buvo labai sunkios – ji slėpėsi po lova, mažai valgė. Bet visgi norėjome suteikti jai šansą, buvome kantrūs. Po kiek laiko katytė priprato prie aplinkos, pradėjo žaisti, nebesislėpė. Po kelių mėnesių su mumis tapo labai meili, miega ant kelių, murkia ir žaidžia.

Mana, drąsioji iš dviejų, greičiau apsiprato ir tapo “rankine” katyte. Jai nuo pat pradžių labai reikėjo žmogaus. Ji šiek tiek mažiau grakšti negu Annie, bet labai mylinti, viskuo domisi. Kai tik parsivežėme, Mana sirgo viršutinių kvėpavimo takų uždegimu. Sirgdama ji labai susidraugavo su Annie. Katytės pradėjo viena kitą prausti, o pasveikusios – ir žaisti kartu.

Veterinarą dar teko aplankyti kelis kartus dėl parazitų, sterilizacijos, o vėliau ir dėl Annie skrandžio problemų. Bet viską galiausiai išsprendėme.

Po kelerių metų (ir vestuvių), po blaškymosi pirmyn atgal nusprendėme persikraustyti į Izraelį. Dėl katyčių kraustymosi su mumis jokių abejonių nekilo – jas priglausdami prižadėjome joms saugų ir šiltą gyvenimą su mumis. To pažado ir laikėmės. Jei neišgalėtume pasirūpinti jomis joms sergant ar pasiimti kartu keliaudami, nebūtume jų priglaudę iš viso. Augintinio priglaudimas turi būti apgalvotas, lygiai taip pat kaip ir vaikų gimdymas ar įvaikinimas – nors tai, žinoma, ne tas pats, gyvūnai, kaip ir vaikai, visiškai nuo tavęs priklausomi. Prisiėmėme atsakomybę už jas ateinantiems 20 metų (ar daugiau.)

Kelionei pradėjome ruoštis prieš kelis mėnesius – reikėjo pasirūpinti skiepais, ženklinimu, pasiutligės testu. Viskas, aišku, kainavo nemažai, kaip ir patys bilietai katytėms, bet tai irgi buvo apgalvota prieš jas priglaudžiant. Iš viso už abi sumokėjome apie 300 €.

Pati kelionė praėjo sklandžiai, nors Mana geras dvi valandas pramiaukė, vėliau abi katytės miegojo. Į oro uostą važiavome taksi, o lėktuve abi merginos buvo su mumis salone. Iš pradžių skridome į Rygą, palaukėme valandą su trupučiu ir persėdome skrydžiui į Tel Avivą. Atvykę prie patikros posto oro uoste pasiruošėme katyčių pasus ir kitus popierius, bet galiausiai jų neprireikė – darbuotoja suprato, kad mes visi 4 val. ryto pavargę, žvilgtelėjo į katytes dėžutėse ir praleido.

Mergaitės jau prieš tai buvo su mumis iškeliavusios 6 mėnesiams į Izraelį, tad labai didelių pokyčių nepatyrė. Su vietiniais gyventojais (3 kieminiais katinais ir šunimi) sutaria visai neblogai. Pas veterinarą šį kartą dar nesilankėme, bet jau sulaukėme klausimų, iš kur gavome tokias gražias pūkuotukes.

Tikrai galvoje viskas atrodė baisiau, negu iš tikrųjų buvo. Katės daug ištvermingesnės, negu mes linkę manyti. Tad linkiu ištvermės ir jų žmonėms.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Ieva, Jurgis, Lumis ir Zuikis

“Amerikoje gyvūnai labai mylimi, žmonės dažnai net pristabdo mašiną, kad per langą pagirtų mūsų šunį. “

 

Rugsėjo mėnesį sužinojau, kad turiu galimybę išvažiuoti dirbti į JAV. Pasitarėme su vyru ir daug nesvarstę nusprendėme, kad jei pavyks – važiuojame. Tą kartą apie mūsų gyvūnus (šunį ir katiną) net nekalbėjome, nei vienas neturėjome nei menkiausios minties, kad gyvūnai pasiliks Lietuvoje. Pradėjus galimybei kraustytis į Ameriką didėti, pradėjau jaudintis dėl gyvūnų. Kaip jie ištvers kelionę, kaip prisitaikys prie laiko skirtumo ir naujų namų. Kokios ten bus galimybės užsiimti su šuniu mums įprasta veikla (ilgi pasivaikščiojimai miške, dresūros treniruotės, sportas).  Pradėjau ieškoti informacijos, kaip geriausia juos pergabenti: ar samdyti įmonę, ar skraidinti kartu, kaip paruošti skrydžiui, kuris trunka apie 13 valandų. Taip pat reikėjo abiems nupirkti transportavimo boksus. Čia susidūrėme su turbūt vieninteliu šiokiu tokiu sunkumu. Mūsų šuo – baltasis šveicarų aviganis, jam reikėjo didelio bokso. Užsisakėme didžiausią iš sesers rekomenduotos parduotuvės, tačiau jis pasirodė netinkamas, tad ieškojome toliau. Kai pagaliau pasisekė, šuo nuo pirmo vakaro jame puikiai jautėsi. Ruošiantis tokiai kelionei, gyvūnus reikia pripratinti prie keliavimo bokse, kad jame jaustųsi ramūs ir galėtų išsėdėti tokį ilgą laiką. Katinas mėgsta įvairias dėžutes ir uždaras erdves, tad mielu noru miegodavo savo bokse. Šunį šerdavome tik bokse, skanėstus duodavome irgi tik jame, taip siekdami sukurti kuo geresnę asociaciją su boksu. Palaipsniui pradėjome jį visiškai uždaryti bokse, pradžioje vos sekundei, paskui minutei ir vis ilgiau.

Kelionei su gyvūnu susitvarkyti dokumentus labai paprasta. Gyvūnai turi turėti mikročipą, europasą ir būti skiepyti nuo pasiutligės. Karantino gyvūnams nėra nei Lietuvoje, nei atskridus į Ameriką. Jeigu gyvūnas nebuvo skiepijamas nuo pasiutligės kasmet, tuomet reikia, kad nuo skiepo būtų praėjęs mėnuo.  Prieš pat kelionę reikia apsilankyti pas veterinarą, kuris patikrina gyvūno sveikatą ir pažymi, kad jis yra sveikas ir pasiruošęs keliauti. Turint šią pažymą dar reikia nuvykti į VMVT (Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą), kad išduotų sertifikatą.  

Deja, kelionei artėjant, mūsų katinas paspruko iš namų ir pateko į avariją. Teko ilgokai jį gydyti ir praleisti metinį pasiutligės skiepą, dėl to negalėjome katino pasiimti kartu su savimi.

Skridome “Lufthansa” oro linijomis. Kadangi šuo didelis, o boksas dar didesnis, jam teko keliauti atskiroje patalpoje. Turėjome persėsti į kitą lėktuvą Frankfurto oro uoste, kuriame gyvūnais pasirūpina oro uosto darbuotojai. Reikalaujama, kad prie bokso būtų indeliai maistui ir vandeniui, taip pat kažkiek maisto. Viskas turi būti pritvirtinta išorėje. Nors viską buvome paruošę, matėsi, kad niekas neliesta. Tačiau šuo buvo pagirdytas, pavedžiotas Frankfurte. Darbuotojai uždėjo papildomus sutvirtinimus ant bokso durelių, įtiesė neperšlampamą audinį į bokso vidų. Katinas pas mus atskrido po kelių mėnesių. Atsigavęs po traumos, paskiepytas ir praėjus nurodytam laikui po skiepo.  Mūsų aplankyti skrido vyro brolis, kuris kartu atgabeno ir katiną. Jie skrido taip pat “Lufthansa”, ant katino bokso buvo užklijuotas lapukas, kada jis paskutinį kartą girdytas, pridėjo papildomą indelį (nors nežinau, kodėl netiko tie, kurie buvo paruošti). Likome tikrai labai patenkinti “Lufthansos” aptarnavimu ir drąsiai visiems rekomenduojame, kas ruošiasi kelionei su gyvūnu.

Po kelionės šuo buvo labai sutrikęs, bet neatrodė išsigandęs. Pirmą vakarą miegoti nuėjo į tą patį boksą, kuriame skrido. Tai buvo ženklas, kad šuo boksą priėmė gerai, kaip saugią ir patikimą vietą, vadinasi, ir skrydis nebuvo labai baisus. Katinas, kuris irgi skrido atskiroje patalpoje, sakyčiau, atrodė ramiau arba tiesiog moka geriau slėpti emocijas.

Iš visos mūsų šeimos adaptuotis sunkiausiai buvo šuniui. Jam labai nepatiko pasikeitęs laikas. Anksti pradėdavo nerimauti, kodėl mes dar neiname į lovą miegoti, o nuo 6 val. ryto (gal ir anksčiau) jau sėdėdavo prie lango ir spoksodavo. Tuo tarpu katinas adaptavosi daug greičiau. Po savaitės laiko jautėsi visiškai kaip namie, buvo meilus ir laimingas. Katino atvykimu ne tik mes, bet ir šuo be galo džiaugėsi.

Klimatas čia stipriai nesiskiria, tad gyvūnams prisitaikyti sunku nebuvo. Šeriami visados jie buvo sausu aukščiausios klasės maistu, kurio čia taip pat netrūksta. Šiek tiek užtrukome, kol radome tinkamą maistą šuniui, taip pat neduodame jam lakti vandens iš čiaupo. Tiek sau tiek gyvūnams vandenį filtruojame. Ieškodami buto susižinojome, kad beveik visos butus nuomojančios kompanijos turi draudžiamų veislių sąrašus. Mum pasisekė, kad baltojo šveicarų aviganio sąraše nebuvo. Kitu atveju būtume ieškoję nuomos iš privataus asmens, kuris leidžia laikyti gyvūnus. Kai kuriuose parkuose negalima lankytis su šunimi, kituose šuo turi būti prisegtas už maždaug 2 metrų ilgio pavadėlio.

Amerikoje gyvūnai labai mylimi, žmonės dažnai net pristabdo mašiną, kad per langą pagirtų mūsų šunį. Daugelis patys turi augintinius, tad ir veterinarijos klinikų netrūksta. Veterinarinė priežiūra truputį sudėtingesnė, čia paplitę uodai, po kurių įkandimo širdyje gali atsirasti kirminų. Norint to išvengti, reikia kartą per mėnesį duoti tabletę. Taip pat reikėjo paskiepyti nuo ligų, kurias nešioja laukiniai žvėrys, ir, aišku, tradiciniai dalykai: pasiutligės skiepas, prevencija prieš erkes ir kitus parazitus.

Ar esame laimingi kartu? Žinoma! Neįsivaizduojame savo gyvenimo be šių gyvūnų, kurie yra mūsų šeima.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Aistė, Nagri ir Bronius

“Katinus priėmę į savo namus vienoje vietoje, tiesiog neįsivaizdavome, kad persikelti galėtume be jų.”

 

Mūsų katinai – Cornish Rex veislės šešerių metų Nagri ir penkerių metų Bronius – yra ne mažesni keliautojai nei mes patys. Nagri ir Bronius mūsų gyvenime atsirado jau būdami suaugę, kai jų šeimininkams pasikeitusios gyvenimo sąlygos užsienyje reiškė, kad katinais nebus tinkamai pasirūpinta. Tuomet per draugus sužinojusi apie naujų namų paiešką šiems katinams, jų šeimininkams pasiūliau savuosius. Taip Nagri ir Bronius metus praleidę Vokietijoje, o prieš tai daug keliavę su šeimininkais Lietuvoje (vasaros kelionės į kaimą jiems buvo įprastas dalykas), grįžo atgal į Lietuvą ir apsigyveno pas mane. Bet štai po pusmečio aš pati nusprendžiau išvykti į Vokietiją, kur jau gyveno mano antroji pusė, tad katinų laukė dar viena didelė kelionė.

Pasimokę iš katinų jau išgyventų gyvenimo posūkių, Vokietijoje iš karto ieškojome vietos, kurioje būtų gera gyventi ne tik mums, bet ir katinams. Todėl pasirinkome ne gyvenimą miesto centre (tai lyg ir būtų natūralu jaunai porai), bet užmiestyje, kur katinai galėtų šiltuoju metų laiku saugiai išeiti pasivaikščioti į kiemą. Tiek dėl savęs, tiek dėl katinų ieškojome kiek didesnio buto – šiems dviems net pagal veislę itin aktyviems katinams reikia daugiau erdvės judėti.

Klaustumėte, kam reikia tiek vargo ir kompromisų – nejau nebūtų buvę lengviau surasti naujus namus katinams Lietuvoje? Sprendimą įsileisti šiuos katinus į savo namus priėmėme ne dėl to, kad tuo metu tiesiog galėjome pasiūlyti tinkamas sąlygas jiems gyventi. Noras gyventi ne vieniems ir rūpintis kita gyva būtybe atsirado anksčiau mūsų namuose nei Nagri ir Bronius – tad jei ne šie katinai, tai kiti būtų papildę namų gyventojų sąrašą. O namai mums nėra tik adresas, butas ar daiktai – namus pirmiausia sudaro gyvoji jų flora ir fauna, įskaitant ir tuose namuose gyvenančius žmones. Tad katinus priėmę į savo namus vienoje vietoje, tiesiog neįsivaizdavome, kad persikelti galėtume be jų.

Kelionei ruošėmės kaip ir priklauso – apsilankėme pas veterinarą metiniams skiepams, pasitarėme dėl natūralių raminamųjų naudojimo. Kadangi kelionėje reikėjo praleisti 16 valandų (keliavome sava mašina), katinams davėme po vieną dozę raminamųjų prieš pat kelionės pradžią. Bevažiuojant jų kelioninį narvelį uždengėme tamsiu audiniu, kad katinai galėtų ramiai miegoti. Šalia turėjome dengtą katinų tualetą, kad prireikus katinai galėtų išeiti savų reikalų. Turėjome ir šiek tiek maisto bei vandens, tačiau nuo raminamųjų katinai nebuvo labai ėdrūs. Kelionės pabaigoje pasibaigus raminamųjų veikimui leidome katinams pasimankštinti vaikštant po mašinos saloną.

Atvažiavę į naują vietą, pirmai nakčiai katinus uždarėme vonios kambaryje, kad jie galėtų nusiraminti ir po truputį pradėti pažindintis su nauja vieta. Tai labai padėjo, nes jau kitą dieną katinai jautėsi drąsiai tyrinėdami likusią buto ir balkono erdvę. O po kelių dienų jau pradėjo rodyti norą į tyrinėjimus leistis ir toliau – išeiti į laiptinę ir kiemą. Taip pat buvau pasiruošusi katinams stresą sumažinti specialiais feromonų purškikliais, kuriuos rekomendavo veterinaras, jei katinai sunkiai prisitaikytų, bet jų neprireikė (juos jau buvau naudojusi, kai katinai tik atsirado pas mane – tuomet vietos ir šeimininkų pasikeitimas jiems buvo sukėlęs nemažai steso, kurį suvaldyti nesunkiai padėjo minėtieji feromonai). Dabar Nagri ir Bronius jau yra tikrai patyrę keliautojai, jau net ne kartą kirtę beveik pusę Europos.

 

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.

Eglė ir Kiras

“Keliaujame ir keliausime kartu – ir į kitą Europos pusę, ir į kitą kontinentą. Ši kelionė – dar tik pradžia.”

 

Su Kiru  iš Lietuvos į Olandiją vykome mikroautobusu lapkričio pabaigoje. Kartu važiavo ir keli keleiviai. Vairuotojai šunį leido vežtis salone, tad kelionė buvo rami, o Kiras buvo puikus keleivis – ramiai miegojo ir netriukšmavo. Kelionė truko apie 20 valandų, abu pavargome ir atvykę ilgai miegojome. O sunkumų, iš tiesų, beveik nebuvo. Kelionė buvo rami, be streso, su stabtelėjimais ir kojų mankštomis lauke, jokių vaistų nenaudojome. Artimieji neprieštaravo, nes Kiras yra visiškai mano šuo. Nuo mažų dienų dažnai su manim važinėdavo mašinoje, tad puikiai joje elgiasi – miega arba žiūri pro langą. Aišku, kaip ir į bet kokią kelionę, pasiėmėme vandens, dubenėlį, maisto, skanėstų, sausgyslinį kaulą ir vieną naują žaisliuką. Jokių ypatingų dokumentų nereikėjo – mikročipo, ES gyvūno paso ir skiepų, bet nuo dienos, kai buvo paskiepytas, reikėjo dar palaukti 21 dieną. Prieš išvykimą apsilankėme pas veterinarijos gydytoją, kuris patvirtino, jog šuo sveikas ir gali keliauti. Dvidešimt pirmąją ir išvykome.  Problemų buvo kur kas mažiau, nei tikėjausi. Būstu jau buvo pasirūpinęs mano vaikinas.

Buvome pavargę ir pilni įspūdžių, ypač Kiras! Tačiau apsiprasti naujoje aplinkoje sekėsi kiek sunkiau. Adaptacijos periodas buvo gana sudėtingas. Pirmąjį mėnesį paniškai bijojo visko: žmonių, kitų šunų, triukšmo (gatvės pilnos mašinų, dviračių, tramvajų), gąsdino net stiprus vėjas ar plazdantis maišelis. Dėl streso šuo labai greitai sulyso. Šuniui netekus svorio, teko pakoreguoti mitybą: du maitinimus pakeitė trys, įtraukėme daugiau natūralaus maisto. Taip pat teko pakeisti pagrindinį pašarą, čia pasirinkimas šiek tiek kitoks. Tačiau daug vedžiojame, stengiamės socializuoti, netoli namų yra šunų parkas, kur galima paleisti keturkojus palakstyti. Po mėnesio išeiti pasivaikščioti jau buvo šiek tiek lengviau, o dabar, praėjus trims, jau visai ramu. Kiras jau žino kelius, kuriais vaikštome, pažįsta parkus, susirado kitų lojančių draugų. O dabar rytais jau mus žadina ir kviečia eiti į parką. Ima priprasti prie klimato, triukšmo ir aplinkos. Manau, kad viską padariau teisingai veždamasi Kirą kartu. Gal tik maloniau būtų keliauti savu automobiliu. Planuojame dar daug keliauti, ir, žinoma, kartu vežtis Kirą. Planai tolimi – norime patyrinėti Šiaurės ir Pietų Ameriką, ten pakeliauti nameliu ant ratų.

Supratau, jog Europoje palankios sąlygos keliauti su augintiniu, apribojimų mažai. Čia dažnai tenka pamatyti žmones su šunimis parduotuvėse, o kai kuriose parduotuvėlėse dirbantys žmonės į darbą atsiveda savo augintinius. Tačiau yra parkų, kuriuose draudžiama šunis paleisti nuo pavadėlio, o paleidus gresia bauda. Tam yra parkai su specialiais ženklais. Daug kur yra dėžutės su nemokamais maišeliais, tai yra gera paskata žmonėms surinkti, ką jų šunelis pridaro. Tik buvome šiek tiek nustebę, kaip kai kurie vietiniai gyventojai bijo šunų! Kiras yra visiškai draugiškas šuo, kuris ramiai eina šalia manęs. Daug suaugusių ir vaikų dideliu ratu mus apeina, nors šuo į juos net nežiūri. Ypač baiminasi musulmonai (dėl religinių įsitikinimų) – dažnai net pereina į kitą gatvės pusę arba pradeda eiti judria gatve vietoj tako, vaikus vedasi gatve, kurioje važiuoja dviračiai, automobiliai ir tramvajai. Labai stipriai jaučiasi šie kultūriniai skirtumai, nes gyvenant Kaune ar Vilniuje Kiras sulaukdavo daugybės teigiamo dėmesio, visi kalbindavo, ateidavo paklausti, kas čia per šuo, paglostyti, kai kurie net fotografuodavo.  Čia to nėra, čia jie šunų bijo ir vaikus moko, kad šuo – monstras, šito niekaip negaliu suprasti, nes pati visą gyvenimą augau su gyvūnais.

Esame patys laimingiausi! Pradėjusi galvoti apie išvykimą, net neturėjau minties Kirui ieškoti kitų namų. Juk jis – mano šuo, mano draugas, mano atsakomybė. Keliaujame ir keliausime kartu – ir į kitą Europos pusę, ir į kitą kontinentą. Ši kelionė – dar tik pradžia.

 

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

Feta, Audronė ir Patrikas

“Net nebuvo kilusi mintis palikti šuns.”

Kadangi vyras yra prancūzas, o aš lietuvė, teko ieškotis darbo, kad galėtume pabūti abiejose šalyse. Pasisekė rasti geriausią variantą, kai žiemos ir vasaros sezonais dirbame Prancūzijoje, o pavasarį ir rudenį atostogaujame Lietuvoje. Jau per darbo pokalbį savininkus įspėjome, kad atvažiuosime su šuniu, ir tą jie priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Net nebuvo kilusi mintis palikti šuns, juolab, kad mūsiškė ir taip buvo nukentėjusi nuo žmonių (pabuvojusi “Grindoje” ir “Penktoje kojoje”). Susitvarkėme dokumentus, ES pasą, skiepus ir mikročipą ir išvažiavome 2500 km sava mašina. Feta važiavo mašinos salone. Ji visada mėgo keliauti, tad ir dabar su ja keliaujant jokio vargo. Tik turime kas 300 km sustoti pagirdyti ir leisti atlikti gamtinius reikalus. Taip ji jau keliavo 5 kartus. Įsidedame tik sauso maisto ir vandens. Kadangi važiuojame 2 dienas, tai nakčiai stojame Vokietijoje, visada tame pačiame viešbutyje su didele terasa šuniui. Prancūzijoje jai jau žinomos vietos, taigi ji po kelionės atsigauna labai greitai (mes pavargstame labiau). Pirmą kartą atvažiavus į kalnus, jai reikėjo priprasti ir prie stačių skardžių, sraunių upių ir prie keistus kostiumus dėvinčių slidinėtojų bei muflonų, besiganančių tiesiog šalia namų, bet dabar Feta – tikras kalnų šuo. Ypač džiaugiasi sniegu.

Žmonės Prancūzijoje labai geranoriški augintiniams, beveik visi viešbučiai ir absoliučiai visi restoranai priima svečius su šunimi (net tokiu didelių kaip mūsų). Kadangi mano vyras yra restorano šefas, tai maistą Feta gauna tikrai gerą. Prancūzų kalbą ji dabar supranta geriau nei lietuvių. Ką norėtume keisti? Nebent mašiną į didesnę, kad dar patogiau jai būtų važiuoti, o kad esame visi kartu, tai tikrai, manau, visi laimingi. Neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Julija, Rapolas, Wunjo ir Kreta

„Su jais – nors ir į pasaulio kraštą.“

 

Mūsų dvikojiška ir keturkojiška šeimyna – aš, Rapolas ir du mylimiausi šunys (mišrūnas Wunjo irex ir prieglaudinukė mišrūnė Kreta) – jau du metus gyvename Vokietijoje. Aš, kaip prisiekusi šunų mylėtoja, negalėčiau gyventi be jų ir net nebuvo kilusi idėja, kad kažkada galėčiau juos kažkur palikti. Mintis emigruoti buvo kilusi seniai, tačiau tik po pirmojo apsilankymo atostogų metu Berlyne ir pažiūrėjusi studijų galimybes, supratau: kraustysimės ne kur kitur, o čia – į taip vadinamą šunų sostinę. Vandens dubenėliai šunims prie kiekvienos parduotuvės ir kavinės, šunų aikštelės, žali parkai, žmonės, besivedantys dažniausiai ne po vieną ir ne po du šunis visur: į parkus, prekybos centrus, kavines ir net barus. Tai mane, kaip tikrai pamišusią dėl šunų, iškart sužavėjo. Na, žinoma, man pačiai miestas be galo patiko, tačiau supratau, jog mano šunims čia bus tikras rojus.

Kelionei ruošėmės gan ilgai, tačiau negaliu pasakyti, jog sudėtingai. Pagrindinė pasiruošimo dalis buvo susirasti bent laikiną butą, kurį rasti čia tikrai nėra lengva, bet visiškai ne dėl šunų, dėl jų beveik niekas neprieštarauja. Po to, kai radome butą vienam mėnesiui ir pagaliau apsisprendėme dėl konkrečios datos, pradėjau kelionei ruošti šunis. Tiek Wunjo, tiek Kreta jau turėjo galiojantį kompleksinį skiepą, įskaitant ir vakciną nuo pasiutligės, reguliariai gauna vaistus nuo kirmėlių, turi europinius pasus ir yra su mikroschemomis – dėl to neteko sukti galvos. Kadangi keliavome vasarą, iš anksto pasirūpinau ilgalaike apsauga nuo erkių – kiekvienas gavo po 8 mėn. veikiantį antkaklį nuo blusų ir erkių. Įsigijome narvą, prie kurio šunys jau buvo pripratę ir kuris labai padėjo naujoje vietoje apsiprasti. Taip pat pasirūpinome šunų saugumu, nupirkome automobilio saugos diržus ir petnešas. Tarp kitko, Vokietijoje labai griežtai žiūrima į augintinių saugumą važiuojant automobiliu. Privaloma uždėti specialius saugos diržus, grotas ar vežti bokse. Jokiais būdais negalima vežti palaidai bėgiojančio po automobilio saloną.

Kadangi kelionė ilga, o abu šunys yra hyperaktyvūs, pasirūpinau ir natūraliais raminančiais preparatais. Tada, žinoma, buvo surinkti visi mylimiausi žaislai, guoliai, pledukai, kad naujoje vietoje turėtų kuo daugiau savo kvapo. Prieš pat keliaujant, paruošiau pirmosios pagalbos vaistinėlę – vieną mums, kitą šunims. Į šuniškąją sudėjau tvarsčius, tamponėlius, pleistrą, lipnų elastinį bintą, dezinfekcines ir antiseptines priemones, žirkles, žirkles nagams ir t. t. Nors keliaujant Europos Sąjungoje ir nebūtina, dėl viso pikto 24 val. prieš išvykstant gavome veterinaro antspaudą, jog šunys sveiki ir gali atlaikyti kelionę. Taigi susipakavome visą gyvenimą, šunis ir pajudėjome. Kelionė truko ilgiau nei planuota dėl eismo trukdžių, tad vietoje 12 valandų kelionės, važiavome 18. Kas keletą valandų stojome prasimankštinti, pagirdyti šunų. Prieš pat kelionę ir visos kelionės metu jų nešėriau, kad nepykintų važiuojant automobiliu.

Labai didžiavausi Wunjo ir Kreta, nes abu puikiai atlaikė kelionę, o atvykus į naują butą, per keletą dienų visiškai adaptavosi ir jautėsi kaip namie. Prie pat namų buvo du dideli parkai, viename kurių buvo netgi specialus baseinas šunims. Žaidimai šunų parkuose, kamuolių ir lėkštės vaikymas, pažintys su daugybe kitų šunų, kurie kartais apsistodavo pas mus namuose – ko gi daugiau norėti? Be visų smagybių, buvo ir nemalonių dalykų, tokių kaip tramvajus, miesto traukinys, metro, didžiulės gatvės, su kuriomis teko pirmą kartą susidurti ir išmokti, jog visgi nieko blogo tie dalykai nedaro.

Gyvenant laikinajame bute, ieškojomės naujo, nes žinojome, jog šiame galime praleisti tik vieną mėnesį. O tada ir prasidėjo vargai, bet vėlgi juokingiausia, jog ne dėl šunų. Aplikuojant dėl buto su šunimis, vienintelis keblumas gali iškilti, jei šuo yra pavojingų veislių sąraše, kuris čia yra kiek ilgesnis nei Lietuvoje. Labai liūdna, bet taip yra, ir su tokiu šunimi vargu, ar gausite butą nuomai. Pagal gyvūnų laikymo įstatymus yra privaloma registracija ir metinis mokestis už šunį. Yra ir nemokama registracija, kurios metu pats šeimininkas suveda gyvūno ir savo duomenis internetiniame portale ir paštu gauna pakabukus antkakliui su vienetiniu tam gyvūnui skirtu identifikacijos kodu. Taip pat gan populiaru yra gyvūnų draudimas. Veterinarus pasiekti esant reikalui nėra sunku, nedidelių klinikų yra po 4-5 kiekviename rajone, o prireikus yra kelios gyvūnų ligoninės, budinčios visą parą toliau nuo miesto centro.

Kraustėmės vieną, antrą ir galiausiai trečią kartą. Taigi per visą laiką, kol gyvename čia, turime jau trečius namus. O Wunjo su Kreta laikui bėgant kiekvieną kraustymąsi pradėjo priimti labiau kaip pramogą, o ne stresą. Šiuo metu gyvename intensyvioje gatvėje, pro pat langus važiuoja ir tramvajus ir traukinys, o šunys juos labai mėgsta stebėti. O ankščiau tai buvo didžiuliai ir garsūs važiuojantys pabaisos. Apskirtai gyvendama čia su savo šunimis pamačiau, kaip didmiestis juos keičia į gerąją pusę. Nori nenori jie tampa vis labiau socialūs, kasdien tenka būti tarp žmonių, transporto priemonių, įskaitant ir dviračius, keliauti metro, susipažinti su kitais šunimis. Po dviejų metų gėrėdamasi stebiu, kokie ramūs Wunjo ir Kreta tapo stresinėse situacijose. Todėl savo atveju emigraciją matau kaip naudą ne tik mums, bet ir mūsų šunims.

Nė minutės nedvejojau ir nesigailėjau, jog pasiėmėme Wunjo ir Kretą kartu. Jie mūsų šeima, mūsų geriausi draugai. Ateityje planuojame daugiau keliauti ir pagyventi dar ne vienoje svečioje šalyje ir šunėkai, žinoma, visada keliaus su mumis. Su jais – nors ir į pasaulio kraštą. Visų, patekusių į situaciją, kai nori ar reikia išvykti ir turi augintinį, bet negali pasiimti jo kartu, norėčiau paklausti, ar tikrai negali? Iš patirties sakau, jog tai nėra taip sudėtinga, baisu ir neįmanoma, kaip atrodo. Svarbu nesupanikuokite. Jei niekaip neįmanoma augintinio pasiimti iškart – paprašykite draugų, šeimos, kad laikinai paglobotų, o kai įsitvirtinsite, atsivešite su savimi ir tikrai nepasigailėsite. Juk kaip Antoine de Saint-Exupery sakė: „Esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome.“ Todėl nepalikime savo keturkojų draugų likimo valiai. Kai labai nori, viskas yra įmanoma. Na, o jei jau nusprendėte keliauti, mojame rankomis ir letenomis ir linkime geros kelionės!

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

 

Frėja ir Rūta

“Gyvūnas yra šeimos narys nuo pirmos iki paskutinės akimirkos ar džiaugsme, ar varge, ar namie, ar svečioje šalyje.”

 

Visada mylėjau gyvūnus. Augant tevų bei senelių buvo įskiepyta, kad nevalia skriausti silpnesnio. Augau netoli Tauro kalno, gražioje, žalioje aplinkoje, gelbėdavau susižeidusius ežiukus, kurmį, kregždutę, balandžius… Kiemo katės buvo nepatiklios, bet dešros neatsisakydavo. Pirmąją savo gyvenimo katę parsinešiau iš lauko, na, ji pati mane išsirinko…

Pati emigruodama gyvūno jokio neturėjau, bet visada buvo didelis noras turėti augintinį. Po kelių metų taip jau nutiko, kad priglaudėme mažą katinuką iš vietinių tautiečių daugintojų, o dar po poros metų ėmė kirbėti ir klausimas dėl antrojo.

“Įsikatinusi” Micių, labai susidomėjau ir įsitraukiau į Lietuvos beglobiukų reikalus, susipažinau su keletu savanorių, lankiausi prieglaudose, tad klausimas, iš kur bus antrasis katinukas, net nekilo – nusprendžiau atsivežti gyvūną iš Lietuvos, vieną iš beglobiukų, taip siekdama sumažinti jų skaičių Lietuvoje. Veterinarų patarimu, ėmiau ieškotis katytės – neva, geriau sutars su katinu, būdami priešingos lyties.

Iš pradžių buvo sudarytas KEK (Katytės Emigracijos Komitetas: aš, atsakinga už išrinkimą ir finansavimą, draugė Justina, kuri sutiko katytę pagloboti karantinavimo periodu ir sutvarkyti dokumentus, ir dar viena draugė Renata, sutikusi atgabenti). Toliau buvo linksmoji ir labai jaudinanti dalis – tai katytės paieškos. Visada visiems sakiau, kad ji bus rusva, trumpaplaukė ir vardas jau buvo išrinktas (Pruncė). Bet taip jau susikloste (su nemaža trilerio doze), kad turim Frėją Orchidėją (Išdykutę Purkasonę Bombulariną).

Frėjos mama katė buvo nėščia priglausta šaunios šeimos iš Kauno ir Frėjai išties pasisekė išvysti pasaulį saugioje aplinkoje, augti mylinčioje šeimoje. Iki šiol palaikome ryšį su kauniečių šeima, pasidaliname nuotraukomis ir įdomesniais nutikimais.

Paaugusią katytę globėja Justina parsivežė į Vilnių. Katytei reikėjo duoti tabletę nuo kirmėlių, toliau laukė skiepai ir mikroschemos įdėjimas. Kadangi, pagal įsivežimo į UK taisykles, nuo pasiutligės skiepo turi praeiti 3 savaitės, tai tiek ir laukėme. Frėja gavo ES gyvūno pasą, kuriame buvo tvarkingai sužymėtos visos atliktos procedūros, mikroschemos numeris (taip pat ir atskiras mikroschemos dokumentas turi buti vežamas kartu).

Buvo mintis skraidinti, bet vėlgi, pagal UK taisykles, gyvūnas gali buti įvežamas tik bagažo skyriuje, o tai atrodė kaip labai bauginanti patirtis bei didelis stresas mažai, nei 4 mėn neturinčiai katytei. Pasirinkome vežimo mikroautobusu bendrovę. Bilietą pirkome Frėjai kaip žmogui, iškart susitarėme, kad ji važiuos salone, ant sėdynės šalia lydinčio žmogaus. Kaina buvo tokia pat kaip ir žmogui – 80 £. Iš viso su dokumentų tvarkymu ir visomis procedūromis katytės atsivežimo kaina buvo apie 180 £.

Mums (o tiksliau lydinčiai draugei Renatai) labai pasisekė, kad Frėja, drąsuolė ir smalsuolė, visiškai nesinervino vežama – jokių kniaukimų, suakmenėjimų ar pykčio proveržių. Ir valgė, ir lakė, ir net į tualetą ėjo (tam reikalui buvo pasiimta kraiko ir maža plastmasinė dežutė nuo ledų). Taip pat turėjo palučių, raminamųjų lašų, bet to neprireikė. Ir į lauką buvo išvedama su pavadėliu. Transportavimo dėžę ėmėme didesnę, tinkamą, pavyzdžiui, spanieliui ar bigliui, kad būtų erdviau ir patogiau. Katytė dėžėje sėdėjo tik 2 val. kelte pagal reikalavimus, o visą likusią kelionę praleido ant autobuso sėdynės ar kelių, prilaikoma už pavadėlio. Frėja šauniai ištvėrė ilgą, net 40 val. trukusią kelionę.

Namuose apsiprato iš karto, po 10 min. jau vaikštinėjo po kambarius, lipo ant laipynės, bėgo susipažinti su katinu, pavalgė ir pasinaudojo savo tualetu. Daugiau streso patyrė didysis katinas, bet susitvarkėme ir su tuo, šiuo metu jie nėra dideli draugai, bet sugyvena. Abu labai skirtingų temperamentų, lyg Jin ir Jan papildo vienas kitą. Žodžiu, Frėja tikra šaunuolė ir jai juokais suteikėme Metų keliautojos titulą.

Užsiregistravome pas veterinarus, kur visi labai stebėjosi, kad ji iš beglobiukų (rescue kitten) ir kad atsigabenome ją iš Lietuvos, vis klausinėjo, kokia čia veislė, tai sakiau – čia lietuviški patvoriniai. Buvo įdomu, kad į priekį pas veterinarą važiavome metro ir jai tai nepatiko, ji kniaukė, o atgal važiavome autobusu ir ji ramiausiai sėdėjo – matyt, tos 40 val., praleistos riedant Europos keliais, turėjo įtakos. Užsiregistravę ilgai nelaukėme ir atlikome ankstyvąją sterilizaciją (žadėjome palaukti iki 9 mėn., bet įtikino veterinarė). Vėlgi viskas sėkmingai pavyko, be jokių komplikacijų.

Frėjai neseniai suėjo metukai – balandžio 17 d., ir, kadangi ji mums kaip dukrytė, buvo ir gimtadienio puota su svečiais ir kačiukų tortu. Dovanų Frėja prašė paaukoti pinigų ir juos pervedėme Lietuvos beglobiukams paremti.

Frėja labai įdomi katytė, gali būti labai meili ir draugiška, miegoti įlenda po antklode arba prie kojų atsigula, ant kelių ateina prisiglausti, viskas jai iki šiol įdomu. Bet ir charakterį turi, jos tikrai nepamyluosi, jei ji nenorės.

Jei reikėtų dar karta vežtis gyvūną, manau, nekeisčiau nieko, nes mums viskas pavyko net geriau, nei įsivaizdavome. Žinoma, čia priklauso nuo gyvūno, jo charakterio. Dauguma Lietuvos veterinarų yra susidūrę su išvežamais gyvūnais, taigi ir patars, ir nepriekaištingai sutvarkys visus reikiamus dokumentus. Jei reikėtų gabenti didesnės veislės šunį, manau, rinkčiausi kelionę lėktuvu, o mažesniems, jautresniems gyvūnams, mano nuomone, labiau tiktų kelionė, kai šalia yra lydintis asmuo. Būtina pasidomėti, kokios taisyklės šalyje, į kurią vežamas gyvūnas – į UK, Airiją bei JAE įsivežti sudėtingiausia, į kitas šalis žymiai lengviau (pvz. mažas iki 8 kg gyvūnas gali skristi įgaliotų oro bendrovių lėktuvo salone).

Pabaigai norėčiau pridurti: gyvūnas yra šeimos narys nuo pirmos iki paskutinės akimirkos ar džiaugsme, ar varge, ar namie, ar svečioje šalyje… Žinoma, važiuojant pirmą kartą ir nieko svečioje šalyje neturint, sudėtinga pasiimti gyvūną iš karto į nežinią. Manau, ieškočiau laikinos globos (per metus tikrai įmanoma įsitvirtinti bet kur) ir tada jau atsivežčiau. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau savo noru atsisakyti bent vieno iš savo katinų, man net kelios dienos išvykus yra daug, prižiūrinčio draugo kas dieną teiraujuosi, kaip ten mano vaikai gyvuoja…

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Jazzu ir Gytė Beatričė

“Labai džiaugiuosi, kad visą šį laiką esame kartu.”

 

Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad atsiranda tokių puikių projektų, kurių tikslas papasakoti sėkmingas augintinių emigrantų istorijas. Ypač kuomet tai yra viena iš pagrindinių gyvūno atidavimo priežasčių mūsų šalyje. Man asmeniškai niekad net nekiltų minties palikti savo šunį, kai iškyla klausimas apie gyvenamosios vietos keitimą, net ir už jūrų marių – šiuo atveju Danija. Todėl nesijaučiu heroje ir su istorija neišsiplėsiu.

Šuo – tai mūsų šeimos narys, kuris be klaustukų įtraukiamas į mūsų planus, net ir pačius netikėčiausius ir tokius spontaniškus, kaip staiga viską metus keliauti be jokių aiškių planų į užsienį. Visi iki vieno buvo šokiruoti tokiu staigiu mano gyvenimo posūkiu – o kur dar tai, kad aš pati tiksliai nežinodama, nei kur gyvensiu, nei kur dirbsiu, vežuosi savo šunį. Tačiau tai nesukėlė nei akimirkos abejonės man, Jazzu – juk mano geriausia draugė. Ir kad ir kiek sunkumų tai sudarė, ypač ieškant gyvenamosios vietos, nei akimirkos nesuabejojau savo sprendimu ir labai džiaugiuosi, kad visą šį laiką esame kartu. Porą kartų į metus kartu keliaujame atostogų į Lietuvą aplankyti mano ir Jazzu draugų. Taip pat augintinis padėjo susirasti daug šaunių naujų pažinčių čia, Kopenhagoje: esame vietinio kinologų klubo narės, praleidžiame namažai laiko bendraudamos su kitais šunų šeimininkais ir visos praeityje kilusios problemos atsiperka su kaupu – daug gerų emocijų, šypsenų ir smagiai praleisto laiko.

Ir trumpai apie formalumus keliaujant. Kadangi mūsų biglė turi kilmės dokumentus, yra tvarkingai skiepijama ir turi mikroschemą, prieš skrydį tereikėjo poros antspaudų ir formalumų veterinarijos klinikoje. Skrydžiui buvo pasirinktos “SAS” oro linijos, kurios be priekaištų pasirūpino mūsų geriausia drauge kelionės metu. Skrydžio bilieto kaina – kaip vaikui, šuo transportuojamas specialiai tam skirtoje dėžeje bagažo skyriuje. Skrydžio metu jis miega ir po kelionės jaučiasi puikiai. Tačiau prieš skrydi šuo turi būti pripratinamas ramiai būti transportavimo dėžėje, kad nesinervintų. Kadangi dažnai keliaujame ir skraidome kartu su Jazzu, iškilus klausimams galime pasidalinti savo patirtimi plačiau, jauskitės drąsiai ir susisiekite su mumis. Geriausias draugas šuo privalo keliauti kartu. Sėkmės!

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Tutis ir Rasa

„Ar mes laimingi, kad jį pasiėmėme? Jaučiamės fantastiškai!“

 

Prieš penkerius metus mes su vyru nusprendėme išvykti į užsienį. Turėjome šuniuką, todėl jį palikome tėvų globai, bet tik tol, kol susiradome būstą. Po keleto mėnesių vykome į Lietuvą parsivežti savo augintinio į naujus namus. Prieš išvykstant, reikėjo padaryti šuniukui pasą, tinkamą kelionėms (anksčiau turėjome  paprastą pasą, tačiau jis netiko), įdėti mikroschemą ir paskiepyti. Prieš kelionę taip pat reikėjo apsilankyti pas veterinarą, kad šis įvertintų gyvūno būklę ir patvirtintų, kad gyvūnas gali keliauti.

Vykome automobiliu į Olandiją, kelionė užtruko apie 20 valandų. Raminamųjų vaistų nenaudojome, nors Tutis truputį jaudinosi, kartais drebėdavo, tačiau nuramindavome jį kalbindami. Turėjome pasiėmę pakankamai vandens, gultą ir apklotą šuniukui, taip pat maišelių, pavadėlį, truputį maisto. Yra reikalavimas turėti transportavimo dėžę gyvūnui, tačiau mes jos neturėjome, nes tikrai nepaliktume ten savo šeimos nario. Būtina turėti petnešėles gyvūnui, kurios segamos automobilio diržo vietoje.

Kelionė sekėsi puikiai, sustodavome pasimankštinti dažniau ir vėl vykdavome toliau. Į Lietuvą važiuojame 2 kartus per metus, visada automobiliu ir visada su šuniuku. Po kelionės, kaip ir žmogui, Tučiui reikia daug poilsio, kartais būna virškinimo problemų. Naujoje vietoje Tutis adaptavosi greitai, nes į Olandiją persikraustė ir mano sesuo su šeima, gyvenome viename name visi kartu, taigi šuniukas niekada nebūdavo vienas.

Ar mes laimingi, kad jį pasiėmėme? Jaučiamės fantastiškai! Susirasti būstą, kuriame būtų galima auginti gyvūną, žinoma, sudėtingiau, be to, Olandijoje kartą per metus už šunį reikia mokėti mokestį. Tačiau dėl Tučio padarytume viską.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Arnolda, Katė ir Mažas

„Gyvenimas be šunų lengvas, tačiau toks tuščias.“

 

Vieną vakarą susėdę su vaikinu juokavome, kad mūsų šunys turbūt įsivaizduoja visą gyvenimą kaip vieną didelį kraustymąsi, o keisti namus ar net šalis kas metus joms tiesiog normalu. Ir ne be reikalo – su dviem savo kalėmis per tris metus kraustėmės jau trijose skirtingose šalyse.

Viskas prasidėjo Danijoje, kur mano šunės ir gimė. Aš buvau emigravusi jau antrus ar trečius metus, apsipratusi ir jau savo vietoje. Manėme, kad ten ir liksime gyventi, darbas ir vieta, rodos, nebuvo problema, ateitis suplanuota, tad nusprendėme praskaidrinti savo gyvenimą. Pirma atsirado vokiečių aviganio mišrūnė Katė, po 9 mėnesių į kompaniją prisijungė boseronė Mažas. Ir štai dar po mėnesio, kai išaiškėjo, kad mūsų nuomos sutartis leidžia tik vieną augintinį, susidūrėme su pirmąja emigracijos problema – kaip rasti vietą gyventi su dviem šunimis? Laimei, ši problema buvo išspręsta, kai apie ją sužinojusi antrojo šuns veisėja per valandą mums surado namą nuomai. Kraustėmės tolokai – nuo pagrindinio miesto, kuriame virė mūsų gyvenimas, pasislinkome per 30 km. Tiek ir važiuodavome į universitetą, darbą teko palikti, o štai dresūron suvažinėdavome gerus 100 km į vieną pusę. Name praleidome gražų ir laimingą pusmetį, per jį dukart aplankėme Lietuvą su augintiniais. Išties parą keliauti automobiliu nėra joks siaubas. Mūsų merginos ramiai keliaudavo, įsitaisiusios ant galinės sėdynes ir bagažinėje, sustodavome pasivaikščioti ir palakstyti, kada beužsimanę, ir kelionės nebuvo varginančios. Gyvendami svetur priimdavome ir svetimus šuniukus, kačiukus bei kitus gyvūnėlius – buvome ir viešbučiu, ir dresūros mokyklėle, ir tiesiog pagalbos namais draugams lietuviams, neturintiems kur palikti augintinių.

Tačiau kažko ėmė trūkti. Kažkas atrodė ne taip. Tada supratome, kad iš Danijos gavome viską, ko norėjome, ir atėjo laikas kelti sparnus kitur. Net nekirbtelėjo mintis dėl to atsisakyti savo draugių. Tiesiog reikėjo plano, ir mes jį turėjome: draugas važiuos minti kelių į Londoną, kol aš su šunėmis pagyvensiu Lietuvoje. Taip mano augintinės pirmąkart emigravo – į mano gimtinę.

Esu laiminga, kad turiu supratingą šeimą. Ar tilps du dideli šunys į butą kartu su dviem vaikais? Žinoma! Kaip išaiškėjo vėliau, telpa ir trys, ir netgi keturi, ir dar kačiukas. Mano nuostabi mama tam neprieštaravo ir kartais, labai paslapčia, net kurį nors vieną paglostydavo. Turėdama tokį palaikantį užnugarį, 2014 metų vasarį grįžau Lietuvon. Kelionė buvo sunkesnė, nes šįkart mes nevažiavome savu tempu savame automobilyje – važiavome su vežėjais. Mūsų kraitelis – trys lagaminai ir šunų narvas – užėmė gerus du trečdalius krovinių skyriaus. Gerai, kad mano kalelės jau buvo pratusios prie kelionių ir ne pirmą kartą keliavo Lietuvon. Gerai ir tai, kad nebuvo galvos skausmo dėl prieškelioninių procedūrų – pakako mikroschemos ir ES paso su pasiutligės skiepu, ką jos turėjo jau nuo gimimo.

Lietuvoje viskas buvo tiesiog kitaip. Ir geriau, ir blogiau. Kitoks požiūris į šunis reikalavo adaptacijos, mano šunims teko išmokti vaikščioti su pavadžiais, ko retai prireikdavo Danijoje. Tekdavo išgirsti ir kandžių replikų dėl tokio dydžio šuns, laikomo bute, o ne kieme ar voljere. Tačiau, žinoma, savas kraštas liks savu – mums čia buvo gera. Dirbau pačioje geriausiose darbovietėje, Šiaulių fotoateljė „Centro Studija“, kur galėjau laisvai atsivesti į darbą tiek savo, tiek svetimus šunis, ir netgi mirktelėjau koją į šunų fotografiją. Mūsų nei per didelis, nei per mažas butas neilgai trukus tapo tarpine stotele nemažam kiekiui gyvūnų, kurie, skirtingai nei mano mergaitės, būdavo paliekami. Į laikiną globą priimdavome daug šunų. Kaip aš myliu savo mamą už tai, kad ji mane suprato ir palaikė, o vieną priglaustą 3 savaičių amžiaus kalytę, kurią aš maitinau, o mano kalės šildė, netgi pasiliko sau. Kaip išmanydamos stengėmės dalyvauti visur, kiek leido laikas ir atlyginimas: į parodas ėjo ir mišrūnė, į eisenas ir renginius žingsniavome visos trys drauge, o vakarais atsipalaiduodavome laukuose už miesto. Ech, kaip pasiilgstu to dabar, gyvendama mieste, kuris, rodos, neturi pabaigos…

Tačiau žinojau, kad tai – dar ne pabaiga. Mūsų laukia dar viena stotelė. Deja, reikalai ėjosi sunkiau, nei manėme. Susirasti kambarį nuomai su šunimis Londone yra iššūkis ir vien draugo atlyginimo tam neužteko. Niekada nepamiršiu, kaip priėmiau tą sunkų sprendimą mūsų visų labui (iki šiol skaudu net rašyti) – palikti šunis viešbutyje. Savo geriausias drauges, kurios iki to laiko nėra be manęs praleidusios ilgiau nei 12 valandų, kurios keliavo su manimi visada ir visur. Verkiau dėl tos minties, verkiau visą laiką po bilieto nusipirkimo, kai žinojau – teks trumpam išsiskirti, verkiau sodindama šunes į mašiną ir rašydama ilgiausią jų priežiūros instrukciją, verkiau taip graudžiai, kad net močiutė, kuriai šuo yra šuo ir turi gyventi kieme, mane guodė. Raminamųjų tądien reikėjo ne šunims, o man. Visgi šiaip ne taip atsisveikinau ir išskridau. Tai buvo vieni baisiausių mėnesių per pastaruosius kelis metus. Šunytes sapnavau kasnakt, trūko net ir erzinančių dalykų – plaukų, lojimo naktį ir pasivaikščiojimų per lietų. Visur mačiau jas, visur norėjau jas vestis, kūriau planus, ką veiksime ir kur eisime. Tai buvo didelė paskata ieškoti gyvenamosios vietos, kur galėtume gyventi visi kartu.

Pirmąjį variantą radome gan greitai, po savaitės. Tiesa, reikėjo mėnesį palaukti iki renovacijos darbų pabaigos. Tad laukėme, savininkas neprieštaravo, netgi pats pasiūlė geresnį variantą iš kelių jo turimų ir viskas atrodė idealu. Jau suplanavome šunų atvežimą, kaip šiandien pamenu: penktadienį turėjome gauti raktus, o šeštadienį pasitikti kalaites. Tačiau ketvirtadienį vakare sulaukėme skambučio: „Atleiskite, negalime jums nuomoti“. Teko skubiai viską atšaukti ir patiems likti benamiais. Tačiau ir blogiausiais laikais turi nusišypsoti sėkmė. Po poros dienų į klausimą „Ar priimate su dviem šunimis?“ mums buvo atsakyta „Taip“. Tiesa, namas toli nuo darbo, brangus ir ne su pačiu geriausiu remontu, tačiau priima su šunimis, ir tai nusvėrė visą kitą. Kadangi namas buvo pakankamai didelis ir brangus, ieškojomės, su kuo jį dalintis. Nors ir nelabai norėjome daug gyvūnijos namie (juk du šunys yra pakankamai daug), neatsilaikėme norui padėti ir kitai porai, kuri susidūrė su tokiomis pat kliūtimis. Taip su mumis įsikėlė ir lenkų pora su šunimi, kurie taip pat turėjo ko laukti – po kelių savaičių mergina išpildė ilgai puoselėtą svajonę atsigabenti savo mylimą katę.

Prieš įsikraustydami savaitę laukėme renovacijos darbų pabaigos ir šįkart ėmėmės šunų atvežimo organizavimo tik gavę raktus, kad netektų vėl visko staiga atšaukti. Kadangi šįkart jos keliavo be manęs, buvo sunkiau – reikėjo patikėtinio, kuris nuvežtų pas veterinarą prieš kelionę, surinktų daiktus, žaislus, narvus ir sukrautų viską. Skiepus ir pasus merginos turėjo iš ankščiau, papildomai reikėjo sutvarkyti tik įrašus likus parai iki kelionės ir įgaliojimą vairuotojui, kurį pasirinkau simpatijų vedama. Dauguma vairuotojų, išgirdę narvų gabaritus ir rūpinimosi lygį, iškart atsisakydavo ir dar pavadindavo išprotėjusia. Tačiau susisiekus su UAB „Žilvino Reisai” likau maloniai nustebinta. Susisiekti paskatino šuns nuotrauka Facebook profilyje, o žmogaus užtikrintumas, supratimas ir raminimas, kad viskas bus gerai parodė, kad šiuo žmogumi galima pasitikėti. Mano reikalavimai buvo nemaži – šunys turėjo keliauti atskiruose sutvirtintuose narvuose, pritvirtintuose bagažo skyriuje, vedžiojami po vieną ne rečiau kaip kas 12 val., girdomi, atvykti per 30 valandų ir važiuoti su dviem vairuotojais. Vietiniai lietuviai pašaipiai sakė, kad net keleivių šitaip neveža. Ir ne be reikalo šiuo žmogum pasitikėjau – gavau gerus, ramius, sausus šunis, pagirdytus ir tvarkinguose narvuose, vairuotojai jų nesibaidė, nesiskundė ir ramiai atidavė.

Laukimas buvo sunkus, tačiau, mane nustebino tai, kad pamatyti savus šunis po dviejų su puse mėnesio buvo sunkiau. Prireikė savaitės adaptuotis ne tik mano mergytėms, tačiau ir man pačiai. Šunys, nors ir nerodė streso ženklų juos palikus, buvo gerokai sukūdę ir iki šiol yra lepinami, kad atgautų savo pradinį svorį. Tačiau dabar mes kartu jau du mėnesius, ir atrodo, kad niekada nebuvome išsiskyrę.

Mano šunės turbūt neįsivaizduoja, kas yra ramus gyvenimas be pokyčių. Tačiau būtent dėl to jos pokyčius priima labai lengvai. Kiekvienoje šalyje joms teko keisti mitybos įpročius, nors ir yra maitinamos RAW maistu – visur maitinimo pagrindą sudarė skirtingos mėsos rūšys. Kiekvienoje šalyje jos gyveno skirtingame klimate: Danijoje jos nepatyrė nei šaltos žiemos, nei karštos vasaros, tuo tarpu Lietuvoje mus kepino saulė ir beveik 30 laipsnių karštis, o žiemą patenkintos davėsi sniege prie -20 laipsnių. Atvykusios į Londoną, žinoma, puolė šertis, nes čia juk net ir žiemą amžinas pavasaris. Jos vienodai laimingos tiek lakstydamos Danijos šunų parkuose, tiek Lietuvos atokiuose laukuose ar tiesiog vidiniame kiemelyje mūsų dabartiniuose namuose. Tačiau fauna labai skiriasi: prieš kiek daugiau nei metus pagrindinis gaudomas gyvis buvo varnėnai ir varlės, Lietuvoje teko persiorientuoti į balandžių medžioklę ir nepatiklius žvilgsnius laukinių kačių pusėn, o Londone pamatė dar neregėtas voveres ir savo reakcija prajuokino žmones didžiausiame Londono centro parke. Lyg voverių nebūtų gana, naktį ramybės neduoda lojančios ir kieme besilankančios lapės. Kaip gera žinoti, kad savo kalytes galima išsivežti ir į atokų mišką, ir į miesto centrą, nes jos nepabūgo net turistinių, verdančių Londono gatvių, kur stebina praeivius. Pastarieji į šunis žiūri palankiau, mat Anglijos taisyklės nereikalauja nei pavadžių, nei antsnukių, šunys čia yra draugai. Mus stabdo gatvėje, klausia mūsų istorijos, fotografuoja, žmonės garsiai grožisi ir aikčioja praeidami, o šunės laimingos vizgina jiems uodegas.

Niekada nesigailėjau savo sprendimų ir visko, ką teko ar tenka paaukoti. Neskaičiavau ir negailėjau pinigų, kuriuos atidaviau už tai, kad mano šunės keliautų, ir ne kaip kitaip, o patikimai ir patogiai. Negailėjau pinigų už viešbučio paslaugas. Nesigailėjau to, kad dar tada seniai Danijoje mums teko kraustytis į atokų kaimą, toliau nuo draugų, užsiėmimo ir darbo, kurį teko palikti vien tam, kad galėtume turėti šunytes. Nesigailėjau ir tada, kai teko raudonuoti prieš mamą už nuplėštus tapetus (dukart!) ar balą koridoriuje, nesigailėjau, kai 50 ar daugiau kartų teko plauti liftą ir laiptinę, nes name augęs šuniukas pareikalavo laiko tam, kad pagaliau išmoktų kentėti visą tą kelią į lauką. Nesigailiu ir dabar, kai kelionėms į darbą sugaištu tris valandas vien todėl, kad tik šioje miesto dalyje mes greičiausiai radome gyvenamąją vietą. Nesigailėjau tų žmonių, kurie išėjo iš mano gyvenimo dėl šunų – o tokių buvo netgi artimųjų tarpe. Ir liksiu amžinai dėkinga ir stebėsiuosi kantrybe ir gerumu tų, kurie mane palaikė. Be mamos ir močiutės supratingumo, vaikino paguodos, darbdavio Gvido ir jo šeimos optimizmo visa tai būtų buvę daug sunkiau. Taip, gyvenimas be šunų lengvas, tačiau toks tuščias. Ir žinau, kad ir kur mane gyvenimas neštų, mano šunės visada keliaus drauge, nes tai mano atsakomybė, pasirinkimas ir mano geriausios draugės.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo