Rūdiškės

“Šiandien aš neįsivaizduoju savo namų be šių trijų sielų, su jais taip linksma gyventi!”

Kartais aš žiūriu į juos ir negaliu suprasti, kada ir iš kur jie atsirado??? Kad kada nors būtų man kas pasakęs, kokia nors būrėja, pranašysčių guru, “vaikeli, turėsi tris katinus!”… Būčiau tik pašaipiai nusikvatojusi ir pareikalavusi grąžinti pinigus už tokius kliedesius! Bet štai, šią dieną esu aš ir trys mano katinai. Labai sudėtinga neišsiplėsti pasakojant trijų likimų istorijas, kiekvienoje iš jų yra ir balto, ir juodo. Na, bet pabandykime, tik aš gal juodų spalvų pasistengsiu išvengti, kad būtų smagiau skaityti!

Visą gyvenimą jaučiausi labiau esanti “dog person”, katinų prisibijodavau, be to, turėjau jiems siaubingą alergiją. Bet nežinia iš kur vieną dieną mane užvaldė beprotiškas noras priglausti katiną. Dėl alergijos maniau, kad šiam troškimui nebus lemta išsipildyti, be to, su vyru jau auginome šunį, tad buvo neramu, kaip gyvūnai sutartų, ar nebūtų daugiau streso, nei džiugesio..?! Bet galiausiai pasiryžome šiam žingsniui ir priglaudėme baltai rusvą pikčiurniuką Gintarą (vardą daviau žiūrėdama į jo gintarines akutes, kurios mane tiesiog užbūrė). Neįtikėtina, tačiau mane iki dusimo kankinusi alergija katinams nerodė jokių egzistavimo ženklų! Jos neliko! O augintiniai tapo geriausiais draugais, kartu ir miegodavo, ir smagiai žaisdavo. Buvo nuostabu stebėti katinėlio transformaciją iš visiško “ežiuko”, prie kurio niekas neturėjo šansų prisiliesti, o norint paglostyti turėdavai nusiteikti, kad gali likti be rankos. Gintariukas tapo labai mielas ir dabar jau netgi pats dažnai prašo būti glostomas.

Tačiau grįžkime prie istorijos. Subyrėjus mano santuokai šuo išsikraustė gyventi su vyru, o Gintariukui likus be draugo prasidėjo visiška depresija. Katinėlis būdavo labai liūdnas, kiekvieną naktį kniaukdavo, tokiu būdu mane taip pat varydavo į neviltį, nes naktys tapdavo visiškai bemiegės, pešiodavosi kailį iki išplikimo… Sprendimas buvo aiškus: šiems namams reikia antro katino! Taip atsikraustė nerealaus meilumo katinas Marlo! Katinėliai puikiai susigyveno, draugystė buvo nuostabi. Bet labai greitai paaiškėjo, kad Marlo plaučiuose sparčiai didėja piktybiniai dariniai, kurie ėmė blokuoti katinėlio kvėpavimą, kol vargšiukui pasidarė beveik neįmanoma kvėpuoti, tad su plyštančia širdimi Marlitą teko išlydėti į amžiną medžioklę. Bijojau, kad Gintariukui vėl prasidės depresija netekus jau antro draugo, tad ir vėl ėmiau planuoti antro katinėlio įsivaikinimą. Taip iš prieglaudos atkeliavo juodasis kietuolis Migelis. Tiesa, šiek tiek nerimavau, ar Gintaras priims naująjį draugą, gal bus nusiteikęs priešiškai ilgėdamasis Marlito. Tad naujoką priglaudžiau su laikinos globos sutartimi, kad turėčiau šiek tiek laiko stebėti katinėlių bendravimą ir įvertinti, ar jie gerai sutars. Per kelis mėnesius katinukai labai susidraugavo, tad nieko nelaukusi važiavau į prieglaudą persirašyti sutarties iš laikinos į nuolatinę. Nuvykusi ten netikėtai pamačiau Ridikėlį: didelį, storą, rusvą katiną. Taip smarkiai jį įsimylėjau, tiesiog šakės! Grįžusi namo nenustojau apie jį galvoti, tad neliko nieko kito, kaip tik atverti jam savo namų duris! Išėjo visiškai neplanuotas trečias katinas – netyčiukas.

Kalbant apie katinų draugystę, Gintariukas sutaria tik su Migeliu, su Ridikėliu visiškai nedraugauja, nors jau praėjo 1,5 metų, tad panašu, kad taip ir nesusidraugaus. Gintaras stengiasi vengti bet kokio kontakto su Ridiku, visada prasilenkia su baisiausiai nepatenkintomis išraiškomis, kartais net negaliu patikėti, koks iškalbingas būna žvilgsnis, nereikia jokių žodžių. Užtat Migelis – su visais ir visada bendraujantis katinas, užsiima su abiem nedraugaujančiais, taip pat skiria dėmesio visiems, kas tik užsuka į svečius. Nesvarbu, ar tai bus mano geriausia draugė, užbėgusi kavos puodelio, ar brolis, atvažiavęs įstatyti naujas spintos duris, ar santechnikas, iškviestas pataisyti kapsinčio čiaupo: Migelis sukiosis aplink, stebės, ar darbas atliekamas tinkamai, letena patikrins visus atsineštus įrankius, suskaičiuos varžtus, patyrinės, ar skaniai geriama kava, ar nepamirštama pasivaišinti saldainiais ir taip toliau. Ir mane jis nuolat tikrina: ar gerai siurbliuoju kambarius, ar tinkamai apvelkama patalynė, primena, kad jau laikas papildyti dubenėlius maistu, na, o kas čia per maišeliai spintoje mėtosi nereikalingi?? Viską jis turi žinoti ir kontroliuoti, tikras namų vadas.

Šiandien aš neįsivaizduoju savo namų be šių trijų sielų, su jais taip linksma gyventi! Prisijuokiu iš jų išdaigų, katukai net turi savo atskirą paskyrą Instagrame, kur pilna įvairiausių akimirkų iš jų beprotiško gyvenimo. Labai myliu juos visus tris, daug buvo kovota dėl kiekvieno iš jų gyvybės ir įvairių problemų – čia tie juodi momentai, bet apie juos gal nesiplėsiu, tiesiog žinau, kad padarysiu viską, ką reikės, kad katiniukai būtų laimingi ir gyventų linksmą gyvenimą.

Foto Saulė Paliulytė

“Dabar ši kažkada buvusi laukinė katė yra neatskiriama mūsų šeimos draugė.”

Istorija, kaip Marcusė atėjo į mūsų gyvenimą, yra gan paprasta. Galima sakyti, kad ji pati mus išsirinko. Vieną vasaros vakarą besitvarkydamas kieme tėtis užmatė ją, sukvietė mus visus, mes apstojome katę ratuku ir galvojome jai vardą.

Išrinkus vardą – Marcusė, brolis pasiėmė ją ant rankų ir parsinešė namo. Dabar ši kažkada buvusi laukinė katė yra neatskiriama mūsų šeimos draugė.

Foto Saulė Paliulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Ogis – karalius, zuikutis, mylimukas, gražuolis, mėgsta, kai yra šukuojamas, dievina gulinėjimus balkone ir kitus katiniškus malonumus.”

Apie katiną vis pagalvodavome, pamąstydavome, tik vis  delsėme, laukdami to tikrojo, kurį tik pamačius širdis suvirpėtų ir būtų aišku – šis skirtas mūsų šeimai. Ką tikrai žinojome, katinas bus vardu Borisas. Vieną dieną sulaukėme skambučio iš giminaitės, kuri vienos Kauno prieglaudos puslapyje pamatė kažkur matyto katino nuotrauką. Paskambino savo pažįstamai ir toji patvirtino, taip, katiną nuvežė į prieglaudą. Priežastis? Nusibodo, daug rūpesčių kelia, nereikalingas. 2,5 metų katinas, patekęs į nepažįstamą aplinką iš jaukių namų, jautėsi klaikiai, šnypštė, nevalgė ir nieko neprisileido. Nuo svetimos aplinkos ir žmonių gynėsi, kaip mokėjo. Įspūdingo grožio gyvūną jau norėjo priglausti tą pačią dieną, bet negalėjo prie jo prieiti, katinas nieko neprisileido, net darbuotojų. Nutarėme pabandyti mes. Mūsų prašymu, į prieglaudą nuvyko pažįstamas kaunietis, žmogus, mylintis ir mokantis bendrauti su gyvūnais. Katinas prisileido Vytautą (tikras stebuklas!) ir jau vakare buvo saugiai atgabentas į Vilnių, į mūsų namus. Beje, Boriso vardas jam neprilipo, pavadinome Ogiu.

Buvo visko: šnypštimo, riaumojimo, nemigos. Gyvūnas nuo didelio streso visiškai atsigavo gal tik po pusmečio. Dabar viskas užmarštyje, Ogis – karalius, zuikutis, mylimukas, gražuolis, mėgsta, kai yra šukuojamas, dievina gulinėjimus balkone ir kitus katiniškus malonumus. Jo grožį ir išskirtinumą puikiai atskleidžia nuotraukos. Džiaugiamės, kad pasiryžome, ištvėrėme nelengvą adaptavimosi laikotarpį ir dabar turime tikrą šeimos narį. Ogis daugiau nepatirs išdavystės. Niekada.

Foto Saulė Paliulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 „Netikėkit tais, kurie sakys, kad lauke gimęs kačiukas sunkaus būdo ir neprijaukinamas. Tereikia kantrybės, švelnumo ir meilės.“

Mano vardas Simba. Manau, kad esu labai protingas ir socialus Katinas: dažnai girdžiu, kai žmonės mano šeimininkės klausia, kokia mano veislė. Na, neneigsiu, esu labai panašus į rusų mėlynąjį, tikriausiai turiu to veislinio kraujo, bet ką dabar čia supaisysi. Mažai man rūpi mano kilmė. Gyvenu dabar šiltai, sočiai, bet buvo ir kitokie laikai… Et, nemėgstu tų laikų prisiminti, bet kad jau reikia projektui, tai papasakosiu.

Gimiau aš kapinėse (fu, kaip kraupiai skamba). Mano mamą žmogystos atvežė ir paliko kapinėse, kur ji atsivedė du vaikelius. Mama neblogą akį turėjo, nusižiūrėjo gerą moteriškaitę, apkerėjo ją savo švelnumu, meilumu, murkimu ir taip gaudavo iš jos maisto (mus, beje, ji saugiai laikė paslėpusi). Moteriškaitė, sužavėta mamos katės mielumo, nusprendė pasiimti ją namo, bet tada pastebėjo, kad mama katė yra maitinanti, o tai reiškia, kad kažkur esame ir mes, jos vaikai. Turiu pastebėti, kad mums labai pasisekė, juk galėjome likti visai vieni. Taigi, moteriškaitė kantriai ateidavo pamaitinti mamos katės į kapines. Vieną kartą, mes, neatsiklausę mamos, sekėme paskui ją tol, kol ta moteriškaitė pastebėjo ir mus. Ir jau nuo kitos dienos mūsų visų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom: mama su mano sese rado namus kažkur kaimynystėje, na o aš apsigyvenau kartu su gelbėtoja. Tiesa, pirmą mėnesį buvau labai piktas, o gal išsigandęs, tad atkakliai neigiau tą faktą, kad man pasisekė ir į jokias kalbas nesileidau su niekuo. Bene dvi savaites gyvenau už vienos spintos, dvi savaites už kitos spintos, dar dvi savaites už televizoriaus, o paskutines nebendravimo savaites leidau už užuolaidos. Ai, tiesa, negalvokit, kad valgyti neišlysdavau. Darydavau tai naktį, kai globėja miegojo. Taip kantriai ten betupėdamas vieną dieną nugirdau pokalbį, kad atseit aš visiškas laukinukas, kad taip turbūt ir gyvensiu savo slėptuvėse nuolat. Po tokių žodžių neištvėriau. „Ką jie sau mano? Aš dar parodysiu ką galiu“. Ir atėjau į jų pasaulį. Atėjau ir pasilikau.

Pasaulis tas labai įdomus pasirodo – jame yra vietos žaidimams, šiltam guoliui, skaniam maistui. Ir visa tai mano! Dabar esu įspūdingo stoto, gilaus žvilgsnio, žinantis savo vertę, socialus, mandagus, bendraujantis ir protingas katinas Simba. Apie tai, kur gimiau, nepasakoju niekam. NeBrisius.lt projektas – išskirtinė išimtis. Gyvenimas mano sotus ir laimingas, mane radusią ir priglaudusią moteriškaitę myliu, saugau, masažuoju ir nesiruošiu į nieką iškeisti. Visiems savo draugams linkiu tokios pat sėkmingos kloties! Ir netikėkit tais, kurie sakys, kad lauke gimęs kačiukas sunkaus būdo ir neprijaukinamas. Tereikia kantrybės, švelnumo ir meilės. Visą kitą padaro laikas. Čiauu. Simba

Foto Saulė Paliulytė

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

 „Dažnai pajuokaujam, kad kiekvienas iš namiškių, pagal savo charakterį, turi katiną“

Kaip greitai bėga laikas, rodos, taip neseniai jie atsirado, o jau aštuoni metai su uodegyte. Taigi, jie… Pirmas atsirado mūsų namuose šuo Pūkis. Ar galėjau aš tikėtis, kad su jo atsiradimu mūsų šeimyna tik didės? Taip jau yra, žmogus planuoja, Dievas koreguoja.

Praėjus trims mėnesiams po šuns atsiradimo, benamei katytei atsivedus laukinukų kačiukų vadą, visais būdais ieškojom jiems namų. Beveik pavyko. Liko tik viena mergytė: pati aršiausia ir bailiausia, visiškai  žmogaus neprisileidžianti. Iniciatyvos ėmėsi mano, tada dar pradinukė, dukra. Kasdien po kelias valandas jaukinosi katytę ir… prisijaukino tiek, kad galėjo ją ir ant rankų paimti. Aš laikiausi iš paskutinių jėgų, kol pati neatėjau pasižiūrėti. Pamačiau rūsyje mažytę, drebančią, smulkutę ir niekam nereikalingą. „Na nešk jau tu ją namo“,- pasakiau dukrai. Taip atsirado Miauksė , Pūkio draugė, išskirtinai dukros katė, jų net ir charakteriai panašūs.

Praėjo gal du mėnesiai, apsipratom, ramu. Lapkričio mėnesio vakarą grįžtam su įspūdžiais iš Tarptautinės kačių parodos Vilniuje, smagu. Jau mašinai sustojus, pastebiu kamuoliuką prie durų. Raminu save, nepanikuok, tai kaimynų priklydėlis ar šiaip. Einam namo, uždarom duris ir ryte viliuosi nieko už durų nerasti, deja, jis net nepajudėjo iš vietos. Taip pas mus atsirado, tada dar paauglys, katinas Persis, nuostabaus charakterio ir didžiausias „gaspadorius“.  Persis ypatingas – tai katinas, gebantis reikšti emocijas, kalbantis, bendraujantis, kantrus, ištikimas dičkis. 2014 metais Persis tapo įžymus: apie jį sužinojo visa Lietuva (juokauju!). Dukra parašė apysaką „Įsimintiniausias mano gyvenimo nuotykis“ konkursui „Gamtos pasaka – 2014“ (laikraštis „Žaliasis pasaulis“). Apysakoje Persis pasakojo apie savo kelionę į katinų susitikimą Vilniuje. Apysaka tapo nugalėtoja ir taip Persis tapo įžymus.

Gyvenimas tęsėsi, apsiprato, susigyveno mano gyvūnai, kitus 5 metus tiesiog ieškojom namų kitiems varguoliams, kam reikėjo. Nauja mūsų namų gyventoja atsirado labai netikėtai: išsekusi, ligota, purvina, blusom aptekusi. Nola. Išgydėm, sterilizavom ir  ieškojom namų, bet… neatsirado tas vienintelis, tikrasis šeimininkas, kuriam būtų reikėję jos – baltos, kurčios, su karališku charakteriu katės. Taip Nola liko mūsų namuose. Dama su karališku charakteriu, taip mes ją vadinam, nes ji, nors ir kurčia, bet ypatinga, visada žinanti savo vertę gurmanė, su kitais namų gyventojais nesileidžianti į jokias draugystes, visada pati sau.

Dažnai pajuokaujam, kad kiekvienas iš namiškių, pagal savo charakterį, turi katiną: dukros – Miauksė, vyro – Persis, o mano – Nola.

Danguolė

Įsimintiniausias mano gyvenimo nuotykis

Sveiki. Aš Persis. Išdidus, rimtas ir solidus katinas. Ilgai galvojęs, nusprendžiau, kad reiktų pasidalinti savo nutikimu, tapusiu man įsimintinu. Jis vyko senokai, bet nesvarbu.

Prieš trejus metus, vieną ne itin šiltą balandžio sekmadienį, kartu su savo mylima sausanose vykau į kačių ir šunų klano susirinkimą. Tiesą sakant, aš net nenutuokiau, kur keliausiu, kadangi sausanosė apie tai man neužsiminė nė žodžiu. Tai buvo mano pati pirmoji kelionė automobiliu! Ji buvo visai įdomi, tik išvažiuojant man buvo kiek nejauku, juk pirmas kartas… Be to, kiek man pasako mano katiniška atmintis, ji dar garsiai dvejojo, kurį iš mūsų pasiimti: ar mūsų namų sargą skardžiabalsį Pūkį, ar mano geriausią draugę, kuri mėgsta pasimušti, Miauksę, ar mane patį. Kaip supratote, ji nusprendė, kad geriausia mintis vykti su manimi, nes aš juk pats išmintingiausias iš jų. Na, jei sakyti rimtai, tai aš ramiausias, bent jau tokiu apsimetu. Kur aš sustojau? Ak, tiesa, ties pasakojimu apie mano pirmąją kelionę automobiliu! Ją prisimenu labai gerai, tai vienas iš įvykių, išlikusių mano katiniškoje galvelėje.

Buvo dar toks nutikimas, kai ji su vyresniuoju sausanosiu išėjo kažkur palikdami mane vieną mašinoje. Prisipažinsiu, kiek išsigandau. Pirma mintis buvo „Jūs gal juokaujat? Nedrįskit manęs palikti vieno!“. Gal aš kiek perdėjau taip išsigąsdamas, nes jie po keliolikos minučių sugrįžo, ir mes pajudėjome iš vietos, galų gale. Aš atsipalaidavau, susivokiau, kad ne taip ir baisu keliauti šiuo milžinu. Bet namelyje su grotomis uždarytam būti nelabai smagu… Ir štai, dar vienas sustojimas. Na kas gi dabar? Pajutau, kaip pakilau nuo sėdynės, kartu su nameliu. „Nesupratau? Kas čia dabar? Kur jūs mane nešat?“ – pamaniau. Išvydau, kaip buvo atidaromos automobilio durelės ir sausanosė kartu su manimi išlipo iš mašinos. Apsidairiau aplinkui, vien medžiai ir žolė. Išsigandau. Nejau jie bando manimi atsikratyti? – pagalvojau. Sėdėjau nerimastingai ir galvojau, vis galvojau, kas dabar bus… Laukiau. Ir sulaukiau. Atsidūriau kažkokiame stadione, vadinamame „Vingio parku“. Apsidairęs aplinkui net nustėrau, nes čia buvo ne vienas ir ne du katinai, bet man labiausiai patiko, kad šeimininkė nusprendė išleisti mane iš narvo. Nors ne, tai buvo nieko gero. Tada supratau, kad čia yra man visiškai nepažįstama vieta ir aš čia jaučiuosi ne kaip karalius, o man tai nepatiko.

Mane, kaip ir kitus katinus, nuvedė prie žolytės. Tačiau vis tiek jaučiausi nedrąsiai ir nejaukiai, mano širdis pradėjo daužytis iš baimės. Mano pavadėlis atsisegė, o aš iš tos baimės pasileidau į kojas ir nubėgau tiesiai į mišką. Ten suradau medį ir po juo pasislėpiau. Girdėjau sausanosės ir dar kažko balsus, kurie šaukė mano vardą per visą parką. Aš buvau per daug išsigandęs, tad viskas, ką galėjau padaryti tai tylus mano miauksėjimas, panašus į cypimą. Dabar aišku jis nebe toks jau. Aš net nespėjau susivokti, kaip buvau paimtas ant rankų ir nuneštas atgal. Galiausiai jau vėl sėdėjau automobilyje, tik nebe narvelyje, o šalia sausanosės. Sėdėjau sau ramiai, lyg užmiršęs nemalonų nuotykį Vingio parke, galvojau apie skanius pietus ir šiltą jaukų guolį.

Tuom ir pasibaigia ši istorija apie mano nuotykį Vingio parke. Iki susitikimo, tikiuosi, kad dar kada pasitaikys galimybė man pasireikšti ir papasakoti jums daug daugiau, apie savo ir mano dviejų geriausių draugų gyvenimą tarpusavyje.

Foto Rasa Tamašauskaitė