Kov
13
2023“Jo neapsakomas prisirišimas, meilumas bei unikalumas atpirko visus mūsų patirtus vargus ir praskaidrina net liūdniausią dieną.”
Mano ir Beno istorija prasidėjo itin netikėtai, nes dar vienos katės tikrai neieškojau (su manimi ir mama jau gyveno dvi britų trumpaplaukės). Aš iš tikrųjų norėjau šuniuko, nes tos dvi kilmingos pasipūtėlės atėmė iš manęs tikėjimą, kad katė gali būti žmogaus draugas.
Kadangi 2020-ųjų rudenį vyko skandalas su gyvūnų daugyklomis ir nukentėjusių šunų bei kačių gelbėjimas, pradėjau domėtis ir sekti vieną savanorių organizaciją, o po to ir prieglaudos „Nojus“ Facebook paskyrą. Ir vieną gražią dieną, beskaitant Facebook naujienų srautą, akys kaip įbestos sustojo ties vieno kačiuko video ir galvoje išgirdau „Šitas!”. Tai buvo kelių sekundžių filmukas, kaip mažas, apie 2,5 mėn. katinėlis po operacijos glaudžiasi prie veterinarės ir prašosi glostomas. Pasirodo, kačiuką partrenkė automobilis ir nutraukė vieną kojytę. Nuo tos akimirkos ramybės nebeturėjau, skambinau į prieglaudą ir vis domėjausi, kaip jis jaučiasi, kada išleistų į naujus namus. Po savaitės antibiotikų kurso jo vis dar nenorėjo išleisti, nes laukė dar viena operacija, šįkart smakriuko, nes nelaimės metu buvo nuplėšta odelė, kuri po pirmosios operacijos nenorėjo prigyti. Susitariau, kad leistų bent aplankyti. Manęs neišgąsdino nei jo žaizdos, nei kaip jis atrodė. Atvirkščiai, pajutau gailestį, švelnumą ir norą pagelbėti. Niekada nepamiršiu tos akimirkos, kai man beglostant jis kilstelėjo nugarytę. Kad ir daug iškentęs bei nusilpęs, Benukas labai norėjo meilės ir švelnumo. Grįžusi namo iš prieglaudos supratau, kad tiesiog nebegaliu be jo, negaliu leisti tam mažam padarėliui kankintis, laukiant dar vienos operacijos. Paskambinau ir pasakiau, jog pasiimsiu jį ir nuvešiu toliau gydyti pati. Tą patį vakarą Benas buvo apžiūrėtas ir rytojaus dieną operuotas. Po tyrimų paaiškėjo ir puokštė kitų problemų, bet nenuleidau rankų ir stropiai jį gydžiau.
Šiuo metu Benas yra laimingas katinas, gyvenantis beveik be rūpesčių. Kodėl beveik? Avarijos metu skilo jo žandikaulis, todėl ilgainiui iškrito nemažai dantukų, o iltys išaugo kreivos, todėl būtina stebėti, ar neprasideda dantenų uždegimas. Vienos kojytės trūkumas visiškai netrukdo visaverčiam gyvenimui, lakstymui ir žaidimams, todėl net pamirštu, kad Benas yra kitoks nei didžioji dauguma katinų.
Kam bepapasakočiau apie Beną, visada drąsiai teigiu, kad jis yra mano svajonių augintinis, sugrąžinęs tikėjimą katėmis. Jo neapsakomas prisirišimas, meilumas bei unikalumas atpirko visus mūsų patirtus vargus ir praskaidrina net liūdniausią dieną. Juokingiausias Beno triukas – dėl skanukų landžioti į mažą draskyklės namelį. Iš pradžių jis išmoko tai daryti pagal komandą „Lįsk į būdą“, o dabar, vos supratęs, kad pasiruošiau duoti skanukų, lenda net neprašomas.
Foto Rūta Karčiauskaitė
Vas
20
2023“Romeo kartais save apdovanoja kokiu kepsniu ar vištos šlaunele, nors kairėje pusėje viršuje nėra dantų, bet šiam reikalui tai netrukdo.”
Pirmoji prieš 8 m. atsirado Ramzė – vaikai labai norėjo šuniuko ar kačiuko, o nuvažiavę į kaimą kaip tik radome mažytį kačiuką, kurio katė nemaitino ir buvo neaiškus jo likimas. Pavadinome Ramziu. Po kelių mėnesių mama paklausė, ar tikrai nieko netrūksta Ramziui… Ir taip Ramzis tapo Ramze. Labai įdomi katė, mokanti nutaisyti be galo daug išraiškų, kurios keičiasi viena po kitos. Daug kalbanti. Dėl labai link nugaros užriestos uodegos ir greito bėgiojimo kambariuose primena skorpioną, tai kartais taip ją ir vadiname.
Kai Ramzei buvo beveik metai, pažįstama paskambino ir paklausė, ar nenorime priimti dar vienos katės. Katė gyveno kaime, jos šeimininkė atsidūrė slaugos namuose, o katė – lauke. Ją priglaudė laikinai, kastravo. Po operacijos globėjai nesužiūrėjo ir ji išsilaižė siūlus. Taigi gavome ją kiauru pilvu, su prasidėjusiu peritonitu ir gendančiais poodiniais riebalais, su dideliais skausmais. Taip atsirado pas mus Perla. Dėl skausmo buvo labai agresyvi. Buvo operuota ir viskas sutvarkyta. Jaukintis reikėjo 6 mėn., nes sėdėdavo ant batų dėžės ir visus apurgzdavo, apšnypšdavo, kas bandydavo artyn eiti. Bet po truputį, vis kalbinama, rimo. Dabar labai meili katė, kadangi nėra iš lieknųjų, vadiname balionėliu. Kiekvieną vakarą ateina pas vieną ar kitą šeimos narį prašydama paglostukų.
Trečia katė mūsų namuose – Kendis. Jį, visišką skeletą, sveriantį vos kiek daugiau nei 2 kg ir iš bado priėdusį žvyro, su dubens kaulų lūžiu, atitrūkusiu kryžkauliu nuo stuburo, sulaužyta paralyžuota uodega, dalinai paralyžuota šlapimo pūsle ir storąja žarna, rado bendradarbės pažįstami. Buvo atvežtas į Kriaučeliūno klinikas. Nuėjus jo pažiūrėti, jis pro narvo grotas iškišo leteną ir prisitraukė mano ranką… Ir taip buvo viskas nuspręsta. Toliau buvo gydymas vaistais pas kolegę Margaritą (Jakovo klinikoje), tyrimai. Buvo kastruotas, pašalinta paralyžuota uodega, atlikta šlapimo takų korekcija dėl ne iki galo išsituštinančios šlapimo pūslės ir dėl likutinio šlapimo gausiai besikaupiančio smėlio. Tuomet visi metai reabilitacijos, kiekvieną savaitgalį, o dažnai ir po darbo eilinę dieną važiavimas su katinu į mišką, parką ir vaikščiojimas (pavadėlis tiko ir prilipo jam iš pirmo karto), lipimas į medžius. Kasdien buvo leidžiami vaistai. Šiuo metu pūslės uždegimai kartojasi labai retai, pati pūslės sienelė sustiprėjo, atsigavo. Kendis yra katinų katinas, superkatinas, katašunis, nerealusis – tokius epitetus jis girdi iš pažįstamų, kolegų. Važiuoja į žvejybą, grybauti, į mišką pasivaikščioti. Tai katinas, su išskirtinai aukštu IQ. Kendį dar vadiname Medūza, Kendūza.
Ir ketvirtasis mūsų katinas – Romeo. Jį pamačiau Facebook sraute. Buvo parašyta, kad rastas išsekęs, drebančia galva, labai netvirta eisena, bet lyg daugmaž sveikas. Parašiau, kad noriu pasiimti (tiesiog supratau, kad turiu jį pasiimti…), o prieglaudos darbuotoja ne iš karto suprato, ko noriu, nes nemanė, jog jį kas pasiims. Parsivežėme namo – beveik nesiprausė (tekdavo valyti šlapiomis servetėlėmis), einant galva judėjo viena kryptimi, visos keturios kojos dar skirtingomis kryptimis, uodega irgi savo keliu keliavo… O tada laukė netikėtumai – plaučiuose buvo galybė kirminų, kuriuos reikėjo naikinti. Po to viršutiniame žandikaulyje kairėje pusėje esančių dantų šaknų šalinimas, MRT tyrimas parodė suardytą nosies ertmę kairėje pusėje (grybelis Aspergillus). Pusę metų truko gydymas nuo grybelio nosyje.
Dabar sveria beveik 7 kg ir visada alkanas. Labai balsingas, daug kalbantis katinas – kalbina visus murkimu (toks kurkiantis murkimas – murkia atsibudęs, murkia eidamas į virtuvę, murkia įsitaisęs savo nuolatinėje vietoje ant fotelio prieš susivyniodamas miegoti), o jei alkanas – rėkimu. Aprėkia visus, jei kas nors sėdi ant jo fotelio (nuolatinė vieta). Prikelia visus 4 val., nes būna mirtinai išalkęs. Tik parsivežus, negalėjo užlipti net ant sofos, o perėjęs kambarį turėdavo prigulti. Dabar turi savo fotelį, įsitaiso ir lovoje, užlipa ant kėdžių ir ant stalo, kartais save apdovanoja kokiu kepsniu ar vištos šlaunele, nors kairėje pusėje viršuje nėra dantų, bet šiam reikalui tai netrukdo. Turi savybę be galo painiotis po kojomis ir reikia labai pasistengti neužlipti jam ant uodegos. Su Kendžiu žaidžia ristynių, imtynių, gaudynių. Gaudynių su Ramze žaidžia ir Kendis. Vienas vejasi į vieną pusę – kitas vejasi jau atgal.
Foto Rūta Karčiauskaitė
Lap
17
2022„Kai tik mane pamatė, iškart prisišliejo prie manęs ir nebenorėjo pasitraukti.“
Šito nuostabaus šuns istorija yra nelengva. Gyveno kažkada kaime pas asocialius asmenis, prie būdos pririštas ant trumpos grandinės, gerasis cūcikas. Mušdavo jį šeimininkai, kad paverstų piktu, tačiau nieko nesigavo. Užsipainiojo toji grandinė aplink šlaunį, užveržė raumenis, koja pradėjo gangrenuoti…
Neapsikentęs skausmo, šuniukas nusigraužė koją, kad išsilaisvintų iš tos grandinės. Kai pūvančios mėsos pradėjo smirdėti visame kieme, tie šeimininkai jį išmetė iš kiemo. Laimei, tame kaime atsirado neabejingų žmonių, kurie pakvietė pagelbėti „Vyšnių sodo“ prieglaudą. Jie nedelsiant atvyko ir susirinko bėdulį bei suorganizavo būtiną kojos likučių amputaciją. Prieglaudoje šuniukas sėkmingai gijo, galbūt pirmąsyk gyvenime turėdamas žmonišką priežiūrą ir bendravimą.
Prieš kurį laiką, nuolat globodavau šuniukus. Taip į mano akiratį papuolė ir Dikas. Pamačius jo nuotraukas pagalvojau, kad tai – nuostabus šuo. Gal iš namų būtų lengviau padovanoti, nes invalidukų žmonės bijo imti.
Tačiau likimas turi savo planus. Kai jį man atvežė, jis buvo baisiai bailus: visų ir visko bijojo. Tačiau… Kai tik mane pamatė, iškart prisišliejo prie manęs ir nebenorėjo pasitraukti. Ir ką su tokiu vaiku daryti? Negali gi nuvilti, kai tave pasirenka būti jo mama… Pakeičiau jo vardą. Dabar jis – Mobis Dikas!
Jau beveik 3 metai praėjo. Bet nei karto nesu pasigailėjusi, kad jį „įsišuninau“. 24 metus gydausi depresiją, bet jis man yra pats geriausias antidepresantas iš visų. Tiek meilės, džiaugsmo ir tiesiog kasdienių gerų emocijų niekur negausi.
Šitas šuo užbūrė visus aplinkinius – jį myli net šunų prisibijantys kaimynai. Jau nekalbant apie kitus šunis. Jis draugauja absoliučiai su visais. Tolerantiškas ir supratingas, dažnai dirba terapiniu šunimi kitiems bailiems šunims, išmokina bendrauti tarpusavy ir pasitikėti.
Ir dar… Gali skambėti neįtikėtinai, bet jis yra pati geriausia auklytė mažiems kačiukams. Esu nuolatinė „Naminukų“ globėja, tad nuolat tenka priimti namuose augti mažiukus. Reikia matyti, kaip jis budi prie narvelio ar guolio, pašoka, vos pradėjus mažiams cypsėti. O jau kai ūgteli mažieji, tai sekioja jį, kaip tėvelį, glaustosi, žaidžia su jo uodega, miega kartu.
Per savo gyvenimą išauginau ne vieną šunį ir beveik visi buvo veisliniai. Bet niekada neturėjau TOKIO NUOSTABAUS ŠUNS!
Foto Elena Mituzė
Kov
06
2022“Pasiimti akląjį Plutą namo buvo vienas geriausių mūsų šeimos sprendimų.”
Gal Pluto ir neįsimylėjome iš pirmo lyžtelėjimo, kai bandė pasiekti ranką snukiu per prieglaudos tvoros tarpą, bet į širdį tikrai įkrito. Tada su visa šeima atvažiavome naujo šuns. Širdies žaizdos po ankstesnio šuns mirties dar neužgijusios, bet keturkojo šeimos nario labai trūko.
Žinojome, ko važiuojame į prieglaudą. Nenorėjome jauno, mielo šuniuko. Norėjome patyrusio, daug mačiusio (kaip ironiškai tai skamba) prieglaudos gyventojo, kuris jau beveik nebeturėtų šansų iškeliauti į namus. Kitaip tariant, įstrigėlio.
Plutas buvo vienas jų – aklas 10 metų šuo, net šešerius metus gyvenantis prieglaudos voljere. Jis buvo toks mielas, kad abejonių beveik nebuvo. Na, gerai – buvo dvi abejonės. Kaip jis priims mūsų dvi kates. Prieglauda pasiūlė parsivežti Plutą savaitei ir pasižiūrėti, ar mūsų visa šeima susiklijuos.
Pirmieji žingsniai nebuvo lengvi. Tai sakau ne perkeltine prasme – Plutas, įpratęs gyventi lauke, namuose kelis žingsnius ėjo visą valandą. Buvo daug streso ir baimės. Bet nieko tokio, ko neįveiktų skanėstai ir labai daug meilių kalbinimų.
Šiandien Plutas džiaugiasi gyvenimu, puikiai priima kartu gyvenančias kates ir sutaria su vaikais. Pasitikėjimas mumis auga žaibiškai. Lauke jis jau vaikšto be pavadėlio, lanko dresūros pamokas ir jose yra visus stebinantis pirmūnas, dievina dūkti ir kasdien bando atsigriebti už tuos šešerius metus, kai apkabinimus ir paglostymus tekdavo dalintis su keliasdešimt kitų šunų. Jis labai ištikimas, mielas, itin tvarkingas, protingas ir imlus šuo.
Pasiimti akląjį Plutą namo buvo vienas geriausių mūsų šeimos sprendimų. Tikime ir tikimės, kad daugiau žmonių išdrįs pasiimti vyresnio amžiaus gyvūną iš prieglaudos ir suteiks namus, kurių jis jau nesitiki turėti.
Foto Živilė Stavarytė
Bal
06
2021“Mūsų mažas saldainiukas, mylimas iki negalėjimo, mums jis gražiausias katinėlis pasaulyje, be proto meilus, drąsus, draugauja su visais, kas užsuka į svečius.”
Prieš 6 metus išlydėjome į vaivorykštės šalį mūsų mylimą katinėlį, po ilgos ir sunkios ligos. Dukra bandė įkalbėti apsilankyti gyvūnų prieglaudoje, paimti kitą augintinį. Negalėjau net galvoti apie tai, sakiau, kad daugiau niekada neimsime gyvūnų, nes paleisti per skaudu.
Po kiek laiko dukra atsiuntė “Tautmilės prieglaudėlės” įrašą apie Žvirbliuką: https://www.facebook.com/TautmilesPrieglaudele/posts/1088311377850486/
O Dieve, nuotraukos net supurtė. Mažas, vien kauliukai, žaizdos vietoje išbadytų akių. Man buvo šokas, negalėjau patikėti savo akimis, nemiegojau iki pat ryto, bandžiau uždrausti sau galvoti apie tą mažylį, bet… Vis grįždavau ir grįždavau prie to skelbimo. Po publikacijos praėjo visas mėnuo, komentaruose nemažai žmonių rašė, kad nori priglausti mažylį. Bet dukra sakė, kad daug kas tai daro tik dėl vaizdo, ir niekas be mūsų nepaims Žvirbliuko, visi nori sveikų gražuoliukų, o mes ieškome tiesiog mylimo šeimos nario. O aš vis žiūrėjau į nuotraukas ir pradėjau matyti simpatišką katinėlį, kiek kitokį nei visi kiti ir tiek.
Kai skambinau į “Tautmilės prieglaudėlę”, drebėjo ir rankos, ir balsas. Taip, Žvirbliuko niekas nepriglaudė, jis laukė mūsų. Kai pasiėmiau jį ant rankų, mažą, šiltą kamuoliuką, supratau, kad niekam jo neatiduosiu, kad jis skirtas mums, o mes – jam. Nemačiau išbadytų akių, atvirų žaizdų, mačiau tik mažą katinėlį, jo norą gyventi, turėti šeimą ir namus, būti mylimu ir laimingu.
Taip, nebuvo lengva: nuolatiniai vizitai į klinikas, tyrimai, operacijos, epilepsijos priepuoliai, geriausių veterinarų konsultacijos ir t. t., bet susitvarkėme ir jau beveik 6 metus mes kartu.
Mūsų mažas saldainiukas, mylimas iki negalėjimo, mums jis gražiausias katinėlis pasaulyje, be proto meilus, drąsus, draugauja su visais, kas užsuka į svečius. Puikiai orientuojasi, sunku patikėti, kad jis neturi akių. Visų numylėtinis, visada šalia žmonių, viskas jam smalsu, visur reikia dalyvauti. O dar mūsų Lukutis-Žvirbliukas – modeliukas, jis tapo Facebook grupės “Kai aš radau tave” viršelio veidu.
Foto Živilė Stavarytė
Lap
11
2020“Mūsų su Ąžuoliuku draugystė jau tęsiasi beveik pusę metų ir labai tikimės, kad dar ilgai galėsime ja džiaugtis.”
Visada labai nuliūsdavau perskaičiusi istorijas apie išmestus vyresnio amžiaus augintinius, kurie kažkada buvę mylimi vieną dieną tampa nereikalingi, nes tapo per seni… Matyt, taip nutiko ir šuniukui vardu Ąžuolas, kuris būdamas senjoru pateko į karantinavimo tarnybą, kurioje seni ligoti šunys sulaukia nekokios baigties… Tačiau jau tada Ąžuoliukui pasisekė, nes jį pastebėjo VšĮ „SOS gyvūnai“, kuri neleido jo užmigdyti ir priėmė į savo prieglaudą. Ąžuoliukas buvo labai prastos būklės, sužalotas ir su augliu ausyje, kuris jam kėlė skausmą. Prieglaudoje jis gavo ne tik pastogę ir maistą, tačiau ir gydymą. Jam buvo atlikta ausies operacija, po kurios jis jaučiasi žymiai geriau, nors liko visiškai kurčias.
Prieglaudoje Ąžuoliukas pragyveno beveik pusę metų, kol vieną dieną aš sugalvojau užsukti ir nuvežti šuniukams dovanėlių. Vykdama į prieglaudą galvojau, kad gal būtent šiandien atėjo laikas įgyvendinti savo ilgai gvildentą mintį ir pagaliau pasiryžti priimti į namus naują gyventoją. Ir štai… Jau tą pačią dieną grįžau namo su Ąžuoliuku. Jis man krito į akį, vos tik atvykau prie prieglaudos vartų, kai jis pasitiko mane savo liūdnomis akytėmis ir ramiu lojimu. Ąžuoliukas sulaužė visus stereotipus, kad senas šuo nepripranta prie naujų šeimininkų, kad seno šuns nieko neišmokysi ir pan. Jis labai prieraišus ir net būdamas kurčias puikiai mokosi komandų iš rankų gestų. Nors su juo jau nepabėgiosi ir jėgų jam užtenka tik trumpiems pažaidimams, tačiau jis labai mėgsta ramius pasivaikščiojimus ir buvimą šalia.
Ąžuolas be galo draugiškas šuo, niekad nėra parodęs jokios agresijos mums ar kitiems dviems mūsų šunims. Kai važiuojame į miestą pasivaikščioti (patys gyvename kaime), jis jau pats su malonumu lipa į mašiną ir ramiai keliauja. Mieste jis puikiai vaikšto su pavadėliu ir labai džiaugiasi galėdamas užuosti tiek daug naujų kvapų. O iš įdomesnių faktų apie Ąžuoliuką, tai pasirodo, šis dičkis bijo tamsos ir bijo naktį likti vienas, pradeda panikuoti, todėl jis miega su mumis viename kambaryje ir dar su įjungta lempa. Naktimis jis vis staiga atsibunda ir pribėga pažiūrėti, ar esame šalia, pamatęs mus apsiramina ir vėl eina miegoti. Mūsų su Ąžuoliuku draugystė jau tęsiasi beveik pusę metų ir labai tikimės, kad dar ilgai galėsime ja džiaugtis.
Foto Rasa Šileikienė
Spa
15
2020“Rika visuomet nori glaustytis ir būti kartu, džiaugsmingai sutinka grįžtančią ir taip meiliai vizgina savo trumpą uodegytę.”
,,Šuo – nepaprastas sutvėrimas; nieko neklausinėja, nerūpi, kokia tavo nuotaika, jo nedomina, ar turčius, ar skurdžius esi, protingas ar kvailas, nuodėmingas ar šventasis. Tu – jo draugas. Jam to užtenka,“ – Jerome K. Jerome, anglų rašytojas, ,,Trise valtyje (neskaitant šuns)“, autorius. Taip. Savam šuniui esi ne tik draugas, bet ir visas jo pasaulėlis, kuriame šuo jaučiasi mylimas, ramus bei laimingas… Tokį pasaulėlį esu sukūrusi Rikai, riestanosei, tik tylą girdinčiai Rikutei, amerikiečių spanielei, kuri atkeliavo iš Kauno ,,Lesės“.
Su riestanose esame geriausios draugės sąlyginai nedaug – tik 4 mėnesius. Šaltoką gegužės 22-ąją dieną Rika tapo sostinės gyventoja ir gavo galimybę gyventi tokį gyvenimą, kokio nusipelnė – būti mylima.
Rikutė nėra mano pirmasis šuo. Prieš 5 metus, po beveik 15 metų draugystės, netekau savo ilgaausės garbanės anglų spanielės… Tik netekę gali suprasti, koks tai praradimas, tuštuma, sopulys širdy ir meilė bei ilgesys… Velykų dieną socialiniame tinkle ,,Facebook“ pamačiau ,,Lesės“ velykinį sveikinimą, kur buvo nufotografuota būtent Rikutė, tokio liūdno snukučio šuo. Tai, matyt, buvo toji akimirka, kuomet supranti – tavo ir dar spanielis. Karantinas. Leidimo atvykti laukimas. Rikutės atsiradimo ,,Lesėje“ istorija, kaip ir visų ten esančių gyvūnų, yra graudi. Gal pasiklydo, gal pabėgo, gal atsikratė, gal… Kaip ten buvo, niekas nebežino. Svarbu tik viena, kad ji gerų žmonių buvo rasta. Sveikata jos buvo prasta. Išoperuoti du augliukai, itin stiprus ausų uždegimas, problemos su dantimis, kurių šiuo metu teturi septynis. Ačiū ,,Lesės“ darbuotojams, kurie ją priglaudė ir kiek galėdami ją pagydė.
Vardas jai buvo suteiktas prieglaudoje ir tiko, tad nebekeičiau, o ir prasmės nebuvo, juk Rikutė negirdi. Kiek riestanosei metų, nežinia. Akivaizdu, kad tai vyresnio amžiaus šuo, kuriam tikrai 10 metų ar daugiau, tačiau ji tokia judri, guvi, toks strakalas. Ir jai pačiai jos kurtumas nė kiek netrukdo, bent taip atrodo.
Pirmasis mėnuo buvo adaptacijos metas. Ji labai bijojo likti viena. Kur eidavau aš, ten ir ji. Nė per žingsnį nuo manęs. Uodegytė beveik visuomet buvo prispausta. Problemos su jos maitinimu. Kuomet teturi septynis dantukus, maisto pasirinkimas nėra platus – tik trintas maistas, kito ji negali tiesiog sukramtyti. Po truputį Rika nurimo, suprato, kad niekas jos nepaliks, nenuskriaus ir per 4 mėnesius tapo tikra savo naujų namų šeimininke. Ji tyli mergaitė, bet ne tuomet, kai miega ir kai pamato nemylimą rusvą kiemo katiną. Ji loja! Keista girdėti jos lojimą. Rikutė nežaidžia. Buvo bandymų, na, gal amžius nebe tas. Bet patinka, kai jai kaso pilvą, net akis merkia iš malonumo. O kaip ji mėgsta važinėtis automobiliu! Nesu mačiusi, kad šuniukui taip patiktų važinėti ir net tiesiog sėdėti vairuotojo vietoje ir žiūrėti aplink. Ir koks malonumas skanauti varškės sūrio ir arbatoje mirkyto džiūvėsio, reti atvejai, bet pasmaguriauti patinka visiems.
Rikos pasaulis yra tylus, bet nereikia apsigauti, kad ji nieko nesupranta. Supranta ir be tariamų žodžių. Gerumui, rūpesčiui, meilei išreikšti žodžiai nereikalingi, ar tai būtų žmogus, ar šuo. Žinoma, su ja reikia elgtis kitaip, nei su girdinčiu šunimi. Svarbu neišgąsdinti, be staigių judesių. Ji parodė, kaip su ja elgtis. Daug kam atrodo, kad ji tokia piktoka, bet tik atrodo. Ji nuostabaus meilumo šuo. Visuomet nori glaustytis ir būti kartu, džiaugsmingai sutinka grįžtančią ir taip meiliai vizgina savo trumpą uodegytę, žiūri savo giliomis akimis, kuriose nematai šuns, matai gyvą sielą, kuri jaučia, liūdi, ilgisi ir myli. ,,Šunys tikrai kalba, bet tik tiems, kas žino, kaip klausytis,“ – F. O. Pamuk, turkų rašytojas.
Foto Greta Kniežaitė Novikovienė
Geg
26
2020“Mes kartu važiuojame ir į pajūrį, pabraidžiojame jūroje, daug vaikščiojame.”
Iki 2018-11-08 beveik 16 metų turėjome Pekino veislės kalytę Tiną, kuri buvo mano ir mano abiejų sūnų numylėtinė karalienė. Nuo 2013 m. vasaros aš gyvenu viena, todėl jos netekus namuose pasidarė labai tuščia ir nyku. Pradėjau ieškoti kito šuns. Ieškojau jauno, mažiuko, kad užsiauginčiau nuo mažumės, nes gyvenu bute. Didelio nenorėjau, nes jiems vietos per mažai, o be to, pripratusi esu prie tokio dydžio. Nors norėjau apie 2 mėn. šuniuko, bet vis kirbėjo mintis, kad gal reikia iš prieglaudos paimti. Žiūrinėjau daug skelbimų visose prieglaudose ir vieną kartą pamačiau savo Ninės nuotrauką ir aprašymą. Ji pasirodė labai graži, tik, deja, akliukė. Labai norėjau ją paimti, bet labai bijojau. Taip praėjo beveik mėnuo ir vėl pradėjau žiūrinėti prieglaudas, ką siūlo. Vėl pamačiau savo Ninės aprašymą, tik jau su filmu, kaip ji gerai orientuojasi ir jaučiasi ten, kur apsipranta. Pažiūrėjusi tą filmuką galų gale apsisprendžiau ir paskambinau. Pašnekėjome, papasaakojo apie ją ir po kelių dienų atvežė iki Prienų, nes ji buvo už Lazdijų. Davė 2 savaites apsigalvoti. Labai bijojau, kas bus?
Bet labai dabar džiaugiuosi, kad ją pasiėmiau. Pradžia buvo sunki. Ji, matyt, buvo labai skriausta, nes bijojo ateiti į virtuvę, bijojo važiuoti mašina, bijojo visko. Bet po truputį nugalėjo savo baimes ir priprato, dabar drąsiai ateina į virtuvę paprašyti skaniuko, kai tik aš ką nors kramtau, priprato miegoti ant lovos su manimi ir visur būti ten, kur aš esu. Sekioja iš paskos ir nepaleidžia niekur. Miega tiek, kiek aš miegu, nežadina. Išdaigų nekrečia, tik vienu metu pradžioje nusitraukdavo nuo pakabų bet kokį rūbą, kurį tik užuosdavo, ir gulėdavo ant jo, bet sudrausta suprato, kad negalima, ir dabar laukia, kol grįšiu iš darbo, ir tada bėgte bėgame į lauką pasivaikščioti. Jos toks didelis džiaugsmas, kai aš grįžtu namo, kad atperka viską. Kiek jai metų, niekas nežino, šeimininkas buvo labai senas diedukas, kuris neatsiminė, kiek jai metų, o veterinaras sakė, kad ne daugiau nei 5, nors jos dantys labai nuvalgyti, matyt, buvo šerta vien kaulais.
Labai miela, gera, švelni Ninzė – taip aš ją vadinu, nes man taip lengviau tarti ir labiau patinka. O šitą veislę pasirinkau todėl, kad jos nereikia kirpti, rengti. Kailis labai švelnus ir plaukai lengvai susiurbiami. Šios veislės šunys yra piktoki, su savo charakteriu, tačiau Ninzė labai gera ir meili. Matyt, praeina tas baimės jausmas. Nors ji akla, bet labai noriai visur eina ir važiuoja su manim. Mes kartu važiuojame ir į pajūrį, pabraidžiojame jūroje, daug vaikščiojame.
Ninzę aš pasiėmiau iš Marijampolės gyvūnų mylėtojų asociacijos vadovės Daivos Leonavičiūtės.
Labai gera širdyje, kad Ninzei dabar tikrai daug geriau ir kad aš suteikiau jai džiaugsmo, nors ji ir nieko nemato, bet jaučia.
Foto Lukas J. Bižys
Kov
12
2020“Žuža kiekvieną dieną geba mus pralinksminti, ypač tada, kai įsikandusi savo guolį tempia jį į kitą kambario galą prie radiatoriaus, kur šiltai įsitaiso, atsidūsta ir užmiega.”
Nuo vaikystės be galo mylėjau gyvūnus, tačiau niekada neturėjau leidimo auginti vieną namuose. Pagaliau turėdama savo namus pradėjau auginti mažą šuniuką, tačiau visada labai norėjau turėti bent jau 2 šuniukus. Atidžiai sekdavau prieglaudas, jų veiklą, neretai pati joms paaukodavau, kai tik galėdavau. Prieš metus „Linksmųjų pėdučių“ prieglaudos Facebook paskyroje pamačiau istoriją apie Žužą. Tai buvo aklas šuniukas, tiesiog išmestas prie prieglaudos vartų. Viena jos akytė buvo iššokusi, veterinarijos gydytojams apžiūrėjus ją, jie diagnozavo, kad akispūdis jos iššokusioje akytėje buvo per didelis, todėl šunytei labai skaudėjo. Ją buvo nuspręsta operuoti ir išimti šią akytę. Perskaičiusi Žužos istoriją, dalinausi šiais įrašais, tikėdama žmonių gerumu, kad ji suras gerus bei mylinčius namus. Daugiau įrašų apie Žužą prieglaudos Facebook paskyroje nemačiau.
Buvo kovo mėnuo, kai vieną vakarą įsijungusi Facebook pamačiau naują įrašą apie Žužą, kad ji vis dar neradusi jaukių namų ir prieglauda praranda viltį surasti šeimininkus. Perskaičius šį įrašą širdis suspurdėjo ir nusprendžiau, kad Žuža yra tas šuniukas, kurio aš ieškojau. Iškart parašiau prieglaudai, pasakydama, kad noriu suteikti jai šiltus bei mylinčius namus. Teko ilgai laukti, kol galėjau pasiimti Žužą, nes jai buvo atliktos net dvi operacijos, tačiau kantriai laukusi balandžio mėnesį gavau leidimą atvykti ir įglobinti ją. Ji buvo vienas bailiausių šuniukų prieglaudoje, mažytė, išsigandusi ir liūdna… Bandėme pratinti ją prie savęs, kviesti su skanuku, tačiau ji bailiai tupėjo kamputyje. Galiausiai su prieglaudos darbuotojos pagalba paėmėme Žužą ant rankų, pasirašėme dokumentus ir įsėdome į mašiną keliauti namo. Žužytė išvažiuodama kantriai sėdėjo ant mano kelių, buvo įsitempusi, tačiau galiausiai ji atsipalaidavo, patogiai įsitaisė, padėjo savo galvytę man ant rankų, atsiduso ir užmigo. Visą kelią nuo Klaipėdos iki Kauno ji ramiai miegojo ir laukė savo nuolatinių namų.
Važiuodami namo su antra puse labiausiai jaudinomės dėl kito šuns, kuris laukia namuose. Kaip jie sutars, ar viskas bus gerai, tačiau tik įėjus pro duris, kita šunytė parodė santūrumą ir supratimą, kad turėsime dar vieną šunytę, todėl jautėmės ramūs bei laimingi.
Kantriai Žužą pratinome prie naujos aplinkos, stengėmės ją padaryti kuo saugesnę jai, bijojome, kad ji užsigaus ar atsitrenks į kampus, tačiau Žužytė jautė kiekvieną daiktą, esantį bute, niekur neatsitrenkdavo, vienu metu manėme, kad visgi ji mato! Dabar Žuža yra laimingiausias šuniukas, kokį esame kada nors matę. Kiekvieną dieną grįžus po darbo ji be galo džiaugsmingai pasitinka mane, vizgina uodegytę, laksto aplink, atrodo, kad ji šypsosi. Ji užkrečia mus savo energija, entuziazmu bei gerumu. Ji dėkinga už kiekvieną paglostymą, dėmesio rodymą ir šilumą. Labiausiai mėgsta, kai jai ant pašaro uždedame gabaliuką sviesto – tai jai didžiausias delikatesas!
Atsiradus Žužai mūsų gyvenimas tikrai pasikeitė ir ji mus išmokė be galo daug. Kad ir kaip sunku pripažinti – tapome ryto žmonės, daug atsakingesni, dėkingesni ir laimingesni. Žuža kiekvieną dieną geba mus pralinksminti, ypač tada, kai įsikandusi savo guolį tempia jį į kitą kambario galą prie radiatoriaus, kur šiltai įsitaiso, atsidūsta ir užmiega.
Labai džiaugiamės savo sprendimu įglobinti šį šuniuką ir dėkojame prieglaudai „Linksmosios pėdutės“, kad pasitikėjo mumis ir leido Žužai suteikti gerus namus.
Įglobinti gyvūną yra vienas geriausių sprendimų, kurį priimsite savo gyvenime. Šie gyvūnai yra geriausi draugai. Nuostabu stebėti, kaip šuo keičiasi ir galiausiai prisileidžia tave, tai viena gražiausių transformacijų.
Foto Rūta Karčiauskaitė
Fotografė Rūta Karčiauskaitė
Rgs
10
2019“Sūnus labai globoja Faustą, kiekvieną dieną sako, jog myli, glosto, vedžioja. Grįžęs į namus po mokyklos pirmiausia bėga paglostyti.”
Jau ilgą laiką galvojome pasiimti šunį iš prieglaudos, bet vis nesiryžome dėl aktyvaus gyvenimo būdo. Rudenį dirbau “Uber” ir vežiau moterį su šuniu iš “Dogspot” prieglaudos. Man patiko idėja apie laikinus gyvūnų globėjus. Taigi pasitarę su sūnumi dar tą pačią dieną paskambinome į “Dogspotą”. Pasakėme, kad pasiruošę laikinai globoti bet kokį šunį. Mums buvo pasiūlytas socialus, aktyvus, bet vyresnio amžiaus (apie 8 m.) pensiono gyventojas Faustas, kuris neseniai buvo rastas Kybartuose. Jau kitą dieną Faustas apsilankė ir liko pas mus. Laikinai. Bet nieko nėra pastovesnio nei laikinumas. Įsimylėjome šį meilutį ir tapome jo šeimininkais. Ir ne tik mes – močiutės, draugai, kaimynai. Kai pasakojome draugams, kokį šunį pasiėmėme, jie kilnojo antakius ir sakė, kad tikrai prastas pasirinkimas: senas, auglys ant žando, nemato viena akimi, problemos su kojomis, praktiškai be dantų… Po operacijos, “Dogspoto” patarimų, meilės – Faustas žvalus, mielas senjoras. Džiaugiamės jam suteikdami orią senatvę.
Šunelį radęs žmogus sugalvojo vardą Faustas. Koks jo vardas buvo iki atsiradimo pas mus, niekas nežino. Todėl nelabai ir atsiliepia į šį vardą. Bandėme šaukti įvairiais kitais vardais, deja, nekreipia dėmesio… Turbūt neištariame jo tikrojo vardo. Namuose dar turime dekoratyvinį triušį, tačiau jie tiesiog nekreipia vienas į kitą dėmesio. Tiesiog tobuli kaimynai.
Faustas visada vaikšto iš paskos, todėl net kartais vadiname Uodega. Nenori likti vienas, todėl kai tik krauname daiktus į mašiną, įsėda pats pirmas (nors sunku taip aukštai įšokti). Taip pat lipa ir į lagaminą, pageidauja keliauti kartu. Moka murkti kaip katinas – tai daro visada, kai glostome. Vaikai ir aplinkiniai tirpsta nuo jo meilumo. Niekas jo nebijo, nes negali įkąsti – nebeturi dantų. Žaidžia su minkštais žaisliukais ir tik su vaikais. Sutempia visą savo turtą į lovą pas sūnų. Moka bėgti raketos režimu, kai įsijaučia į šeimininko rolę, jam garbės reikalas ką nors aploti ir nubėgti taip, jog galinės kojos veja priekines. Loja labai retai, pirmus mėnesius galvojome, jog net nemoka. Faustas ilgai miega ir naktį, ir dieną paprastai tame pačiame kambaryje su mumis, o rytą gali įsirangyti į lovą. Jeigu miega kitame kambaryje vienas – gali prižadinti savo dainomis ir 4 val. ryto.
Atsiradus Faustui keliaujame ir toliau, Faustas dabar turi ne tik lietuvišką, bet ir europiečio pasą. Labiau planuojame savo vaikščiojimo laiką – Faustas nejaunas, todėl jam nueiti daug yra sudėtinga. Sūnus labai globoja Faustą, kiekvieną dieną sako, jog myli, glosto, vedžioja. Grįžęs į namus po mokyklos pirmiausia bėga paglostyti…
Foto Rasa Tamašauskaitė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Bir
17
2019“Bet mums dėkoti nereikia. Nėra už ką. Bordas yra mūsų šeimos narys.”
Mano Žužikas (taip kartais vadiname Bordą, net nežinau kodėl) yra prancūzų buldogo mišrūnas. Įsigijome jį prieš dešimt metų, bet ne iš veislyno ar prieglaudos, o iš daugintojų. Iš tų, kuriems gyvūnai yra tik pinigų gaminimo fabrikėlis, ir jų sveikata jiems visai nerūpi. Gaila, bet tuomet nesupratau, iš ko pasiimame šuniuką.
Nuo mažumės Bordas buvo tikras patrakėlis, sunku būtų išvardinti visas išdaigas, kurias yra iškrėtęs. Sugraužti televizoriaus pultai, telefonas, tapetai, stikliniai eglutės žaisliukai, rozetė, sofa, stalai ir dar daug visko, kas jam atrodė patrauklu. Taip pat jis visuomet keliaudavo su mumis kartu. Grybavome kartu, žvejojome kartu, iškylavome kartu, visur buvome kartu. Žinoma, nei vieno grybo neparnešė, žuvis visas išbaidydavo, o jau iškylauti… Iškylauti malonumas! Išsidrėbdavo ant pelenų šalia laužavietės ir šildydavosi saugodamas kepsnius.
Kai jam suėjo ketveri, prasidėjo sveikatos problemos. Nustojo valdyti galines letenas. Diagnozė – stuburo išvarža ir sutrupėjęs stuburo diskas. Veterinarė iškart kalbėjo apie eutanaziją ir tik lūpų kampučiu pašnibždėjo, kad nebent gyvens „ant ratų“. Taigi jau šešeri metai mūsų Bordas ratuotas.
Pradžioje buvo sunku. Sunku suprasti, kaip prižiūrėti invaliduką, ko reikia, kaip elgtis. Juk šuo nebelaikė ir šlapimo su išmatomis. Ieškojome informacijos, kaip pagaminti ratukus. Gaminome, siuvome, perdarinėjome, kad tik Bordui būtų patogu. Susitvarkyti su šiomis užduotimis buvo nelengva, nes mus palaikė tik artimieji ir kai kurie draugai. Daugelis nesuprato mūsų pasirinkimo auginti invalidą. Sunku buvo išmokti reaguoti į pašaipius, skaudžius ir užgaulius praeivių žodžius, o jų buvo tikrai daug. Bet kai išmokau nebegirdėti ir nebekreipti dėmesio į piktus žmones, aplink mus padaugėjo ir nuostabių žmonių. Labiausiai įstrigo vieno vyriškio žodžiai, nieko ypatingo, bet… Priėjo, taip nedrąsiai ir sako: “Žinote, aš jau daug metų matau, kaip jūs vedžiojate savo šuniuką, bet niekad nedrįsau prieiti. Norėčiau jums tiesiog padėkoti.”
Bet mums dėkoti nereikia. Nėra už ką. Bordas yra mūsų šeimos narys, jis toks pats šuo kaip ir daugelis, tik su papildomais dviem ratukais. Nors… Ne! Jis ne toks pats kaip daugelis. Jis pats mylimiausias ir mieliausias mano ratuotas Žužikas.
Foto Polina Butkienė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Bir
05
2019“Jei kas pasidomi ar paklausia, visada mielai papasokoju Ragio istoriją, dauguma žmonių net nežino, kokiais mastais vyksta bandymai su gyvūnais!”
Tikriausiai ne vienas iš jūsų yra pastebėję “nebandyta ant gyvūnų” ženklą ant kosmetikos ar švaros priemonių, bet kiek iš jūsų susimąstote, ką tai iš tiesų reiškia? Ragis, mažasis bigliukas, su manimi į Europą atkeliavęs iš saulėtosios Kalifornijos, buvo būtent vienas iš tų gyvūnų, kurie naudojami eksperimentams.
Dabar niekas jau nepasakys, kokius būtent eksperimentus su juo darė, ar jam į gerklę pylė chemikalus, ar po oda nuolatos leido vaistus… Viena aišku, kad iki atkeliaudamas pas mane Ragis nebuvo patyręs nei meilės, nei šilumos, o iš narvo būdavo išimamas tik bandymų metu.
Visados sakau, kad Ragio aš nepasirinkau, tai jis mane pasirinko. Kai dalyvavau viename gelbėjime, man teko nešti šunelį iš narvo ant žolės – jo pirmiesiems žingsniams laisvėje. Benešant jis pradėjo laižyti mano veidą. Tada ir supratau, kad jau viskas, niekam jo neatiduosiu ir jis keliaus su manimi. Savo vardą Ragis gavo mano, amžinąjį atilsį, močiutės garbei. Ji buvo gimusi Raguvos kaime, kuris kiek per ilgas vardui, tad sutrumpinau jį iki Ragio.
Pas mane Ragis atkeliavo būdamas tik kiek vyresnis negu pusės metų, visą tą laiką nuo pat gimimo jis praleido narve. Gyvenimo laisvėje jam teko mokytis nuo visiško nulio; jis nežinojo, nei kaip vaikščioti ant žolės ar smėlio, nei kaip užšokti ant sofos ar lipti laiptas. Patį pirmąjį skanėstą suvalgyti užtruko apie pusę valandos (dabar tai kelių akimirkų darbas). Žingsnelis po žingsnelio jis išmoko ir žaisti, ir bėgioti, ir įgavo pasitikėjimą žmonėmis. Tiesa, iki šiol panikuoja, jei reikia vieną palikti net ir kelioms minutėms, labai nemėgsta atsiskirti nuo manęs. Bet mes po truputį mokomės ir tikiu, kad laikui bėgant visos baimės išnyks, jis įgaus vis daugiau ir daugiau pasitikėjimo.
Ragis su manimi gyvena jau pusę metų ir per tą laiką padarė nepaprastą pažangą! Jei ne tatuiruotė jo dešinėje ausyje (laboratorijoje jis neturėjo vardo, tik numerį, kuris ir buvo ištatuiruotas ant jo ausies ir pilvelio), tikriausiai niekas ir nebežinotų jo atsiradimo istorijos. Jei kas pasidomi ar paklausia, visada mielai papasokoju jo istoriją, dauguma žmonių net nežino, kokiais mastais vyksta bandymai su gyvūnais!
Dabar Ragis yra labai mylimas augintinis ir košmarai, patirti laboratorijoje, likę tolimoje praeityje (ir vis rečiau pasitaiko jo sapnuose). Jis labai mėgsta mokytis, yra super motyvuotas ir visados mėgsta pasisveikinti su kitais šuneliais.
Štai tokia Ragio istorija, jis vienas iš kelių laimingų gyvūnų, kuriems pasisekė būti išgelbėtiems, bet kiek daug gyvūnų visame pasaulyje yra nužudomi eksperimentams pasibaigus, taip niekada ir nepajutę laisvės skonio? Tikiuosi, kad Ragio istorija skaitančius įkvėps ne tik priglausti išgelbėtus gyvūnus, bet ir rinktis “cruelty free” – neišmėgintus su gyvūnais – produktus.
Foto Elena Rutkauskaitė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Kov
29
2019„Dabar Fredis – gražuolis ilgaplaukis širdžių daužytojas, negailestingai į savo fanų klubą įtraukiantis kone kiekvieną sutiktą dvikojį.“
Matyt, vieną saulėtą rugpjūčio dieną prieš beveik 4 metus, tobulai išsirikiavo planetos, ir mes, kaip tie Sims žmogeliukai, tarsi gavę komandą, metėme viską, kuo buvome užsiėmę, ir patraukėme į „Lesę”. Katinėlio norėjome jau seniai, žinojome ir kokio – to, kuriam šiuo metu sunkiausia.
Uždavus prieglaudos darbuotojams šį klausimą, buvome palydėti į rūbinę, kurioje buvo įrengta speciali karantino zona su dideliu narvu mažam Rubinui. Rubinui, kuris gyveno rūbinėje.
Vos pravėrus patalpos duris, kaip mažas pūkų kamuoliukas, rūbinės karalius atriedėjo link narvo durelių. Tiesą pasakius, ką tik išgyvenęs ligą, kačiukas atrodė visiškai nekarališkai, bet estetiniai menkniekiai nė vienos pusės pernelyg nejaudino: jam reikėjo mūsų, o mums reikėjo jo. Ir buvo visai nesvarbu, kad jis nemato savo lankytojų bei rankų, kurios jį apsupa – mažasis iškart meiliai prisiglaudė. Už dešimties minučių visi tryse važiavome NAMO.
Nors prieglaudoje tikino, kad katinai savo jutimais žymiai pranašesni už žmones, dvejojome ar jam seksis orientuotis aplinkoje, nežinojome kaip su juo reiks žaisti ir bendrauti, žinojome tik vieną – koks bus jo naujas vardas. Fredis – šitai buvo nuspręsta, kai dar tik gimė mintis turėti augintinį. Taip, mums labai patinka grupė „Queen“.
Na, o po to viskas tik geryn. Jau pirmomis dienomis, o paskui dar ne kartą, Fredis parodė mums, kokį stiprų troškimą gyventi turi, koks yra optimistiškas ir, kad klydome, kai dvejojome, kad dėl aklumo su juo bus sunkiau. Buvo labai įdomu stebėti, kaip išsiugdomi gebėjimai „braižyti“ atmintyje naujų vietų žemėlapius ir per kelias minutes net didžiausiose patalpose ar lauke jaustis užtikrintai, taip sukeliant aplinkiniams dvejonių, ar tikrai jis visiškai nemato.
Dabar Fredis – gražuolis ilgaplaukis širdžių daužytojas, negailestingai į savo fanų klubą įtraukiantis kone kiekvieną sutiktą dvikojį. Sunku paaiškinti, kaip tai įvyksta, tiesiog jis tooooks meilus ir ypatingas. Nejuokaujame, kartais atrodo, kad svečiai aplankyti ateina Fredžio, o ne mūsų, tuo tarpu jo galantiški uodegos mostai kone sulaukia aplodismentų. Matyt, su vardu gavo ir charizmą.
Kai nuotaika žaisminga, Fredžio mėgstamiausi užsiėmimai – atnešinėti (kaip atneša šunys) į kamuoliuką suglamžytą metamą gerai čežantį popierėlį (tai – jo mėgstamiausias, reguliariai atsinaujinantis žaislas, nors turi daug barškučių, pelyčių ir t.t.), žaisti su mumis gaudynių, okupuoti bet kurią namuose atsiradusią dėžę, susitikti ir ristis su vieną akį turinčiu likimo draugu katinu Odinu. Kaip ir daugumai katinų, Fredžiui itin svarbus poilsis. Ilsėtis jis taip pat puikiai moka, nugulėti visi namų kampai, o naktimis užimama pusė plačios mūsų dvigulės lovos.
Iki šiol nežinome, iš kur jis ir koks jo likimas iki prieglaudos, tik pafantazuojame kurdami sau pasakas, kad gal burtininkų ar raganų užburtas ir paliktas, nes atrodo labai paslaptingai ir mistiškai. Kaip ten bebūtų, jis atėjo pas mus meilės kupina širdele ir ta meile geba apkrėsti visus. Tad taip, gyvenimas su Fredžiu kitoks – žymiai geresnis!
Foto Rasa Tamašauskaitė
Kov
19
2019“Džiofrytis tikras filosofas, mėgsta lauke sėdėti ir žiūrėti į dangų, kaip skraido paukščiai, stebėti praeinančius žmones ar kitus šunis.”
Mano gyvenime nuo pat vaikystės būdavo nemažai augintinių. Bet labiausiai bendrą kalbą rasdavau su šunimis. Turėjau nemažai patirties juos auklėdama ir augindama.
Išsikrausčius iš tėvų namų labai trūko ko nors, kuo galėčiau rūpintis, tai buvo tik laiko klausimas, kada mūsų šeima pasipildys dar vienu nariu. Ir žinojome, kad mūsų gyvenimo būdui labiausiai tiktų šuo. Naršydama Facebooke pastebėjau skelbimą apie soduose išmestus 8 šuniukus, 2 šuniukai rado namus prieš patekdami į prieglaudą, o 6 iškeliavo į ,,Šiaulių letenėle‘‘. Kelias dienas man tie šuniukai neišėjo iš galvos, o ypač vienas, nes jaučiau, kad jis ypatingas. Ir neklydau, tik nesitikėjau, kad jo ypatingumas bus kitoks. Tuomet pasiryžome, kad būtent tam susišiaušėliui suteiksime namus. Ir taip mūsų šeimoje atsirado Džiofrytis. Jam atsiradus suvokiau, kad apie šunis nieko nežinau: nei apie priežiūrą, nei auklėjimą. Nes jis buvo toks trapus, kad bijodavome prie jo prisiliesti. Pirmą mėnesį jo saugi vieta buvo po lova ir iš po jos nenorėdavo išlįsti. Kiekvienas žodis, skirtas jam, kiekvienas prisilietimas jam kėlė didžiulį stresą ir baimę, dėl kurios jis tiesiog krisdavo ant nugaros ir pradėdavo šlapintis. Ir mums teko mokytis, kaip prie jo prieiti, prisiliesti, pakalbinti, parinkti tinkamą balso toną, kad tik jam nesukeltume streso.
Ir visa tai dar papildė jo didžiulis nerangumas, nuolatinis griuvinėjimas, iškreipta eisena. Laiptais nulipti be nugriuvimo būdavo neįmanoma, nuo lovos nulipimas būdavo šuolis ant pilvuko, lipimas ant šaligatvio buvo su salto pasirodymais. Lauke kasdien sulaukdavome klausimų, kas šuniukui negerai? Kodėl jis taip keistai vaikšto? Gal šuniukui šalta, kad taip kojytes kilnoja? Tuomet teko pripažinti, kad čia ne vaikiškas nerangumas ir reikia ieškoti specialistų, kurie išsiaiškintų, kas jam yra. Taip nustatė, jog Džiofriui neurologiniai sutrikimai. Mums teko gerokai prilėtinti gyvenimo ritmą, išmokti lėčiau vaikščioti, prilaikyti šunį lipant stačiais laiptais ar norint jam nušokti nuo lovos.
Džiofrytis tikras filosofas, mėgsta lauke sėdėti ir žiūrėti į dangų, kaip skraido paukščiai, stebėti praeinančius žmones ar kitus šunis. Jis be galo geros širdies, visus ir viską myli. Dievina pasivaikščiojimus, kai lyja, kai sninga, kai saulė šviečia. Jis visada viskuo džiaugiasi, net mažiausios smulkmenos jam kaip geriausia dovana: ar tai bus lapas, nukritęs nuo medžio, ar šiugždantis smėlis po pėdomis. Ir ta jo begalinė meilė gyvenimui priverčia susimąstyti, kokie mes esame laimingi, kad jį turime, jis mums parodo, kad visa gyvenimiška laimė susideda iš smulkmenų, tik reikia išmokti jas priimti.
Todėl paskatinčiau žmones, kurie renkasi augintinį, neišsigąsti šuns su “defektais” (su neurologiniais sutrikimais, vienaakių, su širdies problemomis ar kitomis bėdomis), nes kiekvienas minusas turi daugybę pliusų. Galiausiai suvoksi, kad tavo paties širdis prisipildo džiaugsmo ir pilnatvės, kai pamatysi, jog tavo šuo yra laimingas. Jog visos tos laimės priežastis esi būtent TU, nes suteiki jam visavertį gyvenimą.
Foto Saulė Adomaitytė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Kov
19
2019“Tiesiog Brokas mums patiko, pamanėme, kas dar gali jo norėti su negalia, iškart po operacijos, matyt, jam reikia rūpesčio ir dėmesio.”
Visi mūsų gyvūnai vienaip ar kitaip yra priglausti. Pavyzdžiui, Broką (trikojį) mes pamatėme Facebook skelbime, prieglauda ieškojo jam namų. Nemąstome, iš kur jis atsirado, ir nesistengiame atsiminti – mums nesvarbi jo praeitis. Galvojame apie tai, kas bus, kai būsime kartu. Tiesiog Brokas mums patiko, pamanėme, kas dar gali jo norėti su negalia, iškart po operacijos, matyt, jam reikia rūpesčio ir dėmesio.
Gilė (su raudonu antkakliu) pakliuvo pas mus iš vieno sendaikčių turgaus – dairėmės visai kitokių pirkinių, bet pamatėme parduodamą sušalusį šunelį, visai mažą, ji buvo prišaluis prie kartoninės dėžutės dugno. Moteris ją pardavinėjo greičiausiai iš nevilties, norėdama gauti pinigų. Nepamenu, kiek mokėjome, bet nusipirkome ištikimą ir labai protingą kalytę. Pavadinome Gile dėl jos ryškios kailio spalvos ir dar dėl to, kad buvo labai gražus pavasaris.
Spurga, pati mažiausia juoda kalytė, atkeliavo mums netekus jos brolio. Auginome Salvadorą – iš tos pačios šuniukų šeimos, bet nutikus nelaimei labai jo ilgėjomės. Ir kai kaimynai pasakė, kad kalytė vėl atsivedė šuniukų – nedvejodami paėmėme JĄ. Pavadinome Spurga, nes miegodavo susisukusi į kamuoliuką ir centre išėjo balta dėmė nuo papilvės kailiuko.
Paskutinis atsirado Zefyras. Dabar jį vadiname tiesiog Zefiu. Jį pamatėme skelbime apie nereikalingus šuniukus. Nėra konkrečios priežasties, kodėl jį pasiėmėme, tiesiog nusprendėme, kad esame pasiruošę dar vienam šuniukui. Netekę dviejų didelių šunų (dogo ir mišrūnės), pritrūkome, matyt.
Turime ir kitų augintinių: egzotinę papūgą, iguaną bei akvariumą, pilną įvairių gyventojų. Visi gyvūnai rado būdą gyventi kartu ir iš esmės tinkamai prižiūrimi nesukelia nei diskomforto, nei kažkokio vargo ar grėsmės vieni kitiems. Kalbant apie paukštį – žinoma, jis naikintojas, viską ėda. Tuo tarpu šunys labiau mėgsta niokoti ir kurtis “lizdus” žmonos gėlynuose bei kelti sąmyšį kieme. Matyt, didžiausia nesąmonė įvyko, kai vienas iš jų suėdė maišelį su vaikiškais pripučiamais balionėliais. Galite patys įsivaizduoti, kaip mes juos rinkome po to kieme.
Mūsų augintiniai perprato rutiną, keliasi bei eina miegoti su visa šeima. Kai kurie pasirinko vaiko kambarį ir laiką leidžia su sūnumi, miega kartu pas jį, kiti pasirinko mūsų lovą, na, ir retkarčiais dalinasi pakaitomis vieną gultą, kurio nei vienam nereikėjo, kol suprato, kad patogu – dabar reikia visiems. Tai rotuojasi.
Nors gyvūnai ir labai džiugina, būna dienų, kai jie vargina, ypač, kai neturime pakankamai laiko arba išvykstame atostogų. Mūsų džiaugsmai tampa našta – juos reikia prižiūrėti ir lankyti, tad tai suderinti sunku. Gyvenimas su jais puikus, bet į viską žiūrėkime blaiviai, pasitaiko ir desperacijų, kai atrodo, kad pervargome. Bet visa tai praeina.
Foto Elena Rutkauskaitė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Vas
15
2019„Taip, jie gali apibarti kai pritrūksta kompanijos, ar ilgam būna palikti vieni, kai reikia palydėti prie maisto, tačiau galimybė pažinti jų charakterius tik suteikia gyvenimui daugiau įvairovės.“
Nuo mažų dienų mes augome su šunimis. Katinų neturėjome, o aš jų net dalinai bijojau. O kaip juos auginti – net nežinojom ir nebuvo įdomu.
Mikas pas mus atsirado kaip dovana. Jį, Vilniaus kiemuose išmestą, su sulaužyta uodega, rado ir padovanojo mano sesei. Iki šiol pamenu, kokia ji buvo apdraskyta ir pasimetusi, nes norėjo su katinu elgtis kaip su šunimi – glostyti kada užsimanydavo, nešioti ir panašiai. Bet gi katinai turi savo norus ir charakterį. Be to, mano sesuo buvo studentė, kuri dar ruošėsi pasimokyti užsienyje ir kai ji gavo stipendiją išvykti į Norvegiją – Mikas atkeliavo pas mane, taip pat nieko nenusimanančią apie kates. Taigi tai buvo pavyzdys, kaip atsargiai reikia dovanoti gyvas dovanas.
Mikui šiandien apie dvylika metų – skaičiuoju pagal jo pirmą įrašą skiepų pase 2007aisiais. Nors tikrai niekas tiek neduoda, nes atrodo kaip jaunas, guvus katinas. Jis mano ilgametis, ištikimas draugas, su kuriuo kartu daug patyrėme. Ne tik auginome kitus gyvūnus – šunis, katinus, bet keletą metų ir Amerikoje pagyvenome. Jį išsivežti ir parsivežti tikrai nebuvo sudėtinga. Visų kelionių (buvo bent trys persėdimai į vieną pusę) metu, jis buvo su manimi, po kėde priešais. Tačiau iki šiol manau, kad jam skrydžiai kėlė didžiulį stresą dėl baisaus lėktuvo leidžiamo garso. Matote – Mikas siaubingai bijo siurblio ir jo keliamo triukšmo. O tokiam mažam būti lėktuve, tai tikriausiai kaip būti didžiuliame siurblyje.
Prieš atsirandant Teriui, kitam mūsų kompanijos katinui, taip pat negalvojau, kad oi kaip norėčiau dar vieno kačiuko. Jis, kaip ir Mikas, paprasčiausiai nutiko. Prieš trejetą metų labai aktyviai aukodavau gyvūnėliams, kuriems reikėdavo operacijų, priežiūros ar kitokios pagalbos. Atsimenu, sakydavau sau – negaliu jų visų priglausti, tai bent finansiškai prisidėsiu. Taip pamačiau Terio istoriją – mažas, poros mėnesių kačiukas, gimęs su deformuota dešine koja, buvo atvežtas į veterinarijos kliniką užmigdyti. Veterinarams atsisakius tai padaryti, nes nepaisant kojos, fiziškai kačiukas buvo puikios fizinės būklės, jį atvežę žmonės, jį ten ir paliko. Taip jis atsidūrė pas VšĮ „Naminukus“, o jie ėmė rinkti lėšas kojos operacijai. Paaukojau. Po keletos mėnesių pamačiau Naminukų žinutę, kurioje jie stebėjosi, kad šitas gražuolis vis dar be namų. Tada ir atėjo į galvą – gal reikia jam padėti ne tik finansiškai. Susitariau jį pamatyti, pamačiau ir sutariau, kad paimsiu. Kiek nerimavau dėl jo trijų kojų ir gebėjimo vaikščioti bei lipti laiptais, bet, kaip paaiškėjo vėliau, jis su tuo neturėjo jokių didelių problemų.
Taigi taip ir Teris atsirado pas mus. Buvo mažas, padūkęs, bet labai meilus, didelėmis geltonomis akimis, katinas. Jo užpakalinės kojos nėra labai stiprios ir dažnai jam einant ar sėdint slysta į šonus, o nupjautą koją teko operuoti dar kartelį, nes ėmė atauginėti kaulo dalis, tačiau visa tai niekai, nes tikrai yra labai smagu matyti, kaip jis prisitaikė ir kiek daug gali. Be to, pasibaigus katiniškai paauglystei, jis visiems rodo neįtikėtinai daug meilės. Teris, nors turi tik tris kojas, puikiai laksto, žaidžia ir užsišoka ant kėdžių, stalų ar palangių. Mėgsta stebėti lietų, snaiges ir paukščius. Bet tikriausiai labiausiai išskirtinis yra jo bendravimas su žmogumi. Čia gal ir mano įtaka, tačiau jis labai daug kalba. Kalba iš tiesų abu – ir Mikas, ir Teris, tačiau Teris jau keletą metų neina valgyti vienas, o pirma pasišaukia, kad kas nors jį palydėtų iki jo indelio ir pastovėtų greta. Jis miaukdamas žadina rytais, o vakarais, kai kambariai ištuštėja ir jis susivokia, kad kažkur liko vienas tamsoje, ima garsiai ieškoti kur visi dingę. Jo net miauksėjimas būna klausimo formos. Paieškos baigiasi, kai jį pasišauki ir jis įsitaiso kur netoliese.
Mikas su Teriu labiausiai mėgsta miegoti. Ant grindų, palangių, sofos ar lovos. Mikas dar sugeba ir po apklotu palysti. Abu dažnai žiūri pro langą į žmones, mašinas, paukščius, lauko katinus. Vasaromis prie langų šildosi. Deja, su Miku net trumpam negalima atverti lango, nes jis visad taikosi pabėgti. Labai mėgsta, bet tuo pačiu ir bijo lauko. Ne kartą pravėrus vertikaliai langą trumpam pravėdinimui, turėjome bėgti į kiemą ieškoti dingusio Miko. Kadangi per visą savo gyvenimą jis niekada nebuvo ilgai lauke, tikrai ten neišgyventų.
Mėgstamiausi abiejų katinų žaislai yra paprasta virvė ir iš folijos susuktas kamuoliukas. Jau senokai nebeperku jiems nieko, nes žaislai iš parduotuvių jų nedomina. Abu vienas kitą kas dieną prausia, o būna ir kad pasiprausę siaubingai susimuša. Net plaukai skraido. Tada jau reikia eiti jų drausminti. Praeina valandėlė, o jie jau ir vėl vienas kitą laižo.
Šiandien be katinų gyvenimo neįsivaizduoju, nors teko daug mokytis kaip juos auginti, prižiūrėti ir suprasti. Jie užpildo namus ir suteikia jiems gyvybės. Su jais galiu visada pasikalbėti ir nesulaukti kritikos ar patarimų. Taip, jie gali apibarti kai pritrūksta kompanijos, ar ilgam būna palikti vieni, kai reikia palydėti prie maisto, tačiau galimybė pažinti jų charakterius tik suteikia gyvenimui daugiau įvairovės.
Foto Jovita Baliūnienė
Vas
15
2019“Ji džiaugiasi kiekvieną sykį mums grįžus namo ir atbėga pasitikti drauge su savo gauja.”
Katytės Uršulės istorija
Neturiu vaikų, geidžiu šuns, bet turiu nuostabią katę. Tai buvo pirmi mano išgirsti žodžiai iš Mindaugo, kuris neplanuotai priglaudė savo geriausią draugę. Mažas, kumščio dydžio skrituliukas, pasruvęs krauju – tokią Uršulę pirmą sykį išvydo Mindaugas. Sušalusi, sustirusi ir visa kruvina. Toks mažas katinukas įlėkė apie šeštą valandą ryto, kuomet jis ėjo į darbą pro duris. Apžiūrėjęs iš arčiau pamatė, jog mažoji kone neturi akytės, yra sudraskyta ir apkandžiota (gal laukinių kačių). Toliau laukė nuodugnus ir tvarios kantrybės reikalaujantis gydymas tiek namuose, tiek veterinarijos įstaigose. Uršulė ir jos Mindaugas ištvėrė visa tai drauge. Pieno mišinukai, pratinimas prie žmogaus rankų, prie šilumos. Iš pradžių ji buvo mažas, mirštantis, persigandęs gyvis, kuris pavirto į išdidžią, savimi pasitikinčią ir pačią meiliausią (tikrai!) katę, kuri be problemų gali nužvelgti visą savo karalystę – mūsų namus.
Mažoji vis dar sveria nedaug. Mūsų namų svečiai matydami ją pirmą kartą klausia – kokio amžiaus šis mažas kačiukas. Tačiau Uršulė jau dama. Suaugusi ir laiminga, dabar turinti brolį (juodą, didelį katiną iš lauko) Nyčę ir sesę (jauniausiąją namų gyventoją – kalytę) Šiaurę. Ji džiaugiasi kiekvieną sykį mums grįžus namo ir atbėga pasitikti drauge su savo gauja. Uršulės dienos dabar užsibaigia šiltai įsikuitus po paklode – mūsų lovoje.
Kalytės Šiaurės istorija
Aš noriu bulterjero – pirmi mano žodžiai vyrui užsiminus apie šunį. Rinkomės veislynus, kuris šunelis dailesnis, turi daugiau titulų, kuriuo galėtume stipriau didžiuotis. Tačiau išryškinus ir išanalizavus priežastis, kodėl mums reikalingas dar vienas šeimos narys, paaiškėjo, kad pagrindiniai šuns bruožai, kurių mums reikia, nepriklauso jokiai veislei. Mes norėjome šeimos nario, dar vieno pseudo vaiko savo kasdienybėje, kad miauksintieji turėtų su kuo pažaisti, o atvažiavus lankyti močiutės, ji turėtų galimybę apkabinti kažką nerūpestingo ir lakstančio keturiomis kojomis. Taip neilgai svarstę mes pradėjome ieškoti šunyčio. Nagrinėjome prieglaudų skelbimus, klausinėjome draugų, žioplinėjome internete. Netyčiomis man toptelejo – o kaip tie šuniukai iš mažų kaimelių? Kur šeimos vis dėlto pasiryžta neišmesti nereikalingų šuniukų į upę. Taigi pradėjome kuistis skelbimų svetainėse. Gal pasirodys keista, bet pamilome šunytę iš Plungės rajono. Taigi sukorėme beveik tris šimtus kilometrų tik dėl jos. Ir nenusivylėme. Iki šiol. Žinau, kad ir nenusivilsime. Ji turi visus bruožus, kurių mums taip reikėjo. Dėkojame jos mamos dabartiniams šeimininkams, nes neleido kaimyno vokiečių kurtsharų kalės, netyčia pastojusios medžioklės metu, užmigdyti su visais aštuoniais šunyčiais, priglaudė juos savame kieme. Šiaurė savo dieną taip pat užbaigia galvytę padėjusi ant vieno iš mūsų šeimos narių – mūsų lovoje.
Trečias ir, tikiuosi, paskutinis šeimos narys – Nyčė
Dešimta valanda vakaro. Mindaugas vedžioja Šiaurę. Rytoj sinoptikai pranašauja didžiausius žiemos šalčius. Abu apsirėdę šilčiausiomis pūkinėmis striukėmis, o aš net nedrįsau pasitraukti nuo šildytuvo namuose. Burzgia šildytuvas, į kambarį įbėga Šiaurė – su žiemine striukyte, nenurengta, kojos nenuplautos, visos pilnos ant šaligatvio barstomų druskų. Šaukiu Mindaugą klausdama, kas nutiko, nesulaukdama atsako. Ko gero, jis įleido šunį pats neįėjęs į vidų. Kažkas atsitiko. Griebiu mobilųjį ir renku jo numerį. Įkyriai skambinu. Tyla. Visa persigandusi imu rengtis ir leistis paieškon. Man nespėjus apsiauti antro bato, pro duris įbėga Mindaugas – ,,Goda, lauke juodas katinas. Po mašina. Visas sušalęs ir miaukia iš išgąsčio. Ne laukinis, dreba. Ką daryti?“. ,,Greičiau nešk jį čia!”, – tokia Nyčės atsiradimo mūsų namuose istorija. Po pirmosios paros jis jau miegojo viename krėsle su mūsų šunimi. O man grįžus, visuomet bėga greičiau už visus pasitikti, nes reikia kuo skubiau pasitrinti į šeimininkės veidą ir parodyti, kad myli. Pasaka. Nebegalėjome to uodeguoto juodulio padovanoti kitiems.
Foto Greta Kniežaitė Novikovienė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Sau
22
2019„Namie laikome du katinus ir du šunis, visi jie – priglausti.“
Namie laikome du katinus ir du šunis, visi jie – priglausti. Pradėkime nuo pirmojo mopso, atsiradusio pas Ernestą namuose: tai Seras Fergisonas, namie vadinamu tiesiog Fergiu. Jo atvykimo istorija tokia: jis paimtas iš žmonių, kurie galvojo, jog mopsas yra pats geriausias sargas, tad laikė jį tiesiog prie būdos. Kaip išsiaiškinome, Seras ne šiaip sau Seras, bet ir kilmingas – su visais kilmės dokumentais, kurių, aišku, niekas nematė, tačiau viską išduoda jo tatuiruotė ausyje. Iš savininkų paimtas VŠĮ „Dogspoto”, pateko laikinai globai pas mane. Nuo pirmos minutės įsimylėjau jį, taip ir liko jau antri metai. Pagaliau radęs meilę, dabar su džiaugsmu ją dalina visiems, ko nepaneigs ir fotografė, atvykusi fotografuoti šių nuostabių mūsų šeimos narių. Ypatingai mėgsta žmonių dėmesį – kai tik randa progą, iš karto įsitaiso ant kelių, mėgsta dalinti bučkius ir trintis. Suaugusiųjų ir vaikų numylėtinis!
Antroji laurus nuskynusi ir širdį pavergusi – mopsytė pensininkė, dar kitaip – Madam Bjork. Ji atvyko, galima sakyti, iš gimdymo fabriko, tik „fabrikas“ per švariai skamba, tad, kad visiems būtų aiškiau – iš tikro tvarto. Ten buvo laikoma (matomai ankstesni šeimininkai sumaišė, jog ne kiaulę augina) kaip gimdymo ir žindymo mašina, kuri, suėjus terminui, pasidarė visiškai nebereikalinga ir nenaudinga. Todėl visą tą grožį, vėlgi paėmė VŠĮ „Dogspotas” ir parvežė Ernestai laikinai globai. Turbūt įsivaizduojat, o gal ir ne, kokio kvapo ir išvaizdos buvo Madam. Toli iki Madam, tačiau su didele meile sutvarkėm, išmaudėm, išoperavom gimdą, abi galines kojas, kad galėtų vaikščioti ir bent senatvėje pasidžiaugti namų šiluma ir žmonių meile. Galvojom, jog tik laikinai globai, bet jos akys ir nuostabus charakteris vėl pavergė Ernestos širdį. Taip ji jau daugiau nei metai liko šiuose namuose. Dabar Bjork oriai leidžia savo senatvę tarp pagalvėlių, o ilgesniuose pasivaikščiojimuose, kaip tikrą karalienę, nešioja ant rankų arba specialiai jai nupirkta kuprine.
Draugai katinai Liucijus ir Adolfas, taip pat netikėtai atsidūrę šiuose namuose. Ponas Liucijus, Kornvalio rekso (angl. cornish rex) veislės katinas, gal labiau katušuniu reiktų vadinti. Išdidus it tikras katinas. Daug metų draugaujantis su Indre, atsirado iš prieglaudos „Nuaras” kurį kažkas išmetė prieš 9 metus. Ponas buvo išsigandęs ir labai baikštus. Draugas nr. 1, nuo Kauno iki Vilniaus, keliauninkas kaip ir šeimininkė. Truputį aklas, truputi skersai vaikštantis, bet vis tiek išlaikantis savo poniškumą. Jis su charakteriu, kaip ir visi šios veislės atstovai, tačiau daug kas įvyko per metus, tad į savo ponišką vienišiaus gyvenimą įsileido ir kitus draugus gyvūnus. Nors prieš tai karaliavo vienas, dabar, kaip čia pasakius, „toleruoja“ ir kitus gyvus padarus.
Na ir paskutinis, šiemet tiesiai iš dangaus atsiųstas jaunuolis, katulis Adolfas. Iš tikrųjų turėjo būti Hitleriu, bet nuspręsta palikti tiesiog Adolfu. Iki šiol juokaujam, jog prašėm Dievo pinigų, o gavom katiną iš dangaus. Jaunuolis buvo kelių mėnesių, kai praėjusią vasarą atvyko pas mus – tiesiog išmetė kažkas per langą. Kaip ir visi, paimtas laikinai, bet savo žvilgsniu pavergęs širdį, liko pas mus ir dabar neleidžia nuobodžiauti trims pensininkams, nes yra vienas, nei metų neturintis Adolfas. Beveik kaip trys muškietininkai ir D’Artanjanas. Išskirtiniai bruožai – išmoko kaulinti skaniukų kartu su mopsiukais, mėgsta miegoti vonioje ar kriauklėje, maudantis būtinai tupės ant vonios krašto, mėgsta atsigerti iš klozeto (pora syk ten ir įkritęs), nepaisant to, kad pristatyta indelių su vandeniu – tiesiog taip skaniau. „Kalbantis“ katinas, mėgstantis pasiginčyti, kai jam sakoma, kad daro kažką ne taip.
Va visa kompanija!
Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė
Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė
Gru
22
2018„Bariukas yra mums gyvenimo džiaugsmo pavyzdys.“
Mūsų istorija gal kiek kitokia, bet viena yra bendra – tai meilė ir draugystė. Mūsų šiurkščiaplaukiui taksiukui Bariui jau devyneri, iš kurių ketverius metus jis nevaldo galinių kojyčių. Taip jau nutiko, kad mūsų linksmuolis, judruolis medžiotojas, stirnų gaudytojas ir t. t. susirgo babezioze, sunkiai sirgo… Bet pagijo, nes jis kovotojas. Tai jam nesutrukdė būti gaujos vadu ir toliau.
Bet, kaip sakoma, bėda viena nevaikšto, ir vieną gražią vasaros dieną Bariukas „atsisėdo“ ir jau pats niekada nebepakilo ant savo keturių kojyčių. Iki šiol nesuprantame, kodėl vet. gydytoja delsė daryti operaciją, gal buvo labai pavargusi, gal… Tai jau tegul lieka jos sąžinės reikalas, bet stuburo išvaržos operacija buvo nesėkminga. Mums buvo pasakyta: „norite – žaiskite“. Tikiuosi, suprasite, ką gydytoja turėjo galvoje, tai pasakydama. O mes „žaidžiame“ ir „žaisime“ tiek, kiek reikės, nes Bariukas yra mums gyvenimo džiaugsmo pavyzdys.
Foto @Greta Kniežaitė – Novikovienė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Gru
05
2018„Kažkam jie būtų tik aklas katinas ir šuva ant grandinės, o mums tai – mūsų berniukas ir mūsų mergaitė – lygiaverčiai šeimos nariai, kurių neatsisakysime, kad ir kas nutiktų.“
Akliukas jau nepamena galėjęs būti beglobis – jo protingos mamos dėka, dabar gyvena geriau negu dauguma. Prieš maždaug penkerius metų pas mus vis užklysdavo katė: pasivaišindavo, išeidavo, pareidavo, nebūdavo savaitę ar pora dienų. Pradžioje galvojome, kad turi namus, deja.. Prieš 4,5 metų, birželį, kaimynas iš gretimo sklypo pasakė, kad jo valdose guli „kažkokia” katė su kačiukais, sakė, kad jei norit, pasiimkit arba juos „išrūkysiu”. Kadangi prieiti prie mažųjų nebuvo įmanoma, lyg ir sutarėme, kad kol paaugs, pasiliks pas jį kieme, o mes katę maitinsim, paskui priglausim ir kačiukus… Deja, vieną dieną, uždegdamas šalia jų laužą, juos išprašė. Ką išgyveno katė baisu ir pagalvoti – vakare visus katulius radome katės suneštus pas mus. Augo šeimyna pas mus kieme, visi kačiukai turėjo bėdų su akytėm – valėm, plovėm, gydėm, bet dvi katytės neišgyveno tos pačios vasaros. Akliukas, sesutė ir mama Katė pasiliko pas mus, tad visus kastravom, sterilizavom. Gyveno laisvą gyvenimą ir tik vakarais grįždavo namo. Deja, sesutė po dviejų metų sunkiai susirgo ir neišgyveno, o dar po metų išėjo mama Katė.
Akliukui dabar 4,5 metų, buvęs labiausiai neįgalus, nes taip ir neteko savo akytėm pamatyt pasaulio, yra stiprus, aktyvus, mylintis ir mylimas. Toks jausmas, kad apie jo negalią žinome tik mes: jam netrukdo, kuo puikiausiai orientuojasi namuose ir kieme. Būdamas mažas kartais atsitrenkdavo į „ne ten“ pastatytą automobilį ar dviratį. Medžioja peles, kurmius, žalčius, varles ir viską, kas juda, kartais spėjame ką ir išgelbėti. Valgo išskirtinai tik vienos rūšies katinų sausą maistą, svetimų vaišinamas nesigundo. Gyvena laimingą, sotų, linksmą gyvenimą, tikriausia net nesuprasdamas, kad dėkoti už tai turėtų tik savo protingai mamai, kuri gelbėdama savo kačiukus, kažkada jį atnešė į mūsų kiemą. Labai mylimas ir mylintis.
Šeila pas mus atvyko dar visai neseniai, šių metų spalio 14 dieną, būdama 1 metų ir 2 mėnesių. Šuns turėti šiuo metu neplanavome, nes tik birželį dėl staigios ligos netekom savo kalytės ir visiškai nesijautėm pasiruošę naujam draugui, bet… Rugsėjį, viename beglobių gyvūnų puslapyje pamatėme juodą kalytę, pririštą kažkokiu trosu prie lauko būdos. Skelbimas atrodė kaip vienas iš daugelio privačių asmenų, kurie išsikrausto ir šuniui vietos nelieka – su „įspėjimu”, kad jei per mėnesį neatsiras, kas ją paims, bus užmigdyta ar tiesiog palikta. Atrodo, istorija viena iš tūkstančio kitų pasidalintų mano Facebook paskyroje, bet kalytės vardas buvo toks pat, kaip mūsų dukrytės – Leila. Pakalbėjau su vyru, pasijuokėm, gal tai likimo ženklas, ir nutarėm ją priglausti – pradžiai nors laikinai, o jeigu sutars su mūsų Akliuku, galbūt galės likti visam. Praėjus mėnesiui nuo skelbimo sužinoję, kad jos niekas taip ir nepriglaudė, nuvykom jos paimti į Rusnę. Pradėjom pratinti prie Šeilos vardo. Pirmos dienos buvo pilnos streso: pirmi pasivaikščiojimai, pirmi kartai laisvai lakstyti po kiemą, pirmas vizitas pas veterinarą, nukirminimas, echoskopija, skiepai, pirmos grožio procedūros – nagų karpymas, maudynės… Ir pirma pažintis su mūsu Akliuku, kuri praėjo sklandžiai. Pirmos naktys namie, kurios nustebino – šuo, augęs prie būdos, nė karto neatliko savo reikalų namuose. Praėjus kelioms savaitėms vyras juokėsi iš manęs, kad lyg ir ėmėme Šeilą su mintimi tik laikinai globai, tik, kad išgelbėti ir surasti namus , bet, kaip ir iš karto, visiems tapo aišku, kad namus ji jau rado ir niekur jai jų ieškoti nebereikia. Dabar laukiame Šeilos rujos, po kurios, praėjus 2 mėnesiams, bus atlikta sterilizacija. „Trosas” ar grandinė ant kaklo, perpučiama būda, slegiantis šaltis ar kepinantis karštis, atliekos nuo žmogaus stalo jai liks tik slogus prisiminimas. Antkaklis dabar naudojamas tik ID pakabukui, o į pasivaikščiojimus panelė vaikšto su petnešomis, valgo tik jai skirtą, kokybišką šunų maistą, miega ant sofos arba vyriausiojo sūnaus lovoje, yra labai mylima ir tokia liks iki savo dienų galo.
Mūsų šeima – aš Raminta, vyras Evaldas, sūnūs Nedas ir Elajus bei dukrytė Leila – yra labai laiminga, galėdama savo šeimoje turėti Akliuką ir Šeilą, tuos, kurie visad prisiglaudžia, pralinksmina, užjaučia ir myli. Kažkam jie būtų tik aklas katinas ir šuva ant grandinės, o mums tai – mūsų berniukas ir mūsų mergaitė – lygiaverčiai šeimos nariai, kurių neatsisakysime, kad ir kas nutiktų.
Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė
Gru
05
2018“Nors gyvūnų kiekis yra didelis, tačiau jie suteikia tiek pozityvo, kad visos eibės, sugadinti baldai, grindų dangos ir kiti dalykai tikrai yra visiška smulkmė.”
Pirmoji mano namuose atsirado Simba, jos istorija elementari, netekau ilgus metus auginto šeimos nario ir taip netikėtai atsirado pas mus mano mažoji švieselė. Tai buvo prieš 6 metus, o atrodo lyg vakar. Atvažiavo visa liesa kaip dviratis ir baili kaip epušės lapas. Niekada neteko turėti tokio bailiuko, daug darbo įdėjome, kad ji pamirštų savo baimes, nors ir yra dar likusių pasekmių, tačiau šiandien ji pakankamai savimi pasitikinti ir, svarbiausia, laiminga šeimos narė. Ji namų dirigentė ir siela. Dėl jos pradėjau savanoriauti prieglaudose, globoti gyvūnus ir pastebėti gatvėje esančius nelaimėlius. Taip pas mus atsirado dvi katės, kurios buvo paimtos globoti laikinai, ir tai jau tęsiasi 4 metus.
Taip pat atsirado ir ketvirtasis šeimos narys Sonis. Jis buvo rastas kažkur laukuose su išmušta akyte, tikrai neplanavau jo pasilikti, planas buvo paimti iš Ukmergės prieglaudos, kurioje sveiki gyvūnai nebuvo migdomi, bet Sonis toks nebuvo. Taigi “SOS gyvūnų” vadovė sutiko padėti ir priėmė Sonį po savo sparnu. Operacija pavyko puikiai, bet tas gudrus mažylis tiesiog pavergė mano širdį. Be to, šuo be akies, šansų, kad ras namus, labai mažai. Taip mažas buvęs benamiukas tapo ketvirtu mūsų šeimos nariu. Nors Sonio pirmoji meilė buvau aš, bet parvežus namo, kur jo laukė mano mama, ta meilė greitai išgaravo ir jis tapo visišku mamos lepūnėliu. Aš jau nebesu reikalinga, na, nebent tada, kai mamos nėra ir reikia pavalgydinti ir išvesti į lauką. Netrukus pastebėjome, kad beglobių yra ir visai šalia, t. y. laukan išmesti katinai, pradėjome juos maitinti ir su jais draugauti. Taip viena iš tų laukinių kačių tapo penkta mūsų šeimos nare.
Iš tiesų nebūtų šios istorijos, jeigu ne mano mama, kuri palaimino visų gyvūnų priėmimą į šeimą, nes aš esu tik savaitgalinė „mama“. Ir nors gyvūnų kiekis yra didelis, tačiau jie suteikia tiek pozityvo, kad visos eibės, sugadinti baldai, grindų dangos ir kiti dalykai tikrai yra visiška smulkmė.
Jei reikėtų pasirinkti šiandien, ar priglausti gyvūną iš prieglaudos / gatvės, tikrai padaryčiau tą patį, labai linkėčiau, kad ir daugiau žmonių pasektų šiuo pavyzdžiu ir nebijotų priglausti gyvūną, kuris buvo išduotas.
Foto Ieva Kiznevičiūtė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Geg
23
2018„Buvo visko, tačiau Džeimis atlaikė, jo noras gyventi nugalėjo.“
Dabar žiūrint į Džeimį sunku patikėti, ką jis iškentė ir koks stiprus buvo jo noras gyventi. Viskas vyko 2016 metų pavasarį, nieko blogo neįtardami paleidome jį pabėgioti. Kadangi gyvename kaime, aplinkui vien miškai, šuo išbėgo palakstyti ir negrįžo. Ilgai jo ieškojome, skambinome kaimynams, ar niekas nematė šuns, deja, negavome jokių žinių. Buvome beveik praradę viltį, tačiau vieną dieną mama sušuko, pamačiusi Džeimį. Jis grįžo po 12 dienų, tačiau ne toks kaip anksčiau. Gulėjo kieme prie tvoros, kai mes atbėgome jo pasiimti, jis neturėjo jėgų net atsistoti. Buvo sužeista jo dešinė koja, šuo buvo ypač sulįsęs.
Po kelių dienų pastebėjome, kad jo koja ypač skaudi ir negyja. Mano tėvai kreipėsi į veterinarijos gydytoją, kuris davė vaistų, šuo jautėsi gana gerai, laukėme, kol jam dar pagerės. Deja, po kiek laiko buvo tik dar blogiau, Džeimio kojos kaulas buvo matomas plika akimi. Nedelsdami susisiekėme su veterinarijos klinika „Laimingas ūsas“. Mus priėmė nedelsiant, bet gerų žinių nesitikėjome. Reikėjo rinktis: amputuoti koją arba užmigdyti šunelį. Veterinarui atlikus reikiamus tyrimus, nusprendėme ryžtis operacijai. Tačiau net neįtarėme, koks sunkus bus periodas po operacijos. Sunku patikėti, kiek Džeimiui reikėjo iškentėti. Po operacijos praėjus kuriam laikui jis jautėsi vis prasčiau. Matėme, kad jam labai skauda, tvarstant jis inkštė, nebeėdė ir nebevaikčiojo, tiesiog gulėjo. Visuomet palaikėme ryšį su daktaru ir konsultavomės, ką daryti toliau, važinėjome į kliniką. Sulaukėme ir skaudžių komentarų iš aplinkinių, kad šunį reikėjo migdyti, o mes jį tik kankiname. Tačiau negalėjome pagalvoti apie migdymą, nes jis mūsų šeimos narys, su kuriuo gyvenome 10 metų. Buvo visko, tačiau Džeimis atlaikė, jo noras gyventi nugalėjo.
Nieko nėra geriau, kaip matyti jį bėgiojantį po pievas. Jis dabar toks pat kaip anksčiau – greitas, guvus ir linksmas. Einame kartu pasivaikščioti, pabėgioti, pasideginti saulutėje, jis puikiai vaikšto ant trijų kojyčių ir stebina aplinkinius. Gal jis kiek sustorėjęs, nes buvo labai lepinamas po nelaimės. Jis mums įrodė, kad svarbiausia nepasiduoti. Tačiau be klinikos „Laimingas ūsas“ specialistų mums nebūtų pavykę išgelbėti Džeimio. Tik bendradarbiaujant ir pasitikint specialistais, galima sulaukti tokių džiuginančių rezultatų.
Foto Aurelija Bacevičienė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Geg
09
2018„Gaminant maistą ji gali tieisiog sedėti viduryje virtuvės iškelta galva ir gaudyti kiekvieną skanų kvapą.“
O viskas prasidėjo dar 2017 metų vasarą, kai sužinojau, kad studijuosiu Vilniuje. Jau tada žinojau, jog augusi tarp gigantiškų žirgų, įvairių dydžių šunų, kačių bei miniatiūrinių žiurkėnų, nuo mažumės svajojusi sieti gyvenimą tik su gyvūnais, išvykusi iš uostamiesčio – turėsiu augintinį. Ir štai atėjo rugsėjo mėnesis, kai visus studentus pasitinka kuratoriai ir parodo, kur praleisime visus studijų metus. Būtent tą dieną papasakojo ne tik apie kolegiją, bet ir nusivedė į čia pat esančią „Lesės“ prieglaudą. Įžengusi iškart supratau, kaip norėčiau padėti visiems – mažiems ir dideliems. Ir jau tada pamačiau savo Valę. Stovėjo ji „kovinėje“ pozoje, lojo ant mūsų pašaliečių. Iš pradžių nesupratau, kodėl vis loja kartais atsisukdama į sieną, o kartais ir į mus. Priėjusi arčiau pamačiau, jog šunytė visiškai nemato šio pasaulio, tačiau jaučia visa širdimi, vis bando glaustis prie ją glostančių rankų. Esu dėkinga kuratorėms, kurios nusivedė mus ir parodė, jog šitiems gyvūnams labiau nei bet kam kitam reikia nors trupučio meilės, paglostymų, pasivaikščiojimų bei šiltų namų. Taigi taip tapau viena iš Vilniaus „Lesės“ savanorių. Kiekvieną kartą atėjusi į prieglaudą prašydavau, jog pavedžioti Valę paliktų man. Lauke pašaukus šunytę ji iškart prieidavo, vizgindavo uodegytę ir vis lyžtelėdavo rankas. Aišku, atvažiuodavo labai daug žmonių rinktis savo šeimos nario, bet pro lojantį bei sveikatos problemų turintį šuniuką vis praeidavo. Ir tada supratau, kad Valė taps mano šeimos nare.
Tik pasiėmus iš prieglaudos Valę laukė naujas iššūkis – kaip šunytė elgsis autobuse? Bet Valė nesukėlė jokių problemų – gražiai įlipo į krepšį, visą kelią sedėjo taip ramiai, jog kartais atrodydavo, kad šunytė mane pažįsta visą amžinybę ir net nestresuoja garsiai burzgiant bei drebant autobusui, traukiniui ar mašinai. Aišku, buvo daug tų iššūkių ir tikiuosi, kad bus dar daugiau, nes Valė, kaip tikra dama, viską atlieka taip, lyg būtų tai darius ištisus metus. Tiesa, iš pradžių buvo sunku apsiprasti prie svetimos aplinkos, vis atsitrenkdavo į daiktus, bet dabar yra apskaičiavusi kiekvieną žingsnelį namuose, kiekvieną laiptelį laiptinėje. Deja, su kitais šuniukais jokių reikalų turėti nenori: vis puola, kartą yra išplėšusi net kuokštelį plaukų. Užtat grįžus į gimtuosius namus kiti augintiniai jau yra supratę ir perpratę Valės mąstymą, jog šitai damutei kelias visada turi būti laisvas.
Ji turi savo numylėtus ir jau beveik „išėjusius iš galiojimo“ žaisliukus. Valandų valandas gali tiesiog šantažuoti eiti žaist su kamuoliuku. Ypač mėgsta maistą. Natsisakys nieko, kas yra valgoma. Gaminant maistą gali tieisiog sedėti viduryje virtuvės iškelta galva ir gaudyti kiekvieną skanų kvapą. Kartą yra net pusę picos pavogusi iš dėžės, todėl dabar Valytė yra išmokyta gulėti savo vietoje, kol visi valgo. Ir vis dėlto, kad ir kaip stengčiaus rūpintis ja, praeities pasekmės vis išlenda: vis pakilę kepenų rodikliai, plaučiuose kaupiasi skysčiai, kasdien kosėja bei turi daug dantų, kuriuos reikėtų rauti. Tačiau gydomės, kol kas Valė žingeidi, nuotaika visai ne senjoriška ir elgsena kaip mažo šunyčio, vis bandančio susirasti veiklos.
Taigi norėjau padėkoti kolegijos kuratorėms, jog atvedė mane ten, kur pirmą kartą išvydau ją – Valę, Vilniaus „Lesės“ prieglaudai, jog rado, rūpinos bei patikėjo man geriausią draugę bei kompanionę, tėvams už moralinę bei finansinę pagalbą ir „neBrisius“ komandai, kad skiria laiko išduotiems, ypatingiems gyvūnams! Visus noriu paskatinti savanoriauti, nes tai suteikia tiek laimės ir žmogui, ir gyvūnui, tai lyg terapija, o gal atsitiks kaip man – susirasite patį geriausią draugą?
Foto Vilija Graužinytė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Lap
07
2017
“Kai grįžtu namo, ji kaip koks šuniukas pribėga, prisiglaudžia, pasitrinta ir „pakalba“ su manimi.”
Mūsų abiejų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai likimas mus suvedė. Draugo paskatinta, nusprendžiau priglausti kačiuką, nes žinojau, kad jis greitai išvyks ir liksiu viena. Kaip pastebėjote, Trika yra tikrai išskirtinė. Kai nuvykau į prieglaudą, manęs paklausė, kodėl būtent trikojė? Mano atsakymas buvo paprastas: o kodėl gi ne? Visą laiką žinojau, kad noriu kitokios katės. Girdėjau tokių nuomonių, kad nesugebėsiu auginti tokio gyvūno ir reikės kažkokios specialios priežiūros. Bet, kaip matau, mums viskas sekasi puikiai ir neturime jokių sunkumų bendraudamos ir būdamos kartu po vienu stogu.
Ji dar labai maža, taigi mėgsta išdykauti ir prikrėsti šunybių, bet su kiekviena diena mokomės iš savo klaidų. Kadangi jai sunku vaikščioti kaip įprastai katei, Trika šuoliuoja kaip kengūrytė ir kai kada krenta ir verčiasi kūliais, bet, laikui bėgant, tikiu, kad ji sustiprės. Kiti sakė, kad esu drąsi ir nuostabi, jog ją pasiėmiau, bet aš manau, jog ši katytė yra tokia drąsi ir nuostabi, nes nepaisydama sunkumų ji tik įrodo visiems, kad viskas įmanoma. Tikiuosi, kad jos gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę ir ji įkvėps kitus mylėti save ir džiaugtis gyvenimu, net jeigu esi ,,nepilnos komplektacijos‘‘. Ši katė yra labai draugiška ir labai labai meili, žaidžia su savo žaisliukais, o vakare kartu einame miegoti, susiraito prie pat manęs ir įjungia savo murkimo aparačiuką. Kai grįžtu namo, ji kaip koks šuniukas pribėga, prisiglaudžia, pasitrinta ir „pakalba“ su manimi. Tikras namų džiaugsmelis. Skatinu ir kitus mažiau bijoti išskirtinumų, nes kartais tai atneša daug laimės ir meilės į mūsų širdis.
Foto Rasa Tamašauskaitė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Spa
08
2017“Grįžus iš darbo pats mieliausias vaizdelis, kai prie durų katytės pasitinka, džiaugiasi, kad grįžome.”
Dar tėvų namuose, kiek tik save atsimenu, visada būdavo gyvūnų. Ir tik mano dėka. Mama prieštaraudavo, bet aš mokėdavau maldauti. Ir taip atsirado žiurkėnai, akvariumas su žuvytėmis, triušiai ir, didžiausiam mano džiaugsmui, pagaliau šuo. Išgyveno jis 15 metų, kol vieną rytą nebeprisikėlė.
Išėjusi iš tėvų namų dėl studijų ir nuolatinio kraustymosi tai į vieną šalį, tai į kitą būstą, vis negalėdavau prisiimti atsakomybės už gyvūną, kuris gyvens gal 10, o gal ir 20 metų. Tačiau gyvenimas ėmė tekėti ramesne vaga, atsirado nuolatinis būstas, ėmiau sekti prieglaudas, jų aprašomus išgelbėtus gyvūnus. Pamenu, buvo praėję maždaug pusė metų po to, kai nusprendžiau žvalgytis ir, jei kris į akį, priglausti gyvūną.
Tą dieną telefono ekrane viena prieglauda pranešė apie iš vieno lizdo paimtas katytes. Jas abi išgelbėjo iš baisaus šalčio – infekcija ir užpūliavusios akytės kėsinosi į gyvybę. Nuostabi prieglaudos darbuotoja neleido užmigdyti mažų nusmurgusių katyčių. Vienai prireikė pašalinti abi akis, kitai – pavyko vieną išsaugoti. Komentaruose žmonės diskutavo ir vylėsi, kad kas nors paimtų jas abi kartu, o ne išskirtų po vieną.
Kilo pirma mintis – ir kas jas tokias neišvaizdžias ims. Širdyje kažkas įsižiebė – aš galiu suteikti joms pakankamai meilės ir namų šilumos. Nusiunčiau vyrui, aptarėme, kaip ką paaiškinsime vaikams ir dar tą patį vakarą susisodinome juos ant sofos pasikalbėti. Klausiau vaikų, kaip jie reaguotų, jei kažkas augintų aklas katytes? Ir po truputį sukau kalbą link esmės – kas būtų, jei mes jas augintume? Kaip reaguotų jų draugai? Ar jiems nebūtų gėda, nepatogu? Aptarėme įvairiausias situacijas. Mano džiaugsmui, jie labai mus palaikė, pažadėjo, kad gins, mylės ir rūpinsis jomis. Su vyru aptarėme visas saugos priemones, kad netyčia neišeitų į gatvę vienos, kad nuo antro aukšto laiptų nenukristų…
Kitą dieną paskambinau globėjai ir sutarėme susitikti. Parsivežiau jas abi galvodama, kad jos bus baikščios, pridėjome dėžių, įvairių apklotų, kad galėtų slėptis ir jaustųsi saugiai. Tačiau jos nė nemanė bijoti – drąsiai išėjo į kambario vidurį ir ėmė šniukštinėti visus kampus.
Visiškai aklą katytę pavadinome Tutse, juodai baltą su viena akimi – Lile. Abi iš karto nulėkė į virtuvę susipažinti su mūsų augintine triušyte Tiule. Akloji Tutsė kėlė daugiausia nerimo, nes eidama vis atsitrenkdavo į daiktus, dėl to man skaudėjo širdį. Įėjusi į naują kambarį, ji nueidavo į centrą ir imdavo eiti didėjančia spirale. Vien žiūrint į ją imdavo suktis galva ir pykinti. Tą ėjimą ratais Tutsė vis greitindavo ir atrodydavo labai pavojingai – lyg ji tuoj tuoj nugrius ar atsitrenks kur nors. Aš vis imdavau ją ant rankų ir ramindavau. Tačiau toks jos vaikščiojimas nesiliovė dvi savaites. Po to ji ėmė šmirinėti lyg viską matytų. Pasitraukdavo ir apeidavo kliūtis – kėdžių kojas, fotelį, ramiai nueidavo į kitą kambarį lyg galvoje būtų susidėliojusi žemėlapį. Galiausiai įsidrąsino ir į antrą aukštą palipti. Bėda būdavo, kad nemokėdavo nulipti, kniaukdama kviesdavo, kad kas nors ją parneštų atgal.
Tuo tarpu Lilė su viena akim jautėsi kaip žuvis vandenyje. Tikra smarkuolė ir greituolė. Čia ji virtuvėje, čia jau antrame aukšte ir vėl atgal. Koridoriumi tiesiog skraido. Džiaugiuosi, kad Tutsė turi tokią pagalbininkę. Lilė ją laižydavo, atsigulusi šalia šildydavo. Lilė ir Tutsė rytais padeda žadinti vaikus. Atlekia į jų kambarį, sulipa į lovas ir ima tai laižyti, tai “pėdžiuoti”, kaip vaikai sako. O jiems smagu, daug lengviau atsikelti nei nuo žadintuvo ar tėvų raginimų.
Dabar katytės pas mus jau daugiau nei pusmetį ir visiškai nesijaučia, kad jos nemato ar pusiau nemato. Akloji Tutsė niekuo nenusileidžia Lilei. Gal yra kiek lėtesnė, nelaksto kaip padūkusi, kad neatsitrenktų. Bet būna išgirsta plėšiamo maisto pakuotės garsą ir ima skuosti koridoriumi prie lėkštės. Tada tik spėju pamatyti, kad durys pusiau praviros ir sustingstu. Būna, kad įsirėžia į jas. Todėl visada stengiamės pastebėti, ar nėra kliūčių kelyje.
Grįžus iš darbo pats mieliausias vaizdelis, kai prie durų katytės pasitinka, džiaugiasi, kad grįžome. Tutsė stojasi ant dviejų kojų ir ima priekinėmis letenomis makaluoti orą lyg ieškodama, kur aš. Tada žinau, kad turiu prieiti ir ją apkabinti, išmyluoti. Tiek daug meilės ir pasitikėjimo mumis, žmonėmis. Norisi jas apkabinti ir myluoti myluoti.
Linkėjimai!
Fotografė Rūta Karčiauskaitė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Bir
29
2017“Apie Garį galiu kalbėti tik gražiausias žodžiais – itin meilus, prieraišus, draugiškas, smalsus, žaismingas, šoklus ir t. t.”
Mano šeimoje gyvena trys priglausti gyvūnai – šuo Grikis, katinas Garis ir voveriukas Deilas.
Pirmiausiai mano namuose atsirado Grikis, kai savanoriavau vienoje Vilniaus prieglaudoje. Kaip tik prieglauda sulaukė skambučio, kad rastas mažas juodas šuniukas, kurį nori atiduoti. Tuo metu buvome netekę dviejų jaunų katinų, tad namai buvo tušti. Mažas juodas šuniukas atvyko tiesiai į mano namus tam, kad išvengtų prieglaudoje siaučiančių ligų neskiepytiems gyvūnams. Iki tos dienos viena iš svajonių visada buvo auginti šunį. Kai pasiėmiau šuniuką, tyliai sau kuždėjau, kad jis turėtų pas mus ir likti. O tuo metu mažylis į namus atnešė itin daug energijos, džiaugsmo, buvo visada aktyvus ir jau tada matėsi, kad itin reiklus. Ir taip dienoms bėgant prasidėjo vardo rinkimo vakarai, tad Grikiu tapęs mažylis liko pas mus visam laikui. Grikis nėra paprasto charakterio šuo ir tai jau matėsi pirmomis savaitėmis. Dominuojantis, emocianalus, energingas – visa tai, su kuo reikėjo ypatingai padirbėti, kad palengvintume mūsų ir jo gyvenimą. Su dresuotojais atradome būdus, kaip elgtis ir ką daryti, taigi dabar Grikis geriausias draugas. Kur tik įmanoma, jis keliauja su manimi, nenori likti namie. Grikiui dabar 1,5 metų. Iki šiol padeda globoti kitus gyvūnus, su kačiukais žaidžia, juos laižo.
Nors Grikiui dar tik 1,5 metų, bet atrodo, kad jis jau tiek daug spėjo nuveikti būdamas tokio aktyvaus ir charizmatiško būdo.
Kitas šeimos narys – katinas Garis. Deja, jis kiek kitoks nei visi kiti – neturi akyčių. Garį sutikau taip pat gyvūnų prieglaudoje, kurioje teko savanoriauti. Ten jis sulaukė daug savanorių dėmesio, nes yra itin švelnaus charakterio ir papirko visų širdis. Tiesiog vieną dieną nusprendžiau, kad jam prieglaudos narve – ne vieta. Parsivežiau namo iškart su mintimi, kad galėsiu parodyti žmonėms, kaip gyvena akli katinai ir kad jie niekuo nesiskiria nuo kitų. Ne paslaptis, kad daugelį tai gąsdino. Bet ir gerai, kad visi pabijojo jį priglausti, nes neilgai trukus nusprendžiau, kad jis turi likti pas mane, ir tai buvo geriausias sprendimas. Apie Garį galiu kalbėti tik gražiausias žodžiais – itin meilus, prieraišus, draugiškas, smalsus, žaismingas, šoklus ir t. t. Katinas puikiai adaptavosi namuose, žaidžia su žaislais ir, aišku, geriausiu draugu – Grikiu. Kas užeina į svečius, niekas iškart nepastebi, kad Garis neturi akyčių.
Na, ir trečias gyvūnas tai voveriukas Deilas. Jį rado viena pažįstama dar visai aklą ir leisgyvį. Paskambino, paprašė pagalbos ir taip jis atvyko pas mane. Vilčių praktiškai nebuvo, bet kaip šiandien matome Deilas labai užaugęs ir guvus. Intensyvus maitinimas iš buteliuko, pilvuko masažai, mokymas laipioti ir išsilaikyti davė puikių rezultatų. Laisvai gyventi gamtoje jis nebegali, nes yra pripratęs tiek prie žmonių, tiek prie kitų gyvūnų, tad pražūtų. Jam ruošiamas lauko voljeras, kuriame jis galės gyventi kuo natūralesnėmis sąlygomis.
Foto Vilija Graužinytė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Bir
01
2017„Ji negali be manęs, o aš be jos – ir tai pati tikriausia draugystė.“
Mūsų laimės istorija greičiausiai nebus išskirtinė ar nauja, tačiau mūsų gyvenimams ji tokia. Pradėsiu nuo to, kad esu viena iš „Telšių uodegėlės“ prieglaudos įkūrėjų ir dalininkė, todėl gyvūnai man nesvetimi. Papasakosiu apie savo pačios mergaites, kurios, beje, mano šeimoje net 6. Pirmoji ir garbingiausio amžiaus mūsų namuose nuo vaikystės, o likusios 5 – iš prieglaudų (4 šunytės ir 1 katė). Kadangi projektas vyksta tolėliau nuo mano gyvenamosios vietos, atsivežti galėjau tik 3. Pradėsiu nuo Zuzės – kalytės, kuri nevaldo galinių kojyčių. Prasidėjus mūsų veiklai sulaukėme iškvietimo dėl pervažiuoto šunelį. Nuvykę ten radome kraupų vaizdą, kurio galbūt ir nebeverta pasakoti… Zuzė aplankė ne vieną veterinarą ir bandėme ne vieną gydymo metodą, tačiau geriausia jai dovana – ratukai, su kuriais ji juda kaip eilinis sveikas augintinis. Vos paglobojusi Zuzę, supratau, kad jos aš niekam neatiduosiu. Jau daugiau nei metus ji daro mūsų gyvenimus spalvingesnius, o kalbant apie negalią – mes jos net nepastebime.
Simba Limba – smagus vardas smagiai mergytei. Simbutė taip pat buvo „Telšių uodegėlės“ globotinė, kurią laikinai glaudžiau po to, kai ji buvo rasta geležinkelio stotyje. Kartą maniau atidavusi ją geriems žmonėms, deja, teko Simbuliuką parsinešti klaidžiojančią gatvėje ir nuo tada supratau, kad jai namų ieškoti nereikia – ji juos jau turi.
Rotveilerio mišrūnė Nika – itin ramaus ir draugiško charakterio mergaitė. Ji paskutinioji mano priglausta augintinė, tačiau pamačiusi ją prieglaudoje supratau, kad ji keliaus su manimi. Prieš 5 metus palaidojau labai mylimą rotveilerę Niką, dėl kurios netekties ilgai sielvartavau, tačiau pamačiusi šią kalytę supratau, kad ji – tai mūsų Nikolina, tik atgimusi kitame kūne.
Namuose liko dar dvi iš prieglaudos paimtos gyvybės. Tai katytė Vega, kuri jau nebe jauniklė, su charakteriu, tačiau labai myli namiškius ir iš namų nė kojos nenori kelti. Ir mūsų bailioji Lota, paimta iš Biržų gyvūnų globos namų. Lota buvo ištraukta iš vamzdžio persigandusi ir išalkusi. Ilgai bandžiau prieiti prie šios kalytės, ji kąsdavo ir urgzdavo, tačiau bėgant laikui ir su meile mes šį barjerą įveikėme. Lota šiandien visiškai neprisileidžia svetimų žmonių, kieme tikra valdovė, tačiau išėjusi už jo ribų puola man į glėbį kaip bailus ėriukas. Ji negali be manęs, o aš be jos – ir tai pati tikriausia draugystė.
Namuose tikras chaosas, kai šitokia gausybė augintinių, tačiau visus labai myliu ir manau, kad jeigu jų nebūtų, mano gyvenimas būtų tuščias ir pilkas. Kiekviena įneša į mano gyvenimą skirtingą spalvą, kiekviena atvyko su sava istorija ir daugiau ar mažiau skaudžia gyvenimo patirtimi, todėl jos ypač jaučia prieraišumą ir dėkingumą savo žmogui.
Fotografė Enrika Andrulytė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Kov
06
2017„Labai juos myliu, jie, kai nebeturiu jėgų ir kantrybės, kai noriu pailsėti, geriausia mano terapija – tereikia apsikabinti.“
Visą savo gyvenimą norėjau šuns. Tai man buvo lyg stebuklas. Prašydavau tėvų, kad nupirktų, parneštų namo šunelį, tačiau tokios kalbos būdavo it koks streikas numalšinamos vienu sakiniu: „Šuns bute neauginsim!“. Vos tik pamatydavau šunį – ar reklamoje, ar vedžiojamą – vėl prašydavau. Tėvai matydavo, kad pirmas dalykas, kurį padarau kaime, tai ne su visais pasisveikinu ar sėdu prie vaišių stalo, o lekiu pas šunis, juos pavedžioju, apkuopiu, pamaitinu. Tėvai kiekvieną kartą paklausę, apie ką naršau internete, išgirsdavo: šunis. Tikriausiai mano begalinė kantrybė, noras, darbas parodė tėvams, kad jie niekur nedings ir turės į namus įsileisti dar vieną gyventoją. Žinoma, supratau, kad mano pirmasis šuo bus iš prieglaudos, nes labai norėjau mišrūno – unikalaus, vienintelio tokio pasaulyje, be to, jau domėjausi beglobių problema Lietuvoje. Gavusi leidimą kone miriau iš laimės, kasdien peržiūrėdavau prieglaudų internetinius puslapius ir juose esančius naujokus, seilę varvindavau, vartydama didelių, aktyvių šunų albumus, nes tik tokį šalia savęs įsivaizdavau. Vieną vakarą nusprendžiau parodyti „nuseilėtus“ šunis šeimai, todėl kitų nuotraukas labai greitai perjungdavau, bet tėtis mane sustabdė ir liepė dar kartą parodyti vieno šuns nuotrauką: „Imam šitą, žiūrėk, kokia graži“. Nesupratau, kaip čia tokį mažiuką, vos trisdešimt centimetrų nuo žemės pakilusį spirgutį imsime… Na, bet jau geriau žvirblis rankoje, todėl sutikau nuvažiuoti su ja susipažinti. Paskambinome „Panevėžio gyvūnų globos draugijos“ vadovei ir jau po valandos stovėjome prie voljero. Jame buvo gal 7 jauni šuniukai ir viena suaugusi šunytė vardu Čita. Ji visa susigūžusi, aplipusi pjuvenomis savo bailiu žvilgsniu žiūrėjo į mus iš paties tolimiausio voljero kampo, bet manęs tai neišgąsdino. Pamačiau ją ir viskas mano galvoje pasikeitė. Vadovė norėjo aprodyti ir kitus šunis, bet aš tą spirgutę jau laikiau savo glėbyje ir nebenorėjau paleisti. Jokie dideli ir žaismingi šunėkai manęs nebedomino. Rodėsi, kad tokio mažiuko ir norėjau, tokio, kuriam reikėtų manęs, kad atgautų pasitikėjimą žmogumi ir vėl išmoktų džiaugtis gyvenimu.
Žinoma, nebuvo lengva – ji visko bijojo, šunis aplenkdavo ratais, nė vieno garso ramiai nepraleisdavo, net teko „paragauti“ jos dantukų, nes labai saugojo maistą. Nežinia, kas jai nutiko prieš patenkant pas mane. Aišku tik viena – patirti teko daug. Čita be vienos akytės, ji labai nemėgsta vaikų, pradeda drebėti, jei mano, kad pasielgė netinkamai. Šią vasarą, kai visiškai nebenorėjo vaikščioti, teko ištirti ir išsiaiškinti, kad ji buvo ar labai sumušta, ar nutrenkta, ar numesta ir nebuvo gydyta. Galinių kojų kaulai nėra gerai suaugę, sąnariai ne tokie, kokie turėtų būti, ir senstant tai pradeda labai jaustis. Dėl to teko įsigyti vėžimėlį jai vežioti. Kiti juokiasi, o man svarbiausia, kad ji visada būtų su manimi, nesvarbu, kur bekeliautume.
Nepaisant visų jos, kaip kam nors gali pasirodyti, minusų, Čita – nuostabus šuo. Nieko niekada namie nesugraužė, labai myli mane, priima visus globotinius į namus be skandalų, noriai keliauja automobiliu, labai mėgsta mišką, niekada nežadina ryte, niekada nekelia triukšmo ir visada prajuokina kalbėdama per miegus. Kai ją pasiėmėme, man buvo 15 metų, kartu jau esame beveik 5 metus ir tie metai buvo nepakartojami. Tik dėl Čitos tapau tokia, kokia dabar esu. Tik dėl jos susiradau nuostabių bendraminčių, taip pat pamišusių dėl šunų ar kitų gyvūnų. Tik dėl jos man užteko kantrybės įstoti į veterinarinę mediciną. Tik dėl jos turiu tokį didelį žinių bagažą apie šunų dresūrą, elgseną ir sveikatą. Per tuos penkerius metus apkeliavome labai daug Lietuvos kampelių: išvaikščiojome visą Neringą, Vilnių, Rokiškį, Zarasus, Pasvalį ir dar daug kitų miestų. Keliose kavinėse Čita yra kartu gėrusi kavą, jau ir suskaičiuoti neišeitų – visi draugai žino, jog į susitikimą ateisiu su ja. Žodžiu, nuo tos dienos, kai pasiėmiau ją iš to voljero į glėbį, tapome neišskiriamomis draugėmis, kurios padeda viena kitai įveikti baimes, išmokti ir pamatyti daug dalykų.
Per tą laiką teko priglausti dar du gyvūnus – triušius Snaigę ir Vilčių. Snaigę išvažiuodami į užsienį žmonės prižiūrėti paliko senyvo amžiaus tėvui, kuris augino katiną. Šis nebuvo nusiteikęs gražiai naujos gyventojos atžvilgiu, ją nuolat terorizavo, todėl ji visą laiką turėjo praleisti narve, kad nieko blogo neatsitiktų. Taigi senjoras nusprendė surasti jai naujus namus. Labai džiaugiuosi, kad būtent mes ją paėmėme, nes šios triušės charakteris pasakiškas. Ji labai meili ir moka pasiprašyti dar paglostymų tiesiog kišdama savo snukelį po ranka. Netgi dabar, kai jau turėtų būti vadinama senole, Snaigė yra tikra energijos bomba, kai nori, gali užšokti bet kur, lėkti bet kokiu greičiu. Vilčius yra visiška priešingybė (kartais juokauju, kad jie kaip In ir Jang) – jis lėtas, kerėpliškas, vos pašokantis nuo žemės kamuoliukas. Jį teko kaime išgelbėti nuo mirties, kai buvo išmestas kaip jau miręs jauniklis. Reikėjo pirštu grūsti morkų tyrę į burnytę, kad tik gautų maisto medžiagų ir energijos. Kai tos pačios dienos vakare beduodant maistą jam užteko energijos man įkasti, buvau laimingiausia žemėje, nes atsirado viltis, kad gyvens, todėl ir gavo vardą nuo šio žodžio. Ir gyvena Vilčius jau ketvirtus metus su mumis. Labai juos myliu, jie, kai nebeturiu jėgų ir kantrybės, kai noriu pailsėti, geriausia mano terapija – tereikia apsikabinti.
Kaip ir minėjau, pradėjau studijuoti, todėl teko persikelti į Kauną. Rugpjūtį, prieš prasidedant studijoms, susiradome su vaikinu butą, kuriame leidžiama turėti augintinius, nes abu labai mylime gyvūnus ir norėjome turėti katiną. Tik kad jis atsiras taip greitai, tikrai neplanavome. Jį radau sergantį, užtraiškanojusiomis akimis, užsikimšusia nosimi. Tiksliau, man sėdint kieme, jis iš niekur užšoko ant peties. Kaip būdamas tokios būklės sugebėjo tai padaryti, taip ir liktų mįslė, jei dabar nežinotume jo charakterio. Su Matu pasitarę nusprendėme, kad palikti jo negalime, nes numirs. Parsivežėme namo, gydėme ir jau po savaitės jis vaikščiojo sveikas kaip ridikas. Ką ten vaikščiojo – naikino viską, kas pasitaikydavo jo kelyje, o kas nepasitaikydavo, pats susirasdavo. Rapolas (tokį vardą jam davėme) greitai tapo mūsų namų siela. Jis labai smalsus, viską nori sužinoti, pamatyti, visko nori paragauti, visur nori užlipti, jo visur pilna. Rapolas turi ne tik daug energijos, bet ir labai didelę širdutę. Jis mūsų geriausias draugas, guodėjas, be to, padeda laikiniems globotiniams geriau įsivažiuoti į mūsų namų ritmą, paskatina juos bučiniais, murkimu.
Netrukus po Rapolo atsiradimo už akių užkliuvo VšĮ „Vyšnių sodas“ skelbimas, kad rastas gatvėje niekam nereikalingas, su akimis turintis bėdų kačiukas Ryžiukas ieško laikinos globos. Parašiau skelbimo autorei Monikai ir jis iš Vilniaus atvažiavo pas mus į globą Kaune. Su tokiu ligoniu teko susidurti pirmą kartą – vietoje akių buvo lyg įstatyti akmenėliai. Jis nieko nematė ir vilties, kad praregės, nebuvo. Kad ir kokia liūdna buvo jo situacija, jis visiškai dėl to, atrodo, nesijaudino, neleido to daryti ir mums. Nuo pat pirmos minutės norėjo dūkti su Rapolu ir Čita, murkti, valgyti, sekioti mus iš paskos ir gauti labai daug dėmesio. Laikui bėgant tiek prisirišome prie šio murklio, kad laikina globa virto namais iki gyvenimo galo. Prisipažinsiu, labai Pablo išlepinau… Vadinu jį mamyčiuku, nes be manęs jis nė žingsnio – visas mano dėmesys ir laisvas laikas turi būti skirtas jam, po žaidimų visada atbėga garsiai murkdamas pasiprašyti paglostymų, sekioja visur, net į vonią kartu prašosi. Pablo labai gudrus katinas, greitai atsimena naujus atsiradusius daiktus, visko išmoksta iš Rapolo ar bent jau bando neatsilikti nuo jo. Visi, kam tenka su juo susipažinti (o susipažinti Pablo reikalauja įkyriai lįsdamas), perklausia kelis kartus, ar jis TIKRAI aklas, nes iš elgesio visiškai neįmanoma pasakyti ir mes patys tai pamirštame.
Esame labai laimingi, kad turime tokį būrį draugų. Kai tiek gyvūnų, tiesiog neįmanoma būti liūdnam ar jaustis vienišam, nes garsus murkimas, beprotiški žaidimai ar pasivaikščiojimas iš karto praskaidrina dieną. Tiek, kiek kartu patiriame, kiek teigiamų jausmų jie mums suteikia kasdien, tiesiog neįmanoma perteikti nei raštu, nei žodžiu. Aišku, būna, kad pavargstame – augintinis yra ir didelė atsakomybė. Ypač sunku, kai jie suserga, kai tenka matyti, kaip sensta Čita, todėl stengiamės kuo geriau rūpintis jais visais, nes norime, kad jie kuo ilgiau būtų šalia. Juk jie nėra tiesiog gyvūnai, jie visi mano gyvenimo dalis, be kurios neįsivaizduoju savęs. Kai žmonės klausia, kam mums tiek gyvūnų (nors mums neatrodo daug, todėl kartas nuo karto apsigyvena globotinių), visada atsakau, kad tai tiesiog atrodo teisinga ir kažkokio kito paaiškinimo tam neturiu. Kitaip tiesiog nemoku.
Fotografas Vytautas Stirbys
Triušių nuotraukos iš asmeninio archyvo
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Rgs
02
2016“Argi ši istorija nėra verta kino filmo?“
Viskas prasidėjo prieš trejus metus, kuomet draugė Varėnos miškuose ant plento rado tupintį pūkų kamuoliuką. Sustabdžius automobilį ir atidarius dureles šis pūkuotukas pats įšoko į vidų. Pirma jos kelionė – į veterinarijos kliniką. Čia paaiškėjo, kad kalytė yra labai išsekusi, dehidratavusi, turi begalę erkių bei blusų. Be šios puokštės įnamių, didžiausia problema buvo bailumas. Bijojome visko – net savo pačios šešėlio. Kelias dienas pasisvečiavusi pas draugę, Knopkė (tuo metu taip ją vadinome) atkeliavo pas mane. Kadangi Knopkės pasilikti sąlygų nebuvo, prasidėjo naujų šeimininkų ar globėjų paieškos. Netrukus sulaukiau skambučio iš malonios moters, kuri buvo pasiryžusi kalytę pasiimti pas save. Joninės buvo ant nosies, tad sutarėme susitikti po švenčių.
Savaitgalis. Karšta. Knopkė kaip visuomet yra tvarkinga automobilio keleivė ir kantriai tupi ant galinės sėdynės. Kaip tyčia sugedo kondicionierius, o temperatūra siekia 30 laipsnių karščio. Stovėdama spūstyje pravėriau langus. Įvažiuojant į Geležinio vilko gatvę, greitis po truputį didėjo, tad langus nutariau priverti. Tačiau šis sprendimas buvo pavėluotas: panelė Knopkė nutarė išmokti skraidyti ir šoko pro užsiveriantį langą. Avarinė situacija – staigiai stabdau mašiną, aplinkiniai pypsi, šoku iš mašinos, tačiau kalytės niekur nematyti. Skubiai kviečiu pagalbą ir jau netrukus visa mano draugų komanda padeda ieškoti. Vis dėlto Knopkės nė kvapo. Tenka pranešti liūdnas naujienas naujajai šeimininkei. Kalytės paieškos tęsėsi tris paras. Sulaukusi žinutės iš moters, planavusios priglausti Knopkę, jog jai jau padovanojo kitą šunį, sulaukiau dar vieno skambučio, kad pabėgėlė buvo pastebėta šalia Vingio parko. Visos paieškų pajėgos buvo mestos tikrinti šią informaciją. Jau temstant, ieškoti darėsi vis sunkiau, tad nusprendėme paieškas pratęsti sulaukę šviesos. Pakeliui namo sulaukiau iš mamos skambučio: „Kur esi?“. Atsakiau, jog jau grįžtu. Mama liepė paskubėti, nes… Manęs jau laukia mano šuo! Taip, Knopkė pati grįžo namo. Ar po tokio jos žygdarbio galima ją kažkam atiduoti? Ne! Ji pati pasirinko namus, tai buvo lemtingas ženklas. Daug kam vardas Knopkė rėžė ausį, tad netrukus ji buvo perkrikštyta į Tuci. Štai taip ji atsirado pas mane.
Tai skamba kaip graži istorijos pabaiga, tačiau tai buvo tik pradžia. Po kelių savaičių pastebėjome, jog Tuci apvalėja. Iš pradžių netikėjau, jog kalytė nėščia, maniau, atsigavo nuo kokybiško maisto. Tačiau veterinaras patvirtino – laukiamės šuniukų. Nepaisydama ateinančių rūpesčių, labai apsidžiaugiau. Netrukus gimė du žavūs broliukai. Tuci buvo labai rūpestinga ir puiki mama. Jokios pagalbos jai nereikėjo nei gimdymo metu, nei auginant šuniukus. Vienas broliukas iškeliavo į Kauną pas labai malonią moteriškę. Paskutinį kartą mums pas ją lankantis, šuniukas buvo mamą peraugęs dvigubai. Kitas šunelis liko Vilniuje pas vaikinuką, kuris savo naująjį draugą net į Vokietiją pasisvečiuoti buvo pasiėmęs. Esu labai patenkinta šeimininkais, smagu aplankant matyti laimingus šuniukų snukučius.
Taigi istorija lyg ir klostosi gražiai, tačiau prieš pat šv. Kalėdas susidūrėme su labai dideliu išbandymu. Ryte pastebėjau, jog Tuci jaučiasi nekaip, ilgai nelaukę vykome pas veterinarą. Veterinaras įtarė, kad kalytė peršalo. Buvome užrašyti kitai dienai pakartotiniam vizitui, tačiau vėlyvą vakarą Tuci paralyžiavo galines kojas. Lėkėme į turbūt vienintelę budinčią kliniką Vilniuje. Liūdnos naujienos… Niekuo padėti negali, patarė laukti ryto. Rytas lauktas su ašaromis. Sunku tiesiog sėdėti ir laukti, kuomet nežinai, kaip gali padėti vargšui gyvūnėliui. Ryte nubraukiame ašaras, lekiame pas gydytoją. Po apžiūros paaiškėjo, kad kalytei stuburo išvarža, šansų, kad vaikščios, mažai, gali pasikartoti problema, tyrimai ir operacija brangiai kainuoja. Klausimas: ar migdome, ar bandome gelbėti? Toliau pamenu viską lyg per miglą, tačiau atsakymas, manau, buvo aiškus, darome viską, kas įmanoma. Tuci buvo atlikta sudėtinga operacija. Kritinės dienos išgyventos. Ar pradės vaikščioti, buvo dar anksti spęsti. Ieškojau visos įmanomos informacijos, kaip padėti greičiau atsigauti po tokios traumos. Taigi išbandėme viską: masažus, mankštą, mankštą vandenyje, akupunktūrą, elektrostimuliacinį aparatą, balansavimo platformą. Buvome pasigaminę petnešas, prilaikančias galines kojas. Tik nebuvome išbandę ratukų. Lietuvoje tokiais niekas neprekiauja, o atsisiųsti labai brangu. Nusprendėme pasigaminti patys. Ieškodami informacijos, kaip tai padaryti, susipažinome su “Dogspoto” komanda ir gavome ratukų pavyzdį, kurį pritaikėme pagal Tuci dydį. Nukrito našta nuo mūsų nugarų, o Tuci galėjo nevaržomai judėti. Diena iš dienos mankštos, vaistai, puikus gydytojų darbas, “Dogspoto” palaikymas, tikėjimas nenuėjo veltui. Dabar mes jau lakstome ir net varžybose dalyvaujame. Bėgome ir 100 m varžybose, ir pagundų trasą įveikėme ne vieną kartą.
Atsimenu vienos dresuotojos žodžius: na, ji tokia labai baili, tai tokia ir bus, situacija gal kiek pagerės, bet niekada negalėsi išsivesti į miestą. Ji visada bus nerami. Tačiau Tuci, pati suradusi namus, užauginusi du nuostabius šuniukus, persirgus babezioze (jos dar neminėjau), ištvėrusi stuburo išvaržą, atsistojusi ant kojų, sudalyvavusi begalėje renginių, nugalėjo ir miesto baimę. Dalyvavome “Dogspoto” šventėje, kuri vyko pačiame mieto centre, muzika, žmonės, šunys, šurmulys ir ką jūs galvojate? Aš ją galėjau paleisti nuo pavadėlio ir ji didvyriškai paskui visur sekiojo, stabtelėdavo vis kur pasmalsauti ar susipažinti. Nebijojo nieko: nei garsios muzikos, nei šurmulio. Juokas ima prisiminus tą mano džiaugsmo ir didvyriškumo persmelktą veidą, vis vaikščiojau ratais ir didžiavausi, kokį nuostabų šunį aš turiu.
Argi ši istorija nėra verta kino filmo?
Vaikystėje augau su gyvūnais. Pirmas šuo, kuris mane užaugino, buvo Vidurio Azijos aviganis. Po kiek laiko atsirado ir priklydusi kalytė, kurią pavadinome Muse. Kalytė buvo vos kelių mėnesių amžiaus, traumuota, ant nugaros didžiulė žaizda, po kuria buvo pilna blusų. Nusprendėme išgydyti ir surasti naujus namus. Tačiau prisirišome mes prie jos, o ji prie mūsų, negalėjome niekam atiduoti. Taip ir liko pas mus. Nuo šių šunų mano meilė gyvūnams tik stiprėjo. Daug kas minėjo, kad mus sieja ypatingas ryšys. Dalyvaudavome visose šventėse, su Muse esame laimėję net neveislinių šunų grožio konkursą. Musę teko užmigdyti, kai ji sulaukė vos 8 m., dėl išsiplėtusios širdies, kuomet jau ir vaistai nepadėjo. Vidurio Azijos aviganiui buvo nustatytas vėžys, teko taip pat palydėti į vaivorykštės šalį. Praėjus kiek laiko po skaudžių įvykių norėjau įsigyti šuniuką. Tačiau buvau nepilnametė, tad už mano sprendimus buvo atsakingi tėvai, kurie buvo prieš bet kokį augintinį. Gyvenimas be šunų? Ne, tai ne man… Tuomet aš pradėjau savanoriauti gyvūnų prieglaudose. Po kelių savanorystės metų sulaukiau skambučio iš draugės: “Ką daryti? Ant kelio radau Musę.” Taip, Tuci labai panaši į prieš tai augintą Musę. Kaimynai galvoja, kad vedžioju Musę, kartais paklausia, kiek jai metų, juk jau labai sena turi būti. Taigi tame pačiame kieme, kuriame užaugau, dabar vakarais vaikšto Tuci ir jos ne per seniausiai atsiradusi draugė – azijatė Uchi, kuri panaši į mane užauginusį pirmąjį azijatą Fiką. Sutapimas? Reinkarnacija? Nežinau…
Negaliu nepadėkoti Romui, kuris padėjo nubraukti ašaras sunkiu metu ir visuomet buvo šalia, Jakovo klinikai, ypač gydytojai Margaritai, už puikiai atliktą labai sudėtingą operaciją bei konsultacijas, Žvėryno klinikos gydytojai Laurai už akupunktūrą ir konsultacijas, “Dogspoto” komandai už patarimus, dovanas ir palaikymą. Ir labiausiai AČIŪ mano kalytei Tuci už gyvenimo pamokas, kad nieko nėra neįmanomo!
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Foto: asmeninis archyvas ir Elena Rutkauskaitė
Bir
07
2016“Mūsų istorija ir liūdna, ir laiminga.”
Šią istoriją skiriu dviems savo keturkojams draugams: Grantui ir Mikiui. Mūsų istorija ir liūdna, ir laiminga. Liūdna, nes vieno iš draugų – Granto – nebėra… O laiminga todėl, kad apskritai teko tokį draugą turėti. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kiek daug gali iš gyvūnų išmokti, jei tik, žinoma, leidi toms pamokoms įvykti.
Šunis myliu nuo vaikystės. Dar kai buvau visai mažytė, man būtinai reikėdavo paglostyti kiekvieną gatvėje sutiktą šunį ar lankantis pas gimines nueiti susidraugauti su prie būdos pririštu keturkoju. Ilgai mamos prašiau šuns, kol galiausiai, kai man suėjo 10 metų, perpirkome iš vienos moters jauną kolį vardu Haris, kurio šeimininkė dėl savo netikėtai susirgusio vyro nebegalėjo laikyti. Su šiuo šuniu aš ir užaugau, supratau, ką reiškia kažkuo visą laiką rūpintis, tačiau kartu įsitikinau, kiek daug džiaugsmo gali atnešti šuo. Su Hariu teko atsisveikint 2008-tųjų pradžioje, jam sulaukus 14,5 metų. Iš pradžių buvo labai liūdna, tačiau po poros savaičių nusprendžiau, kad užteks liūdėti, gyvenimas nestovi vietoje, reikia pasiimti laikinai pagloboti kokį šunelį. Planuose buvo studijos užsienyje, todėl nenorėjau vėl ilgam įsigyti augintinio. Parašiau Ilonai (iš “Sos gyvūnų”) ir jau po poros dienų pas mane atsirado Rokis. Po savaitės jį padovanojau. Tada viena po kitos buvo Auša, Lala, Gilė. Kai padovanojau Gilę, dar tą patį vakarą Ilona paprašė iš stacionaro paimti Grantą, kuriam pas globėją būtų daugiau šansų surasti naujus šeimininkus. Grantui tuo metu, pasak veterinarų, galėjo būti 8-10 metų. Tai buvo 2008 metai. Dėl jo man niekas neskambino, bet po mėnesio aš ir pati jau nebenorėjau jo niekam atiduoti. Maniau, na, štai, dar vieną pensininką turėsiu (su savo senu koliu paskutinius dvejus metus buvo tikrai nelengva), pagyvens ir jis porą metų ir viskas, bet… Gyvenimas nenuspėjamas. Grantas pas mane pragyveno net 8 metus ir į amžinus medžioklės plotus iškeliavo šių metų gegužės 7 d.
Visiems laikams mano širdyje jis išliks kaip tobulas šuo ir draugas: namie jis niekada nieko negraužė, gamtinius reikalus darė tik lauke, su žmonėmis visuomet buvo labai draugiškas, tiesa, nemėgo kitų šunų, turbūt praeityje yra nuo jų nukentėjęs. Jis taip pat neturėjo jokių kaprizų, nebuvo išrankus maistui, visuomet būdavo labai linksmas ir smagiai nusiteikęs, pasiruošęs nuotykiams. Kiekvieną kartą pamatęs pavadėlį mano rankose jis pradėdavo šokinėti į viršų ir džiaugtis kaip išprotėjęs. Ir taip ryte ir vakare 365 dienas per metus, kartais net stebėdavausi, kaip jam neatsibosta šitaip džiaugtis tuo pačiu dalyku. Jis taip pat mėgdavo padėti galvą ant kelių ir galėdavo šitaip išstovėti nors ir valandą, kad tik jį glostytum.
Kai kovo pradžioje Grantui nustatė lėtinį inkstų nepakankamumą, veterinarė iškart įspėjo, kad tai nepagydoma ir kad vaistais ir maistu šuns gyvybę galima palaikyti tik kurį laiką. Pačių veterinarų nuostabai, net ir su prastais kraujo rodikliais Grantas beveik iki paskutinių dienų jautėsi visai gerai, noriai ėjo į lauką, o akys spindėjo džiaugsmu. Deja, gyvenimas nei vienam nėra amžinas ir, kai visa gamta vėl atgimė, su Grantu mums teko atsisveikinti. Bet man mūsų draugystė buvo iš tiesų ypatinga.
Turbūt ne veltui sako, kad šuo – geriausias žmogaus draugas. Jis niekada neišduos, visada supras, užjaus, kai bus sunku, ir džiaugsis tave pamatęs, o žmogui šias savybes ne visada pavyksta išugdyti.
Kitaip nei šuns, katino laikyti niekada neplanavau. Mikį radau Juodkrantėje, prie konteinerio, prieš beveik 6 metus. Buvo vasaros pabaiga, dienos vėso, o jis dar buvo mažas, be to su viena akyte. Pagailo, galvojau parsivešiu, paruošiu dovanoti ir rasime jam naujus namus. Bet, kol jam užsiuvo tą nesančią akytę, paskiepijo, iškastravo, praėjo kelios savaitės ir pasidarė liūdna pagalvojus, kad jis gali pakliūti į negeras rankas, kad paskui juo nesirūpins. Taip ir liko jis pas mane. Net Grantas, kuris nemėgo kačių, susidraugavo su Mikiu ir jie dažnai miegodavo kartu susiglaudę. Mikis taip pat yra tobulas katinas: nei baldai, nei vazonai su gėlėmis jo niekada nedomino, jis taip pat nesidrasko ir nesikandžioja. Tai katinas, kuris labai mėgsta bendrauti su žmonėmis, prieiti pasiglaustyti, palaižyti ranką arba žandą. Jis taip pat moka atsidaryti duris tiek į save, tiek nuo savęs, nuleidžiant rankeną. Tačiau kartu jis gerai žino, kurios durys namie yra užrakintos ir kad tuomet ant jų nėra prasmės šokinėti. Niekada negalvojau, kad ir katinas gali suteikti tiek teigiamų emocijų, todėl labai džiaugiuosi, kad jis taip neplanuotai atsirado mano gyvenime. Ypač dabar pasvarstau, kaip gerai, kad tuomet jį pasiėmiau, nes jis man primena, kad gyvenimas nestovi vietoje.
Aišku, kokybiška gyvūnų priežiūra reikalauja laiko ir lėšų, tačiau tai, ką jie duoda atgal, pinigais negali būti išmatuojama. Norėčiau ir kitiems palinkėti nebijoti prisiimti atsakomybę už gyvūną, ypač už tą, kuris yra beglobis, nes jam namai reikalingi labiausiai. Nebijokime į savo namus priimti ir nejauną arba “netobulos” išvaizdos gyvūną. Gal jie ir ne tokie populiarūs, tačiau jų širdelės tikrai labai plačios, o kartais net gal ir platesnės nei kitų…
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Fotografė Greta Kniežaitė – Novikovienė
Bir
01
2016“Nors ir turime problemų su sveikata, tai nieko nekeičia, kaip tik skatina dar labiau juo rūpintis, kad jis būtų laimingas.”
Sveiki, noriu papasakoti ir galbūt paskatinti nebijoti imti suaugusį gyvūną iš prieglaudos. Kai pamačiau savo šuniuko nuotrauką ir aprašą, kad jis yra dovanojamas, po keleto minučių svarstymo jau skambinau tartis dėl jo pasiėmimo. Kadangi esu iš Kauno, o jis buvo Vilniuje, “SOS gyvūnų” prieglaudoje, sutarėme, kad man jį atveš. Laukiau susitikimo dienos su nerimu, pirmą kartą ėmiau suaugusį, jau beveik trejų metų gyvūną. Kadangi anksčiau jis gyveno lauke prie būdos, kilo daug minčių ir netgi baimių, kaip jam seksis gyventi bute.
Pirmas mūsų susitikimas nebuvo labai meilus, šuo bandė urgzti, buvo išsigandęs, nenorėjo bendrauti, bet maisto kąsneliai viską pakeitė, net uodegytė pradėjo vizgėti. Tačiau pavalgius – vėl ta pati baimė, nerimas, nenoras draugauti. Taip ėjo diena po dienos, po truputį bandė viską pažinti ir susipažinti tiek namuose, tiek lauke, nes atrodė, kad nieko nėra matęs. Gatvėje puldavo ant žmonių, bijojo automobilių. Praėjo geras pusmetis, kol jis apsiprato, atsipalaidavo ir pradėjo naktimis ne sargauti, išgirdęs menkiausią garsą, o tiesiog miegoti lovoje ant nugarytės ir knarkti kaip tikras vyras.
Dabar jau praėjo treji metai, kaip jis yra nuostabiausias mūsų šeimos narys. Lauke jaučiasi drąsiai, namus saugo kaip geriausias sargas, niekas nebekelia baimės. Kad kuo daugiau laiko praleistume su Kukučiu, dažniausiai visur keliaujame kartu. Nors ir turime problemų su sveikata, tai nieko nekeičia, kaip tik skatina dar labiau juo rūpintis, kad jis būtų laimingas ir kad dar daug metų būtume kartu. Be galo džiaugiuosi, kad nusprendžiau imti jau suaugusį, atrodo, viską suprantantį ir namuose puikiai besielgiantį gyvūną.
Fotografė Judita Jurkėnaitė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Bal
27
2015“Monos istorija – tai dar vienas įrodymas, jog nėra nieko neįmanomo!”
Monytė į mūsų namus atkeliavo 2014 metų gegužės 11 dieną. Keletą metų iš eilės svajojome apie pudelio veislės šuniuką. Kartą gavau iš brolio žinutę, o joje nuoroda, kurioje baisi istorija apie pudeliukų daugintoją. Širdis suvirpėjo, o mes nedvejodami pasirinkome pačią silpniausią – Moną. Ji svėrė vos 500 g. Liesas kūnelis atrodė toks trapus ir gležnas, jog kartais akyse pasirodydavo ašaros. Tada prasidėjo ilgas kelias link pasveikimo. Monytė buvo baisiausiai išsekusi, vos laikėsi ant kojyčių. Gydytojų prognozės nedžiugino, o Mona nustojo vaikščioti ir prasidėjo traukuliai. Tiek meilės, dėmesio ir rūpesčio, gaila, tačiau, nepastatė jos ant kojų. Kuomet gydytojai ją „nurašė“, mes nepasidavėme ir kovojome toliau. Be galo didelę pagalbą ir palaikymą gavome iš VšĮ „Rainiukas“ direktorės Orintos.
Per dienas naršėme internete ir ieškojome įvairiausių įtvarų ir vežimėlių pavyzdžių, tam, kad Mona galėtų savarankiškai judėti. Šiaip ne taip, pasikliovę fantazija ir pavyzdžiais, pasiuvome įtvarą! Širdis neabejojo ir džiaugėsi, jog mažam Dievo kūrinėliui suteikta dar viena galimybė vaikščioti, kad ir ne pačiam, bet su pagalba. Viena misija jau įvykdyta, tačiau laukė jų ir daugiau: buvo pritaikytas gydymas nuo traukulių, Monytė priaugo svorio (dabar ji sveria 3 kg 100g), išgydėme odos ir kepenų problemas. Žinoma, sunkios kūdikystės padariniai matomi ir šiandien – mažylė nėra savarankiška, tačiau ji tikra šaunuolė ir apie savo norus visada praneša. „Ritos klinikai“ mes esame be galo dėkingi už tai, jog ten dirba patys nuoširdžiausi gydytojai, kurie tikėjo, jog Mona gyvens ir pasveiks. Dažnai netgi gatvėje girdime skaudžius žodžius: „Kam toks šuo? Bereikalinga našta. Užmigdykite nedvejodami.“ Nei sekundei neprisileidome tokių minčių! Juk ji kaip kūdikis mūsų namuose, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra ir globa. Artimiausiu metu dar viena misija bus įvykdyta – mums pažadėjo padaryti vaikštynę, kurioje šuniukas galės pats judėti be svetimos pagalbos. Net dabar įsivaizduojame, kaip namie tada bus daug triukšmo ir dūkimo kartu su dar 2 katinais, priglaustais iš gatvės.
Parašiau Monytės istoriją tam, kad ją paskaitytų kuo daugiau žmonių ir suprastų, jog prieš paimant gyvūnėlį į savo namus reikia gerai pagalvoti ir prisiimti atsakomybę. Niekada nereikia imti gyvo padaro kaip žaisliuko vaikams, kuris po kiek laiko gali atsibosti. Taip pat neimkite gyvūnėlių iš daugintojų, nes teks ilgai gydyti, o blogiausiu atveju – palaidoti. Monos istorija – tai dar vienas įrodymas, jog nėra nieko neįmanomo! O mes, priėmę dar vieną gyvūną į savo šeimą, suteikiame dar vieną progą jam gyventi.
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Fotografė Eglė Šerniuvienė
Rgs
30
2014„Mes su Deizi esame labai panašios: abi pūkuotos ir miegalės“
Kalytė rasta juodajam kelyje į Pavilnį. Į Lesę atkeliavo 2012 m. gegužės 7 dieną. Ją atvežė sulysusią, išsigandusią, vietomis nuplikusiu kailiuku. Vėliau paaiškėjo, kad kalytei katarakta ir ji praktiškai nieko nemato.
2012 metų gegužės 20 dieną aš, Alina Šurpickaja, pamačiau ją ir supratau, kad šitas šuniukas skirtas man. Susitariau su Lesės vadove ir Deizi atkeliavo į mano namus. Iš pradžių ji patyrė stresą, nes ir vėl atsidūrė nepažįstamoje aplinkoje, bet maždaug po savaitės apsiprato ir tapo judresnė, žaismingesnė.
Šiuo metu Deizi gyvena Kalvarijų g., vieno kambario bute su manimi ir mano seserimi. Draugai ir pažįstami juokiasi, kad ją išlepinau ir ji tapo tikra poniute. Aš nežinau, kaip turėčiau jai atsidėkoti už tai, kad ji atsirado mano gyvenime. Nors ji su manimi gyvena tik dvejus metus, aš jaučiuosi taip, lyg ji būtų su manimi visą gyvenimą. Niekada nesigailėjau, kad ją turiu, ir niekada nesigailėsiu. Turiu nuostabų draugą. Ypatingai džiaugiuosi tomis akimirkomis, kai grįžtu iš darbo: tik atidarau duris, ir mane pasitinka laimingas pūkų kamuolėlis.
Deizi mėgstamiausi užsiėmimai – miegoti palindus po mano antklode, nešioti šlepetes, vaikščioti. Pats didžiausias jos pliusas yra tai, kad ji supratinga. Jei esu po darbo pavargusi, tai kitą dieną galiu ilgai miegoti: kad ir kaip ji norės į tualetą, manęs nežadins, o ramiai lauks, kada aš atsikelsiu.
P.S. mes su Deizi esame labai panašios: abi pūkuotos ir miegalės.
Fotografė – Elena Rutkauskaitė
Rgp
06
2014Svarbiausi faktai apie mūsų „įsisūnytus ( – dukrintus)“ gyvūnus:
Katytė Tigra:
Istoriją galėčiau pradėti tuo, kad visuomet sakiau „jau kačių tai niekada nelaikysiu“. Nėra taip, kad būtume (aš, ar vyras, ar vaikai) joms alergiški, arba, kad nemėgtume – mes mylime visus gyvūnus, tačiau kažkaip na nelipo. Visą gyvenimą tik šunys ir šunys, atrodė, kad katės negali būti nei meilios nei prisirišusios, jos juk vaikšto pačios sau kur panorėjusios ir jų neprisišauksi kaip šuns. Taigi vieną dieną skambina man iš darbo vyras ir sako: „Žinai, aš čia naršiau internete ir pamačiau nuotrauką su tokiu vargšu padarėliu – mažytė katytė, kuri yra be vienos akytės, o kita smarkiai pūliuoja, tad neaišku, ar su ja ji taip pat ką nors matys“. Po to papasakojo, kad prie nuotraukų yra aprašymas, jog katytei yra apie vieną mėnesį, dabar ji kažkokiam rūsyje, gyvena dėžutėje, nes ją po balkonu rado vienas geras žmogus ir iškvietė gyvūnų globos tarnybą, kuri atvyko ir apžiūrėjo katytę bei paskyrė jai gydymą.
Kadangi žmogus, kuris ją rado pats neturėjo sąlygų katytės pasiimti namo, ji ir liko rūsyje, kur tas žmogus ateidavo ir duodavo jai vaistukų bei lašindavo į akytes. Tuo tarpu gyvūnų globos tarnyba patalpino skelbimą internete, kad katytei reikia globos, nes ji ten ilgai neišgyvens viena. Vyras ir sako: „Katytė dar tokia maža ir be akies, jos gi tikrai niekas nepasiims. Sveikų kačių pilnos prieglaudos, o ši – dar ligota… neaišku ar apskritai neliks akla, kaip ji ten gali likti…?“. Po to visą vakarą svarstėme, ką daryti, naktis taip pat buvo bemiegė. O ryte paskambinau dukrai ir pasakiau: „Vakar tėtis matė internete mažą pilką katytę be akytės, mes ją norime pasiimti, gal gali paieškoti, kur ji dabar yra?“. Dukra žinoma buvo labai nustebusi dėl tokio sprendimo, nes juk nepamiršo tėvų žodžių, kad jau kačių tikrai nelaikys. Na, bet neužilgo jai pavyko rasti tą skelbimą su katyte. Tuomet pasiskambinome į prieglaudą ir štai, jau pusė metų, kaip Tigra gyvena mūsų namuose. Tokio meilumo katytės nesame matę. Ji yra ne ką mažiau protingesnė nei šuo ir be galo mus myli. Vienos akytės žinoma taip ir nepavyko išgelbėti, ji nuolat pūliavo, todėl teko ją išoperuoti, o kitą ji mato prastokai, bet vis dėlto mato! Katytę teko netrumpai gydyti, kol ji visiškai atsigavo, bet dabar turime labai šaunią ir nepaprastai gražią draugę, kuri visuomet sekioja iš paskos ir mėgsta dalyvauti visose veiklose arba tiesiog apsikabinus sėdėti ir murkti į ausį. Be to ji puikiai sutaria ir su kitais mūsų gyvūnais (dviem mažais šuniukais). Taigi….niekada nesakyk niekada.
Šuo Dingas:
Ne už ilgo nuo Tigros atsiradimo mūsų namuose nutiko kita istorija. Dukra su savo vyru netoli nuo mūsų statosi namą. Vieną šaltą šių metų sausio vakarą (kuomet pasitaikė kelios savaitės kai temperatūra siekė – 20 C ir buvo pūgos), vaikai po darbų užsuko į statybas apsižiūrėti ar viskas tvarkoje per tas visas pūgas. Ir taip jie užėję į namą (kuris tada dar buvo be langų ir be durų) pamatė iš tamsaus kampo bežvelgiantį didelį gyvūną. Išsigandę buvo tiek jie, tiek tas gyvūnas, kuris kaip vėliau paaiškėjo buvo vilkšunio ir Kaukazo aviganio mišrūnas. Kiek pašnekinus šunį, jis pamažu išlindo iš kambario kampo ir pajudėjo link žmonių, tarus kelis nedrąsius žodžius paaiškėjo, kad šuo galimai visai draugiškas (nors pirmas kelias sekundes buvo neaišku ar jis puls naujai sutiktus asmenis, kurie įsibrovė į jo buveinę ar tiesiog iš baimės nieko nedarys). Vaikai, nors ir neplanavo turėti tokio didelio šuns, nusprendė, kad negalima varyti naujojo gyventojo jei jau jis pats susirado šia užuovėją ir leido jam pasilikti. Manė, kad gal jis tik norės čia pralaukti šalčius, o po to keliaus iš kur atėjęs. Na, jam paliko laisvę rinktis. Po to su kiekvienu atvažiavimu į statybas šuo tapo vis draugiškesnis, mes jį ėmėme maitinti, tačiau nei rišome, nei uždarinėjome. Jis buvo visiškai laisvas, bet kai atvažiuodavom jis visad išeidavo iš namo (supratome, kad jis ten ir būna visą laiką) atlikti savo reikalų bei prasimankštinti. Taip praėjo savaitė, kita, kol vieną dieną mes savo draugo atvažiavę neberadome. Gal tai sutapimas gal ne, bet tuomet kaip tik atšilo orai ir mes pamanėme, kad turbūt jau atėjo tas metas, kuomet jis tiesiog nusprendė mus palikti ir galbūt grįžti namo. Palaukėme porą dienų, o po to aš ir sakau, o gal kartais tą šunį kas pagavo (turėjau omeny visokias tarnybas). Vėlgi pasitelkėme interneto pagalbą ir dukra nuspaudusi pirmą nuorodą pamatė nuotrauką, kurioje buvo mūsų šuo. Ir ta vieta kur jis buvo tikrai mūsų nenudžiugino. Tai Grinda. Oi daug mes esame apie ją girdėję. Skubiai susisiekėme su šia įstaiga, kol jie nesunaikino šuns ir pasakėme, kad norime pasiimti savo šunį. Tada sužinojome, kad galėsime jį pasiimti, tačiau reikės sumokėti išpirką už nepriežiūrą! Labai apsidžiaugėme, kad suspėjome laiku ir nebegalvodami apie jokias išpirkas jau po kelių valandų buvome Grindoje ir pasiėmėme savo šunį.
O kaip jis apsidžiaugė mus pamatęs, galvojome išlauš visas tvoras ir kuo skubiausiai įšoko į mašiną! Baudą, žinoma, taip pat susimokėjome. Tai tokia istorija. Šunį pavadinome Dingu (na būtent dėl to, kad jis iš kažkur, o po to ir iš mūsų namų netikėtai dingo). Nuvežėme pas veterinarą, kuris pasakė, kad jam tik apie du metukus ir kad jis tikrai labai protingas ir išauklėtas šuo, pas gydytoją jis gavo visus reikiamus skiepus. Na o toliau nusprendėme, kad Dingas kol kas pagyvens pas mus su vyru (kadangi turime nuosavą kiemą), kol vaikai nebaigė statybų ir kad šuo ten nebūtų vienas, kol niekas negyvena name, o vėliau jie pasiims jį ir augins prie namo, bus puikus sargas. Dar buvo keletas bandymų surasti tikruosius Dingo šeimininkus, nes žinome, kaip nesmagu prarasti gerą draugą, tačiau visos paieškos buvo nesėkmingos ir jo niekas nepasigedo. Tačiau iš viso šuns elgesio tikrai matyti, kad jis nebuvo laukinis. Jis tikrai prižiūrėtas, labai protingas, kaip paaiškėjo moka atlikti ir kai kurias komandas. Žodžiu nuostabus šuo, kuris mus pats susirado ir mes dėl to labai laimingi. Dabar Dingas turi savo kiemą, kuriame karaliauja, didelę būdą su terasa, daug žaislų. Beje, mėgstamiausi jo žaislai yra akmenys. Jis paima kuo didesnį akmenį, kurį vos gali apžioti ir žaidžia su juo kaip su kamuoliu, visaip mėto, stumdo kojomis. Labai įdomu stebėti šį žaidimą, tik gaila jo dantų, kurie jau dabar ne pagal amžių nudilę, matyt dėl šio keisto pomėgio. Taigi, tokia yra klajoklio istorijos laiminga pabaiga.
Tai tiek žinių iš mūsų. Tikimės norėsite susipažinti su mūsų „įsivaikintaisiais“ bei kitais jų draugais.
Foto – Toma Špakauskaitė | www.tphoto.lt
Geg
04
2014„Dabar visiems beklausiantiems, iš kur įsigyti augintinį, sakyčiau: tik iš prieglaudos.“
Baigusi mokslus, radusi darbą ir pradėjusi sėslesnį gyvenimą, supratau, kad gyventi vienai visgi nuobodoka. Na, o kadangi mano tuometinis butas erdvumu nepasižymėjo, nusprendžiau, kad tinkamiausias gyvūnas man bus katė. Taigi, pradėjau žvalgytis po internetinius prieglaudų puslapius.
Kodėl nutariau pasiimti gyvūną iš prieglaudos? Negaliu paaiškinti, aš net negalvojau apie kitokius variantus. Tuo metu dar nebuvau susipažinusi su prieglaudų veikla, nesuvokiau, kiek iš tikrųjų yra benamių gyvūnų gatvėse, kiek jų atsisako šeimininkai. Dabar visiems beklausiantiems, iš kur įsigyti augintinį, sakyčiau: tik iš prieglaudos.
Išsirinkti niekaip nesisekė. Atrodydavo, lyg ir išsirinkdavau patinkantįkačiuką, bet vis kažkaip apnikdavo abejonės: o ką, jei nemokės naudotis kraiko dėžute ir atlikinės reikalus ne vietoje, lips sienomis, užuolaidomis, viską draskys, mėtys („įsikatinti“ suaugusią katę tuo metu net mintis nebuvo šovusi). Po kurio laiko visgi supratau, kad dar nesu pasirengusi turėti gyvūną. Prieglaudų puslapius toliau peržvelgdavau tik iš įpročio.
Taip vieną dieną „Lesė.lt“ puslapyje pamačiau juodą siluetą ir dideles žalias akis. Nuotrauka buvo nelabai kokybiška ir negaliu pasakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio – akį labiau patraukė gyvūno istorija. Katė buvo sugauta Vilniuje, Vingio parke, pagal „Pagauk-Sterilizuok-Paleisk“ programą ir turėjo grįžti gyventi atgal į lauką. Sugauta – čia tiesiog per stipriai pasakyta. Katytė tiesiog atėjo, buvo paimta, įdėta į narvą ir nuvežta sterilizuoti. Nors ir su didele baime, tačiau be kandžiojimo ir draskymosi leidosi apžiūrima veterinaro. Matydami, kad savo elgesiu ji labai skiriasi nuo kitų laukinių kačių, „Lesės“ savanoriai nutarė pabandyti jai surasti namus. Spėjamas katės amžius buvo maždaug 2 metai. Tuomet man ir kilo pirmoji mintis: o kuo suaugusi katė blogai? Susisiekiau su Kyros (tuo metu dar Princesės) globėja ir sužinojau, kad tai tvarkinga, labai ramaus charakterio (kas gyvenant ankštame bute buvo labai svarbu) katė, ir apsisprendžiau galutinai. 2011 metų balandžio 4-tąją, po netrumpos kelionės Vilnius-Kaunas katytė atkeliavo pas mane. Naujuose namuose gavo ir naują vardą – Kyra (iš galų kalbos išvertus – tamsi), nes ankstesnysis vardas labiau pritiko kokiai įnoringai persų veislės katei, besivartančiai tarp rožinių pagalvėlių, o ne juodakailiui, ramaus būdo gatvės vaikui.
Kartais tenka skaityti žmonių komentarus: „fui, be ausytės“, „kas jį ims be akies/kojos“. Iš karto kyla klausimas: žmonės, ką jūs renkatės, augintinį ar priedą prie interjero? Tokius žmones norėčiau paskatinti susipažinti su tais beausiais, bekojais, vienaakiais arba aklais gyvūnais. Savo charakteriu, prisirišimu, meilumu, žaismingumu jie niekuo nesiskiria nuo sveikųjų. Jie neguli depresijos užkamuoti kamputyje ir visiškai nejaučia diskomforto dėl savo trūkumo ar negalios.
Taip susiklostė likimas, kad abi mano augintinės su „trūkumais“: Kyra turi pakirptą ausytę (nes buvo sterilizuota kaip laukinukė), o Frėja dėl ligos, užklupusios begyvenant gatvėje, neteko akies. Kai teiravausi apie Kyrą, jos tuometinė globėja paklausė, ar man nieko tokio, jei jos ausytė pakirpta. Aš net nebuvau atkreipusi dėmesio, todėl jai atsakiau, kad renkuosi draugę, o ne parodinį papuošalą, ir man tai visiškai nesvarbu. Kad Frėja neturi akies, taip pat pamirštu, ir dėl to kartais kyla juokingų situacijų. Buvau nuvežusi ją apžiūrai pas veterinarę, nes šiek tiek kosėjo. Na ir pasakoju: „Nosis lyg ir nebėga, akių gleivinė neparaudusi. Oi, akies gleivinė neparaudusi…” Veterinarė iš pradžių nustebusi pažiūrėjo į mane, paskui į katę ir kad pradės juoktis! Net mano mama, anksčiau šnekėjusi, kad niekada neimtų gyvūno be akies ar be kojos, susipažinusi su padūkėle meilūne Frėja norėjo ją čiupti ir vežtis namo.
Mėnesiai praleisti benaršant po internetinius prieglaudų puslapius, skaitant gyvūnų istorijas, stebint savanorių darbą, nepasimiršo. Taigi vieną dieną užpildžiau savanorio anketą ir buvau priimta į „Pifo“ savanorių gretas – ėmiau rūpintis stacionaro ligoniukais. Taip pat tapau laikinąja globėja, periodiškai vis sukeldama Kyrai siaubą kokiu nors patrakusiu, ausis kramtančiu ir ant kupros šokinėjančiu mažu kailinėtu monstriuku. Siaubas, žinoma, būdavo trumpalaikis, o po to Kyra atsakingai imdavosi auklės pareigų.
Taip 2013 metų liepos pabaigoje pas mus kaip laikina globotinė atkeliavo Frėja. Atkeliavo ir pasiliko visam laikui. Šios katės istorijoje dalyvavau nuo pat pradžių. Maždaug prieš metus, birželio pabaigoje į veterinarijos kliniką, bendradarbiaujančią su „Pifu“, viena moteris atnešė kartoninę dėžę su radiniu ir, nesileidusi daugiau į jokias kalbas, ją ten paliko. Dėžės turinys – trys dar net patys normaliai valgyti nesugebantys ligoti rainiukai. Jų akys buvo apimtos stipraus uždegimo, taigi gydytojai paskyrė vaistus, savanoriai rūpinosi ir gydė. Visi katinėliai gavo skandinavų dievų vardus. Netrukus du broliukai, Toras ir Lokis, visiškai pasveiko ir labai greitai surado namus. Sesutei Frėjai pasisekė mažiau – vienos akytės jai išgelbėti nepavyko. Tokio energingo ir mielo padarėlio man širdis neleido palikti stacionaro narve, tad pasiėmiau ją į laikiną globą. Tačiau naujų namų paieškos užtruko – vienaakė kačiukė vis niekam į širdį nekrito. Ir gerai, nes kuo ilgiau ji pas mane gyveno, tuo labiau supratau, kad jau niekam jos negalėsiu atiduoti. Draugas neprieštaravo, taigi Frėja liko pas mus.
Kyra ir Frėja yra dvi priešingybės, papildančios viena kitą. Kyra – santūri, tingoka katė, vaikštanti lėtai ir aukštai iškelta galva, o Frėja – patrakęs viesulas su niekad nesibaigiančia energija. Kyra – auksinė katė, ji niekur nelipa, nieko nemėto ir per tuos trejus metus, kuriuos esame kartu, nėra iškrėtusi nei vienos išdaigos. Kiekvieną rytą, išgirdusi žadintuvą, ateina pamurkti į ausį, pasiglaustyti ir išsiprašyti rytinės dozės paglostymų. Atsiradus Frėjai, Kyra prisiminė, ką reiškia būti mažu kačiuku, ir ypač rytais mėgsta nusimesti savo santūrumą: tuomet net užuolaidos sklaidosi nuo dviejų belakstančių kačių keliamų vėjo gūsių.
Taip pat pasikeitė ir rytinio prabudimo ritualas: jei anksčiau prabusdavau nuo Kyros ūsų kutenimo ir murkimo į ausį, tai dabar iš pradžių antklode prašuoliuoja antilopių banda, o po to abi „antilopės“ palaimingai įsitaiso savo pamėgtose vietose: Kyra murkdama prie ausies, o Frėja – kur nors po antklode, kad tik šilta būtų.
Nei vienos sekundės nesigailėjau, kad suteikiau namus šioms buvusioms prieglaudinukėms, ir net neįsivaizduoju, kaip gyvenau anksčiau be savo švelniosios, santūriosios namų dvasios – Kyros – ir namų gyvybės, pakvaišusio bilduko – Frėjos.
Fotografė: Živilė Žilinskaitė
Bal
06
2014Boris Borisas Nuostabusis – tai katinas be pusės ausies, be ilties ir be akies. Visa istorija prasidėjo vieną dieną man sugalvojus nueiti į renginį, susijusį su gyvūnų teisėmis. Šio renginio iniciatorė buvo V. Naujokaitė. Susipažinau su ja vėliau per socialinį tinklapį. V. Naujokaitė pasiūlė man važiuoti į neseniai įsikūrusią prieglaudėlę Tauragėje (mat tuo metu vis dar gyvenau ten). Aš, aišku, sutikau ir pradėjau joje savanoriauti.
Po kiek laiko pamačiau nuostabų katiną. Labai norėjau jį pasiimti, bet tėvai neleido. Po metų pradėjau studijuoti Vilniuje, tad atsirado puiki proga pagaliau jį priglausti pas save. Taigi, taip ir padariau. Nors Borisas senas, vienuolikos metų katinas, tačiau dar turi parako: pykstasi su dabartine globotine Džordža (katytė paimta laikinai globai iš VŠĮ ,,Rainiukas“), domisi viskuo, ką tik pamato. Žinoma, neapleidžia ir šeimininkės – naktį sugalvoja pažadinti, kad aš jį paglostyčiau, mat Borisui liūdna. Rytais jis pradeda vaikščioti per galvas – tai ženklas, kad jau laikas keltis. Taip pat tokiu būdu jis primena, kad įdėčiau valgyti. Štai toks yra katinas Boris Borisas Nuostabusis.
Fotografė: Elena Rutkauskaitė