Daiva, Raganytė ir Kofeinas

“Raganytė labai judri, smarki, nieko nebijo, visur laksto, bėgioja, šokinėja, tikras tornadas, monstriukas.”

 

Raganytė mūsų šeimoje yra trečias kačiukas. Ją priėmėme iš pradžių laikinai globoti, o paskui pasilikome ir visam laikui.

Pirmoji mūsų šeimoje 2013 metų pabaigoje atsirado Lėja,  ji yra paprastas kačiukas iš kaimo, iš žmonių. Skelbimą suradome per skelbiu.lt ir paėmėme auginti. Lėja mūsų šeimoje atsirado jauniausiojo sūnaus Marijaus iniciatyva, nes kai užaugo du vyresnieji broliai, Paulius ir Tomas, ir išsivažinėjo kas kur, namie liko tuščia ir tylu. Ir liūdna. Norėjosi gyvybės namuose. Prašė prašė, kol nusileidau ir sutikau. Vardas Lėja irgi sūnaus sugalvotas. Jis yra vieno kompiuterinio žaidimo herojės vardas. O kadangi sūnus labai mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus, tai natūraliai ir vardas atsirado iš ten. Lėja yra labai rimta, susikaupusi, mamiška. Ji labai globoja mūsų mažąją Raganytę, ir dūksta su ja, ir nusileidžia jai, ir užleidžia, kai reikia.

Antroji mūsų šeimoje 2014 metų pabaigoje atsirado Kofeina. Irgi iš kaimo, irgi iš žmonių. Marijus sugalvojo, kad reikia antro kačiuko, nes Lėjai liūdna vienai augti. Aš iš pradžių nesutikau, spardžiausi spardžiausi, kol vėl nusileidau. Vardą Kofeina irgi sugalvojo sūnus, nes jis labai mėgsta kavą. Aš siūliau pavadinti Kapučino arba Late, bet sūnus sakė ne, bus Kofeina. Ir Lėja, ir Kofeina namuose atsirado gruodžio pradžioje, abi buvo dviejų mėnesiukų amžiaus. Žodžiu, užauginome jas nuo mažumės. Kofeina visiška Lėjos priešingybė. Ji tokia be galo miela, katiniška katytė. Murkia ir miaukia garsiai ir daug, glaustosi, gulinėja, visaip kaip išsiriečia, vartosi ir rodosi. Vaikšto kaip manekenė ir yra didelė bailiukė. Kai tik kas nors svetimas ateina į namus, pasislepia ir nesirodo. Ir fotografei nepavyko jos nupaveiksluoti, kol vyko fotosesija mūsų namuose.

Ir štai atėjo laikas ir subrendome Raganytei – išgelbėtam kačiukui. Pernai, 2018 m. spalio 8 d., VšĮ „Klaipėdos gyvūnų globos draugija“ į savo Facebook svetainę įdėjo skelbimą, kad skubiai reikia pagalbos mažai 2 mėn. katytei Kruopelytei. Ji buvo tą rytą rasta po daugiabučio namo balkonu. Greičiausiai išmesta iš pravažiuojančio automobilio arba pro langą. Kad katytė naminukė, ne laukinė, suprato iš to, kad prisileidžia žmogų. Kadangi rytas buvo ankstyvas, lauke šalta, katytė buvo sušalusi ir nelaiminga. Mažas juodas pūkų kamuoliukas, tik akytės du geltoni rutuliukai. Aš buvau ką tik grįžusi iš kelionės iš Italijos. Savaitę su draugėmis atostogavau Sicilijoje, grįžau visa laiminga, besišypsanti, kupina saulės, šviesos, šilumos, gerumo ir energijos. Ir kai pamačiau tą skelbimą, kuriame buvo prašoma paimti kačiuką į namus nors laikinai globai, kol bus rasti pastovūs šeimininkai, neatsilaikiau. Pasitariau su sūnumi, jis pritarė ir palaikė, ir džiaugėsi, ir didžiavosi tokiu mano poelgiu. Paėmėme laikinai globoti todėl, kad nežinojome, kaip sutars su mūsų senbuvėmis.

Su sveikata buvo problemėlių. Pastebėjome, kad vaikščiodama ji vis sustoja ir pakrato galines kojytes, tai vieną, tai kitą. Galvojome, kad praeis, bet nepraėjo. Tada mus užrašė pas veterinarę. Gydytoja patikrino, iščiupinėjo, išlankstė, išmurkdė ją visaip, sako – dar tokio sveiko kačiuko nebuvau mačiusi, nes man atveža tik ligoniukus. O galinės kojytės buvo jautresnės dėl to, kad ji galimai buvo išmesta ir susitrenkė. Suleido vaistukų nuo skausmo, vitaminų, dar davė vitaminų į namus ir grįžome. Kai jau galvojome, kad viskas gerai, tada pamatėme, kad vietomis slenka kailiukas. Tada vėl mus užrašė pas veterinarę. Buvo nuspręsta, kad greičiausiai bus kačių poodinės erkutės. Vėl gavome gydymą, vaistų ir nurodymus, kaip elgtis, ką daryti. Tas laikas buvo pats sunkiausias, nes katytę reikėjo laikyti atskirai nuo mūsų kitų dviejų katyčių, nes liga užkrečiama. Žodžiu, karantinas. Bet laikas ir vaistai viską gydo ir pasveikome. O tada jau atėjo laikas sprendimui, kad norime, kad mažylė liktų mūsų namuose ir būtų naujas mūsų šeimos narys.

Mažylė pradžioje turėjo vardą Kruopelytė, bet mes norėjome ją pavadinti savo vardu ir, kadangi ji yra visa juoda juoda kaip smala, tai kažkaip prigijo naujas vardas Raganytė. Ji labai judri, smarki, nieko nebijo, visur laksto, bėgioja, šokinėja, tikras tornadas, monstriukas. Ji labai įdomi, nes kopijuoja mūsų kitas dvi kates. Ką jos daro, tą ir ji iš paskos. Žodžiu, kaip mažoji sesytė šeimoje. Dar ji labai mėgsta raustis po šiukšlių dėžę ir būtinai ką nors iš ten nusitverti, nešiotis, bėgioti, žaisti ir dūkti su tuo daiktu. Sūnus dėl to ją kartais pavadina „bomžiuke“. Jeigu sudžiaustau skalbinius ant išskleidžiamos džiovyklės, tai ji būtinai juos nuo ten „nukabins“, tiksliau žais žais su jais, kol jie nukris. Raganytė mane visur sekioja. Aš ryte atsikeliu iš lovos, einu praustis ir ji šalia bėga, po kojomis makaluojasi. Aš į tualetą – ir ji kartu. Aš į virtuvę, ir ji jau ten. Kaip šešėlis. Įsitaiso arba ant palangės, arba po kojomis, arba ant stalo, kas arčiausiai. Kai paimu ją ant rankų, sakau „išgelbėtas kačiukas“ ir toks geras jausmas pereina visu kūnu, nerealus. Atrodo, kad gerą darbą padarei, išgelbėjai gyvūną ir užsidirbai karmos taškų gyvenime. Tikiu, kad ji saugo mus ir mūsų namus nuo nelaimių. Esu prietaringa ir seniau bijodavau juodų kačių, visada nusispjaudavau tris kartus per petį, jeigu perbėgdavo kelią. Kai Raganytė atsirado mūsų šeimoje ir juoda katė man perbėga kelią, aš sakau: aš tavęs nebijau, nes aš pati turiu juodą kačiuką. Kosmosas kažkoks. O namie gera gera. Tris kartus geriau, nes grįžus namo pasitinka trys nuostabios būtybės, pilkai raina katytė Lėja, baltai rusva  Kofeina ir juoda juoda kaip smala Raganytė. „Kačių namai“ – taip dabar vadinu mūsų namus. Ir teisybę žmonės sako, kad katės yra namų šeimininkės, o mes žmonės tik jų tarnai.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Sigita ir Bučkis
Margarita ir Zylė