Danguolė ir Šata | Praha

 „…jeigu priėmei į šeimą, tai tampi atsakingas už tą, kurį priėmei.“

 

Sveiki, aš Šata. Toks mano vardas jau 3 metus. Prieš tai, prieglaudoje buvau praminta Čija, kol vieną dieną atvažiavo manęs, susipakavo ir nusivežė į naujus namus. Gyvenau prie jūros, mylėjau Smiltynę, tuščius pliažus ir cypiančius kamuoliukus. Dar gaudžiau dviračius, bėgikus, riedlentininkus – viską, kas juda. Pliažai turėtų būti tušti vien dėl šito, o tai kitaip man tenka pėdint ant šniūro. Man vis aiškina, kad nerištų, jeigu negaudyčiau, bet nesuprantu – aš juk tik mažas, mielas šuniukas… Nekenčiau mašinos, kaip gali mėgti daiktą, kuriame po 10 minučių supykina? Pridirbdavau kiekvieną kartą, kol pagaliau susiprato mane vežti ant kelių ir prilaikyti stabdant. Greičiausiai negalėjau pakęsti to maigymo „stabdis – gazas“. Ant kelių nesupykino nė karto! Nesaugu vairuoti su šuniu ant kelių, tad su laiku gavau savo specialią dėžę, ant priekinės sėdynės: apsipratau, nebepykina, tik iki šiol vis prašausi ant kelių. Kartais leidžia, o tada jau važiuoju patenkinta.

Gerai, kad susitvarkiau mašinos nekentimo bėdą, nes sugalvojo mano žmogus po pasaulį pasidairyti. Nieko egzotiško, bet iškraustė mane į Prahą. Pasą, čipą jau turėjau, iškart po įsišuninimo sutvarkė – maža ką, pliažų ir Latvijoje yra, negi namuose būčiau likusi. Skiepus irgi turėjau, kaip priklauso bet kuriam padorią šeimą turinčiam šuniui. Taigi iškeliaujant liko tik užlėkti pas veterinarą, atsižymėti pase, kad esu sveika ir iškeliavom. Keliaujam mašina – kartais parlekiam namo į Klaipėdą ir vėl atgal. Važinėjam po Čekiją, buvom Vokietijoj, Austrijoj ir jokių vargų: turi Europos pasą – visos sienos atviros, svarbu vežiotis pasą ir nepražiopsoti skiepų. Yra šalių su papildomais reikalavimais, pavyzdžiui, jei norėčiau į Angliją ar Maltą, reikėtų dar vaistų parą prieš kelionę gauti, bet ten dar nebuvau ir neplanuoju. Svarbiausia kelionėje mašina – tvarkingi dokumentai ir vanduo, prie viso kito prisitaikau. Susiradau vietinį veterinarą, ir viešbutį turiu, kuriame kartais tenka pagyventi, kai mano žmogus dirba. Ar susikalbu? Ne bėda, juk šunų kalba vienoda visur, o žmogus jeigu susikalba savo reikalais, sutvarkys ir mano. Čekija kol kas draugiškiausia matyta šunims vieta: einu i kavines, prekybos centrus, bankus, važiuoju metro, tramvajais, traukiniais. Pasitaiko vietų, kur neįleidžia, bet va grįžau namo – į Akropoli negalėjau nueiti, tai nepykstu, kad išvažiavom vėl. Austrijoj kartą nepavyko laivu paplaukioti – neturiu antsnukio, net nežinau, kas tai per daiktas, bet kitą kartą pagalvosiu, gal verta pasimatuoti, kad nelikti be įspūdžių. Keliaujant dar nemėgstu karščių, kai pakaitina iki 30 – neinu. Tiesiog sėdu ir nejudu. Gal visai išprotėjot, per karštą betoną? Patys pabandykit basi!

Metus gyvenu Prahoje, aplinkinius kaimus, miškus, parkus jau aplankiau, keliauti toliau reikėtų lėktuvu, o šito dar nebandžiau. Taisyklės aiškios – noriu skristi salone, esu nusistačiusi prieš kelionę bagažo skyriuje. Pagal svorį vasarą galėčiau keliauti salone,  bet žiemą jau reikėtų laikytis dietos: su krepšiu turiu tilpti į 8 kg. Kita bėda – ūgis, lyg esu kiek per aukšta, krepšys, kuriame turėčiau tupėti leidžiamas 23-27 cm aukščio, o aš iki ausų siekiu 35 cm. I krepšį susirangyčiau, bet va nežinau ar matuoja tą ūgį iki ausų… Gal surizikuosiu kada.

Keliaukit su šunimis, bent masina ir traukiniais smagu ir visai nesudėtinga. Man pažadėjo, kad gyvensiu kartu visur ir nebus jokių planų, kuriuose man nebūtų vietos. Pasisekė? Nė velnio – jeigu priėmei į šeimą, tai tampi atsakingas už tą, kurį priėmei.

 

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

Mindaugas ir Hera
Ernesta, Indrė, Bjork ir kit.