“Ta meilė ir šiluma, kurią suteikia šios trys augintinės, yra tiesiog kažkas neįkainojamo ir aš visiems palinkėčiau pajusti tą besąlygišką gyvūno meilę jums.”

Prieš maždaug trylika metų mūsų šeimoje atsirado pirmoji augintinė Benzė (dabar mes ją vadiname Ponia Imperatore). O vardas būtent toks, nes mūsų šeima turi Benzų pravardę, tad net nekilo jokių abejonių, ar didesnių diskusijų dėl šuns vardo. Kaip ir daugumoje šeimų, augintinių atsiradimui iniciatyvą pirmiausiai parodo vaikai. Dukra be galo norėjo šuns, tad nusprendėme pasižvalgyti po globos namus. Tuomet daug nežinojome globos namų, tad nuvykome į “Grindą”, iš kur ir pasiėmėme pirmąją augintinę. Pirmasis gyvenimo kartu pusmetis buvo be galo sunkus, nes mūsų mažoji nabagėlė ne tik kirmėlių turėjo, bet teko kovoti ir su didžiausiu priešu – parvo virusu. Kova buvo labai įtempta ir kiekviena diena buvo tikras išbandymas. Bet praėjus maždaug pusei metų mūsų Imperatorė visiškai pasveiko, atsigavo ir pagaliau buvo panaši į šunį – energinga, smalsi ir viską graužė.

Kitus vienuolika metelių Ponia Imperatorė buvo vienturtė, tačiau aš (mama Daiva) pamažu pradėjau kurpti planus apie draugiją mūsų senolei. Vėlgi planas buvo išgelbėti kokį nelaimėlį, kuris buvo pamestas be prieglobsčio ir meilės. Kasdien Facebooke žiūrėdavau beglobių šuniukų nuotraukas ir taip užtikau mūsų antrąją augintinę Roką-Voverytę. Nusiunčiau nuotrauką dukrai, nes pati tuo metu buvau prie Kuršių marių, o ji Vilniuje. Dukra nė kiek nedvejodama sako: “viskas, važiuoju paimti”. 2018 m. spalio 1 dieną vos trijų mėnesių spurgytė Roka-Voverytė atrado savo namus. Iš tiesų buvo labai neramu, kaipgi reaguos mūsų senolė į tokią jaunatvišką ir energingą draugiją, nes mažoji tesvėrė 3 kilogramus, o Benzė beveik dešimtkart stambesnė. Be abejo, iš pradžių buvo sunkoka. Ponia Imperatorė labai pykdavo ant mažės, jei ji prieidavo per arti, jei ne taip į ją pažiūrėdavo ir pan. Taip pat kadangi dukra buvo tas žmogus, kuris atvežė naująją gyventoją į namus, taigi dukra buvo ignoruojama pačios Ponios Imperatorės daugiau nei savaitę. Tačiau praėjus kuriam laikui pastebėjome, kad naujoji draugija Benzei išėjo tik į naudą. Senolė atsigavo, tapo energingesnė ir žaismingesnė, pastebėjome, kaip ji pradėjo mokyti Roką-Voverytę įvairių gyvenimo subtilybių. Tai matyti buvo be galo malonu ir džiaugsminga.

Ne veltui yra sakoma, kad svajoti reikia atsargiai. Dėl šio pasakymo tiesos įsitikinau pati. Dar šių metų vieną rugsėjo vakarą taip netyčia pasvajojau, kaip būtų smagu jauna draugija Rokai-Voverytei, nes visgi senolė nebepajėgia tiek lakstyti iš paskos ir dūkti dėl širdelės nepakankamumo. Ir ką jūs galvojate, ateina kitas rytas, aš dar guliu lovoje (nuo balandžio iki spalio mes gyvename kemperyje ant Kuršių marių kranto, Drevernos miestelyje, kur turime jėgos aitvarų mokyklą) ir girdžiu, kaip vyras šaukia mano vardą. Iš šauksmo suprantu, kad kažkas atsitiko, tad ilgai netrukus išbėgu lauk iš kemperio ir pamatau Artūrą iki pusės išsipurvinusį dumble ir rankose laikantį taip pat purviną iki ausų šunį. Iškart supratome, kieno tai šuo, nes prieš kelias savaites į Drevernos uostą atvyko mikroautobusas iš Italijos su 15 medžioklinių šunų (Anglų seteriais) ir būtent tokį šunį Artūras laikė savo rankose. Mes nedvejodami nuėjome iki šio šuns savininko, kad galėtume grąžinti jo šunį. Mūsų laimei ar nelaimei, nežinau, kaip čia ir pasakius, ponas šunų veisėjas mums pasakė, kad jam jos nereikia, nes ji yra “nekondicinė” (per maža pagal savo amžių ir nesidomi medžiokle), ir kad mes galime ją pasiimti. Mažylei vos 8 mėnesiai ir jos tikrasis vardas, įrašytas šuns pase, Zelta. Tačiau ilgai netrukus mes ją pervadinome Nendre, nes Artūras būtent nendrėse, dumble ją įstrigusią ir rado. Pradžioje galvojome, kad mes ją tik laikinai priglausime, kol rasime tinkamus šeimininkus, tačiau laikui bėgant meilė mažylei Nendrei tik augo ir supratome, kad ji jau iš mūsų namų niekur nebekeliaus. Pirma savaitėlė buvo ganėtinai sunki, visgi Rokai-Voverytei ir Poniai Imperatorei naujoji draugija labai nepatiko, tačiau  laikui bėgant jaunuolės susidraugavo ir pagaliau Rokutė turėjo su kuo pasiausti iki negalėjimo. Bet mūsų senolė nejaučia didžiulės simpatijos Nendrei ir kasdien profilaktiškai jai parodo, kas namuose yra viršiausia. Labai stengiamės, kad namuose būtų kuo mažiau nesutarimų tarp mūsų trijų merginų. Kartais būna dienų, kuomet tai atrodo misija neįmanoma ir kad lengviau jau niekada nebebus, o kartais būna dienų, kuomet viskas atrodo tiesiog tobula. Tik laikas, kantrybė ir pastangos padės įvesti harmoniją tarp šių trijų be galo skirtingų merginų. Bet ta meilė ir šiluma, kurią suteikia šios trys augintinės, yra tiesiog kažkas neįkainojamo ir aš visiems palinkėčiau pajusti tą besąlygišką gyvūno meilę jums.

Foto Rasa Šileikienė