“Labiausiai Flufis mėgsta žaisti su ne savo žaislais, tai yra plaukų gumytės, siūlai, raišteliai, maišai.”

Prieš apsigyvendama kartu su vyru, jam vis sakiau, kad, kai gyvensime kartu, būtinai pasiimsime katinuką iš prieglaudos. Albertas man neprieštaravo, bet milžiniško entuziazmo nerodė. Bet dabar… Neįsivaizduojame savo namų be Flufio. O viskas prasidėjo taip…

Sakiau, jei imsiu katinuką, tai būtinai iš prieglaudos, ir norėjau mažiuko, kad nuo pat jo gyvenimo pradžios būčiau su juo. Pirkti gyvūną man yra nesąmonė. Juk tiek gyvūnų pilna prieglaudose, tiek mišrūnų, tiek veislinių. Ir savo pozicijos laikiausi. Facebooke pradėjau sekti beglobių naujienas. Buvome nuvažiavę ir į prieglaudėlę prie “Akropolio”. Kol vieną dieną Tautmilės prieglaudėlės savanorių skelbimas patraukė akį. Kai jį pamačiau, supratau, kad jis turi būti mūsų. Jis nuotraukose atrodė mažas ir pūkuotas (buvo savanorių pakrikštytas Fluffy) ir savo akytėmis mane pavergė, o jo rožinė nosytė… Dar vienoje nuotraukoje jis sėdėjo vandenyje vonioje!

Atvažiavusi pas savanorę ir pamačiusi jį vos neišgriuvau – jis buvo toks mažytis, delno dydžio, apie 1 mėn. amžiaus. Pasakiau vyrui užpildyti dokumentus, o jį paėmiau į rankas, priglaudžiau prie krūtinės ir negalėjau paleisti. Važiuojant namo, jis užmigo man už striukės skverno.

Kai namie padėjome jį ant grindų, vaikščiojau ir bijojau ant jo neužminti, nes jis buvo toks mažuliukas. Galvojome vardą. Sakau, o jei jis ir liktų sulietuvintas Flufis? Jam juk taip tinka. Taip ir gavo savo oficialų vardą.

Iš pat pradžių turėjo problemų su kirmėliukais, tai net per pietų pertrauką lėkdavau namo, pažiūrėti, kaip jis laikosi. Išsikapstėme, viskas gerai, visus vizitus pas veterinarus atlaikėme.

Kai buvo mažulytis, visada miegodavo naktimis vyrui ant krūtinės arba ant nugaros, niekaip nuvyti negalėdavai. Kai sėdėdavau prie kompiuterio, ateidavo ant kelių, ar užsiropšdavo ant krūtinės ar pečių ir snausdavo.

Jau dabar paaugęs 3 metukų, turi savitą charakterį, bet žiemą grįžta miegoti ant kojų, nes juk šalta. Taip pat susisuka guolyje prie radiatoriaus, sukiša kojas į radiatorių tarpus ir snaudžia. Labai mėgsta „namukus“: atsisėdusi ant sofos ir užsiklojusi pledu turiu įleisti jį į „namuką“. Jis ten snaudžia, miega, per miegus purtosi, sapnuoja.

Anksčiau vandenį visada gerdavo iš mano ar vyro puodelio, kuris naktį stovėdavo prie lovos. Dabar  eina į vonią ir prašo, kad į dubenėlį įpilčiau vandens, nes juk iš savojo neįdomų lakti.

Labiausiai Flufis mėgsta žaisti su ne savo žaislais, tai yra plaukų gumytės, siūlai, raišteliai, maišai. Taip pat yra gan didelis šnekorius. Jei grįžti namo ir skubi į virtuvę gaminti valgyti, nueina į tolimiausią buto vietą ir pradeda riaumoti. Taip pat vyras labai moka jį prakalbinti ir jis pypsi, miauksi, murksi. Rytais, oi, paryčiais dažniausiai žadina, reikalauja dėmesio, bet kartais ir tyliai išbūna. Ganėtinai baidosi nuo garsų, labai baikščiai reaguoja į batų trepsėjimą, daužymą, siurblį ir pan. Ir labai garsiai vaikšto: tap tap tap!

Taip Flufis (Flufikas, Flufiandras, visaip pavadiname) atrado mūsų namus.

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė