Dora ir Saida

“Labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi.”

 

Viskas prasidėjo, kai buvau savanore “Telšių uodegėlėje”. Neretai parsiveždavau namo beglobiukus nuprausti ir sutvarkyti, tačiau vieną kartą, parsivežus Dorutę, net nekilo minčių jos parvežti atgal.

 

Dorutė buvo vienintelė prieglaudos kalytė, kuri gūždavosi į kampą ir visko bijodavo, o savanoriams bandant ją paimti ir išvesti į lauką bėgdavo nuo savanorių rankų ir neretai sucypdavo. Nežinia, kaip ji gyveno anksčiau, bet gyvenimas jos nelepino. Taip Dorutė ir liko mano namuose. Tokiu pačiu būdu pas mane atsirado ir kita “Telšių uodegėlės” globotinė – Gizma. Ji taip pat po grožio procedūrų turėjo keliauti atgal į prieglaudą, bet kadangi ji ten gyveno jau virš metų, bandžiau jai pati ieškoti namų. Tačiau jiems neatsiradus, taip pat liko pas mus.

 

Po to pas mus atsirado Dikis. Mirus šeimininkei, Dikis liko vienas pats namo teritorijoje ir jam dėmesio buvo skiriama tik kartą per dieną atvažiuojant jį pamaitinti. Kadangi likęs vienas Dikis daug lodavo, pradėjo užkliūti kaimynams ir tapo bėda, kuria norėjo atsikratyti pačiu paprasčiausiu būdu – užmigdant. Taip Dikis atsirado pas mane. Labai pasisekė, kad visi mano “vaikai” puikiai sutarė, gal dėl to, kad jie visi bendraamžiai, apie 9-10 m., ir pagaliau galėjo džiaugtis mylinčiais namais.

 

Tačiau vos po pusės metų nusprendžiau išvykti į Šiaurės Airiją. Kadangi net nekilo minčių jų kažkam atiduoti ar grąžinti atgal į prieglaudą, pradėjau tvarkyti dokumentus. Kiekvienam gyvūnui reikėjo mikročipo, skiepo bei paso. Visa tai vienam gyvūnui kainavo 33 eur. Tačiau didžiausios išlaidos buvo juos atsivežant į Š. Airiją. Už visus apie 600 eur. Taip pat mums labai nepasisekė su vežėjais. Visi gyvūnai atvažiavo prasmirdę, savo išmatose, o Dikis, kadangi buvo dar ir agresyvesnis, tai jis dar ir 3 dienų kelionę atlaikė be vandens, nes vežėjas jo bijojo. Buvo ir pikta, ir mąsčiau, kas būtų, jei 9 m. šuo tokios kelionės būtų neatlaikęs, tačiau dabar nebesvarbu. Ačiū Dievui, kad jie visi, nors ir būdami vyresnio amžiaus, viską atlaikė ir dabar yra saugūs mylinčiuose namuose.

Jie labai greitai adaptavosi naujuose namuose. Jiems labai patinka didelis kiemas, kurio gyvendami bute neturėjome, todėl mielai ten laksto visą dieną ir žaidžia. Sunkiau adaptuotis buvo man, nes čia požiūris į gyvūnus yra visai kitoks nei Lietuvoje. Išsiaiškinau, kad jie visi privalomai turi būti registruojami savivaldybėje, kad būtų žinoma, kiek ir kur tiksliai gyvūnų gyvena. Mano žiniomis, vyksta net patikros, kokiomis sąlygomis jie laikomi ir t. t., o jei gyvūnai neregistruoti, gresia nemenko dydžio baudos. Manau, kad toks griežtas požiūris yra labai gerai, nes kol čia gyvenu, dar nemačiau nei vieno gatvėje klaidžiojančio gyvūno.

 

Taigi labai džiaugiuosi, kad atsivežiau gyvūnus kartu su savimi ir kad dabar visi esame kartu laimingi. Dauguma žmonių išsigąsta tokio vargo tvarkant gyvūnams dokumentus ar ieškant gerų vežėjų, tačiau visa tai tikrai nesudėtinga. Manau, sunkiausia buvo rasti namą, kuriame priimtų gyventi su gyvūnais. Tačiau, jei tikrai nori, viskas yra įmanoma ir nesudėtinga, o ypač dėl gyvūnų, kurie taip mus myli, verta pakovoti, o ne nueiti lengviausiu keliu…

Vaida ir Čakas
Rūta, Maya, Stamatis, Eve