Dovilė ir Dora

“Po dienos darbų ji ateina apsikabinti ir, tiesiogine to žodžio prasme, apkabina, prisiglaudžia ir kelias minutes glaustosi.”

 

Kai pirmą kartą supratau, kad noriu šuns, man buvo vos keleri metai. Bet jau tvirtai žinojau, kad jos vardas bus Dora. Dar tvirčiau buvau įsitikinusi, kad jeigu šuo – tai tik didelis ir pūkuotas, geriausia – Senbernaras. Bet tuomet dar nenutuokiau, kaip ši svajonė pakeis mano gyvenimą ir požiūrį į jį.

Nuo to laiko Dora atsirado dar negreitai. Pirmiausia mano gyvenimo vaga susipynė su Mike. Tai buvo viena iš kartoninės dėžės nelaimėlių, kuriuos pardavinėjo vaikėzai prie neseniai atsidariusios „Maximos“. Tuo metu berniukai manė dar galintys ir užsidirbti iš šios vados. Visi kainavo po penkis litus. Tik ne Mikė. Ji kainavo litą, nes niekas jos nenorėjo pirkti. Ją nupirko mano sesuo, pasiskolinusi litą iš draugės.

Mikė suvaidino bene reikšmingiausią vaidmenį mano gyvenime, nes jos auginimas mane įkvėpė rūpintis beglobiais, savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, nuolatos remti ir padėti keturkojams. Aš supratau, kad gyvūnas ir aš – tai vienovė, nedalomas jausmas ir supratimas bei pasiaukojimas, kuris suteikia gyvenimo pilnatvę. Mikei iškeliavus į vaivorykštės šalį laukiau akimirkos, kai jau būsiu pasirengusi. Kai galėsiu suteikti namus Dorai.

Ir štai, ta akimirka. Pamačiusi skelbimą supratau, kad tai ji. Nėra žodžių apibūdinti jausmui, kurį pajunti, kai pamatai artimą sielą. Ir  nereikia net gyvai matyti. Užtenka žvilgsnio. Tokio gilaus, protingo ir kartu nusivylusio. Tuo metu, atrodė, pėsčiomis nueisiu nuo Kauno iki Vilniaus, kad ją apkabinčiau ir nuraminčiau. Viskas tapo aišku – Dora atkeliauja į namus.

Pirmos savaitės buvo tikras iššūkis – pati nepažinau savęs. Atrodė, juk aš viską moku, juk dirbau su 60 šunų prieglaudoje, kur dauguma būdavo palaidi, vienas jaunas šunelis tai man vieni juokai. Ir mano didelei nuostabai, aš išsigandau. Aš nebežinojau, ką daryti, kaip daryti, kaip mokyti, kaip rodyti, kaip maitinti… Viską mokiausi iš naujo. Turbūt dėl to, kad kuo jaunesnis esi, tuo labiau darai viską iš polėkio. Subrendus per daug girdi protą ir per mažai klausai širdies – tuomet kyla daugiausiai klausimų. Daug laiko nereikėjo – vos savaitė ir mes abi supratome viena kitą. Pradėjau intuityviai jausti, kada ir ko ji nori. Dora parodė genialų protą mokydamasi, tai mane sujaudino iki pat gelmių. Mačiau, kaip ji supranta, kad man sunku ir noriu ją suprasti. Mačiau, kaip akys bandė man paaiškinti, ką kada turiu daryti. Per savaitę mes netapome ŠUO ir ŠEIMININKĖ. Mes tapome KOMANDA.

Taigi Dora – vienas protingiausių ir, tiesą sakant, keisčiausių šunų, kokius esu mačiusi. Ji asmenybė ir tai gali pastebėti net ir ne šeimininkai, kurie iš didelės meilės dažnai hiperbolizuotai pateikia augintinio protinius sugebėjimus. Štai faktai apie mūsų augintinę, kuria džiaugiamės jau pusę metų, nors jausmas, kad gyvename jau visą gyvenimą (o gal GYVENIMAS tiesiog prasidėjo nuo tada, kai ji atėjo).

  • Kai nieko nėra namuose – Dora miega ant stalo. Ir jei ne stebėjimo kameros, to niekada nesužinotume, nes mums esant namuose, prie stalo nei artyn.
  • Kai ji nori žaisti – vadinasi, reikia žaisti. Pirmiausia pasiūlo žaislą tau prie kojų (žaislą reikia mesti jai, kad ji atneštų). Jei nekreipi dėmesio, tuomet žaislą įdeda į rankas. Na, o jeigu tu vis tiek esi kietakaktis ir nekreipi dėmesio – žaislas gali atsidurti tavo burnoje. Ir nieko nepadarysi, pats kaltas, kad nesupratai iš pirmo ir antro karto.
  • Lėktuvai! Kai Dora pamato lėktuvą, oro balioną, paukštį – na, bet ką, kas skrenda, ji nieko nebegirdi ir nebemato. Kaip užhipnotizuota stebi objekto skrydį tol, kol jis matomas horizonte. Turime slaptą svajonę paskraidinti ją kada nors lėktuvu, nes esu įsitikinusi, jos siela nori pasaulį pamatyti iš viršaus.
  • Dora labai myli savo šeimą ir aplinkinius. Po dienos darbų ji ateina apsikabinti ir, tiesiogine to žodžio prasme, apkabina, prisiglaudžia ir kelias minutes glaustosi.
  • Bučiuoti reikia į lūpas, kad ir koks aukštas svečias bebūtų, Dora taiko tiesiai ten iš visų jėgų pasišokdama į viršų. Taip, kartą ji praskėlė lūpą…
  • Šuo sargybinis? Ne, negirdėjome. Kodėl reikėtų pykti ant žmonių, šunų, vaikų, jei jie su tavimi yra draugiški? Dora myli visus ir sveikinasi kaip pridera (žiūrėti vienu punktu aukščiau).
  • Važiavimas mašina tai vienas iš hobių – pirmiausia, be galo įdomu stebėti bėgantį kelią per priekinį langą, o po to įsijungia sleep mode – saldžiausias miegas ant galinės sėdynės.
  • Dora keliauja visur, kur tik įmanoma – kai kuriais penktadieniais su manimi į darbą, kitomis dienomis moko šauktinius orientuotis miškuose, keliauja pas visus giminaičius, kiek tik jų turime. Išbandė jau ir lure coursing treniruotes, kartu ieško paslėptų lobių Kauno apylinkėse, vaikšto į žygius, bandė bėgti krosą, bet nepatiko, nes nėra ką vytis. Labiau patiko bėgti paskui stirnas, pamatytas laukuose.
  • Vadovaujamės think outside the box principu, tiesiogine to žodžio prasme. Vietoje narvo (?!) ji būna laisvai namuose, bet, kad nepridarytų nemalonių staigmenų, paliekame jai spręsti užduotis – įvairūs galvosūkiai, kuriuose paslėpti skanėstai. Tai gali būti ir plastmasinis butelis, kojinės, įvairios dėžutės, mediniai daiktai, kuriuos taip smagu graužti (labiausiai patinka medinės mentelės). Išsprendusi uždavinius ji eina pamiegoti – išsitiesia ant stalo ir ramiai laukia mūsų. Tad nereikia geležinio narvo, kad didelis šuo būtų suderintas su tvarkingais namais.
  • Dresūra – keistai suvokiamas dalykas. Dorą auginame dviese – aš ir būsimas vyras. Tad jeigu esame visi trise ir jai vienas iš mūsų duoda komandą – ji tol nedarys, kol nepaprašys ir antrasis. Taip pat nėra gerai, jeigu namuose yra tik vienas iš dviejų šeimininkų, kol antrasis negrįžta, Dora lūkuriuoja prie langų, o jam sugrįžus iš džiaugsmo net pradeda keistai cypauti, lyg norėdama papasakoti, kaip pasiilgo.

Vaikystės svajonė išsipildė netgi du kartus. Pirmiausia Mikė, o dabar ir Dora. Ne Senbernarai, bet abi didelės, pūkuotos. Abi pakeitusios mano gyvenimą, suteikusios tikrą džiaugsmą, kurio niekas negali pakeisti. Taigi mano laimė – tai keturios letenos, rudos akys ir plati, mylinti širdis.

Foto Lukas J. Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Ieva ir Odis
Jūratė, Daniel ir Vailis