„Dabar Fredis – gražuolis ilgaplaukis širdžių daužytojas, negailestingai į savo fanų klubą įtraukiantis kone kiekvieną sutiktą dvikojį.“

Matyt, vieną saulėtą rugpjūčio dieną prieš beveik 4 metus, tobulai išsirikiavo planetos, ir mes, kaip tie Sims žmogeliukai, tarsi gavę komandą, metėme viską, kuo buvome užsiėmę, ir patraukėme į „Lesę”. Katinėlio norėjome jau seniai, žinojome ir kokio – to, kuriam šiuo metu sunkiausia.

Uždavus prieglaudos darbuotojams šį klausimą, buvome palydėti į rūbinę, kurioje buvo įrengta speciali karantino zona su dideliu narvu mažam Rubinui. Rubinui, kuris gyveno rūbinėje.

Vos pravėrus patalpos duris, kaip mažas pūkų kamuoliukas, rūbinės karalius atriedėjo link narvo durelių. Tiesą pasakius, ką tik išgyvenęs ligą, kačiukas atrodė visiškai nekarališkai, bet estetiniai menkniekiai nė vienos pusės pernelyg nejaudino: jam reikėjo mūsų, o mums reikėjo jo. Ir buvo visai nesvarbu, kad jis nemato savo lankytojų bei rankų, kurios jį apsupa – mažasis iškart meiliai prisiglaudė. Už dešimties minučių visi tryse važiavome NAMO.

Nors prieglaudoje tikino, kad katinai savo jutimais žymiai pranašesni už žmones, dvejojome ar jam seksis orientuotis aplinkoje, nežinojome kaip su juo reiks žaisti ir bendrauti, žinojome tik vieną – koks bus jo naujas vardas. Fredis – šitai buvo nuspręsta, kai dar tik gimė mintis turėti augintinį. Taip, mums labai patinka grupė „Queen“.

Na, o po to viskas tik geryn. Jau pirmomis dienomis, o paskui dar ne kartą, Fredis parodė mums, kokį stiprų troškimą gyventi turi, koks yra optimistiškas ir, kad klydome, kai dvejojome, kad dėl aklumo su juo bus sunkiau. Buvo labai įdomu stebėti, kaip išsiugdomi gebėjimai „braižyti“ atmintyje naujų vietų žemėlapius ir per kelias minutes net didžiausiose patalpose ar lauke jaustis užtikrintai, taip sukeliant aplinkiniams dvejonių, ar tikrai jis visiškai nemato.

Dabar Fredis – gražuolis ilgaplaukis širdžių daužytojas, negailestingai į savo fanų klubą įtraukiantis kone kiekvieną sutiktą dvikojį. Sunku paaiškinti, kaip tai įvyksta, tiesiog jis tooooks meilus ir ypatingas. Nejuokaujame, kartais atrodo, kad svečiai aplankyti ateina Fredžio, o ne mūsų, tuo tarpu jo galantiški uodegos mostai kone sulaukia aplodismentų. Matyt, su vardu gavo ir charizmą.

Kai nuotaika žaisminga, Fredžio mėgstamiausi užsiėmimai – atnešinėti (kaip atneša šunys) į kamuoliuką suglamžytą metamą gerai čežantį popierėlį (tai – jo mėgstamiausias, reguliariai atsinaujinantis žaislas, nors turi daug barškučių, pelyčių ir t.t.), žaisti su mumis gaudynių, okupuoti bet kurią namuose atsiradusią dėžę, susitikti ir ristis su vieną akį turinčiu likimo draugu katinu Odinu. Kaip ir daugumai katinų, Fredžiui itin svarbus poilsis. Ilsėtis jis taip pat puikiai moka, nugulėti visi namų kampai, o naktimis užimama pusė plačios mūsų dvigulės lovos.

Iki šiol nežinome, iš kur jis ir koks jo likimas iki prieglaudos, tik pafantazuojame kurdami sau pasakas, kad gal burtininkų ar raganų užburtas ir paliktas, nes atrodo labai paslaptingai ir mistiškai. Kaip ten bebūtų, jis atėjo pas mus meilės kupina širdele ir ta meile geba apkrėsti visus. Tad taip, gyvenimas su Fredžiu kitoks – žymiai geresnis!

Foto Rasa Tamašauskaitė