Istorija apie Džoją, kuri tik ketvirtaisiais savo metais pradėjo džiaugtis gyvenimu.

Greitai bus metai, kaip Džoja šmirinėja mano namuose, kurie jau tapo mūsų namais.

Šmirinėja, krapšto koją, kai sėdžiu virtuvėje prie stalo, nes visada nori ant kelių, ir tiesiog VISADA žiūri liūdnomis išsprogusiomis akutėmis, lyg sakydama: “šeimininke, tu manęs nešėrei jau kokį mėnesį”, ir taip kasdien. Kai lauke šalta ar lyja lietus, parpia iki pietų ir atsisako lipti iš lovos, kol to nepadarau aš, atsisako ir filmą leisti žiūrėti man vienai. Be galo mėgsta eiti pasivaikščioti, aplankyti kavines ir barus, alpsta nuo žmonių dėmesio, paglostymų taip, kad uodegytė virpa, lyg ims ir tiesiog nutruks. Mėgsta užsiropšti, apibėgti visus bare esančius žmones, tik iėjus į vidų, lyg pranešdama: “Aš čia!”.

Džoja yra mano kompanjonė, draugė beveik visada ir visur, net jei norėčiau, kitaip būti negalėtų, nes ji visada šalia ir niekur nesitraukia daugiau nei porą žingsnių. Man dingus kitame kambaryje porai minučių, vėl džiaugiasi, kai grįžtu, lyg matytų mane pirma kartą ar po šimto metų ir būtų neapsakomai pasiilgusi.

Nors pradžia nebuvo tokia smagi. Džoją, kaip velykinį zuikutį, pas mane palydėjo Indrė ir Artūras iš “Dogspoto”. Tarpduryje stovėjo mažas, uodegą pabrukęs ir nuo viso pasaulio besislepiantis šuniukas. Be galo jautri, išsigandusi, nepatikli, į kiekvieną žmogaus judesį lyg atsakanti:”prašau, nemušk manęs”. Džoja susigūždavo nuo menkiausio judesio, kėdės patraukimo, šluotos, skėčio, tačiau vistiek degė noru glaustis prie žmogaus. Jos meilumas atrodė net kiek keistas, bandant įsivaizduoti, ką jai teko patirti pas ankstesnius “šeimininkus”. Mažoji Džoja, kaip ir daugelis tokių nelaimėlių, buvo žmonių pasipelnymo įrankis, reikalingas tiek, kiek galėjo atsivesti šuniukų. Vieną dieną po nepavykusio kergimo jos gimda atsidūrė išorėje. Po mėnesio kančių kalytė vis dėlto pagaliau tapo nebereikalinga (gal dar buvo tikėtasi, kad vis tik “ta gimda netrukdys”). Sunku ir įsivaizduoti, ką per visą tą laiką teko patirti mažajai. Bet būtent ši nelaimė atvėrė duris į kitą gyvenimą.

Gyvenimą, kuriame Džoja po truputėlį priprato prie miesto, prie žmonių, mašinų, muzikos, gatvių bruzdesio. Visų svarbiausia – prie meilės. Dabar Džoja – dama, kurios nelabai domina žaidimai ir nerimti užsiėmimai su nesubrendusiais jaunikliais kieme, tačiau būtinai, bet kur ir bet kada iš bet kokio žmogaus nesikuklins pareikalauti tik jai vienai skirto dėmesio ar to skanėsto, kuris lekštėje ir kurio jai tikrai labai reikia.

Esu be galo dėkinga “Dogspotui” už Džoją, už savo geriausią draugę ir, žinoma, pačiai damai Džojai nepamirštu padėkoti už tai, kad ji tokia nuostabi.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Elena Rutkauskaitė