„Po kelių savaičių „galvojimo“ nusprendžiau- IMU!“

Mano pažintis su Makita buvo niekuo neypatinga iš pirmo žvilgsnio.

O prasidėjo ji sodo bendrijoje, kur nuolatos gyveno mūsų kaimynas, ir jo katė atsivedė kačiukų. Vienas jų patraukė visų mūsų dėmesį savo išskirtinumu – buvo išmarginta labai neįprastomis spalvomis ir buvo pati mažiausia iš visų 5 kačiukų būrio. Tačiau neužilgo kaimynas sunkiai susirgo. Kaimyno giminaičiams gyvūnai nerūpėjo, taip ir paliko visus „myriop“…

Aš nemoku užsimerkt ir praeit pro šalį pro „nelaimėlį“ gyvūną. Taip pradėjau ieškoti išeities ir pagalbos. Buvau girdėjusi apie gyvūnų prieglaudą „Miesto Katė“. Pradėjau apie juos domėtis internete, perskaičiau apie šią prieglaudą daug gerų atsiliepimų ir nusprendžiau, kad reikia kreiptis būtent čia. Ir mano nuojauta neapgavo. Savanorė Ingrida buvo ta, kuri iškart sureagavo į mano skambutį. Ji ne tik profesionaliai ir greitai sugaudė visas alkanas kaimyno kates ir kačiukus, bet tai padarė be didelio streso gyvūnams. Aš buvau apstulbus ir sužavėta tokiu pasiaukojančiu darbu.

Tuo istorija nesibaigė. Ingrida pasirūpino suaugusių kačių sterilizacija ir kastracija, patikrino ar neserga kokiom ligom ir, atlikus visas kitas procedūras, grąžino atgal į sodą kur buvo katinų „gimtinė“. O mažyliai liko prieglaudoj…

Kiekvieną kartą būnant sode, matant ir maitinant kaimyno jau „sutvarkytus“ katinus, aš vis pagalvodavau apie tuos paliktus prieglaudoje, o labiausiai apie tą… pačią mažiausią kruopą. Po kelių savaičių „galvojimo“ nusprendžiau- IMU!

Kai Makita pirmą kartą pas mane pasirodė namie, jai buvo kokie 4 mėnesiai. Iš pradžių buvo baikšti, juk nepažįstama vieta, bet dienos bėgo ir iš kuklios katytės pasidarė raketa. Viskas jai buvo įdomu, visi kampai, visi daiktai, o labiausiai tai technika – prioritetas: televizoriaus žiūrėjimas. Todėl ir davėm tokį vardą MAKITA.

Kitų augintinių mes neturim, bet kasdien į svečius užsuka mano sūnėnas su savo augintiniu toy terjeru. Šuo puolė draugauti su Makita iš kart, tik Makita su šunimis nebuvo supažindinta nuo gimimo. Teko palaipsniui pratinti vieną prie kito. Dabar jie abu – geriausi draugai, labai pasiilgsta vienas kito, jei ilgiau nesimato.

Didžiausia išdaiga, kurios niekada nepamiršiu, tai Makitos iškasta ir, per savaitę sunaikinta, mano puošni ir man unikali, 30 metų auginta kambarinė gėlė. Kitos išdaigos čia nublanksta. Kiti ypatumai, tai kad mėgsta žaisti slėpynių arba rūpinasi manim, kad aš pasportuočiau vakare ir sudeginčiau nereikalingas kalorijas. Visada pasitinka man grįžus namo ir palaiko kompaniją visur, kur einu ar būnu, iki tol, kol jau ateina laikas miegot.

Naktį miegoti leidžia, rytais dar nežadina. Pas mus Makita jau gyvena beveik pusantrų metų.

Fotografė Rūta Karčiauskaitė