“Pamačiusi ją supratau, kad ji yra mano šuo, kurio visada norėjau.”

Šią istoriją pradėsiu nuo to, kaip Vaiper atsirado mūsų namuose. Jau kuris laikas vis pasvajodavau, kad noriu augintinio, vieni sakydavo, kam tau jis, kiti, kad geriau kačiukas, mažiau rūpesčių. Tačiau aš norėjau šuniuko. Kai susipažinau su Ženia, jis turėjo dalmatiną, tuo metu apie kitą negalvojome. Po kelių metų nutikus nelaimei netekome mylimo šeimos nario. Nuo tos dienos turėjo praeiti ne vieneri metai, kad sumažėtų netekties skausmas, nes praradome geriausią draugą. Vasaros viduryje galiausiai apsisprendžiau, kad važiuosiu į prieglaudą parsivežti šuniuko. “Linksmųjų pėdučių” puslapyje pamačiau nedidelio ūgio, keletos spalvų mergaitę, gulinčią ant savanorės rankų, pirma mintis: norėčiau ir aš ją taip laikyti. Perskaičiau aprašymą, kad ji liko viena, jos broliukus ir sesutes jau pasiėmė į namus, paskutiniai sakiniai suėmė už širdies: “Šuns vieta – šalia šeimininko, kiekvienas šuo nusipelnė turiningos dienotvarkės. Jei esi tam pasirengęs, tai laukiu tavęs atvykstančio, būsimas šeimininke”. Pasakiau sau: aš noriu šunytei vardu Vaiper suteikti namus, kuriuose ji bus mylima ir viskuo aprūpinta. Liepos 14 dienos rytą su Ženia susiruošėme važiuoti į prieglaudą. Važiavome nesusitarę ir nežinodami, ar ta mergaitė dar yra pas juos. Nuvažiavusius mus pasitiko savanorė, pradėjome kalbėti, pasakėme, kad norime šuniuko, labiau mergaitės. Apie Vaiper nepasakiau, bijojau nusivilti, kad jos nebėra. Vaikštant ir apžiūrinėjant šuniukus, kiekvienas buvo mielas, švelnus ir geras, atrodo, taip norisi visus pasiimti. Einant tolyn voljere pamačiau ir savo nusižiūrėtą mergaitę, ji su draugu pribėgo arčiau, buvo nedrąsi, kaip priklauso mergaitei. Pamačiusi ją supratau, kad ji yra mano šuo, kurio visada norėjau. Savanorė pasiūlė pagalvoti, neskubėti. Aš pasakiau, kad būtent Vaiper esu nusižiūrėjusi ir važiuodama apie ją galvojau. Kad pažiūrėtume, kaip elgiasi lauke, išleido šuniukus pasilakstyti, aišku, ji prie mūsų nelabai ėjo, lakstė aplink, o vėliau nubėgo į voljerą. Nuėjome jos pasiimti, su kiekvienu prisilietimu vis stipriau jaučiau, kad viena kitą padarysime laimingas.

Trumpam išvažiavome apsipirkti visų reikalingų daiktų naujajai draugei, kol visko ieškojome, negalėjau apie ją negalvoti. Norėjau kuo greičiau važiuoti atgal ir paimti mažylę. Grįžę ruošiamės važiuoti namo, bet ji nesiruošė su mumis dar svetimais žmonėmis važiuoti, tad pasiėmiau ant rankų. Atsisveikinę su buvusiais namais ir draugais, pajudėjome kelto link. Važiuoti automobiliu nebijojo, bet laikiau ant rankų, kad nesiblaškytų.

Važiuojant namo stojome ne vieną kartą, nes mažytei pasidarydavo bloga, tad kelionė iki Nidos buvo ilgesnė, negu įprastai (iki šiol kelionės į Klaipėdą dar sunkios, bet mes pratinamės ir laikui bėgant išaugsime ta bjaurų pykinimą). Atvažiavusi į namus buvo rami, tik bijojo garsų ir staigesnių judesių. Vakare susipažino ir su kitais šeimos nariais. Pirmą dieną miegojo su mumis, naktį net nesijautė, kad ji šalia, buvo rami ir visą laiką išmiegojo. Ryte anksti kėliausi, kad išvesčiau į lauką, nes nežinojome, ar naujoje vietoje darys lauke ar namie. Padėjau namie palučių, bet jų taip ir nereikėjo, nuo pirmos dienos viską atlieka lauke. Gyvename antrame aukšte, jai laiptai buvo kažkas baisaus, tad kelias dienas nešdavome ant rankų, po to dėliojome skaniukų ant kiekvieno laiptelio, tada ant kas antro, o vėliau nespėjome paskui ją lipti. Su kiekviena diena ji augo, gudrėjo ir mus išbandė savo išdaigomis. Išeidama į darbą prie durų klausydavau, ar necypia, neloja, bet jai buvo užsiėmimų ką nors pakramsnoti, nebuvo laiko šūkauti. Mano mama ateidavo jos aplankyti, kad neliūdėtų.

Po savaitės pradėjome ją mokyti įvairių komandų. Ženia su ja žaisdamas išmokė vos ne kas dieną po naują komandą. Su manimi taip pat darė, ką išmoko. Dabar jau moka daugiau nei 10 komandų ir jas vykdo su dideliu noru. Ji tikra šaunuolė, mūsų pasididžiavimas. Kiekvienas šuniukas ir kačiukas jos draugas, visus nori pabučiuoti ir pasisveikinti. Todėl mums einant į lauką visada esu rami, kad bent jau Vaiper su kitais nesipyks.

Labai gražiai elgiasi su vaikais, ypač mažais, ramiai prie jų prieina, apuosto, palaižo ir dar leidžia būti patampoma už plaukų, net dantų neparodo. Iš karto matyti, kad iki mūsų buvo mokoma tik geriausių dalykų. Ji tokia gera, kartais net per daug gera, neparodo net savo dantukų, kai supyksta, labai retai pašaukia balsu, kai ko nors nori. Namuose turi savo vietą ir su mumis nemiega, miega savo lovoje kaip karalaitė. Tik kažkodėl nė už ką neleidžia būti užklota, nes nuo mažumės likusi kažkokia baimė. Tad visus užklotus palieka po savimi. Pakviesta nelipa į lovą, nors, kai mūsų nėra, namuose visi žaidimai vyksta lovoje, ten minkščiausia vieta šokinėti.

Kai nori į lauką, neloja, o prieina uždeda letenėlę ir kviečia eiti, o ryte apeina lovą abu aplaižo, arba užlipa į lovą ir atsigula ant vieno iš mūsų arba viduryje, taip parodydama, kad laikas eiti. Pakviesta iš karto reaguoja ir klauso, kai pasakome, ką turi daryti, nors važiuoti nemėgstamiausias jos užsiėmimas (bent jau kol kas), bet į automobilį pasispyriojusi vis tiek įlipa ir atsisėda laukdama, kada važiuosime. Vaiper patinka vaikščioti, aišku, labiausiai – lakstyti miškais arba prie jūros, smėlis ir didelė erdvė geriausia vieta. Visi, kas ją pamato ir susipažįsta, sako, kad ji labai protinga ir gera, mes stengiamės, kad ji tokia ir būtų. Mes visur einame kartu, jeigu važiuojame taip pat pasiimame su savimi, pratiname, kad galėtume į ilgesnes ir tolimesnes keliones kartu važiuoti. Norime, kad kuo daugiau visko sužinotų ir pažintų, pamatytų naujų vietų. Ji lieka viena, tik kai einame į darbą, bet ir tada ateina kas nors jos aplankyti, kad neliūdėtų. Ji mūsų neskirsto ir neparodo, kuris jos šeimininkas, klauso abiejų, žinoma, jeigu vienas turi skanėstų, o kitas ne, eina pas tą, kuris turi. Jau žinome, kad yra smaguriautoja ir patinka, kai ją lepiname.

Mes esame labai laimingi, kad Vaiper papildė mūsų šeimą. Jai dar tik 8 mėnesiai ir žaisdama apverčia namus aukštyn kojomis, pridarydama nuostolių, bet negalime jos nemylėti, nes jos akys ir širdis parodo, kaip ji myli mus. Kiekvieną dieną mus nubučiuodama ir apkabindama, pripildo širdį laime. Mums dar viskas prieš akis, kartu patirsime daugybę nuotykių. Ačiū, mano mergaite, kad esi su mumis.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė