“Moka jos ir kitų triukų, žino, kad padraskiusios draskyklę bus pagirtos ir gaus skanuką – todėl iškart bėga prie stalčiaus, kuriame jie laikomi.”

Istorija greičiausiai prasidės kaip ir daugelis kitų priglaustinukų istorijų – jos pas mus atsirado visai netikėtai…

Bet iš tikrųjų taip ir buvo!

Visą gyvenimą galvojau, kad kai jau turėsiu savo augintinį – tai bus šuo. Gal net keli. Nors vaikystėje kaime šalia turimų šunų gyvendavo bent 2-3 irgi mylimos katės – kažkodėl apie jas nepagalvodavau. Bet gyvenimas yra toks, kad ne viskas būna taip, kaip planuoji. Taip nutiko ir su jomis – pradžioje su Muse bei netikėtu priedu Maža, o dar vėliau ir su Kipše.

Pirmoji (Musė) atklydo prie naujai įsirengiamų namų prieš 3,5 metų. Buvo labai draugiška, net mašinon įlipo, kai jau norėjome išvažiuoti. Bet pasijuokėme su vyru: “Kaip atrodys, jei atsikraustysime su kaimynų pavogta kate?”. Taip kiekvieną kartą atvažiavus ji vis pasitikdavo, kol po poros savaičių greta gyvenanti kaimynė papasakojo, kad ją tiesiog kažkas atvežė ir išmetė. Kaimynė jau turėjo dvi kates, tad priglausti galimybės nesvarstė, o mes neturėjome, kur jos laikyti – atsikraustyti planavome tik po gerų poros mėnesių. Bekalbant kaimynė pasiūlė sprendimą, kad gali prižiūrėti ją, kol mes atsikraustysime. Ilgai negalvojome – jau kitą dieną vežėme jai maišą maisto!

Kiekvieną kartą atvažiavus Musė pasitikdavo, kartu namus apeidavo, kol kartą po poros savaičių jos pasigedome. Dieną, dvi, tris… Jau ir labai neramu pasidarė. Ir tada kaimynė pranešė, kad Musė atsivedė kačiukų – net keturis! Iki atsikraustymo bendromis jėgomis tris išdalinome, o viena katytė liko, tad ją pasiėmėme kartu su Muse “laikinai”, kol padovanosime. Kadangi neplanavome jos laikyti, tai ir vardo negalvojome, buvo ji mažytė, tai ir vadinome Mažąja. Taip ir gyvena ji pas mus jau daugiau nei 3 metus, tik vardas patrumpėjo ir liko tiesiog Maža.

Net ir turėdama namus Musė negalėjo be lauko – ar žiemą, ar vasarą, kas rytą išsireikalaudavo laukan, vakare kartu su Maža laukdavome jos grįžtančios. Arba ji jau laukdavo mūsų prie durų su priekaištais, kad grįžome vėliau nei ji. Dienos metu apeidavo kaimynus, jei norėdavo prisiglausdavo pas šalia gyvenantį, bet vakare visada grįždavo. Kartą buvo negrįžusi savaitę, buvo labai neramu. O kitą kartą ilgesnis išėjimas užtruko iki dabar. Apkabinėjau visą rajoną skelbimais, internete pridėjau, bet jokių žinių. Ji buvo gudruolė, tad tikiu, kad kažkur gerai gyvena.

Po kelių mėnesių gyvenimo tik su Maža įkalbinau vyrą, kad mums reikia antro kačiuko, nes jai vienai liūdna. Ir lyg tyčia teta parodė skelbimą, kad Nemenčinėje lauke šąla labai mažas kačiukas (buvo vasario pradžia – prisnigę). Mes kaip tik planavome važiuoti į Vilnių, pagalvojau, kad jeigu iki Vilniaus atveš – imsime! Ir atvežė. Tai buvo nei mažas, nei kačiukas – gavome dar vieną apie pusės metų pūkuotą damą. Jau važiuodami namo pradėjome galvoti vardus, bet ji buvo tokia išsigandusi bailiukė, kad nusprendėme luktelti ir susipažinti, kad vardas jai tiktų.

Grįžusi porą dienų slapstėsi, o vėliau buvo prasidėjęs mažas karas. Tuomet dar iš streso Maža susirgo – tyrimai, antibiotikai, specialus maistas, nesutarimai tarp jų. Kurį laiką jaudinausi, kad priėmiau blogą sprendimą. Bet tai išgyvenome ir tuoj bus 2 metai, kai Kipšė pas mus. Ak, taip, vardas… Na, jis irgi gal toks laikinas buvo, kai ji kipšaudavo – pravardžiuodavome. Taip ir liko. Nors drąsi ji, tik kai namie būname vieni. Atvažiavus svečiams ji dingsta po saugiąja miegamojo lova ir atrodo, kad namie turime tik vieną katę. Nežinau, iš kur tokia svetimų žmonių baimė. Taip pat nemėgsta būti ant rankų. Juokiuosi – gal aukščio bijo? Tiesa, vienus mūsų draugus jau prisileidžia – kartą jiems likus pas mus trims dienoms ji greičiausiai prarado viltį, kad jie išsikraustys ir, matyt, pripažino kaip patikimus.

O gyventi kartu tikrai neliūdna. Pradedant Mažos potraukiu būti graužike – nebegaliu suskaičiuoti, kiek kroviklių ir kitų laidų yra nugraužta (bet užtat tvarka – nesimėto niekur). Ir baigiant dresiravimu, Kipšę mokant vaikščioti dviem kojomis. Moka jos ir kitų triukų, žino, kad padraskiusios draskyklę bus pagirtos ir gaus skanuką – todėl iškart bėga prie stalčiaus, kuriame jie laikomi. Dar Maža labai mėgsta pasivaikščiojimus po kiemą – atsistoja prie terasos durų ir miaukia, kol pasiekia savo. Kartais net atrodo, kad tuoj užkims. Nėra jos iš tų meilių kačių, kur nuo kelių nenulipa, todėl, kai jau užlipa – džiaugsmo būna dvigubai!

O ko tiksliai gyvenime pasimokiau iš kačių istorijų, tai kad nieko nėra pastoviau už laikinumą.

Tiesa, prisimenant diskusijas apie šunis, mes juos turėsime – vyrui aviganį, o man kokį nors nemažą priglaustinuką…

Fotografė Živilė Žilinskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė