“Greitai paaiškėjo, kad aš jai – ta išgelbėtoja, vienintelė, kurios glėbyje galima jaustis saugiai.”

Šokoladinė Choco į mano gyvenimą įsiliejo labai netikėtai. Na, iš vienos pusės, mane supa labai daug gyvūnų ir jie nuolat keičiasi – esu įkūrusi nedidelį gyvūnų prieglobstį „Miško trobelė“. Todėl be savųjų, kartu vienu metu gyvena dar kokie 5 šunys ir tiek pat arba daugiau kačių. Jie atsiranda netikėtai, dažniausiai nuskriausti, sergantys ir sušalę. Tačiau atsigauna, randa šeimininkus ir iškeliauja į naujus namus… Bet tik ne Choco.

Choco radome prieš metus, pažįstamų sodyboje netoliese. Taip jau sutapo, kad važiavome jų aplankyti, ir prasitarėme, kad neseniai įkūrėme gyvūnų prieglaudą. O pasirodo, pas juos dieną prieš buvo atklydusi labai baili, alkana ir žaizdota kalytė, su kuria nežinojo, ką daryti, kur vežti, kaip gelbėti. Paprašiau, kad praneštų, jei vėl atklys. Ir anksti kitą rytą jau skubėjau į būsimosios Choco gelbėjimo misiją. 

Po kokios valandos viliojimosi, gana stipraus įkandimo ir sudėtingos antsnukio movimo operacijos, kalytė jau buvo mano bagažinėje, o dar už kokio pusvalandžio ir namuose – t. y. „Miško trobelėje“. Buvo be galo baili, kandžiojosi, ant nugaros žaizdos, pilve kirminai… Ir iškart paaiškėjo, kad turbūt laukiasi. Buvo baisu net rankas prikišti, atrodė, kad liksi be jų. Nepaisant to, šokoladinę gražuolę praminiau Choco, o po vienos dienos narve jau paleidau pasižmonėti ir kambaryje. Neįsivaizduojate, kaip nustebau, kai mažylė ėmė ir užlipo man ant kelių!!! 

Greitai paaiškėjo, kad aš jai – ta išgelbėtoja, vienintelė, kurios glėbyje galima jaustis saugiai, po visko, ką jai turbūt reikėjo ištverti. Mažylė nuolat, nors ir nedrąsiai, lipdavo man ant kelių ir glausdavosi. Tuo tarpu daugiau nieko neprisileisdavo ir visiems kąsdavo!! Labai greitai ir man tapo aišku – Choco tai ta vienintelė, MANO šunytė. Kurios neieškojau, bet ji ėmė ir atrado mane.

Dar po savaitėlės iš Choco pabiro 4 nuostabūs šokoladukai: Tviksas, Pupa, Aguona ir Meškė. Visi jie jau rado mylinčius namus. O mama – kur buvo, ten ir liko – su manimi. Dabar ji – visos „Miško trobelės“ vyriausioji vedėja, visų lankytojų džiaugsminga sutikėja (nieko nebebijo ir nebekanda!), likimo draugų socializuotoja, pagalbininkė ir mano neatsiejamas „rankinukas“ – visur visada kartu, geriausia – glėby! 

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė