Elena ir Bella

“Šiaip iki šiol sunku patikėti, kad turiu tokį išprotėjusį šunį, bet daug kas sako, kad mes panašios…” 

 

Mano gyvenime gyvūnai ima ir atsiranda. Prieš kelerius metus jau pasakojau istoriją apie Miką http://nebrisius.lt/elena-ir-mikas/. O šiandien pasakoju istoriją ir pati dar negaliu patikėti, kaip prieš metus mano namuose vėl atsirado didelis ir išprotėjęs šuo Bella. Taigi pradėkime nuo pradžių. 

Pernai vasaros viduryje gavau žinutę su nuotrauka rotveilerio mišrūnės, kuri gyvena kažkur kaime, uždaryta voljere, jeigu taip galima pavadinti. Iš pradžių nusprendžiau ignoruoti tą žinutę, kuri buvo maždaug tokia: gal žinai, kam reikia jaunos rotveilerės. Po 5 minučių jau skambinau draugams ir aiškinausi, ką čia kartu galime padaryti. Situacija sudėtinga, tikslus amžius nežinomas, koks charakteris, neaišku, pikta, agresyvi? Daugybė klaustukų… O kaip tokį didelį šunį padovanoti? Be to, šuo buvo už 200 km nuo mūsų.  Na, tada pradėjau ieškoti vietos prieglaudose. Nes atsivežus ją į Vilnių, pažinus, būtų lengviau padovanoti. O ir šiaip tuo metu naiviai tikėjau, kad labai greitai jai rasime namus. Gavau vietą faktiškai po mėnesio, tada ir prasidėjo visa gelbėjimo operacija. Važiavome su draugais paimti „žvėries“. Atvažiavome, ištraukėme spirgantį ir šokinėjantį šunį (tuo metu atrodė, kad šuo išprotėjęs) iš to „voljero“, įsodinome į mašiną ir vežame į Vilnių. O smarvė mašinoje nuo šuns baisi, nes ji visa buvo savo išmatose. Kol važiavome su visu kvapeliu, atėjo ir daugybė minčių. O kas dabar? Kaip ir kam ją padovanosime… Kas per šuo… 

Grįžę į Vilnių pirmiausia išprausėme Bellą ir pamatėme, kad tai draugiškas ir geras šuo. Na, ir atėjo laikas vežti į  prieglaudą. Nuvežėme, nuvedėme į  voljerą ir vėl uždarėme, o ji sėdi išsigandusiomis akimis ir žiūri, gi ką tik buvome draugais, žaidėme, o dabar vėl uždaryta… Mums pasidarė labai sunku, įsėdome į mašiną ir sėdėjome nuliūdę apie pusvalandį. Jausmas buvo lyg paliktume savo šunį. Tiesą pasakius, neįsivaizduoju, kaip žmonės savo mylėtus gyvūnus gali palikti. Nes mes nepajėgėme svetimo šuns palikti ir ramiai išvažiuoti. Supratome, kad niekas jos paimti šią akimirką negali, nes aš turiu jau 2 šunis, draugai irgi turi 3. Sutarėme, kad ryt iš ryto aš atvažiuosiu ir paimsiu ja pavedžioti.  Atėjo kitos dienos rytas, aš atsikėlusi anksčiausiai jau skubėjau pas Bellą. Pasiėmiau ją iš prieglaudos, į kurią ji daugiau ir negrįžo. Radome, pas ką Bella galėjo nakvoti, o aš su ja leisdavau dienas. Per tą laika labai prisirišau ir tarp mūsų atsirado ryšys. Bella su manimi visur važiuodavo, nes namie negalėjau palikti jos su savo mažais šunimis. Bandėme ieškoti naujų šeimininkų, bet rimtų ir atsakingų neatsirasdavo. Po mėnesio pamačiau, kad Bella gražiai reaguoja ir į mūsų nervingąjį Miką. Po truputį Bella persikraustė visam laikui pas mane. Aš per tą laiką tyliai pradėjau įsivaizduoti, kad tai mano šuo, nors netikėjau, kad tai gali virsti realybe. 

Po kurio laiko, kai Bella visiškai adaptavosi ir suprato, kad jau čia ir gyvens, atsiskleidė, kokia ji hiperaktyvi. Na, ir prasidėjo mūsų linksmas gyvenimas kartu. Bella daug kur keliauja su manimi. O jeigu bent kelias dienas tenka mažiau pajudėti, tai tada atrodo, kad sugriaus namus. Šiaip iki šiol sunku patikėti, kad turiu tokį išprotėjusį šunį, bet daug kas sako, kad mes panašios… Nors ir padūkusio charakterio, bet ji yra labai gera ir draugiška, tik per savo judrumą kartais atrodo gruboka. Nežinau, kaip ir kur ji užaugo, bet panašu, kad augino ją kažkoks piktokas vyras, nes daugelio vyrų ji prisibijo ir sunkiau prisileidžia. Bet, pavyzdžiui, vaikus ji dievina. Taip pat turi ir daugybę šunų draugų, su kuriais labai patinka dūkti. O tamsiais vakarais jaučiuosi saugi eidama su ja. Jaučiuosi atradusi tikrą draugą ir kompanioną, na, ir visi draugai jau neįsivaizduoja manęs be Bellos. Tai tokia ta Bellos gelbėjimo istorija.  Ji jau užmiršo, kaip gyveno su vištomis, o aš pripratau dalintis lova kartu su ja. 

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Laura, Eimantas ir Takis
Monika, Ramūnas, Marsas ir Sidas