Paskutinėmis vasaros dienomis vyro sesė papasakojo, kad vasaros estradoje pamatė nabagėlį, mažą kačiuką, tokį liesą ir vieną klaidžiojantį. Sekančią dieną pati nuėjau pažiūrėti į jį ir nunešti valgyti. Gyveno jis po laiptais skylėje, buvo maždaug mėnesio laiko. Neseniai nuo mamos atsiskyręs. Kailiukas prasto vaizdo, taip graudžiai miaukė. Vos pamačius tokį vargšiuką, jis man jis giliai įstrigo į širdį. Taigi, nuo tos dienos, kiekvieną dieną nešiau jam šilto pienuko ir kito maisto. Buvo ir kitų gerų moterų, kurios atnešdavo pavalgyti. Bet aš pas jį dar pabūdavau valadėlę, norėjau prisipratinti. Žmonių arti neprsileisdavo, ką jau kalbėti apie paėmimą ant rankų. Atėjo ruduo, šaltesni vakarai. Nunešiau tam vargšiukui pledą, kad turėtų šiltesnį guolį. Mano vyras jį pamatęs irgi iš karto įsimylėjo. Ir abu pradėjome naktimis nemiegoti. Vis atrodė koks naktį vienišas katinėlis jaučiasi. Ypatingas jis, iškarto tai pajutome. Taigi pradėjau ieškoti jam namų, visgi galvojome, kadangi neseniai įsigijome triušiuką. Įdėjau skelbimą į internetą, ne vieną.

Pažadėjau žmonės, kurie sutiks jį priglausti, pati nuvežti jiems jį, prieš tai nuvesti pas veterinarą ir atlikti visas procedūras. Skelbimas jau buvo įdėtas, o pati tuo tarpu lankiau jį kasdien, kartais ir du kartus. Vyras atėjęs iš darbo irgi norėdavo nueiti pas jį pamaitinti. ir vieną dieną tas mažas vargšiukas pradėjo vis arčiau manęs eiti ir net leidosi atsargiai glostomas. O jau kaip murkdavo kai glosčiau, todėl ir pavadinau jį Murkiumi. Neilgai trukus sulaukiau skambučio, moteris sakė labai norinti kačiuko. Tačiau gyvena 100 km. nuo Klaipėdos. Su vyru pasitarėme ir nusprendėme, kad tai ne atstumas ir nuvešime mažylį, kad tik jis turėtų saugius namus. Išsiruošėme visa šeimyna į kelionę. Vos tik išvažiavus už miesto, mums sugedo mašina, teko grįžti. Tada vyro sesės vyro prašėme, kad mus nuvežtų. Na išvažiavome su juo. Atvažiavome nurodytu adresu ir vos nenukritome. Deja, šeimyna gyveno tikrai nekaip. Netvarkinga, labai netvarkinga. Mes gražiai jų atsiprašėme ir pasakėme, kad pakeliui nusprendėme kačiuko nepalikti. Širdis neleido jo palikti tokiuose namuose. Ir iš tikrųjų kelionės metu mes jį dar labiau įsimylėjome. Grįžus apsisprendėme daugiau neieškoti jam kitų namų ir jis tapo mūsų šeimos nariu. Turi jis įbrolį triušiuką Puikį. Vakarais abu paleisti gražiai draugauja, Murkis su juo pažaidžia. Na, o pas Puikį atsirado katiniškų poelgių, mėgsta nusiaubti namus kaip Murkis. Dar Murkiui baisiai patinka įlipti į Puikio narvą, kai anas laksto, ir ten tupėti. Linksma pas mus namie vakarais ir nei kiek nesigailime priglaudę Murkutį. Ir nesvarbu, kad užuolaidos nudraskytos, tapetai nudraskyti,vis vien su vyru lepiname juos. Maistas tik geriausiais, skanėstai įvairūs. Iš gyvūnų prekių parduotuvės pilna maišą jam atnešame. Auga sveikas ir laimingas. O dukrytė be galo laiminga augindama du gyvūnėlius ir labai atsakingai žiūri į jų auginimą, viską padeda daryti man, kas liečia gyvūnus.

Fotografė: Skaistė Svidraitė