Ernesta, Indrė, Bjork ir kit.

 „Namie laikome du katinus ir du šunis, visi jie – priglausti.“

 

Namie laikome du katinus ir du šunis, visi jie – priglausti. Pradėkime nuo pirmojo mopso, atsiradusio pas Ernestą namuose: tai Seras Fergisonas, namie vadinamu tiesiog Fergiu. Jo atvykimo istorija tokia: jis paimtas iš žmonių, kurie galvojo, jog mopsas yra pats geriausias sargas, tad laikė jį tiesiog prie būdos. Kaip išsiaiškinome, Seras ne šiaip sau Seras, bet ir kilmingas – su visais kilmės dokumentais, kurių, aišku, niekas nematė, tačiau viską išduoda jo tatuiruotė ausyje. Iš savininkų paimtas VŠĮ „Dogspoto”, pateko laikinai globai pas mane. Nuo pirmos minutės įsimylėjau jį, taip ir liko jau antri metai. Pagaliau radęs meilę, dabar su džiaugsmu ją dalina visiems, ko nepaneigs ir fotografė, atvykusi fotografuoti šių nuostabių mūsų šeimos narių. Ypatingai mėgsta žmonių dėmesį – kai tik randa progą, iš karto įsitaiso ant kelių, mėgsta dalinti bučkius ir trintis. Suaugusiųjų ir vaikų numylėtinis!

Antroji laurus nuskynusi ir širdį pavergusi – mopsytė pensininkė, dar kitaip – Madam Bjork. Ji atvyko, galima sakyti, iš gimdymo fabriko, tik „fabrikas“ per švariai skamba, tad, kad visiems būtų aiškiau – iš tikro tvarto. Ten buvo laikoma (matomai ankstesni šeimininkai sumaišė, jog ne kiaulę augina) kaip gimdymo ir žindymo mašina, kuri, suėjus terminui, pasidarė visiškai nebereikalinga ir nenaudinga. Todėl visą tą grožį, vėlgi paėmė VŠĮ „Dogspotas” ir parvežė Ernestai laikinai globai. Turbūt įsivaizduojat, o gal ir ne, kokio kvapo ir išvaizdos buvo Madam. Toli iki Madam, tačiau su didele meile sutvarkėm, išmaudėm, išoperavom gimdą, abi galines kojas, kad galėtų vaikščioti ir bent senatvėje pasidžiaugti namų šiluma ir žmonių meile. Galvojom, jog tik laikinai globai, bet jos akys ir nuostabus charakteris vėl pavergė Ernestos širdį. Taip ji jau daugiau nei metai liko šiuose namuose. Dabar Bjork oriai leidžia savo senatvę tarp pagalvėlių, o ilgesniuose pasivaikščiojimuose, kaip tikrą karalienę, nešioja ant rankų arba specialiai jai nupirkta kuprine.

Draugai katinai Liucijus ir Adolfas, taip pat netikėtai atsidūrę šiuose namuose. Ponas Liucijus, Kornvalio rekso (angl. cornish rex) veislės katinas, gal labiau katušuniu reiktų vadinti. Išdidus it tikras katinas. Daug metų draugaujantis su Indre, atsirado iš prieglaudos „Nuaras” kurį kažkas išmetė prieš 9 metus. Ponas buvo išsigandęs ir labai baikštus. Draugas nr. 1, nuo Kauno iki Vilniaus, keliauninkas kaip ir šeimininkė. Truputį aklas, truputi skersai vaikštantis, bet vis tiek išlaikantis savo poniškumą. Jis su charakteriu, kaip ir visi šios veislės atstovai, tačiau daug kas įvyko per metus, tad į savo ponišką vienišiaus gyvenimą įsileido ir kitus draugus gyvūnus. Nors prieš tai karaliavo vienas, dabar, kaip čia pasakius, „toleruoja“ ir kitus gyvus padarus.

Na ir paskutinis, šiemet tiesiai iš dangaus atsiųstas jaunuolis, katulis Adolfas. Iš tikrųjų turėjo būti Hitleriu, bet nuspręsta palikti tiesiog Adolfu. Iki šiol juokaujam, jog prašėm Dievo pinigų, o gavom katiną iš dangaus. Jaunuolis buvo kelių mėnesių, kai praėjusią vasarą atvyko pas mus – tiesiog išmetė kažkas per langą. Kaip ir visi, paimtas laikinai, bet savo žvilgsniu pavergęs širdį, liko pas mus ir dabar neleidžia nuobodžiauti trims pensininkams, nes yra vienas, nei metų neturintis Adolfas. Beveik kaip trys muškietininkai ir D’Artanjanas. Išskirtiniai bruožai – išmoko kaulinti skaniukų kartu su mopsiukais, mėgsta miegoti vonioje ar kriauklėje, maudantis būtinai tupės ant vonios krašto, mėgsta atsigerti iš klozeto (pora syk ten ir įkritęs), nepaisant to, kad pristatyta indelių su vandeniu – tiesiog taip skaniau. „Kalbantis“ katinas, mėgstantis pasiginčyti, kai jam sakoma, kad daro kažką ne taip.

Va visa kompanija!

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

Danguolė ir Šata | Praha
Živilė, Tebu, Sanis, Popkė ir Simas