Evelina ir Džolė

Šuo – visateisis šeimos narys, todėl svarbu ne tik jo norėti, bet ir pasiryžti gyvenimui ir laimėje, ir varge, ir džiaugsme, ir ligoje.“

 

Susipažinkite, Džolė – netrukus 2 metus švęsianti prancūzų buldogiukė, sėkmingai emigravusi į Švediją. Tiesa, jos emigracijos istorija yra truputį kitokia nei istorijos, kurias skelbia neBrisius.lt.

 

Džolė, nuostabi kalytė, kuri jau pirmaisiais gyvenimo metais patyrė savo žmogaus išdavystę. Jos šeimininkas emigravo į užsienį, palikdamas ją savo seniems tėvams Lietuvoje. Deja, pastarieji nesugebėjo tinkamai pasirūpinti augintine: Džolė buvo laikoma ūkiniame pastate, prastai maitinama. Mažoji buvo aktyvi, judri, nuolat pabėgdavo iš namų. Dėl visų minėtų priežasčių buvo nuspręsta Džolę atiduoti svetimiems žmonėms. Laimei, ji pateko į suplotasnukius gelbėjančios organizacijos VšĮ ”Dogspotas” rankas. Ten Džolė gavo antrą šansą laukti savo žmogaus

Tuo metu Švedijoje gyveno du jauni žmonės iš Lietuvos – Evelina ir Vaidas. Jie ilgą laiką norėjo šuns, todėl, šiam norui pribrendus,  pradėjo aktyviai domėtis, kokiomis sąlygomis turi būti laikomi šunys Švedijoje (pvz., šuo negali būti paliktas vienas namuose ilgiau nei 5 val.; draudžiama šunis laikyti pririštus prie būdos; šunį yra verta apdrausti, nes augintinių gydymo išlaidos Švedijoje yra labai didelės ir t. t.). Kadangi Evelina ir Vaidas norėjo turėti tiesiog draugą, nesvarbu, kokios veislės, prasidėjo keturkojo paieškos prieglaudose. Švedijoje nėra atitikmens Lietuvoje esančioms prieglaudoms, kai žmogus gali tiesiog nuvažiuoti į vietą ir išsirinkti šunį. Tiesa, yra galimybė įsigyti namų neturinčius šunis, tačiau iš ten jie yra tarsi išperkami už nemažą sumą, kad įsigyjančiajam nekiltų noras keturkojį palikti dar kartą. Taigi tie du jauni žmonės dėl daugelio priežasčių nusprendė, kad ieškos draugo Lietuvoje.

 

Dar būdami Švedijoje Evelina ir Vaidas susisiekė su VšĮ ”Dogspoto” įkūrėja aptarti jų noro priglausti vieną iš šuniukų: buvo įvertintas jaunuolių pasiryžimas ir galimybės auginti keturkojį Švedijoje. Būsimieji Džolės šeimininkai įsigyjo kelto bilietus į Lietuvą, sutardami, kad iki jiems atvykstant “Dogspoto” savanoriai sutvarkys visus formalumus, reikalingus Džolės kelionei į Švediją: ES pasą, skiepus, mikroschemą ir 3 savaičių karantiną. Po kelių pokalbių telefonu buvo imtasi darbų: iš globoje esančių suplotasnukių išsirinkta būtent Džolė, nes ji buvo viena sveikiausių keliauti į užsienį.

 

Atvykę į Lietuvą, Evelina ir Vaidas susitiko su “Dogspoto” įkūrėja ir tuo metu prancūziukę globojančia savanore. Džolė buvo perregistruota ir pasiruošusi kelionei į Švediją, į naujus namus.

 

Maždaug mėnesį truko adaptacija tiek Džolei, tiek naujiesiems šeimininkams. Visiems šeimos nariams reikėjo laiko priprasti prie naujo ritmo, naujų įpročių, taisyklių ir pan. Paimta iš ankstesnių šeimininkų rankų, Džolė buvo tikra laukinukė, daugelyje situacijų baikšti, neprisileido ir bijojo vyrų. Dabartiniai mažylės šeimininkai tebesusiduria su tam tikrais iš anksčiau sužalotos psichikos  padariniais. Tačiau dabar Džolė turi šeimą ir namus. Ji greitai mokosi, yra smalsi ir aktyvi. Beje, Evelina ir Vaidas iki šiol palaiko ryšius su ”Dogspotu”, prireikus gauna patarimų priežiūros ir dresūros klausimais.

 

Kai labai nori, įmanoma viskas. Žmonės, gyvenantys užsienyje ir svarstantys apie šuns atsivežimą iš Lietuvos, turi atlikti namų darbus:  išsiaiškinti šalies, kurioje gyvena, gyvūnų laikymo taisykles, įvertinti savo galimybes auginti keturkojį. Šuo – visateisis šeimos narys, todėl svarbu ne tik jo norėti, bet ir pasiryžti gyvenimui ir laimėje, ir varge, ir džiaugsme, ir ligoje. Džolės istorija parodo, kad gyvūnų prieglaudos yra linkusios bendradarbiauti, padėti, patarti. Todėl, jei pasiryžote, nedvejokite – kažkur laukia Jūsų geriausias draugas pasaulyje.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

 

 

 

Alvida ir Milka
Gabrielė, Karolis ir Vastis