Evelina ir Rastis

“Labai džiaugiuosi, kad Rastis tapo mūsų gaujos nariu, jis įnešė į mūsų šeimą naujų spalvų.” 

 

Pamenu, kai 2018 metų kovą “Dogspotas” ikėlė pranešimą apie Rastį. Pamačiusi jo akis tada supratau, kad man jo reikia. Tai buvo tarsi magnetinė trauka. Bet apie viską nuo pradžių.


Rastis buvo rastas Kaune. Spėjama, kad jis buvo išmestas į gatvę su sese dėl jų sveikatos problemų. Tuo metu Rasčiui buvo apie 1-1,5 metų. Rasčio fizinė būklė buvo tragiška: nuslinkęs kailis, visas kūnas užpultas blusų ir sukandžiotas poodinių erkučių. Rastis buvo nusikasęs iki žaizdų, oda suragėjusi. Dėl siaubingos būklės buvo sunku nuspėti, kokios spalvos yra jo kailis. 

 

Laimei, Rastį globoti paėmė “Dogspoto” organizacija ir jis gavo bilietą į naują gyvenimą. “Dogspotas” pradėjo intensyvų Rasčio gydymą, jis laikinai apsigyveno savanorės namuose, kuri šiek tiek jį socializavo. Taigi, pamačiusi pranešimą apie Rastį, susisiekiau su “Dogspotu”, aptarėme detales. Aš buvau iš karto informuota, kad Rastis kietas riešutėlis: buvo neaišku, kokia bus tolimesnė jo fizinė sveikata, kokios ligos gali dar išlįsti. Taip pat buvo nežinoma, kokios yra Rasčio charakterio savybės, nes tuo metu, dėl neapsakomai didelio bailumo, nebuvo galima pasakyti, koks Rastis kaip asmenybė. Tada buvo tik spėjama, kad jis yra prancūzų buldogo ir Stafordšyro bulterjero mišrūnas. Visgi aš ir mano vyras nutarėme, kad esame pasiryžę prisiimti atsakomybę ir suteikti Rasčiui namus. Turėjome mintį, kad jis bus puikus draugas ne tik mums, bet ir Džolei, buvusiai dogspotinukei, kurią turime jau porą metų. 


Reikėtų paminėti, kad gyvename Švedijoje, todėl sutarėme su “Dogspoto” savanorėmis, kad jos atvyktų su Rasčiu pas mus. Esu labai dėkinga “Dogspotui”, kad visus reikiamus kelionei dalykus (mikročipą, europasą, skiepus nuo pasiutligės ir kt. ligų, specialią pažymą iš veterinarų, kad šuo gali keliauti) suruošė būtent jie. Aš ir vyras tik laukėme plačiai išskėstomis rankomis. 

Rasčio adaptacija buvo ne iš lengvųjų. Tikriausiai dėl ankstesnių blogų patyrimų iš pradžių jis labai bijojo mano vyro, drebėdavo, norėdavo pabėgti šiam įėjus į namus. Lauke Rastis vaikščiodavo prisiplojęs prie žemės, bijojo žmonių, ypač naujų vietų, garsų, jo niekas negalėdavo užkalbinti, iš baimės ar susijaudinęs šlapindavosi. 

 

Visgi Rastis jau virš metų yra mūsų šeimos narys. Nors jis dar yra socializacijos, pasitikėjimo žmonėmis kelyje, tačiau jau dabar galime džiaugtis teigiamais pokyčiais. Iš baikštaus šuniuko Rastis tampa drąsesniu šunimi. Namuose jis yra visiškai atsipalaidavęs ir žaismingas. Mano vyras tapo Rasčio geriausiu draugu. Labai graži jų draugystė. Tik pasakius vyro vardą, Rastis laksto po namus jo ieškodamas, o jei vyro nėra namuose, Rastis inkšdamas laukia jo prie durų. Rasčio fizinė sveikata yra puiki, jo kraujo rodikliai geri, kailis ataugo pilkais atspalviais, yra priaugęs kelis kilogramus. Mėgstamiausios Rasčio veiklos yra valgyti ir kaulyti maisto, vartytis žolėje, graužti medžio šakas, erzinti savo “sesę” Džolę. Rastis yra labai gabus šuo. Jis per trumpą laiką išmoko daug komandų žiūrėdamas į “sesę”. Rastis yra tikras žmogaus draugas, nes jei jis mato ar jaučia, kad šiandien esi nukabinęs nosį, Rastis visada ateis ir atsisės tau ant kojos arba atsiguls šalia pakišęs nosį po smakru ir liūdės kartu. 


Labai džiaugiuosi, kad Rastis tapo mūsų gaujos nariu, jis įnešė į mūsų šeimą naujų spalvų. Visi kartu mokomės kantrybės, pagarbos kitam ir tikime, kad pasaulis yra gražus ir visi sutikti žmonės turi kišenėse skanukų. 

 

Foto Iš asmeninio archyvo

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Inesa ir Kiras
Monika ir Rubis