Gintarė ir Grizlis

“Mūsų meilės įsikūnijimas jis, švelnus ir geraširdis šuo.”

 

Grizlis pas mus atsirado visai netikėtai. Tikrai neplanavome įsitaisyti šuniuko, tuo metu užteko ir dviejų šeškų. Dirbau veterinarijos klinikoje, pamenu, kai vakare klinikos nuolatinė klientė atnešė kartoninę dėžę, o ten susirangęs kamputyje drebėjo šuniukas. Moteris pasakojo, kad ištraukė mažiuką iš vokiečių aviganio mišrūno nasrų. Jis šuniuką tąsė. Žmonės šuniuką įdėjo į dėžę ir tuoj pat pristatė mums į kliniką. Gydytoja norėjo apžiūrėti, tačiau mažylis buvo tiek įbaugintas, jog tik cypė, urzgė, bandė kąsti. Apžiūrėti nepavyko ir Šuniukas liko stacionaro patalpose. Pamenu, kai kitą rytą bandžiau šunelį pakalbinti, sutvarkyti narvą, įpilti vandenuko ir paduoti maistuko, jis sulįsdavo narvo kampe, drebėdavo ir urgzdamas, inkšdamas šiepdavo dantis. Imdavau su rankšluosčiu, nes mažiukas puolė. Glėbyje drebėdavo, reikėdavo laiko, kad apsiprastų ir galėtum jį paglostyti. Atrodydavo, jog jau pralauži ledus, bet kitą kartą paimant vėl viskas būdavo iš naujo. Kiekvieną kartą turėdavai užsitarnauti jo pasitikėjimą tavimi.

Taip praėjo keletas dienų, atėjo savaitgalis. Pagalvojau, jog galiu mažuliuką pasiimti savaitgaliui, gal pavyks socializuoti, prisipratinti. Draugo leidimą gavusi, parsinešiau mažylį namo. Pamenu, kai draugas pasitikęs mane, paklausė kokio jis amžiaus. Aš Jam atsakiau, jog 3-4 mėnesiai, o jis juokaudamas pasakė, jog jau žilas. Namie pirma pažintis su šeškais buvo vykusi. Damkė (viriausias 5 metų šeškas) iš karto prisistatė, jam reikėjo parodyt, kas namie šeimininkas, kitas šeškas iš tolo pažindinosi. Visą savaitgalį ieškojau mažiukui namų: kieme kaimynams siūliau, platinau skelbimus internete. Draugas vis siūlė pasilikti, bet buvau pasirengusi jam surasti kitus namus. Pirmadienį į kliniką šuniuko negrąžinau, pasilikau, kol suras naujus namus. Taip ir liko jis pas mus… Pamenu, kaip draugas jam iš pagalvių darė laiptus, kad mažiukas galėtų lovoje miegoti, kaip mokė jį lipti tais „laiptais“.

Damkė iškart parodė mažiukui jo vietą. Užtenka šeško žvilgsnio ir šuo viską meta ir pasitraukia tiek nuo maisto, tiek iš guolio išlipa ir gailiai stebi, kaip šeškas tikrina jo vietą. Už tai Grizlis atsigriebia kankindamas kitą šešką, kuris nemoka apsiginti. Dėl aviganio užpuolimo teko dar mažuliuką operuoti, nes šone buvo pilvo išvarža. Taip pat ilgai pratinomės prie didelių veislių šunų draugijos, nes buvo didelė baimė, tačiau jau dabar pats jaučiasi kaip didelis šuo. Kai augo, buvo visko – ir sugraužtų batų, ir daiktų… Labiausiai patiko silpnų srovių laidai, ypač interneto laidas, tą sugraužęs yra ne kartą. Kai pastojau, šuo labai pasikeitė, pasidarė agresyvesnis žmonių, šunų atžvilgiu. Pradėjo visus iš tolo aploti, urgzti, gąsdinti. Miegodavo prie pilvuko, susiraitydavo šalia arba pasidėdavo galvytę, o kai gimė sūnelis, iškart tapo geriausiu draugu, sargu. Vis rodo, kaip myli vaiką, laižo, šalia guli, jei išeinu kur, Grizlis ateina arčiau vaiko ir stebi jį, kol aš grįžtu.

Mūsų meilės įsikūnijimas jis, švelnus ir geraširdis šuo. Kažin, ar tokį šunį už pinigus nusipirktume. Vardą sugalvojo draugas, kai nešiau glėbyje namo, paklausė jo vardo, sakiau, jog pavadino Grikiu, o jis pareiškė – koks jums čia Grikis, čia Grizlis! Taip ir liko Grizliuku.

Foto Polina Butkienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Aistė ir Uoga
Emilija ir Reksas