Gintė ir katinukai

“Gauname daug meilės ir raminančio murkimo, sunkumų būna irgi, bet jie išblėsta, kai pamatai kačių transformacijas ir jų dėkingumą.”

 

Jei prieš gerą dešimtmetį kas nors būtų pasakęs, kad mudu su vyru nuolatos turėsime kelias dešimtis kačių namuose, tai būčiau tikrai pasukiojusi pirštą prie smilkinio. Gyvenome jaunų karjeros žmonių gyvenimą, mėgavomės kelionėmis ir dalinomės meile vos su keliais augintiniais. Bet netikėti gyvenimo pasikeitimai bet kurio iš mūsų gali laukti tiesiog už kampo. Kai išvykome gyventi į užmiestį, realybė parodė mums kitą benamių gyvūnų gyvenimo pusę.

Užmiesčio soduose važiuoji pro konteinerius ir matai tuntus kačių, sergančius mažylius, pradedi matyti ir mąstyti kitaip… Prie namo priklydo katinas, vienas, kitas, laukinės katės atsivedė kačiukų ir niekam jie nereikalingi, pasmerkti benamio gyvūno daliai arba net mirčiai. Rudenį laukinė katė atsivedė kačiukų, rūpinomės jais, daug ko nesupratome, ne visi išgyveno. Dar kitą rudenį vėl tas pats, vėl kačiukų šeimyna. Nebegalėjome su vyru matyti to skausmo ir praeiti pro šalį, pro kenčiančius gyvūnus. Pradėjome domėtis, kaip jiems padėti, ką daryti, kaip spręsti jų dauginimosi problemas, kur ieškoti pagalbos? Tuo metu susipažinome su žmonėmis, dirbančiais prieglaudose ir gelbėjančiais gyvūnus. Sulaukėme pagalbos, pasisėmėme patirties ir žinių, bendradarbiavome gelbėdami benamius gyvūnus. Priklausomai nuo gyvūno charakterio, stengėmės ieškoti katėms namų ir tik retais atvejais tekdavo pagauti, sterilizuoti ir paleisti. Visada sakau, kad gyvūno charakteris atsiskleidžia šalia žmogaus, kuris supranta ir žino, ko tikėtis iš gyvūno, išmesto į gatvę, o gal ir gimusio gatvėje. Jiems reikia skirti daugiau dėmesio ir kantrybės, laiko.

 

Taip gelbėjome kates apie dešimtmetį ir viską darėme savo lėšomis. Tik prieš kelis metus draugai paskatino steigti VšĮ, kad visi bendromis jėgomis galėtų skirti 2% paramą ir padėti benamiams gyvūnams, o ir mums patiems buvo ramu, kad galėsime sąžiningai ir oficialiai rinkti paramą. Taigi mūsų namai tapo ir jų, kačių namais.

Mūsų namuose (prieglaudos patalpų neturime) nuolat gyvena kelios dešimtys kačių, skaičius vis kinta, tik, deja, į didžiąją pusę. Dalis iš jų ieško namų, dalis taip ir liks pas mus. Turime nemažą būrį lėtinėmis ligomis sergančių katinų ir jie dažniausiai nedovanojami. Mes tarsi kačių pensionas. Šiuo metu turime nemažai suaugusių katinų, kurie vis dar tikisi rasti savo tikruosius namus, kai kurie su savais niuansais, kas pareikalautų iš naujų šeimininkų kantrybės. Kiekvieno iš jų istorija unikali ir kartu klasikinė.

 

Taigi kaip pasikeitė mūsų gyvenimas su katėmis? Ogi gauname daug meilės ir raminančio murkimo, sunkumų būna irgi, bet jie išblėsta, kai pamatai kačių transformacijas ir jų dėkingumą. Labai daug laiko praleidžiu analizuodama kačių elgseną, tai leidžia atsakingai parinkti katę žmonėms, nes tikrai matome, koks charakteris ir žmogaus gyvenimo būdas papildys abiejų pusių gyvenimą. Prieš metus baigiau veterinarijos felčerio specialybės studijas, tai buvo mano antrosios aukštojo mokslo studijos ir nei kiek nesigailiu tų 3 sunkių metų prie knygų ir be galo daug praktikos dirbant su gyvūnais. Teko dalyvauti ne vienoje PSP (pagauk – sterilizuok – paleisk) programoje, kurias organizavo užsienio organizacijos, ne tik asistavau veterinarijos gydytojams, bet ir padėjau kaimo vietovių žmonėms nemokamai sterilizuoti jų gyvūnus. Taigi ši veikla be galo atsakinga, bet kartu suteikia džiaugsmo ir pilnatvės jausmą.

 

Linkiu visiems nebijoti priimti gyvūną iš prieglaudos ar gatvės, visada galite konsultuotis, o ir kelių kačių draugija jums suteiks tik pačias geriausias emocijas. Jei šiuo metu svarstote galimybę kažkam suteikti namus, priimti į savo širdį keturkojį draugą, kviečiame susisiekti su mumis, VšĮ „Felium domus“, atvykti pas mus į Trakų rajoną (priimame lankytojus), tikrai rasime jums draugą.

 

Foto Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

 

 

Jurgita, Luna ir Kysa
Nomeda ir Kendis