Goda ir Mėta

„Jos mažoje širdelėje telpa didelė meilė mums.“

Aš seniai norėjau priglausti gyvūną iš prieglaudos, nes jie nusipelnė geresnių namų. Kadangi gyvenome su vyru dar nuomojame bute, nusprendėm, kad ieškosim kačiuko. Visada mano dėmesį patraukdavo maži, juodi katinėliai, nes labiausiai tokius mėgstu. Peržiūrėjau daug prieglaudų ir „Beglobis.lt“ puslapyje mano akys užkliuvo už katės vardu Sanga. Nusiunčiau skelbimą vyrui, ji jam irgi patiko. Sangai buvo pusmetis, o kiek teko matyti, tokio amžiaus kates ir katinus jau rečiau kas pasiima. Ši katė užbūrė mane savo grožiu, tad susisiekiau su savanore, kuri ją buvo laikinai priglaudusi. Dieną, kai atvažiavome pasiimti katytės, sužinojome jos istoriją. Ją rado gatvėje, susigūžusią, sušalusią, išsigandusią ir alkaną. Kažkas tiesiog žiemą išmetė katytę, manau, ji greičiausiai buvo atsibodusi Kalėdinė dovana. Parsivežus gražuolę namo, paleidome ją kambaryje ir ji mikliai pasislėpė už lovos. Tą dieną palikome jai savo megztinius, tam, kad įprastų prie mūsų kvapų, taip pat palikome atviras kambario duris, kad galėtų pasivaikščioti po koridorių ir virtuvę, priprasti prie namų. Mudu su vyru miegojome gretimame kambaryje.

Kiekvieną dieną aš ateidavau paglostyti katės, kuri gulėjo susigūžusi kamputyje tarp lovos ir sienos. Bežiūrėdama į tą švelnų pūkų kamuolėlį, nusprendžiau, kad jos vardas bus Mėta. Glostydavau atsargiai, raminančiu balsu kalbėdavau. Ketvirtąją dieną pelniau katės palankumą ir ji išlindo iš slėptuvės, užlipo ant lovos šalia manęs. Nors ją vis dar gąsdindavo staigesni judesiai ar garsesni garsai, sklindantys iš bet kurio namų kampelio. Prie  vyro katė pratinosi šiek tiek ilgiau. Galiausiai prie namų ir mūsų ji prisirišo per dvi savaites. Mėta mėgdavo ateiti pas mus į kambarį ir stebėti akvariume plaukiojančias žuvytes, tai galėdavo daryti valandų valandas. Taip pat ateidavo pas mus ant lovos, trindavosi į rankas ir prašydavo dėmesio, švelnumo bei meilės.

Praėjus keliems mėnesiams su mylimuoju supratome, kad mūsų katė mėgsta šnekėti. Jai jos ko nors paklausi, ji būtinai atsakys sumiauksėjus arba sumekenus. Tai visada verčia nusišypsoti, nes supranti, jog gyvūnas bando komunikuoti. Taip pat ji labai prieraiši ir neapsakomai laukia mūsų grįžtant iš darbų, visada pasitinka prie durų, visai kaip šuniukas.

Po metų persikraustėme į savąjį butą. Katė daug streso nepatyrė ir greitai priprato prie naujų patalpų. Tik buvo labai nepatenkinta, kai po kelių mėnesių įsigijome labradoro retriverę Runą. Kalytei tada buvo pusantro mėnesio ir ji labai norėjo susipažinti su Mėta. Kai galiausiai, po dviejų savaičių, jos susidraugavo ir dabar yra geriausios draugės, nors kartais ir didžiausios priešės, juk visiems būna šviesių ir tamsių dienų.  Jų žaidimai vyksta taip: katė pasislepia už užuolaidų ir, kai šuo prieina, staigiai šoka ant jo ir tada greitai bėga į virtuvę, kol Runa susivokia, kad reikia vytis. Jų žaidimų metu namai prisipildo triukšmo. Taip pat jos yra labai susiderinusios bendrininkės, nes jei Mėta kažką numeta nuo stalo, tuoj pat visa tai būna panaikinta. Dar katė labai mėgsta „išlaisvinti“ prie pagaliuko pririštus žaisliukus. Ji nugriaužia virvelę, laikančia žaisliuką, ir vėliau apgriaužia ir patį pagaliuką.

Dabar su Mėta mes gyvename dvejus metus ir be jos jie būtų buvę ne tokie įdomus ir linksmi. Jos mažoje širdelėje telpa didelė meilė mums.

 

Fotografė Saulė Adomaitytė

Lina, Jevgenijus, Robis ir kiti
Lauryna ir Nora