“Ji džiaugiasi kiekvieną sykį mums grįžus namo ir atbėga pasitikti drauge su savo gauja.”

Katytės Uršulės istorija

Neturiu vaikų, geidžiu šuns, bet turiu nuostabią katę. Tai buvo pirmi mano išgirsti žodžiai iš Mindaugo, kuris  neplanuotai priglaudė savo geriausią draugę. Mažas, kumščio dydžio skrituliukas, pasruvęs krauju – tokią Uršulę pirmą sykį išvydo Mindaugas. Sušalusi, sustirusi ir visa kruvina. Toks mažas katinukas įlėkė apie šeštą valandą ryto, kuomet jis ėjo į darbą pro duris. Apžiūrėjęs iš arčiau pamatė, jog mažoji kone neturi akytės, yra sudraskyta ir apkandžiota (gal laukinių kačių). Toliau laukė nuodugnus ir tvarios kantrybės reikalaujantis gydymas tiek namuose, tiek veterinarijos įstaigose. Uršulė ir jos Mindaugas ištvėrė visa tai drauge. Pieno mišinukai, pratinimas prie žmogaus rankų, prie šilumos. Iš pradžių ji buvo mažas, mirštantis, persigandęs gyvis, kuris pavirto į išdidžią, savimi pasitikinčią ir pačią meiliausią (tikrai!) katę, kuri be problemų gali nužvelgti visą savo karalystę – mūsų namus.

Mažoji vis dar sveria nedaug. Mūsų namų svečiai matydami ją pirmą kartą klausia – kokio amžiaus šis mažas kačiukas. Tačiau Uršulė jau dama. Suaugusi ir laiminga, dabar turinti brolį (juodą, didelį katiną iš lauko) Nyčę ir sesę (jauniausiąją namų gyventoją – kalytę) Šiaurę. Ji džiaugiasi kiekvieną sykį mums grįžus namo ir atbėga pasitikti drauge su savo gauja. Uršulės dienos dabar užsibaigia šiltai įsikuitus po paklode – mūsų lovoje.

Kalytės Šiaurės istorija

Aš noriu bulterjero – pirmi mano žodžiai vyrui užsiminus apie šunį. Rinkomės veislynus, kuris šunelis dailesnis, turi daugiau titulų, kuriuo galėtume stipriau didžiuotis. Tačiau išryškinus ir išanalizavus priežastis, kodėl mums reikalingas dar vienas šeimos narys, paaiškėjo, kad pagrindiniai šuns bruožai, kurių mums reikia, nepriklauso jokiai veislei. Mes norėjome šeimos nario, dar vieno pseudo vaiko savo kasdienybėje, kad miauksintieji turėtų su kuo pažaisti, o atvažiavus lankyti močiutės, ji turėtų galimybę apkabinti kažką nerūpestingo ir lakstančio keturiomis kojomis. Taip neilgai svarstę mes pradėjome ieškoti šunyčio. Nagrinėjome prieglaudų skelbimus, klausinėjome draugų, žioplinėjome internete. Netyčiomis man toptelejo – o kaip tie šuniukai iš mažų kaimelių? Kur šeimos vis dėlto pasiryžta neišmesti nereikalingų šuniukų į upę. Taigi pradėjome kuistis skelbimų svetainėse. Gal pasirodys keista, bet pamilome šunytę iš Plungės rajono. Taigi sukorėme beveik tris šimtus kilometrų tik dėl jos. Ir nenusivylėme. Iki šiol. Žinau, kad ir nenusivilsime. Ji turi visus bruožus, kurių mums taip reikėjo. Dėkojame jos mamos dabartiniams šeimininkams, nes neleido kaimyno vokiečių kurtsharų kalės, netyčia pastojusios medžioklės metu, užmigdyti su visais aštuoniais šunyčiais, priglaudė juos savame kieme. Šiaurė savo dieną taip pat užbaigia galvytę padėjusi ant vieno iš mūsų šeimos narių – mūsų lovoje.

Trečias ir, tikiuosi, paskutinis šeimos narys – Nyčė

Dešimta valanda vakaro. Mindaugas vedžioja Šiaurę. Rytoj sinoptikai pranašauja didžiausius žiemos šalčius. Abu apsirėdę šilčiausiomis pūkinėmis striukėmis, o aš net nedrįsau pasitraukti nuo šildytuvo namuose. Burzgia šildytuvas, į kambarį įbėga Šiaurė – su žiemine striukyte, nenurengta, kojos nenuplautos, visos pilnos ant šaligatvio barstomų druskų. Šaukiu Mindaugą klausdama, kas nutiko, nesulaukdama atsako. Ko gero, jis įleido šunį pats neįėjęs į vidų. Kažkas atsitiko. Griebiu mobilųjį ir renku jo numerį. Įkyriai skambinu. Tyla. Visa persigandusi imu rengtis ir leistis paieškon. Man nespėjus apsiauti antro bato, pro duris įbėga Mindaugas – ,,Goda, lauke juodas katinas. Po mašina. Visas sušalęs ir miaukia iš išgąsčio. Ne laukinis, dreba. Ką daryti?“. ,,Greičiau nešk jį čia!”, – tokia Nyčės atsiradimo mūsų namuose istorija. Po pirmosios paros jis jau miegojo viename krėsle su mūsų šunimi. O man grįžus, visuomet bėga greičiau už visus pasitikti, nes reikia kuo skubiau pasitrinti į šeimininkės veidą ir parodyti, kad myli. Pasaka. Nebegalėjome to uodeguoto juodulio padovanoti kitiems.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė