“Niekada negalvojau, kad galima taip stipriai mylėti šunį.”

Mūsų su Mile istorija prasidėjo prieš 5 metus. Šiltą gegužės vakarą su vyru nuvykome į “Tautmilės prieglaudėlę” su mintimi tik apžiūrėti gyvūnus, pagalvoti ir gal vėliau paimti (nors aš, atvirai sakant, tyliai savyje jau audžiau mintį grįžti trise).

Atvykus į prieglaudą mus ir dar vieną porą, ieškojusią augintinio, pasitiko šeimininkė ir aprodė pagrindinį namą. Tame name gyvūnų daug ir įvairių: suaugusių, luošų, jaunų… Taip pat šeimininkė pasakė, kad šalimais yra kitas namas, kuriame gyvena katės ir dvi jaunos kalytės, sesytės. Jos buvo atskirtos nuo visų kitų šunų, nes buvo jauniausios prieglaudos gyventojos, vos kelių mėnesių, o pagrindiniame name siautėjo kažkokia gyvūnų liga. Atvėrus duris pamatėme jas – dvi gražias, jaunas kalytes. Žinokite, širdis apsalo. Dvi judrios, drąsios mažylės iškart atbėgo pažiūrėti, kas atėjo. Išbėgo į lauką, pradėjo žaisti, lakstyti, valgyti. Šeimininkė mūsų ir kitos poros paklausė, ar išsirinkome augintinį. Kažkaip nedrąsiai, nenorėdami nuvertini kitų vargšų gyvūnėlių, tiek mes, tiek kita pora pasakėme, kad norime sesyčių. Žinote tą jausmą, kai pamatai ir supranti, kad tai TAVO. Tą dieną tiek mes, tiek kita pora „įsivaikinome“ jas. Mes davėme vardą Milė – “Tautmilės prieglaudos” pavadinimo trumpinį, o sesę pavadino Gile.

Sesės po išsiskyrimo buvo susitikusios ne vieną kartą pažaisti. Dažnai susirašome su Gilės šeimininkais, pasiteiraujame, kaip gyvena, apsikeičiame nuotraukomis. 

O kaip Milei sekasi naujuose namuose? Pirmus mėnesius jai sekėsi gal ir gerai, bet mums… Turėjome apsišarvuoti kantrybe, nes pirmas dienas labai nenorėjo likti viena namuose, kaukdavo, lodavo, esame ir iš kaimynų grasinanti raštelį už durų radę. Bet kaip tyčia po to raštelio Milė liovėsi loti namuose, apsiprato, nes rado mylimą veiklą – graužti baldus. Lovos kampą, kėdes, spinteles, net sienos kampą. Geri dantys, stiprūs, aštrūs. Teko imtis priemonių, kol nelikome be baldų. Labiausiai mums padėjo laikymas vonioje, praėjimą užtvėrus tvorele. Erdvės daug, graužti nelabai ką rado. Pamiršo šį malonumą. Pasitikėdami ja pradėjome leisti laisvai vaikštinėti ir miegoti kambariuose. Labiausiai patinka lovos, sofa. Mėgsta žiūrėti pro balkono langą, nes mato daug praeinančių šunų, kuriuos būtinai aplos, nors jie to ir negirdi.

Milė draugiškas, aktyvus šuo, labai mėgsta bėgioti, gaudyti pagaliuką, o po to jį sugraužti. Taip pat jai atrodo, kad visi šunys kaip ir ji nori žaisti, bėgioti, todėl kartais tenka nusivilti, kai jie šiepia dantis. Aišku, ji atsako tuo pačiu. 

Pabaigai noriu pasakyti, kad niekada negalvojau, kad galima taip stipriai mylėti šunį, kaip savo vaiką… Kad ir kiek Milei bus metų, ji visada liks mūsų vaikas.

Mylėkime savo augintinius, rūpinkimės jais. Ir jei žmonės neturi alergijų, tikrai turėtų rinktis prieglaudas, kuriose gyvena patys nuostabiausi ir šilumos norintys gyvūnai.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė