“Luna su visais būna kantri, nusileidžia, o jei labai išsigąsta žiurkėno, tada nepalieka mano šono.”

Luną paėmiau laikinai globoti iš “Penktos kojos”. Ji buvo rasta Dainavos parke, žmonės ją paėmė, bet iki prieglaudos ji fiziškai nukeliavusi dar nebuvo. Luna buvo aštuntas šuniukas, kurį paėmiau laikinai globoti. Palikusi ją namuose ir išėjusi į darbą, namus radau identiškai, kaip palikau, o Lunytė laukė įsitaisiusi savo guolyje. Tai buvo visiškai neįprasta, palyginus su kitais prieš tai globotais šuniukais.

Namuose, kaip pas tikrą veterinarę ir gyvūnų mylėtoją, yra žiurkė, papūga, katė, dar vienas šuo. Dar, kas be ko, svyruojantis kitų gyvūnų skaičius – gydyti į namus priimami graužikai ar paukščiai, šunys priimami gimdymo metu. Luna su visais būna kantri, nusileidžia, o jei labai išsigąsta žiurkėno, tada nepalieka mano šono.

Luna absoliučiai nuolanki, ištikima, nors per “Lauko kino” renginį kažkaip atsidūrė pas kitus žmones ant pleduko ir visą filmą pražiūrėjo su jais, nes jie geriau glostė jai pilvuką nei aš.

Pamiegoti mėgstame visi, sąžiningai viena kitos nežadiname nei naktį, nei rytais. Nebent papuola audra su griaustiniais, tada pabundi nuo lovos vibracijos, nes ji taip stipriai dreba.

Foto Rūta Karčiauskaitė